-
Operos grando V. Noreikos balsas – aukso fonde
Jis niekada neatsisakydavo dalyvauti išskirtiniuose renginiuose, repetuodavo tiek, kiek reikėdavo, neparodydamas, kad jis – žvaigždė. Paskutinį savo interviu, kaip „Dainų dainelės“ konkurso pirmininkas, jis LRT davė vasario viduryje.
Akivaizdu, bet neįtikėtina – pirmasis, išskirtinis solinis V. Noreikos koncertas LRT didžiojoje studijoje po nepriklausomybės atkūrimo buvo surengtas ir įrašytas tik 2015 m. Kodėl?
Kaip prisiminė LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, maestro niekada pats nesisiūlė, o jam lįsti į akis ir siūlyti surengti koncertą televizijoje atrodydavo lyg ir nepatogu. Juk – toks grandas. Atrodytų, ar įmanoma jam būtų patarinėti, kaip jis turėtų elgtis?
Maestro niekada pats nesisiūlė, o jam lįsti į akis ir siūlyti surengti koncertą televizijoje atrodydavo lyg ir nepatogu. Juk – toks grandas.
„Kai nutarėme, kad vis dėlto 2015-aisiais – jubiliejiniais V. Noreikai metais, kai jis šventė 80-metį, būtų svarbu surengti ir mūsų didžiojoje studijoje įrašyti jo solinį koncertą, maestro sutiko. Žinoma, tam tikrų derybų prireikė, bet jos buvo rimtos ir labiau dalykinės, liečiančios tik koncerto kokybę“, – prisiminė A. Siaurusevičius.
2015 m. spalį LRT įrašė ir iškilmingą jubiliejinį V. Noreikos koncertą Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Dalyvavo V. Noreika ir LRT radijo 90-mečio iškilmėse Kaune, ir LRT televizijos 60-mečio jubiliejiniame koncerte Vilniuje, ir sezono atidaryme 2017 metais. Beveik prieš dešimtmetį sutiko dainuoti konkurso „Triumfo arka“ koncertuose ir buvo jo žiuri nariu. Todėl LRT aukso fonde amžiams išliks neįkainojami V. Noreikos dainavimo įrašai.
Be to, apie operos grandą buvo sukurti ir du LRT televizijos dokumentiniai filmai – režisierės Virginijos Vareikytės „Veidas už balso“ ir Laimos Lingytės „Briliantinis tenoras“.
„Kai rengdavomės koncertams, įrašams ar LRT šventėms, kuriose sutikdavo dalyvauti V. Noreika, dėl jo pasirodymų niekada nebuvo kilę jokių problemų ar nesusipratimų. Jis niekada nevėluodavo, repetuodavo tiek, kiek reikėdavo, visada būdavo pasiruošęs ir dar sugebėdavo pabendrauti su visais LRT darbuotojais, nestokodamas dėmesio ir humoro“, – pasakojo LRT vyriausioji režisierė Asta Einikytė.
Paskutinį kartą interviu LRT televizijai V. Noreika, būdamas konkurso „Dainų dainelė“ komisijos vadovu, davė šių metų vasario viduryje.
„Kalbėjomės su maestro jo namuose, Antakalnyje. Jis labai džiaugėsi, kad iki šiol gyvuoja „Dainų dainelė“, kad konkursą remia Švietimo ir mokslo ministerija, kad jo metu kreipiamas dėmesys į lietuvių liaudies dainas ir per jas puoselėjama lietuvių kalba. Atsisveikinant susitarėme, kad būtinai LRT surengsime koncertą, skirtą maestro 85-mečiui. Deja...“ – visai nesenais prisiminimais dalijosi LRT televizijos žurnalistė Zita Radvilienė.
Tai, kad V. Noreikai buvo svarbūs pasirodymai renginiuose, įrašai ir jo paties koncertai, byloja ir viena šmaikšti istorija, kuria jis prieš keliolika metų pasidalijo su A. Siaurusevičiumi: „Prieš vieną iš koncertų LRT maestro man papasakojo, kad būdamas stažuotėje legendiniame Milano teatre „La Scala“ 1965–1966 m. įsigijo puikius itališkus koncertinius batus, kuriuos išsaugojęs iki šiol ir avi tik per ypatingus savo pasirodymus. Jais jis visada avėdavo ir koncertų LRT metu. Kai susitikdavome televizijoje, jo paklausdavau, ar tai – vis dar tie batai? V. Noreika tik su jam būdinga šelmiška šypsena nuramindavo, kad – tikrai tie.“
-
Babriškių klebonas: čia buvo V. Noreikos širdies parapija 1
P. Čivilis, likus vos dienai iki mirties, aplankė V. Noreiką namuose Vilniuje ir jo paties prašymu suteikė ligonių patepimo sakramentą. Aplankydavo maestro kunigas ir anksčiau. Nors V. Noreika ne vienerius metus kovojo su sunkia liga, pasak P. Čivilio, iki paskutinės dienos žinomas operos dainininkas tikėjosi pasveiksiąs ir net planavo, kaip jau buvo įprasta daugelį metų, Babriškių bažnyčioje dainuoti ir per šių metų Sekmines.
„Babriškės Virgilijui buvo širdies parapija. Jis su Loreta atvažiuodavo ir Kalėdų pirmąją dieną, ir per Velykų Didžiojo tridienio apeigas. Jeigu sutrukdydavo koncertai, atvažiuodavo prieš šventes. O jau Sekminių beveik niekada nepraleisdavo. Labai mėgdavo prie bažnyčios pabendrauti su žmonėmis. Dažnai man prisipažindavo, kad pasiilgsta tų baltų moterų skarelių“, – šviesius prisiminimus sklaidė kunigas.
Kai su žmona 2007 m. ruošėsi sidabrinėms vestuvėms, net neabejodamas V. Noreika pasirinko Babriškių bažnyčią. Prieš tai prisaikdino P. Čivilį absoliučiai niekam apie jų asmeninę šventę neprasitarti.
„Tylėjau. Šventas reikalas. Jeigu kunigas netylės, tai kuo daugiau pasitikėti? Bet po kokio mėnesio Virgilijus pats kažkam prasitarė, mačiau net straipsnį laikraštyje“, – šyptelėjo P. Čivilis.
Klebonui dar sunku patikėti, kad šiemet per Sekmines jis jau nebepamatys V. Noreikos, neišgirs jo dainų, nepabendraus per jau tradicija tapusias vaišes pavėsinėje, šalia bažnyčios. Šventėms Babriškėse maestro turėjo net specialų repertuarą.
Kurį laiką kartu su V. Noreika per bažnytines šventes dainuodavo taip pat šviesios atminties vargonininkas Antanas Laugalis, kurio parapija neteko praėjusių metų spalį.
„Tikėjimas, kaip ir įkvėpimas, – kaip ugnelė. Plevens, šildys, kol bus pakurstoma. Manau, kad Virgilijus buvo giliai tikintis žmogus. Jis labai pagarbiai elgėsi Bažnyčios atžvilgiu, per mišias, kartais net blogai jausdamasis priklaupdavo nors vienu keliu“, – pasakojo P. Čivilis.
V. Noreiką kunigas laiko ne tik savo parapijiečiu, bet ir moraliniu autoritetu. Prisimindamas paskutinius susitikimus ir pokalbius, susimąstė: „Net nežinau, ar labiau mirštančio savo tėvo gailėjau, ar – Virgilijaus. Labai dėl jo išgyvenu.“
Suteikęs V. Noreikai ligonių patepimo sakramentą, grįžęs į Babriškes, kunigas meldėsi už maestro, prašydamas Dievo, sumažinti jo skausmus.
Sužinojęs, kad dainininkas jau iškeliavo Anapilin, šeštadienio vakarą aukojo mišias, kuriose dalyvavo ir Noreikų sodybą Žilinų kaime prižiūrėjusi ir artimai bendravusi Uždavinių šeima.
„Mišios labai padeda sunkiems ligoniams. Virgilijus laikėsi tvirtai. Gyveno didele viltimi, kad įveiks ligą. Mes su juo dažnai pasikalbėdavo apie įvairius gyvenimiškus ir moralės dalykus. Nė vienas iš mūsų nebuvo pamokslautojas arba mokinys, nes juk jei nori kažką išgirsti, kažkuo pasidalinti, tai nebūtina vienam sėdėti tarsi mokyklos suole, o kitam būti už katedros linijos. Galima kalbėtis ir virtuvėje“, – atviravo P. Čivilis.
Svarstydamas, kaip būtų galima įamžinti V. Noreikos atminimą, jis teigė manąs, kad jį ir jo žmoną Loretą derėtų paskelbti šimtmečio pora: „Jų santykis vienas su kitu buvo, kaip reta, itin gražus, pagarbus. Sunku bus Loretai be jo. Padėsim jai, kuo tik galėsim.“