– 2015-ųjų rudenį paskelbei, kad savo noru ėjai atlikti karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Ten praleidai devynis mėnesius ir išėjai bazinį kursą. Netrukus vėl paliksi laidos "Labas rytas, Lietuva" vedėjo kėdę, sugrįši į kareivines... Kodėl?

– Esu atsargos karys, o mus po penkerių metų kviečia pratybų metu atnaujinti žinias. Kai buvau Sausumos pajėgų štabo Ryšių kuopos Belaidžių telekomunikacijų būrio VI modulio radijo ryšių sistemų technikas jaunesnysis eilinis, prižiūrėdavau radijo ir laidinį ryšį. Vykstant į pratybas reikėdavo paruošti radijo ryšį, užprogramuoti stoteles, kad tarpusavyje galėtų bendrauti vadai, štabas, vadavietės. Dabar jau ne viską prisimenu, atnaujinti žinias pravartu. Tiesa, šįkart kareivinėse būsiu trumpiau – tik penkias savaites.

– Nebuvus kariuomenėje atrodo, kad geležinė tvarka, ankstyvi rytai, treniruotės ar net draudimas gulinėti arba sėdėti ant lovos tarp šeštos ryto ir dešimtos vakaro turėtų būti kančia ir neįveikiamas iššūkis daugeliui...

– Ten viskas dar griežčiau, nei galima įsivaizduoti. Tačiau, jei ne geležinė tvarka, kaip suvaldyti kuopą, kurioje yra šimtas karių? Žinoma, pirmą kartą patekus į kareivines tenka pratintis ir prie kitokios aplinkos, ir prie griežto režimo: septintą valandą – pusryčiai, dvyliktą – pietūs, o šeštą vakare – vakarienė. Kasdien miegodavome po aštuonias valandas, ir labai kietai, nes po dienos pratybų būdavome pavargę ir krisdavome kaip lapai. Vėliau prie tokio režimo priprantama, o ir sveikata dėl tokio ritmo pagerėja. Baigus devynis mėnesius trukusią tarnybą buvo sunku priprasti prie gyvenimo ritmo namuose. Įsitikinau, kad tikslus režimas, griežta dienotvarkė ir tarnyboje, ir gyvenime yra labai sveikintina. Galbūt todėl ne sykį sakiau, kad karinė tarnyba – pati geriausia reabilitacija, prasivalymas ir atsigavimas.

– Tarnybą vadini reabilitacija, nors galima išgirsti ir kitokių pasvarstymų – neva karo tarnyba gali palaužti. Žiniasklaidoje esama žinučių apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius karius...

– Man tarnaujant taip pat teko laidoti karį, kuris, rodos, buvo psichologiškai tvirtas, geriausias būrio karys, pelnęs apdovanojimų. Tačiau, tai nesusiję su tarnyba. Nemanau, kad ji gali palaužti. Juolab kad kariuomenėje yra psichologų, į kuriuos galima kreiptis. Tiesiog būdamas tarnyboje daugiau laiko gali pabūti su savimi, išgryninti mintis. Tiksliau, stoji akistaton su savimi, o ji ne visada būna maloni. Jei reikia pagalbos, reikia kreiptis į specialistus. Kareivinės – gera terpė save analizuoti ir pabūti su savo mintimis. Ta akistata su savimi paveikia, ne tarnyba.

– Būdamas jaunesnis nuo karinės tarnybos išsisukai ir tik brandesniame amžiuje nusprendei savanoriškai tarnauti. Kas pasikeitė? Pajutai pareigą tėvynei, tapai sąmoningesnis?

– Pirmiausia, turi pats žinoti, ko nori. Tada pajauti pilietinę pareigą ir supranti, kodėl visa tai darai. Devynių mėnesių tarnybos metu gilinomės į šalies istoriją, klausėmės paskaitų, kitų karių pasakojimų. Turbūt mūsų partizanai nesuprastų šiandieninio kai kurių gal kiek skeptiško požiūrio į tėvynės gynimą, atsidavimo tėvynei stokos. Jiems nekilo klausimas, ar būti rezistencijoje ir kovoti. Galbūt, tai ateina pamažu. Kai kareivinėse kas rytą po mankštos giedodavome himną, kai keldavome vėliavą, tas pilietiškumo jausmas budo, augo, atsidavimas tėvynei stiprėjo. Ir dabar stebėdamas geopolitinę situaciją pagalvoju, kad nėra taip jau ramu ir vieną dieną galiu būti pašauktas. Galbūt tokiu atveju būtų ta akimirkos baimė ar nerimas, tačiau žinau, kad ilgai negalvodamas atsidurčiau ten, kur esu kviečiamas, ir klausyčiau vado nurodymų. Jausčiau pareigą.

Anot jos, daugelis besituokiančių nori matyti brangius žmones, o ne jų dovanas, tad nereikėtų šio klausimo pernelyg sureikšminti. Panašiai mano ir vestuvių planuotoja Diana Sugintienė, teigianti, kad vestuvių išlaidos – ne visai svečių rūpestis. Vis dėlto ji dalijasi patarimu, palengvinančiu galvos skausmą dėl dovanos.

K. Kaikarienė: vestuvėse laukiamas svečias, o ne dovana

Dažna pora dar prieš jungtuves apsigyvena kartu, kuria bendrą buitį ir daugelį reikalingų dalykų jie būna įsigiję gerokai prieš vestuves, todėl natūralu, kad kvietimuose atsiranda tam tikri prašymai, pastebi K. Kaikarienė.

Be to, pastaruoju metu vis daugiau porų prašo nebenešti gėlių, nes vėliau milžiniškos puokštės tampa nereikalinga našta artimiesiems, sako žinoma vestuvių planuotoja.

Ši tradicija, pasak jos, atsirado maždaug prieš penketą metų, kai padaugėjo užsienyje gyvenančių tautiečių, norinčių susituokti Lietuvoje: „Iš karto po vestuvių jaunavedžiai išvyksta namo ir gėles palieka artimiesiems. Tas pats nutinka ir tais atvejais, kai jaunieji iškart po jungtuvių keliauja medaus mėnesio. Jau tampa gražia tradicija, kad vietoje milžiniškų puokščių vestuvių svečiai yra prašomi paremti vaikų namus ar gyvūnų prieglaudą. Manau, kad labai gražu, kai jauna pora naują gyvenimą pradeda tokiu kilniu poelgiu.“

Dovanas rinkite supratingai

Užsienyje dovanų rebusus neretai palengvina ganėtinai populiari paslauga – dovanų registravimas. K. Kaikarienės teigimu, maždaug prieš dešimtmetį ir Lietuvoje buvo įmonių siūliusių panašias paslaugas, tačiau pas mus tai nepasiteisino.

„Jei norite įteikti dovaną, pirmiausia apgalvokite ar ji netaps galvosūkiu šventės šeimininkams. Galbūt jie išvyksta iš Lietuvos, tad neverta jiems dovanoti puodų rinkinio ar milžiniško paveikslo – jį bus ganėtinai sudėtinga gabenti, o ir nebūtinai tokia dovana jaunavedžiams yra reikalinga ar deranti jų namų interjere“, – pastebi renginių organizatorė.

Dovaną bus išrinkti bus lengviau, jei pabandysite įsivaizduoti save jaunųjų vietoje, pataria K. Kaikarienė. Taip bus paprasčiau suprasti ar dovana nesukels papildomų rūpesčių, ar norėtumėte panašią dovaną gauti patys ir kaip jaustumėtės, jei, pavyzdžiui,  kažkas, nebuvęs jūsų namuose, padovanotų ne visai derančią interjero dekoro detalę.

Dovana nėra įsipareigojimas

Nemaža dalis jaunavedžių prašo dovanoti vokelį su pinigais. K. Kaikarienė pozicija šiuo klausimu aiški: „Niekada nemaniau, kad svečiai yra įpareigoti atnešti vieną ar kitą sumą. Neteisinga manyti, kad padovanota suma turi atpirkti vestuvių išlaidas. Neretai tenka planuoti vestuves užsienyje, dažnai poros tokiais atvejais parašo, kad geriausia dovana – dalyvavimas šventėje ir buvimas kartu labai svarbią dieną.

Esu įsitikinusi, kad šventėje yra laukiamas brangus žmogus, o ne jo pinigai.  Todėl suma turi būti tokia, kokia kiekvienam atrodo teisinga, kokią leidžia žmogaus norai bei galimybės.“

D. Sugintienė: sumos vokelyje dydį lemia keli dalykai

Jaunavedžius D. Sugintienė visuomet įspėja, kad kvietime nurodyti, kokios dovanos pageidaujate – etiketo klaida. Nepaisant to, vestuvių planuotojos teigimu, maždaug kas antra pora nusprendžia tam tikras užuominas palikti: „ Maždaug dešimtadalis porų savo dovanas užregistruoja, sukuria internetines svetaines, kuriose pasidalina savo norais ar pan., bet Lietuvoje tai nepopuliaru. Dažniausiai prašoma, kad dovana tilptų vokelyje".

Mano manymu jie turėtų padovanoti sumą, kuri padengtų jų maitinimo išlaidas.

Kaip ir prieš tai buvusi pašnekovė, D. Sugintienė pastebi, kad daug porų užsimena nedovanoti gėlių, o joms numatytą sumą siūlo paaukoti labdarai: „Šventės dekoras dabar tapo labai aktualus, gėlėmis ir kitais puošybos elementais pasirūpinama iš anksto, tad svečių dovanotos gėlės dažniausiai pamerkiamos kur nors kamputyje, o vėliau mirksta kibiruose ir tampa šiokiu tokiu rūpesčiu. Pastebėjau, kad atėję pasveikinti užsieniečiai gėlių niekada nedovanoja. Vietoj puokštės siūlyčiau dovanoti, pavyzdžiui, loterijos bilietą. Galbūt tai jaunavedžiams bus nedidelis netikėtumas ir maloni smulkmena.“

Ji pamena, kad anksčiau buvo populiaru dovanoti patalynę, servizus, laikrodžius ar puodų rinkinius – dalykus, kuriuos visi naudoja savo namų buityje. Dabar, pasak vestuvių planuotojos, daugelis veikiausiai nemano, kad tai gera dovana ir stengiasi išrinkti ką nors ne tokio kasdieniško. Tai tampa papildomu rūpesčiu, tačiau D. Sugintienė sako, kad gerai parinkta dovana būna didesnė staigmena nei pinigų suma voke.

Šventės išlaidos – šeimininkų rūpestis

Nors jau tapo įprasta, kad jaunavedžiai tikisi dovanos vokelyje, suma, kuri jame turėtų tilpti, daugeliui šventės svečių išlieka galvos skausmą keliančia mįsle.

„Būtų gražu, jei šventė atsipirktų, tačiau išlaidos fotografui, vedėjui, muzikai, dekoracijoms ar panašiems dalykams nėra svečių rūpestis. Mano manymu jie turėtų padovanoti sumą, kuri padengtų jų maitinimo išlaidas. Aišku, tai priklauso nuo to, kur šventė vyksta –  aukštos klasės restorane ar kuklioje kavinėje“, – sako D. Sugintienė.

Dažniausiai maistas vienam svečiui, vestuvių planuotojos teigimu, jaunavedžiams atsieina nuo 50 iki 100 eurų. Vadinasi, vienam žmogui į vokelį reikėtų įdėti bent jau 50, o porai – 100 eurų. Žinoma, būtų gražu, jei galimybės leidžia, įdėti kiek daugiau. Juk jums brangūs jauni žmonės pradeda naują gyvenimą, tad norėtųsi, kad jiems dar šiek tiek liktų, šypsosi D. Sugintienė.

„Iš tiesų lietuviai negaili dovanoti, tačiau ne visada gali. Pastaruoju metu ir jaunavedžiai, ir svečiai darosi labai supratingi. Jaunavedžiai suvokia, kad svečiams taip pat reikia pasiruošti vestuvėms, apsilankyti pas grožio meistrus ar įsigyti naują drabužį, o kai kurie į vestuves galbūt turės atvykti iš užsienio. Jei nutinka taip, kad per vasarą žmogus pakviestas į kelias vestuves, jis ir norėdamas padovanoti 100 eurų, galbūt negalės sau leisti tokios sumos,“ – sako vestuvių planuotoja.

Svečiams taip pat ne paslaptis, jog iškelti vestuves kainuoja nemažai, tad įdėti į vokelį 20 ar 30 eurų nuo žmogaus, švelniai tariant, yra pajuoka. Sostinėje tokios sumos nepakaktų net paprastą dieną pavakarieniauti vidutinės klasės restorane, svarsto D. Sugintienė.

Todėl žurnalistams svarbu nuolat vadovautis pagrindiniais profesiniais principais – tiesos, objektyvumo paieškomis, nuomonių įvairovės užtikrinimu, portalui LRT.lt sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, penktadienį skaičiusi panešimą konferencijoje „Fake News“ poveikis žiniasklaidos institucijoms. Lenkijos patirtis ir užsienio šalių praktika“ Krokuvoje, kurioje patirtimi dalinosi BBC, Ispanijos visuomeninio transliuotojo, Europos transliuotojų sąjungos atstovai bei Lenkijos mokslininkai.

– Kokias problemas akcentavo pranešėjai?

– Visi pranešėjai patikino, kad labai svarbus kokybiškas žurnalistų darbas, taip pat nuolatinis žurnalistų mokymas. Jie turėtų mokytis dirbti su naujienų šaltiniais, duomenų bazėmis ir gebėti atskirti nepatikimus šaltinius nuo sąžiningų.

Taip pat pranešėjai akcentavo medijų raštingumo svarbą. Tarkim, BBC dirba su mokyklomis ir taip siekia padidinti mokinių žiniasklaidos vartojimo raštingumą. BBC žurnalistė Katarzyna Madera konferencijoje pasidalijo BBC atlikto tyrimo rezultatais: 79 proc. apklaustųjų susirūpinę, kas yra melagingos naujienos, o kas tiesa internete. Nerimą kelia ir tai, kad 70 proc. žmonių dažniau yra linkę dalintis melagingomis nei patikimomis naujienomis.

Kalbant apie vaikus – Didžiosios Britanijos institucijos atliko tyrimą, kaip melagingos naujienos veikia vaikus ir padarė išvadą, kad jos kelia vaikams nerimą, griauna jų pasitikėjimą savimi ir sujaukia jų pasaulio vaizdinį. 2000-iams 8-16 metų amžiaus vaikų buvo parodytos 6 naujienos ir tik 2 proc. atskyrė visas melagingas naujienas nuo tikrų.

– Kaip siūloma kovoti su melagingomis naujienomis?

– Prof.  Michaelis Drozdz iš Krokuvos Popiežiškojo Jono Pauliaus II universiteto labai taikliai palietė problemos esmę. Jis kalbėjo apie tai, kad kovoje su melagingomis naujienomis svarbiausia yra ne geresnis teisinis reguliavimas ar tobulesni algoritmai, tačiau grįžimas prie etikos klausimų. Melagingų žinučių yra tiek daug, kad įstatymais nuo jų neapsisaugosi, todėl pirmiausia žurnalistai turi visomis pastangomis ieškoti tiesos. Melagingas naujienas kuria ne mašinos, bet žmonės, jie turi jausti atsakomybę už savo žodžius. Tiesa yra pamatinė vertybė, o pagal europinę tradiciją, tai, kas spausdinta, yra laikoma tiesa, todėl melagingos naujienos kerta per pačią vertybės šerdį, sakė jis.

Svarbiausia suprasti, kad pagrindiniai žurnalistikos principai – tiesos ieškojimas – nepasikeitė, pasikeitė tik aplinka, kurioje žurnalistai dirba, ir dabar dirbti jiems yra sunkiau.

Taip pat M. Drozdz kalbėjo apie tai, kad žurnalistų darbas yra nepaprastas, tai ne šiaip naujienų gamyba, tai misija, atsakomybė visuomenei. Jei ne žurnalistai, kas tuomet perduos visuomenei tiesą? Geresnių etikos kodeksų net ir nereikia, sakė profesorius, užtenka grįžti prie esamų ir žurnalistams įsisąmoninti, kad be tiesos nebus pasitikėjimo.

Profesorius taip pat palietė „Post truth“ definiciją, kuomet nuomonės formavimą daugiau lemia emocijos ir asmeniniai įsitikinimai nei faktai. Subjektyvią nuomonę galima turėti, tačiau jei ji iškreipia tiesą, mes neturime teisės jos platinti. Informacija negali būti subjektyvi, ji gali būti tik teisinga arba neteisinga.

– Europos transliuotojų sąjungos (EBU) atstovas Wouter Gekiere skaitė pranešimą apie tai, kaip užtikrinti žurnalistikos kokybę Europoje. Kokius sprendimus jis siūlo?

– W. Gaukiere teigimu, šiai problemai reikia holistinio sprendimo ir institucinio požiūrio, tad jis išskiria kelis būdus kovoti su melagingų naujienų platinimu. Pirmiausia, anot jo, internetinės platformos turėtų būti priverstos prisiimti atsakomybę už netikrų naujienų platinimą. Be to, visuomeniniai transliuotojai anksčiau buvo lengvai randami ir atpažįstami, bet dabar, kai yra labai daug informacijos šaltinių, padėtis pasikeitė. Tad patikimi naujienų šaltiniai turėtų būti matomesni.

Anot W. Gekiere, vyriausybė ir nacionaliniai transliuotojai turėtų remti faktų tikrinimo iniciatyvas, kokybišką – objektyvią, atliepiančią įvairias nuomones, analitinę – žurnalistiką, žiniasklaidos inovacijas. Taip pat svarbu aktyvesnė savireguliacija ir bendradarbiavimas tarp patikimų naujienų kanalų, nuolatinis žurnalistų mokymas, medijų raštingumo didinimas.

– Kaip BBC kovoja su melagingų naujienų platinimu?

– Pirmiausia žurnalistai tiesiog labai gerai dirba savo darbą: stengiamasi, kad didžioji  dalis informacijos būtų gaunama iš pirminių šaltinių ir įvykio vietose dirbančių žurnalistų. Žinoma, neįmanoma turėti žurnalistų visose vietose, tad tokiais atvejais BBC remiasi bent jau dviem patikimais šaltiniais, tikrina faktus, įrodymų autentiškumą, visada laikosi objektyvumo principo ir leidžia pasisakyti abiem pusėms.

Pavyzdžiui, K. Madera prisiminė atvejį, kai britų laikraštis „The Sun“ paviešino naujieną apie tai, kad karalienė Elžbieta II palaiko „Brexitą“. Tai buvo melaginga naujiena. BBC, nors ir svarstė galimybę pasidalyti šia informacija, galiausiai to nepadarė, nes turėjo tik vieną šaltinį. Vėliau Bakingamo rūmai „The Sun“ publikaciją apskundė ir ji buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės.

Taip pat BBC žurnalistams rengia įvairius seminarus bei mokomąją medžiagą vaikams apie tai, kaip pasirinkti ar patikrinti šaltinius ir kaip atpažinti netikras naujienas.

K. Madera akcentavo ir tai, kas negali būti laikoma melagingomis naujienomis. Anot jos, žurnalistai taip pat kartais klysta, ir taip normalu, nes visi daro klaidų, tačiau tai nebūtinai yra melagingų naujienų platinimas. Taip pat, melaginga naujiena nėra ta, kuri tau tiesiog nepatinka, su kuria nesutinki, tokias etiketes mėgsta klijuoti JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

– Kokiomis įžvalgomis pasidalijo ispanų Nacionalinio radijo ir televizijos naujienų portalo RTVE.es vyriausioji redaktorė Estefania de Antonio Garcia?

–  E. de Antonio Garcia parodė nemažai pavyzdžių, kaip melagingomis naujienomis buvo naudojamasi Katalonijos referendumo dėl nepriklausomybės metu. Anot jos, žurnalistai turėtų prisiimti atsakomybę, kad pakankamai neišaiškino žmonėms situacijos ir konteksto. Ji sako, kad žurnalistai jaučia nemenką spaudimą dėl operatyvumo ir dėl to pristinga laiko patikrinti informaciją. E. de Antonio Garcia taip pat sako, kad Ispanijos žiniasklaidoje, ypač internetinėje, jaučiamas pernelyg didelis atsipalaidavimas – informacija nėra pakankamai tikrinama. Kita jos išskirta problema – sumažėjusios žiniasklaidos pajamos, į žurnalistiką nėra investuojama. Šaltinius ir renkamą informaciją žurnalistai turėtų tikrinti daug atidžiau, sakė E. de Antonio Garcia ir juokavo, kad šiais laikais, net jei mama sako, kad tave myli, reiktų patikrinti.

– Apie ką buvo jūsų pranešimas?

– Kalbėjau apie tai, kad mūsų regione didžiausias melagingų naujienų šaltinis – Rusijos propaganda, ir pateikiau pavyzdžių. Tarkim, neseniai mažame tinklalapyje buvo pateikta melaginga naujiena apie tai, kad netoli Prienų įvykusios NATO šarvuočių avarijos metu neva žuvo dvylikmetis. Ir netgi pateiktos sufabrikuotos šio įvykio nuotraukos. Šarvuočių avarija įvyko iš tiesų: kelyje Kaunas-Prienai, susidūrė keturi kolonoje važiavę JAV kariuomenės šarvuočiai. Avarijoje nukentėjo 13 karių, tačiau civilių tarp nukentėjusių nėra.

Taip pat pasakojau apie tai, kad Lietuvoje tiek aukščiausi pareigūnai, tiek nacionaliniai žiniasklaidos kanalai tampa kiberatakų ir melagingų naujienų taikiniais.

Rengdama pranešimą, padariau išvadą, kad kuo aukštesni organizacijos standartai ir kuo daugiau resursų ji turi (pavyzdžiui, kaip LRT atveju), tuo mažiau tikėtina, kad ji paviešins melagingų naujienų. Taip pat tai šiek tiek priklauso ir nuo platformos specifikos: tarkim, televizijos žiniose ištransliuojama mažiau naujienų, nei interneto portale, tad ir tikimybė, kad praslys kokia nepatikrinta informacija, yra mažesnė.

Svarbiausia suprasti, kad pagrindiniai žurnalistikos principai – tiesos ieškojimas – nepasikeitė, pasikeitė tik aplinka, kurioje žurnalistai dirba, ir dabar dirbti jiems yra sunkiau. Jei profesionalai ne visuomet atskiria melagingą naujieną nuo tikros, tai ką jau kalbėti apie auditoriją. Dabar informacijos šaltinių patikimumo tikrinimas yra nuolatinis procesas, nes net ir tie šaltiniai, kurie vakar buvo patikimi, šiandien jau galbūt tokie nebėra.

–  Kas vis dėlto svarbiau – operatyvumas ar patikimumas?

– Operatyvumas svarbu, tačiau daug svarbiau laikytis aukščiausių standartų ir išlikti patikima žiniasklaidos priemone. Porą kartų pasidalijus nepatikima naujiena galima sugriauti auditorijos pasitikėjimą ir smarkiai sugadinti reputaciją.  Todėl žurnalistams svarbu nuolat vadovautis pagrindiniais profesiniais principais – tiesos, objektyvumo paieškomis, nuomonių įvairovės užtikrinimu, ir susipažinti su naujovėmis, mokytis, kaip atskirti netikras naujienas nuo tikrų faktų, patikrinti nuotraukų autentiškumą ir pan. Svarbus ir kolegiškas bendradarbiavimas – visada gerai turėti kolegų įvairiuose miestuose ir kitose valstybėse, kurie padėtų surasti ir patikrinti informaciją.

– O ką gali padaryti LRT?

– LRT nuolat investuoja į žurnalistų mokymus – tie procesai vyko ir vyks toliau bendradarbiaujant ir su Europos transliuotojais, ir su tokiomis institucijomis kaip „Baltic Centre for Media Excellence“. Mūsų žurnalistai dalyvauja mokymuose ir konferencijose, o grįžę perduoda gerąją patirtį kolegoms.

Ką ketiname nuveikti ateityje? Planuose – skatinti LRT naujienų tarnybų bendradarbiavimą, tobulinti jų veiklą, didinti auditorijai pateikiamų nuomonių įvairovę, plėsti naujienų geografiją steigiant korespondentų punktus užsienyje, rugpjūtį startuos tiriamosios žurnalistikos skyrius.

Be to LRT galėtų prisidėti prie  didesnio žiniasklaidos raštingumo, parengti mokomąją medžiagą, kaip populiariai ir paprastai paaiškinti moksleiviams, kaip dirba žurnalistai, kaip atskirti melagingą naujieną nuo tikros, kaip atskirti nepatikimą šaltinį nuo patikimo ir pan.

– Nors desertų stalas visuomet buvo svarbi šventės dalis, ar galima sakyti, kad jis išgyvena savotišką renesansą?

– Iš tiesų, tai – populiari švenčių tendencija. Desertas visada yra šventė, emocija, tad natūralu, kad jis traukia akį ir žadina skonio receptorius. Vestuvės, jubiliejai, gimtadieniai, krikštynos ar pastaruoju metu populiarėjantys kūdikio sutikimo vakarėliai jau sunkiai įsivaizduojami be vadinamojo saldaus stalo. Jis tampa ne tik asmeninių švenčių, bet ir įvairių pristatymų ar verslo renginių akcentu, kuriančiu ypatingą atmosferą net tada, kai nėra suplanuota gausybės pramogų.

– Turite nuosavą desertinę bei kepyklėlę, tad galbūt pastebite, kokių desertų savo šventėms dažniausiai pageidauja klientai?

– Žmonėms svarbu ne tik skonis, bet ir estetika. Dažnai šventėse vyrauja tam tikra tema ar spalvos, tad žmonės nori, kad ir desertai atitiktų bendrą atmosferą, būtų papuošti derančiomis detalėmis. Vis dar populiarūs nedideli desertai – įvairūs pyragaičiai, keksiukai ar vieno kąsnio skanėstai, kuriuos patogu valgyti net ir stovint, bendraujant. Dažniausiai stalo puošmena tampa didesnis pyragas ar tortas, papildantis kompoziciją. Taip pat pastebiu, kad klientai neretai užsako desertus be alergenų, cukraus, glitimo, laktozės ir pan.

– Ar ant stalo vis dar būna šakotis, šimtalapis, kepti grybukai ir panašūs skanėstai, kurie buvo populiarūs anksčiau?

– Taip, šie saldumynai vis dar turi savo vietą po saule ir ši vieta nėra tokia jau neženkli. Tie, kas juos visada mėgo, iki šiol neatsisako. Dažniausiai apie konditerinius grybukus ir šimtalapius išgirstu, kai kalbama apie Dzūkiją. Jeigu neklystu, ten jie labai populiarūs.

– Veikiausiai net ir labai kuklioje šventėje desertų stalas suteikia daugiau pakilios nuotaikos. Ar įmanoma sukurti patrauklų stalą neišleidžiant daugybės pinigų?

– Vaizduotei ribų nėra, tad galite jai pasiduoti ir šiek tiek pažaisti. Kur kas gražiau atrodo desertai, išdėlioti ne vienodame aukštyje, tačiau jei neturite tortinių ar desertinių su kojelėmis, visuomet galite kiek pagudrauti ir indus padėti ant dailių dėžučių ar knygų. Be to, jei neturite specialių desertinių, kai kuriuos desertus galite patiekti taurėse ar stiklinėse. „Saldus“ stalas sunkiai įsivaizduojamas ir be gėlių. Jei planuojama šventė vaikui, stalui žaismingumo gali suteikti koks nors meškutis, nedidelis medinis arkliukas ar pan.

– Ką patartumėte tiems, kas planuoja šventę ir patys nori pasirūpinti deserto stalo dekoru?

– Visuomet paprasčiau gražią kompoziciją sukurti ant nedidelio stalo. Taip pat, jei nepasitikite savo skoniu ar gebėjimais, geras sprendimas yra simetrija. Rinkitės kvadratinį ar stačiakampio formos stalą, užsakykite ar pagaminkite lyginį skaičių mažesnių desertų. Tokiu atveju vidury stalo galėsite padėti tortą, o aplink jį simetriškai išdėlioti kitus saldumynus. Galima rinktis dvi nedideles gėlių puokšteles, o ne vieną didesnę – išeis dailesnė kompozicija. Žinoma, labai svarbu indai. Stalas atrodys kur kas estetiškiau, jei parinkti indai bus vienodos stilistikos, pavyzdžiui stikliniai ar krištoliniai.  

– Ką verta žinoti apie spalvų derinimą?

– Ruošdami stalą prisiminkite auksinę taisyklę „Mažiau yra daugiau“. Ji galioja ir kalbant apie dekoracijas, ir apie spalvas. Jei nepasitikite savo skoniu ar bijote, kad nepavyks tinkamai suderinti spalvų, rinkitės jų kuo mažiau.  Geriausia, kad dominuotų trys spalvos. Tokiu atveju klaidų padaryti bus ganėtinai sudėtinga. Jei stalo dekorui renkatės spalvotus indus, margas servetėles ar kitas itin spalvingas detales, pavyzdžiui, žaislą, vis tiek pasistenkite, kad būtų tik trys pagrindinės spalvos. Kitaip bus per marga ir atrodys neskoningai. Jei renkatės labai spalvingas dekoracijas, mažiau chaoso bus jei rinksitės kukliau atrodančius skanėstus, galbūt be įvairių pabarstukų ar riešutų, nepuoštus gėlėmis ar taškeliais. 

– Kartais ant desertų stalo būna įvairių užrašų, kortelių, net nuotraukų. Kas yra skoninga, o ko geriau vengti?

– Mano nuomone, gražiai atrodo profesionaliai paruošta spauda bei nuotraukos. Turiu omenyje, kad parduotuvėje nupirktos kortelės ir paprastu mėlynu rašikliu užrašyti vardai ar kitokie užrašai gali sugadinti vaizdą. Gražu, kai kortelės atspausdinamos iškart su vardais, kai jų dizainas pritaikomas prie bendros temos. Taip pat visuomet įspūdingai atrodo mediniai vardai ar raidės. Jie būna natūralios medžio spalvos arba dažyti. Tokie kainuoja nemažai, tačiau reikia pripažinti, kad palieka didelį įspūdį, o ir švenčiantiems lieka prisiminimui. Paskui jas galima panaudoti kaip poros ar vaiko kambario dekoraciją.

– Kaip žinoti, kiek saldumynų ir desertų turi būti? Gal yra kokia nors formulė, padedanti išspręsti šį galvosūkį atsižvelgiant į svečių skaičių?

– Dažniausiai rekomenduojama užsakyti 120–150 g. torto vienam svečiui. Jei žinote, kad Jūsų svečiai dažniausiai atsisako saldumynų, galima galvoti apie 100 g./asm. Vis tik atkreipčiau dėmesį ir į pasirenkamą skonį. Vieno torto toks pat gabaliukas gali būti sunkesnis ar lengvesnis už kito, nes jų sudedamosios dalys yra skirtingos.

Kalbant apie kitus desertus, dažniausiai skaičiuojame apie 1–2 vnt. standartinio dydžio deserto vienam asmeniui ir/arba 2–3 mini desertus/1 asm.

Bananų-kakavos pyragaičiai su karameliniu kremu

Produktai biskvitui:

100 g kambario temperatūros sviesto

100 g medaus

2 nedideli kiaušiniai

150 g bananų (be žievelės)

100 ml natūralaus jogurto

125 g miltų

30 g nesaldintos kakavos

0,75 šaukštelio valgomosios sodos

Žiupsnis druskos

Biksvito gaminimas:

Sviestą su kambario temperatūros medumi plakite tol, kol masė taps puri ir šviesi. Tuomet įmuškite po vieną kiaušinį, kaskart labai gerai išmaišydami. Jei tingite laukti, geriau apskritai negaminkite šio biskvito. Tinkamai išplakti kiaušinius yra labai svarbu!

Į smulkintuvo indelį sudėkite bananus ir jogurtą ir trinkite, kol gausite tyrę.

Miltus, kakavą, sodą ir druską įsijokite į sviesto masę ir išmaišykite mentele. Tuomet supilkite bananų ir jogurto masę ir vėl išmaišykite.

Gautą tešlą supilstykite į keksiukų arba kitokias formeles. Šįkart, kad būtų įdomiau, panaudokite prancūziškoms kanelėms skirtą formą ir kepkite apie 20– 25 min, 180 ℃ temperatūroje.

Beje, iš šios tešlos taip pat išeis kuo puikiausiais didelis keksas arba biskvitas tortui.

Produktai karameliniam kremui:

150 g tamsaus rudojo cukraus („Dark Muscovado”)

50 g vandens

200 g maskarponės sūrio

90 g grietinėlės (36 proc. riebumo)

Kremo gaminimas:

Cukrų ir vandenį sudėkite į puodą, išmaišykite ir kaitinkite ant vidutinės ugnies. Cukrus ištirps, sirupas iš lėto pradės putoti, o po to tirštėti. Kai gausite tirštą, labai tamsią karamelę (laukti reikės 5–7 min), nuimkite nuo ugnies ir visiškai atvėsinkite.

Į dubenį sudėkite maskarponės sūrį ir grietinėlę ir plakite, kol išeis purus kremas. Tada įmaišykite 5 šaukštus karamelės. Jei karamelė per skysta, įdėkite jos mažiau. Jei jaučiate, kad norėtųsi daugiau karamelinio skonio, įdėkite daugiau.

Pyragaičių surinkimas:

Biskvituose padarykite nedideles duobutes, į kurias įpilkite nuo kremo likusios karamelės. Kremą supilkite į konditerinį maišelį su pasirinktu antgaliu ir išspauskite jo ant kiekvieno pyragaičio. Viršų papuoškite ta pačia karamele arba šokolado drožlėmis.

Ji gegužės 19 d. LRT žiūrovams padės stebėti tiesioginę transliaciją iš princo Harry ir Meghan Markle vestuvių.

– Kaip ruošiatės neeilinei karališkųjų vestuvių transliacijai? Veikiausiai jai kurį laiką sekate kiekvieną britų žiniasklaidos šnipštelėjimą apie artėjančią šventę...

– Be abejo, informacijos srautai milžiniški, tad stengiamės drauge su kolegomis kiek įmanoma akyliau sekti naujienas. Žinoma, mums aktualiausios tos, kurias platina Kensingtono rūmai – oficialus karališkos šeimos naujienų sklaidos šaltinis.

– Kas jums padės tiesioginės transliacijos metu? Kieno komentarus bei įžvalgas galės išgirsti LRT TELEVIZIJOS ir portalo LRT.lt žiūrovai?

– Turėsime nemažai svečių, bendrausime su kolegomis ne tik studijoje, bet ir už jos ribų. Taip pat studijoje talkins kolegės žurnalistės Jovita Sukackaitė, Audra Avižiūtė bei Jolanta Paškevičiūtė, kurios žinių bagažas apie Europos karališkąsias šeimas neišsemiamas. Žodžiu, visos įdomybės ir galbūt tai, ko žiūrovai net nesitikės sužinoti, – tik per LRT.

– Kokie faktai apie artėjančią šventę jus labiausiai nustebino ar sudomino?

– Dienos planas yra gludinamas iki smulkmenų – žinoma, tai daroma ir dėl saugumo. Mane gal daugiau stebina tai, kiek panelė M. Markle turėjo arba turės išmokti. Pavyzdžiui, kaip ji turėtų elgtis, jei būtų pagrobta.

Daug dalykų jai teks pamiršti – karališkosios šeimos nariai negali gerbėjams pasirašyti, tai daroma vėlgi dėl saugumo, nors yra buvę atvejų, kai karališkosios šeimos nariai negalėjo atsisakyti pasirašyti, pavyzdžiui, vaikams. Tokiu atveju jie rašo linkėjimą, ir pasirašo, tarkim, princas. Kitas draudimas – jokių asmenukių, jokių asmeninių paskyrų socialiniuose tinkluose ir pan.

Beje, ar žinojote, kad, kol karalienė nenueina miegoti, tol visi turi būti kartu patalpoje?

Žinoma, vienos etiketo ir protokolo taisyklės nunyksta, bet yra tokių amžinų, kaip mojavimas žmonėms.

– Ar naujienos apie karališkąsias šeimas jums visada buvo įdomios?

– Aklai neseku, bet ir neignoruoju. Jungtinės Karalystės monarchai bene žinomiausi ir sekamiausi. Atsimenu gerai, nors man tebuvo devyneri, kaip, žuvus princesei Dianai, visa šeima stebėjome žinias ir ašarojome. Tokie dalykai paliečia.

Įsiminė istorija apie JAV aktorės Grace Kelly ir Monako princo Rainier III sąjungą, kai jai, lygiai kaip ir M. Markle, teko pasirinkti – Holivudas ar meilė ir titulas.

–  Kaip manote, kodėl monarchų gyvenimas kelia tokį smalsumą?

–  Mes neturime savo monarchijos, gal dėl to sunkiau suprasti, kodėl žmonės taip myli ir domisi karališkosios šeimos gyvenimu. Kita vertus, monarchai atlieka svarbų diplomatinį darbą, yra pilietiški ir patriotiški, tarnauja visuomeninėse organizacijose, vyrai tarnauja karinėse pajėgose, taip rodydami pavyzdį kitiems, dažnai karališkosios šeimos nariai prisijungia prie labdaringos veiklos ir organizacijų.

Ši Vindzorų šeima išsiskiria ilgamečiu sosto valdymu (čia jau ilgaamžės karalienės Elizabeth II nuopelnas) ir yra didžiausia bei žinomiausia monarchija pasaulyje.

Na, o kuri nesvajojo vaikystėje būti princese... Ir štai – jau antra modernios princesės istorija.

– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad emocijų viešumoje pernelyg nedemonstruojantys monarchai yra kartais mažiau išpuikę, nuoširdesni ir šiltesni nei, pavyzdžiui, raudonųjų kilimų žvaigždės?

– Galbūt atsakymas, kodėl jie atrodo nuoširdesni, tas, kad jie tarnauja žmonėms, o gyventojų Britų Sandraugos šalyse tikrai daug. Tad turi sutikti su taisyklėmis, kurios reikalauja būti atsakingam prieš savo žmones. Pavyzdžiui, Kembridžo hercogienė Kate iškart po gimdymo, sušukuota ir nugrimuota, jau pasirodo visuomenei su naujuoju dinastijos nariu. O visas pasaulis skaičiuoja kiekvieną jos nėštumo trimestrą.

– Vasarą minėsite trečiąsias savo vestuvių metines. Ar pasiruošimas princo Harry ir M. Markle vestuvių transliacijai nesukelia nostalgijos ir nenukelia į savo pačios vestuvių dieną?

– Daug nostalgijos, mielai savas vestuves pakartočiau, tik norėčiau mažiau streso. Kai pagalvoji, tie rūpesčiai iš tiesų malonūs, tik jau tą svarbiąją dieną jaudulio yra gerokai per daug.

O jei teki už princo, dar žinai, kad milijonai žmonių tave stebi... Bet čia, manau, aktorės talentas M. Markle padės susitvarkyti ir su galybe teksto, kurį teks išmokti, ir su ilgu protokolu.

– Gegužės 12 d. Europai skelbėte „Eurovizijos“ balus iš Lietuvos, o po savaitės žiūrovams padėsite stebėti karališkąsias vestuves. Laikote tai savotišku įvertinimu?

– Laikau tai profesiniu iššūkiu ir atsakingai tam ruošiuosi. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesijaudinu ar nesinervinu, bet nuo to dirbti tik įdomiau. Džiaugiuosi, kad dirbsime savoje studijoje – namams prilygstančios studijos sienos tik padeda.

Karališkųjų tuoktuvių ceremonija – tiesiogiai portale LRT.lt ir LRT TELEVIZIJOJE gegužės 19 d. nuo 12 val.

Todėl kai kurie socialinių tinklų vartotojai sąmoningai kuria tam tikrą įvaizdį ir žinutę. Tačiau, pasak psichologo Antano Mockaus, ne visi vartotojai aiškiai suvokia kodėl juos traukia socialiniai tinklai ir kodėl virtualaus draugo komentaras gali būti toks svarbus. 

„Žinomi žmonės jau seniai tampa skirtingų prekės ženklų reklamos veidais, tačiau socialiniai tinklai iš esmės pakeitė žaidimo taisykles ir šiandien nuomonės lyderiu (angl. influencer) gali būti bet kuris žmogus, kuriantis kokybišką turinį socialinėje erdvėje ir darantis poveikį vartotojų nuomonei bei sprendimams“, – sako L. Aleksandravičė.

Anot jos, Lietuvoje nuomonių lyderių rinkodara skaičiuoja trečius metus, kai prekių ženklai, bendradarbiaudami su įvairių sričių turinio kūrėjais, socialinėje erdvėje kuria naujas reklamos formas.

Įtakos rinkodaros ekspertės pastebėjimu, nuomonės formuotojų, kuriančių kokybišką turinį skirtinguose kanaluose, Lietuvoje trūksta: „Paklausa iš prekių ženklų vis dar auga, tačiau pasiūla didėja kur kas lėčiau. Naudojami tie patys veidai ir vardai, nebūtinai atitinkantys prekės ženklo tikslus ar vertybes. Ypač trūksta influencerių, kuriančių turinį apie sportą, mitybą, kulinariją ar tėvystės tema.“

Daugiausia yra vystančių gyvenimo būdo temą, tačiau viešinamam turiniui kol kas trūksta kokybės ir nuoseklumo, pabrėžia L. Aleksandravičė. Tad didėjanti konkurencija galėtų paskatinti rinkos ir kiekvieno nuomonės formuotojo augimą.

Įrašo kaina didesnė už mėnesio algą

L. Alensandravičė pastebi, kad nuomonės formuotojas jau tampa siekiamybe ir savotiška profesija. Įdomios asmenybės, gebančios kurti įtraukiantį turinį ir suburiančios didelę sekėjų auditoriją, kartais palieka savo darbo vietas ir gali visiškai pragyventi iš pajamų, gaunamų už reklamą socialiniuose tinkluose.

Nuomonių lyderiai, turintys daugiau nei 80 tūkst. sekėjų, gali uždirbti 500–1200 eurų už vieną įrašą.

„Kiekvienas nuomonės formuotojas pats nustato savo paslaugų kainas, tačiau nemažai lemia rinka ir konkurencija. Įkainis dažniausiai nustatomas pagal sekėjų skaičių visose socialinėse platformose, tačiau be galo svarbus rodiklis yra įsitraukimas – kaip nuomonės lyderis geba įtraukti vartotojus į savo turinį – kiek paspaudimų „patinka“, komentarų ar pasidalijimų sulaukia įrašas“, – sako įtakos rinkodaros ekspertė.

Be to, priduria ji, kaina gali kilti, jei influenceris yra žinomas ir kitose platformose, sulaukia tradicinės žiniasklaidos dėmesio arba, pavyzdžiui, jei įrašo nuotraukoje jis yra su vaiku ar sutuoktiniu.

Nuomonių lyderiai, turintys mažiau nei 30 tūkst. sekėjų vienoje platformoje, kartais dirba mainais už produktus ir paslaugas arba gauna 50–150 eurų už vieną įrašą; turintys 30–80 tūkst. sekėjų už įrašą gali gauti vidutiniškai 200–500 eurų, o turintys daugiau nei 80 tūkst. sekėjų gali uždirbti 500–1200 eurų už vieną įrašą, sako rinkodaros specialistė.

Sėkmės paslaptis

Tyrimų duomenimis, socialinių tinklų rinkodara veikia, nes žmonės labiau pasitiki kitų žmonių rekomendacijomis nei prekės ženklų kuriama reklama. „Maždaug 80–90 proc. žmonių pasitiki kitų rekomendacijomis, netgi jei jų asmeniškai nepažįsta. Influenceriai dažniausiai tampa savotiškais autoritetais ir daro nemenką įtaką sekėjų pasirinkimui. Tyrimais įrodyta, kad socialinių tinklų rinkodara yra maždaug 20–30 proc. efektyvesnė nei kitos reklamos formos internete“, – sako L. Aleksandravičė.

Tai nė kiek nestebina psichologo Antano Mockaus. Jis sako, kad viešojoje erdvėje labai daug informacijos, viską išanalizuoti ir atsirinkti sudėtinga, todėl daugelis, kartais pasąmoningai, remiasi autoritetų ar influencerių nuomone, kad galėtų greitai ir lengvai sužinoti, kas dedasi pasaulyje, ir jame orientuotis.

Be to, pasak psichologo, savo tinkle influenceriai skelbia informaciją apie tai, ką veikia laisvalaikiu, ką valgo, kuo rengiasi ir pan., tad sekėjai neretai jiems pajaučia tam tikrą artumą, atrodo, kad juos gerai pažįsta ir gyvenime, sako psichologas. Kadangi daugelis sekėjų žavisi influencerio asmenybe ir jaučia tam tikrą pasitikėjimą, socialinių tinklų žvaigždės gali daryti nemenką įtaką.

Kas gali slėptis už asmeninio gyvenimo viešinimo?

Dalis žmonių, aktyviai besinaudojančių socialiniais tinklais, daro tai dėl pragmatiškų priežasčių, sako A. Mockus: „Influenceriai turi komercinių interesų, todėl jie sąmoningai kuria savo įvaizdį ir siunčia tam tikrą žinutę.“

Anot psichologo, yra žmonių, turinčių daug pažinčių užsienyje, todėl socialiniai tinklai – patogus būdas palaikyti naudingas pažintis ir bendrauti per atstumą.

Kitus žmones, pastebi A. Mockus, galima vadinti altruistais – jie nori pasidalyti svarbia informacija, pavyzdžiui, apie dingusius žmones, augintinius, išbandytus kenksmingus produktus ir kitus dalykus, kurie, jų nuomone, gali būti naudingi virtualiems draugams.

„Kitiems socialiniai tinklai – tam tikra pramoga, būdas smagiai praleisti laiką ir pajausti bendrumą su kitais. Neretai surasti žmonių, turinčių panašius pomėgius ar vertybes, internete lengviau nei realiame gyvenime“, – sako psichologas.

Kuriamos kaukės

A. Mockaus teigimu, nors neretai introvertų labai turtingas vidinis pasaulis, realybėje jie yra drovesni ir geriau jaučiasi bendraudami internete: „Realiame pasaulyje tokie žmonės gali būti uždari, nekalbūs, o socialiniame tinkle tapti kandesni, aštresni ir atviresni. Tam tikras atstumas, atsirandantis naudojantis socialiniu tinklu, jiems atrodo saugesnis, patogesnis ir nereikalaujantis spontaniško bendravimo ar staigesnės reakcijos.“

Pasak psichologo, remiantis socialine psichologija, egzistuoja savo „aš“ įvaizdis, kartais skirstomas į realistiškąjį, parodomąjį ir pan. Socialiniuose tinkluose žmonės neretai demonstruoja parodomąją pusę, kuria tam tikrą įvaizdį, kuris pirmiausia patinka patiems, ir jiems svarbu, kad ir kiti taip jį suvoktų bei vertintų.

„Neretai pačių susikurtos kaukės tampa svarbia gyvenimo dalimi, pradedame su jomis tapatintis, – pasakoja A. Mockus. – Dažnai būna taip, kad tėvai savo gyvenimą suvokia kaip pasiekimus, spindesį ar prestižą ir dažniausiai to paties tikisi iš savo vaikų. Taip vaikai ima galvoti, jog turi dirbti, kad būtų pripažinti.“

Taigi, priduria psichologas, tai perkeliama į socialinius tinklus ir atsiranda įrašai, kuriais bandoma pademonstruoti žavesį, sėkmę gyvenime: „Žmonėms pradeda atrodyti, kad kitaip nebūsi įdomus. Tokių žmonių savivertė dažniausiai ir priklauso nuo to, ar jie sulaukia daug dėmesio, ar jais žavimasi.“

Kartais rodo ir menką savivertę

Socialiniai tinklai – lengvas būdas pasijausti vertinamam ir pripažintam, o tai žmonėms, teikiantiems reikšmę savo statusui ar įvaizdžiui visuomenėje, yra labai svarbu, sako A. Mockus. Vos įkėlęs įrašą į tinklą gali sulaukti greito atsako – „patinka“ paspaudimų, komentarų, o tai skatina dar aktyviau naudotis tinklu.

Anot psichologo noras sulaukti susižavėjimo gali baigtis narcisizmu, tačiau tikrai ne visi aktyviai besinaudojantys socialiniais tinklais yra narcizai.

„Žmonių, kurie jautėsi vieniši, turėjo menką savivertę, siekė suformuoti tam tikrą savo įvaizdį ar net kentėjo nuo narcisizmo, buvo visais laikais, tačiau atsiradus socialiniams tinklams tai tiesiog tapo labiau matoma. Žinoma, jei yra tam tikras polinkis į panašius dalykus, socialiniai tinklai gali jį sustiprinti, tačiau taip yra ne visada“, – pabrėžia A. Mockus.