– Žmonės žiūri televizijos laidas, kuriose rodoma labai daug negatyvių dalykų. Kodėl tai stebėti taip įdomu?

– Yra dalykų, kurie priklauso ne nuo mūsų. Žinoma, nereikia to laikyti pasiteisinimu. Dažnai sakome, kad Lietuvoje visi esame negatyvūs, tai nuolatinė žinutė. Aš laikausi tokios nuomonės – apie Lietuvą gerai arba nieko. Ką turiu omenyje?

Teko labai daug keliauti po pasaulį ir sakyčiau, kad mes tik susidarę įspūdį, kad lietuviai negatyvūs. Tiesą sakant, negatyvo yra visur. Kai sutinki naują žmogų, jis visuomet nusišypso, tai normalu. Tačiau pradėjus bendrauti gilesnėmis temomis, matyti, kad jis irgi ne toks jau pozityvus. Nuo ko tai priklauso?

Mūsų smegenyse yra toks darinys, kurį mokslininkai vadina reptilijų smegenimis. Jų paskirtis – garantuoti mums išlikimą. Kaip tai vyksta, galime pamatyti kasdien. Pavyzdžiui, žmogus vairuoja automobilį ir mato, kad į jį tuoj atsitrenks kitas automobilis. Žmogus negalvoja lėtai, kad štai dabar turėtų pasukti į kitą pusę. Ne, jis viską daro greitai ir automatiškai.

Tam, kad užsikurtų reptilijų smegenys, reikia kuro, o kuras yra emocijos. Šiandien turime daug emocijas nusakančių sąvokų, tačiau iš tiesų vadovaujamės tik penkiomis pagrindinėmis (bazinėmis) emocijomis. Tai – baimė, liūdesys, pasišlykštėjimas, įniršis ir džiaugsmas.

Matome, kad yra tik viena teigiama emocija. Tai ir yra atsakymas, kodėl visuomet pirmiausia pastebime negatyvius dalykus. Mes taip sukurti. Kažkada tai garantavo mums išlikimą, buvo svarbu. Šiandien tokių pavojų nėra, jie kitokie. Tačiau mūsų prigimtis nepakito ir, net jei per dieną nutinka daug gerų dalykų ir vienas blogas, mes sakome, kad diena visgi buvo prasta.

Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar puoselėsime džiaugsmo emocijas, ar neigiamas.

– Ar daug dalykų priklauso nuo žmogaus požiūrio?

– Labai daug. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar puoselėsime džiaugsmo emocijas, ar neigiamas. Tačiau žinoma, ne visada lengva tai daryti, nes gyvenimas be galo dinamiškas, jame daug įvykių.

– Kaip dažniau prisivilioti džiaugsmą?

– Yra keli žingsniai, kuriuos iškristalizavau. Pirmas dalykas – pasistengti atsiriboti nuo negatyvių dalykų. Tai gali būti ir skaitoma informacija, ir net kai kurie žmonės. Deja, kartais net artimi žmonės gali būti labai negatyvūs. Antra – atrasti, kas palaiko ir puoselėja gerus dalykus. Gal tai kitas žmogus, gal vaikas, su kuriuo gera būti, gal draugai. Reikia atrasti, kas padeda palaikyti džiaugsmo emociją.

Patarčiau išbandyti „Penki plius“ metodą. Vakare, jau atsigulus miegoti, reikia permąstyti prabėgusią dieną kaip filmuką ir pasakyti sau penkis dalykus, kuriuos pavyko padaryti gerai. Žinoma, perfekcionistai sakys – gerai padariau, bet galėjau dar geriau.

– Turbūt laimė ir jos pajautimas susideda iš daugelio dalykų – tai ir mokėjimas džiaugtis čia ir dabar, ir svajonės siekis, tikslo suformulavimas?

– Taip, susiję labai daug dalykų. Šiandien labai populiari mindfulness banga – nusakyčiau tai kaip gebėjimą būti čia ir dabar. Reikia įjungti sąmoningumą, nes didžiąją dalį dalykų per dieną darome automatiškai.

Kai kalbame apie tikslų siekimą, laimę ir panašius dalykus, dažnai teigiame, kad vienam žmogui labiau sekasi, kitam – mažiau. Tačiau už sėkmės visuomet slepiasi daug pastangų. Aš nevartoju sąvokos „sėkmė“, nes tai, ką turi, yra tavo įdėtų pastangų rezultatas. Juk kai esi alkanas, nesakai – ateikite ir mane pamaitinkite. Pats save pamaitini.

– Nuo ko priklauso laimės pojūtis ir kas tai yra?

– Tai gyvenimo klausimas, to galima klausti filosofų. Laimės fenomenas sukurtas spaudžiant tam tikriems visuomenės įsivaizdavimams, kas tai yra. Manoma, kad jei neturi namo, nesi laimingas. Jei neturi kažkokio svarbaus darbo, irgi nesi nei laimingas, nei vertingas.

Aš manau, kad laimė yra be galo skirtingi dalykai. Vienam žmogui laimė būti su savo vaikais. Kitam – sėdėti ir medituoti kur nors Indijoje. Kitam – siekti karjeros. Tai labai individualu. Man labai norėtųsi, kad mes nepasiduotume spaudimui, nes jis milžiniškas.

– Miegas – svarbi gyvenimo dalis. Kodėl būtina miegoti ir kokie procesai vyksta mūsų organizme, kai miegame?

– Gilesnis suvokimas, kodėl miegame ir kas vyksta miego metu, atsirado tik paskutiniame šimtmetyje. Iki tol vyravo įvairūs įsivaizdavimai, kas yra miegas, jis net vadintas antrąja mirtimi. Manyta, kad miego metu žmogus kažkur tarsi išskrenda.

XIX a. viduryje pradėti miego tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad lygiai taip pat aktyviai gyvename ir miego metu. Tos aštuonios valandos, kurias miegame, nenueina veltui, tai nėra nereikalingas laiko švaistymas, kurį galima trumpinti, kiek norisi.

– Kartais juokais sakoma – gyvenimas trumpas, todėl neverta daug miegoti. Tai neteisinga?

– Tikrai neteisinga. Sutinku daug pacientų, ypač jaunų, kurie dirba miego sąskaita. Aš būnu tarsi blogas pranašas, sakau – dabar jums 30 metų, galite sau leisti miegoti 5 val. Bent jau galvojate, kad galite. Bet po 5–10 metų būsite pervargę, turėsite nusiskundimų, kurių priežastis – organizmo išsekinimas. Taip nutinka, kai negaunama tinkamo poilsio.

– Miegas svarbus tuo, kad jo metu pailsi organizmas?

– Taip, organizmas pailsi. Tačiau svarbiausia miego funkcija, dėl kurios visi sutaria, – smegenų poilsis. Mūsų smegenys ne tik ilsisi, bet ir daug ką atnaujina, taiso, peržiūri. Visi atminties procesai vyksta miego metu, į ilgalaikę atmintį įrašomi tam tikri dalykai, o kas nereikalinga – ištrinama.

– Kaip suprasti, kad trūksta miego?

– Jei žmogus atsibunda be žadintuvo ir jaučiasi gerai, miego pakanka. Kitas dalykas – miego kokybė. Yra žmonių, kurie miega po dešimt valandų, bet vis tiek jaučiasi prastai. Jei kalbame apie sveiką ir kokybišką miegą, tai jo trūkumą kiekvienas gali suvokti tik pagal savo patirtį. Visi žino orientacines rekomendacijas – kad suaugusiam žmogui reikia miegoti 7–9 valandas.

– Ar miego kokybę padeda nustatyti išmanieji įrenginiai?

– Dabar savo būsenos stebėjimas labai populiarus Gana daug žmonių ateina, turėdami išklotines programėlių, sekančių miegą. Tai papildoma informacija apie žmogų, tačiau per daug pasikliauti tuo nereikėtų. Programėlės grįstos mūsų judėjimu lovoje. Tai reiškia, kad jei mažai judame miego metu, tai laikoma giliu miegu. Tačiau tai ne visada tiesa.

Yra žmonių, kurie miega po dešimt valandų, bet vis tiek jaučiasi prastai. Jei kalbame apie sveiką ir kokybišką miegą, tai jo trūkumą kiekvienas gali suvokti tik pagal savo patirtį.

– Ką manote apie kitą techniką miegamajame – televizorius, kompiuterius?

– Prieš miegą žiūrėti į šių prietaisų ekranus nėra gerai. Reikėtų juos išjungti bent valandą prieš miegą. Mėlynasis spektras, kurį skleidžia ekranai, turi žadinantį poveikį. Jis mažina melatonino kiekį smegenyse, todėl užmigti sunkiau. Dabar yra programėlių, kurios keičia šviesos spektrą, vakare jį galima pasikeisti, tačiau vis tiek veikia informacijos srautas, kurio prieš miegą reikėtų atsisakyti.

– Kokių yra miego sutrikimų?

– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad pagrindinis ir vienintelis miego sutrikimas – nemiga. Iš tiesų, sutrikimų yra daugiau nei 95 rūšys. Nemiga – tik viena iš keturių didelių grupių. Antroji grupė – padidėjęs mieguistumas. Daug kas jį patiria, tačiau mes galime socialiai adaptuotis vartodami kofeiną ar energinius gėrimus.

Trečioji grupė – miego ritmo sutrikimai. Patiriant juos, svarbu atsižvelgti į savo būdravimo ir miego rimtus. Ketvirtoji grupė – parasomnijos – tai, kas vyksta miegant, pavyzdžiui, vaikščiojimas per miegus, kalbėjimas ir pan.

– Ar reikia kompensuoti miego trūkumą?

– Jei visada miegotume teisingai, sveikai, visą naktį, mums nereikėtų papildomo miego. Kalbu apie suaugusiuosius, nes vaikams ir pagyvenusiems yra kitaip. Jie tikrai gali keliauti pokaičio miego. Bėda, kad kartais, jei miegame dieną, sunkiau užmigti vakare. Nuo praėjusio pamiegojimo nesusidaro didelis laiko tarpas, todėl ir sunkiau.

– Kai kurie prieš miegą įsijungia radijo imtuvą, klausosi muzikos. Kartais skambant muzikai pramiegama visą naktį. Ar tai negadina miego?

– Gerai, jei tai ritualas, padedantis užmigti ir tie garsai nėra kenksmingi. Tai individualu. Kartais foninis triukšmas net rekomenduojamas, pavyzdžiui, jei yra triukšmingų kaimynų, kurie praeidami gali garsiai baladotis.

– Ką manote apie laiko sukiojimą?

– Greitai kai kuriems žmonėms vėl bus labai sunku, nes reikės anksčiau keltis. Reikia pabrėžti, kad laiko sukiojimą sugalvojo ne medikai. Mes visuomet sakome, kad kuo režimas reguliaresnis, tuo geriau.

Tačiau tokius sprendimus priimti ir panaikinti sunku. Kažkas kažkada sugalvojo, kad reikia taupyti elektros energiją. Tuo metu tai buvo svarbiausia. Dabar atkreipiamas dėmesys ir į žmogaus sveikatą, į tai, kad ją reikia saugoti. Laiko sukiojimas išties atrodo juokingas.

– Ką galite pasakyti apie migdomuosius?

– Suprantu, kad žmonėms, negalintiems užmigti, labai sunku. Jie graužiasi, bet be vaistų negali. Dabar migdomieji nėra lengvai paskiriami ir tęsiami, kaip būdavo anksčiau. Dabar ir daugiau žmonių, bijančių ar nenorinčių gerti migdomųjų. Tačiau kartais geriau išsimiegoti, kad ir su vaistų pagalba, nei prarasti ritmą ir justi neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, depresiją. Patarčiau visuomet bendrauti su gydytoju ir spręsti, ar to reikia, ar ne.

Anot jos, norint, kad gydymui skirtos arbatos veiktų, jas reikia virti, ir tai daryti bent 15–20 minučių.

– Kaip atsirado įsitikinimas, kad lietuviškos žolelės gali padėti sveikatai ir atsipalaiduoti?

– Įsitikinimus dažniausiai suformuoja tam tikros žinios. Kai perskaičiau daug fitoterapijos leidinių, suformavau įsitikinimą, kad žolelės gali puikiai padėti sunegalavus. Tačiau įsitikinimai gali keistis, iš jų atsiranda daug mitų. Pavyzdžiui, atsirado įprotis arbatas užsiplikyti termose. Tačiau kai kurios arbatos turi būti verdamos 15–20 minučių, ypač skirtos gydymui. Reikia virti arbatas tam, kad augalas į vandenį išskirtų reikiamas medžiagas.

– Kodėl nereikėtų arbatos plikyti termose?

– Biochemikai tyrinėja šį aspektą ir sako, kad užplikius žoleles, po kurio laiko reikia jas nukošti. Nes užplikius žoleles ir palikus jas ilgesniam laikui, kaip dažniausiai daroma naudojant termosą, susidaro nuodingi junginiai. Aš linkusi tuo tikėti. Juk neišplovus puodelio, kuriame buvo plikyta arbata, atsiranda keistas kvapas ir pan.

Užplikius žoleles ir palikus jas ilgesniam laikui, kaip dažniausiai daroma naudojant termosą, susidaro nuodingi junginiai.

– Tačiau kartais sakoma, kad verdant žoleles gali dingti jų naudingos savybės.

– Savybės nedings, tai mitas. Taip juk galima kalbėti ir apie virtą maistą. Tačiau tai netiesa.

– Žoleles auginate pati, taip pat jas renkate ten, kur nevažinėja transportas, vyrauja natūrali aplinka. Tai labai svarbu, ar ne?

– Taip, kai sumaniau auginti žoleles, pirmiausia nuvažiavau į Ukmergės veterinarijos įstaigą ir pasidomėjau reikalavimais. Dėl visko, ką darau, tariuosi su specialistais. Man pasakė, kad žolelės turi būti renkamos 3 km atstumu nuo didžiųjų kelių. Mano kaimas nuo didžiųjų kelių nutolęs 5 km.

– Išgirdę žodį „žolininkas“, kai kurie įsivaizduoja raganą, išmanančią ne tik žoleles, bet ir galinčią pasakyti dar ką nors įdomaus. Ką apie tai manote?

– Žiniuonystė Lietuvoje keistai siejama su magija. Žiniuonis yra žmogus, turintis daug žinių, mokantis jomis pasinaudoti. Nuo senų senovės žiniuoniais buvo žmonės, netingėję kažką veikti, eruditai. Savo žinias jie perduodavo kitoms kartoms – iš pradžių žodžiu, vėliau raštu, taip atsirado liaudies medicina.

Tačiau tapti žolininku neskaitant tinkamos literatūros, tik remiantis močiutės pasakojimais, – pirminis variantas, labiau hobis. Tikrasis mokslas stipriai pažengęs. Pavyzdžiui, 1972 m. knygose esančios liepos indikacijos ir tai, kas žinoma dabar, labai skiriasi. Esminiai dalykai lieka, bet augalai papildomai tyrinėjami. Jei domiesi augalais rimtai, atrandi tikrus lobynus.

– Parduotuvėse matome gražiai supakuotas indiškas ir kitokias arbatas įvairiais pavadinimais. Ar lietuviškos žolelės mažiau populiarios?

– Visiems labai patinka sakyti – šis dalykas svetimas, iš labai toli... Tuomet tai atrodo kaip labai reikšmingas, išskirtinis dalykas. Regis, išgersi indiškos arbatos, ir tapsi gyvas. Tačiau vasarą pasilenkus savo pievelėje galima rasti augalų su tokiomis pačiomis veikliosiomis medžiagomis.

– Skeptikai gali sakyti, kad Lietuvoje mažai saulės ir čia augančios žolelės nesukaupia tiek daug naudingų savybių.

– O gal lietuviui jų tiek ir nereikia? Juk gamta nekvaila. Kalbant rimtai, nemanau, kad lietuviškos žolelės nėra populiarios. Žmonės jomis domisi. Informacijos yra tiek literatūroje, tiek internete. Mamos girdo savo vaikus liepžiedžiais, čiobreliais, raudonėliais ir žino, kad arbata – pirmas ir geriausias vaistas, pavyzdžiui, peršalus.

– Kokios arbatos padeda virškinimui?

– Norint sumažinti uždegimą ir bakterijas, galima gerti medetkų arbatą. Tiesiogiai virškinimą ir kepenų veiklą veikia smiltinis šlamutis – retokas, smėlingų vietų augalas. Šlamučio arbata gali labai padėti, tai vienas augalų, kurį derėtų turėti namų vaistinėlėje.

Virškinimą aktyvina ir bakterijas sutraukia pelynas. Taip pat tinka bitkrėslė, ji aktyvina kepenų veiklą. Virškinimui gerinti tinka mėta, melisa, raudonėlis, kraujažolė, kmynas, pankolis, ajero šaknys, beržų lapai ir pumpurai. Tačiau patys svarbiausi – pelynas, šlamutis ir medetka.

Kaip sako ji, gyvenančius mieste galima nustebinti natūraliais ir ekologiškais gaminiais, o žmones iš kaimo – delikatesais, kurių rajonų parduotuvėse rasti nėra galimybių.

– Nuo ko pradėti kalėdinių dovanų pirkimą?

– Pradėti reikia nuo sąrašo žmonių, kurie bus sveikinami. Į sąrašą turi patekti ne tik artimiausi šeimos nariai, bet ir kolegos, sporto klubo draugai ir pan., nes kiekvienas užsiima skirtinga veikla. Taigi pradžia – žmonių sąrašas. Kitas žingsnis – pagalvoti, kokią pinigų sumą galima išleisti šventėms ir dovanoms.

Išties dovanas galima rinkti visus metus. Jei bendraujame su žmogumi, žinome, kuo jis domisi, kodėl nenupirkus jam tinkančios dovanos bet kada, kai pasitaiko nuolaida? Taip galima išvengti sumaišties prieš pat Kalėdas. Sakoma, kad tik prabangą sau galintys leisti žmonės dovanas perka paskutinę savaitę. Taip išleidžiame daugiausia pinigų.

Susidarius sąrašus dar galima pasižymėti, kuo kiekvienas žmogus domisi, kokie jo prioritetai. Užuominas apie tai galime girdėti ištisus metus. Reikia išgirsti, apie ką asmuo svajoja, pasidaryti pastabas. Vėliau nebūtina padovanoti svajonių daikto, galima rasti tam alternatyvą.

– Ar reikėtų remtis principu – nedovanoju to, ko pats nenorėčiau gauti?

– Tinka, bet žmonės skirtingi. Geriausia dovana ta, kuri atitinka gavėją. Dovana yra dėmesys, nekalbu apie komercinę išraišką. Dovana neprivalo būti brangi. Gerai, jei žmogus išreiškia savo norą ką nors gauti. Vieniems tinka praktiškos dovanos, kitiems reikia gražiai įpakuotos, brangesnės. Dar kitam – tiesiog pabendravimo, aplankymo, tai irgi labai svarbu.

– Ką manote apie dovanas iš elektronikos srities?

– Jos brangios, ne kiekvienas gali sau tai leisti. Reikia atkreipti dėmesį, ar yra tokių dovanų poreikis. Nes, jei yra poreikis, asmeniui būtinai kažko reikia, nebūtina laukti Kalėdų. Gimtadienio dovana gali būti brangesnė, o per Kalėdas nereikėtų įpareigoti ir apsunkinti nei savęs, nei kitų.

Vieniems tinka praktiškos dovanos, kitiems reikia gražiai įpakuotos, brangesnės. Dar kitam – tiesiog pabendravimo, aplankymo, tai irgi labai svarbu.

– O kaip apranga, aksesuarai ir pan.?

– Kalėdos yra susibūrimo ir jaukumo metas. Taigi ir dovanos turėtų būti šildančios – pirštinės, šalikai, megztiniai, šiltos šlepetės. Tai išreiškia šilumą ir dėmesį. Kosmetikos ir parfumerijos dovanoti nereikėtų. Tuomet geriau nupirkti dovanų kuponą į konkrečią parduotuvę. Net artimam žmogui sunku parinkti kvapą.

Tačiau reikia pagalvoti, kiek galite skirti pinigų kuponui. Apdovanotas žmogus, norėdamas tam tikrų kvepalų, gali būti priverstas gerokai prisidėti prie kupono sumos. Taigi tarsi gauta dovana, bet tarsi ir ne. Tokiu atveju gal geriau sugalvoti ką kita. Juk esmė – ne pinigų sumoje, o dėmesyje. Jei išlaidauti neleidžia finansai, galima užrašyti kortelę su gražiu palinkėjimu, iškepti ar įpakuoti meduolį, įteikti kalėdinį žaisliuką.

– Kaime ir mieste gyvenančių žmonių požiūriai skiriasi. Kaip elgtis tada?

– Miestuose gyvenantys žmonės dabar labai vertina tai, kas autentiška, iš kaimo. Tam įtakos turi ekologinis judėjimas, norisi natūraliai užaugintų produktų. Kiekvienas miesto žmogus apsidžiaugtų gavęs natūraliai užaugintą antį ar žąsį.

Kaime gyvenančius nustebinti galėtų kas nors iš miesto, tai, kas nepasiekiama kaime. Tai gali būti delikatesai, gal koks skanesnis šokoladas iš specialios krautuvėlės. Tai, ko kaimo parduotuvėje tikrai nerasi. Reikia ne ko nors pompastiško, o šiltos ir dėmesingos dovanos.

– Ar knyga tinka visais atvejais?

– Dažniausiai, bet reikia žinoti, kuo žmogus domisi. Gal namų dekoravimu, o gal politika. Reikėtų pirkti su interesais susijusią knygą.

– Ar reikia dovanoti dovanas bendradarbiams?

– Tai priklauso nuo organizacijos. Kai kur rengiamos šventės, keičiamasi dovanomis. Kitur dovanomis nesikeičiama, bet rengiamas kalėdinis vakarėlis, gaunamos bendros premijos ir pan. Tačiau, jei yra kolega, kuris talkino visus metus, galima padovanoti jam ką nors nebrangaus. Jis gali susikrimsti, kad neturės dovanos atgal, bet nederėtų dėl to nerimauti. Tereikia padėkoti ir išvynioti dovaną. Jei norisi, dovana galima atsakyti kitą kartą.

Anot jo, nereikia bijoti pirkti seniau nukirsto ir lauke palaikyto medžio – kelios savaitės jam nepakenks.

– Kokias egles rekomenduotumėte, kad tiktų ir Kalėdoms, ir sodyboms?

– Pagrindinės rūšys – dygiosios, baltosios, serbinės eglės. Jos atspariausios ligoms, kenkėjams, nereikalauja profesionalios priežiūros. Iš kėnių – balzaminiai, pilkieji, arizoniniai. Bet mano minimi sėklinės kilmės medeliai – gan aukšti. Miesto sklypuose, kur yra 6–8 arai, tokių didelių medžių nesinori.

Todėl reikėtų ieškoti skiepytų medelių prekybos aikštelėse ar medelynuose. Yra rūšių, kurios turi žemaūgę formą. Tokie medeliai skiepijami ir auga lėtai, po 10–15 cm per metus. Tokį medelį pasisodinus, galima ilgai džiaugtis.

– Kaip rinktis jau nukirstus medelius?

– Perkant kirstą medelį parduotuvėje ar turgavietėje, tikrai nepavyks pamatyti, anksti ar vėlai jis nukirstas. Žinoma, geriausia rinktis ką tik nukirstą – jo reikia važiuoti pas patį augintoją. Išsirinkus medelį, augintojas pats jį jums nukirs. Bet nereikia bijoti medelių, palaikytų lauke. Jie kertami rudenį, kai oras atvėsta, būna nulinė ar minusinė temperatūra, daug drėgmės. Tos kelios savaitės  nukirstiems medeliams tikrai nepakenks.

Kalbant apie eglutes vazonuose, svarbu tai, kad vazonuose nepamatysi šaknų. Žmogus renkasi antžeminę dalį, kad ji būtų tanki, piramidės formos. Tai, kas yra vazone, priklauso nuo augintojo sąžinės.

Perkant medelius turguje ar gatvėje, galima apsigauti. Galiu tik patarti, kad jei medelis didelis ir platus, o vazonas mažas, šaknų ten nebus, tik kelmas. Todėl renkantis eglutę, reikia žiūrėti į vazono dydį.

– Kokios tos eglutės ir vazono proporcijos?

– Jei dviejų metrų medelis įsodintas į 5–7 l vazoną, šaknų ten tikrai nebus. Ten netilps nė dešimtadalis šaknų. Toks medelis turi būti sodinamas į 15–20 l vazoną. Norint tokį medelį pakelti, reikia vyriškos jėgos.

– Teko girdėti, kad kartais nusiperkama eglutė, visai neturinti šaknų, prie nukirsto medelio prikaltas trikojis ir pan., įstatyta į vazoną. Kaip tai atpažinti?

– Patarčiau kalėdinius medelius pirkti iš patikimų augintojų. Tie sukalti trikojai ir pan. yra sukčiavimas. Tai tokie vienkartiniai pardavėjai. Jie atvažiuoja ir pas mus, prašo išsikasti eglučių, neva jas sodins. Dažniausiai taip daro prieš pat Kalėdas, kai medelių trūksta.

– Kada geriausia pirkti eglutę – prieš pat šventes ar iš anksto?

– Pasakysiu kiek juokaudamas. Daugelyje šeimų eglutės pirkimas priklauso nuo vaikų. Jie nesirūpina, Kalėdos greit ar ne. Jei vaikas eglės užsigeidžia, tėvai jos atvažiuoja net mums ruošiantis miegoti. Tokių pirkėjų pasitaiko labai dažnai ir tai pataikavimas vaikams.

Geriausia eglutę išsirinkti ir nusipirkti iš anksto, tuomet didesnis pasirinkimas. Galima išsirinkti iš rūšį, ir pan. Vėliau tenka rinktis iš prastesnių. Nusipirkus eglutę anksčiau, jei tik yra galimybė, reikia ją laikyti šaltame balkone, sodyboje, lauke. Vėliau, per šventes, puošti. Per kelias savaites eglutėms nieko nenutiks. Kuo anksčiau nusiperki, tuo ramesnė galva.

– Vilniuje ir Kaune centrinės eglės jau papuoštos. Sostinėje ji sukonstruota iš šakų. Ar tampa nebemadinga puošti tikras, dideles egles? Ar naujas būdas nedaro žalos gamtai?

– Žala gamtai tikrai nepadaroma. Tokiam puošimui eglės imamos ne iš miško, o pamiškės. Jos turi gauti šviesos, kad būtų tokios šakos. Dabar vyrauja tendencija į puošybą įtraukti kuo daugiau dirbtinių medžiagų. Puošimo būdą diktuoja mados – žmonės mato, kaip eglės puošiamos užsienyje.

– Ką manote apie dirbtines eglutes namuose?

– Niekad tokios neturėjau, esu nusistatęs prieš plastiką. Mes ir taip turime tiek plastiko savo namuose, kad per didžiausią metų šventė nesugebėti pasistatyti gyvos eglės – vos ne nusikaltimas. Aš tik už gyvą eglutę. Dažnai klausiu pirkėjų, kodėl jie renkasi gyvą, o ne plastikinę eglutę. Dauguma jų būna išbandę plastikines ir jas išmetę, grįžta prie natūralių eglių. Kartai atvažiuoja įsigyti eglės šakų, kurias deda po dirbtinėmis eglėmis, kad būtų tas natūralus kvapas.

– Iš šakų taip pat galima pasidaryti kompoziciją?

– Galima. Tas šakas miškininkai kartais dalina nemokamai, bet ribotą kiekį. Manau, kad niekas nenubaus, jei kažkur palaukėje eglės šaką imsite ir nusikirpsite. Galima pasidaryti tikrai gražių kompozicijų, žmonės linkę patys tai daryti.

Pavyzdžiui, advento vainikus atveža iš užsienio, bet kreipiasi daug moterų, jos perka šakas ir pina juos pačios. Dažnai tai jaunos moterys, auginančios mažus vaikus, joms tai toks užsiėmimas.

– Yra ne tik vainikų, bet ir eglučių iš užsienio, ar ne? Lietuviai ir patys eksportuoja nemažai eglučių į Skandinavijos šalis.

– Mūsų eksportas, palyginus su importu iš užsienio, yra nulinis. Štai daniškos eglutės yra kaukaziniai kėniai. Stambieji mūsų prekybos tinklai juos neteisingai vadina. Tie kėniai kirsti lapkričio pradžioje ar viduryje ir kol atkeliauja, smarkiai apsilamdo. Vėliau jie neturi tokios išvaizdos kaip tie, auginti pas mus.

– Ar žmonės, atėję į medelyną, patys teiraujasi dekoratyvinių obelų, ar reikia jas parodyti?

– Žmonės žino, kas tai yra, o perka akimis. Ypač tai pastebėjome pavasarį, kai tos obelaitės žydi ar tik pradeda žydėti. Labai daug reikšmės turi ekspozicija – kaip žmonės mato medelį, kaip jis atrodys po kelių ar keliolikos metų. Dekoratyvines obelis perka kaip dovaną krikštynoms, jubiliejams ir pan.

– Sakote, kad perka remdamiesi grožiu. Ar vėliau nebūna pretenzijų, kad nesulaukta obuolių?

– Obuoliukų vis tiek būna. Dažniausiai manęs prašo pačios gražiausios obelaitės, niekas nenori prastesnių ar pigesnių. Iš karto turi būti geras vaizdas – medelis lygiu kamienu, gražus vainikas, kad nereikėtų to laukti penkerius metus... Tokios yra žemaūgės obelaitės, aukštaūgės žydi vėliau. Medelis turi būti vazone, tuomet nekils klausimas, ar jis prigis, ar neprigis.

– Tokių obelų veislių gali būti 800. Kiek jų galima rasti pas jus?

– Tikrai neturime tokios didelės kolekcijos, bet yra ką pasiūlyti. Pavyzdžiui, Salaspilio botanikos sode yra 28 veislės, o tai tikrai daug. Kai ten buvau ir paklausiau, kuri yra gražiausia, man pasakė, kad tai – Rojaus obelis, žydinti tamsiai raudonais žiedais. Jos lapai rausvi, jų apačia tamsesnė. Tad yra gražus kontrastas tarp žiedų ir lapų.

Dar viena rūšis – „Royalty“. Šios obels žiedai tamsiai raudoni, tokie jie visą vasarą. Bet žiedai nėra raudoni, tad nėra ir kontrasto, reikia prieiti ir į žiedus pasižiūrėti iš arčiau. Labai įdomi krūminė (saržento) obelis „Tina“, kilusi iš šiaurės Kinijos ir žydinti baltais žiedais. Ji žydi dviem savaitėmis vėliau, kai visos kitos obelys jau baigia žydėjimą. Ši obelis skleidžia raudonus pumpurus, o paskui atrodo kaip baltas debesis, net šakų nesimato. Kadangi ji skiepyta prie žemės, iš pradžių būna žema, paskui siekia 1,5 m.

– Yra ir obelų, užaugančių iki 10 m.

– 10 m – tai maždaug trijų ar keturių aukštų namas. Labai mažai kas turi tokius didelius sklypus. Paklausiausia obelis yra „Royal Beauty“ – svyruoklinės formos, aukštu kamienu (1,8–2 m). Jos šakos svyra iki žemės, žydi raudonais žiedais, o obuoliukai valgomi nuo spalio vidurio. Jie labai suminkštėja ir galima valgyti tarsi vyšnią be kauliuko. Tad ši obelis turi visus privalumus.

– Išvardijote keletą obelų. Kiek jų galima auginti Lietuvoje? Ar ne visas iš tos gausybės?

– Lietuvoje reikėtų pasirinkti – ar reikia dekoratyvinio efekto ir obuoliukų, kurie maži kaip vyšnios, ar reikia didesnių. Taip pat nuspręsti, kas su jais bus daroma, kaip jie bus panaudojami. Kalbant tik apie žiedus, jei medis augs priešais namą, svarbu, kad jis neterštų aplinkos. Juk nukritusius obuolius reikia surinkti. Tuomet puikiausias medelis, kuris gali atstoti gluosnį, – Rojaus obelis. Kuo ji senesnė, tuo gražesnė. Ši obelis žydi pavasarį, yra svyruoklinė, turi obuoliukų.

– Ar dekoratyvinių obelų auginimas labai skiriasi nuo įprastų?

– Zuikiai graužia ir dekoratyvines, ir paprastas obelis. Kuo brangesnė obelis, tuo greičiau jos galite netekti – tai kaip Merfio dėsnis. Bet visos sąlygos yra tokios pat. Medžiui reikia paruošti tinkamą duobę, kad ten būtų ir komposto, ir juodžemio. Jei sodinama svyruoklinė obelis, kurios kamienas siekia 1,8–2 m, tai reikalingas gražus kuolas, ne įkaltas baslys. Taip pat sodinti reikia tokioje vietoje, kur bus galima žydėjimu džiaugtis – ne kampe, o arčiau namų, reprezentacinėje vietoje. Žalos medžiui gali pridaryti mažas šuniukas, kuriam obelis bus tarsi pagalys – jis apgrauš kamieną. Svarbu ir veislės. Savo medelyne stengiamės pardavinėti tokias, kurios neserga rauplėmis, kad nereikėtų purškimo nuo ligų. Beje, obelis gali pulti amarai, tuomet reikėtų profilaktinio purškimo nuo kenkėjų.

– Ar yra įdomių veislių, tarkime, kelių spalvų žiedais?

– Šiuo metu propaguojame medelius, kuriuose įskiepytos 3–5 veislės. Pavyzdžiui, kad vienas medelis turėtų raudonų, rausvų ir baltų žiedų. Tokia obelis turi tris šakas, išsidėsčiusias erdvėje į skirtingas puses. Sulaukiama trijų skirtingų žydėjimų ir skirtingų spalvų obuoliukų. Dar vienas įdomus variantas – saržento obelis „Tina“, kuri, galima sakyti, obuoliukų neduoda, nes jie yra žirnio dydžio.

– Pats augintojas obelų neįskiepys, tam reikia specialisto, ar ne?

– Niekas nedraudžia ir patiems praktikuotis, skiepyti, bet mūsų medelyne galima pasirinkti iš įvairių variantų.

– Jei dekoratyvinių obelų auginimas nedaug skiriasi nuo įprastų, vadinasi, ir dabar jas galima sodinti?

– Dauguma galvoja, kad obelis galima sodinti tik pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį, spalio mėnesį. Taip buvo gal XIX–XX a., o dabar produkcija auginama vazonuose ir ją galima sodinti visą pavasarį, vasarą ir rudenį. Tol, kol neužšąla dirva. Lietuvoje medelį reikėtų pasodinti likus dviem savaitėms iki pilno atšalimo, o tai maždaug lapkričio 15 d. Ir dabar pas mus ateina žmonės, nes galima stebėti, kaip medis vystosi.

– O kaip obelų panaudojimas? Ar tinka gyvatvorėms? Kaip jas panaudoti funkcionaliai?

– Abejoju, ar tinka gyvatvorei, tačiau obelis galima pasodinti kaip užtvarą, kai nesinori matyti kokio nors pastato, sandėlio ir pan. Tuomet geriau rinktis vienos rūšies obelis. Panaudoti galima ir obuoliukus. Jie yra maži, tačiau vitamino C turi keliskart daugiau nei didelis obuolys. Tad suvalgydami saują obuoliukų, kurie gal ir ne itin skanūs, aprūpinsime savo organizmą šiuo vitaminu. Verta pagalvoti, ar norime savo skrandį užpildyti beverte mase, ar geru produktu. Žinoma, tokius obuoliukus galima panaudoti ir kulinarijoje – orkaitėje kepant mėsą ar žuvį, vėliau įdėti ten rojaus obuoliukų, kad pakeptų 15 minučių. Tai – puikus garnyras. Iš šių obuoliukų gaminamas skanus kompotas, vynas.

– Papasakokite apie floristiką.

– Taip, rojaus obuoliukus galima panaudoti puošiant puokštes, net sales. Naudoti galima ne tik rojaus obuoliukus, bet ir kitas veisles – dar smulkesnius obuolius. Lenkijoje teko matyti, kaip prieš Kalėdas rojaus obelų šakelėmis puošiamos palangės – jos būna apsnigtos, o obuoliai padengti šerkšnu.

– Jei yra net 800 galimų veislių, žmonės gali pasiklysti. Kaip orientuotis?

– Reikia rinktis gal iš kokių dešimties veislių, 800 yra per daug. Dažniausiai žmonės renkasi obelis, kurių žiedai rausvi, raudoni. Obelys su baltais žiedais yra ne tokios populiarios, nebent – kaip kontrastas. Visuomet pasirenkamas gražiausias medis, o aktualus ir dydis, ir forma. Tam reikia suvokimo.

– Kas dažniausiai renkasi dekoratyvines obelis?

– Tai visuomet kūrybingi žmonės, kas jie bebūtų. Tradicinis klausimas, kurio sulaukiame, – ką įdomaus turite. Tuomet siūlomi skirtingi variantai, pasakojama apie privalumus.

– Kokios obelų kainos?

– Jos svyruoja. Obelis vazone gali kainuoti nuo 12 iki 50 eurų. Obelis, kurioje įskiepytos kelios veislės – apie 27 eurus. Galima nusipirkti obelį plikomis šaknimis už 8 eurus, tačiau iki žydėjimo reikėtų porą metų palaukti.

– Serbentai žydi balandį ir gegužę, uogos prinoksta liepą ar rugpjūtį. Liepa tik prasideda, tačiau šilumos, saulės netrūksta. Gal serbentai noko sparčiau?

– Taip, kokiomis keturiomis penkiomis dienomis. Ankstyvos veislės jau sunokusios. Sausas oras visai netinka juodiesiems serbentams, ypač mėgstantiems drėgmę. Kai kurios juodųjų serbentų uogos dar nesunokusios, o kitos jau krinta, tad sodininkai turėtų būti pastabūs ir, norėdami neprarasti derliaus, uogas atrinkti ir rinkti.

– Trumpas lietus karštu oru nepagelbės?

– Ne, nes dirva sausa, reikia gerokai daugiau drėgmės.

– Serbentų derlius priklauso nuo saulės ir veislės?

– Raudoniesiems ir baltiesiems serbentams drėgmė ne tokia aktuali, jie gali augti sausesnėse dirvose. Bet juodųjų serbentų derliaus gausa, uogų dydis priklauso nuo drėgmės.

– Ar auga susidomėjimas serbentais?

– Žmonės mugėse perka juoduosius, raudonuosius serbentus, bet labai didelio susidomėjimo nepastebiu. Kadangi žmonės augina serbentus ne pramoniniu būdu, kokius penkis krūmus asmeniniame sode, kuriuos keičia kas 10–15 metų, paklausa nedidelė.

– Ar galima serbentų visai nekeisti? Augs vis tiek.

– Ne, pavyzdžiui, juodieji serbentai produktyviausiais laikomi iki aštuonerių metų. Paskui juos reikia rauti ir sodinti naujas veisles, kurios veda dideles uogas, yra atsparios ligoms, kenkėjams.

– Raudonieji serbentai toje pačioje vietoje dera ilgiau?

– Taip. Juos galima auginti iki 20–25 metų – raudonųjų serbentų vaisinės šakutės ilgaamžiškesnės.

– Kaip apsaugoti serbentus nuo ligų?

– Reikia apžiūrėti krūmus, iškarpyti nulinkusias, pažeistas šakas. Sutankėjęs krūmas kartais išleidžia daug nulinių ūglių – juos reikia išlaužyti.

– Kas yra nulinis ūglis?

– Tai – iš žemės išaugęs dar nesumedėjęs stiebas, kurį lengva pašalinti. Kai jų daug priauga, krūmui sutankėja, išeina šabakštynas.

– Bet, serbentų uogoms jau užderėjus, tikriausiai geriau nieko nedaryti?

– Be abejo, pesticidų imant derlių juk nenaudosi. Pesticidų charakteristikose dažnai nurodomas minimalus laikotarpis nuo purškimo iki uogų vartojimo – 20–25 dienos. Nuskynus uogas, tam tikrų priemonių jau galima imtis.

– Yra kokios nors uogų skynimo taisyklės?

– Juodieji serbentai iš esmės skinami be kekių, o raudonuosius ir baltuosius reikia skinti su kekėmis, kitu atveju išeis uogienė, mat šios uogos, atsiskirdamos nuo kotelio, suminkštėja, praranda formą.

– Uogoms sunokus ne vienu metu, geriau skinti visas ar sugrįžti prie krūmo antrąkart?

– Selekcininkai kaip tik ir stengiasi išvesti veisles, sunokstančias vienu metu. Žinoma, tai ne visada pavyksta. Sodininkai mėgėjai, auginantys kelis krūmus, gali rinkti pakaitiniu būdu – nuskina prinokusias uogas, tada palaukia, skina vėl. Kitaip laukiant, kol prinoks visos, pirmosios nukris ir dalis derliaus nueis perniek.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kodėl jos juodieji serbentai sužydi, bet ne visi žiedai užmezga uogas?

– Gali būti dvi problemos: serbentas užsikrėtęs virusine liga ir žydėdamas labai retai mezga ar visai nemezga uogų, arba serbentas kryžmadulkis – jis neapsidulkina ir užmezga mažai vaisių. Pirmu atveju reikia rauti, sudeginti ir keisti augalą, antru – šalia pasodinti kitokią veislę. Kuo įvairesnių veislių serbentus auginsite, tuo geresnis bus derlius.

– Kaip sužinoti, ar parduodamos uogos prieš nuimant derlių kuo nors apdorotos?

– Be cheminės analizės, vien skonio receptoriais ar pažvelgus atskirti praktiškai neįmanoma.

– LRT RADIJO klausytoja nori sužinoti, kaip padauginti raudonuosius serbentus iš seno krūmo?

– Visi serbentai lengvai dauginami atlankomis arba sumedėjusiais auginiais. Pavasarį aplink serbentą supurenkite dirvą, jaunesnę šaką prilenkite prie žemės ir prismeikite. Prismeigę palaukite, kol iš pumpurų išaugs 15 cm aukščio stiebai – tada juos reikia apkaupti, palieti ir užpilti puveninga žeme. Rudenį turėsite įsišaknijusį stiebą. Arba rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje nukirpkite vienmečius ūglius, sukarpykite 20 cm dalimis ir 45 laipsnių kampu susmeikite į žemę, viršuje palikdami vieną pumpurą. Pavasarį jie išleis šakneles, sužaliuos, ir rudenį turėsite savarankišką krūmą.

– Galima serbentus sodinti šalia ar reikia perkelti į kitą vietą?

– Ne, nes seno krūmo vietoje jau išeikvotos maistinės medžiagos, nebent iškasite duobę, pakeisite visą dirvožemį ir privešite komposto. Taip pat manoma, kad serbentas augdamas išskiria nuodingas medžiagas, todėl toje pačioje vietoje pasodintas krūmas prastai augs. Optimalus atstumas tarp serbentų – 1,5 metro. Arčiau susodinti dėl maisto medžiagų stygiaus gali vesti smulkesnes uogas.

– LRT RADIJO klausytojas teiraujasi, kodėl uogas mezganti raudonojo serbento šaka jam kasmet nudžiūva?

– Tikriausiai užpuolė kenkėjas stiklasparnis. Norėdami tuo įsitikinti, šakai pradėjus džiūti, prie pat žemės ją nukirpkite ir žiūrėkite, ar šerdyje nėra juodos skylutės – joje gyvena stiklasparnio vikšras. Jis gyvena dvejus metus, graužia šerdį ir šaką su lapais, uogomis staiga priverčia nudžiūti. Pastebėjus tokias šakas, jas reikia iš karto kirpti ir deginti. Viso augalo keisti nereikia, nes serbentą sudaro daug stiebų – nebūtinai visi bus užpulti.

– Kaip prižiūrėti krūmus, nuėmus derlių?

– Tręšti, viena vertus, per vėlu, kita vertus, per anksti. Paskutinįkart tręšti reikia birželio pradžioje, paskui tik rudenį, rugsėjo pabaigoje. Reikia, kaip minėta, išpjauti nulinkusias, pažeistas šakas ir nulinius ūglius. Ligoms užpuolus, galima purkšti ir pesticidais.

– Kamieniniai serbentai – dekoracija ar iš jų uogų galima ir uogienę išvirti?

– Be abejo, galima. Tik uogienės turėsime mažiau – jei paprastas serbentas augina 15–20 šakų, tai čia – vienas stiebas. Gerai prižiūrint, įskiepijus, pavyzdžiui, agrastą stambiomis raudonomis uogomis, šis augalas atrodys tikrai dekoratyviai. Priežiūra, žinoma, sudėtingesnė – jį reikia pririšti prie kuoliuko, naikinti atžalas, leidžiamas iš žemės ir nuo stiebo – kitaip neturėsite nei derliaus, nei grožio. Krūmą tam, kad jis gerai atrodytų, reikia formuoti karpant, neleisti sutankėti.

– Kamieniniai serbentai – patyrusiems sodininkams, ar pajėgus juo auginti ir pradedantysis?

– Tai ne taip jau sudėtinga, tiesiog reikia intensyviau šalinti atžalas, pririšti prie kuoliuko ir genėti. Atlygis už priežiūrą – gera išvaizda, lengvas šienavimas aplink krūmą, neblogas uogų derlius.

– O kaip kovoti su plintančia miltlige?

– Pamačius pačius pirmus ligos židinius ar net anksčiau, purkšti fungicidais – serbentams tinka topazas. Prevencija – rinktis atsparias veisles, tokias kaip „Titania“, bet jų labai mažai.

– Beje, kada pasodintas serbento ūglis ima žydėti ir derėti?

– Serbentai dera labai anksti, praktiškai veda derlių ant antramečių ūglių.

– Kada purkšti krūmus nuo serbentinės erkutės?

– Purkšti geriausia prasidedant serbentų žydėjimui. Kova sunki, nes erkės gyvena pumpure. Purkšti reikia tik pražydus, kai prasideda migracija iš senų pumpurų į naujus.

– Kokias klaidas dažniausiai daro sodininkai rinkdamiesi serbentų veisles?

– Dažnai matau sodininkus mugėse perkančius jau gerokai pagyvenusius, apkerpėjusius serbentus. Tokių pirkti nepatarčiau. Šaknų sistema turėtų būti stipri, augalas nesudžiūvęs, gyvybingas. Taip pat – pirkti kelias skirtingas veisles. Ir pačiam įdomiau, ir derlius geresnis.

Vaistažolių, kurių dabar galima prisirinkti, primena provizorė, yra labai daug, tik svarbu jas tinkamai išdžiovinti ir laikyti.

– Kodėl šis metas itin palankus vaistažolėms rinkti?

– Moksliškai įrodyta, kad birželio pabaigoje susikaupia didžiausias biologiškai aktyvių medžiagų kiekis, todėl vaistažolės įgyja didžiausią gydomąjį poveikį.

– Kokias vaistažoles labiausiai rekomenduotumėte rinkti?

– Jų yra nemažai: gaurometis, įvairios vingiorykštės rūšys, paprastoji jonažolė, beržų lapai, graikiniai riešutai, našlaičių žiedai, vaistinės ramunės, raudonėlių žolė ir t. t.

– Kur rekomenduotumėte rinkti vaistinius augalus?

– Dalis jų auga natūraliai, kiti auginami pramoninėse plantacijose, darželiuose, soduose. Juos galima rinkti tik ekologiškai švariose vietose.

– LRT RADIJO klausytojai įdomu, kuo naudingas gaurometis?

– Liaudiškai šis augalas dar vadinamas ožkarože. Tai – nakvišinių šeimos augalas su rausvos spalvos žiedeliais. Gaurometis labai paplitęs, auga ne tik Europoje, bet ir Sibire. Gaurometis padeda kovoti su prostatos sutrikimais ir išvengti onkologinių ligų. Jame gausu veikliųjų medžiagų, turinčių antioksidacinį, antimikrobinį ir antialerginį poveikį.

– Kaip tinkamai paruošti gaurometį?

– Gaurometį reikia pjauti ir džiovinti saugant nuo tiesioginių saulės spindulių gerai vėdinamoje patalpoje. Esant aukštai temperatūrai, žaliavą galima išdžiovinti per 5–6 dienas. Tada ją reikia susmulkinti ir laikyti pergamentiniuose maišeliuose arba stiklinėje taroje. Augalinės žaliavos nerekomenduojama laikyti polietileniniuose maišeliuose, nes juose yra kancerogeninių medžiagų. Rekomenduojama pasiruošti atsargų vieniems metams.

– Ar nasturtos gali būti vartojamos kaip vaistažolės?

– Džiovintų nasturtų žiedų arbatai ypač tinka peršalus. Jie taip pat gali būti naudojami maisto patiekalų puošybai. Valgydami nasturtų žiedus, skatiname virškinimo procesą. Vokiečiai nasturtų vaisius konservuoja bei marinuoja kaip mes agurkėlius.

– Kuo ypatingi graikinių riešutmedžių lapai?

– Džiovintų graikinių riešutmedžių lapų arbata gerina virškinamojo trakto veiklą bei pagreitina medžiagų apykaitą ir taip padeda lieknėti.

– Ką galėtumėte papasakoti apie jonažolę?

– Jonažolių būna įvairių. Paprastoji jonažolė kadaise vadinta „velnio varytoja“, nes manoma, kad ji padeda nuo 99 ligų. Moksliškai pagrįsta, kad tai – vienas vertingiausių augalinių antidepresantų. Iš jonažolių taip pat verdama skani arbata.

Jonažoles rekomenduojama rinkti birželio pabaigoje, t. y. jų žydėjimo metu. Jonažolės auga natūraliose pievose, bet žmonės jas augina ir soduose bei sklypuose. Kai kuriuos augalus, pavyzdžiui, jonažoles, dilgėles, paprastąsias žemuoges, pelkines vingiorykštes, dirvinius asiūklius, galima laisvai rinkti natūraliose augavietėse. Kiti, pavyzdžiui, kalninė arnika, šarkakojis pataisas, skėtinė širdažolė, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą ir jų rinkti negalima.

– Ar naudinga yra agurklė?

– Agurklių žiedai ne tik valgomi, bet ir naudojami maisto produktų puošybai netgi aukščiausios klasės restoranuose. Iš jų sėklų gaminamas aliejus.

– O vingiorykštė?

– Yra keletas jų rūšių. Vingiorykštes rekomenduojama vartoti peršalus, kai reikia išprakaituoti.

– Kam galima naudoti vaistinio šalavijo žiedus?

– Jo lapuose bei žieduose yra veikliųjų medžiagų, pasižyminčių stipriu antimikrobiniu bei priešuždegiminiu poveikiu. Juos geriausia vartoti išoriškai, bet, gydytojui rekomendavus, galima virti ir arbatą.

– Kokius vaistinius augalus galima auginti sklype, kad nereikėtų jų ieškoti laukuose?

– Įvairių rūšių čiobrelius, nasturtas, šalavijus ir kitus vaistinius aromatinius augalus.

Jo tvirtinimu, šias uogas sunku transportuoti, todėl jų nerasime parduotuvėje, bet galime išsiauginti sode kaip ir daugelį kitų naudingų Tolimųjų Rytų medžių.

– Pastaraisiais metais populiarėja anksčiau retai auginti medžiai, pavyzdžiui, medlieva, šilkmedis, plunksnalapis lekėčius. Kiek labiau girdėti, bet irgi retoki augalai – gudobelė, sedula, šermukšnis. [...] Šis pavasaris gana vėsus – šiluma pliūptelėjo visai netikėtai. Ar tai turi kokios nors reikšmės sodininkams?

– Sodininkams tai nėra trūkumas. Lietus – geriausias metas sodinti medžius. Nors žmogui šlapia ir nemalonu, augalai labai gerai prigyja. Sodinant iš vazono ar konteinerio, nereikia žiūrėti į mėnulio fazes – ramia širdimi galima perkelti augalą. [...]

– Gal galite papasakoti apie plunksnalapį lekėčių?

– Plunksnalapis lekėčius – augalas, kilęs iš Karpatų kalnų. Kairėnų botanikos sode nuo 1986 m. pasėti keli ar keliolika augalų iš jo sėklų. Jį pradėjome populiarinti kaip augalą, kuris yra nereiklus ir labai gražiai žydintis. Plunksnalapį lekėčių dar galima vadinti „pakalnučių medžiu“. Jis labai gražiai žydi ir neturi ryškaus kvapo.  Tai tarsi augalas iš kito pasaulio.

Kai medis nužydi,  atsiranda maišeliai, kuriuose yra valgomi riešutai. Iš pradžių riešutai būna prisiklijavę prie maišelio, bet sunokę jie pradeda skambėti. Rusiškas bei lenkiškas plunksnalapio lekėčiaus pavadinimai („klekačka“ ir „klokočka“) sufleruoja, kad tas augalas klekena. Žmonės tiki, kad plunksnalapis lekėčius atbaido blogas dvasias bei nelaimes, todėl jį sodina kuo arčiau namų. Šį augalą dar vadina laimės medžiu.

Plunksnalapis lekėčius – Vakarų Ukrainos, Slovakijos, Pietų Lenkijos augalas. Ten jis beveik išnaikintas, griežtai saugomas – net negalima rinkti šio augalo sėklų. Reikia leidimo, norint gamtoje rinkti jo riešutėlius. Pasirodo, Lietuvoje dar prieš karą dvaruose augo plunksnalapiai lekėčiai. [...] Šis augalas yra visiškai atsparus ligoms ir kenkėjams. Jam reikia labiau šarminės dirvos. Labai gražus plunksnalapio lekėčiaus žydėjimas.

– Koks šio augalo dydis?

– Apie 2–3 metrus, nors gamtoje galima rasti ir didesnių. Įdomu, kad Gruzijoje iš plunksnalapio lekėčiaus žiedų ir jaunų lapelių gamina priedą prie mėsos. Sunokusius riešutėlius galima naudoti kaip žirnelius. Nors branduolio minkštimo nėra tiek daug, kiek, pavyzdžiui, kedrų riešutuose, riešutėliai yra valgomi, iš jų spaudžiamas aliejus. [...]

– Medlieva – kitas augalas ne mažiau keistu pavadinimu. Ką galėtumėte apie jį papasakoti?

– Lietuvoje varpinių medlievų nemažai, bet tai priklauso nuo rajono. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone esama sulaukėjusių medlievų. Šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos, kur išveistos jo veislės. Jos skiriasi uogų dydžiu ir spalva. Kai kurios veislės žydi kaip ievos, jos nebilo šalnų – gali atlaikyti net 40 laipsnių šalčio.

Skirtingai nei šilauogėms, medlievoms nereikia specialiai ruošti dirvos. Tai būtų didelė investicija. Medlieva – nereiklus augalas. Mes ją platiname kryžmindami su šermukšniu arba gudobele. Tada medlieva pakartoja tos veislės savybes. Tokie augalai pradeda žydėti praktiškai pirmais metais. Uogos būna mėlynos arba raudonos, o jų skonis – kaip šilauogių.

– Ar lietuviškas šio augalo atitikmuo nėra kažkas panašaus į aroniją?

– Aronija tikrai neprilygsta skoniu. Tai yra desertinė uoga.

– Ar Lietuvoje populiarūs tokie augalai?

– Anksčiau reikėdavo aprašyti ir populiarinti kiekvieną augalą, o dabar matome, kaip pas mus atvažiuoja žmonės, kurie mobiliųjų telefonų ekranuose rodo norimo augalo nuotrauką. Pirkėjai dažnai net nežino jo pavadinimo, bet, pamatę pas kaimynus jiems patinkantį augalą, jš nufotografuoja ir prašo tokio paties. Tada mes iš nuotraukos suprantame, kad tai yra kanadinė medlieva. Tai tikrai nereiklus augalas. Paukščiai, žinoma, supranta, kad šis augalas skanus. Jie mūsų konkurentai (juokiasi).

– Šilkmedis – vienas iš retesnių augalų.

– Šilkmedis atkeliavo iš Kinijos. Kadaise buvo uždrausta jį išvežti iš šios šalies. Už tai būdavo skiriama mirties bausmė (ir tam, kuris pardavė šilkmedį, ir tam, kuris jį nusipirko). Lietuvoje auga baltas šilkmedis, ant kurio noksta baltos, oranžinės ir juodos uogos. Juodos uogos yra skanesnės, turi daugiau rūgštelės.

Šilkmedžio uogos yra saldžios, desertinės, minkštos. Jos primena avietes, tačiau šios uogos nėra transportabilios, todėl jų nerasime parduotuvėse. Yra tik vienas kelias – nuskynei uogą ir įdėjai į burną. Šios uogos labai sveikos. Nors jos saldžios, jas galima valdyti net diabetikams. Valgant šilkmedžio uogas ar geriant balto šilkmedžio lapų arbatą, per mėnesį galima numesti keletą kilogramų, nes organizmas neįsisavina angliavandenių.

Pats augalas sulapoja vėlai, tik gegužės antroje pusėje. Uogos noksta birželio pabaigoje–liepos pradžioje. Yra įvairių šilkmedžio veislių. Jie dideli medžiai, bet gali būti pritaikyti mažam sklypui. Populiariausi yra šilkmedžiai, turintys spyruoklinę lają. Ateityje turėsime žemaūgių šilkmedžių kolekciją.

– Pakalbėkime apie sedulą – šis augalas man žinomas, bet nelabai pažįstamas.

– Daug kas painioja sedulą su kitais augalais. Geltonžiedė sedula – toks pilnas jos pavadinimas. Tai – anksčiausiai pas mus žydintis augalas. Sedula pradeda žydėti kovo pabaigoje. Jos žydėjimas tęsiasi visą mėnesį.

Laukinės sedulos nokina nelabai skanias uogas, bet rusai, ukrainiečiai išvedė daug naujų augalo veislių. Jie nokina raudonas, geltonas, oranžines, geltonas su raudonais šonais uogas, kurios turi desertinių savybių. Pavyzdžiui, uogienė, verdama su kauliuku, yra delikatesas. Tokias uogas galima netgi sūdyti, naudoti vietoj alyvuogių, galima džiovinti ar gaminti kažką panašaus į obuolių sūrį.

Paties sedulos medelio nereikia purkšti ar genėti. Vienintelis trūkumas – sedulos platinamos kryžmadulkos būdu. Tai reiškia, kad greta turi augti du augalai, nes jie reikalauja vienas kito.

– Ką galėtumėte papasakoti apie gudobelę?

– Paklausą turi švelnioji gudobelė, nes ji nokina didžiausius obuoliukus. Daug kas priklauso nuo to, kokį augalą įsigysite – ar padaugintą iš sėklų, ar kryžmintą. Jei gudobelė padauginta iš sėklų, ji gali būti skirtingo skonio. Vaisių derėjimas turėtų prasidėti penktais arba šeštais metais. Jei gudobelė kryžminta – jau antrais metais galima laukti obuoliukų.

Gudobelė, turinti raudonus žiedus su baltu viduriuku ir nokinanti smulkias raudonas uogas labai naudinga – ji labai gražiai žydi ir nokina daugiau uogų. Nesakau, kad baltas žydėjimas yra negražus, bet pastarosios gudobelės žydėjimas ryškesnis, o jos uogos skanesnės. Gudobelės serga tokiomis pačiomis ligomis, kaip kriaušės ar šermukšniai. Vadinasi, purškimas nuo amaro joms reikalingas.

– Ką galėtumėte papasakoti apie putiną?

– Apie jį rašoma labai įvairiai. Lietuvoje putinas auginamas kaip vaistinis augalas, Lenkijoje jis laikomas nuodingu (nuo jo žmonės gali viduriuoti), o Rusijoje putinas yra valgomas. Vis daugiau žmonių supranta, kad putinas yra ir vaistinis, ir maistinis augalas. Putino sultys ir uogienė – tokie produktai, kurių galbūt nevalgysi dideliais šaukštais, bet jie yra delikatesas.

– Vijokliniai augalai panašūs tiek į krūmą, tiek į medį. Ką pasakytumėte apie citrinvytį ir aktinidiją?

– Šie augalai atkeliavo iš Tolimųjų Rytų – Rusijos bei Kinijos. Su citrinvyčiu europiečiai susipažino gana keistomis aplinkybėmis. Jie pastebėjo, kad vietiniai gyventojai, eidami per kalnus, pasiima saują citrinvyčio uogų. Taip jie be jokio maisto ar gėrimo gali eiti dvi paras. Jėgų jiems suteikia džiovintos citrinvyčio uogos. Jos yra tarsi ženšenio pakaitalas, stimuliuojantis mūsų jėgas.

Citrinvytis yra vijoklis, kuriame yra ir vyriškų, ir moteriškų žiedų. Jis kekėmis brandina raudonas uogas. Citrinvytį galima palyginti su raudonaisiais serbentais. Jo uoga yra kelių skonių, nes odelė, minkštimas ir sėklos turi skirtingą skonį. Kadangi augalas nereiklus, jo nereikia dengti nuo šalčio. Tiesa, sodinant citrinvytį, svarbu, kad jo „kojos“ būtų pavėsyje, o „galva“ – saulėje.

– Citrinvytis turi penkis skonius. Čia turbūt unikalus vaisius?

– Jo uoga labai naudinga sveikatai, tačiau nereikia persistengti, nes uogos kelia spaudimą. Kol augalas nedera, pavyzdžiui, iki penkerių metų, galime naudoti jo stiebus ir lapus, iš jų virti arbatą. Pavyzdžiui, galima supjaustyti 50 cm stiebelį ir jį pavirinti 10 minučių. Taip gaunamas skystis, kurio išgėrus su medumi, žmogus jaučiasi energingas ir darbštus.

– Kaip užsiauginti tokį augalą?

– Reikia kreiptis į žmones, kurie tuo užsiima. Augalas nebus kaprizingas, nes jo nereikia dengti, purkšti. Kaip jau sakiau, šaknys ir „kojos“ turi būti pavėsyje, o „galva“ – saulėje. Jį reikia sodinti iš namo vakarinės arba rytinės, bet ne iš pietų ar šiaurės pusės.

– Kalbant apie aktinidiją, daugelis mūsų ją supranta kaip mažesnius kivius ar kažką panašaus.

– Kiviai, kuriuos perkame parduotuvėse, atvežti iš Naujosios Zelandijos, o aktinidija atkeliavo iš Rusijos tolimųjų rytų. Mūsų klimatui atspariausia margalapė aktinidija. Jos uogos žalios ir smulkios. Būna vyriški ir moteriški augalai, bet dabar atsirado veislių, kurioms „vyras“ nereikalingas, tačiau jų uogos smulkesnės ir be sėklų. [...]

Svarbiausia, kad šios uogos turi penkiskart daugiau vitamino C, negu juodieji serbentai. Suvalgę dvi uogas, jau turime vitamino C dienos normą, tačiau valgyti labai daug tokių uogų nereikia, nes nuo didesnio jų kiekio kai kuriems paleidžia vidurius. Margalapė aktinidija yra vienintelis augalas, kuriam per parą užtektų dviejų valandų saulės. [...] Sunokusios uogos krenta. Uogų mėgėjams tai galbūt patogu, bet pramoninei plantacijai tai gali kelti rūpesčių.

– Aptarėme daug naudingų augalų sudėtingais pavadinimais. Kaip dabar turėtų atrodyti sodas? Jeigu jų visų pasodintume po vieną, turbūt prireiktų kelių hektarų. Kaip reikėtų komponuoti tipišką šešių arų sodą? Ką patartumėte?

– Rekomenduočiau įrengti kūrybinį sodą. Galima pasodinti veislinės šeimos obelaitę, tokią pat kriaušę, slyvą. Jeigu norite sodinti šermukšnį, kad šis augalas gražiai derėtų, jo galėtų būti 2–3 veislės. Geltonžiedei sedulai reikia rasti vietos. Galima pasodinti du skirtingus augalus į vieną duobę. Būna, kad viename medelyje įskiepijamos dvi skirtingos veislės, pavyzdžiui, oranžinėms ir vyšninėms uogoms. Jos labai gražiai atrodo. Vienos uogos noksta anksčiau, kitos – vėliau.

– Ar tarp retų medžių gali būti nesuderinamumas?

– Šilkmedį pasodinus pavėsyje, jis tikrai neaugs, bet daliniame pavėsyje gali augti geltonžiedė sedula. Pastebėjome, kad visi medžiai bėga nuo tujų. Pavyzdžiui, obelis linksta, nes ji nenori liesti tujos. Šalia pasodinus tokio paties dydžio obelį ir slyvą, laimės slyva. Augalų suderinamumas yra labai svarbus klausimas.