„Didžiuojuosi ir džiaugiuosi pranešdama, kad Nyderlandai nusprendė dar dvejiems metams pratęsti mandatą, prisidedant prie eFP pajėgų – iki 2026 m. pabaigos“, – pirmadienį po susitikimo su krašto apsaugos ministru Laurynu Kasčiūnu žurnalistams sakė K. Ollongren.

„Tai rodo mūsų įsipareigojimą, tai rodo, jog esame pasiryžę užtikrinti, jog prisidedame prie įtikinamo atgrasymo“, – teigė ji.

NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė, vadovaujama Vokietijos karių, turėtų tapti integralia šalyje dislokuojamos vokiečių brigados dalimi. Klausiama, ar Nyderlandai planuoja pratęsti misijos mandatą dar ilgiau ir taip prisidėti prie brigados, K. Ollongren nurodė, jog dėl to bus diskutuojama tiek su Vokietija, tiek su Lietuva.

Šiandien Lietuvoje yra 274 Nyderlandų kariai. Tikimės, kad ši misija ir toliau bus tęsiama.

„Viena priežasčių, kodėl pratęsėme mandatą dar dvejiems metams – iki 2026 m. pabaigos – dėl to, jog esame (brigados – ELTA) plėtros eigoje. Vokietijos planai, kartu su Lietuvos bendradarbiavimu, tampa realybe“, – kalbėjo ministrė.

„Pratęsdami mandatą dar dviem metams, galėsime atidžiai stebėti ir diskutuoti su Vokietija bei Lietuva, pamatyti – ar ir kaip mes galėtume tapti kitos fazės dalimi“, – teigė K. Ollongren.

Savo ruožtu Lietuvos krašto apsaugos ministras L. Kasčiūnas teigė, jog Nyderlandų karių buvimas Lietuvoje – svarbus veiksnys, prisidedantis prie bendros atgrasymo politikos.

„Šiandien Lietuvoje yra 274 Nyderlandų kariai. Tikimės, kad ši misija ir toliau bus tęsiama“, – spaudos konferencijos metu kalbėjo L. Kasčiūnas.

Lietuvoje nuo 2017 m. vasario dislokuotai NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei (eFP) vadovauja Vokietija. Nuo dislokavimo pradžios kartu su Lietuvos kariais rotuodamiesi čia tarnavo kariai iš įvairių sąjungininkų šalių – Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų, Belgijos, Čekijos, Islandijos, Liuksemburgo, Kroatijos, Prancūzijos.

Balandžio mėnesį atlikto tyrimo metu gyventojų teirautasi, kokia – palanki ar nepalanki – yra jų nuomonė apie šalies vadovo posto siekiančius politikus. Beveik trys ketvirtadaliai (73 proc.) respondentų apie dabartinį Daukanto aikštės rūmų šeimininką atsiliepė palankiai, penktadalis (21 proc.) teigė priešingai. Dar 6 proc. apklaustųjų sakė neturį nuomonės apie G. Nausėdą.

Tuo metu antrą kartą savo jėgas prezidento rinkimuose išbandanti premjerė Ingrida Šimonytė išlieka nepalankiausiai vertinama kandidate. Teigiamai apie ją pasisakė tik 21 proc. respondentų, o 74 proc. atsiliepė neigiamai. Dar 5 proc. sake neturį nuomonės apie konservatorių keliamą kandidatę į prezidentus.

Tris šalies vadovo posto siekiančius politikus gyventojai vertina panašiai – partijos „Nemuno aušra“ įkūrėją Remigijų Žemaitaitį (45 proc. vertina palankiai ir 40 proc. nepalankiai), Darbo partijos lyderį Andrių Mazuronį (40 proc. vertina palankiai ir 41 proc. nepalankiai) bei advokatą Igną Vėgėlę (40 proc. vertina palankiai ir 42 proc. nepalankiai).

Tiesa, 12 proc. apklaustųjų teigė, jog neturi nuomonės apie šią savaitę Seimo nario mandato atsisakiusį R. Žemaitaitį neturi nuomonės, o 3 proc. jo išvis nežino. Tuo metu beveik penktadalis – 18 proc. – nurodė neturį pozicijos dėl A. Mazuronio, 1 proc. teigė jo nežinantys. Panašiai įvertintas ir I. Vėgėlė – 16 proc. apie teisininką nepasisakė nei teigiamai, nei neigiamai, o 2 proc. sakė šio politiko nežiną.

Dar trys kandidatai – Laisvės partijos keliamas Dainius Žalimas, gydytojas Eduardas Vaitkus bei Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Giedrimas Jeglinskas – kol kas gyventojų palankumo nesulaukė. Apskritai maždaug dešimtadalis respondentų nurodė nežinantys tokių kandidatų į prezidentus.

D. Žalimą 30 proc. apklaustųjų įvertino palankiai, 38 proc. nepalankiai. Ketvirtadalis (24 proc.) apie jį nuomonės neturi, o 8 proc. jo nežino.

Vienas iš keturių palankiai atsiliepia apie Eduardą Vaitkų (25 proc. vertina palankiai), 37 proc. pasisako nepalankiai. Taip pat ketvirtadalis (26 proc.) aiškios pozicijos neišsakė, o 12 proc. nurodė, nežinantys, kas toks yra E. Vaitkus.

G. Jeglinskas teigiamai vertinamas 24 proc. apklaustųjų, 35 proc. apie politiką atsiliepė neigiamai. 28 proc. nurodė neturintys nuomonės apie „Vardan Lietuvos“ kandidatą, o 13 proc. nurodė apie jį nežinantys.

Nors pastarieji trys kandidatai vis dar yra mažiausiai žinomi, per paskutinį mėnesį E. Vaitkaus ir G. Jeglinsko žinomumas padidėjo 7 procentiniais punktais, o D. Žalimo padidėjo 6 procentiniais punktais.

Lyginant su šių metų kovo mėnesį atlikta apklausa, 5 proc. padidėjo palankiai vertinančiųjų G. Jeglinską. Kitų kandidatų palankus vertinimas kito paklaidos ribose.

Apklausa vyko 2024 m. balandžio 10-21 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 109 atrankos taškuose. Apklaustųjų sudėtis atitinka suaugusių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.

Šeštadienį vykusiuose nepriklausomo politikos stebėsenos tinklo „Žinau, ką renku“ organizuotuose prezidento rinkimų debatuose kandidatų teirautasi, ar du tos pačios lyties asmenys, esantys pora, gyvenantys kartu ir vystantys bendrą namų ūkį, yra šeima. Šeši kandidatai – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas Giedrimas Jeglinskas, Darbo partijos pirmininkas Andrius Mazuronis, perrinkimo siekiantis Gitanas Nausėda ir nepriklausomi kandidatai Eduardas Vaitkus, Ignas Vėgėlė bei Remigijus Žemaitaitis – į klausimą atsakė neigiamai. Tuo metu konservatorių kandidatė Ingrida Šimonytė bei Laisvės partijos keliamas Dainius Žalimas atsakė, jog tos pačios lyties asmenų pora yra šeima.

Savo atsakymą aiškindamas G. Jeglinskas pastebėjo, jog šiuo metu Konstitucija numato, jog santuoka yra sudaroma tik tarp vyro ir moters. Kitokios šeimos sampratos, akcentavo jis, pagrindinis šalies įstatymas, kandidato nuomone, nenumato.

„Konstitucija ką sako – mes viską žinome. Manau, kad visi žmonės, kurie gyvena (kartu – ELTA) – nesvarbu, mama su sūnumi, tėvas su vaikais, ar močiutė su kažkuo – jeigu laikai save šeima, laikyk šeima. Bet Konstitucija šiuo metu to neleidžia“, – teigė G. Jeglinskas.

Visgi, jam paprieštaravo buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Dainius Žalimas.

„Labai aiškiai pagal Konstituciją, 38 straipsnį – turi būti saugomis ir ginamos visos šeimos, įskaitant tos pačios lyties asmenų poras“, – pažymėjo jis, akcentuodamas, jog būtent tik KT turi teisę aiškinti Konstitucijos straipsnių sampratas.

„Nespjaukime į mūsų valstybės institucijas“, – paragino jis.

Savo ruožtu dėl antisemitinių pareiškimų Seimo nario priesaiką sulaužęs R. Žemaitaitis debatų dalyviams citavo Konstituciją ir ragino ją paskaityti oponentui D. Žalimui.

„Santuoka yra dvi lytis, ne jūsų socialinė (lytis – ELTA)“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.

„Ponas Žemaitaitis, matosi, konstitucinę teisę studijavo blogai (...). Konstituciją reikia skaityti visumoje. Kas pasakyta apie santuoką – jau seniai, dar 2011 m., Konstitucinis Teismas labai aiškiai pasakė, kad šeima gali būti kuriama ne vien santuokos pagrindu ir valstybė turi suteikti pripažinimą taip pat ir santuokoje negyvenantiems“, – R. Žemaitaičiui atkirto D. Žalimas.

G. Nausėda kreipėsi į valdančiųjų atstovus

Tuo metu premjerė I. Šimonytė atkreipė dėmesį, jog Konstitucija iš tiesų santuoką numato tik tarp vyro ir moters. Visgi, anot politikės, šeimą kiekvienas pilietis suvokia individualiai.

Labai aiškiai pagal Konstituciją, 38 straipsnį – turi būti saugomis ir ginamos visos šeimos, įskaitant tos pačios lyties asmenų poras.

„Man atrodo, čia vienas apie batus, kitas apie ratus. Kas yra santuoka – Konstitucijoje yra apibrėžta. Taip, tai yra vyro ir moters sąjunga. Kas yra šeima – yra ne tik kad paaiškinta Konstitucinio Teismo, bet ir apskritai bet kokiam sveiko proto žmogui yra suprantama, kad kas yra žmogui šeima, tai žmogus pats tą jaučia geriausiai. Ir jokiu reguliavimu niekas negali parašyti, kad kažkokia šeima yra teisinga, o čia šita ne šeima“, – debatuose teigė I. Šimonytė.

Antrosios kadencijos siekiantis G. Nausėda patikino, kad reikėtų teisiškai reglamentuoti tos pačios lyties porų santykius. Visgi, jis kreipėsi į konservatorių ir „laisviečių“ iškeltus kandidatus, keldamas klausimą, kodėl jų partijos, sudarančios valdančiąją daugumą Seime, vis dar neišsprendė partnerystės klausimo.

„Kur ta jūsų lyderystė, kad per ketverius metus, kalbėdami ir džiugindami jaunus žmones apie tai, kad jūs sprendžiat šių porų klausimą, ir susilaukdami aplodismentų – sveikinu jus už tai – bet kodėl jūs tų sprendimų neįgyvendinote, nors turite valdančiąją koaliciją?“ – klausė G. Nausėda.

Premjerė netruko sureaguoti ir atkreipė dėmesį, jog dalis politinių jėgų parlamente – taip pat ir G. Nausėdą remiantys socialdemokratai – nesilaiko rinkėjams duotų pažadų.

„Taip yra todėl, kad dalis politikų Seime nevykdo savo programos – įskaitant ir prezidentą remiančią socialdemokratų partiją“, – atkirto premjerė.

ELTA primena, kad prezidento rinkimai vyks gegužės 12 d.

„Rusija jau ilgą laiką sistemingai vykdo dezinformacines kampanijas ir provokacijas, siekdama kelti įtampą tarp visuomenių ir sąjungininkų, bei pridengti savo agresyvius veiksmus. Šis FSB paskleista dezinformacija yra būtent toks atvejis“, – išplatintame komentare teigia NKVC vadovas Vilmantas Vitkauskas.

Anot jo, tokia dezinformacija bandoma paveikti Lietuvos paramą Ukrainai.

„Dezinformacija nepakeis Lietuvos pastangų remiant už laisvę kovojančią Ukrainą“, – pabrėžė V. Vitkauskas.

NKVC pastebi, jog šiuo metu Lietuvoje vyksta karinės pratybos „Perkūno griausmas“, tad panašaus pobūdžio dezinformacijos atakų gali būti ir daugiau.

„Raginame piliečius išlikti budrius, o informacijos skleidėjų prašome atsargiai vertinti Rusijos platinamą dezinformaciją“, – sako V. Vitkauskas.

Rusijos saugumo tarnyba FSB paskelbė likvidavusi Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms priskiriamą „diversantą“, kuris, anot jų, siejamas su Lietuva, penktadienį skelbė delfi.lt. Maskvos teigimu, rasti esą nenuginčijami įkalčiai, jog minėtas „diversantas“ buvo apmokytas Lietuvoje.

Praėjusį savaitgalį Palangoje vykusiame renginyje „Kitokie pasikalbėjimai“ prezidentas G. Nausėda atsakinėjo į klausimus apie buvusius Lietuvos vadovus. Paklaustas apie V. Landsbergį, G. Nausėda nurodė, jog tokio prezidento nebuvo.

Visgi, seniau G. Nausėda yra pasisakęs kitaip. 2020 m. Kovo 11-osios minėjime Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo šalies vadovas V. Landsbergį įvardijo vienu iš Lietuvos prezidentų.

„Prezidentas Vytautas Landsbergis – taip, aš nesuklydau. Prezidentas, nes šiame žodyje atsispindi tie darbai, kuriuos jis padarė kaip valstybės vadovas“, – prieš kelis metus vykusiame minėjime kalbėjo G. Nausėda.

Eltai pasiteiravus Prezidentūros, kodėl pasikeitė G. Nausėdos pozicija dėl V. Landsbergio, šalies vadovo patarėjas Ridas Jasiulionis patikino, jog pokyčių šiuo klausimu nėra. Anot jo, G. Nausėda pavadino V. Landsbergį prezidentu, išreikšdamas padėką už jo indėlį, kuriant Lietuvos nepriklausomybę. Vis dėlto, pažymi S. Daukanto aikštė, V. Landsbergis prezidentu išrinktas nebuvo.

„Prezidento pozicija prof. Vytauto Landsbergio atžvilgiu nepasikeitė. Prezidentas kartu su daugeliu žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje žavisi prof. V. Landsbergio vaidmeniu ir lyderyste atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, yra dėkingas to meto de facto šalies vadovui už jo indėlį griaunant Sovietų Sąjungą. Pavadindamas prof. V. Landsbergį prezidentu šalies vadovas būtent tai ir išreiškė“, – atsakyme Eltai nurodė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.

„Tačiau Prezidentu V. Landsbergis išrinktas nebuvo“, – nurodoma atsakyme.

ELTA primena, kad 2022 m. Seimas nutarė suteikti V. Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Tuo metu parlamento dešiniesiems atgaivinus diskusijas dėl šio klausimo, Prezidentūra buvo pažymėjusi – šalies vadovas G. Nausėda neturi jokių abejonių, jog 1990-1992 m. de facto šalies vadovo pareigas ėjo V. Landsbergis.

Tokį sprendimą penktadienį patvirtino Ministrų kabinetas.

Skiriami pinigai bus išmokėti Vilniaus miesto savivaldybei, kuri savo ruožtu skirs lėšas daugiabučio avarinei būklei pašalinti, bendrojo naudojimo inžinerinėms sistemoms suremontuoti.

Vyriausybės nutarime teigiama, jog šiek kiek daugiau nei 311 tūkst. eurų siekianti suma bus skiriama iš valstybės rezervo lėšų.

Tiesa, balandžio mėnesį registruotame nutarimo projekte ketinta skirti per 445 tūkst. eurų Viršuliškių daugiabučio avarijos žalai atlyginti. Tačiau vėliau šis projektas pakeistas. Kaip Eltai anksčiau teigė Finansų ministerijos komunikacijos skyriaus atstovas Justas Kačerauskas, Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC) rekomendavo perskaičiuoti iš valstybės biudžeto skiriamą sumą.

ELTA primena, kad sausio mėnesio pradžioje sostinės Viršuliškių gatvėje esančiame daugiabutyje įvykus keliems sprogimams kilo gaisras. Gaisro metu buvo pažeistos daugiabučio konstrukcijos, įgriuvo tarp degančių butų esanti perdanga. Dėl kilusio gaisro iš viso evakuoti 30-ies butų gyventojai, 3 žmonės gaisro metu apsinuodijo smalkėmis, du namo gyventojai žuvo.

Po sprogimo ir gaisro pažeistą daugiabutį Viršuliškėse ekspertai pasiūlė atstatyti.

Skelbta, kad atstatymo darbai atsieis daugiau nei 1,2 mln. eurų. Pasak sostinės mero Valdo Benkunsko, toks situacijos sprendimo būdas pigiausias. V. Benkunskas taip pat pažymėjo, jog už dalį darbų finansiškai bus atsakingi patys gyventojai. Visgi, tikslios sumos, kiek atstatymo lėšų reikės skirti patiems gyventojams, kol kas nepaskelbta.

Manoma, kad Viršuliškėse sprogusio daugiabučio atstatymo darbai turėtų prasidėti gegužę. Nurodoma, jog daugiabučio atstatymas bus finansuojamas mero rezervo fondo, draudimo bendrovių bei Vyriausybės lėšomis.

„Šiuo metu rengiami avarinės būklės pašalinimo ir namo atstatymo dokumentai, tikimasi, kad darbai prasidės gegužę“, – Eltai perduotame komentare teigė Vilniaus miesto savivaldybės atstovai.

„Ir aš puikiai suprantu, kad kiti pasakytų, jog reikia būti netgi griežtesniam. Netgi griežtesniam. Nes tiek žemintis – na, nebegalima“, – interviu Eltai sakė E. Vaitkus.

Kalbėdamas apie šalies agresorės lyderį E. Vaitkus nevengia pagyrimų. Ir nors buvusios Sovietų Sąjungos vadovą Josifą Staliną vadina šunsnukiu, V. Putino tikina taip pavadinti negalintis. Apskritai, E. Vaitkaus manymu, jeigu ne V. Putinas, „Rusija būtų suplėšyta į dalis“.

„Užtat visiems rekomenduoju (paklausyti – ELTA) Putino kalbos Miunchene (...). Paanalizuokite pagal balso charakteristikas – kokiais žodžiais, kokiu balsu, kokiu tembru ištaria tam tikrus žodžius“, – sakė šalies vadovo posto siekiantis politikas.

Nepaisant tokios retorikos, E. Vaitkus atmeta politinių oponentų ir konkurentų jam klijuojamą prorušisko kandidato etiketę ir sakosi esąs prolietuviškas.

„Mano suvokimas – kad tik Lietuva yra svarbi. Jeigu aš būčiau kinas – aš turbūt sakyčiau, kad tik Kinija yra svarbi. Mano užduotis: tol, kol būsiu gyvas, pasistengti, kad padėtis Lietuvoje neitų kaip dabar eina – į karą ir sunaikinimą“, – savo viziją aiškino E. Vaitkus.

„Ir todėl sakau, kad Lietuva neparduodama“, – pridūrė jis.

– Įsibėgėjus prezidento rinkimų kampanijai ir viešojoje erdvėje pasigirstant vis daugiau diskusijų, debatų ir pasisakymų, matoma aiški skirtis tarp jūsų ir kitų kandidatų, kai kalbame apie užsienio politiką. Jūs programoje raginate piliečius pasisakyti už neutralią Lietuvą. Praplėskite savo mintį – ką reiškia neutrali Lietuva?

– Pradžioje, pasakykime, kaip aš matau padėtį dabar. Dabar mes, visi Lietuvos žmonės, tiesiu tekstu esame tempiami į karą. Psichologiškai pratinami. Jau prieš du metus, Dalios Grybauskaitės lūpomis – kad reikia pradėti tiesioginį karą su Rusija. Paskui ši mintis įvairiomis variacijomis atėjo iki dabar– tiesiog karas neišvengiamas, kariauti vis tiek reikės, reikia pasiruošti, dar Rusija kelis metus mūsų nepuls, bet po to, kai būsime pasiruošę, tada tikrai jau užpuls... Tokios kalbos yra pastovios. Dabar klausimas – o kodėl mus į tą karą tempia ir kas mus tempia? Kad mūsų vietinė valdžia – aš ją vadinu išdavikų valdžia – tai čia savaime suprantama ir aišku. O kodėl? O kas čia įvyko? Ir norint išsiaiškinti, kas čia įvyko, pradžioje reikia suprasti, kas vyksta Ukrainos teritorijoje. Tai, kas ten vyksta, tiesiogiai liečia ir mus.

– Tai, kas vyksta Ukrainoje, jūs vadinate proxy karu.

– Jo. Čia pagal terminologiją, klasikinis proxy karas. Proxy karas – Vakarų šalys vargšėje Ukrainos žemėje, ukrainiečių krauju kariauja prieš Rusiją. Dėl to, kad geopolitiniu požiūriu Vakarų šalys nesurado bendro sprendimo. Čia pirmoje vietoje, neabejotinai, yra Amerika. Ji yra pagrindinis žaidėjas.

Prisiminkime, kai proxy karas buvo Vietnamo teritorijoje. Tarybų Sąjunga kariavo prieš Ameriką Vietnamo teritorijoje – milijonai žuvo. Tai dabartiniame proxy kare – siaubas neįsivaizduojamas, Europoje vyksta tokio lygio karas. Ir dėl ko?

Buvo kalbos, jog reikia visiems būti saugiems. Natūralu. Buvo kalbos apie tai, kad visos Europos šalys pasirašė dokumentus, kuriuose buvo mintis – visų mūsų saugumas yra bendras reikalas, negali būti vienos šalies saugumas pasiektas kitų šalių saugumo sąskaita. Ši nuostata, mano suvokimu, yra labai gera ir teisinga, nes mes visi turime būti lygiateisiai. Negali būti vienas labiau viršesnis nei kiti. Tai ši nuostata 2021 m. buvo galutinai pakeista. (...)

2008 m. NATO plėtimosi pasekoje buvo prieita prie išvados, kad Ukrainos negalima priimti į NATO, nes Ukrainos priėmimas į NATO tolygu karo paskelbimui Rusijai. Taip 2008 m. pasakė Angela Merkel. Vokietija, Prancūzija tam pritarė ir Amerikos prezidentas irgi pritarė. Tai kam mums kariauti? Dėl ko?

2021 m. amerikonai pasakė – mes iš naujo spręsime apie Ukrainos priklausymą NATO. Ir jau Ukrainoje (statoma – ELTA) infrastruktūra, karinis parengimas ir t.t. – jau buvo žingsniai padaryti. Tik reikia paskutinio patepimo – Ukrainą priimame į NATO, nors galioja ta pati situacija – tokie Vakarų veiksmai reiškia karo paskelbimą Rusijai. Rusija tik taip ir gali vertinti – ir tą buvo artikuliavusi ir pasakiusi.

Vakarų šalys tada pasakė – o mums nusispjauti, kaip Rusija užsitikrins savo saugumą. Mes esame tarp tų Vakarų šalių, bet ne mūsų sprendimas čia buvo, mes tik vykdome nurodymus. Vakarai paplanavo – ne Lietuva – kad Rusijai neužteks politinės valios pačiai atsakyti karu į šią situaciją, jie neturi pakankamų ekonominių pajėgumų, (...) politinės valios nebus ir nieko nepadarys. (...)

Eduardas Vaitkus. J. Elinsko / ELTOS nuotr.

– Iš to, ką kalbate, susidaro įspūdis, jog karas Ukrainoje yra išprovokuotas Vakarų ir NATO – kaip programoje įvardijate, agresyvaus karinio bloko?

– Taip. Kelios pagrindinės NATO šalys – arba realiai viena. Jų politika buvo tokia – mes vis tik pajudame ir padarome, nepaisant pasižadėjimo (neplėsti NATO – ELTA). Kadangi Rusija vis prarydavo šiuos plėtros etapus, galima buvo prognozuoti, kad praris ir šitą. Ir paskaičiavo dargi ekonomiškai ir įprastine karine ginkluote, kad Rusiją bus galima sunaikinti ekonomiškai – o jeigu ekonomiškai sunaikiname, tai tada ji negali kariauti, viskas. Iš Vakarų pusės galvojant – mes įveiksime Rusiją ir pasieksime savo interesą, o kaip toliau su ja bus yra atskiras klausimas. Ir problema, kad politinė valia buvo. (...)

– Grįžkime dar prie situacijos Ukrainoje. Klausantis jūsų argumentų ir matymo, norisi paklausti – kam, jūsų vertinimu, priklauso Krymas?

– Labai lengvas klausimas. Aš jį daug kartų jau esu atsakęs. Krymas šiuo metu priklauso Rusijai.

Krymas šiuo metu priklauso Rusijai.

– Tuomet dar patikslinu – ar Krymas yra okupuotas Rusijos? Ar jis yra Rusijai per se priklausanti teritorija?

– Krymas priklauso Rusijai. Seniau Krymas priklausė Ukrainai. Dar seniau Krymas priklausė Tarybų Sąjungai. Dar seniau Krymas priklausė carinei Rusijai – ir taip mes nueisime atgal iki Graikijos miestų, kur graikai turėjo savo gyventojus, arba iki Krymo chanato.

Problema su Krymu yra tame, kad mes, Vakarų šalys, Serbijos ir Kosovo pavyzdžiu padarėme tokį precedentą. Kosovas – istorinė Serbijos teritorija, dabar ten gyvena Albanai. Ką jie padarė? Pasakė, kad Kosovas vienašališkai atsiskiria nuo Serbijos, nors turėtų bendrai, kartu nuspręsti... Bet pasakė – vienašališkai. Ir mes, Lietuva, ir kitos Vakarų šalys, išskyrus Ispaniją, pripažinome, kad Kosovas turi tokią teisę.

Grįžkime prie Krymo – Kryme pagal sutartį buvo Rusijos kariuomenė. Dėl tam tikrų priežasčių Ukrainos kariuomenė be jokio šūvio pasitraukė iš Krymo teritorijos. Be jokio šūvio. Tai ar ji pasitraukė su nurodymu iš Kyjivo, ar be nurodymų iš Kyjivo? Mes apie tai net nekalbame. Kaip galėjo (kariuomenė – ELTA) nepasipriešinti, jeigu tai yra okupacija? Kaip taip galėjo būti?

Krymo gyventojai pasakė savo valią – yra mintis, kad yra ne tik žmogaus laisvės, bet ir tautų teisės. Nori tauta – vienaip gyvena, nori tauta – pareiškia valią ir gyvena kitaip. Krymo gyventojai pareiškė referendume savo valią. (...) Paskui Vakarų šalių buvo kartotos apklausos – ir tos apklausos vis tik rodo, kad dauguma gyventojų už tai, kad Krymas būtų Rusijos sudėtinė dalis. Jie pasiskelbė savo nepriklausomybę ir (siekia – ELTA), kad paskui būtų Rusijos sudėtinė dalis.

Kai mes išleidome džiną iš butelio su Kosovu... Aš kaip tada atsimenu, Rusijos prezidentas V. Putinas sakė – na ką jūs darote, precedentą padarote, šalys gali būti suskaldomos. Tai šitą džiną išleidus, dabar Lietuvos pozicija, aš įsivaizduoju, gali būti dviejų rūšių. Viena, jeigu mes laikomės vertybinės pozicijos ir nenaudojame dvigubų standartų, tai mes tada pasakome – kadangi mes pripažinome Kosovą, mes tiesiog privalome pripažinti Krymą, nes kitos išeities mums nelieka. Arba tada mes atšaukiame savo sprendimą – ko realiai padaryti irgi neįmanoma – kad nepripažįstame Kosovo nepriklausomybės ir tada nepripažįstame Krymo kaip nepriklausomo. O paskui jis įsijungia į Rusijos sudėtį – ir nieko nepadarysi.

– Grįžkime prie NATO temos. Rytų Europos studijų centre dalyvavote diskusijoje ir kalbėjote apie tai, kad Lietuvai reikėtų išstoti iš šio Aljanso. Kodėl?

– Dalyvaujame kariniame bloke. Ir pradžioje mano retorinis klausimas – ar tai yra labai svarbus ar nelabai svarbus Lietuvos pasirinkimas? Aš iš karto sakau – tai labai svarbus pasirinkimas dalyvauti kažkokiame kariniame bloke, prisiimti įsipareigojimus ir už kitas šalis. Tada sakau – kas parašyta Konstitucijoje? Kad svarbiausi gyvenimo klausimai yra nusprendžiami Lietuvos žmonių, ne valdžios. Tai mano vienas argumentas – Lietuvos valdžia už mus visus nusprendė, kad mes privalome būti šiame kariniame bloke.

Europoje pasibaigė Antrasis pasaulinis karas ir Stalino – to didelio šunsnukio, bandito – mintis buvo, kad Vokietija turi būti vieninga valstybė, nesuskaldyta. Tai buvo Tarybų Sąjungos mintis. Ir antra mintis – Vokietija turi būti neutrali valstybė, ne karinė. Šiai minčiai kategoriškai nepritarė Anglija ir Amerika. Ir užtat Vokietija buvo suskaldyta, užtat į Vokietijos dalį įvesta ginkluotė – nes kariaujame.

– Grįžkime prie klausimo.

– Taip. Būnant tokiame agresyviame kariniame bloke, mano retorinis klausimas – ar mes esame saugesni? Ar kaip tik – mažiau saugesni? Mano analizė yra tokia ir mano išvada yra tokia, kad būdami tame agresyviame bloke, kuris siekia konfrontacijos su Rusija, mūsų saugumas – ne padidėjo, o sumažėjo.

Tuomet duodu pavyzdį Austriją, kuri buvo okupuota TSRS kariuomenės. Labai didelė neteisybė buvo po Pirmojo pasaulinio karo padaryta Europoje. Baisi neteisybė. Ir vienas iš punktų – Austrija neturėjo teisės susijungti su Vokietija. Tai Lietuva galėtų būti kaip Austrija. Nepriklausoma valstybė, neutrali valstybė. Ir mes nekonfrontuojame su niekuo.

– Bet jeigu lyginame Austriją ir Lietuvą – kad Austrija yra tai, į ką Lietuva galėtų orientuotis. Austrija juk neturi tokių kaimynų kaip Baltarusija ir Rusija. Ar tai nėra situaciją keičiantis faktorius?

– Austrijoje buvo TSRS armija.

– Kadaise. Bet kalbame apie šiandien.

– O kodėl Tarybų Sąjungos armijos ten nebeliko? Ji galėjo likti. Kaip Rytų Vokietijoje TSRS armija buvo, taip ir Austrijoje lygiai taip pat galėjo pasilikti.

– Bet, pasikartosiu, kalbame apie šiandieninę Austriją ir šiandieninę Lietuvą.

– O šiandieninėje Austrijoje... Austrija turi tris ar keturis kartus daugiau gyventojų nei Lietuva, o armija – beveik tokio pat dydžio kaip Lietuvos, skiriasi nedaug. Austrijoje buvo kelis kartus didesnė armija, nors ji neturėjo jokių sienų su Rusija ir Baltarusija. Bet ar žinote, kodėl ji buvo skaitlingesnė? Todėl, kad buvo NATO doktrina – kad jeigu kas, taktiniu atominiu ginklu bus šaudoma ir sprogdinama šalia Austrijos. Tai austrai pasakė – ne, ne, ne, mes padarysime ką tik norite, apie atominį ginklą šalia mūsų ar mūsų teritorijoje nė žodžio. Ir jie ar du, ar tris kartus daugiau turėjo savo kareivių. Paskui ta koncepcija buvo panaikinta.

Grįžtu atgal. Jeigu mes pripažįstame, kad Rusija turi tokias pačias teises kaip ir mes, visa likusi Europa – padarykime tokią prielaidą (mes šią prielaidą atsisakome pripažinti) – tada nebėra Rusijai dėl ko pulti mūsų, nes mes garantuojame saugumą. Ar jie bepročiai? Visiems taikiai ir saugiai gyventi ir klestėti ekonomiškai – taigi nuostabu ir puiku.

– Savo matymu ir požiūriu į užsienio politiką kai kurių oponentų, politikų, visuomenininkų esate įvardijamas prokremlišku, prorusišku veikėju. Ar pats save tokiu laikote?

– TSRS laikais aš buvau labai didelis antitarybininkas savo vidaus nusiteikimu. Labai gerai tai atsimenu. (...)

Aš gimiau Lietuvoje. Kadangi čia gimiau, mano užduotis padaryti, kad toje Lietuvoje būtų truputėlį geriau. Mano toks ne tik suvokimas, bet ir išgyvenimas – Lietuva yra vienintelė priežastis, kodėl mūsų gyvenimas gali įgauti prasmę. Jeigu Lietuva yra nesvarbi – tai mūsų čia nebelieka. Jeigu mes neturime savo tradicijos, Lietuvos tradicijos – mes neturime jokios cementuojančios terpės. Mes visi į šonus ir mūsų nebelieka. O man kažkodėl norisi, kad mes, garbingos šalies garbingi žmonės, rodytume savo pavyzdį visam likusiam pasauliui – kaip reikia tvarkytis savo šalies viduje ir kaip reikia moralines charakteristikas iškelti į aukštą lygmenį. O ne tai, kad moralė ir padorumas – ne šio pasaulio dimensija. Tai reiškia, kad viskas yra galima, viską galima ir pirkti, ir parduoti.

Mano suvokimas – kad tik Lietuva yra svarbi. Jeigu aš būčiau kinas – aš turbūt sakyčiau, kad tik Kinija yra svarbi. Mano užduotis: tol, kol būsiu gyvas, pasistengti, kad padėtis Lietuvoje neitų kaip dabar eina – į karą ir sunaikinimą. (...)

Eduardas Vaitkus. P. Peleckio / BNS nuotr.

– Apibendrinant – jūs save ne prorusišku, ne prokremlišku, bet prolietuvišku laikote?

– Tik taip. Ir todėl sakau, kad Lietuva neparduodama.

– O ką jūs galvojate, kaip vertinate V. Putiną?

– Manau, kad jis ypatingai patyręs politikas. Ir man patiko išsireiškimas – nežinau, ar jis tiesa, bet darau prielaidą tokią, kad tai gali būti tiesa – (...) kad V. Putinas yra Boriso Jelcino sąžinė. Ši pasakymas buvo pasakytas su mintimi, kad B. Jelcinas pardavė Rusiją. Totaliai pardavė.

Šiame kontekste yra vienas vaizdo įrašas, kurį aš labai gerai irgi atsimenu – eina B. Jelcinas ir sveikinasi su visais, o V. Putinas tokiu žvilgsniu žiūri į B. Jelciną... Nenorėčiau, kad kas nors į mane taip pažiūrėtų. Užtat manau, kad kaip man svarbi Lietuva, V. Putinui svarbi Rusija.

– Daugelis Vakarų lyderių kalbant apie V. Putiną nevengia blogų žodžių – ir žudiku, ir žmogėdra vadina. Jūs prieš tai, atsakydamas į kitą klausimą, J. Staliną pavadinote šunsnukiu. Ar V. Putiną taip pavadintumėte?

– Ne, jokiu būdu. Jokiu būdu.

– Kodėl?

– Jeigu žiūrint iš vadovo pozicijos, jis daro tai, ką privalo daryti šalies vadovas. Ir aš puikiai suprantu, kad kiti pasakytų, jog reikia būti netgi griežtesniam. Netgi griežtesniam. Nes tiek žemintis – na, nebegalima.

Ir aš puikiai suprantu, kad kiti pasakytų, jog reikia būti netgi griežtesniam. Netgi griežtesniam. Nes tiek žemintis – na, nebegalima.

Aš šitai suvokiu. Jeigu tauta neturi savigarbos, jeigu žmonės neturi savigarbos – su žmonėmis galima daryti ką tik nori. Lietuvoje buvo siaubinga padėtis 1990–1995 metais. Puikiai atsimenu. Tačiau Rusijoje padėtis buvo dar siaubingesnė. Jeigu ne V. Putinas, mano suvokimu, seniai ta Rusija būtų suplėšyta į dalis. Ir užtat visiems rekomenduoju (paklausyti – ELTA) V. Putino kalbos Miunchene – 2007 ar 2008 metų. Tik 30 minučių. Pasakyta elementari tiesa. Paanalizuokite pagal balso charakteristikas – kokiais žodžiais, kokiu balsu, kokiu tembru ištaria tam tikrus žodžius.

– Ar tapęs prezidentu lygiuotumėtės į Rusijos lyderį? Kaip į tam tikrą politikos, valstybės vadovo idealą, autoritetą?

– Dėl autoriteto pasakyti negaliu. Jis tiesiog daro tai, ką turi daryti. Dabar galvoju... Aš pagal savo charakterį iš vienos pusės esu minkštas, bet iš kitos pusės – aš esu kietas. Kietas ta prasme, kad ten, kur man atrodo svarbu, tai aš nepajudėsiu ir nenusileisiu. Bet ten, kur gali būti ir taip, ir kitaip – Dieve, jūs darykite kaip norite, man nesvarbu. Tai kai kuriose vietose, kur yra moraliniu arba valstybės krypties požiūriu svarbu – negali būti jokių nukrypimų. Bet visur kitur – susivienyti galime įvairovėje. Būkime skirtingi, džiaukimės, kad mes visi skirtingi, o ne visi, neduok Dieve, pagal vieną surikiuoti. Tada būtų košmaras. Surikiuoti visus pagal vieną tiesą, pagal vieną nurodymą – tai būtų Lietuvos kaip idėjos išdavystė.

– Apibendrinant užsienio ir saugumo politikos temas: programoje rašote apie tai, jog už karo propagandą reikėtų bausti. Ką jūs laikote karo propaganda?

– Galiu imti ir galvoti, kad Rusija yra grėsmė, ir tai nebus propaganda – gal aš galvoju teisingai, gal aš galvoju neteisingai, bet žmogus gali turėti tokią nuomonę, natūralu.

Kai Dalia Grybauskaitė pasakė, kad būtina pradėti tiesioginį karą su Rusija, aš parašiau pareiškimą Žurnalistų etikos komisijai ir turiu jų atsakymą, kad tai yra jos nuomonė. O tai ne Konstitucijos pažeidimas? Nes Konstitucijoje parašyta, kad karo propaganda yra draudžiama. Paskui aš jiems dar buvau pridėjęs Delfi, 15min, LRT, kuriems įstatymas numato – jeigu skelbia karo propagandą, numatytos baudos. Žurnalistų etikos inspekcija susakė, kad karo propaganda nėra karo propaganda ir užtat čia bausti nereikia. (...)

– Užsiminėt apie kai kurias medijas – įdomumo dėlei, kokias žiniasklaidos priemones jūs pats skaitote, sekate?

– Seniau Delfi žiūrėdavau, rašydavau žinutes, kad padarė klaidą, kad kas nors... Su Delfi buvo patirtis prieš vienus rinkimus. Atsimenu, tada parašiau dvi žinutes (straipsnius – ELTA). Vieną – kodėl senasis Vytautas Landsbergis mane nuvylė. Parašiau argumentus – todėl, kad jis pasielgė kaip mafijos vadeiva. Ir antras – apie Dalią Grybauskaitę.

– Bet ką jūs dabar sekate, skaitote?

– Tada Delfi uždraudė man skelbti savo komentarus. O paskui kai rinkimai pasibaigė, jau leido.

Aš dabar šiuo metu skaitau vienintelį LRT, nes tai oficialus valstybinis ruporas. Ar Delfi, ar ELTA – tai yra užsienio agentai, nes jie valdomi ne iš Lietuvos. Šeimininkai – ne Lietuvoje. Užtat mano mintis – reikia tą viešai deklaruoti ir pasakyti. Užsienio agentų įstatymą priimti Lietuvoje būtina.

– O kas iš to?

– Oi labai daug.

– Nes norėjau jūsų paprašyti įvardinti pavyzdžius, kas, jūsų manymu, yra užsienio agentai. Bet kad jau įvardijote ir žiniasklaidos priemonę, kurią atstovauju – paaiškinkite, ką keistų toks įstatymas? Ar tai duotų kažkokią naudą?

– 1938 m. Adolfo Hitlerio propaganda jau buvo kaip reikalas visame pasaulyje. Todėl Amerika 1938 m. priėmė savo užsienio agentų įstatymą – deklaruokite, prisiduokite ir pažymėkite, kad jūs atstovaujate kažką kitą, ne vietinę Amerikos situaciją, o iš kažkur kitur. Informuokite ir toliau dirbkite – dirbkite, darykite, ką norite. Bet informacija žmonėms bus.

(...) Užsienio agentų šeimininkai yra ne Lietuvoje. Ir klausimas – pirma, kiek šeimininkai kišasi, kiek šeimininkai nesikiša. Mes gi niekad nieko nežinosime.

– Kiekvienas pilietis gali atsidaryti žiniasklaidos priemonės svetaines, rekvizitus – rasti informaciją, kas yra tų medijų savininkai. Kam kažkokio papildomo užsienio agentų įstatymo, kuris, manau sutiksite, turi neigiamą konotaciją – žinant, kaip tas įstatymas veikia Rusijoje ir kokią visuomenės reakciją matome Sakartvele.

– Jūs bandote pasakyti, kad Amerikoje priimtas ir veikiantis, nepanaikintas įstatymas yra Lietuvos masteliu kažkaip netinkamas. Aš bandau pasakyti, kad pavyzdį paimu iš Amerikos ir šioje vietoje pritariu, kad tokią nuostatą, kurią įgyvendino praėjusiais metais ir Vengrija, (galima perimti – ELTA). Detalės yra atskiras klausimas. Bet nuo šių metų vasario 1-os dienos šis įstatymas, kuris, sakote, galėtų būti labai blogas, Vengrijoje jau veikia. Aš ne už tai, kad gero pavyzdžio iš Amerikos nereikia imti, ar ne? (...)

– Tęsiant jūsų rinkimų programos analizę. Sakote, kad reikėtų referendumo dėl lito grąžinimo, taip pat siūlote Konstitucijoje įtvirtinti grynuosius pinigus.

– Jo, būtinai.

– Kalbant apie grynuosius – kodėl to reikia?

– Tvarkingu tempu einame prie digitalizacijos ir... Jau ypatingai didelio laipsnio pavergimo ir beteisiškumo situacijos.

Įdomumo dėlei – Švedijos bankas Lietuvoje tiesiogiai įsikišo į Lietuvos prezidento rinkimus. Švedijos bankas paėmė ir nusprendė, kad iš mano rinkiminės „Swedbank“ sąskaitos aš negaliu daryti pavedimų už laikraščio spausdinimą ir transportavimą. Aš negaliu padaryti tokio pavedimo – tai buvo Švedijos banko sprendimas.

– Jūs turite omenyje savo asmeninę sąskaitą?

– Ne, ne asmeninę. Rinkimams atidarytą sąskaitą.

Jie pasakė, kad jums leidžiama per mėnesį išleisti 20 tūkst. eurų. Aš jiems parašiau – prašau leisti išleisti 22 tūkst. Jie pasakė – neleisime. Apskundžiau tai Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad iki kovo 1 d. aš negaliu vykdyti pavedimų iš rinkiminės sąskaitos, Švedijos bankas kišasi į prezidento rinkimus. Vyriausioji rinkimų komisija, kuri turėtų prižiūrėti, kad rinkimai vyktų demokratiškai, lygiai ir t.t., pasakė – mes nieko padaryti negalime.

Tada aš nusiunčiau (kreipimąsi – ELTA) į Lietuvos Seimą, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui. Jie persiuntė į Lietuvos banką ir Lietuvos bankas kovo pradžioje pasakė – taigi jums nuo kovo 1 d. jau leidžia daryti pavedimus, klausimas jau baigtas. Sakau – ne, nebaigtas, prašau jūsų oficialaus atsakymo.

Dabar turiu jų oficialų atsakymą, kad Švedijos bankas turėjo teisę neleisti man daryti pavedimų, nepadidinti mano limito, nes jie turi tokią teisę dėl kovos su korupcija ir kovos su pinigų plovimu.

Aš kreipiausi į Švedijos ambasadorių, kad apsvarstytų galimybę padiskutuoti su „Swedbank“, kad jie leistų man naudotis savais pinigais. Švedijos ambasadorius angliškai atrašė, kad tai yra mano ir „Swedbank“ problema ir mes ją turime išspręsti atskirai. Aš jam atrašiau – tai yra kišimasis į Lietuvos prezidento rinkimus, nes aš dvi savaites negaliu vykdyti rinkiminės kampanijos, nes neturiu pinigų.

Dabar išvis kas smagiausia – pademonstruoja absurdo lygį. Mano asmeninė sąskaita, kurią aš irgi turiu „Swedbank“, buvo sudėta kartu su rinkimine sąskaita. Ir joms buvo nustatytas vienas 20 tūkst. eurų limitas. Tai jeigu aš iš rinkiminės sąskaitos, pavyzdžiui, padarau 20 tūkst. pavedimą, aš iš savo asmeninės sąskaitos niekuo negaliu naudotis. Nieko negaliu padaryti.

Ir pabaigai...

– Ir grįžtant prie klausimo...

– Švedijos bankas elgiasi taip dėl to, nes Lietuvos Seimas – tas išdavikų Seimas – jiems taip leidžia. Suteikia tokius įgaliojimus. Mano iždininkė, svetimas asmuo, kuri turi tvarkyti rinkiminę sąskaitą, ji taip pat turi savo asmeninę sąskaitą šiame Švedijos banke. Ir jos asmeninė sąskaita buvo pridėta prie tos rinkiminės, ji savo pavedimo įvykdyti negalėjo. (...)

– Pone Vaitkau, visgi, noriu grįžti prie klausimo. Vėlgi, kalbate apie grynųjų pinigų įtvirtinimą Konstitucijoje. Duodate pavyzdį iš apie pavedimą, siekiantį maždaug 20 tūkst. eurų. Tai jeigu ne banko sąskaitų pavedimai, tai kaip įsivaizduotumėte tokio dydžio atsiskaitymą – pašaržuosiu, su lagaminais pinigus nešite?

– Žmogus, mano nuomone, turi teisę savo asmeniniu turtu tvarkytis taip, kaip jis nori. Jeigu jis nori nešiotis su lagaminais – jis turi turėti tokią teisę.

– Tada sudėkime taškus ir sutikslinkime – jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtinti grynieji pinigai, ar tai reiškia kad visi bankiniai pavedimai, kreditinės kortelės dingsta, ar daugiau tai yra vertybinė nuostata?

– Jūs teisingai pasakėte ir mintį supratote. Aš naudojuosi ir telefonu apmoku savo pirkinius – tiesiog labai patogu, labai gerai. Kodėl nesinaudoti technologinėmis galimybėmis? Aš už tai.

Bet jeigu technologinės galimybės paima viršų jūsų kasdieniame gyvenime – patikėkite, labai nesunku jums apriboti benzino pirkimą. Jūs turite pinigų, bet negalite nieko nusipirkti, nes tas bankas jums neleis padaryti pavedimo – tai kaip pavyzdys.

Tai nebūtų vienintelės Lietuvos sprendimas – Europoje irgi yra šalys, kurios irgi Konstitucijoje įteisino grynuosius pinigus. (...)

– Kalbėjome apie užsienio agentus, apie grynųjų pinigų ir bankų situaciją, kad jiems suteikta per daug galių. Daliai žmonių tokios mintys gali skambėti kaip sąmokslo teorijos. Pasakojimai apie Sorošą, Bilderbergo klubą, Bilą Geitsą, Masonus... Jūsų manymu, tokie pasakojimai yra tiesa ar pramanai?

– Aš kitaip atsakysiu. Paminėjote Bilą Geitsą – aš jį per „Twitter“ pasižiūriu. Tai B. Geitsas prieš savaitę sakė, kad su koronės viruso senų žmonių mirtingumas nedidelis. Jo išsireiškimas – mirtingumas nedidelis. Nuo koronės.

Prisiminkite tą visą isteriją... Čia, Lietuvoje, ministras Aurelijus Veryga įvedė karantiną – kai tam nebuvo jokios prasmės, žiūrint iš medicininės pusės. Įvedė kaip valdžios pasipraktikavimą su galimybių pasu diskriminuoti Lietuvos žmones – jeigu jūs pritariate šiai diskriminacijai, tai mes toliau galėsime paspausti dar labiau. Tiesiog bandymo, eksperimento kelias – pasižiūrėkime, kiek mes jus galime prievartauti, kol jūs pradėsite protestuoti.

(...) Ir viskas tas buvo daroma sąmoningai, sukeliant baimes ir isterijas. Ir per baimes ir isterijas – valdymo mechanizmas buvo patobulintas. Tai man akivaizdu. (...)

– Apibendrinant tai, ką kalbėjome – nesupykite, susidaro įspūdis, jog žvelgiate ne tiek į ateities perspektyvą, bet daugiau į praeitį. Bet pabaigai paprognozuokime: jeigu tapsite prezidentu, kaip Lietuva atrodys po 5 metų, po jūsų kadencijos S. Daukanto aikštėje?

– Privaloma tvarka turi būti pasiekta taika Europoje. Tai pirmas, svarbiausias uždavinys. Jeigu nebus taikos Europoje – mūsų likimas irgi bus liūdnas.

Jūs gal žinote, Lenkija jau 9 metus siekia tapti branduoline valstybe. Lenkijos kariniai pilotai jau yra seniai apmokyti mėtyti atomines bombas. Jie jau yra paruošti. Vokiečiai partijų lygyje, ministrų lygyje kalbėjo apie tai, kad Vokietijai nereikia atominio ginklo. Ir tada Varšuvoje esanti Amerikos ambasadorė pasakė, kad ji tikisi, jeigu tokia situacija įvyks, kad tokiu atveju Lenkija supras būtinumą ir atominis ginklas bus Lenkijos teritorijoje.

(...) Kai kalbame apie Lietuvą po 5 metų, privalu pasiekti taiką. O taikos pasiekti nebus galima, jeigu mes ne visas šalis vienodai traktuosime, jeigu sakysime, kad vienos yra aukštesnės šalys, o kitos žemesnės.

Šiame kontekste prisimenu Vinstoną Čerčilį, kuris sakė: natūralu, kad aukštesnio išsivystymo žmonių rasės naikina žemesnio išsivystymo rases. Tokia graži Čerčilio skulptūra prie parlamento Londone... Natūralu, kad vieni žmonės naikina kitus. Jeigu mes neatsisakysime šitos minties, jeigu mes neatsiprašysime dėl valdžios tokios retorikos – man tai šiurpas eina po tokio pasakymo, kad visi rusai teroristai. (...) Šitaip sakydami mūsų valdžios lūpomis – ne eilinio žmogaus, o valdžios lūpomis – mes iššaukiame ugnį į save ir duodame galimybes mūsų oponentui pasakyti, kad Lietuva turi būti be lietuvių. Mes duodame tokias galimybes, tai provokacija.

– Tapęs prezidentu atsiprašytumėte rusų?

– Ne, jokiu būdu. Negaliu už kitus atsiprašyti, nes tai nenatūralu. Galiu pasakyti tik tiek šiame kontekste.

Kai LRT per žinių laidą parodė, kad ar 10, ar 11 mln. eurų fondas yra sukurtas ir bus sumokėti šitie pinigai tiems, kurie suims Aliaksandrą Lukašenką, aš sekančią dieną parašiau Baltarusijos piliečiui A. Lukašenkai laišką, kuriame parašiau penkis sakinius. Vienas sakinys, kad aš nepritariu Lietuvos valdžios pozicijai, kad toks fondas yra įsteigiamas ir apie tai reikia pranešti visiems žmonėms. Aš nepritariu. Ir kad mano uždavinys – kad Lietuva netaptų teroristine valstybe. Bet LRT, valstybinė institucija, nusprendė, kad pranešti tokią žinią reikia.

Tai kai mes pranešame tokią žinią, tada vėl pagalvokime – mes duodame įrankį ir mes atsiduriame pavojaus zonoje. Tai aš už tai, kad Lietuva yra draugiška šalis visoms aplinkinėms šalims. Kad mes Klaipėdos krašto neatiduosime tikrai niekam. Mes Vilniaus krašto tikrai neatiduosime. Tai istorinis palikimas, tradicija ir mes negalime to atsisakyti, neprarasdami savo veido.

O jeigu mes prarandame savo veidą – tada mes iš viso niekam tinkami. Mes šito atsisakyti negalime. Mes su atvira širdimi bendraujame su visais savo kaimynais – geranoriškai nusiteikę. Jeigu jūs nusiteikę ne geranoriškai – tvarkoje, mes su jumis nebendraujame. (...) Romos popiežius irgi pasakė – taigi taika seniai reikalinga. Tuo labiau, kad karas visada baigiasi tik taika. Tai ko mums daugiau reikia?

– Įdomumo dėlei – sulaukėte atsakymo iš A, Lukašenkos?

– Ne. Parašiau jam kaip Baltarusijos piliečiui – specialiai ir sąmoningai, nes nesvarbu jo pareigybė. Aš sąmoningai parašiau, rusiškai parašiau – Baltarusijos piliečiui A. Lukašenkai. Jokio atsakymo.

Pokalbis su E. Vaitkumi – ciklo, skirto prezidento rinkimams, dalis. Interviu su visais kandidatais į šalies vadovo postą rengiami Eltos iniciatyva.

Toks sprendimas priimtas remiantis naujausiomis Rinkimų kodekso pataisomis, numatančiomis, jog asmuo, nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, negali būti renkamas.

Pernai įsigaliojus Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiui, D. Štraupaitei skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas būti skiriamai į tam tikras pareigas – tebegalioja ir nėra pasibaigusi.

„Nurodyta, kad Daliai Štraupaitei, kuri yra partijos „Laisvė ir teisingumas“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą, yra įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kuriuo jai yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, kuri nėra pasibaigusi“, – nutarimo protokolą posėdžio metu įgarsino VRK Teisės ir tyrimų skyriaus vedėjas Rokas Stabingis.

„Siūloma neregistruoti Dalios Štraupaitės kandidate“, – įvardijo jis.

Visgi, pati kandidatė D. Štraupaitė bei jos advokatas Justas Vilys prieštaravo sprendimui. Teisininkas atkreipė dėmesį, jog praėjusių metų spalį įsigalioję Rinkimų kodekso pakeitimai negali būti taikomi atgaline data.

„Suprantame, kad teisės aktas buvo priimtas 2023 m. spalio 10 d., įsigaliojo spalio 25 d. Ir tuo metu teismo nuosprendžiai jau buvo seniausiai galiojantys ponios Dalios atžvilgiu“, – dėstė J. Vilys, atkreipdamas dėmesį, jog Rinkimų kodekso pataisos taip pat neatitinka ir proporcingumo principo.

„Esate tokioje stadijoje, kad galite sumažinti įtampą visuomenėje – yra nemažai ponios Dalios rinkėjų, jie turi savo valią ir teisę išreikšti savo valią. Tokiais antikonstituciniais metodais riboti žmogaus teisę būti išrinktam tikrai nėra nei teisinga, nei pagrįsta, nei teisėta“, – į VRK narius kreipėsi teisininkas ir paragino kitaip nei savivaldos rinkimų metu „visko nepermesti teismų sprendimams“.

Savo ruožtu D. Štraupaitė taip pat pakvietė VRK „nelipti ant to paties grėblio“ ir aiškino, jog jai taikoma baudžiamojo poveikio priemonė nėra susijusi su renkamomis pareigomis.

„Bausmė yra atlikta, bauda yra sumokėta, o pareigos į Europos Parlamentą yra renkamos“, – kalbėjo politikė.

„Negalima taip žmogaus kalti prie kryžiaus pastoviai. Kaip tik rinkimai – taip jūs kalate prie kryžiaus žmogų“, – tikino D. Štraupaitė.

Nors dalis VRK narių pripažino, jog pernai spalį įsigaliojusios Rinkimų kodekso pataisos gali būti vertinamos kaip neproporcingai griežtos, daugelis jų pastebėjo, kad komisija negali imtis įstatymų interpretavimo – kitaip tariant, reikia laikytis kodekse įtvirtintų nuostatų. VRK narės Lauros Martinaitytės teigimu, Rinkimų kodekse nėra detalizuojama, kokios konkrečiai potencialiems kandidatams taikomos baudžiamojo poveikio priemonės užkirstų jiems kelią dalyvauti rinkimuose.

„Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas nekonkretizavo, nesiaurino nusikalstamų veikų, negrupavo, kurios patektų po Rinkimų kodekso reglamentavimu, o kurios ne. O apskritai nustatė nusikalstamos veikos nusikaltimo faktą“, – dėstė L. Martinaitytė.

„Mes atsimušame į tai, kad VRK negali aiškinti įstatymo“, – kolegei antrino VRK narys Maksimas Reznikovas.

Reaguodama į VRK narių argumentus, D. Štraupaitė tikino, kad kreipsis į Konstitucinį Teismą (KT), jog tokios istorijos nepasikartotų.

„Eisiu iki galo, užstosiu visus kitus, kad nebūtų Lietuvoje tokių dalykų, apie ką šiandien diskutuojame“, – tikino D. Štraupaitė.

11 VRK narių palaikė sprendimo projektą, kuriuo nutarta neregistruoti D. Štraupaitės kandidate į EP, 2 komisijos nariai pasisakė priešingai. Šis sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

ELTA primena, kad 2019 m. Panevėžio apygardos teismas D. Štraupaitę pripažino kalta dėl kyšininkavimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo. Politikei apskundus šį sprendimą Apeliaciniam teismui, pastarasis padidino jai anksčiau skirtą baudą, panaikino trejų metų lygtinę laisvės atėmimo bausmę.

Visgi, 2023 m. kovą Apygardos teismas patikslino savo sprendoimą ir nutarė, jog dėl korupcijos nuteista politikė negali būti renkama į meres. Netrukus Apeliacinis teismas šią patikslintą nutartį panaikino.

Tokie teismų sprendimai praėjusių metų kovą sukėlė ažiotažą, nes VRK turėjo keisti sprendimus dėl D. Štraupaitės registravimo kandidate į Visagino meres.

Tai numatyta pirmadienį registruotame Vyriausybės nutarimo projekte. Dokumente teigiama, jog keli pastatai, esantys Vilniuje, adresu Antakalnio g. 10, bus perduoti stačiatikiams pagal panaudos sutartį dešimtmečiui. Šiam siūlymui dar turės pritarti visas Ministrų kabinetas.

Stačiatikiai kreipėsi į Vyriausybę dar kovo mėnesį, prašydami panaudos teisėmis suteikti patalpas Visuotinio patriarchato egzarchato Lietuvoje kanceliarijai ir rezidencijai.

Šiuo metu minėtu adresu esantys pastatai patikėjimo teise valdomi Kultūros ministerijos.

ELTA primena, kad balandį Konstantinopolio patriarchatui pavaldūs stačiatikiai susirinko į pirmąją Lietuvos egzarchato asamblėją. Jos metu nuspręsta Vilniuje statyti stačiatikių bažnyčią, patvirtinti egzarchato įstatai, išrinkta kunigų taryba.

Teisingumo ministerija suteikė Konstantinopolio stačiatikiams teisinį pripažinimą šių metų vasarį. Tai leido jiems gauti valstybės finansavimą – per 77 tūkst. eurų.

Konstantinopolio patriarcho egzarchas Lietuvoje jerovienuolis Justinusas Kiviloo pirmąsias pamaldas Vilniuje laikė šių metų sausio pradžioje.

2022 m. penki stačiatikių dvasininkai buvo pašalinti iš kunigų luomo Maskvos patriarchato sprendimu – po pastarųjų kritikos Maskvos patriarchui Kirilui, kuris remia Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Sprendimas tuomet buvo argumentuotas kunigų priesaikos sulaužymu, melagingais pranešimais.

„Jeigu dabar, šiuo metu jau susitaikome su tuo, kad Rusijos siena yra 40 kilometrų nuo Vilniaus – Baltarusija yra tapusi de facto Rusijos provincija – ir mes susitaikome, kad taip bus ilgalaikėje perspektyvoje – mano supratimu, savo saugumo perspektyvoje esame ypatingai pažeidžiami ir padarę meškos paslaugą visai Lietuvai“, – antradienį Rytų Europos studijų centre (RESC) surengtoje diskusijoje kalbėjo I. Vėgėlė.

„Visą nepriklausomybės laikotarpį mes stengėmės turėti buferinę zoną – kad Baltarusija išliktų tarp Rusijos ir Lietuvos buferine zona. Po 2020 m. šito nebeliko“, – apgailestavo jis.

I. Vėgėlė tikino, jog artimiausiu laikotarpiu bet koks glaudus bendradarbiavimas su Minsku yra neįmanomas. Visgi, šalies vadovo posto siekiantis teisininkas neatmetė, jog jam tapus prezidentu ilguoju laikotarpiu kontaktas su A. Lukašenkas yra neišvengiamas.

„Trumpuoju periodu – vienareikšmiškai (atmesčiau galimybę kontaktuoti su A. Lukašenka – ELTA), dėl to, kad tai yra valstybė agresorė. Bet ilguoju periodu, vidutiniu periodu, manau, neturėsime kitokios išeities. Reikia kalbėti apie tai, kas atsitiks, kai pasibaigs karas – kaip pasibaigs karas Ukrainoje ir kokia bus situacija? Tuomet visko gali reikėti – karas baigiamas derybomis. Klausimas, kaip tos derybos bus“, – dėstė kandidatas.

Bet ilguoju periodu, vidutiniu periodu, manau, neturėsime kitokios išeities.

„Neatmetu to dalyko ilguoju ar vidutiniu laikotarpiu – tai yra visiškai logiška iš to, ką sakau“, – dėstė jis.

Politikas pakartojo, jog kontaktas su A. Lukašenka būtų reikalingas siekiant Baltarusiją paversti buferine zona tarp Vilniaus ir Maskvos. Todėl, pakartojo jis, Lietuva privalo turėti aiškią strategiją dėl ateities santykių su kaimynine Baltarusija.

„Mes, Lietuva, turime turėti ilgalaikę strategiją, nes tai yra nauda mums, visų pirma. Aš suprantu, ko gali norėti tarptautiniai partneriai, (...) bet mūsų logika – mes bandėme atvesti Baltarusiją į demokratizacijos etapą, Baltarusija nesidemokratizavo. Bet geriau, kad ji būtų buvusi ne demokratinė valstybė – kad ir autoritarinė – bet kad būtų buferis“, – pabrėžė I. Vėgėlė.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Įvardijo, kokiu atveju remtų siūlymus uždaryti S. Cichanouskajos biurą

I. Vėgėlė pabrėžė, kad strateginėje Lietuvos pozicijoje Baltarusijos atžvilgiu jis nemato opozicionierės Sviatlanos Cichanouskajos. Kandidatas leidžia suprasti, kad jos sprendimas pasitraukti į Lietuvą, Vilniui nebuvo strategiškai naudingas.

„Mes turime aiškiai pasakyti, ko mes siekiame Baltarusijos atžvilgiu – (...) ir kaip ponia Cichanouskaja įsipaišo šioje strategijoje. Aš nerandu kaip jos įpaišyti. Ir man reikėtų tikrai duomenų iš VSD ar kitų institucijų, kurios paaiškintų, (...) kokią naudą strateginę naudą ponia Cichanouskaja atneša Lietuvai“, – kėlė klausimus jis.

Mes turime aiškiai pasakyti, ko mes siekiame Baltarusijos atžvilgiu – ir kaip ponia Cichanouskaja įsipaišo šioje strategijoje. Aš nerandu kaip jos įpaišyti.

„Jeigu mes ją išlaikome – (...) ji turi turėti kažkokią strateginę naudą Lietuvai. Vienintelė nauda, kurią gavome, – tai gavome imigrantų srautus iš Baltarusijos. Tai buvo tiesioginė pasekmė Cichanouskajos išlaikymo. O toliau kokie veiksmai – ką mes su šiuo žmogumi darome – aš nežinau“, – nurodė I. Vėgėlė.

Visgi, paklaustas, ar sulaukęs neigiamos informacijos iš specialiųjų tarnybų jis svarstytų uždaryti S. Cichanouskajos biurą, I. Vėgėlė patikino tai darysiąs.

„Jeigu jis neteikia jokios apčiuopiamos naudos ir neįsipaišo į mūsų strategiją, tai kodėl ponia Cichanouskaja turi būti išlaikoma čia, Lietuvoje? Ir ar nebus taip, kad tas ofiso išlaikymas kuria neigiamą vertę?“ – retoriškai klausė jis.

„Svarstyčiau (biuro uždarymą – ELTA), jeigu būtų tokios išvados – jeigu man nepateiktų duomenų, kurie pagrįstų naudą“, – apibendrino I. Vėgėlė.

Lietuvos prezidento rinkimai vyks 2024 metų gegužės 12 dieną. Dėl šalies vadovo posto varžysis aštuoni kandidatai.