Praėjusią savaitę jam buvo atostogos. Tad jis iš Vilniaus atvažiavo pas mane, savo močiutę, į Klaipėdą. Tačiau trečiadienį turėjo trumpam nuvykti atgal į Vilnių, išspręsti vieną reikalą.

Mano anūkėliui 11 metų. Kadangi jis į Klaipėdą atvyko traukiniu, manėme, kad ir į Vilnių galės važiuoti šia transporto priemone.

Tačiau traukinys – arba anksti ryte, arba vėlai vakare. Vaikui toks laikas netiko. Tad nupirkome bilietą autobusų stotyje iš anksto, dieną prieš kelionę, kad vaikas būtų ramus, turėtų bilietą, žinotų, kur atsisėsti.

Autobuso išvykimo laikas – 13.05 val. Autobusas atvyko 13 val. į stotį, ir tada prasidėjo chaosas.

Vairuotojas greitai sudėjo visų daiktus į bagažinę, skubino sulipti į vidų, greitai patikrino bilietus.

Mes vaiką mokėme: kadangi jis turi bilietą, tegul nesistumdo, palaukia, praleidžia kitus, juk turi savo vietą. Tačiau paaiškėjo, kad realiai jokių nustatytų vietų nėra. Kas kur norėjo, ten ir atsisėdo.

Mano vaikas įlipo su kuprinėle ant pečių, jį keleiviai pradėjo stumdyti tai į vieną, tai į kitą pusę. Manęs į autobusą jo pasodinti neįleido.

Be to, atvažiavo ne normalus autobusas, o tokie kaip po Klaipėdą važinėja maršrutiniai taksi, mažas „mikriukas“.

Prieš uždarant „mikriuko“ duris, specialiai įkišau galvą pasižiūrėti, kur mano anūkas. Pamačiau, kad jis – pačiame gale.

Pasirodo visi supuolė, nežiūrėdami, kur, kieno kokia vieta. Kadangi mano vaikui vietos neliko, liepė jam sėsti į patį galą. Gale penkios vietos.

Prie langų atsisėdo vyrai, o mano anūkas – tarp tų vyrų, suspaustas, pačiame viduryje. Įsivaizduojate, kaip ten „patogu“?

Jis, vargšas, savo kuprinę nusiėmė ir pasidėjo ant kelių. Vaikas išsigandęs vis į mane žiūrėjo.

Įsivaizduokite keturias valandas sėdėti suspaustam tarp vyrų, nei dorai atsiremti, nei rankos padėti.

Be to, kelionė – prieš ilgąjį šventinį savaitgalį. Mano nuomone,  autobusai turėtų būti didesni. Dabar važiavo žmonių pilnas „mikriukas“. Visi su paltais, striukėmis, ankšta, vietos maža.

Kelionė mano anūkui ir mums visiems – tiesiog be žodžių.

Esame ne kartą girdėję ir patyrę, kad prekybos tinklai žaidžia su pirkėjais katės ir pelės žaidimus, tik vadina juos kažkodėl akcijomis. Žaidžia pasismagindami, atrodo, nė nebandydami pasislėpti – yra tekę pirkti vaikiškas pėdkelnes, ant kurių buvo užlipdytas ryškiaspalvis lipdukas su neva akcijos kaina, identiška senajai. Pirkiniai ir šiaip nebrangūs, negi eisi draskysi akis ir ieškosi teisybės. Visada galvojau, kad taip įžūliai elgiasi tik mažmeninės prekybos milžinai, kuriems nusispjauti į tai, kad koks pavienis žioplys leisis „išduriamas“. Maniau: parduotuvės, orientuotos į viduriniąją klasę, siūlančios ne patį pigiausią asortimentą, juolab – prekiaujančios žinomų firmų prekėmis – elgiasi kitaip. Vakarietiški prekės ženklai, vakarietiškas interjeras, vakarietiškai mandagios, žavios konsultantės – vadinasi, ir į klientus požiūris vakarietiškas. Deja. Vakar mano tikėjimas patyrė baisų smūgį.

Finansiškai nenukentėjau, tačiau supratau, kad prekybininkai į mus, Lietuvos pirkėjus, žiūri it sukčiai, brokuotas pėdkelnes tarpuvartėse pardavinėjantys už prestižinių prekių kainą. O nusivyliau štai dėl ko. Ketvirtadienį per pietų pertrauką pėdinau Laisvės alėja, savo mėgstamos parduotuvės „United Colors of Bennetton“, prekiaujančios vaikiškais rūbais, vitrinoje iš tolo pamačiau viliojantį skaičių „20“. „Prasidėjo rudens akcijų metas“, – pamaniau ir, savaime suprantama, kaip kiekviena gražių daiktų vilionėms neatspari moteris, užsukau į parduotuvę. Skydeliai su užrašu „20 proc.“, švietė prie simpatiškų striukių, kurių vieną lapkričio pirmosiomis dienomis kaip tik buvau pirkusi sūnui. Akimirkai, žinoma, susinervinau, kad būsiu paskubėjusi, tačiau dėl visa pikta užmečiau akį į akcijinių striukių etiketę.

Mano nuostabai nebuvo galo: drabužis, lapkričio pradžioje be akcijos kainavęs 119 litų per kelias dienas pabrango – tos pačios striukės jau buvo įkainotos 149 litais! Aritmetika paprasta – iš 149 lt. atėmus 20 proc. lieka visi 119, 20 lt. Tie keli centai, kuriuos papildomai išleis pirkėjai, įsigydami striukę už neva akcijinę kainą, žinoma smulkmena, palyginus su įžūlumu, kurį sau leidžia tokį garsų vardą atstovaujantys prekybininkai.