Viena jų – menotyrininkė, parodų kuratorė Miglė Survilaitė, MO muziejuje dirbanti beveik dešimt metų ir stebinti, kaip jis auga ir tampa  vienu reikšmingiausių Lietuvos kultūros ir meno reiškinių. Kuratorė dalijasi mintimis apie parodų kūrimo procesų sėkmes ir iššūkius, muziejaus vietą visuomenėje ir tai, ko lankytojai gali tikėtis ateityje.

– Tavo pirmoji MO muziejuje kuruota paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ tapo ir lankomiausia meno paroda Lietuvoje. Kas, tavo manymu, buvo šios parodos sėkmės raktas ir kodėl jokia kita meno paroda Lietuvoje vis dar nepakartojo jos sėkmės?

– Manau, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Kiekvienas šios parodos kuratorius (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Mantas Pelakauskas, Renata Valčik) parodą ir jos populiarumą vertintų skirtingai. Mano nuomone, viena vertus, gerai pataikėme pasirinkdami laiką – apie šią parodą pradėjome galvoti dar prieš muziejaus atidarymą, t. y. maždaug prieš trejus metus iki pačios parodos atidarymo. Tuo metu šis laikotarpis jau buvo tyrinėjamas ir artikuliuojamas moksliniame dailėtyros lauke, tačiau dar nebuvo toks aktualus popkultūroje.

Kol kartu su didele komanda kūrėme parodą ir ją atidarėme, dešimtojo dešimtmečio tema tapo labai populiari, atgijo drabužių mados, radosi vis daugiau literatūros, apmąstančios šį laikmetį. Turbūt užaugo ir subrendo dešimtajame dešimtmetyje gimusi karta, atsirado noras tą laiką reflektuoti. Nors siekėme išvengti nostalgijos ir pati paroda savaime tokia nebuvo, žiūrovų emocinė įkrova neišvengiamai buvo su tuo susijusi.

Kita vertus, spėju, kad prie parodos populiarumo prisidėjo ir tai, kad ji nebuvo grynojo meno paroda. Į parodos kūrimo procesą įtraukėme visuomenę, prašėme dalytis asmeniniais prisiminimais ir daiktais, kuriuos eksponavome scenografės R. Valčik kurtoje architektūroje, o originalius pasakojimus įdėjome į audiogidą. Paroda buvo visko gausi,  nelengva viską pamatyti ir aprėpti, bet, svarbiausia, nebuvo aiškios ribos tarp meno kūrinių ir kasdienybės artefaktų. Tai stipriai rezonavo – lankytojai atpažino save, savo gyventą gyvenimą tuo metu.

R. Šeškaičio nuotr.

Galiausiai sulaukėme minios lankytojų – virš 145 tūkst. per penkis mėnesius. Tai mus ir džiugino, ir tapo išbandymu visai muziejaus infrastruktūrai: paroda fiziškai dėvėjosi ir reikėdavo ją paremontuoti po kiekvienos darbo dienos. Kadangi daug kur pasitelkėme to laikmečio techniką (televizorius, VHS grotuvus, kompiuterius su „Windows 98“, net programėlę MiRC), viskas gana dažnai gesdavo. Paroda buvo įtrauki, kvietė lankytojus dalyvauti, palikti savo nuomonę, atsiminimų. Tai turbūt ir nulėmė jos didelį lankomumą.

Labai džiaugėmės įspūdingomis ir Lietuvoje retai matomomis lauke stovinčių žmonių eilėmis prie muziejaus, bet vis dėlto didžiausiu komplimentu ir parodos sėkme laikyčiau aktyvias žmonių diskusijas ir kritiką, kuri turbūt nebūtų galima be didelio lankytojų skaičiaus. Ši paroda buvo aptarinėjama kaip niekada. Skyrėsi nuomonės ir atsiminimai, buvo labai daug įvairiausių komentarų (pvz., kad nebuvo pakankamai džinsų, kad neeksponavome kažkieno tamprių), pastabų dėl koncepcijos (pvz., kad parodos tonas buvo pernelyg ironiškas, nesutapo su realiu to meto gyvenimu, kad meno kūriniai tapo iliustracijomis). Manau, kad dažniau diskusijas paskatina kino filmai, knygos, spektakliai, o parodos sunkiau išjudina visuomenę, bet tokių pokalbių mums labai reikia, jie augina. Mane tai padėjo augti ir kaip asmeniui, ir kaip šios profesijos atstovei. Mokiausi girdėti ir priimti komentarus.

– XX a. dešimtasis dešimtmetis tapo istorija, po jo ėjęs XXI a. pirmasis dešimtmetis irgi sparčiai vejasi šį procesą, savotiškai nostalgiškas žvilgsnis į jį taip pat atranda savo ženklų dabartinėje popkultūroje. Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ įvyko prieš ketverius metus – dar šešeri, ir mus nuo pirmojo šio tūkstantmečio dešimtmečio skirs toks pats laiko atstumas, koks anuomet skyrė nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio. Ar galima tikėtis, kad tuo metu sulauksime ir šio laikotarpio parodos?

– Atidarius parodą ir pamačius, kaip gausiai ji lankoma, pagrindinis dešimtojo dešimtmečio parodos kuratorius, kultūros analitikas V. Jauniškis pajuokavo – „pakvieskite, kai reikės rengti parodą apie dutūkstantuosius, pakalbėsime“. Vis dėlto dar reikia sau patiems – MO muziejui – atsakyti į klausimą, ar ji gali ir turi įvykti. Tačiau būtų labai įdomu, jei parodą apie XXI a. pirmąjį dešimtmetį surengtų ir tokių tyrinėjimų imtųsi kuri nors kita Lietuvos kultūros institucija. Manau, kad ilgai laukti nereikės ir kas nors tikrai susidomės ir šio laikotarpio tyrinėjimais, refleksijomis.

– Kaip MO gimsta parodų idėjos, pagal ką renkatės temas, kuriomis bus svarbu kalbėti?

– MO muziejaus išskirtinumas ir iššūkis yra teminės parodos. Muziejuje neorganizuojame personalinių, retrospektyvinių parodų. Nuo muziejaus įkūrimo stengiamės į kultūros reiškinius žvelgti įvairiapusiškai, neapsiriboti viena disciplina, vienu asmeniu, mėginame būti aktualūs šiuolaikiniam žmogui. Per pastaruosius penkerius muziejaus veikimo metus parodų idėjos arba atkeliaudavo iš išorės (jas pasiūlydavo išorės kuratoriai, dailėtyrininkai), arba jos užgimdavo muziejaus viduje ir kviesdavome konkrečius kuratorius ar kitų sričių ekspertus dirbti kartu. Vis dėlto didžioji parodų idėjų dalis bent kol kas priklauso muziejaus komandai. Įprastai muziejuje planus kuriame dvejiems trejiems metams į priekį ir yra labai sudėtinga nuspėti, kokia tema bus svarbu kalbėti ateityje, tačiau bandome ir kartais pavyksta.

– Ar yra temų, kuriomis parodos MO muziejuje tiesiog negalėtų būti rengiamos?

– Žinoma, neįsivaizduoju jokių parodų radikaliomis, nacionalistinėmis, prieš žmogaus teises ir gamtą kalbančiomis temomis. Turime aiškias vertybes, mūsų misija glaudžiai susijusi su atvirumu visuomenei, bet taip pat ir jai nepatogių klausimų kėlimu. Tai specifinė MO savybė ir būtų gaila, jei tai pasikeistų.

– Muziejus išties dažnai imasi nepatogių, o kartais – netgi kontroversiškų socialinių temų: parodose vietą atranda LGBTQ+ bendruomenės klausimai, istorinės atminties naratyvų dekonstravimas, tautinių mažumų temos, pavyzdžiui, MO muziejuje atidaryta Andrew Miksio paroda BAXT, sulaukusi prieštaringų vertinimų ir nepriimta į nacionalinę biblioteką; išniekintas muziejaus lauko stendas su Ugniaus Gelgudos nuotrauka, vaizduojančia tos pačios lyties porą; dėl MO kolekcijoje esančio Dainiaus Liškevičiaus performanso su Lietuvos vėliava muziejui netgi tekę dalyvauti teisme. Kodėl muziejui svarbu dalyvauti tokioje diskusijoje, nesilaikyti neutralumo?

– MO muziejuje nesiekiame tikslingai provokuoti, bet manome, kad nepatogiais klausimais kalbėti būtina, jaučiame už tai atsakomybę – kur pasuks visuomenė, jei kultūros laukas rinksis tylėti?

Nuo muziejaus įkūrimo stengiamės į kultūros reiškinius žvelgti įvairiapusiškai, neapsiriboti viena disciplina, vienu asmeniu.

Laikomės pozicijos, kad muziejus seniai nebėra neutrali vieta. Kalbant kiekviena tema egzistuoja politinės, socialinės ar kitos pozicijos, todėl ir mes renkamės savo vertybines atramas.

Šiuo metu laukiame būsimos parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“, kurią kuruoja menotyrininkai Adomas Narkevičius, Inga Lacė, Rebeka Poldsam. Pavasarį atsidarysiančioje parodoje bus apmąstomi kūniškumo, seksualumo, pažeidžiamumo, lyčių vaidmenų ir normų klausimai moderniame ir šiuolaikiniame Baltijos šalių mene.

Šių dienų Lietuvos kontekste, kai informacija apie tos pačios lyties asmenų santykius vis dar vertinama kaip žalinga nepilnamečiams, kai kyla skandalų dėl elementarių lytiškumo ugdymo pamokų, renkamės netylėti, prisiimti poziciją ir moderatoriaus vaidmenį.

– Per MO muziejaus gyvavimo laikotarpį įvyko kelios parodos, įtraukusios reikšmingus tarptautinius partnerius, leidusios Lietuvoje išvysti pasaulinio garso kūrėjų, kurių darbai iki šiol čia nebuvo eksponuoti. Kiek MO muziejui yra svarbus tarptautiškumas? Ar tokio pobūdžio bendradarbiavimas yra nuolatinė siekiamybė, ateities planų dalis, ar veikiau išimtis iš taisyklės?

– Muziejus, atšventęs penkerių metų gimtadienį, tam tikra prasme neišvengiamai verčia naują puslapį. Pernai nemažai keliavome po Europos muziejus – lankėmės Čekijoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Suomijoje, susitikome su ten dirbančiais kolegomis, muziejų vadovais, kuratoriais, mezgėme pažintis siekdami šiais metais turėti daugiau įvairių bendradarbiavimo pavyzdžių. Tikimės, kad pavyks praminti šiuos kelius.

Tarptautiškumas MO muziejui yra svarbus, per penkerius metus turėjome bent keletą reikšmingų pavyzdžių – džiaugiamės žymios lenkų kuratorės Andos Rottenberg kurta paroda „Sunkus amžius“, kino režisieriaus Peterio Greenaway ir menininkės Saskios Boddeke kuruota patirtine paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“, užpraeitais metais su Nyderlandų Van Abbe’ės muziejumi surengta paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“.

Tiek mūsų muziejui, tiek Lietuvos ir užsienio lankytojams vertinga Lietuvos meno kūrinius įprasminti platesniame kontekste, rasti būdą integruoti juos į tarptautinį lauką, kuriame dėl sovietų okupacijos ilgą laiką negalėjome dalyvauti. Be to, auditorijos tyrimai rodo, kad mūsų lankytojams būtų įdomu matyti daugiau užsienio menininkų, tad natūralu, kad svarstome, kokiais būdais tokį lūkestį galėtume atliepti ateityje. Tikiuosi, kad tai padaryti pavyks.

Kompozitoriaus garso ir teksto instaliacija „Trečiasis posėdis“ tapo sostinėje veikiančio MO muziejaus didžiosios parodos „Vilniaus pokeris“ dalimi. J. Jurkūnas savo netikėtą kūrinį vadina fluxus stiliaus poema ir sako nagrinėjantis tai, kaip mus veikia laikas: instaliacijos klausytojai girdi prof. Vytauto Landsbergio balsą ir mintimis sugrįžta į pačią Nepriklausomybės pradžią. Pokalbis su J. Jurkūnu – apie muzikos kelią, prasidėjusį nuo džiazo, asmeniškai įprasmintą Kovo 11-osios prisiminimą.

– Jūsų biografija sufleruoja, kad muzikinį kelią pradėjote nuo džiazo. Kodėl?

– Dėl atsitiktinumo. Paauglystėje ieškojau mokytojo, ir Lietuvos hipių judėjimo legenda Aleksandras Jegorovas-Džyza mano tėvams per kažkokį vakarėlį davė visų gitaristų guru Stasio Daugirdo telefono numerį. O tada prasidėjo džiazas! Džiazo kalba yra labai plati, jo ekosistemoje lengva rasti savo nišą, joje gali improvizuoti, kurti savo muziką. Vėliau, pasimokęs džiazo gitaros ir improvizacijos, ieškojau, kur eiti toliau. Taip gyvenime atsirado muzikos kompozicijos studijos.

– Džiazą galima suprasti kaip ištisą filosofiją. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ jis veikė kaip proto, valios, kūrybos išsilaisvinimo ženklas. O ką džiazas reiškia jums? Ar suprantate jį taip pokeriškai?

– Džiazą, galima sakyti, gavau su motinos pienu – kai taip nutinka, jis tampa natūralia žmogaus kalba. Esama teorijų, kad gimtoji kalba lemia tai, kaip likusį gyvenimą struktūruojame mintis savo galvose. Nors vėliau išmokstame kitų kalbų, jas vartojame, išlieka tiek pirminis mąstymo būdas, tiek, dažnu atveju, akcentas. Dėl to džiazas man yra gyvenimo būdas, savotiškas DNR, nesusiaurinamas tik iki saksofono ar fortepijono improvizacijų. Jis reiškia galimybę kalbėti neribojant savęs išankstinėmis nuostatomis ir normomis.

Teigiama, kad klasikinę muziką atlikėjai interpretuoja, o džiazą – improvizuoja. Studijų laikais išsivedžiau formulę, kuo improvizacija skiriasi nuo interpretacijos: pirmoji yra rėmai laisvėje, o antroji – laisvė rėmuose. Improvizuodamas esi visiškai laisvas, bet čia pat braižai tam tikrus rėmų kontūrus, parodai tai, ko dar nebuvo. Apie tai kalbėdamas suprantu, kad džiazo platumas aiškiai susiveda į vieną raktažodį – laisvę.

Studijų laikais išsivedžiau formulę, kuo improvizacija skiriasi nuo interpretacijos: pirmoji yra rėmai laisvėje, o antroji – laisvė rėmuose.

– Visgi džiazuojanti muzikinė pradžia jus nunešė į šiuolaikinę profesionaliąją muziką, elektroninius eksperimentus, tarpdiscipliniškumą. Pastarojo išdava – ir instaliacija „Trečiasis posėdis“, šį rudenį tapusi MO muziejaus didžiosios parodos „Vilniaus pokeris“ dalimi. Jame tyrinėjate vieną svarbiausių Lietuvos istorinių įvykių – 1990 m. kovo 11 dienos Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Papasakokite apie šį kūrinį.

– Man įdomu, kaip teksto reikšmė skleidžiasi muzikoje, o pastarąją irgi laikau tam tikru kultūriniu tekstu. Taip pat smalsu, kaip tie kultūros tekstai skleidžiasi laike, kokios reikšmės atsiranda jo tėkmėje, kaip su tomis reikšmėmis galima žaisti, suteikti progą joms vystytis. Paliekant klausytojui erdvės interpretacijai, leidi ją užpildyti savo sukurtomis reikšmėmis. Žinoma, kuo tiksliau sumodeliuoji tų reikšmių variantus, tuo geriau tai pavyksta. Šitaip nutiko ir su „Trečiuoju posėdžiu“.

Šiame darbe kalbu apie laiką ir tai, kokie atsiminimai ir žodžiai nubyra, o kokie – pasilieka jam einant. „Trečiasis posėdis“ – eksperimentas, kas galėtų pasilikti atmintyje iš stenogramos teksto per 32 metus. Kovo 11-oji man, tuo metu dvylikamečiui, paliko milžinišką įspūdį, kurį prisimenu iki dabar. Lemtingąjį posėdį galima vertinti ne tik kaip politinį įvykį, bet ir kaip tam tikrą mitologinę situaciją – juk tai yra šalies atgimimas, vienas tokių įvykių, apie kuriuos žmonės senovėje kurdavo epus ir padavimus. Dabar tie epai ir padavimai gimsta kitaip, be to, jiems reikalinga didelė laiko distancija, tačiau man vis knietėjo prie to sugrįžti.

Kai pradėjau dirbti su posėdžio stenogramos tekstu, nusprendžiau leisti veikti intuicijai ir ja vadovaudamasis atmečiau didelę dalį asmenvardžių, administracinių terminų, kitų detalių. Taip liko dvylika puslapių, panašių į poemos posmus. Jie kurį laiką gulėjo stalčiuje, bet į juos iš naujo atkreipiau dėmesį pradėjęs galvoti apie MO muziejaus „Vilniaus pokeriui“ pasiūlysimą kūrinį. Su parodos komanda buvome apsvarstę raktažodžius, per kuriuos naujame kūrinyje ketinau ieškoti sąsajų su „Vilniaus pokeriu“: ateitis, džiazas, Vilnius, 90-ieji. Ši poema puikiai tam tiko ir sulaukė palaikymo be ilgų diskusijų. Toliau vystydamas savo idėją stengiausi jos nesugadinti.

Žinojau, kad tas fluxinės poemos tekstas turi būti įskaitytas, tačiau jį, be abejonės, turėjo lydėti ir garsas. Pasirinkau atsitiktinį posėdžio garso įrašo epizodą ir jį transkribavau paversdamas natomis. Norėjau likti ištikimas proceso logikai – pasilikti posėdžio rėmuose, nieko negadinti papildomais pamuzikavimais. Gautus muzikinius garsus palėtinau, kad jie atitiktų skaitymo dvasią ir įgautų labiau eufoninį skambesį, galiausiai visai tai perėjo į styginių instrumentų partiją.

Ilgai galvojau, kas galėtų įskaityti tekstą, kol galiausiai supratau, kad atsakymas slypi esminėje figūroje, sėdėjusioje Atkuriamojo Seimo priešakyje – prof. V. Landsbergio. Kadangi profesorius taip pat yra muzikalios, džiazuojančios sielos žmogus, kuriam artimos fluxus idėjos, pasiūliau jam šį fluxinį kūrinį įskaityti. Profesorius sutiko su viena įdomia ir teisinga sąlyga – kad skaitys tik savo paties pasakytus žodžius.

Paskutiniu žingsniu tapo Seimo Kovo 11-osios salės aido ar, kitaip tariant, akustinio atsako įrašymas drauge su garso režisieriumi Laurynu Kamarausku. Įrašę salės akustines savybes, visą kūrinio garsinę medžiagą galėjome savotiškai patalpinti į tą salę su jos ypatinga akustika. O kadangi šį kūrinį vadinu fluxine poema, jam reikėjo suteikti ir poetinį, spausdintą pavidalą. Kartu su dizaineriu Jurgiu Griškevičiumi sukūrėme knygelę, išleistą 130 egzempliorių tiražu – lygiai tiek, kiek posėdyje dalyvavo Atkuriamojo Seimo narių.

– Chronologiškai jūsų kūrinys sąveikauja su laiku iškart po „Vilniaus pokerio“, parodoje veikia tarsi viena iš nuorodų į laiko tėkmę, miesto ateitį, jo išlaisvėjimą iš priespaudos. Koks jūsų santykis su R. Gavelio romanu? Kiek jis svarbus apmąstant savo paties kūrinį?

– R. Gavelį skaitau keliais sluoksniais. Pirmasis sluoksnis – paties autoriaus diskusija su laikmečiu, kuriame jis rašė „Vilniaus pokerį“. Kitas sluoksnis – mano kaip skaitytojo santykis su jo fiksuojamu laiku ir situacijomis. Šis sluoksnis – labai asmeniškas, glaudžiai susijęs su tremties traumomis, nes iš šešių ištremtų mano šeimos narių sugrįžo tik trys. Mes turime nepamiršti to, ką patyrėme, nenustoti klausti, kodėl tai įvyko, nes, kaip rodo dabartinė pasaulio situacija, panašūs įvykiai gali bet kada pasikartoti, jei pamiršime, kas ir kodėl esame.

Trečiasis romano sluoksnis man – pats bendražmogiškiausias: tai yra žmogaus santykis su dabartimi. Nors R. Gavelio raiška labai sodri ir niūroka, čia pat ji – pakankamai poetiška ir nepavaldi laikui, nesudėtinga atrasti romano asociacijų su dabartimi. Jis nuolat išlieka aktualus ir kiekvienas atranda savo būdą jį skaityti, mat R. Gavelio naudojami simboliai ir raktai yra aiškūs, ryškūs ir gana universalūs. O kur dar meilė muzikai! Šitaip sugebėti aprašyti koncertą, kad atrodytų, jog jo ne tik klausei, bet ir pats grojai... Toks būdas kalbėti apie muziką turėtų būti dėstomas meno kritikos seminaruose.

Teatro „Atviras ratas“ pristatomas spektaklis kuria dialogą su prieš šešiolika metų sukurta J. Tertelio pjese „PRA“, kuri tuo metu tapo savotišku jauno, pirmuosius profesinius žingsnius žengiančio žmogaus manifestu. Išaugęs iš jauno kūrėjo amžiaus J. Tertelis į panašius klausimus žvelgia iš patyrusio, brandaus teatro kūrėjo perspektyvos.

Kokius klausimus gvildena būsimoji premjera ir kuo svarbus spektaklio amžiaus cenzas N-33? Apie tai – pokalbis su J. Terteliu.

– Teatras „Atviras ratas“ gyvuoja jau septyniolika metų. Nors turi gausybę įvairiausių veiklų, nuolat čia sugrįžti tiek kaip aktorius, tiek kaip režisierius. Kodėl tau svarbu kurti „Atvirame rate“?

– Matyt, dėl to, kad „Atviras ratas“ yra namai. Esu vienas iš jo steigėjų, žinau, kaip ši kūrybinė erdvė augo, kokių buvo pakilimų, nusileidimų ir kitų vingių, kaip ją puoselėjome. Be to, jaučiu didžiulę pagarbą mūsų žiūrovams – dalis jų netgi sako einantys tik į „Atvirą ratą“, nes kiti teatrai jų neatliepia.

Man kyla daugybė idėjų, kurias suprantu galintis realizuoti tik čia, kurios nebūtų taip gerai suprastos, nenuskambėtų jokiame kitame teatre. Čia žinau greičiausiai surasiantis santykį ir dialogą su žiūrovu. Dažniausiai nutinka taip, kad brangiausias idėjas palieku „Atviram ratui“. Turbūt visuomet į namus žmogus neša tai, kas jam svarbiausia.

K. Žičkytės, L. Vansevičienės nuotr.

– Pjesė „PRA“ – tavo magistro darbas, kuriam – taip pat jau daugiau kaip penkiolika metų. Tai buvo jauno, pirmus žingsnius žengiančio kūrėjo atsakymų paieškos, tuo tarpu dabar klausimus keli jau iš brandaus teatralo perspektyvos. Visgi jauno kūrėjo sąvoką daugelis interpretuoja skirtingai, todėl įdomu suprasti, kas tau pačiam yra jaunas kūrėjas? Ar spektaklio cenzas N-33 sufleruoja atsakymą?

– Būtent šiomis temomis noriu kalbėti naujame spektaklyje. Kai esi jaunas, atrodo,  visuomet toks ir liksi, bet kuo toliau gyveni, tuo sparčiau aiškėja, kad kažkurią akimirką liaujiesi toks būti. Kartais tai išduoda paprasčiausi dalykai, kai jau nebegali pretenduoti, pavyzdžiui, į jaunojo menininko apdovanojimą ar rezidenciją... Pildydamas paraišką bandai surasti savo gimimo datą, tačiau jos nebėra tarp pasirinkimų, tu gimei kažkur žemiau, ten, kur žmonės negimsta (juokiasi).

Įdomiausia, kad taip suvoki egzistuojant amžiaus ribą, kurią žymi ne tu. Man atrodo, kad kuriu taip pat, kaip prieš šešiolika metų. Galbūt turiu daugiau patirties, įgūdžių, bet esminis kūrybinis judesys kyla iš tų pačių dalykų. Staiga man pasako, kad nebesu jaunas! Šis spektaklis ir yra apie tai – supranti nebesąs jaunas, bet čia pat nesi ir viską sukūrusi teatro legenda. Tai buvimas kažkur viduryje. Su tokia būsena gali tapatintis tikrai nemaža dalis visuomenės, tai vidutinio amžiaus žmogaus būsena. Pavadinimas „PRAeis“ referuoja į tuos momentus, kai pradedi matyti, kaip kiekvienas dalykas ateina ir neišvengiamai praeina. Tai suteikia visai kitokią perspektyvą.

Amžiaus cenzo idėją pasufleravo tai, kad dažnai kurdami vaikams labai aiškiai išskiriame amžiaus grupes: čia – spektaklis kūdikiams, čia – vaikams nuo ketverių iki septynerių metų ir t. t. t. Po paauglystės viskas skiriama tokiems universaliems suaugusiesiems, lyg žmogus, kuriam aštuoniolika, būtų tokios pat sąmoningos brandos ar jam rūpėtų tie patys dalykai kaip keturiasdešimtmečiui.

Kartais atėjęs į teatrą matau gerą spektaklį, bet jis manęs nesudomina, nebeatskleidžia naujų perspektyvų, atrodo pažįstamas, naivus. Dėl to savo spektakliui norėjosi uždėti konkretų cenzą, nes jaučiu, kad tai yra spektaklis 33-ejų ir daugiau metų sulaukusiems žmonėms. Žinoma, laukiame ir jaunesnių, tačiau tikiu, kad jiems nebus taip paprasta su šiuo darbu susitapatinti dėl skirtingų patirčių.

K. Žičkytės, L. Vansevičienės nuotr.

– Spektaklis tarp gausybės kitų kelia retorinį klausimą – kodėl žmonės eina į teatrą? Kodėl jiems tai yra svarbu? Įdomu suprasti, kaip pats atsakytum į šį klausimą, kodėl pats eini į teatrą, kas jame tau svarbu ar ko trūksta?

– Šiuos klausimus užduodu, nes pirmajame monospektaklyje „PRA“ viena centrinių ašių taip pat buvo panašūs, tik iš jauno žmogaus perspektyvos užduodami klausimai. Tuo metu kalbėjau apie jauno žmogaus patekimą į naują profesionalaus teatro pasaulį ir bandymą išsiaiškinti su teatru ir kartu su žiūrovais, kodėl čia einama.

Noriu, kad šie du spektakliai tarpusavyje kurtų dialogą. Mane ypač džiugina, kad „PRA“ per penkiolika metų sulaukė rezonanso, šios pjesės ėmėsi daugybė jaunų aktorių – tai reiškia, kad medžiaga buvo reikalinga, padėjo jiems išsakyti savo pozicijas. Noriu, kad naujasis spektaklis irgi klaustų panašių klausimų.

Man atrodo, kad teatras galbūt liks paskutinė archajinė meno rūšis, kur mums reikės susirinkti fiziškai ir būti kartu su kitais gyvais žmonėmis. Tai ypatingas teatro pranašumas prieš kitas medijas. Karantino metu įsitikinome, kad nuotolinis teatras neveikia, jam būtina fiziškai suburti žmones į vieną vietą. Teatre yra nuostabi galimybė būti kartu čia ir dabar, matyti scenoje gyvą žmogų, galintį klysti.

Po paauglystės viskas skiriama tokiems universaliems suaugusiesiems, lyg žmogui, kuriam aštuoniolika, rūpėtų tie patys dalykai kaip keturiasdešimtmečiui.

Jei norime neklystančio aktoriaus, galime eiti į kiną, ten viskas išvalyta ir sumontuota. Teatre išlieka klaidos, buvimo netobulam galimybė; teatras nuolat keičiasi santykyje tarp aktoriaus ir žiūrovo. Aišku, yra daug teatro, kuris tai nustumia į šoną, kuriam tampa svarbu žiūrovą veikti per kitus dirgiklius, įspūdį, estetiką. Nors tai irgi svarbu, man vienas reikšmingiausių dalykų vis tiek yra gyvo santykio kūrimas.

– Su spektakliu „PRAeis“ vėl tampi žmogumi-orkestru: esi ir režisierius, ir dramaturgas, ir aktorius, prieš žiūrovus stoji vienas. Koks yra tavo santykis su individualiu ir komandiniu darbu? Kiek tau yra svarbu palaikyti šią pusiausvyrą ir kaip jautiesi vėl vaidindamas monospektaklyje?

– Jaučiuosi, žinoma, nedrąsiai. Taip nutinka kas kartą: teatras ir kūryba yra būsena, kuri ir baugina, ir masina. Teatre niekada nieko nežinai iki galo – priešingu atveju nevyksta kūryba.

Dirbti vienam įdomu ir įvairu. Jaučiu, kaip kartais dramaturgas nori dominuoti, aktorius sako, kad tai nesąmonė, režisierius bando tarp jų laviruoti... Kita vertus, man ne tiek svarbu, kad rezultatas būtų idealiai režisūriškai nugludintas, leidžiu aktoriui ir dramaturgui pasiginčyti, nes tikiu, kad su kiekvienu rodymu tas spektaklis keisis.

Kaip ir bet kuriame darbe, teatre pavargsti dirbdamas tiek vien su savimi, tiek vien su didelėmis komandomis – čia reikalinga pusiausvyra. Jei, pavyzdžiui, režisuoju didelį Kauno „Fluxus“ festivalį su milžiniška komanda, kitame projekte jau norisi dirbti su vos pora aktorių. Tokia kaita man suteikia galimybę vis atsinaujinti.

K. Žičkytės, L. Vansevičienės nuotr.

– Nors spektaklis „PRAeis“ dedikuojamas teatrą mylintiems žmonėms, smalsu, ką iš jo gali išsinešti žmogus, įprastai nesilankantis teatre?

– Mano vienas didžiausių norų buvo, kad šis spektaklis būtų ne vien teatro mylėtojams, labai norėčiau jame sulaukti žmonių, kurie įprastai teatre nesilanko. Net jei esi matęs tik vieną blogą spektaklį, mes šiame spektaklyje jau turėsime apie ką pasišnekėti! Labai nesinorėtų, kad paskutinis gyvenime matytas spektaklis būtų blogas. Aš kviečiu – jei taip nutiko, ateikite dar kartą, išsineškite žinią, kad teatre gali būti ir gerų dalykų!

Kalbant rimčiau, kaip ir pirmojoje pjesėje „PRA“, čia aš siekiu kalbėti ne tik apie teatrą, bet ir universaliau – kaip tai, kas yra teatre, siejasi su plačiąja visuomene? Jei „PRA“ buvo pradedančio žmogaus drama, naujoji pjesė kalba apie klausimus, aplankančius, kai jau esi daug ką patyręs gyvenime, ne vien teatre. Aš tikrai neatsakau į visus tuos klausimus, bet kuriu erdvę su jais pabūti ir atsakymų paieškoti drauge.

Kas? Spektaklis „PRAeis“.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? gruodžio 3 d. 18 val.

Perspektyvus Ukrainos jaunosios kartos teatro kūrėjas Lietuvoje vieši ne pirmą kartą, tačiau su Vilniaus mažojo teatro trupe bendradarbiauja pirmąsyk ir neslepia didžiulio entuziazmo kibti į darbą – eskizo kūrimą pagal Nataljos Vorožbit pjesę „Saša, išnešk šiukšles“.

„Ukrainoje labai vertiname Lietuvos kūrėjus ir lietuviškąją teatro tradiciją, dėl to galimybė čia padirbėti man tam tikra prasme yra priartėjimas prie svajonės“, – atvirauja S. Žirkov, su kuriuo kalbamės apie būsimus darbus ir karantininio darbo ypatybes gimtojoje Ukrainoje. 

Stas Žirkov, Vilniaus mažojo teatro nuotr.

Nežinau, ar jūs, lietuviai, tai žinote, tačiau Ukrainos teatro kūrėjai į jūsiškius žiūri su milžiniška pagarba.

– Paskutiniu metu veiklos nestokojote – Kijeve dirbote net prie dviejų premjerų. Ar toks darbinis ritmas pandemijos metu – kasdienybė, ar veikiau – retas įvykis? Kaip jūsų kūrybinis gyvenimas klostosi karantino akivaizdoje?

– Taip, šiuo metu dirbu prie naujų spektaklių Kijevo „Aukso vartų“ teatre bei Kijevo akademiniame dramos ir komedijos teatre kairiajame Dniepro krante – pastarajam teatrui taip pat vadovauju. Be abejonės, šie metai buvo labai neįprasti, o penkis mėnesius trukęs griežtas karantinas buvo turbūt pats sunkiausias laikas, kokį galėčiau įsivaizduoti. Dirbome gaudami tik dalį atlyginimo, o ir pats darbas nė kiek nepriminė įprasto – dėl to netgi sakyčiau, kad karantino laikotarpis buvo labai depresyvus.

Man, teatro vadovui, didžiausias ir sunkiausias klausimas buvo, kaip išlaikyti visus teatro darbuotojus, suteikti jiems motyvacijos, nuraminti, įtikinti pasilikti šioje nežinomybėje vietoje to, kad susirastų kitus darbus neuždarytuose sektoriuose... Neprarasti teatro darbuotojų – pats sudėtingiausias pandemijos uždavinys. O ir kūrybos prasme lengva nebuvo – režisieriumi dirbu dešimt metų ir sunkesnio laikotarpio tikrai nesu patyręs.

– Lapkričio mėnesį prasidėjęs antrasis karantinas Lietuvos teatrus vėl privertė užsidaryti ir ieškoti alternatyvių būdų toliau kurti bei išlaikyti ryšį su žiūrovais. Daugelis teatrų ir nepriklausomų kūrėjų persikėlė į virtualią erdvę, kur vyksta pjesių skaitymai, spektaklių transliacijos ir kiti pasirodymai. Ar Ukrainoje pastebite panašias tendencijas? Kaip pats žiūrite į virtualųjį pandeminį teatrą?

– Su situacija Lietuvoje buvau susipažinęs ir anksčiau, nes rudenį stačiau spektaklį Alytaus miesto teatre – tai kaip tik buvo paskutinės dienos prieš karantiną, tad labai džiaugiuosi pasinaudojęs tokia proga. Tuo tarpu Ukrainoje situacija kiek kitokia – griežto karantino režimu gyvenome nuo praėjusių metų kovo iki rugsėjo mėnesio, tuo laikotarpiu visai negalėjome dirbti. Nuo rugsėjo mėnesio mes vėl galime kurti ir repetuoti, spektakliuose leidžiama lankytis pusei įprasto žiūrovų skaičiaus. Suprantu, kad šiuo klausimu mums pasisekė – Lietuvoje ar Vokietijoje, kur esu nemažai dirbęs, teatrai šiuo metu visai neturi galimybės rodyti spektaklius, tuo tarpu mano vadovaujamas teatras nuo rugsėjo mėnesio pristatė net penkias premjeras. Nežinau, kas būtų, jei negalėtume rodyti spektaklių, kadangi, mano galva, virtualus teatras yra visiška nesąmonė. Juk online aktoriai negali jausti publikos reakcijų ir emocijų – neįsivaizduoju teatro be to. Žinoma, penkis mėnesius trukusio karantino metu neišvengiamai transliavome spektaklius internetu, suskaitmeninome dalį savo turinio, bet, mano galva, tokia teatro forma – visiškas niekalas.

– Šiuo metu pradedate dirbti Vilniaus mažajame teatre – esate vienas iš dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės „DramaTest“ dalyvių. Kokie keliai jus atvedė čia?

– Partnerystė su Vilniaus mažuoju teatru – įdomus ir ilgai mezgęsis dalykas. Viskas prasidėjo nuo to, kad Ukrainos teatro prodiuserei Oksanai Nemčuk, kuri yra nemažai dirbusi su jūsų režisieriumi Rimu Tuminu, užsiminiau, jog norėčiau išbandyti savo jėgas su spektakliu Lietuvoje. O. Nemčuk pažadėjo Vilniuje suorganizuoti susitikimą su Gabriele Tuminaite. Po kurio laiko su spektakliu viešėjau Minske ir supratau, kad Vilnius visiškai netoli – vos už kelių valandų kelio traukiniu, tad nusprendžiau porai dienų ten nuvykti.

Vilniuje pasižiūrėjau du spektaklius Mažajame teatre, kurie man paliko didžiulį įspūdį, taip pat pasikalbėjau tiek su G. Tuminaite, tiek su kitais teatro darbuotojais, nuostabiais trupės aktoriais. Pirmasis susitikimas buvo išties puikus, smagiai pabendravome ir aš pasakiau, kad labai norėčiau kada nors čia padirbėti. Visgi mūsų bendradarbiavimas neįvyko iškart – antrąjį kartą susitikome rudenį Alytuje, kuomet ir pradėjome kalbėtis apie konkrečius ateities planus.

Nežinau, ar jūs, lietuviai, tai žinote, tačiau Ukrainos teatro kūrėjai į jūsiškius žiūri su milžiniška pagarba. Nors Lietuva – nedidelė šalis, joje yra daugybė genialių teatro režisierių. Meilė Lietuvos teatrui būdinga ištisoms ukrainiečių režisierių kartoms (juokiasi). Mes nemažai kalbame apie jūsų kūrėjus, lietuviškąją teatro tradiciją. Dėl to galimybė padirbėti su Lietuvos kūrėjais man tam tikra prasme buvo priartėjimas prie svajonės.

– Į Lietuvą atkeliavote su šiuolaikine pjese iš Ukrainos – dramaturgės N. Vorožbit kūriniu „Saša, išnešk šiukšles“. Kodėl pasirinkote dirbti būtent su šiuo kūriniu? Kas jame jums, kaip režisieriui, atrodo svarbu?

– Ilgai galvojau apie tai, kokią pjesę rinktis, tačiau iškart žinojau, kad tai turėtų būti šiuolaikinis lietuvių arba ukrainiečių tekstas. Skaičiau keletą Lietuvos kūrėjų pjesių, bet galiausiai supratau, kad pirmąjį kartą kurdamas Lietuvoje saugiau jausiuos su ukrainietišku tekstu. N. Vorožbit pjesė „Saša, išnešk šiukšles“ liečia man asmeniškai labai svarbią temą – 2014-ųjų įvykius Ukrainoje, Maidane. Tai – puiki pjesė, apie mūsų karą ir revoliuciją kalbanti labai sąmojingai, tekstą išties smagu skaityti. Iki šiol nesu dirbęs su N. Vorožbit kūriniais, tačiau pažįstu ją ne vienerius metus ir žaviuosi tuo, kaip ši autorė kuria. Ji – labai talentinga dramaturgė, tad nenorėjau praleisti progos Lietuvoje padirbėti su jos tekstu.

– Šią savaitę pradėjote darbą su Vilniaus mažojo teatro komanda ir intensyviai kursite dvi savaites. Ko tikitės iš šio laikotarpio? Ko labiausiai laukiate?

– Nors nuskambės paprastai, man pats svarbiausias dalykas kiekviename kūrybiniame procese yra žmonės. Kiekvienas spektaklis mane supažindina su naujais žmonėmis, kurie tampa svarbiausiu to darbo aspektu: tai ir aktoriai, ir scenos darbininkai, ir šviesų bei garso kūrėjai, ir administracijos darbuotojai bei daugelis kitų. Gali turėti puikiausią pjesę, geriausią techninę bazę, tačiau jei nepavyksta atrasti ryšio su drauge dirbančiais žmonėmis, niekas nepavyks. Man svarbu, kad pjesė rezonuotų su aktoriais taip, kaip ji rezonuoja su manimi. Juk kiekviena pažintis su tekstu teatre – ypatinga akimirka, naujas nuotykis, į kurį norisi leistis visiems kartu, daryti atradimus.

Žinoma, suprantu, kad nesukursime nieko pernelyg revoliucingo – šiam darbui turime vos dvi savaites, – tačiau tiek laiko, net neabejoju, užteks sukurti naujam savitam pasauliui scenoje. Iš tų dviejų savaičių tikrai tikiuosi nemažai – visų pirma, kad tai būtų prasmingas laikas man pačiam ir visai komandai. Be to, man labai svarbu, kad ši pjesė suskambės būtent šiuo metu, būtent šioje scenoje. Nekantrauju pradėti darbus ir šios kelionės į Lietuvą beprotiškai laukiau!

Prie šio ilgai laukto proveržio prisidėjo ir sostinėje įsikūrusi Menų spaustuvė, intensyviai ieškojusi būdų padėti artistams tęsti veiklą karantino metu, kūrusi projektus su tarptautinių tinklų partneriais ir tiesusi naujus kelius Lietuvos cirko scenai. Apie tai, kaip tarptautinis bendradarbiavimas padeda vystytis cirkui Lietuvoje, pasakoja Menų spaustuvės projektų koordinatorė Giedrė Putramentaitė.

– Pastaraisiais metais Menų spaustuvė itin aktyviai dalyvauja įvairių tarptautinių scenos menų tinklų veikloje, tačiau daugeliui žmonių, tik iš šalies stebinčių veiksmą scenos menų lauke, ši organizacijos veiklos sritis lieka nepažinta teritorija. Kokių tarptautinių tinklų dalimi esate ir ką šios narystės reiškia Menų spaustuvei?

– Menų spaustuvė šiuo metu dalyvauja keturiuose tarptautiniuose tinkluose, du iš jų yra skirti cirko plėtrai ir partnerių paieškai. Tai  "Circostrada", didžiulis tinklas, vienijantis apie 200 narių ir apimantis visą pasaulį. Šio tinklo profilis – labai platus, siejantis įvairiausias sferas nuo cirko edukacijos iki festivalių. Antrasis tinklas – "Baltic Nordic Circus Network" (BNCN), orientuotas į Šiaurės ir Baltijos šalių organizacijas, edukaciją ir festivalius. Šis tinklas padeda mūsų regionui stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą ir ieškoti bendrų taškų, kurių, pavyzdžiui, Baltijos šalys turi labai daug. Labai naudinga dirbti vieniems su kitais – taip atsiranda daugiau galimybių artistams ir vietinio cirko plėtrai.

Atsidarius cirko mokyklai vyksta tikras sujudimas, tad pagrindinis tikslas dabar – išlaikyti artistų motyvaciją, kad jie kurtų toliau ir plėtotų naujus darbus.

Menų spaustuvė yra tinklo "International Network for Contemporary Performing Arts" (IETM), vienijančio virš 500 Europos scenos menų organizacijų, narė – tai didelis tinklas su daugybe itin skirtingo profilio organizacijų. Ketvirtasis tinklas, kuriam priklausome, yra "Trans Europe Halles" (TEH), skirtas kultūrinių organizacijų, įsikūrusių buvusiuose industrinės paskirties pastatuose, tinklaveikai. Visi šie tinklai turi tam tikrus projektus, veiklas, susitikimus, kurie anksčiau vykdavo gyvai, bet dabar persikėlė į virtualiąją erdvę.

– Kokią veiklą Menų spaustuvė vykdo būdama šių tinklu nare? Kokią naudą suteikia buvimas tarptautinių tinklų dalimi?

– Daugiausia galėčiau papasakoti apie naudą iš cirko pusės, kadangi būtent šiuolaikinio cirko organizacijas jungiančiuose tinkluose dalyvauju aktyviausiai. Abiejų tinklų nauda Lietuvos cirko scenai tikrai pastebima, tačiau skirtinga. "Circostrada" – labai didelis tinklas, kurio didžiausias pranašumas, mano nuomone, yra tinklaveikla, didelė sklaida ir globalesnis kontekstas. BNCN yra mažesnis tinklas, vienijantis tik aštuoniolika narių – dėl tokio nedidelio rato organizacijos palaiko labai glaudų ryšį, taigi, jei kyla naujo projekto idėja, iškart žinai, kokius partnerius iš to tinklo į jį galima būtų įtraukti.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje nėra išsivystęs – nepaisant to, kad šiais metais atsidarė cirko mokykla "Cirko Sapiens" (Kaune – red.past.), yra įsteigta Šiuolaikinio cirko asociacija, vyksta du dideli cirko festivaliai, iki praėjusių metų buvo pastatyti tik keli vietos kūrėjų cirko spektakliai. Kai vietinės produkcijos nėra, galima sakyti, kad žanras neišsivystęs. Tebeturime itin mažai aktyvių kūrėjų, tačiau, 2020-ųjų pabaigoje įvykus pirmajai Lietuvos cirko vitrinai, jau matome daugiau šio žanro užuomazgų. Šioje stadijoje mano minėti tinklai naudingi tuo, kad leidžia megzti partnerystes su daugiau patirties turinčiomis organizacijomis ir šalimis, kuriose cirkas yra labiau išsivystęs. Tai suteikia daugiau galimybių mūsų artistams, kurie žengia pirmuosius žingsnius, – šie tinklai lėmė, kad galėjome dalyvavauti ir dalyvaujame ne viename projekte, kurio nauda gali pasinaudoti Lietuvos menininkai.

Tinklų veikla turi labai didelę prasmę – pati asmeniškai matau, kiek ir kokių galimybių jie suteikia. Be to, tai ir prasmingos pažintys bei informacija apie svarbiausius cirko įvykius, kurie vyksta aplink. Nors veikimas globaliame šiuolaikinio cirko lauke yra labai aktualus festivaliams ir organizacijoms, bet daug šios veiklos galiausiai susiveda į galimybes ir pagalbą menininkams – tinklai padeda mums būti jų tarpininkais tarptautiniame kontekste.

Aplinkybės: nors pandemija paralyžiavo visą pasaulį, anot G.Putramentaitės, lietuviškam cirkui ši realybė tapo nauju veiklos impulsu. / D. Matvejevo nuotr.

– 2020-ieji tapo lietuviško cirko tikro proveržio laiku – net šeši vietos kūrėjų eskizai rugsėjį pristatyti Lietuvos cirko popietės "Naujojo cirko savaitgalis" metu, o metų pabaigoje įvyko ir pirmoji virtualioji Lietuvos cirko vitrina. Kas lėmė tokį suaktyvėjimą?

– Sakyčiau, kad iki pandemijos metų cirkas vystėsi gana lėtai – atrodė, kad yra tam tikri žingsniai, tačiau jie buvo gana padriki, neegzistavo vientisas veiksmų planas (o tai normalu, turint omeny, kad neturime nė vienos organizacijos, kuri aktyviai užsiimtu būtent cirku ir jo plėtra šalyje). Jei galima įžvelgti kažką teigiamo pandemijos situacijoje, sakyčiau, kad ji paskatino labai žymų veiksmą cirko sferoje. Dėl pandemijos net kelios scenos menų organizacijos – tarp jų ir Menų spaustuvė – keitė savo veiklos sritį, tarptautines veiklas pakeitė lokalios, susikūrė rezidencijos vietiniams menininkams. Kelios tokios rezidencijos buvo suteiktos ir mūsų cirko kūrėjams, ir taip nutiko, kad visi šeši lauke aktyviai veikiantys artistai skirtingais laikotarpiais įsibėgėjo plėtodami savo kūrybinius procesus. Supratome, kad juos būtina įtraukti į festivalio programą, o vėliau gimė ir vitrinos idėja, ir tai buvo natūrali šios sekos grandis.

Neneigsiu, kad vitrinos idėja buvo įkvėpta suomių – kontaktavau su "Circus Info Finland", Suomijos cirko informacijos centru, kuris yra taip pat BNCN tinklo dalis. Šis centras turėjo rengti "gyvą" vitriną kovo mėnesį, prieš pat sprogstant pandemijai, bet kadangi pasaulis artėjo prie užsidarymo, teko pereiti į internetinį formatą. Tai buvo pirmoji mano matyta virtualioji vitrina, kurią stebėdama supratau, kaip kokybiškai, nesudėtingai ir įdomiai galima pristatyti cirką internete. Mums toks vitrinos pobūdis pasirodė labai prasmingas vietos cirko kontekste, kadangi bene vienintelė proga parodyti vietinę produkciją – festivaliai "Naujojo cirko savaitgalis" ir "Cirkuliacija", kurių programose lietuvių iki šiol nebūdavo daug, tad buvo sudėtinga pasikviesti gausesnį būrį tarptautinių prodiuserių. Supratau, kad virtualioji vitrina yra puiki galimybė pasirodyti plačiau. Pasitarėme su kolegomis, sulaukiau palaikymo ir viskas taip gražiai sutapo, kad, nusprendę festivalio metu surengti Lietuvos cirko popietę, iškart suplanavome visus jos pasirodymus nufilmuoti, pasiruošti medžiagą vitrinai. Visa tai įvyko labai organiškai mąstant apie tai, kaip artistams padėti ir kaip parodyti, kad Lietuvoje vyksta naujas ir įdomus veiksmas.

– Ar jau spėjote pamatyti Lietuvos cirko vitrinos rezultatus?

– Tikrai taip! Šią vitriną buvo svarbu surengti, kad paskleistume žinią tiek Europos cirko kolegoms, tiek Lietuvos kultūros atstovams, kad turime cirko kūrėjų čia pat, Lietuvoje, ir dalytis jų kūryba. Svarbu paminėti ir tai, kad vitrinos kontekste padarėme darbą, kuriam kokybiškai atlikti jauniems atlikėjams dažnai pritrūksta finansų – organizuojant vitriną, kiekvienam spektakliui paruošėme reklaminę ir informacinę medžiagą (videoanonsą, brošiūrą, pristatymą), kuriuos jie ir toliau gali naudoti ieškodami kitų galimybių, kaip visai netrukus įvyksianti "Subcase" cirko mugė, kurią organizuoja Švedijoje įsikūrusi gerai žinoma organizacija "Subtopia", kuri turi labai stiprų cirko departamentą. Ši mugė vasario mėnesį vyks internetu ir joje pasirodys du mūsų vitrinoje dalyvavę spektakliai – Džiugo Kunsmano ir Adriano Carlo Bibiano darbas "Where Do I Connect?" ir "Kanta Company" spektaklis "Clothes and Us", ir tai yra vienas pirmųjų kartų, kai tokio lygio cirko mugėje dalyvauja lietuvių spektakliai.

Atrodo, kad tai tiesiog turėjo įvykti tam, kad cirko menininkai galėtų žengti dar toliau – norėčiau tikėti, kad mūsų palaikymas ir pagalba buvo tam tikras postūmis. Kai galvoju apie pandemijos metus ir cirką, man atrodo, kad mums pavyko pagauti labai didelę bangą ir dabar turime tiesiog ieškoti galimybių, kaip ant jos išsilaikyti. Jaučiu didelį pačių cirko menininkų suaktyvėjimą, atsidarius cirko mokyklai vyksta tikras sujudimas, tad pagrindinis tikslas dabar – išlaikyti artistų motyvaciją, kad jie kurtų toliau ir plėtotų naujus darbus. Nors pandemija paralyžiavo visą pasaulį, Lietuvos cirkui ji suteikė galimybių, kuriomis visai netikėtai mums pavyko pasinaudoti.

Pagrindinėje „Naujojo cirko savaitgalio“ programoje – šeši itin skirtingi tarptautiniai šiuolaikinio cirko pasirodymai, atskleisiantys cirko disciplinų ir žanrų įvairovę. Simboliška, kad didžioji dalis kūrinių prabyla šiemet itin aktualiomis asmeninių, fizinių ir socialinių ribų klausimais: kaip vienas kitam galime padėti įveikti iššūkius ir kaip sugebėti išlipti iš sukausčiusių simbolinių ir kūniškų rėmų? Be užsienio trupių pasirodymų, „Naujojo cirko savaitgalio“ metu žiūrovai galės išvysti ir sparčiai augančio lietuviškojo šiuolaikinio cirko bandymus – rugsėjo 12 d. po Menų spaustuvės erdves išsibarstys šeši skirtingi lietuvių artistų darbai, šiuo metu esantys kūrimo procese.

Festivalio pradžią rugsėjo 8 d. pažymės kūrėjų iš Prancūzijos „Cirque Inextremiste“ spektaklis „Kraštutinumai“. Patrakę prancūzai „Cirque Inextremiste“ praėjusiais metais jau užgniaužė kvapą Lietuvos publikai – gatvės teatro festivalio SPOT metu kompanija pristatė savo darbą „Exit“, kurio metu akrobatai atliko triukus virš Vingio parko kylančiame oro balione. Fizinių galimybių ir gamtos dėsnių ribas tyrinėja ir „Kraštutinumai“ – žiūrovų laukia įtemptas, tačiau labai nuotaikingas artistų balansavimas ant lentų ir dujų balionų, įrodantis, kad bendrystė ir pasitikėjimas vienas kitu gali įveikti net didžiausią riziką.

Motinystę supančius įsitikinimus ir stigmas savo drąsiu ir atviru darbu „Varnos“ mėgins išsklaidyti Berlyne kuriantis kolektyvas „still hungry“. Trys cirko artistės, profesinį gyvenimą derinančios su vaikų auginimu, autentiškas patirtis perkelia į sceną ir interpretuoja pasitelkdamos akrobatinę meistrystę. Nuginkluojančios tiesmukumu, charizmatiškos ir bebaimės „cirko mamos“ kviečia publiką kvestionuoti sustabarėjusius įsitikinimus apie dirbančias mamas, moteris ir cirko artistes. Stereotipams iššūkį meta ir britų „Nikki & JD“ pasirodymas „Mazgas“, kurį festivalio žiūrovai rugsėjo 9 d. galės išvysti nemokamai: tai šiuolaikinių žmonių tarpusavio santykius nagrinėjantis cirko, teatro ir šokio derinys, kurio centre – heteroseksualios moters ir homoseksualaus vyro duetas. Didžiulio kritikų ir žiūrovų pripažinimo sulaukęs kūrinys seka dviejų žmonių kelionę per absurdą, džiaugsmą ir kasdienius bandymus išspręsti gyvenimo klausimus.

Šiais metais dalis festivalio renginių persikels į neeilinę erdvę – Lukiškių kalėjimą. Ypatingoje kalėjimo cerkvės atmosferoje prancūzų kūrėjai „Le Jardin des Délices“ leisis į žmogiškosios prigimties šaknų paieškas. Monospektaklis „Molio žmogus“ – jausmingas ir skulptūriškas žonglieriaus pasirodymas molyje, kviečiantis atsigręžti į egzistencinius klausimus ir pirmapradį žmogų, slypintį kiekviename iš mūsų. Kita prancūzų cirko kompanija „Cie Aleas“ Lukiškių kalėjimo cerkvėje pristatys savo darbą „Meteoras“, kurio centrinė ašis – moters ir vyro kūnai bei kopėčios. Jausmingas ir intymus kūrinys tyrinėja žmogiškųjų santykių painiavą, klausdamas, ar kopėčių viršuje, kur vietos užtenka tik vienam, du žmonės gali susitikti tik kaip varžovai, ar turi pavirsti vienu.

Kiek kitokių, itin interaktyvių potyrių žada suomiai „Agit Cirk“, įsikursiantys vos keliasdešimt vietų talpinančioje kupolo formos palapinėje. Iš dviejų monospektaklių susidedantis bendras kompanijos darbas „Stipruolis / Lidija“ intymioje erdvėje susibūrusius žiūrovus pakvies tapti unikalių fizinių gebėjimų liudininkais: „Stipruolis“ šiuolaikiškai interpretuoja praėjusių epochų galiūnų pasirodymus, o „Lidija“ leidžia publikai iš arti stebėti artistės judėjimą medinėmis kupolo konstrukcijomis.

„Naujojo cirko savaitgalis“ taip pat tęsia tradiciją rengti edukacijos dirbtuves ir seminarus Lietuvos scenos menų profesionalams, o šiais metais – iš arčiau pažinti šiuolaikinį cirką kviečia ne tik juos, bet ir visus besidominčius. Švedijoje kuriantis žonglierius Jay Gilliganas, praėjusiais metais festivalio metu su trupe „Kapsel“ pristatęs objektų manipuliacijos pasirodymą „Daiktų dėlionės“, Lukiškių kalėjimo erdvėse paskutinį festivalio vakarą publiką pakvies į nemokamą paskaitą „Žongliravimo evoliucija“. Norintiems susipažinti su šios visiems gerai pažįstamos disciplinos ištakomis ir pokyčiais tereikės užsiregistruoti elektroniniu paštu.

Daugiau informacijos: www.menuspaustuve.lt.

Sparčiai augančio populiarumo tarp žiūrovų susilaukianti inovatyvi scenos menų sritis Baltijos šalyse kol kas negali pasigirti profesionalių artistų gausa, tačiau naujajam cirkui pasišventusi saujelė menininkų savo darbais nė kiek nenusileidžia dėl cirko pamišusios Vakarų Europos kūrėjams. Viena tokių – estų šiuolaikinio cirko artistė Grete Gross – rugsėjo 13 d. festivalyje “Naujojo cirko savaitgalis’19” pristatys savo solo darbą „Ribos“.

Vienas stipriausių cirko vardų Baltijos šalyse

Jauna menininkė, 2015 m. baigusi cirko mokyklą Suomijoje, šiuo metu yra vienas stipriausių šios srities vardų Baltijos šalyse. Įspūdingą oro akrobatikos kūrinį Lietuvos publikai pristatysianti G.Gross yra atvira – nors skintis kelią į pripažinimą nėra lengva, sunkaus darbo vaisiai itin džiugina.

Anot G.Gross, šiuolaikiniam cirkui mūsų regione tebereikia daug pasakoti ir aiškinti apie save. „Dažnai iš publikos sulaukiu reakcijos: „Tai, ką tu darai, nėra cirkas! Tai buvo giliai paliečianti istorija su svarbia žinute!“. Norėčiau atsakyti, kad būtent tai ir yra cirko esmė – jis gali būti bet koks. Cirkas neretai būna tarpdisciplininis – tam, kad nustebintum publiką, nebeužtenka vien tik triukų“, - sako artistė. Jos nuomone, šiai kultūros sričiai dar teks nueiti nemažą kelią, kad atsidurtų šalia tradicinių teatro ir šokio disciplinų, o vieno recepto, kaip pasiekti pripažinimą, taip pat nėra. Visgi svarbiausias dalykas, pasak G.Gross, yra nesustoti kurti ir šia kūryba dalintis – būtent taip įmanoma pasiekti pozityvius pokyčius. Nors klasikinis teatras vis dar skeptiškai žvelgia į jauną naujojo cirko discipliną, 2016 m. G.Gross buvo nominuota Estijos teatro meno apdovanojimui – didžiulis pasiekimas ir pripažinimo ženklas, įrodantis, kad šiuolaikinis cirkas Estijoje gali atsidurti ant to paties laiptelio, kaip ir tradiciniai scenos menai.

Būtinybė keliauti

Nepaisant didžiulių pokyčių, skiriančių šiuolaikinį cirką nuo jo tradicinio pirmtako, viena savybė – būtinybė keliauti – išliko nepakitusi ir šiomis dienomis. G.Gross manymu, malonumas judėti per pasaulį dalinantis savo kūryba – viena priežasčių, vedančių cirko artistus į priekį. Kūrėja neslepia, jog pasirodydama tik Estijoje iš cirko greičiausiai negalėtų išgyventi, o nemažą dalį kasdieninės duonos gimtojoje šalyje tenka pelnyti pasirodant komerciniuose renginiuose. Nors tai nėra idealiausios sąlygos plėtoti kūrybines užmačias, G.Gross džiaugiasi, jog šių pasirodymų dėka pavyksta išsilaikyti ir mažiau nerimauti dėl finansinio saugumo. Artistė pripažįsta, jog kurti ir gyventi kitose šalyse, kuriose šiuolaikinis cirkas turi gilias tradicijas, galėtų būti gerokai paprasčiau, tačiau tuščia šios srities niša Estijoje suteikia kur kas didesnę laisvę ir potencialą kurti.

Nors pradėjus kūrybinį kelią nepavyko išvengti pesimistinių minčių apie tolimesnę ateitį, dabar G.Gross gali mėgautis savo darbo vaisiais. Šiais metais Estijoje antrą kartą rengiama EPICIRQ profesionalaus cirko vitrina, jau spėjusi išsiplėsti už šalies ribų ir įtraukti visą Baltijos regioną. Šis renginys atskleidė vis didėjantį skaičių įspūdingų menininkų darbų, kurie motyvuoja nesustoti ir tapti vis labiau matomiems. Šiuo metu cirko bendruomenei Estijoje priklauso apie 300 žmonių, tarp kurių – jaunimo cirko organizacijos „Folie“ ir OMA, jau dvidešimtmetį ugdančios jaunąją artistų kartą. Taip pat šalyje egzistuoja kelios grupės, dirbančios su socialiniu cirku, o profesionalų cirko artisto išsilavinimą turi 5-6 kūrėjai, įskaitant vieną kitą užsienietį, atvykusį gyventi ir dirbti Estijoje. Taigi nedidelė šalies cirko bendruomenė pamažu, bet užtikrintai auga.

Pasirodymas „Naujojo cirko savaitgalyje’19“ – trečioji G.Gross viešnagė mūsų šalyje: šiame festivalyje artistė dalyvavo 2015 m., o prieš metus pasirodė šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ Kaune. Anot jos, praėjus ketveriems metams nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje matomas didžiulis cirko augimas bei didėjantis itin įdomių kūrėjų skaičius. „Man labai svarbu, kad Lietuvos menininkai taip pat yra dalis EPICIRQ vitrinos, nes tikiu, jog mes savo regione kuriame kažką ypatingo. Tai, jog esame maži ir dar neturime stiprios šiuolaikinio cirko struktūros, turėtume priimti kaip didelį privalumą ir galimybę patiems kurti šį lauką. Norisi matyti kiek daugiau nei atskirą Estijos ar Lietuvos cirko plėtrą  – man labiau patinka į tai žvelgti kaip į bendrą Baltijos šiuolaikinį cirką, kuriame mes galime vieni kitus palaikyti ir bendrai pasiekti gerokai daugiau, negu po vieną“, - sako G.Gross.

Įkvėpimo semiasi iš poezijos bei istorijų pasakojimo

Kalbėdama apie tai, kas labiausiai įkvepia kūrybiniams procesams, G.Gross pabrėžia asmeninių patirčių ir tekstų svarbą. Daug skaitydama bei rašydama menininkė pasisemia įkvėpimo iš poezijos bei istorijų pasakojimo, ją neretai įkvepia įvairūs audiniai, drabužiai iš skirtingų laikotarpių.

Tuo tarpu kurdama savo naujausius darbus ji nemažai gilinasi į pasakas bei tautosakinius archetipus – taigi, kūrybinį procesą gali sužadinti pačios įvairiausios detalės. G. Gross prisimena, jog pasirodymą „Ribos“, kurį „Naujojo cirko savaitgalio’19“ metu išvys Lietuvos žiūrovai, pradėjo kurti panorusi žaisti spalvomis ant balto audinio ir prisiminusi eilėraštį, kurį parašė klasės draugams Suomijoje. Kurdama „Ribas“ menininkė pasirinko scenoje naudoti tinklus – anot jos, ši medžiaga puikiai tinkama siekiant metaforiškai kalbėti apie judėjimo apribojimą, buvimą supančiotai ir įstrigusiai.

Visgi apie savo kūrybą daugžodžiauti G.Gross nėra linkusi – jos manymu, svarbiausia žiūrovui tai patirti ir pamatyti iš savo perspektyvos. „Mėgstu mąstyti apie kolektyvinę sąmonę, kurią visi nešiojamės su savimi. Visos mintys ir idėjos jau egzistuoja šioje plotmėje – mes, menininkai, esame tarsi radijo imtuvai, kuriems reikia pagauti tinkamas bangas ir pasinaudoti savo turimais įrankiais, kad jos atgytų ir galėtume jomis dalintis“, - svarsto cirko artistė.

Lietuviškos alternatyvos gerbėjams gerai pažįstami muzikantai "Po kilimu" žada suskambėti kitaip nei įprasta, o belaukiant koncertų su Žilvinu Jagėla (Ž.J.) iš "Arklio galios" ir Giedriumi Paliliūnu (G.P.) iš "Kedrostubùro" kalbamės apie jų kūrybą, įsimintiniausius pasirodymus ir tai, ką žiūrovai išgirs tarp senamiesčio sienų.

– "Po kilimu" koncertų formatas yra kiek kitoks nei daugelio kitų jūsų pasirodymų. Įdomu, ar šiems koncertams specialiai ruošiate kažką naujo ir neįprasto, ko jūsų klausytojai turėtų nepraleisti?

Ž.J.: Tai – labai reta proga išgirsti mus akustiškai, tokiu "MTV Unplugged" stiliumi. Manau, kad bus tyliau, ramiau, gražiau. Mes labai ruošiamės šiam koncertui, grosime kitais instrumentais nei įprastai, tad labai daug apie tai galvojame ir stengiamės. Žinoma, yra kai kurių dalykų, kurių iš žmogaus neatimsi – bus triukšmo, pykčio ir viso kito, kaip visuomet, tik gal kiek kitomis proporcijomis.

G.P.: Kiekvienas mūsų pasirodymas būna vis kitoks, tačiau šis bus vienas iš paskutinių albumo pristatymo koncertų – paskui lįsime į studiją kurti kažko naujo. Manau, tai vienas iš tų koncertų, kurių nereikėtų praleisti, nes po jo kažkurį laiką pasislėpę kursime savo urvuose.

– Ar labiau mėgstate jaukesnę, kamerinę erdvę, kur galite turėti tiesioginį ryšį su klausytojais, ar visgi smagiau groti didžiulei miniai, pavyzdžiui, festivaliuose, kur publika šėlsta ir eina iš proto? Kam skiriate pirmenybę rinkdamiesi, kur groti?

G.P.: Mano galva, mūsų grupei jaukesnė aplinka yra prioritetas. Visada smagu groti, kai žmonės šėlsta, kai yra didelė scena, ant kurios gali daryti bet ką, bet mes teikiame pirmenybę nuoširdumui ir jaukumui. Idealus koncertas, manau, yra gamtoje, medžių prieglobstyje arba štai tokioje kamerinėje erdvėje.

Ž.J.: Mums bent kelis kartus per metus nusišypso laimė kamerinėje, itin mažoje ir jaukioje erdvelėje padaryti labai laukinį, karštą, prakaituotą koncertą su krūva žmonių, kur visi grūdasi ir negali nei įeiti, nei išeiti. Kai pasakai "kamerinė erdvė", aš pirmiausia pagalvoju apie mūsų prieš Naujuosius metus vykusį koncertą bare "Vėjai". Prieš porą metų turėjome koncertą "Šnekučio" bare Užupyje, kur susirinko gal šimtas žmonių ir net akvariumas buvo aprasojęs. Tačiau nemanau, kad vieta įpareigoja – net jei ji labai maža, neturi būtinai groti taip, lyg žmonės būtų atėję pas tave į svečius. Mažoje vietoje taip pat galima triukšmauti.

– Jeigu galėtumėte sugroti bet kokioje pasaulyje egzistuojančioje ar neegzistuojančioje vietoje, kokią pasirinktumėte savo svajonių koncertui?

G.P.: Aš įsivaizduoju koncertą viduryje jūros arba ant jūros kranto, nes mūsų kūryba labai asocijuojasi su gamta, vandeniu ir panašiais dalykais. Tai neturėtų būti uždaras renginys ar festivalis su bilietais, o tiesiog jaukus pasibuvimas su klausytojais.

Ž.J.: Kažkada paauglystėje pamačiau "Pink Floyd" filmą, kuriame jie tuščiame amfiteatre groja visam pasauliui. Būtų visai įdomu pagroti tiesiog niekam, kažkur ramiai atsistojus.

– "Arklio galią" galima drąsiai vadinti scenos senbuviais – drauge grojate keliolika metų, o  "Kedrostubùras" susikūrė 2017-aisiais. Papasakokite, kaip susibūrėte, ir, kaip manote, kodėl vis dar grojate kartu?

Ž.J.: Galbūt mums tiesiog neatsibodo pati idėja. Per visą gyvavimo laiką išliko abstrakčios mintys, ant kurių viskas pastatyta: kad reikia kvailioti, kartais būti bjauriems, o kartais – perdėm nostalgiškiems. Muzika keičiasi, bet yra tam tikrų dalykų, kurių neįmanoma atklijuoti ir turbūt net norėdami mes taip lengvai neužbaigtume grupės. Tai – kaip nepagydoma liga.

G.P.: Na, nors ir nesame senbuviai, man atrodo, kad jei kartą įklimpsti į muziką, labai sunku iš jos išlipti – tai yra savotiškas narkotikas. Muzika ir jos stilius keičiasi, nuolat eksperimentuoji ir randi kažką naujo, o klausytojų ratas keičiasi kartu. Muzika tiesiog lydi tave kasdien ir padeda išlikti tuo, kas esi, kiekvieną dieną sprendžiant gyvenimo klausimus.

– Pasidalykite, kas daro didžiausią įtaką jūsų muzikiniam keliui, kokios grupės, atlikėjai ar reiškiniai suteikia daugiausia įkvėpimo kūrybai?

Ž.J.: Neseniai grojome Latvijoje ir ten pagrojęs supratau, kad tai yra šalis, kurioje praktiškai neegzistuoja free jazz'as. Lietuvoje tarsi natūraliai visi žino, kas tai yra, o nuvažiavus į užsienį bene pirmas pastebėjimas buvo, kad mes tokie laisvi, galime triukšmauti, mums tai atrodo meniška – jiems tai atrodo keista, tarsi svetimkūnis. Tada supratau, kad labai svarbus dalykas yra tai, jog Lietuvoje turime daug drug free jazz’o, labai jį vertiname jau keliasdešimt metų ir visi iki šiol yra dėl jo pamišę. Tai – įtaka, kuria tikrai didžiuojamės. Kuo toliau, tuo daugiau klausausi įvairios lietuviškos muzikos – gal dėl to, kad neturiu "Spotify" ir naudojuosi pakartot.lt. Vis randu kažką naujo – lietuviška muzika yra neišsemiama. O šiaip jau visi grupės nariai esame nuo vaikystės panirę į muzikos ieškojimus.

G.P.: "Kedrostubùro" nariai turi daug skirtingų įtakų – pavyzdžiui, mūsų saksofonistas Maksas vaikystėje šoko breiką, tad jam muzika prasidėjo nuo repo ir hiphopo; Pijus labai palinkęs į džiazą. Mes patys kaip grupė iškilome per konkursą "Garažas", ir tiek prieš dalyvaujant jame, tiek vėliau sekėme lietuvišką sceną, dažnai einame į konkursus pasižiūrėti, kas naujo atsirado muzikos rinkoje. Inspiracijų galima surasti kiekviename koncerte ar net einant gatve – išgirdus ypatingą garsą visų garsų fone iš jo gali kilti kažkas, kas padarys įtakos tavo kūrybai.

– "Arklio galios" dainų tekstai yra išimtinai lietuviški, "Kedrostubùro" naujajame albume beveik visos dainos irgi skamba lietuvių kalba. Ar dainavimas gimtąja kalba – netyčia susiklosčiusi situacija, ar tam tikra pozicija?

Ž.J.: Dainuodami lietuviškai mes tiesiog bandome savyje surasti nuoširdumą. Jei dainuotume angliškai, manau, kad tam tikri dalykai užsimaskuotų, būtume truputį saugesni. Mūsų draugų grupė "Garbanotas", kuriems užeina padainuoti tai angliškai, tai lietuviškai, yra sakę, kad kai dainuoji lietuvių kalba, jautiesi nuogas ir tarsi permatomas, nes visi supranta, apie ką dainuoji. Tada iš dalies būna nejauku, nedrąsu. Mums patinka, kai taip būna, dėl to visą laiką taip ir dainuojame. O angliškai kalbėti tikrai mokame, bet tai dar nereiškia, kad reikia ir rašyti dainas.

G.P.: Naujame albume turime vien lietuviškas dainas ir vieną kūrinį išgalvota kalba – dauguma mano, kad tekstas parašytas ispaniškai ar portugališkai, bet ta kalba realiai neegzistuoja. Įdomu, kai nejaučiamos teksto ribos, o mintį gali perteikti neturėdamas jokių apčiuopiamų kalbos sistemų. Nors negaliu atsakyti už Matą, kuris pas mus vienintelis kuria tekstus, bet man atrodo, kad angliškai sukurti tekstą gali būti daug paprasčiau negu lietuviškai. Sukurti lietuvišką tekstą – savotiškas iššūkis, nes, kaip sakė Žilvinas, dainuodamas gimtąja kalba jautiesi savotiškai nuogas. Mes mėgstame priimti tą iššūkį ir stengiamės jį įveikti kuo geriau.

– Pakalbėkime apie jūsų dainų turinį. "Arklio galios" tekstuose nemažai buitinės psichodelikos – nuo ligoniais kvepiančio Antakalnio iki taromato aromato.O "Kedrostubùras" neria į kiek abstraktesnes, jausmingesnes temas. Kaip ir kodėl gimsta jūsų tekstai? Jei "Kedrostubùro" atveju tai – vieno žmogaus kūryba, ar "Arklio galioje" visi kolektyviai galvojate, apie ką dainuoti?

Ž.J.: Pas mus taip pat yra vieno žmogaus kūryba, kurią kartais ta pačia tematika papildo kiti žmonės. Yra keletas ne mano rašytų tekstų, tačiau jie neiškrenta iš konteksto ir nežinančiam žmogui turbūt būtų sunku juos atskirti. Ta buitis ir mūsų taip mėgstamas purvas paprasčiausiai yra tai, kas man įdomu. Tam tikra prasme tai yra ir dalykai, apie kuriuos neišgirsi dainuojant kiekvieną dieną įsijungęs "LRT Opus" radiją. Be to, pastebiu, kad pradėjus naują dainą joje kažkas kartojasi iš prieš tai buvusių. Kartą net dariau analizę ir ieškojau vienodų žodžių skirtingose dainose – tada suradau daug tokių pačių žodžių. Taip jau išeina, kai bandai viską imti iš galvoje esančio sąmonės srauto. O labiausiai nemėgstame dainų apie saulę, akis ir meilę. Manau, kad labai daug žmonių to irgi nemėgsta, bet vis tiek klauso.

G.P.: Kartais ir mūsų kūryboje galima rasti tą saulę, meilę ir akis. Kiekvienam skirtingai – vieni mėgaujasi purvu, kiti – šviesesniais dalykais. Mes į savo kūrybą sudedame viską, ką matome ir jaučiame aplinkui. Tiesiog norime būti nuoširdūs patys sau – jei nejauti to, ką dainuoji, nėra prasmės išvis tai daryti.

Ž.J.: Pas mus dviejose dainose irgi paminėtos akys! Bet vienoje – traiškanotos, o kitoje – išgraužtos šampūno.

– "Arklio galios" sudėtis keitėsi keliolika kartų, iš originaliųjų narių esate likę tik dviese. Ar "Kedrostubùro" sudėtis nesikeitė per jūsų gyvavimo metus nuo 2017-ųjų?

G.P.: Ne visai. Pati grupės pradžia buvo su kitu bosistu, mūsų geru draugu. Tada grupė dar vadinosi "Caw Del". Ši grupė prasidėjo 2015-aisiais – tuomet gimė pirmosios mintys dalyvauti "Garaže". Tada grojome visai kitokiu stiliumi, bet dainos, kurios dabar sudėtos į mūsų albumą, lydi dar nuo to laiko. O kaip "Kedrostubùras" mes išlikome tos pačios sudėties, bet kaskart į gyvus pasirodymus pasikviečiame vis naujus muzikantus. Kai grojome festivalyje "Granatos", prie mūsų prisijungė bandža ir fleita. Kiekvienas koncertas dėl to pavyksta skirtingas.

– Žilvinai, kaip grupės sudėties pokyčiai atsispindėjo kūryboje? Ar jūsų grupėje yra vienas dominuojantis branduolys, nustatantis muzikinę kryptį, ar visgi didžiausią įtaką skambesiui turi kiekvieno individualus indėlis?

Ž.J.: Nauji nariai labai daug visko įneša – jei ateina penktas žmogus, jis ir atsineša penktadalį indėlio tiek naujai kūrybai, tiek senai kūrybai pergroti. Branduolys pas mus yra labiau teorinis – aš esu atsakingas už literatūrinę ir vizualinę dalį, bet muzikine prasme kiekvienas narys groja savaip. Turėjome labai daug pasikeitimų, buvo net žmonių, du kartus išėjusių iš grupės ir po to vėl sugrįžusių. Vyksta nuolatinis veiksmas, viskas rutuliojasi – susipykstame, susitaikome, pasikviečiame nepažįstamą žmogų ir susidraugaujame.

– Giedriau, minėjai, kad po šio koncerto užsidarysite ir kursite. Įdomu, kaip jūsų grupėse atrodo kūrybinis procesas, ar turite jo struktūrą? Galbūt susirenkate studijoje ir grojate, kol gimsta kažkas apčiuopiamo, o gal kūriniai gimsta ekspromtu, pavyzdžiui, drauge nuėjus į barą?

Ž.J.: Yra didelė krūva įvairių iš seniau užsilikusių ar pasimetusių idėjų. Naujos dainos dažniausiai atsiranda iš to, ką mes kažkada netyčia pagrojome. Turiu daugybę tekstų į priekį, nuolat juos pildau, ir vis pavyksta ką nors iš jų aranžuoti. Viskas dažniausiai gimsta iš atsitiktinumo, kaip ir didžioji dalis meno šiame pasaulyje. Pavyzdžiui, viena iš "Arklio galios" dainų buvo sugalvota prieš metus mums tiesiog sėdint prie jūros. Linksminomės, juokavome, Vidmantas kažką pasakė, aš tai užsirašiau į telefoną, o ryte atsikėlę niekaip neprisiminėme nei juoko konteksto, nei prasmės. Bet tada tiesiog padarėme dainą iš keturių žodžių, kurie buvo pasakyti tą girtoką naktį prie jūros.

G.P.: Aš labai nemėgstu forsuoti kūrybos, nes iš to atsiranda nenuoširdumas. Dažniausiai susirenkame studijoje, tiesiog grojame ir taip kažkas gimsta. Kiekvienas atsineša savo idėjų, ritmų, tonacijų – juk esame keturios visiškai skirtingos asmenybės. Bandome visa tai sulipdyti į viena. Vėliau procesui įsibėgėjus Matas atranda tam tikrą tekstą, kuris tiktų tam kūriniui, ir taip pavyksta tai, ką turime sukūrę.

– Koks jūsų sugrotas koncertas buvo geriausias ar blogiausias, įdomiausias, įsimintiniausias – toks, kuris pirmas ateina į galvą?

Ž.J.: Kontroversiškiausias mūsų koncertas mano atmintyje yra toks: kartą sugalvojome, kad būtų labai juokinga sugroti koncertą įlindus į miegmaišius. Buvo be galo nepatogu, nuo pirmos dainos supratome, kokia tai bloga mintis – griuvinėjome, kritinėjome, nepavyko spaudyti pedalų. Paskui koncertas tapo visišku fiasko – tiesiog nešiojome instrumentus po visą patalpą, jais grojome, daužėme, kvietėmės žmones ant scenos, viskas peraugo į didelį farsą.

G.P.: Mes esame groję vaikų ateitininkų vasaros stovykloje. Tąsyk grojome tik trise, ne visa sudėtimi. Neturėjome net visos įrangos – tik vieną instrumentinę kolonėlę, bosinį kubą ir kahoną. Viskas vyko prie jūros ir buvo labai keista, kad su tiek nedaug įrangos ir ne visos sudėties grupe užkūrėme tokią pirtį. Po koncerto visi buvome šlapi, vaikai šokinėjo – visiškai neįtikėtina emocija! Labai keista, kaip gali  mažiausiomis sąnaudomis sukurti labai gerą rezultatą.

Kas: Koncertų ciklas "Po kilimu".

Kur: Teatro "Atviras ratas" studijoje (Ašmenos g. 8).

Kada: "Arklio galia" – rugpjūčio 25 d. 20 val., "Kedrostubùras" – rugsėjo 13 d. 20 val.

Jaunosios kartos Izraelio choreografės ir šokėjos savo naujausiame kūrinyje tyrinėja kasdienybėje girdimus klausimus. Rugpjūčio 6 dieną į atvirą šokio spektaklio „Shall We Try?″ žiūrovus kviečiančios menininkės šiuos klausimus vartoja kaip būdą kalbėti apie žmonių tarpusavio santykį ir kito pažinimą.

Kas apibrėžia žmogų – jo buitis, profesija, atsiminimai? Ar įprasti, šabloniški klausimai atskleidžia mums tikrą kito žmogaus portretą, ar paverčia jį dar vienu tašku mūsų socialiniame žemėlapyje? T. Efrat ir Y. Iddan pasakoja apie savo atradimų kelią ir tai, kaip šokis galėtų padėti pakeisti nusistovėjusias bendravimo taisykles.

Papasakokite, kaip pradėjote kurti drauge ir kas jus atvedė į Lietuvą?

Yael: Dalis mūsų istorijos yra bendra, o dalis – atskira. Prieš dvejus metus abi baigėme šokio akademiją Jeruzalėje, kur mokėmės tame pačiame kurse – ten ir susipažinome. Šiais metais tapome „MASH Dance House″ programos, skirtos Jeruzalės menų mokyklų absolventams, dalimi. Buvome šios programos iniciatorės – sumanėme siūlyti pamokas šokių mokyklas baigusiems šokėjams, nes pajutome didelį profesionalių, aukštesnio lygio pamokų stygių.

Norėjome sukurti erdvę, į kurią galėtume pasikviesti pasirinktus mokytojus, o taip pat – savarankiškai improvizuoti tarpusavyje. „MASH Dance House″ nusprendė paremti šią idėją, todėl sukūrėme programą, kurios metu skirtingų disciplinų mokytojai atvyksta vesti mums, šokėjams, dirbtuves. Mokomės skirtingiausių technikų – nuo breiko iki afrikietiškų šokių.

Tai labai praturtina mūsų judesio galimybes. Taip pat gavome galimybę naudotis studija savo kūrybiniams procesams. Būtent ten ir pradėjome kurti tai, ką antradienį parodysime Menų spaustuvėje. Tiesą sakant, atviras kvietimas į Menų spaustuvės rezidencijų programą ir paskatino pradėti šį kūrinį – sugalvojome, ką norėtume padaryti, ir pradėjome dirbti dar iki tol, kol sulaukėme atsakymo „taip″ dėl rezidencijos Lietuvoje.

Papasakojote apie bendrą savo kūrybinės istorijos dalį, tačiau būtų įdomu sužinoti, ką veikėte prieš susitikdamos ir pradėdamos kurti kartu?

Tslil: Šoku nuo tada, kai dar buvau vaikas. Tarnavau kariuomenėje – tai buvo metas, kai visai nešokau – sugrįžau ir studijavau šokį Tel Avive. Galėčiau tai pavadinti savo brandaus kūrybinio kelio pradžia.

Yael: Pradėjau šokti būdama gal 12-os metų, bet tada tai tebuvo hobis – nieko pernelyg prasmingo. Vėliau sekė ilga pertrauka dėl kariuomenės ir kitų veiklų, kuriomis užsiėmiau. Prie šokio sugrįžau 23-ejų, kai prisijungiau prie mokymų programos šokėjams Haifos mieste. Ten praleidau trejus metus ir pirmąsyk susidūriau su kūryba, tačiau tai irgi buvo tik pirmieji nebrandūs bandymai.

Vėliau, jau studijuojant akademijoje, pasirinkau žengti choreografės keliu. Turėjome daugybę dirbtuvių su žymiais choreografais, kurie suteikė labai skirtingų požiūrio taškų. Paskutiniaisiais studijų metais patirties sėmėmės iš mokytojų, dirbančių įvairiose srityse – nuo vokalo iki scenos apšvietimo. Tai labai praturtino mano suvokimą. Tada pirmą kartą supratau, kad galėčiau kurti su kitu žmogumi. Tai, ką darome su Tslil – bendras mūsų darbas, kuriame turime lygų kūrybinį indėlį. Nors kartais tai būna didelis iššūkis, džiaugiuosi, kad mums abiems yra labai įdomu.

Organizatorių nuotr.

Iki tol buvau labiau linkusi kurti viena. Kai kuriu savo solinius darbus, dažniausiai pradedu nuo idėjos apie tai, ką tuo metu išgyvenu – tai gali būti konkretus jausmas, emocija, mintys apie dabartinę mano būseną. Visada apie tai daug rašau, vėliau klausau to teksto įrašą arba garsiai jį sakau, o tada stebiu, kaip mano kūnas į jį reaguoja. Viskas susiklosto natūraliai. Labai įdomu stebėti, kaip viena ar kita kilusi mintis intuityviai išsitransliuoja į judesį.

Tslil: Man menas leidžia sutelkti dėmesį į kokią nors specifinę detalę. Tai gali būti kas nors ypač smulkaus – kad ir tai, kaip dabar judinu ant stalo padėtą plaštaką. Kine yra ypač lengva pajusti, į ką režisierius nori atkreipti dėmesį – egzistuoja kamera, kuri gali kažką priartinti, sufokusuoti. Kartais į šokį žiūriu būtent taip – pati renkuosi, į ką noriu fokusuotis.

Man patinka itin maži ir subtilūs niuansai. Tai neturi būti itin išraiškingi, lengvai pastebimi dalykai. Be to, mane labai įkvepia darbas su kitais žmonėmis. Nors vienai dirbti įdomu ir tikrai reikia praleisti nemažai laiko studijoje vienai, dirbdama grupėse suvokiau, kad kūryboje šiuo metu ypatingai ieškau bendruomenės. Noriu save apsupti žmonėmis, esančiais kūrybiniame procese. Dėl to buvo labai įdomu improvizuoti drauge su Yael.

Atrodo, kad jūsų kūrybos būdas – labai subtilus ir asmeniškas, kylantis iš vidinių potyrių. Tačiau nemažai šiuolaikinių kūrėjų įkvėpimą atranda politiniuose ir socialiniuose kontekstuose, globaliuose reiškiniuose. Ar šie dalykai turi įtakos tam, ką siekiate publikai atskleisti savo darbais? Jūsų naujausias darbas, kurį pristatysite Menų spaustuvėje, taip pat glaudžiai susijęs su tarpasmeniniais santykiais?

Tslil: Žinoma, kaskart pasižiūrėjusi filmą, paskaičiusi knygą ar apturėjusi pokalbį su kitu žmogumi, atrandu tame inspiracijų. Negaliu būti užsidariusi studijoje su savo mintimis – būtina komunikuoti su skirtingais kontekstais. Nors nemėgstu laikraščių, kartais išsirenku skaityti tam tikras skiltis ir pasisemti idėjų iš jų.

Mudviejų su Yael darbas „Shall We Try?“, kurį pristatysime Lietuvoje, artimai siejasi su socialine aplinka. Jo pagrindas – klausimai. Kai susipažįstame su nauju žmogumi, visi dažniausiai užduodame tam tikrus šabloniškus klausimus: koks tavo darbas, ką studijavai, kada baigei studijas ir panašiai. Man patiko, kaip šį dalyką pavadino Yael – mes patalpiname sutiktą žmogų socialiniame žemėlapyje. Besiremdamos šia idėja, kuriame pastaruosius kelis mėnesius. Tokius klausimus vartojame kaip dirgiklį kūno atsakui. Juk net uždavus paprastą klausimą, galime sukelti aibę skirtingų reakcijų kito žmogaus viduje.

Yael: Mes bandome giliau pažvelgti į tokius klausimus ir pamatyti, kaip jie veikia mūsų kūnus. Juk kartais galime pajusti, kad kitas žmogus klausinėja tik tam, kad palygintų kitą su savimi pačiu. Tai labai susiję su tuo, kaip patys norime kurti ryšį su aplinkiniais. Ar turėtume uždavinėti įprastus klausimus, ar klausti to, kas mums yra iš tiesų įdomu? Ar klausiame tam, kad iš tiesų pažintume prieš mus stovintį žmogų, ar darome tai dėl įpročio ir mandagumo? Kokie klausimai yra įdomūs, o kurie – nereikšmingi?

Tslil: Iš esmės siekiame permąstyti dialogo prasmę. Daugybė pokalbių mūsų šiandieniniame gyvenime vyksta per skirtingas medijas, turime aibę tam skirtų programėlių. Galima sakyti, kad norime tai šiek tiek pakeisti, sukurti naują galimybę vieniems su kitais kalbėtis.

Michelis Foucault'as yra rašęs apie tai, kad žodžiai ir kalbos struktūros turi didelę įtaką tam, kaip mes galvojame. Šią idėją laikau labai artima, nes tai, kaip mes kalbame arba nekalbame, iš tiesų puikiai atspindi mūsų kultūrą. Ar tikrai norime apie mums svarbius dalykus kalbėtis tik telefono programėlėse? Jei taip, man kyla begalė klausimų apie tai, kur mes atsidūrėme.

T. Efrat ir Y. Iddan šokio spektaklio „Shall We Try?“ atvira repeticija – rugpjūčio 6 d., antradienį, 17 val. Menų spaustuvėje. Įėjimas nemokamas

Naujas koncertų ciklas „Po kilimu” melomanams žada neįprastą ir itin kokybišką muzikinę patirtį – gerai žinomos, festivaliuose ir triukšminguose koncertuose dažniausiai sutinkamos grupės bei atlikėjai skliautuotoje „Atviro rato” studijoje suskambės akustiškai. Koncertų ciklo lankytojai taps gyvo garso įrašų dalimi, o masiniams renginiams įprastą šurmulį pakeis išgrynintas, gurmaniškas skambesys, kurį papildys pačių muzikos autorių pasakojimai.

Gyva muzika – tarsi klausantis per ausines

„Po kilimu” iniciatorius ir idėjos autorius Gabrielius Zapalskis pasakoja, jog mintis rengti koncertų ciklą kilo Lietuvoje pasigedus į kokybišką muzikinę patirtį orientuotų pasirodymų. „Man pačiam yra tekę dalyvauti tokiuose renginiuose kaip „LRT Opus Ore” ar „Sofar Sounds” – po jų susidarė įspūdis, jog šio formato koncertai yra išties fantastiški ir jų neabejotinai reikia daugiau”, - apie kilusią idėją pasakoja G. Zapalskis. Anot aktoriaus ir muzikanto, “Atviro rato” studija – tokio pobūdžio renginiams puikiai pritaikyta vieta: nedidelėje skliautuotoje salėje, talpinančioje iki 100 žiūrovų, lengva atsiriboti nuo pašalinių trukdžių ir susitelkti į precizišką skambesį. „Norisi, kad “Po kilimu” įgytų atpažįstamumą ir žmonės suprastų, jog čia susirenkama tikslingai pasiklausyti muzikos, jų neblaškys dūžtantys bokalai ar ūžiantys kavos aparatai”, - teigia organizatorius. Ciklo „Po kilimu” koncertus išgirsti galės ne tik keliasdešimt žiūrovų, sutilpsiančių į studiją – kiekvienas pasirodymas bus profesionaliai įrašomas skiriant ypatingą dėmesį garso kokybei. Koncertų įrašai tinklalaidės pavidalu įsikurs internetinėje platformoje, o ilgainiui dienos šviesą turėtų išvysti ir vinilinė plokštelė, išpuoselėtą gyvo garso pasirodymo skambesį perkelsianti į audiofilų namus.

Apie muziką iš pirmų lūpų

„Po kilimu” skambės ne tik dainos – G. Zapalskis žada prieš koncertą ir jo metu pakalbinti kūrėjus, taip dar labiau priartinant klausytojus prie muzikos. „Interviu metu išvengsime standartinių klausimų apie tai, kada susikūrė grupė, ką reiškia jų pavadinimas ir panašiai. Gilinsimės į muziką, bandysime sužinoti, kaip atlikėjas ar grupė jaučiasi bendrame muzikos pasaulio kontekste, kaip suvokia savo muziką, ką į ją sudeda, kokia jų siunčiama žinutė. Kiekvienas girdimą muziką interpretuoja savaip, tačiau norisi išgirsti ir pačius kūrėjus”, – kalba G. Zapalskis. Anot Gabrieliaus, apsilankęs pianisto Petro Geniušo koncertuose jis suprato pasakojamos istorijos svarbą muzikiniams kūriniams: „Prieš kūrinius pasakoma įžanga, supažindinanti su jų istoriniu kontekstu. Man tai pasirodė labai įdomu, nes įsisąmoninus kontekstą kūrinys gali nuskambėti visiškai kitaip. Supratau, jog tai puikiai tinka ne tik klasikai, bet ir šiuolaikinei muzikai”.

Gilinsimės į muziką, bandysime sužinoti, kaip atlikėjas ar grupė jaučiasi bendrame muzikos pasaulio kontekste, kaip suvokia savo muziką, ką į ją sudeda, kokia jų siunčiama žinutė.

Nauja koncertų erdvė miesto širdyje

Praėjusiais metais lankytojams atsivėrusi „Atviro rato” studija, įsikūrusi teatrų lankytojams jau pažįstamoje sostinės Ašmenos gatvėje, iki šiol po savo stogu daugiausiai suburdavo teatralus, tačiau G. Zapalskis viliasi su koncertų ciklu pristatyti naują erdvę ir gyvos muzikos mylėtojams. „Tai – patraukli vieta pačiame miesto centre, tad norisi, kad joje vyktų ne tik aktorinės išdaigos. Visiems įprasta, jog šiose patalpose gyvuoja teatras, tačiau studija turi didžiulį potencialą rengti pačius įvairiausius renginius. Be to, itin karštomis šiųmetės vasaros dienomis storos senamiesčio sienos išgelbės nuo kaitros”, – teigia koncertų organizatorius. Specifinė vieta suteiks koncertams išskirtinį formatą – grupės, kurias klausytojai pažįsta kaip ganėtinai triukšmingas, savo muziką pritaikys kamerinei erdvei ir suskambės visiškai naujai.

Eksperimentinis džiazas

Pirmieji koncertų cikle į garsų gelmę liepos 24 dieną panardins „Katarsis4” – eksperimentų nevengiantis kolektyvas, kurio atliekama muzika laviruoja tarp struktūriškai laisvų improvizacijų, akademinės muzikos bei lietuvių liaudies muzikos motyvų. Saksofonų kvartetas kūrybiškai pateikia patį instrumentą - išplečia saksofono panaudojimo galimybes neįprastais metodais. Be to, „Katarsis4” savo muzikoje naudoja ne tik netradicines saksofono garsų išgavimo technikas, bet ir buityje sutinkamus objektus. Kiek vėliau „Po kilimu” organizatoriai žada dar kelis vieną už kitą įdomesnius muzikinius susitikimus, tarp kurių – itin įvairūs kūrėjai: nuo eksperimentinio folk dueto „Kamanių šilelis” iki ironiškų taisyklių laužytojų „Arklio galia”.