Šįmet pajūryje vykusiai kūrinio premjerai pasirinktas Nidos švyturys. Šiluvos apylinkes apvažiavę Šeiko šokio teatro komandos nariai instaliacijai išrinko vieną iš dviejų nebenaudojamų Žaiginio mokyklos patalpų, kurias ketinama atiduoti bendruomenei.

Į šį nuo didžiosios kultūros renginių nutolusį miestelį A.Šeiko komandą pakvietė Šiluvos teatro bienalės organizatorė Silvija Čižaitė-Rudokienė. "Nuostabu, kad renginys turi tokio plataus akiračio organiziatorę, norinčią atvežti į regioną kažką nematyta ir įveiklinti erdves, apie kurių tinkamumą meno kūriniams net nepagalvotum", – interviu džiaugiasi žinoma choreografė.

– Kodėl "In-contact" rodymui pasirinkote nebeveikiančios mokyklos patalpas?

– Organizatoriai siūlė keletą erdvių, patys važiavome rinktis tinkamiausios. Viską apvažiavus pasirodė visapusiškai svarbu įveiklinti buvusios mokyklos Žaiginyje patalpas. Pirma – bendruomenė pamatys, kad jos puikiai tinka meno kūrinių pristatymui. Antra – tai labai įdomi erdvė, joje radome įvairių mokyklinių daiktų, užsilikusių dar nuo sovietinių laikų. Trečia – tokiose patalpose mūsų kūrinio temos gali suskambėti dar garsiau ar netgi naujai. Rodysimės Lietuvos viduryje esančioje apleistoje, nykstančioje erdvėje, kurioje likę visai nedaug žmonių – vadinasi, jie nebėra erdvės šeimininkai. Tokioje aplinkoje "In-contact" veikiantys padarai lengvai taps naujais šeimininkais, į kurių valdas ateis žiūrovai. Antrame aukšte, buvusiose klasėse, ketiname įkurti tų padarų namus, šalia kurių sustatysime žiūrovų judesius fiksuojančias kameras. Instaliacijoje naudojame specialią programą, kuriančią spektaklio garso takelį pagal kameros užfiksuotus judesius.

– Vadinasi, muzika bus kursiama tik žiūrovams aktyviai judant?

– Tam tikro jų aktyvumo reikėtų – dėl to spektaklis tikrai taps įdomesnis ir publikai, ir atlikėjams. Žinome tai, nes esame turėję visokių patirčių. Kartais susirenka gyva, laisva publika, greitai pagaunanti žaidimo taisykles ir judesiais daranti sąmoningą įtaką muzikai. Būna ir tokių, kurie nesupranta kamerų funkcijos – jie stovi ir stebi, tad niekas nesikeičia. Natūralu – žmonės ateina su skirtingomis patirtimis, kai kurie – tiesiog nedrąsūs. Todėl spektaklio pradžioje visuomet parodome žiūrovams, kad jie turėtų jaustis instaliacijos dalimi, ir kad jų aktyvumas svarbus.

Beje, gali būti, kad Žaiginyje šiek tiek eksperimentuosime. Paprastai kameros fiksuoja tik publikos judesius. Kai rodėme instaliaciją Nidos švyturyje, fiksuoti atlikėjų judėjimo negalėjome dėl riboto ploto. Mokyklos erdvė atvers kitokias galimybes, tad gali būti, kad nuspręsime fiksuoti ir žiūrovų, ir atlikėjų judėjimą.

– "In-contact" aprašyme daugiau informacijos ne apie patį darbą, bet apie erdvę, kurioje rodyta premjera. Ar kūrinį taip sunku apibūdinti?

– Tikrai nėra sunku! Spektaklio išeities taškas buvo mano susitikimas su bulgarų menininke Albena Baeva, nuolat ieškančia galimybių garsui, judesiui ir apšvietimui komunikuoti su dirbtiniu intelektu. Dirbtinio intelekto, o dabar – ir pandemijos padarinių temos padiktavo "In-contact" idėjas: kalbame apie savo aplinkos, gamtos situaciją. Be abejo, Nida, kurios švyturyje rengėme premjerą, kėlė savo kontekstus: atsidūrėme unikalioje vietoje, kurią sistemingai naikina krūvos poilsiautojų, turizmas. Todėl instaliacijoje atsirado žvėrys, mutavę padarai, kažkuriuo metu perėmę kontrolę į savo rankas.

"In-contact" svarbi galios pasisavinimo tema. Mes, žmonės, jaučiamės visagaliai, tačiau pati gamta – kad ir pandemijos pavidalu – mums nuolat parodo, kad tokie nesame. Siekdami naudos sau galime pridaryti žalos aplinkai, tačiau vėliau patys springsime to padariniais. Instaliacijoje norime apversti trupmeną, parodyti, kad žmogus nebūtinai yra viršuje.

– Pastaruoju metu Šeiko šokio teatre pastatyta daug įvietintų darbų (tarp jų ir "In-contact"), kuriuose erdvė atrodo neatsiejama nuo pasirodymo. Tokius kūrinius ypač sunku vežti į gastroles, nes kaskart reikia perkurti iš naujo.

– Kuriozų ar didelių problemų, kurių negalėčiau išspręsti, kol kas nepasitaikė – regis, jau sugebu žvelgti į reiškinius iš įvairių kampų, tad išeitis visuomet atrandu. Užtat pamenu Žagarėje rodytą "Karalienę Luizę". Mums buvo siūlomos dvaro apylinkės, tačiau pati bevaikščiodama pamačiau nuostabų žirgyną. Buvome patikinti, kad juo naudotis leidimo negausime, tačiau su savininku pavyko susitarti. Taigi spektaklis vyko tarp žirgų, kurių vienas pasirodė esąs artistas – ruoštas dalyvauti parodomosiose programose. Kai spektaklio metu atlikėjos pradėjo šalia jo šokti, žirgas, regis, nutarė, kad atėjo laikas jo programai. Taip gyvūnas savarankišku sprendimu tapo improvizuota spektaklio dalimi.

– Žirgynas, mokykla, švyturys, bažnyčios... Regis, kaskart pritaikant spektaklį naujai erdvei reikia atlikti didžiulį darbą.

– Taip ir yra. Tačiau man tai vienas maloniausių dalykų, nes galiu kitaip pažiūrėti į žinomas funkcijas ar istorijas turinčias erdves. Todėl, kai organizatoriai pasisiūlo surasti man spektaklio vietą, visuomet labai padėkoju ir paprašau sau visiškos sprendimo laisvės.

– Kalbėjome apie darbų formas, o kaip dėl turinio? Gana dažnai šiuolaikinio šokio spektaklių bijoma, nes tikima, kad jie reikalauja didelio apsiskaitymo ir sudėtingo gilinimosi į kūrinio filosofiją. Kaip pati norėtum veikti žiūrovus, kokius pojūčius jiems sukelti?

Kad žmogus sutiktų eiti kartu su spektakliu, reikia jį pakviesti į šią kelionę jo kalba.

– Šiuo atžvilgiu esu praėjusi įvairias stadijas. Studijuojant ir pačioje karjeros pradžioje man buvo labai svarbu neatsilikti nuo europietiškų tendencijų, eiti tuo metu populiariu ir pripažintu šokio keliu, nepasirodyti nevykusia ar atsilikusia. Žinoma, tokiais atvejais menininkui kyla pavojus prarasti savastį. Tačiau tada man atrodė, kad svarbiausia ne tai, ką žiūrovas pajus, bet kad spektaklyje būtų suformuluota intelektuali mintis. Atrodė, kad blogiausia, kas tuo metu galėjo nutikti, tai banalus, paviršutiniškas ar – o siaube! – jausmingas spektaklis.

Tačiau kažkada įvyko lūžis ir pradėjau galvoti: koks tada spektaklio tikslas, jeigu nesiekiu paveikti žmogų? Kodėl verčiu jį perskaityti, bet ne pajusti tas intelektualias prasmes? Šokis yra menas, kuriame daug kas suvokiama pasąmoningai, per pojūčius, pamatinių žiūrovo patirčių sujudinimą. Kad žmogus sutiktų eiti kartu su spektakliu, reikia jį pakviesti į šią kelionę jo kalba. Tačiau kūrėjai kartais pasiklysta filosofijose ir nebegali kalbėti paprastai, ne aukštąja meno kalba. Nesupraskit neteisingai – aukštasis, intelektualus menas yra puiku. Tačiau jo harmonija su žemiškais, žmonėms artimais reiškiniais yra dar geriau.

Šiandien manau, kad niekas kitas taip nesujaudins žmogaus, kaip kito žmogaus buvimas šalia.

– O kaip apibendrintum lietuvių publikos požiūrį į šiuolaikinį šokį 2020-aisiais metais?

– Apibendrinti visos Lietuvos žiūrovus būtų sudėtinga. Didmiesčių publika, žinoma, jau mačiusi įvairiausio šokio iš skirtingų šalių, tad jų nebestebina forma, jie ieško turinio, kokybės. Manau, kad šių žiūrovų sąmonėje šokis yra gana arti teatro.

Regionų situacija kitokia, tačiau daug gastroliuodama pastebiu gyventojų nuojautas, kad šiuolaikinis šokis gali juos sujungti su tuo, kas iš tikrųjų svarbu šiandienos žmogui, neleisti nuo visko nutolti, nepaisant geografinės padėties. Regionų žiūrovai šokį pasitinka vis atviriau. Tačiau tam pirmiausia būtinas pačių menininkų atvirumas – kaip pateikiame savo darbus, kaip pasiruošiame susitikimui su konkrečiomis publikomis. Nuo to priklauso, ar žmonės mus įsileis. Nes jei tiesiog įmesime žmones į abstrakčią kūrybą, tikėdamiesi susilaukti jų dėmesio neinvestuodami savojo, paliksime juos likimo valiai. O juk kur kas tikslingiau pasikviesti juos eiti kartu.

Nenumatytos aplinkybės

Vis dėlto festivalį organizuojantis Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras neketina palikti kamerinės muzikos mėgėjų ir ją atrasti norinčių klausytojų be Kaune jau tradicija tapusio renginio. Todėl rudenį, kai karantinas, tikėtina, bus pasibaigęs, atsižvelgiant į muzikantų galimybes, planuojama surengti dalį pavasarį planuotų koncertų.

Tokiai galimybei kelius pirmiausiai atvėrė Lietuvos kultūros taryba, nusprendusi traktuoti koronaviruso atvejį kaip force majeure ir nereikalaujanti grąžinti neįvykusiems renginiams skirto finansavimo.

Įspūdingas repertuaras

Šiuo metu pagrindinis organizatorių tikslas – surengti atidarymo ir uždarymo koncertus, kurių programas VDU kamerinis orkestras ruošė du mėnesius.

"Padarytas didelis darbas, kuriuo negalima nepasidalyti, – teigia orkestro direktorė Rita Bieliauskaitė. – Ir omenyje turiu ne vien orkestro darbą ruošiant naujas sudėtingas programas. Daug jėgų atiduota derinant fagotininko iš Norvegijos Romano Rezniko ir klarnetininko iš Suomijos Olli Leppäniemi vizitus – tai vienos ryškiausių klasikinės muzikos žvaigždžių Skandinavijoje, kurias prisikviesti nelengva, o pasibaigus renginių draudimams ir natūraliai išaugus jų poreikiui, tai bus dar sudėtingiau. Tačiau mes jau dabar kalbamės apie galimybes surengti koncertus dar šį rudenį. Būtų labai gaila, jei nepavyktų įteikti Kaunui planuotos dovanos – nemokamų nepaprastai aukšto lygio profesionalų koncertų."

Vieną vedančiųjų Oslo filharmonijos fagotininkų ir pagrindinį Ukrainos simfoninio orkestro kviestinį dirigentą R.Rezniką garsusis "Times Magazine" pavadino charakteringu muzikantu, nuolat atsiduriančiu rampos šviesoje. Vienoje, Berlyne, Bazelyje ir Osle studijavęs fagotininkas ir dirigentas yra dirbęs su Sankt Peterburgo, Suomijos, Stavangerio, Budapešto, Oslo simfoniniais orkestrais. Pats įkūrė kamerinį orkestrą "Camerata Ostrogothia", su kuriuo debiutavo 2019-ųjų vasarį. "Avanti" atidarymo koncerte R.Reznikas ketino diriguoti ir atlikti fagoto partijas Josepho Haydno bei Wolfganfo Amadeuso Mozarto kūriniuose.

Suomių klarnetininkas O.Leppäniemi nuo 2009-ųjų renka prizus svarbiuose konkursuose, tarp kurių – prestižinis tarptautinis Carlo Nielseno konkursas, teikiantis apdovanojimus stipriausiems smuikininkams, fleitininkams ir klarnetininkams iš viso pasaulio. Šiandien O.Leppäniemi atlieka solo partijas Danijos nacionalinio, Odensės, Tivoli simfoninių orkestrų koncertuose, taip pat BBC škotų simfoninio orkestro ir Helsinkio filharmonijos orkestro programose. Lietuvoje drauge su VDU kameriniu orkestru klarnetininkas ketino atlikti A.Coplando koncertą klarnetui ir orkestrui. Įdomu, kad, skandinavų muziką ypatingai mėgstantis O.Leppäniemi, Kaune turėjo groti koncerte, kurio programoje – lietuviškų šaknų kompozitorių kūriniai. A.Coplando, kurio virtuozinį kūrinį jis ir ketino atlikti, tėvai kilę iš Lietuvos; greta turėjo nuskambėti vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių Algirdo Martinaičio kūrinio premjera.

"Ji būtinai įvyks", – teigia orkestro vyr. dirigentas Vytautas Lukočius, įtraukiantis kūrinio atlikimą į svarbiausių VDU kamerinio orkestro planų rudeniui sąrašą.

Dėmesys pučiamiesiems

Dar dviejuose festivalio koncertuose ketinta pristatyti lietuvių pučiamųjų instrumentų ansamblius: medinių pučiamųjų kvintetą "NAIA" ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro varinių pučiamųjų kvintetą "PhilBrass", kurių programose – užsienio ir žymiausių Lietuvos kompozitorių kūryba.

Festivalio viduryje rengtasi pristatyti Danijos karališkosios muzikos akademijos fleitininkų kvartetą, kurio sudėtyje – ir lietuvė Beata Preisaitė-Šidiškienė. Taigi nors 2020-ųjų "Avanti" dėmesį planavo telkti į pučiamuosius instrumentus ir jų galimybes, drauge festivalio programa liudijo siekį pozicionuoti Lietuvą ir jos muziką kaip Šiaurės Europos kultūros dalį ir stiprinti šio regiono kultūrinius ryšius.

VDU kamerinis orkestras primena kamerinės muzikos mylėtojams rūpintis savimi ir kitais, kad sveiki ir atsigavę po sunkumų susitiktume rudenį, dar geriau pasiruošę judėti pirmyn ir priimti gražiausią kūrybą.

Savaitę Vilniuje viešėjusi menininkė dalijosi patirtimi ir iš Lietuvos šokio informacijos centro rengiamos Vasaros šokio mokyklos.

– Ar turėjote laiko pasivaikščioti po Vilnių?

– Šiek tiek. Pirmą dieną atvykusi į Vilnių miesto centre pamačiau fotosesiją, kurioje dalyvavo pusnuogiai žmonės aprašinėtais kūnais. Man tai buvo neįtikėtina – maniau, kad Lietuva labai konservatyvi šalis! Skaitydama apie Vilnių susidariau įspūdį, kad tai itin krikščioniškas miestas, o atvykusi radau menišką vietą, kur žmonės gali save išreikšti. Antroji mano patirtis Vilniuje buvo nepažįstamasis, priėjęs ir pradėjęs klausinėti, kaip gyvenu ir iš kur atvykau. Tai buvo normalus vyras, bet aš išsigandau ir buvau labai nedraugiška – tai kvaila, nes paprastai taip nesielgiu.

– Ilgą laiką negyvenote savo gimtojoje šalyje. Ar vis dar laikote save prancūze?

– Gimiau ir užaugau Prancūzijoje, ten gyvena mano šeima, tačiau pati netapatinu savęs išimtinai su prancūzų kultūra. Išskyrus nebent vyną. Vynas, sūris ir duona yra tai, kuo mes didžiuojamės. Išvykau iš Prancūzijos prieš 14 metų būdama 20-ies. Daug keliavau, be to, mano gyvenimo būdas nebuvo pririštas prie vienos visuomenės ar šeimos tradicijų. Esu paveikta daugybės tradicijų, niekada nebuvau verčiama išpažinti tik prancūziškas, tad matau, kad iš viso to susikūriau savo asmeninį identitetą, nesusaistytą su viena kultūra. Netgi anglų kalba, kurios ilgą laiką vengiau, nes laikiau tai šaunia jaunimo šneka, ilgainiui tapo kalba, kuria mąstau. Keistas jausmas – tampi ateiviu savo pačios kūne.

– Ar išvykusi iš Prancūzijos iškart prisijungėte prie Nyderlandų šokio teatro (NDT)?

– Iš pradžių išvykau į Barseloną ir prisijungiau prie trupės "IT Dansa Joven", kuriai vadovavo Catherine Allard. Čia šokau vienerius metus ir čia sutikau Jiržy Kylianą, kurio spektakliuose anksčiau šoko ir Catherine. Jis manęs paklausė, ar nenorėčiau tapti NDT dalimi. Iškart pasakiau ne, nes jau dukart dalyvavau teatro atrankoje ir abu kartus neperėjau pirmo iš trijų etapų, tad supratau, kad nesu jiems tinkamas žmogus. J.Kylianas pasakė taip nemanantis. Tais metais sezono pabaigoje viena NDT 2 mergina atsisakė tęsti savo darbą teatre, tad J.Kylianas parekomendavo mane, suorganizavo vaizdo įrašus bei susitikimus. Galiausiai, žinoma, pasirašiau sutartį ir šokau NDT devynerius metus.

– Ar išėjusi iš NDT baigėte savo šokėjos karjerą?

– Iš pradžių maniau, kad išėjusi visiškai nutrauksiu ryšius su šokiu. Man buvo 30, norėjau daryti daugybę kitų dalykų – išmokti vairuoti, plaukioti valtimi, nardyti, būti su kitais žmonėmis. Norėjau pabėgti iš šokio bendruomenės ir prisijungti prie kitos, tačiau taip neįvyko. 6–7 mėnesius egocentriškai džiaugiausi gyvenimu nieko neveikdama, tačiau tada man paskambino J.Kyliano vadybininkė ir pasiūlė prisijungti prie naujausio jo darbo. Aš iškart sutikau. Tuo pačiu metu su manimi susisiekė Nadežda ir Aleksandras Apolonovai, vadovavę "Silent Festival", pasiūlė atvykti dėstyti. Niekuomet neketinau mokyti – tai nesusiję su mano aistra judėjimui. Tačiau pasiūlymu pasinaudojau.

– Ar mokymas yra aukštesnis laiptelis šokėjų kūno tyrimo procese?

– Žinoma. Nors pati, kaip minėjau, niekad nesiekiau tapti mokytoja – man niekada nepatikdavo statusai: šokėjas, choreografas, mokytojas. Procesus laikiau dalijimusi, lygiaverčių žmonių apsikeitimu informacija. Nesu aukščiau už mokinius, nes tiesiog dalijuosi tuo, ką pati esu patyrusi. Ir nelaikau savęs mokytoja. Kad ir kaip būtų, vis dar esu mokinė, nes netgi vesdama žmones visų pirma vedu save ir mokausi pati.

– Mokote įvairiose pasaulio šalyse. Ar pastebite, kad skirtingose valstybėse gyvenantys žmonės judėtų skirtingai, priklausomai nuo jų kūno sandaros?

– Jei kalbame apie žmonių kūnų struktūras, tai skirtumai, be abejo, egzistuoja. Pavyzdžiui, afrikiečių pėdos platesnės, nes jie beveik visą dieną praleidžia ant kojų. Panašiai su japonais, kurie pastatų viduje negali dėvėti apavo. Dėl kultūros nulemtų anatominių skirtumų žmonės skirtinguose pasaulio kraštuose juda skirtingai. Tačiau būdama tarptautinės trupės dalimi supratau, kad nepriklausomai nuo to, iš kurio pasaulio krašto atvykai, gali išmokti daryti bet ką. Be to, žinant žmonijos istoriją, galima stipriai abejoti, ar esame vienos konkrečio kultūros dalis. Dauguma žmonių nuolat keliavo, tad šiandien "grynakraujų" kurios nors tautos atstovų beveik neturime.

– Ar pastaraisiais metais pastebite žmonių judėjimo scenoje pokyčių?

– Pastebiu, kad žmonių gebėjimai ir galimybės šiandien stumiamos už žmogaus struktūros ribų. Kalbėjome su kita "Vasaros šokio mokykloje" viešinčia mokytoja Florencia Demestri, kad tai turbūt lemia technologijų plėtra. Visa ta "Matricos" realybė daro įtakos mūsų intelektui ir pamažu įauga į kūnus. Tad kūnai susiduria su kraštutinėmis judėjimo dimensijomis.

– Ar tai nėra fiziškai pavojinga?

– Neatrodo, kad būtų. Nors man, didelei žmogaus anatomijos gerbėjai, tai sunku priimti. Žiūrint iš žemės traukos ar kūno struktūros kampo viskas vyksta neteisingai. Man patinka idėja, kad galime peržengti savo kūnų ribas, tačiau nepatinka, kai tai pernelyg abstraktu ir nesąmoninga, be to, žymi ryšio su prigimtimi stoką. Toks judėjimas yra įspūdingas, tačiau jame nejusti asmenybės individualumo.

– Ar šokdamas didelėje trupėje gali išlaikyti individualumą?

– Taip. NDT, kuriame šokau, buvo surinkti įvairiomis kūno galimybėmis pasižymintys žmonės, su kuriais dirbdami dėl bendros idėjos natūraliai tapdavome vieniu. Tačiau drauge choreografai stengėsi išlaikyti ir kiekvieno šokėjo individualumą. Tad nors bendroje masėje atrodėme vienodi, pažiūrėjus atidžiau buvo galima aiškiai pastebėti šokėjų skirtumus. Niekas nenorėjo paversti mūsų klonais, kaip kad būdinga, pavyzdžiui, kordebaletui.

– Kokį šokį pati mėgstate žiūrėti?

– Nemėgstu žiūrėti šokio, nes tapau pernelyg kritiška spektaklių atžvilgiu.

– Ar įmanoma išlikti paprastu žiūrovu tapus srities profesionalu?

– Reikia mokytis, kad ego neužgožtų sukauptų žinių ir patirčių. Aš kol kas negaliu likti neutraliu stebėtoju, nes mane erzina, jei šviesos netvarkingos, dramaturgija neaiški, atsiranda technikos klaidų... Esu labai jautri ir mane erzina, kai smegenys neleidžia ignoruoti klaidų. Pastebėjusi problemas su šviesomis, meldžiuosi, kad atsakingas žmogus paspaustų reikiamą mygtuką. Jei stringa garsas, pykstu, kodėl jie nesugebėjo iš anksto jo patikrinti.

– Panašu, kad galėtumėte būti šokio kritike.

– Manau, kad būdama šokio kritike susikoncentruočiau vien į teigiamus dalykus – kažkada buvau viena iš choreografų varžybų teisėjų ir mano kolegoms dažnai nepatikdavo, kad neieškodavau techninių problemų šokėjų kūnuose ir akcentavau vien žmogaus potencialą išreikšti tai, ką jis nori išreikšti. Toks yra mano šokėjos kelias – rūpintis, kad klaidos mokytų ir padėtų tobulėti. Toks refleksas.

– Kokia tuomet yra kritiko funkcija?

– Kritikas turi būti objektyvus. Esu skaičiusi tekstų, kuriuose kritikai tiesiog užrašo blogas savo patirtis. Neapčiuopdami komandos darbo užrašo, kaip spektaklyje jie nerado to, ką tikėjosi rasti. Manau, tai nėra konstruktyvu. Tokiais atvejais galima klausti – kodėl šis spektaklis nevysto to, ką tikėjausi jame rasti? Kritikas neturėtų būti subjektyvus ir rašyti tekstų apie save. Manau, geras kritikas yra tas, kuris sugeba įvardyti darbo stiprybes ir silpnybes, tačiau siūlo žmogui pačiam nueiti ir įgyti savo patirtis.

Elektroninės muzikos festivaliui kurtoje "Triukšmo kontrolėje" žiūrovai laisvai vaikščios po erdvę ir patys rinksis, prie kurių instaliacijų užtrukti, o kurioms skirti mažiau dėmesio. Renginyje labiausiai laukiami 13–18 metų jaunuoliai.

Pasirodymo idėja kilo norvegų choreografėms Mari Bø ir Silje Solheim Johnsen, dirbančioms "Dansarena Nord" centre, kurio pagrindinis tikslas – rūpintis profesionalaus šiuolaikinio šokio sklaida šiaurinėje Norvegijos dalyje. Su viena choreografių – Silje Solheim Johnsen – kalbame apie menininko misiją dirbant Europos pakraštyje ir idėjas, leidusias sukurti spektaklį tai amžiaus grupei, kuriai jų kuriama mažiausiai.

– Papasakokite plačiau apie "Dansarena Nord" – kokia tai įstaiga, kaip prie jos prisijungėte?

– "Dansarena Nord" yra profesionaliems šokėjams skirtas kompetencijų centras Šiaurės Norvegijoje. Ši įstaiga užsiima profesionalaus šokio sklaida, taip pat aktyviai palaiko profesionalus regionuose. Po "Dansarena Nord" sparnu gali glaustis šokio trupės, veikiančios šiaurinėje Norvegijos dalyje. Tai nepaprastai atvira įstaiga, nuolat siūlanti prisijungti prie įvairių programų ir veiklų. Taip pat visai nesudėtinga patiems susisiekti su "Dansarena Nord" ir pristatyti projektus, kuriuos norime vykdyti. Įstaigos darbuotojai nuolat domisi regionuose gyvenančių šokio menininkų veikla ir šokio reiškiniais savo regione.

– Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate dirbdami Europos pakraštyje?

– Iššūkis, su kuriuo, manau, susiduria dauguma panašių įstaigų – nedidelis gyventojų skaičius. Dėl to neretai kyla problemų ieškant finansavimo ir siekiant pritraukti daugiau publikos į kultūros reiškinius, neatliepiančius didžiosios visuomenės dalies interesų.

Iš meninės pusės sudėtingiausia yra tai, kad gyvendamas pakraštyje neturi tiek daug galimybių semtis geriausios šokio patirties – stebėti gerus spektaklius, dalyvauti seminaruose etc. Todėl pats turi visiškai tikėti, kad tai, ką darai, yra vertinga, ir iš dalies net neatsižvelgti į tai, kas tuo pačiu metu šokio srityje vyksta Europoje. Kartais jautiesi taip, tarsi dirbtum atskirtoje saloje, neturėdamas nė mažiausio supratimo, ar tai, ką darai, atitinka pagrindiniame "meno žemyne" egzistuojančias tendencijas. Tiesa, vietinė publika, be abejo, taip pat neturi pakankamai galimybių susidurti su šiuolaikiniu šokiu, todėl mūsų darbas neabejotinai įgyja svarbią edukacinę reikšmę.

Viena iš galimybių susidoroti su minėtais iššūkiais – susikoncentravimas į tą publikos dalį, kurią sudaro tavo gyvenamosios vietos bendruomenė, ir dirbti kryptimi, kuri yra artima bei įdomi tau pačiam kaip menininkui ir šalia esančiai bendruomenei. Žinoma, visuomet turi būti atsakingas ir domėtis tuo, kas šokio srityje vyksta už tavo bendruomenės ribų, o gyvenant Trumsės mieste tai išties brangu tiek pinigų, tiek laiko atžvilgiu. Kelionės išlaidos faktiškai žudo biudžetą, be to, reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Tai yra vienos priežasčių, dėl kurių mažiau keliaujame po festivalius, profesionalų susitikimus ir kitus renginius, vykstančius toliau Pietuose.

– O kuo skiriasi Oslo ir kitų Norvegijos miestų, kraštų publika?

– Skirtumus sunku paaiškinti. Galbūt Oslo publika yra daugiau mačiusi, labiau patyrusi, todėl stipriau trokšta kažko provokuojamo?

– Į festivalį KITOKS atvežate spektaklį "Triukšmo kontrolė". Apie ką šis spektaklis / instaliacijų šou?

– "Triukšmo kontrolė" atkreipia žmonių dėmesį į tai, kaip patiriama muzika veikia judesio išraišką. O spektaklio kompozicija gali sudominti judesiu išreiškiamų muzikos patyrimų įvairove.

– Kodėl "Triukšmo kontrolei" parinkote elektroninę muziką?

– Spektaklio pastatymo projektas buvo inicijuotas Mari Bø ir elektroninės muzikos festivalio "Insomnia Festival" Tromsø mieste direktoriaus. Be to, eksperimentavimas su garsais ir garsiakalbiais labai artimas elektroninės muzikos laukui, tad galima sakyti, kad tai buvo nekvestionuojamas pasirinkimas. Turėjome nuojautą, jog elektroninė muzika geriausiai atitinka pradinę projekto idėją.

– Perskaičius "Triukšmo kontrolės" aprašymą susidaro įspūdis, kad spektaklis turėtų skatinti žmones drąsiau leisti sau rinktis ir improvizuoti. Ar svarstėte apie tai kurdamos spektaklį?

– Dėl pasirinkimų (juk juos darome kiekvieną dieną) – taip. Improvizacijos, ko gero, ne. Kurdamos daug galvojome apie tai, kaip padėti publikai spektaklio pabaigoje suprasti, kad jų patirtis priklausė nuo to, kur jie stovėjo, ką rinkosi stebėti, klausyti, ir kaip sekė tuo, kas jiems pasirodė įdomu, užkabino. Teko daug padirbėti svarstant, kaip paskatinti publiką jaustis laisvai ir saugiai ieškant to, kas jiems patiems įdomu.

– Ar spektaklis priklauso nuo to, ką jo metu veikia publika?

– Spektaklis nuo to nepriklauso, tačiau pačios publikos patirtis priklauso nuo to, ką jie veikia spektaklio metu. Kita vertus, bet kuris spektaklis priklauso nuo to, kaip į jį reaguoja publika, tad ir "Triukšmo kontrolė" dėl savo kompozicijos ir choreografijos gali būti paveikta publikos.

– Kaip šokėjai ruošiasi spektakliui, kurio metu publika nuolat juda ir, sakykim, gali padaryti bet ką?

– Kadangi visuomenėse egzistuoja tam tikros normos, nurodančios, kaip galima ir negalima elgtis esant tam tikroms situacijoms, iš esmės į spektaklį susirinkusi publika nedaro bet ko. Turime palyginti aiškius rėmus ir nemanau, kad atlikėjai kuria nors prasme nesijaučia laisvi dėl publikos elgesio. Būtų tikrai įdomu, jei vis dėlto kažkas iš publikos išsišoktų – tada, matyt, pasakyčiau, kad dar nesame gerai pasiruošę išsisukti iš nenumatytų situacijų.

Spektakliui atrinkti šokėjai yra stiprios asmenybės, turinčios didelės patirties šokio srityje. Mes, kaip choreografės, nuolat leidžiame jiems kurti bei improvizuoti ir dabar, kai "Triukšmo kontrolę" esame parodę daugybę kartų, matome, kad suteikta laisvė iš tiesų atnešė spektakliui daug naudos, nes gimė daugybė individualių momentų tarp šokėjų ir tuo metu atėjusios publikos. Šokėjai skaitė situacijas bei žiūrovų reakcijas ir labai subtiliai panaudojo publiką kaip įkvėpimo šaltinį.

– Ar "Triukšmo kontrolę" iškart skyrėte paaugliams, ar toks sprendimas išsikristalizavo kūrybinio proceso metu?

– Iš pradžių kurdami turėjome omenyje "Insomnia Festival" auditoriją, kuri gali būti apibrėžiama kaip jaunimas, nors oficialiai festivalis skirtas suaugusiesiems. Rodydami spektaklį paaugliams tiek kūrybos proceso metu, tiek jau sukūrę spektaklį, suvokėme, kad "Triukšmo kontrolė" puikiai atliepia šios grupės žmones. Dėl to labai džiaugiamės, nes mums įdomu dirbti su mokyklinio amžiaus vaikais ir jaunimu, be to, su tokia publika esame puikiai pažįstamos.

– Ar šiuolaikinis šokis populiarus tarp Norvegijos paauglių?

– Sakyčiau, ir ne, ir taip. Dauguma paauglių nėra matę daug šiuolaikinio šokio, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad paprastai ši meno šaka juos pakeri ir sudomina. Daugybė mano sutiktų paauglių noriai kalba apie savo patirtis, susijusias su šiuolaikiniu šokiu.

– Kokį vaidmenį Norvegijos švietimo sistemoje atlieka menai?

– Deja, menų vaidmuo dažnai priklauso nuo individualių mokyklų ar dėstytojų iniciatyvų, tad paaugliai su meno reiškiniais pažindinami gana vangiai. Tiesa, turiu omenyje tuos paauglius, kurie, baigę 10 klasių, nepasirenka kurios nors meno formos (instrumento, dailės, šokio) savo specialybe stodami į koledžą. Norvegijoje turime "Den Kulturelle Skolesekken" (liet. kultūrinį mokinio krepšelį), kuris yra skirtas mokiniams susipažinti su įvairių rūšių profesionaliuoju menu ir kultūra. Toks susipažinimas gali turėti daugybę formų, tačiau dažniausiai arba kokia nors trupė ar menininkas atvyksta pasirodyti mokykloje, arba klasė apsilanko meno centre, kino teatre, galerijoje ar dar kur nors, kur pristatomos įvairios meno formos. Tai naudingas susitarimas, egzistuojantis kiek daugiau nei dešimt metų ir daugybe atžvilgių puikiai veikiantis, tačiau iš pagrindų jis neturi nieko bendra su valstybine mokymo programa, mokytojais ar pačia mokykla.

Kas? Projektas "Triukšmo kontrolė".

Kur? "Menų spaustuvės" Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje).

Kada? Sausio 13 d. 10, 14 val.

Iki šiol išlikdamas vieninteliu profesionaliu kameriniu orkestru Kaune, VDU kamerinis orkestras ir toliau ieško dar nebandytų muzikinių kelių, žanrų jungimų bei inovatyvių idėjų, siekdami įrodyti, kad kokybiškai atliekama klasikinė muzika gali patraukti bet kokio amžiaus žmogaus dėmesį ir derėti su kiekvienu žmonijos atrastu muzikos stiliumi. Orkestras ne kartą atliko programas su tokiais atlikėjais kaip Merūnas Vitulskis, grupė "Liūdni slibinai", Kauno šokio teatro "Aura" šokėjais. Šįkart muzikantai neria į naujus vandenis kviesdami į gimtadienio koncertą "Muzikinė fantazija" puikiai žinomą dainininkę Karina Krysko-Skambinę.

Drauge su viena žymiausių Lietuvos popmuzikos atlikėjų į sceną kils arfos – vieno rečiausiai valdomo instrumento – virtuozė Joana Daunytė. "Muzikinėje fantazijoje" VDU kamerinis orkestras atliks įvairiausiems skoniams įtiksinčią muziką. Programoje – nuo Prancūzijos ekspresionizmo epochoje sukurtų šedevrų iki XX a. pasaulinio garso miuziklų arijų ir Laros Fabian dainų. Nuostabaus grožio muzika ir įspūdingos vizualizacijos lydės publiką visą dviejų dalių koncerto vakarą, nustebins siurprizais, be kurių dar neapsiėjo nė vienas VDU kamerinio orkestro gimtadienis.

Nuo pat pirmųjų orkestro dienų orkestro direktorės pareigas einanti Rita Bieliauskaitė teigia, kad per visus penkerius metus sunkiausia buvo įrodyti, jog VDU kamerinis orkestras – ne studentų laisvalaikio būrelis, o profesionalių muzikantų kolektyvas, kurį remia universitetas, suvokiantis, kaip toks reiškinys reikalingas Kauno kultūros kontekste.

"Visi sunkumai pamirštami suvokus, kad pagaliau turime galimybę įgyvendinti netikėčiausias komandos narių idėjas, eksperimentus, lūkesčius ir greta to pelnyti klausytojų simpatijas", – sako R.Bieliauskaitė.

Praėjus vos porai savaičių po jubiliejinio koncerto, gruodžio 31 d., VDU kamerinis orkestras pasiners į visiškai kitą amplua. Naujamečio koncerto raktas – tarpukaris Prancūzijoje ir Lietuvoje. Scenoje susijungs, regis, nesujungiama muzika – temperamentingos, visame pasaulyje niūniuojamos skardžiabalsės Edith Piaf dainos, kurias atliks solistė Dagna Kondratavičiūtė, ir jaukios, kiekvienam lietuviui pažįstamos Danieliaus Donskio dainos, kurias atliks Andrius Apšega. Drauge su VDU kameriniu orkestru naujųjų išvakarėse gros vienas ryškiausių Lietuvos akordeonininkų Laimonas Salijus ir būgnininkas Benas Mutrimas. Jaunų žmonių būriui diriguos Egidijus Miknius.

Kas? Koncertas "Muzikinė fantazija".

Kur? VDU Didžiojoje salėje.

Kada? Gruodžio 17 d. 18 val.

Kas? Koncertas "Tarpukario šlageriai".

Kur? VDU Didžiojoje salėje.

Kada? Gruodžio 31 d. 19 val.

Šiandien prasidedantis iki gegužės 8 d. vyksiantis ketvirtasis tarptautinis kamerinės muzikos festivalis "Avanti" leis įsitikinti, kad kamerinė muzika nebūtinai yra klasikinė ir nebūtinai skamba kamerinėje erdvėje.

Pasak organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiamas festivalis jau tapo žinomu ir svarbiu įvykiu tiek kultūros reiškinių gerbėjams Kaune, tiek muzikos profesionalams, kuriems tai suteikia galimybę patirti netradicinę geros muzikos įvairovę.

"Šių metų festivalis nepripažįsta nei žanro, nei tautybės, nei patirties ribų – programoje pasirodys ne tik kamerinės muzikos ansambliai, solistai atstovaus skirtingiems žemynams, bus atliekama ir instrumentinė, ir vokalinė muzika. Festivalis reikšmingas ne tik kultūrine, bet ir edukacine prasme – jo metu talentingiausi jaunieji muzikantai turi galimybę scenoje dirbti su patyrusiais profesionalais", – sako festivalio organizatoriai.

Festivalį atidarys jungtinis žinomų Lietuvos ir Latvijos atlikėjų kamerinis koncertas, kuriame programą atliks fleitininkai Ilona Meija, Giedrius Gelgotas ir pianistė Herta Hansema. Įpusėjus festivaliui, gegužės 3 d., publika kviečiama paminėti Motinos dieną su VDU Muzikos akademijos studentų simfoniniu orkestru, mišriu choru ir operinio dainavimo solistais. Vienas baigiamųjų festivalio vakarų skiriamas džiazo muzikai – Justė Sakalytė, atliksianti vokalo partiją, koncertui subūrė VDU Muzikos akademijos ir Rygos J.Vitolio muzikos akademijos studentus bei džiazo atlikėjus.

Festivalio svarbiausias akcentas – balandžio 30 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje vyksiantis koncertas, kurio metu, akompanuojant VDU kameriniam orkestrui, pasirodys trys solistai Londono karališkosios muzikos akademijos magistrantai – violončelininkė Kyeong-jin Lee (Pietų Korėja), pianistė Aleksandra Vaduva (Rumunija) ir lietuvė altininkė Ugnė Tiškutė, griežusi pasaulyje puikiai žinomuose orkestruose ir dirbusi su pasaulinio garso dirigentais. Altininkė groja 1780 m. instrumentu, kurį jai suteikė Karališkosios muzikos akademijos Muziejaus galerija. Diriguos Ričardas Šumila ir pati Ugnė Tiškutė.