Laimė, sesuo Marytė sutiko, kad knygos reikia, o žurnalistė Aurelija Savickienė užrašė kunigo pasakojimus, – spalvingą, nuotykių, įvykių, susitikimų kupiną jėzuito ir aktyvaus misionieriaus gyvenimą surikiuoti nėra taip lengva. „Laikas su kunigu, jo mintys man buvo didžiausia dovana, – pristatyme sakė knygos sudarytoja. – Pati sau pavydžiu, kad turėjau galimybę prisiliesti prie šio ypatingo žmogaus gyvenimo.“ Knygą „Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris šypsosi“ išleido leidykla „Alma littera“.

„Mintys, įvykiai, išgyvenimai, klausimai, mįslės – visa tai užrašoma su viltimi, kad bus naudinga ir įdomu Dievo ir žmonių akivaizdoje susidarant savą požiūrį į gyvenimą, ieškant šviesos, vilties ir paguodos“, – taip knygos misiją apibrėžia pats kunigas A. Saulaitis. Pristatymo vakare kunigą kalbino radijo ir televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė, o savo atliekamą muziką jam skyrė bičiulė, skautė, pianistė Eglė Andrejevaitė.

Kunigas be sutanos

Knygos sudarytoja A. Savickienė pasakojo atsakymo į savo pasiūlymą drauge rašyti knygą iš kunigo laukusi beveik metus. Sutikimas atkeliavo per Kalėdas drauge su kunigo pasirašytu sveikinimu. „Man tai buvo nuostabiausia Kalėdų dovana, – sakė žurnalistė, savo pažintį su bene žinomiausiu Lietuvos ir Amerikos jėzuitu pradėjusi nuo interviu. – Brolis Antanas yra rašantis žmogus, pats išleidęs 37 leidinius, buvo neramu, tačiau pasiteisino mano šūkis, kurio gyvenime laikausi, – reikia mėginti, nes neturiu, ką prarasti. Man išvis buvo keista, kad knyga apie brolį Antaną vis dar nebuvo parašyta.“

Aštuoniasdešimt trejų tėvą A. Saulaitį būtų galima vadinti kunigu be sutanos: jis nepataikauja bažnyčiai, nesmerkia tų, nuo kurių nusisuka kai kurie dvasininkai. Jis niekada nepameta savo tikėjimo kelio, net kai išbandymai, atrodo, – ne žmogaus jėgoms. Tėvas Antanas žino, kokia sprangi pabėgėlio duona, kokia ta tikroji Amerika, kaip išgyventi Amazonijos džiunglėse ir kaip atrodo akistata su mirtimi, kai akimirksniu turi reaguoti ir išsigelbėti.

Antanas Saulaitis / Organizatorių nuotr.

Toli nuo tėvynės

Tolimos istorijos iš knygos šiandien ir vėl labai arti. Juk 1941 metais, būdamas vos pusantrų, A. Saulaitis kartu su tėvais paliko Lietuvą. Kaip ir daugelis iš Ukrainos šiandien pasitraukiančių ukrainiečių, Saulaičio šeima tikėjo, kad iš tėvynės išvyksta laikinai, kad karas greitai pasibaigs ir jie grįš namo. Tačiau šios jų viltys neišsipildė, – pirmą kartą į Lietuvą kunigas atvyko tada, kai santykiai su sovietais pradėjo šilti, – 1987 metais. Dažnesnės kelionės tapo priėmus nepriklausomybę, o 1997 metais kunigas buvo paskirtas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolu. Lietuvoje jis gyveno iki 2006 metų, kai savo misijos išvyko tęsti į JAV. Grįžęs po aštuonerių metų jis vėl darbuojasi Lietuvoje.

Emigranto dalią patyręs kunigas pasakoja turėjęs ukrainietę auklę ir gerai prisimenąs, kaip JAV kariuomenė anuomet stengėsi lietuvius ir ukrainiečius grąžinti į šalis, iš kurių jie atkeliavo. Rodos, dar dabar to meto ukrainiečių pabėgėlių stovykloje jis mato ant Ukrainos vėliavos pakabintą juodą kaspiną. „Istorija sukasi ratu“, – sako kunigas ir priduria, kad didžioji žmogaus tragedija yra jo viduje slypinti ir gėrio, ir blogio jėga. Nepaprastai sunku išlaikyti tą pasaulio graudulį, tačiau visada gražu, kad žmonės į jį atsiliepia.

Matyti šviesą tamsoje

„Mes turime lūkesčių ir pykstame, kai jie neišsipildo. Mes negalime išgelbėti pasaulio, padaryti taip, kad jame būtų taika, tačiau kiekvienas geras darbas, kurį atliekame, slopina mūsų nerimą ir pyktį. Labai svarbu net blogose situacijose įžvelgti gėrį, argi neįkvepia pasakojimai iš Ukrainos, Lenkijos ar Lietuvos, kur žmonės vieni kitais rūpinasi, vieni kitiems šypsosi, tada nušvinta net tragiškas vaizdas. Pro savo langą nakties tamsybėje visada matau vieną žvaigždę, ji man primena, kad tamsoje visada galima pamatyti šviesą. Begalinė meilė kitiems yra mūsų gyvenimo pagrindas“, – tokie kunigo Antano žodžiai nepaprastai tinka Velykų laikui, kurį išgyvename.

Kunigas kalba ir apie atleidimą, apie kurį šiandien daugelis iš mūsų svarstome – kaip galima atleisti protu sunkiai suvokiamus dalykus, kurie vyksta kare? „Mano sesuo Marytė sako, kad yra dalykų, kurių neįmanoma atleisti. Tada reikia susitaikyti su savo neatleidimu ir labai stengtis, kad keršto, baimės, pykčio ir atleidimo būtų daug ten, kur įmanoma“, – kalba savo gyvenime šilto ir šalto matęs jėzuitas.

Visiems tiems, kurie šiomis dienomis jo klausia, kur Ukrainoje yra Dievas, kunigas kalba apie tai, kad Dievas yra ten, kur sunkiausia – apkasuose, kartu su vandens trokštančiais vaikais rūsiuose, su tomis visomis aukomis, kurioms teko iškęsti žiaurumus. „Dievas tikrai žino, ką reiškia kentėti nuo nusikaltėlių ir puikuolių“, – sako.

Laužas per lietų ir kiaušinienė maišelyje

„Tėvas Antanas mane išmokė, kad dėl šviesos reikia kovoti ir dirbti. Jis man yra gražiausias aktyvaus krikščionio pavyzdys, tai žmogus, turintis drąsos kovoti dėl to, kuo tiki“, – taip apie kunigą A. Saulaitį pristatyme kalbėjo pianistė E. Andrejevaitė. priminusi, kad kunigas yra dažnai pavadinamas skautų legenda.

Skautų sąjungoje susipažino ir kunigo Antano tėvai, o ir jis pats labai anksti sužinojo apie skautų gyvenimą. Jis pasakoja, kad skautavimas buvo itin prasmingas laikas, iš pradžių su draugais, o paskui – su jaunimu. „Dar ir šiandien galiu užkurti laužą, kai lyja ant galvos, ir moku iškepti kiaušinienę popieriniame maišelyje“, – sako ir priduria, kad skautuose užaugo daugybė padorių žmonių, kuriems nesvetimi savanorystės darbai. Skautų įgūdžiai kunigui pravertė ir Amazonijos džiunglėse, kai septynerius metus dirbo misijoje Brazilijoje.

„Brazilijoje ir Urugvajuje turėjome dvi parapijas, dar studijų metais norėjau ten dirbti kunigu. Buvo dvi priežastys – man visada įdomu, kur ir kaip lietuviai gyvena, be to, iš teologų buvau supratęs – jei nori pažinti savo dvasinę kultūrą, turi pažinti, perprasti svetimą. Tik tada galėsi kritiškai vertinti, kas vyksta, suformuosi savo žvilgsnį į pasaulį ir save“, – aiškina ir pasakoja Brazilijoje lietuvių rasdavęs ypač nuošaliose vietose.

Kelionės ir susitikimai su lietuviais yra tai, kuo kunigas gyveno visus savo tarnystės metus. Dar viena didelė jo aistra – knygos. Šiandien jis pasakoja nebeskaitąs taip greitai, kaip anksčiau – po knygą per dieną, tačiau be jos savo gyvenimą sunkiai įsivaizduojąs. Labai gali būti, kad paprastai, šiltai parašyta knyga apie jį patį daugeliui žmonių taps nerimą sklaidančia atrama ir atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus rinkiniu.

Tiesa, dabartinės Vaižganto gatvės vietoje gyvenamasis kvartalas nebuvo numatytas – čia turėjo būti parko tiesinys, per kurį 1926 m. planuota nutiesti Parko gatvę. Gatvė, tik jau Algirdo vardu, atsirado 1928 m., o dar po poros metų ant kalno šlaito pradėjo dygti karininkų, profesorių ir buvusių ministrų namai. 1931 m. gatvei jau buvo suteiktas Vaižganto vardas – dar gyvo, sveiko ir Senamiestyje prie savo numylėtos Vytauto bažnyčios gyvenančio, bet dar po poros metų pasiligojusio ir atsidūrusio čia, ant kalno, giminaičių globojamo; čia ir pasimirusio.

Gatvei jau buvo suteiktas Vaižganto vardas – dar gyvo, sveiko ir Senamiestyje prie savo numylėtos Vytauto bažnyčios gyvenančio, bet dar po poros metų pasiligojusio ir atsidūrusio čia, ant kalno.

Vaižganto gatvė su nuo šlaito atsiveriančiais Kauno vaizdais buvo prestižinė ir kartu su anksčiau atsiradusia Perkūno alėja ir tarp jų įsiterpusiomis, Radiofoną apsupusiomis mažesnėmis gatvėmis (bene vienintelis toks Kauno kvartalas) etniniu požiūriu stebėtinai homogeniška – čia statėsi išskirtinai lietuviai.

Radiofonas

Kvartalo viduryje 1910 m. įrengtos Kauno tvirtovės radiotelegrafo stoties vietoje 1926 m. pradėjo veikti Radijo stotis,  pagal kurią pavadintas visas rajonas. Naują stotį 1923–1926 m. statė prancūzų įmonė „Société Française Radioélectrique“ (SFR).

Tvirtovės laikų raudonų plytų vienaaukštyje (Vaižganto g. 21A) buvo apgyvendinti Radijo stoties darbuotojai. Ant namo yra memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1940 m. gyveno radijo inžinierius, Lietuvos radijo stoties viršininkas Aleksandras Stankevičius. Mirė 1952 m. Monrealyje, Kanadoje.“ A.Stankevičius gimė 1905 m. Kaune, bet dar vaikas išvažiavo su tėvais į Prancūziją, studijavo Paryžiuje, dirbo SFR. Įmonei pradėjus Kauno radijo stoties statybą, A.Stankevičius grįžo į Kauną, o 1934 m. buvo paskirtas stoties viršininku. Jam vadovaujant įrengtos Radiofono studijos Laisvės al. 23 ir S.Daukanto g. 28A.

Aplink mažą baltai tinkuotą stoties pastatėlį laiptuotu frontonu plytėjo dar tušti būsimojo Radijo stoties rajono plotai, kuriuose tik kur ne kur augo medžiai. Šalia stūksojo senieji radijo bokštai – savotiškos Kauno landšafto įžymybės. Valstybinių švenčių metu bokštai būdavo apšviečiami tautinėmis spalvomis.

Ne kartą Kaune lankęsis italų žurnalistas Giuseppe Salvatore rašė, kad šių bokštų signaliniai žibintai padeda orientuotis lėktuvams, o „giedromis naktimis nuo Gedimino kalno galima pamatyti šviesas, spindinčias ant Vytauto kalno radijo antenų“. Nors vargu, ar kam pavyko iš Vilniaus pamatyti Kauno šviesas. Šiandien tų senųjų antenų nebėra, jas pakeitė naujos.

Radijo populiarumas tarp kauniečių sparčiai augo ir 1930 m. abonentų skaičius pasiekė šešioliką tūkst. Kaip tais metais rašė Vytautas Bičiūnas, „visos tautos informavimas per radijo yra greičiausias, patogiausias ir įdomiausias“.

Pagal Vaižganto testamentą, „prie pat Radijo stoties vartų“ turėjo būti pastatytas studentų bendrabutis – „Tumo-Vaižganto namai“, kuriems jis paskyrė savo menką turtą ir savo raštų autorines teises. Nors Vaižgantas buvo įsitikinęs, kad „Kauno m. valdyba, ačiū, tam tikslui paskyrė trikampį sklypą“, jokių namų studentams toje vietoje niekada neatsirado.

„KGB namas“

Už aukštos parko tvoros vilą (Vaižganto g. 2) pasistatė inžinierius, buvęs susisiekimo ministras, o nuo 1929 m. – viceministras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Juozas Jankevičius (1890–1945). 1932 m. paruoštą projektą pasirašė inžinierius Feliksas Vizbaras. 1933 m. sklypo gilumoje iškilo dviejų aukštų modernistinė vila. Laiptai su metaliniais turėklais, tarsi suapvalintų formų vėduoklė, skleidėsi skardžio link. Priekinė sklypo dalis buvo skirta sodui.

Išlikę metaliniai vartai sovietmečiu buvo aklinai uždaryti: sklido kalbos, kad namas priklauso KGB. Žinoma, kad 1944 m. sovietų okupantams grįžus į Kauną, partiniai veikėjai ir įstaigos be ceremonijų užimdavo geresnius namus, paliktus suimtų, ištremtų ar pasitraukusių jų šeimininkų. Tuščią J.Jankevičiaus namą užėmė įstaiga iškalbingu pavadinimu – „Operatyvinė grupė tarybų valdžiai Kaune atkurti“. Grupė, kuriai vadovavo komunistas Juozas Grigalavičius, pirmosios sovietų okupacijos metu buvęs Kauno KP komiteto sekretorius, darbavosi iš peties. Vėl paskirtas į senąsias pareigas, o 1946 m. atleistas, J.Grigalavičius dar kurį laiką gyveno šiame name, o tikrasis namo šeimininkas, dar 1940 m. suimtas, kalintas, Vorkutos lageryje praradęs sveikatą, mirė tremtyje.

Stilius: prof. K.Pakšto vila Vaižganto g. 16. / M. Oniščik nuotr.

Paparonio rūmai

Pirmasis namą (Vaižganto g. 10) naujoje gatvėje planavo statyti kunigas, rašytojas, Steigiamojo Seimo ir trijų Seimų narys Antanas Šmulkštys, žinomas literatūriniu slapyvardžiu Paparonis. 1927 m. gavęs sklypą dar nenutiestoje Parko gatvėje, savo grandiozinio namo statybą jis pradėjo jau prie keliuko, pavadinto Algirdo gatve. Neturėdamas pakankamai lėšų savo užmojams įgyvendinti, A.Šmulkštys nuvyko į Ameriką uždarbiauti, Kaune savo įgaliotiniu palikęs brolį Vincą. Amerikoje jis kunigavo, rašė ir leido knygas, o kai 1931 m. grįžo, namas jau buvo pastatytas, tik dar neįrengtas, priešais buvo nutiesta Vaižganto gatvė, o aplinkui statėsi kaimynai. 1931 m. rudenį A.Šmulkštys parašė Kauno burmistrui tokį raštą:

„Esu seniausias Vaižganto gatvės gyventojas ir mūrinių namų savininkas. Mano pavyzdžiu pasekė visa eilė asmenų, ir šiandien Vaižganto gatvės kvartalu galėtų pasigirti ne tik tų namų savininkai, bet ir visą Kauną tie gražūs namai puošia… Tik gatve šiandien klampoja automobiliai ir vežimai, juolab kad intensyviai statybai esant visa gatvė yra virtusi neišbrendamu purvo klanu… Mano lėšomis nuleistos lentos iki Vytauto parko yra apmėtomos gatvės purvu… Nereta tad matyti Vytauto kalno gyventoją, besinešiojantį kaliošus portfelyje.“

Mirus projekto autoriui inžinieriui Povilui Taračkovui, statybas prižiūrėjo inžinierius Aleksandras Gordevičius. Iki šiol spėliojama, kam priklauso sodo fasado autorystė. Garsusis fasadas pribloškia savo besaikiu puošnumu, ypač – detalių dydžiu. Tarp dviejų daugiakampių rizalitų įsitaisė aukštų jonėninių kolonų suskaldytos lodžijos su baliustradomis, per visą aukštą banguoja balkonas, iš kurio atsiveria įspūdinga Kauno panorama, o visa tai vainikuoja karpytas neobarokinis frontonas, papuoštas gigantišku kartušu su augaliniu ornamentu. Abu prie statybų dirbę inžinieriai – tiek P.Taračkovas, tiek A.Gordevičius – pasižymėjo geru skoniu, o jo šiam fasadui kiek pritrūko. Gali būti, kad prie namo puošybos prisidėjo savininko sesuo – talentinga skulptorė, kazimierietė sesuo Leonarda (Marija Šmulkštytė, 1893–1972).

Pagrindinis fasadas, kaip įprasta tikriems dvaro rūmams, kuklesnis, bet taip pat puošnus. Portalas įrėmintas stilizuotomis korintinėmis kolonomis ir papuoštas kriauklės pavidalo frontonu su augalinių motyvų ornamentais. Namo šone išsiskiria pusapvalis rizalito bokštelis su neogotiškais kuorais.

Įdomu, kad gatvė buvo nutiesta ne tiesiai palei namą, o tarytum aplenkiant jį, paliekant savotišką privažiavimo prie „rūmų“ aikštelę. Šį aikštelę A.Šmulkštys apsodino gyvatvorėmis, o iš abiejų namo pusių dar pasistatė po pastatėlį su neobarokiniais frontonėliais: žiūrint į namą, iš kairės – krautuvėlę, iš dešinės – garažą. Abu pastatus 1932 m. projektavo kaimynas – namo Vaižganto g. 4 savininkas ir autorius inžinierius Pranas Valiukėnas. Nė vieno jų neišliko.

Su kitais kaimynais A.Šmulkščio santykiai ne visada buvo geri. Kai 1934 m. netikėtai mirė kaimynas, buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickas, jo žmona atbėgo pas A.Šmulkštį, prašydama kunigiško patarnavimo, bet jis atsisakė, nes J.Purickis buvo ekskunigas. Kitas ekskunigas, J.Purickio name gyvenęs Vincas Mykolaitis-Putinas, palaikė draugiškus ir net giminiškus santykius su A.Šmulkščiu (V.Mykolaičio-Putino pamotė buvo A.Šmulkščio giminaitė). Tačiau, kai išėjo V.Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ II ir III dalys, A.Šmulkštys atpažino save viename iš personažų (kunigo Stripačio) ir užsigavo. Tiesa, vėliau, jau sovietiniais laikais, susitaikė ir vėl bendravo.

Ką tik įrengtame name, pardavęs savo netoliese, toje pačioje gatvėje, pastatytą namuką, trijų kambarių butą išsinuomojo geografas profesorius Kazys Pakštas (1893–1960). Name taip pat apsigyveno pulkininkas leitenantas, vėliau teisininkas, dar vėliau – Raudonosios armijos karininkas Romualdas Burokas (1893–1959), pašto viršininkas inžinierius Bronius Garšva (1883–1957), Kauno radijo stoties viršininkas inžinierius Kleopas Gaigalis (1879–1957), miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975), matematikas Jonas Matulionis (1906–1993). Su pastaruoju A.Šmulkštys draugavo, jam perleido savo sklypo dalį namui pasistatyti. 1934 m. butą pirmame aukšte išsinuomojo chorvedys, Kauno konservatorijos dėstytojas Nikodemas Martinonis (1887–1957), čia gyvenęs iki mirties.

1940 m. nacionalizuotas namas po karo buvo grąžintas, bet tik nominaliai, o 1949 m. A.Šmulkštys susilaukė ir palyginti švelnių represijų, kurių bijojo: buvo išregistruotas iš savo paties namų ir iškeltas į Birštoną. Pasiligojęs, savavališkai grįžo į savo butą, kur jo laukė ištikima šeimininkė, sekretorė ir draugė Marija Sakauskaitė, ir čia pasimirė. Namą A.Šmulkštys testamentu paliko gimtajai Vilkaviškių vyskupijai, tačiau tuo metu jis jau buvo antrą kartą nacionalizuotas.

Eklektiški Paparonio „rūmai” įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Tačiau dar 2001 m. ant namo buvo užstatytos sodo fasadą subjaurojusios „antresolės“, o dabartiniai namo gyventojai sodo vartus nuo šią gatvę mėgstančių ekskursantų užrakino, nors įstatymas numato viešą kultūros vertybių prieinamumą.

Prasukę pro Paparonio rūmus, prieiname Steigiamojo Seimo nario, buvusio užsienio reikalų ministro, žurnalisto Juozo Purickio (1883–1934) namus.

1932 m. jis pasistatė didelį nuomojamų butų namą pagal inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž projektą (Vaižganto g. 14). Griežtų modernistinių formų namas tarsi sudėtas iš dviejų stačiakampių – trijų ir keturių aukštų, – sujungtų laiptinės langų vertikale; nuo ilgų kiemo balkonų atsiveria puikūs vaizdai. Savo dydžiu namas nelabai tiko vilų rajonui, ir, nepaisant to, kad buvo tinkuotas baltai (kaip įprasta to meto Kaune), kunigo ir poeto Mykolo Vaitkaus (dažno šio namo svečio) buvo pavadintas „Purickio liūdnoji dėžė“. Užtat butai šioje „dėžėje“ buvo prabangūs ir „moderniškai“ įrengti, o apie jų gyventojus galima būtų parašyti knygą.

Vienas pirmųjų keturių aukštų butą čia išsinuomojo Vincas Mykolaitis-Putinas su seserimi Magdalena. Poetas, operos dainininkas Stasys Santvaras prisimena: „Namai buvo nauji ir modernūs, berods vienas paskutinių žodžių tuometinėj Kauno statyboj. Ir gyventi jie buvo skirti gal tik poetams, nes pro langus buvo regimas pakalnėj tįsantis Kaunas, Nemunas, Aleksoto šlaitai ir net Nemuno–Neries santaka. Vakarais ir naktim, kai spindėdavo miesto žiburiai, pro plačius Putino buto langus buvo matomas nuostabus dangaus ir žemės šviesų spektaklis“.

Į naują butą V.Mykolaitis-Putinas priėmė gyventi Salomėją Nėrį, ką tik atsisakiusią mokytojos vietos Lazdijuose. S.Nėris pragyveno šiame name dvejus metus, kol kunigas Mykolas Vaitkus jai parūpino leidimą vėl mokytojauti ir vietą gimnazijoje Panevėžyje. S.Nėris pasikvietė kartu gyventi Emiliją Kvėdaraitę. Šiame bute V.Mykolaitis-Putinas parašė „Altorių šešėly“. Čia gyvendamas jis vedė, žmona ėmė jį raginti statytis namą. 1937 m. jie persikėlė į nuosavą namą toje pačioje gatvėje (Vaižganto g. 36).

Virš V.Mykolaičio-Putino, 7-ajame dviejų kambarių bute, 1935 m. apsigyveno Graičiūnai. Aktorė ir režisierė Unė Babickaitė (1897–1961) su vyru, vadybos mokslų pradininku Lietuvoje Vytautu Andriumi Graičiūnu (1898–1952), buvo ką tik grįžę į Lietuvą iš Paryžiaus; ji ėmė vadovauti Šaulių sąjungos teatrui, vyras dirbo vadybos konsultantu ir dėstytoju.

1934 m. antrame aukšte, 6-ajame bute, apsigyveno žurnalisto, „Židinio“ ir „XX amžiaus“ redaktoriaus dr. Igno Skrupskelio (1903–1943) šeima. Viename jų buto kambaryje gyveno žurnalistas Julijonas Būtėnas (1915-1951).

Būsima vertėja, rašytoja Silvija Lomsargytė-Pukienė su mama Milda į šiuos namus atsikraustė 1937 m. Vaikystės namą ji aprašė savo autobiografinėje knygoje „Dita“: „Keturi kambariai, didelė virtuvė su kambarėliu tarnaitei. Du erdvūs balkonai. Iš čia – pats gražiausias reginys į Kauną. Nuo Nemuno ir Neries santakos iki geležinkelio stoties matosi miestas... Laikinai čia gyvena jaunas ir gražus grafas Zubovas, ketinąs vesti M.K.Čiurlionio dukrą Danutę.“

Vienas buto kambarys su balkonu buvo išnuomotas Vytauto Didžiojo universiteto docentei, egiptologei Marijai Rudzinskaitei-Arcimavičienei (1885–1941): „Jos kambaryje visur tįso rytietiškų raštų staltiesės, skaros, sijonas. Stovi mūsuose dar neregėtos bronzinės vazos ir fajanso statulėlės.“ Ditos mama ištekėjo už cokoliniame aukšte apsigyvenusio dailininko Tado Lomsargio (1905–1942).

Ir jei garsių pavardžių dar negana, tai štai dar pora jų. Šiame name brolio šeimoje kurį laiką gyveno tuomet Meno mokyklos studentas skulptorius Vytautas Kašuba. Butą čia nuomojo ir VDU profesorius, filosofas Vladimiras Šilkarskis (1884-1960). Visiems šio namo gyventojams memorialinių lentų neužtenka. Tačiau vienas jų atminimo nenusipelnė – tai medicinos studentas Juozas Markulis, pokariu tapęs sovietų saugumo agentu ir išdavęs ne vieną pasipriešinimo dalyvį.

Pats J.Purickis tik dvejus metus spėjo pagyventi savo name: staiga mirė 1934 m. Žmona Elena 1938 m. išvyko į užsienį, o dar po dviejų metų daugumos namo gyventojų likimus nulėmė nauji „šeimininkai“. 1940 m. į Vokietiją pasitraukė prof. V.Šilkarskis. Dr. I.Skrupskelis, suimtas 1940 m. birželio 14 d., žuvo sovietų lageryje. Žmona Alina su trimis vaikais turėjo palikti butą, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus. T.Lomsargis buvo suimtas gestapo, nužudytas IX forte. J.Būtėnas, Berlyne įsitraukęs į LAF, po karo – į VLIK veiklą, 1950 m. lydėjo Juozo Lukšos-Daumanto desantą į Lietuvą, o 1951 m. jo paties desantas buvo išduotas ir žuvo.

Simbolis: signatarui P. Klimui skirta F. Vizbaro projektuota vila „Eglutė“ – tautinio modernizmo pilaitė. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Vaižganto gatvė birželio sukilimo sukūryje

Tragiškomis Lietuvos istorijos dienomis daugeliui Vaižganto gatvėje gyvenusių iškilių Lietuvos karininkų teko apsispręsti: likti ištikimiems Lietuvos kariuomenei, būti įkalintiems ir tikriausiai žūti ar padėti ją likviduoti ir priimti naujas pareigas Raudonojoje armijoje.

Naujiems ir likusiems namo gyventojams sugrįžusi sovietų valdžia liepė išsikraustyti: geras namas buvo skirtas sovietų kariškiams. Graičiūnams iš pradžių leido pasilikti, bet greitai juos abu suėmė: V.A.Graičiūnas žuvo lageryje, grįžusi Unė glaudėsi pas draugus Žaliakalnyje. Bet tai – jau kita istorija.

Estetika prieš patogumą

Dviejų okupacijų sandūroje tie, kurių nesuėmė ar kuriems pavyko ištrūkti iš bolševikų nagų, puoselėjo nepriklausomybės atgavimo viltį: vyrai posėdžiavo, moterys virė jiems sriubą; vyrai tarėsi su vokiečių vadovybe, moterys prašė stabdyti žydų žudynes gatvėse, o vėliau slėpė juos savo namuose.

Vienas ankstyvųjų gatvės namų – Juozo Purickio kaimynystėje atsidūrusi originali dviejų aukštų su mansarda vila (Vaižganto g. 16), pastatyta 1928 m. prof. Kazio Pakšto pagal inžinieriaus Sigizmundo Novickio (Z.Novenny) projektą.

Namo pagrindinis fasadas su laiptais išeina ne į gatvę, bet į sodą, priešais kurį naujai nutiesta gatvė (projekte vadinama Radijo gatve) daro posūkį. Pasak geografo Antano Bendoriaus, būdamas Šveicarijoje K.Pakštas „buvo susižavėjęs dailiais tenykščiais chalets ir būtinai tokį norėjo pastatyti estetiškai savo Mini (žmonai). Bet jis nepagalvojo, kad tokia puošmena nuo šiltų Ženevos ežero šlaitų žvarbesniame mūsų klimate negalės prigyti. (...) Neištvėrusi amžinai šalčiuojanti žmonelė vyrą privertė keltis į jaukesnį butą“. (Sklypas tikriausiai buvo paskirtas vienas pirmųjų, nes vėliau nauja namo savininkė Miniotienė, prašydama leidimo pakeisti seną supuvusią tvorą, mini, kad ji buvo pastatyta 1926 m.)

Elzė Miniotienė liko našlė su keturiais vaikais. Tuo metu ji priglaudė žydų mergaitę Sulamitą Gordonaitę.

Smulkiai padalytais langais, pusvalminiu stogu nusklembtais galais namas tikrai primena ar tai šveicarišką, ar tai vokišką stilių. Jame buvo suprojektuotas vienas butas per du aukštus su holu centre. Karkasinis aptinkuotas namas tikrai buvo nepraktiškas ir šaltas. 1931 m. pradžioje K.Pakštas persikėlė gyventi į kun. Šmulkščio „rūmus“, o savo vilą pardavė Miniotams.

Lietuvos banko vyresnysis buhalteris Bronius Miniotas su žmona Elze augino keturis berniukus: Aloyzą, Igną, Bronių ir Juozą. Kaimynystėje augusi Silvija Lomsargytė-Pukienė prisimena E.Miniotienę buvus „graži kaip Madona“. 1943 m. pabaigoje Elzė Miniotienė liko našlė su keturiais vaikais. Tuo metu ji priglaudė žydų mergaitę Sulamitą Gordonaitę.

Elena Kutorgienė nusiuntė Sulamitą su netikru asmens liudijimu pas E.Miniotienę kaip tarnaitę. Tiesa, iš pradžių E.Miniotienė nežinojo, kad mergaitė žydė, o sužinojusi, laikė ją savo šeimoje iki pat 1944 m. vasaros.

Už Miniotų namo – Kudoko laiptai, vadinti „laiptais į Radijo stotį“, vėliau – Būgos laiptais, šalia kurių iš dešinės – jau mums pažįstamas Antano Busilo namas, o iš kairės – pulkininko Mykolo Mačioko (1899–1950) namas (Vaižganto g. 20). Jį tuomet Generalinio Štabo Valdybos aviacijos kapitonas M.Mačiokas pradėjo statyti 1931 m. pradžioje, grįžęs iš Romos, kur dvejus metus studijavo Karo akademijoje.

Techninę statybų priežiūrą vykdė statybos technikas Juozas Mačiokas, o projektas galėjo būti ir paties Mykolo: balta dviejų aukštų vila turėjo kampinius langus, plokščią stogą ir terasą. Dar vienas Mačiokas – Antanas – 1937 m. pristatė prie namo „mažam automobiliui“ skirtą garažą, ant kurio technikas J.Mačiokas suprojektavo dar vieną terasą. Visi Mačiokai šiame name ir gyveno.

Mačiokams gimė dukra Laura ir sūnelis Mindaugas, deja, miręs vos dvejų metukų. Mykolo Mačioko žmona Juzefa (Juzė) iš pirmosios santuokos dar turėjo dukrą Severiną (būsimą sportininkę). M.Mačiokas draugavo su netoliese gyvenusiu karininku Pranu Lesauskiu, kartu studijavusiu Romoje, tapusiu M.Mačioko dukters krikštatėviu. Kaimynai mėgdavo žaisti šachmatais.

1936 m. M.Mačiokas baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, 1937 m. – Vytauto Didžiojo karininkų kursus, gavo pulkininko leitenanto laipsnį. Sovietams atėjus, M.Mačiokas, kaip ir netoliese gyvenęs jo svainis Kazys Ramanauskas, buvo įtrauktas į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, turėjusį likviduoti Lietuvos kariuomenę, tačiau, prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, įsitraukė į Birželio sukilimo organizavimą, tapo vienu LAF vadovu, o 1943 m. pateko į Štuthofą. Tuo metu J.Mačiokienė savo bute priglaudė pagalbos prašiusią nepažįstamą žydę Havą Raping ir taip prisidėjo prie jos išgelbėjimo.

Grįžus sovietams, J.Mačiokienė ir jos dukros buvo iškeldintos iš buto ir priverstos kraustytis iš vienos vietos į kitą. Kai 1945 m. iš nacių nelaisvės grįžo M.Mačiokas, visą šeimą priėmė gyventi jo sesuo Ona Mačiokaitė-Ramanauskienė, kurios vyrui, kaip sovietiniam karininkui, buvo grąžintas nacionalizuotas namas toje pačioje Vaižganto gatvėje.

M.Mačiokas greitai įsitraukė į rezistencinį judėjimą, 1947 m. pasitraukė į Rygą, kur slapstėsi ir mirė Rygos ligoninėje neaiškiomis aplinkybėmis. Žmona su jauniausia dukra 1948 m. pateko į Sibirą, grįžusi gyveno vyriausios dukros Severinos Šveikauskienės šeimoje.

Nuošalėje: liūdną istoriją menantis pastatas Vaižganto g. 2. / M. Oniščik nuotr.

Istorijos liudytojas

Priešais – buvusio krašto apsaugos ministro, pulkininko leitenanto Juozo Papečkio namas (Vaižganto g. 23), pastatytas ir įrengtas 1935 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Šis namas žymus tiek savo modernistine architektūra, tiek savo istorija. Čia 1941 m. birželį posėdžiavo Laikinoji vyriausybė ir buvo įsikūręs Birželio sukilimo štabas.

2013 m. ant namo buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name nuo 1935 m. iki 1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, Valstybės Tarybos narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius plk. ltn. Juozas Papečkys (1890–1942), sovietų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime“ (skulptorius Jonas Lukšė). J.Papečkys buvo suimtas 1941 m. birželio 15 d., šeima (žmona, dvi dukros ir augintinė) išvežta į Sibirą, tuščiame name liko tik ištikima tarnaitė.

Priešais gyvenusi Juzė Mačiokienė prisiminė: „Kaimynai pasakė, kad Lietuvos laikinoji Ambrazevičiaus vyriausybė renkasi Papečkio namuose. Stumdama vežimėlį su sūneliu Mindaugu nuėjau pas Papečkius. Apie 17 val. buvo sustumti trys stalai ir valgomasis sujungtas su salonu. Už stalo atsisėdo Ambrazevičius, aviacijos generolas Pundzevičius ir kiti, iš viso apie 20 vyrų. Pundzevičius, mane pamatęs, pasakė: „Mums kaip tik moterų ir trūksta!“ Aš nuėjau pas Miniotienę, o Papečkių tarnaitė Elena mums padėjo ruošti kavą ir sumuštinius. (…)

Kai vyriausybė paskelbė per radiją atstatanti Nepriklausomą Lietuvą, visiems liepė iškabinti vėliavas. Prie Papečkio namo buvo iškabintos dvi lietuviškos trispalvės. Žmonių minios ėjo jų pasižiūrėti ir verkė iš džiaugsmo. Papečkio tarnaitė, Miniotienė ir aš visą dieną virėme sriubą. Visų nuotaika buvo šventiška ir labai pakili. Pavakare prisirinko ginkluotų partizanų. Visi posėdžiaujantys tik vietoje pasnausdavo ir vėl tardavosi. Atėję iš milicijos mokyklos vyrai demonstratyviai nusiplėšdavo žvaigždes ir mesdavo žemėn (...).

Mes savo istorinį uždavinį atlikome, nes paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę patys išvadavome Lietuvą, o ne laukėme vokiečių ją išlaisvinti.

Trečiadienį (...) mums pranešė, kad reikia važiuoti prie tilto sutikti vokiečių karinę valdžią. Kažkur surado dvi lengvas atviras mašinas. Važiavo gal kokie aštuoni vyrai: Mačiokas, Kalmantas, Saladžius, Reklaitis. Vyras pasakojo, kad pastovėjo išsitempę ir tiek. Vėliau abi mašinos ir dar dvi mašinos vokiečių su penkiais kariškiais ir generolu Stasiu Raštikiu grįžo į Papečkio namą. (…)

Papečkio namuose laikinosios vyriausybės narius maitinome iki 1941 m. rugpjūčio 5 d. Tądien Ambrazevičius pakvietė mane į posėdžių salę ir pasakė, kad mūsų vyriausybę vokiečiai uždaro, bet mes savo istorinį uždavinį atlikome, nes paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę patys išvadavome Lietuvą, o ne laukėme vokiečių ją išlaisvinti.“

Gatvės posūkyje pastatytas namas tarytum turi du veidus. Į gatvės posūkį žiūrintis fasadas kontrastingų formų: tarp skirtingų aukštų baltai tinkuotų sienų kyla raudonų plytų laiptinės bokštas su įeiga. Tik pastatytas, šis raudonas bokštas ypač gražiai buvo matomas nuo kalno papėdės, Būgos laiptų perspektyvoje.

Ilgasis fasadas, atgręžtas į sodą ir į toliau besitęsiančią Vaižganto gatvę, yra dviejų aukštų, jo langai horizontaliai sujungti tamsaus tinko apvadu. Tarp langų matomos nišos, skirtos dekoratyvinėms vazoms. Kitame namo gale – pusapvalus valgomojo rizalitas.

Žiūrint iš Sugiharos namų kiemo Kauno panoramą užstoja buvusi apatinė Vaižganto gatvės terasa, sovietų laikais virtusi M.Lermontovo, o šiandien – E.Fryko gatvės atkarpa, kurioje savo prabangius modernistinius namus šeštąjį dešimtmetį statėsi sovietiniai profesoriai. Vieną tokį grakščios architektūros namą (Vaižganto g. 34A / E.Fryko g. 1) pamatysime Vaižganto ir E.Fryko gatvių kampe. Jį 1955 m. pasistatė gydytojas profesorius Jonas Šopauskas.

Akcentas: Mačiokų namo Vaižganto g. 28 detalė. / Vilmanto Raupelio nuotr.

V.Mykolaičio-Putino godos

Neapsikentęs brangios buto nuomos Purickio name (Vaižganto g. 14, apie jį rašėme balandžio 8 d. „Santakoje“), Vincas Mykolaitis-Putinas, šeimos moterų raginamas, sumanė netoliese, toje pačioje Vaižganto gatvėje pasistatyti nuosavą namą (Vaižganto g. 36), o 1937 m. su žmona ir seserimi Magdalena į jį persikėlė. Tačiau, p.asirodo, statyba kainavo daug daugiau, nei buvo manyta: V.Mykolaičio-Putino žmona dėl to kaltino namą projektavusį jauną inžinierių Jokūbą Udalovą, o namas, dar neužbaigtas, buvo įkeistas bankui. Dviejų aukštų su pusrūsiu nedidelis namas yra modernistinių formų. Į gatvę žiūri anuomet madingas ir J.Udalovo mėgstamas didelis apvalus prieangio langas – iliuminatorius.

V.Mykolaitis-Putinas mirė 1967 m. vasarą Kačerginėje, taip ir neišsipildžius jo planams keltis „į Kauną karšti ir ramiai baigti gyvenimą“.

1940 m. V.Mykolaitis-Putinas kartu su Vytauto Didžiojo univrsiteto Humanitarinių mokslų fakultetu persikėlė į Vilnių. Namą tvarkyti jis įgaliojo jame likusią seserį. Name gyveno ir V.Mykolaičio-Putino žmonos sesuo su vyru, o prasidėjus sovietų okupacijai – astronomo Antano Juškos šeima, kuri, pasak Emilijos Mykolaitienės, namą „smarkiai nudėvėjo“. Ji taip pat skundėsi, kad „karo metais namus apiplėšė – buvo gražūs Magdutės baldai. Vokiečiai buvo užėmę du kambarius. Vos praėjus frontui 1944 m., buvo įkurdinti vaikų namai. Kiek pagyvenę, dėl patalpų ankštumo išsikėlė mums net nepranešę. Gyventojai išplėšinėjo langus. Atgavom labai apgadintą namą, kurį reikėjo suremontuoti“.

Nacionalizuotas namas buvo grąžintas savininkams. Juo visą laiką rūpinosi V.Mykolaičio-Putino žmonos giminės: 1947 m. čia apsigyveno žmonos dukterėčia Hortenzija Balčiūnaitė-Vaitkevičienė. Pasak jos, remontuojant namą, vargo buvo tiek daug, kad V.Mykolaitis-Putinas kartą yra pasakęs: „Uždek, kad nereikėtų juo rūpintis.“ Vėliau iš Vilniaus persikėlė kiti V.Mykolaiči-Putino žmonos giminės. Kvėdarų „šeimos taryba“ sumanė „išlyginti sklypo ribas“ ir įsivėlė į ilgą konfliktą su kaimynais.

Pats rašytojas atvažiuodavo į Kauną vasaromis, pakeliui į Kačerginę, kur įsitaisė vasarnamį. Praleisdavo savo name kelias dienas, kentėdamas triukšmingą giminių kaimynystę ir stebėdamas, kaip auga gatvėje nauji profesorių namai.

„Štai, pažiūrėk, daktaras J.Šopauskas jau naujame name apsigyveno, o pradėjo vėliau pamatus kasti nei mes remontą“, – kartą dūsavo, rodydamas iš balkono į gražų naują namą. Arba kitą kartą, eidamas gatve, vėl atkreipė dėmesį: „Štai jau ir J.Bulavas baigia namą įsiruošti, o pas mus nei baigos, nei galo nesiregi tam remontui“, – pokalbius su dėde atsimena kita jo dukterėčia Janina Mykolaitytė-Bielinienė. V.Mykolaitis-Putinas mirė 1967 m. vasarą Kačerginėje, taip ir neišsipildžius jo planams keltis „į Kauną karšti ir ramiai baigti gyvenimą“.

Tarpukario aidai

Agronomo, profesoriaus Jono Bulavos namas (Vaižganto g. 35) su niša fasade išaugo kitoje gatvės pusėje 1960 m. Kiek kudokiškų formų, su niša fasade, namas tarytum perkeltas laike iš tarpukario Kauno.

Visai kitokios – funkcionalistinės, net bauhauzo stilių primenančios architektūros namą (Vaižganto g. 37) sau suprojektavo buvęs Kauno miesto vyriausiasis architektas, buvęs Kauno politechnikos instituto Architektūros fakulteto dekanas Feliksas Bielinskis (1904–1986). Dar besimokydamas Lietuvos universitete (vėliau VDU) Technikos fakultete, jis dirbo su tokiais architektūros meistrais, kaip Mykolas Songaila ir Vladimiras Dubeneckis. Ypač didelę įtaką F.Bielinskio darbams padarė architekto Stasio Kudoko kūryba.

Namas pastatytas 1964 m. Vaižganto ir Margio gatvių susikirtime. Namą reprezentuoja minimalistinis baltai tinkuotas Vaižganto gatvės fasadas, nuo Margio gatvės namą skiria nedidelis sodas.

Visuomenės poreikiams

Planuojant naują Kalniečių mikrorajoną didžiulis plotas šalia 1980 m. pastatyto prekybos centro "Vitebskas" buvo paliktas tuščias, rezervuotas naujai aikštei, skirtai "visuomenės poreikiams". Kaip žinoma, anuomet sovietinė visuomenė gyveno miegamuosiuose rajonuose, iš kurių perpildytais troleibusais rytais išvažiuodavo į darbą, o vakare grįždavo. Savo kasdieniuose maršrutuose aplinkiniai gyventojai turėjo kirsti šį milžinišką plotą, o savaitgaliais ir per šventes galėdavo juo pasidžiaugti.

1985 m. buvo suprojektuota Vitebsko aikštė su laisvalaikio atributu – fontanu, gyventojų atmintyje išlikusiu kaip įspūdingas; šalia buvo prekybos ir pramogų funkciją atliekantis "Vitebskas", kurio garbei aikštė buvo pavadinta, ir 1984-aisiais išdygę pirmieji ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos "dangoraižiai" – trys vienodi architekto Edmundo Andrašiaus sukurti šešiolikos aukštų namai, kurių gyventojai žymiai papildė tos visuomenės gretas.

Neįprastas projektas

Geografinė šios aikštės padėtis neatitinka miesto aikštės planavimo tradicijų: tikroji aikštė būna arba tvarkingai pagal visą perimetrą įrėminta pastatų, arba susidaro abiejų gatvės pusių praplatėjime, kitaip aikštė virsta tiesiog skveru; išskirtiniais atvejais aikštė gali būti formuojama prie upės krantinė, arba atsirasti ant kalno. Tačiau ji tikrai neturi būti planuojama taip, kaip buvusi Vitebsko – dabartinė Čečėnijos aikštė: vienoje gatvės pusėje, be ryšio su jokiu aikštės funkciją palaikančiu pastatu (prekybos centras, lyg ir turėjęs aikštei suteikti prekybos ir pramogų funkciją, atsidūrė ne pačioje aikštėje, o šalia jos), ir dargi priešais didelį Kalniečių parką, savo žaluma pritraukiantį žymiai daugiau žmonių nei nuošalyje likusi aikštė.

Čečėnija čia turi lygiai tiek bendro, kiek tai, jei būtų paliktas Vitebsko vardas.

Teisybė, ją ne taip lengva surasti. Patikimiausiu orientyru iki šiol lieka minėti namai, jei tik žinosite, kad jie ten yra. Kitaip, išlipus troleibuso stotelėje, kurios pavadinimas – "Čečėnijos aikštė", tenka ilgokai dairytis, žingsniuoti į vieną ir į kitą pusę, galbūt netgi pereiti gatvę tikintis, kad parkas ir yra ta nežinoma aikštė, arba bent kažkaip su ja susijęs. Ir tik tada, iš toliau pamačius kelis dekoratyvinius medžius bei keistą statybinio krano pavidalo konstrukciją, su palengvėjimu ištarti: "Štai kur ji."

Tiesa, vasarą galbūt galėsite pamatyti naujo fontano čiurkšles, bet žiemą, be minėtų kelių medžių ir "krano" (kuris, priėjus arčiau, pasirodo esantis žibintas), nepamatysite nieko, nes aikštė yra sezoninė, proginė, savo viešą laisvalaikio ar pramoginę funkciją atliekanti tik šiltuoju metų laiku, kai čia organizuojami renginiai, kartais kultūriniai (tokie, kaip lauko parodos), bet dažniausiai – viešajai aikštės funkcijai pateisinti – aplinkinių mikrorajonų visuomenei švenčių proga suburti.

Simbolikos tuštumos

2009 m. prasidėjusi kiek sumažintos aikštės rekonstrukcija siekė būtent tokių proginių tikslų. Tiesiai priešais keturkampį naujo fontano baseiną (lyg pasirodymams ant vandens stebėti) įstrižai surikiuotos publikos (žiūrovų) suolai, padaryti iš betono, ant surūdijusių metalinių atramų; toks pats metalas buvo panaudotas ir virš baseino grėsmingai pakibusiam šviestuvo "kranui". (Tai buvo kaip tik tas laikas, kai iki šiol nesitraukiančios rūdys tapo madingos.)

Akcentas: ant memorialinę lentą primenančių plokščių įrašyti Lietuvos patriotinių organizacijų pavadinimai.

Aptariant architektų grupės parengtą rekonstrukcijos projektą, 2008 m. iškilo aikštės pavadinimo klausimas. Nors aikštei suteiktas Čečėnijos vardas, rodos, aiškiai išreiškė Lietuvos solidarumą su iš Sovietų Sąjungos ir jos paveldėtojos – Rusijos – aneksijos beviltiškai bandžiusiais išsilaisvinti čečėnais, šis pavadinimas kauniečius stebina iki šiol.

Projekto vadovas architektas Šarūnas Kiaunė anuomet sakė: "Projekte jokio ryšio su Čečėnija nėra. Aikštėje – taip pat". Įdomu, kokį ryšį norėta (arba, veikiau, nenorėta) įžvelgti ten, kur jį galima buvo paprasčiausiai sukurti minimaliomis priemonėmis: užtektų nedidelio paminklinio akcento, lentos, kad reprezentacinė tokio pavadinimo funkcija taptų suprantama praeiviui.

Reikia pripažinti, kad pati tokio solidarumo idėja kauniečiams nieko nereiškė jau tada, juolab nereiškia dabar (jei šiandien miegamųjų rajonų aikštė būtų pavadinta Sakartvelo ar Ukrainos vardais, nežinia, ar toks pavadinimas būtų labiau suprantamas).

Tiesa, šiokį tokį reprezentatyvumą rekonstruotai aikštei bandyta suteikti, bet, deja, dar mažiau suprantamą: "krano"-šviestuvo papėdėje įkomponuota ilga, tolygiai mažėjanti plokščių eilė; kiekvienoje memorialinę lentą primenančioje plokštėje įrašytas kokios nors Lietuvos tautinės-patriotinės organizacijos, egzistavusios nuo 1919 m., ar dar anksčiau, pavadinimas.

Paskutinėje ir mažiausioje plokštėje kaip fundatorius įsiamžino tuometinis Seimo narys (beje, išrinktas Kalniečių rinkimų apygardoje) prof. Arimantas Dumčius. O tai jau iš tikrųjų neturi jokio ryšio nei su aikštės pavadinimu, nei su jos vieta, nei, reikia pasakyti, su daugiausia iš valstybės biudžeto finansuota rekonstrukcija.

Čečėnija čia turi lygiai tiek bendro, kiek tai, jeigu būtų paliktas Vitebsko vardas. Nutiesti nauji takai, sustatyti žibintai palengvina judėjimą gyventojų, kurie (vis dar neturėdami automobilio, ar šiaip sumanė sekmadienį pasivaikščioti parke), kaip ir anksčiau, kerta didžiulį aikštės plotą pėsčiomis.

"Iliuzijos" ir "Saturn"

Patys pirmieji kino teatrai kartais buvo vadinami "iliuzijonai" – "iliuzijos vieta". Ir vienas pirmųjų kino teatrų Kaune (jei kalbėsime apie dabartinio Kauno teritoriją) buvo pavadintas "Iliuzijonu". Kino teatras (savininkas P.Švačkinas) buvo atidarytas Šančių priemiestyje 1908 m. Tad prieš daugiau kaip 100 metų šančių gyventojai jau turėjo galimybę pasinerti į iliuzijos pasaulį, stebėdami "judančius paveikslus" ekrane, ir ši pramoga jiems labai patiko.

Šio kino teatro (ar veikiau pastato, kuriame buvo įrengta "iliuzijų" salė) vieta sunkiai identifikuojama. Šiek tiek duomenų yra tik apie kitą kino teatrą, pradėjusį veikti jau Nepriklausomoje Lietuvoje, 1923 m. tame pačiame pastate ir beveik tuo pačiu vardu – "Iliuzija".

Vieta buvo metalo fabriko teritorijoje. 1879-aisiais brolių Šmidtų įkurta "Vesfalija", 1922 m. įsigijus broliams Vailokaičiams tapo AB "Metalas". Salę naujai įrengė statybos technikas Jonas Salėnėkas. Pastarasis buvo Laisvės alėjos "Glorijos" (dabar – kauno valstybinis lėlių teatras) bet "Kapitolio" (šiandien žinomo kaip "Kanklės") autorius, tapęs tikru "kino teatrų statytoju", o Šančių "Iliuzija" buvo ar ne pirmasis jo įrengtas kino teatras. Nurodytas ir tikslus to meto adresas: Adolfo Bitcherio name A.Juozapavičiaus pr. 13. "Iliuzijos" savininkai buvo Juozas Ratkevičius ir Antanas Varčikas.

"Iliuzija" veikė tik dviejus metus, iki 1925 m. O dar po dviejų,  1927-aisiais, ją pakeitė "Saturn".

"Kosminio" pavadinimo kino teatras atsidarė kitame pastate, šalia buvusio. Ir šį pastatą kino teatrui pritaikė J.Salėnėkas. Įėjimas į kino teatrą buvo tiesiog "Metalo" fabriko sienoje. Tuo metu A.Juozapavičiaus prospekto namai jau buvo skaičiuojami nuo Panemunės tilto, ir adresas nurodomas toks pat, kaip ir "Metalo" fabriko – A.Juozapavičiaus pr. 78 (dabar Nr. 82).

Kino teatrui skirtoje sienos dalyje buvo dvi pusiau apskritos arkos, įremintos piliastrais – kolonų imitacijomis, vienoje jų kabėjo reklaminis stendas su kino žvaigždžių nuotraukomis, kitoje buvo įėjimas su stogeliu, akcentuotas aukštu banguotu neobarokiniu frontonu.

Kartu su šalimais, ties Siūlų gatve, 1929-aisiais pastatytos Turgaus halės fasadu susidaryta vientisa kompozicija buvo nutinkuota žydra spalva su baltai išryškintais piliastrais bei arkomis. Šiandien įėjimo į kino teatro vieta būtų maždaug ties visuomeninio transporto stotele.

Vienas senųjų savininkų liko – Juozas Ratkevičius, jis buvo ir kino teatro vedėjas; prie jo prisijungė Kazys Bandzevičius. 1930 m. J.Ratkevičius buvo išrinktas Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku. 1933 m. jis nurodomas kaip vienas savininkas (K.Bandzevičius tuo metu tapo kino teatrų Laisvės alėjoje ("Metropolitaino", "Forum") bendrasavininku), o 1940 m. prie jo prisijungė Julius Žostauskas. "Saturnas" buvo "tikras" miesto kino teatras – su divertismentais prieš seansus, gana didele (352 vietų) sale. Jis veikė ir nacių okupacijos metais; tada vedėju nurodomas S.Gulevičius. Traukdamiesi, 1944 m. vokiečiai sudegino halę ir didesnę "Metalo" fabriko dalį, o kartu su ja – ir "Saturną".

"Spindulys"

"Iliuzija" nebuvo pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje Šančiuose atidarytas kino teatras. Dar anksčiau, 1919-aisiais, už kelių namų nuo jo (šiandien tai būtų maždaug prieš Šančių polikliniką) veikė "Spindulys", kurio adresas buvo A.Juozapavičiaus pr. 17.

Jau 1919 m. spauda apie jį rašė kaip apie labai netvarkingą. 1922 m. jis užsidarė, patalpos buvo išnuomotos Lietuvos universiteto Veterinarijos skyriaus laboratorijai.

1924 m. pastate įsikūrė Kauno įgulos kareivių klubas, pasivadinęs senojo kino teatro vardu – "Spindulys"; jame vėl buvo įrengta kino salė. Klubas buvo uždarytas 1927 m., o vietoje jo įsikūrė pionierių bataljono štabas. Namas buvo dviejų aukštų. Antrame aukšte buvo įkurta Karo technikos dalių karininkų Ramovė. 1928 m. šios Ramovės salėje vėl įrengė kino salę, pavadintą bataljono vardu – "Pionierius". Čia irgi būdavo divertismentai, prieš seansus ir po jų grodavo bataljono orkestras. Vienu žodžiu, tai buvo "kariškas" kino teatras. Tolesnis jo likimas nežinomas.

"Lyra" ir "Taika"

Priešais, toje pačioje sankryžoje, ten, kur Sodų gatvė susikerta su Mažeikių gatve ir išeina į A.Juozapavičiaus prospektą, tuo pačiu metu ir to paties J.Salėnėko perstatyta veikė "Lyra". Bet 1923 m. čia įsikūręs kino teatras vadinosi kitaip. Jo vardas buvo "Apollo". Pastatas buvo prie nedidelės turgavietės. Vėliau turgavietė buvo iškelta, bet vieta liko Šančiams "centrinė". Tarpukariu šioje vietoje vasaromis įsikurdavo cirkas-šapito, žiemą buvo statoma Kalėdų (sovietmečiu vadinta "naujametinė") eglė.

Medinis vieno aukšto su mansarda namas buvo apleistas ir priklausė tūlam Davidavičiui, iš kurio jį su visu sklypu 1923 m. nusipirko trys moterys (bent jau pagal dokumentus, nes tikrieji pirkėjai buvo jų vyrai): Salomėja Sližienė, Michalina Jagučiauskienė ir Janina Vaitkienė. Pirmuoju kino teatro direktoriumi nurodytas Jurgis Prochorovas.

Namas turėjo neobarokinį frontoną, jo fasadas papuoštas piliastrais. Prie pagrindinio pastato buvo pristatyta mūrinis salės priestatas. Kino teatro salėje buvo 317 vietų, gale buvo įrengtos ložės, dekoruotos fanerinėmis palmėmis. To meto spauda praneša, kad naujo kino teatro salė "išpiešta įvairiais reginiais. Yra keletas Kauno apylinkių reginių: Nemuno, geležinkelio tiltas, Aleksoto tiltas, tunelis ir kiti" ("Lietuva" 1923 08 12). Žodžiu, pasipuošė kaip tikras "Apolonas".

1927-aisiais kino teatras pakeitė savo pavadinimą į "Lyrą" (iškaboje parašyta su "i" trumpąja). Tais metais valdos savininkės nurodytos tik S.Sližienė ir M.Jagučiauskienė. Iš šių moteriškių "Lyrą" išsinuomojo Jonas Žarskis, Jonas Garunkštis ir Jonas Pluščiauskas. 1933–1935 m. "Lyros" savininku nurodytas J.Kijauskas, o vėliau – tik Antanas Zaremba, likęs vedėjo pareigose ir nacių okupacijos metais. Tačiau yra nemažai liudijimų, kad A.Zaremba buvo "Lyros" direktorius nuo pat pradžių. Jis čia pat, už fojė ir kasos, ir gyveno.

Giedrius Kuprevičius gerai prisimena Antaną ir Jadvygą Zarembas. Vaikų jie neturėjo, buvo artimi jo motinos, Lechavičių šeimos draugai. Anot jo, A.Zaremba važinėjo "tais laikais labai prabangiu automobiliu". 1934 m. A.Zaremba buvo parašęs porą scenarijų filmams, dėl kurių tarėsi sus prancūzais, bet kurie taip ir nebuvo pastatyti. 1935–1940 m. valdos savininkė liko tik viena S.Sližienė. Prieš seansus ir čia buvo divertismentai, o seanso metu pardavinėjo dešreles su garstyčiomis.

Pokariu "Lyroje" rodė senus vokiškus filmus, rusų atsivežtus iš Berlyno kaip trofėjus. "Lyra" sudegė tarybiniais metais, o jos vietoje buvo pastatyta "Taika".

Pokariu "Lyroje" rodė senus vokiškus filmus, rusų atsivežtus iš Berlyno kaip trofėjus. "Lyra" sudegė tarybiniais metais, o jos vietoje buvo pastatyta "Taika".

Kai "Lyra" sudegė" ir kol dar nebuvo "Taikos", kino filmus rodydavo nacionalizuotoje Metodistų bažnyčioje.

Naujas kino teatras "Taika" buvo pastatytas 1953 m. pagal tipinį projektą: neoklasikinis su jonėninėmis kolonomis ir trikampiu frontonu. Pirmo aukšto fojė vykdavo parodos, įvairūs renginiai; antrame aukšte buvo bufetas. Lygiai toks pat kino teatras buvo pastatytas Vilniuje, Kalvarijos gatvėje, jis vadinosi "Tėvynė" (dabar klubas "New York").

"Taika" nugriauta 1998 m. Tuščiame "Lyros"/"Taikos" sklype jau 2001 m. buvo norėta statyti degalinę – ne pats geriausias sprendimas Šančių "centrui". Apleistas žemės plotas su pamatų griuvėsiais ir šiandien masina "investuotojus".

"Saulė"

Dar vienas kino teatras Šančiuose taip ir nebuvo pastatytas. Jis turėjo atsirasti priešais paštą, dabartinės parduotuvės "Šilas" vietoje, ir vadintis "Saulė". Valda priklausė Moisiejui Cinui.

Naujo kino teatro projektas buvo paruoštas 1939 m. statybos techniko Juozo Segalausko. Tas pats J.Segalauskas tuo pat metu suprojektavo ir pastatė "art deco" stiliaus "Pasaką" Savanorių prospekte. Kino teatras "Saulė" turėjo būti dviejų aukštų. Šalia buvo valstybinė "Paramos" degtinės parduotuvė. Projektas numatė parduotuvę sujungti su nauju pastatu į vieną. Tačiau liko tik ilgi susirašinėjimai su Miesto statybos komisija: M.Cinas taip ir negavo leidimo statyti kino teatro.

2017 m. jau buvo parengtas išorės restauracijos projektas, turėjęs grąžinti bažnyčiai jos barokines formas. Tačiau greitai darbai sustojo: pinigų nerasta net paprastam remontui. Tad šiandien bažnyčia atiduota į bendruomeninės organizacijos – Kauno senamiesčio draugijos – ir jos vadovo verslininko Minvydo Znaidausko rankas. Draugija tikisi gauti lėšų restauracijai bažnyčią pavertus kultūros renginių erdve, pavadinta sutrumpintu šios bažnyčios titulu, – "Sakramentas".

Priminsiu, kad šios bažnyčios titulas – Švenčiausiojo Sakramento bažnyčia – nurodo į patį svarbiausią Katalikų Bažnyčios sakramentą – Eucharistijos paslaptį, duonos ir vyno tapimą Kristaus Kūnu ir Krauju. Todėl buvo įprasta šią bažnyčią vadinti Dievo Kūno bažnyčia.

Naujos bažnyčios durys yra stiklinės, o neseniai ardytos kino teatro grindys paklotos iš naujo. Čia, antrame aukšte, šiemet gegeužę buvo aukojamos šv.Mišios. Kadangi tai nėra parapijos bažnyčia, ja rūpinasi ne klebonas, kaip būna parapijose, kur tam tikrai bažnyčiai priklausanti tikinčiųjų bendruomenė apibrėžiama geografiniu pagrindu, bet bažnyčios rektorius. Nuo pernai birželio Švč.Sakramento bažnyčios rektorius yra kun. Gytis Stumbras.

Atsiradimo istorija

Kauno senamiestyje – net penkios gotikinės bažnyčios. Barokinės architektūros miestas beveik neturi: tik trys barokinės bažnyčios skirtingų vienuolių ordinų buvo pastatytos Kaune XVII–XVIII a., o dar tiksliau, tik dvi – jėzuitų ir domininkonų, nes trečioji, karmelitų bažnyčia, iškilo tuomečiame užmiestyje, Kaunakiemio kaime. Tiesa, dar yra Pažaislio vienuolynas, tačiau jis įskūręs dar toliau nuo miesto.

Domininkonai Kaune atsirado XVII a. pirmoje pusėje. Juos pakvietęs Kauno teismo suolininkas Dominykas Narkevičius 1631 m. užrašė jiems savo sklypą su namu prie Vilniaus (Didžiosios) gatvės. 1639 m. Upytės pavieto maršalka Kristupas Bialozoras ir Jonas Varlauskis taip pat dovanojo domininkonams namus gretimuose sklypuose, o Bialozoras pasirūpino ir Vilniaus vyskupo sutikimu steigti Kaune vienuolyną. (Trys Bialozoro sūnūs – Vladislovas, Aleksandras ir Jonas – tapo vienuoliais domininkonais, o dukra Sofija Anatolija buvo benediktinė.) 1641 m. dovanojimas buvo oficialiai patvirtintas karaliaus Vladislovo Vazos ir jau 1644 m. iškilo pirmoji domininkonų bažnyčia.

Ji buvo dar renesansinė, vienanavė ir be bokšto, pastatyta naudojant senų čia stovėjusių namų sienas, kurių gotikinio mūro fragmentai išliko iki šiol. 1646 m. atskirai nuo bažnyčios buvo pastatyta varpinė; meistras Bartelis pastatė bažnyčioje vargonus ir buvo pasamdytas vargonininkas vardu Sebastijonas. Iki 1647 m. buvo įrengti altoriai, o 1653 m. bažnyčia, tituluota Šv.Kazimiero vardu, pradėjo veikti. Vos po dvejų metų prasidėjo karas, per kurį Kauną siaubusi rusų kariuomenė bažnyčią apgriovė.

Pasibaigus karui, vienuoliai pradėjo bažnyčią atstatyti. Statė ilgai – pradėjo 1678 m., o baigė tik 1690 m.; dar dešimt metų praėjo, kol bažnyčia buvo įrengta, kol pagaliau 1700 m. ją pašventino nauju Dievo Kūno, Šv.Kazimiero, Šv.Dominyko ir Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulais. Statyboms nuo 1682 m. vadovavo Italas architektas Pietro Puttini (1633–1699), dirbęs Pažaislyje.

Bažnyčia yra kryžiaus plano, su šoninėmis koplyčiomis ir stačiakampe presbiterija. Virš kiekvieno iš keturių fasadų buvo iškelti barokiniai frontonai. Kalbama ir apie du barokinius bokštus, buvusius virš pagrindinio fasado, tačiau XIX a. pirmosios pusės ikonografinė medžiaga bokštų jau nefiksuoja. Centrinė nava dengta cilindriniu skliautu, į kurį jungiasi žemesni šoninių koplyčių skliautai. Viduje buvo įrengti septyni marmuru aptaisyti barokiniai altoriai su paveikslais ir skulptūromis, grindys išklotos marmuro plokštėmis.

Tik pabaigę bažnyčią vienuoliai, iki tol gyvenę mediniuose namuose, ėmėsi statyti mūrinį vienuolyną. Didelis dviejų aukštų vienuolyno pastatas pradėtas statyti XVII a. pabaigoje iš anksčiau čia stovėjusių namų ir baigtas tik 1776 m. Išlikęs vakarinio korpuso barokinis frontonas – iš XVII a. Vienuolyną supo du atviri kiemai: paradinis – pietų pusėje ir ūkinis – šiaurės. Šalia buvo sodai ir daržai.

XIX a. vargai

1812 m. Napoleono kariuomenei įžengus į Kauną, būtent domininkonų bažnyčia buvo pasirinkta Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos iškilmėms: dalyvavo prancūzų karininkai ir miesto valdžia, skambėjo muzika, po šv.Mišių Kauno pavieto paprefektis grafas Juozapas Zabiela ir kiti svarbūs asmenys sakė iškilmingas kalbas. Čia pat buvo pasirašytas prisijungimo aktas, choras giedojo "Salvum fac Napoleonem Imperatorem". Po šv.Mišių buvo iškilmingi pietūs, vakare miestas iliuminuotas, rotušė papuošta "išvaduotoją" Napoleoną šlovinančiais piešiniais.

Tačiau jau kitą dieną domininkonams buvo liepta išsikraustyti iš vienuolyno ir apsigyventi vienuolynui priklausančiame bravore. Bažnyčioje buvo sukrauti miltai ir grūdai, o vienuolyne įrengta karo ligoninė ir apsigyveno prancūzų karininkai. Karui pakrypus prancūzų nenaudai, jų karininkus rusai čia laikė jau kaip karo belaisvius, vienuolyną nusiaubė, bažnyčią apiplėšė ir apgriovė. Kunigas J.Vaišnora pasakoja apie dešiniajame altoriuje buvusį stebuklingą Marijos Rožinio paveikslą su sidabriniais aptaisais, kuris "rusams užėmus bažnyčią, dingo". 1818–1820 m. bažnyčia buvo atstatyta, grindys vėl išklotos marmuro plokštėmis, iš naujo įrengti septyni altoriai, vietoje sudegusių vargonų pagaminti nauji, šešiolikos registrų.

1845 m. rusų valdžia vienuolyną uždarė, jo pastatą pavertė kalėjimu, o bažnyčią, kaip jau tapo įprasta, – sandėliu. "Kada bažnyčia jau buvo tuščia, raktus pasiėmė kareiviai ir Dievo namuose sukrovė pavalkus, šlajas, atvarslus ir kitus karo baldus", – rašė vyskupas Motiejus Valančius. Vienuolyne tuo meti gyvenusius septynius domininkonus priglaudė netoliese įsikūrusios seserys benediktinės (domininkonai nuo Bialozorų laikų tarnavo Benediktinių vienuolyno kapelionais ir nuodėmklausiais). Seserims atiteko ir kai kurie Domininkonų bažnyčioje buvę meno kūriniai.

1862 m. buvusioje vienuolyno valdoje buvo pastatyta Gubernijos gimnazija, o vienuolyne apgyvendinti jos mokytojai. 1863–1866 m. bažnyčia buvo perstatyta į mokiniams skirtą cerkvę: frontonai pakeisti, virš pagrindinio fasado pastatyti du maži bokšteliai, o virš navos – dar vienas didelis bokštas; visi trys buvo apvainikuoti stačiatikių "svogūnėliais". Pagrindiniame fasade aplink portalą buvo išmūrytas arkinis bizantiškas apvadas, šiaurinis frontonas visai nugriautas, o prie presbiterijos pristatyta apsida.

Atgimė tarpukariu

Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia tarnavo vokiečių kariuomenės reikmėms. O 1918 m. pabaigoje grąžinta tuometei Žemaičių vyskupijos kurijai, – jau lietuvių kariams, tad tapo, tiesa, labai trumpam, pirmąja kariuomenės (tada vadinta Garnizono) bažnyčia. 1919 m. buvo perduota moksleivių, tik šį kartą katalikų, sielovadai.

Anot 1926 m. rektoriumi paskirto Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dekano prel. prof. Blažiejaus Česnio, bažnyčia "į katalikų rankas grįžo be altoriaus, be vargonų, be liturginių rūbų, be šventų indų, be paveikslų". 1919–1921 m. bažnyčia buvo šiek tiek paremontuota, pašalintas medinis bokštas bei stačiatikių "svogūnėliai", tačiau savo pirminės barokinės išvaizdos taip ir neatgavo.

1924 m., kai bažnyčia buvo perduota Kauno universitetui kaip Studentų bažnyčia, vyriausybė skyrė lėšų jai sutvarkyti. 1932 m. atėjo interjero eilė: buvo ištapytos bažnyčios lubos, altoriaus retabulo apvadas dekoruotas stilizuotomis vynuogių kiekių girliandomis, įrengtas modernistinio stiliaus didysis altorius. Pasak tyrinėtojos Raimondos Norkutės, interjerą dekoravęs dailininkas A.Valeška "dviejuose lubų plafonuose pavaizdavo angelus, viename iš jų angelas laiko juostą su užrašu: GARBINKIME ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ. Kituose plafonuose nutapė pelikaną ir karvelius su vynuogėmis".

Išskirtinę akmeninę neobizantinio stiliaus Kristaus veido mozaiką pagrindiniame bažnyčios fasade 1933 m. sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas ir jo mokinys dailininkas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius.

1934 m., tarpininkaujant Sovietų Sąjungos prekybos atstovybei, už 4 tūkst. litų buvo nupirkti penki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vitražai, buvę 1922 m. uždarytoje Sankt Peterburgo dvasinės akademijos koplyčioje. Juos restauravo ir sumontavo Stasys Ušinskas. Didžiajame altoriuje buvo patalpintas garsios Austrijos "Geyling" firmos Sankt Peterburgo dvasinės akademijos koplyčiai apie 1880–1881 m. pagamintas vitražas "Nukryžiuotasis su angelais", languose – keturių evangelistų atvaizdai. Virš didžiojo altoriaus apskritoje angoje buvo įdėtas paties S.Ušinsko sukurtas vitražas su monstrancija. Iki mūsų dienų M.K.Čiurlionio dailės muziejuje išsaugoti keturi iš penkių istorinių vitražų, kuriuos tikimasi gražinti į bažnyčios erdvę, trys iš jų jau restauruoti.

Garsūs gyventojai

Vienuolyno pastatas taip pat buvo perduotas vyskupijos kurijai, kuriai priklauso iki šiol. Domininkonai niekad nebegrįžo į Kauną, o vienuolyne įrengtuose butuose ir toliau gyveno žmonės.

1919–1924 m. antrame vakarinio korpuso aukšte gyveno Jonas Jablonskis. Įėjimas į butą buvo iš galinio kiemo, buto langai – į Vilniaus gatvę, o auditorijos langai – į priekinį kiemą. Šioje auditorijoje, į kurią jį nuveždavo rateliuose, Jablonskis skaitė paskaitas: iš pradžių Lietuvių kalbos kursų klausytojams, paskui – Lietuvos universiteto studentams. Dabar šioje auditorijoje besimokantys Šv.Ignaco Lojolos kolegijos studentai to nežino.

1920–1922 m. čia taip pat gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. Šalia, gimnazijos kieme, caro laikais pastatytame raudonų plytų name (kur 1919 m. dirbo Švietimo ministerija) gyveno Kazimieras Būga. Prisiminimuose apie 1924 m. mirusio K.Būgos laidotuves aprašoma, kaip, laidotuvių procesijai išsukus iš dabartinės J.Jablonskio gatvės, jos dalyviai matė J.Jablonskį, prie savo buto lango apsipylusį ašaromis.

Vėl okupacija ir vėl – vargai

1949 m. bažnyčia buvo uždaryta ir paversta knygų bazės sandėliu, per dešimtmetį buvo sunaikintas visas interjeras. 1963 m., tuomet, kai kiti senamiesčio pastatai buvo tyrinėjami ir restauruojami, čia buvo įrengtas daugelio kauniečių atmintyje išlikęs kino teatras "Santaka". Navą padalijus į du aukštus, pirmame įrengtas vestibiulis su kasomis, fojė, drabužinė, bufetas, antrame – kino salė. Vitražai buvo išmontuoti ir išvežti į M.K.Čiurlionio muziejaus saugyklą, langai uždengti. 1965 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis viešai protestavo prieš "paminklinės architektūros pastato" niokiojimą, bet jo niekas neklausė.

O Kristaus veido mozaika pagrindiniame portale išliko, vienu metu ji buvo uždengta mediniu skydu, bet vėliau – puikiai matoma. Po ja, buvusio pagrindinio portalo nišoje kabojo telefonas automatas.

Tuo metu vienuolyno pastatai jau buvo grąžinti Bažnyčiai. 1964 m. čia buvo leista įsikurti Kauno arkivyskupijos kurijai, vėliau gyveno arkivyskupas Liudas Povilonis. Įėjimas į kurijos patalpos buvo iš kiemo pusės.

Bažnyčia buvo gražinta 1990 m., iš pradžių ji vėl tarnavo kaip sandėlis, šį kartą – "Caritas". 1991–1993 m. antrame bažnyčios aukšte vyko Katechetų mokyklos prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos paskaitos. Tai vis dar buvo kino teatro salė: nuožulnios lentinės grindys, lentelėmis iki pusės apkaltos sienos, aptriušusios medinės atlenkiamos kėdės.

Dabar bažnyčiai grąžintas prieškario buvusios "studentų" bažnyčios statusas ir jos presbiterijoje, buvusiame kino teatro bufete, įrengta koplyčia, kurioje nuo 2005 m. vyksta nuolatinė Švč.Sakramento adoracija, tačiau daugiau niekas nepasikeitė: tikinčiuosius vis dar pasitinka buvusio kino teatro drabužinė ir kasos.

Pagaliau, 2016 m. įsteigus rektoratą ir paskyrus pirmą rektorių kun. Joną Stankevičių, atsirado vilčių, kad bažnyčia kada nors bus prikelta. Dabartinis bažnyčios vaizdas mažai primena jos barokinę praeitį. Pagrindiniame fasade išlikęs puošnus portalas su piliastrais ir apskrita niša viršuje, kurioje yra minėta neobizantinė Kristaus veido akmens mozaika. Buvusių bokštelių vietą žymi XIX a. susiformavęs neobizantinis atikas su arkiniais langais ir trikampiu frontonėliu. Po bažnyčia yra mažiausiai penkios kriptos su iki šiol netyrinėtais palaidojimais.

Daug geriau tiek iš išorės, tiek iš vidaus atrodo vienuolynas, išsaugojęs autentiškus savo barokinės architektūros bruožus ir XIX a. elementus. Vakarinio korpuso gatvės fasadas, suskaidytas dorėniniais piliastrais, turi barokinį frontoną su voliutomis ir tokiais pat, tik mažais piliastrais, vainikuotą skydeliu. Pagrindinis portalas turi prieangį su balkonu ir dorėniniais piliastrais. Viduje išliko mišrus – koridorinis ir anfiladinis patalpų išplanavimas, pirmo aukšto kryžminiai skliautai, bei nemažai interjero detalų: krosnys, durų ir langų detalės, sieninės spintos.

Domininkonų vienuolyno pastatai vienu metu buvo paskirti VDU Katalikų teologijos fakultetui, nuo 2010 m. juose įsikūrusi Šv.Ignaco Lojolos kolegija ir Kauno archivyskupijos muziejaus Bažnytinio meno skyrius.

Pirmasis Žaliakalnio kino teatras atsidarė 1928 m. nuo Savanorių prospekto atsišakojančioje Aukštaičių gatvėje. Jis vadintas įmantriai – "Palladium", tačiau jau po metų savininkas Leiba Epšteinas pakeitė jo pavadinimą į lietuvišką "Bangą".

"Banga" (Aukštaičių g. 9)

Kuklų vieno aukšto pastatėlį 1927 m. ėmėsi statyti Mendelis Abramsonas, žmonos Rochos vardu įsigijęs dalį sklypo iš Etilės Fridienės. Pirmaisiais kino teatro gyvavimo metais jo savininkai keitėsi kaip kaleidoskope: dokumentuose mirga Kriaučiūnų, Abramsonų, Baškių, Epšteinų ir Levinų pavardės. 1931 m. "Bangos" vedėju tapo buvęs kino salės "Palas" vedėjas, lietuviškame kino versle įtakingas Leonas Žurauskas. 1932–1933 m. Kauno miesto adresų knygoje kino teatro valdytojais nurodyti jau Gordonas ir Davidsonas, o 1935 m. valdos savininku įvardytas Tevelis Joffe, o kino teatro bedrasavininku ir vedėju – Leiba Epšteinas.

Pastate buvo 218 vietų salė (1939 m. – jau tik 198) be jokių patogumų. 1935 m. kaimyninio sklypo savininkė Julė Marcinkevičienė skundėsi dėl nemalonių kvapų, sklindančių iš kino teatro lankytojų naudojamos "būdelės" – lauko tualeto.

1929 m. seanso metu šiame kino teatre kilo riaušės: apie 30 vyrų įsiveržė vidun, nusiaubė salę, užėmė kasą, aparatinę, sulaužė projektorių padegė filmo juostą, ir sukėlė gaisrą. Ir viskas dėl to, kad rodomas filmas buvo lenkiškas. Panašus incidentas prieš metus buvo įvykęs Šančiuose, kino teatre "Saturn". Į tokius tautinės nesantaikos pasireiškimus tuometė valdžia sureagavo paprastai: Vidaus reikalų ministerijos įsakymu uždraudė Lietuvoje rodyti lenkiškus filmus.

Kino teatras veikė iki pirmosios sovietų okupacijos, kai 1940 m. buvo nacionalizuotas. Nacių okupacijos metu, 1943 m. pastate buvo įrengtos stalių dirbtuvės, paskui – amatų mokykla. Įvairios firmos čia veikia ir mūsų dienomis.

"Hollywood" (Savanorių pr. 137)

Kitoje prospekto pusėje kadaise buvo kino teatras "Hollywood". Jį, kartu su savo dviejų aukštų gyvenamuoju namu, 1930 m. pradėjo statyti valdos savininkas Jonas Baškis. 1931 m. pabaigoje, atsiradus naujam kino teatrui, Žaliakalnyje sveikino leidinys "Kino naujienos", pranašavęs, kaip "nudžiugs valdininkija, kurią ligšiolinis ir nekaip vedamas kino "Banga" ne visai patenkino".

1932 m. atidarytoje salėje buvo 219 vietų. Vėliau vietų skaičius didėjo: 1934 m. jų buvo jau 234, o paskutiniais kino teatro gyvavimo metais, prieš pat 1940 m. nacionalizaciją – 251, iš kurių 30 buvo ložėse. Įėjimas į salę buvo iš kiemo.

Pastatai iki 1938 m. priklausė J.Baškiui, o tuomet nuomos teisėmis atiteko Adolfui Aleksiejui. Bet kino teatro savininkas 1933 m. buvo Dominykas Polovinskas, 1936 m. – kartu su Česlovu Kalinausku. D.Polovinskui tapus naujo kino teatro "Daina" bendrasavininku, "Hollywoodo" savininku liko Č.Kalinauskas, prie kurio prisijungė Jokūbas Jacovskis. Kai kurios pavardės pasirodo tai vieno, tai kito Kauno kino teatro istorijos aprašymuose: patyrę kino verslininkai dažnai plėtė ir keitė savo veiklos vietą ir pobūdį.

Kai kurios pavardės pasirodo tai vieno, tai kito Kauno kino teatro istorijos aprašymuose: patyrę kino verslininkai dažnai plėtė ir keitė savo veiklos vietą ir pobūdį.

Vienas tokių buvo garsių Polovinskų giminės atstovas D.Polovinskas. Jo brolis Romanas, pelningai veikiančios statybos bendrovės "Mūras" bendrasavininkas, antisemitiniais pareiškimais pagarsėjusios Lietuvių Verslininkų sąjungos valdybos pirmininkas, paliko Kaune bent du ryškius savo veiklos priminimus. Vydūno alėjos pradžioje 1927 m. jis pasistatė itališko stiliaus vilą, skirtą Italijos pasiuntinybei, o 1932 m. K.Donelaičio ir Gedimino gatvių sankirtoje – architekto Arno Funko sukurtą vieną gražiausių Kaune moderno namų. Polovinskų tėvai buvo kilę iš Kulautuvos apylinkių, tad Romanas Kulautuvoje susuko lyg ir Polovinskų šeimos gūžtą – pasistatė prašmatnią vilą "Vitą" ir šalia jos viešbutį, kurį administravo sesuo Valerija Polovinskaitė-Kundrotienė. Kurortinis verslas buvo pelningas ir, kaip mėgdavo pabrėžti savininkas, grynai "lietuviškas". Dar įžymesnė, tik kitoje sferoje, buvo kita Polovinskų sesuo – garsioji operos solistė Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė. O štai brolis Jonas Polovinskas, šeimoje vadinamas Pulkininku, buvo net Lietuvos Kontržvalgybos viršininkas.

Polovinsko laikus atspindi 1933 m. platus reklaminis tekstas, kuriame svetimtaučiai (reikia suprasti, žydai) kaltinami tuo, kad "rūpinasi tik savo nauda, pelnu", o jiems priešpastatomi "lietuviai verslovininkai" giriami už rūpestį savo klientais, šiuo atveju – "miesto pakraščių", viena kurių anuomet buvo laikomas šiandienis Žaliakalnio centras, gyventojais.

"Kaune, Žaliakalny lietuviai įsteigė kino teatrą "Hollywood", kuris visais atžvilgiais nėra atsilikę nuo miesto centro kinematografų. Taigi, Žaliakalnio kino lankytojams netenka daryti tolimo kelio į miesto centrą. Jie čia pat vietoje turi modernų kino teatrą su erdvia sale ir tobūlu teknišku įrengimu, kuris įgalina tinkamai demonstruoti kiekvieną filmą. Be to, kino teatre "Hollywood" demonstruojamos geriausios filmos, kurios lygiai patenkina ir didelius meno žiūrovus, ir paprastus kino mėgėjus. Neaukštos bilietų kainos šį kino teatrą daro prieinamą kiekvienam. Todėl nenuostabu, kad publika čia gausiai lankosi ir savo palankumu įrodo, kad šio kino teatro steigėjų lietuvių įdėtos lėšos ir pastangos tinkamai vertinamos", – rašoma Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos kalendoriuje (kalba netaisyta).

Šiandien daug kartų keitusios savo paskirtį kino salės vieta Savanorių prospekto kieme sunkiai atpažįstama.

Diskusija dėl autorystės

Mįslinga vieta – dingęs pastatas, kurio fasadas laikomas vienu puikiausiu Kauno (o kartais net visos Lietuvos) art deco stiliaus kūriniu, bet dėl kurio autorystės specialistai nesutaria iki šiol, o jo vietoje stovinčiame Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), sako, vaidenasi buvęs jo savininkas, kurio tapatybė taip pat neaiški. Ir žinoma, dingęs antrasis (po Žydų banko) Kauno pasažas, dingusiame, taip pat nežinia kieno projektuotame name su vienu bohemiškiausiu Kauno restoranu.

Sklypas, kurį visą dabar užima NKDT, buvęs didžiulės Jankelio Frumkino valdos dalis, priklausė Borisui (ar Bereliui) Kupricui. Vietoje čia stovėjusių medinių namukų jis pasistatė du pastatus: 1928 m. kino teatrą kieme, o 1929 m. – trijų aukštų gyvenamąjį namą Laisvės alėjoje. Stebina šių statybų eiliškumas: kaip pirmieji kino teatro lankytojai turėjo į jį patekti, kai priešais buvo statybų aikštelė, ir kaip ši situacija paveikė B.Kuprico verslą, lieka neaišku.

Tradiciškai gražiojo kino teatro autorystė priskiriama architektui Vladimirui Dubeneckiui. 2010 m. architektūros istorikė Jolita Kančienė rašė: "1927 m. jo ["Metropolitain"] projektą parengė žymus architektas Vladimiras Dubeneckis. (...) Patį kino teatrą jis suprojektavo sklypo gilumoje, o jo šonuose, arčiau Laisvės alėjos, – du atskirus nedidelius triaukščius korpusus, įrėminančius praėjimą link kino teatro ir sudarančius Kaunui būdingą pasažą. Tiesa, statant projektas buvo pakoreguotas, supaprastėjo fasadas ir salės forma, o vienas iš šoninių fligelių buvo sujungtas su kino teatru. Tikriausiai statybos techninę priežiūra vykdė ne pats V.Dubeneckis, o jo kolega Klaudijus Duž-Dušanskas (šis kartais minimas kaip "Metropolitain" autorius), tęsęs ir iš karto nebaigtų šoninių korpusų statybą."

O štai Kauno kino teatrų tyrinėtojas, istorikas Arvydas Surblys teigia, kad "kino teatrą "Metropolitain" projektavo statybos inž. arch. Klaudijus Dušauskas-Duž, statybos darbus prižiūrėjo inž. A.Macijauskas". Painiavą kartais aiškinama tuo, kad užsakymą gavo Dubeneckio ir Songailos kontora, kurioje K.Dušanskas-Duž dirbo. Taip projektas statybos leidimui gauti buvo pateiktas jo vardu, o statybos inspektorius Macijauskas jį tik patvirtino.

Naujausių tyrinėjimų autorė Lina Preišegalavičienė savo knygoje "Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932" apgailestauja, "kad vis dar yra abejojančių, jog 1928 m. pastatyto kino teatro autorius V.Dubeneckis. Ypač žinant apie išlikusius architekto ranka pieštus eskizus, brėžinius ir piešinius, iliustruojančius gana sudėtingo plano statinio Laisvės al. bei kiemo fasadus". Minėtų V.Dubeneckio eskizų gausa vaizduoja, deja, nerealizuotus pastatų variantus: karpytas kino teatro frontonas iškyla virš jį įrėminančių dviejų priešakino Laisvės alėjos namo korpusų. Tačiau be prastos kokybės nuotraukos bei sovietiniais metais, prieš nugriaunant, padarytų brėžinių, išliko ir vienas realizuoto fasado eskizas, rodos, pieštas paties V.Dubeneckio ranka, kuris šį istorijos ginčą išsprendžia pastarojo naudai.

Tas pats neaiškumas lydi ir minėtą Laisvės alėjos namą. Pradžioje buvo planuojama čia pastatyti du atskirus korpusus, tarp kurių turėjo prasidėti pasažas, bet 1929 m. pastatytas vientisas trijų aukštų su atiku modernistinių formų namas su aukšta, per du aukštus į pasažą vedančia broma fasado viduryje. 1930 m. ši broma buvo sumažinta iki vieno aukšto, o virš jos įrengtos patalpos su aptakiu balkonu. Susidaro įspūdis, kad užsakovai, Kupricų šeima, niekaip negalėjo apsispręsti, kokio namo jie nori. Išlikęs ir pirmas V.Dubeneckio fasado eskizas, kuriame namas yra keturių aukštų su laiptuotu atiku, vainikuojamu skulptūrine kompozicija; fasado centre – virš įvažiavimo iškylantis lenktas erkeris; tarpuaukščiai bei po atiku esantis karnizas gausiai dekoruoti, o įvažiavimas akcentuotas dviem žibintais.

Pompastika ir skolos

1928 m. pabaigoje dar ne iki galo įrengtas kino teatras buvo labai iškilmingai atidarytas: dalyvavo pirmosios Kauno ponios Sofija Smetonienė ir Matilda Voldemarienė, diplomatinio korpuso nariai bei kiti garbūs svečiai. Tuo metu, pasak spaudos, "visuomenės gausingi būriai spietėsi aplink teatrą".

Ne viskas aišku ir dėl kino teatro savininkų: kartais rašoma, kad Borisas ir Berelis Kupricai – tai du skirtingi asmenys, tėvas ir sūnus. Visgi labiau tikėtina, kad tai tas pats asmuo (šalia žydiško vardo "Berelis" vartojęs ir surusintą jo formą "Borisas"; tokia vardų asimiliavimo praktika buvo dažna ne tik carinėje Rusijoje, bet ir Sovietų Sąjungoje), buvęs ir kino teatro "Triumf" savininkas, taigi, kino versle ne naujokas.

Jam mirus 1933 m., pasirodė, kad vos penkerius metus gyvavęs verslas prasiskolinęs, mokesčiai nesumokėti. Sūnus Dovydas Kupricas ir dukra Viera Kupricaitė-Goldbergienė praskolinto palikimo perimti nenorėjo ir visai valdai buvo paskelbtos varžytinės. D.Kupricas dargi susirinko daiktus ir iš kreditorių (o gal ir iš žmonos) pabėgo į Rygą. Tuomet Kauną sukrėtė šeimos tragedija – likusi viena Kuprico žmona Chana (ar Chaja) nusižudė.

1935 m. šeima "Metropolitain" išnuomavo "Forum" kino teatro savininkams Bandzevičiui ir Mikševičiui, iš kurių 1939 m. jis perėjo kino teatro "Kapitol" ir kino filmų nuomos kontoros "Ars" savininkui Leo Fallsteinui. Pastarasis gyveno Taline, o savo įgaliotiniais Kaune paliko tuos pačius Bandzevičių ir Mikševičių; pats D.Kupricas liko "Metropolitain" direktoriumi. Tais pačiais metais Adolfui Zalcbergui buvo parduotas ir namas Laisvės alėjoje.

Išskirtinė akustika

Kino teatro "Metropolitain" salė, talpinanti 800 žiūrovų, tais laikais buvo įspūdinga. Ji turėjo balkoną, po kuriuo salės gale buvo įrengtos ložės. Jau atidarymo metu buvo pastebėta, kad "puiki salės akustika kelia mintį, jog šis teatras geriau tiktų operetei nei kino teatrui". Vienu metu buvo netgi svarstoma čia perkelti Dramos teatrą, kuris ankštose Valstybės teatro patalpose jautėsi operos skriaudžiamas. 1935 m. "Lietuvos žinios" rašė, kad "Metropolitain" savininkas sutiko parduoti pastatą Valstybės teatrui, tačiau Vyriausybė bei valstybės biudžeto komisija nutarė, kad jo prašoma kaina per didelė; esą "už tokią sumą dabar galima pasistatyti ir naujus rūmus". Naujų rūmų, aišku, niekas nepastatė, o galiausiai Kauno dramos teatras atsidūrė būtent šiuose rūmuose.

Salė pasirodė tinkama net simfoninio orkestro koncertams: 1934–1935 m. sezone čia grojo Vinco Kudirkos simfoninis orkestras, suburtas Antano Makačino, Juozo Karoso, Vlado Motiekaičio ir Leibos Hofmeklerio. Orkestro sekmadieniniai koncertai, pasak Vlado Jakubėno, pritraukė "didelį skaičių publikos". Tačiau "nepaisant Švietimo Ministerijos suteiktos paramos, šie koncertai ilgainiui negalėjo išsilaikyti".

Pirmaeilis dansing-baras

Populiarus tarp kauniečių buvo Laisvės alėjos name įsikūręs baras-restoranas "Pale-Ale". Anglišką baro pavadinimą kauniečiai tardavo lietuviškai – "palė alė". 1930 m. pabaigoje laikraštis "Lietuvos aidas" rašė, esą Kaune iki tol stygo "didmiestiškos" kavinės, ir štai tokių kavinių pradėjo atsirasti:

"Naujiems Metams ruošiama atidaryti nauja kavinė pasažo į kinoteatro "Metropolitain" naujųjų namų prie Laisvės al. antram aukšte. Čia būsiąs tam tikras kafešantanas. Ten pat apačioje būsiąs atkeltas "Bar Pale-Ale."

Nežinoma, ar tuomet buvo kalbama apie vieną ar dvi pasilinksminimo vietas, tačiau žinoma, kad 1932 m. visus namo aukštus jau užėmė būtent "Pale-Ale", reklamoje pristatomas kaip "pirmaeilis dansing-baras", kur groja Jašos Levinsono orkestras. Baras "siūlo didelį pasirinkimą įvairių šaltų ir šiltų užkandžių", čia "geriausi vietos ir užsienio gėrimai", vakarais "vietos ir užsienio artistai", galima užsisakyti "atskirus kabinetus" (su užuolaidomis vietoj durų).

Pirmame namo aukšte buvo jaunimo pamėgtas baras, antrame ir trečiame – vienas brangesnių restoranų pasiturinčiai publikai. 1932 m. "Lapas" pagiežingai rašė: "Publika čia tikrai riebi, miesčioniška, atsiganiusi. Pinigingi biznieriai ir be skonio ultramoderniškos ponios (...) Kuklus inteligentas čia nesirodo."

Neilgai veikęs restoranas "Palė-Alė" liko tiek studentų, tiek "kuklių inteligentų" atsiminimuose. "Modernų" restoraną prisimena Antanas Venclova: "Apačioje mėgėjai užbėgdavo paskubomis išlenkti stiklo alaus, o viršuje, antrame aukšte, prie buteliais apstatytų staliukų vakarais sėdėdavo publika, valgydavo, gerdavo, šokdavo. Kada ne kada ir mes čia užsukdavome valandžiukę. Trečiame aukšte buvo atskiri kabinetai, kuriuos samdydavos uždaresnės kompanijos vardadieniams, gimimo dienoms paminėti..."

Juozą Keliuotį "Pale-Ale" aplinka piktino: "Visą laiką triukšmingai groja džiazo muzika. Kelios poros mėgina šokti. Bet gali tik pasistumdyti minioje, nes kavinė jau pilna žmonių. Beveik visi rūko, ir dūmų debesys plaukioja po visą šią girtą salę. Sunku kvėpuoti, o dar sunkiau kalbėtis. Visi šūkaliuoja, kumščiais daužo stalą, bučiuojasi ir skaldo vienas kitam antausius. Mane apima siaubas. Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet tokio apdujusio triukšmo nebuvau matęs."

Be restorano, name veikė kirpykla, kino filmų nuomos kontora "Fortuna Film" (1932 m. bankrutavo), parduotuvės ir salonai (rašoma, kad vienu metu čia veikė moteriškų drabužių parduotuvė madingu pavadinimu "Fru-Fru" su manekenais prabangiose vitrinose).

1934 m. vietoje "Pale-Ale" atsidarė garsi kavinė "Aldona", kurioje mielai rinkdavosi Kauno intelektualai: Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Levas Karsavinas, Paulius Galaunė, Petras Vaičiūnas ir kiti. Lankėsi ir jaunesnioji karta: Petras Cvirka su Venclova. "Aldonos" savininkas buvo garsios Perkausko cukrainės paveldėtojas.

1934 m. spalio 5 d. "Lietuvos aido" žinutės antraštė skelbė: "A.Perkausko kavinė virto Aldona." Žinutėje buvo rašoma: "A.Perkausko kavinė Kaune išsilaikė jau 37 metus. Ilgai buvo vienoje vietoje. Ir patarnautojus [iš]laikė dar iš tų laikų, kur ir ligšiol negalėjai susikalbėti gerai lietuviškai. Dabar ši kavinė persikėlė į naują vietą, kur kadaise buvo baras "Pale-Ale". Patalpas atsiremontavo, visur švaru. Apačioje – pyragaičiai, kava, alus ir keliolika staliukų nuolatiniams dieniniams lankytojams. Viršuje, kaip Kaune, pirma tokia erdvi kavinės salė, specialiai vyno (vietinio) bufetas, muzika, vakarais šokiai. Visos naujos patarnautojos, jau tokios, su kuriomis galima gerai lietuviškai susišnekėti. Uniformuotos. Ir kavinės vardas visai naujas: "Aldona". Vakar atidaryta. Jaunasis p. Perkauskas pirmučiausia kava pavaišino spaudos atstovus. Pasisakė laikysiąs specialiai laikraštininkams nuolat rezervuotą geriausią stalą viršuje. Business is business."

Per komediją dramos link

1940 m. abu pastatai buvo nacionalizuoti ir juose įkurtas naujas Kauno muzikinės komedijos teatras (pats laikas buvo komedijoms!). 1945 m. jis tapo Kauno jaunimo ir muzikinės komedijos, kiek vėliau – Jaunojo žiūrovo teatru, ir užėmė ne tik šiuos, bet ir šalia esančius Laisvės alėjos namus tarp kurių ir šiandien įeinama į Kauno dramos teatro kiemą.

Pagaliau 1950 m. kilo sumanymas kino teatrą ir priešais jį esantį namą perstatyti į naują teatro pastatą. Pirmas architekto Kazimiero Bučo ir inžinieriaus Jono Putnos 1953 m. parengtas projektas buvo dekoratyvaus "stalinistinės" architektūros stiliaus. Nespėjus jo nerealizuoti, laikai pasikeitė: 1956 m., po Stalino mirties, išėjo SSKP nutarimas "Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumo pašalinimo", ir tais metais projektas buvo pakoreguotas naujos "partijos linijos" dvasia.

Gerai, kad "nesaikingumas" nebuvo visiškai pašalintas: liko ir šiandien pastato fasadą puošia modernistinės skulptūros, vaizduojančios žmonių figūras tautiniais drabužiais. Jų autorius – skulptorius Romualdas Kazlauskas. Naujas, keturių aukštų jau Kauno dramos teatras buvo baigtas tik 1959 m. Vakarais jis švietė neoniniais iliuminacijos vamzdeliais. Įgilintas pagrindinis įėjimas sudarė atvirą prieangį, kuriame prieš spektaklius renkasi žiūrovai.

Pagrindinis naujo pastato tūris išsaugojo senojo kino teatro struktūrą: salė išliko beveik nepakitusi, tik balkonas buvo pratęstas į šonus, o apačioje, vietoje ložių, buvo įrengtos apartinės (jos ir šiandien yra). Scena, suprantama buvo padidinta, pristatytas dekoracijų sandėlis. Buvusi kino teatro fojė buvo papuošta kolonomis, šone prie jos atsirado "kišenėlė". Visa tai ir šiandien gali matyti NKDT žiūrovas: pasitelkęs vaizduotę jis netgi gali pasijusti esąs senajame teatre "Metropolitain". Tik vietoje pasažo ir dalies senojo namo atsirado ilgas vestibiulis su rūbine. Kartais sakoma, kad NKDT kieme yra seno kino teatro pastato likučiai. Iš tikrųjų jokių likučių kieme pamatyti negalima, nes dabartinis kiemo fasadas su tarnybiniu įėjimu susiformavo kaip tik išplėtus abu pastatus 1959 m.

Rekonstruoti senąjį teatrą buvo nuspręsta 2004 m., Projektas buvo parengtas Algimanto Kančo studijos. Dėl lėšų stygiaus 2005 m. prasidėjusi rekonstrukcija buvo baigta tik 2015 m. (tuo metu, nuo 2010 m. pastatas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą).

Pastate buvo įrengtos net dvi papildomos salės. Viena jų sudarė stiklinį penkto aukšto "antstatą" virš pagrindinio fasado. Žiūrovai labiausiai pajuto scenos patobulinimą ir, žinoma, tai, kad rūsyje buvusi kavinė buvo perkelta į "pasažo" foję, o joje buvę tualetai nukeliavo į rūsį (originaliame kino teatro pastate tualetai buvo antrame aukšte). Kiti pakeitimai buvo padaryti tarnybinėse patalpose.

Rekonstrukcijos metu teatras išgyveno sunkų laikotarpį. Tada sklido kalbos, kad senasis nežinia kurio nelaimingo Kuprico vaiduoklis užsirūstino ir trikdė darbą tiek statybininkams, tiek aktoriams ir režisieriams, ir po rekonstrukcijos jo niekas daugiau nematė.

Įkandin progreso

"Šių dienų modernios valstybės organizme paštas turi didelę reikšmę: gerai įrengtas paštas ne tik valstybės vidaus reikalas, bet nemažai reiškia ir tarptautiniuose santykiuose." Tokiais žodžiais architektas Feliksas Vizbaras pradeda savo straipsnį leidinyje "Technika ir ūkis", pristatydamas neseniai savo sukurtus Centrinio pašto rūmus.

Nors modernus paštas – Renesanso laikų išradimas, tačiau tikrasis susisiekimo kultas prasidėjo XIX a. antroje pusėje, pašto arklius pakeitus naujoms, greitoms transporto priemonėms.

Jeigu anksčiau pašto įstaiga tenkinosi arklių paštui būtinu užvažiuojamuoju kiemu, kuriame kartu buvo ir viešbutis "užvažiuojantiems", ir karčema, ir stotis (bent du tokius kiemus savo istorijoje turėjo ir Kaunas), tai XIX–XX a. sandūroje visame pasaulyje vienas po kito pradėjo kilti didingi pašto rūmai, primenantys pilis, tvirtoves ir bažnyčias. Antai 1893 m. vokiečių pastatyti neogotikinę bažnyčią primenantys (sako, kaimiečiai juose ir elgdavosi, kaip bažnyčioje) Klaipėdos pašto rūmai turėjo ne tik tikrų tikriausią varpinę, bet ir arklides bei karietinę.

Erdvės pasikeitimai

XX a. pirmoje pusėje paštui pradėjo statyti modernistinės architektūros rūmus. Vienas tokių, sostinei pritinkantis, architektūrinės formos originalumu pasižymintis Centrinis paštas, 1930–1932 m. buvo pastatytas ir Kaune. Anuomet po Kauną vaikščiojęs italų žurnalistas Giuseppe Salvatoris jį įvertino kaip pastatą "su neįprastais ir įmantriais racionaliosios architektūros motyvais".

Vieta naujų Pašto rūmų statybai buvo pasirinkta tarp senojo, carinio pašto pastato ir Žydų banko pasažo, nugriovus čia stovėjusį vieno aukšto medinį namą, kuriame buvo "Paramos" ir "Taupos" krautuvės, knygynas ir leidykla, turėję išsikraustyti į kitas patalpas, taip pat kai kurie senojo pašto skyriai. 1930 m. "Lietuvos aidas" skelbė: "Lūšnelės vietoje, kur tilpo kadaise pašto siuntinių ir telefono pasikalbėjimo skyriai, dabar statomi nauji, moderniški pašto rūmai".

Šiandien nė vieno buvusių Centrinio pašto kaimynų nebėra. Senasis pašto, telegrafo ir telefono trijų aukštų pastatas (vadinamasis "Godlevskio namas") smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. XIX a. statytas namas buvo gražus, istorinis, su venecijietiškais langais fasadų kraštuose. Po karo jis buvo nugriautas ir jo vietoje Kauno gete išgyvenęs architektas Jokūbas Peras pastatė įspūdingą gyvenamąjį namą. O štai pasažą ir patį Žydų banką sunaikino kitoks karas: pasažą nugriovė 1977-aisiais, o 1981 m. Pašto rūmų pašonėje atsirado Zoologijos muziejaus dėžė.

Su Vytauto vardu

1929 m. Susisiekimo ministerijos paskelbtą konkursą laimėjo inžinieriaus F.Vizbaro projektas, tapęs vienu gražiausiu jo kūriniu. Beje, kaip ten buvo dėl to konkurso, nežinia. Antai, "Paštininkų žodis" rašė, kad iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas F.Vizbaro, kuris tuomet buvo Susisiekimo ministerijos vyriausias inspektorius, projektas.

Pats F.Vizbaras rašo trumpai, kad jo projektą "Inžinierių Taryba pripažino tinkamiausią", bet "Paštininkų žodis" pastato vidaus įrengimu ir išplanavimu nebuvo patenkintas ir klausė, ar tik nebus čia kaltos "asmeniškos ambicijos", privertusios tokio "patogaus" K.Gaigalio projekto atsisakyti.

Statyba prasidėjo 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais. Ta proga ir jubiliejinis medalis Pašto fasade buvo įmūrytas (toks pat, Petro Rimšos sukurtas medalis buvo įkomponuotas ir į tais metais pastatytos gaisrinės fasadą, ir į mečetės minaretą), o po jo auksinėmis raidėmis užrašyti tuometinės valdžios vyrų vardai.

Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, "bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai".

Planuojama buvo ir kitokiais būdais Vytautą Didįjį pagerbti – vienaip ar kitaip į pašto pastatą įkomponuoti Vytauto statulą, pvz., pastatyti ją, kaip Karo muziejuje, tiesiog vestibiulyje. 1930 m. liepą "Lietuvos aidas" rašė: "Pilietis, turėdamas pašte reikalą, iš Laisvės Alėjos pasikels laiptais į prieangį, kur jis pirmiausia pamatys didelę Vytauto Didžiojo statulą."

Dar po kelių mėnesių tas pats laikraštis praneša, kad statulą siūloma statyti prie įėjimo, įkomponuojant ją į laiptus, o įėjime padaryti elektros apšviestą vitražą. Visa tai galėjo pakelti Centrinio pašto rūmus vos ne į Tautos šventovės rangą (ir, kas žino, šiandien, galbūt, jų neištiktų toks liūdnas likimas). Pasiūlymų autoriai negalėjo žinoti, kad kada nors tikras Vytauto Didžiojo paminklas įsikurs Laisvės alėjoje visai netoliese.

Įėjus į vidų, vestibiulyje galima pamatyti paminklinę lentą, skirtą visiems rūmų statytojams, įskaitant visą techninį personalą ir prie statybų prisidėjusias firmas (šiandien sakytume, rėmėjus). 1931 m. pabaigoje statyba buvo baigta ir 1932 m. sausio 2 d. Centrinis Kauno paštas buvo atidarytas.

Kaimiškos tapatybės elementai

Tai buvo pirmas Vizbaro kūrinys, kuriame architektas sąmoningai plėtojo tautinį stilių. Išorėje toks stilius pasireiškė medžio drožybos imitacija cementiniuose, juodai nudažytuose langų apvaduose. Interjero dekoro lietuviškumą aprašė pats autorius: "Visa salė papuošta originaliais pašto ženklais, kurie buvo išleisti nuo nepriklausomybės paskelbimo dienos. Dailininkas p.Kalpokas juos nupiešė ant audeklo ir dar padailino žičkų juosta. Gale salės yra sienose pastatyti trys vitražų pavidalo skydai – vaizduoją mūsų valstybės žemes – Klaipėdą, Vilnių ir Gardiną. Iš kito galo dailininko K.Šimonio trys alegoriški stilizuoti iš Lietuvos paveikslai."

Pašto ženklų buvo 103 ir jie, kaip matome, buvo piešti ne tiesiai ant sienų, bet ant drobės. Po jų esantis frizas kartojo liaudiškų audinių raštus. Viduriniame Kazio Šimonio paveiksle buvo pavaizduota lietuvaitė su skydu, ant kurio nupieštas Vytis, Gedimino kalno fone. Šviestuvai buvo papuošti gipse stilizuotomis lietuviškomis tulpėmis, "tam dalykui autorius pasinaudojo vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustu kaklaraiščiu".

Vestibiulio ir operacijų salės grindys buvo "išklotos plytelėmis pasinaudojant mūsų staltiesių piešinių motyvais". Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, "bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai".

Bet ir tai dar ne viskas. Ten pat architektas pristato patalpų išdėstymą kaip grynai lietuvišką bustų suplanavimą: kaip troboje, "iš vidurio namo įėjimas tankiai papuoštas gonkomis, toliau priemenė (...), iš kurios jau aiškiai pasiskirstoma į patalpas sulig reikalu vienan galan – pirkia, antran galan – seklyčia, o per vidurį – maltuvė. Panašiai yra suplanuotas ir paštas – iš vestibiulio publika susiskirsto sulig savo reikalu – tiesiog operacijų salė (laiškai, laikraščiai, pašto ženklai ir kt.) dešinėj – telegrafas, telefonas ir abonentų dežutės ir kairėje – piniginis skyrius – piniginių perlaidų operacijos".

Mūsų laikais, įėjus į pašto pastatą, į kairę nuo vestibiulio, buvo telefono patalpos, o į dešinę – telegrafo. Šiandien tiek "pirkia", tiek "seklyčia" stovi tuščios. Kelis mėnesius trunkančios derybos su Lietuvos pašto administracija ir pažadai leisti bent laikinai panaudoti šias patalpas art deco baldų ekspozicijai vis dar lieka be rezultatų.

Architektūriniai sprendimai

Centrinė pastato dalis yra penkių aukštų su aukštu atiku, o ją supantys link centro suapvalinti sparnai – keturių aukštų su žemesniais atikais, jų lenkti juostiniai langai pagaminti iš krištolinio stiklo (šiandien dalis stiklų jau pakeista). Kraštuose stovi keturkampiai laiptinių bokštai-rizalitai, pagal aukštį esantys per vidury ir taip nuostabiai subalansuojantys visą rūmų siluetą.

Kol šalia nebuvo didelių namų, erdvė išryškino pastato šoninius laiptinių bokštus su figūriniais vertikaliais langais. Cokolis, laiptai ir reprezentacinis trijų durų portalas (visi pagrindinio fasado langai ir durys buvo ąžuoliniai), prie kurio veda link sparnų išsiskleidžiantys laiptai, aptaisyti rausvu tašytu granitu. Fasadai padengti pilkai gelsvu tinku, primenančiu smiltainio apdailą. O ant plokščio stogo architektas numatė galimybę "pasinaudoti saulės atokaita ir pasigrožėti plačiuoju Nemuno ir žaliaisiais Aleksoto krantais". Kaip paštui pritinka, 1935 m. centrinės dalies atike buvo įstatytas elektrinis laikrodis.

Galiniame pastato fasade išsiskiria cilindrinis laiptinės rizalitas-bokštas su spirale išdėstytais siaurais langeliais. Kieme esantys korpusai – vieno ir dviejų aukštų. Čia buvo įėjimas į siuntinių skyrių bei muitinę. "Tokiu būdu Laisvės alėja, mūsų principalinė gatvė, atsipalaidavo nuo vežikų ir vežimėlių, prikrautų dėžių ir maišų, nuo gan nepuošniai apsirengusių raudonkepurių nešikų ir kt., kas niekuomet nebuvo Laisvės alėjos papuošalu", – paaiškina F.Vizbaras.

Iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas F.Vizbaro.

Tiesa, "Paštininkų žodis" primena, kad "pašto vežimai ir karietos jau atgyveno savo laikus ir užleido vietą judresniems padarams – automobiliams", ir net išspausdino šių "padarų", kurių Kauno paštas turėjo net penkis, nuotrauką.

Kolonomis ir piliastrais puoštas vestibiulis su kesoninėmis lubomis bei operacijų salė. Viduje buvo liftai ir visi "moderniškos" įstaigos patogumai, netgi darbuotojams įrengti dušai, valgykla ir virtuvė. Tiesa, kai kurių patalpų išdėstymą, liftų vietą, patalpų paskirtį teko pakeisti, nes jie pasirodė nepatogūs. Pvz., antrame aukšte turėjusį būti trijų kambarių pašto viršininko butą, aprašomą kaip "juokingą" ir tik "kukliam valdininkui tinkantį" pakeitė korespondencijos skirstymo salė.

Liūdna šiandiena

Tautinius objektus iš interjero pradėta šalinti dar 1952 m. Su laiku dingo ir K.Šimonio paveikslai, ir Kalpokų (Petras Kalpokas pašto ženklus piešė, rodos, kartu su sūnumi Rimtu) pašto ženklų kolekcija. Buvo užtinkuotos paminklinės lentos su vardais, išplėštas jubiliejinis medalis; operacijų salėje buvę ąžuoliniai baldai pakeisti "sovietiniais". 1978–1980 metais į viršutinius salės langus buvo įstatyti Jono Bulavo vitražai su Zodiako ženklais. Antro aukšto salėje tautiniai ornamentai išliko. 1990–1996 m. vykusi restauracija, kuriai vadovavo architektė Nijolė Švėgždienė, siekė, kiek tai įmanoma, buvusį interjerą atkurti.

Pastatas ne kartą buvo vadinamas Kauno siekio patekti į UNESCO sąrašą simboliu, viena tų erdvių, kurios po trijų metų galėtų priimti Europos Kultūros sostinės renginius... Deja, jau 2016 m. jo būklė buvo vadinama kritiška. O gal architektas F.Vizbaras tiesiog yra toks nelaimingas: jo namo vietoje ant "Vizbaro kalno" greitai bus pastatyta "akys", o du iškiliausius jo "tautinio stiliaus" kūrinius – Centrinį paštą ir "Pažangos" rūmus ištiko liūdnas likimas.

2017 m. vasarą priešais Centrinį paštą atsirado, ne, ne Vytauto Didžiojo, o ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio paminklas. Rodos, eina senasis burmistras Laisvės alėja I.Kanto gatvės link ir į apleistų Pašto rūmų pusę net nežvilgteli. Suprantama, juk pastatas nepriklausė Kauno savivaldybei. Jo statyba rūpinosi Lietuvos Respublikos vyriausybė, konkrečiai, burmistro sūnėnas, Susisiekimo ministras Vytautas Vileišis.

Nuo medinuko iki rūmų

1921 m. šioje vietoje stovėjusiame sename vieno aukšto namelyje tūlas Čepurna, ilgai gyvenęs Rusijoje, atidarė pirmąjį Kaune antikvariatą, kuriame pardavinėjo daugiausiai rusų emigrantų, per Kauną besitraukiančių į Vakarų Europą, daiktus.

Emigrantų srautui nuslūgus, Čepurna krautuvę uždarė ir E.Ožeškienės gatvėje atidarė restoraną. Apie 1931 m. namelis buvo nugriautas, o jo vietoje prasidėjo neeilinės – "Pažangos" bendrovės rūmų – statybos. Tokio pavadinimo bendrovė valdančios Tautininkų sąjungos buvo įkurta 1928 m. kaip ideologinė spaudos leidybos ir platinimo įstaiga; pati Tautininkų sąjunga kunigo Tumo-Vaižganto buvo iš pradžių pakrikštyta "Tautos pažangos partija", tad ir pavadinimas, gerai išreiškiantis laiko dvasią, liko.

Nauji rūmai buvo skirti valdančiai Tautininkų partijos būstinei, laikraščiui, klubui ir panašioms oficialioms bei ideologinėms įstaigoms. Suprantama, tokiam pastatui "tautinis stilius" buvo kone privalomas ir statyti jį turėjo "tautinis" architektas, Rygos politechnikos absolventas, inžinierius F.Vizbaras (1880–1966). Vizbaro kūrinių sąraše – žinomiausia Kauno pastatai: neišlikusi jo paties vila ("Vizbaro pilaitė"), Zitiečių rūmai (dabar VDU KTF), Vinco Kudirkos pradinė mokykla (dabar – progimnazija), Baturų daugiabutis Gedimino ir V.Putvinskio gatvių sankryžoje, "Pieno lašo" draugijos namas (dabar – Aleksandro Kačenausko muzikos mokykla), Petro Klimo vila "Eglutė", Ateitininkų rūmai (dar priklauso KTU), Centrinio pašto rūmai, Automatinė telefono stotis, Lapėnų daugiabutis.

Tuo pat laiku, 1933 m., F.Vizbaras statė ir tautininkų vyriausybės ministro pirmininko Juozo Tūbelio vilą vaizdingame Žaliakalnio šlaite. O 1935 m. F.Vizbarui, kaip "rūmų architektui", buvo patikėta Antano Smetonos Užugirio dvaro ir jo vardo Užulėnio mokyklos statyba.

Kritikos balsas

"Pažangos" rūmai – architekto kūrybos viršūnė. Čia jau susiformavęs modernistinis F.Vizbaro stilius lengvai atpažįstamas. Pastato siluetas su centro link sukančiais sparnais-rizalitais su gaubtais stiklais ir lodžijomis primena vos prieš keletą metų jo pastatytus Centrinio pašto rūmus.

Panaši ir pagrindinio fasado apdaila – granitinis tinkas su medžio raižybos imitacija. Ypatingo puošnumo pastatui suteikia fasado centre kylančių trijų ilgų balkonų metalinės tvorelės su "tautiniais" geometrinių figūrų ornamentais; "tautinio" dekoro detalių buvo ir interjere.

Anaiptol ne visiems toks stilius patiko. Antai, visada kritiškas Mstislavas Dobužinskis 1938 m. "Naujoje Romuvoje" pareiškė: "Mėgdžioti medžio ypatybes akmeny, tinke ir gipse yra architektūrinis nusižengimas (Kauno paštas, Pažangos rūmai). Toji mizerija, kuri laikoma dabar neva lietuvišku stiliumi, įeis į istoriją net ne kaipo kurjozas, bet kaipo bjauri "Kinderkrankheit" ("vaikiška liga" – aut. past.) – 1920–1940 m. stilius."

Šiandien tvirtai galime pasakyti, kad M.Dobužinskio pranašystė neišsipildė. Žinome, kad visos XX a. pirmosios pusės jaunos Europos valstybės vienos ar kitos atmainos "tautiškos" architektūros "liga" persirgo, tačiau to rezultatai – "1920–1940 m. stilius" – šiandien visuose šalyse didžiai vertinami ir saugomi kaip architektūros paminklai.

Politika, rankinės ir pramogos

1934 m. baigtuose rūmuose kiemo korpuso pirmajame aukšte įsikūrė Tautininkų sąjungos centro valdyba; antrajame – "Pažangos" bendrovė; trečiajame – oficiozo "Lietuvos aidas" redakcija; Laisvės alėjos korpuso trečiajame aukšte buvo "Lietuvos aido" redaktoriaus kabinetas; ketvirtajame – Tautininkų klubas, prie kurio penktajame aukšte 1935 m. pradėjo veikti restoranas.

Ant plokščio stogo restorano lankytojams buvo įrengta terasa. Ketvirtajame aukšte taip pat gyveno rūmų ūkio vedėjas; buvo tautinio jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva" centro valdybos būstinė; penktajame aukšte buvo "Lietuvos aido" ir "Jaunosios kartos" redakcijų kabinetai. Rūsyje buvo posėdžių salė, apšviečiama per švieslangius.

Pirmame aukšte veikė "Paramos" bendrovės galanterijos prekių parduotuvė, "Dirvos" bendrovės knygynas. Jų beveik apvalių vitrinų stiklai, kaip ir trisienių rizalitų stiklai buvo gaubti. 1934 m. čia persikėlė Valstybės centrinis knygynas ir biblioteka, į kurią buvo įeinama pro kiemą iš S.Daukanto gatvės, skaitykla taip pat buvo namo rūsyje.

Beje, Valentinas Gustainis prisimena, kad jau 1932 metais, kai nei patys rūmai, nei vila Žaliakalnyje dar nebuvo baigti, būtent čia, virš "Lietuvos aido" redakcijos, o ne šalia stovinčiuose "Pienocentro" rūmuose, apsigyveno ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Pats Gustainis tuomet dar vadovavo oficiozui ir Tūbelio pastangomis iš posto buvo pašalintas, o į jo vietą paskirtas iš Švedijos grįžęs Ignas Jurkūnas-Šeinius. O 1935 m. į butą "Pažangos" rūmuose įsikėlė kitas žymus tautininkų politikas, taip pat buvęs Ministras Pirmininkas, vienas bendrovės "Pažanga" steigėjų, Nepriklausomybės Akto signataras, kun. Vladas Mironas. Apie tai byloja ant pastato 2017 metais atidengta memorialinė lenta.

Du simetriškai įrengti įgilinti įėjimai iš Laisvės alėjos buvo atviri žmonėms. Birutė Pūkelevičiūtė romane "Aštuoni lapai" prisimena, kad, gimnazistėms vaikštinėjant Laisvės alėja, "Pažangos" rūmuose buvo "galima pasivažinėti liftu". Deja, senasis liftas, vienas iš nedaugelio tuomečiame Kaune, neišliko. Trečiasis, pagalbinis įėjimas buvo kiemo pusėje, aukštame kaip bokštas, suapvalintame kiemo laiptinės rizalite.

Mokslas, sandėlis ir tuštuma

Jau per pirmąją sovietų okupaciją rūmų kiemo korpuse buvo įrengti butai. 1950 m. naujomis pertvaromis buvo sudalytos Laisvės alėjos korpuso patalpos, rytinis įėjimas buvo uždarytas. Rūsio salė irgi buvo suskaldyta pertvaromis, o švieslangiai panaikinti.

Vėliau ant pietinio kiemo korpuso buvo užstatytas šeštas aukštas. Didesnėje rūmų dalyje visą sovietinį laikotarpį glaudėsi įvairios mokslo įstaigos. Daugelis kauniečių prisimena pirmajame aukšte už senų apvalių virtinų veikusią parduotuvę "Prekės vaikams". Pastato viduje išliko tulpelių ir eglučių karnizai, laiptinių turėklai, šviestuvų dekoras.

1989 m. pastatas buvo atiduotas Vytauto Didžiojo universitetui. Čia įsikūrė Teologijos-filosofijos (vėliau Katalikų teologijos) fakultetas ir įvairios universiteto tarnybos; vėliau išsikėlusį Katalikų teologijos pakeitė Menų fakultetas. Šių eilučių autorė čia lankė stojamuosius egzaminus (taip, stojant į universitetą, reikėjo laikyti stojamuosius, o į Teologijos-filosofijos fakultetą buvo rimtas konkursas), klausė paskaitas ir drebėjo prieš atsiskaitymus, rūkė balkonuose, o Laisvės alėjos korpuso antrame aukšte buvusioje salėje su F.Vizbaro dekoruotu šviestuvu gynė bakalauro darbą.

Vėliau tose pačiose auditorijose pati skaičiau paskaitas, o Finansų tarnybos koridoriuje stovėjau eilės prie kasos gauti pirmąją algą. Pastatas buvo labai jaukus ir puikiai tiko rimtoms universiteto studijoms. Pirmame aukšte keitėsi užkandinė, bankas, maisto parduotuvė; vėliau prie rytinio įėjimo Menų fakultetas buvo įkūręs Meno galeriją.

2014 m. universitetas pastato atsisakė, kurį laiką naudojo jį kaip sandėlį, o 2015 m. užrakino. Taip ir stovi du Laisvės alėjos "broliai", "Pienocentro" ir "Pažangos" rūmai, susiglaudę, kad būtų šilčiau.

Nesu didelė H.Berliozo gerbėja. Bet esu didelė Edgaro Montvido gerbėja. Ilgame visų mano girdėtų tenorų sąraše jo balsas ir interpretacija užima pirmą vietą. Tebūnie H.Berliozas. Su balsais taip jau būna: nesvarbu, ką dainuoja, svarbu kaip. Tembro grožis, vokalinės technikos tobulumas, frazių pabaigimas, muzikinės ir dramatinės formos vienybė, – visa tai su kaupu atlieka E.Montvidas, ne tik dainuojantis, bet ir galvojantis, brandus ir vis dar tobulėjantis operos solistas.

Bet štai H.Berliozas, tiksliau, gyvas ir nenuspėjimas jo atlikimas Kaune viršijo visus mano lūkesčius. Niekada negalvojau, kad H.Berliozas gali būti toks įdomus.

1845 m. parašytas "Fausto pasmerkimas" pasaulyje atliekamas dažnai, o pas mus skambėjo, rodos, 2006 m. ir dabar Kaune buvo atliekamas tik antrą kartą. Šio kūrinio žanras neaiškus. Autorius jį pavadino dramatine legenda, bet šitoks pavadinimas, sutikite, neapibūdina jokio muzikos žanro, veikiau – literatūros, lyg nuoroda į programinę muziką, tokią romantinę nuostatą garsais "papasakoti" žodžiais aprašytą siužetą. Sakote, vokalinis kūrinys negali būti programinis, nes be pavadinimų (programos) jame dar yra ir teksto? Tuomet tenka rinktis tarp operos ir oratorijos (arba kantatos). Kalbant apie "Fausto pasmerkimo" žanrą dažnai pasirenkama pastaroji: tik trys solistai ir net du chorai, didžiulis choro ir orkestro vaidmuo lemia, kad kūrinys suvokiamas kaip statiškas, tiesiogine prasme: solistai ir chorai stovi kaip prikalti ir scenoje nieko nevyksta. Tačiau, jei dėmesį atkreipsime į autoriaus pavartotą žodį "dramatinė", mūsų požiūris gali pasikeisti. Būtent tai ir įvyko Kaune: išgirdome ir tam tikra prasme net išvydome tikrą operą. Operą, kuriai nereikėjo ne tik režisieriaus, bet, pasirodo, nereikėjo nei programos žinoti: viską padarė muzika.

Išgirdome ir tam tikra prasme net išvydome tikrą operą. Operą, kuriai nereikėjo ne tik režisieriaus, bet, pasirodo, nereikėjo nei programos žinoti: viską padarė muzika.

Programos Kauno klausytojai ir neturėjo: filharmonija išleido minimalistinę programėlę, kurioje, be bendrų, anonsuose ne sykį kartojamų frazių, kitos informacijos nebuvo. Bet tai visiškai nesutrukdė sekti scenoje besivystančio nuotykio. Nereikėjo siužeto, libreto, dalių pavadinimų, teksto vertimo. Dramą sukūrė dirigentas Gintaras Rinkevičius bei solistai E.Montvidas ir Rubénas Amorettis. O tai, kad šių trijų muzikų supratimas apie dramą akivaizdžiai skiriasi, ir padarė visą reikalą tokį nenuspėjamą.

G.Rinkevičius yra tikras dramos meistras, tiksliau, dramatinių efektų virtuozas – po populiaraus "Vengrų maršo" griausmo klausytojai nesusilaikė ir paplojo. Tiesa, tose partitūros vietose, kur patetikos mažiau, o sudėtingumo, ypač ritminio, daugiau, visokių nutikimų buvo (vienu momentu net staiga padaugėjo mušamųjų instrumentų). Bet tikrai ne šie maži nutikimai lėmė, kad H.Berliozo muzikos buvo lengva ir įdomu klausytis, o tai, kaip puikiai G.Rinkevičius jaučia, žino ir nieko nepaisydamas sugeba išlaikyti aiškią bei vientisą kūrinio formą.

E.Montvido kuriama drama kiek kitokia: tai vidinis jo personažo – Fausto – dramatizmas, išreiškiamas meistriškai valdomo balso artikuliacijos bei garso skalės. Tačiau, dažnai dirbdami kartu, dirigentas ir solistas taip vienas prie kito prisitaikė, kad orkestro patetika ir vokalo nuosaikumas vienas kitam visiškai netrukdo, orkestras niekur (jokia prasme) balso neužgožia.

Bet štai scenoje pasirodo Mefistofelis. R.Amorettis – patyręs operos solistas iš Ispanijos, labai gerai žinantis Mefistofelio partiją ir atliekantis ją taip, kaip per savo ilgą karjerą yra įpratęs. Tad reikalai ėmė klostytis vis sunkiau ir įdomiau: orkestras ir dirigentas, rodos, nebuvo pasiruošę solisto gaudimui. Galiausiai, kūrinio pabaigoje, svečio balsas visiškai paskendo orkestro ir choro skambesy. Mefistofelis buvo nugalėtas. Nesu tikra, ar tokia siužeto pabaiga buvo H.Beriozo numatyta. Bet iki tol Mefistofelis džiugino klausytojus ir žiūrovus savo drama: jis stovėjo, sukinėjosi ir gestikuliavo taip, lyg būtų tikros, senamadiškos operos scenoje, žodžiu, "vaidino". Jo balsas skambėjo maloniai, ypač žemesniuoju registru, o operatinis (kad tik nepasakyčiau "operetinis") meistriškumas buvo akivaizdus.

Trečiojo – Margaritos – vaidmens atlikėja, jauna mecosopranas Milda Tubelytė, vokiečių Braunšvaigo miesto teatro trupės narė, prie scenoje kuriamos dramos tiek neprisidėjo, bet užtat – prie to, kad antra koncerto dalis vystėsi kur kas lengviau. Solistės balsas minkštas, lygus, be jokios vibracijos, vienodai stiprus ir švelnus visuose registruose, tad užbūrė klausytojus nuo pat pirmos arijos. Belieka jai palinkėti kuo greičiau išsiveržti iš jos repertuarinio teatro į platesnius muzikos vandenius (beje, pradžioje, kai "Fausto pasmerkimo" atlikimas Lietuvoje tik buvo anonsuojamas, Mefistofelio ir Margaritos vaidmenims buvo numatyti kiti solistai: Kostas Smoriginas ir Justina Grindytė).

Ir pabaigai – šiek tiek apie Kauno valstybinės filharmonijos specifiką. Kauno klausytojai yra ypatingi, absoliuti dauguma – pensininkai ir kuklūs gyvos klasikinės muzikos išalkę žmonės. Jie neišperka net 20 eurų kainuojančių bilietų gerosiose vietose, bet užtat visas salės galas – balkone, po balkonu ir užkaboriuose – būna sausakimšas. O unikali Teisingumo rūmų salės akustika tokia, kad ir po balkonų sėdėti visai gerai. Kur kas daugiau išbandymų per simfoninį koncertą tenka kaip tik sėdintiesiems gerosiose vietose: milžiniškas orkestro garsas krenta tiesiai jiems ant galvų ir tik paskui kiek sušvelnėjęs prasiskverbia po balkonu. Ir tai dar visai nedidelis orkestras – ir toks vos telpa Kauno filharmonijos scenoje. Sunkiai choro tribūnoje išsiteko du chorai – Kauno valstybinis ir vilniečių "Ažuoliukas".

Taigi, Kauno filharmonijos klausytojai: orūs seneliai ir močiutės, šiai ypatingai progai išsipuošusios ir net pasidariusios šukuosenas; vienas kitas studentas, atlikėjų giminės ir pažįstami. Kviestinių ponų, turtingų verslininkų, įtakingų politikų ar žinomų televizijos žvaigždžių Kauno filharmonijoje nepamatysite. Atlikėjai į sceną išeina tiesiai iš fojė koridoriaus ir į tą patį koridorių grįžta, tad per pertrauką pirmiausiai susiduri su kokia violončele ar valtorna, o paskui gali kartu su choristais ir orkestrantais pastovėti eilėje į bufetą arba parūkyti gatvėje. Koncertui pasibaigus, klausytojams dar nespėjus rūbinėje atsiimti striukių bei paltų, atlikėjai išeina pro juos į gatvę, nuo stačių rūmų laiptų sunkiai nuneša būgnus ir kontrabosus. Nuo Teisingumo rūmų į Vilnių pajuda jų autobusai, o nuo L.Sapiegos gatvės visuomeninio transporto stotelės – dėkingų klausytojų pilni troleibusai bei autobusai. Vieni kitiems pamojuoja. Pasidalija įspūdžiais. "Galvojau, man širdis sustos nuo muzikos. Tai bent kūrė žmonės prieš 200 metų!" – stotelėje sako garbaus amžiaus kaunietė ir pasiramščiuodama lazdele sunkiai lipa į troleibusą. H.Berliozas būtų patenkintas.