Šiuo metu svyravimų nedaug, o akcijų rinkos demonstruoja užsispyrimą augti: JAV akcijų indeksai vis muša naujus rekordus. Europos akcijų rinka irgi laikosi visai neblogai – taip aukštai, kaip dabar, regiono akcijos nebuvo per visus praėjusius metus.

Paprastai naujų ir stebinančių reiškinių analizę pradedame žodžiu „paprastai“. Taigi, paprastai politinių nesklandumų fone investuotojai ir finansų rinkų dalyviai tampa labai nervingi. Jie puola pirkti ir parduoti, o tai sukelia likvidžių – valiutų ir akcijų – rinkų svyravimus. Baimės indeksu vadinamas VIX indeksas, kuris rinkose naudojamas apsidrausti nuo didelių svyravimų ir iš esmės atspindi būtent juos, laikosi itin žemai – praeitą savaitę jis pasiekė žemiausią lygį per 27 metus. Šiuo metu VIX indekso vertė svyruoja apie 11. Panašioje teritorijoje paskutinį kartą jis labai trumpai buvo 2014-aisiais, o prieš tai – tik 2006-aisiais. Kad būtų lengviau suprasti, kaip veikia šis indeksas, galima pasižiūrėti ryškius svyravimus: pavyzdžiui, 2015 metų rugsėjį jo vertė nuo 15 staiga pakilo aukščiau 40 dėl to, kad Saudo Arabijos investuotojai puolė pardavinėti savo turėtas finansines pozicijas, kai naftos kainos ėmė reikšmingai kristi.

Rūpestį nusveria viltis

Taigi, ko nesupranta finansinis pasaulis? Negi jis nemato, kokią politinę sumaištį kelia D. Trumpas savo ekscentriškais pranešimais ir sprendimais? Visada yra du variantai. Viena plačiausiai eskaluojamų dabartinio finansinio optimizmo temų yra – kad ir kaip įdomiai beskambėtų – viltis (viltis buvo būtent Baracko Obamos rinkiminės kampanijos tema). Taigi, štai viltis, kad D. Trumpas iš tiesų vykdys savo rinkiminius pažadus, inicijuos plataus masto infrastruktūros projektus, apie kuriuos nepaliaudamas kalbėjo praeitą rudenį, ir tokiu būdu aktyviai prisidės prie spartesnio ekonomikos augimo, panašu, ir veda rinkas į priekį. Bent jau iki šiol D. Trumpas duotų pažadų laikėsi: pradėjo nuo imigraciją ribojančio dekreto, tebekalba apie sieną tarp Meksikos ir JAV, kad ir kaip tai neįtikinamai skambėtų. Būtent viltis dėl tolesnio pinigų leidimo ir gražios JAV ekonomikos perspektyvos rinkų dalyviams šiuo metu leidžia išlaikyti optimizmą. Prie jo prisideda ir geri makroekonominiai duomenys tiek JAV, tiek ir kituose regionuose.

Vis dėlto, kitas variantas skamba mažiau patraukliai. Po tokių santykinės ramybės periodų, koks jaučiamas šiuo metu, ne kartą sekė finansų rinkų krizės ar recesijų laikotarpiai. Monetarinio skatinimo į rinkas įlietos didelės sumos pinigų nemaža dalimi prisidėjo prie finansų rinkų augimo, ir kol kas dar jokiems politiniams sukrėtimams nepavyko sąlygoti ilgesnės korekcijos. Rinka tempiasi ir šiuo metu tegalime spėlioti, ar atsiras ir kada atsiras ta adata, kuri pradurs burbulą, galiausiai, koks įvykis ar procesas taps tuo akstinu.

„Brexit“ – ne vienintelis Europos skaudulys

Jei JAV bent jau kol kas gyvena viltimi apie nuoseklią ir sparčią ekonominę raidą, kurią turėtų nulemti D. Trumpo ekspansinė fiskalinė politika, tai euro zonoje vilčių kiek mažiau. „Brexit“ po truputį įgauna kontūrus, kurie kol kas, matyt, džiugina nebent tarptautinės teisės specialistus ir tikrai kelia didelį galvos skausmą verslo įmonėms. Pirmadienį plačiai nuskambėjo daugiau nei 100 stambiausių Didžiosios Britanijos verslo įmonių apklausos rezultatai, iš kurių akivaizdu, kad jos ne tik nerimauja dėl to, kaip vyks „Brexit“, bet ir aktyviai reaguoja: kuria nenumatytų situacijų planus ir vertina neigiamą „Brexit“ įtaką. 10 proc. apklaustų įmonių kuria planus perkelti veiklą už Didžiosios Britanijos ribų, o du trečdaliai mano, kad „Brexit“ jau turi neigiamą įtaką verslo rezultatams. Tiesa, būtina pabrėžti, jog kol verslo įmonės nerimauja, Didžiosios Britanijos ekonominiai indikatoriai pastarąjį pusmetį viršijo prognozes.

Tiesa, nerimu dėl „Brexit“ Europa neapsiribos, nes šiemet laukia keletas svarbių rinkiminių datų. Apie vieną jų kalbame jau ne pirmą mėnesį ir toliau kalbėsime vis daugiau – jau balandžio 23 d. vyks Prancūzijos prezidento rinkimai, kuriuose nemenkus šansus laimėti turi kraštutinių pažiūrų nacionalistų kandidatė Marine Le Pen, atvirai kalbanti apie galimybes ir Prancūzijai balsuoti dėl pasitraukimo iš ES. 

Korporacija Baltuosiuose rūmuose

Prie būsimos JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos vienam po kito prisijungiant milijardieriams, pradedant „ExxonMobil“ prezidentu Rexu Tillersonu, kuris turėtų tapti valstybės sekretoriumi D. Trumpo administracijoje, ir baigiant keletu kitų, praturtėjusių iš „perku-parduodu“ strategijų, ankstesni D. Trumpo šūkavimai, kad jis sukilsiąs prieš elitą, skamba vis labiau patetiškai. Regis, D. Trumpas rengiasi būti prezidentu, sukurdamas dar vieną korporaciją savo karjeroje. O kad jau lėšos šįkart neribotos, tai galima šios korporacijos valdymui pasitelkti pačius brangiausius įmanomus resursus. Išties, būtent D. Trumpo planai ir ekonominės politikos kursas yra vienas didžiausių nežinomųjų tiek finansų rinkoms, tiek ir globalios ekonomikos raidai. D. Trumpas toks neprognozuojamas, kad jo būsimiems sprendimams numatyti tegalima pasitelkti horoskopus. Būtent ši jo, kaip būsimo politiko, savybė kelia didžiausią nerimą finansų pasauliui.

Tęsis investicijų atsigavimas

Pasaulio ekonomikos augimas šiemet buvo stipriausias nuo 2013 metų, ir, panašu, kad kitais metais didžiosios ekonomikos tęs atsigaunančių investicijų tendenciją. Tokia aplinka yra palanki akcijų kainoms kilti ir palūkanų normoms augti, šiuo atveju pirmiausia turime galvoje JAV, kur Federalinė rezervų sistema (FED) jau yra pradėjusi kelti bazinę palūkanų normą ir planuoja šią temą tęsti kitais metais. Kalbant apie akcijų rinkas, verta paminėti, kad 2016 metus pagrindiniai JAV akcijų indeksai baigia rekordinėse aukštumose, „S&P500“ indekso vertė šiuo metu yra 45 proc. aukščiau nei buvo aukščiausiai pakilusi prieš krizę, 2007-aisiais. Per 2016 metus JAV akcijų indeksai yra vidutiniškai pakilę apie 10 proc., tuo tarpu Europos akcijų indeksų raida nebuvo nuosekli – kai kurie iš jų per metus yra pakilę (pvz., Vokietijos DAX indeksas nuo metų pradžios pakilo beveik 7 proc.), o kiti metus baigia su minusu. Kad ir kaip aukštai pakilę atrodytų kai kurie akcijų indeksai, ypač JAV, akcijoms ir toliau piešiama šviesi ateitis. Priežastys kelios: tiek didelės viltys, dedamos į būsimus D. Trumpo perversmus infrastruktūros projektuose, tiek ir vis dar labai laisva pagrindinių centrinių bankų monetarinė politika, kuri užtikrina, kad nemokamų arba labai pigių pinigų finansų rinkų dalyviams dar ilgai nepritrūks.

Brangs žaliavos, augs infliacija

Atskiro paminėjimo nusipelno žaliavų kainos. Labai apibendrintai tariant, jos, išskyrus kviečių ir kukurūzų kainas, šiemet yra gerokai pakilusios. Pramoninių metalų kainos per metus yra pakilusios iki 20 proc. Jau nekalbant apie naftą, kurios kaina per metus pakilo beveik 50 proc. (žinoma, čia reikia turėti galvoje, kad šių metų sausio mėnesį naftos kaina buvo pasiekusi žemiausią lygmenį per daugiau nei 10 metų). Taigi, žaliavų kainoms kylant, kiti metai turėtų būti infliacijos didėjimo metai, o tai stums palūkanas aukštyn. Išlieka klausimas, kiek stipriai. Ir vėlgi tenka atsigręžti į esminius skirtumus tarp JAV ir Europos, ir palūkanų augimo greičiau sulauksime iš JAV pusės. Apie tai, kas laukia naftos kainų kitais metais, galima kalbėti daug ir galima gerokai nepataikyti. Pirmiausia, daug kas priklausys nuo to, kaip OPEC ir kai kurioms šiai organizacijai nepriklausančioms šalims seksis vykdyti gavybos mažinimo susitarimus, pasiektus šių metų pabaigoje. Dabartinė naftos kaina jau įvertina nemenką tikimybę, kad susitarimai bus vykdomi. Taigi, vien dėl šios priežasties nereikėtų tikėtis žymesnio naftos kainos kilimo. Kitas veiksnys, taip pat ribosiantis naftos kainos kilimą, bus skalūnų gavybos bendrovių veiklos atnaujinimas, kuris yra prasmingas, kaip gana plačiai yra vertinama, kai naftos kaina pasiekia 55-60 JAV dolerių už barelį. Šiuo metu „Brent“ rūšies naftos kaina už barelį yra 56 JAV doleriai. Taigi, labai gali būti, kad ties 60 JAV dolerių riba ji ir gali apsistoti ilgesniam laikui.

Kitų metų nežinomieji

Jau dabar matome, kad 2017-aisiais netrūks netikėtumų – kaip ir šiemet, taip ir kitais metais bus gausu svarbių politinių įvykių, kurių raidos šiuo metu neturime jokių galimybių nuspėti. Finansų pasauliui svarbiausi bus du nežinomieji: Kinijos gyvenimas ir užsitęsusių Europos vargų eiga. Kas jau kas, bet Europa tebevažiuoja duobėtu keliu. Migrantų krizė, „Brexit“ ceitnotas, po Italijos referendumo fiasko sekęs absoliutus finansų pasaulio abejingumas šios šalies reikalams – visi šie žingsniai kelia nerimą. Ir jis tęsis, nes 2017 metų pavasarį Europoje laukia Prancūzijos prezidento rinkimai, o tai greičiausiai bus tik vienas iš galimų antieuropinių nuotaikų sustiprėjimo atvejų. Kita vertus, tai, kad po šiais metais Europą purčiusių sukrėtimų, kol kas nematome nei reikšmingo investicijų traukimosi, nei įspūdingo antieuropinių partijų įsigalėjimo, apie ką šitiek buvo prišnekėta šiemet, teikia vilčių, kad galbūt Europos projektas nėra toks jau visai ant plauko kabantis, kaip kad ne kartą buvo gąsdinama.

ECB nepatenkintas ekonomikos plėtra

Pagrindinė praėjusį ketvirtadienį įvykusio ECB susitikimo naujiena – sprendimas pratęsti kiekybinio skatinimo (vertybinių popierių supirkimo) programą – ne visai atitiko finansų rinkos dalyvių lūkesčius. Programa buvo pratęsta devyniems mėnesiams, iki 2017-ųjų gruodžio, tačiau pastebimai – nuo 80 iki 60 mlrd. per mėnesį – sumažinta superkamų vertybinių popierių suma. Šios programos efektas gali smarkiai nesiskirti nuo to, koks būtų buvęs pratęsus programą šešiems mėnesiams visa apimtimi, kaip rinkų dalyviai ir prognozavo, tačiau rinkų reakcija į ECB vadovo Mario Draghi kalbą buvo ryški – užfiksuotas tiek palūkanų normų, tiek ir euro kilimas. Tačiau netrukus ir palūkanų normos grįžo atgal, ir euras nukrito atgal – į dvejų metų žemumas.

Vis dėlto, remiantis ECB sprendimu galima daryti išvadą, kad jis vis dar nėra patenkintas euro zonos ekonomikos plėtra, nerimą kelia ir infliacijos lygis, todėl išėjimas iš itin laisvos monetarinės politikos dar nėra ir didžiąją 2017 metų dalį nebus ECB darbotvarkėje. Tam tikra tikimybė, kad ECB didins bazinę palūkanų normą, gali atsirasti ne anksčiau kaip 2018-aisiais, taigi realus didinimas turbūt neturėtų būti laukiamas anksčiau nei 2019 metais. Iki palūkanų didinimo ECB pirma turės baigti kiekybinio skatinimo programą – tik tada galėsime pradėti svarstyti kokias nors palūkanų didėjimo galimybes. Dar metus vyksianti kiekybinio skatinimo programa ir net horizonte nesimatantys kiti ECB veiksmai monetarinės politikos griežtinimo kryptimi mažiausiai pusmetį laikys euro zonos šalių vyriausybių vertybinių popierių palūkanas bei visą EURIBOR kreivę rekordinėse žemumose, ir nuo neigiamų palūkanų euro zonoje kitais metais dar neturėsime prabangos atprasti.

Naftą išgaunančių šalių susitarimas

Auginti infliaciją, o tuo pačiu – ir daryti įtaką ECB sprendimams, turėtų augsiančios degalų kainos, kurias į viršų stums po OPEC šalių narių ir ne narių susitikimo brangstanti nafta.

OPEC šalių narių susitikimas su ne narėmis buvo suplanuotas lapkričio 30 d. vykusio naftos eksportuotojų susitikimo, kuriame buvo pasiektas susitarimas mažinti šios žaliavos gavybą, metu. Narių ir ne narių posėdžio rezultatas nustebino rinkas – OPEC nepriklausančios valstybės planuoja palaikyti gavybos mažinimo planą ir ketina prie OPEC 1,2 mln. barelių per dieną pridėti dar 560 tūkst. barelių per dieną gavybos mažinimą. Užtikrintumo susitarimui prideda ir tai, kad prie gavybos apimčių karpymo žada prisidėti ir tokios valstybės kaip Rusija bei Saudo Arabija.

Šalių sprendimas veikti kolegialiai, reiškia tai, kad naftą išgaunančias valstybes „užsmaugė“ žemos šios žaliavos kainos. Taip, tebeišlieka rizika dėl susitarimo vykdymo tvarumo – kaip ten bebūtų, sukoordinuoti 22 valstybių veiksmus ir užtikrinti, kad nė viena nesukčiautų ir vykdytų įsipareigojimus, bus nemenka užduotis. Tačiau pats susitarimas iškart nulėmė ryškų naftos kainos augimą – šiuo metu „Brent“ naftos kaina viršija 56 JAV dolerius už barelį ir per mėnesį jau yra ūgtelėjusi maždaug 25 proc.

Iš FED laukiama palūkanų didinimo

Dar viena labai laukiama naujiena – trečiadienį vyksiantis JAV Federalinės rezervų sistemos (FED) susitikimas, kurio metu laukiama pirmo po ilgesnės pertraukos bazinės palūkanų normos didinimo. Trečiajį ketvirtį paspartėję JAV ekonomikos augimo tempai (JAV BVP augo 3,2 proc., palyginti su ankstesniu ketvirčiu) leidžia tikėtis, kad posėdžio metu bazinė palūkanų norma bus padidinta 0,25 proc. punkto iki 0,50-0,75 proc. rėžio.

Tokį rezultatą finansų rinkos jau yra įskaičiavusios į dabartines finansinių priemonių kainas, euro ir JAV dolerio kursas taip pat atspindi tokius lūkesčius. Jeigu FED, kaip tikimasi, padidins bazinę palūkanų normą, tai reikš, kad ekonomikos ir darbo rinkos plėtros rodiklius FED vertina kaip priimtinus. Taip pat bus laukiama bet kokių komentarų dėl tolesnių FED planų didinti bazinę palūkanų normą kitais metais. Akcijų rinkoms kone kasdien skaičiuojant naujus rekordus, kol kas nesimato kalėdinio išsipardavimo, ir būtent FED veiksmai bei retorika šį trečiadienį gali lemti metų pabaigos kryptį akcijų rinkose.

Rinkos dėl Italijos nebijo

Sekmadienį įvykęs Italijos referendumas dėl konstitucinių pataisų baigėsi triuškinančiu ministro pirmininko pralaimėjimu. Atrodė, kad visai šiai savaitei turėsime naujienų, tačiau reakcija į referendumą ir naujienos apie Italiją išseko pirmadienio pradžioje. Vertinant objektyviai, tai iš tiesų labai keista. Daug įvairiausių scenarijų buvo piešta prieš Italijos apsisprendimo savaitgalį, daug ir didelių baimių turėta dėl Europos ateities, tačiau visa tai, regis, rinkoms – nė motais. Akcijų rinkos toliau kyla, o euras kyla dolerio atžvilgiu.

Akivaizdu, kad rinkų dalyviai nemato neišvengiamo Italijos atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos. Ir kaipgi gali kažką tokio matyti, kai britai, prieš pusmetį nubalsavę atsiskirti, tebetrypčioja vietoje taip ir nežinodami, kaip įgyvendinti savo sprendimą. Taigi Italijos referendumas Europos bent jau kol kas nesupurtė, arba bent jau atrodo, kad nesupurtė. Ir nors Italijos ekonomika nuo to nepagerėjo, probleminio Italijos bankų sektoriaus bėdos savaime nesisprendžia, šunys loja, karavanas eina. Kas toliau?

ECB toliau išlaiko intrigą

Aktualiausia šios savaitės tema – jau ketvirtadienį vyksiantis Europos centrinio banko (ECB) susitikimas, kuris gali būti reikšmingas. Arba ne. Iki pat metų pabaigos ECB išlaikė intrigą rinkose, nepateikdamas praktiškai jokios apibrėžtos informacijos apie kiekybinio skatinimo (vertybinių popierių supirkimo) programą. Netgi gandų rinkoje apie šios programos ateitį praktiškai nebuvo, o tai yra keista – paprastai svarbiais klausimais kas nors iš oficialiųjų asmenų ką nors išplepa. Bet ne šįkart. Manome, kad poryt ECB turėtų pratęsti vertybinių popierių supirkimą dabartine apimtimi (80 mlrd. eurų per mėnesį) iki kitų metų rugsėjo, taigi šešiais mėnesiais. Tokį galimą ECB sprendimą palengvino po D. Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose įvykęs obligacijų rinkos išsipardavimas, nuimantis šiek tiek spaudimo nuo ECB galvos, jog galbūt vertybinių popierių supirkimo programa yra per daug išpūtusi obligacijų kainas.

Akivaizdu, jog kalbėti apie dabartinės itin laisvos ECB monetarinės politikos griežtinimą yra gerokai per anksti – nei infliacija, nei ekonomikos augimas kol kas ECB neduoda pagrindo net pradėti mąstyti apie palūkanų didinimą, nesuteikia pagrindo lėtinti vertybinių popierių supirkimo programos. Egzistuoja tam tikra tikimybė, kad net kitų metų rugsėjį ECB turės dar kartą tęsti vertybinių popierių supirkimo programą. Tai tik sako, kad palūkanos euro zonoje išliks tokios žemos, kokios yra dabar, dar mažiausiai metus. Žinoma, bet koks sprendimas mažinti superkamų vertybinių popierių apimtis reikštų neigiamas žinias obligacijų rinkai, ir iškart sulauktume obligacijų išsipardavimo ir kainų kritimo. Tačiau tikimybė, kad taip nutiks, šiuo metu atrodo esanti labai maža.

Infliaciją didins naftos kainos

ECB veiksmai išties labai priklauso nuo infliacijos. Nuo šio pavasario euro zonos infliacija vis kilo ir lapkričio mėnesį buvo 0,6 proc. (palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus). Tačiau iki ECB siektino 2 proc. infliacijos lygmens dar labai toli. Infliacijai kilti gali padėti smarkiai išaugusios naftos kainos. Pastarąjį pusmetį nuosaikų infliacijos augimą daugiausia lėmė energijos išteklių kainos.

Nuo lapkričio pabaigos naftos kainos šoko aukštyn kaip reikiant – „Brent“ rūšies naftos kaina pakilo 15 proc. Pagrindinė šio pokyčio priežastis buvo praėjusią savaitę OPEC šalių pasiektas susitarimas riboti naftos gavybą. Daug triukšmo sukėlęs ir įvairių vertinimų susilaukęs OPEC sprendimas dar tik turės būti įgyvendinamas, ir būtent dėl įgyvendinimo sėkmės ir kyla tam tikrų abejonių, nes istoriškai OPEC šalims itin sunkiai sekdavosi pildyti duotus pažadus. Nepaisant šio neapibrėžtumo, naftos kainos išlieka pakilusios ir gali būti, jog kitais metais kils dar labiau. Taigi augančios kuro kainos turėtų auginti ir infliaciją, taigi ir daryti įtaką ECB sprendimams kitais metais.

Vakar ilgai lauktame naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEC susitikime Vienoje buvo nutarta riboti naftos gavybą ir nuo 2017 m. sausio 1 d. OPEC sieks, kad naftos gavybos apimtys neviršytų 32,5 mln. barelių per dieną. Galima palyginti: šiuo metu OPEC gavyba siekia rekordinius 34 mln. barelių per dieną, viso pasaulio gavyba svyruoja tarp 90 mln. ir 100 mln. barelių per dieną. Šis susitarimas taip pat įtraukia ir šalių, kurios nėra OPEC narės, veiksmus: ne OPEC narės turėtų sumažinti bendrą gavybą 600 tūkst. barelių per dieną, ir vien Rusija yra pasirengusi mažinti gavybą 300 tūkst. barelių per dieną.

Toks susitarimas skamba tikrai konstruktyviai. Tuo tarpu dar vakar ryte naftos kaina labai svyravo dėl to, kad rinkų dalyviai abejojo, ar OPEC sugebės pasiekti nors kokį susitarimą, o net jei ir pasieks, ar šio naujojo susitarimo nelauks tokia pat lemtis, kokia paprastai laukdavo ankstesnių susitarimų – pasiekti bet nevykdyti.

Taigi, kokie šansai, kad vakarykštis susitarimas, įvardijamas konkrečiausiu per 8 metus, bus vykdomas, kas iš to laimės ir kokią įtaką jis darys naftos bei benzino kainoms? Naftos kaina per vakar dieną pakilo beveik 12 proc., o tai buvo didžiausias dienos kilimas per pastaruosius 9 mėnesius, kilo naftą išgaunančių įmonių akcijų kainos, krito avialinijų akcijų kainos. Regis, rinka patikėjo OPEC. Tačiau neaiškumų vis tiek išlieka. Pirmas neaiškumas yra tas, kad šio vakar dienos susitarimo įgyvendinimas priklausys nuo OPEC narių susitikimo su šalių, nepriklausančių organizacijai, atstovais gruodžio 9 dieną. Antra, istoriškai karteliui ypatingai nesisekdavo įgyvendinti pasiektų oficialių ar neoficialių susitarimų. Prasta daugelio OPEC šalių narių viešųjų finansų situacija, sparčiai auganti alternatyviųjų naftos gavybos būdų (pirmiausiai, JAV skalūnų gavybos bendrovių) reikšmė, galiausiai nepakankama naftos produktų paklausa dėl lėtesnio nei laukiama pasaulinės ekonomikos augimo lemia gerokai susilpnėjusį OPEC vaidmenį ir prasmę. Ar kartelis sugebės išlaikyti vientisumą bei nuoseklumą, ir bus naftos kainą artimiausius du mėnesius lemsiantis veiksnys?

Naftos kainos reakcija, kuri buvo didžiausia artimiausio termino atsiskaitymo naftos sandoriams ir gerokai mažesnė ilgesnio termino atsiskaitymo sandoriams, reiškia dvi galimas išeitis: arba rinkos dalyviai ir toliau nepasitiki OPEC ketinimais pasiektus susitarimus įgyvendinti, arba turi lūkesčių, kad naftos kainoms pakilus, gavybą papildys atsigavusios skalūnų gavybos bendrovės (kurioms tampa prasminga atnaujinti gavybą, kai naftos kaina priartėja prie 60 JAV dolerių už barelį). Panašu, kad po vakarykščio susitikimo subruzdę naftos kainos augimo lūkesčiai ir vėl yra apaugę tam tikrais klaustukais, tačiau net ir nepaisant jų, naftos kainos augimo turėtume laukti.

Naujausiomis „Danske Bank“ prognozėmis po metų „Brent“ rūšies naftos kaina gali pakilti iki 58 JAV dolerių už barelį (šiuo metu ji yra beveik 52 JAV doleriai ir yra 50 proc. aukščiau žemiausio šių metų kainos lygio, pasiekto sausio mėnesį). Tačiau kainos augimo laukiame ne tiek dėl pastarojo OPEC susitarimo, kurį dar reikės įgyvendinti, bet labiau dėl laukiamo infliacijos ir pasaulinės ekonomikos augimo, ypač kalbant apie JAV, kurios yra didžiausia naftos produktų vartotojos pasaulyje. Tokiu atveju, žinoma, stebėtume ir tam tikrą naftos produktų kainų augimą kitais metais. Tuo tarpu gruodį turėsime galimybę stebėti, kaip OPEC šalys ruošiasi vykdyti naftos gavybos ribojimo susitarimus, ir ar tikrai šįkart bus tas kartas, kai įvyks tai, kas susitarta.

Rinkos laukia žinių 

Žvelgiant išimtinai į ekonomines prognozes ir finansų rinkų elgesį praėjus savaitei po bene svarbiausio šių metų įvykio – JAV prezidento rinkimų – apima keistai hipnotizuojantis jausmas. Beveik galima apibendrinti, kad „viskas kyla“ – ypatingai JAV akcijų indeksai. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių JAV akcijų indeksų „Dow Jones“ lapkričio 15 d. sumušė eilinį rekordą.

Europa laikosi ne taip nuostabiai, tačiau ir čia akcijų indeksai po pirminės neigiamos reakcijos yra beveik atsistatę į priešrinkiminį lygį. Doleris toks stiprus euro atžvilgu paskutinį kartą buvo tik praėjusių metų pabaigoje. Ilgesnio termino palūkanų normos taip pat kyla tiek už Atlanto, tiek ir euro zonoje: JAV 10 m. trukmės vyriausybės vertybinių popierių (VVP) pajamingumas per savaitę pakilo 0,50 proc. punkto, atitinkamo termino Vokietijos VVP pajamingumai – 0,20 proc. punkto. Tai yra labai reikšmingi pokyčiai, turint galvoje, kad, pavyzdžiui, Vokietijos 10 m. VVP pajamingumas šiuo metu iš viso tėra 0,33 proc. Žvelgiant į tokį paveikslą ir kyla minčių apie varlę karštame vandenyje.

Ko jau ko, bet ne visai tokios reakcijos tikėjomės D. Trumpo pergalės atveju. Bet ką čia ir bekalbėti – nei šios pergalės tikėjomės, nei britų sprendimo „Brexit“ laukėme. Gana pozityvi dabartinė rinkų reakcija grindžiama lūkesčiais, kad naujojo JAV prezidento ekonominė politika lems spartesnį JAV ūkio augimą, atitinkamai aukštesnes palūkanas ir... visi gyvens ilgai ir laimingai. Žinoma, šiuose lūkesčiuose tebeišlieka daug nežinomųjų – kol kas dar nieko aiškaus negirdėjome apie tai, kaip D. Trumpas imsis vykdyti savo priešrinkiminius pažadus. Ir būtent šių naujienų, kartu su naujienomis apie buriamą naująją administraciją rinkų dalyviai artimiausią savaitę lauks labiausiai.

Palūkanų didinimas JAV

Šiuo metu vyrauja dvi prognozės. Rinkų dalyviai mato tolesnę perspektyvą JAV doleriui stiprėti: drąsiausieji iš stalčių išsitraukia 1:1 prognozes (kad vienas euras bus lygus vienam JAV doleriui, šiuo metu kursas yra netoli 1,07), kuriomis labai plačiai visi svaidėsi praėjusių metų pabaigoje, ir joms buvo nelemta išsipildyti. Tačiau net ir be tokių ambicijų yra aišku, kad doleris yra įpuolęs į tvirtą stiprėjimo liniją ir užsispyrusiai artėja prie 1,05 lygio, nuo kurio per pastaruosius dvejus metus jau yra atšokęs porą kartų.

Antras tarp rinkų dalyvių vyraujantis lūkestis – bazinės palūkanų normos didinimas šį gruodį. Išties jokia čia naujiena – apie tai kalbame visus šiuos metus, tačiau būtent po D. Trumpo pergalės tapo pakankamai aišku, kad šis pokytis ir įvyks – šiuo metu palūkanų didinimo 0,25 proc. punkto tikimybė gruodžio 14 d. yra vertinama net 94 proc. Kalbant apie kitus metus, turbūt laukia dar du palūkanų kėlimai po 0,25 proc. punkto, ir finansinių instrumentų kainose tokie laukiami pokyčiai yra jau daugmaž įskaičiuoti.

Laukiama naujienų iš OPEC ir ES

Daug daugiau neaiškumų šiuo metu telkiasi apie artėjantį OPEC susitikimą. Belaukiant jo, naftos kainos elgiasi gana nervingai ir yra linkusios kilti, tarsi rodydamos, kad iš susitikimo dalyvių laukiama kokių nors susitarimų dėl naftos gavybos. Šiuo metu „Brent“ rūšies naftos barelis kainuoja beveik 47 JAV dolerius – 13 proc. mažiau, nei kainos lygmuo spalio pradžioje, po Alžyre vykusio OPEC susitikimo, kuriame tarsi buvo aptarta truputį mažinti gavybos tempus. Kadangi rugsėjį vykusio susitikimo rezultatas skambėjo ne iki galo apibrėžtai, būtent iš šios savaitės pabaigoje Dohoje vyksiančio neoficialaus OPEC susitikimo tikimasi konkretumo gavybos mažinimo klausimu. Kita vertus, mes tai jau esame daug kartų girdėję – OPEC pasiekti konkretumo sekasi labai sunkiai, ir visai nebūtų keista, jei ir šįkart jo pritrūktų.

Na, o Europoje įtampų šiemet taip pat dar turėsime. Gruodžio 4 d. vyksiantis referendumas Italijoje dėl konstitucijos pataisų Parlamento įgaliojimų atžvilgiu bus laukiamas kaip dar vienas signalas dėl ES ateities. Dabartiniais apklausų duomenimis (kas betiki apklausomis po šių metų rinkimų ir referendumų…), daugiau nei 53 proc. italų nepritartų referendume keliamiems klausimams, o tai lemtų spaudimą Italijos ministrui pirmininkui Matteo Renzi palikti postą. Tačiau tokio nestabilumo Europoje visai nereikia šiuo metu, kai „Brexit“ vis dar labai smarkiai drumsčia vandenis ir kol kas nesimato aiškios išeities. Šie metai tikrai buvo rinkimų metai, bet rinkimų maratonas dar nesibaigė. Tai ir išlaikys tam tikrus neapibrėžtumus finansų rinkose, todėl sakyti, kad visi gyveno ilgai ir laimingai, dar ankstoka.

Politologai ir sociologai ilgam turės medžiagos svarstymams ir tyrimams, kodėl šie rinkimai baigėsi būtent šitaip. Tuo tarpu ekonomistai ir finansų rinkų dalyviai stengiasi objektyviai vertinti išrinktojo prezidento ketinimus, galimybes ir… vėl drožia pieštukus prognozių perbraižymui. Išties, rinkoje šįryt buvo dalijamasi ir pralinksminančiais paaiškinimais – už D. Trumpą balsavo Chuck Norris! Štai ir atsakymas į klausimą „Kodėl?“. O dabar metas pereiti prie konstruktyvių vertinimų.

Prieš rinkimus buvo manoma, kad tiek finansų rinkos, tiek ir ekonominis pasaulis D. Trumpo pergalę įvertins neigiamai. Tačiau neigiama reakcija tetruko keletą valandų: išgąstis dėl to, kad pildosi baisiuoju laikytas scenarijus, lėmė pirminį akcijų rinkų kritimą 5 proc., doleris susilpnėjo kitų svarbiųjų valiutų atžvilgiu apie 3 proc. Tačiau ši griūtis, pirma, nebuvo itin žymi, antra, labai greitai rinkos persigalvojo, ir užuot kritusios, dieną baigė kilimu. Ką gi, dideliam daugelio nustebimui, iš finansinio pasaulio reakcijos, praėjus parai po rinkimų, galima daryti įdomią išvadą: galbūt D. Trumpas JAV prezidento amplua nėra tokia jau absoliučiai vienareikšmė blogybė. Taigi, kas vyksta dabar ir ko galime tikėtis?

Žiūrint į D. Trumpą bandoma įžvelgti tiek asmenybės, tiek vykdomos politikos panašumų su 40-ojo JAV prezidento Ronaldo Reagano administracijos veiksmais. Kadangi R. Reagano prezidentavimas vertinamas teigiamai, pasaulis ieško vilčių, kad D. Trumpo kadencija nebus tokia katastrofa, kokios bijojome girdėdami nekonstruktyvius jo komentarus priešrinkiminės agitacijos metu. Ir jei jis įgyvendins bent dalį savo priešrinkiminių ekonominių pažadų, JAV ekonomikos ateitis trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu gali būti netgi visai šviesi.

Kalba, nuraminusi akcijų rinką

Nurimusi akcijų rinka jau spėjo tapti augimo rinka. Tikėtina, kad akcijų indeksus kažkiek nuramino ir vakarykštė D. Trumpo kalba, pasakyta jau paaiškėjus rinkimų rezultatams. Joje jis ne tik dėkojo prisidėjusiems prie pergalės, bet ir išreiškė ketinimus siekti bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis, vykdyti reformas savo šalyje. D. Trumpas kalbėjo tinkamai ir elgėsi pagarbiai. Kad ir koks didelis kontrastas tai buvo, palyginti su prieš rinkimus vykdyta agitacine kampanija, galbūt D. Trumpas, laimėjęs prezidento rinkimus, taps panašesnis į prezidentą ir suvoks, kad turi atitikti šiai institucijai keliamus reikalavimus įvairiose srityse?

Aprimusios rinkos iš naujojo prezidento tikisi permainų ir fiskalinio skatinimo. Būtent fiskaliniai stimulai, apie kuriuos D. Trumpas kalbėjo kampanijos metu, leidžia prognozuoti, kokių ekonomikos sektorių augimo galima tikėtis. Jei bent iš dalies bus vykdomos jo įvardytos milžiniškos infrastruktūros programos bei sveikatos priežiūros sistemos reforma, tai turės teigiamą impulsą kai kuriems su tuo susijusiems verslo sektoriams. Būtent šių sektorių įmonių akcijos ėmė kilti pirmiausiai ir sparčiausiai. Taip investuotojai parodė tikėjimą galimais D. Trumpo veiksmais šiose sferose ir, tikėtina, jį išlaikys ir toliau, jeigu išrinktasis prezidentas nepradės vėl kalbėti taip, kaip kalbėjo agitacijos metu. Panašu, kad ateina metas keisti savo nuomonę dėl akcijų rinkos krypties ir tapti pozityviau nusiteikusiais akcijų atžvilgiu, nei buvome nusiteikę pastaruosius pusę metų.

Iš FED laukiama palūkanų didinimo

D. Trumpas ilgą laiką deklaravo mažinsiantis mokesčius, o tai reikštų stiprų teigiamą efektą ekonomikos plėtrai trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu. Tokiu atveju šalies ūkis sparčiau augtų bent dvejus metus, taip pat didėtų infliacija, o JAV Federalinė rezervų sistema (FED) turėtų sparčiau didinti bazinę palūkanų normą. Dėl šių lūkesčių vakar smarkiai kilo obligacijų palūkanų normos pirmiausiai JAV, bet taip pat ir euro zonoje. Pavyzdžiui, 10 metų trukmės JAV vyriausybės obligacijų pajamingumas pakilo 0,25 proc., ir tai yra reikšmingas pokytis. Žinoma, visa tai yra tik dalis istorijos. Kitą dalį – augsiančią valstybės skolą bei biudžeto deficitą – daugelis šiandien nutyli. Šie argumentai dar ras laiko apkartinti šviesias ekonomines perspektyvas ir rinkų nuotaikas.

Kalbant apie palūkanų normas, taip pat svarbu pastebėti, kad D. Trumpas visos kampanijos metu kritikavo FED už tai, kad šios ilgą laiką buvo laikomos labai žemai, išpūtė burbulą akcijų rinkoje. Manome, kad tai gali reikšti, jog FED vadovas bus keičiamas. Neaišku, ar tai įvyks pasibaigus dabartinės vadovės Janet Yellen kadencijai 2018-aisiais, ar anksčiau. Tačiau akivaizdu, kad naujasis FED vadovas turės būti labiau palaikantis aukštesnių palūkanų normų aplinką, ir iš FED sulauksime aktyvesnio bazinių palūkanų normų didinimo, nei būtume galėję tikėtis H. Clinton pergalės atveju.

Ar tikrai bijojome labiau, nei reikėjo?

Šiandien galime prognozuoti ir kalbėti, ką tik norime, tačiau didžiausias nežinomasis šiuo metu ir yra D. Trumpas: į prezidento postą jis ateina neturėdamas politinės patirties, nei ekonominis, nei politinis pasaulis nežino jo nuostatų ir politinių gebėjimų, neaišku, kiek nuoseklus jis bus vykdydamas reformas, apie kurias kalbėjo agitacijos metu. Vis dėlto, jeigu jis įgyvendins bent dalį pažadų, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, tai bus pozityvus impulsas ir JAV, ir globaliai ekonomikai, nes daugybė pasaulio šalių – Kinija, ES valstybės, Centrinės ir Pietų Amerikos šalys – su JAV yra susijusios glaudžiais saitais.

Nors D. Trumpas yra protekcionizmo šalininkas ir yra daug kalbėjęs apie priešiškumą Kinijai, Lotynų Amerikos valstybėms, pasisakęs prieš užsienio prekybos sutartis, turės praeiti laiko, kol paaiškės, kas iš jo kalbų taps realybe. Nesitikime, kad bus vykdomi visi protekcionistiniai grasinimai užsienio prekybos sutarčių atžvilgiu. Laukiama konstruktyvaus darbo ir bendrų sprendimų su Kongresu, kur dominuoja jo atstovaujama respublikonų partija.

Šiandien finansų rinkos visu balsu šaukia: bijojome kur kas labiau, nei vertėjo. Tikimasi, kad nuosekliai dirbti D. Trumpą įpareigos prezidento institucija. Todėl lūkesčiai tiek JAV, tiek kitų pasaulio šalių ekonominių pokyčių atžvilgiu yra ne tokie ir prasti. Išties, panašu, kad dabar turimas rezultatas yra kur kas pozityvesnis, nei tas, kurį nulėmė neseniai britų priimtas sprendimas „Brexit“. Tačiau visa tai – išimtinai ekonominė perspektyva. Naujojo JAV prezidento ketinimai užsienio politikos srityje ir Rytų Europos šalis gąsdinantis flirtavimas su Rusija kuria labai didelius neapibrėžtumus, kurie tikrai niekur nedings artimiausiu metu.

Kaip rinkos įvertins vienokią ar kitokią rinkimų baigtį, jau daug kalbėta ir pakankamai gerai nujaučiama: rinkoms D. Trumpas Baltuosiuose rūmuose – blogai, H. Clinton – nei gerai, nei blogai, ir šis rebusas jau greit išsispręs. Tačiau norom nenorom kyla klausimas: kuo gi gyvensime po savaitės, kai naujasis JAV prezidentas bus išrinktas?

Per paskutines keletą dienų D. Trumpas atgavo nemenką dalį palankumo balsų ir, paskutiniais apklausų duomenimis, pirmauja prieš H. Clinton. Abu kandidatai iš savo arsenalo traukia vis aštresnius ginklus, ir kova tampa jau ne tik negraži, bet tiesiog purvina. Į D. Trumpo pozicijų sustiprėjimą aštriai sureagavo ir rinkos: akcijų indeksai krenta ir trečiadienį pasiekė žemiausią tašką nuo vasaros vidurio, krenta ir JAV dolerio kursas euro atžvilgiu. Tačiau svarbiausia: JAV dolerio atžvilgiu krenta Meksikos peso kursas. Galima net nežiūrėti į apklausų duomenis, užtenka užmesti akį į Meksikos peso kurso kitimo grafiką ir iškart tampa aišku, pirmauja D. Trumpas ar atsilieka.

Rinkose stabilumo mažai, joms menkai daro įtaką ir reguliariai skelbiami makroekonominiai duomenys, nes visi sulaikę kvapą stebi labiausiai įtemptas peštynes politiniame pasaulyje. Tiesa, šį penktadienį bus skelbiami JAV darbo rinkos duomenys, kurie paprastai prikausto finansų rinkų dėmesį kaip svarbiausias mėnesio rodiklis, tačiau šįkart jie tyliai pasitraukę į svarbiausių įvykių paraštes ir neypatingai kam nors rūpi.

Kita vertus, apie juos tikrai išgirsime. Jei būtų paskelbta, kad spalį naujų darbo vietų JAV buvo sukurta daugiau nei rugsėjį, labai tikėtina, kad gruodžio mėnesį JAV bazinė palūkanų norma kils. Trečiadienio spaudos konferencijoje JAV centrinio banko (Federalinės rezervų sistemos, FED) vadovė J. Yellen tepasakė vieną žodį, kuris leidžia mums laukti palūkanų kėlimo gruodžio mėnesį. J. Yellen paminėjo, kad centriniam bankui tereikia „keleto“ įrodymų, kad infliacija ir nedarbo rodikliai yra pakeliui pasiekti FED keliamų tikslų, ir galime būti beveik tikri, kad kokių nors įrodymų per mėnesį FED sulauks. Po šio pareiškimo tikimybė, kad gruodžio mėnesį FED pakels JAV dolerio bazinę palūkanų normą yra pakilusi iki 80 proc. Jei palūkanos išties bus pakeltos, tai sukurtų tam tikras prielaidas stiprėti JAV doleriui (su sąlyga, kad JAV piliečiai nenutars šalies valdymo patikėti D. Trumpui).

Kur gi tuo tarpu yra Europa? Europa intensyviai verda savo politinėse sultyse. „Brexit“, regis, priėmė ir su juo bando susitaikyti. Tačiau gruodžio pradžioje Italijoje vyks referendumas dėl Konstitucijos pokyčių politinės sistemos klausimais, kuris gali sudrebinti vyriausybės kėdes. Kitais metais Vokietijoje vyks Bundestago rinkimai, o Prancūzijoje – prezidento rinkimai. Neapibrėžtumas yra susijęs su tuo, kad migrantų krizė ir stiprėjantys radikalūs nacionalistiniai judėjimai gali pridaryti daugiau bėdų, nei atrodo dabar. Taigi, pasibaigus JAV prezidento rinkimams, laikas tikrai nesustos. Europa visus kitus metus ką nors rinks, o geopolitinės įtampos ir stabilumo stoka reikš tolesnę įtampą ir finansų rinkose.

Lietuvių kalba išreikšti kai kuriuos rinkų kalambūrus nėra paprasta – vertimas paprastai pradangina didžiąją dalį paslėptos prasmės. Pastaruoju metu rinkos dalyviai kalba apie „riziką be grąžos“ (angl. „return free risk“, ir šis žodžių žaismas yra vietomis sukeista sąvoka „risk free rate“, kuri reiškia nerizikingas palūkanas). Taigi, ką šiuo metu turime palūkanų pasaulyje būtent ir yra rizika be grąžos.

Valstybių obligacijų palūkanų normos yra jei ne neigiamos, tai artimos nuliui, netoli nulio svyruoja ir daugelio išsivysčiusių šalių įmonių obligacijų palūkanų normos. Ar tai normalu? Galime diskutuoti dėl šio žodžio prasmės, tačiau pagal tai, kaip suprantame riziką, dabartinis palūkanų lygis yra smarkiai per žemas. Kiek kalbėta apie tai, kad valstybės bankrutuoti negali, taigi kredito rizikos nėra? Ką padarė Graikija, kol visi šitaip kalbėjo? Ji nevykdė savo kreditinių įsipareigojimų, kas yra... iš esmės bankrotas. Nepaisant to, šiuo metu Graikijos 10 metų obligacijų palūkanų norma nesiekia 8 proc., 75 aukštos rizikos įmonių eurais denominuotų skolos vertybinių popierių 5 metų palūkanų norma sudaro apie 3,3 proc., o investicinio reitingo – vos 0,75 proc. Ar šie visi vertybiniai popieriai yra nerizikingi ir ar tai yra pakankama grąža už prisiimamą riziką? Ir vėl atsakymas yra „Ne“. Tiesiog finansų sistema yra tiek prikaupusi šių vertybinių popierių ir taip išpūtusi obligacijų kainas, kad, vaizdžiai tariant, rankose laikome spalvotą dėžutę su viduje suspausta spyruokle, kurios gale pritaisytas nemaloniai išsišiepęs klounas. Kas pakels dėžutės dangtelį? Greičiausiai centriniai bankai.

Apie FED jau kalbėta, ir gana tikėtina, kad jau kitą mėnesį sulauksime palūkanų augimo kitoje Atlanto pusėje. Kalbant apie Europos centrinį banką (ECB), šiuo metu rinkų dalyviai mano, kad ECB turėtų pratęsti kiekybinio skatinimo programą dar 6 mėn. po šiuo metu deklaruojamos pabaigos kitų metų kovą. Kol kas neturime jokių užuominų iš ECB lūpų, tačiau net jei programa būtų pratęsta, jau kitų metų pradžioje visi kalbėsime apie programos pabaigą, kas ir reikš spaudimą palūkanoms kilti aukštyn. Išties, palūkanų normos tyliai kyla jau dabar – ilgo termino palūkanų normų apsikeitimo sandorių palūkanos nuo žemiausių lygių yra pakilę apie 0,20 proc. punkto, ir tai yra palyginti daug dabartinėje aplinkoje. Prie šio konteksto turėtų prisidėti ir jau dabar vis garsiau aptariamas infliacinis spaudimas, kuris turėtų atsirasti kitais metais dėl pastaruoju metu kylančių pramoninių metalų ir naftos kainų.

Turbūt kyla klausimas, kokias išvadas galime iš visų šių lūkesčių padaryti? Jei palūkanų normoms kryptis gana aiški – aukštyn, tai akcijų rinkoms kryptis gal ir mažiau aiški, tačiau vis dėlto ji turbūt bus žemyn. Net eliminavus D. Trumpo keliamą riziką akcijų rinkoms, centrinių bankų veiksmai ir su jais susiję finansų rinkų dalyvių veiksmai, matyt, turės neigiamą įtaką akcijų rinkoms. Taigi po JAV prezidento rinkimų pasaulis tikrai nesustos. Ir rinkose jau dabar matome būsimus įvykius bei pokyčius, kurie ir toliau lems neapibrėžtumo sąlygas ir tikrai nežadės ramios kitų metų pradžios.

Panašu, kad nuosekliai nusileisdamas H. Clinton, D. Trumpas suteikia stebėtojams vilties neišvysti jo Baltuosiuose rūmuose. D. Trumpas šiuo metu yra bene didžiausias rizikos veiksnys finansų rinkoms. Jeigu jis taptų JAV prezidentu, tikėtina neigiama viso finansų pasaulio reakcija. Iš tiesų kiek ironiška, kad geriausiai D. Trumpo sėkmės tikimybę atspindi Meksikos peso kurso svyravimas. Nuo rugsėjo vidurio 5 proc. sustiprėjusi valiuta rodo, kaip sumažėjo D. Trumpo tikimybė tapti JAV prezidentu.

Antras rizikos veiksnys išlieka „Brexit“. Praeitą savaitę Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė T. May komunikavo, kad sala gali palikti Europos Sąjungą kietuoju būdu. „Kietasis Brexit“ iš esmės reiškia jokių kompromisų iš Didžiosios Britanijos pusės dėl imigracijos, net nepaisant visų aplinkinių spaudimo, kad taip britai negaus iš ES nuolaidų dėl tarptautinės prekybos ir tokiu būdu sugriaus savo ekonomiką. Žinoma, visiems aišku, kad niekas nieko negriaus, tačiau akivaizdu, kad tvirta T. May pozicija ir europietiško prisitaikėliškumo stoka daugelį supurtė. Galiausiai, viena vertus, tenka peržiūrėti lūkesčius bei prognozes dėl Didžiosios Britanijos ateities, tačiau taip pat po truputį aiškėja, kad referendume britai nesuklydo – jie išties tai turėjo minty.

Šios diskusijos kirto svarui sterlingų – nuo referendumo birželio mėnesį praradęs apie 20 proc. savo vertės svaras nuosekliai silpnėjo ir toliau. Penktadienio naktį nutiko kažkas netikėto ir per keletą minučių svaras nukrito daugiau nei 6 proc., ir iškart didžiąją dalį šio kritimo atstatė. Nuostabos šūksnius pakeitė paaiškinimai, kad čia pasidarbavo algoritminės prekybos sistema. Išskyrus tai, kad kažkas labai gerai uždirbo iš šios naktinės kelių minučių machinacijos, daugiau reikšmingų išvadų ir nepasigirdo.

Visiems tebegūžčiojant pečiais, svaras ir toliau nuosekliai krenta – nuo ketvirtadienio vakaro iki pirmadienio popietės jis sugebėjo prarasti dar beveik 3 proc. vertės. Svarui piešiamas tolesnis silpnėjimas – bent iki 0,92 lygmens euro atžvilgiu (šiuo metu kursas yra labai arti 0,90 atžymos euro atžvilgiu), o Didžiosios Britanijos nuomonės dėl savo vietos pasaulyje raida visus šiuos metus kaitins tiek politikų, tiek ekonomistų, tiek ir kitų rinkos dalyvių vaizduotę.

Praeitą penktadienį skelbti JAV darbo rinkos duomenys buvo laukiami tarsi kelrodė žvaigždė, pasakysianti, ar kels JAV FED bazinę palūkanų normą šį gruodį, ar ne. Ką gi, žvaigždė nesužibo, nes paskelbti duomenys buvo prastesni nei prognozuota. Tiesa, ne tokie prasti, kad būtų pavadinti blogais. Taigi rinka taip ir liko gūžčiodama pečiais, neapsispęsdama, kaip juos vertinti. Tuo tarpu tikimybė, kad gruodį JAV dolerio bazinė palūkanų norma bus didinama liko ten pat, kur buvo pastarąjį mėnesį – ties 64 proc. atžyma. Diskusijos dėl šio svarbaus finansų rinkoms pokyčio netyla jau visus metus. O turėdama per mažai duomenų aiškesniam vertinimui rinka laukia šį trečiadienį skelbiamo JAV FED rugsėjo mėn. posėdžio protokolo, kuriame viliamasi išskaityti FED narių nuomones dėl palūkanų didinimo.

Penktadienį bus skelbiamas JAV mažmeninės prekybos apimčių pokytis rugsėjo mėnesį. Kadangi vartojimas sudaro apie 70 proc. didžiausios pasaulio ekonomikos, šis rodiklis yra itin svarbus, vertinant JAV ekonominės raidos tendencijas. Rinka laukia gana pozityvių duomenų, nes paskutinių keleto mėnesių duomenys nuvylė. Tą pačią dieną bus skelbiamas išankstinis spalio mėnesio Mičigano universiteto vartotojų pasitikėjimo indeksas – jis prisidės prie JAV vartotojų nuotaikų vertinimo.

Euro zonoje vienas svarbiausių rodiklių šią savaitę bus rugpjūčio mėnesio pramonės produkcijos apimčių pokytis. Po prastų liepos duomenų laukiama pagerėjimo, ypač matant gerus Vokietijos pramonės produkcijos duomenis.

Visgi svarbiausių naujienų euro zonoje šią savaitę bus laukiama iš ECB narių. Praeitą savaitę pasigirdo komentarų, kad kiekybinio skatinimo programa gali būti stabdoma, atėjus dabar deklaruojamam programos pabaigos terminui kitų metų kovą. Ši komunikacija rinkos dalyvius nustebino, nes vos prieš keletą savaičių ECB prezidentas M. Draghi buvo užsiminęs, kad reikalui esant, programą tęs. Taip, tai neskamba kaip konkretus įsipareigojimas, tačiau visgi maždaug taip buvo sutraktuota. Jei šią savaitę iš ECB išgirsime signalų, kad ECB išties planuoja programos pabaigą, tai turės vienareikšmę teigiamą įtaką palūkanų normoms. Nors išties, kas dabar pasakys, ar įtaka teigiama, ar neigiama... Kitaip tariant, palūkanų normos euro zonoje jau praeitą savaitę kilo, ir, tikėtina, kiltų toliau, jei vis daugiau girdėsime apie kiekybinio skatinimo programos pabaigą.

Prieš prasidedant OPEC šalių narių susitikimui viešojoje erdvėje išsiskyrė keletas nuomonių. Vieni buvo įsitikinę, kad į neformalų susitikimą susirinkę atstovai sutars mažinti gavybos apimtis, apriboti pasiūlą ir taip auginti naftos kainą. Kiti tuo metu primindavo Irano ir Saudo Arabijos nesutarimus – šių šalių atstovai esą atvyksta tik pasikalbėti, tačiau nieko konkretaus sutarti nežada. Saudo Arabija buvo linkusi į susitarimą, tačiau Iranas tvirtino, kad ne tik nemažins naftos gavybos, bet ją dar ir padidins iki maksimalių apimčių – 4 mln. barelių per dieną.

Vis dėlto, susitikimo finale buvo sutarta sumažinti naftos gavybos apimtis 750 tūkst. barelių per dieną – nuo išgaunamų maždaug 33,25 mln. barelių iki 32,5-33 mln. barelių per dieną. OPEC narių pasiektas susitarimas gerokai nustebino tiek finansų rinkos dalyvius, tiek ir naftos prekybininkus. Po šių naujienų WTI naftos kaina pakilo iki 47 JAV dolerių, o „Brent“ naftos kaina – iki 48,7 JAV dolerių už barelį. Momentinis kainos augimas abiem atvejais siekė apie 2 JAV dolerius už barelį ir paskatino prognozes apie galimus reikšmingus kainos šuolius ateityje.

Kainos augimui – mažai erdvės

Iš tiesų tikėtina, kad OPEC susitarimas ilguoju laikotarpiu prie barelio naftos kainos pridės 7-10 JAV dolerių. Tačiau tik tuomet, jeigu jis iš tiesų bus įgyvendintas – jau yra buvę atvejų, kai OPEC susitarimai nevykdomi arba vykdomi ne visa apimtimi.

Reikia turėti galvoje, kad kainos augimui erdvės yra nedaug. Pirma, tiek OPEC, tiek ir Rusija šiuo metu išgauna rekordinius kiekius naftos. Vien tik pastaroji valstybė nuo rugpjūčio iki rugsėjo gavybos apimtis padidino 400 tūkst. barelių per dieną. Tai reiškia, kad suderėtas mažinimas iš tiesų yra labai menkas. Be to, ilgą laiką vyraujant žemai naftos kainai, tokiai kokia ji buvo pastaruoju metu, buvo pristabdyta daugybė projektų – tiek gavybos telkiniuose, tiek ir infrastruktūros plėtros. Įvairiais vertinimais yra laikoma, kad naftos kainai pasiekus 50-60 JAV dolerių už barelį ribą, vėl įsijungtų JAV skalūnų gavybos šaltiniai ir dar labiau padidintų pasiūlą, taip sukurdami lubas, apribosiančias kainos kilimą.

Be to, jeigu kaina kiltų, gali būti atnaujinta vis daugiau įšaldytų naftos gavybos projektų ir taip augtų pasiūla rinkai. Tačiau rinka jau dabar yra perpildyta – perteklinė ir pasiūla, ir sukauptų atsargų kiekis. Kartu auga ne OPEC šalių naftos gavybos apimtys, todėl ilguoju laikotarpiu OPEC gali būti sunku daryti įtaką pasaulinei naftos gavybai.

Taigi, nors vakarykštis OPEC sprendimas sukėlė diskusijų bangą apie naftos kainos kilimo perspektyvas, objektyvių priežasčių naftos kainai kilti žymiai nėra. Todėl vakarykštį OPEC susitikimo rezultatą reikėtų vertinti labiau kaip deklaratyvų, o ne kaip keičiantį žaidimo taisykles.