Skirtingomis raiškos priemonėmis abu menininkai byloja apie tą pačią vietą – Kuršių neriją ir Pamarį. Tačiau R. Kraniausko tapyboje ši vieta romantiškai mistifikuojama, o U. Kraniauskaitės fotokoliažuose trapus Kuršių nerijos peizažas virsta urbanizuoto technokratinio miesto vizija.

Mistinės vizijos

Tapytojas R. Kraniauskas šioje tapybos darbų parodoje pristato mistinius, romantizuotus, lietuviškų mitų prisodrintus iracionalaus pasaulio peizažus.

Jo paveiksluose įprastas karališkųjų šventųjų akmenų – karūnuotųjų dolmenų istorijas šį kartą pakeitė lietuviškųjų mitų interpretacijos, o mitologinių simbolistinių paveikslų ciklo rišamąja grandimi tapo jauna, trapi mergaitė arba vaidilutė, keliaujanti iš vieno paveikslo į kitą.

„Norėjau parodyti pasaulį mergaitės akimis, gražų, tyrą, romantinį – tokį, kokį gali pamatyti tik ši švelni, trapi būtybė, kalnų ar miško fėja, gyvenanti mano paveiksluose“, – teigė tapytojas, nemėgstantis peizažų be žmogaus, taip juose lyg kažko trūktų. Jo nutapytuose pajūrio peizažuose visada galima pamatyti vienišos trapios moters figūrą.

R. Kraniausko tapyba. Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkas užtikrino, kad jo paveiksluose nėra nieko realistinio, nieko iš natūros. Jis sakė, kad tai neįdomu. R. Kraniausko paveikslai – gaivališka, bet suvaldyta fantazija. Tapytojui svarbus ne tiek tikroviškas pasaulio vaizdas, kiek jausmas. Jis norėtų, kad žmonės žiūrėtų į jo paveikslus ir rastų kažką savo ir sau.

Subtiliai niuansuoto, filosofiškai išmąstyto paveikslo tapymas užtrunka mėnesį, o kartais ir ilgiau, tol, kol atsiranda vidinis švytėjimas. R. Kraniauskui paveiksle svarbus gelmės ir erdvumo įspūdis. „Noriu kad žmonės galėtų savo mintimis įeiti į paveikslus ir juose bent trumpam apsigyventi“, – sakė tapytojas.

Kuršių nerija kitaip

„Su Kuršių nerijos gamta susipažinau vaikystėje, kai senelis Gediminas Dikšas, buvęs Nidos girininkas, nerijoje dirbęs 40 metų, kartu su darbininkais mane veždavosi į miškus. Kol jis dirbdavo, aš stebėdavau aplinką, jos kaitą ir gyvybę. Senelis mane mokė įvairių augalų, medžių, paukščių pavadinimų, bet labiausiai įsimindavau ne pavadinimus, o vaizdus. Atmintis užsifiksuodavo, kaip kas atrodo, kas iš ko susideda. Ypač didelį įspūdį paliko kopos – Parnidžio, Sklandytojų kopa Nidoje, Negyvosios kopos šalia Pervalkos. Per 28 savo gyvenimo metus mačiau, kaip keitėsi gamta Kuršių nerijoje, kaip mažėjo kopos, kaip degė miškas, kaip audros draskė pajūrio šlaitus, kaip Nidos miestelis tapo prabangiu kurortu“, – prisiminimais dalijosi U. Kraniauskaitė.

Menininkės vaikystės patirtys išsiskleidė koliažų ir fotomanipliacijų ciklu, kurį ji sukūrė kaip baigiamąjį magistro studijų darbą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

U. Kraniauskaitės fotokoliažai. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikinės Kuršių nerijos vizualinės reprezentacijos siejamos su autentiška gamta. Tapytojai, grafikai, fotografai, skulptoriai, įkvėpti Kuršių nerijos grožio, sukūrė daug unikalių dailės kūrinių. Urtė pasirinko kitą kelią – permąstydama XX a. socialinį ir kultūrinį kontekstą, pramoninės-technologinės pažangos skverbimąsi į žmogaus ir gamtos gyvenimą. Fotomanipuliacijose ir koliažuose ji sukūrė alternatyvią šio unikalaus gamtos kampelio perspektyvą.

Pasinaudodama kitų menininkų kūriniais, senais atvirukais ir grafiniais vaizdais, dizainerė juos transformavo ir, vizualiai eksperimentuodama, senąsias Kuršių nerijos nuotraukas pavertė fikcine, išgalvota realybe: „Kas būtų, jeigu būtų?..“ Vizualus gamtinio peizažo ir techninės pažangos sugretinimas leidžia naujai atrasti šios vietovės vertybinį turinį, pamatyti jį kitaip ir kitokį, sykiu ir pasvarstyti apie globalines ir ekologines ateities problemas.

R. Kraniausko ir U. Kraniauskaitės kūrinių paroda „Tarp realybių“ Klaipėdos meno bibliotekoje (J. Janonio g. 9) bus eksponuojama iki vasario 28 d.

Gaivina primirštą tradiciją

Kokias asociacijas kelia raudona spalva? Vieniems raudona – kraujas ir vynas, kitiems – rožės ir aistra, lūpos ir moteriškumas. Monikos, Jurgos ir Eglės paroda iš tiesų skirta meilei. Skirtingomis raiškomis – per tapybą ant drobės ir ant odos bei fotografiją – menininkės kalba apie jausmus, artėjantį pavasarį ir aistrą gyventi.

Tradicija rengti vienos dienos, kelių dienų, ar vienos savaitės parodas menininkų dirbtuvėse kažkada gyvavo ir Klaipėdoje. Puodžių gatvėje klestėjo savotiškas meno avilys, beveik kaip Paryžiaus Monmartras. Kelių paveikslų ar fotografijų vernisažai buvo ne tik populiarus eksponavimo būdas, bet ir puiki proga menininkams pasitikrinti, susitikti su draugais ir meno gerbėjais. Pastaruoju metu tokia tradicija uostamiestyje primiršta, menininkai nenoriai įsileidžia į savo sakralias erdves. Ir visai be reikalo, nes parodos, rengiamos tokiose erdvėse, kuria pridėtinį emocinį kontekstą: menininkų daiktai tampa papildomais eksponatais, žadinančiais ne mažesnį smalsumą nei meno kūriniai.

Sąskambiai: skirtingomis raiškomis – per tapybą ant drobės ir ant odos bei fotografiją – menininkės E. Kontrimienė, M. Gustaitė ir J. Sutkutė kalba apie jausmus, artėjantį pavasarį ir aistrą gyventi. / Asm. archyvo nuotr.

Reikėjo trečios jėgos

Parodos „Raudona“ idėja gimė visai netikėtai, po filmo peržiūros kino teatre. Filmas buvo puikus pretekstas visoms susitikti, o filmo aptarimas, į kurį menininkės susirinko Eglės kūrybinėse dirbtuvėse, subrandino puikų sprendimą.

Nuo ko pradeda menininkas, sumanęs surengti savo parodą? Ieško galerijos, parodos kuratoriaus, paskui ilgai laužo galvą dėl parodos koncepto, apskaičiuoja išlaidas ir priima sprendimą: ne dabar. Paraiška galerijai pateikta pavėluotai, belieka susitaikyti, viską atidėti ir laukti kito šanso. Kūrybingi ir drąsūs žmonės ne atidėlioja, o veikia: suranda alternatyvią erdvę ir imasi spontaniškų kūrybinių sprendimų.

Bendros parodos idėja nėra nauja, apie parodą Eglė ir Jurga dažnai pasvajodavo, ne kartą buvo numačiusios ir datą, bet vernisažas taip ir neįvykdavo. „Mes buvome kaip degtukas ir dėžutė, o norint įkurti ugnį, reikėjo trečios jėgos“, – pasakojo Eglė. Tuo trūkstamu elementu tapo Monika. „Aš tiesiog labiausiai mėgstu ne plepėti, o daryti. Nori ir darai, nesvarbu kaip išeis, nes visada gali geriau, nei galėjai vakar, bet kai nieko nedarai, tas geresnis rytojus niekada ir neateina“, – teigė Monika.

Trys menininkės

Ši paroda M. Gustaitei ir E. Kontrimienei yra pirmoji, surengta Klaipėdoje. Jurgai ji galbūt bus naujo kūrybinio etapo pradžia po užsitęsusios kūrybinės pauzės. Kūrėja yra rengusi personalines parodas, dalyvauja jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje nuo 2002 m. Menininkėms tai tiesiog smagus žaidimas ir kūrybinis procesas. Jos džiaugiasi galėdamos įlieti žaismės į Klaipėdos senamiesčio kultūrinį gyvenimą. „Darykime viską, kad nebūtų bloga nuo savęs. Pradėkite dabar!“ – ragina jos.

Trumpai apie menininkes.

M. Gustaitė – dizainerė, vizualinių projektų bei sprendimų kūrėja, prekinio ženklo „Hygge Lietuva“ įkūrėja, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto absolventė, bebaigianti meno magistro studijas.

E. Kontrimienė – tapytoja, Klaipėdos universiteto Dailės fakulteto absolventė.

J. Sutkutė – menininkė, dizainerė, mados savaitės „Fashion Week Klaipėda“ iniciatorė ir organizatorė. Šiaulių universiteto absolventė, meno magistrė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Paroda „Raudona“ įsikurs E. Kontrimienės kūrybinėse dirbtuvėse. / Asm. archyvo nuotr.

Galerijoje pristatomi naujausi A. Karvelio tapybos darbai, koliažai ir asambliažai. Daugelį darbų tapytojas sukūrė specialiai šiai parodai. Apibrėžti Arvydo kūrinių žanrą yra sudėtinga – kažkas tarpinio tarp tapybos ir grafikos. A. Karvelis kuria jam vienam pavaldžia technika, šiaušdamas, badydamas, raižydamas kartono paviršių arba priversdamas jį eižėti ir skilinėti kaip stiklą. Siūlau tapytojui užpatentuoti savo autorinę techniką, bet Arvydas santūriai atsako: „Nieko naujo aš neišradau, viskas buvo atrasta iki manęs. Tokią techniką jau naudojo senieji tapybos meistrai.“ Negaliu ginčytis su tapytoju, bet mes, Arvydo kūrybos gerbėjai, atpažįstame jo kūrinius būtent iš šio unikalaus kūrybinio braižo.

Kūrinių paviršių išbraižymai primena Remigijaus Treigio fotografiją – Arvydas su Remigijumi kartu studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. „Remigijus jau tada visaip sendino ir raižė negatyvus, skleidė savo nuobodulį, ir mums tai labai patiko. Buvo madingas toks depresyvus menas“, – studijų metus ir tapybinių eksperimentų pradžią prisimena A. Karvelis. Arvydas irgi pradėjo raižyti, šiaušti, gadinti kūrinio paviršius ir kurti kokybišką broką (cituoju autorių, nenorėčiau taip rašyti apie A. Karvelio kūrybą).

Tokia tapymo maniera išliko iki šiol – Arvydo kūriniai kalba ne tik spalvomis, bet ir paviršiais, kuriuose kaip odoje įrašytos laiko stigmos. Arvydas juokauja, kad paviršių faktūroms tinka viskas. Kadangi jis yra kaupikas, jo dirbtuvėje visada pilna visokių keistų dalykėlių: varžtų, sąvaržėlių, raktų, sulūžusių akinių rėmų ir kitokių daikčiukų bei rakandų, kurie anksčiau ar vėliau sugula į meno kūrinius. „Naudojant redimeidą nieko nereikia aiškinti. Kiekvienas kūrinyje esantis daiktas pats savaime tampa simboliu ir įgyja prasmę“, – sako Arvydas. – „Ilgiau užtrunku kurdamas paveikslo faktūrą, kartais kūrinio paviršių auginu keletą mėnesių ir susilaukiu kaimynų nemalonės, kai prasideda lakavimo procesas. O pats tapymas vyksta greičiau. Kūrybinis procesas visada yra interpretacija, kurioje svarbiausias netikėtumo momentas.“

B. Skaisgirienės nuotr.

A. Karvelio kūriniuose įžvelgiu grakščių kaligrafijos motyvų. Nenuostabu, rašto meną Arvydas studijavo pas šviesios atminties kaligrafą profesorių Algį Kliševičių. „Man patinka kaligrafija, bet aš jai nesu gabus ir nesilaikau jos klasikinių tradicijų, aš tik imituoju kaligrafiją ir savotiškai šaipausi, – sako Arvydas. Todėl labai elegantišką kaligrafine maniera nutapytą darbą Arvydas ironiškai pavadina „Raitūzais“, tarsi sakydamas, kad tai tik smagus žaidimas, kurio nereikia sureikšminti.

Parodoje randu dar vieną grakštų kaligrafišką tapybos darbą, kurį Arvydas pavadino „Vytauto laiškai Donelaičiui“. Suprantu, kad tai tik šmaikšti apgaulė, bet aš ja patikiu: Vytautas Didysis kažkada rašė tokius kaligrafiškus laiškus Kristijonui Donelaičiui ir šie du iškilūs vyrai tikrai buvo susitikę Arvydo vaizduotėje ar vizionieriškuose sapnuose.

Klausiu Arvydo, kodėl jo tapyboje nėra ryškių spalvų. „Yra. Kiekvieno paveikslo pagrindas yra ryškus, bet raudona, balta ar geltona spalva – tai tik pamušalas, paskui aš jį užmurzinu, paslepiu po lesiruotės sluoksniais. Tas pradinis ryškus pagrindas vėliau prasišviečia, suteikdamas paveikslui gylį ir erdviškumą.“ Ypatingai tai pajuntu paveiksle „Bobutė prie lango“. Kūrinio centre sueižėjusio stiklo ar voratinklio juodos linijos, ir pro jas prasišviečianti balta spalva – kaip pažadas, kaip viltis, kaip transcendentinė tyla.

B. Skaisgirienės nuotr.

Tęsiu pasivaikščiojimą po galeriją, atidžiau įsižiūrėdama į kiekvieną kūrinį. Stabteliu ties koliažu „Turto deklaracija“. Paveiksle iškalbingomis vaizdinėmis metaforomis pavirsta raktai ir varžteliai, kurių ne viena dešimtis įkomponuota paveikslo paviršiuje. Ar reikia paaiškinimo kodėl? Nebūtinai. Turtai visada buvo rakinami didžiausiomis spynomis, o raktas nuo slaptojo stalčiuko nešiojamas kažkur drabužių klostėse. O gal čia visai ne apie tai, gal sakoma, kad viskas, kas mūsų užgyventa – tik pabiros, tik varžtų ir raktų saujelė. Po paveikslu paaiškinimo nėra, žiūrovui paliekama laisvė interpretuoti, kurti savo naratyvą.

Dėmesį patraukia asambliažas „Leidimas gliaudyti“. Žiūrint į kūrinį aiškėja, ką autorius leidžia gliaudyti. Akivaizdu be atsakymo – matome kūrinyje įstrigusį kokoso kevalą ir dygias kaštonų išnaras. Siūlomas ir instrumentas – viršutiniame paveikslo kampe priklijuoti masyvūs storastikliai akiniai ir šaukštelis: užsidėk juos gliaudydamas ir branduolius ragauk atsargiai, nes aštrūs kaštono dygliai gali sužeisti akį, o gal širdį. Nelygu, ką gliaudysi. Gal kaštonus ar riešutus, o gal save. Skaudės.

A. Karvelio kūriniuose po šmaikščiais pavadinimais užmaskuoti kur kas gilesni klodai: egzistencinė vienatvė, liūdesys, nejaukumas, nerimas, melancholija. Autorius tyčia sukuria ironiškus žodžių junginius: „Šiaurės elnias, prisivalgęs burokėlių“, „Raudonoji razinka“, „Kaimo vaiduokliai“, „Dangogriūvis“, „Nuobodu kaip bibliotekoje“, taip lyg sumažindamas emocinį paveikslo krūvį.

A. Karvelis vizualųjį dizainą studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Studijos buvo smagios, bendrakursiai – kūrybingi. Arvydas su šypsena prisimena savo tapybinius eksperimentus drauge su bendramoksliu tapytoju Audriumi Jankausku. Kažkodėl šį periodą jis vadina auditorijų gadinimu. Klaipėdos fakulteto dėstytojai nevaržė jaunųjų menininkų kūrybinės laisvės ir toleravo jų eksperimentus.

Tačiau baigęs studijas dizaineriu Arvydas taip ir netapo, diplomą beveik pamiršo ir prisiminė jį tik nuėjęs į Darbo biržą. Jam visada labiau rūpėjo vaizduojamieji menai ir įvairios kūrybinės technikos.

Tapytojas nesureikšmina diplomo – esi arba nesi menininkas. O Arvydas tikrai yra, nors apie save kaip apie kūrėją kalba kukliai, neretai savo menus pavadindamas simuliacija. O kodėl gi ne, menas dažniausiai bando mus apgauti arba mes patys norime būti apgauti, ir jei mes patikime tuo melu, kūrinys yra išsipildęs.

A. Karvelio kūryboje atsitiko dešimties metų pertrauka, kai menininkas buvo išvykęs padirbėti į Daniją. Sunkus akmentašio darbas kenkė sveikatai, bet nenumaldė noro kurti. Dirbdamas Danijoje Arvydas sukūrė seriją puikių darbų, surengė kelias savo kūrybos parodas, bet įsilieti į skandinavų meno erdvę nepavyko.

Man, kaip klaipėdietiškų vitražų tyrinėtojai, įdomus yra Arvydo kūrybinės biografijos faktas, kad ankstyvoje jaunystėje jis yra išbandęs vitražo žanrą, kartu su Ryčiu Martinioniu ir Virgilijumi Baku sukurdamas legendinės kavinės „Bohema“ vitražą.

Rašydama apie A. Karvelio parodą, pasakiau daugiau nei norėjau, maniau parašyti tik trumpą formalų reportažą apie naujausią jo parodą, bet į valdišką tekstą netilpau. Pasakojimą galėčiau tęsti, bet palieku tą malonumą tiems, kurie dar spės apsilankyti parodoje. Linkiu visiems prasmingos ir įdomios kelionės į A. Karvelio paveikslus.

Vyksta iki šiol

Spalio 5-ąją akvarelės plenerų siela, šios tradicijos puoselėtoja dailininkė, meno pedagogė ir meno terapeutė Renatė Lūšis (1942–2014) būtų minėjusi savo 80-ąjį gimtadienį. Deja, Renatės jau devyneri metai nebėra tarp mūsų, tačiau jos sumanyti tarptautiniai akvarelės plenerai vyksta iki šiol. Kiekvieną vasarą ar ankstyvą rudenį akvarelės meistrų rengiamos jungtinės parodos yra padėka Renatei už jos begalinį atsidavimą akvarelės menui ir akvarelininkų bendruomenei.

I.Novokreščionovos akvarelė.

Kūrybinius plenerus Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius pradėjo organizuoti 1974 m. Pradžioje jie buvo mišrūs – į kūrybines stovyklas rinkdavosi visų sričių dailininkai – tapytojai, grafikai, skulptoriai, tekstilininkai. Keitėsi plenerų vadovai – kūrybinėms stovykloms ne kartą yra vadovavę šviesaus atminimo tapytojai Algirdas Taurinskas ir Julijonas Jankus, vėliau - monumentalistas Juozas Vosylius ir kiti menininkai. Į plenerus rinkdavosi kūrėjai iš visos Lietuvos. Įsimintinas 1976-ųjų pleneras. Tų metų vasaros kūrybinėje stovykloje dalyvavo žymūs Lietuvos tapytojai Aloyzas Stasiulevičius, Vytautas Ciplijauskas, Valdas Antanas Gurskis, Bronius Uogintas (vyresnysis), Rimas Bičiūnas, Valentinas Antanavičius. Plenerai dažniausiai buvo rengiami kolūkiuose, bet kartais ir pramoninėse erdvėse – 1979 m. pleneras buvo surengtas „Baltijos“ laivų statykloje.

J.Vitkutės akvarelė.

Duoklė Palangai

Vėliau akvarelininkų bendruomenė atsiskyrė ir ėmė rengti akvarelės meno plenerus. Jų iniciatorė ir vadovė iki 2013-ųjų buvo žinoma akvarelės meistrė R.Lūšis. Jai vadovaujant 1980-aisiais įvyko pirmasis respublikinis akvarelės pleneras. Į jį susirinko dailininkai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Skuodo, dalyvavo svečių iš Talino, Rygos, Liepojos. 1987 m. Neringoje surentas Baltijos respublikų akvarelininkų pleneras ir paroda. Dalyvavo svečiai iš Talino, Rygos, Kauno, Panevėžio. Po Renatės mirties tradicija nenutrūko, akvarelės plenerams vadovavo Liuda Liaudanskaitė, Sondra Simanaitienė, šviesaus atminimo menininkė Regina Taurinskienė, Jolanta Vitkutė, Tatjana Simanaitienė.

Šių metų akvarelės parodą menininkai nusprendė pavadinti „Palongė“. Tai žemaitiškas žodžio „palangė“ atitikmuo ir duoklė Palangai, kur šį rudenį vyko tarptautinis akvarelės pleneras. Palangos vietovardis turi sąsajų su žodžiu „palangė“, nes manoma, kad kadaise jūros bangos skalavusios namų palanges.

L.Liaudanskaitės akvarelė „Namuose“ (2020).

Plenere dalyvavo dailininkai Kęstutis Balčikonis, L.Liaudanskaitė, Irina Novokreščionova, Jurga Sidabrienė, T.Simanaitienė, Kazys Kęstutis Šiaulytis, Aldona ir Antanas Visockiai, Virginija Urbonavičienė, J.Vitkutė ir Rasa Taurinskaitė-Žiedė. Jie savo kūriniuose savaip interpretavo palangės vaizdinį. Menininkai yra stebėtojai, ir vaizdai, atsiveriantys pro kiekvieno kūrėjo vidinį sielos langą, yra vis kiti, saviti ir individualūs.

Atvira lankytojams

T.Simanaitienės akvarelėse užfiksuotos Palangos medinės vilos – ypatinga ir, deja, jau nykstanti kurorto architektūros detalė. L.Liaudanskaitė parodoje eksponuoja seniau nulietą, bet dar niekada nerodytą akvarelę. Menininkė nusprendė šį darbą pateikti parodoje, nes kūrinio tematika susišaukia su parodos pavadinimu. Mėlyname lange tyliai skleidžiasi mėlynas vakaras, švelniai virpa stikle įrašytas bažnyčios kontūras, ant palangės pastatyta tuščia skaidraus stiklo vaza ir mažytis Marijos atvaizdas tarsi byloja apie gyvenimo trapumą.

V.Urbonavičienės akvarelė.

Menininkės J.Vitkutė, I.Novokreščionova ir V.Urbonavičienė liko ištikimos pajūrio peizažui. J.Sidabrienės skaidriose abstrakcijose poetine nata užfiksuotos gal lietaus, o gal artėjančio rudens nuojautos. K.Balčikonis savo akvarelėse dekonstruoja baltiškąją mitologiją, o K.K.Šiaulyčio ir A. ir A. Visockių darbai žavi savita akvarelės maniera. R.Taurinskaitė-Žiedė šiemet pirmą kartą dalyvavo akvarelės plenere. Jos kūriniai konceptualumu ir netikėtu minties bei vaizdo rakursu išsiskiria bendrame plenero dalyvių darbų fone.

Girulių bibliotekos (Šlaito 10 A) galerija atvira lankytojams II–V nuo 10 iki 18 val., VI – nuo 10 iki 17 val.

Kristinos tapybos paroda taip ir vadinasi „Žolynų šnaresy“. Paroda iki liepos 8-osios eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje (J.Janonio g. 9).

K.Darulienė gyvena gamtos glėbyje – mažame Bartkuškių kaimelyje, pačiame Lietuvos viduryje. Tapytoja kuria pavasarį ir vasarą, tuomet, kai atgyja gamta, kai subanguoja smilgos ir šilkais sušnara gražiausi žolynai.

„Man svarbu ne tik nutapyti augalus, aš noriu ir juos pažinti. Kokie gražūs lietuviški augalų pavadinimai: Marijos ašaros, Vilko pupos, Kiškio uodegėlės ir ašarėlės, Arkliadančiai, Petro rakteliai, Šlamučiai. Žolynai ir augalai tokie medžiagiški, faktūriški. Žiūriu į juos ir mano vaizduotėje iš karto gimsta pasakiški vaizdiniai. O kur dar visokios augalų galios: gydančios, svaiginančios, nuodijančios, dažančios. Augalų pasaulis mane tiesiog žavi, o tapymas priverčia labiau juos patyrinėti. Tai tarsi terapija. Aš neskaičiuoju, kiek tiksliai ant kotelio yra žiedelių, bandau pagauti tik apibendrintą augalo portretą“, – sakė Kristina.

Augalų tapymą ji prilygina žmogaus portreto kūrimui. Negana žolyną tik nutapyti, daug svarbiau įpūsti jam gyvybės. Kristina iki smulkmenų nedetalizuoja savo darbų, priešingai – savo kūriniuose palieka eskiziškumo, kad būtų juntama gyvastis ir mirgėjimas.

Parodos „Žolynų šnaresy“ ekspozicija yra sudaryta iš vasaros pleneruose gimusių kūrinių. Ypatingų motyvų savo kūriniams K.Darulienė niekada neieško – jie visur po kojomis. Užtenka tik nuleisti akis ir įsižiūrėti į žolynus. Anot Kristinos, visi jos paveikslai nutapyti šliaužiojant, ropojant ar klaidžiojant po Lietuvos pievas, sodybas, upelių paunksmes. Išbraidžiotos Kaišiadorių, Zarasų, Panevėžio, Ukmergės apylinkės, keletas vaizdų nutapyti Prancūzijoje. Tik vienas kitas kūrinys sukurtas stebint kambarinius augalus ar džiovintus žolynus. Vasaromis Kristina mėgsta žoliauti, o stojus rudeniui ir žiemai, analizuoti savo surinktus ir sudžiovintus žiedus ir žolynus. Herbariumų vartymas tyliai rusenant krosnelei - nuostabiausias vasaros reminiscencijų laikas.

Dar vienas K.Darulienės pomėgis – dambrelis. Jo skleidžiami garsai susipina su sodria Kristinos tapyba, o dambrelio melodijos ritmai atkartoja gamtos skleidžiamas vibracijas.

Parodą galima apžiūrėti bibliotekos darbo laiku – nuo 10 iki 18 val., šeštadienį ir sekmadienį – nedarbo dienos.

Instaliacija ir audiogidas

Klaipėdietiškas knygos konkursas – kasmetis miesto renginys, kurį inicijavo ir nuo 2006-ųjų organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka. 16-ojo konkurso „Klaipėdos knyga 2021“ pradžios renginys vyks kovo 2 d. 17 val. miesto bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje. Jame bus pristatyta unikali architekto Vlado Balsio instaliacija „Metų knyga“, 2021 m. uostamiestyje išleistų knygų paroda ir šių metų konkurso naujovė – audiogidas, kuriuo bus galima pasinaudoti kovą ir balandį lankant ekspoziciją. Knygos šventę ves aktorius Linas Zubė, gros pianistas Marijus Kučikas.

Konkurso finalinis renginys planuojamas balandžio 27-ąją, per Nacionalinę bibliotekų savaitę. Atminimo dovanas konkurso nugalėtojams sukurs menininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Nuo šiol apdovanojimai už gražiausią leidinį bus skiriami ne tik uostamiesčio leidyklai ar leidėjui, bet ir visai konkursą laimėjusią knygą parengusiai komandai.

Leidyklos, leidėjai ir autoriai

16-ajame Metų knygos konkurse dalyvauja penkios uostamiesčio leidyklos: Klaipėdos universiteto leidykla, S.Jokužio leidykla-spaustuvė“, „Libra Memelensis“, „Eglė“, „Druka“, penki leidėjai: Lietuvos jūrų muziejus, „Si:said“ galerija, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės ir Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos, Kūrėjų sąjunga ir aštuoni autoriai klaipėdiečiai: Gintaras Grajauskas, Juozas Šikšnelis, Dainius Sobeckis, Darius Musteikis, Jūratė Sučylaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Bronius Puidokas ir Ernestas Žvaigždinas.

Šiemet leidyklos ir leidėjai konkursui galėjo teikti neribotą knygų skaičių, tačiau šia privilegija pasinaudojo tik „Eglės“ leidykla, konkursui pateikusi net aštuonias knygas. Kiti leidėjai, kaip įprasta, – po du at tris leidinius.

Nuo kovo 2-osios su konkurse „Klaipėdos knyga 2021“ dalyvaujančiomis knygomis bus galima susipažinti ir balsuoti už populiariausią I.Kanto bibliotekos tinklalapyje www.biblioteka.lt ir šešiuose bibliotekos padaliniuose: Skaitytojų aptarnavimo skyriuje (Turgaus g. 8), Meno skyriuje (J.Janonio g. 9), Jaunimo skyriuje (Tilžės g. 9), „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49), Kalnupės padalinyje (Kalnupės g. 13) ir Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81 A).

35 – tiek leidinių varžysis konkurse „Klaipėdos knyga 2021“.

Mena miesto ir krašto istoriją

Tarp pretendenčių į Metų knygos titulą – daug Klaipėdos miesto ir krašto istoriją menančių leidinių.

„Druka“ 2021 m. išleido erdvinę pop-up knygą „Iškylančios Klaipėdos istorijos“. Ji skatina leistis į nuostabią kelionę po žymiausias Klaipėdos istorines vietas. Verčiant knygos puslapius, visa didybe iškyla Klaipėdos dramos teatras, Laikrodžių muziejus, „Meridianas“, Lietuvos jūrų muziejus ir kiti erdviniai objektai.

Leidykla „Eglė“ išleido Antano Stanevičiaus sudarytą fotografijų albumą „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“, skirtą prasmingai ir romantiškai klaipėdiečių tradicijai kasmet sausio 1 d. 12 val. susirinkti prie K.Donelaičio paminklo ir garbingai paminėti lietuvių literatūros pradininko gimtadienį.

Kita reikšminga „Eglės“ leidyklos knyga – Editos Barauskienės istorinis romanas „Kovingoji Ėvė. Kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“. I.Simonaitytės 125-osios gimimo metinės paskatino priekuliškę pedagogę ir rašytoją pažvelgti į lietuvių literatūros klasikės tautinę, pilietinę veiklą, į jos atkaklią kovą su priespauda, neteisybe.

Lietuvos jūrų muziejus konkursui pateikė Dainiaus Elerto sudarytą knygą „Jūros skonis: žūklė Lietuvos priekrantėje 1900–1944 m.: amžininkų ir tyrėjų tekstų antologija“, pasakojančią apie savitą pajūrio žvejų kultūrą, ir katalogą „Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla. Laivų modeliai“. Skaitytojams jos bus pristatytos kovo 1 d. 17 val. I.Kanto bibliotekos Pempininkų padalinyje. Dalyvaus abiejų knygų sudarytojai – Romualdas Adomavičius ir D.Elertas.

Mokslo studijos ir romanai

Klaipėdos universiteto leidyklos knyga „Macikai: atminties vieta Europos pakraštyje“ (sudarytojai Hektoras Vitkus, Vygantas Vareikis, Edvinas Ubis, Justas Stončius) irgi prikaustys istorijos mėgėjų dėmesį. Šioje Klaipėdos universiteto istorikų parengtoje mokslo studijoje, remiantis teorinėmis „tamsiojo paveldo“ apibrėžčių prieigomis ir tokio paveldo objektų pavyzdžiais Vakarų, Vidurio ir Rytų Europoje, yra tiriamos buvusių Macikų lagerių komplekso memorializacijos galimybės.

Leidykla „Libra Memelensis“ pernai išleido Jolantos Norkienės-Kokkalis parengtą „Klaipėdos parko istoriją“. „Tai emocijų knyga“, – taip ją įvertino bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė. Išties visi turime savų prisiminimų, susijusių su šia miesto vieta. Albumas gausiai iliustruotas senomis nuotraukomis.

Darius Musteikis, iš Klaipėdos kilęs ir čia ilgai gyvenęs autorius, 2021 m. parašė du istorinius romanus apie viduramžių Mėmelį: „Čia bus Mėmelio pilis“ ir „Mėmelio komtūro kalavijas“. D.Musteikis dabar gyvena Vilniuje, tačiau Klaipėdos – gimtojo miesto istorija, jam visada buvo ir yra labai svarbi. D.Musteikio istorinius romanus išleido leidykla „Briedis“.

Poezijos ir dailės sąskambiai

Visų konkurso dalyvių čia tikrai neapžvelgsime, bet dar norėtųsi atkreipti dėmesį į tapytojo Ernesto Žvaigždino sudarytą knygą „Kas ten žino...“, skirtą jo brolio Romo Žvaigždino šviesiam atminimui. Ši nedidelė knygelė, puikiai telpanti kišenėje, išsiskiria ne tik turiniu, bet ir dizainu. Knygą sudaro dviejų brolių kūryba – Romo eilėraščiai – miniatiūros ir Ernesto tapybos kūrinių fragmentai. Leidinį labai sušildo nuotraukos iš asmeninio Ernesto archyvo ir jūros nugludintas medžio gabalėlis, kuriuo pervertas knygos viršelis.

Ypač gražus leidinys – Marytės Kuzmaitės eilėraščių knyga „Sankirta“ – tikras meno kūrinys. Knygą iliustravęs ir jos maketą sukūręs grafikas Romas Klimavičius itin subtiliai ir jautriai sujungė du menus – poeziją ir grafiką. Šią suvenyrinę knygą, grafikos kūrinių ir eilėraščių rinkinį, išleido S.Jokužio leidykla-spaustuvė.

Dar viena knyga, kuri tikrai sudomins klaipėdiečius, – aktorės Ingos Jankauskaitės eilėraščių rinkinys „Ir tai praeis“, ją taip pat išleido S.Jokužio leidykla-spaustuvė.

Visos knygos, dalyvaujančios konkurse, bus pristatytos visuomenei. Gyvi pristatymai, leidėjų, autorių ir skaitytojų prasmingi susitikimai jau prasidėjo ir jie vyks iki pat konkurso pabaigos, jei nesutrukdys pandemija. Bet biblioteka turi planą ir force majeure atvejui. Tuomet virtualūs knygų pristatymai bus rengiami „Kauno atžalyno“ padalinio įrašų studijoje.

Konkurso finansinis rėmėjas – bendrovė „Mūsų laikas“, informacinis rėmėjas – dienraštis „Klaipėda“.

Parodą sudaro dvi dalys – vienoje salėje Irmina eksponuoja savo diplominį darbą, 2011 m. sukurtą keturių dalių ciklą „Teesie šventas, mama, tavo vardas“, o kitoje – 2021 m. nutapytas drobes, vaiskiai mėlynais ir žaliais tonais džiuginančias bespalvės žiemos išvargintas akis. Jos kūrinių paroda – puota klasikinės tapybos gerbėjams ir puiki proga pasišnekučiuoti su tapytoja.

Artumos šviesa

– Irmina, jūsų tapybos ciklas „Teesie šventas, mama, tavo vardas“ – kas tai? Šeimos saga ar odė giminės moterims? Papasakokite apie šį kūrinį.

Išėjusieji gyvena čia pasilikusiųjų širdžių buveinėse, o atmintis apie juos yra šildoma dalijantis brangiais prisiminimais, bendromis maldomis ar šventomis giesmėmis, kurias giedame drauge susėdę.

– Jis turėjo atsirasti. Galvoju, kad mano vėlyvosios studijos buvo skirtos būtent tam diplominiam darbui sukurti. Ciklas „Teesie šventas, mama, tavo vardas“ yra mano, mano mamos, mano giminės moterų palaiminimas, reikšminga sveikimo proceso dalis. Per parodos atidarymą pusseserė man įteikė laišką, kuris yra absoliuti mistika. Vernisažo išvakarėse pusseserė susapnavo sapną: mano babytė Stanislava buvo atėjusi į mano parodą, vaikščiojo tarp mano paveikslų ir stebėjosi, kad tokios gražios mano ištapytos gėlės, tokios gražios „portigrapijos“, kur išpaišyta visa giminė, o centre ji pati su papuniu. Stebėjosi, kaip aš taip moku, sakė, ir pati kažkada paišiusi visokius kvietkus, kad būtų gražu. Viską, ką babytė sapne kalbėjo, pusseserė užrašė ir įteikė man kaip laišką iš anapus. Tas tekstas parašytas žemaičių skuodiškių tarme – taip, kaip kalbėjo babytė. Paskutiniai laiško žodžiai „Irmele, a to kartas pajunti, ka aš laimėno tava gyvenėmą iš dongaus“ man yra kaip patvirtinimas, kad viską padariau teisingai.

Giminė, šeima ir artimieji be prigimtinių bendrų savybių, fizinių panašumų, vienas kito širdyje palieka dalelę savęs ir iš pirmo žvilgsnio gal net nematomą vidinę artumos šviesą.

Išėjusieji gyvena čia pasilikusiųjų širdžių buveinėse, o atmintis apie juos yra šildoma dalijantis brangiais prisiminimais, bendromis maldomis ar šventomis giesmėmis, kurias giedame drauge susėdę. Mūsų giminėje tai įprasta – visi esame apdovanoti gera klausa ir gražiais balsais.

Visa tai ir yra įkūnyta tuose keturiuose mano paveiksluose.

Tapydama šį ciklą, į kiekvieną paveikslo personažą tiek esu įsižiūrėjusi, tiek akimis kiekvieną nuglosčiusi ir ištyrinėjusi. Būdavo ir neviltis, rankos svyra, ir vėl džiaugsmas, kai pavyksta. Žodžiu – prisimeditavau su jais. Kadangi buvau netradicinė diplomantė, brandaus amžiaus, apie mano diplominį darbą rašė spauda. Mama iki šiol saugo tą laikraštį su straipsniu ir mūsų, mano ir mamos, nuotrauka.

Tvarkinga eiga

Mano gyvenimas tik dabar pradeda vertis visu savo grožiu.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Net neabejoju, kad polinkis į menus atėjo iš ten.

– Kol man suėjo aštuoneri, gyvenome Telšiuose, prie ežero. Netoli tuomečio dailės technikumo ir kraštotyros muziejaus. Mano gatvė taip ir vadinosi – Muziejaus. Gyvenome name, kuriame kažkada buvo miesto pirtis, paskui policija su tardymo izoliatoriumi, apie kurį sužinojau jau daug vėliau iš jau Klaipėdoje sutikto labai puikaus žmogaus, kuris, būdamas dar vaikas, laikinai, kol remontavo jų namą, gyveno tame name po mumis. Ir jo tėvui buvo ne kas, nes buvo tardomas ir mušamas būtent ten. Namas su tokia spalvinga istorija niekaip negalėjo būti ramus užutekis, nors strategiškai puikioje vietoje. O namo gyventojai papildė jo savastį savo toli gražu ne pastelinėmis spalvomis.

Gyvenimas tekėjo tikrai nenuobodžia vaga. Kiemo vaikai buvo už mane vyresni, kurį laiką dar tikdavau kiemo žaidimams, paskui amžiaus tarpinis pasikeitė mano nenaudai, ir berniukams pasidarė įdomesni kitokie užsiėmimai, pavyzdžiui, išbandyti balandžio ištvermę, pririšus jo kojas prie ilgos virvės. Išliko įspūdis, greičiau jausmas, labai nuvargusio paukščio, kuris laikėsi iš paskutiniųjų.

Vienišumas nėra geras mažo vaiko palydovas. Vietoj išsidūkimo su bendraamžiais man teko visą jausmų perteklių nešiotis su savimi. Bet šalia yra ežeras, kurio pakrantėje vieną vasaros vakarą pamačiau vyrą, tapantį aliejiniais dažais. Savo išpūstas iš nuostabos akis matau iki šiol (pridėčiau tris šypsenas). Vėliau netoliese esančiame kraštotyros muziejuje mano dėmesį patraukė nedidelis tapytas moters portretas. Matau jį kaip gyvą iki šiol. Jis nebuvo vertingas kaip meno kūrinys, bet aš supratau, kad tai tapybos darbas. Man tada buvo maždaug ketveri ar penkeri.

Bilietas į muziejų kainavo penkias kapeikas, ir mūsų nepritekliai tuo metu nebuvo didelė kliūtis ten kartais užsukti. O ir šliaužioti, velkant koją už kojos, buvo galima ir neužeinant į vidų. Pro durų stiklą puikiausiai buvo matyti metalinė liūto skulptūra, šalia stovėjo patranka mediniu korpusu, ant jos buvo galima palaipioti.

Dailės technikumo teritorijoje buvo gausybė mokinių padarytų akmens skulptūrų. Nieko ypatingo, bet akiai yra kur užkliūti ir buvo peno fantazijai apie kažkokį kitokį pasaulį, su kitokiais žmonėmis.

Tokie buvo mano vaikystės klajonių plotai. O kur dar nemaža ežero pakrantė ir dėmesio verta bažnyčia, net dvi. Būdavo, kad manęs pasigesdavo, bet ne visada. Mama dirbo, tėtis prižiūrėjo dvynius, visi turėjo savų rūpesčių.

Kai pradėjau lankyti mokyklą, situacija nė kiek nepagerėjo, atvirkščiai, įkritau į kažkokį vargą. Susidūriau su perdėtu dėmesiu, kuris mane užgriūdavo jau beeinančią į mokyklą. Vos išėjusią į gatvę mane tuoj pat stumtelėdavo, patampydavo už rūbų, pradėjusią bėgti imdavo vytis. Įsiveldavau į nesibaigiančias gaudynes. Ypač per pertraukas.

Dabar, per laiko atstumą, matau, kokia tvarkinga eiga dėliojosi mano gyvenimas.

Siaubingai nuvargdavau. Bet mama gavo geriau apmokamą darbą kaime, ir mes išsikraustėme. Įkritau į kaimo vaikų globą kaip į pūkinius patalus. Vaikai buvo geri ir nuoširdūs. Dabar, per laiko atstumą, matau, kokia tvarkinga eiga dėliojosi mano gyvenimas.

Kažkoks kosmosas

– Ir studijos Telšių taikomosios dailės technikume (dabar VDA Telšių fakultetas), matyt, buvo nulemtos? O paskui, po ilgos pertraukos, studijavote tapybą Klaipėdos universitete. Kas pastūmėjo, palaikė, skatino? Juk reikia drąsos ateiti ir pareikšti: štai aš, tapytoja, priimkite mane.

– Studijos technikume nulemtos? Galima ir taip sakyti. Nors dėl jų reikėjo mesti smuiką. Dailė atrodė žemiškesnė profesija. O paskui, kai šviesaus atminimo tapytojas Linas Julijonas Jankus Klaipėdos universitete įkūrė Dailės katedrą, aš nedvejodama ten nuėjau. Tuo metu dirbau Klaipėdos muzikiniame teatre siuvyklos vedėja ir studijos man atrodė kažkoks kosmosas. Iki šiol nesuprantu, kaip sugebėjau baigti. Drąsos pareikšti apie save kaip tapytoją man suteikė suvokimas, kad nebūsi visiems gražus. Jei tau patinka tai, ką darai, tai būtinai atsiranda žmogus, kuris pajaučia tavo emociją ir priima tavo kūrinį. Viskas labai paprasta.

– Esate puikiai įvaldžiusi portreto žanrą. Labiausiai stebina vaikų portretai. Bepigu tapyti pagyvenusį žmogų, jo veide įrašytos patirtys, gyventi metai, o vaiko veide to nėra. Jūs kažkokiu stebuklingu būdu vaikų veiduose įžvelgiate esmę, besiformuojančią asmenybę, su charakteriu, išskirtinumu. Kaip tai pavyksta?

– Baigusi studijas nutapiau kelis paveikslus su vaikais. Būtų miela surinkti juos į vieną vietą ir pasidžiaugti. Jokios paslapties čia nėra – kai užmezgi ryšį su vaiku, iš paveikslo į tave teka ta besąlyginė meilė, kurią jis spinduliuoja. Ir viskas vyksta natūraliai. Man pačiai gera prisiminti tą procesą.

Norėjau tapyti vaikus. Surengti parodą iš paveikslų, kuriuose būtų suaugusių žmonių vaikystės portretai. Dar nežinau, kas bus, o kita paroda jau greitai (vasarą I. Viningienės paroda numatyta Giruliuose). Tapyboje su kiekvienu kūriniu, su kiekvienu ciklu viskas prasideda iš naujo. Virgis (tapytojas Virginijus Viningas) sakė, kad jis patiria tą patį. Man jo nuomonė labai svarbi. Bet jo įdirbis didesnis, tai ir „gadinimo“ periodai daug trumpesni.

Naujas slenkstis

– Jūsų tapyboje yra buvęs bijūnų periodas, beje, lemtingas, žymintis kūrybinės sėkmės pradžią. Papasakokite apie jį.

– Mano gyvenime yra buvęs labai ilgas laikotarpis be tapymo. Poetė Dalia Bielskytė, viena iš labai svarbių moterų mano kūrybiniame kelyje, nutraukė šį periodą. Vakarojome su moterimis po vieno parodos atidarymo, nepamenu, kuriai šovė mintis, kad reikia namie turėti paveikslą su bijūnais – moteriškai sėkmei. Kur tokių gauti? Aš pasakau, kad galiu nutapyti tų bijūnų, jei reikia. Į mano pažadą greitai sureagavo Dalia ir pasiūlė dalyvauti jos kuruojamoje parodoje „Moterys moterims“. Tai ir buvo labai simboliškas mano pirmasis išėjimas į viešumą. Labai stipriai jutau tą virsmą, naują slenkstį mano gyvenime. Į savo parodos atidarymą važiavau kaip į gimdymą. Išgyvenau daugybę prieštaringų emocijų. Man svarbi buvo mano vyro reakcija, jo vertinimas. Jis gerai įvertino mano darbus, ir man palengvėjo. Projektas „Moteris – moterims“ puikiai atliko savo misiją – atnešė man sėkmę.

– Ne kartą girdėta frazė: „Moteris išlaisvėja tada, kai užauga vaikai“. Kada išlaisvėjote jūs?

Moteris išlaisvėja tada, kai pasveiksta, kai išsigydo santykius su mama ir artimaisiais, kai dėl išgyvenimų, savigraužos ir per didelio širdies skausmo neišsenka jos gyvybiniai resursai.

– Moteris išlaisvėja tada, kai pasveiksta, kai išsigydo santykius su mama ir artimaisiais, kai dėl išgyvenimų, savigraužos ir per didelio širdies skausmo neišsenka jos gyvybiniai resursai. Man šis gijimo periodas truko ilgai, bet geriau vėliau nei niekada. Mano gyvenimas tik dabar pradeda vertis visu savo grožiu. Jis visada buvo gražus, bet baimės akys buvo plačios, ir aš mačiau iškreiptą tikrovės vaizdą. Laimė, visada jaučiau angelų sargų globą. Kartais atrodydavo, kad mane kažkas už pakarpos pervilkdavo per išbandymus.

– Pasikalbėkime apie mėlynąjį periodą jūsų tapyboje. Kaip atsitinka, kad imate ir įsijaučiate į kokią nors vieną spalvą? Štai naujausiuose darbuose – labai daug mėlynos.

– Šią vasarą, kai vėl pradėjau tapyti, labai norėjau žalios ir mėlynos derinio. Peizažai tam puikiai tiko. Paskui mane tiesiog užvaldė mėlyna. Pamaniau, kad mėlyna – tai pradžios spalva, nes ir Virgio kūryboje buvo toks periodas, kai jis pradėjo vaduotis iš tamsių spalvų. Mėlyną spalvą į mano tapybą prikvietė ir „Mėlynoji vakarienė“ – graži šventė, kurioje esu dalyvavusi. Kaip nuostabu, kai spalva sukuria atmosferą, skirtą džiaugtis ir švęsti. Turėjau nuotraukų iš tos šventės, beliko tik pasinerti į tą būseną ir tapyti.

Sutampa skoniai

– Negaliu nepaklausti, ar lengva gyventi su talentingu tapytoju? Kokia jūsų šeimos istorijos pradžia?

– Kai mudu su Virgiu susipažinome, jis buvo baigęs pirmą kursą Vilniaus dailės institute, o aš tuo metu jau buvau baigusi mokslus Telšių dailės technikume, gyvenau ir dirbau Klaipėdoje. Virgis toliau studijavo apsunkintu režimu – jau turėdamas šeimą. Po antro kurso aš atvažiavau į bendrabutį Vilniuje jau su Adomu. Prieš Virgio diplominio darbo gynimą gimė Jurgis. Kai baigė institutą, keturiese atvažiavome į Klaipėdą, ir čia gimė Mykolas. Apie mano kūrybą nebuvo kada galvoti.

– Kaip jūsų vyras vertina jūsų kūrybą? Ar atsižvelgiate į jo nuomonę? Ar leidžiate sau kritikuoti jo kūrybą?

– Virgis mano darbus vertina gerai. Kitaip nebūtų parodos, nes blogų darbų jis tiesiog neleistų kabinti. Su kritika būna visaip. Jo kritika kartais smogia kaip sunkioji artilerija. Suprantu, kad darbas su mokiniais nelengvas, ir po sunkios darbo dienos jam ne visada sekasi surasti tinkamų žodžių. Bet pamažu įgaunu tvirtumo neįsižeisti. Man nepatinka žodis „kritika“, labiau tiktų „pagalba“. Mes padedame vienas kitam. Aš jam irgi pasakau, kas jo viename ar kitame paveiksle man kliūna – dažniausiai techniniai dalykai: spalva, šviesa, kompozicija.

– Ar gyvendami kartu du kūrėjai nesupanašėja?

– Manau, kad stilistiškai supanašėti neįmanoma, mudviejų tapymo manieros skirtingos. Tiesiog sutampa mūsų skoniai. Nors charakteriai – nelabai. Kartą kaip išbadėję lakstėme po visą Londoną, kol viename muziejuje radome abiem patinkantį paveikslą. Tada abu lengviau atsidusome: galime skristi namo. Tai buvo Davido Hockney paveikslas „My Parents“ („Mano tėvai“).

Iš noro padėti

– Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su regos negalią turinčiais vaikais ir kaip jums atėjo į galvą mintis imtis kitokios leidybos? Kol esame sveiki, nesusimąstome, kad yra kitokių, kitaip gyvenančių žmonių. Ar toji pažintis jūsų gyvenime buvo lemtinga?

Mano knygos padeda suvokti ir pažinti kitokį pasaulį, jį priimti, pamilti ir su vaikais kalbėtis apie gilesnius dalykus – atjautą, toleranciją, empatiją.

– Pirmoji mano pažintis su vaikais neregiais prieš dešimtmetį man pačiai buvo labai netikėta. Tuo metu studijavau Vilniaus universitete ir buvau sugalvojusi tokį projektą – norėjau išleisti kalendorių su regos negalią turinčių vaikų piešiniais. Per projektą artimiau susipažinau su tokiais vaikais ir mane labai stipriai paveikė jų problemos ir kultūrinės atskirties mastas. Pagalvojau, kad norėčiau jiems padėti. Dar nežinojau, kaip ir ką galiu padaryti, bet noras buvo begalinis. Tada prisiminiau tokią istoriją: mano mama Birutė Jokužienė gal prieš 20 metų buvo sugalvojusi šeimos leidykloje išleisti abėcėlę Brailio raštu. Tėvų leidykloje buvo tokia technologija, bet tuomet mamos sumanymas nepavyko – taškeliai atsispaudė neryškiai, perskaityti buvo neįmanoma, ir sumanymo buvo atsisakyta. Bet tas prisiminimas mane užvedė ant tako ir pagalvojau, kad reikia pabandyti. Nusprendžiau, kad kalendorius su regos negalią turinčių vaikų piešiniais turi būti išleistas Brailio raštu, nes kaip kitaip jie pamatys savo kūrinius, pajaus juos ir galės pasidžiaugti.

E.Jokužytė su neregiais vaikais surengė daugybę edukacinių užsiėmimų mokyklose ir bibliotekose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ar jūsų šeimos spaustuvė (Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė) buvo pasiruošusi tokiam eksperimentui?

– Nebuvome pasiruošę, reikėjo laiko, kantrybės, daugybės bandymų, atnaujinimų, investicijų. Bet mano širdis jautė, kad turi pavykti, kad galima tai padaryti. „Tėti, bandom“, – nedaviau ramybės savo tėčiui S.Jokužiui. Pirmasis mūsų bandymas nepavyko, taškeliai buvo neperskaitomi, bet užsispyriau ir prikalbinau tėtį mėginti dar ir dar kartą, prašiau patobulinti technologiją, pagalvoti, ką galima dar padaryti. Tėtis, pasitaręs su spaustuvės meistrais, galiausiai surado sprendimą ir mums pavyko Brailio raštu atspausdinti kalendorių „Aš regiu savo širdimi“. Naują kūrinį testavau, patikrinau, ar vaikai pirštukais gali perskaityti Brailio raštą. Koks buvo džiaugsmas, kad mano užsispyrimas pasiteisino – vaikai jautė tuos taškelius, perskaitė tekstą ir užčiuopė iliustracijas.

Graži, tikra, iliustruota

– Norėjote, kad neregiai vaikai turėtų savo knygų?

– Rengdama kalendorių, susipažinau ne tik su vaikais neregiais, bet ir su jų tėveliais, ateidavau pas juos į namus. Kartą paprašiau, kad vaikai parodytų man savo knygeles, o jie man sako: „Mes neturime knygelių. Jų galime trumpam parsinešti iš aklųjų bibliotekos, o paskui reikia grąžinti atgal.“ Atsakymas mane pribloškė – regintys vaikai turi gausybę knygų, o šie visai nuskriausti, neturi nė vienos savo knygos. Kokia neteisybė! Vienas vaikas parodė iš bibliotekos parsineštą knygelę – ten buvo tik susegti balti lapai be jokių iliustracijų.

Ir aš pradėjau galvoti apie knygelę vaikams – gražią, tikrą, su iliustracijomis. Taip 2014 metais ir gimė mano pirmoji studentiška knyga „Eglė žalčių karalienė“. Ir viskas – aš supratau, kad tai mano kelias.

Susitikimas su neregiu Grigu Sakaliu.

Tradiciškai grožinė literatūra neregiams vaikams leidžiama labai mažais tiražais – vos 10–15 knygų per metus. Iliustracijų jose nėra. Mano knygos spausdinamos 200–300 egzempliorių tiražu, penktadalį tiražo visada padovanojame neregiams. Žmonės ar įmonės prisideda prie iniciatyvos „Padovanok knygą neregiui“, jų dėka galime leidinius dovanoti ugdymo centrams ir asmeniškai vaikams neregiams. Tokios mūsų dovanos suteikia galimybę regos negalią turintiems vaikams džiaugtis savo asmeniška spalvota knyga su taktilinėmis iliustracijomis.

Socialinis verslas – leidyba

– Kitais metais minėsite savo socialinio verslo – knygų leidybos reginčiųjų ir Brailio raštu – dešimtmetį. Kaip dabar reaguoja visuomenė į jūsų socialinę leidybinę veiklą? Ar sulaukiate pripažinimo, paramos, pagalbos?

– Šioje leidyboje mes jau dešimtmetį, esme išleidę aštuonias knygas. Kiekviena knyga išeina vis tobulesnė, gražesnė. Sulaukiame pripažinimo ir įvertinimo. Kiekvienas mūsų knygos įvertinimas man yra didžiulis paskatinimas ir patvirtinimas, kad turiu eiti tuo keliu. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija Vilmo Narečionio iliustruotas Leonardo da Vinči pasakas „Sparnuotosios raidės“ išrinko gražiausia 2015 metų Lietuvos knyga. Knyga buvo įtraukta į tarptautinį katalogą „The White Ravens, 2016“. Katalogą sudaro 200 knygų 42 kalbomis iš 60 šalių. Pernai mūsų išleista knyga „Neringa ir Naglis“ atrinkta rengiamam pasauliniam IBBY (angl. International Board on Books for Young People – Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba) katalogui. Į šį katalogą iš viso pasaulio atrenkama tik 40 knygų, skirtų žmonėms su negalia. Ir mūsų knyga „Neringa ir Naglis“ pateko į šį katalogą! Sulaukusi tokių įvertinimų suprantu, kad mano kuriamos knygos patinka žmonėms.

Karantino metu E.Jokužytė sumanė ir veda vaikams skirtas nuotolines edukacines pamokas „Neregimas pasaulis“. (Asmeninio archyvo nuotr.)

O dėl paramos... Tas mano darbas tikrai nepelningas, tai daugiau savanoriška veikla. Bet aš paraleliai leidžiu knygas įprastuoju raštu. Visi, perkantys knygas, pažymėtas mano sukurtu „Taško istorijos“ prekiniu ženklu, prisideda prie knygų Brailio raštu leidybos. Dar esame sugalvoję verslo dovanas – kuriame kvapus. Tokia iniciatyva yra abipusiai naudinga. Taip ir verčiamės.

Prisideda žymūs žmonės

– Į socialinę knygų leidybą įsitraukia žinomi Lietuvos žmonės: Nomeda Marčėnaitė, Marijonas Mikutavičius, Aistė Smilgevičiūtė, Andrius Rožickas, Žilvinas Žvagulis ir didelis būrys kitų. Kaip jums pavyksta juos prisikviesti? Gal jie savanoriauja? Ar išvis sulaukiate savanorių pagalbos?

– Savanoriai yra labai skirtingi. Kai reikia savanorių pagalbos, aš jų ieškau. Ypač reikalinga savanorių pagalba Vilniaus knygų mugėje, kur turime du stendus. Tada į pagalbą kviečiu draugus, draugų tėvus, pažįstamus. O žymūs žmonės tiesiog noriai prisideda. Aš ateinu pas juos, pasidaliju savo idėjomis, pasakoju, ką ketinu daryti, ir klausiu, ar prisidės kuriant knygą. Atsakymas būna užtikrintas: „Žinoma.“ Menininkė N.Marčėnaitė iliustravo knygą „Užsimerk” ir savanoriškai dalyvavo įvairiuose edukaciniuose projektuose, prisidedančiuose prie kultūrinės neregių vaikų integracijos. Žmonėms patinka mano veikla ir jie įsitraukia į mano projektus. Prašydama pagalbos, visada suprantu, kad žmonėms reikia gyventi, jie negali visko daryti dovanai, bet tikrai labai daug sulaukiu neatlygintino gerumo ir talkos. Ž.Žvagulis savo studijoje „Zuzi Records“ visada geranoriškai įgarsina mūsų leidžiamas knygas ir pagamina kompaktinius diskelius. Tai didžiulė savanoriška pagalba.

Atverti vaikų fantaziją

– Leidžiate vaikų su regos negalia kūrybą arba įtraukiate juos į knygų kūrimą. Kaip surandate tuos talentingus vaikus ir kaip jie vertina galimybę būti išgirstiems, pripažintiems?

– Toks mano pasirinktas kelias. Daug bendrauju su regos negalią turinčiais žmonėmis ir matau, kokie jie gabūs, talentingi. 2017 metais išleidome neregės pianistės, kompozitorės ir poetės Silvijos Beatričės Petkevičiūtės poezijos knygą „Sielos preliudai“, 2018-aisiais Joniškio bendruomenės ir mokyklos iniciatyva 100 egzempliorių tiražu išleidome neregio berniuko Redo Olšausko eilėraščių knygą „Jeigu aš matyčiau“. Ją iliustravo Redo klasės draugai.

Aš noriu, kad žmonės sužinotų apie tuos vaikus. Regos negalią turinčių vaikų kūrybos leidyba stiprina jų pasitikėjimą savimi, drąsina kurti, motyvuoja gyventi visavertį gyvenimą.

Pamoka su legenda pakvietė į susitikimą su nerege Vaida Butautaite. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Knygą „Neringa ir Naglis“ iliustravo neregys berniukas R.Kelpša. Jį pažįstu nuo aštuonerių metų, dabar jam 15, ir aš mačiau, kaip jis augo, kaip skleidėsi jo kūryba. Reinoldas, padedamas dailės mokytojos Skaidrės Butnoriutės, pažįsta pasaulį ir sugeba puikiai jį perteikti per savo kuriamus vaizdus.

N.Marčėnaitės iliustruotą knygą „Užsimerk“ sukūrė regintys vaikai. Kūrybiniame projekte dalyvavo 85 mokyklos, mokytojų paraginti vaikai rašė pasakas „Ką aš matau užmerktomis akimis“. Vaikai sukūrė 150 pasakų, į knygą atrinkome šešias įdomiausias. Žinau, kaip smagu vaikui turėti knygą, kurioje yra jo sukurta pasaka.

Esu išleidusi ir savo knygą „Marsiečių abėcėlė“, kurią sukūriau kartu su reginčiais vaikais. Projekte dalyvavo 350 vaikų. Aš kaip knygos autorė mokiau vaikus kūrybiškai rašyti istorijas. Mano užduotis buvo atverti jų fantaziją. Skatinau laisvai kurti, negalvojant apie rašinio struktūrą, apie privalomas pasakojimo dalis – įžangą, pabaigą. „Leiskite sau ir savo herojams skraidyti“, – raginau vaikus.

Išmokė matyti širdimi

– Nuo 2014 metų dalyvaujate I.Kanto bibliotekos rengiamuose Klaipėdos metų knygos konkursuose, kasmet nustebindama gražiausios knygos rinkimo komisiją ypatingais savo leidiniais. Visos jūsų leidžiamos knygos yra labai skirtingos – kiekviena vis kitokia: skiriasi formatai, iliustracijos, leidinių koncepcijos. Kas inspiruoja knygų meninį sprendimą, kur semiatės idėjų? Ar kiekvienai knygai suburiate vis kitą komandą?

– Taip, kiekvieną knygą kuria vis kita komanda. Naujas kūrinys pirmiausia gimsta mano galvoje, aš turiu savo idėjų, suburta komanda – savų minčių, tada mes kalbamės, diskutuojame, taip atsiranda kūrybinė sinergija ir gimsta originali idėja. Kartu sugalvojame, kokia bus knygos forma, kokį popierių pasirinksime, kas knygą iliustruos, kas rašys tekstus, kas redaguos, įgarsins ir taip toliau. Knyga – didelis kolektyvinis darbas.

Knygos „Neringa ir Naglis“ iliustravimo procesas. E.Jokužytė su R.Kelpša. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Naujausios knygos – V.Miliūno sukurtos senelio pasakos „Neringa ir Naglis“ iliustravimui neturėjau jokios idėjos, nežinojau, kas ir kaip iliustruos tą knygą. Sugalvojau vėl suburti vaikus, kad jie sukurtų iliustracijas. Vaikai noriai įsitraukia į tokias veiklas. Kūrybiniame procese dalyvavo vaikai iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos. Pasirinkau Reinoldą, nes manau, jis kaip jaunas menininkas yra vertas, kad apie jį sužinotų. Berniuko istorija – unikali, jis niekada savo akimis nėra matęs nei saulės, nei kopų, nei paukščių, nežino, kokios spalvos yra dangus ar jūra, tačiau jo dailės mokytoja S.Butnoriutė išmokė jį matyti širdimi. Ir, koks stebuklas, iš antrinių žaliavų – įvairiausių faktūrų popieriaus, naudojamo pakuotėse, jis sukūrė nuostabias reljefines iliustracijas, kuriose dera ne tik faktūros, bet ir spalvos. Kaip jis tai sugeba – kažkoks stebuklas. Knyga išleista dviem formatais – regintiems ir neregintiems skaitytojams. Tikiuosi, kad regintys vaikai, vartydami tą knygą, supras, kad galima skaityti ne tik akimis – yra ir kiti pojūčiai, tik juos reikia ugdyti.

Ši ir kitos mano išleistos knygos tinka vaikams, turintiems skaitymo sutrikimų, arba tiems, kurie gyveno užsienyje ir nebemoka lietuviškai skaityti. Mano interaktyvios knygos skatina pamėgti skaitymą, nugalėti nesuvokiamo teksto baimę. Taip pat mano knygos yra puiki edukacinė priemonė tiek mokykloms, tiek tėvams, jos padeda suvokti ir pažinti kitokį pasaulį, jį priimti, pamilti ir su vaikais kalbėtis apie gilesnius dalykus – atjautą, toleranciją, empatiją.

Pažinti kitokį pasaulį

– Žavi jūsų vykdoma socialine edukacine veikla. Norėtųsi, kad jūsų knygos būtų integruojamos į vaikų dorovinį ir etinį mokymą mokyklose, darželiuose. Įvairi kultūrinė-socialinė edukacija, kurios pripildyta jūsų veikla, galėtų būti ne tik projektinė, o nuolatinės tolerancijos, empatijos ugdymo programos dalis, tiesa?

– Ačiū, kad paklausėte, mes tai darome jau maždaug penkerius metus. Iki pavasario karantino rengėme gyvus edukacinius „Kultūros paso“ užsiėmimus, aš važiuodavau su neregiais į mokyklas, pasakodavau regintiems vaikams, kaip gimsta mūsų knygos, žaidimo forma užrištomis akimis vaikai pirštais pažindavo knygose paveikslėlius, o gyva pažintis su neregiais jiems leido iš arčiau pažinti šių žmonių gyvenimą. Kaip smagu būdavo, kai į „Pažinkime neregimą pasaulį“ susitikimus vaikai atsinešdavo mano išleistų knygų.

Karantino metu, kaip alternatyvą šiems susitikimams, pagal knygų turinį sukūriau nuotolines edukacines pamokas „Neregimas pasaulis“, kurias iš dalies finansavo Kultūros taryba. Mokyklos gali užsisakyti tokias pamokas, jos vyksta maždaug po dvi valandas, kiekviena pamoka gali būti integruojama į pagrindinių dalykų mokymą – pasaulio pažinimą, dorovinio ugdymo, lietuvių literatūros ir dailės temas. Pagal knygų turinį dabar yra sukurtos trys pamokos: „Pamoka su Leonardu da Vinčiu“, „Pamoka su Jūrate ir Kastyčiu“, „Pamoka su knyga „Užsimerk“.

Tokių pamokų metu vaikai sužino ne tik apie mano išleistas knygas, pritaikytas neregiams, jie įgyja specialiųjų žinių apie pojūčius, Brailio raštą, susipažįsta su knygų iliustruotojais, kurie pasakoja kaip gimsta liečiamos iliustracijos, išgirsta ir neregių jaunuolių gyvenimo istorijas, sužino apie jų kūrybinius gabumus. Pamokas praturtina įvairios kūrybinės užduotys, klausimai, net savotiški testai, kurie parodo, kaip edukacija keičia vaikų žinias apie neregių pasaulį. Ir aš matau, kaip keičiasi vaikų mąstymas, supratimas. Prisijungiu nuotoliniu būdu ir, bendraudama su vaikais, mokau juos suprasti, pažinti kitokį pasaulį. Nuotolinio ugdymo „Neregimas pasaulis“ pamokose padedu įsijausti į kitų žmonių būsenas ir priimti save tokius, kokie esame, ir kitus tokius, kokie jie yra. Juk mes visi esame skirtingi, unikalūs ir įdomūs savo skirtybėmis. Tikiu, kad vaikai, įgydami gebėjimą empatiškai reikštis, išmoks kurti draugiškesnius santykius ir suprasti vieni kitus. Taip savo knygomis ir pamokomis prisidedu prie vaikų tolerancijos ir empatijos ugdymo.