Melo pinklės
Melagienų gali būti visokių: nuo tikslingai, politiniais sumetimais skleidžiamo melo – dezinformacijos, klaidinančios informacijos (angl. misinformation) iki gandų pavidalu sklandančių pramanų, klaidingai suprastų faktų, išsigalvojimų. Vis dėlto, kalbant apie suklastotas naujienas, dažniausiai omenyje turimos tikslingai išorinių ar vidaus veikėjų skleidžiamos klaidinančios žinios.
Melagingos naujienos gali paveikti žmonių mąstyseną, juos suklaidinti, sensacingais niekais atitraukti dėmesį nuo nepatogių temų, skleisti sumaištį ar sukurti tokią atmosferą, kurioje apskritai sunku pasitikėti bet kokia informacija.
Esant tokiai situacijai, naratyvus ar pozicijas tenka rinktis ne empirinių faktų ar įrodymų, o simpatijų ir autoritetų pagrindu, o tuo galima įvairiais būdais manipuliuoti. Pastaroji forma, tikriausiai, yra aktyviausiai išnaudojama piktavališkai nusiteikusių veikėjų.
Tokią žinutę ištransliavus yra sunkiau prisipažinti suklydus. Todėl, net suvokus naujienos abejotiną teisingumą, kyla noras apsimesti, kad nesuklydai.
Pavojus santaikai
Tema melagienoms ne tokia ir svarbi – kur kas svarbiau yra jų funkcijos. Reikia pastebėti, kad vienos melagienos yra sensacingesnės už kitas. Vienos lengvai atpažįstamos, o kitos – maskuojamos. Vienos skirtos suklaidinti, o kitos – kelti vadinamąjį foninį triukšmą ar skleisti apatiją žiniasklaidos atžvilgiu, kurti įspūdį, kad faktinės tiesos iš viso neįmanoma sužinoti ir visi informaciniai šaltiniai yra nepatikimi.
Taigi, kaip politinę priemonę melagienas gali naudoti įvairūs veikėjai skirtingais tikslais. Temos, kuriomis šios melagienos skleidžiamos, gali visiškai neatitikti tikrųjų skleidėjų tikslų.
Valstybės mastu melagienos ypač kenksmingos valdžios, visuomenės ir žiniasklaidos santykiams. Jos ardo pasitikėjimą vienų kitais, visuotinį solidarumą, kursto emociškai stiprias, bet faktiškai neadekvačias reakcijas, visuomenės susiskaldymą, skleidžia chaoso, sutrikimo atmosferą. Todėl, kaip politinio ar informacinio karo priemonė, jos tampa labai efektyvios.
Pirmiausia taip yra dėl to, kad tai santykinai labai pigi priemonė. Tradicinė kariuomenė kainuoja milžiniškus pinigus, o įkurti „trolių fabriką“ kaimyninėje valstybėje ir pasamdyti „etatinių darbuotojų“, dirbančių kaip biure, nereikia tokių didelių išlaidų. Šį ginklą galima panaudoti ir vidaus politikai, siekiant išlaikyti politinį, ypač nedemokratinį, režimą.
Tačiau lazda turi du galus ir tokia melagienų kuriama chaotiška, iširusi informacinė erdvė tampa ypač pavojinga, kai tenka sistemingai dorotis su kokia nors krize. Taip, pvz., nutiko Rusijoje, kur didžioji, nuo Kremliaus priklausoma žiniasklaida ilgą laiką yra naudojama kaip galios priemonė, skirta skleisti režimui naudingas melagienas.
2020 m., iki paskelbiant privalomą vakcinaciją, Rusijos žiniasklaidoje buvo gausu žinučių, skatinančių nepasitikėti vakarietiškomis vakcinomis. Tačiau tai Rusijos visuomenę nuteikė ne tik prieš vakarietiškas, bet ir prieš rusiškąją – „Sputnik“ – vakciną. Tuo tarpu šalyje dėl pandemijos žmonių mirčių skaičius skaičiuojamas šimtais tūkstančių, pasiskiepijusių gyventojų skaičius nesiekia nė pusės populiacijos, o vakcinų atžvilgiu skeptiškai nusiteikę asmenys sudaro daugiau nei trečdalį Rusijos visuomenės.
Jautrioji zona
Visuomenėje sklando ne tik melagingos naujienos, tačiau ir sąmokslo teorijos. Jos viena nuo kitos skiriasi. Melagienos – dažniausiai vienetinės medijose pasirodančios žinutės. Sąmokslo teorijoms reikalingas pasakojimas, tam tikras idėjų, melagienų ir jų sąsajų rinkinys. Paprastai sąmokslo teorijos turi dėsningų naratyvinių bruožų.
Tad melagienomis, ypač sensacingomis, žmonės patiki daug lengviau, nepatikrinę informacijos dalijasi jomis socialinėse medijose. Tikėtina, kad panašiai apsigavę yra dauguma socialinėmis medijomis besinaudojančių žmonių. Įdomu tai, kad, tokią žinutę ištransliavus, yra sunkiau atsiimti žodžius, prisipažinti suklydus. Todėl, net suvokus naujienos abejotiną teisingumą, kyla noras apsimesti, kad nesuklydai, o gal net ginti savo klaidą.
Patikėti sąmokslo teorijomis paprastai reikia daugiau aplinkybių, nors šią temą tyrinėjantys mokslininkai sutaria, kad tai nėra patologiškas reiškinys. Tyrimai rodo, kad dažniausiai jomis patiki žmonės, besijaučiantys politinio proceso pakraštyje, ir tie, kurie jau yra įtikėję kitomis sąmokslo teorijomis ar turi polinkį ezoteriškai mąstyti. Nei išsilavinimas, nei ekonominis statusas, nei lytis ar tautybė nedaro tokios svarios įtakos.
Mes, jie ir paslaptys
Jeigu asmuo jaučia, kad tai, kas vyksta politikoje, visuomenėje, pasaulyje, stipriai kontrastuoja su jo vizija, su tuo, kaip jis mato ir suvokia pasaulį, imamasi įvairių strategijų norint išspręsti šią nepatogią situaciją arba bent jau ją paaiškinti.
Tokiu atveju ieškoma racionalių priežasčių, aktyvių veikėjų, loginių išvedžiojimų, kodėl susidariusi situacija būtent tokia. Pikto galingųjų suokalbio idėja yra patraukli tuo, kad palieka labai daug vietos interpretacijoms. Kadangi menamas suokalbis yra slaptas, apie jo esmę pašaliniai, t.y. mes, galime prisikurti kokių tik norime scenarijų, rasti netikėčiausių sąsajų. O slapta, „neoficialiais kanalais“ gaunama, neva demaskuojanti informacija padeda jaustis adekvačiau. Žinoma, taip labai sėkmingai plinta melagienos.
Būtina suprasti, kad patikėjimas ar domėjimasis sąmokslo teorijomis nėra kažkas nenormalaus. Jūsų dėdė, draugas ar močiutė – ne kažkokie keistuoliai vien dėl to, kad kažkuo patikėjo. Galų gale, geram melui būtinas krislelis tiesos. Paprasčiausiai mes visi esame žmonės, gyvenimas yra sudėtingas ir kartais visi suklystame – ypač pasijutę nesaugiai, neadekvačiai ar sutrikę.
