Anot jos, vaikams taip pat sunku prisiimti didesnę atsakomybę, o to jie daryti ir neturėtų, todėl apie kai kurias rimtas šeimos problemas vaikams geriausia iš viso nežinoti ar sužinoti tik tada, kai tai yra būtina.
– Kalbėdamas apie tėvų ir vaikų draugystę, vaikų elgesio terapeutas Jamesas Lehmanas primena, kad draugai – tai grupė žmonių, turinčių panašų požiūrį į įvairius dalykus ir gyvenimą. Vaikai ir suaugusieji turi labai skirtingą požiūrį į gyvenimą ir tai, kas yra teisinga, o kas – ne. Kitur rašoma, kad draugai – tai bendros aplinkos nariai, pavyzdžiui, bendradarbiai ar bendramoksliai, taip pat žmonės, kurie gerai supranta vienas kitą, jaučia simpatiją ir linki vienas kitam gero. Viena vertus, vaikų ir tėvų požiūriai į gyvenimą bei pomėgiai labai skirtingi, kita vertus, jie yra bendros aplinkos nariai, vienas kitam linki gero ir jaučia simpatiją. Taigi, kokia yra tėvų ir vaikų draugystė?
– Manau, kad tėvai ir vaikai gali būti draugais, tačiau yra skirtingų požiūrių į tai, kas yra draugas. Kai kurie sako, kad draugais gali būti žmonės, kurių santykiai lygiaverčiai, t. y. kad draugai duoda ir ima panašiai. Tokiu atveju tėvai ir vaikai negalėtų būti draugais. Tėvai yra tie, kurie turėtų rūpintis vaikais, užtikrinti jų saugumą, aprūpinti vaikus, pasirūpinti, kad vaikai būtų sveiki, laiku nueitų į darželį ar mokyklą. Vaikai pareigų turi kur kas mažiau negu jų tėvai, todėl šiuo atveju negalime kalbėti apie lygiavertiškumą.
Bet, jei kalbame apie šiltą emocinį ryšį, manau, jo siekti tikrai galima. Daugelyje šeimų toks ryšys yra. Įžymybės, kurios sako, kad mama yra geriausia draugė, tikriausiai tai ir turi galvoje. Kita vertus, kur kas rečiau galime išgirsti mamas, sakančias, kad dukra yra jos geriausia draugė. Atrodo, kad vaikams svarbiau būti draugais su tėvais, nei tėvams su vaikais.
– Norėčiau aptarti priešingą situaciją – kai tėvai nori būti draugais su savo vaikais, prisirišti juos prie savęs. Galbūt tokiu atveju kalbėtume apie tokią draugystę, kai žmonės vienas nuo kito neturi paslapčių, kartu leidžia laiką ir priima sprendimus. Juk draugai taip dažniausiai ir elgiasi. Ar tokia draugystė tarp tėvų ir vaikų yra geras bei siektinas dalykas?
– Manau, kad tėvų ir vaikų gebėjimas atlaikyti tam tikrą informaciją vis dėlto skiriasi. Ką aš turiu omenyje? Pavyzdžiui, tėvams išgirsti, kad vaikas buvo atstumtas draugų, kad paauglys sūnus ar dukra nusivylė pirmąja meile, yra tai, ką jie gali suprasti, priimti ir palaikyti. Bet ar vaikas tikrai galėtų atlaikyti tai, kad tėtį atleido iš darbo ir dabar jie neturės pinigų išsimokėti dvidešimčiai metų pasiimto kredito? Vaikui tai tikriausiai būtų per didelis krūvis.
Praktikoje tenka susidurti su atvejais, kai vaikai tokias problemas sprendžia bent jau emociškai. Tikrai būna situacijų, kai vaikas sako – turiu mažiau valgyti, kad tėvai turėtų daugiau pinigų ir mes galėtume susimokėti už komunalines paslaugas. Būna atvejų, kai tenka palaikyti mamą, kuriai labai liūdna, nes ji skiriasi arba jau išsiskyrė su tėčiu ir jaučiasi vieniša.
Vaikai tikrai stengiasi ir daro labai daug, bet tai ne jų jėgoms. Jie turėtų rūpintis visai kitais dalykais – kaip elgtis mokykloje ar bendrauti su bendraamžiais, o ne kaip surasti mamai draugą, kuris ją pralinksmintų. Galima atvirai kalbėtis ir dalintis paslaptimis, bet tėvai turėtų pasverti, kiek ir kokios informacijos jie pateikia vaikui ir kaip jis į tai reaguos.
Vienas dalykas, kai mama sako – šią savaitę negalime nusipirkti skanėstų ar žaislų, bet tai galėsime padaryti mėnesio pabaigoje, kai gausiu atlyginimą. Visai kas kita, kai vaikui reikia paaiškinti, kad būtina labai stipriai taupyti ir suskaičiuoti, kiek pinigų liko iki mėnesio pabaigos. Vaikui to gali būti per daug. Jis, nuskriausdamas save, gali pradėti spręsti ne savo problemas. Rūpintis pinigais ir planuoti išlaidas turi ne vaikai, o tėvai.
– Įsivaizduokime, kad aš esu mama ir sakau, kad šeimoje absoliuti demokratija – visi lygūs, kartu priimame sprendimus, vieni nuo kitų neturime jokių paslapčių. Ką pasakytumėte apie tokią situaciją?
– Jeigu šeimoje absoliuti demokratija, bandau įsivaizduoti, kad tokia šeima susėda ir svarsto, ką veiksime sekmadienį. Gali būti, kad vaikai pasakys – mums pietauti nebūtina. Nieko keisto, kad mažesni vaikai nori visą dieną suptis ant karuselių, valgyti ledus, eiti miegoti labai vėlai – iš prigimties vaikai nelinkę laikytis kažkokių taisyklių. Todėl jas turėtų įvesti tėvai.
Tokiu atveju tėvai nebus geri draugai, nes geras draugas nesako – tau jau laikas miegoti. Priešingai, jis gali sakyti, kad normalu eiti miegoti 12 val., 1 val. ar 2 val. nakties. Vargiai įmanoma pasiekti, kad šeimoje galiotų visiška demokratija.
Kita vertus, demokratija galima sprendžiant labai konkrečius klausimus, pavyzdžiui, ką veiksime sekmadienį po pietų. Vienas sako, kad nori eiti suptis karuselėse, kitas – į parką, o kažkas nori žiūrėti televizorių. Tada galima balsuoti, nuspręsti, kad šį savaitgalį darysime vienaip, o kitą – kaip pageidauja kitas šeimos narys. Vis dėlto sprendžiamasis balsas atitenka tėvams.
– Dažnai tvirtinama, kad sunkiausia yra nuspręsti, ką sakyti vaikui skyrybų atveju.
– Vaikams labai sunku suprasti suaugusiųjų, ypač tėvų, santykius. Tai labai asmeniška ir norisi naudos sau. Kiekvienas vaikas svajoja, kad jo tėtis ir mama gyventų kartu su juo ir visi būtų laimingi. Net tada, kai tėvų santykiai visiškai pašliję ir bendras jų gyvenimas atrodo neįmanomas. Vaikams labai sunku suprasti, ką reiškia susipykti ir kitą dieną vėl susitaikyti, nors tai dažnai būna suaugusių gyvenime. Taip pat jiems sunku suprasti, kodėl tėtis savaitei ar kelioms išeina gyventi atskirai, bet vėliau grįžta ir šeima gyvena lyg nieko nebūtų buvę. Jiems sunku suvokti, ką reiškia, kad šeima lyg ir darni, bet tėtis išeina pas „kažkokią tetą“ ir vėliau grįžta iš jos.
Savo praktikoje esu susidūrusi, kai vaikas, kuris, atrodytų, turi visai kitų rūpesčių, atėjęs pasakoja, kad sužinojo, jog tėtis turi draugę, o mama apie tai nežino. Vaiką drasko labai stiprūs jausmai. Jis lyg ir pyksta ant tėčio, bet nori, kad ir vėl visi būtų kartu. Būna, kad tėvai vaiką panaudoja kaip tarpininką – žinai, nesakyk mamai, kur aš ateinu arba kad buvo atėjusi „teta“, ir atvirkščiai. Tokie dalykai vaiką užgriūva lyg sniego lavina. Rekomenduojama apie skyrybas vaikui pasakyti tada, kai priimtas galutinis sprendimas, nes tai, kad tėvai pykstasi, taikosi, skiriasi ir vėl nebesiskiria, vaikui nėra aiškiai suprantama.
– Ne itin geras tėvų ir vaikų draugystės aspektas – vaikai tampa tarsi kempinėmis, kurios sugeria tėvų emocijas. Kita labai įdomi priežastis, kodėl tėvai nori susidraugauti su savo vaikais, yra noras juos kontroliuoti. Tarkime, vienas iš tėvų sako vaikui – vienas nuo kito mes neturime paslapčių, papasakok, kada vartojai alkoholį, ką veiksi šį vakarą, ar buvai visose pamokose. Ką apie tai manote?
– Jeigu vaikas išsipasakoja, kyla klausimas, ką su ta informacija daryti. Pavyzdžiui, vaikas sąžiningai pasakė, kad vakar išgėrė alaus. Tad ką daryti tėvams? Nubausti, nes jis tuo atvirai pasidalino, ar sakyti – gerai, tau buvo skanu, tad nusipirkime dar alaus, išgersime kartu, nors tam vaikui yra 15 metų, todėl vartoti alkoholį jam draudžia įstatymai. Prieš klausinėjant tokių dalykų reikėtų pagalvoti, ar bus lengva, jei sužinosime kažką, kas mus skaudins, nuo ko pasijusim nesmagiai, ir ką tokiu atveju reikės daryti.
Esu susidūrusi su situacijomis, kad mama sutvarko savo paauglių dukterų ar sūnų kambarius ir ten randa kokių nors provokuojančių nuotraukų, niūrių piešinių arba paskaito dienoraštį ir pasibaisi tuo, ką perskaitė. Tada mama ateina pas mane ir sako nežinanti ką daryti, nes, jei sužinotų dukra arba sūnus, būtų dar blogiau. Todėl suaugusiam nėra lengva būti savo vaiko draugu. 15-mečiai tarpusavyje gali pasikalbėti, kad nebenori gyventi, norėtų žudytis, bet kaip jaustis mamai, kai ji apie tai sužino iš savo vaiko?
– Teko skaityti vieno psichologijos profesoriaus mintį, kad buvimas vaiko geriausiu draugu yra ne kas kita, kaip vaiko lepinimas. Jis žalingas, nes būdami geriausiais draugais tėvai nuperka vaikui daugiau, nei jam reikia. Vaikas neišmoksta elgtis su pinigais ir prisitaikyti visuomenėje, gali tapti tinginiu ir egoistu. Kai kurie vaikai patys sako, kad jie norėtų mamos, kuri lieptų ruošti pamokas, savaitgalį praleisti namuose, o ne kiekvieną užgaidą pildančios draugės. Kaip sužinoti, ko iš mūsų nori vaikai?
–Tėvai dažnai nori, kad vaikai įgyvendintų jų pačių senas svajones. Pavyzdžiui, kad dukra būtų balerina, o sūnus grotų pianinu, nes tai buvo močiutės svajonė. Nėra lengva suvokti, ar mes, suaugę, geriau žinome už pačius vaikus. Jei pažvelgtume į vaikų raidą, pamatytume, kad kai vaikas yra kūdikis, visi jo poreikiai turi būti patenkinti čia ir dabar. Kai jis paauga, atsiranda galimybė palaukti kokias 10, 15 ar 20 minučių, kol mama atneš košę. Vėliau vaikas ir valandą gali palaukti pietų. Su amžiumi ilgėja gebėjimas laukti ir suvokimas, kad yra dalykų, kurių negaliu gauti čia ir dabar.
Mes, suaugę, žinome, kad yra dalykų, kuriuos būtina daryti. Pavyzdžiui, reikia skalbti drabužius, praustis ar valytis dantis. To išmokti turi ir vaikas (kartais per skausmingą patirtį). Kartais to gali išmokyti suaugę. Yra dalykų, kuriuos tėvai žino geriau. Kai tenka dirbti su jaunais žmonėmis, ką tik įžengusiais į paauglystę ir šiek tiek vyresniais, dažnas jų klausimas būna – nenoriu mokytis, nenoriu dirbti, bet nežinau ką daryti? Bėda, jei net aštuonių klasių nebaigęs vaikas visą dieną gulės ar žais kompiuteriu. Bandome jį įtikinti, paaiškinti, kad jis bent jau baigtų aštuonias klases ir paskui įgytų profesiją. Yra dalykų, kurių vaikai nežino geriau už mus.
– Ką apie pačius tėvus sako jų noras prisirišti savo paauglius ar dar jaunesnius vaikus?
– Jei tėvai visaip bando būti vaikų draugais, tai dar nereiškia, kad vaikai tuo džiaugiasi. Kartais jie nori atsiskirti nuo tėvų, ypač paauglystėje. Tėvai nori būti geri savo vaikams, todėl jiems sunku brėžti ribas, nes tada jie lyg ir nebūtų geri tėvai, o vaikas būtų piktas ir nepatenkintas.
Kai kuriems žmonėms labai sunku būti su tuo, kad kitas žmogus juo nepatenkintas. Tėvams labai svarbūs santykiai su vaikais. Daugelis jų galvoja – jei susipyksime, galbūt jį prarasiu visam laikui – todėl tėvai stengiasi kuo labiau prisitaikyti ir būti kuo geresni draugai. Dar gali būti tėčio arba mamos noras išlikti jaunu. Mama mato, kaip rengiasi paauglė dukra. Nors mama jau senstelėjusi, ji galvoja, kad ir pati gali stengtis atrodyti jaunesnė.
– LRT radijo klausytoja Danutė domisi, kaip vertinate tai, kad vaikai į tėvus kreipiasi vardais?
– Viskas priklauso nuo to, kaip šeima nusprendžia ir kaip jiems patinka. Jei tėvams viskas atrodo gerai, kodėl ne? Galbūt ponia Danutė kalba apie savo vaikus ir anūkus ir nori, kad į ją kreiptųsi „močiūte“ ar „močiute Danute“, bet, jei tėvams patinka kitaip, tai yra jų sprendimas.
– Ar tai nerodo šiokios tokios nepagarbos?
– Pagarba – labai sąlyginis dalykas. Mes visi prisiminsime (pati iš mokyklos laikų prisimenu), kad kai kurie mokytojai reikalavo, kad visi klasėje sėdėtų tyliai ir atsistotų jiems įėjus. Vargu ar tai reiškia didesnę pagarbą. Į žmogų galite kreiptis „jūs“, bet apie jį galvoti ne itin gerai. Galite kreiptis „tu“ ir labai gerbti tą žmogų.
– Įprastas stereotipinis XX a. pradžios lietuviškos šeimos vaizdas – nėra didelio emocinio ryšio tarp tėvų ir vaikų, į pirmuosius kreipiamasi „jūs“, netgi yra pagarbi baimė. O šiais laikais kalbama apie betarpiškumą, paslapčių neturėjimą. Ar galima sakyti, kad draugystė, šilti santykiai yra vaidmenų vaikų ir tėvų santykiuose nutrynimas. Ar tai yra šiuolaikinė mada, kai jauni tėvai į vaikus žiūri kaip į asmenybes?
– Sunku pasakyti, ar tai mada. Kalbant apie XX a. pradžią, kiek teko skaityti ir girdėti, tada buvo labai formalus santykis tarp tėvų ir vaikų, ypač kilmingose šeimose, kuriose santykis su žindyvėmis ar auklėmis būdavo artimesnis nei su tėvais. Kodėl taip buvo? Kilmingoms šeimoms tai buvo mažiau aktualu, bet tais laikais buvo didelis gimstamumas ir mirtingumas.
Tėvai neprisirišdavo prie vaikų, nes žinojo, kad bet kada tą vaiką gali prarasti. Pavyzdžiui, vaikas susirgs kokia nors infekcija ir mirs. Kuo būsi labiau prisirišęs, tuo labiau skaudės dėl jo mirties. Tai labai susiję su aptariamam laikotarpiui būdingu šaltu ir formaliu bendravimu. Iš to ir kilo labai pagarbus kreipinys į tėvus „jūs“. Dabar šeimose dažnai auga vienas ar du vaikai. Pagal galimybes stengiamasi, kad jam nieko netruktų. Norisi vaikui visko duoti, ypač jei tėvai jaučia, kad patys vaikystėje kažko neturėjo. Pokyčius lemia ne tiek mada, kiek sąlygos.
– Daug kalbame apie neigiamus draugystės aspektus, bet minime tam tikras ribas, kurias nusibrėžus, tampa įmanoma atsakinga draugystė tarp tėvų ir vaikų. Kaip nusistatyti tas ribas?
– Atsakinga tėvystė reiškia emociškai artimą ryšį su vaiku nuo pat pirmųjų dienų. Pavyzdžiui, aš bandau suprasti, kodėl kūdikis verkia, dėl ko jis mane kviečia. Galbūt jis alkanas, gal jam šalta, todėl aš vaiko nepalieku išsiverkti, kol jis pats užmigs. Aš ateinu, jį nuraminu, panešioju. Tokia emociškai artimo kontakto su vaiku kūrimo pradžia.
Vėliau ateina metas, kai vaikui reikia pradėti dėlioti ribas. Jei vaikui pusantrų ar dveji metai, ir jis iš penkių žaislų negali išsirinkti vieno, tėvai gali pasiūlyti rinktis iš dviejų. Tai man primena situaciją, kai moteriai parduotuvėje tenka rinktis iš dešimties batelių porų – juk kur kas lengviau, kai yra dvi poros. Tad ir vaiko galima paklausti, ar jam gražesnė žalia, ar raudona spalva? Tai galima pasakyti ir apie ribas, kad jis neišbėgtų į gatvę ir nepalįstų po mašina, nepervargtų, būtų sotus ir t. t. Augant tos ribos persistumdo, atsiranda kiti dalykai – mokykla, namų darbai, t. y. vaikas gali veikti daug ką, jei atliks ir tai, kas būtina.
– Rašoma, kad sudėtingiausias metas yra paauglystė. Kaip elgtis su vaiku šiame etape?
– Paauglystė yra toks etapas, kai paaugliui reikia laisvės nuo tėvų, atrasti save, bet jei tėvai jį visiškai paleistų, paauglys jaustųsi visiškai nesaugus. Išlaikyti draugystę nėra lengva, nes natūralu, kad paauglys kažko nepasako, turi paslapčių. Jei jis viską pasako ir neturi paslapčių, galima manyti, kad kažkas yra ne taip.
Normalu, kad tėvai nežino apie kažkokį paauglio draugą, vykusį vakarėlį ir t. t. Tiesiog jam reikia nurodyti kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, kad reikia grįžti namo 22 val., nerūkyti, bet, jei vaikas sako, kad eina susitikti su draugais, gal ir nereikia kiekvieną kartą klausti, ar tai bus Petras, Jonas ar Antanas, ir ką jie ten veiks – ar vėl valandą sėdės ant betono ir šnekės, ar važinės riedlentėmis. Kitaip sakant, vaikui reikia suteikti laisvės, bet su aiškiomis ribomis.
– Kalbėjome ir apie gerus, ir apie prastesnius pavyzdžius. Būna, kad draugystės su vaikais siekiama taip, jog nebelieka natūralios pagarbos tėvams ir atsakomybių suvokimo. Ar tai pataisoma? Ar įmanoma vėl atkurti pagarbą tėvui ar motinai?
– Manau, kad tai sudėtinga. Kai nėra pagarbos, susiduriame su įvairiaiss elgesio sutrikimais: ėjimu iš namų, grįžimu bet kada, nesimokymu, netgi vagiliavimu ir melavimu. Dėl to dažnai kreipiamasi į specialistus. Jei būtų visiškai beviltiška, nebandytume dirbti su tokiais atvejais, bet yra labai sunku. Jei buvo tam tikras tėvų požiūris ar elgesys, dėl ko jie atsidūrė tokioje situacijoje, jiems patiems pasikeisti nėra paprasta, kur kas lengviau pakeisti paauglį. Pakeitęs aplinką, pavyzdžiui, patekęs į ligoninę, jis ima laikytis taisyklių ir pradeda jausti pareigą autoritetams, bet grįžus į namus viska vėl išsikraipo. Mano atsakymas – įmanoma, bet reikia kantrybės ir darbo. Be specialisto pagalbos tai būtų sunku pakeisti.
