„Galbūt iš dalies nacionalinės ir Briuselio politikos atskyrimas susiformavo dėl asmenybių, kurios išrenkamos į EP, bet priimami sprendimai ES lygiu turi didelę įtaką Lietuvos žmonių dabarčiai ir ateičiai. Labai svarbu apie tai kalbėti“, – pabrėžia jis.

V. Sinkevičius sako, kad šiais rinkimų metais neuždarys jokių durų, o iki Seimo rinkimų esą dar daug gali nutikti.

– Šiuo metu esate Lietuvoje, o kokiomis nuotaikomis gyvena Briuselis? Kaip ES sostinėje atrodo politinio ciklo pabaiga?

– Tai intensyvus laikotarpis – kiekvieną dieną skaitai naujienas ir matai, kad vienas ar kitas komisaras dalyvauja prezidento rinkimuose, kandidatuoja į kokias nors tarptautines pozicijas. Bet, kaip ir visuose politiniuose cikluose, esminis mandato pabaigos tikslas yra užbaigti svarbiausius darbus. Dar turiu tris trialogus su Parlamentu ir Taryba: dėl oro taršos, dėl vandentvarkos ir dėl daug dėmesio sulauksiančios pakuočių direktyvos, kad turėtume visoje ES harmonizuotas taisykles, kai kalbame apie perdirbimą ir pakartotinį vartojimą. Iki vasario pabaigos turėtume užbaigti šiuos darbus.

– Kas kadencijos pradžioje, kaip buvusiam Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministrui, buvo sunkiausia, atsidūrus visiškai kitame fronte, kur teko greitai persiorientuoti į vandenynų ir aplinkosaugos aktualijas?

– Pirmiausia reikėjo aplink save suburti stiprią komandą. Tikiu, kad politikoje tik su stipria komanda įmanoma pasiekti tikslus, ypač matant savo atsakomybės sritį, kuri buvo labai plati.

Turėjau bendrauti su žmonėmis, kurių ekonominė veikla priklauso nuo ekosistemos būklės. Kartu vyko „Brexit“, derybos dėl žuvininkystės, buvau vienas iš tų žmonių, kurie iki paskutinių minučių derėjosi dėl Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš bloko sutarties. Reikėjo užtikrinti, kas skausmas, kurį, žinojome, po JK pasitraukimo patirs ES šalys, būtų vienodai paskirstytas ir amortizuotas.

Nebuvo laiko adaptuotis, bet džiaugiuosi, kad pavykdavo atrasti kompromisą. Jeigu pasižiūrėtume, ką EK pirmininkė Ursula von der Leyen apibrėžė vadinamajame lūkesčių laiške, kai Komisija pradėjo darbą, visus tikslus pasiekėme ir dar gerokai viršijome lūkesčius.

– Klimato kaita, žaliasis susitarimas buvo šios kadencijos dėmesio centre, bet pastaruoju metu žaliasis kursas sulaukia nemažai kritikos, pradedant automobilių taršos mokesčiu, baigiant ūkininkų protestais nuo Berlyno iki Vilniaus. Kaip, būdamas toje pusėje, kuri priima sprendimus, vertinate tokias visuomenės reakcijas?

– Man tenka diskutuoti tomis temomis. Vienas dalykas yra būti ministru Lietuvoje ir kalbėtis su ūkininkais, ir visai kitas dalykas yra kalbėtis su žmonėmis iš 27 skirtingų valstybių. Bet aš noriu išgirsti ir išklausyti. Mums pavyko išvengti užprogramuoto konflikto, kuris yra mano portfelyje tarp ekonominės veiklos ir mano atsakomybių srities, aplinkosaugos.

Kalbant konkrečiai apie ūkininkus, nesu sutikęs nė vieno, kuris nesuprastų, kad jo derlius ir pelnas priklauso nuo dirvožemio, vandens kokybės. Problema ta, kad šiandien jie turi susirinkti subsidijas, įrodinėti, kad dažo žolę žaliai, kad galėtų išgyventi iš savo veiklos.

Aišku, dėl to atsiranda daug nepasitenkinimo, nes ūkininkai apkraunami biurokratija, privalo pildyti formas, pasėlių deklaravimas nėra paprastas procesas. Aš pats prašiau ūkininkų man atsiųsti tas formas ir pamačiau, kad tai yra keliasdešimt puslapių, kuriuose nėra vietos klaidoms, nes rizikuoji prarasti subsidijas.

– Šie metai svarbūs, laukia ES institucijų perkrovos momentas, pirmiausia EP rinkimai. Apžvalgininkai išskiria, kad kietųjų dešiniųjų partijoms juose turėtų sektis gerai. Kaip jūs, stebėdamas dinamiką Briuselyje, prognozuotumėte?

– Nemanau, kad jėgų balansas iš esmės pasikeis. Tikiu, kad dabartinei koalicijai, kuri yra tarp centro kairės, centro dešinės ir liberalų, galimai dėl karštutinės dešinės stiprėjimo (ji stipriai auga Vokietijoje, Prancūzijoje) reikės papildomo partnerio. Ir kaip tinkantį partnerį didžiųjų trijų europinių šeimų koalicijai matau Europos Žaliųjų partiją.

– Didysis klausimas – ar pats dalyvausite EP rinkimuose?

– Kalbant apie tai, pirmiausia noriu padėkoti Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“, nes dalis skyrių iškėlė mano kandidatūrą vesti juos į EP rinkimus. Manau, tai labai svarbūs rinkimai, jie neatskiriami nuo nacionalinės politikos, todėl, suprasdamas į mane dedamas viltis, vesiu šį sąrašą į rinkimus.

– Ar tai reiškia, kad apie dar vieną kadenciją EK jau nebesvarstote, ar vis dėlto gali būti, kad EP yra tik liftas į kokį nors kitą postą?

– Jokios durys nėra uždaromos. Europos ir nacionalinė politika neturi būti viena nuo kitos nutolusios. Aš ir dabartinė EK pirmininkė esame artimi bendražygiai. Jei atėjus laikui paaiškėtų, kad mano patirtis gali būti pritaikyta naujoje EK, jei dabartinė Komisijos pirmininkė vėl taptų šios institucijos lydere ir man būtų pasiūlyta viceprezidento pareigybė, žinoma, kad neatsisakyčiau.

Jokios durys nėra uždaromos. Europos ir nacionalinė politika neturi būti viena nuo kitos nutolusios.

Bet tai yra hipotetiniai svarstymai. Šiandien esu priėmęs sprendimą grįžti į nacionalinę politiką, dalyvauti EP rinkimuose, norisi kalbėti apie nuveiktus darbus ES, kokią įtaką jie turi kasdieniam žmonių gyvenimui.

– Ar dalyvavimas EP rinkimuose ir vietos jame pelnymas reikštų, kad nedalyvausite Seimo rinkimuose?

– Nenorėčiau atskirti. Šiandien kalbame apie EP rinkimus, bet nesakau „ne“ jokiems rinkimams, kuriuose galiu dalyvauti (yra tokių rinkimų, kuriuose negaliu dalyvauti dėl amžiaus ribojimų). Viskas priklauso nuo žmonių valios. Jei jie manytų, kad mano lyderystė galbūt yra netgi labiau reikalinga nacionaliniame lygmenyje, tikrai nesakyčiau „ne“.

– Tvirtinate, kad grįžtate į nacionalinę politiką. Kaip atrodys tas sugrįžimas realybėje? Juk EP nėra nacionalinė politika, kaip ir komisaro darbas, o praktika rodo, kad iš ES institucijų į nacionalinę politiką grįžę politikai ne visada priimami labai šiltai. Ar nesibaiminate Briuselio biurokrato etiketės?

– Niekada nebijojau žmonių. Mano politinė karjera prasidėjo nuo Vilniaus Šeškinės vienmandatės rinkimų apygardos, tuo pat metu kandidatavo, berods, šeši Seimo nariai, bet žmonės mandatą patikėjo man.

Galbūt iš dalies nacionalinės ir Briuselio politikos atskyrimas susiformavo dėl asmenybių, kurios išrenkamos į EP, bet priimami sprendimai ES lygiu turi didelę įtaką Lietuvos žmonių dabarčiai ir ateičiai. Labai svarbu apie tai kalbėti, tikiu, kad mano pastarųjų metų įdirbis gali tapti labai aiškiu Lietuvos balsu.

Pavyzdžiui, kad ir dabar – kalbamės Kaune ir man atrodo, kad stipraus identiteto ir konkrečius darbus vertinančių kauniečių balsas turi būti labiau girdimas Europos lygiu. Įdomu, ką jie atsakytų, jei mes jų paklaustume, ką konkretaus šios kadencijos metu EP pavyko pasiekti.

– Jūsų dabar jau buvęs kolega, buvęs Komisijos viceprezidentas Fransas Timmermansas, paliko Briuselio politiką dėl rinkimų savo namų arenoje Nyderlanduose, tačiau premjero posto, kurio siekė, taip ir nepelnė, liko parlamento nariu. Ar nenusiviltumėte panašiu scenarijumi, jei vis dėlto dalyvautumėte nacionaliniuose rinkimuose, būtumėte išrinktas į Seimą, bet atsidurtumėte ne valdančiojoje koalicijoje, liktumėte be jokio posto?

– Politikoje nėra amžinos pergalės ir amžino pralaimėjimo. Jokie rinkimai jokiu būdu nėra paskutiniai. Kalbėti apie džiaugsmus ir nusivylimus beprasmiška, pirmiausia reikia susikoncentruoti į darbą, sprendimų paiešką. Jeigu žmonės pasirinks ką nors kitą, kas geriau užtikrins jų lūkesčių išpildymą, tikrai gerbsiu rinkėjų valią.

– Artimiausi rinkimai šiemet vis dėlto yra LR Prezidento rinkimai. Kiek įtakos jų baigtis gali turėti Seimo rinkimams?

– Nenustebčiau, kad Ignas Vėgėlė dalyvautų Seimo rinkimuose, kandidatuodamas su viena ar kita politine jėga, ir tai gali turėti įtakos rezultatams. Bet iki Seimo rinkimų dar tikrai labai toli, pirmiausia vyks Prezidento rinkimai, iškart po jų – EP rinkimai ir tik tada prasidės reali Seimo rinkimų kampanija. Tai, aišku, ir bus svarbiausi šių metų rinkimai. O iki to laiko dar daug įvyks.

Apsišarvuoti kantrybe

LRT žurnalistas A. Šemelis į JAV atvyko prieš beveik du mėnesius ir iš karto susidūrė su Jungtinių Valstijų biurokratinės sistemos mašina. „Esame pratę laisvai judėti Šengeno zonoje tarp ES šalių. Jeigu persikraustai iš vienos šalies į kitą, viskas vyksta automatiškai, net per daug negalvoji, kad esi kitoje šalyje, o čia yra įvairiausių reikalavimų“, – sako jis.

„Pavyzdžiui, vis dar iki galo nesuprantu, kodėl ES piliečių vairuotojų pažymėjimai čia nepripažįstami. Priklausomai nuo valstijos, yra duodami keli mėnesiai, o Vašingtono Kolumbijos apygardoje tau duoda mėnesį, kad įsigytum vietinį amerikietišką vairuotojo pažymėjimą. Kad jį įsigytum, reikia išlaikyti testus, nors kelių eismo taisyklės iš esmės yra tokios pat kaip ir Europoje“, – pirmąja patirtimi dalijasi jis.

Reikia gauti ir įvairių socialinio draudimo numerių, o po pandemijos socialinio draudimo tarnyba turi per mažai darbuotojų, tad tenka laukti didžiulėse eilėse. Kalbėdamas iš žiniasklaidos perspektyvos, A.Šemelis priduria, kad ilgai užtrunka gauti akreditacijas. „Lietuvoje turbūt visi žurnalistai yra pripratę visas akreditacijas gauti gana greitai. Tačiau čia yra tūkstančiai žurnalistų iš viso pasaulio. Vašingtone kiekvienai institucijai, Baltiesiems rūmams, įvairiems departamentams reikia atskiros akreditacijos“, – pasakoja jis.

Šaukimo varžybos

Norint Vašingtone įsikurti kaip žiniasklaidos atstovui, tikrai reikia bent kelių mėnesių. A. Šemelis dar laukia Kongreso akreditacijos, bet jau gavo leidimą lankytis Baltuosiuose rūmuose. Žurnalistui pavyko dalyvauti keliose čia vykusiose spaudos konferencijose – patirtis išties įspūdinga. Spaudos konferencijos vyksta kiekvieną dieną, jos trunka apie valandą, prezidento spaudos sekretorė bendrauja su žurnalistais ir atsakinėja į jų klausimus.

Žurnalistų tokiose spaudos konferencijose – marios. Pusė iš jų yra iš nacionalinės žiniasklaidos, jie atstovauja tokiems leidiniams kaip „Washington post“, „New York Times“, CNN. Vietos jiems rezervuotos pirmosiose eilėse, jie taip pat pirmieji sulaukia JAV prezidento spaudos sekretorės leidimo užduoti klausimus.

„Po pusvalandžio pereinama prie užsienio valstybių spaudos atstovų. Praėjusią savaitę tris kartus sėdėjau pakėlęs ranką, bet manęs taip ir nepakvietė užduoti klausimo. Bandysiu ir toliau atkakliai siekti, kad galėčiau ir Baltuosiuose rūmuose užduoti Lietuvai aktualų klausimą“, – tikina A.Šemelis.

Konkurencija tarp žurnalistų – kaip filmuose. „Iš tikrųjų, keliasdešimt žurnalistų vienu metu kelia ranką, bando atkreipti spaudos sekretorės dėmesį, kažkaip sušukti, aktyviau mojuoti ranka. Kiti, būna, netenka kantrybės – spaudos sekretorei leidus kokiam nors žurnalistui užduoti klausimą, kitas rėkia, kad turi panašų ir labai svarbų klausimą, tačiau spaudos sekretorė tik atsako, kad kiekvienas turi sulaukti savo eilės“, – pasakoja LRT atstovas JAV.

„Man dar neteko dalyvauti spaudos renginiuose, kur pats JAV prezidentas pasirodo, tačiau teko bendrauti su kolegomis žurnalistais, kurie dalyvauja: ten tikrai vyksta visiškos šaukimo varžybos – kiekvienas bando atkreipti prezidento dėmesį šūksniais. Paprasčiausias prezidento „taip“ ar „ne“ gali paveikti finansų rinkas, gali pakoreguoti kitų valstybių užsienio politiką – turbūt tai galingiausias „taip“ arba „ne“ pasaulyje. Kartais jis sureaguoja ir tada neplanuotai visame pasaulyje atsiranda antraščių“, – tęsia žurnalistas.

Bendruomenės jėga

Atvykus į svečią šalį svarbu megzti naujus kontaktus. Tai A.Šemeliui padeda daryti ten daugybę metų gyvenantys lietuviai. Nors žurnalistas visada žinojo, kad ši bendruomenė JAV yra labai aktyvi, buvo nustebintas, kokias gilias šaknis ir tradicijas ji turi.

„Pavyzdžiui, čia, Vašingtono rajone Džordžtaune, paskutinį mėnesio sekmadienį vienoje bažnyčioje jau daug metų renkasi lietuvių bendruomenė. Ten sutikau daugybę lietuvių, kurie čia gimę, kurių protėviai yra atvykę per pirmąją emigracijos bangą, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, arba yra Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių palikuonys“, – pasakoja žurnalistas.

„Tenka sutikti ir žmonių, kurie dirba dabartiniams kongreso nariams, kurie lietuviškai jau nešneka, bet prisimena, kad jų seneliai kalbėjo lietuviškai. Kongrese jie vis dar bando kelti su Lietuva susijusius klausimus – net ir šios vasaros pradžioje, kai buvo kilusi Kaliningrado krizė“, – priduria jis.

Be kontaktų, kuriuos atrasti padeda lietuvių bendruomenės nariai, Vašingtone yra daugybė analitikos centrų. „Galybė politologų, ekspertų, universitetų profesorių. Vienam žurnalistui turbūt kelerių metų neužtektų su visais pabendrauti. Tik užtrunka jų paieška, kelias dienas derinami kokie nors interviu, Lietuvoje tai vyksta greičiau“, – neslepia žurnalistas.

Vejantis Vilniaus laiką

A. Šemelis prisipažįsta, kad nebuvo labai lengva priimti sprendimą keltis už Atlanto, nes žinojo, kad darbo pobūdis bus kitoks nei Lietuvoje.

„Lietuvoje dirbi su komanda, visada esi redakcijoje su kolegomis, kurie gali tau pasiūlyti pagalbą, yra techninė komanda, operatoriai. Čia esi vienas – viską turi daryti pats: filmuoti, organizuotis transportą, kai reikia važiuoti į interviu, pačiam apdoroti vaizdo medžiagą, ją siųsti, dažnai priimti redakcinius sprendimus, nes kolegos pasiekiami tik per interneto ryšį ir yra didžiulis laiko skirtumas. Izoliacija jaučiasi, o darbo yra daug – televizijos, radijo platformoms, reikia rašyti straipsnius portalui“, – pasakoja jis.

Iš pradžių didžiausias iššūkis atrodė laiko skirtumas – Vašingtone laikas  skiriasi septyniomis valandomis, o rengiant žinių reportažus „Panoramai“ svarbi kiekviena minutė.

„Lietuvoje turi visą dieną pasirengti reportažui. Vašingtono laiku „Panorama“ rodoma 13.30 val., todėl, norint parengti reportažą iš tos pačios dienos įvykių, reikia pradėti dirbti iš vakaro, bet iš vakaro dažnai nepavyksta, nes turi sekti įvykius, o dienos įvykiai prasideda kitą rytą. Reikia labai sparčiai suktis, pradėti darbus 5–6 val. ryto, ieškoti pašnekovų, kurie galbūt sutiktų duoti interviu labai anksti ryte, kad vėliausiai 12.30 val. galėtum siųsti vaizdo medžiagą“, – pakitusia darbo specifika dalijasi A.Šemelis.

Jei rengia reportažą laidai „Labas rytas, Lietuva“, tenka nemažai panaktinėti. „Darbo valandos tapo visiškai nestandartinės, tačiau prie to per kelis mėnesius pradedu įprasti. Viskas labai dinamiška, atvažiuodamas žinojau, kad bus mažiau miego, nes, atsikėlus labai anksti, Lietuvoje jau yra įsibėgėjusi diena – reikia prie to prisiderinti“, – atvirauja jis.

Milžiniški skirtumai

A.Šemelį daug metų domino JAV politika, jis sako jaučiantis didelę atsakomybę Lietuvos auditorijai perteikti, kas vyksta tokioje didžiulėje ir svarbioje šalyje. Dėl šios priežasties stebint kultūrinius skirtumus jam, ko gero, įdomiausia matyti radikaliai skirtingus žmones ir išgirsti jų nuomones.

Vyksta visiškos šaukimo varžybos – kiekvienas bando atkreipti prezidento dėmesį šūksniais.

„Net ir viename Jungtinių Valstijų kampe, tarp Vašingtono ir tokių valstijų kaip Pensilvanija ir Ohajas, žmonės yra absoliučiai skirtingi. Teko pakeliauti rengiant reportažus apie vidurio kadencijos rinkimus“, – pasakoja A.Šemelis.

„Tikriausiai visose sostinėse ir čia, Vašingtone, apima jausmas, kad žmonės gyvena kaip burbule. Čia dauguma žmonių, su kuriais tenka kalbėtis, palaiko Demokratų partiją, kairiuosius, kalba apie žmogaus teises, įvairias pažangias temas. Gatvėse bėgioja, sportuoja, sėdi kavinėse, matyti, kad čia gyvena labai pasiturintys“, – dalijasi žurnalistas.

Tačiau, nuvažiavus į Pensilvanijos pietvakarių pusę arba Ohajo valstijos rytinę pusę, matyti tokie patys kaimai kaip ir Europos regione, kuriam priklauso Lietuva. „Ten matai medines trobeles, vietiniai labai konservatyvūs. Tiek jų nuomonė politiniais, socialiniais klausimais, tiek atmosfera labai primena Lietuvą ir mūsų regioną“, – pastebi A.Šemelis.

Šiuo metu daug kalbama apie susipriešinimą ir įkaitusią politinę JAV atmosferą. A.Šemelis sako, kad tai, ką kalba niujorkiečiai ar Vašingtono gvventojai, skiriasi kaip diena ir naktis, palyginti su tuo, ką teko girdėti Pensilvanijoje ar Ohajuje.

Nuėjęs į kaimo degalinę, gali nusipirkti plakatų su necenzūriniais žodžiais, skirtais prezidentui.

„Ohajuje pamatysi plakatų apie tai, kaip vietos žmonės nemėgsta prezidento Joe Bideno, apie teisę į ginklus. Kaimo degalinėje gali nusipirkti plakatų su necenzūriniais žodžiais, skirtais prezidentui. Mes turbūt Lietuvoje ir savo regione nerasime pardavinėjamų plakatų, keikiančių dabartinę šalies valdžią, o čia, pasivažinėjęs po provincijos miestelius, pakankamai dažnai pamatysi ant namo kabančią vėliavą, kuria velniop siunčiamas J.Bidenas“, – nuostabos neslepia A.Šemelis.

Kanalų partinė ištikimybė

Kaip žurnalistui, jam labai įdomu stebėti žiniasklaidą. Dauguma Lietuvos ir Europos žiniasklaidos priemonių kritikuoja visas partijas, sekama, kas vyksta, ir informuojama – norima pasiekti kuo platesnę auditoriją.

„JAV yra televizijos kanalas „FOX news“, kuriame situacija nušviečiama taip, kad viskas, ką daro respublikonai, dešinieji yra gerai, o viskas, ką daro demokratai ir kairieji, yra netgi pražūtinga, kelia pavojų šiai šaliai. Visiškai atvirkščiai situacija atrodo įsijungus kanalą MSNBC – ten viskas, ką daro respublikonai, yra pražūtinga. Nesvarbu, jeigu viena ar kita partija padaro ką nors tikrai kritikuotino, vienas ar kitas kanalas ras būdų, kaip „užsukti“ tą įvykį, kad jų remiama partija neatrodytų blogai“, – dalijasi žurnalistas.

„Tikrai susidaro įspūdis, kad dvi šalies pusės gyvena absoliučiai skirtinguose burbuluose, kurie neturi jokių sąlyčio taškų. Tos pusės nesikalba viena su kita ir, atrodo, kartais netgi pradeda viena kitos nekęsti. Nors dabar, ypač per pandemiją, Europoje taip pat išaugo politinė poliarizacija, bet ji nė iš tolo neprimena to, kas šiuo metu vyksta Jungtinėse Valstijose“, – teigia A.Šemelis.

Intriguojantis siužetas

Milijonieriaus tėvo šešėlyje gyvenantis ir jo užgožtas Erikas ryžtųsi viskam, kad tik pakeistų situaciją. Didžiausia jo svajonė – įrodyti tėvui, kad ir pats vienas jis gali būti sėkmės lydimas ir turėti kur kas didesnį verslą nei paties tėvo. Tokias jauno vyro mintis tarytum išgirsta pats velnias – netrukus Erikas įsisuka į nusikalstamo pasaulio pinkles ir, gydydamas savo paties nuoskaudas, tampa narkotikų platinimo meistru.

Pasirinkęs šį kelią, iš pradžių jis nė nenutuokia, kur visa tai nuves. Erikui ne tik tenka vengti įstatymų ir kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, bet ir nuolatos laviruoti tarp Latvijos ir Rusijos mafijos gaujų karų.

Pagrindinį veikėją įkūnijęs aktorius M.Zemleckas sako, kad Eriko personažas jam buvo labai gerai pažįstamas. „Dabar net įsivaizduoti negaliu, kad būčiau kūręs kitą vaidmenį. Tai jaunas ambicingas žmogus, priklausomas nuo adrenalino ir turintis didžiulę gyvenimo aistrą. Negalėjimas rasti, kaip tą aistrą išreikšti, atveda jį prie tam tikrų pasirinkimų, už kuriuos reikia prisiimti atsakomybę“, – dalijasi aktorius.

Įsijausti ir suprasti vaidmenį Mantui labai padėjo serialo režisierius Ričardas Vitkaitis, kuris išmintingai vedė visus aktorius per visą šią istoriją. Pats R.Vitkaitis sako, kad serialo idėja, įkvėpta to, kas Lietuvoje nutiko iš tiesų, turi daugybę svarbių pamokymų, kuriuos norėjosi perteikti ir žiūrovams. Ši istorija režisierių patraukė galimybe giliau pažvelgti į tėvų ir vaikų santykius.

Pagrindinį veikėją įkūnijęs aktorius M.Zemleckas sako, kad Eriko personažas jam buvo labai gerai pažįstamas.

Trimis kalbomis

M.Zemleckas prisipažįsta, kad filmuojantis seriale „Rygos vartai“ netrūko iššūkių. Pirmiausiai teko prisitaikyti prie vaidybos svetimomis kalbomis.

„Iš tiesų pačioje pradžioje režisierius norėjo, kad kurčiau būtent pagrindinį Eriko vaidmenį, bet kadangi dalis scenarijaus teksto buvo rusų kalba, o aš maniau, kad gerai jos nemoku, todėl ėmėme tartis dėl kito vaidmens. Galiausiai vis dėlto buvo nuspręsta perrašyti scenarijų angliškai ir Eriko vaidmuo atiteko man“, – pasakoja aktorius.

Greitai seriale atsirado dialogų ir rusų kalba. Tai buvo vienas didesnių filmuojant nutikusių kuriozų, sako M.Zemleckas. „Pirmosios pamainos metu tarp dublių aš kažką pajuokavau parodijuodamas savo vaikystės rajono personažus. Atsimenu, kaip visa filmavimo komanda nustebusi susižvalgė su tokia išraiška veide, kuri reiškė tik viena: „Pasirodo, jis moka rusiškai!“. Po šio įvykio buvo nuspręsta grįžti prie pirminės idėjos ir palikti Eriko dialogus su rusų mafija būtent rusiškai, o aš supratau, kad moku daugiau nei vieną užsienio kalbą“, – šypsosi jis.

Mantas Zemleckas. TV3 nuotr.

Filmuojantis aktoriui teko vaidinti trimis skirtingomis kalbomis. „Pastebėjau, kad su kiekviena užsienio kalba šiek tiek pasikeičia net paties žmogaus charakteris“, – priduria jis.

Iššūkių būta ir daugiau: „Kaip ir mano personažas Erikas, aš daugybę laiko praleidau lakstydamas tarp Vilniaus ir Rygos, o kartais ištisomis dienomis filmuodavausi lauke, spaudžiant didžiausiems žiemos šalčiams.“

„Antroje filmavimo pusėje prasidėjo visus smarkiai sukrėtęs karas Ukrainoje. Seriale rusų mafiją nugalėjome ir labai tikiuosi, kad greitu metu tai įvyks ir realybėje“, – pabrėžia pagrindinį herojų įkūnijęs M.Zemleckas.

Pastebėjau, kad su kiekviena užsienio kalba šiek tiek pasikeičia net paties žmogaus charakteris.

Išvien su garsenybėmis

Seriale „Rygos vartai“ vaidina puikus lietuvių ir latvių aktorių ansamblis: Kęstutis Macijauskas (Liudvikas, Eriko tėvas), Lukas Malinauskas (Erikas Šilaika – Eriko pusbrolis), gyva Latvijos kino legenda Ivaras Kalninis, Leldė Dreimanė, Jekabas Reinis, Edgaras Ozolinis, Anetė Krasovska, Darda Daneviča ir kiti.

M.Zemleckas džiaugiasi, kad bendradarbiauti su Latvijos aktoriais sekėsi puikiai. „Visi tikrai gerai sutarėme, sutikau daug nuostabių žmonių, puikių latvių aktorių, su kuriais bendraujame iki šiol. Esu laimingas gavęs galimybę susipažinti ir dirbti su tokia profesionalia komanda, kuri kūrė „Rygos vartus“, – akcentuoja jis.

Šiuo metu aktorius ilsisi po neseniai praūžusios spektaklio „Dorianas“ premjeros Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Spektaklį režisavo garsus amerikiečių teatro kūrėjas Robertas Wilsonas.

M.Zemleckas kupinas įspūdžių, ir tik pačių geriausių, mat su šiuo režisieriumi jis svajojo dirbti dar nuo 2014 m., kai pamatė R.Wilsono spektaklį viename teatro festivalyje Italijoje.

„Jo darbo principas pasižymi milžinišku dėmesiu kiekvienai detalei – ar tai būtų šviesos atspalvis, ar aktoriaus gestas, ar muzikos garsumas. Turbūt tuo labiausiai ir sužavėjo – savo precizika ir griežta forma, kurioje aš, kaip aktorius, jaučiuosi labai laisvai ir užtikrintai“, – dalijasi M.Zemleckas.

„Rygos vartai“ – pirmadieniais–ketvirtadieniais 21 val. per TV6

Atsieti kainas

Remiantis Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) prognozėmis, reguliuojama elektros kaina buitiniams vartotojams Lietuvoje 2023 m. gali siekti per 60 ct už 1 kilovatvalandę (kWh).

Vyriausybė planuoja nuo sausio kompensuoti išaugusias elektros kainas taip, kad jos kaina gyventojams siektų 28 ct už 1 kWh, o antrąjį kitų metų pusmetį – 33 ct.

Jei vartotojai mokės už elektrą mažiau nei atitinkamai 28 ir 33 ct, jiems kompensacijos nebus mokamos. Visuomeninio tiekimo elektros kaina šiuo metu siekia 24 ct.

Dujų kaina nuo kitų metų turėtų didėti maždaug 40 proc. Tiems, kurie naudoja dujas šildymui, tarifas po kompensacijos būtų 1,07 euro už 1 kub. m. Šiandien jis siekia 77 ct. Konkrečius tarifus lapkričio pabaigoje paskelbs VERT.

Energijos kainų augimo poveikiui gyventojams ir verslui švelninti numatyta skirti 1,93 mlrd. eurų.

Pristatytama 2023-iųjų biudžetą premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad sudėtinga pasakyti, kokios elektros ir dujų kainos bus artėjantį pavasarį ir antrąjį kitų metų pusmetį.

Premjerės įsitikinimu, tam, kad situacija normalizuotųsi, būtini bendri europiniai sprendimai atribojant elektros ir dujų kainas, nes didelėje dalyje Europos elektrinių elektra gaminama naudojant būtent gamtines dujas.

I.Šimonytei antrina ir finansų ministrė Gintarė Skaistė – pasak jos, siekiant sušvelninti išaugusias elektros kainas verslui ir išlaikyti bendrą konkurencingumo lygį, reikalingas Europos Komisijos (EK) įsikišimas.

Iškovojo išimtį

Vienos pirmųjų ES šalių, prabilusių apie elektros ir dujų kainos atsiejimą, buvo Ispanija ir Portugalija. Greitai ši idėja nuvilnijo per visą Europą.

EK padarė išimtį ir leido šioms dviem kaimynėms iš esmės suteikti valstybės paramą savo verslui. Svarbu pažymėti, kad įprastomis aplinkybėmis tokia parama, remiantis ES reguliavimu ir laikantis bendros ES rinkos principų, neleidžiama – šalys narės negali kada panorėjusios paremti savo verslo, nebent tam yra svarių priežasčių.

Šiuo atveju EK sutiko padaryti išimtį esą dėl ypatingų Iberijos pusiasalio didmeninės elektros rinkos aplinkybių, visų pirma, dėl riboto šių šalių sujungimo su kitų ES šalių narių tinklais.

Dabar šios šalys dujų pagrindu energiją gaminančioms elektrinėms moka skirtumą tarp rinkos kainos ir nustatytos viršutinės kainos ribos.

Jau įsigaliojusios kainų ribos yra 50 eurų už 1 megavatvalandę (MWh) šešiems mėnesiams, vėliau kaina didės 5 eurais, tačiau ši priemonė bus taikoma tik iki 2023 m. gegužės 31 d.

Numatoma, kad minima schema Ispanijos biudžetui kainuos 6,3 mlrd. eurų, o Portugalijai – 2,1 mlrd. eurų. Ispanai šią sumą žada padengti panaudodami vadinamąsias perkrovos pajamas, kurias Madridas renka iš tarpvalstybinės elektros energijos prekybos tarp Ispanijos ir Prancūzijos.

Kaimyninė Lenkija, kaip ir daugelis kitų̨ Europos šalių̨, pasirinko paramą̨ pirmiausia skirti savo gyventojams.

Įspūdingas paketas

Vis daugiau ES šalių pristatant savo kovos su sparčiai didėjančiomis energijos kainomis planus, saviškį pateikė ir didžiausia bloko ekonomika. Tiesa, šis planas sukėlė diskusijų cunamį.

Vokietijos vyriausybė susitarė dėl pagalbos paketo, kurio vertė sieks įspūdingą sumą – 200 mlrd. eurų. „Kainos turi mažėti – tai mūsų įsitikinimas, ir vyriausybė padarys viską, kad tai pasiektų“, – pareiškė kancleris Olafas Scholzas. Šį planą jis pavadino gana skambiai – gynybos skydu.

Paketas būtų finansuojamas iš Ekonomikos stabilizavimo fondo, kuris iš pradžių buvo sukurtas ekonomikai pandemijos metu remti. Tai leidžia Vokietijai pasiskolinti iki 200 mlrd. eurų vadinamajam dujų kainų stabdžiui finansuoti, tokioms dujas importuojančioms įmonėms kaip „Uniper“, SEFE ir VNG remti ir papildomoms paramos priemonėms, kurios būtų skirtos įmonėms, turinčioms problemų dėl karo Ukrainoje.

Nors 200 mlrd. eurų vadinamoji pagalvė, kuria gyventojai ir verslas galėtų pasinaudoti iki 2024 m., paskatino džiugesį Vokietijoje, Europoje sukėlė šoką.

Prancūzija ir kitos didžiosios EK narės dabar dar garsiau ragina parengti visos ES mastu taikytinus sprendimus dėl energetikos krizės. Berlyno plano kritikai baiminasi, kad didelis įsiskolinimas iškraipys bendrąją rinką. Kriktai taip pat įžvelgia ir galimą nesąžiningumo faktorių.

Paprastai tariant, Vokietijos planas galėtų suponuoti tokią situaciją: valstybei drastiškai kompensuojant elektros kainas pramonei, sumažėtų ir šalies verslo gamybos kaštai, todėl vokiečiai krizės akistatoje savo produkciją galėtų parduoti potencialiai pigiau nei kitos ES šalys. Taip Vokietija taptų išskirtines sąlygas pramonei šiandienos kontekste žemyne turinčia sala.

Tačiau Vokietijos atstovai tikina, kad didelė dalis šalies pramonės įvairius gamybai reikalingus komponentus perka iš kitų šalių, tad, jei stoja Vokietijos pramonė, stoja ir kitų šalių ekonomikos.

Nors Berlynas pandemijos metu garsėjo savo skeptišku požiūriu į skolinimąsi, dabar daugėja ženklų, kad O.Scholzas vis dėlto palankiau žiūri į idėją padėti kitoms ES šalims įveikti energetikos krizę skolinantis bendrai. Apie tai skelbia ir „Politico“, ir „Bloomberg“ leidiniai.

Be to, šiuo metu Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris patiria didžiulį spaudimą, nes jo fiskališkai konservatyvi Laisvųjų demokratų partija patyrė dar vieną pralaimėjimą neseniai vykusiuose rinkimuose Žemutinės Saksonijos regione. Susidariusi situacija kelia klausimų, ar tokiu metu ministras galėtų atsisakyti savo konservatyvaus požiūrio į šalies finansų valdymą.

Skirtingi akcentai

Norėdamos padėti savo verslui išgyventi kylančių energijos kainų šoką, kai kurios ES šalys imasi ir solidarumo dividendų, ir perrašyti įstatymus.

Štai gegužę̨ Graikijos vyriausybė paskelbė̇, kad elektros energijos gamintojų bus praš̌oma mokėti visuomenei solidarumo dividendus, o tai reiškia, kad jų nenumatytos pajamos apmokestinamos 90 proc. tarifu.

Čekijos vyriausybė pritarė teisės aktų̨ pakeitimams, kurie leistų̨ dar labiau didinti dėl karo Ukrainoje padarinių̨ nukentėjusių̨ įmonių likvidumą̨, pavyzdžiui, teikti paskolas su valstybės garantija investiciniams projektams ar apyvartinėms lėšoms.

Būdai: norėdamos padėti savo verslui išgyventi kylančių energijos kainų šoką, kai kurios ES šalys imasi ir solidarumo dividendų, ir perrašyti įstatymus. (J. Kalinsko/BNS nuotr.)

Tai užtikrintų̨, kad vyriausybės sprendimų, pavyzdžiui, esant ekstremaliai situacijai, paskolų̨ garantijos verslui būtų̨ teikiamos tokiomis sąlygomis, kokios buvo pandemijos metu. Dėmesį palankesnei paskolų sistemai kai kuriems verslo sektoriams skiria ir Danija.

Grįžtant prie Prahos, kita svarbi jos iniciatyva – parengtas antibiurokratinis paketas, kuriuo siekiama nustatyti ir panaikinti nereikalingus į̨statymus, prievoles ir kitą perteklinę̨ administracinę̨ naš̌tą̨ verslui. Pirmajame etape siūloma pakeisti arba panaikinti 20 teisė̇s aktų̨. Ministrai iki šių metų pabaigos turi informuoti vyriausybę, kaip jie į̨gyvendino siū̄lomas priemones.

Kaimyninė Lenkija, kaip ir daugelis kitų̨ Europos š̌alių̨, pasirinko paramą̨ pirmiausia skirti savo gyventojams. EK taip pat laikosi pozicijos, kad paramos priemones šalys narės pirmiausia turi taikyti tik gyventojams.

Lenkijos vyriausybė paskelbė̇ planus 2023 m. įš̌aldyti elektros energijos kainas namų ū̄kiams už pirmus 2 tūkst. kWh.

Varšuva sugalvojo ir raginimo taupyti energiją planą: namų ū̄kiai, kuriems pavyks 10 proc. sumaž̌inti elektros energijos suvartojimą̨, bus skatinami 10 proc. maž̌esne kaina. Panašios energijos taupymo priemonės jau taikomos ir vieš̌ajame sektoriuje.

Tačiau rugpjū̄tį̨ tvirtindama finansinės paramos paketaą šalies vyriausybė nenumatė daugiau priemonių verslui, iš̌skyrus kompensacijas šilumos tiekimo į̨monė̇ms, kurios kainas vartotojams padidins ne daugiau kaip 40 proc.

Apskritai verslui, įskaitant smulkų̨jį ir vidutinį, iki rugsėjo parama buvo numatyta tik mažesnė̇je dalyje Europos valstybių: Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jungtinė̇je Karalystė̇je, Norvegijoje, Slovėnijoje ir Suomijoje.

Austrija, kaip ir Slovėnija, buvo viena iš pirmųjų ES šalių narių, paramą dėl aukš̌tų̨ energijos kainų verslui numačiusi dar šių metų pradžioje.

Tiesa, Lietuva atsidūrė pirmajame Europos šalių, kurios procentine išraiška skaičiuojant nuo savo bendrojo vidaus produkto (BVP) skyrė didžiausią paramą gyventojams ir verslui 2021 m. rugsėjį–2022 m. liepą̨, trejetuke: Graikija skyrė 3,7 proc. BVP, Lietuva – atitinkamai 3,6 proc., o Italija – 2,8 proc. BVP.

Ne subsidijuoti, o taupyti?

Nors Europa aiškiai juda subsidijavimo keliu, kai kurie ES ekspertai abejoja tokių planų efektyvumu.

„Jei sumažinsite energijos kainas, sumažinsite paskatas taupyti energiją“, – „Euractiv“ portalui akcentavo energetikos rinkos ekspertas Bramas Claeysas.

Anot jo, siekdamos išvengti normavimo ar net elektros energijos tiekimo nutraukimo, vyriausybės turi mažinti paklausą. Priešingu atveju žmonės tiesiog sunaudos daugiau, nei iš tikrųjų turima, energijos.

„Vienas kritinis valstybės subsidijų šalutinis poveikis yra tas, kad dujų paklausa sumažės mažiau, nei tikėtasi. Vartotojai, kuriems vyriausybės padovanos pigesnių dujų, bus mažiau suinteresuoti sumažinti termostatų temperatūrą ar trumpiau maudytis karštame duše“, – iš esmės B.Claeysui antrina ekonomistas iš idėjų kalvės – Europos politikos centro Danielis Grosas.

Štai Prancūzijos vyriausybė savo kovos su energetikos krize priemonių pakete ryškų akcentą deda būtent ties energijos suvartojimo apribojimu: prancūzai siekia jį sumažinti 10 proc. Pasak energijos pertvarkos ministrės Agnes Pannier-Runacher, šis tikslas tėra pirmas žingsnis siekiant iki 2050 m. sumažinti energijos suvartojimą 40 proc.

Pagrindinė rekomendacija yra neviršyti 19 °C temperatūros patalpose, nors A.Pannier-Runacher ir patikino, kad temperatūrų policija netikrins, ar laikomasi iškeltų reikalavimų.

Namų ūkiai, įmonės ir administracijos šį rudenį ir žiemą Prancūzijoje taip pat turėtų pradėti šildymo sezoną dviem savaitėmis vėliau, o užbaigti dviem savaitėmis anksčiau nei įprastai.

Viešuosiuose uždaruose sporto objektuose temperatūra šalyje sumažės 2 °C, o viešuosiuose baseinuose – 1 °C.

Valstybės tarnautojai gaus 2,88 euro per dieną, jei dirbs iš namų, – tai priemonė, leisianti administracijoms užsidaryti kelioms dienoms vienu metu ir taip sutaupyti šildymo išlaidų, detalizavo viešųjų paslaugų ministras Stanislas Guerini.

ES ministrų taryba neseniai pasiektame savo susitarime taip pat akcentavo elektros paklausos mažinimą. Bloko energetikos ministrai sutiko dėl savanoriško bendro suvartojamos elektros energijos kiekio sumažinimo 10 proc. tikslo ir privalomo elektros energijos suvartojimo piko valandomis sumažinimo 5 proc. tikslo.

Valstybės narės nustatys 10 proc. savo piko valandų nuo gruodžio 1-osios iki kovo 31-osios laikotarpiui, kuriomis jos sumažins paklausą. Šalys galės laisvai pasirinkti tinkamas priemones, kuriomis būtų siekiama vartojimo sumažinimo tikslų.

Kainos ir trūkumas

Toks reikšmingas (200 mlrd. eurų) finansavimas galėtų ne tik suteikti Berlynui konkurencinį pranašumą – tai galėtų padidinti spaudimą kitoms bloko šalims mažiausiai dviem aspektais.

Pirmiausiai, Vokietija galėtų pritraukti didelę dalį dujų importo, todėl kitos ES šalys pajustų dujų trūkumą. „Atitinkamai ir kaina dujų rinkose galėtų augti dar labiau, nes šiuo atveju, jeigu nemažėja dujų vartojimas, pavyzdžiui, Vokietijoje, natūralu, kad nėra jokio preteksto, kodėl tarptautinėse rinkose galėtų mažėti dujų kaina“, – aiškina T.Janeliūnas.

„Kainos ir dujų importo trūkumas yra didžiausios rizikos, kurios kiltų, jeigu valstybės nuspręstų varžytis, kas skirs daugiau kompensacijų savo verslui ir gyventojams“, – priduria jis.

Kalbant apie kylančias energijos kainas, T.Janeliūnas išskiria, kad taupymas yra labai stipri priemonė, galinti mažinti kainas: „Kai mažėja paklausa, natūraliai galima tikėtis palaikyti bent jau artimesnį normaliam kainų lygį.“

„Turint galvoje, kad Europa pusiau savo noru, pusiau dėl Rusijos spaudimo atsisako reikšmingos dalies dujų (ji buvo ganėtinai didelė, siekė iki 40 proc., jei kalbėtume apie tiekimus dujotiekiais), su tuo trūkumu galima bent jau iš dalies susidoroti mažinant vartojimą. Be taupymo būtų sudėtinga tikėtis mažesnių kainų“, – sako politologas.

Jautri reakcija

T.Janeliūno įsitikinimu, atsinaujinančiosios energetikos ištekliai taip pat vaidina didelį vaidmenį taupant. „Gamindami elektrą iš atsinaujinančiųjų resursų mes galime konkurencingai vartoti Lietuvoje. Dujų gamyba pas mus yra absoliučiai nekonkurencinga ir didinanti kainas iki tokio lygio, kad verslas tiesiog iš principo nepajėgus mokėti tokių kainų ir verčiau stabdo savo veiklą, negu perka tokiomis kainomis“, – teigia jis.

Rugsėjį Lietuvoje gerokai smuko elektros vartojimas. Tai lėmė taupymas ir auganti elektros gamyba privačiose saulės elektrinėse. „Didžiulės sąskaitos už rugpjūtį vartotojus labai išgąsdino. Tiek verslas, tiek buitiniai vartotojai, kurie turi kintančias elektros kainas, į kainų spaudimą reaguoja labai jautriai“, – pabrėžia energetikos ekspertas.

Jis numano, kad panaši situacija gali ištikti ir prasidėjus šildymui, kai bus gautos pimosios sąskaitos.

Rizikos išlieka

Kalbėdamas apie elektrą ir didžiausias su ja susijusias grėsmes, kurios galėtų ištikti Lietuvą, T.Janeliūnas nemano, kad šią žiemą šaliai galėtų pritrūkti elektros. „Rinka gana lanksčiai reaguoja į kainas ir mažina savo paklausą. Kita vertus, mes turime gerą infrastruktūrą, leidžiančią importuoti elektrą iš įvairių šaltinių“, – sako jis.

„Be to, kad ir labai brangius, bet turime savo gamybos pajėgumus, kurie gali būti prijungti kraštutiniu atveju – galime pasigaminti tiek elektros, kiek mums reikės“, – tikina T.Janeliūnas.

Tačiau rizikos išlieka ir, visų pirma, jos yra susijusios su kainomis. Pasak politologo, kainų šuoliavimas gali būti susijęs su kai kuriais remontais. Kaip pavyzdį jis pateikia jungties su Švedija remontą, kuris buvo numatytas rugsėjį, tačiau vėliau buvo nukeltas. „Tokie dalykai apriboja importo kiekį ir verčia jungti daugiau dujomis kūrenamas elektrines, o tai neišvengiamai pašokdina elektros kainas“, – priduria T.Janeliūnas.

„Vis dar gali būti rizikos, susijusios su Baltijos šalių atjungimu nuo BRELL žiedo ir to dažnio palaikymo, kuris vis dar vyksta Maskvoje, sutrikdymu mūsų regionui. Tai reikštų, kad mes turime gana smarkiai padidinti savo vietinę gamybą ir greičiausiai nutraukti prekybą su Lenkija, kad egizstuojanti „LitPol Link“ jungtis būtų išnaudojama sinchronizavimui palaikyti“, – detalizuoja jis.

Rinkos reforma

Šiuo metu EK planuoja visapusę elektros energijos rinkos reformą. T.Janeliūnas neabejoja, kad pirmiausiai reikia reformuoti neadekvačią priklausomybės situaciją. „Reikia persvarstyti savo išorinių partnerių pusiausvyrą – iš ko ES perka dujas ir naftą, kaip tai subalansuoti, kad, įvykus kokių nors politinių krizių skirtinguose regionuose, tai netaptų nauja didžiule krize Europai“, – akcentuoja jis.

Didžiulės sąskaitos už rugpjūtį vartotojus labai išgąsdino.

„Antras dalykas, be abejo, reikia spartinti atsinaujinančiųjų energijos resursų infrastruktūrą ir tą infrastruktūrą, kuri yra reikalinga, kad kiek įmanoma efektyviau saulės ar vėjo elektrinės būtų įjungiamos į tinklus. Dabar Europoje matome situaciją, kai perdavimo tinklai nėra tinkamai parengti tam, kad galėtų priimti atitinkamus energijos kiekius iš atsinaujinančių šaltinių“, – tęsia T.Janeliūnas.

Politologas įvardija ir jungtis tarp valstybių, kurios vis dar nėra maksimaliai įrengtos, kad elektros energijos cirkuliacija tarp šalių būtų efektyvesnė ir taip būtų mažinamos elektros kainos skirtingose elektros zonose.

„Na, ir labai aiškiai pamatėme infrastruktūros poreikį dujų sektoriuje, ypač suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) importui. Ir čia vėl matome konkurenciją tarp didžiųjų valstybių, kurios moka beprotiškus pinigus, kad tik greičiau gautų terminalus. Atitinkamai nukenčia mažesnės šalys, tarkime, Suomija, Estija, kurios irgi turi planų įsigyti terminalų, bet atrodo, kad iki šių metų pabaigos tai joms nelabai pavyks“, – vertina energetikos ekspertas.

„Konkurencija dėl SGD gali reikalauti naujų sprendimų, kaip tai bus daroma: ar tai bus perkama ES lygiu, per kokią nors bendrą platformą, ir bus galima išvengti kanibališkos konkurencijos, ar vis dėlto valstybės narės bus paliktos kiekviena sau ir konkuruos dėl dujų kuo didesnėmis kainomis“, – svarsto T.Janeliūnas.

Žodis ir vaizdas

Po keturiolikos metų pertraukos prie radijo mikrofono grįžtantis A.Kavaliauskas į radijo eterį grįžta būdamas puikios nuotaikos, tačiau neslepia, kad kartu jaučia ir šiokį tokį jaudulį.

„Jaudulys privalo būti einant į tiesioginį eterį. Jei jo nėra, žinok, labai blogai, tai tapo tokiu amatu, kad gal ir dirbti nebeverta. Jei neperžengia ribų, jaudulys koncentruoja, motyvuoja“, – iš patirties žino žurnalistas.

A.Kavaliauskas karjerą žiniasklaidoje pradėjo Nepriklausomybės pradžioje. Dešimtmetį dirbo radijo stotyje „Radiocentras“, vadovavo žinių tarnybai. Vėliau dirbo Lietuvos radijo žinių redaktoriumi. Nuo 2008 m. spalio tapo naujos televizijos „Lietuvos rytas TV“ žinių laidos „Reporteris“ vedėju.

Darbas su informacinėmis laidomis tiek radijuje, tiek televizijoje turi ir panašumų, ir esminių skirtumų. „Radijuje daugiau žodžiais turi apibrėžti situaciją, užduoti tinkamus klausimus ir išreikalauti atsakymų, kurių nori ir kurie yra įdomūs ir svarbūs visiems. Jei kažkas staiga nutinka, pasakai keletą sakinių, ir ta naujiena jau yra išleista į radijo eterį. Tačiau televizijoje kažkam atsitikus nebūtinai tai bus parodyta, nes gali būti ir taip, kad nėra ko rodyti“, – dalijasi A.Kavaliauskas.

Jaudulys privalo būti einant į tiesioginį eterį. Jei jo nėra, žinok, labai blogai, tai tapo tokiu amatu, kad gal ir dirbti nebeverta.

„Pačioje pradžioje būdavo taip, kad pagauna kokį nors neblaivų prokurorą ar teisėją prie vairo, bet mes to nerodome per žinias. Klausdavau, kodėl, o man atsakydavo, kad nėra ko rodyti – to prokuroro net „Google“ nuotraukos nėra. Kokia bus tokios informacijos televizijoje vertė be vaizdo? Nulinė“, – tęsia jis.

Karo fone

A.Kavaliauskas puikiai pažįsta informacinių laidų kūrybos virtuvę, tačiau pabrėžia, kad niekada nebaigė žurnalistikos studijų – yra aktorius.

„Tačiau gyvenimas pasisuka taip, kaip pasisuka. Mano pradžia buvo radijuje, tai buvo paprasta ir banali istorija. Kaip dažnas, pabaigęs mokslus, neturi darbo ir susisaistyto darbo sutartimi, taip buvo ir man. Vasarą per atostogas mama išgirdo skelbimą, kad kažkoks radijas ieško diktoriaus. Nuėjau, pabandžiau, buvau priimtas ir pasilikau“, – pasakoja žurnalistas.

Andrius Kavaliauskas. / LRT nuotr.

Pirmą kartą A.Kavaliauskas prie radijo mikrofono sėdo 1994-aisiais, kai vyko Čečėnijos karas. Šiandien Rusija kariauja dar vieną savo karą, tik šįkart Ukrainoje, o žurnalistas vėl grįžta į radiją, tačiau sako nejaučiąs jokio déjà vu: „Kai vyko pirmasis Čečėnijos karas, man ir metų buvo mažiau, ir tai atrodė kaip tolimas trileris, filmas. Dabar viskas yra labai realu, šalia ir labai apčiuopiama.“

Daug metų darbui tiesioginiuose eteriuose atidavęs A.Kavaliauskas neišskiria, kas arčiau širdies – radijas ar televizija. „Neturiu pačios mėgiamiausios dainos, knygos ar mylimiausio filmo. Jų yra daug, ir jie visi yra skirtingi ir reikalingi tam tikru gyvenimo momentu. Abiem – tiek radijui, tiek televizijai – rašyčiau pliusus ir dar internetinį portalą pridėčiau“, – sako jis.

Meksikietiški serialai

A.Kavaliauskas turi daug garsinimo patirties – yra lietuviškai įgarsinęs ir tokius legendinius filmus ir serialus, kaip „Krikštatėvis“, „Dingę“, „Komisaras Reksas“. Dabar, vėl prisijungęs prie LRT, jis garsins grupės kanaluose transliuojamas kino juostas. Pasak žurnalisto, filmų garsinimas – atskira jo gyvenimo istorija.

„Visada norėjau pabandyti garsinti filmus. Kai pradėjau dirbti „Radiocentre“, tada „Radiocentras“ ir „Baltijos televizija“ buvo įsikūrę tuose pačiuose Spaudos rūmuose – kaip ir „ZnadWilii“, „M-1“ ir kiti. Po pirmųjų darbo dienų su kolegomis nuėjome parūkyti  –  čia kaip visada svarbiausi dalykai ir aptariami. Ten buvo kitas žmogus, kuris, pasirodo, buvo „Baltijos televizijos“ programų direktorius, tačiau aš to nežinojau. Sako, „girdėjau pas jus naujas balsas“, o aš stoviu šalia – va taip ir susipažinome“, – prisimena žurnalistas.

„Galiausiai atsitiko taip, kad gavau meksikietišką serialą, kurį garsinau gal metus, paskui neapsikentęs paprašiau, kad duotų tauresnių filmų“, – šypteli jis.

Tačiau A.Kavaliauskas laikosi nuostatos, kad kiekvienas darbas yra darbas ir turi būti atliktas profesionaliai – net jei tau ir ne itin įdomu. „Jeigu yra geras ir įdomus filmas, net nepajauti, kaip laikas pralekia, nes ir filmą pažiūri, ir įsijauti, o jeigu produkcija yra prasta, vis į laikrodį dirsčioji. Tačiau visi darbai turi būti padaryti, o įdomu ar ne, tai yra subjektyvu – kitam tai, kas tau neįdomu, gali būti labai įdomu“, – įsitikinęs jis.

Gavau meksikietišką serialą, kurį garsinau apie metus, paskui neapsikentęs paprašiau, kad duotų tauresnių filmų.

A.Kavaliauskas sako, kad filmų garsinimas jam nors truputį leidžia pasijusti aktoriumi, tačiau tvirtina, kad niekada negalvojo nuo žurnalistikos grįžti prie aktoriaus profesijos. „Tai ne tas pats, kaip kartą išmokus važiuoti dviračiu sugebėti jį lygiai taip pat valdyti visą likusį gyvenimą. Galvoti grįžti prie profesijos, kurioje tu nebuvai, savo įgūdžių netobulinai 30 metų, – naivoka. Tačiau teatras man visada buvo ir turbūt išliks svarbus“, – atvirauja žurnalistas.

Namiškių veto

A.Kavaliauskui išskirtinai artimas ir radijas – ne tik darbe, bet ir namie labai dažnai skamba.

„Radijas yra fonas. Jis groja, bet tu ne visada jį girdi. Būna, kažką darai, kažkur eini ir kažką įdomaus išgirsti. Paklausai penketą minučių ir toliau eini kažką daryti. Jis toliau groja, jo nebegirdi. Radijas yra namų atmosferos dalis“, – sako žurnalistas.

Televizija, pasak pašnekovo, pirmiausia yra darbas, ir jos žiūrėjimas vyksta per darbinę prizmę. „Iš ryto susirenku dozę informacijos: perbėgu per visus informacinius kanalus: LRT „Labas rytas“, toliau BBC, CNN ir kitus kanalus. Susirinkęs informaciją, einu į darbą. Lygiai taip pat vakare: grįžtu ir žiūriu kitų televizijų laidas. Lyginu, ką aš atrinkau į naujienas, o ką atrinko LRT, TV3, LNK ir kiti“, – pasakoja A.Kavaliauskas.

„Tačiau, kai namiškiai visiškai supyksta, skelbia veto ir pasako: „Ne – jokių žinių vakarais nežiūrėsime“, jungiame „Netflix“ ir ieškome serialo arba filmo“, – priduria jis.

Kai visiškai atitrūksta nuo darbų, A.Kavaliauskas laisvą laiką stengiasi išnaudoti kuo įvairesniais būdais – viskas priklauso nuo konteksto. „Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį tris dienas grybavome miške. Jeigu vasarą suplanuotos atostogos, stengiuosi nelikti Lietuvoje, išvažiuoti kur nors. Jei turiu tiesiog vieną laisvą dieną, išnaudoju ją susikaupusiems buities reikalams sutvarkyti, o jeigu jie jau sutvarkyti, visada yra knyga, kurią galima skaityti“, – vardija žurnalistas.

„Būna laisvalaikis su knyga rankoje, būna laisvalaikis su kastuvu rankoje“, – šypsosi A.Kavaliauskas.

Atrama – medikai

JAV rašytoja, neurologijos žurnalistė Maia Szalavitz jau daug metų analizuoja būtent narkotikų žalos mažinimo temą. Vis dėlto ji aiškina, kad ir bendrąja prasme žalos mažinimas bet kurioje srityje yra paprasčiausias pripažinimas, jog žmonės elgsis rizikingai, nepriklausomai nuo to, ar juos bus bandoma nuo tokio elgesio atgrasyti, ar ne.

„Taigi sutelkime dėmesį į rizikos mažinimą, o ne į bandymus eliminuoti tokį elgesį“, – sako skiltį „The New York Times“ leidinyje turinti M.Szalavitz.

Seimo narys, Sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys atkreipia dėmesį, kad žalą mažinti reikia stengtis ne tik kovos su priklausomybe nuo narkotikų kontekste: „Jei žiūrėtume, nuo ko pasaulyje mirštama daugiausia, pamatytume, kad mirštama pirmiausia nuo dviejų dalykų: nuo tabako ir alkoholio padarytos žalos ir sukeltų ligų.“

Rūkantys asmenys ne visada nori ar gali atsisakyti vartoti nikotiną. Tokiems žmonėms žalos mažinimo taktikos šalininkai kaip alternatyvą siūlo nikotiną vartoti ir toliau, tačiau tai daryti mažiau žalingais būdais.

Lietuvos narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) direktoriaus funkcijas atliekanti pavaduotoja Gražina Belian pabrėžia, kad iš tiesų žalos mažinimas pirmiausia siejamas su narkotikų vartojimu.

„Bent jau Europoje ši koncepcija pirmiausia atsirado miestų lygmeniu ir išpopuliarėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje–dešimtojo pradžioje – dėl epideminio heroino vartojimo, mirtinų perdozavimų bangos, taip pat ŽIV, AIDS krizės“, – teigia G.Belian.

Pozicija: L.Slušnys abejoja, ar teisinga valstybei koncentruotis į narkotikų daromą žalą, nors pasaulyje daugiausia gyvybių nusineša tabako ir alkoholio padaroma žala ir sukeliamos ligos. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Pasak jos, žalos mažinimas yra svarbi grandis, jungianti švirkščiamųjų narkotikų vartotojus su sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų įstaigomis, mažinanti rizikingą elgseną, susijusią su narkotikų vartojimu, infekcinių ligų plitimą ir perdozavimą.

Pasaulyje, įskaitant Lietuvą, vis dažniau kalbama ir apie tabako žalos mažinimą. Pasak L.Slušnio, Lietuvoje yra priemonių, kurios naudojamos žalai mažinti – ir vaistinių nikotininių kramtomųjų gumų, ir nikotino pleistrų. Tiesa, daugelis šių priemonių nekompensuojamos.

Lietuvoje 2023 m. planuojama pradėti steigti visiškai veikiančią pagalbos norintiems mesti rūkyti telefono liniją, tačiau neaišku, ar ši priemonė padės ir asmenims, nemetantiems rūkyti, bet norintiems mažinti tabako sukeliamą žalą. Tokią liniją steigti Lietuvai rekomenduoja ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Tabako kontrolės pagrindų konvencijos ekspertai.

L.Slušnys vis dėlto nusiteikęs optimistiškai: „Galima pasakyti dar daugiau: medikai – šeimos gydytojai – šiandien yra labai gerai informuoti ir tikrai labai puikiai dirba savo šeimos centruose. Jeigu žino, kad žmogus rūko, jie nenumoja ranka – visada paaiškins, kur ta žala ir kaip ją mažinti.“

Jis priduria, kad įvairių programų yra ir visuomenės sveikatos biuruose – nors neaišku, kiek žmonių į juos kreipiasi. NTAKD duomenimis, priklausomybės gydymo paslaugas teikiantys priklausomybių ligų centrai nesulaukia didelio gyventojų dėmesio.

Trūksta įrodymų?

Kalbant apie tabako žalos mažinimą keičiant vartojimo įpročius, visame pasaulyje minimi tokie gaminiai kaip elektroninės cigaretės ar kaitinamojo tabako produktai. Tokių diskusijų yra ir Lietuvoje.

Svarstoma, ar, remiantis kai kuriais naujausiais duomenimis, panašios tabako ir nikotino turinčios priemonės galėtų būti pripažintos modifikuotos rizikos produktais. Anot L.Slušnio, klausimas komplikuotas, nes kol kas nėra daug patikimų duomenų.

„Taip, yra tam tikrų atskirų duomenų, kad rūkant kaitinamąjį tabaką išsiskiria mažiau dervų ir kitų toksiškų medžiagų. Bet nėra labai tvirtų įrodymų, kad kaitinamasis tabakas nekenkia, todėl ir sudėtinga kalbėti šia tema“, – pripažįsta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.

G.Belian sutinka, kad tabako žalos mažinimo koncepcijos šalininkai siūlo pakeisti rūkymą į nikotino turinčių elektroninių cigarečių, bedūmių ar kaitinamųjų tabako gaminių vartojimą. „Tačiau ši koncepcija nepagrįsta nepriklausomais moksliniais tyrimais“, – sako ji.

„PSO aiškiai pasisako, kad elektroninės cigaretės neturėtų būti reklamuojamos kaip padedančios atsisakyti rūkymo, kol nebus tinkamų įrodymų. PSO taip pat teigia, kad šiuo metu nėra pakankamai įrodymų, jog kaitinamojo tabako gaminiai mažiau kenksmingi nei įprastos cigaretės. Žalos mažinimo koncepcijos šalininkų siūlomų gaminių ilgalaikis poveikis neištirtas, dėl to jie nelaikomi veiksmingomis rūkymo metimo ar žalos mažinimo priemonėmis“, – dėsto G.Belian.

Nacionalinėje darbotvarkėje narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės, vartojimo prevencijos ir žalos mažinimo klausimais iki 2035 m. minima nemažai naujų apribojimų. Skiriama dėmesio visuomenės švietimui tabako žalos klausimais, bet potencialiai modifikuotos rizikos tabako produktai paliekami užribyje.

Pasak L.Slušnio, kalbant apie tabako žalos mažinimą Lietuvoje, iš esmės palikti du keliai: vienas skirtas šeimos gydytojui, kitas – ieškoti prevencijos.

„Pasaulis labai gerai žino, kad daugiausia dėmesio turi būti skiriama švietimui mokyklose. Tai tikriausiai yra mūsų galvos skausmas, nes vis dėlto Lietuvoje, kalbant apie biudžetus, kolegoms labai sunku įrodyti, kad prevencijai reikia didelių pinigų ir tie pinigai atsiperka su kaupu“, – įsitikinęs jis.

Tačiau politikas sutinka: faktas, kad minėtame nacionaliniame Vyriausybės dokumente tabakui skiriama gerokai mažiau dėmesio nei narkotikų klausimams, kelia abejonių.

„Tarsi šią akimirką pagrindinis prioritetas turėtų būti narkotikų prevencija, šiuo metu koncentruojamės į narkotikų daromą žalą. Ar tai teisinga, man kyla abejonių, nes pasaulyje daugiausia gyvybių nusineša tabako ir alkoholio padaroma žala ir sukeliamos ligos“, – sako L.Slušnys.

Saugumas ir ignoravimas

Jo kolegė Seimo Sveikatos reikalų komitete Morgana Danielė taip pat abejoja, ar tabako žalos mažinomo koncepcijos ignoravimas yra tinkamas kelias. Jos teigimu, pasaulinis sutarimas narkotikų žalos mažinimo klausimais priimtas seniai – Jungtinių Tautų (JT), PSO, ES oficialiuose planuose ir kituose dokumentuose narkotikų žalos mažinimas yra vertinamas kaip veiksminga ir būtina priemonė.

„Kai kalbame apie tabako žalos mažinimą – šitos tendencijos niekada nebuvo. Ji atsirado kartu su naujomis technologijomis. Nesusitarta pasauliniu lygmeniu ir iš PSO perspektyvos, kad tabako žalos mažinimo priemonės rūkaliams yra efektyvios ir privalo būti taikomos visame pasaulyje. Todėl negalima smerkti Lietuvos, kad ji priima labai konservatyvią, atsargią poziciją ir renkasi apie tai išvis nekalbėti. Tai  saugiausias pasirikimas – kol PSO nesurinks visų reikalingų duomenų, mes ignoruosime šį reiškinį. Tik kai būsime visai saugūs, pradėsime apie tai kalbėti“, – sako M.Danielė.

„Man atrodo, būtent tai labiausiai lemia, kad Lietuva pati niekada neinvestavo į jokius tyrimus. Neturime jokios mokslo bazės, susijusios su tabako žala ir sprendimais. Nevykdėme jokių programų. Ką darėme istoriškai – didinome kainas ir įvesdavome draudimų, pavyzdžiui, rūkyti balkonuose, – priduria Seimo narė. – Galbūt žmonėms ir tiktų variantas, jei kaimynai balkonuose rūkytų ne cigaretes, o galbūt mažiau kenksmingas ir kitokį kvapą skleidžiančias priemones.“

M.Danielė pateikia Jungtinės Karalystės pavyzdį – ši šalis jau mažiausiai 20 metų valstybiniu mastu vykdo įvairias programas ir stebi jų efektyvumą. Politikės pastebėjimu, britai daugiausia tiria būtent tabako garinimo priemones, kurios Lietuvoje esą nuo pat jų atsiradimo pradžios buvo demonizuojamos ir nesulaukė tokio pat palaikymo kaip kaitinamasis tabakas.

„Dabar britai turi stiprią tabako žalos mažinimo koncepciją, bet, aišku, jie turi ir keturiolika apie tai kalbančių universitetų“, – primena M.Danielė.

Morgana Danielė: netinkama ignoruoti visus tabako žalos mažinimo tyrimus, tai, kas vyksta pasaulyje, atsirandančias naujas technologijas ir neįtraukti į nacionalinę darbotvarkę tabako žalos mažinimo. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

„Suprantu tokį Lietuvos pasirinkimą, tačiau netinkama ignoruoti visų tabako žalos mažinimo tyrimų, tai, kas vyksta pasaulyje, atsirandančias naujas technologijas ir neįtraukti į nacionalinę darbotvarkę tabako žalos mažinimo. Dokumente tikrai turėtų atsirasti abstraktesnių krypčių, pavyzdžiui, kad valstybė stebės ir domėsis mokslo pažanga tabako žalos mažinimo perspektyvoje. Tačiau tokio ar panašaus sakinio programoje nėra“, – pastebi M.Danielė.

Londone, Karaliaus koledžo Psichiatrijos, psichologijos ir neuromokslų instituto Priklausomybių departamente tyrimus vykdantis lietuvis mokslininkas dr. Erikas Simonavičius su kolegomis Ann McNeill, Lionu Shahabu ir Leonie Brose analizavo visus iki 2019 m. publikuotus tyrimus, kurie vertino tabako kaitinimo metu išsiskiriančias medžiagas ir jų poveikį žmogaus organizmui.

Analizės duomenys parodė, kad daugelio kancerogeniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų koncentracija kaitinamojo tabako produktų dūmuose buvo smarkiai – maždaug nuo dviejų kartų iki kelių dešimčių kartų – mažesnė nei deginamose cigaretėse.

Nors tyrimo autoriai atkreipė dėmesį, kad didelę dalį iki to laiko vykdytų ir jų apžvelgtų mokslinių darbų finansavo pramonė, visi tyrimai buvo recenzuoti – kitaip tariant, patikrinti kitų kompetentingų mokslininkų, vertinusių duomenų tikslumą ir išvadų pagrįstumą. Žalia šviesa tyrimams skelbti buvo uždegta.

Krypties neišvengsime

Negana to, JAV kai kurios kaitinamojo tabako sistemos, perėjusios didelius patikros filtrus, jau yra pripažintos modifikuotos rizikos produktais. Vis dėlto NTAKD direktoriaus pavaduotoja G.Belian pabrėžia: tai, kad JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) nurodė, esą kaitinamojo tabako sistemos jau yra modifikuotos rizikos gaminiai, nereiškia, jog jie yra saugūs ar patvirtinti FDA, mat saugių tabako gaminių nėra.

„FDA leidimas prekiauti šiais modifikuotais gaminiais nesuteikia galimybės įmonei skelbti teiginių, kurie galėtų suklaidinti vartotoją, kad gaminys buvo patvirtintas FDA arba kad, FDA nuomone, jis yra saugus vartotojų sveikatai. Be to, pastebima, kad kaitinamojo tabako sistemos išskiriamame aerozolyje yra daug kitokių kenksmingų medžiagų, kurių nėra cigarečių dūmuose, o tam tikrų kenksmingų medžiagų koncentracija aerozolyje yra didesnė nei įprastinėse cigaretėse“, – akcentuoja G.Belian.

L.Slušnys vis dėlto įžvelgia tam tikrą paradoksą. Jis pripažįsta, kad, atsiradus naujų tabako priemonių, ir pasaulyje, ir Lietuvoje sumažėjo rūkančių cigaretes gyventojų, bet pamini svarbų kontekstą.

„Bet atsirado garintojų, ir kai sudedi tuos du skaičius, pamatai, kad niekas nesikeičia. Mes galime pasiekti netgi labai ambicingą tikslą – kad iki 2040-ųjų liktų 3–5 proc. rūkančiųjų, kaip planuoja Europos Komisija. Manau, kad tikrai – norėsime ar ne – judėsime ta kryptimi ir galbūt naudosime tas priemones, kurios daro mažesnę žalą“, – sako jis.

Tiesa, kaip gydytojui ir buvusiam vaikų psichiatrui, L.Slušniui sunku siūlyti panašias priemones: „Aš visada pirmiausia pasakysiu: norite neturėti problemų – nerūkykite. Mediko pareiga – kalbėti apie tai.“

Dvi stovyklos

Pasak L.Slušnio, šiandien PSO yra pasidalijusi į dvi srovyklas. „Viena iš jų siūlo pradėti populiarinti kaitinamąjį tabaką, esą gal net ir garinimas ne toks kenksmingas, palyginti su tuo, kaip kenkia cigaretės. Bet kita mokslininkų dalis sako, kad vos tik mes išsakome tokius teiginius, žmonės išgirsta, kad tokie produktai neva nekenksmingi, ir pradeda vartoti kitus komponentus. O po 20 metų tiems žmonėms pasakysime, kad tokie gaminiai irgi kenkia? Atsakingas valstybės elgesys, kol nėra duomenų, neleidžia taip kalbėti“, – įsitikinęs jis.

M.Danielė pastebi, kad Lietuvos gydytojai kelia klausimą, ar jie turi teisę suteikti informaciją apie tokias alternatyvas žmogui, jau ne pirmą kartą mėginančiam mesti rūkyti.

„Reikia atsižvelgti į tai, kad tokia informacija galbūt negalutinė, bet medikas galėtų pasidalyti informacija apie galimas žalas, pranašumus, naujausiais duomenimis ir leisti žmogui pačiam priimti sprendimą. Jeigu nacionalinėje programoje būtų numatytos bendros gairės, kaip kalbėti apie tabako žalos mažinimą, visa mokslinė informacija, kurią pateiktų specialistai, padėtų“, – neabejoja Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė.

Prevencija – žodis, kuris kovos su priklausomybe nuo tabako kontekste, greta draudimų, Lietuvoje skamba bene dažniausiai. Laisvės partijos narė mano, kad kalbėti apie prevenciją yra politiškai populiariau, negu diskutuoti apie problemas ir jų sprendimo būdus.

„Taip kalbėti patogiau, nei sakyti, kad problemos ne visada išsprendžiamos nubaudus žmogų, kad reikia pagalbos paslaugų, investuoti į gydymą. Ir po šiuo straipsniu bus komentarų „gal geriau ne gydymas, o prevencija“, – tvirtina M.Danielė. – Lietuva nepribrendusi tabako žalos mažinimo politikai. Diskusijos Seime labai sunkios. Yra daug specialistų, kurie žino apie tabako žalos mažinimą ir juo domisi, bet nedrįsta kalbėti, – labai trūksta šitų balsų. Politikai orientuojasi į bendrąsias tendencijas ir, aš manau, šiandien būtų labai sunku tikėtis, kad pavyks kardinaliai pakeisti situaciją.“

„Priklausomybių prevencijos komisijai, jei neklystu, du kartus pristačiau problemą – kaip ir Sveikatos reikalų komitetui. Tas klausimas sukasi, bet kol kas visi kreipimaisi yra bevaisiai“, – priduria Seimo narė.

Iš žmogiškosios pusės

Studijuodamas žurnalistiką D.Ramonas praktikavosi ir laikraštyje, ir portale, bet, pradėjęs dirbti televizijoje ir palyginęs visas šias žurnalistikos sritis, nusprendė, kad būtent pastaroji yra įdomiausia.

Į LNK studiją jis įžengė prieš dvylika metų, dirbo „Be tabu ir Ko“ prodiuserių kompanijoje su Sauliumi Bartkumi priešakyje. D.Ramonas prisipažįsta, kad pradžia televizijoje atrodė gana baugiai.

„Nesupratau, kaip čia viskas vyksta. Nenoriu labai kritikuoti savo studijų programos, bet, bent jau kalbant apie į televizijos žurnalistiką, ji neturėjo nieko bendra su tomis studijomis. Atėjus į „Be tabu ir Ko“ kompaniją reikėjo su viskuo susipažinti: su technika, kaip kuriamas turinys“, – pasakoja pašnekovas.

Greitai įgijęs pasitikėjimo jis pradėjo kurti reportažus – iš pradžių laidoje „Faktų tyrimų biuras“, o paskui – ir KK2, kurioje iškart atrado save. „Nes ten nėra tokios niūrios nuotaikos“, – priduria D.Ramonas.

KK2 yra tokia laida, kurioje gali gauti absoliučiai visko. Vien iš žmogiškosios pusės gali pajausti visas emocijas rengdamas reportažus. Viskas labai arti gyvenimo: vieną dieną rengi labai rimtą reportažą apie ekonomiką, kitą dieną – apie išgėrusį Seimo narį, o tai automatiškai sukelia šypsnį. Čia įsikrauni visko, tai yra įdomu ir būtina pamatyti iš vidaus“, – pabrėžia jis.

KK2 žurnalistu D.Ramonas dirbo aštuonerius devynerius metus, todėl, kaip pats sako, viską perėjo, o galiausiai tapo ir laidos prodiuseriu.

Sunku nepanirti į emocijas

Daug temų nagrinėta, daug reportažų sukurta, bet D.Ramonui labiausiai įstrigo 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje. „Vyko Maidanas, važiavau daryti reportažų. Ten tuo metu buvusių žmonių emocinė būklė ir nuotaika labai sukrėtė. Daug džiaugsmo, nes jie iškovojo savo laisvę, bet buvo praėjusios gal tik keturios dienos po didžiųjų šaudynių, kai nužudyta virš 100 žmonių, todėl ir daug liūdesio. Ten atvažiavęs stengiausi nepanirti į tas emocijas, į viską žiūrėti iš šalies“, – pasakoja žurnalistas.

Domininkas Ramonas. / LNK nuotr.

„Atsimenu, kai vėliau pasiekiau Lietuvą, namus, tiesiog ašaros pasipylė iš akių, negalėjau jų kontroliuoti, – tiek daug buvo susikaupusių emocijų“, – atvirauja jis.

Dar būdamas Ukrainoje per laimingą atsitiktinumą D.Ramonas pateko į paties Viktoro Janukovyčiaus rūmus, kur tuo metu jokia pasaulio televizija dar nebuvo apsilankiusi. „Vaikščiojau su V.Janukovyčiaus chalatu, jo vonioje gulėjau, jo maistą valgėme ir darėme, ką tik norėjome, – šypteli jis. – Bet apskritai tai labai emociškai paveikė.“

D.Ramonas šią patirtį tam tikra prasme lygina su Sausio 13-osios įvykiais. „Tik tada man buvo treji ketveri metai, buvau per mažas visa tai suprasti. Galvoju, kad šie žmonės jautė tą patį ir buvo tokia pati nuotaika kaip per Maidaną“, – sako jis.

Nesijaučia atitrūkęs

Dabar, prodiusuojant KK2 laidas, D.Ramonui tik retkarčiais tenka pačiam parengti kokį nors reportažą. „Kai pasiseka, kai yra laiko, nes trauka yra, ir tai labai įdomus, gyvas darbas“, – tikina jis.

Nors pats nefilmuoju, nesu nė kiek atitrūkęs nuo darbų.

Prodiuserio pareigas palengvina gera žurnalistų komanda. „Visi turi savų pranašumų: vieni gabesni ir geriau parengia reportažus linksmomis temomis, kiti – rimtomis. Kartu ieškome idėjų temoms, o paskui žurnalistai gana savarankiškai susiranda, kiek įmanoma, geresnių, įdomesnių pašnekovų, viską nufilmuoja. Tada kartu rašome scenarijaus tekstą ir prasideda techniniai darbai. Tad nors pats nefilmuoju, nesu nė kiek atitrūkęs nuo darbų“, – tvirtina laidos prodiuseris.

Jis taip pat yra vienas iš laidos „KK2 penktadienis“ vedėjų. Pasak D.Ramono, šioje virtuvėje – viskas kitaip. „Jei kas nors nutiktų filmavimų metu, galima ir sustabdyti, ir išjungti, bet pašnekovai pas mus ateina savo noru, todėl bendrauti gana lengva. Didelio streso nėra, nors, aišku, būna jautresnių temų, kai emociškai sunku kalbėti su žmogumi. Bet jausmas toks, lyg sėdėtum kur nors svetainėje ar bare, kur susipažįsti su naujais žmonėmis, o kai kurie jau yra pažįstami ir iš aktyvaus darbo laikų. Čia paprasčiau nei šiokiadienų KK2 laidose“, – neslepia žurnalistas.

Tačiau ir „KK2 penktadieniuose“ visko būna – kartais tenka ką nors iškirpti. „Ne dėl cenzūros, o dėl žmogiškųjų priežasčių – gal per jautriai užkabinta, žmogus paprašo nerodyti laidoje vieno ar kito dalyko. Už kadro taip pat lieka tai, kas mažiausiai įdomu, nes eterį pasiekia tik įdomiausi momentai“, – pripažįsta D.Ramonas.

Žvejyba – meditacija

Televizijos industrijoje per dvylika darbo metų daug kas keitėsi, bet bene labiausiai įtakos transformacijoms turėjo socialinių tinklų ir portalų išpopuliarėjimas.

„Anksčiau televizija galėjo pateikti išskirtinių savo istorijų, kai ką nors nufilmuojame ir tą medžiagą turime tik mes. Dabar, kai visi filmuoja  telefonais, naujienų sklaida yra labai stipriai pasikeitusi, todėl televizijai kartais sunku suspėti su socialiniais tinklais. Darbas tapo sudėtingesnis, reikia ieškoti, kaip žinią pateikti naujai, nes pats įprasto įvykio faktas jau  visur parodytas ir pamatytas. Į tą patį reportažą reikia įdėti daugiau darbo nei prieš dešimt metų“, – tikina D.Ramonas.

Jis pats mėgsta žiūrėti televiziją, tik vasarą – mažiau. „Visą laiką pažiūriu žinias, „Panoramą“, kartais pažiūriu Paulių Korsaką (laidos „Vienam gale kablys“ autorius, žvejys). Mėgstu lietuviškai profesionaliai  įgarsintus filmus, nesvarbu, kad filmas matytas ir kelis kartus. Kartais pažiūriu konkurentų laidas. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad neturi televizoriaus ir nieko nežiūri, – ypač šaltuoju metų laiku stengiuosi pasižiūrėti kuo daugiau“, – dalijasi žurnalistas.

Domininko meditacija – žvejyba. „Kai išvažiuoju savaitgaliui žvejoti, stengiuosi iki to laiko pasidaryti visus darbus, kad žvejyboje tik apie ją ir galėčiau galvoti. Jei galva apkrauta kitomis mintimis, ir žuvį sunku pergudrauti. Būnant prie vandens tenka labai gerai pasukti galvą, pavyzdžiui, kur padėti masalą, kad žuvis atplauktų ir jį prarytų. Žvejyba reikalauja pastangų, dėl to jai turi labai atsiduoti“, – pasakoja užkietėjęs žvejys. Neseniai Slovėnijoje, Bledo ežere, jis pagavo didžiausią savo laimikį – 22,8 kg karpį.

Pirmą savo žuvį D.Ramonas pagavo Tytuvėnuose, Bridvaišio ežere. „Tytuvėnuose gyveno mano seneliai, krikšto tėvai. Kai buvau penkerių, krikšto mama padovanojo bambukinę meškerę. Krikšto tėtis vakare nuvedė prie ežero ir su ta bambukine meškere kartu pirmą kartą pagavome kuoją, nedidelę žuvelę. Nežinau, kas man atsitiko, bet taip įsispraudė į galvą, kad lig šiol ir žvejoju. Tai turbūt iš esmės ir yra vienintelis mano laisvalaikio pomėgis, kuriam visada randu laiko“, – pasakoja jis.

Tiesos balsas

Z.Kelmickaitei televizija visada atrodė magiška. Ji pamena, kai būdama vaikas televizoriaus žiūrėti eidavo pas kaimynus. „Savo televizoriaus neturėjome, – dalijasi ji. – Ir nors vaizdas buvo nespalvotas, ryškiausiai prisimenu, kaip stebėjome Jurijaus Gagarino skrydį į kosmosą. Kaip viskas tada atrodė tikroviška…“

Laidų kūrėjai televizija visada asocijavosi su žmonėmis, kurie joje dirba. „Čia turbūt dirba žmonės, kurie turėtų aiškiausiai pasakyti, kaip mums gyventi, – toks buvo vaiko įspūdis, bet, žinokite, aš ir dabar galvoju, kad televizija ir turi turėti tikrą, neapsimestinį teisybės skiepą, nes televizija gali būti ir prakilni apgaulė“, – atvirauja Z.Kelmickaitė

„Jeigu tu kažką rodai – neinterpretuok. Deramai informuoti žmones – svarbiausia“, – akcentuoja ji.

Žmonės dažnai Z.Kelmickaitės klausia, ar ji, dirbdama televizijoje, kada nors jautė baimių. Etnomuzikologė visada užtikrintai atsako: „Niekada. Aš taip norėdavau viską pasakyti – kas man rūpi, apie ką aš galvoju. Arba atvirkščiai – klausti žmogaus, kas atrodo svarbu, ko kiti nežino ir ką aš žinau. Kaip dabar atsimenu, kai amžinąjį atilsį Norbertą Vėlių, mūsų įžymųjį mitologą, kalbinau, arba Gintarą Beresnevičių… Mūsų žymiuosius artistus… Suprantate, tu įeini į jų gyvenimą ir jie pasitiki, ir va tas pasitikėjimo momentas yra labai svarbus.“

Z.Kelmickaitė sako nebesuskaičiuojanti, kiek laidų iš viso yra sukūrusi. „Per metus sukuriu 36-ias „Ryto suktinio“ laidas. Bet buvo „Gyvenimo ratu“, „Etnokultūros ratas“, buvo daugybė pavienių laidų, festivalis „Žemyna“ – nors tik pora jo laidų išėjo, nes paskui niekas nebedavė pinigų, bet man tai buvo labai svarbu, kadangi tai buvo televizijos festivalis, kuris buvo būtent su etnokultūros pakraipa“, – pabrėžia ji.

„Buvo ir įvairių laidų, skirtų kokioms nors progoms, pavyzdžiui, „Muzikai juokiasi“. Norėjau humoristinę laidą sukurti, kad žmonėms iš tikrųjų būtų pasakyta, jog, klausykite, mielieji, ne vien tik nuobodos profesionalai yra – jie irgi juokauja ir juokiasi. Buvo filmai apie Juozą Naujalį, Žemaitę… Prisilieti prie tų žmonių, ir tai yra tiesiog nenusakomas dalykas“, – savo televizijos projektus vardija daugybę Lietuvos kultūros lobių įamžinusi ir įprasminusi moteris.

Kad tik atsivertų

Z.Kelmickaitė sako, kad idėjas jos istorijoms diktuoja žmonės.

Laidos „Šeimos reikalas“ stop kadras

„Manęs klausia: „Kaip tos temos tau taip pasigamina?“. Aš klausiu: „Ar jūs išeinate į gatvę ir matote daug vaikščiojančių žmonių?“ Va čia yra vaikščiojančios temos. Tai yra jų gyvenimai, tai yra jų elgesys, jų svajonės. Viskas tau prieš nosį, tik sugebėk pamatyti, sugebėk pagauti, suprasti, kas tau įdomu ir ko tu nori. Kai kas galvoja, kad čia yra visuomeninis transliuotojas ir mums kas nors ką nors nurodo. Galiu prisiekti visais šventaisiais, kad niekada niekas nėra sakęs: padaryk tą ar aną. Tai visą laiką buvo mano apsisprendimas, mano domėjimosi sfera“, – tikina ji.

Ir dabar galvoju, kad televizija ir turi turėti tikrą, neapsimestinį teisybės skiepą, nes televizija gali būti ir prakilni apgaulė.

„Dabar ieškau vienos moters, su kuria turguje kalbėjausi. Jai virš 50 metų, pardavinėjo gėles, šnektelėjau su ja, o ji sako, kad tos gėlės padeda truputį prisidurti prie jos kelionių. Dabar, sako, važiuos į Norvegiją su motociklu. Ir pernai buvo, tada labai norėjo pamatyti banginius, o šiemet nori pasižiūrėti į baltąsias meškas. Štai tau ir tema. Ir kažkur turiu jos telefoną užsirašiusi, bet nerandu… Ieškosiu, nes man tokia moteris yra įdomi“, – pasakoja Z.Kelmickaitė.

Laidas pavykusiomis ji laiko tik tada, jei jų herojai nuoširdžiai atsiveria. „Aš su tuo žmogumi šnekuosi kaip su artimiausiu bičiuliu, kuris niekam kitam nepasakytų, tik artimiausiam draugui. Ir jeigu pavyksta, kad žmogus man atsiveria, tai yra tiesiog laimė“, – atvirauja ji.

„Bet jeigu žmogus, kurį filmuoji, pradeda maivytis ir nori pasirodyti geresnis, negu yra, arba mandresnis, negu yra, atrodo, galėčiau nežinia ką padaryti. Jau tada pykstu, stengiuosi su juo taip šnekėti, kad vis tiek atsivertų. Bet jeigu jis yra nepalenkiamas ir nesugebu jo kiauto pramušti, na, tai nurašau gyvenimo nuostoliams“, – neslepia Z.Kelmickaitė.

Tačiau tokių nuostolių patirta labai mažai. „Ne veltui moteriškė, kurios veidą kaip per miglą vis prisimenu, kai rinkau tautosaką Dzūkijos kaime, pasakė: „Vaikeli, taip moki šnekinti, kad tu iš čigonės vaiką išmonytum.“ Gal aš tą asmenį ir galiu kartais prakalbinti, nes turiu daug kantrybės ir labai noriu, kad jis atsivertų. Man nereikia jo vidinių paslapčių, bet noriu tikrumo, nuoširdumo, paprastumo, nes tų kaukių ir taip mūsų gyvenime labai daug“, – sako laidų kūrėja.

Kad tos laidos gimtų, reikia įdėti daug kasdienio darbo. „Pirmadienį filmuoju nuo 9 iki 21 val. Antradienį montuoju nuo 9 iki 16 val. arba nuo 15 val. iki vakaro. Tris dienas montuoju. Penktadienį jau turiu laiko įkvėpti oro ir pagalvoti, ką dar reikėtų padaryti, su kuo telefonu pasikalbėti. Penktadienis yra tarsi žvejojimas, o šeštadienį galvoju apie sekmadienį, nes tada laukia eteris radijuje. Taip karuselė ir sukasi“, – apie nesibaigiantį darbų ir kūrybos sūkurį pasakoja Z.Kelmickaitė.

Tikra telemanė

Žinoma laidų vedėja sako, kad laisvalaikiu ji pati televizorių žiūri labai daug. „Labai mėgstu visus Europos kanalus. Man labai įdomu, kaip žinios atrodo kitur, kaip žmonės pristato žinias, kokia žinia pasiekia žmogų, kaip keičiasi stilistika. Kaip filmuojami koncertai, kaip jie yra pristatomi, kaip nufilmuota opera – kiek įtaigumo ji praranda, o kiek ne. Įdomūs visi tarptautiniai koncertai, į kuriuos nenuvyksi. Pažiūrėkite, kiek žmonių stebėjo karalienės Elžbietos II laidotuves – negali būti nuo to atitolęs“, – nė kiek neabejoja Z.Kelmickaitė.

„Man labai įdomu, kokių formų televizijoje yra ir kaip jos veikia – ar tai būtų interviu, ar reportažas. Vienintelis žanras, kuris man svetimas, – realybės šou. Man tiesiog neįdomu. Bet visa kita, kaip ir dokumentika, man labai įdomu. Galite sakyti, kad aš esu tikra telemanė“, – prisipažįsta ji.

Z.Kelmickaitė – ne tik telemanė, bet ir muzikologė, etnomuzikologė. Jai muzikologija – viso pasaulio muzika, savyje talpinanti labai daug įvairių sluoksnių, apie kuriuos kaip pedagogė visada jautė pareigą ir džiaugsmą pasakoti tiek savo studentams, tiek savo folkloro ansamblio „Ratilio“ bendraminčiams, tiek laidų žiūrovams ar klausytojams.

„Dievulis taip surėdė, kad esu ir etnomuzikologė. Daug metų rinkau tautosaką, liaudies dainas, šokius, muziką – visko yra įrašyta, kaip tik laukia paskelbimas, tik neturiu laiko tam. Ta tradicinė kultūra, etnokultūra, padeda matyti žmogų šalia. Jei turėčiau laiko, studijuočiau antropologiją, nes tai yra studijos apie žmogų, – viskas čia labai susiję“, – dėsto ji.

„Visas pasaulis yra muzikos intonavimas, žmogaus girdėjimas, savos kultūros sustygavimas. Tu negali sakyti, kad aš šoku liaudies šokius, o jūs, gerbiamoji, tik tango. Tai ir gerai, vienas šoka linijinius šokius, kitas – kepurinę, ir mes visi galime susitarti. Pats baisiausias dalykas ne tik televizijoje, bet ir gyvenime yra, kai žmonės negali susitarti. Ir kultūroje, ir muzikoje, kai analizuoji kitus reiškinius, reikia susitarti, kaip mes tai įvardijame, kaip dabar elgsimės“, – tęsia muzikologė.

Laidas pavykusiomis ji laiko tik tada, jei jų herojai nuoširdžiai atsiveria.

Išsiniurzgėti namuose

Atrodo, kad Z.Kelmickaitė niekada neliūdi – tik šypsosi. Ir jėgų jai niekada nestinga. Ji pati sako, kad neturi kito pasirinkimo, – privalo būti tokia pozityvi.

„Kartais būna, kad jau važiuodamas iš filmavimo žinai, kad bus blogai, nes žmogus ne taip kalbėjo, išsisukinėjo, ir visa tai matyti. Galvoju, Dieve, kaip čia reikės padaryti. Bet gal dar yra galimybė tas klaidas pataisyti, gal tam žmogui reikėjo daugiau laiko atsiskleisti, gal tik pokalbio pabaigoje jam pavyko, o ilgesniam pašnekesiui mes jau neturėjome laiko? Tačiau tokie dalykai turi likti už kadro. Nemėgstu niurgzlių – neniurzgėk, išsiniurzgėk namie, norisi tokiam žmogui pasakyti. Nebūtinai turi visada žaižaruoti, bet negali savo nelaimių nešti ir rodyti kitiems, ir amžinai giedoti, kad ta kupra didėja, didėja ir didėja“, – taip pasaulį mato pašnekovė.

„Ir dabar man sunki diena – kuriu laidą apie autistišką vaiką ir galvoju, su kokiomis šilkinėmis pirštinaitėmis reikia prie tokios temos prieiti. Neturiu tokių pažįstamų, tokios patirties, vis galvoju, kaip neužgavus, parodžius žmonėms, nes daugelis net nežinome, kokie tie autizmo spektrai. Reikia parodyti, kad šeimoje auga toks vaikas, bet kaip jį parodyti taip įtaigiai, kad mes jį pažintume? Kas yra tas kitoks vaikas?“ – kūrybinėmis dilemomis dalijasi Z.Kelmickaitė.

Tokiais atvejais galvą pravėdinti padeda pasivaikščiojimai mieste. „Einu tuščiomis Vilniaus gatvėmis, bet tai reikia daryti anksti ryte, šiandien jau pramiegojau. Tada galva švari. Jeigu užeina ten mintelė – tai gerai. Jeigu neužeina, tai nors senamiestį pamatau“, – sako ji.

„Jei norisi gyvenimo šaršalo, nueinu į turgų. Ar Benedikto, ar Kalvarijų – matau kitokį gyvenimą, tada kyla visokių minčių, nes tai vienas kepšteli, tai kitas kepšteli, pamatau kitokių situacijų“, – tęsia Z.Kelmickaitė.

„Jeigu dar lieka laiko, aišku, varau per visas televizijas ir, kur ką nors aptinku, ten ir apsistoju“, – šypsosi ji.

Kompleksuoti ir teisiantys

Kaip sako pati Jazzu, „X faktoriaus“ atrankų ture – tikra košė, tad lengviau apie į projektą susirinkusius dalyvius kalbėti po kūrybinės stovyklos ir kėdžių etapų.

„Ten prasideda tikra kova, veržiasi tikros emocijos ir lengva perprasti dalyvius – kaip jie iš tiesų susidoroja su užduotimis, ar turi tvirtą charakterį išlikti, kai prasidės tiesioginiai eteriai, ar geba pakelti emocinį krūvį, kaip išsisuka iš nepatogių situacijų, kurių dėl tiesioginio eterio spontaniškumo tiesiog apstu. Tada turime progą juos nuskenuoti nuo–iki“, – iš patirties žino atlikėja.

Per dešimt sezonų „X faktoriaus“ scenoje pasirodė daugybė skirtingo lygio dalyvių. Pasak juos metai iš metų stebėjusios Jazzu, sunku įvertinti, kas ir kaip keitėsi, nes keitėsi ir ji pati.

Jau vien ateiti į projektą ir atsistoti priešais visą Lietuvą – be galo drąsu.

„Iš esmės žmonės vis dar bijo televizijos, jauni artistai ieško kūrybingų, ilgesnių kelių… Bet tie, kas tikrai drąsūs ir talentingi, atsiduria būtent pas mus. Jau vien ateiti į projektą ir atsistoti priešais visą Lietuvą – be galo drąsu“, – pabrėžia viena projekto teisėjų.

„Mūsų šalis dar labai kompleksuota, teisianti be reikalo, ir daug žmonių gyvena „ką kaimynas pasakys“ principu. Tai didelis psichologinis spaudimas ir traumos, kurios gyja iš kartos į kartą. Manau, tai ir matome, – atsiranda vis labiau atsipalaidavusių, visų pirma, savęs nebijančių žmonių, kurie ir į pagyras, ir į kritiką reaguoja sveikai, ir daro iš to išvadas, kurie nori augti ir nesigėdija savo asmenybės“, – tęsia ji.

Išlikti teisingai

„X faktoriaus“ formatas aiškus, nesikeičiantis – kaip ir Jazzu principai ir vertybės. Ji sako, kad atėjo į šį projektą žinodama, jog turi kompetencijos padėti, išgirsti, pasakyti, kaip yra iš tikrųjų.

„Matydami mane ekrane, daugelis įvardija kaip piktą ir arogantišką. Bet čia jau jų problemos, nes nei jie manęs pažįsta, nei tai yra tiesa. Aš ten atėjau ne visų draugę vaidinti ir mano tikslas nėra visiems patikti. Sakau, ką galvoju, stengdamasi neįžeisti, suprasti, bet paleisdama emocijas, nes muzika ir yra emocijų ir jausmų kalba. Esu griežta ir sakau viską, ką jaučiu tuo metu“, – neslepia muzikantė.

M. Stankačio nuotr.

„Eidama į projektą pasakiau sau, kad tiesiog būsiu teisinga, visų pirma, sau, tada – žmogui, kuris stovi priešais mane, tada – žiūrovams. Ir tai nepasikeitė. Kaip asmenybė, žinoma, augu ir keičiuosi, gyvenimas juk irgi nestovi vietoj“, – šypsosi Jazzu.

Jos gyvenimas šiandien – kupinas pokyčių. Nėštumas pakeitė labai daug dalykų: atlikėja mažiau jaudinasi dėl smulkmenų ir mažiau bando ką nors kitiems įrodyti. „Esu ramesnė, bet kardinaliai kitokia tikrai netapau. Fiziškai filmavimus ir koncertus ištverti sunkiau, nes visokių dienų būna nėštumo metu. Bet iš esmės nėštumas yra laimė. Kaip ir darbas televizijoje man laimė. Esu dvigubai laiminga“, – nedingsta šypsena nuo Jazzu veido.

Kūrybiniuose vandenyse

Vasarą Jazzu surengė daugybę koncertų, visi buvo labai jautrūs. Kuriam laikui dėl nėštumo ji atsisveikino su scena, tačiau šiandien sako nežinanti, ar trumpam.

„Visokių minčių kyla, nebežinau, ar labai noriu toliau dainuoti, kai COVID-19 sugriovė labai daug karjeros planų. Tiesiog nebeturiu ūpo maltis ten, kur maluosi jau penkiolika metų. Esu per daug ambicinga, kad strigčiau ten, kur viskas jau labai pažįstama ir darosi nuobodu. Gal tiesiog pavargau save dalyti“, – atvirauja dainininkė.

Visai kitokios emocijos apima kalbant apie kūrybą: „Ji niekada nesibaigs, aš tik per kūrybinę tėkmę suvokiu gyvenimą. Laukdamasi prikūriau visokių įdomių projektų, atsirado naujų kūrybinių jėgų, išteklių. Žiūrėsim, kas pavyks. Nieko nebeforsuoju ir programuoti nenoriu – štai ko išmokė COVID-19. Neprisirišti prie iliuzijų.“

Atėjus naujam etapui Jazzu pajuto įvairių naujų įkvėpimų, net nesusijusių su muzika. „Pasitikiu visata, – sako ji. – Kam lemta, tas įvyks. O aš darau, ką galiu geriausiai. Nebeforsuodama, įsiklausydama į save, be destruktyvumo.“

Atlikėja ir dabar negalvoja, dalyvaus „X faktoriaus“ finaluose ar ne. „Planavau finaluose nebūti. Nesu orakulė, kad nutuokčiau, koks bus gimdymas, kaip paskui jausiuosi ir ko norėsiu. Todėl viskas tik nuo to ir priklausys – mano ir vaiko savijautos ir norų. Ką kiti galvoja ir ko iš manęs tikisi ar kokių lūkesčių turi, man kaip niekada neįdomu“, – akcentuoja ji.

Nėštumas yra laimė. Kaip ir darbas televizijoje man laimė. Esu dvigubai laiminga.

Ne pirkiniuose meilė

Jazzu nė kiek nesijaudina, kad kūdikio kraitelis dar neparuoštas – neeikvoja energijos neesminiams dalykams.

„Tiesą sakant, nieko dar nesame nupirkę, va, kitą savaitę tik vaiko kambarį pradėsime įrengti. Mažam vaikui nieko per daug nereikia – labiausiai meilės ir rūpesčio. Poreikiai prasideda vėliau“, – įsitikinusi ji.

V. Černiausko nuotr.

„Pradėjus lauktis, norisi kuo mažiau daiktų namie; išmečiau ir išdovanojau viską, kas man atrodo nebereikalinga. Į viską žiūriu labai lengvai, to mane per daug metų kartu išmokė Donatas. Na, ir pats gyvenimas, kuris tikrai nebuvo lengvas ir paprastas. Po tiek audrų, kiek aš išgyvenau, tiesiog pasirinkau būti laiminga ir dėkinga už viską, ką turiu. O plėšytis dėl to, ko negaliu pakeisti, – kam energiją švaistyti?“ – retoriškai klausia moteris.

„Tėvai mes būsime geri, nes esame geri žmonės. Gyvename jausdami absoliučią meilę ir pagarbą vienas kitam, manau, tai yra geriausi pamatai, nuo ko gali pradėti auginti žmogų“, – širdį atveria Jazzu.

Laukdama mažylio ji daug laiko leidžia sodyboje. Skaito knygas – išskirtinai daug apie akmenis ir žoleles, mat šiuo metu labai traukia gamta ir jos cikliškumas. „Ruduo man – įkvėpimo metas. Konspektai, idėjos, poezija, filmai, maisto gaminimas... Kuo daugiau darnos ir ramybės reikia šiuo metu. Grižtu į Vilnių ir vėl – bėgimas, susitikimai…“ – prisipažįsta atlikėja.

„Iš tiesų jėgų turiu labai daug. Kitos valgo kaip už du, o aš dirbu kaip už du. Bet su nėštumu atėjo supratimas, kad tada ir ilsėtis turiu kaip už du. Pusiausvyra ir dar kartą pusiausvyra“, – pabrėžia ji.

Būdama sodyboje ji klausosi medžių, paukščių. „Ir to, ką klauso Donatas, – jis apie gerą šiuolaikinę muziką žino daug daugiau nei aš. Aš klausausi tik seno džiazo ir klasikos. O dažniausiai klausausi tylos ir savo širdies“, – ramybę ir šilumą spinduliuoja Jazzu.

„X faktorius“ – sekmadieniais nuo 19.30 val. per TV3.