V. S. Lagunavičius (g. 1936) atstovauja vyresniajai menininkų kartai. Dailininkas 1963–1969 m. studijavo tekstilę tuomečiame Lietuvos dailės institute, Kauno vakariniame skyriuje. Baigęs studijas, audė gobelenus, kūrė tekstilės dirbinių etalonus serijinei gamybai, projektavo tautinius drabužius liaudies dainų ir šokių kolektyvams. Tačiau visame ilgame kūrybos kelyje šalia pagrindinės veiklos tekstilės baruose liejo akvareles ir tapė.

Tapyba visada buvo šalia kaip neišsipildžiusi jaunytės svajonė ir dabar jai dailininkas skiria visą kūrybos laiką. Nuo 1969 m. dalyvaudamas bendrose tekstilės parodose, surengė daug asmeninių tapybos parodų (Kaune, Jonavoje, Anykščiuose, Raseiniuose, Kėdainiuose ir kitur).

Dailininko peizažai artimi gobelenams, tik išausti jie ne siūlais, o jautriais, pastoziškais teptuko potėpiais.

Ši paroda atskleidžia romantišką autoriaus prigimtį ir jautrų santykį su gamta. Dailininko peizažai artimi gobelenams, tik išausti jie ne siūlais, o jautriais, pastoziškais teptuko potėpiais. Nes, pasak autoriaus, tekstilė ir tapyba turi daug sąlyčio taškų: abiejose kūrybos srityse svarbūs spalvų deriniai ir jų komponavimas. Tik raiškos priemonės kitos.

Pasirinkti gamtos motyvai, regis, labai paprasti – medžiai, upė, ežeras, miškas, pieva. Autorius juos tapo tarsi ausdamas kilimą: keliais planais dėsto horizontalias spalvų juostas. Jos banguoja, virpa, liejasi į vientisą koloristinį audinį. Ir tik vienas kitas motyvas, dažniausiai medis ar jų grupė, išskiriami pirmame plane kaip vertikalė, kuri paveikslo kompozicijai suteikia stabilumo ir harmonijos.

Labai svarbus peizažų elementas – erdvė, kuriama per linijinę perspektyvą. Žiūrovo žvilgsnis kreipiamas į kompozicijos tolumą, subtiliai organizuojant formas – kalvas, medžių alėjas, miškus, debesis.

Nors dailininko nutapyti peizažai pernelyg nenutolsta nuo realaus vaizdo, tačiau dekoratyvumo jiems suteikia koloritas. Dažniausiai autorius renkasi lokalines spalvas, tačiau kiekvienam paveikslui suteikia dominuojantį kodą – rusvą ar žalsvą, įterpiant vieną kitą ryškesnę kontrastuojančią spalvos dėmę (pvz., toliuose mėlynuojančią miško juostą). Romantiškų nuotaikų peizažai alsuoja žmogaus ir gamtos santarve. Nors kompozicijose figūrų nėra, tačiau žmogaus buvimas juntamas – tai savotiškas panteistinis autoriaus santykis su gamtos pasauliu.

Kas? V. S. Lagunavičiaus tapybos paroda „Peizažas“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki gegužės 26 d.

Kaune gimęs ir šiuo metu kuriantis menininkas yra baigęs Šiaulių universiteto Dailės ir meno fakultetą, kur studijavo tapybą ir vitražą. Baigęs studijas kelerius metus dirbo vitražo dirbtuvėse, vėliau išbandė save kitose veiklos srityse, tačiau po gana ilgos pertraukos grįžo prie tapybos.

Neramus teptuko judėjimas aklinai užpildo dvimates paveikslų erdves ir lokalių spalvų koloritui suteikia vidinio virpėjimo.

Toks kelias nėra lengvas ir iš menininko reikalauja daug apmąstymų, savieškos ir valios apsispręsti. Tačiau tapyba N.Vaitkaus nepaleido net ir tada, kai gyvenimas nuvedė nuo meno į kitas veiklos sferas. Ji visada buvo šalia. O poreikis kurti ir įgyti profesiniai meno pagrindai suteikė pamatą vėl imtis drobės, dažų ir teptuko.

N.Vaitkaus kūrybos akiratyje – supantis pasaulis ir vidinės autoriaus reminiscencijos. Erdvė, kurioje dailininkas semiasi įkvėpimo – miestas, gamta, kasdienių, autorių supančių daiktų aplinka. Ją papildo vidiniai išgyvenimai – nerimas, nostalgija, abejonės, siekis toje aplinkoje įžvelgti tai, ko nemato kiti.

"Esi, kas esi"

Šių dviejų sandų jungtis lemia, kad dailininko kompozicijose aplinka, o konkrečiai miesto architektūra, jos fragmentai, atskleidžia savitą požiūrio kampą: pastatai dažnai įgyja netaisyklingas formas, erdvė – netikėtas perspektyvas. N.Vaitkaus mieste dažniausiai nėra žmonių, jis tuščias ir persmelktas liūdesio, tarsi paženklintas irimo, kurį autorius bando sustabdyti, fiksuodamas aptrupėjusias sienas, tuščius langus, kreivas gatves, nykius kiemus. Tačiau šiame vaizduotės mieste, vis dėlto, lieka gera dozė tikrovės – architektūriniai objektai turi konkrečius prototipus, kuriems dailininkas siekia įkvėpti gyvybės. Tas gyvasties nervas glūdi tapymo manieroje: neramus teptuko judėjimas aklinai užpildo dvimates paveikslų erdves ir lokalių spalvų koloritui suteikia vidinio virpėjimo. Akivaizdu, kad vitražo studijos N.Vaitkui nenuėjo veltui – dekoratyvus vitražiškas tapysenos principas ypač ryškus abstrakčiose kompozicijose, kur spalvų ir linijų santykiai susiklosto į dinamiškus ornamentinius junginius.

Autoriaus pasirinkimas grįžti prie tapybos garantuoja jam ilgą ir nelengvą kelionę, tačiau, pasak jo paties, "mano gyvenimo menas yra mano minčių, nuotaikų, spalvos ir sprendimų įgyvendinimas".

Kas? N.Vaitkaus paroda "Vaizduotės instaliacijos".

Kur? Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių rajonas).

Kada? Veikia iki vasario 9 d.

Nors jau beveik 20 metų menininkė gyvena ir kuria Vokietijoje, tačiau nuo 1992 m. nuolat dalyvauja tarptautinėse parodose bei parodose Vokietijoje ir Lietuvoje. Čia yra surengusi ir kelias įspūdingas personalines ekspozicijas.

Tekstilę Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute (1987–1993) studijavusi A.Weigel, baigusi studijas, kelerius metus dirbo čia lektore (1994–2001), o 2002-aisiais jai suteiktas Vilniaus dailės akademijos tekstilės, meno srities docentės vardas.

Į kūrybos lauką menininkė įsiliejo kartu su tekstilės novatorių karta (Lina Jonikė, Vita Gelūnienė, Laima Oržekauskienė, Monika Grašienė, Inga Likšaitė, Loreta Švaikauskienė, ir kt.), kuri konceptualiai praplėtė šios giliomis tradicijomis paremtos meno srities ribas.

Šį kartą parodoje menininkė eksponuoja unikalius paveikslus, sukurtus eksperimentuojant su tradicine tapyba ir skaitmenine spauda.

Atradusi originalią autorinę techniką – iš laikraščių, klijų, laidų A.Weigel kurė didelės apimties skulptūrinius tekstilinius objektus ir instaliacijas. Nors savo prigimtimi šie A.Weigel kūriniai atliepia tekstilės principus (pynimas, juostos, raštai, faktūros), tačiau suteikia jiems daug platesnį kontekstą. Autorę jaudina vartojimo ir komunikavimo problema. Laikraštis, kaip žiniasklaidos priemonė, kaip spaudos pramonės produktas, buvo pasirinktas neatsitiktinai – nūdienos visuomenė užtvindyta begaliniu daiktų kiekiu ir informacijos srautu, kuris užgožia individą kaip asmenybę.

Naujos medijos, kurios sparčiai keičia medžiaginę informacijos perteikimo formą, teikia autorei naujų impulsų eksperimentuoti. Eksperimentas ir estetizmas yra esminiai A.Weigel kūrybos bruožai. Taip atsirado mažosios plastikos-papuošalų kolekcija iš natūralių gamtinių medžiagų, skaitmeninės fotografijos, kuriose užfiksuotos jos pačios monochrominės instaliacijos ir objektai santykyje su žmogaus kūnu. Kūno plastika paskatino sukurti apipavidalinimą šokio teatrui "Aura" (2016). O pastaruoju metu A.Weigel atsigręžė į tapybą.

Šį kartą parodoje menininkė eksponuoja unikalius paveikslus, sukurtus eksperimentuojant su tradicine tapyba ir skaitmenine spauda. Tapyba, kuriai autorė jaučia trauką nuo studijų laikų, šiuo metu yra tarsi atokvėpis nuo tekstilės, instaliacijų ir objektų. Tačiau ir vėl autorė ieško naujų galimybių, netradicinių sprendimų. Kaip ir tekstilėje, kur jungė šios meno srities principus su netikėtomis medžiagomis, taip ir tapyboje ji keičia raiškos prasmes: išsaugodama tapybai būdingus principus – spalvą, potėpį, dvimatę iliuzinę erdvę, vaizdus perkuria pasitelkdama naujas technologijas – skaitmeninę spaudą.

Kas? A.Weigel naujų darbų paroda.

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškyje, Šakių rajone).

Kada? Veikia iki liepos 28 d.

Kūrybos horizontas

I.Urbonienė 1977 m. baigusi studijas tuomečiame Lietuvos dailės instituto Kauno skyriuje daug metų kūrė tekstilės srityje, 2002 m. surengė asmeninę parodą Vilniuje, "Arkos" galerijoje, eksponavo savo darbus Kaune, o dabar pirmą kartą pristato tapybą. Tapyba autorei tapo rimtu iššūkiu, su kuriuo ji drąsiai ir sėkmingai susidoroja. Po daugelio metų, atiduotų tekstilei, reikalavusiai iš didelės kantrybės ir kruopštaus darbo, tapyboje dailininkė tarsi atveria ilgai slopintus jausmus, išlaisvindama savo vitališką kūrybinę prigimtį.

I.Urbonienės tapyba neabejotinai priskirtina abstrakčiojo ekspresionizmo krypčiai, kuri meno istorijoje vadinama veiksmo arba gesto tapyba (angl. action painting). Šios tapybos atstovai svarbiausia meno funkcija pripažino patį kūrybos veiksmą, kuris impulsyviai, abstrakčiomis priemonėmis – spalva ir potėpiu – išlaisvina pasąmonę. I.Urbonienei artimi pamatiniai šio raiškos būdo principai: spontaniškos kūrybos samprata, betarpiškas jausmas, temperamentingas ir intuityvus tapymo gestas, dėmesys emociniam spalvos poveikiui.

Pasikliaudama spontaniškais potyriais autorė siekia perteikti vėjo gausmo, vandens bangavimo, šviesos srauto, muzikos garsų sužadintus jausmus.

Mažorinė paletė

Kiekvieno I.Urbonienės paveikslo atsiradimą inspiruoja daugybė subjektyvių faktorių: dvasinė patirtis, momentiniai išgyvenimai, tapymo procese patiriami jausmai, supantys garsai, gamtos stichijos ir jų kaita. Apie tai byloja ir kūrinių pavadinimai: "Minties galia", "Jausmai", "Svajos", "Pūga", "Dargana", "Muzikos garsai" etc.

Pasikliaudama spontaniškais potyriais autorė siekia perteikti vėjo gausmo, vandens bangavimo, šviesos srauto, muzikos garsų sužadintus jausmus: džiugesį, nerimą, viltį, bet dažniausiai – didžiulį gyvenimo geismą. Gal todėl daugelyje paveikslų dominuoja mažorinė tonaciją, akvarelinis spalvų skaidrumas, dekoratyvus spalvų skambesys.

Vitališka jėga užkoduota I.Urbonienės tapybinėse kompozicijose tarsi įtraukia žiūrovus į paveikslo erdvę. Nors kiekvienas paveikslas turi subjektyvią prasmę, tačiau jų interpretacijų gali būti daugybė, nes žiūrovo santykis su spalva ir jų deriniais yra labai asmeniškas. Stebėtojas kaskart kuria savo istoriją.

Prigimtinė erdvės, ritmo ir spalvinės klausos pajauta veiksmo tapyboje yra itin svarbi. Spalva ir ekspresyvus potėpis yra I.Urbonienės tapybos pamatas. Jos paveiksluose, kaip ir būdinga abstrakčiajai tapybai, nėra nuorodų į vaizdinį pasakojimą ar konkretų objektą. Abstraktusis menas sąmoningai atsiriboja nuo vaizdinių aplinkos savybių, estetinių ar socialinių vertybių, bet siekia įprasminti suvokimą apie daiktus. Veiksmo tapyba, nuo realybės nutolsta dar labiau – čia pasikliaujama kūrėjo pasąmone, intuityviu asmeniniu išgyvenimu, kurį menininkas patiria kūrybos metu. Pats tapybos procesas tampa ne vaizdo, o minčių kūrimu. Jis gali būti ilgesnis ar trumpesnis, bet visada išgyvenamas tik čia ir dabar bei niekada negali būti pakartotas.

Ištrūkti iš vienatvės gniaužtų

I.Urbonienei tapymo procesas taip pat yra minčių kūrimas, spontaniškai įkūnytas paveikslo erdvėje. Kaip ir būdinga veiksmo tapybos atstovams, autorė remiasi autentišku dinamišku gestu, kuris yra betarpiška pasąmonės projekcija. Plačiais gryno dažo potėpiais (teptuku, mentele ir kitomis priemonėmis) autorė formuoja impulsyvius pavidalus – erdves, ūkus, sūkurius, dekoratyvias ir muzikalias struktūras. Ekspresyvūs, intensyvių spalvų pigmentų šuorai atveria paslaptingą, unikalų pasąmonės makrokosmosą su begalinėmis perspektyvomis, juodosiomis skylėmis, nepažintomis paslaptingomis galaktikomis.

Veiksmo tapyba kaip abstrakčiojo ekspresionizmo atmaina susiformavo praeito amžiaus viduryje, tačiau aktualumo šis kūrybinės raiškos būdas neprarado iki šiol. Stilius, įkūnijęs nenutrūkstamo dinamizmo idėją ir tapęs atsvara pasaulio chaosui, atsivėrusiam po Antrojo pasaulinio karo, kai suklestėjo kvantinė mechanika ir psichoanalizė, pakeitusi žmonių suvokimą apie fizinį ir psichologinį pasaulį, šiandien įgyja naują prasmę.

Viena vertus, fantastiška naujųjų medijų ir technologijų sukurta virtuali realybė tarsi panaikina fizines ir geografines pasaulio ribas, kita vertus, žmogus šioje realybėje yra pasmerkiamas dvasinei vienatvei. Todėl veiksmo tapyba, besiremianti pasąmoniniu psichologinių ir emocinių būsenų atsivėrimu, randa vis daugiau sekėjų. Tarp jų – I.Urbonienės mėgstama australų tapytoja Cristina Popovic, slovakas Marijanas Novakas Slunjski, vokietė Ute Kleist ir kiti.

Kas? I.Urbonienės tapybos darbų paroda "Emocijos".

Kur? Nacionalinio Kauno dramos teatro parodų erdvėje.

Kada? Veikia iki gegužės 3 d.