Anokia naujiena, kad vaistiniai augalai sveikatai stiprinti ir ligoms gydyti naudojami tūkstančius metų. Daug amžių liaudies medicinos paslaptys buvo perduodamos iš kartos į kartą.

Dabar – kiti laikai: augaluose esančios veikliosios medžiagos moksliškai ištirtos ir įvertintos, o augaliniai vaistai, skirti gydymui, vis labiau pripažįstami bei vartojami net gydytojų.

Šiandien galime žinoti, kiek, pavyzdžiui, kmynai ar anyžinė ožiažolė turi turėti eterinio aliejaus ir kokia turi būti jo koncentracija, kad būtų poveikis ligos simptomų malšinimui ir gydymui. Arba vaistai iš gebenių – turime žinoti ne tik pagrindinių junginių kiekį, bet ir kokiu santykiu jie turi būti sudėti vaiste, kad turėtų kvėpavimo takus atpalaiduojantį poveikį kosulio ar bronchito atveju.

Esame įsitikinę, kad tai paprastas procesas, – nuskini augalą, užpili spiritu ir turi vaistą. Griežti augalinių vaistų tyrimai atliekami ne veltui.

Sintetinius vaistus pagaminti yra gerokai paprasčiau nei augalinius. Todėl pastarųjų tiek nedaug. Patiems renkant augalus būtina pasidomėti, ar jie tikrai saugūs. Pasirodo, visiems gerai žinomą ankstyvąjį šalpusnį, kurį mūsų senoliai vartodavo peršalimui gydyti, po ilgalaikių tyrimų išbraukė iš vaistinių augalų registro.

Vieni iš saugiausių tradicinių augalinių vaistų yra tinktūros, kurios gaminamos daugiau kaip 100 metų. Pirmosios vaistažolių užpiltinės pradėtos gaminti dar romėnų laikais, naudojant vyną. Tradiciniais augaliniais vaistais laikomi preparatai, turintys 30 metų patirtį ir ne mažiau kaip 15 metų vartojami Europoje.

Augalai nėra švęstas vanduo – tai aktyvūs biologiniai junginiai. Siekiant išvengti negalavimų ar šalutinio poveikio, augalinius preparatus turime rinktis patikrintus ir naudoti atsakingai.