Partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko vertinimu, naujasis krašto apsaugos ministras turėtų būti ne politikas, o profesionalas, kurio patirtis ir žinios leistų skirti visą energiją ir dėmesį Lietuvos saugumui didinti bei stiprinti bendradarbiavimą su NATO ir ES šalių partneriais. Labai svarbu, kad pasirinktas kandidatas turėtų autoritetą ir visuomenėje, ir tarp kariškių. Todėl būtent tokius kriterijus siūloma taikyti ir naujam KAM ministrui.

„Šiuo metu Lietuvai kaip niekada reikia sutarimo ir sprendimų, kurie nuramintų ir sutelktų visuomenę. Pasirinkus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narį kaip kandidatą į KAM ministrus, neišvengsime šio posto politizavimo ir bandymo krašto apsaugą panaudoti rinkimų kampanijoje.

Neabejoju, kad dėl partinių viešųjų ryšių tikslų bus didinamos karo grėsmės ir taip nukreipiamas dėmesys nuo pagrindinio uždavinio – realaus Lietuvos saugumo užtikrinimo. Premjerės Ingridos Šimonytės įvardintas kandidatas į KAM ministrus – TS-LKD partijos narys ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas tikrai neatitinka šių kriterijų. Jis savo veikla parodė, kad dažnai viešuosius ryšius ir savireklamą iškelia aukščiau nacionalinių interesų“, – sakė A. Zuokas.

L. Kasčiūnas yra buvęs Nacionaldemokratų partijos pirmininko Mindaugo Murzos pavaduotojas. Be to, ir kai kurie dabartiniai L. Kasčiūno pasisakymai, nepaisant užimamų pareigų, balansuoja ant nesantaikos kurstymo ribos ir aiškiai prieštarauja vakarietiškoms vertybėms.

Tenka priminti, kad būtent L. Kasčiūno narystė konservatorių partijoje buvo suspenduota, kai tiriant politinės korupcijos bylą buvo įtarta, kad už piniginį atlygį iš koncerno „MG Baltic“ L. Kasčiūnas bandė įtakoti Seimo konservatorių frakcijos narius.

Susirūpinimą kelia ir faktas, kad nepaisant teismo nuosprendžio politinės korupcijos byloje, KAM kartu su „MG Baltic“ grupe siejamomis įmonėmis šiuo metu vykdo ne vieną koncesijos projektą dėl karinių miestelių statybos ir jų valdymo. Dar 2023 m. spalio mėnesį ministras Arvydas Anušauskas pristatė karinių miestelių pabrangimą – nuo 169 iki 230 mln. eurų. Neabejojame, kad šie sprendimai negalėjo įvykti be Vyriausybės ir atskirų politikų lobizmo bei palaikymo. Būtent apie lobizmą ir bandymus papirkinėti atsistatydindamas kalbėjo ir ministro postą palikęs A. Anušauskas.

Todėl sklaidant tiek visuomenės, tiek užsienio partnerių abejones, raginame prezidentą į krašto apsaugos ministro pareigas skirti profesionalą, o ne valdančiųjų deleguotą politiką.

Politikai giria bankus, kurie prisidės prie krašto gynybos sumokėdami solidarumo mokestį. „Solidarumo“ žodis čia netinka, nes solidarumas reiškia, kai kažką darai savanoriškai, o ne priverstas įstatymu. Neteisinga išvis šį mokestį vadinti „bankų solidarumo“ mokesčiu, nes jį realiai sumoka Lietuvos gyventojai ir verslas, mokėdami vienas didžiausių paskolų palūkanas ir banko mokesčius. Tad ne bankai, o Lietuvos žmonės jau tiesiogiai prisideda prie papildomo krašto gynybos finansavimo.

Tačiau to dar neužtenka, Seimo nariai siūlo dar papildomai apmokestinti verslą ir gyventojus, lyg papildomi milijonai eurų būtų geriausias šarvas nuo galimų grėsmių. Deja, ne. Ne pinigų kiekis, o jų protingas ir efektyvus panaudojimas yra realus krašto gynybos pajėgumo pagrindas.

Šių metų biudžete gynybai numatyta 2,1 mlrd. eurų. Didžiąją dalį šių lėšų sudarys biudžeto asignavimai, likusi dalis bus skirta iš surinkto bankų „solidarumo“ įnašo. Pastaroji galės būti leidžiama tik statyboms! Ir gynybos biudžetas kitąmet pasieks rekordinius 2,71 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau, matome, kad karštos politikų kalbos dažnai lieka tik spaudos pranešimuose. Krašto apsaugos ministerija (KAM), įgyvendindama krašto apsaugos sistemos plėtros planus, per ateinantį dešimtmetį (DEŠIMT METŲ) karinei technikai ir amunicijos atsargoms įsigyti planuoja skirti tik 3,1 mlrd. eurų, t. y. kasmet tai sudarytų apie 12 proc. viso gynybos biudžeto. Toks KAM ministro viešas prisipažinimas! Tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. realioms atgrasymo priemonėms! Esame statybininkų tauta, todėl įsivaizduojame, kad mus apgins nauji poligonai ir kareivinės… Ir sunku patikėti didelius pinigus politikams, kurie atidarydami naujas kareivines, net nesugeba pasakyti žurnalistams be popierių, kiek pabrango projektas nuo pradinės kainos. Pasirodo nedaug, kokiu nežymiu trečdaliu…

Partija „Laisvė ir Teisingumas“ puikiai supranta poreikį stiprinti gynybos pajėgumus kaip būtiną atgrasymo priemonę, tačiau esame realistai ir žinome, kad tik kolektyvinės gynybos skydas gali būti efektyvus, ir aišku - pirmiausia NATO. Tačiau kintanti JAV politika ir Dolando Trampo pareiškimai, net dar netapus prezidentu, jau daro neigiamą poveikį Ukrainos fronte ir NATO įsipareigojimų stiprumui. Deja, kai kur reikia sutikti D.Trumpu: iš 30 NATO šalių tik dešimt skiria saugiau nei 2 proc. BVP. Ir tarp jų, išskyrus JAV, Jungtinė Karalystę ir Lenkiją, tik mažosios šalys kaip Lietuva. Tai kiek mes bedidinsime savo finansinį indėlį, dėl mažo mūsų BVP, jis išliks labai nežymus.

Ir nereikia pykti ant JAV generolo Beno Hodgeso, kuris pasakė žinomą tiesą – 5-jo NATO straipsnio ir net regioninių gynybos planų aktyvavimą turės patvirtinti NATO šalių politikai. Ir tam reikės laiko.

O paskutinių dienų naujiena, tai Lenkijos įstatymų apribojimai, kurie neleidžia Lenkijos kariuomenei vykdyti karinius veiksmus už šalies sienų. Net NATO 5 straipsnio aktyvavimas neįmanomas neįveikiant šios teisinio barjero. Dešimtys iškilmingų Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikimų, o esminiam klausimui ir susitarimui prie vyno taurės laiko ir neužteko. Kartu tai rodo Lietuvos užsienio politikos fiasko, kai daug karštų kalbų, bet jokių namų darbų. Užsienio ir KAM reikalų ministrai turėtų eiti užtarnauto poilsio. Kaip galima reikalauti piliečių didesnio finansinio prisidėjimo, kai pati valdžia nesugeba atlikti paprastą kaiminių šalių teisės aktų analizę, kurie karinio konflikto atveju netrukdytų staigiai reaguoti? Priminsiu, net tankams iš Vokietijos pervežti į Lietuvą reikės lenkų leidimo ir geranoriškumo.

Todėl ryžtingai pasisakome už jungtines Europos Sąjungos karines pajėgas ir bendrą sienų apsaugą. Ir bendrą teisinį reguliavimą.

Ir tai turi tapti mūsų užsienio politikos pagrindiniu tikslu.Tam turime telkti sąjungininkus visoje ES. Kiekvienas Lietuvos kandidatas į Europos parlamentą turi įsipareigoti siekti šio gyvybiškai svarbaus tikslo. Svarbaus ne tik mums, o visai Europos Sąjungai.

Visiškai nelogiška matyti, kaip didžiausių ES ir NATO šalių, tokių kaip Italija, Prancūzija ir Vokietija, karinės pajėgos sukoncentruotos ES viduryje. Kai tai pačių ES politikų patvirtinti gynybos planai ir numatomos grėsmės yra ES pasienio valstybėse, ypač rytuose. Ir tai padėtų net toms šalims, kurios nenoriai didina lėšų gynybai, efektyviau panaudoti turimus resursus.

Karo ar karinių konfliktų atveju, karių motyvacija yra nemažiau svarbi nei moderni ginkluotė. Dažnai girdime klausimą, kodėl vokiečių kariai turi ginti Lietuvą, ar britų – Estiją. Atliekamos ES gyventojų apklausos rodo gana rezervuotą visuomenės norą kariauti už kitą šalį. Todėl turime pakeisti naratyvą savo galvose ir politikų kalbose. Vokiečiai Lietuvoje saugos ne mus, o Europą, tame tarpe ir savo namus. Ir čia laukia didelis darbas, kad kiekvienas ES pilietis, kuris tarnautų Jungtinėse ES pajėgose Lietuvoje ar Portugalijoje, Kroatijoje ar Graikijoje, žinos, kad rengiasi ginti Europą kaip savo namus. Lenkas, vokietis, italas, prancūzas ar lietuvis bendros tarnybos metu ne tik padidins savo gynybos gebėjimus, bet stiprins tą vienybės jausmą, kuris suprantamas tik ginklo broliams.

Suprantama, kad tai ilgas kelias, bet nepradėjus juo eiti, liksime ten kur ir dabar esame. Nes grėsmių artimiausius dešimtmečius Europos Sąjungai tikrai netrūks. Jau ES žengiami pirmi žingsniai – bendri mokymai tarp ES šalių, bandymai sureguliuoti teisinius skirtumus. Svarstoma nauja Europos komisaro pozicija ES gynybai.

Ir pagrindiniai neatidėliotini darbai: ES karinės technikos ir amunicijos standartizavimas, bendrų gynybos pramonės pajėgumų formavimas ir teisinių procedūrų dėl karinės technikos judėjimo už nacionalinių sienų, įteisinimas. Europos Sąjunga jau yra ekonominės sąjunga, tačiau turime tapti ir karine sąjunga.

O ką galime ir privalome padaryti patys?

Pirma: Politinių partijų susitarimas dėl vyriausybės ir valstybės tarnybos veiksmų, skirtų BVP didinimui. Pasisakome už valdžios institucijų įsipareigojimą mažinti biurokratiją, perteklinius ribojimus, ES lėšų greitą panaudojimą, šešėlio mažinimą ir Lietuvos ekonomikos augimo skatinimą, kuris didintų šalies BVP, o kartu ir gynybos biudžetą. Politinių partijų susitarimas – siekti 4 proc. BVP augimo kasmet. Yra labai konkrečių priemonių: vyriausybė kažkodėl nesinaudoja galimybe gauti papildomas pajamas už žemę, kuri užstatyta pastatais ir yra nuomojama. Priėmus sprendimą ją be jokių biurokratinių procedūrų parduoti, biudžetas gautų dideles pajamas, kurias galėtų nukreipti atgrasinimo priemonių stiprinimui.

Antra: Suprasdami gynybos finansavimo svarbą siūlome pilietinę akciją – 5 metų laikotarpiui atsisakyti vienos nedarbo dienos. Juk per vieną darbo dieną Lietuvoje sukuriama apie 180 mln. eurų BVP. Ir tai galėtų būti Kovo 11-oji. Taip prasmingai paminėtume Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir įtvirtintume savo laisvę realiais darbais.

• Pasisakome už tvirtą transatlantinę partnerystę ir NATO glaudesnį bendradarbiavimą. Tačiau, vertindami atskirų šalių vidaus politikos interesų svarbą bei nepastovumą, ir tai, kad NATO neturi savo karinių pajėgų, kurios galėtų greitai reaguoti į grėsmes, būtina sukurti ES ginkluotąsias pajėgas.

• ES jungtinės ginkluotosios pajėgos – stiprus ir efektyvus NATO aljanso partneris.

Todėl pagrindinis Lietuvos užsienio politikos tikslas turi būti telkti sąjungininkus dėl ES jungtinių karinių pajėgų ir bendros ES sienų apsaugos įsteigimo, kurių pajėgos būtų dislokuotos pagal realias grėsmes ES pasienio valstybėse.

• Tai turi būti ir naujojo ES parlamento kadencijos pagrindinė tema – bendra jungtinė ES armija ir pasienio apsauga, kuri garantuotų nelegalios imigracijos sustabdymą taikant apgręžimo politiką Lietuvos, Lenkijos, Suomijos ir kitų šalių pavyzdžiu.

• Taip būtų teisingai ir logiškai paskirstytos ES lėšos bei kariniai pajėgumai, taip pat stiprinama europiečio tapatybė ir atsakomybė už savo kontinentą bei taiką pasaulyje.

• ES jungtinės karinės pajėgos kartu su NATO taip pat būtų realiausios saugumo garantijos Ukrainai, tapus ES nare.

Pirmi žingsniai:

• ES karinių pajėgų ginkluotės unifikavimas ir pramonės pajėgumų užtikrinimas;

• Teisiniai sprendimai, kurie užtikrintų karinių pajėgų judėjimą tarp ES šalių – narių;

• ES bendrų karinių pajėgų suformavimas ir dislokavimas ES pasienio valstybėse pagal patvirtintus NATO gynybos planus ir realias grėsmes.

2023 m. rugsėjo mėnesio Europos Parlamento paskelbtoje apklausoje – 81 proc. ES piliečių teigiamai žiūri į ES ginkluotojų pajėgų sukūrimą. Ypač palankus didžiausias karines pajėgas ES turinčių valstybių, tokių kaip Prancūzija (branduolinė valstybė), Italija, Lenkija požiūris į tai. Taip pat ir Lietuvos.

Šiandien keistai atrodo, kai didžiausios kariuomenės bei ginkluotės kiekiai yra sutelkti Europos viduryje (nors Prancūzija, Vokietija, Italija ar Olandija neplanuoja tarpusavio santykių aiškintis ginklu), kuomet bendrai pripažintos grėsmės yra pasienio ES valstybėse.

Keistai atrodytų, jei mes stabdytume nelegalius imigrantus ne prie Baltarusijos sienos, o prie Kauno... Tačiau, taip atrodo NATO ir ES gynybos planai realybėje, o NATO sutarties 5 straipsnio aktyvavimui reikia visų šalių pritarimo ir laiko tokiam sprendimui priimti.

Partija Laisvė ir teisingumas, remdamasi Lietuvos ir užsienio karo ekspertų rekomendacijomis bei vertinimais, taip pat Rusijos-Ukrainos karo patirtimi, neigiamai vertina VGT sprendimą įsigyti tankus, nes šis sprendimas, pasirodo, priimtas vienasmeniškai Lietuvoje ir nėra integruotas į NATO gynybos planus.

Šis sprendimas, vertinant ribotus Lietuvos finansinius resursus krašto gynybai, ženkliai apriboja Lietuvos galimybes apsirūpinti kitomis efektyvesnėmis gynybos sistemomis ir įklampina į ilgalaikius neproporcingai didelius išlaikymo kaštus.

Tankų įsigijimas be palaikymo iš oro neturi prasmės, o brangus logistikos organizavimas reikalautų ypatingai didelių ir taip ribotų lėšų gynybai.

Lietuvai svarbu didinti savo strateginių objektų ir miestų gynybos potencialą. Tam būtinos skirtingo nuotolio priešlėktuvinės, prieštankinės gynybos priemonės; oro, jūrų ir žemės dronai; elektroninės gynybos priemonės; vietinės karo pramonės stiprinimas ir aktyviai gynybai paruošta visuomenė. (Suomijos ir Šveicarijos pavyzdžiai).

Gynybos papildomas finansavimas: jokių naujų mokesčių!

• 2024 m. Lietuvos gynybos biudžetas bus 2.1 mlrd. eurų, t.y., 2,75 proc. nuo BVP 134,8 mln. eurų, kuri valdžia vadina ,,banko solidarumo mokesčiu‘‘, mes, Laisvė ir teisingumas, tai vadiname verslo ir piliečių papildomu prisidėjimu prie Lietuvos gynybos, nes būtent jie sumoka šiuos pinigus už brangiausias paskolas ir banko aptarnavimo mokesčius ES.

• Pagrindinė gynybos stiprinimo priemonė – Lietuvos ekonomikos skatinimas. Valdžios institucijos ir lyderiai turi įsipareigoti mažinti biurokratiją, perteklinius ribojimus, spartinti ES lėšų greitą panaudojimą, šešėlio mažinimą, kuris didintų šalies BVP, o kartu ir šalies gynybos biudžetą. Siūlome parengti ir pasirašyti Politinių partijų susitarimą, kuriame būtų aiškios ekonomikos skatinimo priemonės, kurios leistų pasiekti – 4 proc. BVP augimo kasmet.

Nepateisinama, kai prasiėjus jau ketvirtiems 2021-2027 m. Europos Sąjungos (ES) finansinės perspektyvos metams, Lietuvos regionuose nepradėti investiciniai projektai, kuriems skirta 1.8 mlrd. Eurų! Šios lėšos augintų regionų gyvenimo kokybę ir šalies BVP. Priežastis – ministerijos iki šiol nepabaigia planavimo proceso... Tai nepateisinama.

• Pasisakome už vienos nedarbo dienos atsisakymą 5-erių metų laikotarpiui, kaip pilietinę priemonę tikslui pasiekti: per vieną darbo dieną Lietuvoje sukuriama apie 180 mln. eurų BVP.

Tai galėtų būti Nepriklausomybės atkūrimo diena – Kovo 11-oji. Taip prasmingai pažymėtume Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir savo darbu įtvirtintume savo laisvę, nes stiprintume savo gynybą.

Visų pirma, kieno interesus jis atstovauja: kaip meras – Vilniaus miesto, ar kaip TS-LKD partijos narys galimai savo partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio šeimos verslo interesus.

Mat, rutuliojantis visai Nacionalinio stadiono epopėjai, paaiškėjo, kad „BaltCap“ fondo įmonė „BaltCap Infrastructure Fund“ yra glaudžiai susijusi su milijoninėmis investicijomis į Karalienės Mortos mokyklą ir vaikų darželį „Vaikystės sodas‘‘. Į Lansbergių verslą investavo nei daug, nei mažai - apie 11 mln. eurų.

Šį sandorį, kaip ir sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe dėl Nacionalinio stadiono, organizavo lošimais ir pinigų pasisavinimu įtariamas „BaltCap“ partneris Šarūnas Stepukonis.

Ar čia ne sutapimas, kuomet Tėvynės sąjungos – konservatorių tuometis Vilniaus vicemeras V. Benkunskas pakeičia savo neigiamą ir griežtą poziciją dėl Nacionalinio stadiono projekto beveik tuo pat metu, kai  jo partijos pirmininko G.Landsbergio šeima derasi su „BaltCap“ dėl 11 mln. eurų investicijos į savo šeimos verslą.

Kitas įdomus „sutapimas“ – viešai nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras ir „BaltCap“ fondas dirba su ta pačia teisininkų kontora „TGS Baltic‘‘. Tad klausimas, ar vilniečiai ir visa Lietuvos visuomenė (juk stadionas nacionalinis!) gali gauti objektyvią informaciją apie tai kas vyksta su stadionu, lieka atviras. Beje, Vilniaus miesto savivaldybė ir jai pavaldžios įstaigos  taip pat ilgą laiką dirbo su advokatų kontora „Wint law firm“ (po susijungimo kontoros pavadinimas tapo „Noor“, kurios klientas yra „BaltCap“). Šios įstaigos patekdavo į V. Benkunsko kuruojamas sritis. Kodėl tas svarbu? Todėl, kad V. Benkunsko sūnėnas taip pat tarybos narys Mantas Benkunskas dirbo „Wint law firm“. 

Kalbant apie „BaltCap“ fondo partnerių problemas, tai yra privačios įmonės reikalas, tačiau jų problemos neturi būti sprendžiamos vilniečių pinigais. Stadiono teritorijoje darbai nevyksta nuo 2023 lapkričio mėnesio, nors tokio darbų stabdymo galimybės dėl tokių priežasčių, apie kurias jau kalbėjau ne kartą, sutartyje nėra. Kitaip tariant, šis darbų stabdymas jau šiuo metu gali būti traktuojamas kaip sutarties pažeidimas ir pagrindas tą sutartį nutraukti.

Dar priminsiu, kad „BaltCap“ gautus pinigus iš bankų tik perskolina Vilniaus miestui užsidėjęs savo maržą (politinę riziką). Šiuo metu šių pinigų kaina Vilniui būtų apie 10-11 proc. metinių palūkanų, kai miestas ir Vyriausybė gali skolintis pati kur kas pigiau.

Todėl raginu Vilniui atstovaujantį miesto vadovą ne tylėti, o imtis aiškių veiksmų:

1. Fiksuoti statybų sustabdymą kaip sutarties pažeidimą. Tačiau matome priešingai.  V. Benkunskas iš karto viešai pareiškia, kad žiema šalta, todėl darbų sustabdymas tiesiog yra ne „sustabdymas‘‘, o „pertrauka‘‘.

2. Viešai paskelbti „BaltCap“ prašomą indeksavimo sumą. Taip būtų išvengta spekuliacijų, ypač žinant, kad fondas derasi dėl pasitraukimo iš sutarties, o ne dėl paties projekto.

3. Imtis aiškių veiksmų (o ne lauktų jau keturis mėnesius!): pareikalautų garantijos, perimtų techninio  projekto nuosavybę ir skelbtų naują paprastą statybos rangos konkursą.

Juk tokiame konkurse būtų didelė konkurencija, kuri parodytų realią nacionalinio stadiono kainą ir greičiausią laiką jam pastatyti. Juo labiau, kad Nacionalinio komplekso statybas galima būtų skaidyti dalimis. Būtų sąžininga ir teisinga, nereikėtų gaišti laiko aiškinimams, kas ką pralošė ir kuriame kazino.

Ir pabaigoje priminsiu apie 2021 metų Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą, kuriame fiksuota tuometinė Vilniaus miesto pozicija: „...koncesijos sutartis kaip tik numato, kad finansuoti statybas – ir netgi galimus jų kainų pokyčius – privalo privatus subjektas.“

Mere, kas vėl pakeitė jūsų poziciją? Ir kodėl? Sąžiningiausia išeitis Vilniaus merui Valdui Benkunskui – dėl daugelio interesų konflikto pasitraukti iš Daugiafunkcinio komplekso tarpinstitucinės valdymo grupės vadovo pareigų.

Taigi, visų pirma pasikartokime, o tiksliau Vilniaus valdžiai priminkime sostinės  pagrindinių  grėsmių sąrašą.  Pirmoji  – Rusijos karinė grėsmė, apie kurią kalba visi Lietuvos politikai ir ekspertai, ir ką bei kaip turime daryti, kad atgrasytume bei pasiruoštume atsakui. Antroji – netoli Lietuvos sostinės yra Astravo atominė elektrinė, kurios saugumas daugiau nei abejotinas ir kur jau veikia du branduoliniai reaktoriai. Nepaisant visų išvardintų grėsmių, Vilniaus gatvės yra taip susiaurintos, kad nei gyventojų evakuacija, nei miesto gynyba yra tiesiog neįmanoma. Beje, tokią situaciją konstatavo ir ja piktinosi net tai pačiai valdančiųjų koalicijai priklausantis Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas bei ekspertai.

Viena iš tokių grėsmių – Vilniaus kelių infrastruktūra neparuošta grėsmės atveju nei greitai evakuacijai, nei pagalbos patekimui.

Kalbu apie pagrindinius magistralinius iš miesto vedančius kelius ir „butelio kaklelius“, kurie neleistų evakuoti vilniečių iš miesto nė viena (!!!!) kryptimi. Tai ne tik skandalinga, bet ir nusikalstama. Mūsų visa gynyba vyksta tik liežuviu ir feisbuko puslapiuose.  

Eišiškių plentas nuo Dariaus ir Girėno g. sankryžos iki Pietinio miesto išorinio aplinkkelio (A19) – tik dvi juostos, nors šalia oro uostas, geležinkelio mazgas, logistikos įmonės ir augantys gyvenamųjų namų kvartalai. Būtina pradėti bent projektavimo darbus,  kad šis „butelio kakliukas“ atsikimštų.

Antra: išvažiavimas ties Gariūnais į Vilnius - Kaunas magistralę – čia visada susidaro didžiuliai kamščiai. Laisvės partija susiaurino rezervuotas gatvės raudonąsias linijas, užstatė parduotuvėmis. Ir kaip dabar išplėsti išvažiavimą?  Tai rimtas uždavinys ir jį reikia spręsti.  Dabar.

Toliau galima paminėti avaringą ir tik dviejų juostų Nemenčinės plentą iki Vilniaus ribos, kur prasideda keturių juostų kelias. Turiu pasveikinti, kad pagaliau mūsų raginimus miesto valdžia išgirdo ir dar nuo 2015 m. parengtas projektas šiais metais pagaliau sulauks darbų pradžios. Aišku, logiškas klausimas, kam tada reikėjo prieš metus įrengti naujus dviračių takus, kurie pagal šį projektą bus griaunami. Svarbu – vienas transportinis „butelio kakliukas“ bus panaikintas. Toliau galima paminėti Žaliųjų ežerų gatvę, Valakampių tiltą, kuris dėl avarinio stovio susiaurintas jau treji metai.

Tai tik keli pavyzdžiai – jų yra ir daugiau. 

Todėl tiek aš, tiek ir kiti strategiškai mąstantys politikai siūlėme, pirmiausia, biudžete numatyti lėšas tokių jungčių projektinių pasiūlymų parengimui ir projektavimui. Visų šių išvardintų projektų projektavimo darbams pradėti užtektų 400 tūkst. eurų. 

Tai iš esmės pagerintų ne tik galimus evakuacijos kelius, bet ir sostinės gyvenimą taikos metu. Deja, valdantieji pasiūlymus atmetė, nes, esą, Vyriausybė turi pasakyti, kurie Vilniaus keliai yra evakuaciniai. Buvo ir kitas valdžios siūlymas – skirti šimtus tūkstančių eurų studijai parengti, kuri paaiškintų, kurie keliai karo, ar masinės avarijos atveju būtų evakuaciniai. Manau, tam tikrai užtektų pažiūrėti gūgl maps‘us ir, kaip mano amžiną atilsį tėvukas sakydavo, būtų „ir arkliui aišku“, ką ir kaip reikia daryti.

Biudžeto svarstymo metu Miesto plėtros komitetas, kurio nariu esu, vienbalsiai merui ir tarybai pasiūlė „numatyti 100 tūkst. eurų naujai programos daliai „Vilniaus miesto evakuacinių kelių projektavimas“, prioritetą suteikiant šiems projektavimo darbams: Eišiškių plento atkarpos nuo S. Dariaus ir S. Girėno g. iki Vilniaus pietinio aplinkkelio (A19), Žaliųjų ežerų g., Pilaitės pr. pabaigos link Sudervės, Liepkalnio g.“

Projektavimas labai svarbu, nes kai nėra projektų, tai ir turint lėšų, negali jų panaudoti. Labiausiai šioje situacijoje glumina ne tai, kad valdantieji atmeta viską, ką siūlo opozicija, o tai, kad patys šiuo metu būdami atsakingi už Lietuvos saugumą, nesugeba nei sudėlioti gyvybiškai svarbių prioritetų, nei jų koordinuoti – pradedant Vyriausybe ir baigiant savivalda. Tad ne kas kitas, o patys konservatoriai savo negebėjimu vadovauti kuria „košmarišką scenarijų“, o Vilniaus valdžia užuot pasirūpinusi gyventojų saugumu, tęsia hipsteriškas R. Šimašiaus tradicijas.

Pasirinkti kiti prioritetai, o 1,4 milijardo eurų biudžete nerasta evakuacinių kelių jungčių projektavimui 400 tūkst. eurų…

Biudžete dosniai atseikėta VšĮ „Vilniaus naktinis biuras“, kurio valdybos pirmininku paskirtas skandalais pagarsėjęs Šimašiaus bendražygis Markas Adamas Haroldas. Ką veiks ši VšĮ? Tai mįslė net patiems valdantiesiems, bet finansavimas įspūdingas – 290 tūkstančių eurų.

Einam toliau per biudžeto eilutes. Ir ten nei daug nei mažai – beveik 11 milijonų eurų – numatyta „Go Vilnius“. Taigi, 700 metų Vilniaus jubiliejus baigėsi, o apetitas pinigams – ne. Bet galbūt už juos „Go Vilnius“ vėl ieškos G taško..., tik kad iš rytų nepradėtų važiuoti jo ieškoti.

O štai, ką veiks ir ko ieškos VšĮ „Neutralus klimatui Vilnius“, vis dar lieka paslaptis. Mat įmonės vadovė net nesugeba paaiškinti, kokiems tikslams naudos  pusę milijono eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Ką gi, 13 milijonų hipsteriškiems naktiniams biurams ir kitoms dar tik besikuriančioms valdančiųjų „lesyklėlėms“, kaip reikės pateisinti savo veiklą ir pinigų „įsisavinimą“. Grėsmės ir evakuacijos palauks. Tiek daug kalbama apie civilinės saugos stiprinimą, tai Vilniaus biudžete tam reikalui skirta tik 20 tūkst.  eurų, nors dar prieš metus buvo 55 000 eurų plius 40 tūkst. eurų – 40 tūkst. eurų – priedangos ženklų gamyba ir montavimas. Taip atrodo Vilniaus pasirengimas … 

Įdomus sutapimas – šią savaitę Vilnius tvirtins savo istoriškai didžiausią biudžetą. Šią savaitę prasideda didžiausios per 40 metų karinės NATO pratybos. Prieš pat jas NATO karinio komiteto pirmininkas Robas Baueris pasakė: „Pagrindinis skirtumas nuo praeitų metų tas, kad smarkiai pasikeitė ginkluotosios pajėgos ir gynybos organizacijos. Kas visai nepasikeitė – tai visuomenės nesuvokimas, kad konflikto ar karo atveju turės veikti ne tik kariuomenė, bet ir visa visuomenė bus įtraukta. Norime to, ar ne“. Dėl Lietuvos visuomenės su R. Baueriu pasiginčyčiau, visuomenė supranta, tačiau dėl Vilniaus valdžios nesuvokimo abejonių visiškai neturiu. Jų suvokimas apsiriboja tik pareiškimais feisbuke.

Tiek nekompetencijos ar atvirų nusišnekėjimų demonstruotų viešumoje, kiek per šią kadenciją paleido „arogancijos koalicijos‘‘ vyriausybė, galėtų tapti nauju mūsų valstybės antirekordu.

Pats paskutinis akibrokštas – Švietimo, mokslo ir sporto ministro Gintauto Jakšto siūlymas uždaryti rusiškas mokyklas. Kaip kolektyvinę bausmę už tai, kad vienoje mokykloje tarp mokinių įvyko konfliktas... Tiesiog primena sovietmetį. Žinoma, galima būtų šį ministro akibrokštą nurašyti – juk už mūsų vaikų švietimą atsakingas asmuo net nežino, kiek biologijoje yra lyčių, tad tikėtis, kad jis ką nors būtų girdėjęs apie Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos konvenciją, kurią Lietuva yra pasirašiusi ir kuria įsipareigojome užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis savo gimtąja kalba, būtų naivu.

Tačiau numoti ranka į eilinę šios Vyriausybės nario kvailystę – pavojinga. (Beje, vadovaujantis tokia ministro logika, Lietuvoje reikėtų uždarinėti ir lenkiškas mokyklas – juk visai neseniai socialiniuose tinkluose nuskambėjo skandalas su lenkų kilmės jaunuoliu, tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje ir laukiančiu Putino „išvadavimo“). Ypač, kai tokiam ministro nusišnekėjimui tinkamo atsako nedavė ir premjerė Ingrida Šimonytė. Pagirtina, kad nuo tokio švietimo ministro pareiškimo atsiribojo kai kurių partijų lyderiai ir net keli koalicijos ministrai.

Kaip bausmė nuskambėjęs pasiūlymas yra viešos nesantaikos tarp lietuvių ir rusų kurstymo pavyzdys ir grėsmė nacionaliniam saugumui.

Kaip bausmė nuskambėjęs pasiūlymas yra viešos nesantaikos tarp lietuvių ir rusų kurstymo pavyzdys ir grėsmė nacionaliniam saugumui: daugiau nei šimtas penkiasdešimt tūkstančių Lietuvos piliečių atiduodami Putino globai. Toks švietimo ministro pareiškimas rodo, kad visi rusakalbiai Lietuvos piliečiai yra „negeri‘‘ piliečiai. Putinas ploja atsistojęs! Ir dar, matyt, galėtų viešai padėkoti Lietuvos švietimo ministerijai, atsakingai už mokyklų ugdymo programas, kuri daugelį metų už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus leido vadovėlius su visiška Kremliaus propaganda. Tai ko tikėtis iš mokinių, jei net mes Europos Sąjungoje mokome tą patį, ką jie girdi per propagandines Kremliaus laidas.

Naivus tikėjimas, kad draudimais ar mokyklų uždarymais galima kažką pakeisti, tik parodo, kad antrus metus besitęsiantis karas Ukrainoje nepaskatino kurti tautinių mažumų integravimo strategijos, o tik dar labiau sustiprino sovietinį valdančiųjų mentalitetą. Viską drausti ir bausti, atstumti. Uždraudėme televizinę Kremliaus propagandą, tačiau realybėje regionuose už kelis eurus gausi prieigą prie šimtų piratinių kanalų. Ar kam Seime ar Vyriausybėje tai rūpi?

Taip, diskusija dėl mokyklų ugdymo tautinėmis kalbomis galima ir būtina, ypač dėl tokio ugdymo kokybės, dėmesio lietuvių kalbai, kritiniam mąstymui, bet tik ne tokia forma ir ne tokiu metu.

Tai dabar ir turime pasekmes, dėl kurių yra atsakingos Lietuvos valstybės institucijos ir pirmiausiai švietimo sistemos politikai. Ir tai nacionalinio saugumo klausimas. Ne kelių vizų atšaukimas, o švietimo kokybė ir ilgalaikiai tikslai. Putinizmas ne amžinas, o po pralaimėjimo Ukrainoje, Rusijos visuomenės laukia milžiniškas „persiprogramavimas‘‘. Koks jis bus ir kaip jis vyks, turėtų būti mūsų bei ES strateginis interesas.

Rusija kaip kaimynas niekur neišnyks, norime ar ne, mums reikia demokratinės, pilietinės ir kaimynų teises gerbiančios Rusijos visuomenės. Taip, tai ilgas kelias, tačiau tik toks kelias yra tvarus. Tik feisbuke viskas vyksta greitai...

Lietuvos mokyklose ugdomi Lietuvos rusai per savo gimines ar draugus Rusijoje galėtų būti naujos, demokratiškos ir pilietinės Rusijos pradžia. Ir tai nacionalinio saugumo klausimas. Tiems, kas supranta, ir kurie mąsto strategiškai, o ne sovietiškai.

Gaila to negalima pasakyti apie Ukrainą, kuri metų pabaigą pasitiks nežinioje, kai pagrindiniai sąjungininkai už Atlanto ir Europoje parodė didesnį šaltį nei atėjusi žiema.

Atrodo pildosi ką tik anapilin išėjusio legendinio JAV diplomato Henry Kissinger įžvalga jo paties knygoje „Diplomatija‘‘, kurioje jis aprašė Europos ir pasaulinius karus nuo XVII amžiaus iki dabartinių laikų. Pagrindinis pasaulio karų ir konfliktų diplomatijos principas – šalys aktyviai puola remti agresoriaus (šiuo atveju Rusijos) užpultą auką (šiuo atveju Ukrainą), tačiau, niekada aukai neduoda laimėti. Pasirodo, niekam kare nereikia nugalėtojo... Reikia išsekinto agresoriaus, apgintos, tačiau nelaimėjusios aukos. Ir tai pasaulio karų istorijos diplomatijoje vadinama „jėgų pusiausvyros‘‘ palaikymu.

„Jėgų pusiausvyra‘‘ įtvirtinama taikos sutartimis, todėl karus laimi ne generolai, o diplomatai. Išskyrus retas išimtis, kaip II Pasaulinis karas, kuris baigėsi agresorės kapituliacija.

Buvo labai nemalonu matyti, kaip šio gruodžio pradžioje Ukrainos prezidentą priėmė Vašingtono Kongresas - jam teko įeiti pro šonines duris... Priminsiu, lygiai prieš metus Volodymyras Zelenskis Kongrese buvo sutiktas kaip didvyris, kuris oriai žengė raudonu kilimu pro paradines duris ir buvo pasveikintas stovinčių kongresmenų bei senatorių ovacijomis. Kiek nuotraukų su pasaulio lyderiais, kokios eilės jų stovėjo prie V. Zelenskio dėl asmenukės.

Kokia žiauri realybė ir kokia trumpa šlovės akimirka... Kaip grįžti į Kyivą be būtinos karinės bei finansinės paramos, nes nesutarę politikai pritrūko laiko ir išėjo švęsti Kalėdų... ir prie paramos Ukrainai klausimo grįš tik kitais metais.

Tas pats nutiko ir Briuselyje, kai sprendimai dėl būtinos ir skubios finansinės paramos Ukrainai po Vengrijos premjero demaršo nusikėlė į kitus metus. Europos Sąjungos vadovai skubiai puolė džiaugtis priimtu sprendimu pradėti narystės Bendrijoje derybas su Ukraina. Puikiai suprantant, kad tai tik simbolinis žingsnis. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas sužaidė savo partiją, leido priimti simbolinį ir šiuo metu Ukrainai realiai mažai reikšmingą sprendimą, o kirto per esmę – finansus, blokuodamas 50 milijardų eurų skyrimą, iš kurių didžiausia dalis tai paskolos.

Karo nualintai šaliai, kurios kitų metų biudžete užprogramuotas 40 milijardų deficitas, šios JAV ir ES paskolos bei parama yra esminis išgyvenimo šaltinis, ir ne tik karo apkasuose.

O kur dar ginkluotės ir amunicijos poreikis.

Europos Sąjunga ir Europos valstybės skyrė labai daug finansinės ir karinės paramos Ukrainai, ženkliai daugiau nei Amerika. Vokietija Europoje yra absoliutus pagalbos lyderis. Tai rodo pateikti naujausi finansinės ir karinės paramos duomenys. Ir Baltijos šalys pagal paramos dydį nuo BVP yra prie lyderių. Tačiau kyla klausimas, ar taip bus ir kitais metais, ir ar to užteks Ukrainos pergalei, ar tik taikai pasiekti.

Sunku net pagalvoti, su kokia nuotaika prie naujametinio stalo sės Ukrainos prezidentas, kariuomenės vadas ir kariai, taip pat mūsų draugai ukrainiečiai...

Ką gi, koalicinėje sutartyje deklaruoti „politinės etikos“ standartai sėkmingai dūla, o Seimo valdančioji dauguma – Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos frakcijos – kuria precedento neturintį atvejį Lietuvos politinėje sistemoje, kai nuteista partija ne tik nesitraukia iš koalicijos, bet jos deleguota atstovė be skrupulų lieka dar ir viename aukščiausių valstybės postų.

Akivaizdu, kad pati Seimo pirmininkė ir Liberalų sąjūdžio vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen dar nepasiekė išsivysčiusiame demokratiniame pasaulyje priimtų politinės etikos standartų – partijos vadovui  prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti.  Arba, bent jau programa minimum, pačiai inicijuoti balsavimą dėl pasitikėjimo. Deja, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen  pasirinko išsisukinėjimo ir garbės tokio aukšto rango pareigūnui nedarančią poziciją. O nuolatinis kartojimas, esą ji pati apie „MG Baltic“ įtaką koncerno finansuotam Liberalų sąjūdžiui nieko nežinojo, nes partijos pirmininke tapo tik 2019 metais, mažų mažiausiai tinkamas naivuoliams ir akivaizdus visuomenės klaidinimas.  

Atsistatydinti neketinančiai Seimo pirmininkei belieka priminti apie daugiau nei iškalbingas jos politinės biografijos detales būtent iš „MG Baltic“ „veiklos“ Liberalų sąjūdyje laikotarpio. Visų pirma, V. Čmilytė-Nielsen buvo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė Seime nuo 2015 m. Per patį korupcinio skandalo įkarštį buvo partijos valdybos narė, o nuo 2017 m. partijos vicepirmininkė.  V. Čmilytė- Nielsen dalyvavo Liberalų sąjūdžio sprendimų priėmime ir puikiai žinojo partijos kandidatų į Seimą finansavimo reikalus bei šešėlius.

Todėl dar iki Apeliacinio teismo sprendimo, nuteisusio Liberalų sąjūdį ir kitus politinės korupcinės bylos dalyvius, V. Čmilytės-Nielsen buvimas Seimo pirmininkės poste kūrė demokratinei valstybei nepriimtiną situaciją, kai teisiamos partijos vadovė užėmė valstybines pareigas, turinčias įtakos parenkant ir skiriant teisėsaugos pareigūnus bei teisėjus.

Nepriimtina ir tai, kad „skaidrumą ir aukščiausius politinės etikos standartus“ koalicinėje sutartyje deklaravę partneriai, to skaidrumo netaikė ne tik tuomet, kai vyko didžiausios korupcinės bylos Lietuvoje teisminis procesas, bet ir dabar, kai šioje byloje Liberalų sąjūdis, jo buvęs pirmininkas ir dar du aukšto rango partijos nariai buvo nuteisti. Vadinamojoje „MG Baltic“ byloje Liberalų sąjūdis pripažintas kaltu, o partijai skirta beveik 400 000 eurų piniginė bauda, kurią partija nori apmokėti biudžeto lėšomis.

Politinę etiką ir demokratines vertybes deklaruojančioje valstybėje nuteistos partijos vadovas atsistatydintų arba būtų atstatydintas iš vieno svarbiausių valstybėje posto. Deja, net po Apeliacinio teismo sprendimo valdančioji koalicija nekelia V. Čmilytės-Nielsen atstatydinimo iš Seimo pirmininko posto klausimo ir taip kompromituoja visą partinę Lietuvos sistemą.

Tokia koalicijos partnerių, ypač konservatorių, parama V. Čmilytei-Nielsen tik sustiprina visuomenėje kilusias abejones dėl to, ar iš tikrųjų visos korupcinėje byloje dalyvavusios partijos sulaukė teisingumo – byloje minimi net keli TS(LKD) nariai kol kas išvengė atsakomybės. Atrodo, kad šios koalicijos vienybės pagrindas yra ne vertybės, o  bendros nuodėmės.

Tačiau ne tik bendros nuodėmės, bet ir baimė gali vienyti šią koaliciją. Baimė, kad Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen neatlaikys pasitikėjimo procedūros Seime – tam tiesiog pritrūks valdančiųjų balsų.

Ar valdančioji dauguma pademonstruos aukštesnius politinės etikos standartus ir išdrįs surengti Seime pasitikėjimo Seimo pirmininke procedūrą? To reikalauja elementari politinė etika ir padorumas. Tegul Seimo nariai balsavimu parodo pasitikėjimą Seimo vadove ir kartu prisiima atsakomybę. 

Jos buvimas tokiose pareigose jau ir anksčiau kūrė demokratinei valstybei nepriimtiną situaciją: kai teisiamos partijos vadovė yra ir vienas iš trijų svarbiausių asmenų valstybėje, kurio įtakoje yra teisėsauga, pažeidžia net pačių valdančiųjų pasirašytą „naujos politinės kultūros ir kokybės“ koalicijos sutartį. Apie tai rašiau dar 2020 m.

Tik priminsiu, kas skelbiama TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicijos tekste: „Skaidrumas ir aukščiausi politinės etikos standartai. Moralinius ir etinius kriterijus savo veiklai kelsime tolygiai teisiniams, suprasdami, kad politinės atsakomybės prisiėmimui pakanka ir moralinių priežasčių. Politinę kultūrą Valstybėje stiprinsime ir žmonių pasitikėjimą politika grąžinsime asmeniniu pavyzdžiu. Reikalausime nulinės tolerancijos korupcijai.“

Jau net neklausiu, kur dingo „nulinė tolerancija korupcijai“, paklausiu paprastai, ar žmogus, buvęs Liberalų Sąjūdžio(LS) ir tuo pačiu ir Seimo nariu nuo 2015 metų(!!!), po teismo sprendimo vis dar gali teigti visuomenei, „kad yra ne prie ko“, o dabartinė frakcija tėra kažkokie nauji mistiniai su Masiulio dėžutėmis ir MG Baltic „politiniu LS projektu“ nesusiję žmonės? Miela Viktorija, tik primenu, kad 2016 m., kai partijos pirmininkas Eligijus Masiulis rūpinosi vienmandatininkų finansavimu, sėdėjote toje pačioje patalpoje Liberalų sąjūdžio partijos būstinėje Vašingtono g. ir laukėte ,,paramos stumbro dėžutėje“ dalybų... Korupcinėje byloje nuteistas ne tik Liberalų sąjūdis, bet ir aukščiausio lygio partijos atstovai.

Pasikartosiu, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen puiki politikė ir asmenybė, tačiau būdama partijos pirmininke ji buvo ir yra suinteresuota, kad Liberalų sąjūdis išvengtų atsakomybės. Ir tai faktas. Ir čia ne apie asmenybę, o apie instituciją – Seimą ir antras pagal svarbą pareigas valstybėje.  Pareigas, kurios turi įtaką parenkant ir skiriant teisėsaugos pareigūnus bei teisėjus.

Klausimai koalicijos partneriams Gabrieliui Landsbergiui ir Aušrinei Armonaitei. Kad teisiamų partijų atstovus galima skirti į aukščius postus, jau žinome iš praktikos. Tai ar gali teistų partijų vadovai vadovauti Seimui ar vyriausybei?

O ką mūsų Prezidentas? Ar po nuteisimo nereikia atšalimo laikotarpio? Ar tai tik valdančiosios koalicijos reikalas? Ar valstybės ir visuomenės, kurios moraliniu autoritetu turi būti prezidentas. Ar įsivaizduojate po tokio sprendimo tylinčią Dalią Grybauskaitę ar Valdą Adamkų? Aš ne. Ir jų pareiškimai būtų aiškūs – privalo pasitraukti ir ,,atšalti“ bent iki kitų rinkimų, kuomet jau rinkėjas nuspręs.

2024 m. reikės „sunešti“ 1,16 mln. eurų daugiau, nes buvo netiksliai suprognozuotos 2023 m. sąnaudos. Tai, kas vyksta galima drąsiai pavadinti „KAINOS AUKŠTYN, KOKYBĖ ŽEMYN“. Plika akimi matomi sistemiškai neištuštinami konteineriai. Tačiau yra ir daugiau paslaugų kokybės problemų.

VASA tinklapyje nebeskelbiami atliekų surinkimo grafikai, o tik nuorodos į vežėjų interneto tinklapius. Tai neatitinka Aplinkos ministro patvirtintų Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimų, pagal kuriuos grafikas turi būti skelbiamas savivaldybės ir Administratoriaus interneto tinklalapyje.

Ir dar šiek tiek istorijos. Buvusios kadencijos vicemerui Valdui Benkunskui ėmus kuruoti atliekų sritį, nuo 2020 m. buvo drastiškai (apie 70 procentų!) padidinti atliekų rinkliavos dydžiai.

Tačiau artėjant rinkimams, kelerius metus atliekų rinkliava buvo „elegantiškai“ mažinama. Jau tada buvo pastabų, kad toks mažinimas netvarus ir ateityje yra užprogramuojamas rinkliavos kėlimas ir problemos su šiukšlių tvarkymu.

Ką ir matome dabar. Tai tik akivaizdus faktas kaip konservatoriai ir Laisvės partija įžūliai manipuliuoja kainomis prieš rinkimus, o po rinkimų visos kainos šauna aukštyn.

Priminsiu, kad planuojant buitinių atliekų pertvarką 2015 m. ir padidinus buitinių atliekų konteinerius bei sumažinus išvežimo dažnį, kainos turėjo mažėti, o ne didėti, nes žymiai mažėja aptarnavimo kaštai.

Taigi, 2024 metų kalėdinių „dovanėlių“ sąrašas vilniečiams su valdančiųjų ketinimais pabranginti miestiečių gyvenimą:

1. Buitinių atliekų surinkimas – 30 proc.

2. „Pagalvės mokestis‘‘ verslui – dvigubai: nuo 1 euro iki 2 eurų.

3. Automobilių parkavimo tarifai – dvigubai: nuo 1,2 iki 5 eurų (kol kas iš tarybos darbotvarkės išimtas)

4. Būsto administravimo tarifai –3 kartus: nuo 0,04 iki 0,13 centų už kv. m.

5. Jau padidėjo mokestis už žemę, bet gali atsirasti ir visuotinis nekilnojamo turto mokestis.

Ką gi, mieli vilniečiai, kalėdinėms dovanoms neišlaidaukime, nes Vilnius konservatorių dėka tampa labai brangiu miestu.