Prestižinio Kanų festivalio žiuri vadovaus aktorė Cate Blanchett, tai bus 12-oji moteris, užėmusi šį garbų postą. „Mūsų pokalbiai šį rudenį įtikino mus, kad ji bus pasišventusi pirmininkė ir aistringa bei dosni žiūrovė“, – pridūrė Kanų festivalio prezidentas Pierre`as Lescureas ir jo direktorius Thierry Fremaux. Ši aktorė – viena pirmųjų moterų, pasisakiusių prieš Harvey Weinsteiną ir jo nuopuolius. Festivalio direktoriaus T. Fremaux sprendimu, Kanų festivalis šiemet demonstruoja savo paramą Irano ir Rusijos režisieriams disidentams: Irano režisieriui Jafarui Panahi ir jo kolegai rusui Kirilui Serebrenikovui, kurių juostos varžysis dėl pagrindinio festivalio prizo – „Auksinės palmės šakelės“, nors nė vienas iš šių režisierių negali išvykti iš savo šalies.

Taip pat Kanų festivalis paskelbė, jog šiemet tiek svečiai, tie žurnalistai sulauks aibės pasikeitimų. Festivalis, pakeitęs kino seansų žiniasklaidos atstovams laiką, sukėlė šimtų prancūzų ir užsienio kritikų pasipiktinimą.

Žurnalistai kandžiai ironizuoja ir kitą T. Fremaux paskelbtą pareiškimą, kad festivalio svečiams bus draudžiama darytis asmenukes ant raudonojo kilimo, nes taip jie neva sukelia „nepageidaujamą netvarką“ prieš premjeras.

Kanų kino festivali proga pristatomos penkios kino naujienos, kurias išvys Lietuvos žiūrovai:

1. „Pagonių žiedas“, rež. A. Grauba. Istorinė nuotykių juosta pasakoja žemgalių kunigaikščio Nameisio iškilimo istoriją. XIII amžiuje jis vadovavo Didžiajam žemgalių sukilimui, kuris prasidėjo po Livonijos ordino pralaimėjimo lietuviams Ašeradės mūšyje. Nameisis pripažino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valdžią ir jam siuntė į nelaisvę paimtus Livonijos ordino riterius. Eiliuotoje Livonijos kronikoje ir kituose šaltiniuose Nameisis vadinamas Žiemgalių karaliumi.

Vaidina: Aistė Diržiūtė, Edvinas Endrė, Jamesas Blooras ir kiti.

„Pagonių žiedas“ kinuose nuo penktadienio.

2. „Anon“, rež. A. Niccol. Patyręs ir sąžiningai savo pareigas einantis policininkas Salas Frydlandas tirdamas nusikaltimų virtinę susiduria su neįtikėtinu dalyku: susipažįsta su jauna moterimi, kuri išvis net neturėtų egzistuoti. Apie ją nėra informacijos duomenų bazėje, mergina neturi istorijos ir vardo. Naujoji pažįstama – kompiuterių specialistė, žinoma vien „Merginos“ vardu – Salą perspėja, kad jo paties gyvybei gresia pavojus.

Sukrėstas policininkas ima sekti naujais pėdsakais, kurie atskleis kur kas  didesnius nusikaltimus už tuos, kuriuos jam pavesta ištirti.

Vaidina: Clive`as Owenas, Sonya Walger, Amanda Seyfried ir kiti. Trileris „Anon“ – nuo šio penktadienio.

3. „Jupiterio mėnulis“, rež. K. Mundruczó. Jaunas imigrantas Arjanas mėgina nelegaliai kirsti Vengrijos sieną. Patrulių pašautas jis netikėtai supranta galintis levituoti. Atvežtas į pabėgėlių stovyklą, vaikinas pasprunka padedamas vietos gydytojo Sterno. Šis nori pasipelnyti iš nežemiškų Arjano galių, tačiau ant kulnų jam mina nuožmus stovyklos direktorius Laslas, kurio tikslas – pabėgėlį žūtbūt susigrąžinti.

Mistinė gaudynių drama – vienas originaliausių žvilgsnių į pabėgėlių krizę Europoje. „Jupiterio mėnulis“ – kinuose nuo penktadienio.

4. „Aš graži“, rež. A. Kohn, M. Silverstein. Merginos iš Niujorko Renė gyvenimas – nuolatiniai bandymai laikytis dietos arba užsiimti treniruotėmis. „Bandymas įskaitytas“, — pamanė Visata ir švysteli vargšelę nuo treniruoklio. Mergina krinta, stipriai susitrenkia galvą ir staiga patiki, kad yra neprilygstama gražuolė. Tarsi iš naujo gimusi, Renė užtikrintai „kabina“ vaikiną, dalyvauja bikinių konkurse ir netgi nepasikuklina užsukti į modelių agentūrą!

Tik mažytė problema — kitų žmonių akyse ji nė trupučio nepasikeitė. Išoriškai. O viduje?

Vaidina: Amy Schumer, Michelle Williams, Tomas Hopperis ir kiti. Komedija „Aš graži“ – nuo gegužės 11 d.

5. „Džimas Saga ir mašinistas Lukas“, rež. D. Gansel. Snūderlando saloje karaliauja Alfonsas Be Penkiolikos Dvyliktas. Čia gyvena mašinistas Lukas ir jo mažasis draugas Džimas Saga, tačiau sala tokia mažytė, kad užaugusiam Džimui joje tiesiog nebelieka vietos gyventi ir tenka iškeliauti, o Mašinistas Lukas pasišauna palaikyti jam kompaniją.

Kelionei jie paruošia lokomotyvą Emą ir leidžiasi į Mandalos karalystę. Jie nepabūgsta susidurti su pavojais ir pasiryžta išlaisvinti princesę Li Si. Tačiau tam Mažasis Džimas ir mašinistas Lukas turi kirsti Sutemų slėnį, einantį per Mirties nasrus, ir galiausiai pasiekti Tūkstančio Vulkanų žemę...

Nuotykių kupina fantastinė juosta visai šeimai „Džimas Saga ir mašinistas Lukas“ – kinuose nuo penktadienio.

Lenkijos instituto Vilniuje rengiamas festivalis truks dešimt dienų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Mažeikiuose ir pirmą kartą – Nemenčinėje. Jo programoje – dvi dešimtys filmų.

Festivalį pradėjo filmas „Jūsų Vincentas“ – pirmas pasaulyje ilgametražis tapytas animacinis filmas, kurio kiekvienas iš 65 tūkst. kadrų buvo nutapytas. Jame dirbo 125 dailininkai, ir jų dėka kine atgimė dailininko Vincento van Gogho paveikslai. Pasak filmo autorių, jį sukurti paskatino tapytojo laiškai, o pasakojimo ašimi tapo pokalbiai su daugiau nei šimto Van Gogo paveikslų veikėjais.

Iš viso Lenkų kino festivalio programoje dvidešimt vienas filmas. Pagrindinėje programoje – dešimt naujausių lenkų filmų, tarp jų vienas populiariausių pernai Lenkijoje rodytų  „Meilės menas“, taip pat „Dievo tarnai“, „Marija Kiuri“, „Pasaulio laimė“, „Bodo“

„Jie stebina žanrų gausa, bus ir trilerių, ir dramų pagal tikrus įvykius, ir meilės istorijų, ir komedijų, ir galbūt ne naujiena, bet filmai vaikams ir jaunimui, o specialiojoje programoje, kurią kasmet skiriame kokiam nors įvykiui, šiais metais nusprendėme skirti labai garsiai lenkų aktorei Danutai Šafliarskai, kuri, mažai kas žino, savo karjerą pradėjo 1939 m. čia, Vilniuje“, – pasakojo festivalio koordinatorė Odeta Venckavičienė.

Lenkų teatro ir kino aktorė Danuta Šafliarska, kuriai skirta specialioji festivalio programa, mirė šiemet, būdama 102 metų. Aktorės karjerą ji pradėjo Vilniuje, Pohuliankos teatre. Festivalyje bus parodyti filmai, supažindinsiantys su aktorės vaidmenimis, tarp kurių aktorės debiutas kine – 1946-ųjų filmas „Draudžiamos dainos“ – pirmasis filmas, sukurtas Lenkijoje po karo. Taip pat „Laikas mirti“, kuriame aktorė vaidino sulaukusi 90 ir buvo įvertinta kino apdovanojimais. Bus rodomas ir filmas apie aktorę „Kitas pasaulis“, kurio pristatyti atvyks jo kūrėjai.

Festivalio filmai bus rodomi Vilniuje – kino teatruose „Multikino“, „Pasaka“, „Skalvija“, Kaune – „Romuvoje“, Klaipėdoje – „Kultūros fabrike“, Mažeikių kultūros centre ir Nemenčinės daugiafunkciame kultūros centre.

Prieš kelias dešimtis metų muzikos klipai buvo svarbiausia atlikėjo vizitinė kortelė. Juos kūrę Lietuvos televizijos režisieriai turėjo gerai pasukti galvas, kaip išnaudoti ribotas technines galimybes, o atlikėjai – viską padaryti tik vienu ar dviem bandymais. Taip gimė ir pirmasis klipas, skirtas dainai „Senieji Vilniaus stogai“. Šiame klipe nusifilmavęs atlikėjas Jonas Mašanauskas prisimena, kad klipui nufilmuoti buvo skirti vos keli bandymai.

„1964-ųjų birželio 25-ąją mus įsodino į seną „Pobeda“ modelio automobilį, kuris buvo skirtas vežioti dekoracijoms. Taip mes važinėjome po Vilnių. Buvome jauni ir drąsūs vyrai, baisu mums nebuvo. Dabar viską galima filmuoti kad ir dešimt kartų, yra visos galimybės sumontuoti taip, kaip norisi, o tais laikais kiekvieną metrą juostos saugojo. Būdavo tik vienas, daugiausia du dubliai. Keturių minučių klipui gaudavome kilometrą ar pusę kilometro juostos“, – sako J. Mašanauskas.

Pirmieji filmavimai palyginti su dabartiniais, pasak klipus kūrusių profesionalų, buvo labai primityvūs. Tačiau jau tada ir atlikėjai, ir režisieriai siekdavo aukščiausių rezultatų.

Lietuvos televizijos muzikos redakcijoje gimė ne tik pirmieji klipai, bet ir „Dainų dainelė“, laidos „Estrados orbitoje“ ar „Muzikinis viešbutis“. Režisierė Jūratė Jankienė prisimena momentą, kai Lietuva sulaukė pasiūlymo dalyvauti „Eurovizijos“ konkurse.

„Muzikinis viešbutis“ atsirado mums bendradarbiaujant su Vilija Grigonyte. Ji atėjo pas mus į redakciją, nebenorėjo toliau dainuoti ir tęsti solo karjeros. Vieną vasarą mums dirbant atėjo į televiziją faksas, kad Europa kviečia mus dalyvauti „Eurovizijos“ festivalyje. Tada su Vilija pradėjome galvoti, ką reikia daryti ir kaip pasirengti. Viską reikėjo daryti labai greitai ir nusiųsti žmogų. Ką Vilija galėjo padaryti? Ji turėjo artimą žmogų Ovidijų Vyšniauską, kuris tuo metu buvo jos vyras. Jis parašė dainą ir išvažiavo. Na, buvome paskutiniai, tačiau dalyvavome pirmą kartą“, – sako J. Jankienė.

Vis dėlto pašnekovai pripažįsta, kad nepaisant visų kildavusių sunkumų, pamačius galutinį rezultatą visos pastangos atsipirkdavo. Muzika, sako jie, gelbėjo ir gelbsti visais gyvenimo atvejais.

Kasdien kartu su diktoriais dirbo ir tebedirba didelė komanda, kurios žiūrovai nemato, tačiau be jos niekas nevyktų. Buvę Lietuvos radijo ir televizijos telecentro darbuotojai inžinierius Algirdas Ramanauskas ir vyriausiasis energetikas Edmundas Ramonas tvirtina, kad daugiau nei keturios dešimtys metų televizijoje prabėgo greitai. Per tą laiką, sako, nuveikta nemažai.

Inžinierius A. Ramanauskas prisimena, kaip atrodė jo darbo televizijoje pradžia.

„Kilo idėja pagaminti naują televizijos valdymo pultą. Savo diplominiam darbui turėjau sukonstruoti ir teoriškai paskaičiuoti visą to valdymo pulto aparatūrą. Kas įdomiausia, man pavyko. Tris kartus perdariau, bet dar reikėjo tobulinti. Dirbau kaip jautis. Bet mano diplominis darbas buvo įgyvendintas“, – pasakoja A. Ramanauskas.

Įsijungti televizorių – kasdienis daugelio žmonių įprotis, tačiau, kaip mus išties pasiekia ekrane matomi vaizdai, susimąsto retas. Ilgamečių telecentro darbuotojų teigimu, sovietinė technika keldavo nemažai problemų.

„Anuomet buvo nuspręsta, kad [kažkam iš darbuotojų] reikia skirti padėvėtą „Volgą“. Ryšių ministerija sprendė, kam ją atiduoti. Ministro pavaduotojas tuomet sakė: „Kam a.a. Leonui Ignatavičiui reikalinga ta „Volga“? Ar jis aplink bokštą važinės su ja?“ Daugelis žmonių iki šiol įsivaizduoja, kad štai stovi televizijos bokštas ir jis visai šaliai užtikrina televiziją. Tačiau yra visai ne taip. Iš Vilniaus televizijos bokšto pačiu geriausiu laiku, kada buvo aukštai pastatytos antenos, priėmimo zona buvo 100–110 km., o už jų, nori ar nenori, reikia statyti kitą stotį“, – prisimena E. Ramonas.

A. Ramanauskas prisimena, kad, norint dirbti su geresne technika, labai dažnai tekdavo pasitelkti sumanumą.

„Sovietų Sąjungoje technikos vystymasis labai atsiliko. Pirmos kartos televiziniai siųstuvai veikė po 20–30 metų, o paskutinis pirmos kartos siųstuvas veikė Vilniuje. Mes 25 metus jį naudojant dirbom. Žinoma, sunaudojome taip, kad neliko nieko iš pirminio siųstuvo. Dirbo aukštos klasės specialistai – Tadas Vyšniauskas, Arvydas Bilinkevičius. Jie atrado naują būdą, kaip generatorinės galingos radijo lempos gali atsisakyti klasikinės [veikimo] schemos. Tai buvo lūžis. Mano supratimu, padarėme technikos šuolį. Stebėjosi visa Sąjunga“, – sako A. Ramanauskas.

E. Ramono teigimu, kaip televizijos bokštas turėtų atrodyti, svarstyta ilgai. Dairytasi į aplinkines šalis, dabartinius Sankt Peterburgo, Kijevo, Rygos televizijos bokštus, taip pat Maskvoje stovintį Ostankino. Lietuvai panašus, beje, būtų buvęs per brangus – visus daugiau nei 10 milijonų rublių siekiančius projektus turėjo tvirtinti Maskva.

„Maskvos GSPI atsirado labai talentingas ir geras inžinierius Vladimiras Obydovas, bokšto projekto autorius. Gana greitai jis paruošė projektą, sąmatas. Pasirodė, kad sutelpame į  8,2 milijono. Toliau laukė projekto sąmatos tvirtinimas. Labai įdomus procesas. Man teko dalyvauti. Padarytas bokšto maketas kainavo kaip sena „Volga“, apie 6000 rublių. Reikėjo jį nunešti ministrų tarybos pavaduotojui Ksaverui Kairiui. Atvilkome tą maketą, Kairys apėjo, pasižiūrėjo, pasakė: „Gražu, bet, vyrai, pasakykit, kiek iš tikro kainuos? Mane jau du kartus apgavo. Vieną kartą su Operos ir baleto teatru, kuris kainavo dvigubai, kitą kartą su tiltu prie pedagoginio instituto, kuris irgi vos ne dukart daugiau kainavo“. Obidovas ramiai išėjo ir pasakė: „Laisvai sutilpsime į 8,2 mln“. Taip projektas buvo patvirtintas“, – prisimena E. Ramonas.

Pirmas betono kubas į bokšto pamatus supiltas 1974 m. gegužės 31 d., bokštas pradėjo veikti 1981-ųjų sausio 1 dieną. Jo aukštis – 326 metrai, bokštas įtrauktas į pasaulio aukščiausių pastatų sąrašą. Vilniaus televizijos bokšto pastatymas buvo esminis lūžis televizijos ir radijo retransliacijoje. Vis dėlto neišvengta nelaimingų atsitikimų.

„Gaisrai bokšte buvo trys. Vienas įvyko statybos metu, nes nelabai atsakingai pasielgė suvirintojas. Buvo toks [brezento] kupolas, kažkur nuotraukose matyti. Tas kupolas užsidegė ir įsiplieskė gaisras, bet greitai buvo užgesintas. Antras gaisras įvyko bare. Kavinukai nebuvo tokie modernūs, o barmenas, virdamas kavą, paliko vieną jų įjungtą. Tas kaito, kaito ir paryčiais užsidegė. Pradėjo degti baro medinė dalis. Šioks toks gaisrelis įvyko. Trečias gaisras kilo, kai degė trečio aukšto stogas. Buvo efektinga. Dūmų daug – baisu. Bet gaisrininkai atvažiavo ir reikalą sutvarkė“, – pasakoja E. Ramonas.

„Iš senosios televizijos nieko nebelikę“, – sako A. Ramanauskas. Technologiniai pokyčiai, pasak pašnekovų, pakeitė dabartinės televizijos veidą, tačiau abu pripažįsta, kad grįžti čia labai malonu.

„Kolegė yra pasakiusi: visai nesvarbu, koks būtų projektas, kokia laida, vis tiek tu kalbėsi apie Lietuvą ir jos žmones, kaip jie gyvena, ką jie valgo, ką kalba su savo giminaičiais. Mane domina žmogus, kuris gyvena ne tik didmiestyje. Nesigailiu nei vienos savo laidos. Myliu savo herojus, nes tie žmonės yra Lietuvos druska. Jie padūkę, naivūs, aikštingi. Tu pabandyk pakalbinti suvalkietį. Pabandyk suspėti paskui dzūką“, – siūlo pašnekovė. 

Ji pasakoja, kad patirtys su žmonėmis įsimena ilgam, viena tokių – kai ruošdama laidą apie spanguoliavimą pirmą kartą pabuvojo raiste. 

Man patinka būti tarp žmonių, man jie yra atgaiva ir savotiška kupra, nes jie visą laiką yra šalia. Nieko negaliu padaryti, myliu tuos žmones ir myliu televiziją.

„Nebesideru, kai perku spanguoles. Žinau, kaip sunkai tai atsieina. Jauniausia spanguoliautoja buvo 75 metų. Nespėjom nei vienas. Tįsėmės kaip krokodilai, o jos straksėjo kaip stirnos. Va tau ir bobutė“, – šypsosi Z. Kelmickaitė.

Sukūrusi ne vieną televizijos bei radijo laidą, Z. Kelmickaitė visuomet daug dėmesio skyrė ne tik paprastam Lietuvos žmogui, bet ir tradicijų puoselėjimui. Tai, pasak pašnekovės, paskatino tuometėje konservatorijoje sutikti kolegos.

„Mūsų kursas buvo ypatingas. 30 metų nebuvo tokio kurso. Visi buvom žingeidūs, padūkę, norėjom kažką pasiekti“, – prisimena moteris. Ji pasakoja, kad su bendramoksliais dažnai dainuodavo net ir persirengimo kambariuose po užsiėmimų.

„Ar kompozitorė būsima, ar pianistė, kaip uždainuosim, rėkiam visi. Jautėm poreikį būti su tradicine kultūra, ji buvo gyva. Kaimas buvo gyvastingas, pilnas dainų. Visada atsimenu tokios suvalkietės pasakymą: tu, vaikeli, tai ir iš cigonkos vaiką išmonytumei. Tiek pristodavom prie tų žmonių – mums reikia, kitaip išmes iš konservatorijos, padainuokit, pašokit. Ir tie žmonės mums atsiverdavo“, – pasakoja muzikologė. 

Z. Kelmickaitei baisu, kai net jauni žmonės dėl visko skundžiasi, o ko nors keisti nesiryžta. Aktyvi moteris stebisi, kiek daug aplink yra niekuo nesidominčių žmonių.

„Sudėtingiausia, kad žmonės norėtų būti tokiais, kokie jie nėra. Atvažiuoji, o jie sako: oi, čia nerodykit, čia senas televizorius, čia dar kas nors. Jeigu bus smarkiai negražu, mes neparodysim. Parodysim iki pusės. Nesvarbu, kad čia katinai apdraskė ar vaikiukas apipaišė. Mūsų užduotis parodyti gyvą, natūralų, gal verkiantį, gal suirzusį arba atvirkščiai.

Yra tiek kuriančių, laisvėjančių žmonių. Niekada tiek negaudavau laiškų iš giminių, dukrų ar sūnų, kurie siūlytų: mano mama daro, siuva, parodykit, nes jūs parodot tokius įdomius žmones. Man smagu, tada suprantu, kad mes rodom žmones, kurie reikalingi Lietuvai“, – tikina muzikologė. 

Pasaulis atsivėrė, žmonės po truputį laisvėja. Tai turi būti matoma ir ekrane, žiūrovai nemėgsta netikrumo, įsitikinusi Z. Kelmickaitė.

„Turi būti žaismingas, nes gyvenimas toks. Aš pati tokia. Kitas – kitoks, galbūt su amžina rūpesčio raukšle. O man patinka būti tarp žmonių, man jie yra atgaiva ir savotiška kupra, nes jie visą laiką yra šalia. Nieko negaliu padaryti, myliu tuos žmones ir myliu televiziją“, – sako Z. Kelmickaitė.

„Šios „Eurovizijos“ laukiu ne mažiau nei pernykštės. Tik į sceną žengsiu jau kiek kitaip“, – juokiasi antrą kartą į Lietuvą atvykusi praėjusių metų „Eurovizijos“ dainų konkurso nugalėtoja Jamala. Vilniuje pristatanti savo naują albumą, atlikėja sako neatitrūkusi ir nuo gegužės 9, 11 ir 13 dienomis Kijeve vyksiančio konkurso.

„Šių metų „Eurovizijos“ dalyviai – lyg mano svečiai, todėl nenorėčiau nieko išskirti. Žinau, kad švedai ruošia puikų pasirodymą, kaip visada. jie puikiai pasiruošia kiekvienais metais, tačiau išskirti vieno nenorėčiau“, – sako ji.

Jamalos teigimu, ir jos pačios pasiruošimas konkursui – sklandus. „Pasirodysiu su daina „1944“, taip pat pristatysiu naują dainą. Turiu paruošusi ir daugiau staigmenų. Tikiuosi, kad „Eurovizijoje“ vis daugiau dėmesio bus skiriama muzikai. Atėjau į konkursą kaip atlikėja, kaip muzikantė, tokia iš jo ir noriu pasitraukti. Man tai labai svarbu“, – tikina dainininkė.

„Eurovizija“ man atnešė daug naujų pažinčių. Tai, ko gero, geriausias man nutikęs dalykas po pergalės.

Metai po „Eurovizijos“ jos nugalėtojai pralėkė labai greitai. Euforiją akimirksniu pakeitė nauja veikla – darbas muzikiniame televizijos šou, nuolatinės kelionės po pasaulį, albumo įrašai ir pažintys su talentingais muzikantais.

„Laimėti – nuostabus jausmas. Gera būti nugalėtoju. „Eurovizija“ man atnešė daug naujų pažinčių. Tai, ko gero, geriausias man nutikęs dalykas po pergalės. Susipažinau su daug talentingų muzikantų. Turiu galimybę keliauti, mane įkvepia skirtingos šalys, kultūros. Šie metai man buvo pilni įkvėpimo, energijos. Pasirodžiau skirtingose scenose – nuo Katedros aikštės Vilniuje iki koncerto Londone, kurį transliavo tiesiogiai. Tai – platus emocijų spektras“, – prisimena Jamala.

Piotro Čaikovskio muzikos akademijoje Jamala įgijo operos solistės specialybę, vėliau dainininkė tapo daugybės džiazo festivalių laureate, perdainavo įvairių tautų liaudies dainas, išbandė savo jėgas, atlikdama kitų muzikos stilių kūrinius.

„Mano tėvai – muzikantai. jie dievina liaudies muziką – ukrainiečių, armėnų, moldavų. Augau klausydamasi to, ką mėgsta jie. Vėliau pati baigiau akademiją kaip operos solistė. Tai – lyg mano kuprinė, į kurią po truputį įdedu visko. Man įdomu maišyti žanrus. Net ir mano eurovizinėje dainoje galima girdėti liaudies motyvų, elektronikos. Iš pradžių tai skamba beprotiškai, tačiau viskas susilieja į gražią visumą. Nenoriu prisirišti prie vieno stiliaus. Man patinka būti vis kitokiai“, – kalba dainininkė.

Trečiadienio vakaro koncertas Vilniuje – pirmasis šiemet jos koncertinis pasirodymas, kuriame žadama ir premjera. Kiek vėliau atlikėjos laukia gastrolės kituose Europos miestuose bei Jungtinėse Valstijose.

Seniausiai Lietuvoje ryto informacinei pramoginei laidai „Labas rytas, Lietuva“ šiais metais sukaks trisdešimt.

Sovietmečiu atsiradusi nacionalinės televizijos laida ilgaamžiškumu tenusileidžia „Panoramai“, įžengusiai jau į penktąją dešimtį.

Pirmą kartą pirmasis laidos vedėjas Vytautas Kvietkauskas gražaus ryto žiūrovas palinkėjo 1987-ųjų lapkričio 30-ąją.

Pirmasis vedėjas ir krikštatėvis – V. Kvietkauskas – laidos idėją ir pavadinimą atvežęs iš Jungtinių Valstijų, kur jį sužavėjo ABC televizijos laidos „Good Morning, America“ formatas.

„Tai buvo praktiškai įprastinė darbo diena išskyrus tai, kad reikėjo ateiti kokią 4 val. ryto, nes pusę 8 val. pradėjome transliuoti „Labą rytą“, reikėdavo pasiruošti. Įsivaizduoju, kad dabar dirba dešimt žmonių, įskaitant redaktorius, korespondentus ir tuos, kurie skaito spaudą, parengia žinias.

Pirmasis žinių šaltinis

Tuo metu pirmosios laidos buvo berods 20  min., tada anonsuojamos laidos, filmai. Rytinės laidos buvo trumpos, bet iškart tapo populiarios, nes kitų televizijų nebuvo“, – prisimena V. Kvietkauskas.

Jo teigimu, žmonės, kaip ir dabar, tik atsibudus norėjo žinoti, ko laukti iš naujos dienos, kas įvyko pasaulyje, o „Labas rytas“ buvo pirmasis žinių šaltinis, nes tokią ankstyvą valandą net laikraščiai nepasiekdavo pašo dėžučių.

„Labas rytas, Lietuva“ kiekvieną darbo dienos rytą žiūrovams siūlo tai, kas svarbiausia ryte: naujausias žinias, sporto pranešimus, spaudos apžvalgas, išsamią orų prognozę, pokalbius su studijos svečiais aktualiomis temomis.

2000 m. prie komandos prisijungęs prodiuseris Marijus Gradauskas prisimena, kad kaip tik tuomet laida išgyveno bene didžiausius pokyčius.

„Pagrindinis ir vienintelis principas – paprastas, bet jį įgyvendinti nelabai paprasta. Tai – labai griežta struktūra. Viskas paprasta – ryte žmogus gyvena su absoliučia rutina.

Kiekvieną minutę jis daro tam tikrus dalykus ir tam ritmui reikia pritaikyti segmentus: konkrečiu laiku žinios, apžvalga, atsirado fiksuota ekspertų rubrika“, – aiškina buvęs laidos prodiuseris.

Pasak jo, žiūrovai jau žino, kad antradieniais laidoje įprasta viena tema ar rubrika, o ketvirtadienį – kita.

M. Gradauskas su laida praleido penkerius metus ir, jo žodžiais, svarbiausias pakeitimas – laidos trukmė pailginta iki trijų valandų.

„Pažadinti, pranešti, pradžiuginti“

„Laikas bėga, o laidos kūrėjų tikslai išlieka tie patys: pažadinti, pranešti, pradžiuginti“, – šypsosi buvęs laidos vedėjas ir prodiuseris Modestas Naudžius.

Jis pasakoja, kad žmonių supratimas apie apie laidos vedėjo darbą gerokai skyręsis nuo realybės.

„Žmonės sako: juk jums ten viską paduoda, jūs tik ateinat, nusigrimuojat, jums atneša tekstą ir jūs kalbat. Nieko panašaus. Nėra tiek žmonių ir redaktorių, kad viską paruoštų. Turi pats „susiruošti svečius“, kaip kalbėsi, ką. Esminis dalykas dirbant rytinėje laidoje yra tas, kad temų spektras didelis ir paslysti, nusikalbėti yra labai lengva.

Tik pakalbėjai apie ekspediciją, čia pat gali kalbėt apie politiką, tada kulinarinė valandėlė. Visa tai turi pasakyti protingai, rodyti, kad išmanai. Pripažinkime, kad ne visos temos įdomios, bet turi parodyti, kad tau tai labai įdomu, ypatingai su svečiais. Jeigu neužkalbinsi pašnekovo, jis sakys, kad vedėjas vangus buvo, užsimiegojęs“, – kalba LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos vyr. prodiuseris, laidų vedėjas M. Naudžius.

Trys valandos tiesioginio eterio – nemenkas iššūkiais net ir labai patyrusiems. Ketverius metus kasryt su žiūrovais besisveikinusi Neringa Skrudupaitė šį laikotarpį vadina nesibaigiančiu džiazu.

„Pasiilgstu to jausmo, kai nuvažiuoja stogas. Kartu su tuometinės komandos nariais tikrai buvome išprotėję. Kai kurių dalykų dabar eteryje įsivaizduoti negalėčiau“, – prisipažįsta pašnekovė.

Moteris tvirtina, kad kai nėra išeities, ją surasti visgi reikia, o viena tokių baigėsi jos vestuvėmis.

„Buvo gal 6 val. vakaro, neturėjau pašnekovo, o mes turėjome merų rubriką. Mobilių telefonų nebuvo, elektroninio pašto nebuvo, tik laidiniai telefonai. Paskambinau Anykščių merui.

Žinote, kai yra 7 val. vakaro, o tu neturi pašnekovo, įjungi viską, ką galima įjungti. Tokiu būdu laida dovanojo man vyrą. Negali sėdėti 15 minučių ir šnekėti vietoj pašnekovo. Tau tiesiog jį reikia surasti“, – tikina N. Srudupaitė.

Per visą laidos gyvavimo laikotarpį pasikeitė beveik penkios dešimtys vedėjų. Kasryt su žiūrovais sveikindavosi Henrikas Vaitiekūnas, Edita Mildažytė, Andrius Tapinas, Inga Raižytė, Vytautas Makauskas, Guoda Pečiulytė ir daugelis kitų.

Tačiau pagrindiniai žiūrovų klausimai laidos komandai visais laikais išlikdavo tie patys.

„Pats dažniausias klausimas – kaip sugebat atsikelti ir kada reikia keltis“, – sako M. Naudžius.