Jei perkate sausainius, šokoladą, ledus, šampūną, kosmetiką, valiklius ir daugybę kitų produktų parduotuvėse (ypač tuos su gerai pažįstamais logotipais, t.y. tarptautinių korporacijų produkciją), greičiausiai ir jūs vartojate palmių aliejų. Jis išgaunamas iš aliejinių palmių vaisių.

Kur bėda? Joks medis pats savaime nėra blogas – problemos atsiranda žmogui neprotingai prie jo kišant nagus. Palmės auginamos plantacijose – ten, kur dar visai neseniai augo miškai. Spaudžiant industrijos lobistams ir bendrininkaujant korumpuotiems politikams, jų kertama vis daugiau, išdraskomos ištisos ekosistemos ir įvairių formų gyvybė jose, vietiniai žmonės išstumiami iš savo žemių, praranda ekonominę nepriklausomybę ir yra priversti lenkti nugarą plantacijose, o tam besipriešinantys kriminalizuojami ir galų gale vis tiek pralaimi prieš galingą pelno mašiną. Monokultūrinės plantacijos – tai žaliosios dykumos, kurios išnaikina bioįvairovę – o ši yra būtina norint išlikti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Indonezija yra didžiausia pasaulyje palmių aliejaus eksportuotoja. Sutapimas, bet čia – ir vienintelė vieta pasaulyje, kur dar gyvena orangutanai. Bet šiems genetiniams žmonijos giminaičiams gresia išnykimas, nes, iškirtus jų namus, jie tiesiog nebeturi kur gyventi. Palmių aliejaus situacija Indonezijoje yra sudėtinga ir blogėja. Bet kuo čia dėtas menas? Kaip į tai įsivėlė ir kodėl, pasakoja pats Ernestas.

Prasidėjo nuo oranžinio dangaus

„Ta vasara Malaizijoje buvo itin sausa. Ėjo 2015-ieji. Ten gyvenu nuo 2010 m., bet tais metais situacija buvo kritinė, ypač kaimyninėje Indonezijoje. Visame regione – įsivaizduok, kokio jis dydžio – smogas, dūmai, sunku kvėpuoti, visi kosėja. Kažkas apskaičiavo, kad tais metais Indonezijoje buvo virš 100 tūkst. priešlaikinių mirčių nuo plaučių ligų, tai siejama su smogu. Kelis mėnesius be sustojimo dangus buvo oranžinis ir man kilo klausimas, kodėl.

Paskaitai laikraščius – ne ką randi, paklausi žmonių – jie numoja ranka: palmių aliejus... Šios industrijos situacija man buvo pažįstama, bet niekada nelietė asmeniškai. Žinojau, kad miškus kerta, plantacijos auga, ir tiek. Po tų gaisrų pradėjau domėtis giliau. Atkasiau tokių įvykių iš anksčiau, pavyzdžiui, 1991 m., 1997 m., 2007 m. buvo ypač baisūs metai; tokia regiono dydžio katastrofa įvyksta maždaug kas dešimt metų, kai tik būna sausesnė vasara. Bet iš tiesų gaisrai vyksta kasmet, tiesiog be lietaus juos sunkiau sutramdyti. Ir jų ne vienas ar du, jų yra keliasdešimt tūkstančių ir jie neatsitiktiniai. Tie gaisrai – industrijos standartas. Taip ruošiama žemė aliejinių palmių plantacijai: iškerti mišką, jį padegi ir tada sodini palmes (angl. slash and burn – iš čia ir projekto pavadinimas – aut. past.). 

Pradėjau eskizuoti, bet knietėjo sužinoti daugiau, todėl 2016 m. susisiekiau su keliomis organizacijomis Indonezijoje ir išvykau pasižvalgyti. Krizė ekonomiškai palietė visą pasaulį, paveikė aliejaus kainas, Singapūre kelioms savaitėms buvo uždaryti oro uostai, mokyklos, neveikė bankai – smogas pasiekė kritinį lygį. Tai – tarptautinės žinios. O Indonezijoje tai joks stebuklas, tai vyksta kasmet. Ar mes apie tai girdime, ar ne, priklauso nuo to, į kurią pusę vėjas pučia. Jei dūmus atpučia link Singapūro, visi sužino, jei ne – niekam nerūpi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Man tai atrodė neracionalu. Sugalvojau pradėti projektą, nupaišyti keletą sienų, papasakoti apie tai, kas vyksta. Norėjau, kad tos žinios neužgestų po krizės. Žiniasklaidoje didieji gaisrai kaskart pateikiami kaip baisiausia iki šiol nutikusi katastrofa. Po jos – „happy ending“: ėmėmės priemonių, išsprendėme ir daugiau taip nenutiks! Bet kitąkart būna dar baisiau, nes palmių aliejaus industrija auga labai greitai. Ten būdamas matai, kad viskas vyksta, kaip ir vyko, pokyčių jokių – miškai pjaunami, laukai deginami. Tik dar labiau.

Man atrodė, kad apie tai verta kalbėti. Ir Malaizijoje, ir Indonezijoje didelė problema yra spaudos cenzūra – tai, kas patenka į žiniasklaidą, yra labai ribota. Į Sumatrą be priežasties niekas per daug nosies nekiša, o mes nusprendėme krutinti vandenis – gal sulauksime dėmesio. Iš pradžių planavome vieną raundą – savaitė ar dvi ir baigta, bet atsiranda naujų galimybių, idėjų, prisijungia naujų žmonių, tad štai jau ketvirti metai, o šitas reikalas tik auga.

Labai įdomu stebėti šurmulį aplink savo darbus. Jų socialinis aidas išauga kryptimis, kurių nei tikiesi, nei planuoji, bet atsiranda stipri jėga, judinanti daugybę žmonių.

Virsmas

Nuo tada, kai būdamas paauglys gatvėse paišydavau grafičius, patraukliausias šio užsiėmimo aspektas man buvo ne meninis, bet socialinis vyksmas: kas tavo piešinius pamatys, atpažins, skaitys. Grafičius menininkai daugiausia kuria vieni kitiems, tai labiau gatvės žaidimas. Bet viskas ir prasideda nuo žaidimų.

Po universiteto ir kelionių mane traukė piešti gatvėse, bet pasikeitė mano stilius, išaugau iš raidyčių ir rašinėjimųsi. Pradėjau gatvėse ant sienų daryti tai, ką dariau studijoje. Man įdomus socialinis aspektas: žmonės mato, reaguoja, kažką patys prideda, uždažo arba ne. Yra padariniai. Dirbant studijoje darbelį arba parduodi, arba ne – labai mažai galimybių, kas gali su juo įvykti. O gatvėje jos neribotos.

Labai įdomu stebėti šurmulį aplink savo darbus. Jų socialinis aidas išauga kryptimis, kurių nei tikiesi, nei planuoji, bet atsiranda stipri jėga, judinanti daugybę žmonių. Pirmas mano darbas Penange 2012 m. – vaikai ant dviračio. Jis tapo turistine atrakcija: žmonės pradėjo intensyviai prie jo eiti, fotografuotis, spausdinti marškinėlius. Tai man parodė, kokių stiprių padarinių gali turėti meninis darbas, kuris yra žmonėms aktualus.

2014 m. Johor'o Bahru (arba tiesiog JB) mieste netoli Singapūro paišiau darbą restorane ir labai atsibodo, norėjosi eiti į gatves, pažaisti. Vieną naktį išėjau, nupaišiau (ant kampinės sienos dvi viena link kitos judančios lego figūrėlės: vienoje pusėje – moteris, kitoje – nusikaltėlis – aut. past.) ir išvažiavau per daug negalvodamas. Čia reikia žinoti, kad JB garsus dėl dviejų priežasčių – aukšto nusikalstamumo lygio ir legolendo. Žmones tas darbas labai palietė. Jie jį nebūtinai atpažino kaip mano, bet stipriai reagavo į tai, kas vaizduojama – kritika nusikalstamumui.

Žiniasklaida apie palmių aliejų kalba tik ekonominės plėtros, darbo vietų, šalies augimo kontekste.

Apie tai pasisakė politikai, paskui jis buvo ištrintas, žmonės jį perpaišė, pradėjo spausdinti plakatus ir lipdukus. Tuo metu buvau Japonijoje, paskambino iš BBC ir sako: „Klausyk, kas vyksta?“ Sakau: kas? Pasikalbėjom, o grįžęs į Malaiziją oro uoste matau žmogų su marškinėliais, ant kurios yra mano citata. Žmonės garsiai ir nepavargdami apie tai kalbėjo. Tada ir supratau, kiek daug jėgos tame, ką darau. Kartais tai atsitiktinumas, bet juk galima sąmoningai išmąstyti ir koncentruotis į svarbias žinutes.

Taip po truputį stiprėjo įgūdis, kaip numanyti savo darbų padarinius, paveikti mases ir labiau koordinuoti tai, ką aš visada nesąmoningai dariau. Pradėjau savo kūrybą kreipti man aktualia kryptimi – klimato krizės ir aplinkosaugos situacijos. Čia esant sunku jos nepastebėti. Vienas pirmųjų darbų ta tema buvo Kuchinge – orangutanai karutyje. Jį nupaišiau iš spaudoje rastos nuotraukos. Sumatros organizacija SOCP išgelbėtus orangutanų našlaičius, kurių mamos nužudytos arba konfiskuotos, taip veža į „mokyklą“. Orangutanai su mamomis gyvena iki septynerių. Atskirti anksčiau, jie nemoka gamtoje išgyventi. Tad organizacija juos moko laipioti medžiais, ruoštis lizdus, lupti vaisius. Kasdien sukrauna į karutį ir veža į miško mokyklėlę. Tai pats mieliausias kada nors matytas dalykas. Kartu labai liūdna, kad tai apskritai vyksta.

Asmeninio archyvo nuotr.

Po tų darbų sulaukiau daug atsiliepimų, laiškų, padėkų ir siūlymų bendradarbiauti. Buvo žmonių iš Kuchingo, kurie sakė: „Žinai, čia gimiau ir užaugau, bet nesu matęs orangutano ir neprisimenu dienos, kada apie juos pagalvojau.“ Žmonės nuo to atitraukti ir čia grįžtame prie spaudos cenzūros: žiniasklaida apie palmių aliejų kalba tik ekonominės plėtros, darbo vietų, šalies augimo kontekste. Gyvūnai, miškai neminimi, kaip ir tai, kad Malaizija ir Indonezija yra vienintelės šalys, kuriose orangutanai dar gyvena.

Visa tai skatino tęsti tai, ką darau. Palaipsniui plėtėsi socialinis tinklas, augo idėjos, kartu ambicijos ir finansinės galimybės. Bet jei yra vienas taškas, tai būtent „Splash & Burn“ ir buvo ta pradžia, kai aš sąmoningai nusprendžiau užsiimti tuo, ką dabar darau, ir dėti savo pastangas bei jėgas būtent ta kryptimi.

Daugiau žemės meno

Pastaruoju metu daug pastangų dedame į organizacijos „Orangutan Information Centre“ (OIC), su kuria bendradarbiauju, veiksmus Sumatroje. Kai susipažinome, tai buvo biuriukas, kuriame dirbo 12-15 žmonių – jie gelbėjo orangutanus iš zoologijos sodų ir apleistų plantacijų.Tai išaugo į organizaciją su 100 žmonių, kuri labai rimtai užsiima miškų atsodinimu. Kai darėme projektą „SOS (Save Our Souls)“, turėjome 100 ha miškui atsodinti buvusios palmių plantacijos vietoje. Prieš tai OIC turėjo bandomųjų projektų su 10-20 ha – toje ekosistemoje žmonės nėra to darę ir užtrunka išmokti, kaip ir ką atsodinti, kokia technika ir pan. Dabar išsipirkome net 350 ha sklypą. Tai kritinė teritorija – buferinė zona tarp nacionalinio parko ir palmių plantacijų, aštriausias taškas visoje ekosistemoje. Norime ją atsodinti mišku ir prižiūrėti, kad tigrai, drambliai, orangutanai ir raganosiai būtų apsaugoti ir nuo medžiotojų, ir nuo ūkininkų.

Be to, daug dirbame prie projekto už palmių aliejaus ribų. Sumatros saloje, prie nacionalinio parko, yra kritinė situacija: prieš porą metų ten atrasta nauja orangutanų rūšis (Tapanuli orangutanai yra pačios rečiausios iš didžiųjų beždžionių – jų belikę apie 700, visi gyvena Batang Toru miške – aut. past.) ir būtent jų gyvenamoje teritorijoje statoma hidroelektrinė. Statybos jau pradėtos, keliai tiesiami, miškai pjaunami, bet norime, kad tą projektą valdžia atšauktų. Gamtosaugininkai siekia tą vietovę įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir taip ją apsaugoti. Sumatrai tas projektas svarbus, bet tai tik viena iš septynių naujų hidroelektrinių, kurią galima statyti ir kitur. Nupaišiau orangutanus ant užtvankos prie krioklio, o dabar bendradarbiauju su menininku iš Ispanijos ir muzikantu iš Indonezijos, kuriame apie tai trumpą filmą.

Beveik kiekvienoje šeimoje yra smogo paveiktas žmogus – sergama vėžiu, plaučių uždegimu.

Šiandien viskas kitaip

Vietinių žmonių nuomonės apie palmių aliejaus industriją yra dvejopos. Vėl paminėsiu spaudos propagandą – ji labai stipri, palmių aliejus vaizduojamas tik kaip ekonominis išsigelbėjimas. Daugelis laikosi požiūrio, kad tai jų vienintelis būdas pragyventi. Sumatroje nėra sferos ar verslo, kuris kaip nors šioje veikloje nedalyvautų, jis visur ir jo neįmanoma išvengti – net ir gamtosaugininkų šeimų nariai užsiima aliejinių palmių auginimu.

Tačiau kiti supranta žalą gamtai, ypač vyresnės kartos žmonės, kurie matė savo šalį keičiantis per pastaruosius 40 metų, per kuriuos buvusi „tropical paradise“ sala virto tiesiog didžiuliu ūkiu. Jie mato, kad gyvenimo lygis nelabai išaugo, žmonės netapo laimingesni, tiesiog yra daugiau palmių aliejaus ir mažiau miškų. Kaip ir visur pasaulyje, čia darosi vis šilčiau – šalyje, kurioje jau ir taip gana šilta. O pridėkime dar smogą, kuris kamuoja jau 20 metų. Beveik kiekvienoje šeimoje yra smogo paveiktas žmogus – sergama vėžiu, plaučių uždegimu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Taip žmonės skyla į dvi auditorijas. Iš mus palaikančių sulaukiame daug pagalbos. Iš tų, kurie yra kitoje pusėje – jie nesikiša. Indonezijoje žmonės mandagūs ir jei jie kažkam nepritaria, tiesiog nerodo tam dėmesio. Negatyvių nuomonių daug nesulaukiame, yra tik variantų iš valdžios pusės – spaudimas gamtosaugos organizacijoms, o aš pernai keliems mėnesiams buvau išvarytas iš Malaizijos dėl nepaaiškintų priežasčių.

Kitas įdomus aspektas – aplankydami vietas, kuriose 2016 m. pradėjome „Splash & Burn“, pastebime daugybę vietinių gatvės meno iniciatyvų. Menininkai organizuojasi į grupes, „susimeta“ dažams ir paišo ant sienų. Anuomet buvo sunku jų gauti: vietos žmonės nenorėjo, kad paišytume ant jų pastatų – ne dėl to, kad nemėgsta gatvės meno, bet todėl, kad nenori atkreipti nei valdžios, nei mafijos dėmesio.

Mafija prižiūri gatves ir to, kas su ja nesusitarta, įgyvendinti neįmanoma – o sutarimas dažniausiai kainuoja. Dar yra policija ir šiaip valdžia. Jei pakalbi apie gamtosaugą, orangutanus ar pan., pradeda kištis ir politikai. Tad buvo labai sunku šį projektą pradėti. O dabar, praėjus trejiems metams, matome kylant menininkų mikroprojektukus. Darbai įvairaus lygio, bet visų kryptis – gamtosauga, agitacija gyvūnų ir miškų apsauga. Matant, kaip atsiranda galimybės naujoms kartoms, jauniems menininkams, kurie nori viešai pasireikšti tais klausimais, jiems tai svarbu – tai yra poveikis. Jis skatina veikti toliau.

Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti.

Kai pradėjau, viskas man atrodė kitaip nei dabar. Anksčiau norėjau padaryti įvykį, kuris sulauktų daug dėmesio. Bet tai buvo egoistinės ambicijos padaryti kažką, kas būtų populiaru socialiniame tinkle „Instagram“. Dabar suprantu, kaip svarbu palaikyti ir auginti ryšį ir grįžti prie to, prie ko dirbi. Lygiai taip pat svarbu, kad organizacijos, su kuriomis dirbu, augtų greičiau nei aš, kad procesai vyktų ir be manęs, kad įtakos būtų ir be to, ką aš darau.

Kodėl reikia kelti klausimus

Man atrodo, labai svarbu veikti ten, kur esame ir užsiimti tuo, ką matome ir pažįstame. Būtina domėtis savo aplinka ir savo įtaka jai. Kaip menininkui, man tai yra proceso dalis: žiūriu aplink save ir interpretuoju. Ar – tai natiurmortas, į kurį spoksau šiuo metu, ar socialiniai ryšiai, ar tai, ką perskaitau vietiniame laikraštyje – tai mano tiesioginė aplinka ir ji atsiskleidžia mano darbuose.

Lietuvoje retai kada pagalvojame apie miškus Indonezijoje, jautieną Brazilijoje ar kitus reikalus. Toks mąstymas galiojo kelis tūkstančius metų, kai vystėmės kaip žmonės ir kai mūsų įtaka ir padariniai buvo riboti. Dabar gi kiekvienas, turintis darbą, telefoną ir priėjimą prie parduotuvės, vairuojantis, naudojantis elektrą ar valgantis šokoladą, daro įtaką absoliučiai visame pasaulyje. Bet tai, kuo rūpinamės, vis dar apribojame savimi ir aplink save.

Internetas – tada, kai jis nėra nesąmonė su „fake news“ ir nuolat atnaujinamu turiniu – yra priemonė, leidžianti matyti plačiau, prieiti prie daugiau informacijos, atsakyti į daugiau klausimų. Bet kad į juos būtų atsakyta, turime tuos klausimus sau užduoti. Mums tai turi būti aktualu ir įdomu, turime su tuo kažkaip sietis. Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti.

Be žiūrovo nėra meno. Gali vadinti meditacija ar saviraiška, bet jei tai nėra pamatyta ir nepaveikė kito žmogaus, tai nėra menas.

Pasikapsčius giliau, tų ryšių išties turime labai daug. Tiek Europos, tiek Azijos prekių rinkos turi didžiulę įtaką miškams Indonezijoje. Svarbu, kad žmonės, būdami kitur, jaustų emocinę sąsają su tuo, kas vyksta čia. Jaustų atsakomybę. Nesakau, kad reikia kaltinti ar liepti nesipilti benzino ir nevalgyti jautienos, bet būtina kelti klausimus, į kuriuos žmonės norėtų patys sau atsakyti. Ką aš darau, kokia mano įtaka aplinkai, žmonėms, miškams? Prie kokios ateities noriu prisidėti savo veiksmais?

Menas yra nuostabi priemonė, galinti suteikti emocinį ryšį su situacijomis ir problemomis, ir man svarbu naudoti šį jo aspektą. Mano nuomone, menas yra socialinis procesas. Jis tampa menu ne tada, kai priliečiu teptuką prie drobės, o tada, kai pirmas žmogus pamato, kas ant tos drobės atsitiko. Be žiūrovo nėra meno. Gali vadinti meditacija ar saviraiška, bet jei tai nėra pamatyta ir nepaveikė kito žmogaus, tai nėra menas. Menas turi būti socialus, jam reikia aido. Jis turi turėti socialinį poveikį ir pakeisti – visų pirma tai, apie ką žmonės galvoja, po to – ką jie apie tai galvoja. Tai aktualu ne tik tapybai, bet ir muzikai, ir kitoms meno sritims.

Po ilgos kelionės laivu, 1962 m. liepos 28 d. Oscaras Niemeyeris išsilaipino Beiruto uoste ir patraukė 80 km į šiaurę. Ten įsikūrusiame antrame pagal dydį Libano mieste Tripolyje, arabiškai vadinamame Trablusu, skraidyti paniškai nemėgęs architektas prisivertė įlipti į malūnsparnį ir, apskriejęs saulėje skendintį miestą ir jo apylinkes bei bedęs pirštu: „Čia“, liepė pilotui apsisukti. Tame „čia“ – didžiulėje apelsinmedžiais ir citrinmedžiais apsodintoje teritorijoje tarp Tripolio ir finikiečių įkurto Viduržemio jūros uosto Minos – bus Libano nuolatinė tarptautinė mugė (International Fair) ir ją suprojektuos pasaulinio garso architektas iš Brazilijos O.Niemeyeris.

Praėjus beveik šešiems dešimtmečiams po ano skrydžio malūnsparniu, šią istoriją pasakoja Wassimas Naghis, Tripolio architektų sąjungos prezidentas. Viena pagrindinių jo veiklų yra išsaugoti ir atgaivinti O.Niemeyerio sukurtą architektūrinę viziją. Viziją, kuri šiandien yra siurrealistiniai betono griuvėsiai dailiai prižiūrėto parko fone – taip niekad oficialiai ir neatidaryta, niekad neturėjusi progos atlikti savo pirminio vaidmens ir net neminima oficialiame Brazilijos valdžios sudarytame O.Niemeyerio darbų sąraše.

 G. Steikūnaitės nuotr.

Kas bendro tarp Brazilijos ir Tripolio?

Tarptautinės mugės buvo sumanytos siekiant pademonstruoti industrinius ir kultūrinius šalių pasiekimus; jos turėjo kelti ekonomiką ir tapti magnetais komercinėms veikloms. Regione tuo metu jos jau nebuvo naujiena: 1931 m. įvyko pirmoji mugė Turkijos Izmiro mieste, 1954 m. atidaryta Damasko mugė Sirijoje, 1968 m. numatyta atverti Bagdado (Irakas) mugės duris. Tokioje kaimynystėje pilietinės nesantaikos ir į visas puses švytuojančios ekonomikos kamuojamam mažulyčiam Libanui norėjosi savos mugės, kuri, tikėtasi, ne tik padėtų spręsti ekonomikos sunkumus, bet ir suvienytų skirtingų klasių ir religijų žmones kurti bendrą gėrį. 1960 m. ši idėja patvirtinta specialiu vyriausybės įsaku, taip užtikrinant būsimą valstybinį finansavimą.

Kodėl Tripolis, o ne šalies sostinė Beirutas? Tuo metu sparčiai plėtęsis šiaurinis uostas pasirinktas dėl patogios geografinės padėties – tai lygumose plytintis miestas, kurį buvo nesunku traukiniu pasiekti iš Beiruto, automobiliu – iš Sirijos ir laivu – per Viduržemio jūrą (šuolis į ateitį: iš traukinio šiandien kur ne kur belikę geležinkelio bėgių lopinėliai, jūrų uostai daugiausia naudojami prekėms, o ne žmonėms gabenti). Todėl pilietinių konfliktų ir ekonomikos stagnacijos raižomam Tripoliui praradus istorinius prekybos ryšius, norėta miestą stimuliuoti komercijai. Būsimuoju magnetu siekiant pritraukti dar daugiau tarptautinio dėmesio, jo architektu pakviestas tapti garsusis O.Niemeyeris, kuris tuo metu kaip tik buvo išgarsėjęs dėl to, kad per rekordiškai trumpą laiką suprojektavo ir pastatė naująją Brazilijos sostinę Braziliją.

Oscaro idėjos Tripoliui atitiko bendrą jo braižą, sėkmingai įkūnytą Brazilijos modernistinėje architektūroje. Jo sukurtos betono struktūros atspindėjo tą pačią modernistinę estetiką, bet kartu inkorporavo tradicinės arabų architektūros elementų, taip prisiderindamos prie aplinkos ir tarsi pateisindamos savo atėjūnišką būtį. W.Naghis jas vadina akrobatinėmis struktūromis, kuriose žaismingai suderintos geometrinės formos.

G. Steikūnaitės nuotr.

Palmių supamas iš žemės išnyrantis kupolas buvo sumanytas kaip eksperimentinis teatras su pirmąja pasaulyje judančia scena. Ši apskritimo formos konstrukcija ant hidraulinės platformos turėjo pakilti iki žiūrovų akių lygio pačiame kupolo centre. Be eksperimentinio, buvo numatytas ir teatras po atviru dangumi. Įėjimą į jį žymi 33 m (aukščiausiame taške) arka, o nuo scenos, kurią gaubė betoninis apskritimo ketvirtadalis, už žiūrovų nugarų giedrą dieną tolumoje matyti kalnai. Šalia – saulę atspindintys baseinai. Po teatro auditorija turėjo būti įrengtas kėglių (boulingo) takas. Šalia abiejų teatrų O.Niemeyeris įkurdino dar vieną tyvuliuojančiais baseinais apsuptą pastatą – į atominio ginklo sukeliamą grybo formos debesį panašią monopolinę struktūrą. Jos viršuje buvo numatyta malūnsparnių kilimo aikštelė, rūsyje turėjo atsirasti Mokslo muziejus. Pagrindinė ekspozicijų salė – bumerango formos „Didžioji uvertiūra“, mugės teritoriją juosianti iš pietų pusės. Šalia jos – „Immeuble villa“, kurios idėją O.Niemeyeris pasiskolino iš savo kolegos garsaus architekto Le Corbusier, su kuriuo dirbo prie kitų projektų. „Immeuble villa“ koncepcija – urbanistinio gyvenimo formulė, kur kiekvienas butas yra tarsi nedidelis namas su nuosavu sodu, o gatvė naudojama kolektyviai. Tai būtų buvęs vienintelis toks statinys visame regione. Tik piramidės formą atkartojanti betoninė žvaigždė neturėjo jokios kitos funkcijos, kaip žymėti vaikų žaidimų aikštelę.

Plyšiai betone

Ruošiant būsimosios mugės brėžinius optimizmas liejosi per kraštus: 1962 m. Libano valdžia paskelbė, kad naujasis projektas bus baigtas per dvejus metus. Žymusis architektas taip pat tikėjo, kad tai realu, įmanoma ir bus padaryta – juk naujoji Brazilija (miestas!) sugebėjo iškilti vos per kelerius metus. Ir nors ši istorija prasidėjo iškilmingai – 1963 m. įkastas pirmasis simbolinis akmuo, jau po dvejų metų Libano parlamente vyko aršios diskusijos dėl projekto finansavimo komplikacijų. Dar po metų statybos sustabdytos stingant pinigų.

1967 m. į Tripolį atvykęs apžiūrėti darbų progreso O.Niemeyris pamatė purvu išraizgytą statybų aikštelę ir plynus savo projektuotų pastatų karkasus. Architektas buvo nusivylęs ne tik stringančiu projektu, bet ir jo santykiu su savo laiko dvasia, kurios šis nebeatitiko. Žvelgdamas į statybų aikštelę, jis teištarė: „C’est déjà démodé“ (iš pranc. k. „Tai jau išėję iš mados“). Tai buvo paskutinis architekto vizitas šalyje, 1975 m. panirusioje į pilietinio karo košmarą, kuris oficialiai baigėsi tik 1990 m. Tuomet modernios architektūrinės vizijos statyba visiškai sustojo ir nebebuvo atnaujinta. Teritorija tapo ne lankytojų ir turistų, o karinių grupuočių žaidimų aikštele. Apie tai, kas tuo metu joje vyko ir buvo vykdoma, šiandien niekas nepasakoja, o nedaug kas ir žino. Miestiečiai matydavo tik karines treniruotes ir pirmyn atgal zujančius sunkvežimius, o vėliau, vyrams su ginklais jau išsikrausčius, mugės pastatus aptiko apniokotus ir išplėštus, su kulkų žymėmis. Kalbama, kad eksperimentiniame teatre buvo vykdomos egzekucijos, bet tai patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų tiesiog nėra.

G. Steikūnaitės nuotr.

Tripolio tarptautinės mugės krytis paprastai nurašomas būtent pilietiniam karui, kuris sugriovė ne tik tūkstančių žmonių gyvenimus, bet ir visą šalies infrastruktūrą. Tačiau W.Naghis sako, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios mugė taip niekad ir nebuvo atidaryta, yra politinė: „Dėl to turime kaltinti vietinius ir kaimyninių šalių politikus. Daugeliui mūsų politikų apskritai nepatiko pati mugės idėja, todėl jie visaip kišo jai pagalius į ratus – pažiūrėkime į nuo pat pradžių persekiojusias biudžeto problemas. O Sirijos valdžia nenorėjo konkurentų savajai Damasko mugei. Deja, niekas nesuprato kultūrinės šios idėjos vertės.“

Jos nesuprato ir šiuolaikiniai inžinieriai bei valdžios postus užimantys asmenys. Pasibaigus pilietiniam karui ir paskutiniams ginkluotiems vyrams palikus mugės teritoriją, darbo ėmėsi euroremonto šalininkų atitikmenys Libane, vadinamieji ekspertai. W.Naghis pasakoja vieną rytą atėjęs į darbą garsioje architektų studijoje, kur jį džiaugsmingai pasitiko kolegos: „Sveikinam! Laimėjom konkursą atnaujinti Tripolio mugę!“ Tą pačią dieną jis apsisprendė išeiti iš darbo. „Buvau matęs brėžinius ir žinojau, kad tiesiog negaliu tame siaubingame projekte dalyvauti“, – sako Tripolyje gimęs architektas. Tačiau dalyvavo kiti ir taip inovatyvioji „Immeuble villa“ tapo drungnu trijų žvaigždučių viešbučiu su visai jam netinkamu pavadinimu „Quality hotel“. Šalia jo vertikaliame kriauklės formos betono luite turėjęs įsikurti gyvenamiesiems namams skirtas muziejus virto sandėliu, kur laikomi nenaudojami viešbučio baldai. Ant įeigos kabo spyna. Be to, mugės teritoriją apjuosė betoninė siena, kurios nebuvo originaliuose O.Niemeyerio planuose, kaip ir įstiklintų durų pagrindiniame ekspozicijos pastate. „Po pilietinio karo prasidėjus „renovacijai“, niekam nekilo mintis atsiklausti architekto nuomonės, su juo pasitarti. Tai viena didžiausių padarytų klaidų, juolab kad O.Niemeyeris tuomet dar buvo gyvas. O Tripolis jam labai patiko ir jis džiaugėsi šia architektūrine vizija, vizualiai tokia panašia į kitus jo kūrinius Brazilijoje. Jos kalba ta pačia kalba“, – sako W.Naghis. Galbūt todėl O.Niemeyeris į Tripolį niekad negrįžo ir šio kūrinio nėra oficialiame jo darbų sąraše. Nepadėjo ir architektui Libano suteiktas aukščiausias šalies apdovanojimas – Kedro ordinas. Ką reiškia simboliniai apdovanojimai už gražias idėjas, jei jos vėliau neišmanėliškai darkomos?

Šiuolaikiniai griuvėsiai

Šiandien į buvusio šalies premjero Rašido Karamio vardu pervadintą Tripolio mugę, užimančią maždaug 8 proc. miesto ploto, patenkama tik retų joje organizuojamų kultūrinių renginių metu arba sėkmingai perėjus jos sargų atsitiktinai vykdomą face control. Paprastą dieną į ją įleidžiami tik akivaizdūs turistai ir turtingesniųjų klasių bėgiotojai ar šunų vedžiotojai. Paklaustas, ką mano apie tokią politiką, W.Naghis atsako: „Jei būtų mano valia, nė vieno žmogaus į mugę neįleisčiau tol, kol ji bus sutvarkyta ir saugi lankytojams.“ Nuo stogų ir sienų krinta betono atplaišos, per žiemos audras pavojingai svyruoja poliai, tačiau mugės administracija atsisako pakabinti įspėjamuosius ženklus. „Jie bijo sukelti visuomenės paniką, nes tai reikštų, kad reikia investuoti į saugumą“, – paaiškina W.Naghis, kuris pačiose nesaugiausiose vietose pats pakabino ryškiai geltonus ženklus su užrašu „Pavojus“. Kokybiškai, profesionaliai kultūros paveldo rekonstrukcijai pinigų, kaip visad, nėra. Rimtų pasiūlymų iš privačių investuotojų sulaukta tris kartus ir visi jie modernistinės architektūros paminklą ketino paversti disneilendu. Bene realiausias projektas buvo Kinijos investuotojų siūlymas mugėje įrengti komercinį Kinijos prekių stendą, dėl kurio jau buvo beveik sukirsta rankomis. Tačiau tai buvo 2006-ieji, Izraelis pradėjo bombarduoti Libaną, ir kinai atsitraukė.

W.Naghis ir jo įkurtas specialus fondas mugei išsaugoti agituoja už visuomeninį jos naudojimą, pasitelkiant privačius verslininkus. „Tarptautinių mugių laikas jau praėjo, užtat turime galvoti apie šiuolaikinį, daugiafunkcį jos panaudojimą. Ši vieta turi labai daug potencialo, tačiau tam turime išsaugoti originalias O.Niemeyerio sukurtas struktūras, – sako Tripolio architektas. – Didžiausia problema ta, kad jos labai trapios. Betono gyvavimo amžius yra kiek daugiau nei 100 metų. Jau praradome pusę to laiko ir net nežinome, kokia yra reali šio betono būklė. Pirmiausia turime jį ištirti ir tik tada bandyti restauruoti, o tai padaryti sudėtinga.“ Apskaičiuota, kad pastatams sutvarkyti reikia bent 30 mln. eurų, bet tokių sumų kultūroms reikalams juk paprastai „nerandama“. Vesdami iš kantrybės tingius korumpuotus politikus, grupelė aktyvių miestiečių ėmėsi veiksmų, kurių tikslas – įrašyti Tripolio mugę į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Toks statusas reikalautų iš valdžios muge rūpintis ir neleisti jai suirti.

Ši fantominė, tyloje skendinti vieta tuo pat metu yra kraupi ir magiška. Iš pažiūros tvirtos jos struktūros gali bet kuriuo metu griūti. Saulę atspindinčius baseinus pripildo tik purvą nešantys lietaus vandenys. Kupolo išore laipioja vaikai ir jaunimas, o jo viduje akustika tokia galinga, kad sušnibždėjus viename gale žodžiai aiškiai girdimi kitame ir bet kokio garso aidas atsikartoja tarsi spektaklio metu. Tripolio mugė yra šiuolaikiniai griuvėsiai, pasakojantys apie tamsiąsias žmogaus puses: gebėjimą vogti, pykti ir kariauti, gebėjimą pavydėti ir nenorą suprasti. Ir kartu – gebėjimą kurti grožį bei realius veiksmus jį išsaugoti.

Oscaras Niemeyeris

Oscaras Niemeyeris Soaresas Filho (1907-2012) gimė Rio de Žaneire, studijavo Dailės akademijoje. Nuo pat karjeros pradžios turėjo gerų ryšių, kurie neabejotinai padėjo talentingam jaunuoliui įgyvendinti kūrybines idėjas, tarp jų – Akademijos vadovas Lúcio Costa ir šalies prezidentas Juscelino Kubitschekas. Pastarasis ir pakvietė O.Niemeyerį kartu su L.Costa suprojektuoti naująją Brazilijos sostinę Braziliją; futuristinių formų miestas iškilo per rekordiškai trumpą laiką (1957–1964 m.).

Didelę įtaką O.Niemeyerio darbams padarė garsaus prancūzų architekto, modernizmo pionieriaus Le Corbusier idėjos. Didžioji dalis iš maždaug 500 brazilo sukurtų pastatų yra jo gimtinėje, tarp jų – Niterói meno centras Rio de Žaneire, Ibirapuera parkas San Paule, valstybiniai pastatai Brazilijoje. Marksistinės  pažiūros jam netrukdė braižyti bažnyčių, viena kurių – 1943 m. užbaigta São Francisco de Assis katalikų bažnyčia Belo Horizontėje – buvo religijos sergėtojų išpeikta (vietos arkivyskupas ją vadino velnio bombų slėptuve, meras norėjo nugriauti); 2016 m. šis statinys įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Architekto darbų gausu ir kituose kraštuose, tarp jų – Jungtinių Tautų būstinė Niujorke, Modernaus meno muziejus Karakase, Konstantino universitetas Alžyre, Serpentino galerijos paviljonas Londono Haid parke, miesto aikštė Astanoje ir kt.

O.Niemeyeris vadinamas betono poetu, jo darbai – lyrine laisvos formos skulptūra. Pats architektas paaiškino: „Manęs netraukia žmogaus sukurti kieti, nelankstūs kampai ir tiesios linijos. Mane vilioja laisvai judančios, jausminės kreivės. Tokių linkių randu savo krašto kalnuose, upės vingiuose, vandenyno bangose ir mylimos moters kūne. Visa visata sudaryta iš kreivių, lenktoji Einsteino visata.“

Čia, Platåbergeto kalne išskaptuotoje sandarioje patalpoje, saugoma mūsų ateitis – jei kartais netyčia savo grobuoniškais veiksmais prisišauktume pasaulio pabaigą.

Norvegija saugyklą įrengė prieš dešimt metų, joje šiuo metu saugoma apie 1 mln. augalų rūšių sėklų – o telpa 4,5 mln. Saugykla suprojektuota atlaikyti stichines, klimato ir žmogaus mėtomų bombų nelaimes. Joje esančios sėklos, laikomos –18 °C temperatūroje, daigumą išlaikys dar bent 100 metų.

Čia – atsarginis suolelis, kur ant vienos lentynos lygiomis teisėmis guli, pvz., dėžės iš politinių priešų JAV ir Šiaurės Korėjos. Čia – žemdirbystės istorija, kartu su ja – ir pastarųjų 12 tūkst. metų žmogaus ir mūsų auginamo maisto tarpusavio sąveikos patirtys.

Kam priklauso šis gyvybės archyvas, ateities garantas? Svalbarde saugomi sėklų dublikatai išlieka jas pateikusiųjų nuosavybe; ant dėžių užrašyti jų savininkai. Vienas tokių – Sirijos Alepo mieste įkurtas Tarptautinis žemdirbystės tyrimų sausuosiuose regionuose centras (ICARDA / International Center for Agriculture Research in Dry Areas; sausieji regionai dengia maždaug trečdalį Žemės paviršiaus), užsiimantis genetiniu augalų gerinimu. ICARDA deklaruoja tris tikslus: maisto saugumas, skurdo mažinimas ir kova su klimato kaita. Pasinaudodamas žemdirbių surinktu įvairių augalų rūšių ir porūšių genetiniu lobiu, centras kuria ir į rinką paleidžia naujai išvestas, sausroms bei kenkėjams atsparias sėklas, atnešančias didesnį derlių. Valstybės sertifikuoja dalį jų, atsirinkdamos pagal savo klimato sąlygas ir reikmes. Visa kita, kas nėra auginama, lieka archyvuose. Tačiau ar tokio kilnių tikslų vedamo sistemiško ribojimo padarinys nėra biologinės įvairovės nykimas?

Biologinės įvairovės nykimas yra lėtaeigė krizė, kurios padariniai gali būti – neperdedant – pražūtingi. Kiek jau esame praradę? „Nežinome, – pripažįsta Cary Fowleris, Svalbardo sėklų saugyklos įkūrėjas. – Nes nežinojome, kiek turėjome. Tačiau kasdien kažką prarandame. Žmonės žino apie rūšių išnykimą, bet ne apie rūšių įvairovės praradimą. Kodėl jis vyksta? Taip, naikinamos natūralios buveinės (habitat), bet be to rūšys dar ir praranda sugebėjimą evoliucionuoti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Žemdirbystės išsaugojimas yra mūsų rankose.“

Todėl Svalbardo saugykla savo misiją supranta kaip pastangas išsaugoti žmogaus prijaukintų augalų ir jų laukinių giminaičių genetinę įvairovę pasauliniu mastu. Tai ji, teigiama, suteiks mums galimybę pritaikyti maistui naudojamus augalus kintančiam natūraliam kontekstui.

2015 m. rugsėjį pirmąkart istorijoje buvo paprašyta sėklas grąžinti. ICARDA, Svalbarde laikiusi 116 484 javų, daržovių, vaisių sėklų kopijas, dėl karo Sirijoje persikėlė į gero dirvožemio turtingą kaimyninio Libano Bekaa slėnį. Jau po metų dalis naujojo derliaus sėklų grįžo į Svalbardą. Sako, prireiks dar bent dešimtmečio, kad būtų sudubliuotas visas prieškario archyvas.

(Karas su žmonėmis yra ir karas su sėklomis: prasidėjus sąjungininkų atakų sukeltam chaosui Afganistano sėklų banką išplėšė talibai, o Irako Abu Graibo (taip, to paties) sėklų banką sunaikino invazinės bombos ir raketos; gerai, kad JAV okupuojant šalį Bagdado mokslininkai dar spėjo išsiųsti juodąją dėžę su Irako / Mesopotamijos žemdirbystės paveldu – senovinių javų, avinžirnių, lęšių, vaisių sėklomis – į tuo metu nuo karo dar laisvą Alepą. NB. Pagal šiuo metu turimus archeologinius duomenis, prieš 12 tūkst. metų žemdirbystė prasidėjo būtent čia, Derlingajame pusmėnulyje – dabartinėse Irako, Sirijos, Libano, Palestinos teritorijose.)

Bėgdami nuo karo iš Sirijos į Libaną persikėlė tūkstančiai žmonių. Vieni jų, ICARDA mokslininkai, tęsia savo darbus; kiti, paprasti žmonės, juos dirba. O Bekaa slėnio ūkininkai sako, kad išgyventi iš žemdirbystės jiems nebeįmanoma ir kad dabar žymiai pelningesnis užsiėmimas yra savo žemę ne dirbti, o nuomoti karo pabėgėliams, kurie joje įsikuria laukdami, kol galės grįžti namo.

Jeruzalėje gimusi, Berlyne gyvenanti palestinietė menininkė Jumana Manna ruošiasi parodai Norvegijoje. Be skulptūros instaliacijų, ten bus rodomas ir jos filmas „Laukiniai giminaičiai“ („Wild Relatives“ / 66 min., 2018 m.), kurį Lietuvoje galėjome pamatyti Tarptautiniame Kauno kino festivalyje. Kinematografinėje esė susitinka vietovės ir žmonės, tiesiogiai dalyvaujantys pasaulio (ne)pabaigos scenarijaus repeticijoje. Apie tai ir kalbamės su kūrėja.

– Jumana, kodėl jautei poreikį sukurti šį filmą?

– Filmą kūriau daugiau vedama smalsumo, ne dėl poreikio. Filmus paprastai todėl ir kuriu, nes noriu geriau suprasti tam tikrus dalykus. ICARDA istoriją pamačiau per žinias, tuomet ją transliavo visi TV kanalai. Joje atradau daug dalykų, kuriuos nagrinėjau ankstesniuose savo darbuose, konkrečiai – kultūrinių objektų archyvavimo praktikas, kurios tuo pat metu dalyvauja ir tų objektų ištrynimo, naikinimo procese. O čia turime gyvą archyvą! Mane tas vienu metu vykstantis išsaugojimo ir išnaikinimo procesas labai sudomino. Be to, jaučiau, kad šiuo atveju dar yra ką pasakyti ir kad tos senųjų sėklų išgelbėjimą nuo karo skelbiančios antraštės galbūt neatskleidė viso šio dalyko sudėtingumo. Kam apskritai naudojami sėklų bankai? Kas gauna tiesioginės naudos iš tokių institucijų? Juk iš tų perkeltų sėklų išauginti augalai buvo skirti ne maistui, o tyrimams.

Pradinis mano filmo koncepcijos taškas buvo dvi, regis, nieko bendra tarpusavyje neturinčios mažytės vietovės – Svalbardas Norvegijoje ir Bekaa slėnis Libane, kurias sujungia sėklų perkėlimas. Tuo pat metu daromos sėklų kopijos ir visame procese sąveikauja įvairios sudėtingos hierarchijos. Tad filmas prasideda siekiant suprasti, per kieno rankas keliauja iš pasaulinės saugyklos į Libano laukus perkeliamos ir po metų grįžtančios sėklos.

– Filmas prasideda šiauriųjų tunelių vaizdais, pašaliniai į juos gali patekti vos kartą per metus. Bekaa slėnyje itin kruopštų, atsakingą ir menkai apmokamą augalų apdulkinimo ir sėklų rinkimo darbą dirba jaunos sirės, ten esančios todėl, kad tėvynėje – karas. Kaip žmonės priėmė tave, atvykusią su kamera?

– Iš patirties galiu pasakyti, kad jei praleidi su žmonėmis daugiau laiko ir parodai, kad tavo motyvacija gilesnė nei vienadienis reportažas, kad tau išties rūpi tų žmonių gyvenimai ir su jais artimai susijusi tema, tuomet žmonės atsiveria, atidaro savo namų duris, noriai pasakoja.

Bet sėklos – tai juk pati žmogaus egzistavimo Žemėje esybė: nėra sėklų, nebus ir mūsų. Tačiau apie jas nei kalbame, nei galvojame...

– Kas šioje daugiasluoksnėje istorijoje kėlė didžiausią iššūkį?

– Turbūt sunkiausia buvo suprasti, kuo iš tiesų užsiima „Icarda“ kaip žemdirbystės tyrimų institutas, kokie buvo jį įsteigusiųjų tikslai ir kokią įtaką jis turi regione ir už jo ribų sėjamoms sėkloms bei žemės ūkiui apskritai. Apie tai nėra daug informacijos. Ir nors daugelis filmo veikėjų tiesiogiai su ICARDA nesusiję, man buvo svarbu suvokti jos kontekstą.

Pradėjusi tyrinėti supratau, kad ICARDA istorija neatsiejama nuo Žaliosios revoliucijos – XX a. vid. pradėtos žemės ūkio industrializacijos kuriant hibridines, didesnį derlių duodančias sėklas ir su tuo susijusius chemikalus, trąšas. Dėl Žaliosios revoliucijos poveikio aršiai ginčijamasi iki šiol: vieni tiki, kad jos deklaruojami tikslai panaikinti skurdą pasaulyje buvo patys kilniausi, bet yra ir stiprių kritiškų balsų, teigiančių, kad tai buvo tik būdas centralizuoti žemės ūkio galią kelių korporacijų ir organizacijų rankose, o rezultatas – tradicinių sėklų, taigi ir augalų, jų rūšių įvairovės išnykimas. Suvokti ICARDA vietą XX a. žemės ūkio istorijoje buvo gana sudėtinga, nes iš vienos pusės turi patį blogiausią scenarijų – tokias tarptautines korporacijas kaip „Monsanto“, o iš kitos – smulkius ūkius ir juose ekologiškai ūkininkaujančius žmones.

– Kokie buvo „Laukiniuose giminaičiuose“ rodomų žmonių atsiliepimai apie filmą?

– Vienas pagrindinių Libane sutiktų filmo herojų tiki paprastų ūkininkų naudojamais tradiciniais būdais išsaugoti sėklų įvairovę, nepritaria tokių didelių centrų kaip ICARDA veiklai ir yra kritiškai nusiteikęs bet ko, kas pereina per centralizuotą valdžios sistemą, atžvilgiu. Nusiunčiau jam interneto nuorodą, jis filmą rodė savo kieme per projektorių, seansą filmavo ir mobiliuoju telefonu transliavo artimiesiems ir draugams Sirijoje. Jis ir jo kolegos uždavė daug klausimų, ypač domėjosi pasauline sėklų saugykla – didžiule iniciatyva, palyginti su jų ūkeliais, kur sėklos laikomos stiklainiuose. O dėl ICARDA – parodžiau filmą keletui darbuotojų, su kuriais daugiau bendravome filmavimo metu. Sakė, kad patiko, bet dėl politinių niuansų kaip institucija jie nusprendė filmo nereklamuoti. Dėl to džiaugiuosi, nes mano tikslas ir nebuvo sukurti jiems reklamą!

Žiūrint „Laukinius giminaičius“ apima toks jausmas, regis, ataidi iš paties prado. Taip, pasaulyje turime tiek daug ką sutvarkyti, sustabdyti, nugriauti ir sukurti iš naujo, tik geriau. Bet sėklos – tai juk pati žmogaus egzistavimo Žemėje esybė: nėra sėklų, nebus ir mūsų. Tačiau apie jas nei kalbame, nei galvojame...

Suvokti sėklų suverenumo ir rūšių įvairovių išsaugojimo klausimo padarinius mūsų ateičiai šioje Žemėje (jei ją turime), suvokti viso to rimtumą ir svarbą yra absoliučiai pribloškiantis patyrimas. Tačiau pradėjusi daugiau tuo domėtis pamačiau, kad vis dėlto žmonės vis labiau žino, kas vyksta. Tad situacijai vis blogėjant kartu turime ir daug priešinimosi centralizuotoms sėklų sistemoms, sėklų patentavimui ir kitiems panašiems siaubingiems pasaulyje vykstantiems dalykams pavyzdžių.

– Koks tavo pačios santykis su gamta?

– Ir mama, ir tėtis užaugo kaime Palestinos šiaurėje, atvažiavę studijuoti į Jeruzalę, ten pasiliko. Valstiečių šeimose gimę mano tėvai paliko kaimą, tad kuriant filmą vienas man nuolat kilusių klausimų buvo: kodėl jie, kaip ir daugelis kitų, priėmė tokį sprendimą? Kodėl į gyvenimą kaime žiūrima iš aukšto, kaip į nepelningą variantą? Šis filmas – vienas pirmųjų mano meninių projektų, kuriuose tiesiogiai reflektuoju apie savo pačios ryšį su tradicijomis ir kaip esu nuo jų nutolusi: pati neūkininkauju ir mažai apie tai išmanau.

– Lietuvoje ravėti daržus ir pomidorus raškyti išmokstama vasarą pas močiutę… Pokalbio pradžioje paminėjai žodį smalsumas. Ar būtent jis yra pagrindinė tavo kaip menininkės varomoji jėga? O kaip dėl meno ir jo kūrėjų atsakomybės kelti svarbius politinius, socialinius klausimus?

– Smalsumas kartu su rūpesčiu ir, žinoma, tam tikras pyktis dėl to, kas vyksta. Tad tai ne paprastas, o labai kryptingas smalsumas. Mane veda ir trauka vietų, žmonių ir temų, kurios man rūpi ir kažką reiškia. Tai, kas mane sujaudina, ką jaučiu esant ir mano gyvenimo dalimi.

Yra atotrūkis tarp to, kaip menininkai mato save ir kaip yra matomi iš išorės. Nemanau, kad kuriu politinį meną, bet mano darbai yra politiniai. Apskritai visa meninė kūryba yra politinė – toks dalykas, kaip menas dėl meno, neegzistuoja. Visi meno darbai kuriami iš tam tikros politinės ideologijos, jos kontekste. Tad menininkai turi tokią pačią atsakomybę kelti svarbius klausimus, kaip ir bet kuris kitas pilietis – nei daugiau, nei mažiau.

– Filmo pabaiga suteikia vilties. Ar toks buvo tavo tikslas?

– Ne, mano tikslas nebuvo suteikti vilties, o tiesiog pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi. Kad reikia gyventi toliau, ieškoti sprendimų ir tęsti pasipriešinimą – nepaisant to, kad kartais stumiesi prieš stiprią srovę ir neatrodo, kad pavyks. Tad aš primygtinai teigiu gyvenimą ir išgyvenimą, ne viltį.

Trečiajame tūkstantmetyje pr. m. e. Eblos Karalystė buvo vienas pagrindinių Derlingojo pusmėnulio prekybos centrų. Prieš keliasdešimt metų archeologai šioje vietovėje atrado deginto molio lentelių. Šios atskleidė, kad Ebloje buvo auginama ne mažiau kaip 17 kviečių rūšių; auginama tiek, kad užtektų pamaitinti 18 mln. žmonių.

Ebla buvo maždaug 50 km į pietvakarius nuo šiandienio Alepo.

„Sėklos yra magija: atrodo negyvos, o suteikia gyvybę. Tūkstančius metų jos buvo ta dovana, iš kurios mes gauname – ir atgauname – galią ir politinį suverenumą“, – sako Vivien Sansour, savo gimtojoje Palestinoje įkūrusi Paveldo sėklų biblioteką. Iš jos ūkininkai gali pasiskolinti nuo seno šiose žemėse augintų įvairių augalų rūšių sėklų, kurias per keliasdešimt Žaliosios revoliucijos metų išstūmė agresyvios hibridinių bei GMO sėklų ir nuo jų neatsiejamų cheminių trąšų invazijos. Nurinkę derlių ūkininkai pasiskolintas sėklas su kaupu grąžina bibliotekai. V.Sansour sako, kad taip saugoma mūsų kultūrinio paveldo DNR, biologinė įvairovė ir tradicinės ūkininkavimo praktikos.

„O kodėl mums nesukėlus sambrūzdžio? Pasipriešinant patogiam pasiteisinimui „jau vis tiek per vėlu“, sambrūzdžio gyventi kitaip, gyventi už besikartojančio ciklo sunaikinti – išsaugoti – sunaikinti, gyventi su daugiau dovanų ir mažiau nuodų.“ Jumana Manna, „Mažas didelis dalykas“ („A Small / Big Thing“), Sharjah bienalė, 2017 m.

Kaip atsaką tokiai pražūtingai politikai pasaulio literatūros vertimais į anglų kalbą užsiimanti organizacija „Žodžiai be sienų“ („Words Without Borders“) tada išleido antologiją „Literatūra iš „Blogio ašies“ šalių“ („Literature from the ‘Axis of Evil’“), kurioje sudėti dviejų dešimčių poetų ir rašytojų iš minėtų šalių kūriniai. „Skaitant šią knygą neišvengiamai pradedi galvoti, kad galbūt menas ir literatūra gali padėti išvengti neapykantos ir net karo“, – vieno San Fransisko laikraščio recenzijoje rašė kritikai.

Tačiau „blogio ašis“ buvo tik pradžia. 2017 m. sausį tik įšventintas į JAV prezidentus labai turtingas asmuo vardu Donaldas Trumpas paskelbė pirmąjį įsaką, kuriuo uždraudė septynių valstybių – Irano, Irako, Sirijos, Somalio, Jemeno, Sudano ir Libijos – piliečiams 90 dienų įvažiuoti į JAV. Sugalvojai dirbti, mokytis, aplankyti giminių ar – neduokdie – paturistauti? Nesi čia laukiamas! Varyk lauk! Kilus didžiuliam pasipiktinimui tokia diskriminacine politika ir žmonėms pradėjus protestus, federaliniai teismai ją atšaukė. Vėliau blogiukų sąrašas kito iš jo išbraukiant ar į jį įrašant naujas valstybes, tačiau galutinis variantas, kuriame kažkodėl net JAV Aukščiausiasis teismas nemato nieko blogo (matyt, primiršęs, kad šalis skelbiasi esanti pasaulio laisvės etalonu), išliko beveik toks pat, nuo bausmės atleidžiant tik Sudano ir Irako piliečius, bet pridedant oficialius Venesuelos ir Šiaurės Korėjos pareigūnus. Šis D.Trumpo kelionių draudimas, taikomas bent 135 mln. žmonių, pramintas musulmonų draudimu, nes jo blogiukų sąraše esančiose šalyse islamas yra vyraujanti religija.

Ta proga leidykla „Saqi Books“ išleido esė, apsakymų, fotografijos, karikatūrų, ironijos, sarkazmo ir humoro kupiną knygą „Nepanikuok, aš esu islamiškas“ („Don’t Panic, I’m Islamic“). Pavyzdžiui, vienas skyrius vadinasi „Asmeninis ekstremaliai kruopštaus tikrinimo gidas: 6 paprasti žingsniai, kaip atskirti priimtiną arabą nuo teroristo“ (žingsnis Nr. 6: ar jie kalba teroristiškai?). „Sprogstanti kūrybiškumu, sąmoju ir sumanumu“, – apie šią knygą sakė ambientinės muzikos inovatorius Brianas Eno, o žurnalo „New Internationalist“ kritikai pridėjo: „Subversiška antologija… Labai lauktas priešnuodis prieš plačiai paplitusį milijonų žmonių kišimą į stereotipų rėmus.“

D.Trumpui paskelbus savo šalių priešių sąrašą, už jį nuovokesni ir adekvatesni žmonės pradėjo sudarinėti sąrašus rekomenduojamų knygų, kurių autoriai yra iš uždraustųjų šalių. Nes, kaip „Doriano Grėjaus portrete“ rašė Oscaras Wilde’as: „Knygos, kurias pasaulis vadina amoraliomis, yra tos, kurios pasauliui parodo jo paties gėdą.“

Tos (ne)gėdos paieškoti nusprendžiau ir Lietuvos bibliotekose. Įdomu, kiek ir kokių knygų iš tų labai turtingam ir labai galingam asmeniui nepatinkančių šalių galime skaityti lietuviškai? Ne todėl, kad JAV prezidento literatūrinis skonis turėtų didelę vertę. Tiesiog norėjau pažiūrėti, ar turime literatūrinę atsvarą rasistinei propagandai ir galimybę nuolat demonizuojamus kraštus pažinti per jų žmonių kūrybą, o ne žiniasklaidoje klykaujamus gąsdinimus apie aštriadančius lietuv… oj, musulmonus, arabus ir visus kitus labai įtartinus ir neįtikėtinai pavojingus tipažus.

Bibliotekų glūdumose

Paiešką vykdžiau naudodamasi elektroniniu Lietuvos bibliotekų katalogu „Libis“ pagal UDK (universaliosios dešimtainės klasifikacijos) kodus, kur, pvz., persų literatūra koduojama 821.222.1, o iranėnų – 821.22. Sąžiningumo dėlei pradėkime abėcėlės tvarka. Taigi, Iranas.

„Iraniečiai dievina poeziją. Sakoma, kad kiekvienas iranietis nors kartą gyvenime yra bandęs rašyti eilėraščius, – sako Irano rašytoja Nima Malek Mohamadi. – Irane įprasta girdėti prieš 600 ar 900 metų gyvenusių poetų eiles. Jos pasigirsta kasdieniuose pašnekesiuose, per televiziją bei radiją ir net politinėse kalbose.“

Džiugesys: Irano (Persijos) poezijos grandų aptinkame ir lietuviškai! XIV a. persų lyrikas Hāfizas vadinamas vienu iš septynių pasaulio literatūrinių stebuklų, jo kūrybą vertęs Johannas Wolfgangas von Goethe pasakė paprastai: „Hāfizui nėra lygių.“ Lietuviškai turime šio sufių poeto „Gazeles“ (vert. Linas Broga, „Vaga“, 1978 m.).

Man liūdna ir ilgu, kai tavęs nėra, – tariu.

Tavo liūdesys praeis, – aš išgirstu.

Šviesk man kaip mėnuo, – prašau, – ten aukštai!

Jei jis patekės, – tu man atsakai.

Hāfizas, „231 gazelė“*

Lietuvių kalba turime ir kito garsaus persų sufių poeto Rūmī, gyvenusio XIII a., eilių: jo „Meilės ir išminties knygą“ (vert. Eugenijus Ališanka, „Alma littera“, 2017 m.). Teigiama, kad, be kitų veikalų, Rūmī yra parašęs daugiau kaip 3 tūkst. meilės eilėraščių, o rašė jis daugiausia persiškai ir arabiškai.

Vėl atėjau, vėl atėjau, iš mylimojo sugrįžau,

Žvelk į mane, pažvelk į mane – iš ilgesio tau aš atėjau.

Rūmī *

Ir Rūmī, ir Hāfizas buvo giliai tikintys musulmonai, savo eilėmis skleidę grožį, meilę ir šviesą. Šiandien jų kūrinius patariama skaityti tiems, kam reikia atgaivos sielai, dvasiai ir širdžiai. Žodžiu, turbūt visiems.

Tačiau čia lietuvių skaitytojų pažintis su Irano poezija nesibaigia: turime tris XI a. Persijos matematiko, astronomo, fiziko ir poeto Omaro Khayyámo knygas: „Išminties taurė“ (vert. Linas Broga, „Vaga“, 1984 m.), „Ištikimoji naktis: Rytų meilės lyrika“ (vert. Linas Broga ir Mykolas Karčiauskas, 2001 m.) bei „Rubajatai“ (1972, 1998, 2002 m.).

Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai,

Po vieną mes visi išeisim iš čionai.

Paskui ateis kiti – ir vėl turės išeiti, –

Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

Omaras Khayyámas, „Rubajatai“

Dar turime pernai išleistą mūsų laikų poeto Alī Abdāllahī rinkinį „Sielos smailė lanke“ (vert. Austėja Merkevičiūtė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017 m.). Anot Vido Dusevičiaus, „skaitant šiuos eilėraščius pasmailėja ausys“.

Turime ir Irano prozos. „Rožių sodo žiedlapiai“ (vert. Algirdas Rondomanskis ir Mantas Paliukas, „Mijalba“, 2005 m. ) – tai XIII a. persų poeto Saadi trumpi pasakojimai bei pamokymai apie valdovus ir dvariškius, šventuosius ir dervišus, karvedžius ir vergus. Tokia kišeninio formato „išminties knygelė“. Taip pat – persų pasakos „Migdolo medis“ (vert. Alfonsas Zdanavičius, „Vaga“, 1982 m.). Iš šių laikų – rašytojo Kadero Abdolaho turtingos šeimos saga „Mečetės namai“ (vert. Birutė Mumėnaitė, „Baltos lankos“, 2010 m.) ir romanas apie nuo savo istorijos atkirstą žmogų „Mano tėvo užrašų knygelė“ (vert. Saulė Rygertaitė, „Baltos lankos“, 2011 m.). Prieš 30 metų pasitraukęs iš tėvynės rašytojas gavo politinį prieglobstį Nyderlanduose, kur pradėjo rašyti olandų kalba. Beje, 2013 m. K.Abdolahas svečiavosi Vilniaus knygų mugėje. Kitos tėvynėje nebegyvenančios Irano rašytojos Marinos Nemat autobiografinis romanas „Teherano kalinė“ (vert. Jovita Groblytė, „Baltos lankos“, 2011 m.) pasakoja apie šešiolikmetę Mariną, kuri įkalinama ir nuteisiama mirties bausme, bet yra išgelbėjama.

Žinoma, modernioji Irano literatūra gerokai platesnė ir įvairesnė, nei yra mums prieinama lietuviškai. Bene geriausia pažintį su ja pradėti (kol kas anglų kalba, nebent skaitote farsi) rinkiniais: noir žanro apsakymus „Tehran Noir“ ir Pasaulio rašytojų asociacijos (PEN) išleistą šiuolaikinės Irano literatūros antologiją „Keisti laikai, mano meile“ („Strange Times, My Dear“).

Toliau sąraše – Jemenas. Lietuviškai turime „Mano vardas Nudžud. Man 10 metų. Aš išsiskyrusi“ (vert. Jūratė Karazijaitė, „Vaga“, 2010 m.) – tai jemenietės Nujoud Ali istorija, kurią užrašė prancūzų žurnalistė Delphine Minoui. Priverstinai ištekinta vos dešimties, mergaitė kreipėsi į teismą ir bylą laimėjo – išsilaisvino nuo savo vyro; jį vadino pabaisa. Kita panašaus tipo knyga iš (beveik) Jemeno – tai Britanijoje užaugusios Zanos Muhsen pasakojimas „Parduotos: sukrečianti seserų istorija“ (vert. Lina Būgienė, „Alma littera“, 2014 m.), taip pat užrašytas su vakariečio Andrew Croftso pagalba. Tai istorija apie seseris, kurias, atvykusias į tėvų žemę, tėvas parduoda jaunikiams, kur jų laukia smurtas ir išnaudojimas.

Žinoma, Saudo Arabijos su JAV pagalba bombarduojamame Jemene, kur šiuo metu vyksta choleros protrūkis ir mažiausiai 18 mln. žmonių gresia karo sukeltas badas, literatūra nėra pirmenybinė sritis. Tačiau literatūros yra. Istoriškai poezija čia užima svarbesnę vietą nei proza, tačiau yra ir šios – kad ir, pvz., Wajdi al-Ahdal’io satyrinis-detektyvinis romanas „Žemė be jazmino“ („A Land Without Jasmine“), nagrinėjantis socialinius ryšius, korupciją ir primestus seksualinius suvaržymus.

Keliaujame toliau, tik nelabai toli pavyksta. Libijos literatūros lietuviškai nerandu nieko, tik 1956 m. serijoje „Afrikos šalys: geografinė informacija“ išleistą gidą, kuris nėra literatūra. Skaitantiesiems angliškai rekomenduoju dviejų Libijos rašytojų kūrybą, su kuria pati esu susipažinusi: tai Ibrahimo al-Konio odes dykumai ir Hishamo Mataro politinius-autobiografinius pasakojimus (pastarojo romanas „Vyrų šalyje“ („In The Country of Men“) buvo nominuotas garbingam Bukerio apdovanojimui). Primenu, kad ekonomiškai vieną stipriausių ir stabiliausių Afrikos žemyno valstybių Libiją sąjungininkai su JAV ir Britanija priešakyje sužlugdė dar 2011 m., apsimetinėdami „humanitarine intervencija“. Šiandien Libijoje siautėja neaišku kam pavaldžios ginkluotos grupuotės, o jos nafta sruvena kita kryptimi.

Toliau sąraše – karo niokojama Sirija. Apie ją lietuviškai galime sužinoti iš Mato Šalčiaus 1936 m. kelionės įspūdžių „Svečiuose pas 40 tautų“ ir Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio XVI a. rašytų „Kelionės į Jeruzalę“ dienoraščių.

Sirijos literatūrinė tradicija gili kaip ir visas šio krašto kultūrinis paveldas. Dar XIII a., kai didžioji dalis dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, Sirijoje kurptos ne tik poezijos, bet ir receptų knygos. O modernioji Sirijos literatūra – tai platus horizontas, nuspalvintas ir aušros žara, ir audrų liepsnomis, ir perkūno griausmu. Maryana Marrash savo kūryboje propagavo moterų teises ir tėvynėje atkūrė literatūrinių salonų tradiciją, kuri Sirijoje buvo populiari gerokai anksčiau, nei prigijo Europoje; romano arabų kalba tradicijos pionierius Hannas Minas rašė socialinio realizmo stiliumi, savo herojais pasirinkdamas paprastus Sirijos žmones; Ghada Samman savo knygose smerkia visuomenės konservatyvumą ir kovoja už moters laisvę; Khaledas Khalifas tyrinėja santykį tarp individo ir politinės sistemos bei kaip ši kankina žmogų; Salimas Barakatas į arabų literatūrą įvedė magiškąjį realizmą; Zakarias Tameras yra trumpos, kartais net labai trumpos, istorijos virtuozas; Adonis – garsiausias šių laikų arabų poetas. Ir daug daug kitų.

Įsimylėjėliai skaito savo žaizdas, tai mes jas parašėm

kaip kitą laikmetį, tada nupiešėm

savąjį laiką:

Mano veidas – vakaras, tavo blakstienos yra aušra.

Mūsų žingsniai yra kraujas ir ilgesys

visai kaip jų.

Adonis, „Meilės pradžia“

Na, ir Somalis, apie kurį lietuviškai neturime nieko, tik lietuvio kario Aivaro Pliatkaus užrašus „Misija: Somalis“ apie tai, kaip jis tarptautinės misijos metu saugojo užsienio laivus nuo Somalio piratų – svarbu paminėti, kad veiksmas vyksta prie paties Somalio krantų. Čia siūlau pasidomėti kolonijizmo politika, nelegalios ir per didelės užsieniečių industrinės žvejybos prie Afrikos krantų padariniais vietos gyventojams ir perskaityti istoriko Marcuso Redikerio parašytą piratų istoriją „Visų tautų niekšai“ („Villains of All Nations“). O iš šiuolaikinės Somalio prozos atsiversti Nuruddino Faraho „Jungtis“ („Links“) arba Nadifos Mohamed „Prarastų sielų sodas“ („The Orchard of Lost Souls“), eilėmis pasigėrėti kartu su Ali Jimale Ahmedo „Baimė yra karvė“ („Fear Is a Cow“) arba „Somalio poezijos antologija“ („The Anthology of Somali Poetry“).

„Blogio ašyje“ dar svečiavosi ir Irakas, Kuba ir Šiaurės Korėja. Irakas, žinoma, yra pirmojo pasaulyje literatūrinio kūrinio – šumerų epo apie Gilgamešą – tėvynė. Šiandien Iraką lietuviškai pažinti galime tik iš Parisoulos Lampsis knygoje „Nepavergtoji: Mano gyvenimas su Sadamu“ („Algarvė“, 2011 m.) atpasakotų sudėtingų ir aistringų jos santykių su Saddamu Husseinu. Tačiau Bagdadas ir visas Irakas nuo seno garsėjo savo meile knygoms. Šiandien Irako rašytojai Fadhilas al-Azzawis, Muhammadas Khudayyiras, Mahdis Issa al-Saqras, Saadis Youssefas, Sinanas Antoonas, Ahmedas Saadawis, Muhsinas al-Ramlis ir daugybė kitų tęsia ilgaamžes savo krašto literatūrinio pasakojimo tradicijas, jų kūriniai verčiami ir įvertinami tarptautiniais apdovanojimais. Keletas Kubos autorių kūrinių lietuviškai pasirodė sovietmečiu (Carloso Loveiros romanas „Chuanas Kreolas“ 1984 m., Miguelio Barneto „Maronas“ 1974 m. ir kt.), o po Nepriklausomybės turime bene tik Alinos Fernández „Alina. Fidelio Kastro dukters atsiminimus“ (vert. Jolita Paukštytė, „Tyto Alba“, 1999 m.). Su Šiaurės Korėja yra dar kitaip – sovietmečiu leistos knygos žymėtos be jokių šiaurių ir pietų, tik korėjiečių kūryba. O mūsų laikais turime Shino Dong-hyuko papasakotą ir Blaine’o Hardeno užrašytą „Pabėgimą iš lagerio Nr. 14“ (vert. Sigrida Rupšytė, „Eugrimas“, 2013 m.).

Beje, reikia paminėti, kad neretai literatūra verčiama ne tiesiogiai, o per trečią (dažniausiai – rusų arba anglų) kalbą. Toks būdas ypač mėgtas sovietmečiu, kai didžioji dalis pasaulinės literatūros į lietuvių kalbą buvo verčiama iš rusų kalbos. Tiesa, toks šiaip jau netikęs metodas turėjo ir teigiamų rezultatų – vaizdingą žodyną, nesišiaušiantį tekstą ir literatūros geografijos įvairovę, kurios šiandienos rinkoje trūksta.

Apskritai skaityti yra ką, bet kartu šis literatūrinis laukas yra labai ribotas ir, deja, dažnai atitinkantis politinių galingųjų mums peršamą pasaulio vaizdą. O puikios literatūros mūsų žemelėje yra daugybė, tad Lietuvos vertėjams ir leidėjams rinktis ir plėsti visų mūsų suvokimo horizontus tikrai yra iš ko.

Epilogas

Pragaras tuščias, visi velniai yra čia. Tik kas jie iš tikrųjų?

* Iš persų k. vertė Simona Šimkutė. Šaltinis: „Šiaurės Atėnai“

Būdraujančių piemenų miestelyje

Ala’ studija „ReSign“ (nuo angliškų žodžių Recycling Design – perdirbtas dizainas, taip pat „resign“ reiškia atsistatydinti iš užimamų pareigų) įkurta mieguisto, tykaus Beit Sahūro miestelio, įsikūrusio į rytus nuo Betliejaus, senamiestyje. Beit Sahūro pavadinimas arabiškai reiškia Budriųjų namus ir kilęs jis nuo šiose apylinkėse amžių amžiais akylai avis ganančių piemenų. Čia veikia ir nedidukė darykla, gaminanti „Piemenų“ prekės ženklo alų, o netoliese yra Piemenų laukas, kur, anot religinės legendos, angelas piemenėliams pranešęs apie Kristaus gimimą.

Piemenų likę ir šiandien, tačiau Beit Sahūrą Ala’ pasirinko ne dėl jų, o dėl tos ramybės ir glaudžios bendruomenės, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Miestelyje įgyvendinama ir daugiau pionieriškų kūrybinių idėjų, kurių nerasi kituose Palestinos miestuose, – pavyzdžiui, meno ir paveldo sėklų butikas, edukacinė kavinė su „Singer“ siuvimo mašinų interjeru ir kalnais knygų, dienos užimtumo centras jaunimui su proto negalia, šalia buvusio Izraelio karinio posto rudenį vyksta alternatyviosios muzikos festivalis. Pamenu, kažkas minėjo, kad Beit Sahūre gyvena drąsūs žmonės. Tai, žinoma, komplimentas.

Šių medžiagų galimybės milžiniškos, faktiškai begalinės, bėda tik, kad trūksta vizijos ir suvokimo, ką galima su jomis nuveikti.

Pirmąkart link žaliųjų idėjų Ala’ pasuko dar 2007 m., apsilankęs permakultūros kursuose. Permakultūra – darnus maistu ir energija apsirūpinančio žmogaus santykis su jį supančia gamta; kartu ir mokslas, ir gyvenimo filosofija. Ala’ sako, kad ji labai dera su upcyclingo idėjomis, nes tai procesas, kurio metu seni ar išmesti daiktai paverčiami kažkuo nauju ir naudingu. Tam tikra prasme upcyclingas žaliojoje vertybių skalėje yra aukščiau nei recycling (perdirbimas), nes pastarajam naudojama daug energijos, o upcyclingui užtenka kūrybiškumo. Prieš penkerius metus Ala’ metė darbą biure nuo 9 iki 17 val. ir visą savo laiką paskyrė būtent tokiai kūrybai. Iš santaupų ir crowdfunding kampanijos metu surinktų lėšų nusipirko įrankių ir pradėjo darbuotis. „Atliekų įvairovė didžiulė: plastikas, metalas, tekstilė, stiklas, mediena. Šių medžiagų galimybės milžiniškos, faktiškai begalinės, bėda tik, kad trūksta vizijos ir suvokimo, ką galima su jomis nuveikti, – sako Ala’. – Žmonės nesupranta, kad kažką pirkdami sumoka ir už pakuotę – butelį, maišelį, dėžutę. Jiems tai iškart šiukšlė. Atsibodo kėdė? Išmeta lauk. Suknelėje skylė? Lauk. Tačiau ir ta kėdė, ir suknelė juk dar gali būti sutaisyta ir naudojama toliau arba tapti kažkuo kitu, pavyzdžiui, lentyna ar daugkartinio naudojimo maišeliu. Juk žaliava yra žaliava, jai tereikia suteikti formą. Taip mąstydamas ir sukūriau „ReSign“ koncepciją: sena šakutė atsistatydino iš savo stalo įrankio pareigų ir tapo aksesuaru.“

Ala’ dirba ir su padėklais – iš jų konstruoja dėžes, lauko stalus, kėdes. Sako, kad dažnai padėklų mediena laikoma prasta, tačiau iš tiesų gali būti labai tvirta, nes skirta atlaikyti didelį krovinio svorį, karštį, lietų. Tad 70 proc. gamybos proceso jau nuveikta, bet mėtosi patvoriais! Butelių stiklas yra atsparesnis dūžiams nei tas, kuris fabrikuose naudojamas stiklinėms gaminti. Ant žemės nukritęs butelis gali sudužti arba ne, o stiklinė beveik garantuotai pavirs į šipulius. Todėl Ala’ savo stiklo pjovimo mašina iš vieno butelio pagamina dvi tvarias stiklines (vienos jų dugnu tampa pritvirtintas metalinis kamštelis), taip apeidamas brangų stiklo perdirbimo procesą ir sunaudodamas minimaliai energijos. „Upcyclingas yra kažkas tarp perdirbimo ir panaudojimo darsyk, – sako jis. – Be to, kūrybiškai pakeistas daiktas įgyja ir naują funkciją.“ Upcyclingo studija, anot jos šeimininko, yra ir vieta eksperimentams, kur kiekvienas gali klausti, mokytis ir bandyti. Svarbu, kad ne iš neturėjimo ką veikti, o tikrai tikint idėja.

Savo kūrinius Ala’ parduoda mugėse, festivaliuose, per amatų dienas. „Labiausiai man patinka stebėti žmonių reakcijas, būtent jos ir suteikia jėgų eiti pirmyn, – sako jis. – Jie sustoja, apžiūrinėja. Kai kuriems turiu paaiškinti, kad ši apyrankė kadaise buvo šaukštas, o kiti pamažu atpažįsta patys. Tą akimirką jų veidai visiškai pakinta, juos užvaldo šypsena. Apskritai atsiliepimai labai teigiami, žmonėms patinka, kad galima originaliai panaudoti daiktus, turėjusius bilietą į sąvartyną.“

Atliekos turi vertę

Jeruzalės taikomųjų tyrimų centro 2010 m. duomenimis, per dieną Beit Sahūre išmetama 0,9–1,2 kg šiukšlių per capita, iš viso – apie 13 tonų. Kasdien. Miestelio šiukšlės (maždaug pusė jų atkeliauja iš namų ūkių) atsiduria netoliese esančiame šiukšlyne, kur yra užkasamos arba deginamos. Didžioji jų dalis – organinės atliekos, t.y. maistas, popierius, kartonas. Okupacijos sąlygomis nesant rimtų atliekų perdirbimo gamyklų, rūšiavimas nėra nei kasdienis įprotis, nei populiari užstalės pokalbių tema. Tokiame kontekste Ala’ yra ne tik pionierius, bet ir drąsus optimistas. „Tikrai galime rasti sprendimų atliekoms tvarkyti, nes atliekos turi vertę. Prieš pasiekdamas parduotuves, vėliau – tavo šaldytuvo lentyną, butelis perėjo ilgą gamybos procesą, ir štai turi žaliavą – daiktą, kurį esi išmokytas laikyti šiukšle. Tačiau tereikia trupučio kūrybiškumo ir jis vėl tau tarnaus, išvengęs šiukšlyno. Tai savo veikla ir noriu įrodyti“, – sako Ala’.

Kaip žinome, ypač švaistūniškai gyvenama miestuose. „Keista: ateini į parduotuvę ir tau iškart į rankas įkrinta plastikinis maišelis. Perki jau supakuotą duoną, ją įdeda į dar vieną maišelį, – sako Ala’. – Kaime žmonės viską naudoja daugkart. Prieš keletą mėnesių vedžiau mokymus beduinų bendruomenei Hebrono kalvose. Paklausiau jaunuolio, ar ilgai naudoja plastikinį maišelį. Atsakė: „Tol, kol jame nieko nebegaliu nešti, kol visai suplyšta.“ O miestiečiai apsipirkę grįžta su 20 maišelių ir juos iškart išmeta. Toks ir skirtumas: poreikis.“

Ala’ užsibrėžė vieną dieną tapti zero waste (nulis atliekų) žmogumi, nes nori įrodyti, kad tai įmanoma. Sektinas pavyzdys, anot jo, yra miškas. „Niekas miško neravi ir neakėja ir, jei jam netrukdytume, jis apaugtų visus mūsų civilizacijos centrus, miestus, – sako Ala’. – Miškas nieko neišmeta. Tai labai gyva 24 valandas per parą aktyvi sistema, kurioje nėra atliekų, viskas kaip nors panaudojama. Tokie galime būti ir mes.“ Klausiu, ar, jo nuomone, tikrai tą sugebėtume, nes užtenka žvilgtelėti į jūrų, dirvožemio, oro taršos statistiką, ir atsakymas akivaizdus. „Mus stabdo tik mūsų pačių nenoras“, – atsako jis. Ir turbūt tingumas bei naivus, emociškai parankus realybės neigimas, pridedu aš.

Visa gyvybė žemėje adaptuojasi prie gamtos, tik mes darome atvirkščiai.

Ta proga įsipilame dar kavos ir toliau filosofuojame: kapitalistinėje sistemoje dirbame tam, kad padengtume savo pragyvenimo išlaidas. O kas, jei gyventume trečdaliais? Trečdalį savo laiko skirtume maistui užsiauginti, tiek pat ir ne daugiau – atidirbtume už pinigus (jų vis tiek reikia) ir galiausiai be streso ir užtektinai darytume tai, kas mums iš tiesų teikia džiaugsmo: skaitytume, rengtumėme žygius dviračiais, meistrautumėme… Ir nieko neišmestume: sugedo šaldytuvas? Kolega pataisys. Reikia drabužių? Kaimynas pasiūs. Tokios bendruomenės veiktų kaip miškas: jo viduje viskas cirkuliuoja ratu ir remiasi tarpusavio pagalba. Tačiau, primena Ala’, dabartinė sistema ne tam skirta: joje apdovanojama ne bendruomeninė dvasia, o asmeninė sėkmė, kuri matuojama brangių žaisliukų skaičiumi. „Prisitaikyti prie gamtos turime mes, o ne ji prie mūsų, – sako Ala’. – Visa gyvybė žemėje adaptuojasi prie gamtos, tik mes darome atvirkščiai. Galvojame, kad esame protingesni už visas kitas gyvūnų rūšis. Tačiau kartais man atrodo, kad iš tiesų per tūkstančius metų neišmokome kurti gyvenimo, tik ištobulinome savo sugebėjimą pradėti karą.“

Ne taip ar ne, o pabandykime

Ala’ tiki idėjų, gebėjimų ir žinių dalijimosi svarba. Jis nori sukurti specialius įrankius ir iliustruotus jų vartojimo vadovus, kad žmonės namuose patys galėtų užsiimti kūrybišku perdirbimu. „Problema prasideda tada, kai atliekos palieka namus: taip atsiranda tarša, plastiko salos vandenynuose, perpildyti sąvartynai, – sako jis. – Noriu, kad, kūrybiškai panaudodami tai, ką jau turime, taptume mažiau priklausomi nuo vartotojiškumo. Juk viskas susiję: kuo daugiau vartoji, tuo didesnius kalnus šiukšlių prigamini.“ Rengdamas mokymus vaikams ar kaimo bendruomenėse, Ala’ stengiasi panaudoti jau turimas, bet primirštas žinias. „Mano močiutė užvalkalus pagalvėms siūdavo iš nebenešiojamų drabužių, jas prikimšdavo smulkiai sukarpytų plastikinių maišelių gabalėlių. Šluostėms naudojo atraižas, lietaus vandenį rinko nuo dažų likusiuose kibiruose. Todėl mano darbas yra ne tik išmokyti konkrečių triukų, bet ir atverti vaizduotę. Kai tau ko nors reikia, ar svarstai tai pasigaminti pati, ar tiesiu taikiniu eini į parduotuvę?“ – klausia jis. Na, nemoku, tingiu, neturiu laiko… „Būtent. Ar miestietis investuotų savo laiką ir energiją išmokti iš buitinių atliekų pasigaminti vazonus sodinukams? O kaimo žmogus, pats sau užsiauginantis maisto, negali jų įpirkti, tad turi pasigaminti pats. Tačiau miestietis už tą pirkinį atiduoda savo laiką algai.“

Metęs gerai apmokamą darbą biure ir pradėjęs įgyvendinti savo upcyclingo vizijas, Ala’ sako jaučiąs esantis daug naudingesnis, nors piniginė ir gerokai tuštesnė. Pasikeitė ne tik jo kasdieniai įpročiai – anksčiau šiukšlių maišą iš namų išnešdavęs kas dvi dienas, dabar jį pripildyti užtrunka beveik dvi savaites, – bet ir požiūris bei emocinė būsena. „Kažkas yra pasakęs: kai tau moka algą, ją moka tam, kad negalvotum apie kita. Per šiuos metus su „ReSign“ įgavau daugiau atsakomybės už tai, ką gyvenime veikiu“, – sako jis. Palyginti su pačia pradžia, kai Ala’ pats save ribojo mintimis, kad „šitą sugebėsiu, o šito tai jau tikrai ne“, šiandien jis visai kitur, toli. „Viskas yra įmanoma. Ateina žmogus su idėja ir sako: „Ar galim tai įgyvendinti?“ Nesakau, taip ar ne. Sakau: pabandykim, – šypsosi Ala’. – Anksčiau, jei kas nepavykdavo, numesdavau: velnias, neišėjo. Dabar tokių žodžių mano žodyne nebėra. Jei galutinis rezultatas nėra tiksliai toks, kokio tikėtasi, juk ne bėda. Kartais jis net geresnis už pirminę idėją. Klaidų upcyclinge nebūna. Arba perdirbtas kūrinys atitinka tavo standartus, arba ne, bet jis nėra klaida. Nusipjauti staklėmis pirštą ar kitaip susižeisti – va tai būtų klaida.“

Arba blogai apskaičiuoti augalų poreikius ir staiga likti be daržovių – tai irgi būtų klaida. Ala’ savo namų kieme iš antrinių žaliavų pasistatė hidroponikos sistemą. Jo vertikaliuose soduose auga agurkai, pomidorai, salotos, braškės. Vienas tikslų ateičiai – sumeistrauti namų sąlygoms tinkamą biodujų aparatą, kuris maisto atliekas paverstų dujomis. „Žiauriai gera gyventi šia diena, čia ir dabar, bet dar geriau tai daryti jaučiant atsakomybę, – sako Ala’. – Praeitis niekur nedingo, ją prisimename, tačiau rytojų nulems tai, ką darome šiandien.“

– Trumpai ir grakščiai: kas yra forumo teatras?

– Forumo teatras – tai būdas aptarti svarbias, žemiškas aktualijas, įtraukiant auditoriją. Scenarijus rodomas improvizuotoje scenoje – tai gali būti tiesiog aikštelė, nebūtinai pakelta scena. Pagrindas turi būti vienodas – ir žiūrovai, ir aktoriai esame viename lygyje ir kalbame apie dalykus, kurie mums aktualūs. Senovės Graikijoje forumo aikštėje žmonės rinkdavosi diskutuoti, aptarti aktualijų.

– Bet juk forumo teatras atsirado ne senovės Graikijoje?

– Idealiai tiko pavadinimas! Forumo teatrą pradėjo A.Boalas Brazilijoje XX a. septintajame dešimtmetyje. Jį tėvai išsiuntė į JAV baigti inžinerijos mokslų, grįžti į Braziliją ir gyventi pasiturinčiai, nes šalyje trūko inžinierių. Tačiau universitete jis susipažino su teatru. Tad grįžęs tėveliams padovanojo diplomą ir išėjo dirbti į teatrą. Pradėjo sėkmingą karjerą San Paulo Arenos teatre. Statė spektaklius, kurie tų laikų Brazilijoje buvo naujovė: aktoriai vaidmenis ruošė remdamiesi Konstantino Stanislavskio metodika. Kas tai yra? Tarkim, dabar scenoje esu 48-erių metų išsiskyrusi, nuo stiprių narkotikų priklausoma moteris. Pagal K.Stanislavskio mokymą, aš kaip aktorė turiu būti susikūrusi savo gyvenimo istoriją nuo pat gimimo, kad būtų man aišku, kodėl būtent taip vaikštau, būtent tai vartoju, kodėl nesugebėjau išsaugoti šeimos ir t.t. Į vaidmenį reikia pasinerti labai giliai, o paskui laukia nelengvas išėjimas, nes vaidmuo tampa lygiagrečiu tavo gyvenimu. K.Stanislavskio teatre galioja ketvirtosios sienos nuostata: trys scenos sienos ir avanscena, t.y. atvira erdvė tarp scenos ir žiūrovų, kuri čia tampa ketvirtąja siena. Aktoriai scenoje gyvena savo gyvenimą ir apsimeta, kad jų niekas nemato. O žiūrovai savo ruožtu apsimeta, kad žiūri pro rakto skylutę. Jie veiksme nedalyvauja, nedaro jokios įtakos tam, ką mato. Paskui paploja – arba ne – ir išsiskirsto.

Kai pamatai, kad situacija gali būti sprendžiama bent trimis būdais, atsiveria mąstymas. Kritiniam mąstymui tai tiesiog dovana.

A.Boalas šią veiklą vykdė sėkmingai, bet jautė, kad kažkas, ką jis įvardija katarsiu – jausmas, išgyvenimas – turėtų vykti vienu metu ir aktoriams, ir auditorijai. K.Stanislavskio teatre aktoriai turi savas emocines aukštumas, žiūrovams kažkas rezonuoja – vienam vieno personažo tema, kitam kuri nors situacija, bet vienu metu ore pakimbančios bendrumo emocijos nėra, arba ji ne tokia intensyvi. A.Boalas ieškojo būdų, kaip katarsį, emocinį tašką vienu metu pagautų tiek esantieji scenoje, tiek sėdintieji salėje. Yra įvairių istorijų, kaip atsirado forumo teatras. Papasakosiu tą, ant kurios dažniausiai užsiraunu. Veiksmas vyksta Brazilijoje. Dažnai spektaklio metu režisierius viską stebi salės gale, paskui aktoriams duoda pastabas. Spektaklis baigiasi, plojimai, reikėtų skirstytis, staiga viena žiūrovė pašoka: „Nesąmonė! Šitaip būti negali! Ne taip turėjo baigtis!“ Čia A.Boalo galvoje suskamba varpelis. Jis paprašo uždegti salėje šviesą ir sako: „Ponia, o tai kaip turėjo būti?“ Ponia buvo gero temperamento ir paaiškino, kad jis niekaip negalėjo pasilikti su ja, šita negalėjo likti nenubausta, o šitas taip nebūtų pasakęs. O tai kaip turėjo būti? Tada ponia užlipa ant scenos ir parodo, kaip, jos manymu, viskas turėjo suktis. Tai esą ir buvęs tas kabliukas: žiūrovas gali ir turi teisę daryti įtaką scenarijui, jei jam atrodo, kad scenoje reikalai susiklostė neteisingai.

A.Boalas daug eksperimentavo. Garsi jo frazė: „Forumo teatras yra erdvė, kurioje vaidinti gali visi, net ir aktoriai.“ Oksimoronas, bet šventa tiesa. Paprastai aktoriai mokomi suvaidinti sukurtą personažą, bet šiuo atveju reikia ne personažą kurti, o būti paslankiam ir išgirsti pasiūlymus, neįsikibti į tą vienintelį kelią, kurį kelis mėnesius repetavai. Tobulų aktorinių gebėjimų neužtenka, todėl ne kiekvienas puikus aktorius gali, nori ir sutinka viduryje spektaklio, mediatoriui tarus „stop“, išeiti iš vaidmens, pasikalbėti su auditorija ir sugrįžti atgal. Tai esminis skirtumas tarp K.Stanislavskio ir A.Boalo. Tiesa, tarp jų dar buvo Bertoldas Brechtas. Jo pjesėse buvo tam tikri zongai, kai aktoriai atlieka savo vaidmenis, staiga paima instrumentą ir padainuoja dainą žiūrėdami žiūrovams į akis. A.Boalas su pagarba atsiliepė ir apie K.Stanislavskį, ir apie edukatorių Paulo Freire. Forumo teatre išties yra mini edukacinis momentas.

– Kokių būna forumo teatrų?

– Pasak A.Boalo, forumo teatras yra apie tai, ką šiuo metu šioje vietoje susirinkę žmonės mąsto ir kuo tiki. Yra du pagrindiniai forumo teatro variantai. Vienas – daroma pasirinktos temos analizė, rašomas scenarijus, aktoriai parepetuoja ir turi paruošę pagrindinę liniją. Pasirodymo metu tris kartus stabdomas veiksmas, klausiama žiūrovų patarimų, kaip toje situacijoje elgtis kiekvienam aktoriui, tada finalas. Kitas variantas – dirbama su grupe pusdienį ar visą dieną, per diskusijas išgryninama, kas jiems aktualu. Tada tie žmonės, nebūtinai turėję aktorinį pasirengimą, sukuria scenelę, kuri leistų žmonėms padėti susivokti ir išsispręsti aktualią problemą.

Forumo teatro variantų yra ir daugiau, bet bazė yra A.Boalas ir jo bendravimas su auditorija. O kiti – labai panašūs. Playback teatre yra aktorių trupė ir šalia jos būtinai – profesionali muzikinė grupė. Yra žiūrovai bei „dirigentas“ – tarpininkas tarp žiūrovų ir aktorių. Aptariama aktuali, gyvenimiška situacija, pvz., įvyko kivirčas prekybos centro kasoje. Aktoriai išsiaiškina detales ir kartu su improvizuojančiu muzikiniu bandu sukuria estetinį vaizdelį. Nenueinama į labai aukštą meninį lygį, bet situacija estetizuojama, suvaidinama ir tada kalbama: kas galėjo būti kitaip, geriau? Gal nereikėjo griebti to apelsino? Čia prasideda playback: situacija suvaidinama darkart remiantis žiūrovų patarimais, pvz.: „Negriebk apelsino ir nespirk į koją.“ Tada vėl aptarimas: ar gerai, kaip galėtų būti geriau? Perkalbama su auditorija ir darkart playback.

Proceso drama – darbas su grupe. Formatas, kuriame tu turi to think, to do, to act. Gilinimasis į istoriją su interakcijomis, aptarimu, pasiūlymų įvairove. Kai pamatai, kad situacija gali būti sprendžiama bent trimis būdais, atsiveria mąstymas. Kritiniam mąstymui tai tiesiog dovana. Man labai patinka proceso drama, kurioje remiamasi kokiu nors kūriniu, pvz., gabaliuku iš „Karaliaus Lyro“ ar kokios tautos pasaka. Žmogus, atėjęs vesti proceso dramos, aptariamai temai turi parengęs scenarijų ir apšilimo žaidimus. Tada pradedama pasakoti istorija ar skaitomas tekstas ir, užkliuvus už dileminės vietos, įvairiais būdais įtraukiama auditorija: diskusija dviese, darbas grupėmis, užduotis kažką suvaidinti ar sustatyti fotografiją. Tai rezonuoja su emociniu išprusimu, gebėjimu perskaityti kito žmogaus būseną – o tai pagrindų pagrindas. Yra daug nuostabių teatrinių būdų, padedančių tai suvokti. Vaidybiniai dalykai įtraukia, patraukia, žmonėms jie įdomūs ir, kokia laimė, dar nėra nuvalkioti. Iš to žmonės gali išspausti daug naudos, suprasti, kad mūsų baimė ar drąsa kažką pasakyti keičia situaciją.

– Ar aktoriams, dalyvaujantiems forumo teatre, reikia nugalėti savo profesinį ego?

– Vienareikšmiškai. Forumo teatro mediatorius – tarpininkas tarp aktorių ir žiūrovų, vadinamas džokeriu – turi užtikrinti balansą ir energijos pasiskirstymą. O aktoriai turi pereiti per savo ego: staiga turiu suvaidinti kito žmogaus pasiūlymą, tarsi manasis kelias, prie kurio dirbau, yra, sorry, ne visai geras. Tačiau lyginti, kuriame teatre aktoriams sunkiau ar lengviau, manau, neteisinga.

– Vietos po saule užteks visiems.

– Absoliučiai. Kiek darbo reikia estetiniam teatrui, tiems nuostabiems pastatymams, kurie žavi ir lieka atmintyje! Forumo teatras yra kaip gera kino dokumentika. Tačiau visad pabrėžiama, kad estetikos scenos erdvėje, kuri atrodo labai žemiška, žmogiška ir vaidinama situacija labai reali – tarkim, kaip išspręsti patyčių problemą, – turi likti maksimaliai.

– Kuo forumo teatras įdomus jums?

– Apie taikomuosius teatro metodus išgirdau prieš maždaug keturiolika metų. Tuo metu žinios apie forumo teatrą Lietuvoje buvo kuklios, sklandė gandai apie knygą anglų kalba, kurią galima pasiekti. Tačiau vienas tekstas, kad ir koks puikus, – dar ne pavasaris, reikia platesnio konteksto. Mano pažintis prasidėjo nuo proceso dramos, kurios mokytis važiavau į Suomiją. Atradau žmogų, kuris Helsinkio teatro akademijoje kuravo trejų metų mokymus apie taikomuosius teatro metodus. Taip mano gyvenime atsirado proceso drama, po truputį daugėjo literatūros ir prieigos, pradėjus keliauti – ir žmonių, kurie dirba įvairiuose kontekstuose: bendruomenėse, su mokinukais ar ypač sunkiais paaugliais. Tikslinių grupių įvairovė didžiulė, yra daugybė žmonių, kurie tam dedikuoja savo laiką ir energiją, skiria gyvenimą. Nes šie teatro dalykai – proceso drama, forumo teatras, playback teatras – tikrai veikia. Veikia čia ir dabar. Tai sakau su visa pagarba estetiniam teatrui, kuris, žinoma, irgi žmones veikia, bet visai kitu lygiu ir kitomis bangomis.

– Ar kartais neatrodo, kad pas mus žmonės kažkaip bijo, kuklinasi dalyvauti?

– Kai padarai gerai, poveikis yra. Darbui su taikomaisiais teatro metodais labai svarbu, kad žmogus jaustųsi saugus. Teisingai emociškai užkabliuotas jis supras, kad į sceną varu niekas nevaro. Aktoriams bendraujant su publika svarbu užduoti tinkamą toną, tada žmonės išsijudina. Po pasirodymo klausiu, kiek žiūrovų scenoje matė savo pasiūlymą – žodinį arba kūno kalbos; paprastai būna apie 80 proc., jei ne daugiau. Gal skamba pretenzingai, tačiau tai – tarsi pagalba pilietinei visuomenei: žmogus patiki, kad jis irgi skaitosi. Nes pas mus juk paprastas žmogus, regis, niekam nerūpi. O jei dar jo pasiūlymas padėjo pozityviai išspręsti problemą, tai suteikia pasitikėjimo. 

Svetur nuo mokyklos laikų populiarūs, tarkim, debatų klubai. Toks įdirbis duoda vaisių, o mes turime sisteminių bėdų. O juk mokykla yra nuostabus poligonas! Pavyzdžiui, gerai pasirengę teatro mokytojai gali kartą per mėnesį išbandyti forumo teatrą – jeigu neatsiranda direktorius ir jo įsakymas: „Kad man per teatro pamoką pastatytum vieną kalėdinį spektaklį ir vieną Paskutinį skambutį!“ Tada – „viso gero“ taikomiesiems metodams ir štai mes kuriame parodomąjį grožį.

Amžinos bėdos dėl egzaminų, pailginti mokslo metai… Mes tiek daug apsimetame, kad kažką darome, ir tai į gera, nors dažnai neturime žalio supratimo, kam visa tai. O gal kažkam tiesiog nereikia, kad inovacijos pasiektų mokyklas, kad mokiniai kritiškai mąstytų? Nes taip paprasčiau.

– Ką dar mums gali duoti forumo teatras?

– A.Boalas sakė, kad forumo teatras – ne revoliucija, o revoliucijos repeticija. Tu parepetuoji savo ėjimus, o repeticijos rodo socialinio pokyčio galimybę: jei šiam žmogui pasakysiu savo tiesą būtent tais žodžiais, kuriuos jis pajėgus išgirsti, tai galbūt kažkas ir paeis, kitu atveju jis tik užsiblokuos ir bus visi durniai, o aš vienas protingas, bet nelaimingas.

Savęs suvokimas veikia, jei žmogus sugeba pareflektuoti – to mums dar reikia mokytis. Aiškiai pamatai, kokią kliurkelytę – arba didelę kliurką – toje situacijoje padarei, kitąkart gali elgtis kitaip. Tai tarsi nemokami psichologinės pagalbos kursai, kad žmogus pasižiūrėtų į save veidrodyje, kartais labai kreivame. Nė vienas taikomasis teatro metodas savęs nepozicionuoja kaip terapijos, nors galiu teigti, kad tai yra terapija su linksma savikritika.

Taikomieji teatro metodai turi ilgalaikį poveikį. Forma patraukli ir turinys gilus. Jiems tikrai galėtų atsirasti erdvės mokyklose su gerais specialistais. Kalbant apie švietimo formato pokyčius, forumo teatras yra tiesus kelias jį keisti ir kalbėti apie esminius dalykus, nes viena yra paskaityti situaciją, visai kas kita – pamatyti realiai arba gauti 5 minutes ošiančio medžio vaidmenį. Potyris dramatiškai kitaip veikia žmogų. Ir net jei iš to negims trijų dalių spektaklis su gėlėmis aktoriams, esu tikra, kad to nepamatuojamo, nematomo poveikio bus labai daug.

„Šis projektas paremtas mano asmenine istorija, kurią svarbu pasakoti ir dalytis. Viena yra parašyti ką nors feisbuke – tai pamatys kelios dešimtys žmonių, ir viskas. Visai kas kita – sukurti kažką daugiau, o tam formų yra daugybė, – sako Austėja. – Dirbti buvo sudėtinga, nes ir tema man artima, ir rezultatas turi būti paveikus, juk į jį žmonės turės reaguoti. Kalbėti apie organų donorystę norėjau nebanalia, neatstumiančia forma, kuri patrauktų akį – be jokių baltų chalatų, kraujo ir adatų.“

Vilniaus dailės akademijos Dizaino studijų magistrantės Austėjos baigiamasis darbas, pavadintas „Planas B“, kviečia kiekvieną mūsų pagalvoti apie savo pomirtinę valią, t.y. galimybę po mirties padovanoti savo organus / audinius tiems, kuriems jie pravers labiau nei jau iškeliavusiesiems anapilin. Žmogaus širdį, plaučius, inkstus estetiškai vaizduojantys dizaino objektai klausia: esame visad pasirengę gauti, tačiau ar esame pasirengę duoti?

„Vidutiniškai širdies donoro Lietuvoje laukiama dvejus metus. Tėtis pralaukė daugiau nei dvejus su puse, – pasakoja Austėja. – 2016-ųjų lapkritį atsigulė į ligoninę, jo būklė vis prastėjo. Gydytojai sakė, kad gruodį atsiranda daugiausia donorų. Laukėme gruodžio. Bet tėčio širdis buvo per silpna, nebepajėgė plakti. Jis mirė gruodžio pradžioje. Dar jam ištikram komos anyta pasakojo, kaip jos kolegė atsisveikino su savo vyru ir jai buvo galimybė paaukoti jo organus, bet ji nesutiko. Jos vyrui buvo tiek pat metų, kiek ir mano tėčiui. Koks sutapimas! O jeigu ji būtų žinojusi?.. Nieko nekaltinu, gal tai net nebūtų buvęs mano tėčiui mediciniškai tinkamas donoras, tačiau ši istorija man labai įstrigo. Galbūt turėjau ją išgirsti, kad suvokčiau, kaip viskas arti – visos galimybės ir negalimybės.“

10 procentų

Po bakalauro studijų dirbusi grafikos dizainere reklamos agentūroje, Austėja sako pavargusi nuo kompiuterio ir vektorinių failų: norėjosi materijos, kurti tai, ką galima pačiupinėti. Paveikė ir pavyzdžiai iš aplinkos: kurso draugė kūrė kompostuojamus dubenėlius iš perdirbtų medžiagų, gyveno pagal zero waste (gyvensenos be atliekų) principus. „Pamaniau: kaip faina! Aš irgi noriu! Norėjau atrasti tai, kas man įdomu, nes mačiau tokio dizaino vertę ir prasmę, – sako Austėja. – Įstojusi į magistrantūrą planavau kurti kažką susijusio su ekologija, iš serijos „Tausokime gamtą“. Tačiau praėjus mėnesiui nuo įstojimo įvyko ta nelaimė – tėtį paguldė į ligoninę ir gydytojai pasakė: „Nepaleisime, kol negaus širdies donoro.“ Tuo metu mūsų katedros vedėjas Juozas Brundza eksperimentinio dizaino laboratorijoje davė užduotį perskaityti bet kokią knygą ir ją materializuoti. Pasirinkau 1971 m. išleistą Victoro Papaneko „Design for the Real World“ – knygą apie tai, kaip kurti žmonėms. Joje teigiama, kad dizaineriai 10 proc. savo laiko turi skirti ne komerciniams užsakymams, o pasauliui. Pavyzdžiui, jei dirbi dešimt metų, tai iš jų vienus paskiri geriems darbams. Kaip tai padaryti – sprendi pats, priklausomai nuo to, kur randi prasmę ir gali į gera pakeisti žmonių gyvenimus.“

O už akademijos sienų tuo metu vyko laukimas, artėjo gruodis. Tačiau nei gyvenimo, nei mirties nepaspartinsi, tai nutinka tada, kai nutinka. Bet galbūt, jei visi žinos, gal atsitiktinai netoliese žmogus ims ir sutiks paaukoti savo širdį, gal taip sutaps?.. Čia pažįstamas medikas, būsimasis chirurgas atsargiai primena: „Austėja, bet juk tam, kad atsirastų širdies donoras tavo tėčiui, kažkas turi mirti.“ Taip, ji tai žino ir supranta, tačiau apėmęs bejėgiškumas, kai niekuo negali artimam žmogui padėti, ir kartu viltis, kad viskas galų gale bus gerai, stumia imtis kažkokių veiksmų. Austėja tarė dėstytojui: „Juozai, darysiu dizaino projektą šia tema.“ Taip gimė „Planas B“.

Vienas „Plano B“ objektų yra gipsinė dėžutė, į kurią išliejama konkretaus vidaus organo forma – neužpildyta erdvė, laukianti, kol bus pilna. „Dizaino koncepcijos atžvilgiu šis negatyvas intriguoja, nes išreiškia buvimą, pėdsaką, bet kartu ir trūkumą – regis, čia kažką reikia įdėti“, – sako Austėja. Šalia – tie patys organai, tik lieti iš metalo, reprezentuoja pozityvą, trūkumo priešingybę, t.y. buvimą, egzistavimą. Abu kartu jie sukuria naują darinį ir taip aktualizuoja, išryškina problemą. „Čia tie mano 10 proc., – sako Austėja. – Šiuo projektu galiu siekti pokyčių visuomenėje. Nors nežinau, ar ką pakeičiau, tačiau tas siekis užpildo tikslą, suteikia motyvacijos. Patirtis labai artima, o tema jautri. Ir dėstytojai klausė: „Viskas labai gražu, bet kas toliau su šiuo projektu?“ Tikiu, kad galima padaryti daug, nes judu pirmyn vedama gilesnio, prasmingesnio tikslo – kad visuomenė žinotų apie organų donorystę ir jai pritartų.“

Numanau, kad sutinki

Lietuvoje pagrindiniai transplantuojami organai yra kepenys, plaučiai, inkstai, akies ragena ir širdis. Per metus šalyje atliekama apie 200 organų transplantacijų. Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) duomenimis, šiuo metu organų transplantacijos šalyje laukia 167 žmonės, dalis jų – vaikai. Oficialiai savo sutikimą, kad po mirties jų organai būtų panaudoti transplantacijai, 2018 m. liepą yra išreiškę 27 260 Lietuvos piliečių, dauguma jų – 18–30 metų. Vyriausiam Donoro kortelės turėtojui yra 84-eri metai. Daugiausia potencialių donorų yra Vilniaus apskrityje. Kiek daugiau nei 100 asmenų yra oficialiai išreiškę savo valią, kad po mirties jų organai ar audiniai negali būti panaudoti transplantacijai. Nesulaukę organo kasmet miršta 15–20 žmonių.

Lietuvoje galioja vadinamasis išreikšto sutikimo modelis, kai asmuo turi pats imtis iniciatyvos ir nurodyti, kad pageidauja po mirties savo organus padovanoti kitiems. Jeigu žmogus neišreiškia savo valios būdamas gyvas, jam mirus sprendimą dėl donorystės priima šeimos nariai. Donoro kortelę galima užpildyti internetu arba raštu sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat – savoje aplinkoje, dalyvaujant medikui ar kitam įgaliotam asmeniui. Kitur galioja numanomo sutikimo sistema, t.y. organų donorais automatiškai laikomi visi piliečiai, nebent jie atskirai išreiškia savo nesutikimą. Tiesa, kai kur artimųjų nuomonė dėl donorystės laikoma svarbesne nei paties žmogaus valia. O, pavyzdžiui, Austrijoje ar Singapūre asmens valios dėl donorystės po jo mirties pakeisti negali net ir jo šeimos nariai. Esant tokiai sistemai, nebelieka didžiulės pilkos masės, niekaip neišreiškusios savo pozicijos šiuo klausimu.

Perėjimui prie naujo modelio būtinas visuomenės pritarimas. „Keliaujanti „Plano B“ paroda galėtų būti įrankis kelti diskusijoms apie organų donorystę, – sako Austėja. – Šioje srityje būtini teisiniai dalykai, valstybės finansavimas, geri medikai ir aparatūra bei visuomenės nuomonė, kurią savo projektu ir paliečiu. Dabar visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad didelė dalis gyventojų – apie 60 proc. – organų donorystei pritaria, tačiau donorų trūksta. Kraujo donorystė jau yra natūralu, kai kuriems tai kaip metinė duoklė. Su organų donoryste galėtų būti taip pat: kartą pasirašei ir užmiršai.“

Anot NTB, viena dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kodėl mirusio artimojo organus donorystei aukoti atsisakoma, yra ta, kad apie tai nebuvo kalbėta ir mirusiojo valia nežinoma. Taip pat gajos įvairios baimės: „jei pasirašysiu tapti donoru, mane pagrobs ir nudobs“ arba „jei susirgsiu, ligoninėje manęs negydys“ ir pan. Tačiau yra ir kiti, gilesni, filosofiniai lygiai, egzistuojantys arčiau pasąmonės, – žmogaus tapatinimas su jo kūnu net ir jam išėjus. Jie verčia kelti klausimą: kai smegenys (ir siela, jei ja tiki) nebe čia, ar nykstantis ir į dulkes virstantis kūnas vis dar esu aš? Ir kuo tas kūnas man dar gali padėti? Su tuo susijęs ir mirusiojo artimųjų išgyvenamas skausmas, tarsi padovanojus organus bus pažeistas kūno vientisumas. „Praradęs artimąjį žmogus ir taip jau kenčia, o čia iš jo dar kažko prašo, nori atimti. Daugeliui tai nepriimtina: kaip galima iš man brangaus žmogaus išimti jo kūno dalį? – svarsto Austėja. – Galbūt dėl to ir laidojant stengiamasi mirusįjį visaip pagražinti, o vėliau stebimasi, kodėl karste jis visai nepanašus į save. Bet juk tai natūralu, mirtis žmogų keičia. Jis nebegali būti toks pat, koks buvo gyvas, – jo čia nebėra. O mes per tėčio laidotuves šventėme jo gyvenimą. Džiaugiausi, kad jis buvo nuostabus žmogus.“

Su draugais sodyboje

Dailės akademijoje visuomenei pristatant „Planą B“, daugiausia reakcijų Austėja sulaukė per Kultūros naktį, kai Vilniaus gatvės patvino žmonėmis. Pokalbį jie dažnai pradėdavo klausimais apie naudotas medžiagas ir techniką, čiupinėjo kraujagyslių išvagotą širdies modelį, tik tada pereidavo prie pačios donorystės: kiek šalyje transplantuojama organų, kiek žmonių jų laukia, ar tikrai persodinami ir plaučiai? „Supratau, kad kartais ir savo organų gerai nepažįstame, – sako Austėja. – Štai žiūri žmogus į gipsinius plaučius ir klausia: „Kas čia? Kepenys?“ Žavu supažindinti, kaip jie iš tiesų atrodo. Matyt, esame išsiugdę atmestinę reakciją į atskiromis dalimis sudarkytą kūną. Dizaino priemonės yra tinkama forma tai pateikti estetiškai, intriguojančiai.“ Paveiki buvo ir parodos pozityvo-negatyvo idėja. Austėja paaiškina: „Ši koncepcija perteikia patiriamus donorystės ir transplantacijos etapus. Pirmiausia svarbu suprasti laukimą: yra žmonių, kurie laukia. Tada yra mirtis žmogaus, kuris taps donoru, – tai neatsiejama. Ir paskiausiai yra sutikimas, organo dovanojimas. Tad yra tie, kurie laukia, ir tie, kurie duoda. Pozityvas / negatyvas atskleidžia temos kontroversiškumą: vienu metu tai yra ir didelis džiaugsmas, ir daug liūdesio, kančios, netekties.“

Šiandien Austėjai mirties ir organų transplantacijos procesai atrodo visiškai natūralūs. „Nors visi žinome, kad vieną dieną mirsime, kai kurie šio fakto nenori priimti. Manau, dažnai jie bijo ne savo mirties, o kaip tai paveiks jų artimuosius. Knygoje „Vakarų požiūris į mirtį nuo viduramžių iki šių dienų“ prancūzų istorikas Philippe’as Ariès rašo, kad gyvename „uždraustos mirties“ laikotarpiu: apie ją vengiama kalbėti, vaikai į laidotuves nevedami, žmogui mirus, apie tai pranešama pašnibždomis, verkti privalai tik vienumoje. Galbūt mirtis dabar suvokiama ne taip natūraliai, kaip anksčiau. Turbūt tai vienas etapų, kuriuos reikia praeiti.“

Per pristatymą Dailės akademijoje buvo galima užpildyti Donoro kortelę, taip tarsi dalyvaujant kūrybinio proceso tąsoje. Taip dizaino objektai įgavo naują vertę, nes privertė permąstyti savo vertybes ir priimti konkretų sprendimą, vienokį ar kitokį. Vieni pasirašė, kiti ne, treti kortelę pasiėmė su savimi. O praėjusią vasarą su draugais susirinkus sodyboje atvažiavo tas pats būsimasis chirurgas Vytautas. Sako man: „Visur su savimi vežiojuosi donorystės lapelius, ir dabar turiu. Pasakyk visiems.“ Ištaikiau progą vakare prie laužo: „Visi turbūt jau žinote mano istoriją. Jeigu tarp jūsų yra norinčių pasirašyti sutikimą dėl organų donorystės, galime tai įgyvendinti čia ir dabar.“ Kai kurie seniai norėjo tai padaryti, jiems tik reikėjo sukurti progą. Tarp savų žymiai jaukiau nei vienam vakare prie kompiuterio, prisigalvojant nebūtų dalykų.“

„Planas B“ Austėjai padėjo susitaikyti su tėčio mirtimi, įprasminti save netekties akivaizdoje. „Jei nieko nedarytum, viduje kamuotų gumulas. O taip viską paleidžiu plačiai ir atvirai, – sako ji. – Šie studijų metai man buvo labai sunkūs, nes kovoti reikėjo ne tik su kūrybinėmis kliūtimis, bet ir su vidiniais išgyvenimais. Tačiau tai man padėjo užaugti, davė brandos. Tokiuose darbuose matau daugiau prasmės, nei sukurti dar vieną kėdę ar kokį gražų komercinį objektą. Kiekvienas naujas kūrinys turi ką nors pranešti, skleisti. Jau seniai nebereikia dar vieno naujesnio dizaino objekto vien tam, kad jis būtų. Dizainas juk yra viena priemonių problemoms spręsti. Noriu, kad ši paroda keliautų po Lietuvą, ypač po mažesnius miestelius. Manau, ji ypač tiktų bibliotekos aplinkoje, juk ja siekiu skleisti žinią, informuoti, komunikuoti tam tikrą žinutę.“

„Planas B“ siekia padėti kalbėtis: „Jei artimieji žinos apie tavo sprendimą, gal ir patys kitaip pasielgs tam tikru momentu. Pranešus apie nelaimę, patiriant šoką, svarbus tas sąmonės pokytis, kai žmogus donorystę ima suvokti ne „iš manęs nori atimti dar daugiau, nei jau netekau“, o kaip galimybę savo nelaime padėti kitiems. Tai ir yra didžiausias siekis: kad organo dovanojimą žmonės laikytų privilegija, labai reta galimybe, kuria gali pasinaudoti. Tai tampa didinga, nes dalijiesi su kitais. Kai suvoki, kad ne tik mano netektis yra svarbi: man priėmus tam tikrą sprendimą kiti gali taip pat netekti. O juk kažką gali išgelbėti.“

Atsiskleiskite dabar!

– Ar manai, kad šiandienos pasaulyje romų menas reikalingas?

– Manau, kad apskritai visas menas yra reikalingas!

Dialogas vyksta interaktyvaus spektaklio – pokalbių šou „Hilton 437“ scenoje, kur ant lovos išsitiesusią Delaine Le Bas kalbina aktorius, režisierius, visuomenininkas Hamze Bytyçi. Jie – bienalės organizatoriai, o jos metu Berlyno Maksimo Gorkio teatras kelioms dienoms tapo romų menininkų iš skirtingų Europos šalių kūrybine platforma. Be queer performansų, čia vyko ir Delaine bei jos vyro Damiano kūrybos darbų retrospektyva „Čigonžemė“ (angl. „Gypsyland“). „To niekad anksčiau nebuvo. Gali niekad ir nebebūti“, – apie bienalę sako Hamze.

Anot organizatorių, romų bienalės idėja geba persikūnyti, keistis laike ir prisitaikyti prie konkrečios vietos, kurioje vyksta. Nepastovi kaip ir pats gyvenimas, ji kviečia apmąstyti naujus veikimo būdus, kurie pakeistų įprastuosius. Ji klausia: kur, kam priklausai tu? Ir ar egzistuoja kitokie, laisva valia pasirenkami, kūrybiški būdai savo tapatybėms apibrėžti? „Išryškindami rasizmo, seksizmo ir homofobijos sankirtą parodome, kad priešiškumo kitokiems ribos yra lengvai stumdomos – ir kad tam tikru momentu kiekvienas iš mūsų priklauso kokiai nors mažumai, – sako bienalės organizatoriai. – Užtat visų tipų mažumas raginame: ATSISKLEISKITE DABAR! Solidarizuokitės vieni su kitais!“

„Bienalė skirta Damianui Le Basui pagerbti – romų Dada meno tėvui ir savotiškam romų Andy Warholai, – sako Hamze, kai susitinkame kitą dieną po pasirodymo. – Jis tikėjo vienybe ir solidarumu.“ Šios bienalės koncepciją sugalvojo būtent Damianas, su Delaine 2007-aisiais Venecijos bienalėje pristatęs pirmąjį Romų paviljoną. Tačiau praėjus porai savaičių po to, kai sužinojo, kad finansavimas renginiui patvirtintas, menininkas netikėtai mirė. Jam buvo 54-eri. „Turėjome mažai laiko pasiruošti, kartu bandėme susitvarkyti su skausmu, kurį sukėlė jo mirtis, – sako Hamze. – Damianas mumyse paliko didžiulę skylę. Nežinojome, kaip į ją reaguoti. Tada Delaine pasakė: „OK, privalome būti tvirti ir daryti tai, ką būtų daręs jis.“

„D.Le Basas daugiausia kūrė ant žemėlapių, gaublių ir išmestų pakuočių dėžių, – apie savo tėvo kūrybą rašo menų srityje dirbantis Damianas Jamesas Le Basas. – Nuklodamas šiuos masinės gamybos objektus tūkstančiais etninių keliautojų numylėtų veidų, šūkių ir simbolių – pasagomis, širdimis, keturlapiais dobilais ir įdėmiai žvelgiančiomis akimis, – savo darbais jis kvestionavo Europos sienų kietumą ir kartu parodė, kad menas mūsų išmetamiems daiktams gali suteikti alternatyvią ateitį.“ Galbūt todėl, anot jo, „Berlynas regisi tobula vieta romų bienalei – renginiui, švenčiančiam meninę tautos apsisprendimo teisę; tautos, kuri niekad neturėjo savo šalies.“

Romų meno apibrėžimai

Skaičiuojama, kad Europoje yra 10-12 mln. romų. Didelė dalis gyvena atskirtyje, skurde. Užtat M.Gorkio teatro erdvėse keliamas klausimas: kas yra ir kas nėra romų menas? To paklausiu ir Hamze's. Jis sako: „Rimčiau patyrinėję, atsektume chronologiją: tam tikri mitologiniai elementai pasirodo skirtingose kultūros dalyse ir atsispindi mene, tarsi pasikartojantys ornamentai, simboliai, nuolat išlendantys sluoksniai. Romų kultūra darė įtaką ispanų, vengrų, daugeliui kitų Europos kultūrų – bet istoriją už mus užrašo kiti.“ Ar gali paaiškinti plačiau? „Mūsų kultūra didi ir sena, iš jos daug ką perėmė kitos, – sako Hamze. – Tačiau savo istoriją rašome ne patys, o paskui tikime tuo, ką parašė kiti. Gal ir tiesą parašė, tačiau juk nežinome. Vieni sako, kad atkeliavome iš Indijos. Galbūt. Negaliu to įrodyti. Kiti sako: „Ne, jūs esat vergai iš Persijos, deportuoti į Egiptą.“ Gali tikėti, gali netikėti. Galų gale, kam tai rūpi? Tačiau, žinoma, svarbu išmanyti praeitį, nes norint kažką nuveikti ateityje privalai suvokti, kas vyksta ir kodėl. Reikia vizijos.“

Svarstau apie menininko tapatybių ir jam klijuojamų etikečių įtaką pačiam menui, jo formoms ir tematikai. Ar, pavyzdžiui, žmogus jaučia spaudimą – vidinį ar išorinį – save pateikti kaip menininką romą, ne paprasčiausiai menininką? Ar gali kūrėjas atsiriboti nuo savo tapatybės, socialinio statuso, padėties visuomenės paraštėse ir tiesiog paišyti nekaltus drugelius? Hamze's nuomone, kol kas toks savęs pozicionavimas reikalingas tarsi bilietas, atidarantis daugybę durų, kurios kitu atveju liktų užremtos skląsčiu. Tarkim, įvairios ES programos finansuoja mažumų projektus, o tai leidžia kurti ir nemirti iš bado. Pavojus, sako Hamze, tas, kad vien tik pildydamas kvotas niekad toliau jų ir nenusigausi. O grįžtant prie apibrėžimo... „Damianas paaiškino, kad romų menas – tai autsaiderių menas. Pašalėje. Jis pats buvo menininkas, bet kartu ir atstumtasis. Jautė neteisybę ir stovėjo kartu su jos aukomis. Save vadino menininku-autsaideriu, nes nenorėjo būti elitinio šūdo dalimi. Tie, kuriems romų menas nepatinka, sako: „Primityvu.“ Galbūt jie teisūs, tačiau svarbu suvokti, ką tai reiškia – kodėl jis primityvus ir kodėl mes taip sakome. Atgyvenęs? Nepakankamai madingas? Kičas? Galbūt tai ir privalome įveikti. Gali paišyti gražius drugelius, bet jei drugelis turi randą… Jei esi romas ir kuri meną, tačiau pasirenki niekad neminėti savo kilmės – tu slepi savo randą. Viskas labai švaru ir ištaiginga, bet kažkas tau neleidžia leistis giliau. O jei žinai, kad randas yra, tuomet sąmoningai jį priimi. Nebūtinai didžiuojiesi, bet priimi. Va tada gali pradėti rašinėti ant picos dėžių ir paišyti gražius drugelius. Tada gali sakyti: Nagi, prašyčiau, aš nesu tik pabėgėlis, tik migrantas ar tik musulmonas. Turiu tūkstančius tapatybės sluoksnių!“ – sako jis.

Tad ar galime kurdami išvengti savo tapatybės? Kova dar nebaigta, nes ji nelaimėta: neteisybė klesti, paraštės perpildytos. „Tai ne varžybos, tačiau, mano nuomone, jei nesi išgyvenęs kančios, negali jos ir pajusti, – sako Hamze. – Nuobodu gyventi, kai viską turi ir viskas gerai. Manau, menas egzistuoja tik tada, kai tu gali knistis giliai savo šūde. Nes jei nieko nejauti – fuck, kaip faina! arba fuck, kaip blogai! – tada menas tik pusėtinas.“

Nuo Bistricos iki Šprė

Hamze Bytyçi gimė 1982 m. Kosovo mieste Prizrine prie Bistricos upės, Saro kalnų papėdėje. 1989 m. jo šeima atvyko į Vokietiją, kur pasiprašė politinio prieglobsčio. Gavo Duldung. Duldung reiškia toleranciją – laikiną deportacijos sustabdymą, t.y. tavo buvimas šioje teritorijoje toleruojamas… kol kas. Žmogus su tokiu statusu gyvena priverstiniame laukime: kuriam laikui popierių išduos šįkart? Mėnesiui? Trims? Planuoti gyvenimą į priekį – rasti darbą, išsinuomoti butą, užrašyti vaikus į mokyklą tampa itin sudėtinga. Kaip sako Sarajeve gimęs, Berlyne gyvenantis fotografas Nihad Nino Pušija, „Duldung yra nuolatinė kančios būsena.“ Joje gyvena tūkstančiai žmonių, didelė dalis – Balkanų romai.

Vokietijos pilietybę Hamze įgijo 2011 m. „Esu vienas iš tų privilegijuotų šunsnukių, kurie save vadina romu menininku, kai dauguma tų, kurie į šią šalį atvyko kartu su mumis, yra deportuojami atgal į Kosovą. Jiems tenka kovoti dėl maisto trupinio, – sako Hamze. – Privalau kažką dėl to daryti.“ Freiburgo mieste jis studijavo vaidybą ir įkūrė romų jaunimo organizaciją „Amaro Drom“ („Mūsų kelias“). Vėliau, persikėlęs gyventi į Berlyną, įsteigė dar keletą su romų teisėmis dirbančių organizacijų, kūrė vaidmenis ir režisavo Ballhaus Naunynstraße ir M.Gorkio teatre, pradėjo nepriklausomo teatro ir žiniasklaidos pedagogo praktiką mokyklose. Taip pat kuruoja interneto radiją „Corel“, organizuoja „Balkanų svogūnais“ pavadintas kino vasaros stovyklas jaunimui, sukūrė dokumentinį filmą „Jožka“ apie pensininką Jožką Mikerį, kuris ilgus savo gyvenimo metus paskyrė kovai už žmogaus orumą. Jožkos kova, regis, laimėta: Čekijos valdžia paskelbė perpirksianti žemę Lety u Písku vietovėje, kur ant Antrojo pasaulinio karo metais veikusios romų koncentracijos stovyklos liekanų buvo įkurta kiaulių ferma. Lety, iš kurios – arba kapaduobėn, arba į Aušvicą, tapo romų tragedijos ir Čekijos siekio istoriją užglaistyti simboliu.

Akivaizdu, kad Hamzei kūryba neišvengiamai yra ir asmeninis, ir politinis reikalas: visa jo veikla sukasi apie romų ir jų pozicijų stiprinimą. Tikrai taip, sako jis: „Kentėdamas neturi galimybės žiūrėti į grožį, nes reikia pasirūpinti, kad rytoj turėtum ko pavalgyti. Kaip, esant tokiai situacijai, gali galvoti apie meną? Jis tampa prabanga. Va čia aš sakau: ne, menas negali būti prabanga, ir romų menas nėra prabanga. Menas reikalingas visiems, tai viena. O antra, jis mums suteikia galimybę žvelgti giliau ir žengti žingsnius tikrojoje politikoje, kuri pati nepasikeis. Menas gali tiksliai paaiškinti dalykus, kuriuos keisti yra būtina.“ Tad galime teigti, kad menas turi socialinę atsakomybę. Pasak Hamzes, ir taip, ir ne: „Iš vienos pusės, būna gaila, kai menas nepasinaudoja proga išreikšti socialinių skaudulių, iš kitos – gerbiu tuos, kurie nuoširdžiai pripažįsta meną darą tik dėl pinigų, šlovės ar paprasčiausiai grožio. Jei gražaus meno kūrimas žmogaus viduje kažką sujudina – žinoma, ir toliau jį kurk, nes tai tavo variklis. Tačiau kam mums reikalingas duonkepys? Maistui. Valytojai, mechanikai – jų visad reikia. Ko nereikia – tai menininkų, nes ir be jų žmogus gali išgyventi. Kita vertus, jei noriu gyventi, menas man būtinas, o tai reiškia, kad esu atsakingas už savo aplinką ir privalau atspindėti tai, kas joje vyksta.“

Vietos užteks visiems

Viena iš Bienalės retrospektyvos instaliacijų yra teatro kiemelyje suręstas namelis, tarsi kartotinis, palaikis. „Saugūs europietiški namai?“ (angl. „Safe European home“), klausia užrašas ant jos. Namai čia reiškia ir saugią vietą, iš kurios niekas neturi teisės tavęs išmesti, ir laikinas pabėgėlių apgyvendinimo įstaigas, ir teisę laisvai keliauti bei būti ten, kur norisi, ir patį sienų, taisyklių, privilegijų ir bausmių išraižytą Europos žemyną. Sekundę svarstau, ar įeiti vidun. Įeinu. Bet aš su ES pasu juk galiu pasirinkti, kada įeiti ir kada išeiti. O kas, jei tokio pasirinkimo neturi? Jei už tave sprendžia kiti? „Žmonės nori vienybės, jiems reikia būti kažko didesnio dalimi. Ką vaikai darželyje mėgsta? Piešti. O ko nemėgsta? Būti atstumti, nepriimti, – sako Hamze. – Menas yra didžiausia mūsų turima jėga, jis visus kviečia ir visad priima.“

Tačiau Hamze kritiškai vertina ir savąją, ir aplinkines bendruomenes. Sako dažnai susiduriantis su ribotu mąstymo lauku ir laisves varžančiomis taisyklėmis, tradicijomis ir priimtinomis normomis. Uniforma siaura ir nepatogi, bet ją dėvi visi, tad po kurio laiko klausimų nebekyla. „Tokia aplinka ypač stipri mažose bendruomenėse, joje nesudaromos sąlygos vidiniam išsilaisvinimui: ei, ar man leidžiama mąstyti pačiam, ar ne? Remiamasi idėja, kad savus reikia nuleisti ant žemės: lai jie nemato šviesos! Likite čia, dugne!“ – pyksta Hamze. Tačiau savo tapatybes jis priima natūraliai: „Savo religijos nepasirinkau, esu musulmonas ir to nekeisiu. Esu romas – šito irgi nepasirinkau. Kaip ir savo vardo. Tačiau gyvenu. Kiekvienas gali užsiimti sava veikla, vietos užteks visiems.“

Nuo suoliuko teatro kieme atsiveria vaizdas į ryškiaspalvius Damiano Le Bas perbraižytus žemėlapius be sienų. Po poros valandų – paskutinysis bienalės performansas „Roma Armee“ apie kovą su išorine diskriminacija ir internalizuotu aukos vaidmeniu. „Mūsų kultūroje yra toks pasakymas: problema ne ta, kad namuose laksto pelė, šeimininkauja tavo virtuvėje. Problema ta, kad dabar ji jau žino kelią ir užsuks dažniau, – sako Hamze. – Privalome atsakingai dirbti, kad naujoji karta didžiuotųsi savo tapatybe, jaustų tą savo randą. Juk geriau randą pripažinti, operuoti ir baigta, nei 24 valandas per parą kankintis galvojant, kaip jį paslėpti.“

Prieš penkerius metus atsikrausčiusi gyventi į Kigalį Judith sako mieste neradusi gatvės meno. Kūrybos, atliekamųjų menų – šokių, dainų, rankdarbių – taip, bet ne vaizduojamosios dailės ar meno kūrinių viešosiose, visiems prieinamose erdvėse. „Kalbantis su menininkais tapo aišku, kad visa jų kūryba koncentravosi tik į įnorius tų, kurie gali tą meną įpirkti, o tai dažniausiai – užsieniečiai, kurie Ruandos meną išsiveža už šalies ribų, ir vietiniai žmonės jo netenka, – sako Judith. – Todėl pradėjome skleisti meną gatvėje. Tam pasirinkome sienos tapybą (angl. murals).“

Judith yra meninės-socialinės iniciatyvos „Kurema Kureba Kwiga“ įkūrėja ir kūrybos direktorė. Pavadinimas „Kurema Kureba Kwiga“ (sutrumpinkime K, nes KKK reiškia kai ką netikusio) kinjaruanda kalba reiškia „Kurti, matyti, mokytis“. Viešai kurti K daugiausia kviečiasi Ruandos menininkus, taip pat svečius iš kaimyninių ir tolimesnių kraštų. Kiekvienam stengiamasi priderinti kūrinio tematiką ir kontekstą: juk gatvės menas neatskiriamai susijęs su konkrečia vieta, kurioje jis atsiduria.

Vienaragiai ir gorilos

Nedidelėje Kigalio studijoje, kurią vieno iš jų namuose įkūrė trys jauni menininkai, jie pasakojo, kad nors finansiškai ir apsimoka eksponuoti savo darbus puošniuose viešbučiuose, kur juos įsigis užsieniečiai, nuo tokių „parodų“ jie jau pavargę. Ir kiek nusivylę, kad užsieniečiai vis trokšta tradicinio Afrikos meno, kad ir kas tai būtų, o Ruandos menininkams labiau norisi kurti modernų.

Klausiu Judith, kaip ji vertina šią situaciją? „Mes tapome ant sienų, kurios nėra eksportuojamos, jos fiziškai lieka Ruandoje, – sako ji. – Man svarbu, kad ruandiečiai kurtų meną sau, o ne turistams, kurie čia atvyksta penkioms dienoms pažiopsoti į gorilas ir paskui nusiperka piešinį moters su krepšiu vaisių ant galvos ir kūdikiu ant nugaros. Tokių kūrinių yra tūkstančiai. Žinoma, menininkai priversti taikyti ir į šį segmentą arba tiesiog drobėje vaizduoti tai, ką mato aplink. Tačiau mes stengiamės kartelę pastumti ir nebūtinai piešti tai, ko iš mūsų tikimasi.“

Skleidžiame suvokimą, kad menas yra vertingas pats savaime, ir siekiame, kad jis, palietęs žmonių gyvenimą, generuotų dar daugiau susidomėjimo.

Vieni K darbai yra abstraktūs – žiūrovas laisvas susigalvoti savas kūrinio reikšmes, kiti siunčia aiškias žinutes, atkartojančias valdžios patvirtintą politiką: „Ne smurtui prieš moteris“, „Taip mokyklai“ ir pan. Arba, kaip išgarsėjusiu rudeniniu atveju, pagarba gamtai. Tąkart žymus gatvės menininkas iš Belgijos Roa ant pastato sienos netoli aukštųjų Kigalio biurų rajono nupaišė žirafos giminaitę okapiją – stambų porakanopį žinduolį, kuriam dėl intensyvaus neatsakingo medžių kirtimo gresia Raudonoji knyga. „Šis projektas svarbus ne tik vizualiai, bet ir tuo, kad supažindino žmones su gamtos apsaugos prioritetais ir sukėlė diskusijas apie gyvūnų išsaugojimą“, – sako Judith. Okapija, sako, dar žinoma kaip „Afrikos vienaragis“.

K imasi ir visuomeninių, ir komercinių projektų; teoriškai pastarieji turėtų finansuoti pirmuosius, iš kurių neuždirbsi, tačiau realybėje, sako Judith, vyksta rėmėjų, fondų paramos ir verslo pinigų miksas – kad būtų galima ir toliau vykdyti tuos kitus, nekompensuojamus darbus. „Skleidžiame suvokimą, kad menas yra vertingas pats savaime, ir siekiame, kad jis, palietęs žmonių gyvenimą, generuotų dar daugiau susidomėjimo“, – sako Judith. Kadangi sunku tiksliai įvertinti realų gatvės meno poveikį (ypač visuomenėje, kurioje svarbus privatumas ir žmonės nelinkę iškart garsiai sakyti savo nuomonę, tad pasitikėjimu paremtiems santykiams kurti reikia daug laiko), K naudoja „švelniąsias“ metrikas: ar piešinys panaudotas muzikiniame klipe? Kiek kartų retweetintas? Oho, prezidentūra skambina kviesdama naujai tapyti ant sienos!

Talkos ir stigmos

Kiekvieną šeštadienio rytą ruandiečiai eina į talką: tvarko gatves, kelius, sodina medžius, padeda kaimynui pasistatyti namą ar tvartelį gyvuliams, kaimo mokykloje įrengia tualetą – daro tai, ko bendruomenei tuo metu reikia. Nemokamai – ir, visi tvirtina, savanoriškai. Šioje praktikoje, vadinamoje umuganda, dalyvauja ir menas. „Susitinkam su vietine bendruomene, apsižiūrime vietovę, pasitariame, kokia tematika čia tinkamiausia. Nuo trečiadienio menininkai ruošia sieną, o šeštadienį užbaigti piešinio pakviečiami vietos vaikai ir jaunimas. Taip, menininkams išvykus, žmonės jaus, kad šis kūrinys yra jų, nes jie patys dalyvavo jo kūrime“, – sako Judith.

Nors pati nėra menininkė (studijavo tarptautinius santykius ir visuomenės sveikatą), meninės kūrybos galia paveikti socialinius pokyčius ji įtikėjo dar studijuodama JAV, kai pradėjo dirbti su į šalį atvykusiais karo pabėgėliais. Vėliau kūrybinius metodus taikė dirbdama su namų gimtinėje netekusiu jaunimu Ugandoje, Pietų Sudane ir Siera Leonėje, kol užsuko į Ruandą ir čia pasiliko. Iš pradžių jos kuruojamas gatvės menas rėmėsi būtent visuomenės sveikata: siekta susieti meną ir socialines problemas. Ir jokiu būdu ne provokacijomis. „Ruandos sveikatos ministerijos ŽIV / AIDS departamento strateginis planas buvo labai aiškus: svarbiausia yra kovoti su ŽIV stigma, nes dėl jos virusas ir plinta. Sukom galvas, kaip šioje kovoje gali pasitarnauti menas? Nekabinome jokių plakatų su prezervatyvais. Mūsų pagrindinė žinutė buvo ta, kad net jei gyveni su ŽIV, gali būti savimi pasitikintis žmogus ir daug pasiekti. Taigi rėmėmės visuomenei priimtina koncepcija. Vėliau ėmėmės ir ne tokių konkrečių temų“, – sako pašnekovė. Tiesa, po mūsų susitikimo Judith lėks į Švietimo ministeriją, kur kažkas, dirbantis mergaičių švietimo srityje, nori aptarti idėjas ir kartu nuveikti šį tą gero.

Klausiu Judith, ar, jos nuomone, menas vis dėlto privalo turėti socialinę misiją, ir ji sako, kad ne: „Juk būna tokių grožybių, kurios neturi nieko bendra su pokyčiais visuomenėje. Arba atvirkščiai: prasmingų, labai paveikių darbų, kurių niekas nenori įsigyti ir pasikabinti svetainėje. Kartais menas gali būti tiesiog gražus ir dovanoti žmonėms spalvų.“

Norim dar

Uždarose bendruomenėse menines intervencijas vykdantiems atvykėliams – ir iš kito Kigalio rajono, ir iš kito žemyno – gali būti sunku suvokti visą situacijos kontekstą. Ar yra buvę kokių konfliktų? Judith sako, kad bene didžiausias nutiko, kai užsienio menininkas nutapė ne tai, ką iš pradžių buvo žadėjęs, ir jo kūrinį buvo sunku suprasti. Kitąkart baigus tapybą ant individualaus namo sienos kažkuris iš giminaičių pareiškė nedavęs savo sutikimo, nors šis buvo gautas iš kito žmogaus, prisistačiusio namo savininku. „Anokia bėda. Juk tai tik dažai. Bet kada galima ant viršaus uždažyti“, – juokiasi Judith. Užtat sunkumų kelia dažnai jaučiamas pasipriešinimas abstrakčiam menui, nes žmonės pirmenybę teikia apčiuopiamam, realiam, aiškiam vaizdavimui. „Jei kalbam apie moterų teises, reikia piešti laiptais į viršų lipančią ir kažką tvirtai sakančią moterį, o ne kažką tokio… – sako Judith ir jos akys sužybsi. – Nes kitaip žmonės nesupras. Žmogų reikia sutikti ten, kur jis yra. Įvairiomis prasmėmis.“

O tai nykstančiai okapijai vietos mieste ieškota tris mėnesius, derantis su leidimus išduodančiais tarnautojais ir jų viršininkais bei įvairiais kitais suinteresuotais asmenimis: „Jei piešite čia, neremsime“, „Mokėkit pinigus už sienos nuomą“ ir t.t. Tačiau pamatę rezultatą visi apstulbo: „Norim dar!“, „Tegu miesto valdžia po tokį kūrinį užsako ant kiekvieno pastato!“

Sėkmė sėkme, o kasdieniai reikalai nebūtinai kloti rožėmis. „Žinoma, šį darbą dirbu iš meilės. Jam reikia didžiulės motyvacijos, kurios ne visad turiu ir kartais net nežinau, iš kur ji ateina, – sako Judith. – Būtinas ir menininkų, su kuriais dirbu, optimizmas. Kai kurie žmonės dirba tik dėl pinigų, kiti – iš meilės, ir tai rodo rezultatas. Savaime suprantama, stengiuosi bendradarbiauti su ta antrąja grupe.“

O ji plati. Kigalyje nuolatos atsidaro (ir kartais užsidaro) naujos galerijos ir bendruomeniniai kūrybos centrai, bet gatvės menas tik prasideda. Čia nepamatysi, kaip Nairobyje ar Kampaloje, naktimis ant sienų tapančių šešėlių, kurie rytais savivaldybėms pateikia meniškų siurprizų. Viena to priežasčių gali būti politinis kontekstas, su kuriuo Ruandoje reikia elgtis labai atsargiai; kartu tai ir ekonominės situacijos atspindys: žmonėms reikia valgyti, menininkams – kurti meną, už kurį bus galima nusipirkti valgyti. O gatvės menas nėra ypač tinkamas parduoti, nebent žmogaus kūrybinis stilius yra gerai atpažįstamas ir vertinamas ir ant drobės, ir ant sienos.

Tačiau reikalai, regis, juda gera linkme. „Daug mano pažįstamų menininkų nuo dailės pasuko link skulptūros, skaitmeninės fotografijos ar multimedijų. Tai vertinu kaip kūrybinio sektoriaus progresą, – sako Judith. – Be to, neseniai atsidarė pirmoji animacijos mokykla, žadamas ir naujas fotografijos centras. Per vieną vakarą Kigalyje gali sulaukti kvietimų į tris skirtingus kultūros renginius, o prieš penkerius metus tebūdavo vienas per mėnesį. Tad ateitis, tikėtina, šviesi.“

Justina Kaluinaitė, Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų (NNVBO) Platformos direktorė, savanoriškose veiklose dalyvauja jau beveik dešimtmetį, ilgalaikėse programose savanoriavo Serbijoje, Kosove, Kolumbijoje, Indonezijoje, Ganoje. Pasakoja Justina:

„Viskas prasidėjo Lietuvoje ir iš pradžių viskas atrodė kaip pažinimas: veiklos, iššūkiai, nauji veidai ir žmonės. Tik vėliau suvokiau, kokią neįkainojamą socialinės atsakomybės, bendruomeniškumo, pilietinio atsakingumo ir įgūdžių pamoką gavau. Noras tobulėti, dalytis ir pažinti skatino savanorystę ir platesniu mastu.

Šiuo metu dirbdama su globaliomis programomis ir siekdama užtikrinti kokybiškas savanorystės ir stažuočių programas globaliu mastu tikiu, kad tai itin vertinga abipusė patirtis. Savanorystės programos užsienyje savo esme ir pagrindu nesiskiria nuo lokalių programų: organizacija ir asmuo siekia dalytis, būti partneriais ir kartu siekti visuomeninių tikslų.

Pirmą kartą gyvenime lankiausi kalėjime, bendravau su žmonėmis, kurie kali, ir tais, kurie stengiasi pradėti gyvenimą iš pradžių. Tam reikia kitokios empatijos, tačiau juk žinai, kur eini ir kodėl.

Kuo išskirtinė savanorystė užsienyje? Iš tave supančios naujos erdvės atėję suvokimai padeda generuoti nuostabias idėjas. Dalydamiesi vienų pasiekimais tam tikroje srityje, stipriname kitus. Bendruomeniškumą kuriame ne tik savame kieme, bet ir globaliai. Vienas kolega sakydavo: „Kuo daugiau pasaulyje turi draugų, tuo mažiau nori karo.“ Be to, specifiniuose regionuose savanoriai iš užsienio padeda užpildyti trūkstamų ekspertų sritis arba padeda veikti tiems, kurie dėl įvairių suvaržymų (pvz., karinio režimo represijų) vieni to daryti negali. Tačiau bendrai paėmus, savanorystė visur lieka savanoryste su tomis pačiomis vertybėmis ir idėjomis.

Labai svarbi savanorių motyvacija. Jei, vykdant atranką į projektą Afrikoje, išgirstu kalbant, kaip norisi ten važiuoti ir prisidėti, tačiau Lietuvoje net nekyla toks noras, – tuomet keliu klausimą, ar tikrai norisi savanorystės ir bendradarbiavimo patirties, ar tik nemokamos kelionės. Bet būna ir kitaip. Neseniai atšaukus projektą Ganoje vienos dalyvės klausiau, ar ji važiuotų į tos pačios srities projektą kitur, tarkim, į Baltarusiją. Išgirdau stiprų ir užtikrintą „taip“: žmogus nori važiuoti dėl veiklos, tikslinių rezultatų, o ne dėl šalies. Žinoma, noras pažinti tolimesnius kraštus nėra blogis savaime, tačiau leidžiantis į savanorystės paieškas rekomenduoju dar kartą pergalvoti savo motyvaciją ir nuoširdžiai savęs paklausti: ar prisijungčiau, jei projektas vyktų Lietuvoje? Ar važiuočiau, jei su savimi neturėčiau fotoaparato ar telefono su kamera? Ar tikrai galiu suteikti organizacijai naudingų žinių? Ar tikiu, kad partnerystė duos abipusės naudos? Ar atskiriu savanorystę nuo turizmo? Ar manau, kad esu daug geresnis negu bendruomenė, į kurią vykstu?

Yra tokia sąvoka „savanorystės turizmas“ (angl. volunteering tourism, sutr. voluntourism), reiškianti norą paturistauti, apsimetant savanoriu arba niekam nereikalingų, bet nuotraukose gražiai atrodančių veiklų vykdymą. Organizacijos-partnerės, su kuriomis dirbu, tikrai neieško tokių „gelbėtojų“, tušinukų dalintojų ar mokytojų, aiškinančių, kaip teisingai gyventi. Ypač tai galioja bene labiausiai stigmatizuojamam Afrikos žemynui (Afrika – ne šalis!). Gaunu kalną anketų, kurių skiltyje „Kodėl nori dalyvauti projekte?“ rašoma apie žaidimus su tais vargšais vaikais ar vietinių žmonių mokymą ir gelbėjimą, nors projektui ieškomas, pvz., asmuo, išmanantis rinkodarą ir sąžiningos prekybos reikalus. Ar taip pat mąstytume, jei pas mus atvykę kolegos iš, tarkim, Nigerijos, matytų tik mūsų alkoholizmo ir savižudybių statistiką ir atvyktų gelbėti Lietuvos savaitės projektui iš už jūrų marių? O po to prirašytų straipsnių apie vaikų teises Lietuvoje, atgyvenusį mąstymą ir egzotiškus papročius. Nebūtume laimingi, ar ne?

Svarbiausia yra suvokti, kad mūsų gyvenimo būdas nėra nei pats teisingiausias, nei geriausias, nei vienintelis.

Prieš vykstant į projektą – ar Latvijoje, ar Indonezijoje – svarbu aiškiai žinoti, ko nori išmokti, ir būti atviram dalytis. Siekti pažinti, o ne kaišioti savo atsivežtą nuomonę ir aiškinti, kas gerai, o kas ne. Iš išvykusių dažnai girdžiu: „Oi, kaip erzina, kai nuolatos kimba“, „Visi į mane žiopso lyg nematę“, „Nieko jie ten apie mus nesupranta“. O mes ar užsieniečio, ar tiesiog kitaip atrodančiojo nelydime nuolatiniu stebėjimu ir šimtais klausimų?

Vykstant į tolimesnius kraštus, prieš kelionę svarbu pasiskaityti apie tautos papročius ir juos gerbti: esate svečias ir vykstate savo noru, tad pagarba vietinėms socialinėms normoms yra absoliučiai būtina. Ypač mažesniuose regionuose: tokios vietovės labai jautrios jūsų, kaip savanorio (atvykėlio iš kitur) elgesiui. Nesijauskite aukščiau nei kiti. Užtenka apsidairyti ir taps aišku, kad esu nei geresnis, nei prastesnis. Nepulkite iškart pateikti savo „eksperto“ nuomonės bet kokiu klausimu nuo politinės sistemos iki maisto skonio. Bandykite suprasti vietinius žmones. Bendraukite.

Labai neteisinga rinktis prioritetinę poziciją. Mano nuomone, vienas skaudžiausių kolonizacijos ir šiuolaikinio rasizmo palikimų – tai dvasios ir minties pavergimas. Kai nuolatos kalama, kad baltasis neva yra geresnis, protingesnis bei išmanesnis, ir atvykstame šviesti, gelbėti ir mokyti – tai jau atsiduoda pašvinkusia žuvimi. Europiečiai, deja, paprastai net nesileidžia į kalbas apie tai, kad reikia ne vadinamosios humanitarinės paramos, o kompensacijos už kolonizaciją. Juk turtingojo pasaulio gerovė didele dalimi sukurta kitų žmonių sunkiu darbu, iš kitų kraštų resursų.

Dažnai sunku išlaikyti blaivų protą, ypač vykstant savanoriauti pirmą kartą už Europos ribų. Žiniasklaidoje pilna istorijų apie žmonijos „gelbėtojus“, skrendančius į Afriką savaitei mokyti alkanų vaikų, dalytis su jais laime. Kartais tokių kelionių nuotraukos balansuoja ant pornografijos ribos. Būna, darbe gaunu laiškų, kuriuose rašoma: „Noriu išvykti savanoriauti į Afriką, nes jau dešimt metų žinau, kad Afrika ir Afrikos vaikai yra mano gyvenimo pašaukimas.“ O žmogus, kuriam jau 24-eri metai, niekad net nebandė savanoriauti su vaikais ir nėra buvęs Afrikoje. Užtat žaviuosi Pietų Amerika, kurioje projektai yra orientuoti į tikslą ir net reklamine prasme nesileidžia į savanorystės turizmo pusę: tik pradėk pasakoti apie gelbėjimus ir švietimus, iškart gausi klausimų, kurie privers nuoširdžiai susimąstyti. Tokiu atveju patarimas yra vienas: kitus vertinkite taip, kaip vertinate save, bendradarbiaukite. Su kolegomis elkitės kaip su kolegomis, nelaikykite jų kvailiais. Savanorystė yra aktyvus, daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Širdies taip pat – tik tuomet kartu su bendruomene pasieksite rezultatų.

Prieš vykdama į projektą užsienyje rimtai viską apgalvoju, tikslingai klausiu, kas organizacijai svarbu, kas jiems šiuo metu reikalinga. Bandau susidėlioti, ką galiu padaryti, kaip galiu panaudoti savo žinias ir kontaktus. Bent preliminariai supratusi, ką realiai galiu padaryti, pagalvoju, ar rezultatai liks ir man išvykus.

Mano patarimas svarstantiems savanoriauti – ne svarstyti, o daryti. Kartais girdžiu: „Va, jau penkerius metus galvoju apie savanorystę“ – tai ar namą perki, ar savanoriauji? Tik veikdamas atrasi, pažinsi, suprasi, o pradėti galima Lietuvoje. Nebijokite, jei nudegsite – atvirai sakau, kaip yra visokių žmonių, taip yra ir visokių organizacijų. Nusivylus neverta visko mesti, reikia bandyti kitur ir kitaip. Žinoma, svarbu nepamiršti ir savo atsakomybių, kurias prisiimate tapdamas savanoriu. Būtina pasverti atliktus darbus. Nebijokite klausti, teirautis, eiti į nepatirtas erdves. Man dažnai tekdavo daryti daug naujų dalykų – nuo renginių organizavimo iki spaudos konferencijų – su kuo anksčiau nesu susidūrusi. Aišku, nedrąsu, bet turint patikimą komandą sakydavau sau: na va, tik šįkart ir po to nebereikės. Taip pamažu vis lengviau ir lengviau. Raskite tai, kas jus tikrai domina, motyvuoja, tada pajusite, kad viskas savaime susideda į savo vietas. Vykstant į užsienį, žinokite, kad bus kitaip, nei esate įpratę, tačiau nesistenkite visko sudėlioti į rėmus, nes vis labiau pažįstant naują aplinką jie tik plėsis.“

Žurnalistė, kino specialistė Goda Jurevičiūtė pagal Europos Savanorių programą savanoriavo Indonezijoje, taip pat Palestinoje ir Lietuvos „Carito“ Nuteistųjų kalinimo centre. Pasakoja Goda:

Jei, vykdant atranką į projektą Afrikoje, išgirstu kalbant, kaip norisi ten važiuoti ir prisidėti, tačiau Lietuvoje net nekyla toks noras, – tuomet keliu klausimą, ar tikrai norisi savanorystės ir bendradarbiavimo patirties, ar tik nemokamos kelionės.

„Tikiu drugelio efektu, kurį suprantu kaip idėją, kad visi šiame pasaulyje esame susiję. Nesu tikra, ko tikėjausi iš Indonezijos. Buvau kiek pasimetusi, bet norėjau veikti kažką prasmingo ir naudingo, tad pamačiusi skelbimą apsidžiaugiau ir pateikiau paraišką. O grįžusi pagalvojau, kad nuvažiavau tūkstančius kilometrų, kad kažkur savanoriaučiau, bet juk Lietuvoje taip pat galėčiau daug padaryti. Čia irgi yra pažeidžiamų žmonių, tad susisiekiau su „Caritu“ ir paklausiau, ar jiems reikia pagalbos. Kurį laiką su „Carito“ darbuotojais važinėjau į Pravieniškių pataisos darbų kalėjimą, kur vieną asmenį mokiau rašyti ir skaityti, o vėliau susitikdavau su išėjusiu į laisvę asmeniu, kurį mokiau anglų kalbos. Važiuodama į Palestiną norėjau suprasti, kaip žmonės gyvena okupacijoje ir kaip aš galiu nors truputį prisidėti prie jų kovos. Tad išvažiavau į tremtinių gyvenvietę Betliejuje padėti moteriai, kuri turi raumenų distrofiją.

Dabar manau, kad važiuodama į Indoneziją buvau kiek naivi. Tačiau nuvykusi aiškiai sau pasakiau, kad atvažiavau ne pakeisti vietinių žmonių, o padėsiu tiek, kiek jie patys norės. Projektą rengia indoneziečiai, o aš stengiausi patirti jų gyvenimą, pažinti papročius, netgi laikiausi ramadano (musulmonų pasninko mėnesio), švenčiau Idul Fitri, ėjau į vestuves, su draugais organizavome jų universiteto baigimo šventes.

Nebuvau nusimačiusi konkrečių tikslų, tačiau įtariu, kad visais atvejais daugiau naudos gavau aš nei žmonės, su kuriais dirbau: pramokau kalbų, turiu gilesnį supratimą apie islamą, tų kraštų istoriją. Tos patirtys padeda lengvai nepapulti į stereotipų spąstus. Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie yra pasakiusi, kad problema su stereotipais ne ta, kad jie nėra tikri, o kad jie nėra visa istorija (angl. The problem is not that they are untrue, but that they are incomplete). Tai praverčia dirbant žurnalistinį darbą, rašant istorijas.

Indonezijoje projektas nebuvo geras, mano veikla neatrodė labai prasminga, tad naudos pažintine prasme gavau aš, o ne vietos žmonės. Su tuo buvo sunku susitaikyti morališkai. Palestinoje buvo sunku psichologiškai dėl ją persunkusios neteisybės: šie žmonės neturėtų gyventi okupacijoje, čia neturėtų būti kareivių, niekas neturėtų įtariai manęs klausinėti, ką veikiu ar kas aš tokia. Žinoma, nelengvas buvo ir pats darbas: žmogui su raumenų distrofija esi reikalingas 24 valandas per parą. Tačiau juk nevažiuoji savanoriauti, kad būtų lengva. O dėl savanoriavimo „Carite“… Supratau, kad gyvenu burbule: esu apsupta išsilavinusių žmonių, dauguma jų bent svarbiausiais klausimais mąsto panašiai kaip aš. „Caritas“ padėjo iš to rato ištrūkti. Pirmą kartą gyvenime lankiausi kalėjime, bendravau su žmonėmis, kurie kali, ir tais, kurie stengiasi pradėti gyvenimą iš pradžių. Tam reikia kitokios empatijos, tačiau juk žinai, kur eini ir kodėl.

Žmonėms, planuojantiems išvažiuoti savanoriauti, patarčiau žinoti, kur važiuoja. Neįsivaizduoti, kad viskas bus padėta ant lėkštutės. Atsisakyti klaidingo ir žalojančio požiūrio, neva mes žinome geriau ar kad viskas turi vykti tik taip, kaip vyksta Europoje. Žmonės kituose kraštuose turi savus papročius ir, jei investuosi laiko juos pažinti, suprasi, kad viską galima daryti efektyviau ir pasiekti daugiau, nei ketintum iš principo juos keisti. Svarbu įsisąmoninti, kad dirbate kartu. Reikia įsiklausyti, kaip vietiniai žmonės mato problemą, kurią reikia spręsti. Juk jie daug geriau viską išmano nei tu.

Naujas žurnalo "370" numeris jau pakeliui! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.