Kadangi Kalėdos jau alsuoja į nugarą, gatvėje prasidėjo eglučių prekyba. Šiemet jų – kokių tik nori: ir žalios – ir žalesnės, ir vešlios – ir vešlesnės. O kai kurios net – iš užsienio. Ypač dailios daniškos. Tik štai nekvepia ir tiek. Tai vienas toks įtarus pirkėjas buvo įsitikinęs, kad jam mėgina įpiršti kažkokią kinišką dirbtinę eglę. Ilgai negalėjo suprasti, kaip ją atskirti, ir čiupinėjo, ir uostinėjo, galiausiai nusignybo spyglį ir pakramtė. Ilgai kramtė, kol pajuto spygliuočio skonį. Galiausiai nurijo karčią tiesą ir tarė: "Tikras daiktas, perku". Antras smūgis jo laukė, kai supakuotą eglutę mėgino pakelti, sunki pasirodė žalioji. Vos nuvilko iki automobilio. Tai bent medis, ne tik nekvepia, bet dar ir vos pakeliamas. Tačiau verta buvo vargti, nes tokia graži ta eglė, kad akys raibsta, neatsidžiaugė įtarusis ponas.
Geriau neklausinėti
Važiuoja indėnų vadas automobiliu per Nevadą, netikėtai kažkas nutinka motorui. O pinigų mažai turi, remontui neužteks. Vadas nueina į kelkraštį, prisirenka šakų, uždega didelį laužą ir signalizuoja dūmais pagal indėnų paprotį:
– Atsiųskit kas nors 500 dolerių.
Jo gentainiai, esantys už kokių 50 mylių, pamatė šį pranešimą, irgi įkuria laužą, suformuluoja dūmų klausimą:
– Kam tau pinigai, vade?
O tuo metu netoliese esančiame poligone prasideda atominės bombos antžeminis bandymas – į dangų pakyla didžiausias grybas. Iš gentainių pusės tučtuojau ateina signalas:
