– Kokia jūsų vasara?

– Vasara labai aktyvi. Yra ir poilsio, ir veiklos, tai suderinta. Vasarą pradėjau nuo savo turo, kuris truko porą mėnesių. Apvažiavau 27 Lietuvos miestus, surengiau 27 koncertus.

– Tai buvo mažesni miestai, kuriuose ne taip dažnai muzikuojama?

– Tai įvairios vietos, tokios kaip Akmenė, Jurbarkas, Molėtai. Praėjusiais metais dalyvavau televizijos projekte „Auksinis balsas“. Žmonės iš provincijos mane pamatė, tad pagalvojau, kad tai galimybė juos pasiekti. Galbūt pamatę mane per tą stebuklingą dėžutę jie ateis į koncertą.

Daug kas skundžiasi, kad provincijose nieko nevyksta, tačiau kai ten atvyksti, žmonės tavęs nežino. Dabar viskas praėjo sėkmingai. Pavyzdžiui, kai grojau Šilutėje, salėje sėdėjo daugiau nei 50 senyvo amžiaus žmonių, jaunimo beveik nebuvo.

– Ar į televiziją ėjote būtent dėl to – kad apie jus sužinotų tokiose Lietuvos vietose?

– Taip, vienas iš tikslų toks ir buvo – pasiekti auditoriją, kurios nepasiekiu. Projekte kitiems sakiau – kodėl jūs nerimaujate? Juk kas savaitę turite po penkias eterio minutes ir absoliučią laisvę išsakyti kokias tik norite mintis. Man regis, net prezidentė taip dažnai neturi eterio.

Projekte buvo labai smagu, nevaržiau savęs, patobulėjau. Nemėgstu stovėti vietoje, mėgstu iššūkius, ten taip ir buvo. Pagalvojau, kad pateksiu į formatą, kuriame be galo greitas tempas. Skaičiavome, kad jei neiškrenti per 12 laidų, įsipareigoji kas savaitę parengti tuos 12 pasirodymų. Namuose tikrai nebūčiau prisivertęs tiek dainuoti ir judėti, kiek padariau per tą pusmetį.

– 1992–2005 mokėtės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Kiek girdėjau, buvote vienas geriausių pianistų.

– Viskas prasidėjo, kai man buvo šešeri metai. Mano tėvai taip pat meninės pakraipos. Mama, jau amžinatilsį, buvo baigusi Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, scenos meną. Ji pasirodydavo restoranuose, vėliau įsidarbino legendiniame Lietuvių folkloro teatre.

Ten mama ir susipažino su mano tėčiu, kuris baigė klasikinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar jis jau pasukęs kitais keliais, nedainuoja. Taigi klasikinė muzika mane supo nuo vaikystės.

Lietuviškos muzikos scenoje gali turėti visišką laisvę, daryti ką nori, būti alternatyviausias, tačiau kyla klausimas, kaip iš to pragyvensi. Tai reikia pasverti.

Tėvai mane mažiuką atidavė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, norėjo, kad įgyčiau geriausią muzikinį paruošimą. Ta mokykla konkurencinga – varžosi ir mokytojai, ir mokiniai. Man buvo sudėtinga, nes iki dešimtos klasės nemėgau groti.

Dabar ratas apsisuko ir mano sūnus, kuriam devyneri, baigė antrą klasė, jis groja fortepijonu. Kai žiūriu į jį, matau, kiek daug su manimi buvo neiššnekėta. Nebuvo pasakyta, kam tai darau, kad per muziką galiu kažką pasakoti.

Mokykloje, jei mokaisi aštuntukais, devintukais ir dešimtukais, esi iš geresnių. Tačiau devintos klasės egzaminuose gavau septynis. M. K. Čiurlionio menų mokykloje tai tolygu apokalipsei. Taigi aš sėdėjau, atėjo kitas, ne pats artimiausias draugas, ir tarė – juk ir taip visi žino, kad tu šiek tiek prastesnis už kitus.

Gal jis bandė kažkaip vaikiškai paguosti, bet tai buvo tarsi dūris. Aš atsistojau ir išėjau namo. Tai buvo paskutinis egzaminas ir nuo tos dienos įsipareigojau kasdien groti po penkias valandas. Rudenį atėjau išmokęs programą, mano mokytoja vos neišvirto iš kėdės. Pasakiau jai supratęs, kad per tris metus galime kažką nuveikti. Taip ir prasidėjo lavina. Kai įdedi darbo, gauni dėmesio ir paskatinimo. Visi pamato, kad tu visai neblogas.

– Bet ar nuoširdžiai pamilote muziką?

– Taip, ir kai tai prasidėjo, gal supratau, kam tai darau. Supratau, kodėl reikia groti Frederiką Šopeną, ką jis norėjo tuo pasakyti, koks buvo Piotro Čaikovskio gyvenimas. Tie dalykai man atsivėrė, bet tam prireikė net dešimties metų.

– Ir kaip tuomet pasukote į aktorystės studijas?

– Bebaigiant mokyklą atsirado papildomų veiklų – šventės ir pan. Su įvairiais renginiais prasidėjo ir mano režisūra. Esu sakęs, kad matyt visą laiką užsiiminėsiu šimtadieniais, tik keisis salės. 12 klasėje nuėjau į miuziklo „Medžioklė su varovais“ atranką, pas Gytį Padegimą, mane priėmė. G. Padegimas mus išsivežė į stovyklą Juodkrantėje. Tai buvo mano pirmas prisilietimas prie teatro, to stebuklingo dalyko.

– Ar jus veikė mitologija, susijusi su teatru, ir tvyranti aplinkui?

– Be abejo, tai turėjo įtakos. Po miuziklo man viskas susidėliojo. Supratau, ką reiškė tėvų žodžiai, kad jie pianisto iš manęs nedarys, tačiau man tai pravers. 12 klasėje tikrai žinojau, kad stosiu į aktorinį. Ėmiau lankyti spektaklius, peržiūrėjau begalę jų.

– Įstojote pas Gintarą Varną. Banalus klausimas, bet ką jis jums davė?

– Jis labai daug davė, vien gerus dalykus. Ir net nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Davė sąžiningumo jausmą prieš meną, prieš save. Tiek tuomet, tiek dabar akademijoje buvo nesąžiningų žmonių. Ypač vadovų, kurie surenka jaunų žmonių grupę ir elgiasi su jais nesąžiningai. Tačiau juk jie tokie įtakingi. Pats dirbdamas su studentais matau, kokią įtaką jiems darau. Dar įsiminiau vieną G. Varno frazę – daryk meną, o pinigai ateis.

– Dabar daug kas mąsto priešingai – reikia užsikalti pinigų, o šalia galima bus daryti ir meną. Jūsų nusakytoje frazėje atsispindi kitoks, bet teisingas požiūris.

– Žinoma, dar reikėtų pridėti, kad nesitikėk turėti daug pinigų. Tai faktas. Lietuviškos muzikos scenoje gali turėti visišką laisvę, daryti ką nori, būti alternatyviausias, tačiau kyla klausimas, kaip iš to pragyvensi. Tai reikia pasverti.

– Kokia jūsų vasara?

– Ji intensyvi, kaip ir visi metų laikai. Derinu savo koncertų grafikus taip, kad būtų laiko ir poilsiui. Kaip žinia, man nebe 18 metų, tad reikia šiek tiek patausoti sveikatą. Sumažinau ne tokių reikšmingų renginių kiekį, pagalvojau, ar tikrai esu ten reikalinga. Galiausiai, ar man tai įdomu. Pradėjau labai nemėgti daryti to, kuo netikiu.

– Liaudiškai sakant – daryti chaltūros?

– Chaltūra chaltūrai nelygi. Net įvairūs vieši koncertai vieni kitiems nelygūs – jei dalyvauja profesionalūs žmonės, būna smagu. Man labai svarbu, kad šalia manęs būtų partneriai. Savo koncertuose groju kartu su Olegu Ditkovskiu. Daugiausia dėmesio skiriama tam, kad publika ateitų ne gerti ar valgyti, o klausytis.

– Vasarą daug festivalių, į kuriuos tenka atvažiuoti dieną, atlikti garso patikrą, pagroti, tada naktį grįžti į namus. Kaip ilsitės po tokių koncertų?

– Kai kurie muzikantai tokiuose renginiuose dalyvauti moka. Jie atvažiuoja prieš pat pasirodymą, galbūt pasitiki garso kokybe, ne taip atsakingai žiūri į visą situaciją. Tačiau yra tokių muzikantų, kaip aš ir O. Ditkovskis, durnelių gerąja prasme, kurie dar tikintys. Tikintys ne Dievą, bet profesionalumą. Ir tikintys tuo, kad jei tu skleisi geranoriškumą ir atsakomybę, tave sups atsakingi žmonės. Deja, taip nėra.

Teko tuo įsitikinti. Ypač kai atvažiuoji sutartu laiku į garso repeticiją. Tačiau, jei tai didžiulis festivalis, visiškai beprasmiška daryti garso pasitikrinimą. Tai labai vargina, bet, galiu pasakyti, kad mano gyvenime tokių festivalių labai nedaug.

Mano grafike dominuoja soliniai koncertai, kameriniai. Vasarą bus tam tikrų vienkartinių projektų, vienas kitas festivalis. Tačiau daug varginančių dalykų nėra.

– Kaip ilsitės? Kokie jūsų pomėgiai?

– Man nėra būtina sulaukti konkrečių dviejų savaičių ir tik tada įjungti atostogų režimą. Jei kokią dieną ar savaitę neturiu darbų, leidžiu laiką spontaniškai. Šovė į galvą – važiuoju pas draugus į sodybą. Jei lyja, nevažiuoju, galiu pasėdėti namuose, pasiklausyti muzikos ar paskaityti.

Mėgstu miegoti, ypač kai lyja. Supratau, kad man geriausias poilsis, kai atsigauna ir kūnas, ir siela, yra tada, kai ramu ir tylu, kai nėra žmonių ir aš galiu pamiegoti.

– Nesate gamtos žmogus?

– Ne, aš bijau visokių uodų. Šiuo atžvilgiu esu kiek išlepinta, nemėgstu palapinių ir įvairių nepatogių dalykų. Esu visiškas miesto žmogus, bet pabūti gamtoje, miške yra gera. Gyvenu prie pat Verkių parko, kur nuostabi gamta. Už kelių kilometrų yra sodas, kuriame sėdi mano mama, skaito knygas ir kalbasi su pomidorais ir braškėmis. Kai ten apsilankau, pabūnu tokioje tyloje... Nebent kažkas pjauna žolę.

– Kada pirmą kartą pajutote, kad nebegalite gyventi be muzikos?

– Manau, kad jau mamos įsčiose. Niekada nekalbėjau su mama apie tai, kaip ir kur ji leisdavo laiką. Tačiau mano tėtis muzikantas, tad gal genuose buvo užkoduota, kad būsiu muzikantė. Man sakė, kad, kai gimiau, pradėjau ne rėkti, o labai gražiu ir sodriu balsu išreiškiau savo atėjimą.

Vėliau viskas vyko labai natūraliai. Namuose buvo pianinas, juo grodavo mano vyresnė sesuo, tėtis muzikavo pučiamaisiais. Niekas manęs groti nevertė, bet sėdėdavau prie pianino, rinkdavausi melodijas, viskas taip susidėliojo. Tada nuėjau į muzikos mokyklą.

– Kodėl pasirinkote fleitą?

– Specialybę muzikos mokykloje reikia išsirinkti tik vėliau. Kadangi patekau pas V. Čekasiną, jis labai norėjo ir siūlė groti klarnetu. Tuomet V. Čekasinas būtų buvęs mano specialybės dėstytojas.

Tačiau aš užsigeidžiau groti fleita. Nežinau kodėl. Tačiau kai, pavyzdžiui, klausydavausi radijo, girdėdavau muziką filmuose ir pan., visad išgirsdavau fleitą. Grodavo daug instrumentų, bet aš visad atkreipdavau dėmesį į fleitą.

Taigi galbūt fleita pati mane pasirinko. Nebuvo jokių svarstymų apie tai, kad gročiau klarnetu ar kuo kitu. Kategoriškai pasakiau apie fleitą ir niekam nekilo klausimų.

– Ar V. Čekasinas padarė jums didelę įtaką?

– Nežinau, kas aš būčiau, jei nebūčiau pakliuvusi pas V. Čekasiną. Įdomiausia, kad tai, ką jis man davė, įvertinau labai vėlai. Aš jį keikdavau, sakydavau, kad jis beprotis, kankintojas ir pan. Tačiau jis tiesiog skirdavo daug dėmesio vaikams, turintiems ritminį džiazo pojūtį ir gabumų tam. V. Čekasinas matydavo potencialą. Mane jis laikydavo pamokose po 2–3 valandas, tik vėliau supratau, kokia esu jam dėkinga.

Nežinau, kas aš būčiau, jei nebūčiau pakliuvusi pas V. Čekasiną. Įdomiausia, kad tai, ką jis man davė, įvertinau labai vėlai. Aš jį keikdavau, sakydavau, kad jis beprotis, kankintojas.

Galiu pasakyti, kad man sekasi ir man patinka mano gyvenimas. Manau, kad pradžia, tie pamatai labai svarbūs. O pamatai ir padėti Balio Dvariono muzikos mokykloje. Jei šiame gyvenime man pavyko ką nors nuveikti, tai didelis indėlis priklauso V. Čekasinui.

– Esate viena populiariausių dainininkių Lietuvoje, bet neturite vadybininko. Kartais net 20-mečiai pataria šnekėtis su jų vadybininkais. Ar jums to nereikia?

– Man to nereikia. Jaunimo kultinė frazė dabar yra tai, kad viskas eina į priekį, reikia prisitaikyti ir pan. Tačiau aš užsirašinėju savo koncertus į knygelę, neturiu interneto telefone, neturiu vadybininko. Gyvenant Lietuvoje, vadybininkas visiškai nereikalingas.

Žinoma, smagu, kai kažkas už tave viską sureguliuoja, bet man įdomiau toje veikloje dalyvauti pačiai. Man nereikia vadybininkų, nes taip yra paprasčiau. Daugumą aš pažįstu, su manimi sveikinasi apšvietėjai, garso režisieriai, su kuriais dirbame jau 20–30 metų.

– Vilniuje – renginių perteklius, kai kas sako, kad tai lyg renesansas. Ką apie tai manote?

– Man patinka ta renginių gausa. Prisimenu vienus metus, kai gruodžio mėnesį buvau Stokholme ir man pasakė, kad miestas po Kalėdų būna lyg miręs, nevyksta jokie renginiai, visi atostogauja. Tuomet pagalvojau, kad man labai smagu šurmulys ir dūzgesys.

Tačiau kalbant apie Lietuvą, yra vienas „bet“. Vyrauja perdėti kraštutinumai. Jei kažkas mylimas, tai mylimas visų ir bet kokiu atveju. Juntamas tas bandos jausmas. Rengiama daug gerų koncertų, atvyksta fantastiški atlikėjai, bet kai kuri iš jų neišreklamuojami.

Tai organizatorių problema. Nesigilinu į tą virtuvę, man tai sunku suprasti. Tačiau matau, kad yra daug kičo. Net lietuviškuose spektakliuose, kurių neįvardysiu, viskas taip išreklamuojama, kad surenkamos pilnos salės, daromi papildomi spektakliai, nors jokios meninės vertės jie neturi.

Anot jo, su amžiumi žmonės nori kuo mažiau atsakomybės: „Jie turi kitų atsakomybių, kurios spaudžia prie žemės. Kalbant apie muziką, daug kas nori nebent atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką ir pagroti su draugais.“

– Ar vasara muzikantams – įtemptas metas?

– Gana įtemptas. Pastaruoju metu yra nemažai veiklos, bet ta įtampa tokia maloni. Vis tiek koncertas, kaip užsiėmimas, juk ne duobės kasimas. Koncertas toks įkvepiantis, pilnas emocijų, kelionių, naujų žmonių. Tačiau taip, kažkokia įtampa tame egzistuoja.

– Ar galima sakyti, kad T. Augustinas ir yra „Baltasis kiras“? Ar tai bendras visų grupės narių vardiklis?

– Pastebiu, kad žmonės dažnai sieja pavadinimą su manimi. Pagalvojau, kad pavadinimas yra tas raktinis žodis, gražu, jei viską, kas daroma, galima būtų susieti su vienu pavadinimu. Nors jų galima būtų prikurti daugiau.

– Kaip toks pavadinimas atsirado?

– Iš tiesų, pavadinimą mes nukopijavome, o ne sugalvojome. Tačiau, galima sakyti, kad jis pats atėjo pas mus. Buvo tokia situacija, kad vieną vasaros dieną Vidmantas Aškinis man paskambino ir pasakė – ar nori su manimi nuvažiuoti į „Akropolį“, man reikia įsigyti kuprinę, dviese bus smagiau. Taigi mes su Vidu ten nuvažiavome ir „Maximoje“ radome gražią, nebrangią kuprinę. Tai buvo „Baltojo kiro“ kuprinė.

– Ar ten buvo nupieštas baltas kiras?

– Ne, ten buvo taip užrašyta. Pasirodo, buvo tokia lietuvių kompanija, kuri gamino kuprines, krepšius ir pan.

– Taigi visai įmanoma, kad galėjote pasivadinti „Utenos trikotažu“ ar „Audimu“?

– Ne, vis tiek taip susiklostė, kad paėmėme tą kuprinę negalvodami apie pavadinimą. Net nieko neįtardami grodavome, vėliau sumanėme, kad vasarą reikia išeiti į gatvę. Pasiimdavome akustinius instrumentus ir grodavome

Galiausiai, į savo renginius mus pradėjo kviesti Vilniaus universiteto studentai, pirmiausia – filologai. Jie mus pastebėjo, nes grodavome įvairiose kultūrinėse vietose Vilniaus senamiestyje.   

– Ką grodavote?

– Tai, kas vėliau išsivystė į pirmąjį albumą – savo kūrybą ir improvizaciją. Kurį laiką paimprovizavę vienoje miesto vietoje, eidavome į kitą ir vėl iš naujo improvizuodavome. Bet kai kas išlikdavo – žodžiai, eilutės, struktūra. Per kelias savaites išsirutuliodavo kūrinai, kuriuose niekam tikusios eilutės būdavo pamirštos, o prasmingos – laisva valia paleistos į „eterį“. Taigi išlikdavo tik geriausi kūriniai, taip susiformavo pirmas albumas.

– Kaip išmokote groti tiek instrumentų?

– Manau, kad prie to prisidėjo visi draugai, su kuriais teko groti. Kurdami savo muzikinę dėlionę mes mokydavomės, keisdavomės instrumentais. Kadangi daug laiko praleisdavome kartu, kažko išmokdavome.

Labai geras ir universalus instrumentas yra smuikas. Prisimenu, kaip mama nuvedė mane į Panevėžio muzikos mokyklą ir paklausė, kuo norėčiau groti. Sakiau, kad būgnais. Tačiau ten nebuvo būgnų klasės ir mama parodė į smuiką. Pasakiau, kad gerai, jis tiks.

– Kiek metų mokėtės juo groti?

– Smuiku pragrojau 11 metų. Buvo privalomas ir orkestras, ir solfedis, ir muzikos literatūra. Kai jau Vilniuje ėmiau groti gitara, jaučiau, kad po smuiko pirštai labai klauso. Man buvo lengviau nei bendraamžiams, nelankiusiems muzikos mokyklos.

– Dalyvavote daugybėje įvairių projektų, grupių ir pan. Buvo ir „Arklio galia“, dabar egzistuojanti be jūsų. Kiek iš viso buvo kolektyvų, kuriuose teko dalyvauti?

– Buvo nemažai. Įtariu, kad gali būti kokie 23–25 kolektyvai. Mes eksperimentavome, ieškojome, per daug nieko nesitikėdami, tiesiog susipažindami. Manau, kad su visais muzikantais ir žmonėmis, kurie buvo nusiteikę muzikuoti, kurie nuoširdžiai prisidėdavo, mes kartu tapydavome. Kiekvienas muzikantas turi savo spalvą, nuotaiką, taip tapydavome vieną paveikslą. Albumų nutapėme mažiau, bet gal daugiau nei dešimt. Vien su „Arklio galia“ išleidome kokius 5–6.

– Kiek veikiančių narių dabar turi „Baltasis kiras“?

– Šiuo metu aktyvių yra apie 17, iki 20.

– Ar būna koncertų, kai jie visi groja vienu metu?

– Ne, tai būtų sudėtinga įgyvendinti.

– Jūs esate tas kūrybinis variklis?

– Pastaruoju metu taip. Jaučiu, kad su amžiumi žmonės nori kuo mažiau atsakomybės. Jie turi kitų atsakomybių, kurios spaudžia prie žemės. Kalbant apie muziką, daug kas nori nebent atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką ir pagroti su draugais. Jaučiu, kad seniau buvo didesnis bendras indėlis, kai visi dalyvaudavo ir duodavo kiek galėdavo – ir tekstus, ir muziką. Dabar visi labiau to tikisi iš manęs.

Anot jo, norint išpopuliarėti kitose šalyse, pirmiausia reikia turėti produktą – kai kurie nišiniai lietuvių atlikėjai rengia turus ir džiugina užsienio gerbėjus.

– Kaip nusakyti, kas yra popmuzika?

– Yra skirtumas tarp populiariosios muzikos ir popmuzikos. Dažnai popmuzika vadinama ta, kuri pasiekiama masėms, tai galioja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Populiarioji muzika apima ir nišinius žanrus, tai gali būti ir folk muzika, ir vokiečių šlageriai. Popkultūrą galima įvertinti globaliai.  

2006–2007 m. buvo įkurtas Muzikos eksporto biuras, arba Muzikos informavimo centras. Jau daugiau nei dešimt metų stebiu, kas vyksta, kaip viskas keičiasi. Galima matyti, kurie atlikėjai važiuoja į muzikos parodas ir pan.

– Kaip Lietuva atrodo pasauliniame kontekste?

– Šnekame apie lietuvišką popmuzikos industriją, bet informacijos apie tai, kaip ji sudaryta, kokia ji yra, kokios įmonės vyrauja, kokie atlikėjai, kaip jie siejasi vienas su kitu, nėra. Tačiau visa struktūra yra įdomi – kas su kuo bendrauja, kokie pagrindiniai rinkos dalyviai ir pan.

Struktūra lyg ir aiški, spaudoje, medijose matomi pagrindiniai žaidėjai. Mano magistrinio darbo problema buvo tai, kur glūdi to neišėjimo į platesnę rinką, priežastis. Pirmiausia, norint „prasimušti“, reikia turėti produktą. Yra nišinių atlikėjų, kurie džiugina gerbėjus kitose šalyse, rengia turus, džiaugiasi. Jų yra maža grupelė.

– Ir mes patys dažnai jų nežinome.

– Tai jau kitas dalykas – medijų pralaidumas, formatas, neformatas. Pradėjus gilintis atrodo, kad atlikėjų ir daug, ir mažai vienu metu. Pastebėjau, kad susikuria mažos leidybinės grupės. Pavyzdžiui, „Garbanotas bosistas“ veikia savo erdvėje, turi kontaktus ir dirba.

– Ko reikia, kad apie kurį nors popmuzikos vardą sužinotų platesnė auditorija?

– Reikia atlikėjo arba kelis atlikėjus globojančios leidybinės kompanijos strategijos, kaip ir kas bus daroma. Tačiau galimybių yra ir nepriklausant leidybinei kompanijai. Pavyzdžiui, atlikėja GJan, kiek girdėjau, pasirašė sutartį Bulgarijoje, jos muzika skambėjo vokiškoje reklamoje.

– Tačiau paprastesnis būdas – priklausyti leidybinei kompanijai?

– Nežinau, ar tai paprastesnis, ar sunkesnis kelias, tai diskutuotina. Svarbu, kaip atlikėjai sutaria su leidybos įmonės viršininkais, kokias dainas nori leisti, ar sutampa požiūriai, ar nori plėstis kartu. Kyla klausimas, kur plėstis? Pavyzdžiui, mes norime, kad muzika skambėtų Anglijoje. Tiesa yra seniai žinoma – važiuoti ir dirbti ten.

Kartais atrodo, kad žiūrime į užsienio rinką, bet nežinome, kaip ir kas yra pas mus.

Tačiau norint eiti kitur, reikia apsikuopti savo šalyje. Turiu omenyje, kad nešvara gali vyrauti atlikėjų, kurie Lietuvoje nėra populiarūs, mintyse. Užsienyje žiūrima, kokią bazę atlikėjas turi savo šalyje, ar apsimoka į jį investuoti. Tas investavimas taip pat yra dalinis, nes kiekvienas nori įdėti kuo mažiau pinigų ir gauti gerą rezultatą. Taigi pirmiausia Lietuvos atlikėjai turėtų būti žinomi čia, turėti savo gerbėjų ratą, tik tada eiti toliau. 

– Savo magistro darbe apie muziką rašote, kad 80 proc. pasaulinės muzikos rinkos – kelių stambių kompanijų rankose.

– Galima taip sakyti. Yra monopolija ir apie 80 proc. to, ką girdime, priklauso pagrindinėms įmonėms, jos Amerikoje. Žinoma, kuo didesnė kompanija, tuo sunkiau ją restruktūrizuoti, prisitaikyti prie pokyčių. Tačiau yra tik 20 proc. nepriklausomų atlikėjų ar įmonių.

– Kaip pasiskirsčiusi muzikos rinka Lietuvoje?

– Reikia pasakyti, kad Lietuvos rinka taip pat segmentuota. Veiksmas dažniausiai vyksta Vilniuje. Tai normalu, nes čia didesnė perkamoji galia, rengiami koncertai. Nepriklausomos ar sąlyginai nepriklausomos įmonės turi daugiau ryšių, gali išpopuliarinti atlikėją. Žmonių įdirbis taip pat turi įtakos. Kalbant apie Lietuvą ir tokias įmones, jų nėra daug. Kartais atrodo, kad žiūrime į užsienio rinką, bet nežinome, kaip ir kas yra pas mus.

– Kiek metų gyvuoja grupė „Arbata“?

– Šią vasarą, birželio mėnesį, grupei sukaks 16 metų.

– Jūsų vinilinė plokštelė vadinasi „15+-1“. Ar tai galima pavadinti grupės veiklos retrospektyva?

– Jūs teisus, tačiau mes visada stengiamės, kad žinutė būtų koduota. Todėl pavadinime – plius minus vieneri metai. Sunku atsekti pradžią. Grupės pavadinimas atsirado kai sėdėjome po vieno koncerto pas draugus ir gurkšnojome arbatą. Draugas uždainavo „Foje“ dainą „Arbata“ ir mums tiesiog ėmė bėgti ašaros. Pasakėme, kad taip ir vadinsimės – „Arbata“.

– Kaip atsirado grupė?  

– Atsiradimo formulė – kaip ir daugumos muzikantų. Mokykloje turėjome draugų grupę, klausėmės panašios muzikos. Tai dar buvo tarybiniai metai, mes pionieriai, tačiau maištavome. Mūsų muzikavimas apsiribojo tuo, kad ateidavome į namus, įsijungdavome juostinį magnetofoną, klausydavome AC/DC ir šokinėdavome. Buvo ir daug rusiško roko, bet galbūt todėl, kad augau Naujoje Vilnioje.

– Ką tuo metu reiškė augti priemiestyje?

– Kai gyveni, neakcentuoji, kokioje aplinkoje gyveni. Tik bėgant metams pradedi analizuoti. Tada tik gyvenai ir tiek, matei, kur eina dauguma. Aš visada sugebėdavau mintimis atsiriboti, mano draugų ratas galbūt atrodė kiek grėsmingas, nešiodavome praplėšytus marškinius.

– Kaip iš žmogaus, užaugusio nesaugiame priemiestyje, susiformavo lyriškas kūrėjas?

– Pirmosios „Arbatos“ dainos buvo gana agresyvios. Tačiau laikas viską atrenka. Nors per koncertus klausytojai labiau „suvalgydavo“ agresyvesnes dainas, buvo ir lyrinių dainų, kurios labiau prigijo. Beje, mes rašėme ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Matyt, įtakos tam turėjo Naujoji Vilnia.

– Kalbinė aplinka turėjo jums įtakos?

– Taip, dėl to puikiai moku rusų kalbą. Turėjau labai gerus rusų literatūros mokytojus. Mokytojai sakydavo – kas jūs per išsilavinę žmonės, jei neskaitėte Fiodoro Dostojevskio ar Levo Tolstojaus. Ir nutikdavo taip, kad visą vasarą rusų kalba skaitai, pavyzdžiui, „Karą ir taiką“. Tačiau įtaką padarė viskas – ir draugai, ir klausyta muzika, ir t. t

– Kada prasidėjo jūsų pirmieji koncertai?

– Dar mokykloje. Aš vienintelis nemokėjau groti. Iki šiol manau, kad nemoku groti gitara. Mano grojimas paprastas, jo pakanka ritminei daliai palaikyti. Tačiau kažkam grupėje reikėjo rašyti dainas ir jas dainuoti, o tai man puikiai sekėsi.

– O kada prasidėjo vieši koncertai už mokyklos ribų?

– Pirmasis koncertas, už kurį gavome šiek tiek pinigų, įvyko kavinėje „Balti drambliai“. Tai buvo 2001 m., kavinė buvo ką tik atsidariusi. Žmonės, kurie ten buvo, sakė, kad viskas skambėjo labai įdomiai.

– Kodėl dabar išleidžiate vinilinę plokštelę? Ar jus veikia akivaizdi vinilo mada, ar tai sena svajonė?

– Tame, ką paminėjote, yra krislelis tiesos. Pirmiausia, kiekvienas albumas muzikantui yra nueito etapo įrėminimas. Vinilinę plokštelę išleisti labai sudėtinga. Tai ne komercinis produktas, kai žinai, kad jis atsipirks. Šios plokštelės tiražas – 300. Galima tikėtis jį išparduoti.

– Esate gavęs pasiūlymų dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose, realybės šou ir pan. Kodėl ten nedalyvaujate?

– Tokie projektai neturi kūrybinės vertės. Tai labiau sporto varžybos – muzika tampa sportu, ją vertina pagal kažkokius neaiškius kriterijus, sako, kas gerai, o kas blogai. Dar tai primena klounadą, kurioje svarbu, kas daugiau fokusų parodys. Kalbant apie realybės šou, dažniausiai jie ugdo turinčius mažai kūrybinio potencialo.

– Tai atlikėjiška kultūra, ne kūrybinė.

– Būtent, atlikėjiška. Tuos kvietimus į projektus puikiai prisimenu. Man paskambindavo ir sakydavo, kad yra penki tūkstančiai norinčių dalyvauti, tačiau galiu ateiti be jokių konkursų. Aš atsakydavau – mielai ateisiu ir pagrosiu, bet nesėdėsiu ir nerodysiu savo užpakalio. Aš to niekada nenorėjau ir nenoriu.

Kai pamatau atlikėją, kuriam svarbiausia išpopuliarėti, jis siekia to visai būdais, o paklaustas, ką padainuos, atsako, kad bet ką, aš netikiu, kad jis dainuoja man. O aš noriu tikro dalyko.

– Dirbate su vaikais, turinčiais įvairių protinių sutrikimų. Kaip pasirinkote tokį darbą?

– Su vaikais dirbu apie 14 metų. Esu baigęs socialinės pedagogikos studijas, mano magistras – specialioji pedagogika. Dirbi tai, ką sugebi geriausiai, o geriausia dirbti ten, kur matai daugiausia prasmės.

– Ar toks darbas nėra sunkus, slegiantis? Kokios emocijos jus lydi?

– Lydi tokios pačios emocijos, kaip ir kitus. Kartais būnu pavargęs, noriu kur nors ištrūkti. Žmones, su kuriais dirbu, visuomenė gal ir atstumia, tačiau man visada buvo artimi dalykai, kurie nėra priimtini visiems. Tokiame darbe gali padaryti kažką gero savo buvimu. Nereikia nei akcijų, nei atrakcijų.

– Man labiausiai patinka tai, kad nesiafišuojate, nors su vaikais dirbate jau 14 metų. Kai kurie padaro vieną koncertą per 14 metų ir išsireklamuoja taip, lyg būtų išsivalę karmą tūkstančiui metų į priekį.

– Greičiausiai, kiekvienas mes skirtas skirtingiems dalykams. Pasakysiu vieno garsaus aktoriaus ir režisieriaus mintį, kai jo paklausė, kaip jam taip pasisekė. Jis atsakė – tiesiog taip yra, tu kažką darai neanalizuodamas, ir tiek. Kiekvienas mes darome tiek, kiek mums duota, nereikia sureikšminti.

Anot jo, Lietuva turi būti kultūros eksporto šalis, tačiau baisiai verstis per galvą nėra geras kelias – valstybė turi suteikti sąlygas laisvai judėti ir gauti kontaktų užsienyje.

– Atmetus diplomatines gražbylystes, kas jus nešė į Seimą?

– Pasakyčiau, kad galbūt naivumas. Tikiu, kad galiu kažką pakeisti. Atėjęs į Seimą, randu pasiteisinimų, kad pasielgiau teisingai. Matant, kokie žmonės ten yra, Andrius Tapinas ne veltui juos pavadino bebrais. Ten yra labai blogai. Ten esantys žmonės nėra gilūs. Jie paviršutiniški, žiūri, kur paskirstyti pinigus, kokį įstatymą priimti ir pan., – dirba dėl savęs.

– Nebijote, kad tapsite vienu iš jų?

– Ne, nes aš manau, kad tai mentalumas. Koks jis yra, toks ir esi. Spaudoje yra tiek pavyzdžių, kad politikoje esantys žmonės visgi yra tie ūsuoti bebrai. Mentalitetas yra tam tikros vertybės ir aš, atėjęs į Seimą, džiaugiuosi, kad su manimi atėjo ir kitų jaunų žmonių. Manau, kad tikrai galime pradėti keisti terpę.

– Visada buvote aktyvus visuomenininkas – AGATA tarybos narys, Vytauto Kernagio fondo įkūrėjas ir vadovas, socialinių ir kultūrinių iniciatyvų autorius, pastebimas kultūros ir muzikos terpėje. Ar nebijote, kad jūsų iniciatyvos, daugybė gerų idėjų kažkur nuskęs, pradings?

– Darau tai ne dėl to, kad būčiau pastebimas. Manau, kad tai tikrai nenuskęs, nes turiu be galo daug bičiulių, kurie neleis, kad tai įvyktų.

– Vykdėte daug edukacinių projektų, spektaklių, festivalių, koncertinių programų ir kt. Tačiau viename interviu sakėte, kad Lietuvoje turi prasidėti kultūros renesansas. O kas vyko šiuos 20 metų? Kas blogai su mūsų kultūra, kad jai reikia pagalbos?

– Tai plati tema. Pradėčiau nuo to, kad esame nuvertinę kultūrą. Taip, be galo svarbu, ką mes valgome, kokiu oru kvėpuojame, kaip rengiamės ir pan. Tačiau svarbiausias dalykas žmogui – stuburas. Galime ginčytis iki nukritimo, bet, mano nuomone, tas stuburas – kultūra. Nežinau, kodėl, bet per tuos 27-erius metus nuvertinome kultūrą – stuburą.

– Atrodė, kad turi užaugti ekonomika. Turėjo būti atvirkščiai?

– Taip, nes, pavyzdžiui, ką mes pademonstravome Sąjūdžio laikais? Ne gražius drabužius, o stuburą. Visi atsistojome ir parodėme, kokie esame kieti. Tačiau kitą dieną pamiršome. Nebijokime kalbėti apie kultūrą kaip pagrindinį dalyką, kurio žmogui reikia. Vakarų valstybės, skyrusios dėmesį kultūrai, jau seniai nuėjusios į priekį.

– Bet ar įmanoma kultūrą veikti ir reguliuoti? Pavyzdžiui, JAV nėra kultūros ministerijų, viskas vyksta savaime, bet tai nėra šalis, neturinti kultūros.

– Mes visą laiką reguliavome kultūrą. Žmonės, kurie būdavo valdžioje, Kultūros ministerijoje, sakydavo, kas yra toji kultūra, kas neteisinga, kaip reikia paversti kultūrą kultūringesne. Pastaruosius dvejus mėnesius kalbuosi su kultūros žmonėmis ir klausiu, kokie jų poreikiai, kurioje vietoje jie stringa ir negali keliauti po pasaulį. Prašau jų įvardyti priežastis, nes, žinant jas, galima keisti kultūros politiką ir pritaikyti ją poreikiams. Duokime laisvę ir suteikime sąlygas kultūros žmonėms kurti kultūrą. Ne valdininkai turi ją kurti.

– Kaip matote mūsų muzikos kontekstą? Ką galima gerinti?

– Galima padėti išjudinti muzikos rinką. Nebūtinai muzikos, apskritai – kultūros rinką. Pripažinkime, Lietuvos rinka bet kokiai gamybai per maža. Mes turėtume būti eksporto šalis. Kultūros eksportui skiriama be galo mažai dėmesio. O jei ir skiriamas, tai labiau yra produkto eksportas – pastatoma koncertinė programa, išvažiuojama į Amerika, apkeliaujama ir grįžtama atgal. Nemanau, kad tai teisingas kelias. Teisingesnis kelias – suteikti sąlygas išvažiuoti kūrėjams į užsienį ir ten megzti kontaktus.

– Bet kaip, pavyzdžiui, Andriui Mamontovui ar Marijonui Mikutavičiui, dainuojantiems lietuviškai, megzti kontaktus? Jie gali nuvažiuoti ir pagroti tik lietuvių bendruomenėms.

– Vidas Bareikis su spektakliu „Kaligula“ ką tik gastroliavo Kinijoje, jie vaidino lietuviškai. Manau, kad valstybė turėtų suteikti žmonėms sąlygas laisvai judėti ir gauti galimybes, kontaktus ir pažintis užsienyje.

To pavyzdys – narystė užsienio kultūros organizacijose, ilgalaikė parama dalyvavimui parodose. Tarkime, bent trejiems metams. Nes kai išvažiuoji ir apie tave sužino, kažką pasikviesti gali ir tu. Nereikia šnekėti, kad štai – važiuokime ir dainuokime lietuviškai. Apskritai, nėra sąlygų, kad imtume judėti. Nebent kai baisiai verčiamasi per galvą, bet tai ne toks kelias.

Tai turi būti narystės, katalogai, parodos, išvažiavimai. Galiausiai, jei norima gauti europinę paramą savo kultūriniam renginiui, viena iš sąlygų turėtų būti tokia – reikia atsivežti tam tikrą skaičių atlikėjų ar menininkų iš kitų šalių. Čia dauguma kūrėjų ir užstringa, nes neturi kontaktų ir nežino, kur ieškoti.

– Toks eksportas įdomus, bet ar įsivaizduojate lietuvių grupę, kurios muziką grotų VIVA, MTV ir kt.?

– Nematyčiau problemos, jei jie dainuotų prancūziškai, ispaniškai, angliškai ar net latviškai. Jei kur nors nuvažiuoja lietuviška grupė, nėra skirtumo, kaip jie atliks dainą. Tai, kad juos priima, kad jie palieka emociją, žmonės perka jų įrašus, dalinasi nuomonėmis „Facebooke“, ir yra tikslas. Jei tos dainos sukurtos lietuvių, tai nacionalinis turinys.

– Nesvarbu, ar dainuojama angliškai, ar lietuviškai, ar dar kitaip?

– Manau, kad kai pasaulis toks globalus, kai jame visko tiek yra, turi būti tokia savivertė, dėl kurios nebūtų gėda išeiti ir padainuoti lietuviškai. Nes kodėl visi dainuoja angliškai? Prisidengiama kalba, sakoma, kad angliškai dainuojama beveik be akcento, gal niekas neatpažins, kad esame iš Lietuvos. Manau, kad jei tai išgyvendintume, nebūtų jokios skirtumo, kokia kalba dainuotume.

– Kas yra tas lietuviškos muzikos turinio gausinimas, skatinimas viešojoje erdvėje? Iš to, kas paminėta, kyla dviprasmiškų minčių.

– Pabandysiu paaiškinti paprastai, nes kai pradedama kalbėti apie įpareigojimus, atsiranda atmetimo reakcija. Galima kalbėti apie Lietuvos kūrėjus, kuriančius dalį nacionalinio turinio. Tai ir paveikslai, ir eilėraščiai, ir muzika, ir t. t., – nacionalinis turinys. Tai, ko neatimsi.

Manau, kad Lietuvoje nėra pakankamai skatinamas šio turinio naudojimas. Negalima priversti rinkos klausytis daugiau lietuviškos muzikos. Tačiau visa Vakarų Europa seniai kai ką suprato – užatlantinės vakarietiškos muzikos gausa tokia didelė ir įtakinga, kad gali užgožti net pačių prancūzų, vokiečių ar skandinavų nacionalinio turinio produkciją.  Kaip apsidraudimą nuo to kai kurios šalys įvedusios tam tikras kvotas – kiek nacionalinio turinio turėtų transliuoti.

– Ar daug šalių tai daro?

– Dauguma Europos Sąjungos šalių, tarp kurių – estai, latviai, lenkai. Kiek žinau, prieš kokius metus tai daryti pradėjo ukrainiečiai. Būtent dabar renkame apie tai duomenis, bet kol kas tai idėja. Tai tarsi įpareigojimas transliuotojams, bet nereikia suprasti tiesmukai, kad pusė muzikos turi būti lietuviškos, o pusė – nelietuviškos.

Tai priklauso ir nuo to, ar tai komercinė radijo stotis, ar valstybinė. Ar grojama klasikinė, ar popmuzika. Variacijų yra daug. Mane apie tai prabilti paskatino tai, kad, pavyzdžiui, radijo stotyse nacionalinio lietuviško turinio grojama apie 8–9 proc. O lenkai nusistatę groti jo 33 proc.

Tačiau visa tai turi vykti  diskusijų metu, turime apie tai kalbėti. Idėja ir mintis tokia – leiskime kūrėjams būti išgirstiems. Manau, kad tai būtų sąžininga jų atžvilgiu. Visgi vargiai galima komercinį objektą įpareigoti kažką daryti. Todėl ir kalbu apie diskusijas. Turime nusimesti kompleksus ir neturėti išankstinių nuostatų, kad negalime groti lietuviškos muzikos. Vien todėl, kad tai – lietuviška muzika.

– Prieš 40 metų išleistas Vytauto Kernagio albumas „Akustinis“ atgimsta naujai – kaip dviguba vinilinė plokštelė. Kas ten bus ir kaip kilo idėja?

– Tai bus vinilinė plokštelė su perleistomis dainomis, taip pat – kitos V. Kernagio dainos, niekad nebuvusios jokioje vinilinėje plokštelėje. Vinilinių plokštelių banga grįžo ir didėja, o viena iš V. Kernagio fondo veiklos krypčių yra susijusi su jo kūryba.

Pagalvojome, kad pats metas pristatyti tokią naują vinilinę plokštelę. Vieniems tai bus prisiminimas, kiti, negirdėję pirmosios plokštelės, galės pasiklausyti. Galvojome, ką dar pateikti, kad plokštelė būtų maloni, šilta.

Kadangi ji dviguba, turi savo vidinę pusę. Tad, atsivertus plokštelę, galima pusvalandžiui, kaip aš sakau, įkristi į V. Kernagio gyvenimą. Ten – senos ir nematytos nuotraukos, įvairių užrašų faksimilės, kuriose akordai ir dainų tekstai. Tai maždaug 1967–1983 m. informacija. Atrinkome, kas buvo įdomu ir nematyta.

– Kodėl išėjote iš „Keistuolių teatro“?

– Tiesiog vieną dieną supratau, kad taip gerai, kaip buvo, nebebus niekada. Be to, amžius taip pat daro savo. Tam tikru metu nusibosta kalbėti kitų tekstais, įgyvendinti kitų idėjas – norisi pagyventi sau.

– Bet ten buvo daugybė jūsų paties režisuotų spektaklių.

– Buvo, bet spektaklis – gyvas organizmas. Jis nugyvena savo gyvenimą ir reikia gražiai leisti jam nueiti, nelaukti, kol jis bus prijungtas prie lašelinės ir ten gaivaliosis. Šiuo metu vaidinu spektakliuose „Tūla ir kiti“ ir „Vasarotojai“ (pagal Maksimo Gorkio kūrybą).

– Dainoje „Mergaitė nuo Šakių“ yra tokios eilutės: „Kai žiūri kokį briedą „Keistuolių teatre“ / geriau jau „Domino“ Šakiuose“. Girdžiu tarsi skaudulio gaidelę, kad galbūt Keistuoliai nebuvo pakankamai įvertintas reiškinys, visų  akys nukrypo į popsą. Ar dėl to išgyveni?

– Žinoma, išgyvenu, bet ne tik dėl Keistuolių, o globaliai. Dėl teatro, dėl rašytinio žodžio, poezijos, muzikos. Visuomet sakiau – popsas yra baisus dalykas. Kalbu apie blogą popsą. Giacomo Puccinis, parašęs „Madam Baterflay“, taip pat buvo kaltinamas popsu, tik tuomet tai vadinta kitaip.

– Minėjote, kad jūsų albumas „Laivas-restoranas“ skamba liūdnokai, nostalgiškai.

– Savyje jis turi žvyro, drumsto vandens. Pati sąvoka yra visiškas neatitikimas. Laivas – daiktas, kuris turėtų būti susietas su romantika, jūra, galiausiai – dingimu be žinios. Tačiau dabar viskas yra gilioje praeityje, jokių šansų išplaukti – jis priverstas tenkinti buitinius, vietinės reikšmės poreikius.

– Jūs taip jaučiatės?

– Ne, aš ne apie save, tai aktualu daugeliui. Pavyzdžiui, tai ir talentingas aktorius, vaidinantis aukščiau juosmens nesiekiančias komedijas, nors galėtų daryti kažką kita. Tai ir talentingi rašytojai, kurie rašo bukus reklaminius tekstus. Dabar iš visko siekiama naudos, o jei tos materialinės ar kitokios naudos žmonės negauna, tas dalykas pasmerkiamas.

– Jūs dainuojate ne poeziją, o savo dainų tekstus. Kaip reaguojate, kai jus priskiria dainuojamosios poezijos atlikėjams? Dauguma, nesigilindami, kokios tokios muzikos ištakos, užkabina tokią etiketę.

– Įvardijimą „dainuojamosios poezijos atlikėjas“ seniai begirdėjau. Tikriausiai per tiek metų visi suprato, kad tai, ką dainuoju, – ne poezija. Išskyrus keletą dainų pagal Daivos Čepauskaitės ar Gintaro Patacko kūrybą. Jie tikrai nepakartojami, nuostabūs poetai.

Mane pavadina bardu, bet nepuolu su tuo iš karto kovoti. Aiškinausi, kas yra bardas, kokios tos šaknys. Taigi, tai yra senolis, pasakojantis istorijas su muzikos pagalba. Mane tai lyg ir atitinka – tiek senolis, tiek keliaujantis, tiek pasakojantis istorijas. Per koncertus pasakoju tikrai daug istorijų – ir muzikinių, ir šnekėdamas su žiūrovais.

– Ar aktorystė jums svarbi ne tik teatro, bet ir koncertinėje scenoje? Ar ji padeda dainuojant?

– Taip, tai galbūt nėra labai sąmoningas ėjimas, bet padeda. Kiekviename koncerte daug kas galbūt kartojasi. Tai kaip ir spektaklis – kiekvienas turi savo tekstą, bet kiekvieno spektaklio metu tas tekstas pateikiamas kitaip.

Mes juk kiekvieną dieną skirtingi – pagal savo savijautą, pagal nuovargį. Daina turi savo pristatymą, kaip personažas. Galbūt žiūriu į dainas kaip į personažus, turinčius savo tekstus – tiek pasakojamus, tiek muzikinius.

– Esate labai ekspresyvus – visa ta gestikuliacija, mimika. Ar tai natūralu? Juk paprastai taip nedarote.

– Gali būti, kad aš nelabai priimu artistus, kurie vaidina gyvenime. Dėl tokio požiūrio aš tausoju save scenai. Man nepriimtini artistai, kurie daug vaidina gyvenime – tuomet lieka labai mažai scenai.

– Dažnai ironiškai pašiepiate technologines naujoves, nesinaudojate „Facebooku“, gyvenate nuošaliau nuo Vilniaus. Ar jaučiatės ne šio amžiaus žmogumi ir jaučiate nepasitenkinimą, susvetimėjimą?

– Nėra taip, kad burbėčiau, kaip mane „užkniso“ visos technologijos. Jei nejaučiu poreikio ko nors valgyti, aš ir nevalgau. Nepriklausomai nuo to, kad restoranuose visi valgo bulvytes fri ir šveičia kepsnius.

Mano manymu, dabar per didelis informacijos srautas. Anksčiau muzikos reikėdavo ieškoti. Nebuvo galima per „Youtube“ žiūrėti į tuos žmones, tai, ką jie daro. Muzika buvo paslaptis – tu tik klausydavaisi įrašų ir tai skatindavo fantaziją.

Prisimenu, kaip klausydavausi „Led Zeppelin“ arba „Slade“ ir galvodavau, kaip jie atrodo, kaip vyksta jų koncertai, juk pažiūrėti negalėdavau. Suprantu, kodėl tie šimtai tūkstančių žmonių eidavo į stadionus – tam, kad pamatytų.

– Albumas „Laivas-restoranas“ – gana ilgas, o albumai juk trumpėja, daug kas grįžta prie EP žanro. Jūsų albume 15, ne pačių trumpiausių dainų. Ar išgyvenate produktyvų laikotarpį, kai dainos pačios pas jus ateina?

– Dainos šiame albume yra iš skirtingų laikotarpių. Kai dainos lieka neįrašytos, nepadarytos, jos gadina man gyvenimą. Jos valkiojasi iš paskos, zyzia, pastoviai reikalauja dėmesio. Tai kaip krūva meilužių, kurias esi išdavęs. Galiausiai, reikia suteikti joms šansą išvysti dienos šviesą. Tai ir yra mano atsidavimo rezultatas, duoklė joms.

– Ko mėgstate klausyti iš Vakarų muzikos? Kokia patinka lietuviška muzika?

– Tai tie patys „Led Zeppelin“, „Slade“, „Nazareth“. Anksčiau man patiko visas sunkusis rokas. Kalbant apie lietuvišką muziką, man patinka Vytauto Kernagio „Kur giria žaliuoja“ – tas plokštelinis skambesys labai minkštas ir gražus.

Žinoma, ir BIX „Akli kariai“ – išgirdęs tą skambesį pagalvojau, kaip tai padaryta Lietuvoje. Man patinka naujausias Giedrės Kilčiauskienės albumas. Taip pat – Viačeslavo Ganelino muzika „Velnio nuotakai“ ir Giedriaus Kuprevičiaus – miuziklui „Ugnies medžioklė su varovais“.

Anot jo, tos pačios muzikos ilgai klausomės dėl saugumo jausmo, bet ji gali padrąsinti ir įkvėpti aktyvumo, to pavyzdys – žygio ar karo dainos.

– Dažnai žmonės sako, kad muzika „ištaškė“, „nunešė“ ir pan. Kaip apibūdinti jos poveikį?

– Galima tik svarstyti, nes tai nepagrįsta tyrimais. Mano nuomone, kasdienybėje mus supa tam tikras kontekstas. Mūsų galvose yra kažkokie nebaigti rūpesčiai ir pan., tie dalykai vargina. Kai muzika „nuneša“, pamirštame tuos rūpesčius. Muzika kuria asociacijas su toliais ir erdve, kitokia aplinka.

Kartais – su praeities atsiminimais, tada kontekstas lieka toli, mes taip pailsime. Panašiai veikia vaizduotės pratimai, kai mes tyčia bandome kažkur nusikelti ir pailsėti nuo praktinių, buitinių rūpesčių.

– Kodėl klausomės tos pačios muzikos ir vangiai priimame muzikines naujoves?

– Siečiau tai su saugumo jausmu, susijusiu ne tik su muzika. Kai mums kažkas pažįstama, jaučiamės saugiau, mums negresia iš nežinomybės ateinantys dalykai. Kai atpažįstame ritmą, melodiją, tai suteikia tam tikro džiaugsmo.

Ta melodija, žinoma, ne bet kokia – kuri patinka. Ji pažįstama, atsiranda tas „nunešimo“ jausmas. Tai sudaro kažkokią prasmingą visumą, į kurią galima įsikibti ir jaustis saugiau. Iki tam tikro lygio, kol nenusibosta.

– Ką muzika gali pasakyti apie žmogaus charakterį?

– Negaliu atsakyti, plačiau nesusiejęs to su muzikos poveikiu ir funkcijomis, kurių ji turi daug. Vienas svarbus dalykas – atsipalaidavimas, kitas – saviraiška. Jeigu žmogui svarbu kažką kurti arba jis neišreiškęs poreikių, jam patiks muzika, kuri gal bus kiek improvizacinė, naujoviška. Toks asmuo specialiai ieškos muzikos, kurioje nebūtų kažkokių standartų, klasikos.

Dar vienas dalykas – protestas. Pavyzdžiui, paaugliai pradeda klausytis sunkiojo roko, tad galima įsivaizduoti, kas tokio žmogaus gyvenime vyksta. Jis ieško savęs, bando atsiskirti nuo tėvų ir muzika tampa jo gyvenimo dalimi arba išraiška to, kuo jis gyvena.

Muzika gali padrąsinti ir palaikyti, ji įkvepia aktyvumo. To pavyzdys – žygio ar karo dainos. Senuose filmuose apie karą parodyta, kad atmosferoje, kai reikia išgyventi, aktyvinančios žygio dainos dažnai palaiko.

Plačiąja prasme, nereikia karo ar partizanų, juk mes dažnai jaučiamės pavargę kaip kare, tuomet muzika mus įkvepia. Turime pažįstamų dainų ir melodijų, į kurias įsikimbame, ypač, jei tai apie viltį, ėjimą į priekį. Tai surezonuoja su mūsų nuotaika, savijauta, poreikiais tuo momentu. Žmonės skirtingi, todėl ir muzika jiems patinka įvairi – visi mes gyvename skirtingomis nuotaikomis, mūsų poreikiai skirtingi.

– Kodėl įsimename pačias primityviausias melodijas, kurių iš galvos negalime išmesti kelias dienas?

– Anglų kalboje yra toks tikslus terminas earworm, tai – ausies kirminas. Jis įsiėda, įsimeta ten kaip parazitas, kurį sunku išmesti. Svarstant plačiau, man tai sietųsi su pažįstamumo jausmu. Tos primityvios, banalios melodijos tuo ir išsiskiria, kad jų aiški ir įsimenanti melodija. Jos taip ir kuriamos.

Tų melodijų ritmas dažniausiai aiškus, bet tai jau atskira tema, nes ritmas gali palengvinti gyvenimą. Jei einant yra ritmas, būna daug aiškiau, atrodo, kad tai reikalauja mažiau pastangų. Ritmingai žingsniuoja ir kariuomenė.

– Kokia yra milijardus žmonių paliečiančių dainų paslaptis, pavyzdžiui, „Gangman Style“?

– Manau, kad ten yra daug dalykų – truputį linksma, truputį juokinga, kiek primityvu. Gal net gyvuliška ir išreiškia tai, ką turime prigimtyje. Mes ne tik jaučiamės suaugę, bet ir esame spaudžiami būti rimti, tvarkingi, laiku viską daryti. Tačiau viduje norime būti vaikiški, daryti nesąmones ir ta daina tiesiog pasitaikė. Kvailumas ir linksmumas dažnai yra šalia, ribos labai neaiškios. Šiuo atveju gal tai ir suveikė.

– Ar muzika gali gydyti ar susargdinti?

– Gali, nors muzikos terapija dažnai nelaikoma kaip savarankiška ir pakankama. Dažnai tai būna kaip papildomas dalykas, kuris, mano manymu, veikia. Kaip ir kalbėjome, žinomos melodijos, garsai padeda išeiti iš kasdienybės, to kartais pakanka. Jei žmogų veikia muzika ir jis nuo to geriau jaučiasi, jis atsipalaiduoja, geriau gyja žaizdos.

Svarbi ir išraiška – žmogus gali ne tik klausytis, bet ir groti, kad ir nesudėtingai. Labai dažnai pacientai sunkiai sugeba išreikšti kai ką žodžiais, jiems sunku pasakyti, kas yra. Psichologai ieško būdų, kaip padėti, muzika gali būti vienas jų. Kai grojame, piešiame ar šokame, lyg kažkas atsidaro, išsilaisvina, pajuda. Atsitinka taip, kad pagroję žmonės juokiasi ar verkia.

Muzika gali būti ir bendravimo būdas, jeigu susidaro bendraminčių, vieno stilius mėgėjų grupės. Jei šeimoje kartu klausomasi muzikos, jei tai daro sutuoktiniai, tai jų santykių stiprinimas, muzika susieja.