Statistikos departamento duomenimis, antrąjį šių metų ketvirtį vidutinis metinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje sudarė 2355,7 litus. Per ketvirtį šis rodiklis išaugo 1,7 proc., o palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus vidutinis bruto atlyginimas šalyje padidėjo 4,6 proc. Sparčiau už šalies vidurkį per metus algos augo privačiame sektoriuje. Realusis darbo užmokestis (atmetus kainų komponentės įtaką) palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu ūgtelėjo 1,1 proc., o per metus – 4,9 proc.

Metinį darbo užmokesčio augimą Lietuvoje lėmė minimalios mėnesinės algos didinimas, gerėjantys našumo rodikliai bei tik stiprėjančios struktūrinės darbo rinkos problemos. Ekonomikai dirbant didėjančiu pajėgumu, vis daugiau įmonių susiduria su tinkamos kvalifikacijos darbuotojų trūkumu net ir esant dviženkliam nedarbo lygiui. Darbo jėga seklėja ir dėl emigracijos, ir „protų“ nutekėjimo procesų. Tai verčia darbdavius vilioti darbuotojus patrauklesniais atlyginimais.

Vartotojų kišenių netuština išsikvėpusi infliacija. Kainų kreivę spaudžia žemyn palankios energetinių žaliavų kainų tendencijos pasaulio rinkose, pinganti nafta ir su "Gazprom" sutarta žemesnė dujų kaina, Lietuvos gyventojams žadanti daug pigesnį šildymo sezoną. Be to, numatomas itin dosnus grūdų derlius Europoje ir Lietuvoje leidžia tikėtis dar žemesnių susijusių produktų kainų. Prie infliaciją ribojančių veiksnių prisidės ir Rusijos embargas ES produkcijai. Praradus Rusijos rinką, produkcijos perteklių gamintojai bandys realizuoti regiono viduje. Tai neigiamai veiks vaisių, daržovių, pieno, mėsos ir žuvies produktų kainas. Įvertinus šiuos veiksnius, vien dėl infliacijos tendencijų gyventojų perkamoji galia turėtų augti.

Darbo užmokesčio tendencijas vertinant sektoriniu pjūviu, matome, kad ekonomikos lokomotyvai nesibodi savo darbuotojų paskatinti geresniu atlyginimu. Sparčiausiai darbo užmokestis per metus išaugo informacijos ir ryšių (7,8 proc.), statybų (6,9 proc.), apgyvendinimo ir maitinimo (6,7 proc.), žemės ūkio (5,6 proc.), profesinių, mokslinių, techninių ir administracinių paslaugų (5,6 proc.) ir nekilnojamojo turto operacijų (5,1 proc.) veiklose.

Akivaizdu, kad itin sparčiai darbo užmokestį kėlė atsigavusia vidaus paklausa mintantys sektoriai. Nestebina statybų ir nekilnojamojo turto sektorių darbuotojų atlyginimų augimas – šios veiklos šiemet išgyveno tikrą rinkos aktyvumo renesansą, o tai lėmė didelį darbuotojų paklausos šuolį ir atitinkamai aukštesnius atlyginimus. Palyginti sparčiai, t.y. 5 proc. per metus, darbo užmokestis išaugo ir vidaus prekybos bei apdirbamosios gamybos ūkio segmentuose. Apdirbamoji pramonė pastaraisiais mėnesiais demonstravo sparčią pagamintos produkcijos plėtrą.

Tačiau ketvirtą mėnesį iš eilės smunkantis pramonės lūkesčių rodiklis rodo, kad sektoriaus žaidėjai itin sunerimę dėl ateities. Geopolitinė įtampa Ukrainoje ir to pasekoje vykęs Rytų-Vakarų „apsišaudymas“ ekonominėmis sankcijomis meta tamsų šešėlį ant pagrindinės Lietuvos eksportuotojos veiklos perspektyvų. Tai turės neigiamą poveikį ir sektoriaus darbuotojų pajamoms. Analogiškas nerimas apėmęs ir transporto bei saugojimo sektoriaus atstovus. Antrąjį ketvirtį darbo užmokestis čia augo 4,5 proc. per metus. Tačiau jau girdimi masinių darbuotojų atleidimų atvejai rodo, kad šioje ekonominėje veikloje tiek darbo pasiūlos, tiek atlyginimų perspektyvos niūrios.

Vertinant Lietuvos darbo rinkos ateities tendencijas, liūdina tai, kad Lietuvos ūkiui pagaliau įžengus į darnios raidos vėžias, pagalius į ratus kaišioja išorės veiksniai. Nespėjus atgauti prieškrizinių darbo rinkos pozicijų, kyla naujų rimtų iššūkių grėsmė, kuriai rinkos dalyviai nebuvo pasiruošę. Dėl to kyla nerimas, kad paūmės tokios Lietuvos žaizdos, kaip ilgalaikis nedarbas ir emigracija.

Praėjusią savaitę Latvijos centrinio banko vadovas iš Europos Centrinio Banko (toliau – ECB) prezidento M. Draghi rankų priėmė auksinę žvaigždę, simbolizuojančią 18-osios narės įstojimą į vieningos valiutos klubą. Latvijai sėkmingai patenkinus visus Mastrichto kriterijus ir įrodžius savo makroekonominės raidos tvarumą Europos Komisijai ir Europos finansų ministrų tarybai beliko sulaukti techninio lato virsmo euru nuo kitų metų sausio. Tačiau naujausios apklausos rodo, kad euro įvedimą palankiai vertina tik mažuma šalies gyventojų ir vargu ar per pusę metų politikos elitui pavyks šį vyraujantį visuomenės požiūrį pakeisti. Tad kyla klausimas, ar šios „vedybos per prievartą“ gali turėti laimingą ateitį? O gal gyventojai nerimauja be reikalo?

Euro įvedimas tapo strateginiu Latvijos tikslu nuo pat įstojimo į ES. Tačiau šis netrumpas 10 m. laikotarpis tarp sužadėtuvių ir vestuvių stipriai pakeitė išsvajotosios pinigų sąjungos ekonominį veidą, tad nenuostabu, kad Latvijos piliečiai netrykšta entuziazmu eiti prie altoriaus. Ir nors šiuo metu nedrąsus džiaugsmas dėl euro zonos ekonomikos atsigavimo užuomazgų užgožia opius regiono klausimus, tačiau jie niekur nedingo. Euro zona vis dar kenčia nuo aukšto nedarbo lygio (11 proc., o Graikijoje ir Ispanijoje – net 27 proc.). Ekonominiai skirtumai tarp „sveikosios“ euro zonos ir periferinių šalių tampa vis ryškesni. Pastaroji šalių grupė išgyvena skaudžią recesiją ir tuo pat metu yra priversta vykdyti fiskalinio ribojimo priemones (mokesčių didinimą, valdžios sektoriaus išlaidų karpymą ir t.t.), kurios dar labiau gilina ekonominį nuosmukį ir susilaukia vis didesnio visuomenės nepasitenkinimo, karts nuo karto pratrūkstančio politinėmis krizėmis. Natūralu, kad prasta fiskalinė valdžios sektoriaus būklė ir politinis nestabilumas yra gardus kąsnelis rinkų spekuliantams, lošiantiems iš šalių nemokumo rizikos. Tai periferinėms šalims, kurios dar vis sugeba savarankiškai finansuotis, kelia skolinimosi kainą rinkose. Likusios yra absoliučiai priklausomos nuo vadinamosios Troikos  malonės ir priverstos paklusti jos diktatui. Tad vertinant šios euro zonos dalies perspektyvas, pragiedrulių dar tikrai nesimato, labai tikėtina kas jos bus priverstos ir toliau telkšoti ekonominės stagnacijos pelkėje.

Tad, akivaizdu, kad Latvijos maža atvira ir greitai prie išorės pokyčių prisitaikanti ekonomika pateks į struktūriniu požiūriu labai spalvingą klubą, kuris bus valdomas vieno pinigų politikos stratego. Tačiau yra sakoma – kas tinka visiems, iš tikrųjų netinka niekam. Euro zonos istorija palyginti trumpa, jos organizmas dar tik formuojasi ir nėra prisitaikęs visiems galimiems iššūkiams. Jau dabar aišku, kad tokie žymūs ekonominės raidos skirtumai taps tikru galvosūkiu ECB ypač persivertus verslo ciklui į kilimo fazę. Atsigaunant pasaulio ūkiui „sveikąją“ euro zonos dalį jau reikės saugoti nuo infliacijos spaudimo keliant palūkanų normas, bet kartu toks sprendimas bus pražūtingas periferinių šalių atsigavimo daigams. Mažoms atviroms euro zonos ekonomikoms, tarp jų ir Latvijai, tokia nepaslanki pinigų politika ilgalaikėje perspektyvoje vėl gali baigtis vidiniais disbalansais ar net perkaitimu, nes svertų ir stabilizavimo mechanizmų kaip išlaikyti tvarią ūkio raidą kol kas nėra.

Vertinant euro zonos kaip regiono ateitį, būtina suprasti, kad tai, ką matome dabar, toli gražu nėra galutinis taškas integracijos kelyje. Priešingai, vis dažniau ES valdantieji prasitaria, kad bendra pinigų sąjunga tėra pirmoji integracijos pakopa, kurią turėtų sekti bankų sąjungos įdiegimas (jau netrukus), fiskalinė sąjunga ir visų galiausiai – politinė sąjunga. Tai reiškia, kad atskiros šalies suverenumas taps labai sąlyginis. Natūralu, kad tokia perspektyva kelia nerimą neseniai taip stipriai dėl nepriklausomybės kovojusioms tautoms.

Bet ar Latvija turėjo kitą pasirinkimą? Taip, turi, bet ar jis būtų racionalus? Vargu. Laisvai svyruojančio valiutos kurso privalumų šalis jau buvo seniai atsisakiusi. Be to, didžioji dalis privataus sektoriaus paskolų yra išduota eurais. Valdžia taipogi skolinasi tarptautinėse rinkose ne vietine valiuta. Atsisakius lato Latvija būtų atsparesnė galimiems vietinės finansų sistemos sukrėtimams – juk būtent vietinės valiutos devalvacijos grėsmė 2007 m. užvijo tarpbankines palūkanų normas į neregėtas aukštumas ir sukėlė rimtą sumaištį šalies viduje. Nelikus lato, nebeliks vietinės valiutos rizikos, įmonėms nebereiks nuo jos draustis. Kadangi Latvijos kertiniai užsienio prekybos partneriai yra ES valstybės, supaprastės, atpigs ir palengvės tarptautiniai atsiskaitymai, o partneriams ir investuotojams iš Rytų šalis taps dar patrauklesnė. Euro įvedimas Latvijoje bent iš dalies padės sumažinti šešėlį, kuris viršija ES vidurkį ir siekia net 27,3 proc.  Tiesa, euras Latvijai atneš ne tik šiuos privalumus, bet ir įsipareigojimų. Visų pirma, tai šalis bus priversta dalyvauti Europos stabilumo mechanizme. Latvijos indėlis į jį sudarys 7,6 proc. nuo metinio BVP. Tiesa, faktiškai šalis turės įnešti tik 0,2 mlrd. eurų, likusi sumos dalis bus garantija, kurią šalis turėtų suteikti, jei prireiktų. Tai nėra per didelė našta tvariai besivystančiai šalies ekonomikai. Be to, nelaimės atveju, Latvija kaip narė turės tvirtą finansinį užnugarį.

Apibendrinant, panašu, kad šiuo atveju „vedybos per prievartą“ tikrai negali būti iš anksto pasmerktos. Ši sąjunga greičiau primintų santykius iš išskaičiavimo, nes potencialo abipusei naudai tikrai yra nemažai.

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, antrąjį šių metų ketvirtį vidutinis metinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje sudarė 2253 litus. Per ketvirtį šis rodiklis išaugo 0,9 proc., o palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus vidutinis bruto atlyginimas šalyje padidėjo 4,6 proc. Sparčiau už šalies vidurkį per metus algos augo privačiame sektoriuje. Realusis darbo užmokestis (atmetus kainų komponentės įtaką) palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu ūgtelėjo 0,3 proc. ir 3 proc. per metus.

Spartėjantis darbo užmokesčio didėjimo tempas įrodo, kad verslo plėtros epocha žemų darbo kaštų sąskaita baigėsi. Išgyvenusios 2009 m. ekonomikos nuosmukį verslo įmonės, stebėdamos dviženklį nedarbo lygį, nejautė jokio spaudimo kelti darbo užmokestį ir naudojosi šiuo konkurenciniu pranašumu keletą metų iš eilės. Tai padėjo šalies verslui atsigauti ir suformuoti tam tikrą finansinį buferį – vidutinis įmonių pelningumas Lietuvoje pastaruosius porą metų viršijo 4 proc., o grynojo pelno rodiklis augo dviženkliais tempais.

Tuo tarpu realus vidutinis darbo užmokestis, dėl ekonominės krizės susitraukęs daugiau nei 7 proc. vien per 2009 metus, 2010-2012 m. smuko toliau ir tik pernai metų viduryje fiksavo dugną. Tačiau, akivaizdu, kad toliau šalies verslas ant šio „žirgo“ joti nebegali, jo nešerdamas. Išryškėjo struktūrinio nedarbo problema: vis daugiau įmonių susiduria su tinkamos kvalifikacijos darbuotojų trūkumu net ir esant dviženkliam nedarbo lygiui. Atlyginimus kelti skatina ir neslūgstantys emigracijos ir „protų“ nutekėjimo procesai. Siekdamos išlaikyti savo darbuotojus įmonės yra priverstos pradėti juos motyvuoti finansiškai ir kelti atlyginimus.

Ši žinia yra gera ne tik namų ūkių ekonomikoje, bet ir makroekonominiu aspektu. Tvari spartesnio darbo užmokesčio augimo tendencija turėtų įlieti optimizmo vartotojų lūkesčiams ir tiesiogiai paveikti vidaus paklausos vektorių. Aktyvesnis namų ūkių vartojimas duotų rimtą impulsą į vidaus rinką orientuotoms veikloms tiek per mažmeninės prekybos apyvartų augimą, tiek per didesnį aktyvumą nekilnojamojo turto rinkoje, tiek per laisvalaikio ir sporto pramogų paklausos didėjimą. Tokia paspirtis iš ūkio vidaus būtų pačiu metu, nes pagrindinėms Lietuvos rinkoms susiduriant su sunkumais, į išorę orientuotas Lietuvos ekonomikos variklis – eksportas – po truputį praranda pagreitį.

Kalbant apie verslo efektyvumo perspektyvas, natūralu, kad, augant darbo užmokesčiui, pigios darbo jėgos poveikis verslui turės būti kompensuotas kitais veiksniais. Tikėtina, kad tai bus paskata Lietuvos įmonėms pradėti investuoti į veiklos efektyvumo didinimą ir atnaujinti gamybinius pajėgumus. Deja, pastarųjų metų retrospektyvą, Lietuva pagal materialinių investicijų lygį (investicijų į gamybos priemones santykis su BVP), eilę metų velkasi Europos Sąjungos narių atsilikėlių gretose, tuo tarpu Latvija ir Estija pirmauja. Siekiant išlikti konkurencingais ir stengiantis užtikrinti subalansuotą bei tvarų ekonomikos vystymąsi, teks atrasti balansą tarp ekonomiškai pagrįsto darbo užmokesčio augimo ir veiklos modernizavimo investuojant.