LLRA niekada nebuvo mūsų šalies politinio gyvenimo nei pagrindine, nei antraeile aktore. Nacionalinio transliuotojo atstovai – o ką jau kalbėti apie komercines televizijas - retai kviečiasi LLRA parlamentarus ar savivaldos veikėjus į eterį. Pietryčių Lietuvos klausimų svarstymas dažniausiai vyksta nedalyvaujant lenkų politinės organizacijos nariams.

LLRA įvaizdis smarkiai krito, kai buvo sustabdyta koalicija su socialdemokratais ir Darbo partija. Politinis elitas tada sutarė, kad tai nepatikimas ir neprognozuojamas partneris. V.Tomaševskio pasirodymas su Georgijaus juostele Antakalnio kapinėse gegužės 9-osios iškilmių metu nubraukė šios politinės jėgos rimtą vertinimą tarp pagrindinių Lietuvos politinių aktorių.

Sunku pasverti, kas Lietuvos saugumui padarė didesnę žalą – kitų tradicinių partijų lyderiai ir veikėjai, kurie daug metų nepakankamai rūpinosi šalies krašto apsauga, energetiniu saugumu, pataikavo „Gazprom“, ar vietiniai lenkų politikai, kurie atvirai remia Rusijos agresiją Ukrainoje ir tiesia kelią į valdžią Lietuvoje proputiniškiems vietinio Rusų aljanso atstovams. Jei Lietuvos verslo grandai gali rūpintis savo interesais Kryme, juk neuždrausi parlamentinės partijos atstovams ir jų koalicijos partneriams iš rusų tautinės mažumos žavėtis Vladimiro Putino vykdoma politika. Visgi politinio barometro rodmenys veikia LLRA nenaudai, kol nebus aiškiai atsisakyta proputiniško flirto.

Minčių kyla visokių ir Lenkijos-Lietuvos dvišalių santykių plotmėje. Lenkų rinkimų akcija išaugo suklestėjo Varšuvoje valdant premjerui Donaldui Tuskui, kai užsienio reikalų ministro pareigas ėjo Radoslawas Sikorskis. Būtent tada, kai buvo paskelbta apie tarpvalstybinių santykių užšaldymą, V.Tomaševskis ir jo bendrapartiečiai buvo vieninteliu tiltu tarp Vilniaus ir Varšuvos. Remiantis LLRA ir jos satelito Lietuvos lenkų sąjungos teikiamais duomenimis buvo formuojama Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu.

Aršiausi Varšuvos liberalai aiškino, kad jie kovoja už lenkų tautines mažumos Lietuvoje teises, o šių teisių užtikrinimo garantas yra Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Ir nieko nepadarysi, kad rinkimuose dalyvauja su Kremliaus šalininkais, nes pagal Lietuvos rinkimų įstatymą tai vienintelis kelias vietos lenkams patekti į parlamentą, tvirtino Varšuva. Tuo pačiu buvo nutylima, kad tik kas antras Lietuvos lenkų bendruomenės narys balsuoja už LLRA, tokiu būdu ji gali surinkti nuo 3 iki 3,5 proc. Lietuvos rinkėjų balsų.

Negalima nepastebėti, kad lenkų partijos vidus stipriai nesiskiria nuo kitų politinių organizacijų „virtuvės“. Ar visose partijose patriotiniai lozungai sutampa su darbais? Toli gražu. Pirmininko autoritarizmas, partinis siautėjimas valdomose kaimo savivaldybėse, senbuvių dominavimas ir jaunimo nustūmimas į pakraštį – ar tai ne daugelio partijų skaudžios vietos? Tuo pačiu kovos su korupcija fronte lenkų partija atrodo net geriau už kai kuriuos stambesnius Lietuvos politinės scenos aktorius.

Jeigu tokios partijos nebūtų, pagrindiniai Lietuvos politiniai lyderiai ją sukurtų. Nenoras priimti į savo gretas kitos tautybės arba kitakalbių veikėjų, akių užmerkimas į Rytų Lietuvos socialines problemas, bendrojo lavinimo mokyklų lenkų ir rusų dėstomąja kalba ignoravimas Vilniaus mieste, kovos su „w“ raidele, nesėkmingas, korumpuotas žemės gražinimo procesas – visa tai turi įtakos V.Tomaševskio elektorato augimui. Galiausiai Lietuvos savivaldos modelis, dėl kurio pakeitimo net nėra diskutuojama, lemia, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija puikiai karaliauja keliose savivaldybėse netoli Vilniaus.

Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos oponentai, neskubėdami pažiūrėti į politinį veidrodį, dažnai džiūgauja į kokias pinkles papuolė šios partijos, ieškodamos susitarimo su V.Tomaševskiu. Tuo tarpu pastarasis neskuba kurti formalių koalicijų, o net jeigu prie to prieitų, šis bendradarbiavimas nebus ilgalaikis.

Lenkų partijai labiau apsimoka būti Lietuvos politinės sistemos auka, engiamu politiniu aktoriumi, kuris gali bent kada pasibelsti į Varšuvos patriotų duris. Be to, savivaldos ir Europos Parlamento rinkimai – jau ne už kalnų. Kas pasakė, kad veikimas opozicijoje yra blogai ir nepelninga? Svarbiausia - išlikti politinėje scenoje.

Nereikia būti stipriu geopolitiku ar energetikos ekspertu pastebėti, kad Kremlius pagreitino darbus prie „Nord Stream 2“ plėtros iš karto po agresijos Ukrainoje ir Krymo okupacijos. Dar vienas dujų vamzdynas Baltijos jūros dugnu, sujungiantis Rusija su Vokietija, apeina ne tik Ukrainą, bet ir sudaro alternatyvą dujotiekiams, einantims iš Rusijos per Lenkiją, Slovakiją ir Baltarusiją.

„Gazprom“ stumiamo dujotiekio klausimas intensyviai diskutuojamas Briuselio koridoriuose. Birželio pabaigoje ES Taryba pradėjo ruoštis mandato Europos Komisijai deryboms su Rusija suteikimui. Šiuo metu vyksta diskusijos dėl Europos Komisijos jo apimties, derybinių sričių paketo.

Atkreipkime dėmesį, kad net jeigu Europos Komisijos atstovai bus nuolaidūs Rusijai, pritarimą „Nord Stream 2“ turės dar pareikšti Europos Parlamentas, o jame „Gazprom“ projektas neturi daug šalininkų. Šiame kontekste suprantamas vokiečių ir rusų lobistų triūsas išimti naujo dujotiekio klausimą iš Europos institucijų „apyvartos“, suteikiant jam dvišalių Rusijos - Vokietijos tarpvalstybinių santykių klausimo pobūdį.

Daug politikų tiek Briuselyje, tiek Berlyne siūlo nepolitizuoti „Nord Stream 2“ ir žiūrėti į jį „per ekonominius akinius“. Akcentuojama, kad čia penkių „Gazprom“ partnerių įprastas verslas. Kiekvienas iš jų - prancūzų koncernas „Engle“, austrų OMV, britų-olandų „Shell“, Vokietijos „Uniper“ bei „Wintershall“ - pasiruošę suteikti 950 mln. eurų paskolą, o tai sudarys apie pusę Maskvoje sudaromo biudžeto. „Nord Stream 2“ pradėtų veikti jau 2019 metais.

Tuo pačiu dažniausiai nutylima, kad per abu dujų vamzdynus Baltijos juroje tekėtų apie 80 proc. Europos importuojamų dujų. Taigi visokeriopai būtų pažeista konkurencija Europos Sąjungos vidaus rinkoje, nekalbant jau apie didelį pavojų Ukrainos energetiniam saugumui. Rusija tikrai gautų papildomą galingą instrumentą Ukrainos šantažui, įskaitant energetinę blokadą.

Atskiras klausimas, kurio manipuliuoja „Gazprom“, tai dujų kaina. Rusija iš visų jėgų stengiasi įrodyti, kad jos pasiūlymas yra ir bus pigesnis negu Jungtinių Valstijų skalūninės dujos, gaunamos Europoje per jūros terminalus. Nutylimos didėjančios Norvegijos dujų eksporto galimybės, prie kurių šiuo metu stipriai dirbama Osle ir Varšuvoje. Be to, norvegų dujų koridoriaus į Lenkiją plėtra yra taip pat remiama Danijos Karalystės.

Deja, atsargi yra kitų Skandinavijos šalių nuostata „Nord Stream 2“ atžvilgiu. Suomija ir Švedija griežtai neatsiribojo nuo „Gazprom“ iniciatyvos ir pasiūlė klausimą svarstyti Europos Komisijos lygmenyje, nepaisant to, kad dujotiekis bus tęsiamas per šių šalių išskirtines ekonomines zonas Baltijos jūroje, o jį statant atsiranda ekologinės katastrofos Baltijos jūroje pavojus. Gali būti pažeisti cheminių ginklų arsenalai, kurie guli Baltijos jūros dugne dar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Kova dėl „Nord Stream 2“ sustabdymo nebus lengva. Ji pareikalaus visų suinteresuotų šalių susitelkimo ir virs tikruoju egzaminu deklaruojamam ES energetiniam solidarumui. Rusijos lobistai nesnaudžia.

Šešių koncernų, kurie realizuoja dujų tranzitą, atstovai nusiuntė laišką Europos Komisijos pirmininkui Jeanui-Claude'ui Junkeriui. Jie prašo netaikyti „Nord Stream 2“ ES teisinės procedūros ir palikti šį projektą Vokietijos ir Rusijos vyriausybių kompetencijai. Kalbama apie Austrijos rinkoje veikiantį „Gas Connect“, Čekijoje besidarbuojantį „Net4Gas“ ir dujų operatorius Vokietijoje – „Fluxys“, „Gascade“, „Gasunie“ ir „Ontras“. Pats J.C.Junckeris akivaizdžiai dvejoja ir pats laikas jam priminti apie būtinybę ginti ne tik korporacijų, bet ir Rytų Europos interesus.

Šiame kontekste lieka paklausti, ką daro Lietuvos diplomatai ir politikai šiuo klausimu? Ar šalia Astravos jėgainės klausimo nelieka pamirštas „Nord Stream 2“ projektas? Problema ne ką mažesnė negu Lukašenkos branduolinė fantazija. Rusija neslepia, jog planuoja dislokuoti Baltijos regione papildomus karinius vienetus, neva saugančius dujotiekį, nors iš tikrųjų šios magistralės apsaugai planuojama skirti karinius dalinius, kurie specializuojasi diversijose bei sabotaže. Ir ne paslaptis, kur Rusijoje eina pinigai gauti iš dujų eksporto – hibridiniams karams bei Kremliaus propagandai finansuoti, taip pat ir nukreiptai prieš Lietuvą.

„Berlyne aptiktame Vasario 16-osios Akto originale surandame lenkiškąją raidę!.. Nedramatizuokime situacijos dėl to, kad Stanislovas Narutavičius pasirašė aktą kaip Narutowicz! Narutavičius vis tiek buvo grynas lietuvis!“ – tokius teiginius Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose būtų galima priimti kaip balandžio 1-osios pokštus, jei jie neplistų ir kitomis dienomis.

Mūšiai dėl w turi ilgą ir nuobodžią istoriją. Būtų naivu juos suvesti į Valdemaro Tomaševskio šalininkų ir priešininkų lingvistinį pasistumdymą, juoba, kad daliai jo bendražygių reikėtų ne atlietuvinti, o atrusinti pavardes.

Dar užpernai vietos lietuvių patriotiniai veikėjai buvo nupiešę kartuves w raidei ir iškabinę piešinius prie Baltojo tilto Vilniuje. Lingvistinis akibrokštas patiko kai kuriems publicistams, Valstybinė kalbos komisija ir inspekcija tylėjo. Tai ir toliau būtų nišinis klausimas viešojo diskurso paraštėse, jei ne faktas, kad šiais metais į Seimą naujais projektais grįžo Lietuvos piliečių vardų pavardžių ir vardų rašymo įstatymas. Šie projektai įsirašė į plačius bandymus perkrauti Lietuvos ir Lenkijos dvišalius tarpvalstybinius santykius, į kokybiškai naujus permąstymus ir analizes dėl Lietuvos valstybės politikos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu.

Šiame kontekste nemažai optimizmo suteikia premjero Sauliaus Skvernelio aktyvumas ir parlamentinės Gegužės 3-iosios grupės iniciatyvos.

„Reikia perkrauti mūsų visą mąstymą apie lietuvių ir lenkų santykius“, – ambicingai uždavinius sau ir kitiems kelia Andrius Kubilius, minėto parlamentinio sambūrio iniciatorius ir vadovas.

Dabartinis premjeras, panašiai kaip ir jo pirmtakas, sutinka, kad daug ką galima vietoje pakeisti vardan lietuvių ir lenkų santykių atšilimo. Varšuva taip pat siunčia signalus, kad Lenkijos televizijos programų papildomas transliavimas Pietryčių Lietuvoje, ką pasiūlė Lietuva, yra geras būdas ištraukti mūsų valstybės regioną iš maskvietiškų kanalų įtakos. Taigi, lyg ir galime skelbti nacionalinį susitarimą.

Kaip tyčia, pavasaris – tai ir Valstybės saugumo departamento darbo pagrindinių gairių visuomenei pristatymas. Balandžio 3-osios ankstyvą rytą Seime buvo pristatytas „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“.

Netrūksta ten dėmesio Lietuvos lenkams. Skyriuje „Rusijos tėvynainių politika“ skaitome: „Rusija siekia į tėvynainių politikos darbotvarkę integruoti Lietuvoje nuolat keliamus reikalavimus suteikti išskirtines teises Vilniaus krašto lenkų bendruomenei. Suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“. Tik tiek ir net tiek – ir diagnozė, ir gydymo būdas.

Gaila, kad išvados daromos naudojant V.Tomaševskio pasiaiškinimo metodologija, žinoma daugeliui nuo Šv. Georgijaus juostelės prisegimo prie europarlamentaro švarko atlapo laikų – turiu omenyje tezę, kad lenkų ir rusų tautinių mažumų klausimai turi būti įmesti į vieną maišą ir vertinami kartu.

Jau vidurdienį VSD atstovai skubėjo patikslinti, kad jie omenyje turėjo ne įstatymo dėl vardų ir pavardžių rašymo projektą, o platesnę teritorinio separatizmo grėsmę Lietuvai. Suprask tuo pačiu, kad politikos formavimas ir įgyvendinimas tautinių mažumų klausimais toliau lieka Seimo bei Vyriausybės kompetencijose, o departamentas tik „daro rentgeną“ ir nesiūlo politikos keitimo Lietuvos lenkų atžvilgiu instrumentų.

Belieka apgailestauti, kad daug kas Lietuvoje norėjo įkvėpti šviežio pavasariško oro, o dovanų su balandžio šiluma gavo politinę anginą.

Gavėnios pradžioje išvardydama šalies vidaus politikos problemas, prezidentė pabarstė pelenų virš premjero Algirdo Butkevičiaus galvos. Nors Prezidentūroje apie tai nekalbėta, atrodo, kad ir užsienio politikos srityje premjeras pastaruoju metu neturi didelių nuopelnų. Geriausia iliustracija – Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai tarpvalstybiniai santykiai.

Laikai, kai veikė ir reguliariai posėdžiams rinkosi Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių bendradarbiavimo taryba, yra praeityje. Pastaruoju metu nesulaukta nei užsienio reikalų ministrų, nei premjerų vizitų Varšuvoje ar Vilniuje.

Nepaisant to, kad iki NATO viršūnių susitikimo Lenkijos sostinėje lieka puspenkto mėnesio, abiejų šalių politikai vis dar nesuranda bendro vardiklio ir nesėda prie derybų stalo. O rudenį daugelis Lietuvos užsienio politikos vykdytojų pranašavo tarpvalstybinių santykių pagerėjimo eros pradžią: nedraugiški Lietuvai politiniai veikėjai nueina Varšuvoje nuo politinės scenos arba atsisėda opozicijos suole, ir palaipsniui kontaktai tarp dviejų kaimynų turi šilti vis labiau.

Tai gal Beatos Szydło vadovaujamos konservatorių vyriausybės užsienio ir saugumo politikos programa stipriai skiriasi nuo lietuvių prioritetų? Iš tiesų, pakeitimų Varšuvoje per pastaruosius mėnesius būta, ir ne tik šalies vidaus gyvenime.

Konservatyvioji „Įstatymo ir teisingumo“ partija neslepia, kad jų tikslas – atsiriboti nuo anksčiau valdžiusių liberalų užsienio politikos schemos. Jarosławo Kaczyńskio partija nuosekliai kartoja, kad Europoje nori daugiau Jungtinių Amerikos Valstijų ir daugiau NATO. Pasak dabartinių Lenkijos vadovų, tik JAV ir Šiaurės Aljansas sugebės apginti buvusias socialistines šalis nuo Rusijos imperializmo, tik didinant NATO karinį potencialą Europos Sąjungos rytiniuose pakraščiuose galima jaustis saugiau ir sutramdyti pavojingą V.Putino apetitą.

Šiuo klausimu Lenkija surado sąjungininką – britų premjerą Davidą Cameroną, kuris augančių euroskeptinių nuotaikų kontekste šiuo metu ieško savo šaliai naujo kelio, naujos vietos europinėje šeimoje. Nėra paslaptis, kad britų požiūris į V.Putino politiką visada buvo realistiškesnis negu kitų Vakarų Europos šalių.

Lenkų konservatoriai svajoja suburti plačią posocialistinių ir galbūt Skandinavijos valstybių koaliciją, nuo Baltijos iki Adrijos jūros, ir vienu balsu kalbėti apie Rusijos grėsmę. Siekiama plačiu frontu remti demokratines permainas Ukrainoje ir toliau, kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, daugiau investuoti į Rytų kaimynystės politiką. Ar geriau Lenkijai būti paskutiniąja ES gigantų politikų tarpe, ar pirmąja mažesnių seserų apsuptyje - filosofinis ir nelengvas klausimas.

Reikia tuo pačiu pastebėti, kad nepaisant klaidų vidaus politikoje, prezidentas Andrzejus Duda ir ministrė pirmininkė B.Szydło jau gali pasidžiaugti sėkmingu aktyvumu ir tam tikrais laimėjimais tarptautinėje arenoje. NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje liepos pradžioje turėtų tapti tos diplomatinės ofenzyvos karūnavimu.

Nežada Lenkijos vadovai sudėti ginklų ir energetinės nepriklausomybės lauke. Lenkija, kaip mažai kas Europoje, supranta šio klausimo sudėtingumą ir Rusijos klastingą žaidimą. Vasario 12 dieną viešėdama Berlyne B.Szydło patvirtino Angelai Merkel, kad nebus toleruojami „Nord Stream 2“ ir panašūs Vokietijos-Rusijos projektai.

Šiame kontekste pravartu priminti ir „PKN Orlen“ reikalus. „Įstatymas ir teisingumas“ mano, kad „Orlen Lietuva“ gali sėkmingai vystytis ir tarnauti abiejų šalių ekonomikoms. Tokiu būdu ekonominė nauda kartu žygiuotų su politiniais dividendais, svarbiais Vidurio ir Rytų Europos saugumui.

Jei yra tiek daug sąlyčio taškų tarp dviejų šalių, tai kokios juodos katės vis dar laksto tarp Varšuvos ir Vilniaus, trukdydamos strateginiam bendradarbiavimui? Ryški dalis Lenkiją valdančių konservatorių tyliai, bet aiškiai tvirtina: kol nesame tikri dėl Lietuvos lenkų teisių švietimo ir kultūros srityse, tol atšilimo tarp kaimynių nebus. Politinis elitas Vilniuje mano, kad šis užburtas nesusipratimų trikampis tarp Lietuvos, Lenkijos ir Lietuvos lenkų - tai fikcija ir utopija. Tai rūkas, kuris savaime išsisklaidys, kai pavasario saulė kils aukščiau.

Politikoje visgi savaime niekas nevyksta. Tą turėtų suprasti ir Lietuvos premjeras - suprasti ir atsakyti sau į klausimą, kuris ministras jo Vyriausybėje yra atsakingas už tautinių mažumų reikalus. Gal švietimo ir mokslo? Gal kultūros? Gal turėtų realiai pradėti dirbti dar vasarą atkurtas Tautinių mažumų departamentas? Jo lokalizacija, buvusių geležinkeliečių kultūros namų užnugaryje, parodo jo tikrą vietą ne tik sostinės, bet ir politinio gyvenimo žemėlapyje.

Neužtenka sukurti instituciją ir instaliuoti direktorės kėdėje savo partietę, būtina tą departamentą integruoti su Vyriausybės kanceliarijos ir kitų svarbių Vyriausybės padalinių veikla. Geriausiai minėtame trikampyje jaučiasi Lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis ir jo pagalbininkai iš Lietuvos rusų aljanso. Atrodo, kad A.Butkevičiui ši situacija taip pat priimtina: yra vienas didelis, neįveikiamas trukdytojas lietuvių-lenkų santykiuose, todėl atsiprašome, nieko negalime padaryti.

Tai kas gi išvys žiemą iš Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių?

Doc. Andžej Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas, Lietuvos politologų asociacijos tarybos narys, taip pat priklauso Pasaulinei etniškumo tyrėjų asociacijai Niujorke