Kaip ir daugelis žymių ir talentingų menininkų, J.Statkevičius yra emocionalus ir tai normalu. Jis yra menininkas. Tai žmogus, kuris emocionaliai ir atvirai reiškia savo nuomonę, tokią kokią turi. Kaip asmenybė, J.Statkevičius gali patikti arba ne – tai kiekvieno iš mūsų pasirinkimo teisė, tačiau tai žmogus, kuris savo darbais garsino ir, tikiu, dar garsins Lietuvą.

Tiesa, reikia pripažinti, kad politiniuose procesuose patirties J.Statkevičiui trūksta. Tai matėme tiek Lietuvoje diskusijų apie tautinius kostiumus metu, tiek neseniai pasirodžiusiame interviu Rusijos žiniasklaidai. Tačiau, nereikėtų nepamiršti, kad J.Statkevičius – ne politikas, ne ambasadorius, ne ministras. Jis menininkas ir nuoširdžiai sako tai, ką jaučia ir mano, kad būtina pasakyti. Tai gali kam nors patikti arba ne, bet tai ne tragedija.

Tragedija yra tuomet, kai koks nors Andrius Tapinas, įsijautęs į visažinio ir visagalio vaidmenį, pradeda teisti bei viešai įžeidinėti ir trypti žmones kabindamas etiketes: "skuduras", "Lietuvos priešas"... Nejaugi tikrai J.Statkevičius vertas tokio pasmerkimo? Už asmeninę nuomonę? Už tai, kad tai pasakė Rusijos žiniasklaidai? Ar tiek tereikia šiandien Lietuvoje, kad taptum skuduru?

Tikrai negaliu pritarti visoms J.Statkevičiaus išsakytos mintims, bet tai jo nuomonė. Nieko daugiau.

Tikrai nežinau, kiek žalos Lietuvai padarys J.Statkevičiaus asmeninės nuomonės išdėstymas, tačiau, kad Rusijos specialiosios tarnybos trina rankas iš džiaugsmo matydamos tokią A.Tapino reakciją – akivaizdu. Geresnės bei Rusijos pusei naudingesnės reakcijos tikėtis ir negalėtum: skaldosi patys, net jiems to daryti nereikia.

Rusija seniai rodo išskirtinį dėmesį mūsų kultūros, kino ar meno atstovams, nepamiršdami jų pagerbti, padėkoti ir apdovanoti – dažnai pamirštame mes patys. Taip, tai irgi viena iš minkštųjų galių, bet ar nė kiek patys dėl to nesame kalti? O dar turime ir tokius veikėjus kaip A.Tapinas, kuris gali sau leisti pilti purvą, trypti ir niekinti bet kurį menininką, kurio nuomonė p. Andriui neįtiko.

Prisiminkime neseną istoriją su Stano ir Zvonkaus dainomis bei viešu jų smerkimu. Beje, organizuotu tų pačių žmonių. Kur mes einame? Ko mes bijome? Ką tuo pasieksime? Nebent susiskaldymą. Ar nepakanka mums priešų, kad toliau įnirtingai ieškome jų tarp savų?

Manau, kad bijoti turime ne menininkų, kurie viena ar kita forma, gal kartais ir pernelyg emocionaliai pareiškia savo nuomonę. Bijoti turime netikrų pranašų, kurie save įsivardija tokiais ir be sentimentų trypia viską aplink save, kas neatitinka jų sampratos ar kelia grėsmę jų tiesos monopoliui.

Taip pradedama skleisti baimė, taip tampa norma verčiau pasilaikyti nuomonę sau, nei išsakyti ją viešai. Taip demokratija virsta dideliu spektakliu, kai žodis suteikiamas tik teisingai mąstantiesiems.

Mielas A.Tapinai, Stano ir Zvonkus, J.Statkevičius – kas bus kitas Lietuvos skuduras?

Praėjusią savaitę jaunimo diskusijoje Vilniuje kandidatams buvo užduotas klausimas, ar reikia įteisinti vienalytes santuokas ir leisti įsivaikinti. Nenustebino socialdemokratų ar liberalų atstovų pasisakymai, kad toks dalykas jiems priimtinas, bet audrą sukėlė TS-LKD bei Valstiečių ir žaliųjų lyderių Gabrieliaus Landsbergio ir Sauliaus Skvernelio pareiškimai, kad jie mielai jas įteisintų.

Tesiaiškina konservatoriai ir žalieji partijos viduje, ką jų lyderiai turėjo omenyje pritardami vienalytės partnerystės institutui, juolab kad jau pasigirdo įvairių pasiteisinimų. Tai jų reikalas. Man daug svarbiau, kokį poveikį po rinkimų tai turės Lietuvos ateičiai ir visuomenei.

Mano manymu, vienalyčių porų partnerystės įteisinimas – tik pirmas žingsnis. Akivaizdu, kad po to sektų santuokos ir įsivaikinimo įteisinimas, o tam nei aš, nei Darbo partija negalime pritarti. Ir galiu kalbėti partijos vardu, o ne išsisukinėti, kad tai tik asmeninė nuomonė. Asmeninė nuomonė politikoje labai svarbi.

Lietuva ES kontekste šiuo klausimu nėra kažkokia atsilikėlė, kaip daug kas nori tai mums įteigti: santuokos leidžiamos tik Vakaruose, toje pačioje Vokietijoje – tik partnerystė, Lenkijoje, Latvijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse – nei to, nei to. Ir neteko girdėti, kad Lenkija ar Slovakija būtų laikomos atsilikusiomis šalimis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad LGBT siekiamos teisės yra politinės ir nėra prigimtinės žmogaus teisės, todėl gėjų santuokų neįteisinimas, neleidimas įsivaikinti, nelaikytinas homoseksualų diskriminacija. Kitaip sakant, turėti valstybei priešingą nuomonę – normalus ir leistinas dalykas.

Sutinku, kad kartu gyvenančių žmonių, nepriklausomai nuo lyties, turtiniai santykiai ir kitokie juridiniai reikalai privalo būti sprendžiami įstatymais, kurie visiems turi būti vienodi, bet santuoka Lietuvoje visuomet buvo vyro ir moters priesaika prieš Dievą (vėliau valstybę) ir tuokdavosi bei tikiu, kad tebesituokia žmonės ne šiaip, o turėdami tikslą susilaukti vaikų ir juos auginti.

Šiandien – partnerystė, rytoj – santuoka, poryt – leidimas įsivaikinti? Ar pasirengę G.Landsbergis ir S.Skvernelis prisiimti atsakomybę už tokių leidimų padarinius? Ar trumpalaikė nauda pašnekėti prieš jaunąją auditoriją ir begalinis noras patekti į valdžią visai nuslopina politiko atsakomybę: pasverti žodžius ir veiksmus, įvertinti visų žmonių norus. Ne tik tų, kurie tą kartą sėdi prieš tave ir gali atnešti kelis ar keliolika papildomų balsų spalio 9 d.

Visada maniau, kad didelių moralinių, vertybinių pokyčių žmonėms, visuomenei valdžia negali nuleisti iš viršaus ir per prievartą jas įgyvendinti. Jei žmonės tam priešinsis ir tai skaldys visuomenę – kokia čia nauda iš tokių pokyčių? Juolab kad problemų ir taip apstu, kurias reikia spręsti susitelkus ir nesiblaškant.

Manau, kad mano išdėstytai pozicijai pritaria dauguma Lietuvos gyventojų, bet jeigu kam nors iš konservatorių, socialdemokratų ir žaliųjų atrodo kitaip – surenkime referendumą šiuo klausimu ir padėkime tašką. Žmonės pasakys, kokioje Lietuvoje jie nori gyventi, juk ne be reikalo nuo seno sakoma: Vox populi – vox dei (liet. Tautos balsas – Dievo balsas).

Ar nuspręsite, kad jūs patys geriau nei bet kas kitas žinote, ko reikia Lietuvai?