Anot istorikės Rūtos Matimaitytės, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai pasitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais vietinių žmonių daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastinė buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai.

Spektaklyje L. Zubė pasakoja dokumentišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atkilėlių žemaičių šeimos vaikas, pokariu persikėlusios į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių naujakurių.

Vos aštuonerių Linas, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį žemaičius-komunistus ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir klausimą, apie kokią atimtą žemę šis kalba ir jo paties, kaip naujakurio, atsakomybę šioje istorijoje.

Spektaklyje L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.

„Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar“, – sako spektaklio autorius, su teatru „Lino lėlės“ pradedantis kelionę po Lietuvą.

D. Bielkausko / Lino lėlių nuotr.

– „Šišion“ – lėlių spektaklis suaugusiesiems. Kuo įdomus šis žanras? Kas vyksta suaugusio žiūrovo galvoje stebint lėlių spektaklį? Ar patyrimas kitoks nei žiūrint dramos spektaklį?

– Lėlių teatras yra arčiau vaizduojamojo meno nei žmonių teatras. Todėl, mano galva, jį daug įdėmiau stebi žinodamas, kad jame nėra nieko nereikalingo, kad viskas, ką matai, yra ne šiaip sau rodoma. Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį, kur žodis atveria ištisą kosmosą. Statyti spektaklį suaugusiesiems tik dėl to, kad statytum suaugusiesiems, – neįdomu, beprasmiška. Kita vertus, neinfantilus lėlių spektaklis vaikams yra ir suaugusiesiems. Svarbu, kiek ir kokio turinio jame yra. Stengiuosi, kad mano spektakliuose ir vaikai, ir suaugusieji rastų kažką sau. „Šišion“ tema nevaikiška ir spektaklio raiška tokia, kad į jį kviečiame žiūrovus tik nuo dvylikos metų.

– Spektaklyje „Šišion“ daug gyvo plano vaidybos, galima drąsiai sakyti, kad tai monospektaklis su lėlėmis. Ką lėlės suteikia spektakliui?

– Aš vaidinu su lėlėmis jau daug metų ir tiesiog visada gvildenu lėlišką sumanymą, duodu darbo lėlėms ir kitiems lėliškiems objektams. Negaliu paaiškinti, kodėl. Tiesiog taip veikia mano galva. „Šišion“ atveju sunku įsivaizduoti gyvą aktorių, vaidinantį spektaklio personažus. Nudrožiau Selmą tokią, kokia ji stovi mano akyse. Nesvarbu, kad nepamenu jos veido, bet pamenu jos stotą, drabužį, pamenu ją vis nešančią pieno kanes, krepšius, kapliuojančią ropes (šišioniškiai ropėmis vadino bulves). Jei ją vaidintų aktorė, vaidyboje vis tiek reikėtų ieškoti lėliškos manieros, nes Selma – personažas tarsi iš už anapus rūko. Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, pasirodo mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar. Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį su buvusiu ir esamu laiku, santykiu su čia buvusiais ir esančiais žmonėmis, įvykiais ir savimi. Lėlės kalba apie esmę.

– Spektaklyje kalbate apie pokario įvykius. Kodėl šiandien siūlote nusikelti į tą laiką? Kuo jums įdomus tas laikas?

– Neįdomus. Gyvenau ten ir nenorėčiau grįžti dėl totalaus, kasdienio žeminimo, agresyvių santykių ir patiriamos baimės. Būtinai kas nors teiksis prisiknisti ir paauklėti. Pavyzdžiui, sėdi į taksi, subarška plastmasinė portfelio rankena ir nuskamba taksisto priekaištas: „Na, na, kas šitaip sėdasi?“. Reikėdavo viską daryti kažkaip ne taip, kaip norėjosi, ne taip, kaip atrodė logiška.

Šį kartą norėjau pabūti su savo vaikyste, su tuomet pažintais žmonėmis, su draugais, apraudoti liūdną jų likimą. Pradėjęs statyti spektaklį supratau, kad mylėjau juos. Mane patį tai nustebino. Tada buvo didesnė čia gyvenusių lietuvninkų, šišioniškių, klaipėdiškių bendruomenė, daugiau jos paliktų ženklų. Šiandien ši bendruomenė mažiau išsiskiria savitumu. Atlietuvinta. Kas lėmė nykimą, kiek dėl to kalti ar nekalti mes, atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos? Ką mes ir mūsų tėvai darėme ne taip? Gal dar galime išsaugoti tai, kas liko?

– Istorija, kurią pasakojate, jums svarbi asmeniškai. Kada supratote, kad vaikystėje artimai bendravote su pažeidžiama ir nykstančia etnine grupe, Klaipėdos krašto autochtonais, šišioniškiais? Kaip juos pažinote?

– Pirmiausia pradėjau gailėtis, kad neišmokau klaipėdiškių tarmės. Turėjau tokią galimybę. Kaimynų vaikai kalbėjo vokiškai ir aš su jais taip pat (ko pats nebepamenu). Tačiau, jiems ėmus lankyti mokyklą, ėmėme bendrauti lietuviškai. Nė į galvą neateidavo mintis, kad jie ir mes – ne tokie patys. Tėvas kaimo šventėse vaidindamas intermedijas – taip vadinome trumpus sceninius anekdotus – mėgdžiodavo jų tarmę taip, tarsi kurtų sceninį charakterį, tokį sceninį rūbą, kuriame paslepi save ir jautiesi laisviau. Kas nors galėjo tame įžvelgti ir pašaipą. Tačiau ar buvo kas įžvelgė? Kaimyno Beno gąsdinančias manifestacijas dėl prarastos žemės ilgai laikiau ligonio kliedesiais, nesąmonėmis. Pasijuokdavome prisiminę. Tik vėliau pradedi suprasti, iš ko pasijuokei, kur gyvenai, kas tie žmonės buvo, kuo tapo ir kuo galėjo tapti, jei ne tos geopolitinės audros, nuo kurių kentėjome visi. Tačiau mes, atvykę šišion, galėjome būti jautresni.

1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojome ir nenorėjome nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė.

– Atsitraukiant nuo asmeninio santykio – kaip nusakytumėte spektaklio temos aktualumą šiandien?

– Suprantu, kad prieš 100 metų tuometė Lietuva, norėdama išlikti, neturėjo kitos išeities, kaip tik prisijungti Klaipėdos kraštą. Lietuva ypač daug investavo į uostą. Prasidėjo krašto atlietuvinimo politika. Bruno le Coutre atsiminimų knygoje „Mano miestas Klaipėda 1900–1939“ pasakoja, kaip mokyklų inspektorius prašydavo mokinių pademonstruoti, kaip jie moka sugiedoti „Tautišką giesmę“. Žinoma, ne vien atlietuvinimo politika buvo vienintelė priežastis, paskatinusi krašte nacionalsocialistines nuotaikas. Šiuo metu skaitau Norberto Černiausko studiją „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Autorius rašo, kad iš Stalino rankų pasiėmę Vilniaus kraštą, lietuviai lipo ant to paties grėblio kaip ir Klaipėdoje – puolė atlietuvinti Vilnijos gyventojų pasitelkdami giesmių karus bažnyčiose, daužydami parduotuvių vitrinas, mušdamiesi su vietos lenkais, plėšydami lenkišką spaudą.

Prieškario problemas su žeme sulygino karas. 1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojome ir nenorėjome nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė. Tuometei valdžiai ne žmonės rūpėjo, ne koks nors vietinių identiteto saugojimas. Atvirkščiai. Rūpėjo įsisavinti teritoriją.

Net 2009 m. atėjus buvo nugriautas didysis metalinis laivų navigacijai skirtas bokštas, arba bakenas, stovėjęs Klaipėdos mikrorajone, Bomelsvitėje. Bakenas statytas 1852 m. iš metalinio kampainio ir siekė 38 m aukštį. Jo viršūnėje buvo kryžius, piramidė ir skritulinė statinė. Po jį vaikystėje karstėsi jau minėtas B. le Coutre. Istorikas Dainius Elertas rašo, kad bakenas buvo nugriautas nespėjus paskelbti jį Lietuvos jūrinės kultūros ir technikos paveldu. Parduotas metalo supirkėjams. O juk teigiama, kad Klaipėdos herbe vaizduojami du bokštai ir yra tokie bakenai.

Istorija – tai ir santykiai. Niekas neatsiranda šiaip sau. Turime suprasti, kokios mūsų patirtys lėmė šį nejautrų, neempatišką mūsų santykį su žmonėmis, kuriuos nejučia, po truputėlį išstūmėme į paraštes.

Kas? Spektaklis „Šišion“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Spalio 20 d. 18 val.

Visi bilietai buvo parduoti ir visa teatro trupė premjeros dieną mėgavosi žiūrovų gausa bei ovacijomis. Tačiau tai tik startas. Brodvėjaus miuziklo „Čikaga“ turas po Lietuvą prasidėjęs sėkmingai tęsis toliau – gruodžio mėnesį miuziklas apkeliaus didžiausių Lietuvos miestų arenas. Šiaulių bei Kauno publika su nekantrumu laukia premjeros jų gimtuosiuose miestuose ir nenori nusileisti uostamiesčiui sparčiai pirkdami bilietus į šį šventinį reginį savo mieste.

Antras ilgiausiai Brodvėjaus istorijoje rodomas miuziklas „Čikaga“ – tai muzikinė baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias žudikes.

Miuziklas persmelktas seksualumu ir ironija. Būti žinomu - siekiamybė. Nesvarbu, kur bebūtum ir ką darytum, tavo gyvenimo prasmė - šviesti spindinčia žvaigžde. Tavo pasirodymas sukamas kaip šou, vaizdo klipas ar dar vienas sensacingas nusižiovavimas. Tai gyvenimas dėl žinutės pirmajame puslapyje, antraštės, blizgučių, šlovės alėjos. Todėl nieko nėra šventa ir visos priemonės pateisinamos. Būtis - pati savaime subalansuota ieškoti naujos intrigos. Įdomiausia tai, kad tokius „garsius“ veikėjus mes linkę garbinti, teisinti, lipdyti iš jų savo paties idealus. Miuziklas satyriškai žvelgia į „teisingumo“ sąvoką, po kuria šio „teatro žaidėjai“ patys savaime tampa šou egzistencijos įkaitais.

Miuzikle „Čikaga“ XIX a. trečiojo dešimtmečio Čikagos miesto kriminalinės teisybės paieškos susipina su stilingu nuteistųjų seksualumu ir paverčia kalėjimo sienas žvaigždžių kalve. Teisingumo šou, kur egzistuoja savo taisyklės.

Miuziklo režisierė Rūta Bunikytė teigia, jog pirmą kartą Lietuvoje statoma „Čikaga“ - ekspresyvus ir ryškus šou, kuriame dalyvauja didžiausios Lietuvos miuziklo žvaigždės.

„Tai yra interpretacija, tačiau ne šiuolaikinė. Stengėmės stilizuoti originalų laikmetį bei atskleisti Johno Kanderio muzikos padiktuotas Čikagos miesto kriminalinio pasaulio subtilybes. Tai stilingas, seksualus, ekspresyvus kriminalinis šou“, - sako miuziklo režisierė R. Bunikytė.

„Tai pasakojimas apie tai, ką su žmogumi padaro šlovė, - jam nebelieka nieko švento, nebesvarbu per kieno galvą lipti. Svarbu tik būti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose“, - taip miuziklą apibūdina pagrindinį Roxie Hart vaidmenį kurianti Gabrielė Bielskytė.

Kauno muzikinio teatro atlikėja G. Bielskytė, teigia, jog šis vaidmuo savyje reikalauja atrasti naujų spalvų, o miuziklas – jos ypač mėgstamas žanras.

„Iki šiol miuzikluose kūriau tik tragiško likimo dramatinius personažus, todėl Roxie Hart vaidmuo man yra visiškai naujas amplua. Tai - mano pirmas charakterinis vaidmuo scenoje, ir tai man - didžiulis iššūkis. Vaidmuo, reikalaujantis naujų, neatrastų spalvų“, - pasakoja G. Bielskytė.

Kito ryškaus vaidmens Velmos Kelly atlikėja aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė sako, jog darbas miuzikle jai ypač artimas – tai galimybė sujungti net kelias mylimas sritis – teatrą, muziką ir šokį.

„Man labai patinka, kad čia susipina ir vaidyba, ir šokis, ir dainavimas. Žinoma, apjungti visa tai nėra lengva, bet labai įdomu, o kai įdomu – viską gali padaryti! Bandome organiškai sujungti šias sritis – štai kalbu ir staiga imu dainuoti, bet ne šiaip gražiai sudainuoju dainą, o tęsiu mintį, tik ne kalbėdama, o dainuodama. Tai visgi yra aktorinis meistriškumas, tik veikiantis truputį kitokiu principu. Juk vis tiek tekstu turi pasakoti istoriją - visai nesvarbu, ar jį iškalbi, ar išdainuoji“, - sako O. Kunsunga.

V. Kelly vaidmuo – ikoniškas, jį yra sukūrusi ir garsi Holivudo aktorė Catherine Zeta-Jones. Lietuviškoji V. Kelly O. Kunsungai atveria platų interpretacijos lauką, ją kurti, aktorės teigimu, labai smagu.

„Mano Velma Kelly nebijo rizikuoti, ji smarki, alkana, ryški. Galima iš jos kai ko ir išmokti, kažką savyje atrasti ir leisti toms savybėms keroti. Pavyzdžiui, egoizmui, kurį gyvenime gesiname, bandome su juo kovoti, nes tai nėra graži savybė, o čia galima leisti jam būti – tai yra smagu, tačiau reikalauja drąsos, bet aš ir nebijau į personažą įvesti tamsesnių spalvų“, - O. Kunsunga.

Pagrindiniu vyrišku advokato Billy'io Flynno vaidmenimi dalinsis du žymūs atlikėjai – Vaidas Baumila ir Rokas Spalinskas. Klaipėdos muzikinio teatro atlikėjas R. Spalinskas sako, kad toks vaidmuo jam labai įdomus.

„Jeigu lyginčiau save su Billy Flynn, panašių savybių nerasčiau, bet tai nieko nekeičia, juk įsigilinęs į vaidmenį turi tapti juo. Billy Flynn – yra savo srities profesionalas, teisininkas, nepralaimėjęs nė vienos bylos, ginantis klientą teisme bet kokiais būdais. Vienintelis jo tikslas – apginti kaltinamąjį. Jis žino savo galią, žino, kad yra geriausias ir žino, kad už tai gali uždirbti daug pinigų - tai yra viskas, ko jam reikia.“

R. Spalinsko teigimu, sunkiausia dirbant „Čikagoje“ – specifinės technikos reikalaujantys legendiniai Brodvėjaus numeriai, stepas, nors tai atlikti nelengva, tik kartelės pakėlimas sau leidžia atlikėjui tobulėti.

„Sudėtinga tai, kad kaskart susiduri su tuo, ko niekada nedarei. Tarkime, šiuo atveju, Billy Flynnas turės stepo žingsnelių. Tai yra specifinis šokio stilius, kuriam įvaldyti reikia laiko. Taigi, susiduriame su situacija, kai reikia šokti stepą, kas man yra visiškai nauja, ir tuo pat metu dainuoti. Tai yra kartelės pasikėlimas sau. Procesas sunkus, bet kitaip atlikėjas netobulėja“, - juokiasi R. Spalinskas.

Miuziklo muzikos vadovas ir pagrindinis dirigentas – garsus vokalo specialistas, profesorius iš Didžiosios Britanijos Derekas Barnesas. Jam miuziklas „Čikaga“ įdomus tuo, jog yra žinomas visame pasaulyje ir labai malonus atlikti.

„Jis ikoniškas ir populiarus. Siužete susipina komedija ir tamsa. Tai – linksmas, energingas kūrinys, jį labai smagu diriguoti“, - sako D. Barnesas.

Pirmą kartą Lietuvoje pristatomame miuzikle „Čikaga“ taip pat dainuos aktorius Dominykas Vaitiekūnas, Edita Bodrovaitė-Rukienė, Beata Ignatavičiūtė, Laura Rakauskaitė, Kristina Jatautaitė-Stanevičienė, Tadas Jakas, Judita Butkytė-Komovienė ir kiti.

Miuziklas „Čikaga“ – gruodžio 20 d. „Šiaulių“ arenoje Šiauliuose, gruodžio 22 d. „Žalgirio“ arenoje Kaune.

Teisingumo satyra

Antrasis ilgiausiai Brodvėjaus istorijoje rodomas miuziklas „Čikaga“ – muzikinė baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias žudikes.

Miuziklas persmelktas seksualumo ir ironijos. Būti žinomu – siekiamybė. Nesvarbu, kur bebūtum ir ką darytum, tavo gyvenimo prasmė – šviesti spindinčia žvaigžde. Tavo pasirodymas sukamas kaip šou, videoklipas ar dar vienas sensacingas nusižiovavimas. Tai gyvenimas dėl žinutės pirmajame puslapyje, dėl antraštės, blizgučių, šlovės alėjos. Todėl nieko nėra šventa ir visos priemonės geros. Būtis savaime subalansuota ieškoti naujos intrigos. Įdomiausia, kad tokius „garsius“ veikėjus žmonės linkę garbinti, teisinti, lipdyti iš jų idealus. Miuziklas satyriškai žvelgia į teisingumo sąvoką, kuria apsiginklavę šio „teatro žaidėjai“ tampa šou egzistencijos įkaitais.

Miuzikle „Čikaga“ XIX a. trečiojo dešimtmečio Čikagos miesto kriminalinės teisybės paieškos susipina su stilingu nuteistųjų seksualumu ir paverčia kalėjimo sienas žvaigždžių kalve – teisingumo šou, kur egzistuoja savos taisyklės.

Brodvėjuje pastatyta „Čikaga“ įvertinta šešiais „Tony“, dviem „Olivier“ bei „Grammy“ apdovanojimais.

Kriminalinis šou

Miuziklo režisierė Rūta Bunikytė teigė, jog pirmą kartą Lietuvoje statoma „Čikaga” bus ekspresyvus ir ryškus šou, kuriame dalyvaus didžiausios šalies miuziklo žvaigždės.

„Tai tikrai bus interpretacija, tačiau ne šiuolaikinė. Stengiamės stilizuoti originalų laikmetį bei atskleisti J.Kanderio muzikoje slypinčias Čikagos miesto kriminalinio pasaulio subtilybes. Tai bus stilingas, seksualus, ekspresyvus kriminalinis šou“, – žadėjo miuziklo režisierė R.Bunikytė.

„Šis pasakojimas – apie tai, ką su žmogumi padaro šlovė, – jam nebelieka nieko šventa, nebesvarbu, per kieno galvą lipti. Svarbu tik būti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose“, – taip miuziklą apibūdino pagrindinį Roxie Hart vaidmenį kurianti Kauno muzikinio teatro artistė Gabrielė Bielskytė.

Jos teigimu, šis vaidmuo reikalauja savyje atrasti naujų spalvų, o miuziklas – jos ypač mėgstamas žanras.

„Iki šiol miuzikluose kūriau tik tragiško likimo dramatinius personažus, todėl Roxie Hart vaidmuo man yra visiškai naujas amplua. Tai mano pirmas charakterinis vaidmuo ir tai man – didžiulis iššūkis“, – sakė G.Bielskytė.

Naujos spalvos

Kito ryškaus vaidmens – Velmos Kelly – atlikėja Oneia Kunsunga-Vildžiūnienė tvirtino, kad darbas miuzikle jai ypač artimas – tai galimybė sujungti net kelias mėgstamas sritis – teatrą, muziką ir šokį.

„Man labai patinka, kad čia susipina ir vaidyba, ir šokis, ir dainavimas. Žinoma, sujungti visa tai nėra lengva, bet labai įdomu, o kai įdomu – viską gali padaryti! Iki „Čikagos“ premjeros dar yra šiek tiek laiko, bandome organiškai sujungti šias sritis, – štai kalbu ir staiga imu dainuoti, bet ne šiaip gražiai sudainuoju dainą, o tęsiu mintį, tik ne kalbėdama, o dainuodama. Tai vis dėlto yra aktorinis meistriškumas, tik veikiantis truputį kitokiu principu. Vis tiek tekstu turi pasakoti istoriją – jį sakyti ar išdainuoti“, – kalbėjo O.Kunsunga.

Velmos Kelly vaidmuo – ikoniškas, jį yra sukūrusi ir garsi Holivudo aktorė Catherine Zeta-Jones. Lietuviškoji Velma Kelly O.Kunsungai atveria platų interpretacijos lauką, ją kurti, aktorės teigimu, labai smagu: „Mano Velma Kelly nebijo rizikuoti, ji smarki, alkana, ryški. Galima iš jos kai ko ir išmokti, kažką savyje atrasti ir leisti toms savybėms keroti. Pavyzdžiui, egoizmui, kurį gyvenime gesiname, bandome su juo kovoti, nes tai nėra graži savybė, o čia galima leisti jam būti – tai yra smagu, tačiau reikalauja drąsos, bet aš ir nebijau į personažą įvesti tamsesnių spalvų.“

Šoks stepą

Pagrindiniu vyrišku advokato Billy’o Flynno vaidmeniu dalysis du žymūs atlikėjai – Vaidas Baumila ir Rokas Spalinskas. Klaipėdos muzikinio teatro artistas R.Spalinskas sakė, kad toks vaidmuo jam labai įdomus.

„Jeigu lyginčiau save su Billy’u Flynnu, panašių savybių nerasčiau, bet tai nieko nekeičia, juk įsigilinęs į personažą scenoje turi tapti juo. Billy’s Flynnas – yra savosios srities profesionalas, teisininkas, nepralaimėjęs nė vienos bylos, ginantis klientus teisme bet kokiais būdais. Vienintelis jo tikslas – apginti kaltinamąjį. Jis suvokia savo galią, žino, kad yra geriausias ir kad gali užsidirbti daug pinigų – tai yra viskas, ko jam reikia“, – pasakojo artistas.

R.Spalinsko teigimu, sunkiausia dirbant „Čikagoje“ – specifinės technikos reikalaujantys legendiniai Brodvėjaus numeriai, stepas. Nors tai nelengva, tik keldamas kartelę sau, artistas gali tobulėti.

„Sudėtinga, nes kaskart susiduri su tuo, ko niekada nedarei. Tarkime, šiuo atveju – Billy’o Flynno stepo žingsneliai. Tai yra specifinis šokio stilius, kuriam įvaldyti reikia laiko. Taigi susidūriau su situacija, kai reikia šokti stepą, kuris man yra visiškai naujas dalykas, ir kartu dainuoti. Tai yra kartelės pakėlimas sau. Procesas sunkus, bet kitaip atlikėjas netobulėja“, – mano R.Spalinskas.

Smagus kūrinys

Miuziklo muzikos vadovas ir pagrindinis dirigentas – garsus vokalo specialistas, profesorius iš Didžiosios Britanijos Derekas Barnesas. Jam miuziklas „Čikaga“ įdomus tuo, kad yra žinomas visame pasaulyje ir labai malonu jį atlikti.

„Jis ikoniškas ir populiarus. Siužete susipina komedija ir tamsa. Tai linksmas, energingas kūrinys, jį labai smagu diriguoti“, – teigė D.Barnesas.

Pirmą kartą Lietuvoje pristatomame miuzikle „Čikaga“ taip pat dainuos Dominykas Vaitiekūnas, Kristina Jatautaitė, Edita Bodrovaitė, Beata Ignatavičiūtė, Tadas Jakas, Judita Butkytė-Komovienė ir kiti.

„Čikagos“ scenografė – Renata Valčik, choreografė – Inga Briazkalovaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, spektakliui kostiumus kuria įvaizdžio namai HOUSE OF KIKIMARA.

Miuziklas „Čikaga“ gruodžio 7 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, gruodžio 20 d. – Šiaulių arenoje, gruodžio 22 d. – „Žalgirio“ arenoje Kaune.

Anot spektaklio choreografo ir idėjos autoriaus Aurelijaus Liškausko, nors nuo spektaklio premjeros praėjo jau kone 4 metai, vaidinti vis dar įdomu, o žinomas ir patrauklus publikai kūrinys buvo jo koziris. V. M. Putino „Altorių šešėly“ ir pačiam choreografui turi simbolinę reikšmę – tai buvo pirmasis rimtas kūrinys, perskaitytas jaunystėje.

Kalbėdamas apie spektaklio temą, choreografas pabrėžia, kad ji aktuali buvo nuo pat vaikystės, nors ir matyta kiek kitu kampu nei šiandien.

„Nuo pat vaikystės mane kamavo du klausimai: ar yra ateiviai, ir kas būtų, jei turėčiau pilną raketą degalų ir skrisčiau į dangų - žinojau, kad ten yra kita Žemė. Niekada netikėjau, kad yra Dievas, bet visuomet kamavo klausimas, kas nusileido iš kitos planetos, kad žmonės ėmė ir patikėjo, jog tai Dievas. Žiūrėdamas į šventųjų paveikslus visuomet maniau, kad ta aureolė greičiausiai yra skafandras“, - juokėsi pašnekovas.

– Spektaklis pastatytas dar 2014 m. Kaip jis kinta bėgant metams? Kaip keičiasi jūsų paties požiūris į jį?

– Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios esu apsisprendęs nieko savo spektakliuose nekeisti. Galvoju, kad keiti tik tada, kai esi kūrybiškai nesubrendęs. Pats spektaklis iš esmės nekinta, judesiai nekinta –  galbūt keičiasi tik kažkokios mizanscenos, kai iš tikrųjų bręsti, formuojasi skonis.

Panašiai ir spektaklyje „Altorių šešėly“ – įgaunu daugiau vaidybos praktikos, bręstu asmeniniame gyvenime, imu suprasti, jog žiūrovas spektaklyje galbūt gali nesuprasti kokio nors epizodo, galbūt jis per daug ištęstas. Tarkime, spektaklio gyvavimo pradžioje vienoje iš scenų skambantis V. M. Putino eilėraštis cituotas visas, o juk mes esame šokėjai, išpildyti eilėraštį mums trukdė aktorinio meistriškumo stoka, tad nusprendėme režisūriškai „apžaisti“ šią sceną: dabar eilėraštis skamba visas, tačiau garsiai atliekamos tik šešios eilutės.

– O ar keičiasi paties jūsų, kaip choreografo, požiūris į savo darbą?

– Kai stačiau, įdėjau visą širdį. Labai giliai mąsčiau, ilgai vaikščiojau į bažnyčią, sudėjau viską, kas manyje tuo metu buvo geriausia. Negalėčiau atkartoti tos emocijos, per pusę metų buvau subrandinęs temą, įėjęs į savotišką transą. Negaliu pasakyti, ar šiandien tame amplua būčiau labiau subrendęs pastatyti kažką geriau. Choreografija ir mintis liko ta pati. Ar temą pasirinkau teisingai, ar ji buvo paveiki, turi pasakyti žiūrovas.

Nemanau, kad atsibodo šį spektaklį vaidinti, šokti, iš kolegų jaučiu lygiai tą patį. Vadinasi, tema neatgyvenusi. Kūrinys patrauklus publikai, nes jie jį žino, supranta, galbūt net yra du kartus skaitę. Kaip šiandien teatrai populiariumo vaikosi kviesdami žvaigždes, aš pasirinkau kitą kozirį – žinomą knygą. Manau, tai teisingas posūkis – kiekvienas kūrėjas turi rasti raktą į žiūrovą, o aš jį radau.

– Koks buvo pirmasis impulsas statyti būtent V. M. Putino romaną „Altorių šešėly“?

– Tai buvo matematika, išskaičiavimas, jokios meilės. Mąstėme, koks kūrinys patiktų žiūrovui. Man svarbu, kad pirmuose penkiuose pasirodymuose būtų publikos, o po to žiūrovas jau pasakys, ar tai yra gerai. Jeigu pasirenki kūrinį ir nesi tikras, kad į jį ateis žiūrovų, niekada nežinosi, ar jis geras.

Nesakau, kad prieš kiekvieną naują kūrinį reiktų skaičiuoti, kas patiktų žiūrovui, bet nepamirškime, kad kone kiekviena gera grupė pradėjo nuo dainų perdainavimo. Matome televizinius žvaigždžių kūrimo projektus, kuriuose savos kūrybos niekas net neskatina. Žinoma, kalbu populiariai, nors ir mano mylimiausia grupė "Radiohead" visų pirma kūrė tai, ką klauso žmonės, tačiau paklausius dabartinių grupės kūrinių supranti, jog vokalistas Thomas Yorkas užaugo tik todėl, kad leido klausytojams save pažinti.

Lygiai taip pat ir čia - „Altorių šešėly“ yra visiškas lietuviškas popsas, bet V. M. Putinas juk nėra popsistas. Aš manau, kad V. M. Putinas parašė tokį skandalingą kūrinį todėl, kad norėjo supažindinti save su skaitytojais – vėliau jo poeziją skaitė daug daugiau žmonių.

Jeigu kūrėjas sako, kad jam nesvarbu, ar jį kas nors skaitys, man norisi paklausti – kam tuomet kurti? Ne žiūrovui, ne skaitytojui? Koks tada šiuolaikinio kūrėjo tikslas? Kam tuomet kvėpintis, skustis barzdą, nešioti geltonus sportbačius - juk galima eiti taip, kaip Dievas davė. Kiekvienas, kuris sako, kad kuria ne žiūrovui, yra melagis.

– Bet greičiausiai visgi negali statyti spektaklio, kurio tema, dramaturgija yra neįdomi, neartima. Kuo patraukė pats romanas, jo tema?

– Vaikystėje, jaunystėje nebuvau didelis skaitovas, nedalyvavau raiškaus skaitymo konkursuose. Man daug įdomiau buvo žaisti krepšinį gatvėje, su draugais miške kūrenti laužus, vogti vištas ir kepti jas molyje – buvau gan išdykęs vaikas, paauglys, po bulviakasio man būdavo daug įdomiau eiti į diskoteką, nei prisėsti paskaityti knygą.

V. M. Putino „Altorių šešėly“ buvo viena iš nedaugelio normalių knygų, kurias perskaičiau. Gal dėl to, kad ėjome į bažnyčia - turėjau priimti pirmąją Komuniją ir sutvirtinimo sakramentą, tad tris metus su broliu kone mėnesį praleisdavome bažnyčioje - šią knygą ir atverčiau. Bažnyčioje iki šiol jaučiu sakralumą, nors nesu tikintysis, man labai patinka bažnyčios kvapas, vėliau net kvepalus tokius susiradau.

Tikėjimas man yra nežinomybė – jei moteris apsirengusi, ji įdomi, jei nusirengusi – irgi įdomi, bet gali greitai atsibosti. Kol yra paslaptis, tol įdomu. Kunigystės paslaptis niekada neišnyksta, man niekada neišnyksta paslaptis, kodėl jie taip tiki. Turiu daug draugų kunigų ir visada jų klausiu, „kodėl tu tiki, kodėl tu sakai, kad Dievas yra“ – man tai nesuprantama.

Nuo pat vaikystės mane kamavo du klausimai: ar yra ateiviai, ir kas būtų, jei turėčiau pilną raketą degalų ir skrisčiau į dangų - žinojau, kad ten yra kita Žemė. Niekada netikėjau, kad yra Dievas, bet visuomet kamavo klausimas, kas nusileido iš kitos planetos, kad žmonės ėmė ir patikėjo, jog tai Dievas. Žiūrėdamas į šventųjų paveikslus visuomet maniau, kad ta aureolė greičiausiai yra skafandras. Nuo tada man labai įdomu, nuo ko religija prasidėjo, kodėl yra skirtingos religijos ir panašiai. Dabar suprantu, kad religija buvo sukurta tam, kad žmogus bijotų, įstatymai labai teisingi, bet skirti valdyti. Kai supranti, kad yra žmonių, kurie tuo nuoširdžiai tikti, tam pašvenčia gyvenimą, kad kunigystė – lygiai kaip ir veikla scenoje – yra tam tikras freakizmas, labai įdomu žvelgti į juos iš šono.

Kitas man įdomus klausimas - celibatas. Nesuprantu, kaip žmogus gali iš savęs atimti maistą. Šeima, seksas, santykiai – tai yra maistas. Organizmas kažko reikalauja, katė juk irgi bėga į lauką ir valgo šieną, nors visai nėra žolėdis gyvūnas. Ryte atsibundi ir jauti, kad tavo organizmas reikalauja „maisto“, siunčia tam tikrus signalus! Kaip galima to atsisakyti?

Kai nuėjau į lietuvių kalbos egzaminą, mokytoja manęs paklausė, kokiu kūriniu remdamasis noriu laikyti egzaminą, atsakiau, kad norėčiau ištraukti V. M. Putino „Altorių šešėly“, tada viskas vykdavo gana fiktyviai, tad ji atsakė, kad traukčiau ir nesvarbu, ką ištrauksiu, rašyčiau apie šią knygą. Ir iš tiesų -  iš 36 bilietų, vis tiek ištraukiau „Altorių šešėly“ – praktiškai stebuklas. Po to jis visą gyvenimą kirbėjo mano galvoje, o atėjus laikui, kai galėjau rinktis, kuo remdamasis norėčiau statyti spektaklį, vienas iš prioritetų buvo V. M. Putino romanas „Altorių šešėly“. Kitas mano prioritetas – Balio Sruogos „Dievų miškas“, bet reikėtų labai daug klipatėlių...

– Kaip vyksta romano virsmas šokio spektakliu?

– Kalbu šokio kalba, maniškė – gana paprasta, stengiuosi, kad kiekvienas judesys savyje talpintų mintį. Šiuolaikinio šokio šokėjams tai labai nepatinka, bet aš judesiais atpasakoju tekstą. Man atrodo, aš radau raktą savyje, dabar judesiais galiu atpasakoti bet kokį tekstą. Norėjau pabrėžti, parodyti, kad tam, kad žmogus suprastų judesį, nebūtinai reikalingas tekstas, man buvo labai svarbu įsitikinti, ar tai įmanoma. Pasiėmiau didelį kūrinį, atsakomybė buvo milžiniška – niekas manimi netikėjo, turbūt tik aš ir mano šeima. Dar patikėjo Aušra Krasauskaitė – ji sutraiškydavo mano realybę ir liepdavo pasisukti kažkur tyruose.

Viduje jokio iššūkio nebuvo, jeigu tikiu, tai nėra iššūkis. Kai supratau, kad statysiu „Altorių šešėly“, žinojau, kad pagrindiniai dalykai, kuriuos turiu padaryti, tai surinkti gerą muziką ir kad žiūrovas suprastų, kas vyksta, o toliau – judesiai, visa kita – liejasi laisvai. Buvo sudėtinga gal todėl, kad neturėjau kone jokio pagrindo, į ką remtis. Kai statai baletą, turi viską – ir libretą, ir muziką – belieka tik pastatyti šokį. Čia vienintelis mano ramstis buvo knyga.

Tad svarbu buvo įtikinti kolektyvą ir surinkti stiprų garso takelį. Kūryba yra tiesiog geras verslo planas. Visų pirma įtikini žmones, apskaičiuoji, gauni finansavimą, o tada dirbi.

– Štai šiemet Anykščių nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi 2017“ laimėjote pirmą vietą. Papasakokite, koks tai festivalis ir ką jums reiškia šis apdovanojimas?

– Anykščiuose mero žmona manęs paklausė: „turbūt čia jautiesi kaip atvažiavęs į kaimą...“, atsakiau, kad priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Prieš savaitę buvau Indijoje, Bolivudo renginyje. Organizatorius minėjo, jog tai yra vienas iš brangiausių pasaulio renginių, mes jame dalyvavome. Buvo gėda žiūrėti: viskas sugrūsta – ir akrobatai su motociklais, ir kinų, ir Amerikos geriausieji šokėjai. Kai viskas taip sumaišyta, nebesupranti, ar jie iš tiesų geriausi. O čia, Anykščiuose, atvažiavęs pajutau tai, ką pažįstu – gerą atmosferą. Čia visi noriai dalyvauja, ploja todėl, kad jiems smagu, o ne todėl, kad reikia, laukia, ką pasakysi, o ne užsikemša ausis, nes yra matę už tave geresnių. Kiekvienas džiaugiasi kiekvienu – negi tai kaimas, negi dėl to turėtų būti gėda?

Kai gavau  „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą, man nebuvo daug smagiau, nei dabar, laimėjus šiame festivalyje. Apdovanojimas juk visur vienodas – gauni diplomą, piniginę išraišką ir simbolį - faktūra juk ta pati. Ten buvo labai miela, smagu ir gera būti. Anykščių festivalis parodo, kad būtent ten yra žmonės, kurie nori kurti, gyventi, nori atiduoti save savo kraštui. Pats esu kilęs iš mažo miesto, jie man labai mieli, visuomet gera į juos grįžti.

Koncerto programoje – rekonstruoti choreografų Kiros Daujotaitės, Elegijaus Bukaičio, Irenos Ribačiauskaitės, Egidijaus Domeikos, Jurijaus Smorigino, Anželikos Cholinos ir kitų kūrinių fragmentai.

Kūrinius specialiai neeilinei gyvai lietuviškojo baleto retroperspktyvai rekonstravo patys choreografai, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pedagogai, valstybinių Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų baletmeisteriai.

Projekto „Baleto atmintis“ iniciatorius – menotyrininkas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas Helmutas Šabasevičius, teigia, jog rengiant koncerto programą buvo svarbu apglėbti esminius lietuviškojo baleto istorijos įvykius.

„Baleto istorija domiuosi jau 20 metų, o choreografija - gana trumpaamžė, spektakliai rodomi, paskui pasimiršta, tad norėjosi surengti tokį koncertą, kuriame kone visą Lietuvos baleto istoriją būtų galima pažiūrėti vienu metu, pamatyti visų choreografų darbus, kurie šioje srityje yra ką nors svarbaus nuveikę“, - pasakoja renginio sumanytojas H. Šabacevičius.

Koncertas „Baleto atmintis“ Vilniuje sulaukė didelio pasisekimo, tad nuspręsta jį pakartoti Kaune ir Klaipėdoje. Čia jis neatsitiktinai - baletas Klaipėdoje taip pat turi gilias šaknis. Baigiantis 1929 metų pavasariui čia pirmą kartą apsilankė baleto šokėjai iš Valstybės teatro. „Kaipo gana gerą įvertino klaipėdiečiai ir mūsų operos baletą. Kai kurias mūsų šokikes – Jovaišytę, Žalinkevičaitę, Malėjinaitę – ir šokikus – Kelbauską, Sipavičių – ir ypatingai pagyrė. Klaipėdiečiai nemėgsta tiktai senovės klasikinio baleto dalykų. Todėl jiems iš mūsų baleto pastatymų Klaipėdoje labiausiai patiko „Pepita Rosa“ su Jovaišyte“ – gastrolėms pasibaigus tuomet pranešė „Lietuvos aidas“.

XX a. antroje pusėje Klaipėdoje taip pat buvo rengiami baleto koncertai, o 1984 m. rudenį, užsitęsus Lietuvos operos ir baleto teatro remonto darbams, Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras Žvejų rūmuose gastroliavo beveik mėnesį. Tad pasirinkta Žvejų rūmų erdvė – taip pat simboliškai.

Baleto menas Klaipėdoje pradėjo tvirtintis paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, kai buvo įsteigtas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Pirmasis architekto Algimanto Mikėno suprojektuotuose Kultūros rūmuose įsikūrusio teatro baleto trupės baleto spektaklis – Jono Novakausko „Baltasis vilkas“, kuriam dirigavo estas Elmar Kivilo, choreografiją sukūrė Elegijus Bukaitis, scenografija – Filomena Linčiūtė-Vaitekūnienė, parodytas 1989-aisiais.

Tačiau Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojo baleto ugdymui Eligijaus Butkaus teigimu, ne mažiau svarbu žengti į priekį, mokantis iš turtingos lietuviškojo baleto istorijas, judėti pirmyn.

„Šiandien baletas Lietuvoje yra gyvas, bet tuo pačiu metu turi atmintį. Žvelgiame į priekį viltingai, tikime, kad baletas nėra tik muziejinis menas. Tačiau tik nepamiršdami baleto atminties, ją interpretuodami, galime eiti į priekį“, - sako.

H. Šabacevičiaus teigimu, baleto būklė Lietuvoje šiandien atitinka pajėgumus, o tai, jog net ir tokia nedidelė šalis išaugina pasaulyje garsius baleto talentus, rodo, kokia pajėgi lietuviškoji baleto mokykla.

„Vaizdas geras, atitinka visos mūsų kultūros būklę. Šiandien turime net keletą stiprių baleto trupių, baleto situacija yra nebloga. Mano manymu, stipri ir baleto ugdymo programa – Vilniaus Mikalojo Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriuje vaikai paruošiami tikrai gerai. Kai kurie lietuvių baleto artistai daro net svaiginančias karjeras. Tai, jog tokių talentų yra nedidelėje šalyje, rodo aukštą mūsų baleto mokyklos lygį“, - džiaugiasi H. Šabacevičius.

M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai: Mantas Daraškevičius ir Jeronimas Krivickas Kauno Valstybinio muzikinio teatro solistai: Auksė Mikalajūnaitė ir Aurimas Sibiras Klaipėdos valstybinio Muzikinio Teatro solistai: Aušra Krasauskaitė ir Mantas Černeckas.

Pagrindinio vyriško vaidmens Billy Flynn atlikėjas Klaipėdos muzikinio teatro baritonas Rokas Spalinskas (atliks pakaitomis su Vaidu Baumila) sako, kad „Čikaga“ – tai kartelės pasikėlimas sau, o patirtis įgyta šokant Anželikos Cholinos spektaklyje dabar labai praverčia repetuojant sudėtingus Brodvėjaus šokius.

– Pradėkime nuo to, kas paskatino šitą interviu – nuo miuziklo „Čikaga“. Kuo jis jus patraukė? Kas paskatino ateiti į atrankas?

– Miuziklo žanras Lietuvoje nėra populiarus. Žinoma, Klaipėdos muzikinis teatras stato daugybės stilių spektaklius: ir operas, ir teatralizuotus koncertus, ir koncertines programas –  kaip atlikėjas turi progos pasirodyti skirtinguose stiliuose. Bet Lietuvos mastu miuziklai nedažnai statomi, o ypač retai pasitaiko proga sudalyvauti tokių garsių ir puikiai žinomų kūrinių kaip „Čikaga“ pastatymuose. Savęs nelaikau operos ar miuziklo atlikėju – man patinka prisiliesti vis prie kito žanro ir taip tobulinti save.

Pasitaikė labai įdomus vaidmuo, visada norisi užkabinti tokį personažą, tokią charakteristiką, kokios dar nesu bandęs, atrasti naujų spalvų ir tai padaryti įtikinamai. Kai imiesi kažko visai naujo, apima didžiausia motyvacija.

– Gal prisimenate, koks buvo pirmas susitikimas su „Čikaga“? Kaip keičiasi požiūris, kai jau daug detaliau dirbate su miuziklo medžiaga?

– Kiekvieną sykį gaudamas daugiau informacijos, pamatau vis daugiau „Čikagos“ spalvų. Eidamas į atranką dažnai pasidomi, koks miuziklas, kokie personažai, pasiklausai muzikos. Iš pradžių tos informacijos nedaug, o dabar kiekvieną kartą atskiras scenas narplioji iš esmės. Daugelis dainininkų turbūt pasakytų panašiai: spektaklio statymo periodas yra labai sunkus, bet kai jis baigiasi, vėliau pasigendi to kūrybinio proceso.

– Miuziklo dirigentas ir muzikos vadovas Dreck Barnes sako, kad ieškojo dainininkų, kurie jaustų sceną. „Gali turėti puikius balsus, būti garsūs, bet ypač svarbu jausti teatrą, judėti ir šokti – kitaip dirbti būtų sudėtinga“ – pasakojo jis.  Kaip manote, kodėl B. Flyn vaidmeniui pasirinko jus?

– Kaip pats D. Barnes minėjo, svarbiausia scenoje yra tiesa. Aš laikausi lygiai tokio pat moto. Jeigu jis manimi patikėjo, labai džiaugiuosi, matyt, mąstymas sutapo ir tikau tam konkrečiam vaidmeniui.

– Turite patirties ir šokio teatre, atlikote Rogožino vaidmenį A. Cholinos šokio spektaklyje „Idiotas“. Ar patirtis šokio scenoje padeda repetuojant „Čikagą“?

– Prieš pradėdamas dirbti su A. Cholina niekada negalvojau, kad šokio spektaklis, kuriame neištariamas nė vienas žodis, gali tiek daug pasakyti. Man, kaip dainininkui, buvo labai svarbu išeiti iš komforto zonos ir sustiprinti save srityje, kurioje nebuvau stiprus, prie kurios praktiškai nebuvau prisilietęs. Susidūręs su šokio spektakliu ir su tokiu statytoju, garsiu Lietuvos ir pasaulio mastu, kaip A. Cholina, visiškai kitaip pajutau kūną ir supratau, kiek daug jo dar neišnaudoju, tavyje, atrodo, įsijungia dar kiti varikliai, dar kita jėga.

– Grįžtant prie „Čikagos“: koks personažas yra B. Flynn? Kaip jį kuriate jūs? Galbūt esate kažkuo į jį panašus?

– Jeigu lyginčiau save su B. Flynn, panašių savybių nerasčiau, bet tai nieko nekeičia, juk įsigilinęs į vaidmenį turi tapti juo. B. Flynn – yra savo srities profesionalas, teisininkas, nepralaimėjęs nė vienos bylos, ginantis klientą teisme bet kokiais būdais. Vienintelis jo tikslas – apginti kaltinamąjį. Jis žino savo galią, žino, kad yra geriausias ir žino, kad už tai gali uždirbti daug pinigų - tai yra viskas, ko jam reikia.

– „Čikagos“ muzikos vadovas D. Barnes taip pat kalba apie tai, kad miuzikle daug svarbiau vaidyba nei balsas. Lietuvoje, jo teigimu, dažnai yra atvirkščiai. Ar tikrai? Kaip sekasi pakeisti tokį mąstymą?

– Jeigu žmogus scenoje dainuoja, pirmiausia jis turi gerai dainuoti, paskui seka vaidyba, o tada šokis, pagal jo pajėgumus. Šiais laikais šitos savybės būtinos. Lietuvoje iš tikrųjų svarbiausia balsas, bet scenos žmogus juk turi daryti viską ir viską daryti gerai. Galima mąstyti, kas svarbiausia scenoje, bet kad ir ką bedarytum – tai turi „kabinti“. O „kabina“ tada, kai tai, kas vyksta scenoje, yra tiesa. Net jei  dainuojama paprasčiausią lietuviška ar angliška daina, kuriai nereikia plataus diapazono ar sudėtingos technikos, o kūrinys jaudina žiūrovą, tai ir yra esmė. Jeigu „nekabina“, tai kas iš tos technikos?

– Iš pažiūros Brodvėjaus miuziklų melodijos tikrai nėra paprastos, pastangų reikalauja ir sudėtingi šokiai. Ar sunku dirbti „Čikagoje“?

– Sudėtinga tai, kad kaskart susiduri su tuo, ko niekada nedarei. Tarkime, šiuo atveju, B. Flynnas turės stepo žingsnelių. Tai yra specifinis šokio stilius, kuriam įvaldyti reikia laiko. Taigi, susiduriame su situacija, kai reikia šokti stepą, kas man yra visiškai nauja, ir tuo pat metu dainuoti. Tai yra kartelės pasikėlimas sau. Procesas sunkus, bet kitaip atlikėjas netobulėja.

Režisieriaus padėjėjas spektaklio metu sėdi specialioje būdelėje prie scenos, ten – daugybė įvairiausių mygtukų, tačiau M.Fokina iš jų naudoja tik kelis. Asistentas turi prižiūrėti, kad spektaklis vyktų sklandžiai, nurodinėti apšvietėjams, stebėti, ar dekoracijos teisingai pastatytos, kviesti artistus į sceną, raminti juos, prižiūrėti, kad būtų tyla ir tvarka už kulisų.

„Kontroliuoti, koordinuoti ir tikrinti“, – taip savo darbą pristato M.Fokina.

„Už viską, kas spektaklyje techniškai įvyksta negerai, pylos gaunu aš. Net jei ir nutinka kažkas, kas nuo manęs nepriklauso, pretenzijos lekia man, o aš toliau perduodu jas kitiems“, – kalbėjo M.Fokina.

Šiandien techniškai sudėtingiausi – režisierės D.Ibelhauptaitės pastatymai Palangos koncertų salėje. Ten didžiulis skaičius žmonių, kviestinių svečių, milžiniškos dekoracijos, o ir patalpos nepritaikytos teatrui.

„Pajacuose“ buvo ir cirko artistų, ir vaikų choras, ir mūsų choras – visas teatras užimtas. Ir kviestinių atlikėjų daug, dekoracijos dviem aukštais. Gyvūnus koordinavau ne aš, bet turėjau pasakyti, kada jiems išeiti. „Pajacuose“ net neužteko vieno režisieriaus asistento – visi esame viena komanda ir, jei padaręs savo darbą pastebi, ką gali padėti kitam, pataisyti, visuomet skubi tai daryti“, – atskleidė M.Fokina.

Rodant spektaklius Palangoje, kartais reikia šiek tiek keisti ir spektaklio dekoracijas, scenas. Režisieriaus asistentas turi gerai išmanyti ir scenos techniką bei jos niuansus.

„Palangos koncertų salė nelabai pritaikyta teatriniams pastatymams, vietos – mažai, o laidų – daug. Pavyzdžiui, reikėjo rodyti spektaklį „Smuikininkas ant stogo“. Ten nusileidžia vienas personažas iš kito pasaulio, nebuvo kaip techniškai padaryti – yra telferiai, fermos, bet nėra mums reikalingų štangų. Pas mus scenos konstrukcijos greitai nusileidžia, o ten fermos leidžiasi labai lėtai – tik tam, kad būtų galima prožektorius pakabinti per spektaklį, o ne dirbti spektaklio metu – tai mums netiko, turėjome pakeisti tą sceną“, – technines detales atskleidžia režisieriaus asistentė.

Žiūrovams tokie nutikimai beveik niekada nepastebimi, bet jei spektaklį stebi režisierius – mato kiekvieną plyšelį. Tačiau didelių nutikimų spektaklio metu dažnai nepasitaiko, o mažų – visuomet, už spektaklio kulisų kartais verda didelės aistros. Ne vien technika kelia problemų, kartais ir nepaklusnūs atlikėjai.

„Atrodo, kad atlikėjas stovi prie scenos ir jau išeis, o neišeina. Yra tokių, kuriuos reikia prižiūrėti, kad laiku pasirodytų scenoje, pasakyti, kada išeiti, vos ne už rankos atvesti, kitiems, žinoma, nereikia nė sakyti – visada bus scenoje, kai tik reikės. Būna tokių atvejų, kai reikia staigiai susiorientuoti. Juk už kulisų sueina daug žmonių, jiems atrodo, jog šnabždasi, bet žiūrovai pastebi, kad girdėjo šurmulį scenoje. Kartais aktoriai išeina iš scenos ir galvoja, kad spektaklis baigtas, kažką aptarinėja ar tiesiog atsipalaiduoja nespėję net išeiti, o spektaklyje tuo metu, pavyzdžiui, tyli scena – jiems nė motais, atidirbo ir išeina. Turėtų rūpėti, kas vyksta scenoje“, – pasakojo M.Fokina.

Be teatro režisieriaus asistentė M.Fokina tikina neapsieisianti, kitur savęs nebeįsivaizduoja, o tiek laiko čia dirba dėl visos paletės skirtingų jausmų.

„Kiek čia dirbu, visada kalbama apie reorganizacijas, vis keičiasi vadovai, prie visų reikia priprasti. Žinot, teatras teatre, čia intrigos ir santykiai, be to nė vieno teatro nebūna. Man teatras patinka, vien dėl to čia ir likau, kitur neįsivaizduoju savęs. Čia būna sunku, būna įtampa, tačiau praeina ir dirbi toliau“, – sakė ilgametę patirtį turinti režisieriaus asistentė.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas skaičiuoja paskutines dienas – netrukus jame prasidės rekonstrukcija. M.Fokina labiausiai nori, kad nestigtų darbo, o žiūrovams – kūrinių.

„Iš naujo pastato tikiuosi gražių, žiūrovus traukiančių rūmų, kad būtų tikras, aukšto lygio teatras, paklausus ir norimas, kad būtų darbo ir artistams, ir aptarnaujančiam personalui – kad visiems būtų darbo ir meno“, – vylėsi M.Fokina.

Uostamiestyje S.Domarkas nuveikė labai daug, laisvėjant santvarkai ypač siekė pristatyti nacionalinės muzikos kūrinius – jo dėka į sceną užkopė viena garsiausių lietuviškų operų „Prūsai“, sumanytas jau 20-ąjį kartą vykstantis tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Dar kartą prie dirigento pulto S.Domarkas stos Klaipėdos muzikinio teatro 30-mečiui skirtame didžiajame koncerte.

Pabaigos epizodas

– Klaipėda – vienas ryškių jūsų gyvenimo miestų. Kokį jį atsimenate vaikystėje? Kodėl įleidęs šaknis Kaune, dirbti grįžote čia? Kaip miestas pakitęs šiandien?

– Į Klaipėdą atsikraustėme bėgdami nuo tremties 1949 m., tebuvau dešimties. Miestas skendo griuvėsiuose. Dešimtmečiui, žinoma, rūpi tokie dalykai kaip buvęs „beždžionių“ tiltas – Biržos tiltas buvo taisomas, po karo dar nesutvarkytas. Nieko nuostabaus, daug miestų buvo paversti pelenais, bet tai jau nueina į gilią užmarštį. Klaipėda, žinoma, be galo pasikeitė.

Čia baigiau muzikos mokyklą, o pradėjęs studijuoti išvažiavau į Vilnių, vėliau į Sankt Peterburgą, ten baigiau simfoninio dirigavimo studijas. Nuo 1967 m. kaip vyriausiasis dirigentas ėmiau dirbti Kauno muzikiniame teatre, nes Klaipėdoje tiesiog nebuvo kur.

Kaune dirbau 25 metus, o po to, Klaipėdos muzikiniame teatre prireikus patyrusio dirigento, nusprendžiau grįžti. Grįžus atrodė, kad niekur nebuvau išvykęs. Dar 25 metai Klaipėdoje ir štai – jau beveik „einu į kodą“. Muzikiniame kūrinyje koda (it. coda) – pabaigos epizodas. Ji gali būti išplėstinė, staigi ar netikėta – būna įvairių. O gyvenimo kodų nė vienas nežinome.

Šiandien esu Klaipėdos muzikiniame teatre ir stengiuosi padaryti viską, ką galiu, visą savo muzikinę patirtį paskirti jaunajai kartai – tokia mano misija dabar.

– Klaipėdos muzikinis teatras jums labai svarbus – čia buvote ir dirigentas, ir teatro vadovas, dirigavote jame net dešimt sezonų, nesuskaičiuojamą galybę spektaklių. Kaip šis teatras keičiasi jūsų akyse?

– Didžiausi pasikeitimai vyko 1990–1991 m. Tada keitėsi požiūris į repertuarą, struktūras. Atsirado repertuarinė laisvė, anksčiau ją varžydavo – reikėdavo pastatyti kokią tarybinę operetę ar palikti tautų draugystės ženklą. Nepriklausomybės metais prasidėjo kūrybinės paieškos. Ypač kreipdavau dėmesį į lietuvių autorių kūrybą. Kūrinys, pastatomas teatre, įgauna visai kitą svorį.

Šiandien teatras šiuolaikiškas, susitvarko su kasdien kylančiais iššūkiais. Žinoma, laukia rimtas laikotarpis, kol buvę kultūros namai bus paversti didingu teatru. Tam prireiks laiko, net turint lėšų darbai užtrunka. Teatro kolektyvas neišvengiamai atsidurs neapibrėžtumo, namų neturėjimo būsenoje, tačiau tikiu, kad nesubyrės, neištiš – jis gerose rankose.

Idėja sklandė ore

– Iš tiesų Klaipėdos muzikiniam teatrui šis, 30-asis sezonas – paskutinis senosiose patalpose. Ar jaučiate nostalgiją, palikdamas senąjį teatro pastatą? Čia prabėgo tiek karjeros metų...

– Žinote, kiekvienam senam daiktui jaučiu nostalgija. Bet šie rūmai buvo pastatyti kaip kultūros namai, kuriuose kartais būdavo rengiami posėdžiai ar pasirodydavo saviveikliniai kolektyvai, vykdavo ir diskotekos – tam jie puikiai tiko. Jei pastatas toks ir liktų, nežinia, kam ateityje būtų reikalingas. O naujajame teatro pastate po rekonstrukcijos atsiras patogi erdvė žiūrovams. Šiandien čia jų telpa tik 500, o ir jie fojė stumdosi – trūksta erdvės, ankšta. Bus statomi rūmai, kuriuose žmogus galėtų jaustis oriai, patogiai įsitaisyti, muzikos klausytis puikios akustikos salėje – dėl to visai negaila palikti senąjį pastatą. Esu toks žmogus, kuriam norisi, kad daiktai primintų įvykius, bet yra tokių, kuriuos keisti reikia.

– Kokie pastatymai, darbai karjeros Klaipėdoje metu įsiminė labiausiai?

– Kai ėmiau dirbti Klaipėdoje, gyvenau Herkaus Manto gatvės gale. Kiekvieną dieną eidamas į teatrą praeidavau biblioteką. Kitoje gatvės pusėje stovėjo Herkaus Manto skulptūra – nelabai pastebima, bet galinga, dvelkianti istorija. Vieną dieną pro ją eidamas supratau, kad turime pastatyti istorinę lietuvišką operą apie Herkų Mantą. Žiūriu į skulptūrą ir matau – juk čia su kardu stovi Virgilijus Noreika. Paskambinau kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, o jis man sako, kad „Prūsus“ jau rašo, – idėja sklandė ore. Štai taip gimė vienas ryškiausių teatro pastatymų – G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Jos premjera buvo nepaprastas įvykis, palikęs tokį įspūdį, kad dabartinis Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas, atrodo, rimtai mąsto apie naują „Prūsų“ pastatymą.

Vasaros festivalis

– Sumanėte festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Kaip gimė idėja surengti festivalį vasarą, kai teatrai ir žiūrovai buvo įpratę ilsėtis? Kaip išdrįsote konkuruoti su pajūryje ypač viliojančia saule? Ir kaip per 20 metų kinta festivalio vizija?

– Kai dirbau Kaune, birželio mėnesį baigdavome sezoną, šiek tiek pasitvarkydavome, o tada išeidavome atostogų. Teatras buvo šaltojo sezono darbas, o vasara skirta poilsiui. Vienos komandiruotės metu nuvažiavau į Odesą. Tai, kaip ir Klaipėda, miestas prie jūros. Nustebau, kad Odesos teatras vasarą dirba visu pajėgumu. Odesos teatro darbuotojai man sakė, kad jiems vasara – pats sezono įkarštis, – juk miesto gyventojai ir svečiai miestą, pakrantę nori pamatyti dieną, o vakare užsukti į teatrą, išvysti didingus Odesos teatro rūmus.

Kai iš Kauno grįžau dirbti į Klaipėdą, supratau, kad iš tiesų – vasarą čia suvažiuoja visų giminaičiai, juk čia pajūris. Kodėl gi Klaipėdos muzikinis teatras negalėtų organizuoti festivalio visame pajūryje? Buvęs Juodkrantės meras Stasys Mikelis pastatė žiūrovams stogą, spektaklius rodydavome Nidos kultūros centre „Agila“, Palangos senoji koncertų estrada nebuvo mums tinkama, bet ir ten rasdavome būdų pristatyti programą. Daugybė legendinių teatro spektaklių gimė festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu.

Šių metų festivalis atrodo labai solidžiai: R.Wagnerio kūriniai skambėjo Violetos Urmanos koncerte Klaipėdos dramos teatre, ten, kur prieš 180 m. dirigavo pats kompozitorius; Klaipėda – džiazo miestas, jam skirta J.Jurkūno džiazinė oratorija „Pamario giesmės“, Palangoje pristatyti „Pajacai“, šokio spektaklis pagal G.Bizet-R.Ščedrino „Karmen siuitą“, galų gale – teatro 30-mečiui skirtas didysis koncertas, kuriame dalyvaus visi, bendradarbiavusieji su Klaipėdos muzikiniu teatru. Ir aš diriguosiu šiame koncerte, visi dirigentai, dirbantys teatre, turės galimybę išeiti prie pulto.

Didžiojo festivalio koncerto tikslas – parodyti teatro istoriją, ryškiausius kūrinius, statytus teatre. Tikras teatro 30-metis! Manau, kad rugpjūčio 19-ąją., pasibaigus festivaliui, galėsime iškėlę galvas eiti ilsėtis, o po kelių savaičių pradėti naują teatro sezoną, tik nežinia kur...

Didysis koncertas

Klaipėdos muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ jubiliejiniame didžiajame koncerte skambėsiantys kūriniai leis prisiminti 30 Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo metų – legendomis tapusius spektaklius ir šiame teatre iškilusius atlikėjus. Nuo pirmosios teatro premjeros – 1988 m. A.Žigaitytės operos „Mažvydas“ iki G.Kuprevičiaus „Prūsų“, G.Verdi „Traviatos“, G.Rossini „Sevilijos kirpėjo“ ir daugelio kitų miesto muzikos gerbėjų pamėgtų kūrinių.

Scenoje pasirodys visų teatro meno kolektyvų nariai, prie jų prisijungs Klaipėdos muzikiniame teatre dirbę šiandien visoje Lietuvoje žymūs atlikėjai – Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaits bei šiuo metu JAV gyvenanti operos solistė Nida Grigalavičiūtė, taip pat Deividas Norvilas ir Edmundas Kučinskas. Didysis koncertas – rytoj 19 val. Klaipėdos muzikiniame teatre.

"Būtinai norėjau dirbti teatre. Kai dirbau tuometiniame buities kombinate, buvau įsprausta į siaurus rėmus. Teatras visada buvo mano "silpnoji vieta". Pirmą kartą trimetę ten nusivedė tėvai, aš iš jo pabėgau, išsigandau. Tai buvo legendinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis "Batuotas katinas". Šiek tiek paaugusią vėl nusivedė į teatrą, tuomet ir pagavo jis mane. Nuo tada teatras man šventas. Negalėjau nieko padaryti, tiesiog mačiau save teatre – vaidinti nemokėjau, dainuoti irgi, o mokydamasi amato supratau, kad yra toks dalykas kaip kostiumo istorija – jis man buvo labai įdomus. Pagalvojau, kad teatre galėčiau save realizuoti", – pasakojo V.Šuklytė.

Šiandien teatro sukirpėjais būti niekas nemoko, atėjęs į V.Šuklytės vietą, jaunas žmogus mokytis turėtų pradėti iš naujo – kurti kostiumus teatrui yra ypač specifinis amatas. Nors dabar teatro kostiumų kūrėja jau sukaupusi didžiulį patirties bagažą ir profesinių knygų arsenalą, tačiau dėstyti neketina – patirtimi dalijamasi natūraliai, iš lūpų į lūpas.

"Tokios profesijos kaip teatro sukirpėjas tiesiog nėra. Niekas neruošia tokių specialistų. Mes amato išmokome iš klaidų, iš patirties – net knygų apie tai beveik nebuvo. Esu sukaupusi biblioteką apie teatro kostiumus, kostiumo istoriją. Anksčiau net laikiausi savo taisyklės, kad iš vieno autorinio honoraro nusiperku vieną knygą apie kostiumo istoriją. Tokia dovana sau ir indėlis į ateitį", – kalbėjo V.Šuklytė.

Dažniausiai spektaklių scenografai ar kostiumų dailininkai radikalių, sudėtingai įgyvendinamų sprendimų nepateikia. Kostiumai, kaip ir mada, šiandien paprastesni.

"Pastaruosius penkerius metus kostiumai labai supaprastėję, scenoje vyrauja grynos spalvos, aiškios linijos. Kartais su kolegomis net ir pasigendame senų laikų, kai reikėdavo siuvinėti, aplikuoti rankomis", – atsiduso V.Šuklytė.

Kostiumą kurti scenai visai kas kita nei kasdieniam nešiojimui. Scenoje ypač svarbus vizualumas ir specifinis patogumas. Reikia rasti ribą, kurios detalės bus pastebimos didžiulėse salėse.

"Didelėse scenose daug smulkių detalių nesimato. Taip pat labai svarbus kostiumo patogumas – yra dedami ir specialūs pamušalai, vadinamieji dubliažai, dažniausiai nepasitvirtina tikras šiuolaikinis kostiumas", – patirtimi dalijosi V.Šuklytė.

Kartais žiūrovai nepastebi daugybės kostiumo kūrimo niuansų, tada jį galima laikyti pavykusiu.

"Žiūrovai mato, kad aktorius ant grindų nukrenta, bet kostiumas nesujuda. Niekam net nekyla klausimas, kodėl nejuda, o mes žinome, kad specialiai sutvirtintas. Teatriniuose kostiumuose daug niuansų, kurių žiūrovai nemato", – užkulisius atskleidė kostiumų dailininkė.

Anot patyrusios kostiumų dailininkės, ypač sudėtinga kurti kostiumus baletui. Jie ne tik turi būti tamprūs, patogūs, bet kartu ir patvarūs bei vizualiai efektingi.

"Štai dabar "Karmen" kostiumai – juk atrodo, kad čia nieko ypatinga: kelnės, triko ir švarkai. Bet tai ilgas darbas – kostiumai turi temptis, netrukdyti. Kuo žmogus daugiau nusirengia scenoje, tuo sunkiau jį aprengti. Jeigu kostiumą sudaro viena juostelė – daug sudėtingiau padaryti, kad ji laikytųsi. Mūsų darbo specifika tokia: sugalvoti, kaip juostelė galėtų laikytis ant atlikėjo kūno, o žiūrovai to nesuprastų", – juokėsi V.Šuklytė.

Teatras V.Šuklytei – manija. Kartais kyla minčių išeiti, bet ilgametę patirtį sukaupusi sukirpėja supranta, kad niekaip nebegalėtų gyventi realiame, ne teatro pasaulyje.

"Esu keletą kartų susimąsčiusi, kad reikėtų išeiti – tai atlyginimas, tai sudėtingos situacijos teatre kiša koją, imi mąstyti, ką čia veiki. Bet praeina kiek laiko ir supranti, kad nebemoki gyventi realiame gyvenime. Man net pačiai sunku sugalvoti kasdienį kostiumą sau – imu svarstyti, kaip dabar rengiamasi? Mėgstu gatvėje stebėti žmones, žiūriu, kaip jie rengiasi, ką nešioja, koks jų charakteris. Net ir į svetimą teatrą nuėjusi pažiūrėti spektaklio visada žvelgiu iš profesinės pusės. Imu stebėtis, kodėl būtent tokį kostiumą sukūrė dailininkas, kodėl ten kreiva, jaudinuosi, ar spės atlikėjas persirengti ir išeiti į sceną. Teatras man – jau klaiki manija. Reikia tikėtis, kad dar ir dirbsiu, ir dirbsiu čia", – kalbėjo Klaipėdos muzikinio teatro sukirpėja V.Šuklytė.