Nuo siurrealizmo iki marinizmo

Tapyti P. Dirgėla pradėjo dar studijuodamas filologiją Vilniaus universitete. Tuo metu jo kuriami paveikslai buvo artimiausi siurrealizmo stiliui. Po studijų grįžęs į gimtąją Klaipėdą, P. Dirgėla įstojo į Klaipėdos dailės mokyklos Vakarinį skyrių, kur tapybos paslapčių sėmėsi pas žymiausią Lietuvos marinistą Edvardą Malinauską. Pirmą kartą parodoje gyvai išvydęs mokytojo nutapytą jūrą, P. Dirgėla taip susižavėjo, kad ir pats leidosi į kelionę po šią stichiją ir, kaip teigė Klaipėdos universiteto filosofijos mokslų daktaras Raimondas Kazlauskas, pasmerkė save nuolatinei meninės įtampos kovai. Iš tiesų Lietuvoje turime vos kelis menininkus, nuosekliai ir ryžtingai kuriančius marinistinio žanro darbus, vienas iš jų – „Galerijos Lyceum“ pristatomas P. Dirgėla.

Mąsto ir jaučia kaip jūra

Nuo mažens dailininką traukė jūra, jos platybės, laisvė ir jėga. Pagarbą ir nuolankumą šiai gamtos stichijai atspindi ir P. Dirgėlos meninė nuostata – vaizduoti jūrą taip, kad, anot jo, „neįžeistume jos nemokšiškumu, nenuoširdumu ir prasta tapyba“.

Iš tiesų klaipėdietis menininkas savo pagarbą Baltijai išreiškia jautriu, natūraliu ir įtaigiu jos vaizdavimu. Užuot idiliškai stebėdamas ją nuo kranto, dailininkas neria į patį bangų sūkurį, gelmę, teptuku it skalpeliu skrodžia kiekvieną bangos keterą ir purslą. Toks gyvas ir jautrus autoriaus ir tapomo objekto santykis tarsi ištrina ribą tarp stebėtojo ir subjekto – dailininkas pradeda elgtis, mąstyti ir jausti kaip jūra. Tad nenuostabu, kodėl P. Dirgėlos kuriamose drobėse Baltijos jūra tokia atpažįstama, tokia sava ir natūrali.

Fotografinis tikslumas

Meistriškai įvaldytas menines raiškos priemones (plonas aliejinių dažų lesiruotes, platų teptukų arsenalą, niuansuotus potėpius) autorius sujungia su į atmintį įsirėžusiais bangų ritmais ir savo drobėse sukuria autentišką, gyvą, kone hiperrealistišką jūrą. Pastarojoje telpa plati būsenų amplitudė, neretai tampanti ir žmogaus dvasinio gyvenimo vizualine paralele. Panašu, kad tapytojo sielai būdingas vandens stichijos audringumas, bangavimas, potvyniai ir atoslūgiai, beribė laisvė ir gamtos dėsnių tvarka.

P. Dirgėla 1960 m. gimė Klaipėdoje. Nuo 1983 m. pradėjo dalyvauti parodose. Nuo 1987 m. kuria marinistinius paveikslus. 2006 m. pastebėtas Lenkijos marinistų sąjungos narių ir nuo to laiko kviečiamas į tarptautinius plenerus bei parodas, 2019, 2021 ir 2023 m. laimėjo Jūrmalos (Latvija) tarptautinės marinistikos bienalės žiūrovų prizą.

P. Dirgėlos marinistinių paveikslų paroda „Galerijoje Lyceum“ Klaipėdoje (Danės g. 9) bus atidaryta sausio 5 d. 17.30 val. Vernisaže dalyvaus ilgametis dailininko bendražygis, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Valevičius, filosofas dr. R. Kazlauskas ir žymiausias Lietuvos marinistas, parodos autoriaus tapybos mokytojas E. Malinauskas.

Paroda veiks iki sausio 27 d.

1923 m. įvykęs kone reikšmingiausias mūsų tautos istorijoje Klaipėdos sukilimas lėmė neišvengiamą Lietuvos veido pasikeitimą – prijungtas Klaipėdos jūrų uostas suteikė milžinišką pridėtinę vertę šaliai ir atvėrė kelius į pasaulį. 2023-ieji žymi garbingą ne tik Klaipėdai, bet ir visai valstybei 100-mečio jubiliejų. Tiek laiko puoselėjame savo istoriją, kultūriniu ir gamtiniu paveldu turtingą uostą, džiaugiamės jūros suteikiamu erdvės ir laisvės pojūčiu. Itin reikšmingas vandens ir vėjo stichijų poveikis menininkams, kurie neretai sielos užuovėją, ramybę ir kūrybinį polėkį atranda gyvendami prie jūros. Būtent tokie, alsuojantys jūros ritmu, yra jubiliejinėje parodoje Klaipėdos uosto direkcijoje pristatomi klaipėdiečiai dailininkai – Ernestas Žvaigždinas, Antanas Garjonas ir Simas Žaltauskas.

Klaipėdiečių kūryba išsiskiria iš kitų Lietuvos menininkų ne tik vietos dvasią atspindinčiais pajūrio regiono gamtiniais, urbanistiniais ir industriniais peizažais, charakteringomis uosto motyvų (laivai, burės, jūra, inkaras, kt.) variacijomis, bet ir jūros suformuotu meniniu temperamentu – lyrišku, drąsiu ir nuoširdžiu. Parodoje pristatomi autorių darbai reprezentuoja subjektyvų, autentišką santykį su uostu, atskleidžia jau kone reiškiniu tapusį klaipėdiečio menininko identitetą. Vienoje ekspozicijoje atsidūrę menininkai dalijasi neišsenkančia meile gimtajam miestui, o jų tapomi paveikslai yra dedikuojami pajūrio regionui. Neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas užtikrina nuolatinį įkvėpimą pastariesiems autoriams, prisotina jų kūrybą kintančių būsenų ir nuotaikų uosto motyvais.

Parodoje su savo kūryba dalyvaujantis E. Žvaigždinas (gim. 1956) yra vienas žinomiausių menininkų Klaipėdoje, ilgametis LDS narys. Pakeliavęs po pasaulį, surengęs parodas Danijoje, Vokietijoje, JAV, savo gyvenimo inkarą įtvirtino gimtajame uostamiestyje, kur, kaip teigė pats autorius, jaučiasi geriausiai. E. Žvaigždino kūriniuose žaižaruoja ryškus koloritas, drobės paviršiuose šėlsta dinamiški, pastoziški potėpiai, kuriuos atsveria abstrahuotos, nuosaikios, kai kada minimalistinės formos su nuorodomis į Klaipėdos miesto gamtinį ir urbanistinį peizažą. Turbūt kaip nieko kito, šio autoriaus abstrakčiai ekspresyvioje tapyboje jaučiamas vėjo, saulės ir vandens stichijų nugludintas uosto veidas, dinamiškas ir kintantis miesto pulsas.

Tvirtos, monumentalios, kone inžineriškai sukonstruotos kompozicijos, geometrizuotos, kubistinės formos būdingos kito parodoje pristatomo dailininko A. Garjono (gim. 1950), industriniams uosto vaizdams. Įkvėpimo kūrybai autorius semiasi iš pamario vietų, urbanistinio Klaipėdos peizažo. Pastaruosius motyvus A. Garjonas apipina nuoširdžia savo emocinio pasaulio reprezentacija. Drąsūs spalviniai proveržiai ir bekompromisis tapybinis šėlsmas yra meistriškai suvaldomas, sudėliojant reikiamus vizualinius ir idėjinius akcentus. Pastarųjų metų autoriaus kūryboje pastebima tendencija atsisakyti siužetiškumo ir susitelkti vien į spalvų ir formų improvizaciją. Kita vertus, autorius išlaiko ryšį su vietos dvasia – regime ne tik atpažįstamus industrinius uosto motyvus, bet ir galime pajusti inertišką, jausmingą ir stichišką menininko charakterį.

Jauniausias parodoje dalyvaujantis dailininkas S. Žaltauskas (gim. 1980) parodą reikšmingai papildo savo meninėmis įžvalgomis ir santykiu su dabarties miestu. Jautriai išgyvendamas jūros stichiją, jos kaitą, autorius pasirinko impresionistišką kūrybos metodą – dažnai tapo natūroje skirtingais metų laikais, pasinerdamas į dabarties momentą ir akimirkos įspūdį. Patyrimiškai išjausdamas miestą, S. Žaltauskas pateikia savitą, individualų ir gyvą santykį su tapoma vieta, perteikia ją netikėtu rakursu. Pasitelkdamas ryškų, sodrų koloritą, žaismingai varijuodamas abstrahuotais uosto simboliais, tapytojas laužo stereotipus apie Klaipėdą, skatina žiūrovus įprastas vietas pamatyti naujai.

Visi parodoje pristatomi profesionalūs dailininkai, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, ramybę ir įkvėpimą, užuovėją, užklupus egzistenciniam nerimui, atranda žvelgdami į jūros platybę ir tolimą horizontą. Klaipėdos uostas savo turtingu kultūriniu ir gamtiniu paveldu, laisvės pojūčio prisodrinta atmosfera nenustoja virpinti dailininkų vaizduotės. Parodoje „Jūros stichijos nugludinti..“ bus proga iš naujo įvertinti tai, ką turime geriausio, ir atrasti savo santykį su miestu prie jūros.

Paroda veiks iki gruodžio pabaigos.

S. Kruopis (gim. 1960 m.) – tapytojas, fotomenininkas, ilgametis kasmečių Nidos plenerų organizatorius, visuomenininkas. 1975–1980 m. mokėsi meninio apipavidalinimo ir meninės fotografijos tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1987–1993 m. tapybą studijavo Vilniaus dailės akademijoje (dėstytojai – Jonas Daniliauskas, Valentinas Antanavičius, Arvydas Šaltenis, Kęstutis Zapkus, Linas Leonas Katinas). Nuo 1995 m. pradėjo organizuoti tarptautinius plenerus Nidoje. Lietuvos dailininkų sąjungos ir kitų tarptautinių meninių susivienijimų narys.

S. Kruopio meninės veiklos fonde – per 50 plenerų įvairiose šalyse, daugiau nei 90 personalinių ir 570 jungtinių meno parodų. Jo paveikslai saugomi įvairiose privačiose ir valstybinėse kolekcijose.

S. Kruopio kūrybą būtų galima suskirstyti į dvi grupes – plenerinę tapybą su fragmentiškais, dokumentiškais, romantizuotais peizažais ir, anot menotyrininko Antano Andrijausko, vertingiausią kūrybinio palikimo dalį – laisvai koloristinę, ekspresyviosios abstrakcijos tapybą su iš Rytų kultūrų ataidinčiais orientalizmo ir ezoterikos bruožais.

Ankstyvą dailininko polinkį į orientalizmą paskatino studijos Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume bei kelionė į Gruziją ir Armėniją, kur jaunasis dailininkas pamatė armėnų tapytojo Martiroso Sarjano (1880–1972) ekspresionistiškai ryškią kūrybą. Tapybinės evoliucijos dalimi tapo ir išvykos į Indiją bei Nepalą, kurių metu dailininkas atrado jo dvasiai artimą ryškų, emocionalų koloritą, daugiasluoksnę tapybos manierą, simbolistinį mąstymą.

Rytų kultūrų įtaka S. Kruopio kūrybą lydi iki šių dienų – pastarųjų metų tapybą žymi lyrinės, emocionalios abstrakcijos su išnyrančiais rytietiškais kaligrafijos elementais, efektingais spalvų deriniais, gestiškais potėpiais. Ankstyvojoje studijų laikų tapyboje vyravo pilkšvi, neutralūs spalviniai tonai, palaipsniui figūrinės kompozicijos transformavosi į fragmentiškų motyvų fiksavimą, grynąją tapybinę ekspresiją, kurios pagrindinis tikslas – unikalių dvasinių būsenų fiksavimas, pasitelkiant spalvą, formą ir liniją.

Tiesa, dailininkas, nors ir būdamas persmelktas Rytų filosofijos, lieka ištikimas gimtojo krašto istorijai, tęsia lietuviško orientalizmo ir koloristines tapybos tradicijas. Susitelkdamas į improvizuotą, žaidybišką kūrybinį procesą, dailininkas kuria tarp ekspresionizmo ir abstrakcijos žanrų balansuojančius kūrinius, kuriuose ieškoma unikalaus menininko santykio su jį supančia aplinka.

Klaipėdoje pristatomoje personalinėje tapytojo parodoje bus galimybė pasinerti tiek į žaismingą ir neprognozuojamą tapybos šėlsmą, tiek patirti mažiau pažįstamą S. Kruopio tapybos veidą – subtilų, ženklišką ir dvasingą.

Paroda veiks iki spalio 16 d.

B. N. Stankūnienė (gim. 1963 m.) gyvena ir kuria Vilniuje. 2009 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. 2011 m. įkūrė meno dirbtuves, kurių veiklą sėkmingai tęsia iki šiol. Birutės darbai eksponuoti daugiau nei 30 kartų įvairiose meno parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Dailininkės kūrybinį braižą būtų galima priskirti abstrakčiajam ekspresionizmui ir spalvinio lauko tapybai. Anot Birutės, jos polinkį į abstrakčią meninę kalbą suformavo inžinerinis požiūris į meno procesą ir kūrybinis dizaino metodas. Meninį kelią pradėjusi nuo natiurmorto bei peizažo žanrų, dailininkė vis labiau krypo abstrakcijos link. Kito spalvos – jos tapo ryškesnės, emocionaliai įtaigesnės, transformavosi ir potėpiai – jie įgavo veržlumo, spontaniškumo, dinamikos. Išryškėjo ir kiti charakteringi ekspresionistinės tapybos manieros elementai – dažų skaidrumas ir nutekėjimai, paviršiaus faktūros trapumas.

Tiesa, Birutės kūryboje lygiavertiškai svarbūs tiek formalieji elementai (potėpis, linija, spalvinė dėmė), tiek siužetas, vaizduojami motyvai. Kūrybinis procesas taip pat ne mažiau reikšmingas, jį menininkė poetiškai prilygina ritualiniam dvasios apsivalymo aktui. Nors meniniame procese daug impulsyvios ekspresijos, pasikliovimo pasąmone, vis dėlto menininkė išlaiko santykį tarp spontaniškumo ir siekio kontroliuoti potėpį, kreipti jį viena ar kita linkme.

Visa dailininkės kūryba byloja apie žmogų, jo patiriamas būsenas, jausmus, išgyvenimus. Ir dažni gamtos motyvai nėra autonomiški, veikiau papildo, reflektuoja žmogaus dvasinį pasaulį. Gamtos elementai dailininkės drobėse tampa tarsi simbolių kalba, kurioje užkoduoti universalūs ir bendražmogiški dvasiniai patyrimai.

Pastaruoju metu menininkę domina medžiagiškumo kontrastai tarp lygaus ir šiurkštaus drobės paviršiaus, storo ir plono dažų sluoksnio, monochromijos ir polichromijos, ramaus ir ekspresyvaus potėpio.

Itališka dvasia atsiskleidžia per audinio formų iškraipymą, stilizavimą, griežtos kompozicinės struktūros atsisakymą ir teatrališkumą. Dinamikos ir žaismės įspūdį drabužiuose kuria drapiruotės, įvairūs audinio užlankstymai. O neutralūs audinių spalviniai tonai, achromatinės spalvos, minimalistinė estetika, detalėse atsiskleidžiantis kūrėjo preciziškumas ir dėmesys vidinei drabužio pusei (estetiškos siūlės, kruopščiai pasiūtas pamušalas) tampa aliuzijomis į skandinavišką madą. Šiaurietišką estetiką dar labiau sustiprina kuriami unisekso modeliai, o balta ir juoda spalvos išryškina drabužio siluetą ir detales. Šiauriečių madai būdingas funkcionalumo ir estetikos derinys, prabangos ir asketiškumo niveliacija, elegancijos ir veržlumo kombinacija atsikartoja ir I. Uvenkovo kuriamuose drabužių modeliuose, kuriuose išlaikoma pusiausvyra tarp sudėtingumo ir paprastumo.

Nors I. Uvenkovas daug improvizuoja ir eksperimentuoja, tačiau, nepaisant sudėtingų kirpimo technikų, dizaineris siekia kurti dėvimus ir pritaikomus drabužius, taiko tvarius, žmogui ir aplinkai draugiškus sprendimus. Pagrindinis I. Uvenkovo siekis – kuriamuose drabužiuose naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų (lino, viskozės, medvilnės), atsiriboti nuo sintetinių ir nekomfortiškų žmogui audinių. Šiuo metu Skandinavijoje plačiai naudojamas tech fabric audinys, I. Uvenkovo kuriamuose modeliuose transformuojasi į natūralesnes atmainas, pvz., striukių audinyje panaudojama medvilnė ir vaškas, taip suderinant funkcionalumą ir natūralumą. Itin mėgstama medžiaga – vilna, kuria dizaineris tarsi moliu įvairiai formuoja audinio siluetus, ištempia arba išgaubia jų paviršius.

Itin preciziškas menininko dėmesys detalėms – gamtai draugiškam audiniui, dygsniavimo pobūdžiui, užtrauktukams, sagoms. Drabužiai neretai gali transformuotis, tad žmogui suteikiama galimybė improvizuoti. O audinių achromatiškumas leidžia dar labiau susikoncentruoti į detales, drabužio kompoziciją.

K. Čyžiūtės nuotr.

I. Uvenkovo kūrybai taip pat būdingos avangardo mados nuostatos. Dizaineris kuria daugiafunkcionalumu pasižyminčius drabužius, kurie gali keisti savo formą, o vartotojas turi galimybę prisidėti prie dizaino keitimo, taip dar labiau suartėdamas su dėvimu drabužiu. Kurdamas I. Uvenkovas daug eksperimentuoja, siekia kurti inovatyvų dizainą, atrasti išradingų kombinacijų. Pasitelkdamas monumentalias, skulptūriškas formas siekia kurti dialogą tarp drabužio ir jo dėvėtojo, kai drabužis tampa istorijos apie žmogų pasakotoju.

Drabužiai neretai gali transformuotis, tad žmogui suteikiama galimybė improvizuoti. O audinių achromatiškumas leidžia dar labiau susikoncentruoti į detales, drabužio kompoziciją.

I. Uvenkovo kūrybą būtų galima pavadinti medžiagine architektūra, kai naudojant audinius kuriamos konstrukcijos, tampančios lyg namais juos dėvinčiam asmeniui. Modernumu ir inovatyvumu alsuojanti mada performuoja, keičia žmogaus išvaizdą, o sykiu ir tapatybę, savęs suvokimą, lemia skirtingą prisitaikymą prie aplinkos sąlygų. Drabužis neretai atlieka apsaugos, kiauto, slėptuvės vaidmenis. Anot autoriaus, jo kuriama mada pažadina žmogaus kūrybinį potencialą ir jėgą, sustiprina pasitikėjimą savimi bei savo tapatumo pajautimą.

Japoniškos mados kultūra I. Uvenkovo kūryboje prabyla santūriais ir sofistikuotais siluetais. Iš pirmo žvilgsnio paprasti drabužiai įsižiūrėjus atsiskleidžia kaip kompleksiški ir sudėtingi modeliai. Dizainerio pasaulėjautai artima japoniškuose daiktuose atsiskleidžianti savybė – shibiu, kai daikto grožis ir patrauklumas atsiskleidžia per jo funkcionalumą. I. Uvenkovas gėrisi elegancijos ir orumo kupina japonų mada, išraiškingu minimalizmu. Žvelgiant į menininko kūrinius, nekyla abejonių, kad didžiausi jo įkvėpėjai – avangardinės mados pionieriai Yoji Yamamoto (gim. 1943 m.) ir Rei Kawakubo (gim. 1942 m.). Pastarųjų mados ikonų kūriniuose atsiskleidžiantis subtilumas ir gilus ryšys su japonų kultūra, madoje užkoduota samurajų dvasia bei kovingumas suranda atgarsį lietuvio kuriamoje madoje. I. Uvenkovą, kaip ir Y. Yamamoto, domina grynoji forma bei audinio ir žmogaus kūno sąveika. Kaip ir R. Kawakubo, lietuvių dizaineris mėgsta dekonstruoti audinį, o išardytas dalis išradingai perdėlioti. Visus tris dizainerius susieja neproporcingai didelių apdarų kūrimas ir unisekso modeliai, pritaikomi tiek vyrams, tiek moterims. Negana to, menininkas itin žavisi tradiciniu japonų drabužiu – kimono. Pasidomėjus, kokia šio drabužio prasmė, paaiškėja, kad tai nėra tik žmogaus dekoracija, priešingai, jo tapatybės formuotojas. Šiam tradiciniam drabužiui būdingi nūdienos mados tendencijų bruožai – didesnis mastelis (oversized), laisvumas ir polinkis paslėpti didžiąją žmogaus kūno dalį. Pastarieji bruožai būdingi ir lietuvių dizainerio kūrybai.

– Savo pasirodymą vadinate teatrine laboratorija. Vadinasi, kiekvienąkart kažkas vyksta vis kitaip, eksperimentuojate, improvizuojate?

– Improvizacijos principu buvo kuriamas pats spektaklis, tarkime, muzika, kuri spektaklio metu nėra tiksliai sudėliota (išskyrus keletą dainų). Kalbant apie aktorinę dalį, nėra taip, kad kaskart vaidinant viskas vyktų kitaip. Yra tam tikri rėmai, mizanscenos, kurios nekinta. Tiesa, tekstas nesustyguotas žodis žodin, bet žinutė išlieka ta pati. Reikia paminėti, kad pats spektaklio kūrimo procesas truko apie dešimt mėnesių – tai teatro laiku yra išties daug.

– Ką tiek ilgai brandinote, kur labiausiai strigote?

– Kadangi spektaklis neparemtas romanu, apsakymu ar pan., medžiagą kurti teko patiems, tai užėmė didžiąją laiko dalį. Tekstus tekdavo koreguoti, po to išbandyti scenoje. Tekstas popieriuje ir scenoje skamba visiškai kitaip. Vėliau atsiranda jungimai, scenų perėjimai. Nemažai laiko skirta savianalizei, vienas kito pažinimui, baimių, išgyvenimų, patirčių dalijimuisi. Taip pat stengėmės atsiriboti nuo vaidybos ir pereiti prie natūralumo. Sudėtingiausias, ko gero, buvo ribos ieškojimas žiaurumo ir patyčių sferoje. Turėjome daug trenažų, etiudų, kuriais siekiau aktorių išvesti iš komforto zonos, sukelti baimę ir kitų nepatogių jausmų.

– Taigi, scenoje siekėte nepaisyti nustatytų elgesio normų?

– Iš esmės, taip. Bėda ta, kad nemažai situacijų, kas vienam yra norma, o kitam gali būti nepriimtina. Siekiant žiaurumo efekto scenoje, reikėjo nemažai provokacijų, reikia, kad aktoriai joms pasiduotų. Svarbiausia – autentiški jausmai, potyriai, paminti asmenines normas, nusistatymus.

– Jūsų spektaklis kalba apie labai svarbius vidinius žmogaus išgyvenimus. Ar kūrybos procese atradote kokių bendrų baimių, mąstymo stereotipų, kitų tendencingų bruožų?

– Išryškėjo, kad visi bijo netekti artimo žmogaus. Vienijantis panašumas – gyventi pagal aplinkos primestas taisykles, nuolatinio spaudimo jausmą, kad turi elgtis kitaip, nei elgiesi dabar. Skaudžiausia, kai tokį nepritarimą pasirinktiems sprendimams jauti iš artimiausių žmonių. Pastebėjome, kad esame linkę užgniaužti jausmus, neparodyti skausmo, užsidaryti nuo aplinkinių, kai jie nesupranta skausmo priežasčių.

Dar pastebėjome, kad visai kūrybinei komandai buvo būdingas kaltės jausmas, baimė būti pasmerktam, atstumtam kito, jei kažko nepadarai pagal jo valią, nepateisini lūkesčių, asmeninių norų pamynimas dėl kito.

Kalbant apie stereotipus, manau, kad pati didžiausia klaida, kurią nuo pats mažens mums skiepija suaugusieji, yra siekti saugumo, būti patogiam. Galiausiai pamirštame, ko iš tiesų norime, nes gyvename kitų sukurtais stereotipais.

– Pripažinsiu, šios baimės artimos ir man. Baimė pasirodyti silpnam prieš kitus, baimė nuvilti kitą ir būti atstumtam, emociškai apleistam. Mąstymo stereotipai – būk saugus, nuoseklus, patogus kitiems, rinkis patikrintus kelius, gyvenimo scenarijus, neeksperimentuok, neklysk – visa tai stigmatizuoja protą, galiausiai atitolsti nuo savojo "aš", pasimeti savyje, nebesupranti, ko nori. Šios temos tokios artimos kiekvienam žmogui, bet ne kiekvienas, ko gero, nori išvysti tai spektaklyje.

– Kalbant apie tai, kad niekas nenori apie tai kalbėti ir matyti, – ko gero, čia vėl pasireiškia noras jaustis saugiam.

Galėtume kaltinti žmonių požiūrį į teatrą, pramoginių spektaklių gausą, kurių pagrindinis tikslas – sukelti pozityvių emocijų. Bet ir realiame gyvenime žmonės vis dar grasosi šių temų.

– Žmonės bijo kalbėti apie nemalonias patirtis, bijo patys savęs, savo vidinių demonų. Geriau apgaudinėti save, taip nereikės keistis ir patirti skausmo, ar ne?

– Kūrybinio proceso metu visa mūsų komanda jautėsi nejaukiai, kai analizavome baimes. Bet palaipsniui pradėjome suvokti, kad esame ne vieni, atsirado ryšys, suartėjome. Manau, kad tai yra stebuklas, atspirties taškas vidinių pokyčių linkme.

– Taigi jūsų spektaklio tikslas, kad žiūrovas kartu su jumis pažvelgtų į savo vidinius skaudulius ir juos prisijaukintų – taip atsirastų ryšys tarp kūrėjo ir stebėtojo?

– Būtent. Tikimės, kad tas ryšys nenutrūks ir išėjus iš salės, persikels į asmeninius gyvenimus, su kitais žmonėmis. Tegu nusitrina visi pavadinimai, statusai – žiūrovas, aktorius, tegul lieka žmogus su žmogumi.

– Vis dėlto manau, kad vyresnės kartos žiūrovui bus sunku atsiriboti nuo įprasto aktoriaus ir žiūrovo vaidmenų pasiskirstymo.

Žmonės buriasi į grupes, tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, kad galėtų funkcionuoti, save realizuoti.

– Mūsų komandos tikslas nėra priversti žmogų tai padaryti. Džiaugsimės, jei spektaklis taps postūmiu į kažką prasminga, sąmoninga. Net jei žiūrovas neigs ir priešinsis tam, ką pamatys ant scenos, tai jau bus žingsnis į priekį.

– Bet kurdami spektaklį turėjote apsibrėžti tikslinę auditoriją? Priešingu atveju, kaip pasirinkote teatrinės išraiškos priemones? Kokia ta teatrinė kalba, kuri paliečia visus?

– Prieš pradedant kurti spektaklį, inspiracija yra tai, kas skauda ir aktualu kūrybinei komandai. Spektaklyje "Mano Instrukcija" gvildenamos temos daugmaž aktualios visiems. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujamės, yra paprastumas, visiems suprantama teatrinė kalba, išvengėme kokiam nors laikmečiui atstovaujančių kostiumų, dekoracijų. Svarbiausia yra emocinis krūvis, persunkęs kone visas scenas. Spektaklyje nerasime ir vieno lyderiaujančio charakterio, pagal kurį seka veiksmas.

Tiesą pasakius, klausimas – kokiai auditorijai skirtas šis spektaklis, buvo viena sunkiausių užduočių. Dėl atvirų ir provokuojančių scenų apibrėžėme amžiaus cenzą N–16 .

– Nors spektaklyje nesiremiate konkrečiu dramaturginiu kūriniu, vis dėlto renginio anotacijoje minėjote, kad naudojate dokumentinius tekstus. Kokie tai tekstai? Kokiais autoriais remiatės?

– Tai "Kalevala", suomių nacionalinis epas apie pasaulio sukūrimą, ir Biblija, Senasis ir Naujasis testamentai, taip pat mokslinių faktų santraukos. Stengėmės supriešinti trijų aštrių požiūrių – religijos, mokslo ir mitologijos kampus.

– Spektaklyje aiškiai pabrėžiate savidestrukcijos sąvoką. Ką jums asmeniškai jis reiškia?

– Mano manymu, savidestrukcija yra savęs kaip asmenybės naikinimas visomis prasmėmis, negebėjimas išlaikyti vidinės harmonijos. Savidestrukcijos priežastis stengiamės atskleisti spektaklyje.

– Kodėl svarbu apie tai kalbėti spektaklyje? Manote, kad tai padės žmonėms, kurie save naikina?

– Tai svarbu, nes ši problema egzistuoja tarp mūsų. Spektaklis pats savaime nėra pagalba kažkam. Manau, kad polinkį į savidestrukciją kiekvienas mūsų nešiojame savyje. Pasirodymas skirtas bent kažkiek sujudinti žmonių protą ir sąmonę.

– Spektaklio anotacijoje įžvelgiu minčių susipriešinimą. Jūsų kūrybinė komanda teigia, kad žmogui iš prigimties lyg oro reikia kito, pagrindinis pasirodymo tikslas – sujungti žmones, ištrinti ribas, trukdančias tiesioginiam ir natūraliam ryšiui skleistis. Kita vertus, teigiate, kad aplinkiniai gali ne tik padėti tobulėti, bet ir paskatinti degraduoti, susinaikinti. Negi žmogų suvokiate tokį priklausomą nuo aplinkos? Kokią instrukciją, receptą jūs pateikiate, norint išvengti savidestrukcijos?

– Žmogus taip jau yra sukurtas, kad jam reikia kito. Žmonės buriasi į grupes, tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, kad galėtų funkcionuoti, save realizuoti. Nuo aplinkos priklauso labai daug dalykų: rasė, tikėjimas, elgesio taisyklės, kalba, vertybės. Tiesa, aplinka ne tik sukuria mus, mes taip pat ją kuriame. Spektaklis nepateikia jokių receptų ar taisyklių, kaip reikia gyventi. Visiems jos galioja skirtingos, tai kiekvieno žmogaus individualios paieškos. Į spektaklio metu keliamus egzistencinius klausimus atsakymus žiūrovas turės susirasti pats. O kad tie klausimai iškiltų, žiūrovą skatinsime kartu žengti iš savo komforto zonos.

– Ar po praeitų pasirodymų kito jūsų komandos sudėtis?

– Po praeito spektaklio atsisveikinome su vienu iš gitaristų. Kūrimo procese komandos sudėtis taip pat keitėsi, kol išgryninome tokį vaizdą, koks yra dabar.

– Kodėl keitėsi pasirodymo dalyviai?

– Kūrybinis procesas reikalavo labai daug psichologinės, emocinės ištvermės. Atrinkti aktoriai labai skirtingi visomis prasmėmis, taip pat ir amžiumi. Tarkime, viena iš aktorių, turėjusi būti scenoje, atsisakė tokios galimybės, bet perėjo į muzikinę pusę. Būtent muzikos sferoje, ko gero, įvyko daugiausia migracijos – pora muzikantų išvyko gyventi svetur, reikėjo ieškoti alternatyvų. Bėgant laikui pajutau, kad nusilpo muzikinė dalis, reikia naujų žmonių su naujais instrumentais.

– Kodėl spektaklis vadinasi "Mano Instrukcija"? Kieno čia instrukcija? Ir apie ką ji?

– Kiekvienas komandos narys turi savo istoriją, išraiškos formą, gyvenimo būdą. Tai ir yra jo individuali instrukcija – kaip gyventi, kaip susikurti trokštamą harmoniją su savimi ir aplinka. Pirmasis asmuo sukuria autonomijos efektą, įspūdį, kad kiekvienas galime elgtis taip, kaip mums atrodo esant geriausia.

Kas? Premjera "Mano instrukcija". N-16.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? rugsėjo 19 d. 19 val.