Reikia pripažinti, kad projekto „Skaitome Vilnių“ rengėjai puikiai parinko vietą šiai citatai. Humanitarinių mokslų studentams tikrai verta ją pakeliui perskaityti. Dėstytojams, beje, irgi ne pro šalį.

Kodėl akademinei bendruomenei išminties įkvepia būtent prezidentas – prie to dar sugrįšime. Kol kas atkreipkime dėmesį į gelmes, kurias atveria žodis „žmoniška“, jei jis pasakomas tarpukariu, o prisimenamas mūsų laikais. A.Smetona, žinoma, norėjo pasakyti tai, ką šiandien greičiau vadintume „žmogiška“ – universalu, visuotina. Bet istorija terminui „žmoniška“ pridėjo ir kitą prasmę – gerai, kokybiškai padaryta ar sutvarkyta.

Jei per šias dvi prizmes pažvelgtume į pastaruoju metu daugiau viešumo sulaukusį lituanistikos lauką, tai pastebėtume keistą dalyką. Palinkėjimas, kad lietuvybė būtų žmogiška, iš dalies išsipildė, bet ir vėl kita prasme negu norėjo A. Smetona.

Nenauja, bet akivaizdu, kad tarp lituanistų visu smarkumu siautėja tipiškai žmogiškos aistros, sukeliančios itin žmogiškus konfliktus. Konfliktų dalyviams atrodo, kad jų kova veikia ir jaudina visą visuomenę, nors tai – netiesa: visuomenei kova dėl lietuvių kalbos politikos labai mažai rūpi.

Paskendus tokio pobūdžio žmogiškume, nelengva būti žmogišku universalumo, pasauliškumo, visuotinumo prasme. Lietuvoje yra talentingų humanitarų, kurių darbai pripažįstami Europoje ir pasaulyje. Ne visai tiesa, kad mes – provincialūs ir nematomi. Problema kita: ne to mes iš tikrųjų trokštame. Mums nepakanka „rasti savo vietą“, nors ir sakome, kad pakanka.

Mus, kaip ir A. Smetoną, kamuoja kitokio pobūdžio troškulys: norėtume, kad lietuviškumas kažką duotų Vakaruose vis aiškiau besiformuojančiam naujam žmogaus paveikslui; kad lietuvis tame paveiksle galėtų iš dalies matyti save, kaip mato britas, amerikietis, vokietis, italas ar net lenkas.

Šį tikrąjį troškulį sunku numalšinti be žmoniškos lituanistikos. Žmoniškos, šį kartą, paprastos, ūkiškos kokybės prasme. Tokios lituanistikos (iš dalies tai galioja visam humanitariniam laukui) kol kas dar nebuvo ir nėra.

Lituanistikos ūkio problemų priežastys – ir vėl labai žmogiškos. Kam netrūksta akademinių raumenų, tas iš prigimties bjaurisi administracine veikla. Kas imasi administruoti, tas dažnai turi nepakankamus akademinius raumenis, todėl nepajėgia iš tikrųjų integruoti savo valdomos bendruomenės ir duoti jai kryptį. O kas turi viską, tas dažniausiai apskritai atsistoja lauko pakraštyje, tingėdamas veltis į „visa tai“.

Kai taip yra, tai nesvarbu, kas kaltas. Kol taip yra, tol veikia klasikinė lietuviška, žmogiška ir gal net žmoniška formulė: valdžia viską išaiškins. Būtent valstybės valdžia ir lemia lituanistikos padėtį nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.

Bet valstybės valdžia negali patenkinti mūsų troškulio įsilieti į Vakarų žmogaus paveikslą. Valstybės valdžia turi per daug paprastesnių reikalų. Lituanistika valdžiai, geriausiu atveju, yra žaidimo objektas. Ir ne, šioje srityje išleidžiami pinigai tikrai nėra dideli – tuo galima būti visiškai tikram.

Šiandieninė valdžia bando manipuliuoti autentiškos lietuvybės troškuliu. Todėl visi tautinio grynumo gynėjai jaučiasi „ant bangos“. Kita valdžia gali būti protingesnė, gali formaliai panaikinti jau dabar nebesvarbią kalbos policiją ar kitaip reikšmingai pakeisti kalbos įstatymą. Bet ir tai tikrojo troškulio nenumalšins.

Matau problemą, bet neturiu sprendimo. Todėl pabaigai tiesiog pasiūlysiu dar šiek tiek pasiklausyti A. Smetonos kalbos apie žmonišką lietuviškumą. 1933 m. – pačioje savo diktatūros viršūnėje, jis išliejo visiems lietuviams bendrą troškulį ir kartu valdžios bejėgystę lituanistikos akivaizdoje. Siekiant išryškinti mintį, ištrauka šiek tiek kupiūruota:

„Žaismo rungtynės Lietuvoje, kad paskatintų ir darbo rungtynes, tai būtų didis mūsų kultūroje pažangos šuolis. Ypačiai mūsų inteligentija turėtų čia pavyzdžiu šviesti. Bet kaip dar toli esame nuo jo! Vadovauti juk yra mokėti dirbti. (...) Reikia mokėti dirbti ne tik vienam, bet ir talkoje su kitais, dirbti organizuotoje draugijoje. Žmogus yra visuomeninė gyvybė, kaip jau senovėje yra pastebėję mokslininkai. Šioji ypatybė, deja, lietuvių maža tėra išlavinta. Būdami rusų valdžioje, jie negalėjo visuomeniškai organizuoti, dirbti, kadangi kultūringai viešumoje judėti buvo draudžiama. Tūnoti, glūdėti buvo piliečio dorybė, o judėti – jo nuodėmė.“

Išties įdomu, kad Kaziuko mugė visada atrodo virstanti liaudies meno muziejumi, bet niekada juo nepavirsta. Mediniai šaukštai vis dar naudojami lietuviškoje virtuvėje apskritai ir lietuvių virtuvėse konkrečiai. Žmonės perka krepšius visiškai praktiškais sumetimais – ketindami eiti grybauti ar pan. Puodeliai ir bokalai su keistais užrašais, kurių pirminis humoras ir žavesys taip greit išblunka, vis dėlto randa savo vietą lentynose, kur renka ne tik dulkes, bet ir monetas.

Kita vertus, Kaziuko mugė yra lietuviška ir ta prasme, kad kinta kartu su pačia Lietuva. Tradicinį varškės sūrį palengva užgožia ekologiški visų įmanomų rūšių karvių, avių ir ožkų pieno sūriai. Šalia giros ir dešros įsitaiso burgeriai ir azijietiški makaronai. Tautinių juostų paklausai smunkant jas pakeičia riešinės. Kam nereikalingos vilnonės kojinės, tas gali įsigyti stilingus, nors nebūtinai labai praktiškus lietuviškus kaliošus.

Kitaip tariant, Kaziuko mugė kažkokiu būdu išreiškia tai, ką iš tikrųjų galėtume pavadinti lietuviška dvasia. Tai ne sustabarėjusi įsivaizduojamos tautos „dvasia“. Tai tikra – gyva ir veržli dvasia, veikianti konkrečių žmonių ir jų politinės bendruomenės kasdienybėje.

Ši mugės gyvybė greičiausiai yra tikrasis Šv. Kazimiero kulto gyvybės ir stiprybės patvirtinimas. Visai nesvarbu, kad dalis mugės lankytojų menkai pažįsta šventąjį ar aktyviai nedalyvauja Katalikų Bažnyčios gyvenime. Kaziuko mugė yra tik atspindys to, kaip giliai ir kartu konkrečiai Šv. Kazimieras palietė kiekvieno lietuvio gyvenimą.

Kai XX a. viduryje Šv. Kazimieras buvo paskelbtas Lietuvos jaunimo globėju, tai savitai paveikė šio šventojo suvokimą, jo „įvaizdį“ visuomenėje. Šv. Kazimieras vis dažniau vaizduotas kaip tyras, net naivokas jaunuolis, jaunimui ypač aktualios seksualinės moralės pavyzdys.

Ir jaunystė, ir tvirtumas seksualinių pagundų akivaizdoje neabejotinai buvo būdingi šventajam princui. Bet nuodėmei atsispiriančio jaunuolio paveikslas šiek tiek užgožia ne mažiau svarbų karališką asmenį. Šv. Kazimieras visų pirma buvo ir tebėra Lietuvos valstybės šventasis globėjas – figūra, iš tikrųjų sutelkusi mus į politinę tautą.

Šv. Kazimiero gyvenimas ir jo garbinimo pradžia ženklino svarbią, nors ir ne visada pastebimą Lietuvos transformaciją. Būtent tada, XV-XVI a. sandūroje, Lietuva galutinai nustojo būti barbarų kraštas ir tapo dabartine savimi: Europos pakraščio valstybe, kurios politinę gyvybę palaiko gynyba nuo Rusijos – „visų tautų laisvės priešo“, kaip rašė Žygimantas Augustas.

Aiškią Šv. Kazimiero sąsają su būtent tokia geopolitine Lietuvos orientacija atspindi bene geriausiai žinomas jo stebuklas. 1518 m. pasirodęs lietuvių kariuomenei balto raitelio pavidalu Šv. Kazimieras parodė iki tol nežinotą brastą per Dauguvos upę ir taip padėjo išvaduoti Polocką iš maskvėnų apsupties.

Kita vertus, Šv. Kazimiero įkvėpimas turėjo didelę reikšmę ir vidinei politinės tautos raidai. Būtent šį šventąjį savotišku savo veiklos „kertiniu akmeniu“ Lietuvoje pasirinko jėzuitai. Jie ne tik padovanojo Lietuvai universitetą, taip paversdami Vilnių tikra europietiška sostine. Jėzuitų politinė filosofija, jų ankstyvas mokymas apie tautos suverenitetą greičiausiai buvo pirmasis impulsas šiuolaikinės Europos, ypač XIX a. „tautų pavasario“, kuris Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo gal net anksčiau nei kituose kraštuose.

Todėl joks atsitiktinumas, kad Šv. Kazimiero palaikų sugrįžimas į Katedrą 1989 m. buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės priešaušrio įvykių. Netrukus po to sekė Kaziuko mugės išlaisvinimas iš simboliško įkalinimo Dzeržinskio turguje. Šv. Kazimieras savo trimis rankomis parodė mums ir vėl naują kelią.

Būtų gerai, jei mugės šurmulyje bent trumpam prisimintume jos tikrąjį globėją. Tai jis suteikia sunkiai paaiškinamą gyvybę šaukštams ir švilpynėms, girai ir dešrai. Jei tikrai atidžiai mugėje dairysimės, galime įžvelgti tikrąjį lietuviškumą ir atpažinti save – politinę tautą, instinktyviai tebesirikiuojančią po Šv. Kazimiero – baltojo raitelio ir tikrojo vyčio vėliava.

Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Čia atidžiau pažvelkime į tai, koks yra karbauskiškas santykis su žeme. Juk sakoma, kad žemė – švenčiausia lietuviška vertybė. Todėl tariamą lietuvybę garsiai propaguojantys žemvaldžiai tikrai negali apsieiti be kokių nors žemės pagarbinimo ritualų.

Vadinamojoje „Naisių kultūroje“ tokių ritualų išties netrūksta. Visų jų kilmė akivaizdžiai sovietinė. Paulius Subačius Naisių žemės apeigas labai tiksliai apibūdino parašydamas: „Pionieriškas ir skautiškas laužas, Pranės Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ ir Justino Marcinkevičiaus „Duoną raikančios rankos“ sudedami į vieną mokyklinės aktų salės montažą“.

Kaip ir sovietmečiu, šie paviršutiniški žaidimai tėra „opijus liaudžiai“. Mūsų visų įgytos žinios apie „Agrokoncerno“ verslo praktikas rodo, kad Česlovui Karbauskiui, jo vaikams ir anūkams žemė reiškia visai ką kita. Jiems žemė nėra nei šventenybė, nei pseudopagoniško garbinimo objektas. Karbauskiams žemė yra išteklius, kuris tinkamai moksliškai apdorotas neša didelį pelną.

Tas išteklius visų pirma turi būti nuolat kaupiamas. Kuo jo daugiau, tuo geriau. Nei kolūkių atsisakanti valstybės politika, nei atkurta kitų žmonių privati nuosavybė neturi būti kliūtis išmaniam žemvaldžiui. Būtina rasti vis naujus kelius auginti savo žemės fondą, nes tik taip galima užtikrinti šeimos klestėjimą iš esmės priešiškoje aplinkoje.

Ši nuostata „visas pasaulis prieš mano šeimą“ sovietmečiu buvo būdinga daugeliui žmonių. Juk tuomet iš tikrųjų išgyvendavo tik stipriausi ir atspariausi. Nenuostabu, kad ypač giliai sovietinės pamokos įstrigo kolūkių pirmininkams, kuriuos santvarka pavertė kažkuo tarp feodalų ir kapitalistų. Lietuvoje kolūkio pirmininko gyvenimas buvo rizikingas nuo pat ankstyvųjų pokario metų, kai pirmiesiems kolūkių pirmininkams buvo pavesta valdyti didžiulius svetimos žemės plotus apylinkėse vis dar veikiant ginkluotiems tos žemės savininkams – partizanams.

Nereikia nė sakyti, kad Karbauskių santykis su žeme nėra tipiškai lietuviškas. Jis gal net antilietuviškas, susiformavęs kaip Lietuvos valstybės užgrobimo ir kartu masinio žemės atėmimo iš lietuvių rezultatas. Todėl būnant Karbauskiu labai sunku suprasti, ką lietuviams iš tikrųjų reiškia žemė. Konkrečiai Ramūnui Karbauskiui tai trukdo suvokti ir Lietuvos valstybės esmę.

Iš tikrųjų lietuviai žemę gerbia ir gal net garbina ne dėl jos tariamai pagoniškos reikšmės ar jos stichinių galių. Priežastis paprastesnė ir pragmatiškesnė. Žemė lietuviams visada buvo tikrasis laisvės pamatas.

Žemės savininkas gali susikurti nepriklausomą ir savarankišką gyvenimą, o tai yra tikroji praktinė žmogaus laisvės prasmė. Todėl kuo daugiau žmogus turi žemės, tuo jis laisvesnis. Tai visai logiška tradicija valstybei, kurioje iki pat XIX a. miestai nebuvo nei dideli, nei įtakingi.

Dėl šios priežasties baudžiavos panaikinimas Lietuvoje sukėlė tokias nevienareikšmiškas pasekmes. Jis labai daug reiškė tiems, kas turėjo ar įgijo žemės, ir beveik nieko nereiškė tiems, kas žemės neturėjo.

Žemę ir laisvę tapatino XX a. pradžios Nepriklausomybės kovų savanoriai. Kai kurie istorikai įžvelgia prieštaravimą tarp tariamai idealistinio laisvos Lietuvos tikslo ir tariamai materialistinės asmeninės savanorių motyvacijos (už dalyvavimą Nepriklausomybės kovose jiems buvo pažadėti žemės sklypai).

Šis prieštaravimas savaime išnyksta, jei aiškiai suvokiame lietuvišką laisvės ir žemės ryšį. Žemės sklypas ir yra laisvė, o laisva Lietuva – tokia valstybė, kurioje galima gyventi iš savo žemės. Tai galbūt paprasta, bet labai gili valstybingumo samprata. Lietuvos konstitucingumo raidą, reikia manyti, labai smarkiai paveikė natūralus ūkiškas įsitikinimas, kad laisvė kyla iš privačios žemės nuosavybės.

Nepriklausomybės kovų savanoriai sukūrė Lietuvą kaip iš tikrųjų laisvų žmonių valstybę, kurioje privati žemės nuosavybė ypač gerbiama. Per šimtmetį mums pavyko tos valstybės visai neprarasti. Šiandien daugelis dalykų atrodo kitaip. Bet neblėstantis mūsų entuziazmas valdyti bent mažą žemės sklypą, lietuviškas noras sukišti rankas į žemę turėtų mums priminti, kad esame išugdyti tos pačios žemės ir laisvės kultūros.

Ne taip svarbu, ką apie „Agrokoncerno“ veiklą pasakys prokurorai. Svarbiau tai, kas jau dabar akivaizdu: „Agrokoncernas“ negerbia privačios žemės nuosavybės, vadinasi – negerbia ir žmogaus laisvės. Toks verslas ir toks požiūris į gyvenimą yra svetimas lietuviškai kultūrai. Būtent šiuo pagrindu politikoje turėtume pasakyti Ramūnui Karbauskiui „Stop“.

Išdrįsiu būti labai nepopuliarus. Aš nebijau, kad Lietuva išsivaikščios, išsivažinės ar išsiskraidys. Kaip ir kiekviena valstybė, kiekviena kultūra, Lietuva yra susijusi ne tik su žmonėmis, bet ir su teritorija. Kol apginsime savo teritoriją ir konstitucinę santvarką, tol čia bus Lietuva, kad ir kaip keistųsi jos gyventojų paveikslas.

Mano nuomone, Lietuvos politikai siekia nesuderinamų dalykų. Viena vertus, jie nori plėtoti Europos Sąjungos valstybę, vertinančią ir pripažįstančią laisvą žmonių judėjimą. Bet kartu jie norėtų, kad žmonės savo laisve nesinaudotų, kad nejudėtų, arba kad pagal politikų valią keistų savo judėjimo kryptį – atgal į Lietuvą.

Emigrantų susigrąžinimo vajus nėra teisinga politika. Be kita ko, ji žemina pačius emigrantus. Jie įsivaizduojami kaip mažiau protingi žmonės, kurie kažko nesupranta. Todėl valstybė jiems, kaip kokiems neklaužadoms vaikams, turi skirti papildomo dėmesio, kažką paaiškinti, parodyti, įrodyti. Tuomet esą jie grįš namo.

Jeigu Lietuvos valstybės tikslas yra užtikrinti lietuvių laisvę, tai reikia atvirai pripažinti, kad emigracija yra laisvės išraiška. Dalis lietuvių labai mėgsta keliauti, juos vilioja kažkur ten toli esančios gėrybės ir galimybės, todėl ne kartą istorijoje jie rinkosi emigraciją.

Laisvė mums – ne problema, o pergalė. Lietuva visiems linki laimingo kelio. Tik prieš kelionę reikėtų išsiaiškinti kitą svarbią aplinkybę. Susigrąžinimo propaguotojai neišdrįsta jums to pasakyti. O aš išdrįsiu.

Pačią emigracijos galimybę ir emigranto gyvenimą užtikrina ta pati Lietuvos valstybė, kuria nusivylus dažnai išvažiuojama. Jei nebūtų Lietuvos, iš čia išvykstantieji nebūtų emigrantai. Jie būtų žmonės be tėvynės. Sirai, libiai ar net dalis ukrainiečių galėtų papasakoti, koks tai baisus dalykas. Lietuviai neturi tokios patirties. Net sovietmečiu mūsų emigrantai nebuvo visai be tėvynės.

Labai sunku įsivaizduoti, kad esi iš niekur, jeigu iš tikrųjų esi iš kažkur. Bet bent porą paprastų praktiškų dalykų juk įmanoma suvokti. Kad nėra kur grįžti per atostogas pinigų išleisti ir nėra kur prisiglausti, kai emigracijos planas nepavyksta.

Todėl visai ne apie emigrantų susigrąžinimą ar sugrįžimą reikia kalbėtis. Emigranto gyvenimui emigracijoje yra labai svarbu, kad Lietuva išliktų ir klestėtų. Pasaulio logika negailestinga: kuo labiau klesti tėvynė, tuo geriau gyvena emigrantas. Šveicarų visi laukia, jiems tikrai visas pasaulis kaip namai. Lietuvių, deja, kai kur jau pradeda nebelaukti.

Jei Lietuvos emigrantai nori tai pakeisti, jie turi rūpintis Lietuvos valstybe. Šia prasme globalios Lietuvos idėja buvo ir tebėra gera mintis. Valstybė gali skirti resursų emigrantų bendruomenėms telkti ir išlaikyti, o už tai emigrantai prisideda prie valstybės interesų gynybos, ypač tarptautinėje politikoje.

Bet net ši teisinga mintis nėra iki galo suvokta. Globali Lietuva vis dar įsivaizduojama kaip gudri valstybės politika. Todėl labai populiarus Izraelio pavyzdys dažniausiai interpretuojamas labai klaidingai.

Esą Izraelio valstybei gerai sekasi, nes ji sumaniai naudojasi žydų diasporos įtaka. Nieko panašaus. Jau greičiau žydų diaspora naudojasi Izraeliu. Žydų diaspora sukūrė Izraelį praktiškai iš nieko ir iki šiol jį išlaiko, todėl ir rūpinasi jo interesais. Paskutinė jų pergalė ką tik garsiai nuskambėjo: JAV pripažino, kad Jeruzalė yra Izraelio sostinė.

Tokio emigrantų santykio su tėvyne niekas negali dirbtinai sukurti. Jį išugdo tik bandymai ir klaidos, sunki ir skaudi patirtis. Kartais tai trunka be galo ilgai.

Tik visa tai turėdami galvoje galime rimtai įvertinti dvigubos pilietybės klausimą. Jei emigrantai telktųsi aplink Lietuvą, rūpintųsi jos klestėjimu, nuolat gintų jos interesus ir įrodinėtų, kad dviguba pilietybė padės dar geriau visa tai daryti, būtų verta pagalvoti. Bet kol dvigubos pilietybės iniciatyva atspindi tik desperatiškas valstybės pastangas išlaikyti ryšį su emigrantais, reikia tvirtai ištarti „ne“.

Dėl dviejų priežasčių. Pirma, desperacijai nėra pakankamo pagrindo. Antra, mes dar ne iki galo išmokome laisvės pamokas. Neišmokome mes, kurie nerimaujame, kad Lietuva išsivaikščios. Ir neišmoko emigrantai, kurie siekia sprendimų be pasekmių.

Tokių sprendimų nebūna. Šeimoje, draugystėje, bendruomenėje, valstybėje – visur žmogaus laisvė sukelia tas pačias pasekmes. Vieno žmogaus pasirinkimas gali abi puses nuvesti savais keliais. Jei pasirenki kitą pilietybę, tai eini sau, o Lietuva – sau.

Tikra tiesa – žiauriai brangi ta laisvė.

Vieni mėgino šmaikštauti, kitiems tai buvo dar viena proga išreikšti savo nuoskaudas. Dalis žmonių akivaizdžiai labai stengėsi nuoširdžiai atsakyti į klausimą. Šiems pavyko suformuluoti tik labai paprastus teiginius, vienodai galinčius būti ir išminties perlais, ir banalybėmis. Pavyzdžiui: „Laisvė yra tada, kai gali pasirinkti“.

Ši ir panašios iniciatyvos daug daugiau pasako ne apie laisvę, o apie Lietuvos žmones. Kalbėti apie laisvę mums tiesiog nesiseka. Nei žiniasklaidoje, nei akademinėje bendruomenėje, nei politikoje nesivysto diskusija apie laisvę.

Iš dalies kaip tik dėlto Lietuvoje niekaip nepavyksta įkurti rimtesnės liberalų partijos. Niekam nerūpi puoselėti laisvę kaip atskirą politinę vertybę, pagrindžiančią valstybės egzistavimą. Prie stalo galiausiai lieka negausus būrelis intelektualų, kurie kalba lietuvio ausiai svetimomis sudėtingomis konstrukcijomis. Todėl ir lieka nesuprasti.

Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus laisvė Lietuvoje nevertinama. Greičiau priešingai – ji mums tokia akivaizdi, kad tampa nepastebima. Manau, kad apibrėžti laisvę mums sunku dėl tos pačios priežasties, dėl kurios sunku atsakyti į paprastą vaikišką klausimą: „Kodėl iš ryto reikia keltis?“.

Ką tokiu atveju bepasakysi? Tai ir sukamės iš padėties nelabai įtikinančiomis banalybėmis, kol galiausiai neištvėrę rėžiame: „Toks gyvenimas“. Toks jis iš tikrųjų ir yra, tas gyvenimas: visi lietuviai iš ryto keliasi ir yra laisvi.

Mūsų gyvenime būti laisvam nereiškia ko nors daugiau nei, pavyzdžiui, kvėpuoti. Kai kurie žmonės ir kvėpavimą yra linkę sureikšminti, panašiai kaip liberalai - laisvę. Kvėpavimo entuziastai daug diskutuoja apie tai, kaip teisingai kvėpuoti, sako, kad kvėpavimas yra gyvenimo pagrindas ir panašiai. Dauguma mūsų tokiems dalykams laiko negaištame. Kvėpuojame sau ir tiek.

Todėl apie laisvės vertę mes susimąstome tik tada, kai pasijuntame smaugiami. Tuomet staiga suvokiame, kad mums trūksta oro. Apie laisvę Lietuvoje daug kalbame tada, kai jos siekiame. Daug kalbėta Sąjūdžio laikais, daug kalbėjo disidentai, o prieš juos – partizanai. Dar daugiau žmonių nekalbėjo, tik tyliai pritarė puikiai suvokdami, kad dūsta, kad gyvenimas nėra normalus.

Vos tik dusulys praeina, kaip po 1990-ųjų Kovo 11-osios, mes grįžtame į normalią būseną ir imamės svarbiausios laisvo žmogaus veiklos – tvarkyti savo gyvenimą. Kuriame verslus, šeimas, statomės keisčiausius namus keisčiausiose vietose. Elgiamės nelogiškai ir kitiems nesuprantamai. Klajojame po pasaulį ieškodami geresnio gyvenimo.

Emigracija – atskira tema, ją taip pat geriau suprastume, jei labiau įsigilintume į save. Bet kol kas likime prie lietuviškos laisvės sampratos. Iš aptartų faktų galime išvesti tik vieną prasmingą lietuvišką laisvės apibrėžimą: laisvė yra gyvenimas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Tokią laisvės sampratą tikriausiai diktuoja mūsų istorinė patirtis. Per daug laiko praleidome kovodami už laisvę. Mažiausiai nuo XVI a. grumiamės su Maskvos tradicija, kurią karalius Žygimantas Augustas labai tiksliai apibūdino kaip „visų tautų laisvės priešą“. Trumpai tariant, gyvename neramiame laisvojo pasaulio pasienyje.

Todėl gerai žinome taisyklę: kvėpuok, kol gali. Ar teisingai kvėpuoji – nelabai svarbu. Bet kada gali iš naujo užgriūti dusinanti aplinka, kurioje išgyvena tik gerai prisitaikę nekvėpuojantys žmonės.

Juk būtent tai mus sukrečia susidūrus ne tik su rusais, bet ir su kitomis Rytų tautomis. Geri jie žmonės, tik labai vaikiški. Daug kalba, bet nesugeba savimi normaliai pasirūpinti, savo gyvenimo susitvarkyti ir jiems to, atrodo, net nereikia. Šalia jų iš tikrųjų pasijuntame kitokie – lietuviai. Nes esame laisvi, nes kvėpuojame.

Lietuviškumo temą dar tik pradedame vystyti, bet viena išvada jau peršasi. Turėtume saugotis tų, kas daug kalba apie tautos dvasią ir kultūrą. Lietuviškumas visų pirma yra ne kultūrinė, o politinė savybė.

Būti lietuviais, normaliai lietuviškai kvėpuoti galime tik tol, kol egzistuoja konkreti, praktiškai veikianti Lietuvos valstybė. Kol kažkur pasaulyje yra lietuviška tvarka.