Į tekstilės ir audinių parodą pirmą kartą atvyko Kinijos verslininkai. Lietuvą laikantys Vakarų valstybe kinai nusprendė pirkti jiems brangių lietuviškų medžiagų ir gaminių. Mat kinai keičia skonį ir vis dažniau atsiranda norinčiųjų kokybės, o ne kiekybės.

„Kinijos ekonominė padėtis ir gyvenimo lygis paaugo, dabar ne tiek svarbu kaina, kiek kokybė arba prekės ženklas, dizainas. Kinija atsižvelgia į viso pasaulio rinkos pokyčius, į Lietuvos taip pat“, – sako „China Textiles and Garment Brand Show“ organizatorius Sunas Siaomingas.

Lietuvos eksportas į Kiniją didėja, tačiau to negana. Azijos šalis dar siūlo tinkamą žaliavos bazę.

„Pasiūti, išausti mes mokame puikiai, bet mums reikėtų gauti geresnių medžiagų, kokybiškesnių medžiagų, naujų technologijų. Tuo būdu pasiūlant rinkai gerus gaminius, juos pasiūlant pakankamai pigiai, nes lietuviai parduoti jau moka“, – aiškina Aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinis direktorius Valdas Klimavičius.

Lietuva parduoda nemažai – 80 proc. tekstilės ir audinių iškeliauja į užsienį, o šioje pramonėje dirba 28 tūkst. žmonių – maždaug kaip Kėdainių miestas. Vis dėlto tekstilininkai susiduria su iššūkiu – pramoninkams trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Todėl, bendradarbiaudami su ukrainiečiais ir baltarusiais, jie darbuotojų arba atsiveš čia, arba dalį užsakymų perkels į Ukrainą ir Baltarusiją.

Iš 400 dalyvių, ieškančių galimų verslo partnerių, maždaug pusė – lietuviai. Kasmet tekstilės ir audinių parodoje dalyvaujantys verslininkai tiesiogine prekyba tiki labiau nei elektronine.

„Žinote, kartais mes suabejojame, atrodo – internetas gali spręsti visas problemas, bet po to mes turime tiek kontaktų ir tiek darbo, kad kiekviena paroda atneša be galio didelį naudingumą ir pelną“, – teigia UAB „Mega Euro Group“ generalinis direktorius Sigitas Stankevičius.

Parodoje ne tik mezgami ryšiai, bet verslininkai apžiūri ir naujausias siuvimo technologijas, madingiausias medžiagas.

Dabar Lietuvoje per metus vėžiu suserga apie 80 vaikų. Iš jų apie 80 proc. pasveiksta. Prieš 35 metus išgyvendavo vos vienas kitas vaikas.

„Iš 1980 metų pasveikusio nėra nei vieno, 1982 metais pasveikę yra du vaikai, 1986 metais pasveikusių yra aštuoni vaikai, gyvenančių iki šiol, ir toliau vis skaičius didėjo ir didėjo“, – sako gydytoja onkohematologė Lina Ragelienė.

Vėžys anksčiau gydytas tik chemoterapija ir kraujo perpylimu, dabar vartojami vaistai, naikinantys vėžio ląsteles, taikomas chirurginis gydymas. Padeda ir kineziterapeutai: jie stiprina raumenis, žaidimais kelia ligonių nuotaiką. Per pastarąjį dešimtmetį pradėta kaulų čiulpų transplantacija, imunoterapija, individualizuotas gydymas.

„Individualizuotas gydymas, tai gydymas, parenkamas pagal genetinius tyrimus, vėžio genetiką, vaiko genetiką, šeimos genetiką, kuri yra be galo skirtinga ir individuali, ir stengiamasi į visus šituos niuansus atsižvelgti, ir pacientui parinkti labiausiai jo ligą ir jį patį atitinkantį gydymą. Taikant imuno terapiją būtent ta imuninė sistema arba pažadinama, arba kitaip suaktyvinama, kad imuninės ląstelės sunaikintų vėžinę ląstelę“ – pasakoja Vaikų onkohematologijos centro vadovė Jelena Rascon.

Pasak Onkohematologijos centro vadovės, ikimokyklinio amžiaus vaikai daugiausia suserga kraujo vėžiu, o paaugliai dažniau – kaulų vėžiu.

„Norime pateikti žiūrovams kuo daugiau informacijos apie kariuomenę, jos gyvenimą, sąlygas joje ir, kad tai nėra visuotinas blogis“, – apie projekto prasmę sako jo kūrėjas Edmundas Jakilaitis. Paklausus, ar sunku prikalbinti projekte dalyvauti moteris, laidos autorius juokiasi – pasirodo, kai kurios dalyvės gerokai stipresnės už vyrus.

„Projektas liko „Tikri vyrai“, bet visuose kreipiniuose: „tikri vyrai ir tikros moterys, tik vyrai ir moterys“ – viskas vyko taip. Na, bet pavadinimas likęs nuo pirmo sezono, kai dalyvavo tik vyrai, bet šiemet moterys nustebino ir man atrodo tai irgi yra vienas įspūdingiausių dalykų“, – sakė LRT TELEVIZIJOS laidų vedėjas.

Dalyvių gretose – muzikos atlikėjai, sportininkai, žurnalistai ir kiti visuomenei pažįstami asmenys. Visi jie projekte sutiko dalyvauti per daug nedvejodami.

Šiemet buvo įtrauktos ir aviacijos pratybos. Kūrėjų grupė atskleidžia, kad ateityje nori padaryti projektą ir karo laivyne.

Į Vilnių jaunuoliai iš Lietuvos, Latvijos, Kroatijos ir Kipro susirinko dėl bendro tikslo – sukurti edukacinį saugaus interneto žaidimą. Per tris dienas kūrėjai pagamino trumpąją žaidimo versiją su užduotimis ir paaiškinimais. Pagrindinės temos – kaip apsisaugoti nuo sukčių, prašančių pinigų, nuo nepažįstamųjų, siūlančių susitikti, ir kodėl svarbu išsiregistruoti iš įvairių paskyrų.

„Pradedant žaidimą, reikia užpildyti anketą, kurioje reikia įrašyti asmens duomenis. Ir nederėtų suteikti per daug informacijos. Pavyzdžiui, jeigu rašysi vardą, gimtąjį miestą, telefono numerį, parodys įspėjimą ir paaiškins, kodėl reikia vengti teikti asmeninę informaciją. Tada gali tęsti žaidimą“, – pasakoja vienas iš žaidimo kūrėjų Matija Lukaničius.

Tokia žaidimo pradžia – gaunate užduotį ir ją atliekate. Jeigu suklystate, pavyzdžiui, pateikiate per daug asmeninės informacijos arba paliekate paskyrą neatsijungę, jums išmetama įspėjamoji lentelė su paaiškinimu, kodėl svarbu viską daryti teisingai. Kadangi orientuotasi į 10–18-mečius, kūrėjams teko padirbėti su žaidimo klausimais.

„Tu prisijungi prie kažkokio tinklo ir tau vis meta klausimus, ar tu, tarkime, bendrautum su tokiu žmogumi, jeigu žinotum, kad jis yra netikras, ar duotum jam savo informaciją, ar susitiktum su juo, ir kiekvienu atveju yra atsakymas į klausimą, kodėl tai yra negerai“, – sako  viena iš žaidimo kūrėjų Margarita Melinytė.

TNS duomenimis, internetu naudojasi trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų. Būtent todėl interneto saugumas, anot šio renginio organizatorių, yra labai svarbus.

„Žinoma, niekas neturi tokių vilčių, kad visiškai iki galo tas produktas bus sukurtas. Aišku, mes bendrausime su profesionalais. Esame dėkingi padėjėjams ir moderatoriams bei mentoriams iš „Barclays“ banko, kurie  padeda šiems jauniems žmonėms kurti produktą. Jį, sukurtą per tris dienas, mes ištobulinsime ir labai norėtumėme, užbaigę jį, pasiūlyti mūsų mokykloms“, – sako asociacijos „Langas į ateitį“ direktorė Loreta Križinauskienė.

Žaidimo kūrėjai tikisi, kad jis jaunimui bus naudingas. Internetas tarp vaikų ypač populiarus, todėl aktualu juos mokyti, kaip saugiai elgtis virtualioje realybėje.

Be to, kaip teigia valstybės kontrolės atlikto audito išvados, ketvirtadalyje jų nevyko civilinės saugos mokymai, darbuotojams nesuteiktos net minimalios žinios, ką daryti ir kaip elgtis pavojaus atveju, į pasirengimą ekstremalioms situacijoms žiūrima formaliai, dalis institucijų net nėra parengusios tokių situacijų valdymo planų, nors tai turėjo būti padaryta dar prieš penkerius metus. 

Negana to, atsargos, tokios kaip maistas, vaistai, yra minimalios. Pasak vidaus reikalų ministro, tam dažniausiai neskiriama tiek lėšų, kiek reikia, todėl viso labo tepalaikomas minimalus rezervas. Na, o ir pats ministras, kuris yra Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas, mūsų laidai prisipažino, kad neišklausė civilinės saugos mokymo programos kurso.

Tad Lietuva snaudžia, o gyventojai net nežino, ką jiems reikėtų daryti įvykus nelaimei.

„Na, jei tu kasdien bėgioji, tai ar nubėgsi maratoną, turbūt nelabai? Ekstremalios situacijos likvidavimas greičiausiai užtruktų ir dėl to būtų neišvengta didelės žalos, o gal net ir žmonių aukų“, – laidai „Savaitė“ sakė Valstybės kontrolės auditorius Gediminas Sungaila.

Tuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas teigė, kad jam dažnai susidaro įspūdis, jog daugelis mano Lietuva esant oaze, kurią aplenks grėsmės, pavojai, incidentai, todėl į visus tuos raginimus turėti planus, daryti pratybas, ruoštis ekstremalioms situacijoms, švelniai tariant žiūrima pro pirštus.

Be to, net 90 proc. vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos su pirmininku priešakyje narių, kuriems pavesta priimti sprendimus ekstremaliosioms situacijoms valdyti, neišklausė civilinės saugos mokymo programos kurso.

„Tenka pripažinti ir tikrai neslėpsiu, kad pats nesu tų kursų išklausęs ir tikrai 90 proc. [kursų neišklausiusių žmonių – past.] nėra gerai, tad bandysime tą situaciją keisti“, – aiškino vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas Tomas Žilinskas.

Valstybės kontrolės auditoriaus G. Sungailos įsitikinimu, trūkumai yra sisteminiai, mat jeigu kelis metus iš eilės nedaroma, tai kas privalu daryti, tai jau nėra atsitiktinumas, tai jau yra sistema.

Tačiau vidaus reikalų ministras nesutinka su Valstybės kontrolės kritika: trūkumų yra, tačiau institucijos pasiruošusios, o valstybė sugeba suvaldyti ekstremalias situacijas. Tiesa, jis, atsižvelgdamas į audito išvadas, įpareigojo iki spalio institucijas pašalinti įvardytus trūkumus, o jei tai nebus padaryta, žadamos piniginės baudos. Pasak vidaus reikalų ministro, gyventojų evakavimo mechanizmas aiškus, todėl nei problemų, nei chaoso neturėtų kilti.

„Gyventojų evakavimo tvarka praėjusiais metais buvo atnaujinta, patikslinta, yra aiškiai sudėliota, kas ir kada priima sprendimus, kaip organizuojamas gyventojų evakavimas šalyje. Pavyzdžiui, jei savivaldybės teritorijoje tas įvyksta arba iš savivaldybės į savivaldybę yra atsakingi administracijos direktoriai, jei iš apskrities į apskritį arba gyventojų evakavimas į užsienį, tai tada atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas“, – teigė T. Žilinskas.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko nuomonė kitokia. Esą žmonės atsakingi už saugą turi daug kitų funkcijų ir dažniausiai jiems šios pareigos tik trečiaeilės.

A. Paulausko manymu, kai šalia Lietuvos sienos statoma Baltarusijos atominė elektrinė, kurios saugumu jau dabar abejojama, kai Europoje daugėja teroristinių išpuolių, o Europos Sąjunga nesuvaldo pabėgėlių srautų, neleistina taip atsipalaidavus gyventi. Pirmininkas neabejoja, jei rytoj Lietuvoje kiltų epidemija, užkluptų gamtos stichija – gaisrai, liūtys – ar įvyktų teroristinis išpuolis, Lietuva nesusitvarkytų.

„Nesinori gąsdinti žmonių, bet, aš manau, būtų visiškas chaosas, nes neveikia sistema, planų nėra, pratybų nėra, saugyklų nėra, perspėjimo sirenų yra ne visur, žmonės, na, tiesiog nepraktikuoja, nebando, neatlieka pratybų, o kaip galima be pratybų gerai reaguoti ir tinkamai apsaugoti žmones?“ – retoriškai klausė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Dar viena problema, kurią auditoriai mato, tai – perspėjimo sirenos. Teigiama, kad šia sistema galima įspėti tik kiek daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų, o, pavyzdžiui, Vilniuje garsinis pavojus nepasiektų nė 8 proc. gyventojų. Tik dalis žmonių gautų ir perspėjimo pranešimus į mobiliuosius telefonus. Vidaus reikalų ministras sutinka, kad ši sistema turi trūkumų, tačiau esą už sirenų įrengimą atsakingos savivaldybės, o Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pradės projektą, pagal kurį bus pereinama į ketvirtosios kartos tinklą ir jau kitais metais perspėjimo pranešimai pasieks didžiąją dalį gyventojų, tiesa, ne šimtą procentų.

Jau metų pabaigoje taip pat turėtų įsikurti valstybės ekstremalių situacijų operacijų centras. Į jį ir suplauks duomenys iš kitų operacijų centrų. Čia esantys žmonės kilus grėsmei planuos tolimesnius veiksmus. Po žeme įsikūrusi slėptuvė yra apsaugota ir nuo radiacijos, ir nuo cheminio pavojaus.

O štai, pavyzdžiui, atsarginė slėptuvė, kaip skelbia išvados, neatitinka net įrenginio reikalavimų – įranga pasenusi, reikia keisti filtrus, atlikti kitus darbus. Tačiau tokių slėptuvių šalyje vienetai ir jos dažniausiai skirtos apsaugoti valstybėms pareigūnams, atsakingiems už valstybės valdymą, kariuomenės atstovams. Tiesa, daugiau kaip du trečdaliai už reagavimą ekstremaliu atveju atsakingų valstybės institucijų slėptuvių neturi. Gyventojams taip pat tektų glaustis mokyklose, darželiuose, nes per 26-erius metus slėptuvėms įrengti, tvarkyti neskirta nė cento. Todėl dalis sunyko, dalis – neįrengta, dalis – išparduotos. Taip atsitiko todėl, kad, pasak pareigūnų, nėra ir tikslo visus gyventojus paslėpti.

„Jie turi būti laikinai apsaugoti kolektyvinės apsaugos statiniuose. Tokių statinių mes jau turime 1820 Lietuvoje, tai mes galėtumėme priglausti laikinai 41 proc. visų Lietuvos gyventojų. Kodėl laikinai? Kadangi tikslas yra, matyt, juos evakuoti į saugias zonas, neslėpti, bet evakuoti į saugias zonas“, – aiškino T. Žilinskas.

A. Paulauskas įsitikinęs, kad po tokių valstybės kontrolės išvadų, vyriausybė turi rimtai peržiūrėti visą sistemą ir ją ne kosmetiškai remontuoti, bet keisti strategiškai ir radikaliai. Nes žmonės nežino, kaip elgtis, todėl reikia literatūros, mokymų, informavimo: „Vyriausybė, premjeras yra krizių komiteto pirmininkas turėtų aiškiai pasiųsti signalą, kad tai rimtas darbas, kad atsakingi žmonės turi turėti ne kokį penktadalį savo etato civilinei saugai, bet galbūt, visą etatą.“

Taip pat, anot A. Paulausko, būtinas ir krizių valdymo įstatymas, kurio projektas derinamas jau keletą metų, tačiau niekaip nepriimamas, būtinas ir krizių valdymo centras, kurį turi daugelis pasaulio valstybių.