Su grupės „Baltasis Kiras“ lyderiu Tautvydu Pauliumi Augustinu susitinkame Nidoje. Kalbamės prieš pat vidurnaktį – Tautvydas labai norėjo palydėti besileidžiančią saulę. „Ar jūs Baltasis Kiras, ar man vaidenasi?” – pokalbį nutraukia mergina drebančiu balsu. Pribėga, apsikabina. Tautvydas nepasimeta: „Taigi žmonės ir sukuria šitą stebuklą. Gera, kai užtenka tik būti, kad kitam būtų gera“.

– Kokio amžiaus iš tiesų yra „Baltasis Kiras“?

– „Baltojo Kiro“ pradžia buvo prieš 20 metų – tada mama mane nuvedė į muzikos mokyklą. Jei rimtai, tai mums šiais metais sukanka dešimt. Ta proga galvojame išleisti trečią studijinį albumą „Tekančiom upėm“ ir planuojame jubiliejinį turą.

– Pirmieji kartai scenoje, ar buvo baisu?

– Buvom jaunatviškai nusiteikę, patrakę. Pirmas „Baltojo Kiro“ pasirodymas vyko Vilniaus universiteto studentų renginyje. Literatūros ruduo... ar pavasaris, jau nebepamenu. Mūsų pirmoji programa buvo labai poetiška, net teatrališka. Buvome atsipūtę, viską darėme linksmai, atnešdavome daug juoko – gal anuomet į mus nė nebuvo panašių. Grupės grodavo arba labai rimtai, arba visai nerimtai. Mes buvom linksmi. Geras buvo pirmasis pasirodymas. Smagus.

– Ar yra nutikę, kad publika jūsų tarsi negirdi, nepriima?

– Tokios patirties neturime, bet skirtingai būna. Kartais lengviau, kartais sunkiau sekasi kontaktą užmegzti. Būna koncertų, kai nieko daryti nereikia, klausytojai šėlsta nuo pirmųjų dainų. Neseniai mane pakvietė padainuoti 60-mečio šventėje. Tai buvo sūnaus dovana tėčiui. Tėvukas žinojo keletą mūsų dainų, nuo jų kaifuodavo. Pamatęs mane taip išsitaškė, kad, rodos ir groti nereikėjo. Jo žmona tris kartus kavą ruošė, kol paruošė geriausią, kokią moka. Kartais nesuprantu, iš kur tas nuoširdus žmonių džiaugsmas? Bet jis – toks gražus.

Tikiu, kad geriausi dalykai šiame gyvenime yra nemokami. Ir būtent jie teikia daugiausiai džiaugsmo.

– Jūs dabar – nuolatiniai festivalių svečiai. Kokį smagiausią nuotykį esi iš jų parsivežęs?

– Karklės festivalyje dalyvavome per garsiąją liūtį. Turėjome groti antrą dieną, taigi, grupės nariai nusprendė atvykti tiesiai į koncertą, o aš atvažiavau anksčiau. Muzikantų zonoje, kur gyvenau, nebuvo labai daug purvo upių, bet vis tiek atsibudau baloj. Ne koks jausmas prieš koncertą (juokiasi)! O dar, kai nešdamas po stogu šlapius savo daiktus suvoki, kad po septynių valandų turėsi groti, rytas lieka visiškai sugadintas. Bet koncertas buvo smagus. Nors organizatoriai žadėjo, kad neleis groti, jei lis, mums beprotiškai pasisekė – prieš pat lipant į sceną išlindo saulė. Paskutinę dainą ir vėl palydėjo lietaus lašai. Pataikėme į gerą tarpą.

Neblogą nuotykį turėjome ir praėjusią vasarą – per keturias dienas spėjome pagroti septynis koncertus, vieną iš jų - Gdanske. Buvo iššūkis Lenkiją pasiekti, pagroti ir iškart grįžti namo. Bet ir žiauriai gera – pradžioje nusnūdęs, paryčiais sėdau vairuoti. Saulė tekėjo, kai įvažiavome į Lietuvą, brėkštančio dangaus fone užliejo gerumo banga. Jausmas, kad esi viena komanda su šalia miegančiais bičais yra nerealus. Juk suvoki, kad drauge padarei sunkiai įmanoma – nuvažiavai daug kilometrų, sugrojai tiek koncertų! Supranti, kad su jais galėtum padaryti bet ką. Po tokių patirčių net geriau grojasi.

– Grupėje svarbu pasitikėti vienam kitu?

– Svarbiausia! Pasitikėti, jausti vienam kitą. Tik tada ramu drauge groti, kai kiekvienas žino savo užduotį.

– Rugpjūtį matysime jus festivalyje „Purpurinis vakaras“. Šioje scenoje būsite nebe pirmą kartą?

– Pirmą kartą „Purpuriniame vakare” grojau dar su grupe „Čia gimę“. Rodos, filmavo LRT televizija – gražus ir atsakingas momentas, ypač, kai dar esi mokykloje. Prisimenu, mane sužavėjo vieta, Anykščių miestas. Net kelionė per kalveles yra žavi, atvyksti gerai nusiteikęs. Estrada, miškas šalia upės, „Purpurinio vakaro“ dvasia – šiemet festivalyje grosiu jau trečią ar ketvirtą kartą. Ir tos purpuru apšviestos pušys tokios jaukios, ypač vakare. Ir, žinoma, – žmonės, muzikantai! Beprotiškai džiugu būti viso to dalimi.

– Šiemet ne tik „Baltasis Kiras“, bet ir „Purpurinis vakaras” mini dešimtmetį...

– Džiaugiuosi sutapimu – gal „Purpuriniame vakare“ ir reiktų atšvęsti Baltojo Kiro gimtadienį? Būtų beprotiškai smagu (juokiasi).

Dešimt metų – tikrai daug, bet, rodos, taip greitai viskas prabėgo. Toji pradžia – lyg būtų vakar. Beprotiškai džiugus laikas – tiek visko pažinome, tiek pamatėme, tiek daug kur sugrojome.

– Esi prasitaręs, kad mėgstamiausias tavo bardas buvo Vytautas Kernagis. Jei galėtum užduoti jam vieną klausimą – koks jis būtų?

– Ooo, nežinau. Tikrai nežinau. Iš tiesų norėčiau ne paklausti, o padovanoti „Baltojo Kiro“ mediatorių. Turime pasigaminę tokių, kuriais patiems smagu groti, su Kiro logotipu. Dalijamės su muzikantais, kurie groja gitara. Smagu juos dovanoti, toks mažas dalykas, bet kokią gerą nuotaiką sukuria. Tikiu, kad geriausi dalykai šiame gyvenime yra nemokami. Ir būtent jie teikia daugiausiai džiaugsmo.

Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose vyks rugpjūčio 17-19 d. „Baltasis Kiras“ scenoje pasirodys rugpjūčio 18 dieną.

Šį rugpjūtį į nacionalinio bardų muzikos festivalio „Purpurinis vakaras“ sceną 22 metų dainininkas ir muzikantas Anykščiuose lips ne kartą.

– Kristijonai, užaugai dviejų režisierių šeimoje. Iš kur atsirado muzika?

– Kaip ir daugelį vaikų, tėvai mane siuntė į muzikos mokyklą. Tik, kaip daugeliui tų vaikų, noras groti po muzikos mokyklos niekur nedingo. Taip jau nutiko, kad tarp kitų veiklų dainavimas ir grojimas visada imdavo viršų.

– O kaip tave įtraukė bardų pasaulis?

– Įkritau į jį visai netyčia. Kurdavau angliškus tekstus, dainuodavau angliškai, – lietuvių kalba man atrodė banali, o anuomet per radiją skambėjusios lietuviškos dainos – absoliutus popso dugnas. Kažkuriuo metu iš naujo atradau Vytautą Kernagį, Saulių Mykolaitį, Gediminą Storpirštį. Pamėginau rašyti panašiai, štai, ir likau čia, kur esu dabar.

Bardų pasaulyje mane labiausiai žavi intymus ryšys tarp klausytojo ir atlikėjo, sugebėjimas įsibrauti į klausytojo vidų – kokybiška muzika, geru tekstu ar tiesiog viena taiklia poezijos eilute.

– Apie ką toji poezija?

– Šiais metais „Bardai LT” išleido mano debiutinį albumą „Vakar buvo rytoj”. Savo dainose noriu į kasdienius, banalius dalykus pažvelgti šiek tiek kitaip. Daina „Bučinys“ yra ne apie meilę, o apie tai, kas vyksta mintyse, kai pirmą kartą bučiuojiesi. Juk pirmasis bučinys niekada nebūna iškart meilė. Dainuojamojoje poezijoje žodžiai dažniausiai yra svarbesni už muziką.

– Koks jausmas yra turėti materialų savo dainų įrodymą – pirmąją plokštelę?

– Albumas „Vakar buvo rytoj“ išėjo geresnis nei tikėjausi. Atrodė, niekaip nepavyks į plokštelę perkelti gyvo savo dainų skambesio. Tačiau komanda iškart pagavo, ką norėjau pasakyti ir viską gražiai suguldė.

– Esi kalbėjęs, kad norėtum pakoreguoti bardo stereotipą. Bardas tau – ne vien vyras su gitara. Tai kas gi – jis?

– Pastebiu, kad vyro su gitara stereotipas nyksta. Kad ir kaip gera yra matyti ramų vyruką su gitara rankose, tik nedaugelis iš jų turi Vytauto Kernagio ir Sauliaus Mykolaičio charizmos. Sutinku su Gyčiu Ambrazevičiumi: tai, kas nutikę daugeliui mūsų kartos dainių, yra „postdainuojamoji poezija“. Iki šiol neradau geresnio termino apibūdinti šiuolaikinį bardą.

– Nebe pirmus metus dainuosi festivalio „Purpurinis vakaras” scenoje, kokių galimybių tau suteikia šis festivalis?

– Nėra svarbesnio dainuojamosios poezijos festivalio. Dalyvauti „Purpuriniame vakare“ man – tikras džiaugsmas, šiais metais tai bus ketvirtasis kartas. Ir nuostabi galimybė iš jo pasiimti tai, ko trūksta pačiam, pasimokyti. Anykščiuose sutinku žmones, su kurių muzika augau, kuriuos matydavau scenoje, televizijoje, teatre. Šiandien su jais stovėti vienoje scenoje – fantastika.

– Nemažai bardų Lietuvoje publikai pažįstami ir iš teatro scenos. Ar pats nesvarstei galimybės pamėginti teatre?

– Gal kada nors (juokiasi). Abu mano tėvai – televizijos režisieriai (Tomas Ribaitis ir Asta Einikytė), taigi iš arti mačiau visus gerus ir blogus dalykus, kurie vyksta scenoje. Įtariu, kad aktorystė po truputį atsiras mano gyvenime. Būtų tiesiog keista, jei taip nebūtų.

Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras” Anykščiuose vyks rugpjūčio 17–19 d.

„Visi organizatoriai prieš festivalius žada daug netikėtumų, taigi, mano žodžiai skambės įtartinai. O vis tiek – drąsiai sakau: artėjantis „Purpurinis vakaras“ pranoks viską, kas vyko pastaraisiais metais“, – sako vienas iš festivalio organizatorių, VšĮ „Bardai LT” direktorius Benas Jakštas.

Dešimtąjį festivalį sumanę paminėti ypatingai, organizatoriai labiausiai atsižvelgė į žiūrovų pageidavimą kuo daugiau scenos palikti jų pamėgtiems atlikėjams bei grupėms. Anksčiau penktadienį pradėdavę jaunieji bardai, šiais metais pasirodys ketvirtadienį. Tradiciniame atidarymo koncerte Vyskupo skvere bus galima pamatyti ir išgirsti neseniai debiutinį albumą išleidusį Kristijoną Ribaitį, Emiliją Statinaitę, Paulių Zakarauską, Simą Navicką ir kitus jaunuosius Respublikinio dainuojamosios poezijos konkurso laureatus bei festivalio svečius iš Airijos, grupę „Thundering down”.

Tikra dovana jubiliejinio festivalio svečiams Dainuvos slėnyje turėtų tapti ir pašėlusias jų jaunystės dienas priminti „Keistuolių teatro” „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Tik ypatingomis progomis susirenkantys teatro įkūrėjai patyliukais šnabžda, kad tai gali būti paskutinis jų pasirodymas didžiojoje scenoje šią vasarą.

Joje savo naujas programas pristatys Domantas Razauskas ir grupė „VOS VOS”, grupė „Baltasis Kiras”. Specialų pasirodymą didžiąjam festivalio koncertui ruošia Kristijonas Ribaitis ir grupė „Baltos varnos“, dainas iš savo naujos kompaktinės plokštelės atliks Ainis Storpirštis ir grupė „Vandenynas”.

„Pati didžiausia dovana klausytojų lauks festivalio Pabaigos koncerte. Neabejoju, kad žiūrovai liks nustebę”, – žada festivalio organizatorius Benas Jakštas. Tačiau staigmenos kol kas neišduoda, tik prasitaria, kad prie jos prisideda bene visi labiausiai žinomi ir mylimi atlikėjai: Kostas Smoriginas, Vladas Bagdonas, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Andrius Kulikauskas ir daug kitų.

Visas tris dienas festivalio žiūrovus ir svečius džiugins ne tik puiki muzika, bet ir susitikimai, diskusijos, fotografijų parodos atidarymas, jau tradicija tapę vidurnakčio poezijos skaitymai bei filmo peržiūra.

Planuojantiems savo vasarą ir perkantiems išankstinius festivalio bilietus iki rugpjūčio 1 dienos, generalinis „Purpurinio vakaro” rėmėjas Mercedes-Benz įsteigė dovaną – dviratį. Laimėtojui jis bus padovanotas per festivalio pabaigos koncertą, rugpjūčio 19 dieną.

Dešimtasis, jubiliejinis festivalis „Purpurinis vakaras” vyks rugpjūčio 17-19 dienomis Anykščiuose.

Eidama dar pasibaru su savimi ir pasižadu, kad kalbėsimės vien apie muziką, bet teatras nepasiduoda – kaip mažas dvasiukas vis primena apie save. Kai pokalbyje leidžiamės į prisiminimus, jis susimąsto ir pats nepastebi, kaip sako: „Prieš 20 metų... tai čia Mocartas, Salieris“. Teatru ir vaidmenimis – štai kaip savo gyvenimą matuoja Vladas Bagdonas. Bet muzika šitame gyvenime taip pat svarbi. Todėl galiausiai jį paskaičiuojame ir dainomis.

- Naujos plokštelės išleidimas – reikšmingas įvykis gyvenime?

- Taip, mano – ypač. Kai kažkas leidžia po 20 ar 30 diskų ne per gyvenimą, o per dešimtmetį, tai gal kitaip vertina. Aš išleidau trečią diską per gyvenimą. Tik aš nesureikšminu šito įvykio, man tai yra atsitiktinumas.

- Puikus atsitiktinumas.

- Visas mano gyvenimas grįstas vien atsitiktinumais. Vienas mano vaidinamas personažas, Minetis, sako: „Nors atsitiktinumai nieko gero neduoda, kai kada jie pasireiškia teigiamai“. Vakar štai sutikau žmogų, kuris dirbo su mano tėčiu geležinkelyje ir jis prisiminė, kaip tėtis aimanavo, sužinojęs, kad įstojau į konservatoriją, vis guodėsi ir kalbėjo savo kolegoms: „Kaip mano vargšas sūnus gyvens, būdamas artistu?“

- Bet gyvenat...

- Gyvenu iki šiol. Nors čia irgi atsitiktinumas. Grįsti savo gyvenimą atsitiktinumais neverta, bet iš tiesų Dievas vedžioja tave už rankos. Aš pats nežinau, kas bus rytoj, bet žinau, kad bus ir bus taip, kaip turi būt. Su dainavimu irgi buvo lygiai tas pats. Pasitaikė žmogus, pagriebė už peties, prisakė padainuot ir padainavau. Ta daina – apie mokyklą – skamba jau 30 metų.

- „Mano senai mokyklai“ yra pirmoji Jūsų dainuota daina?

- Lietuviškoj estradoj iš tikrųjų pirmoji. Ji padarė, ko gero, didžiausią įspūdį, buvo pati populiariausia iš mano dainuotų. Vėliau buvo „Laiškas motinai“, pagaliau ir „Vaikystės šviesa“. Nemaža dainų, dainuotų aname amžiuje, buvo populiarios, bet atėjo toks laikas, kai staiga viskas tik pukt ir sugriuvo. Bet atsirado Bardai LT, kurie sako: „Traukiam iš tos duobės šitą Bagdoną, reikia, kad jis dar padainuotų!“ (juokiasi).

- Ar tai, ką jaučiate į sceną lipdamas kaip aktorius, skiriasi nuo to, ką jaučiate lipdamas su gitara, pasiruošęs koncertui?

- Na, aš žinau, kad esu prastas gitaristas, bet jeigu būčiau geras gitaristas, būčiau blogas dainos pateikėjas, nes užsiimčiau vien instrumentu. Todėl tenka derinti kelis dalykus: esu prastas gitaristas, prastas poetas, bet man reikia pasitelkti savo aktorinį meistriškumą ar artistinį suvokimą apie būtį scenoje ir tada su klausytojais susitarsime.

- Ir visada pavyksta?

- Nesakau, kad visada, bet veiksmas vyksta. Ir tai yra džiugu. Vakar, kai man švietė lempa į akis (koncerto Utenoje metu – red. past.), gerai nemačiau žiūrovų ir nesijaučiau gerai. Nors jaučiau, kad tarsi susikalbame, norėjau juos matyti. Kai esu dėžėje su atvira siena, bet vis tiek vaidinu kažkokią istoriją – turiu omenyje teatrą – yra viena, tačiau kai esu betarpiško pokalbio su žiūrovu dalyvis, jau visai kas kita. Visos mano dainelės yra pokalbis, mano istorijų pasakojimas. Aš noriu matyt, kaip tos istorijos yra klausomos, ar jos reikalingos.

- Dainuojant tikrojo Vlado Bagdono daugiau, nei teatre?

- Aš nežinau, kas yra Vladas Bagdonas. Būna, atsisėdu namuose, pagroju kelias daineles ir atsibostu sau. Tada padarau pertrauką nuo savęs (juokiasi). Tokią pat pertrauką – prozinę ar poetinę – padarau ir koncertų metu. Savo kūrybą seku labai subjektyviai, bet tuo pačiu ir objektyviai. Tarsi stebėčiau save iš šalies ir klausčiau: „Na, Bagdonai, ką dar moki?“. Arūnas Žebriūnas taip klausdavo artistų, kurie pas jį filmuodavosi: „Ką dar gali padaryt?“, artistas parodo, o Arūnas vėl klausia: „O dar ką gali padaryt?“, artistas dar padaro, Arūnas dar klausia: „O ką dar moki?“ – nukankindavo vargšus aktorius iki išsekimo.

- O Jūs šitaip kankinat save?

- Aš truputį kitaip. Bet tikrai negalėčiau koncerte padainuoti 16 dainų, nekreipdamas dėmesio į žiūrovus. Man reikia sustot, paklausti: „Kaip Jūs gyvuojat, kaip laikotės?“. Aišku, aš tai darau kitais būdais, bet tai svarbu. Aš nemoku su žmogum kalbėtis dirbtinai, man neįdomu. Todėl dažnai gyvenime tyliu. Bet kai užlipu į sceną, man norisi kalbėtis. Gal tai, ką kalbu, nėra įdomu kas antram žmogui, bet man tai labai svarbu. Negaliu to nei paaiškinti, nei pateisinti savęs. Tai, ko neišsakau gyvenime, iškalbu scenoje.

Tai, ko neišsakau gyvenime, iškalbu scenoje.

- Dainų nuotaikos albume labai įvairios. Štai daina „Šuniui“ – labai jautri.

- Tai yra pirmoji mano daina, parašyta po ilgos pertraukos. Aš jį labai mylėjau, savo šunį Rikį. Tikrai mylėjau. Ir man šita daina patinka. Didelių tikslų rašydamas ją neturėjau, tai tiesiog nuoširdžiai pasakyti žodžiai.

- O kaip klausytojų jau pamėgta „Uogienė“?

- „Uogienė“ ne visai mano daina – ją pasiskolinau iš Innos Kabysh. Nesakau, kad išverčiau tekstą, greičiau buvau įkvėptas jos idėjos ir pakreipiau dainą kiton pusėn. Ji buvo labai liūdna. Nors tam tikrų atspalvių iš Innos idėjos yra likę, man atrodė, kad to liūdesio per daug, tai nebus teisinga klausytojo atžvilgiu. Bet aš tikiu, kad žmogus, kuris surenka braškes, deda jas į stiklainius ir verda uogienę, negalvoja, kad rytoj išvažiuos gyvent į Angliją. Dainose kalbu iš savo buities. Bet apie tai, kas man pačiam įdomu, kas svarbu ir reikšminga. Nemanau, kad man reiktų grįžti prie lyrikos, kur viskas vien gražu. Aš noriu prasmės, kartais net provokacijos...

- Pavyzdžiui, „Baisi daina“...

- Taip! Būna, norisi paprovokuoti – ne tiek žiūrovą, kiek patį save, nuimti nuo savęs tą meduolio skonį (šypsosi). Kartais norisi pavirst kažkuo kitu.

- Prie „Baisios dainos“ albumo nugarėlėje įdomus prierašas – pavydint Tom Waits.

- Taip, pavydint (šypsosi). Aš jam labai pavydžiu – ne dėl to, kad jis rokeris, bet dėl to, kad visą gyvenimą dainuodamas ne didžiausiose arenose, o mažuose klubuose, išlaiko savo įvaizdį, kurį turi nuo pačių jauniausių dienų. Jis yra nepakartojamas, aš negaliu juo atsigėrėti. Kiti manęs klausia: „Ką tu čia klausai?“. O aš atsakau: „Aš klausau Tom Waits“ ir viskas tuo pasakyta. Šita daina norėjau ne pabūti juo, bet pagyventi jo stiliuje. Tik nežinau ar pavyko (šypsosi).

„Liekantiems būti“ – taip vadinasi trečiasis V. Bagdono diskas. Jame gyvena 13 naujų dainų ir dar 3 muzikinės dovanos, be kurių Vladas neįsivaizduojamas nei vieno klausytojo pasaulyje. Geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ kviečia naująsias dainas prisijaukinti Keistuolių teatre – čia jau šį ketvirtadienį vyks albumo pristatymo koncertas, kuriame maestro talkins gitaristas Gintaras Šulinskas, smuikininkas Vytautas Mikeliūnas bei kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius. Vladas sako, kad visos jo dainos yra pokalbis. Užsukit pakalbėti – juk nuoširdūs pokalbiai ne taip dažnai pasitaikanti proga.