Būsimieji veterinarai – miestiečiai

Lietuvoje veterinarinės medicinos gydytojus rengia vienintelė aukštoji mokykla – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademija, kuri kasmet vidutiniškai parengia 90 veterinarijos gydytojų. Į kaimą išvažiuojančius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

„Informacijos, koks mūsų specialistų poreikis kaime, neturime. Bet sakyti, kad nėra kam dirbti, būtų netiesa. Ten darbuojasi seniai kaime įsitvirtinę vyresniosios kartos atstovai, todėl darbo vietų yra kur kas mažiau nei miestuose.

Jaunimas į provinciją nevyksta dar ir todėl, kad didžioji veterinariją studijuojančiųjų dalis – miestiečiai. Pavyzdžiui, iš 143 šiemet įstojusių 45 procentų buvo iš didmiesčių: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Dar 29 procentai – iš rajoninių miestų, 26 procentai – iš mažesnių miestelių. Mažai tikėtina, kad miestų gyventojai ateitį sietų su kaimu“, – svarsto LSMU Veterinarijos akademijos dekanė prof. dr. Vita Riškevičienė.

Iš kaimo, kur ir turėtų būti didžiausias šios srities specialistų poreikis, veterinarijos mokslus kremtančiųjų nedaug. Stojamieji konkursiniai balai yra gana aukšti, todėl dažniausiai prastesniais pažymiais nei miestiečiai mokyklas baigę abiturientai iš provincijos lieka už borto, nepatenka į valstybės finansuojamas vietas.

Veterinarijos akademijoje mokslo metai kainuoja 2700 eurų, o nuo trečiojo kurso – ir visus 3000 eurų. Mokytis tenka penkerius su puse metų. Todėl, V. Riškevičienės teigimu, tiek investavus į mokslus, nestebina jaunimo pastangos susirasti gerai apmokamą darbą. Kaime sunku išgyventi vien tik iš veterinarinės veiklos, nėra paprasta ten pradėti ir verslą.

Atsiveria naujos darbo rinkos 

V. Riškevičienė atkreipia dėmesį, kad šiais laikais veterinaras nėra tik stambių žemės ūkio gyvūnų gydytojas. Daugėja naminių augintinių, stiprėja maisto saugos ir kokybės kontrolė, plečiasi veterinarinės farmacijos rinka – visose šiose srityse veterinarijos gydytojai yra paklausūs.  

„Mums dažnai priekaištaujama, kad specialistai nevažiuoja į kaimą. Bet kurią gi profesiją įgiję specialistai ten važiuoja? Jaunimas nori gyventi aktyviai, lankytis teatruose, parodose, o perspektyva patiems būti kaimo šviesuliais jų nevilioja“, – konstatuoja dekanė.

Akademijos duomenimis, pagal specialybę dirba apie 73 proc. baigusiųjų. Vidutiniškai apie 77 proc. studijuojančių yra merginos, 23 proc. – vaikinai. „Situacija yra natūrali, ji būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. Žemės ūkio, gyvulininkystės sektorius nedidėja, todėl jauni žmonės orientuojasi į smulkiųjų gyvūnų praktiką. Ši sritis plečiasi, didėja žmonių poreikis laikyti augintinius ir jais kokybiškai rūpintis“, – aiškina V. Riškevičienė.

Nevilioja ir valstybės tarnyba

Panaši situacija ir vienintelėje Lietuvoje felčerius rengiančioje Vilniaus kolegijoje. Šios kolegijos Agrotechnologijų fakulteto Veterinarinės medicinos katedros vedėja dr. Virginija Jarulė sako, kad kasmet mokslus baigai apie 50 felčerių, iš kurių vos 2–3 išvažiuoja dirbti į kaimą. Didžioji dalis įsidarbina smulkių gyvūnų klinikose miestuose ar dėl didesnių atlyginimų emigruoja. 

„Apie 80 proc. mūsų absolventų dirba pagal specialybę, tačiau į kaimą nevažiuoja, nors ten jų reikia. Sulaukiame labai daug užklausų, į kolegiją atvažiuoja ir patys darbdaviai, siūlo ne tik darbą, bet ir butus“, – sako katedros vedėja, akcentuodama, kad jauniems žmonėms labai svarbu sudaryti geras darbo ir gyvenimo sąlygas.

Pernai kolegijoje pradėti rengti praktiniai darbai fermose, kad studentai pamatytų, jog šiuolaikinė ferma nėra joks baubas ir nebijotų važiuoti dirbti į kaimą. Bendraujama su darbdaviais, pagal jų poreikius keičiama ir studijų programą, bandoma jaunimą pratinti prie kaimo.

Jaunųjų specialistų dėl menko atlyginimo nevilioja ir valstybės tarnyba. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, jų sistemoje šiuo metu yra 22 laisvi veterinarijos gydytojų (tiek valstybinių veterinarijos gydytojų – inspektorių, tiek vykdančių valstybinę veterinarinę kontrolę specialistų) etatai.

Komentaras

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos vadovas prof. Vidmantas Bižokas:

Šiuo metu didelės problemos dar nėra, nes provincijoje darbuojasi viduriniosios veterinarijos gydytojų kartos atstovai, kuriems šiuo metu vidutiniškai yra apie 53–56 metus. Jei situacija nesikeis ir jaunimas nebus suinteresuotas vykti į kaimą, po penkerių ar dešimties metų galime susidurti su rimta problema. Dabar tiems, kam aktualu, patys šią specialisto problemą vienaip ar kitaip sprendžia, valstybės mastu sprendimai praktiškai nedaromi, o tie, kurie daromi, neveikia.

Štai praėjusiais metai kai kurie veterinarijos gydytojai bandė pasinaudoti Kaimo plėtros rėmimo programos parama įsikūrimui kaime. Tačiau nė vienas tos paramos negavo, nes labiausiai remiamas darbo vietų kūrimas kaime, o veterinarijos gydytojas juk paprastai dirba vienas.

Tiesa, šiemet Žemės ūkio ministerija šiek tiek pakoregavo sąlygas, kad daugiau balų būtų skiriama už licencijuotą veiklą kaime. Tačiau projekto parengimas yra nepigus, o garantijų, kad gausi paramą ir vėliau tau viskas eisis kaip iš pypkės, nėra. Juk, jei jaunas žmogus nori gauti 100 tūkst. eurų paramos, dar tiek pat turi pats investuoti. Vadinasi, turi imti paskolą iš banko ir perspektyvoje matyti puikias verslo galimybes. Tai jau – didelė rizika.       

Antra vertus, veterinarijos gydytojai skundžiasi, kad ūkiuose, ypač smulkiuose, mažėja gyvulių. Gal tuomet ir nereikės tiek veterinarijos gydytojų?

Beje, svarbu ir tai, kad požiūris į veterinariją taip pat keičiasi. Dabar svarbiausia – ne gydymas, o profilaktika, kuri apsaugotų nuo ligų. Todėl gydytojų, kurie profilaktiškai prižiūrėtų gyvulius, reguliuotų mitybą, laikymo sąlygas, laiku užkirstų kelią ligoms, reikia kur kas mažiau. Kai kurie veterinarijos specialistai jau pradeda kooperuotis ir būdami mobilūs sugeba aptarnauti visą rajoną.

Klastinga liga prisėlino tyliai 

Iš pradžių, kai ponia Danė pajuto skausmus ties čiurnomis, riešais ir keliais, didelio dėmesio tam neskyrė, galvodama, kad tai kasdienio judraus darbo su jaunomis gimnastėmis pasekmė – juk reikia šokinėti ir su šokdyne, judėti su lanku, kamuoliu. „Judesiai – choreografo kalba. Galvojau, kad tą skausmą sukelia tiesiog nuovargis, nes nuolat juda kojos, rankos, visas kūnas“, – pasakoja moteris, kurios iki šešiasdešimtmečio nekankino jokios ligos.

Po kurio laiko, kai skausmai nesiliovė, ji kreipėsi į reumatologą. Buvo nustatyti artrito požymiai. Tačiau ir šiandien D. Slavinskienė nežino, kas sukėlė šią ligą. Svarsto, gal tam įtakos turėjo po erkės įsisiurbimo persirgta Laimo liga. Giminėje reumatoidiniu artritu, kuris gali būti paveldimas, niekas nesirgo.

Reumatologas jai paskyrė vaistus ir moteris beveik pamiršo ligą. Tačiau maždaug prieš šešerius metus vienos kelionės metu staiga visą kūną, ypač pečius, surakino skausmai. Liga, iš pradžių pasireiškusi palyginti lengvais požymiais, tuomet smogė iš peties.

Nors moteris vartojo paskirtus vaistus, skausmas jau nebesitraukdavo, ji negalėjo nei dirbti, nei pati apsirengti, nei miegodama apsiversti ant šono. Vieną rytą ji atsikėlė visai surakintomis rankomis – pirštai buvo tarsi mediniai. „Vyras išeidavo į darbą, o aš likusi namuose verkdavau, galvodama apie invalido vežimėlį. Nepadėdavo ir leidžiami vaistai“, – su siaubu tas dienas prisimena buvusi balerina. 

Išsigelbėjimas – biologinė terapija

Santariškių klinikų Reumatologijos centre jai buvo atlikti išsamūs tyrimai ir paskirtas gydymas biologine terapija. Savijauta iš karto pagerėjo. „Jaučiausi kaip ant sparnų“, – prisimena pirmuosius gydymo biologine terapija žingsnius moteris.  

Tačiau po kurio laiko ėmė tinti jos rankų riešai, pirštai. Teko atlikti rankų chirurgines operacijas. Bet baisiausia, kad liga palietė ir moters pėdas: kojų pirštai pradėjo „lipti“ vienas ant kito, kraipytis ir sukinėtis, ant kojų padų atsirado nuospaudos. Ją kankino baisūs skausmai, dirbo ir vaikščiojo šlubuodama.

„Šios operacijos bijojau ir ją vilkinau. Bet prieš porą metų vis dėlto teko ryžtis, nes pėdos buvo smarkiai deformuotos, išplatėjusios, labai skaudėjo. Dabar visas likimo drauges, sergančias reumatoidiniu artritu, drąsinu ir raginu kuo greičiau ryžtis operacijai ir nebijoti“, - sako vėl dailiomis ir neskausmingomis pėdomis besidžiaugianti moteris. 

Į darbą eina kaip į šventę

Klastinga liga maždaug po ketverių metų gydymo vienos rūšies biologiniais vaistais, vėl parodė aštrius dantis. Artritas prisitaikė prie vaistų, atsirado skausmų, rankų pirštai, riešai iš ryto būdavo vėl surakinti, skausmingi, tino ir kojų keliai, buvo sunku lipti laiptais.

D. Slavinskienei pasisekė – jai buvo pritaikyta biologinė terapija kitos rūšies vaistais, kuri iš esmės pagerino ligonės savijautą.  

„Ši liga – visam likusiam gyvenimui. Apie save ji vis primena rytais sustingusiomis rankomis, ypač, kai keičiasi orai. Tačiau vartojant tinkamus vaistus, maistą, darant specialią mankštą ir labai savimi rūpinantis, galima gyventi kokybiškai. Į darbą einu kaip į šventę ir norisi, kad ji tęstųsi kuo ilgiau“, – dėl ligos atsisakyti mėgstamo darbo dar ilgai neplanuoja buvusi balerina.

Specialisto komentaras

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reumatologijos centro vadovė prof. dr. Irena Butrimienė:

Reumatoidinis artritas – lėtinė, progresuojanti, uždegiminė autoimuninės kilmės liga, kuri gali pakenkti daugelį kūno sąnarių. Liga gali būti mažiau ar daugiau agresyvi. Šios pacientės artritas – labai agresyvus. Be to, ji į mūsų rankas pakliuvo gana vėlai, kai liga buvo jau padariusi juodą darbą. Tiesa, pritaikius gydymą biologiniais vaistais, ją pavyko stabilizuoti.

Ši liga iki tikrą revoliuciją reumatologijoje padariusios biologinės terapijos eros buvo baisus nuosprendis – žmonės tapdavo visiškai neįgalūs, dažniausiais būdavo prikaustyti prie vežimėlio, o sąnarius tekdavo protezuoti.

Perversmas įvyko maždaug prieš 15 metų – biologinė terapija reumatoidiniu artritu sergantiems žmonėms leidžia gyventi pakankamai kokybišką gyvenimą, dirbti, mokytis, kurti šeimas, susilaukti vaikų. 

Tačiau problema ta, kad daugeliu atveju Lietuvoje negalime taikyti individualaus gydymo biologine terapija, nes dėl menko kompensavimo ją galime skirti tik pavieniams pacientams. Mat, kai pacientui pirmo pasirinkimo vaistai pradeda nebeveikti dėl autoimuniškumo (organizmas prieš vaistus ima gaminti antikūnus), jam reikalingi kiti biologiniai vaistai.

Tačiau jie yra brangesni už pačius pigiausius biologinius vaistus, todėl kompensuojamą individualų gydymą biologiniais vaistais galime skirti tik vos vienam kitam. O poreikis yra visiškai kitoks: maždaug 70 procentų pacientų tiktų pirmos eilės pigesni biologiniai vaistai, likusiems ligoniams reikia individualios terapijos. Ypač tai pasakytina apie biologinės terapijos vaistus kitoms, ne mažiau sunkioms reumatinėms ligoms – psoriaziniam artritui ir ankiloziniam spondilitui.

Apie šią problemą su Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos atstovais diskutuojame jau penkerius metus, bandydami įrodyti, kad, pacientui skirdami pigesnį, tačiau mažai efektyvų vaistą, tiesiog švaistome pinigus.

Problema tarsi suprantama, tačiau kiek brangesniems vaistams vis nerandama kompensavimo mechanizmo. Pasaulyje tokie mechanizmai lengvai surandami, nes aišku, kad skiriant nepakankamai efektyvų, nors ir pigesnį vaistą, pinigų išleidžiama žymiai daugiau. Liūdniausia, kad vaistų yra, tik jie prieinami ne visiems.   

Apie tai – pokalbis su VUL Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro vadovu, Europos fizinės ir reabilitacijos medicinos tarybos prezidentu prof. Alvydu Juocevičiumi.

– Esate vienas šiuolaikinės reabilitacijos sistemos kūrimo Lietuvoje pradininkų. Ar sistema veikia, ko jai trūksta? 

– Šiuolaikinę reabilitacijos sistemą Lietuvoje kūrėme neišradinėdami dviračio – mus mokė geriausias reabilitacijos sistemas pasaulyje sukūrę specialistai: amerikiečiai, danai, švedai, norvegai ir šveicarai.

Prisimenu, kai pirmą kartą 1991-aisiais atvažiavę amerikiečiai stebėjosi: „Esate laiminga šalis – pas jus nėra neįgaliųjų“. Bet jie nežinojo, kad tie žmonės tiesiog neišeina į gatvę. Pamatę, kokia situacija yra iš tiesų, nuoširdžiai ir geranoriškai mums padėjo. Patys finansavo mokymus, kvietė į stažuotes. Mums tikrai pavyko perimti geriausią pasaulinę patirtį.

Šiuolaikinė reabilitacijos sistema Lietuvoje grįsta biopsichosocialiniu modeliu. Būtent tokią sistemą Pasaulio sveikatos organizacija rekomendavo 2001 metais, o mes ją įgyvendinti pradėjome dar 1993-aisiais. Sistemos esmė – kad rūpinamasi ne tik žmogaus funkcijų atkūrimu, psichologine būkle, bet ir neįgaliesiems pritaikyta socialine aplinka. Todėl komandoje dirba ir socialinis darbuotojas.

Šiuo metu Lietuvoje yra sukurtas šimto įstaigų tinklas, dengiantis visą šalį. Dabar Europoje vienam milijonui gyventojų daugiausia fizinės ir reabilitacijos medicinos gydytojų, turinčių ES licenziją, turi Šveicarija ir Slovėnija, o Lietuva yra trečioje vietoje. Per metus mūsų šalyje stacionaro sąlygomis reabilituojama 40 tūkstančių žmonių.

– Teigiate, kad Lietuvoje sukurta ir veikia viena geriausių Europoje neįgaliųjų reabilitacijos sistemų. Tačiau neįgalieji, šiuo atveju, parolimpiečiai, kuriems pergalės olimpiadoje suteikė drąsos prabilti apie problemas, skundžiasi, kad yra palikti patys sau. Kokias sąlygas sportuoti šiandien turi neįgalieji? 

– Neįgalieji turi savo sporto klubus, bet juos sudėtinga išlaikyti, tai brangiai kainuoja. Šiaip daugelyje vakarietiškų šalių – Suomijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV – sistema yra kitokia. Ten bet kuri sportinė bazė yra pritaikyta ir neįgaliesiems. Šalia sveikųjų treniruojasi neįgalieji, kuriems yra pritaikyti treniruokliai, dušai, įrengti specialūs privažiavimai. Todėl jiems nereikia atskirų sporto bazių ar klubų. Kurti atskirus klubus neįgaliesiems – tai tikrai ne tas kelias. Sporto klubai turi būti skirti visiems, tarp jų – ir neįgaliesiems.

– Vadinasi, turime puikią reabilitacijos sistemą, aukšto lygio specialistus, kurie, galima sakyti, neįgalųjį „pastato ant kojų“, bet toliau galimybių sportuoti, išlaikyti gerą fizinę sveikatą, nelabai yra?    

– Matote, kai kurie žmonės randa ir sportuoja. Tų galimybių yra, bet jų galėtų būti ir daugiau. Labai svarbu parodyti žmogui tas galimybes, užkrėsti jį noru judėti, sportuoti. Mes savo centre ligonius, sėdinčius vežimėliuose, vežame į sporto varžybas, koncertus. Tai veikia žmones ir jie į gyvenimą ima žiūrėti kitaip. Tačiau pradėti sportuoti nėra taip paprasta – reikia įveikti save.

Danijoje ligoninėje mačiau neįgaliesiems įrengtą specialią jachtą – žmogus nevaldo kojų, rankas valdo labai silpnai, bet tą jachtą gali buriuoti. Kalbėjau su tuo žmogumi. Jis sako: „Po to, kai paburiuoju, visai savaitei turiu įkvėpimo dirbti, kad rankos būtų stipresnės, kad dar geriau buriuočiau.“ Šveicarijoje neįgalieji sėdėdami slidinėja specialiomis slidėmis, šoka iš lėktuvo su parašiutu. Jiems labai svarbu pajusti, kad jie gali daryti tai, ką ir sveiki žmonės.

A. Juocevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

– O dabar persikelkime į Lietuvą...          

– Kaip žinia, sąlygos sportuoti nėra idealios nei sveikiesiems, nei neįgaliesiems. Nėra pinigų. Čia jau politikai turi apsispręsti, ar mes norime turėti aktyvius ir darbingus neįgaliuosius. Jei jie išsaugo fizinį aktyvumą, išlieka socialiai aktyvūs, mažiau serga, ilgiau dirba, moka mokesčius. Mūsų tikslas – kad žmogus gyventų visavertį gyvenimą.    

Iš tiesų yra tam tikro tarpžinybiškumo. Daugelyje tų šalių, kuriose reabilitacijos sistemos yra gerai išplėtotos, su stacionare gulinčiu žmogumi dirba trys žinybos: sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo sektoriaus specialistai. Ir kiekviena žinyba finansuoja savo dalį.

Mūsų įstatymuose visa tai numatyta, bet realiame gyvenime neveikia. Medikai padaro savo darbą ir, jei neįgalusis grįžta į miestą ar rajono centrą, kur socialinė tarnyba išplėtota, viskas vyksta sklandžiai. Bet jei žmogus – iš kaimo, kur tokių tarnybų nėra, viskas yra sudėtingiau.

Todėl vienas svarbiausių dalykų, kurį dabar akcentuoja ir Pasaulio sveikatos organizacija, – sistema turi apimti ir bendruomenes, kurios turėtų padėti neįgaliesiems integruotis. Lietuvoje bendruomenių lygmenyje kol kas yra tik reabilitacijos pradmenys. Jei medicininė reabilitacija gana greitai ir efektyviai buvo išplėtota, socialinė infrastruktūra plėtojama netolygiai: vienoje savivaldybėje neįgaliesiems ji pritaikyta, o kitoje – ne, nors visos privalėjo tai padaryti.

Socialinei infrastruktūrai sutvarkyti reikia didelių investicijų. Be to, profesinė neįgaliųjų reabilitacija startavo žymiai vėliau – tik 2002 metais, nors turėjo startuoti lygiagrečiai medicininei.

Ką dabar turėtume padaryti? Dviračio išradinėti nereikia. Yra Pasaulio sveikatos organizacijos veiklos ataskaita, kuriame organizacija kartu su Pasaulio banku įvertino neįgaliųjų situaciją ir problemas. Remiantis ja, gimė PSO veiklos planas. Tokį kompleksinį veiklos planą PSO rekomenduoja pasirengti kiekvienai šaliai. Turėtų atsirasti konkretūs pasiūlymai, ką reikia keisti, kokie reikalingi politiniai sprendimai, infrastruktūros pokyčiai.

– Kada toks planas galėtų atsirasti pas mus? 

– Tokį veiklos planą susėdusios kartu turi parengti atsakingos žinybos. Turėtų būti sukurta bendra darbo grupė, kuri suplanuotų, kaip tai, ką mes turime gero, padaryti dar geriau, ir ką būtina sukurti naujo, iš kur gauti finansinių resursų. Dabar mums labai svarbu reabilitaciją plėtoti bendruomenės lygmeniu. O tam reikia ir žmogiškųjų, ir finansinių resursų. Tai turi būti nacionalinė programa, kurioje visų žinybų funkcijos ir indėlis, socialiai integruojant neįgaliuosius į visuomenę, būtų labai aiškūs.