Kitais metais Europos kultūros sostine būsiantis Nyderlandų miestas Leuwardenas pakvietė Kauną prisidėti prie bendros idėjos įgyvendinimo – nunerti didžiausią pasaulyje antklodę.

„Kviesime žmones nerti kartu, dalintis istorijomis ir prasmingai praleisti laiką“, – pasakojo menininkė ir „Kaunas kultūros sostinė 2022“ projekto bendruomenių platformos kuratorė Evelina Šimkutė.

Tokias nėrimo sesijas organizatoriai tikisi daryti įvairiose vietose – tame pačiame originalaus išplanavimo tarpukario laikų bute Gedimino gatvėje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Čiurlionio muziejuje, Kauno rajone, miegamuosiuose rajonuose, o galiausiai pasileisti į turą po visą Lietuvą.

Nerti galima ir savarankiškai, o vėliau antklodę ar jos dalį atnešti į „Tautos namus“ iki kovo 15 d. Čia bus eksponuojama visų darbų paroda. Pradėti reikėtų nuo 10 cm kraštinių kvadrato, po to juos jungti į 20 cm kvadratus. Galutinės antklodės kraštinės turėtų būti 140 cm ir 200 cm.

„Olandai jau pradėjo šį projektą ir labai daug šalių į jį įsitraukė. Jau surinkta virš 4 tūkst. antklodžių, o galutinis tikslas – 10 tūkst. Po didžiulės parodos jos bus išdalintos tiems, kam jų reikia labiausiai – benamiams, labdaros organizacijoms“, – kalbėjo menininkė.

Bendruomenės panašios į nėrinius – abu neįmanomi be sąlyčio taškų, mazgų ir persidengimų. Projekto tikslas yra ne tik sukurti 10 tūkst. antklodžių, bet ir tiek pat draugysčių.

„Ryšiai tarp žmonių yra fragmentiški ir dabar tarsi ieškome pretekstų būti kartu, bendrą ryšį kurti kartu. Žmonės vieniši, o tokie nėrimo vakarai tą vienatvę turėtų sklaidyti“, – sakė E. Šimkutė.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto bendruomenės pareigūnė Rasa Zinkevičienė pasakojo, kad masines akcijas vykdo jau trečius metus.

„Iki tol dviračius ir kitą turtą žmonės galėjo pažymėti atvykę į policijos komisariatą, bet tai jie darė vangiai, todėl patys pradėjome vykdyti specialias akcijas, dalyvauti masiniuose renginiuose, kur galima pažymėti savo dviračius. Štai dviračių dienos proga pažymėjome 240 dviračių“, – kalbėjo pareigūnė.

Dviračiai graviruojami specialiu numeriu tokioje rėmo vietoje, kur jo nepavyksta pašalinti. Tikrai ne visi Kaune važinėjantys dviračiai turi savo dokumentus, todėl praktiškai įrodyti savo nuosavybę galima tik jei dviratis žymėtas policijoje.

„Būna atrandame daug vogtų dviračių, nemaža dalis būna išardyti, bet žmogus bent jau žino, į ką gali kreiptis dėl žalos atlyginimo“, – sakė specialistė.

Į akciją atvykęs kaunietis Gvidas savo dviratį pirko naudotą, bet vis tiek turėjo pakloti 800 eurų.

„Bus truputį ramiau“, – kalbėjo jis.

Policija akciją organizavo kartu su įmone „Kautra“, kuri įsteigė ir loteriją, kurios pagrindinis prizas – kelionė dviems į pajūrį kartu su savo dviračiais. Tiesa, pagrindinis prizas iškeliavo jau pačioje akcijos pradžioje. Jį laimėjo šeštoji dalyvė, o kitiems buvo išdalyti puodeliai ir atšvaitai.

Policija jau trečius metus masiškai žymi piliečių turtą, net tik dviračius, bet ir kitus didelę paklausą turinčius prietaisus – telefonus, žoliapjoves, traktoriukus.

Jau penktus metus vykstantį koncertų ciklą šiemet pradėjo talentingoji Jurga Šeduikytė. Koncertas vyko vienuolyno foresterijoje, kur įsikūręs svetingumo kompleksas „Monte Pacis“.

Atlikėja savo pasirodymą skėlė į dvi dalis – akustinę ir elektroninę, tam, kad naujos dainos skambėtų naujai ir negirdėtai. Pati atlikėja juokavo, kad toks oras yra iššūkis tiek jai, tiek klausytojams, bet neliūdėjo.

„Iššūkiai padaro mus stipresniais“, – šypsojosi dainininkė.

Susirinkę klausytojai nesiskirstė papūtus stipresniam vėjui.

„Atėjome pasiruošę, šiltai apsirengę, aišku, nelabai ką pamatysi per skėčius, bet viską atperka Jurgos muzika“, – portalui kauno.diena.lt sakė Dalia.

Koncertų ciklas tęsis visą vasarą ir klausytojų lauks dar septyni bardų koncertai. Jau birželio 8 d. gyvasis klasikas Juozas Erlickas pristatys savo kūrybos vakarą, birželio 14 d. lauks Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ akustinis koncertas, liepos 12 d. klausytojus pasitiks Andrius Kaniava ir grupė „Laivas Restoranas“, liepos 26 d. lauks Domantas Razauskas ir grupė „Vos Vos“, rugpjūčio 2-ąją griaudės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, rugpjūčio 9-ąją Vladas Bagdonas, Kostas Smorginas ir Vidas Petkevičius tuo pačiu duos startą Nacionaliniam bardų festivaliui „Purpurinis vakaras“, koncertų ciklą paskutinę vasaros dieną vainikuos Rolandas Kazlas ir „Pakeleiviai“.

Po rekonstrukcijos „Forum Cinemas“, esantis „Akropolyje“, gali pasigirti ne tik atnaujintu interjeru, perstumdytais baldais, bet ir stulbinama vaizdo, garso kokybe ir žymiai didesniu komfortu.

Tuo galėjo įsitikinti trečiadienio vakarą į penktąją „Karibų piratų“ filmo dalį pakviesti svečiai. Tarp jų – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su šeima bei Kauno meras Visvaldas Matijošaitis su abiem vicemerais. Pastarasis nuo scenos kreipėsi tiek į žiūrovus, tiek į kino teatro valdžią.

Džiaugiasi ir meras

„Jūs Vilniuje galite ir nestatyti tokių kino teatrų, mes vilniečius galime su Kauno autobusais atsivežti“, – juokavo meras.

Ir iš tiesų, pusė salės žiūrovų prisipažino atvažiavę iš sostinės.

Nors ir iki šiol filmų žiūrėjimas kino teatruose buvo kaip maža šventė ir neatrodė, kad kokybė dar kur nors gali kilti, bet naujas kino standartas „SCAPE“ patirtį, praleistą kino teatre, nukelia į naują lygį.

Jūs Vilniuje galite ir nestatyti tokių kino teatrų, mes vilniečius galime su Kauno autobusais atsivežti.

Iki šiol „Forum Cinemas“ vaizdą atkurdavo 2K raiška, tačiau dabar ji – dvigubai didesnė. Be to, projektorius naudoja itin tikslias ir sudėtingas lazerines technologijas, dėl kurių turėtų būti nebesvarbu – sėdi priekyje ar gale, šone ar centre – vaizdas vienodai geras.

3D filmus kino salėje turėtų išmėginti ir didžiausi skeptikai. Modernesnės technologijos nei Kaune šiuo metu nėra niekur, tad erdvinis vaizdas itin raiškus ir realus.

Kėdės tarsi lėktuve

Garsas taip pat pakylėtas į kitą lygį. Įprasta erdvinė garso sistema turi penkis kanalus, naujojoje kino salėje net 56.

Atskiro paminėjimo vertos ir kėdės. Kiekvienas atėjęs žiūrovas sėsis į žymiai patogesnes, didesnes kėdes. Priekinės eilės žiūrovai gali ištiesti kojas ant šalia padėtų „pufikų“. Kaip ir viršutinėse eilėse sėdintys žmonės. Tiesa, privalumų vietos ten turi ir daugiau. Sėdėdamas jautiesi lyg skristum lėktuvu pirmoje klasėje – išsitiesia atlošas kojoms, o taip pat ir dedikuotas padavėjo mygtukas, leidžiantis užsisakyti bet ko iš baro.

Porelėms taip pat turėtų būti smagu. Vienoje eilėje galima sėdėti be jokių kliūčių artumui – kėdės sustatytos poromis be porankių.

Kainos į „SCAPE 3D“ standarto filmus prasideda nuo 8,8 euro už bilietą.

Antradienį per pietus atsisakęs įprastų didžkukulių valgykloje, užkopiau į Pelėdų kalną ir pamačiau visai kitokį Kauną – šiurkštų, bet draugišką, apgriuvusį, bet spalvingą.

Praturtėti čia galima ne tik dvasiškai. Dar kopiant į kalną, A. Mackevičiaus gatvės pradžioje, naujų šeimininkų laukia televizorius „Toshiba“. Aišku, jis senas, kineskopinis, bet kas be trūkumų.

Jei televizorių palikau kitiems slampinėtojams, pamatęs antrą dovaną net žagtelėjau. Supratau, kad ji man skirta. Prieš kelias valandas redakcijoje prie stalo žnektelėjau į savo kėdę, ji tik TRIOKŠT, aš keberiokšt. Lūžo dvi kojos iš penkių.

Ant Pelėdų kalno radau sau naują kėdę. Aišku, geros kėdės niekas nebūtų išmetęs, bet net ir apžvelgus visus minusus – pratrintą apmušalą, trūkstamą sėdimąją dalį, ji tikras lobis. Įkritau į ją ir visus praeivius profilaktiškai piktai palydėjau žvilgsniu, kad patys nesugalvotų pareikšti nuosavybės į mano naują turtą. 

Užtruko, kol atvažiavo transportas kėdę paimti. Čia gatvelės klaidžios. Vienoje jų sutikau vyruką, variusį dviratį.

„Nenusileisi čia. Einam, parodysiu“, – mostelėjo jis man, galvodamas, kad bandau nusileisti į Jonavos gatvę.

Patraukėmė dviese. „Apsitvėrė čia visi, prisigrobė kuo daugiau“, – eidamas netvėrė pykčiu pakeleivis.

Paleidau jį riedėti sau, o pats nėriau į Žaliakalnio užkaborius.

Jei vieni gyventojai savo privatumą gina aukštomis tvoromis, kiti viešai rodo savo skalbinius, tikrąja šių žodžių prasme, ir dar labiau praturtina spalvomis miesto peizažą.

Ant Pelėdų kalno tikriausiai stovi vienintelė Lietuvoje rožinė „Opel Vectra“, čia pilna raudonų tulpių – jos auga ir ten, kur niekas jų nesodino.

Šiurkščios kaip senelio rankos sukežusių trobų sienos. O kiek inkliuzų! Kažkokio menininko kieme paslėptas gipsinis išdidus liūto biustas, nederantis su skardine tvora. Žaliojoje gatvėje riogso vagių „nuauta“ „Audi“.

Šiame miesto rajone įdomu pasiklysti.

Vairuotojas pasakojo, kad važiuojant žiedu jį „sumėtė“, mašina tapo nevaldoma ir rėžėsi į elektros stulpą. Automobilis  nutrenkė ir pėsčiųjų perėjos ženklą.

Automobilis liko stovėti skersas ir užblokavo eismą link Panemunės, susidarė didelės spūstys. Kelionę link miesto norėję tęsti vairuotojai turėjo rinktis kelią priešpriešine juosta arba spraustis tarp avariją patyrusios "Audi" ir ankštos saugumo salelės.

Vienas automobilis neįsispraudė ir dar šonu nubraukė ir taip apgadintos "Audi" buferį.

Liturgija ypač turtinga. Ją sudaro keturios dalys: Šviesos arba Žiburių liturgija, Žodžio liturgija, Krikšto liturgija ir Eucharistijos liturgija.

Apeigos prasidėjo bažnyčios prieangyje. Tikintieji susirinko aplink aukurą, kur kapelionas Tomas Karklys pašventino ugnį ir nuo jos uždegė velykinę žvakę, nuo kurios pasidalijo ugnimi su bažnyčioje laukusiais tikinčiaisiais.

Nors pliaupė lietus, be tai nesutrukdė dešimtims lauke buvusių tikinčiųjų nuo aukuro užsidegti ir savąsias. Po to visi patraukė į bažnyčią, kur prasidėjo apie dvi valandas trukusios apeigos.

Velyknaktis krikščionybės pradžioje buvo svarbiausia krikščionių metų šventė. Tradicija vėliau sunyko, kol visai buvo pamiršta. Ji atgaivinta tik praėjusio amžiaus antrojoje pusėje. Šiandien ji buvo švenčiama beveik visose Kauno bažnyčiose.

Gyvo fotografijos klasiko R.Rakausko pavardė pirmiausia asocijuojasi su jo poetiškais ciklais iš atlaidų "Užuovėja" ir pavasariu kvepiančiu ciklu "Žydėjimas". "Triveidėje knygoje" atsiskleidžia kitas R.Rakauskas, pažįstamas nebent ilgamečiams "Nemuno" žurnalo skaitytojams.

Knygoje – 138 žmonių portretai, kiekvieno – po tris. Į knygą sudėti genijai, nacionalinių premijų laureatai, aktoriai, dailininkai, poetai – žmonės, kuriuos R.Rakauskas turėjo privilegiją sutikti per beveik penkis dešimtmečius darbo žurnalo redakcijoje.

"Žinai, tokių metų antro "Žydėjimo" nepadarysi. O tie portretai, juos turėjau ilgai ir daug. Kiekvienąkart fotografuojant bent po penkias juosteles išfotografuodavau. Įdėja daryti "Triveidę knygą" kilo nuo Juozo Miltinio nuotraukų. Atėjau taip nedrąsiai, o jis man – "O tu čia tas Rakauskiukas." Jis Viekšniuose mokėsi kartu su mano tėvu. Nedrįsau to sakyti, bet jis pats pirmas tą atskleidė. Nežinau, gal dėl to ir pavyko geros nuotraukos. Vos išsitraukiau fotoaparatą, jis persimainė, tapo aktoriumi. Tik fotografuok! Tai padariau seriją su daug skirtingų jo veidų", – kalbėjo fotografas.

Vienų portretai padaryti per kelias minutes ar sekundes, kaip, pavyzdžiui, J.Miltinio, o tarp kitų kadrų nuspaudimų – metai ar net dešimtmečiai. Nuotraukose matyti tai, ko neretai pritrūksta šiandienėje fotografijoje – tikrumo, nuoširdumo ir laisvumo. Tiek fotografo, tiek pozuojančiojo asmens.

Kai kurie portretai – pačioje asmeniškiausioje erdvėje, iš tą pačią dieną darytų kai kurių nuotraukų galima matyti, kad kartu praleista ne viena valanda – keičiasi apšvietimas, vietos.

Beveik šešiuose šimtuose portretų nesikeičia tik vienas dalykas – R.Rakausko grožio ir nuoširdumo ieškojimas savo fotografuojamuose žmonėse.

"Man Macijauskas sakydavo, kad labai saldus esu, vietoj tos mergaitės ar senos močiutes po žydinčia obelimi suorganizuočiau kiaulės skerstuves, bet niekada niekas panašaus manęs netraukė", – kalbėjo fotografas.

Man Macijauskas sakydavo, kad labai saldus esu, vietoj tos mergaitės ar senos močiutes po žydinčia obelimi suorganizuočiau kiaulės skerstuves, bet niekada niekas panašaus manęs netraukė.

Labai įtaigus Gražinos Balandytės portretas senojo "Nemuno" viršeliui. Dramatiškas, lyg būtų iš Holivudo aukso amžiaus filmų plakatų. Milžiniškos aktorės akys spindi, žvilgsnis prikausto.

"Atvykau fotografuoti Gražinos, o ji visa nusiverkusi. Tada ją kažkaip įskaudinęs buvo režisierius. Tokia ji liūdna išėjo, o nuotraukos reikėjo viršeliui, turėjome pripaišyti duobutes skruostuose, kad linksmesnė išeitų", – juokėsi R.Rakauskas.

Ši nuotrauka – ne pats žymiausias R.Rakausko portretas, retai pamatomas leidiniuose, bet būtent šioje knygoje jis atkreipia dėmesį.

Savo fotoaparatus su visomis juostelėmis, didintuvais, ryškalais ir objektyvais R.Rakauskas suslėpė spintose ir daugiau nebefotografuos.

"Jei tu esi rašytojas, tai su kiekvienais metais vis gerėji. Kai esi fotografas, sulaukęs 75-erių, antro "Žydėjimo" nepadarysi, tai ir nėra ko", – sako fotomenininkas.

Atviraudamas R.Rakauskas nuolat tikino: jam visą gyvenimą sekėsi. Nė dienos nereikėjo fotografuoti oficiozinių melžėjų, nutūpė puikiame leidinyje, kurio mėnesinis formatas jam leisdavo dienų dienas su motociklu raižyti po atlaidus, ieškoti senų žydinčių sodų.

R.Rakauskas – fatalistas: už talentą dėkojo jis ne sau, o motinai, kuri pati fotografavo ir iš kurios, matyt, paveldėjo tai, kas jį amžiams įrašė ne tik į Lietuvos, bet ir į viso pasaulio fotografijos istoriją.

Vartant naująją fotomenininko knygą ore pakimba klausimas: kam daugiau pasisekė – R.Rakauskui ar Lietuvos fotografijos mokyklai, mūsų šalies ir visos žmonijos kultūrai, kurioje humanizmo ir estetikos niekada nebus per daug.

Dar neįėjus į šią parduotuvę, pro langą matyti ūsuotas Arūno veidas. 

„Matėt iškabintus skelbimus apie save?“ – be ilgų užuolankų pasiteiravau.

„Mačiau. Jau nukabinom“, – atsakė.

„Naujų yra“, – perspėjau.

„Ačiū, nukabinsim ir šituos“, – užtkrino Arūnas.

„O teisybė, kas ten parašyta?“ – pasiteiravau.

Arūnas trumpam nutilo.

„Čia pasimaišė truputį žmogui“, – nei patvirtino, nei paneigė Arūnas.

Iš tiesų, pilnatis sutapo su skelbimų pasirodymo pradžia.

„O kaip tas žmogus, toliau gyvena su savo žmona?“ – neatlyžau.

„Jis neturi žmonos“, – atsakė Arūnas.

„Nebeturi ar niekada taip ir neturėjo?“ – pasitikslinau.

Arūnas patvirtino, kad niekada tos žmonos ir nebuvo. Palinkėję vienas kitam geros dienos, atsisveikinome.

Lengvesni drabužiai, įvairių formų akiniai nuo saulės, šypsenos, o svarbiausia – daugiau spalvų išduoda, kad kauniečiai myli pavasarį.

Nors apsiniaukęs antradienio rytas gerų orų nežadėjo, bet artėjant vidurdieniui debesys išsisklaidė ir saulė sušildė miestą. Pavakarę temperatūra jau siekė 15 laipsnių šilumos.

Deja, didelė tikimybė, kad tai paskutinė graži diena šią savaitę. Sinoptikai prognozuoja lietų ir audrą, tad skubėkite pasidžiaugti pavasario saule.