– Švęsdamas garbingą sukaktį kompozitorius turi didžiulį pasirinkimą iš gausybės savo kūrinių išskirti tuos, kurie skambės jubiliejiniame koncerte. Kokios priežastys lėmė, kad Kauno filharmonijoje skambės simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ ir oratorija „Katakombų mišios“?

– Šių kūrinių pasirinkimas – labai logiškas, turint omenyje dabartinius laikus ir pasaulį, kuriame gyvename. Simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ įkvėpta Terry Pratchetto apysakų serijos, kurią autorius taip ir pavadino – „Plokščiasis pasaulis“ (Discworld). Tai – daugiaplanė, gausybę poteksčių turinti literatūra. Neabejoju, kad be šio rašytojo darbų nebūtų gimusi knygų apie Harį Poterį serija, tęsianti savitos britų literatūros stilių. Plokščio pasaulio įvaizdis man atrodo labai svarbus būtent dabar, žvelgiant į situaciją, besitęsiančią ne vienus metus. Regis, gyvename ant apvalios žemės, bet plokštumo laipsnis yra toks didelis, kad verta susirūpinti. Manau, vieniems klausytojams tai bus pramogėlė, muzika kaip pasaka, tam tikra legenda. Kitiems, giliau žvelgiantiems į metaforas, tai gali tapti svarbia žinia. Tikiuosi, kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru įtaigiai ją perteiksime.

Tai – didelės apimties kūrinys, jį sudaro daug dalių. Džiaugiuosi, kad šį kartą kūrinys turės šiokią tokią vizualizaciją, kurią sukūrė puiki dailininkė Birutė Ukrinaitė. Ne, tai jokiu būdu nebus maskaradas, karnavalas ar netgi teatras, greičiau kuklios priemonės, kurias puikiai valdo tikra teatro dailininkė. Jos sustiprins kai kuriuos kūrinio niuansus, įvaizdžius.

Tai – jau antrasis šio kūrinio atlikimas. Pirmą kartą simfonija nuskambėjo prieš penkerius metus, ją atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Modestas Pitrėnas. Naują interpretaciją atliks kauniečių orkestras ir geras mano bičiulis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis puikiai pažįsta mano kūrybą. Ko vertas vien baleto „Čiurlionis“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Katakombos plokščiajame pasaulyje – gana paradoksali sąvoka, bet mūsų paviršutiniškas gyvenimas, gelmės stygius prišaukia labai daug nelaimių. Viena jų – karas Ukrainoje.

– Šios simfonijos pavadinimas yra „Iš plokščiojo pasaulio, arba Skrybėlė, pilna muzikos“. Kuo čia dėtas prašmatnus galvos apdangalas?

– Viena iš T. Pratchetto knygų vadinasi „Skrybėlė, pilna dangaus“ (A Hat full of Sky). Mano kūrinyje dangumi tampa muzika, garsai. Tai viena iš daugelio aliuzijų ir įvaizdžių, paslėptų dalykų, kurie ne iš karto visiems akivaizdžiai pateikiami. Rekomenduoju koncerto publikai klausytis kūrinio įdėmiai ir priimti informaciją ne visiškai tiesiogiai. Suvokiant tiesiogiai galima nepastebėti kai kurių prasminių akcentų. Trumpiau tariant, kviečiu mąstyti ne plokščiai.

– Žinau, kad mėgstate pokštauti ir žvelgti į esamus dalykus kitu kampu. Kas paskatino koncertui pasirinkti „Katakombų mišias“? Juk tai tikrai ne muzikinis pokštas.

– Tai – mūsų tikėjimo, giluminių moralinių galių, mūsų pasirinkimų, pagaliau – mūsų klaidžiojimų klausimas. Juk pirmieji krikščionys katakombose klaidžiojo, ieškojo, slapstėsi, tvirtino tikėjimo ir dvasines galias. Vargu ar pavyktų tai padaryti paviršiuje, tame plokščiajame pasaulyje. O katakombose, saugioje erdvėje, susirinko bendraminčiai, turintys bendrą idėją. Tie žmonės labai skirtingi: skirtingais veidais, odos spalva, kalba... Bet juos suvienijo idėja, metafizinis tikėjimas. Šis kūrinys visų pirma kelia klausimą man pačiam: kas aš esu šiame pasaulyje, kaip aš jame gyvenu, kokios mano nuostatos, kokia pozicija? Tuos pačius klausimus užduodu ir klausytojams.

„Katakombų mišios“ sukurtos jau senokai – paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Kūriau jas Pažaislio muzikos festivalio užsakymu, nes Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta ir tuometis Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis pasiūlė man surengti autorinį koncertą. Koncertas vyko Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, greta Kauno valstybinio choro grojo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas šviesios atminties Sauliaus Sondeckio. Mišios buvo sukurtos chorui ir nedideliam instrumentiniam ansambliui, o sudėtį lėmė elementari priežastis – didesniam atlikėjų skaičiui bažnyčioje tiesiog neužteko vietos.

Dabartiniam, jubiliejiniam koncertui nusprendžiau kūrinį atnaujinti, suteikti jam daugiau jėgos, todėl sukūriau naują versiją chorui ir simfoniniam orkestrui. Choras čia griežia pirmuoju smuiku. Labai džiaugiuosi, kad kūrinį atliks būtent šis kolektyvas – Kauno valstybinis choras. Jis, ko gero, yra atlikęs visus mano chorinės muzikos kūrinius. Žinoma, ne tik mano, o ir kitų Lietuvos kompozitorių kūrinius. Tai – P. Bingelio nuopelnas, juk jo pagrindinė nuostata buvo tokia: „Šis choras visų pirma skirtas lietuvių chorinei muzikai.“ Mano manymu, tai labai teisinga. Juk jeigu jau turime nacionalinį orkestrą, tai jis turėtų groti visus nacionalinius kūrinius, kad ir kokie jie būtų. Tame slypi augimas, progresas ir visai nesvarbu, ar kolektyvui tai patinka, ar nepatinka.

Negalima vien laukti genialaus kūrinio iš vieno ar kito kompozitoriaus. Jo gali ir nesulaukti. Nacionalinės muzikos atlikimo praktika itin populiari skandinavų šalyse, tai atsispindi jų muzikinėje kultūroje. Mes taip pat judame šia linkme, bet dar kol kas atsargiai. Mano nuomone, naujos koncertų salės turėtų būti atidaromos skambant nacionaliniams opusams. Na, o grįždamas prie „Katakombų mišių“, galiu drąsiai pasakyti, kad šis kūrinys taps tam tikru plokščiojo pasaulio įgilinimu. Katakombos plokščiajame pasaulyje – gana paradoksali sąvoka, bet mūsų paviršutinis gyvenimas, gelmės stygius prišaukia labai daug nelaimių. Viena jų – karas Ukrainoje. Tai lemia būtent giluminio mąstymo stygius. Tikiuosi, kad šis koncertas bent kažką privers susimąstyti.

– Koncertas baigsis „Katakombų mišiomis“, tad gali nutikti taip, kad paskutinis žodis, nuskambėsiantis koncerte, bus „Amen“...

– Tas žodelis nuskambės kažkam kitam. Nieko nenoriu įvardyti, bet išties yra nemažai tokių, kuriems norėtųsi ištarti „Amen“. Ir tam, ko gero, reikėtų ne „Katakombų mišių“, o kitokių, gedulingų mišių. Bet nepraraskime optimizmo, juolab kad „Katakombų mišios“ tikrai nėra gedulingos. Tai nėra koks „Rekviem“ ar bandymas įamžinti save, sukuriant sau muzikinį paminklą. Nebijau to sakyti ir nuolatos kartoju: aš esu vietinės reikšmės kompozitorius. Ir tai man labai patinka. Mano pavyzdys – Juozas Naujalis. Jis išties buvo vietinės reikšmės kompozitorius, kurį vargu ar kas žino toliau nei siena su Lenkija. Bet išimkime jį iš Lietuvos muzikinės kultūros panoramos ir kas liks? Gili duobė.

Rekomenduoju koncerto publikai klausytis kūrinio įdėmiai ir priimti informaciją ne visiškai tiesiogiai. Suvokiant tiesiogiai galima nepastebėti kai kurių prasminių akcentų.

Kalbame ne apie tai, kiek kuris didelis ir kiek kuris mažas. Svarbu, kad tos vietinės reikšmės būtų labai daug. Juk nebus taip, kad išvažiuosi į Niujorką ir užpildysi šiuolaikinės aktualios lietuviškos kultūros nišą. Atvirkščiai – tokiu atveju pabėgsi nuo savo kultūros. Žinoma, jeigu tave represuoja, tuomet kitas reikalas – turi gelbėtis ir išvykti. Kūrėjo misija aukštesnė nei eilinio piliečio. Turi ją tęsti, o ne paaukoti. Tik tokiu atveju pateisinu kūrėjų emigraciją. O esant taikiam metui šaliai būtina itin stipri vietinė kultūra. Būtent šiuose vietinės kultūros baruose aš ir stengiuosi dirbti. Man to visiškai pakanka, o jeigu išgirstu, kad mano kūriniai atliekami svetur, tuo tik džiaugiuosi. Taip, aš ne Krzysztofas Penderckis, ne Bronius Kutavičius ir net ne Osvaldas Balakauskas, man pakanka tos gerąja prasme provincinės pozicijos, kurioje jaučiuosi labai stipriai.

– Koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje girdėsime stambiaformį, simfoninį Giedrių Kuprevičių. O ko klausytojai gali tikėtis vasarą, Zapyškio bažnytėlėje?

– Tai bus kamerinis koncertas, kurio idėja visiškai kitokia – labai intymus, privatus pasikalbėjimas tarp muzikantų, į pokalbį įtraukiant ir publiką. Mano kamerinę muziką ten atliks Kauno fortepijoninis trio, sopranas Gabrielė Bukinė ir baritonas Giedrius Prunskus. Tai turėtų būti ramus ir sutelkiantis renginys. Skambės įvairių kūrinių – ir vokalinių, ir instrumentinių, o klausytojų lauks trys siurprizai: paprašiau artimų bičiulių, labai skirtingų stilių kompozitorių Zitos Bružaitės, Šarūno Nako ir Antano Jasenkos, sukurti po vieną muzikinį palinkėjimą. Jeigu viskas pavyks, tai taps nuoširdžiu kompozitorių pokalbiu viešoje erdvėje, jokiu būdu ne garbinimu ar paminklėlių statymu. Žinoma, kiekvieno jų prašiau, kad būtų šmaikštu, bet ne kvaila. Kvailumas ir taip šiuo metu labai stipriai išbujojęs, o šmaikštumas yra visai kas kita. Jis turi tam tikras potekstes, leidžiančias pasakyti daugiau, nei tiesiogiai bylojantys žodžiai.

Kas: Koncertas „GIEDRIUI KUPREVIČIUI – 80“.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: Balandžio 18 d. 18 val.

Kas: koncertas „80 MINUČIŲ: Giedrius Kuprevičius ir draugai“.

Kur: Senojoje Zapyškio bažnyčioje.

Kada: Rugpjūčio 17 d. 17 val.

Rugsėjį choras atstovavo Kaunui Vokietijoje, Vyso mieste, vykusiame festivalyje, spalį dalyvavo Paryžiuje vykusiame jubiliejinės Lietuvos dainų šventės pristatyme. Jau antrus metus mokykla vysto projektą „Skambantys Kauno laiptai“, kai edukacinių veiklų metu netikėčiausiose Kauno vietose suskamba ir „Varpelio“ choristų balsai.

Lapkričio 20-ąją „Varpelis“ kviečia klausytojus į Kauno valstybinę filharmoniją, kur patriotinės muzikos projektas „Ant kalno klevelis“ pristatys bendrą koncertą su svečiais iš Latvijos – Rygos Domo katedros berniukų choru.

„Lietuvos berniukų chorai, tokie kaip „Varpelis“, „Gintarėlis“, „Dagilėlis“ ar „Ąžuoliukas“, nuolatos bendradarbiauja dalyvaudami įvairiuose, dažniausiai profesoriaus Vytauto Miškinio inicijuojamuose projektuose, – pasakojo mokyklos direktorius Tomas Ladiga. – Mes, žinoma, turime ambicijų susibičiuliauti su itin senas berniukų chorinio dainavimo tradicijas puoselėjančiais vokiečių ar austrų chorais, bet pradžioje nusprendėme pradėti nuo kaimynų.“

Anot T. Ladigos, šių dienų situacija itin verčia atkreipti dėmesį į patriotinį jaunimo ugdymą. Toks ugdymas – ne vien pašnekesiai apie istoriją pamokų metu, bet ir patriotinės dainos.

„Latvių choras į šį projektą atveš programą, kurioje skambės originalios Latvijos kompozitorių ir harmonizuotos liaudies dainos. Mes atliksime Lietuvos autorių kūrybą. Gaila, kad mus spaudžia repeticijų grafikas ir ribotas jų skaičius, bet pabandysime parengti klausytojams siurprizą, bendromis pajėgomis išreiškiantį palaikymą engiamoms ir kovojančioms tautoms“, – pasakojo T. Ladiga ir pastebėjo, kad gražus sutapimas, jog koncerto metu bus galima paminėti Latvijos nepriklausomybės dieną – lapkričio 18-ąją.

Tai bus jau antrasis projekto „Ant kalno klevelis“ koncertas. Pirmasis įvyko kovo 11-ąją Suvalkuose, bendradarbiaujant su Lenkijos lietuvių diaspora.

„Ant kalno klevelis“ – pirmoji puikiai visiems žinomos lietuvių liaudies dainos eilutė. Ji projekto pavadinimui buvo pasirinkta todėl, kad šioje dainoje nėra vietos aiškiai išreikštai agresijai, bet jos vertikalėje atsispindi visa lietuviškoji savimonė: sąsajos su gamta, medžiu, šeima, mūsų šaknimis ir lapais. Reklaminiam plakatui pasirinktas lietuviško sodo su giedančiais paukšteliais atvaizdas simbolizuoja draugystę su latvių tauta – jiems taip pat artima pynimo tradicija. Taip, pasak T. Ladigos, tarsi bandome iš naujo atrasti mus siejančius dalykus: dainą ir etnines šaknis.

Į svečius atvykstantis Rygos Domo katedros berniukų choras buvo įkurtas 1950 m. Jau 25 metus kolektyvui vadovauja dirigentas Martinis Klišanas. Choras – vienas aktyviausiai koncertuojančių Latvijos kolektyvų. 2001 m. jis buvo apdovanotas Latvijos didžiuoju muzikos apdovanojimu, paskui dar kelis kartus nominuotas šiam aukštam įvertinimui, taip pat – pristatytas Muzikos įrašų metų apdovanojimui. Jau du dešimtmečius choras aktyviai dalyvauja Latvijos nacionalinės operos pastatymuose. Kolektyvas koncertavo daugelyje pasaulio šalių, dainavo buvusiam JAV prezidentui Barackui Obamai ir jo svečiams Baltuosiuose rūmuose, Lietuvos ir Suomijos prezidentams Vilniuje ir Helsinkyje, Karališkojoje Alberto salėje Londone ir geriausiose Japonijos koncertų salėse.

Pastarąjį kartą Lietuvoje choras koncertavo 2015 m., tad lapkričio 20 d.  koncertas taps puikia proga dar kartą susitikti su gilias berniukų chorinio dainavimo tradicijas puoselėjančiu kolektyvu.

Koncerte, be chorų, dalyvaus solistas Andrius Apšega (baritonas), Domas Ignotas (altas) ir pianistė koncertmeisterė Daiva Maskoliūnienė. Chorams diriguos jų meno vadovai M. Klišanas ir Chirstianas Frattima, taip pat – „Varpelio“ mokyklos choro mokytoja Monika Grigaitytė. Programoje skambės Zigmaro Liepinio, Raimondo Paulo, Valto Pūcės, Janio Lūsenio, Imanto Kalninio, Renaro Kauperio, Janio Strazdo, Juozo Naujalio, Juozo Tallat-Kelpšos, Raimondo Martinkėno, Dariaus Polikaičio, Giedriaus Svilainio, Laimio Vilkončiaus, Vaclovo Augustino, Vytauto Kernagio ir Galinos Savinienės kūriniai.

Kas? Patriotinės muzikos projektas „Ant kalno klevelis“.

Kur? Kauno valstybinė filharmonijoje.

Kada? Lapkričio 20 d. 18 val.

Jau daugiau nei tris dešimtmečius ji dalijasi sukaupta patirtimi su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentais, tad šis jubiliejus – puiki proga pažinti S. Martinaitytę kaip dainavimo mokytoją. Juolab kad jubiliejiniame koncerte „Dedikacija Mokytojai“ bus galima išgirsti ne tik pačią primadoną, bet ir ryškiausius jos išugdytus talentus, kurių pavardės nuolatos mirga teatrų ir koncertinių erdvių afišose.

Apie muziką, pedagogiką, mokinius – pokalbis su S. Martinaityte.

– Ką jums reiškia būti mokytoja?

– Manau, būdamas vokalo pedagogu, turi tapti ne tik balso ugdymo specialistu, bet tiesiog gyvenimo mokytoju. Turi ugdyti mokinio supratimą, formuoti požiūrį į daugelį dalykų: į aplinką, į patį save. Tai supratau, kai pati dar mokiausi pas savo paskutinę mokytoją profesorę Vladą Mikštaitę. Esu ne kartą minėjusi, kad ši mokytoja tiesiog apvertė visą mano gyvenimą: buvimą, mąstymą, suvokimą, požiūrius. Tomis kažkada įdiegtomis mąstymo kategorijomis vadovaujuosi iki šiol dirbdama su savo mokiniais.

Žodį „Mokytojas“ visada rašau iš didžiosios raidės. Ypač – turėdama omenyje buvusius savo ugdytojus. Žinoma, įprastinėje mokykloje, kur mokytojas dirba su didele vaikų grupe, jo misija ir darbo pobūdis yra kiek kitokie. Juk neįmanoma pasikalbėti su kiekvienu mokiniu, įgyti su juo artimą asmeninį kontaktą. Dirbant individualiai tai tampa neišvengiama. Tuomet labai svarbu netapti tiesiog pedagogu. Arba, kaip juokaudama sakau – „pedagadu“ (nuo slaviško žodžio „gad“, reiškiančio „niekšą“). Reikia išlikti tiesiog žmogumi. Mokytoju.

– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tikras vokalo mokytojas?

– Pirmoji į galvą atėjusi mintis – profesionalumas. Nors, iš tiesų, nežinau, ar tai galima vadinti savybe. Tai greičiau įgyjama kompetencija. Manau, būtina savybė – begalinis domėjimasis savo specialybe. Taip pat – sąžiningumas. Turi būti sąžiningas tiek pačiam sau, tiek studentui. Juk negalima nekokybiškai dainuojančiam žmogui teigti, kad jis dainuoja gerai. Iš tiesų kartais tenka ištarti: „Negaliu pasakyti, kad dainuojate puikiai. Suprantu, kad jus tai slegia, sunku girdėti dažniau išsakomas pastabas nei pagyrimus, bet negaliu sau leisti sakyti „gerai“, kai iš tiesų yra blogai.“ Juk tai darbas pasąmoniniu lygmeniu. Gavęs nepelnytą pagyrą mokinys gali užfiksuoti ydingą dainavimo potyrį kaip tinkamą ir naudotiną praktikoje.

Ar jis pasiryžęs daug ką iškęsti dėl tos įsivaizduojamos sėkmės, kurios niekas negali garantuoti?

Dar kelios būtinos vokalo mokytojo savybės – kantrybė, meilė savo darbui ir atsidavimas jam. Tuomet galima padėti mokiniui suvokti, kad jis į pamoką turėtų ateiti norėdamas siekti rezultato. Ne svajodamas užsidirbti pinigų, o būtent norėdamas siekti rezultato. Galbūt todėl mano pamokose nėra tikslaus valandų skaičiavimo – dirbame, kol kažko pasiekiame. Daug laiko paaukojame ruošdamiesi konkursams, greta privalomosios ugdymo programos rengdami koncertinius pasirodymus, netgi statydami spektaklius. Viskas dėl to, kad jaunieji dainininkai visa esybe pajaustų, susivoktų, į kokią specialybę pretenduoja, kur įkišo savo galvą. Ir įsivertintų: ar tikrai verta tęsti kelionę šia kryptimi, ar keisti specialybę, kol dar ne vėlu.

Netgi atėjus naujam mokiniui verta jo paklausti, ar jis tikrai žino, ko atėjo mokytis. Ar jam tikrai to reikia? Ar jis pasiryžęs daug ką iškęsti dėl tos įsivaizduojamos sėkmės, kurios niekas negali garantuoti? Juk pradedantysis dainininkas turi nueiti ilgą, sudėtingą ir kančių kupiną kelią. Žinoma, taip nutinka ne visiems. Pasitaiko stebuklų, retų atvejų, kai mokinys gana greitai parodo, kad atsidūrė ten, kur jam išties reikėjo.

– Jūsų mokinių galima išgirsti visur: visuose Lietuvos muzikiniuose teatruose ir koncertų salėse. Kaip paaiškintumėte tokį fenomeną, kad daugelis jūsų ugdytinių neišsibėgiojo po užsienius, o sėkmingai kyla karjeros laiptais Lietuvoje?

– Visų pirma, neturiu tikslo ruošti dainininkus užsienio rinkai. Man labiau rūpi Lietuvos muzikinis gyvenimas. Kažkada ir pati turėjau minčių apie išvažiavimą svetur, bet tas savotiškas savojo likimo pojūtis... Juk kažkada supranti, kad ne viskas vyksta taip, kaip tau norėtųsi. Tuomet suvoki, kad tavo misija – būti ir dirbti čia, Lietuvoje. Nusiramini ir dirbi. Gal man taip sekasi – tarp savo mokinių nesutikau nė vieno, kuris nemylėtų Lietuvos. Ar tai tik sutapimas, ar mano darbo rezultatas?

Iš tiesų, mano studentai dainuoja daug lietuviškos muzikos, drauge minime valstybines šventes, visa širdimi esame už savo šalį, savo tautą. Kita vertus, mokiniai dažnai vyksta į užsienyje rengiamus vokalistų konkursus, mato, kiek pasaulyje yra gerai dainuojančių žmonių, turinčių aiškų tikslą siekti dainininko karjeros. Tai irgi leidžia suprasti, kad savoje šalyje karjeros galimybės yra didesnės. Žinoma, nepaisant to, kad esame maža šalis, konkurencija jaunųjų vokalistų rinkoje yra labai didelė.

Taigi, negaliu pasakyti, kad turiu kažkokį konkretų planą išsiųsti savo ugdytinius į užsienį ar pririšti Lietuvoje. Dirbu taip, kaip moku, o kodėl mano mokiniai randa kelią į scenas, – klausimas impresarijams. Galbūt jiems patinka tai, ką daro mano mokytiniai... Norėčiau mintimis dar kartą atsigręžti į savo Mokytoją, kuri buvo ne tik dainininkė, bet ir režisierė. Ji neleisdavo nei vieno garso dainuoti be prasmės. Tai turėjo didžiulę įtaką mano karjerai ir buvimui scenoje. Tą patirtį stengiuosi perduoti savo studentams. Kai žmogus nuo pat mokymosi pradžios įpranta garsą leisti ne tuščiai, ne mėgautis savo balsu, o į pirmą planą iškelti kompozitoriaus idėją ir kūrinio turinį, jis turi galimybę kažko pasiekti.

Mano klasėje netoleruojamas savo balso ar savęs paties demonstravimas. Žinoma, balsas, kaip instrumentas, yra būtinas. Man labai rūpi, kad bet kurio balso savininkas turėtų maksimaliai išplėtotą savosios balso kategorijos diapazoną. Pasitaiko, kad kartais net negaliu užmigti galvodama, kaip išvystyti vieno ar kito studento balso diapazoną, kad jam nereikėtų kankintis ir gaudyti vadinamųjų gaidžių. Dainininkas scenoje turi jaustis saugiai, ir tai vienas didžiausių mano rūpesčių. Džiaugiuosi, kad daugeliu atvejų tai pavyksta.

Judesys: „Šiuolaikinis dainininkas privalo scenoje atlikti begalę fizinių veiksmų, kartu sugebėdamas dainuoti, neuždusti, ir nepavargti“, – akcentuoja S. Martinaitytė. S. Martinaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate parengusi daugybę dainininkų ir savaime suprantama, kad kiekvieno jų sėkmė džiugina pedagogą. Ar yra tokių, kurie jus džiugina labiausiai?

– Džiaugiuosi kiekvienu savo ugdytiniu, sėkmingai žengiančiu dainininko karjeros keliu. Tačiau tarp visų labiausiai išskirčiau vieną labiausiai sėkmės lydimų savo studentų – Liudą Mikalauską. Dirbti su juo buvo labai įdomu. Paradoksalu, bet jam buvo nerekomenduojama mokytis dainuoti. O aš pati, kai tik jį išgirdau, pagalvojau – čia gi jau nieko nereikia daryti, medžiaga puiki. Tereikia truputėlį sustyguoti, pakeisti dainavimo manierą, ir viskas. Jam tai labai greitai pavyko.

Kiekvieno dainininko kelias yra savitas. Nori to ar nenori, kažkas mus stebi iš viršaus ir veda tam tikru, paskirtuoju, keliu. Manau, viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti. Liudas šiuo metu jau yra sukūręs savo muzikinę imperiją. Drįsčiau teigti, kad dabartinis jo populiarumas prilygsta legendiniam Virgilijaus Noreikos populiarumui. V. Noreikos populiarumas buvo fenomenalus, o šiuo metu išties nežinau kito tokio populiaraus dainininko kaip L. Mikalauskas. Žvelgiant į jo kūrybos kelią gal ir galima būtų teigti, kad jis to kryptingai siekė, bet manau, kad, dalyvaudamas pirmojoje „Triumfo arkoje“, jis sąmoningai apie tai dar negalvojo. Šis šou suteikė tiek teigiamų, tiek neigiamų patirčių, bet jeigu to nebūtų buvę, nežinia kaip viskas būtų pasisukę. Kas gali pasakyti, kodėl Liudui reikėjo ten atsidurti ir kodėl jam buvo lemta laimėti šį šou? Niekas. Tiesiog taip turėjo būti. Nulemta.

Dar vienas žmogus, kurį dabar įdėmiai stebiu ir kuriuo itin džiaugiuosi, – Gabrielė Bukinė. Ji atėjo mokytis dainavimo neturėdama jokio pasiruošimo. Pirmieji studijų metai buvo kupini ieškojimų, o jau antraisiais ji atsiskleidė. Tai buvo kažkas tokio... Jos pagava, supratimas, tam tikras persilaužimas lėmė tai, kad baigdama antrąjį bakalauro kursą ji dainavo taip, tarsi jau turėtų bakalauro diplomą.

Tais pačiais metais su ja nuvykome į Kazachstane vykusį konkursą, kuriame Gabrielė pateko į trečiąjį, finalinį, turą ir turėjo galimybę pirmą kartą gyvenime dainuoti su orkestru. Per likusius studijų metus ji labai užaugo, sukaupė daug patirties, padainavo gausybę koncertų, sukūrė keletą pagrindinių vaidmenų operoje ir kito žanro spektakliuose. Turbūt tai ir atvedė į pergalingą sėkmę ką tik įvykusiame Klaudios Taev konkurse Estijoje. Manau, jos laukia labai graži ateitis.

Šių dviejų žmonių istorijos – unikalios ir labai sėkmingos. Juk būna atvejų, kai atrodo, kad žmogaus laukia puiki karjera, bet įvyksta kitaip. Tiesa, dar norėčiau paminėti tik šiemet mano klasę baigusią studentę Ugnę Matukaitytę. Unikalus koloratūrinis sopranas. Kai jos balsas pagaliau atsivėrė ir pasigirdo viršutiniai garsai, pagalvojau, kad gyvenime iš arti nesu girdėjusi tokių aukštumų. Ieškodami jos balso murkdėmės labai ilgai, bet ji turėjo kantrybės, didžiulį vidinį atkaklumą, sugebėjo nepasiduoti ir pasiekti tikslą.

– Koks buvo jūsų kelias į vokalo pedagogikos pasaulį?

– Žmoguje turi būti vidinis balsas, sakantis, kad viskas bus gerai, nors aplinka ir teigia atvirkščiai. Tai ne paties žmogaus sąmoningas teigimas sau pačiam, o kažkoks paslaptingas vidinis balsas, nuojauta. Tam galiu pasitelkti savo asmeninį pavyzdį. Mano kelias į dainavimą nebuvo paprastas. Greičiau – ilgas ir sudėtingas. Ne iš karto viskas sekėsi, mano dainavimas būdavo apibūdinamas ne pačiais gražiausiais epitetais, bet vidinis balsas liepė nenuleisti rankų, eiti pirmyn ir, regis, pavyko.

Žinoma, prie to labai prisidėjo dar vienas žmogus, nuolatos mane palaikęs, skatinęs dirbti toliau ir dainuoti. Tai pianistė profesorė Audronė Eitmanavičiūtė, tapusi labai svarbia atrama mano profesiniame gyvenime. Jeigu ne ji, nežinia kaip viskas būtų pakrypę, ar būčiau dainavusi ir netgi – ar būčiau pasukusi vokalo pedagogikos kryptimi. Tuomet, kai Kaune atsidarė Lietuvos muzikos akademijos fakultetas ir mane pakvietė dėstytojauti, sakiau, kad nenoriu, nemoku, nieko nežinau... Tačiau tiek Audronė, tiek kiti kolegos įkalbėjo – juk reikia kada nors pradėti.

Kiekvieno žmogaus balsą girdžiu ne tik savo ausimis, bet ir viso balso išgavimo aparato raumenimis.

Prisiminiau ir Mokytojos V. Mikštaitės pasakymą: „Po dešimties metų darbo suprasi, kad nieko nežinai.“ Ir, ko gero, tai yra tiesa. Prisimenu, kad pedagoginio kelio pradžioje buvo gerų, džiuginančių rezultatų. Tačiau kai pažvelgiu atgal, suprantu, kad dabar tie patys procesai įvyksta daug greičiau. Greičiau pavyksta pasiekti to, kad jaunas žmogus pradėtų dainuoti ir imtų suprasti, kaip tai daroma. Žinoma, tai patirtis ir praktika. Kita vertus, dažnai kartu su Audrone vykstame į stažuotes, stebime, kaip dirba kiti, kaip pasiekia rezultatą, kokias naudoja priemones. Visa šita patirčių apimtis ir leidžia sėkmingai žengti dainavimo mokytojo keliu.

Niekada negalvojau, ar galėčiau savo darbo pobūdį įvardyti kaip tam tikrą metodiką. Tai greičiau praktika. Kiekvieno žmogaus balsą girdžiu ne tik savo ausimis, bet ir viso balso išgavimo aparato raumenimis. Niekada nesakau, kad mokau dainuoti. Aš tik padedu žmogui prisitaikyti prie savo balso, surasti jį. Dirbu ne demonstruodama balsu, o nusakydama žodžiais. Tad kiekvienas studentas turi pats nueiti tą ilgą balso atradimo kelią. Demonstravimas skatina mėgdžioti, o kam gi reikia to, kad studentas imtų dainuoti mano balsu? Dainininkas turi atskleisti savojo balso tembrines savybes, spinduliuoti individualumą.

– Ar tai viskas, ko reikia dabartiniam profesionaliam dainininkui?

– Žinoma, visada pravartu klausytis ir tam tikra prasme mokytis tiek iš senųjų, tiek iš dabartinių operos meno korifėjų. Ypač svarbu suvokti, kokios yra dabartinės vyraujančios manieros, koks balso skambesys šiuo metu yra toleruojamas ir paklausus. Estetiniai balso reikalavimai kinta nuolatos, per visą vokalinio meno istoriją, tad būtina stebėti, ko šiuo metu reikia operos ir kitų vokalinių žanrų rinkai. Štai pavyzdys: vos prieš keletą dešimtmečių operos solistas turėjo būti „pavalgęs“, pailsėjęs, netgi savitai tingus, statiškas. Dabar viskas priešingai – gerai treniruotas kūnas yra būtinas. Šiuolaikinis dainininkas privalo scenoje atlikti begalę fizinių veiksmų, kartu sugebėdamas dainuoti, neuždusti ir nepavargti.

Tam savo pamokose taip pat skiriu nemažai dėmesio. Stebiu studentų laikyseną, skatinu užsiimti fizine veikla. Kažkam galbūt pravartu lankyti sporto klubą, bet mano labiausiai rekomenduojamas pasirinkimas – šokiai. Jie lavina grakštumą, laisvumą, formuoja laikyseną. Buvo atvejis, kai vienai mano ugdytinei buvo pasakyta, kad ji tiktų teatrui, bet derėtų pakoreguoti laikyseną. Teko koreguoti. Tiesa, mokytojas pats to nepadarys. Jis gali tik pasakyti, kad į tai derėtų atkreipti dėmesį, o dirbti su savo kūnu privalo pats studentas. Kuo anksčiau tai pastebėsi ir tuo užsiimsi, tuo lengviau bus ateityje. Dainininkas privalo kontroliuoti savo kūną ir jo padėtį. Taip jau yra, nes estetiniai reikalavimai dainininkui neapsiriboja vien balsu ir jo savybėmis.

Galėčiau netgi pasakyti, kad dainuodamas žmogus turėtų tapti dar gražesnis, nes jį veikia muzika, emocijos, nuo to paslaptingo šilto jausmo krūtinėje. Tuomet jo spinduliuojami jausmai pasieks klausytojų širdis. Juk balsas – tai tik priemonė emocijoms perteikti. Instrumentas, kurio padedami galime išsakyti savo jausmus ir pojūčius.

– Ar teko suskaičiuoti, kiek dainininkų esate išugdžiusi?

– Kažkada bandžiau, bet tikslaus skaičiaus neprisimenu. Prieš keletą metų suskaičiavau, kad tų, prie kurių mokydama esu bent kažkiek prisilietusi, yra bene penkios dešimtys. Skaičius nemažas, bet nereikia pamiršti, kad pedagogikos srityje darbuojuosi jau 33 metus. Na, o tų, kurie mano klasėje baigė dainavimo studijas susidarytų kone 30. Labiausiai džiugina, kad tik maža dalis jų nevalgo duonos iš dainavimo. Na, o kad ne visi tampa pastebimais solistais – taip pat natūralu, juk dainininkų reikia ir chorams, ir ansambliams, ir galų gale ne vien operos scenai.

Taip jau susiklostė, kad ateinančius mokinius įvardiju dviem kategorijomis: „nuo šaligatvio“ ir „nuo gatvės“. „Nuo šaligatvio“ – tie, kurie jau yra ragavę dainavimo mokymo. „Nuo gatvės“ – visiškai be jokių pagrindų, tam tikra prasme – grynuoliai. Kad ir kaip atrodytų keista, bet su šiais grynuoliais dirbti smagiausia. Jie nieko nežino, bet ir neturi jokių kompleksų, jokių užkulisinių minčių, jokių žinojimų. Toks mokinys daro tai, ką jam pasakai. Jam nekyla nereikalingų klausimų: o kodėl turėčiau tai daryti? Toks besąlygiškas sutikimas labai greitai atveria kelią į sėkmę. Greitai atsiskleidžia vidinis žmogaus jautrumas, švelnumas, dingsta bet kokios agresijos apraiškos. Tai labai džiugina.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, bandantiems siekti dainininko karjeros?

– Visų pirma norėčiau išsakyti palinkėjimą visiems žmonėms: kad nebūtų karo. Kodėl? Nes tai baisu. Prieš pusantrų metų kilusio karo pradžia man tapo tokiu stipriu emociniu sukrėtimu, kad kone metus nebegalėjau dainuoti. Visuomet laikiau save apolitiška, gyvenau muzikos, teatro, vaidmenų ir pedagogikos pasaulyje, nekreipdama dėmesio į aplinkinį pasaulį, bet tai privertė mane atsigręžti į nūdienos realybę. Nuo šio sukrėtimo dingo net mintys apie tai, kad galėčiau dainuoti. Vyko Ukrainos palaikymo renginiai, visi dainavo, o aš tik sėdėjau ir verkiau. Beprotybė ir negailestingas suvokimas, kad nieko negali padaryti. Tad nuoširdžiai visiems linkiu, kad to nebūtų. Niekur ir niekada.

Na, o jauniesiems dainininkams palinkėsiu labiau mylėti ne save muzikoje, o muziką savyje. Neiškelti savęs aukščiau kompozitoriaus, aukščiau užrašyto teksto, siekti atskleisti tai, ką sumanė genialus žmogus. Taip pat – išgirsti tą sėkme tikintį vidinį balsą ir tik tuomet atkakliai siekti tikslo.

Kas? Koncertas „Dedikacija Mokytojai“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Spalio 9 d. 18 val.

Penki simfonijų vakarai

KVF kvies klausytojus į penkis simfoninės muzikos koncertus, kuriuose galima apsilankyti įsigijus 2023 m. rudens sezono koncertų abonementą. Spalį du koncertus surengs žinomas pianistas Alexanderis Paley’us su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Šių koncertų metu publika išgirs visus F. Chopino kūrinius, skirtus fortepijonui ir orkestrui.

Trečiasis abonemento koncertas vyks lapkritį, o jame bus galima mėgautis puikiais prancūzų muzikos šedevrais. Vadovaujant svečio iš Didžiosios Britanijos, dirigento Jonathano Bermano batutai, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, violončelininkė Elena Daunytė, mecosopranas Eglė Šidlauskaitė, tenoras Mindaugas Jankauskas ir baritonas Romanas Kudriašovas atliks simfoninę Olivier Messiaeno meditaciją „Užmirštos aukos“, Camille’io Saint-Saënso koncertą violončelei ir orkestrui, itin retai scenose skambančią nuostabios prancūzų romantikės Lili Boulanger kantatą „Faustas ir Elena“.

Ketvirtasis abonemento koncertas kvies pasinerti į atradimų pasaulį. Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio, dainininkai Marija Arutiunova, Gabrielė Kuzmickaitė, Mindaugas Jankauskas, Andrius Apšega ir dirigentas Robertas Šervenikas atliks Lietuvoje dar neskambėjusius kūrinius: daugiau kaip prieš šimtmetį sukurtą juodaodžio britų kompozitoriaus, afrikietiškuoju Mahleriu praminto Samuelio Coleridge-Tayloro kantatą „Sakmė apie senąją Japoniją“ ir itin efektingą šiuolaikinio amerikiečių kūrėjo Kenji Buncho koncertą fortepijoniniam trio ir orkestrui „Hardware Concerto“. Įdomu tai, kad S. Coleridge-Tayloro kantata pastarąjį kartą buvo atlikta 1913 m., o paskui jos partitūra pasimetė archyvuose. KVF iniciatyva ir pastangomis partitūra buvo atrasta ir šis išties romantiškas ir subtilus kūrinys tarsi atgims iš naujo, suskambės po 110 užmaršties metų.

Koncertų abonementą vainikuos puikią nuotaiką dovanosiantis koncertas „Kalėdų džiazas“, kuriame į netikėtą kolektyvų duetą susijungs Kauno valstybinis choras ir Kauno bigbendas.

Programa: Lietuvą naujais namais pasirinkęs pasaulinio garso pianistas A. Paley’us ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras suteiks galimybę išgirsti visus fortepijonui ir orkestrui skirtus F. Chopino kūrinius. / Organizatorių nuotr.

Akistata su fortepijonu

Sezoną pradėsiantis fortepijoninės muzikos koncertas „Tête-à-tête“ – tarsi užuomina, kad fortepijono rečitalių netrūks visą rudenį. Spalį nuskambės pianistės Mildos Umbrusevičiūtės koncertas „Skambantis vanduo“, o Ferenco Liszto kūrinių programą „Ugningasis fortepijono genijus“ pristatys jaunieji Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos pianistai.

Lapkritį klausytojus su 100-metį pasitinkančio vengrų kompozitoriaus György Ligeti kūryba supažindins pianistas Motiejus Bazaras, prakalbinsiantis ne tik fortepijoną, bet ir klavesiną. Kitą vakarą publika galės susipažinti su Estijoje gyvenančiu pianistu Juliumi Paukšte.

Gruodžio pradžioje penkis Johanno Sebastiano Bacho koncertus klavyrui atliks pianistai Justas Šervenikas ir svečias iš Estijos Johanas Randvere su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru, o artėjant šventiniam laikotarpiui fortepijoninės muzikos mėgėjų lauks du netikėtumai: turkų kilmės pianistė Aysedeniz Gokcin, gyvenanti JAV, atskleis paslaptį, kaip grupės „Pink Floyd“ muzika gali skambėti F. Liszto stiliumi, o gerai žinomas atlikėjas Gintaras Januševičius fortepijono garsais ir balsu papasakos Mažojo princo istoriją.

Dėmesys balsui

Kamerinės ir vokalinės muzikos mėgėjai taip pat turės iš ko pasirinkti. Tik prasidėjus sezonui koncertą surengs Kauno fortepijoninis trio, vėliau pasirodys dešimtmetį minintis fleitininkės Vilmantės Kaziulytės ir pianistės Kristinos Ivanauskaitės duetas „Duo FluPia“, koncertuos žinomas ansamblis „Vilniaus arsenalas“, solo pasirodymą surengs jaunosios kartos gitaristas Rokas Jurkus, į barokinės muzikos pasaulį nuskraidins klavesininkė Nijolė Dorotėja Beniušytė ir fleitininkas iš Italijos Vincenzo Lai.

Klausytojai išgirs Ramintos Vaicekauskaitės ir Evelinos Pilipavičiūtės-Juraškienės parengtą vokalinės muzikos programą „Vakaras–Naktis–Rytas“, vargonininkės Jūratės Landsbergytės ir dviejų fleitininkų koncertą „Po tamsos“, skirtą Ukrainos kovai už šviesą Europoje.

Pianistė Paulė Gudinaitė ir tenoras Mindaugas Zimkus dovanos nemarųjį Franzo Schuberto vokalinį ciklą „Gražioji malūnininkė“, kuriam šiemet sukanka 200 metų. Savo pasirodymais klausytojus tikrai pradžiugins kolektyvas „Meta piano trio“, Kauno styginių kvartetas su pianiste Daiva Stulgyte ir fleitininko Andriaus Radziukyno vadovaujamas ansamblis „Ar’s Musica“.

Balsingąjį Kauno valstybinį chorą publika galės išgirsti spalio koncertuose: didingoje graikų kilmės Kanados kompozitoriaus Christoso Hatziso kantatoje „Wormwood (Chornobyl)“ ir dirigento ir kompozitoriaus Lauryno Vakario Lopo jubiliejiniame koncerte, kuriame chorui diriguos pats jubiliatas.

Kantata pastarąjį kartą buvo atlikta 1913 m., o paskui jos partitūra pasimetė archyvuose. KVF iniciatyva ir pastangomis partitūra buvo atrasta.

Spalio pradžioje jubiliejinį koncertą surengs puikiai žinoma dainininkė ir vokalo pedagogė Sabina Martinaitytė, kurią scenoje sveikins jos buvę ir esami studentai.

Neįprasta tapybos ir muzikos garsų jungtis klausytojų lauks lapkritį būgnininko Arvydo Joffės ir dailininko Eimučio Markūno performanse „Tyla ir triukšmas“.

Pramoginio žanro pasiilgusiems klausytojams tikrai patiks Kauno muzikinio teatro solistų parengtas teatralizuotas koncertas „Barokiniai paveikslėliai“, akordeonininko Vytenio Danieliaus ir jo suburtos instrumentinės grupės džiazavimas ir, be jokios abejonės, prieš pat Kalėdas nuskambėsiantis Valdemaro Frankonio vadovaujamo „Žvaigždžių kvarteto“ pasirodymas su pianisto Arūno Šlausto suvienytais žinomais instrumentininkais.

Neliks užmiršta ir jaunoji klausytojų karta. Į muzikines popietes, skirtas visai šeimai, publiką kvies Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno bigbendas, pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, Kauno styginių kvartetas su aktore Inesa Paliulyte ir kiti kolektyvai, o lapkričio 26 d. KVF pakvies jaunuosius muzikos mylėtojus į staigmenų ir netikėtumų kupiną Vaikų muzikos dieną.

Atlikėjų tandemas

Koncertinę šio neįprasto ir didingo kūrinio versiją atliks Gintaro Rinkevičiaus diriguojamos rinktinės muzikantų pajėgos: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“.

Solo partijas dainuos italų kilmės kanadiečių baritonas Brettas Polegato, australų sopranas Lauren Fagan, Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas, viso pasaulio teatruose dainuojantis tenoras Edgaras Montvidas ir puikiai festivalio publikai pažįstami Lietuvos solistai: mecosopranas Rita Preikšaitė, tenoras Mindaugas Jankauskas ir bosas Tadas Girininkas.

Daugelis žinovų vadina šią operą didžiuliu atradimu ir nepakankamai įvertintu kūriniu: „Gana sudėtinga operos muzika daugeliui klausytojų ar net atlikėjų neleidžia iki galo įvertinti jos vertingųjų savybių. Tai  nepaprasta opera. Vien libreto idėja, sumanyta kompozitoriaus ir meistriškai įkūnyta Jaroslawo Iwaszkiewicziaus, buvo nepaprasta. Viduramžių Sicilija, tapusi veiksmo vieta, sujungia asketišką ankstyvosios krikščionybės atmosferą su spalvingu ir paslaptingu bizantiškosios kultūros pasauliu, didingos erotikos ir gyvenimo džiaugsmo kultu.“

Lauren Fagan / Victorios Cadish, festivalio organizatorių nuotr.

Sunkus kelias į pripažinimą

„Karalius Rogeris“ – antroji iš dviejų Ukrainoje gimusio vieno garsiausių lenkų kompozitorių K. Szymanowskio sukurtų operų. Libretą lenkų kalba trijų veiksmų, trunkančių maždaug pusantros valandos, kūriniui parašė kompozitoriaus pusbrolis J. Iwaszkiewiczius.

Ši „Sicilietiška drama“, kaip ją pavadino pats kompozitorius, gimė iš K. Szymanowskio domėjimosi Viduržemio jūros regiono kultūra, kaip įvairių tautų ir religijų lydiniu. Jis 1911 ir 1914 m. daug laiko praleido keliaudamas po tuos kraštus. Operos projektą K. Szymanowskis ir J. Iwaszkiewiczius sumanė 1918 m. vasarą Odesoje. Partitūra buvo užbaigta 1924 m., o pasaulinė operos premjera įvyko 1926 m. birželio 19 d. Varšuvos didžiajame teatre, Roksanos vaidmenį atliko kompozitoriaus sesuo, sopranas Stanisława Korwin-Szymanowska.

Kaip dažnai nutinka novatoriškiems kūriniams, publikos ir kritikų reakcija buvo šalta, o tai lėmė sunkų kelią į pripažinimą. Vienas garsiausių to meto Lenkijos kritikų rašė: „Be jokios abejonės, šis kūrinys užima labai svarbią poziciją. Vis dėlto, manau, visuotinio pripažinimo jis sulauks tik po kurio laiko, kiai įvyks tam tikra visuomenės skonio revoliucija, kai tas skonis ištobulės tiek, kad pajėgs suvokti šio kūrinio grožį ir įvertinti tikrąją jo reikšmę.“

Po premjeros, visą XX a., opera buvo pastatyta vos šešis kartus: Duisburge, Prahoje, Palerme, Varšuvoje, Gdanske ir Londone. XXI a. opera tarsi prisikėlė naujam gyvenimui: 2000 m. ją pastatė Lenkijos nacionalinė opera, paskui naujai inscenizuota Vroclave, Niujorke, Edinburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Barselonoje ir Bonoje. Pagaliau šį įstabų kūrinį, užbaigsiantį XXVIII Pažaislio muzikos festivalį, galės išgirsti ir Lietuvos klausytojai.

Brettas Polegato / Victorios Cadish, festivalio organizatorių nuotr.

Pasaulėžiūrų konfliktas

Panašiai, kaip Richardo Wagnerio „Tanhoizeryje“, pagrindinis operoje „Karalius Rogeris“ – krikščionybės ir pagonybės konfliktas. Galima aiškiai pastebėti, kad tiek kompozitoriaus, tiek libreto autoriaus simpatijos aiškiai krypsta pagonybės pusėn.

Sakoma, kad šią operą galima traktuoti kaip bandymą sukurti šiuolaikinį dionisiškų antikos misterijų ekvivalentą, siekiantį išlaisvinti žmogų ir sugrąžinti jam vienybės su gamta ir visu supančiu pasauliu pojūtį.

Kita vertus, galima teigti, kad operoje dominuoja Friedricho Nietzsche’ės filosofiniuose darbuose nagrinėtas Dioniso ir Apolono mitas: Karalius Rogeris įkūnija Apoloną, o Piemuo simbolizuoja Dionisą. Apolonas – gėrio ir pastovumo stichija, o Dionisas – šėlsmo ir griovimo stichija. Operos dramaturgijai būdingame begaliniame kosminiame siužeto ir muzikinės pusiausvyros judėjime individualūs pojūčiai ir jausmai tarsi išsilaisvina iš mitinio chaoso.

Nors operos dramaturgija gali pasirodyti statiška, kūrinys pasižymi didžiule dramatine jėga, turtingu orkestriniu ir vokaliniu koloritu, kuriame susipina grigališkojo choralo melodijos, viduramžių mistika ir poetiškas rytietiškas jausmingumas.

Orkestruotė įspūdinga, tiršta ir subtili, leidžianti išgirsti K. Szymanowskio kūrybai įtakos turėjusių Claude’ui Debussy ir Aleksandrui Skriabinui būdingus harmoninius sąskambius. Įtakingojo „The Guardian“ apžvalgininkai „Karalių Rogerį“ pavadino „tobula opera tiems, kurie su šiuo žanru niekada nėra susidūrę gyvai“. Kiti muzikos kritikai, kalbėdami apie kūrinio stilistiką, pastebėjo, kad operos muzika švyti prabanga: „Impresionizmas prisotintas romantinių spalvų, turtingų tembrų ir garsinių spalvų. Ši muzika pernelyg originali, kad galima būtų ją vadinti klasikine.“

Apie operos siužetą iškalbingai byloja visų trijų veiksmų pavadinimai: „Bizantijos imperija. Krikščioniškasis veiksmas“, „Rytai. Arabiškasis veiksmas“ ir „Antika. Graikų – romėnų veiksmas“. Klausytojų patogumui Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai parengė operos libreto vertimą, kurį galima rasti festivalio svetainėje.

Kas? Baigiamasis koncertas „Karolis Szymanowskis. Karalius Rogeris“.

Kur? Pažaislio vienuolyne.

Kada? Rugpjūčio 27 d. 19 val.

XXI a. pianistas

Rugpjūčio 19 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks išskirtinis Pažaislio muzikos festivalio koncertas „Fortepijono magas“, kuriame klausytojai turės išsiilgtą progą pasiklausyti žymiojo lenkų pianisto Jano Krzysztofo Brojos.

Šis koncertas – tikra dovana Pažaislio muzikos festivalio klausytojams, nes J. K. Broja išties ne veltui yra tituluojamas vienu ryškiausių Lenkijos pianistų. Šis atlikėjas jau po debiuto Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje kritikų buvo lyginamas su garsiausiais praėjusio šimtmečio pianistais, o 2009 m. buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui.

Pianistas gimė Varšuvoje, studijavo Frankfurte prie Maino, Hanoveryje ir Varšuvoje, tapo daugelio tarptautinių pianistų konkursų laureatu. Po įsimintinos pergalės 1999 m. Vilniuje vykusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurse J. K. Broja Lietuvos spaudoje buvo pavadintas XXI a. pianistu ir tuomet jam atsivėrė durys į prestižines Europos, Azijos ir Amerikos sales. Jis surengė gausybę rečitalių, koncertavo daugelyje tarptautinių fortepijono festivalių, pianisto pasirodymus įrašė Lenkijos, Ispanijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Japonijos, Kolumbijos, Brazilijos, Jungtinių Amerikos Valstijų radijo ir televizijos laidos.

J. K. Broja bendradarbiavo su pasaulinio garso režisieriumi Romanu Polanskiu, jam statant kino filmą „Pianistas“, kaip asmeninis pagrindinio vaidmens atlikėjo Adrieno Brody muzikos konsultantas. Jis atliko fortepijono partiją Pawelo Mykietyno sukurtame garso takelyje Andrzejaus Wajdos filmui „Saldus skubėjimas“, o prieš ketverius metus pianistą buvo galima išgirsti viso pasaulio kino teatrų ekranuose skambant Šarūno Barto kino filmo „Šerkšnas“ garso takeliui. J. K. Brojos įrašytas kompaktines plokšteles leidžia tokios garso įrašų kompanijos kaip „Naxos“ ar „ICA Classics“.

Pianistas apie savo santykį su muzika kalba taip: „Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizatoriumi ir būti be aistros – tiesiog neįmanomas derinys, iš karto yra pasmerktas pražūčiai.“ Tad nenuostabu, kad Pažaislio muzikos festivaliui J. K. Brojos pasirinktoje programoje skambės dvi iš trijų paskutinių Ludwigo van Beethoveno sonatų. 30-oji vilioja klausytoją savo intymiu, ne tokiu dramatišku charakteriu, išsiskiria ypatingu lyriškumu, melodinėmis ir harmoninėmis puošmenomis, ornamentais ir viražais, primenančiais Fryderyko Chopino kūrinius. 31-oji pasižymi didžiuliu emociniu spektru: nuo absoliučios nevilties gelmių iki visiškos euforijos. Ši sonata yra neįtikimai kompaktiška, o jos filosofinė įžanginė mintis yra tarsi kūrinio tezė, persmelkianti visą sonatą ir pasiekianti apoteozę paskutinėmis akimirkomis. Du didingus Vienos klasiko kūrinius atskirs romantiškos Johanneso Brahmso fortepijoninės miniatiūros: lyriškieji intermezzo ir epinė, išraiškos galia spinduliuojanti rapsodija.

Tęstinumas: prieš gerą dešimtmetį susibūręs duetas „Kamanių šilelis“ grįžo atradęs naujų kūrybos šaltinių. / Vytauto Petriko nuotr.

Emocijų jūra

Rugpjūčio 20 d. Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje skambės sakralinės muzikos programa „Dievo laikas yra geriausias laikas“, kurią Pažaislio muzikos festivalio klausytojams dovanos dainininkė Renata Dubinskaitė ir vargonininkas Vilimas Norkūnas. Programoje skambės išskirtinai baroko epochos genijaus Johanno Sebastiano Bacho arijos iš kantatų, mišių ir kitų opusų, kūriniai vargonams solo, galintys pakylėti klausytojų širdis link dangaus.

R. Dubinskaitė – profesionali dailėtyrininkė ir dainininkė, baigusi visas dailės studijų pakopas nuo bakalauro iki doktorantūros. Negana to, ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo bakalauro ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos magistratūros studijas pas prof. Vladimirą Prudnikovą. Senąją muziką studijavo Sablė senosios muzikos ir šokio akademijoje Prancūzijoje ir Čekijoje, baroko operos meistriškumo kursuose Kopenhagoje, dalyvavo dainavimo meistriškumo kursuose Berlyne ir Geteburge.

Barokas ir toliau lieka R. Dubinskaitės aistra. „Tai buvo radikalių jausmų epocha. Barokas tiesiog plyšta jausmais. Regis, vienoje arijoje telpa rojaus, palaimos jausmas ir kritimas į pragarą, pyktis, kerštas, skausmas, pagieža – taip stipriai išreikštų emocijų nėra jokioje kitoje muzikoje“, – sako dainininkė.

V. Norkūnas senosios muzikos studijas baigė Austrijoje. Jis – vienas iš nedaugelio Lietuvos chorvedžių, klavesinininkų ir vargonininkų,  atsidavusių senajai muzikai. Klausytojų liudijimu, jo atliekama muzika tarsi kalba, alsuoja kaip gyva. Jam lengvai paklūsta istoriniai barokiniai vargonai, kuriais tenka groti koncertuose užsienyje ar vasaros akademijose.

J. K. Broja bendradarbiavo su pasaulinio garso režisieriumi Romanu Polanskiu, jam statant kino filmą „Pianistas“, kaip asmeninis pagrindinio vaidmens atlikėjo Adrieno Brody muzikos konsultantas.

„Galimybė veikti keliose srityse praturtina ir mane, ir tuos su kuriais susitinku. Mane užburia senoji muzika, dainingas klavesino skambesys, didingas vargonų taurumas, choro – širdis vienijančio troškimo dainuoti, jungiančio žmones į viena stebuklas, kamerinės muzikos bendrystė“, – kalba atlikėjas.

Nauji vėjai

Rugpjūčio 20 d. charizmatiškajame Babtyno dvare koncertuos ne mažiau charizmatiška grupė „Kamanių šilelis“, kuri Pažaislio muzikos festivalio klausytojams pristatys savo autorines dainas. Grupės nariai režisierė Kamilė Gudmonaitė ir aktorius Mantas Zemleckas – pora tiek gyvenime, tiek scenoje. Retkarčiais jie susitinka teatre, o muzikos gurmanai juos žino kaip unikalų indie folk duetą „Kamanių šilelis“.

2011 m. muzikinę veiklą pradėjęs menininkų duetas išleido tris albumus: „Viskas teka“, „Namai“ ir minimalistinį diską „9“, o šiemet pasirodė ketvirtasis, naujausias, grupės albumas „Žiūrėti į saulę“. Jie stebina drąsiai eksperimentuodami su folkmuzikos stiliumi ir netradiciniais instrumentais. Pirmuosiuose koncertuose „Kamanių šilelis“ savo kūrinius atliko muzikuodami su namuose ar sode naudojamais įrankiais, dabar jų kūryboje girdima ir elektronikos. Jų muzika – tai tas momentas, kai nedidelis pasaulis atrodo kaip niekad nesibaigianti visata, o prasmingi tekstai panardina į jaukią nostalgiją. Per dvylika kūrybinės veiklos metų duetas subūrė nemažą būrį gerbėjų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Kamilė ir Mantas žavi nuoširdumu, užkrečia jaunatviška ir džiugia energija.

Apie kūrybos proceso pradžią M. Zemleckas kalba: „Visada labai pralinksmėju prisiminęs vieną pirmųjų mūsų koncertų dar tada egzistavusiame klube „Pogo“. Tuomet šalia grupės pavadinimo buvo parašyta psycho folk, o mudu grojome pasitelkę namų apyvokos įrankius: pjūklus, santechnikos raktus, mūsų instrumentas buvo ir vanduo. Tai buvo itin keista poezijos, triukšmų ir primityviosios muzikos samplaika. Aš iki šiol nesuprantu, iš kur atsirado ši inspiracija. Tikriausiai tuo metu skaitėme mus įkvėpusią žymaus XX a. teatro mąstytojo Antonino Artaud knygą „Teatras ir jo antrininkas“, kurioje kalbama apie pirmykštį totalinį, ritualizuotą meną.“

Prieš gerus metus patyręs savotišką kūrybinę krizę, duetas, pristatydamas savo naująjį albumą, grįžta į sceną su nauja energija ir nauju amplua.

„Atrodė, kad nerandame, kas esame ir kaip toliau norime būti. Nesinorėjo grįžti į seną grupės etapą, bet naujo irgi nebuvo. Pradėjome abejoti, ar apskritai „Kamanių šilelis“ dar turi prasmę“ ,– viename interviu pasakojo grupės narė K. Gudmonaitė. Ieškodami sprendimo dueto nariai atskirai vienas nuo kito po mėnesį praleido Meksikoje. To pakako, kad įsižiebtų nauja kūrybinė žarija.

„Grįžę vėl susitikome ir sėdome prie muzikos. Netrukus paaiškėjo, kad idėjų užteks visam albumui. Tiesiog žaidėme – buvo labai gera  mėgautis kūryba. Iš to gimė albumo koncepcija ir pavadinimas. Žiūrėti į saulę ilgai yra neįmanoma, netgi pavojinga. Žvelgimas į neišreikštas vidines teritorijas yra nepatogus, rizikingas, tačiau būtinas“, – kalba K. Gudmonaitė.

Ką Pažaislio muzikos festivalio klausytojai išgirs Nevėžio glėbyje įsikūrusiame Babtyno dvare, telieka maža paslaptimi ir nedidele intriga.

Kas? koncertas "FORTEPIJONO MAGAS".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Rugpjūčio 19 d. 18 val.

Kas? koncertas „KAMANIŲ ŠILELIS“

Kur? Babtyno dvare.

Kada? Rugpjūčio 20 d. 19 val.

Kas? koncertas "DIEVO LAIKAS YRA GERIAUSIAS LAIKAS".

Kur? Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 20 d. 14 val.

Uždraustos eilės

Rugpjūčio 5 d. Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikoje Pažaislio muzikos festivalis kviečia į premjerą: diriguojant Robertui Šervenikui Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir aktorius Dainius Svobonas atliks naujai sukurtą Algirdo Martinaičio šešių dalių oratoriją „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ skaitovui, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui, skirtą Tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti.

Kūrinio pagrindinė ašis ir idėja yra invokacija (lot. invocatio) – šauksmas, kreipimasis į mus, sekant Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščiu „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusius šaukiu“). Šiandien šis eilėraštis vadinamas rezistenciniu kūriniu, o pokario metais dėl jo skaitymo ir kopijos saugojimo daug kas nukentėjo ir patyrė tremtį. Vienas iš tokių žmonių buvo kunigas Kazimieras Vasiliauskas, tremtyje atkentėjęs dešimt metų.

Kūrinyje taip pat skamba psalmių, Naujojo Testamento, Lietuvos Laisvės kovotojų maldynėlio tekstai, iškilių Lietuvos dvasininkų Alfonso Svarinsko, Alfonso Lipniūno, Juozo Zdebskio pamokslų fragmentai ir laiškų ištraukos. Kaip sako pats kompozitorius, dabartinio karo ir pasaulio suirutės laiku didžioji pokario Lietuvos žmonių tremties ir įkalinimų kančia mums turi tapti šventu atminimu, sakraliniu dabarties ir ateities apmąstymu.

Šiai savitai technikai paklūsta lietuviškojo folkloro garsinė sąmonė, orientalistinių kultūrų pajauta, teatrališki spėjiniai.

A. Martinaitis – Eduardo Balsio kompozicijos klasės absolventas, apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, už muziką teatrui pelnęs Kristoforo premiją ir du Auksinius scenos kryžius. Jo muzika yra nuolatos atliekama naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Kūrybos kelią pradėjęs įvairiais kameriniais opusais, jis netruko atsiskleisti kaip ypač introspektyvus, skausmingai nostalgiškas, impulsyvios poetiškos natūros kompozitorius. Jo ankstyvieji opusai kupini spontaniško intuityvaus pažinimo, subtilių užuominų paslapties ir sugestyvios minimalistinio skambesio įtaigos. Kompozitorius kalba meditacine garsų kalba, kurioje daug ekspresijos ir ramybės.

Kiek ironizuodamas techninio meistriškumo pastangas savąjį kūrybos metodą A. Martinaitis apibūdina kaip „rašymą iš rankos“. Šiai savitai technikai paklūsta labai skirtingi kūrybos impulsai: lietuviškojo folkloro garsinė sąmonė, orientalistinių kultūrų pajauta, teatrališki spėjiniai, konkrečiosios muzikos realijos ir kt. Anot kompozitoriaus, jam svarbios kalbą, muziką ir vaizdą susiejančios retoriškai raiškios figūros, kurios muzikos priemonėmis gali perteikti poetinį vaizdinių grožį.

Braižas: kompozitorius A. Martinaitis kalba meditacine garsų kalba, kurioje daug ekspresijos ir ramybės. Organizatorių nuotr.

Netikėtas duetas

Rugpjūčio 6 d. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje į koncertą „Netikėtas duetas“ Pažaislio muzikos festivalio klausytojus kviečia Norvegijoje reziduojanti lietuvių klarnetininkė Morta Kacion ir gitaristė Alexandra Whittingham iš Jungtinės Karalystės.

Šių instrumentų duetas – netikėtas, bet neįtikimai darnus ir harmoningas. Muzikų šeimoje gimusi M. Kacion pažintį su muzika pradėjo nuo fortepijono, tačiau būdama vienuolikos metų atrado savo mėgstamiausią instrumentą – klarnetą. Atlikėja studijavo Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, žinias gilino Švedijoje, Norvegijoje ir Nyderlanduose. Dar būdama Mančesterio „Chethams“ muzikos mokyklos auklėtinė, ji koncertavo su orkestru Londono „Royal Festival Hall“ ir kitose žymiose Didžiosios Britanijos salėse, dalyvavo kamerinės muzikos festivaliuose Norvegijoje, Švedijoje, pelnė apdovanojimus įvairiuose konkursuose.

Būtent Mančesteryje užsimezgė M. Kacion kūrybinė draugystė su viena ryškiausių jaunosios kartos Europos gitaros atlikėjų A. Whittingham, kurią britų žiniasklaidą pavadino „jaunąja menininke, turinčia didžiulį potencialą formuoti klasikinės muzikos pasaulį“.

Tyrinėdama skirtingų epochų sąsajas noriu laužyti tam tikrus standartus ir koncerte matyti tų epochų susiliejimą į vieną visumą.

Su pagyrimu ir aukščiausiais įvertinimais baigusi studijas Karališkojoje Londono muzikos akademijoje prieš trejus metus, A. Whittingham išleido debiutinį studijinį albumą „My European Journey“. Albumas užėmė pirmąją vietą „iTunes Classical Chart“, „YouTube“ svetainėje atlikėja surinko daugiau nei 260 tūkst. prenumeratorių, o jos pasirodymų vaizdo įrašų bendras peržiūrų skaičius viršijo 38 mln. Atlikėjos koncertinėje biografijoje puikuojasi pasirodymai visame pasaulyje, tarp kurių – Kaimanų salų menų festivalis ir 27 koncertų turas Vokietijoje, Nyderlanduose ir Austrijoje.

„Tyrinėdama skirtingų epochų sąsajas noriu laužyti tam tikrus standartus ir koncerte matyti tų epochų susiliejimą į vieną visumą. Po koncertų bendraudama su publika dažnai sulaukiu komentaro, kad mano pasirinktas repertuaro netikėtas, įvairesnis, jame girdimi retesni deriniai ir publikai įdomu susipažinti su nestandartiniais sprendimais“, – pasakoja koncerto sumanytoja klarnetininkė M. Kacion.

Instrumentų derinį ji vadina neįprastu ir gana rizikingu. „Tačiau mums su Alexandra pavyksta labai sėkmingai sulieti šių dviejų instrumentų garsus ir neprarasti pusiausvyros“, – džiaugiasi atlikėja.

Jungtis: meilė muzikai M. Kacion (nuotr. kairėje) ir A. Whittingham suvedė netradicinės sudėties duetui. Organizatorių nuotr.

Pažaislio festivalio koncertui pasirinktus Béla Bartóko „Rumuniškus liaudies šokius“ M. Kacion teko pačiai ir aranžuoti, nes natų klarnetui nėra, tad klausytojai išgirs šio kūrinio gitarai ir klarnetui premjerą Lietuvoje. „Taip pat drauge atliksime keturias kontrastingąsias Ástoro Piazzollos „Tango isorijos“ dalis. Koncerte grosime ir solinius kūrinius – atliksiu Johanno Sebastiano Bacho siuitos aranžuotę klarnetui, o Alexandra skambins garsųjį ispanų kompozitoriaus Francisco Tárregos „Arabiškąjį kapričio“, Edith Piaf „Himną meilei“ ir keletą tango šokio kūrinių“, – koncerto programą pristatė muzikė.

Kas: koncertas "Netikėtas duetas".

Kur:  Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Kada: rugpjūčio 6 d. 17 val.

Kas: oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos“.

Kur: Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikoje.

Kada: rugpjūčio 5 d. 19 val.

Iš baritono aukso fondo

Liepos 30 d. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Pažaislio muzikos festivalis pakvies į susitikimą su charizmatiškuoju baritonu Eugenijumi Chrebtovu ir lietuviškosios kultūros ambasadore Vokietijoje, pianiste, vokalo korepetitore ir muzikologe profesore Raminta Lampsatyte.

Bendram koncertiniam projektui, pavadintam „Kelionės“ menininkai pasirinko vokalinius ciklus, reprezentuojančius tiek kompozitorių atstovaujamas šalis, tiek jų meninės dainos kultūrą, šių kūrėjų dėka pasiekusią neregėtas tobulumo aukštumas: austro Gustavo Mahlerio vokalinį ciklą „Keliaujančio pameistrio dainos“, brito Ralpho Vaughano Williamso vokalinį ciklą „Kelionių dainos“ ir šveicaro Franko Martino ciklą „Žmogaus prototipas“.

E. Chrebtovas gimė Ukrainoje, mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijoje. Solistas sėkmingai pasirodė tarptautiniuose ir respublikiniuose dainininkų konkursuose: jis yra tarptautinio Tito Kuziko vokalistų konkurso pirmos vietos laureatas, tarptautinio Fiodoro Šaliapino vokalistų konkurso laureatas, Zenono Paulausko konkurse laimėjo trečią vietą, taip pat yra Stasio Baro konkurso laureatas.

Išraiškingo baritono savininkas dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, sėkmingai debiutavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, atlikdamas Onegino vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, vėliau debiutavo Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Solistas nuolatos tobulina dainavimo įgūdžius meistriškumo kursuose, dažnai dainuoja Latvijos nacionaliniame ir Tartu „Vanemuinės“ teatruose, bendradarbiauja su žinomais Lietuvos ir užsienio dirigentais. Greta operos scenų E. Chrebtovą vis dažniau galima išgirsti atliekant populiariąją muziką ar išvysti televizijos ekranuose.

R. Lampsatytė – Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narė, žymi pianistė, gimusi JAV, dabar gyvenanti Berlyne, profesoriaujanti Hamburge, bet dažnai apsilankanti Lietuvoje. Čia ją atveda ne tik įvairiausi projektai, bet ir namų jausmas. Ji yra savotiška lietuviško meno ir Vydūno dvasios skleidėja pasaulyje. Gimtojoje Čikagoje fortepijoną ir vokiečių literatūrą studijavusi atlikėja vėliau mokslus tęsė Zalcburgo „Mozarteum“ universitete ir Berlyne, kur įgijo muzikologijos daktaro laipsnį.

Programa: bendram koncertiniam projektui E. Chrebtovas ir prof. R. Lampsatytė pasirinko austrų ir britų meninės dainos tradiciją iliustruojančius kūrinius ir F. Martino kompozicijas. / Organizatorių nuotr.

R. Lampsatytė yra išleidusi knygas apie lietuvių moderniąją muziką, kompozitorius Bronių Kutavičių ir Osvaldą Balakauską. Berlyne profesorė dirba su operos solistais, Hamburge su dainavimo bakalauro studentais rengia oratorijas, dainas, su magistro studentais – modernią muziką ir operą, veda seminarus apie XX ir XXI a. muziką. Pati pianistė save pristato taip: „Esu lietuvė, kartais gyvenanti kitur. Su tėveliais visada kalbėjau tik lietuviškai ir dienoraštį dabar rašau lietuviškai, mano vardas ir pavardė – lietuviški. Mano vyras vokietis irgi išmoko lietuvių kalbą, abu vaikai skaito, rašo ir laisvai kalba lietuviškai. Niekada nepriėmiau Vokietijos pilietybės, nors čia gyvenu. Aš ir mano vaikai turime Lietuvos pilietybę, lietuvišką pasą.“

G. Mahlerio vokalinis ciklas „Keliaujančio pameistrio dainos“ – pagal paties kompozitoriaus tekstą sukurtas keturių dalių kūrinys, laikomas vienu romantiškiausių šio autoriaus darbų. Iš atlikėjų didžiulio susikaupimo, profesinio meistriškumo ir nepaprastos emocinės išraiškos reikalaujantis ciklas į keturias dainas sutalpina visą jauno žmogaus gyvenimo ir meilės istoriją, vedančią klausytoją nuo neriboto džiaugsmo pro nusivylimą iki skausmingo nušvitimo.

R. V. Williamso vokalinis ciklas „Kelionių dainos“, sukurtas pagal Roberto Louiso Stevensono žodžius, ko gero, pelnytai laikomas vienu išraiškingiausių britų vokalinės muzikos pavyzdžių. Devynių dalių kūrinys – itin kontrastingas, atspindintis įvairiausias emocines išraiškas, pasižymintis melodingumu ir puikiai vystoma siužeto dramaturgija. Jis, kaip ir G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“, pelnytai užima svarbią poziciją visų laikų baritonų repertuaro aukso fonde.

XX a. šveicarų kompozitoriaus Franko Martino muzika Lietuvoje skamba nedažnai.

Šešių monologų ciklas „Žmogaus prototipas“ balsui ir fortepijonui pagal Hugo von Hofmannsthalo žodžius buvo sukurtas 1943 m., o 1949 m. orkestruotas. Kompozitorius planavo vėliau sukurti operą, į kurią būtų įtraukti šie monologai, tačiau dėl įvairių priežasčių šio sumanymo atsisakė.

Šešiuose pagrindinio veikėjo monologuose atskleidžiamas turtingo jaunuolio, kurį pokylio metu pašaukia Mirtis, psichologinis ir dvasinis portretas. Per akistatą su savo laikinumu, paliktam artimųjų ir draugų, žmogui tenka pačiam ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus.

Flamenkas ir Hamleto drama

Rugpjūčio 1 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje Pažaislio muzikos festivalis pristato premjerą Lietuvoje – flamenko spektaklį „Hamletas“.

Jis, kaip ir G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“, pelnytai užima svarbią poziciją visų laikų baritonų repertuaro aukso fonde.

Šį išskirtinį projektą atliks iš Ispanijos atvykusi muzikantų ir šokėjų trupė ir Kauno valstybinio choro artistai: projekto meno vadovas – šokėjas Jesús Maria Honorato Herrera, muzikinis vadovas – pianistas José Enrique de la Vega, vokalistė Maria Ángeles Fernández Martín, fleitininkas ir saksofonininkas Bernardo Parrilla Garcia Pelayo, gitaristas Liamas Fredericas Howarthas, perkusininkas Darío Vallecillo Pradillo ir flamenko šokėjai Hugo Sanchezas Rodriguezas de Sanabria, Begoña Arcé Garcia ir Maria Dolores Rodriguez Jaramillo.

Idėjos autoriai šį ypatingą spektaklį pristato taip: „Hamletas“ – tai pasakojimas apie šeimą, kerštą, valdžią ir žmogžudystę.“

Būtent dėl tokių aspektų ši istorija, pasižyminti intensyvumu ir aistra, puikiai tinka flamenko adaptacijai. Gerai žinomą dramą apie 1599–1601 m. sukūrė anglų dramaturgas Williamas Shakespeare’as, o pjesėje išryškinti veikėjų charakteriai ją pavertė tokia stipria, kad ji aktuali iki šių dienų. Kitaip tariant, pjesės temos ir istorijos yra amžinos, o flamenkas tik padeda tai perteikti.

Tragedijos veiksmas vyksta Danijoje, joje pasakojama apie jauną princą Hamletą, kuris nusprendžia atkeršyti savo dėdei Klaudijui už tėvo nužudymą. Siužetas siūlo daugybę galimybių, kurią temą akcentuoti, ir tai galima meistriškai perteikti šokiu. Skirtingi flamenko šokio stiliai perteikia įvairius šios istorijos charakterius.

Kadangi „Hamlete“ daugiausia dėmesio skiriama pagrindinio veikėjo lemčiai ir kančioms, flamenko panaudojimas leidžia tai išryškinti. Dinamiškas Hamleto personažo šokis kartu su fone skambančiu choru sukuria nerimą keliančią atmosferą. Solo partijos čia pateikiamos neįtikėtinai galingai ir jaudinamai. Tai ypač išryškėja vaiduoklio scenoje, kurioje Hamletą aplanko jo miręs tėvas.

Regis, flamenkas išties idealiai tinka šiai scenai, nes jis tarsi išryškina žodžiais nenusakomą įtampą, atsiradusią tarp abiejų personažų. Šioje pjesėje labai svarbūs pagrindinio veikėjo ir Ofelijos santykiai. Hamletą ir Ofeliją sieja sudėtingas ryšys, nes Ofelija yra Polonijaus, vyriausiojo karaliaus patarėjo, duktė. Kai Ofelija atskleidžia savo meilę Hamletui, jos tėvas bando ją užgniaužti, tarsi demonstruodamas, kad šioje epochoje vyravo patriarchatas.

Flamenko spektaklyje yra keletas itin intymių scenų tarp Hamleto ir Ofelijos personažų, kurios meistriškai išryškinamos pasitelkiant scenografiją, muziką, chorą, kostiumus ir apšvietimą.

Stebina, kad flamenkas iki šiol nebuvo pasitelktas „Hamleto“ istorijos interpretacijai, nes šis šokis papildo ir sustiprina emocinį pjesės poveikį. Šis spektaklis naujam gyvenimui prikelia gerai žinomą W. Shakespeare’o istoriją, leisdamas žiūrovams suvokti ją kitaip.

Kas? Koncertas „Kelionės“.

Kur? Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Kada? Liepos 30 d. 17 val.

Kas? Flamenko spektaklis „Hamletas“.

Kur? VDU didžiojoje salėje.

Kada? Rugpjūčio 1 d. 19 val.

Pažįstama ir nauja

Programa, kuriai atlikėjai specialiai atsigabens istorinį fortepijoną, vadinamą „hammerklavier“, ne veltui pavadinta „Meistrų interpretacijos“, nes joje skambės tobulai nušlifuoti XIX a. kamerinės muzikos brangakmeniai, tarp kurių – gerai žinomi Johanneso Brahmso, Fryderyko Chopino, ankstyvojo čekų romantizmo atstovo Jano Ladislavo Dusseko ir prancūzų neoromantiko Philippe‘o Gauberto opusai.

Didžiąją koncerto repertuaro dalį sudarys mums mažiau žinomi, bet pasaulinio lobyno šedevrams nenusileidžiantys lenkų kompozitorių kūriniai. Klausytojai turės progą susipažinti su XIX a. kūrusių Władysławo Żeleńskio, Franciszeko Dopplero ir Józefo Elsnero darbais bei XX a. atstovaujančių Henryko Mikołajaus Góreckio ir Kazimierzo Serockio kūryba.

Organizatorių nuotr.

Tituluotas duetas

Sutuoktiniai A. ir Ł. Długoszai, studijavę tiek gimtojoje Lenkijoje, tiek Europos ir Amerikos aukštosiose muzikos mokyklose, yra visame senajame žemyne puikiai žinomi atlikėjai, koncertuojantys su žymiausiais orkestrais ir ansambliais ir laikomi tikrais lenkų muzikos ambasadoriais. Ł. Długoszas kritikų pripažįstamas vienu ryškiausių senojo žemyno fleitininku ir laikomas daugiausiai apdovanojimų pelniusiu lenkų fleitininku. Jis studijavo Miuncheno aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, tobulinosi Paryžiaus nacionalinėje aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje ir Jeilio universitete.

Ł. Długoszas yra visų Lenkijos nacionalinių fleitininkų konkursų ir kelių tarptautinių konkursų, tarp jų – ir tokių prestižinių kaip Jeano Pierre‘o Rampalo tarptautinis fleitininkų konkursas Paryžiuje ar Theobaldo Böhmo tarptautinis fleitininkų konkursas Miunchene, laureatas. Jis dažnai koncertuoja kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas, bendradarbiauja su daugeliu garsių orkestrų. Ł. Długoszo pasirodymai skambėjo Vienos „Musikverein“, Berlyno „Konzerthaus“, Miuncheno „Gasteig Carl Orff Saal“ salėse, fleitininkas grojo diriguojant tokioms žvaigždėms kaip Zubinas Mehta, Jamesas Levine'as, Marissas Jansonsas ir Jacekas Kaspszykas. Jis ne kartą buvo kviečiamas atlikti Krzysztofo Pendereckio koncertą fleitai diriguojant pačiam kompozitoriui.

Prieš keturiolika metų Ł. Długoszas debiutavo su Londono simfoniniu orkestru ir įrašė Michaelio Colino koncerto fleitai kompaktinę plokštelę. Daugybę jo įrašų puikiai įvertino Lenkijos ir Europos kritikai, jis yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų – Tarptautinį klasikinės muzikos apdovanojimą (ICMA).

Ne ką mažesniais nuopelnai pažymėtas ir A. Kielar-Długosz kūrybinis kelias. Ji studijavo Miuncheno muzikos ir teatro universitete, Veimaro aukštojoje muzikos mokykloje, Richardo Strausso konservatorijoje Miunchene ir Jeilio universitete, tobulinosi Leipcigo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje ir daugelyje tarptautinių fleitos meistriškumo kursų.

A. Kielar-Długosz yra nacionalinių ir tarptautinių fleitos konkursų laureatė, o už išskirtinius meninius pasiekimus ir krašto garsinimą jai įteiktas ne vienas apdovanojimas. Kaip solistė ir kamerinės muzikos atlikėja ji aktyviai koncertuoja Lenkijoje ir užsienyje, ne kartą atliko jai dedikuotų lenkų ir užsienio kompozitorių koncertų premjeras, kurias transliavo svarbiausios radijo stotys.

Atgaivina senuosius instrumentus

M. Toporowskis – istorinių instrumentų entuziastas. Jis yra žymus klavesino ir vargonų solistas, kamerinės muzikos atlikėjas, dirigentas, taip pat groja klavikordu ir istoriniais fortepijonais.

Jis ne kartą buvo kviečiamas atlikti Krzysztofo Pendereckio koncertą fleitai diriguojant pačiam kompozitoriui.

1991 m. M. Toporowskis įkūrė ansamblį „Concerto Polacco“, kurio specializacija – muzikos atlikimas istoriniais instrumentais. Jo iniciatyva Varšuvoje buvo pradėtas senosios muzikos koncertų ciklas, pirmą kartą buvo atlikta ar įrašyta daug senosios lenkų muzikos kūrinių. Atlikėjas koncertuoja Lenkijoje ir užsienyje, įrašinėja kompaktines plokšteles, vienas įdomesnių jo projektų – istorinių Vokietijos vargonų įrašų serija „Žemutinės Lužicos vargonai“.

Studijas M. Toporowskis baigė Varšuvos muzikos akademijoje, tobulinosi Prancūzijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose. Dabar savo žiniomis jis pats dalijasi su studentais Katovicų muzikos akademijoje. Čia jis įkūrė klavesino klasę, vėliau – barokinio orkestro klasę ir klavesino bei istorinės atlikimo praktikos katedrą. 2012 m. atlikėjas įkūrė Silezijos klavišinių instrumentų išsaugojimo centrą „Fortepianarium“ – unikalią kolekciją, kurioje eksponuojami ir koncertų bei mokymo tikslais naudojami jo paties surinkti istoriniai instrumentai.

Kas? Koncertas „MEISTRŲ INTERPRETACIJOS“.

Kur? Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Kada? Liepos 16 d. 17 val.

Geras poetas Geda

Liepos 7 d. Birštono kurhauze poeto Sigito Gedos 80-mečiui dedikuotą programą „Geras poetas Geda“ Pažaislio muzikos festivalio klausytojams pristatys jau dvylika metų kartu muzikuojantis Kauno fortepijoninis trio ir nuolatinis kolektyvo scenos partneris baritonas Giedrius Prunskus.

„S. Geda – mitinės atminties poetas, modernizavęs lietuvių poeziją. Jis sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. Jo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos. Žemė, kosmosas ir žmogus čia suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, nuolatos skamba gyvybei giedama giesmė. Jo vitališkasis žmogus tarytum pratęsia Dievo darbą, dauginasi ir vaisina būtį nepailstančiu žodžiu, kuris magiškai pakeičia tikrovės veiksmą. Tai valios gyventi apraiška lietuvių literatūroje“, – taip apie S. Gedos kūrybą kalba literatūrologas Kęstutis Nastopka.

Pažintis: koncerto programa atspindės Baltijos gitarų kvarteto pastarųjų penkerių metų kūrybinės veiklos procesą. / Organizatorių nuotr.

Poeto bičiulis ir bendražygis filosofas Arvydas Šliogeris kalbėjo dar ryžtingiau. „S. Geda yra aukštesnio rango poetas nei kiti Nobelio premija apdovanoti kalbos žmonės, tarkim, Česlavas Milošas, – sakė jis. – Neseniai perskaičiau Č. Milošą ir drąsiai sakau: Sigitas yra bent trimis galvomis už jį aukštesnis, gaivalingesnis ir pranašesnis poetinio žodžio magas. Sigitas priklauso ne šitai epochai. Jo vieta greta Albert’o Camus arba Williamo Faulknerio. Jis priklauso anai kartai, ir akivaizdu, kad ne tik atitinka dabartinio Nobelio premijos laureato lygį, bet ir gerokai jį pranoksta.“

S. Geda – mitinės atminties poetas, modernizavęs lietuvių poeziją.

Koncerto metu publika išgirs ne vieną A. Šliogerio įžvalgą apie poeto S. Gedos fenomeną, skambės paties poeto eilės iš įvairių poezijos rinkinių, Kauno fortepijoninio trio (Lina Krėpštaitė – fortepijonas, Indrė Andruškevičiūtė – smuikas ir Asta Krištaponienė – violončelė) atliekami instrumentiniai švedų neoromantiko Gunnaro de Frumerie, estų minimalisto Arvo Pärto ir prancūzų romantikės Lili Boulanger kūriniai. Ypatingą aurą spinduliuojančiame Birštono kurhauze apsilankę klausytojai turės išskirtinę progą išgirsti net keleto Lietuvos kompozitorių (Giedriaus Kuprevičiaus, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Anatolijaus Šenderovo) dainų, sukurtų pagal S. Gedos eiles, premjeras.

Organizatorių nuotr.

Gitarų piligrimai

Liepos 9 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertuos unikalios sudėties kolektyvas – Baltijos gitarų kvartetas, Pažaislio muzikos festivalio klausytojams pristatysiantis įvairiaspalvę ir intriguojančią programą „Piligrimai“. Baltijos gitarų kvartetas, kuriame muzikuoja Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius Lipčius ir Chrisas Ruebensas kartu groja jau kone 20 metų.

Kaip pasakoja vienas ansamblio narių S. Lipčius, idėja sukurti unikalios sudėties kolektyvą kilo dar studijų metais, koncertinių kelionių metu klausantis panašių kolektyvų įrašų. Po keleto mėnesių surengę pirmąjį koncertą atlikėjai pastebėjo, kad publika puikiai reaguoja į kvartetinius kūrinius, ją uždega tokie pasirodymai. Toliau viskas vystėsi labai greitai – po dvejų metų kolektyvas koncertavo Estijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, ansamblio karjera ėmė vystytis žaibiškai.

Dažniausiai ansamblius sudaro kad ir giminingi, bet skirtingi instrumentai, turintys skirtingas atlikimo technikos, diapazono ir tembro charakteristikas. Kuo klausytoją gali nustebinti keturių gitarų ansamblis? Tokių vienodų ansamblių žavesys slypi netikėtumo momente.

„Visi ansamblio nariai turi būti lygiaverčiai ir turėti atitinkamas galimybes tam lygiavertiškumui demonstruoti. Pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje, – sako S. Lipčius. –  Kita vertus, mes nevengiame eksperimentuoti, paįvairindami savo naudojamų instrumentų gamą. Aš asmeniškai atlikti kai kurių numerių išeinu nešinas dvylikos stygų liutnia, Chrisas kartais mėgsta paimti į rankas ukulelę. Tai padeda atrasti naujesnių sąskambių ir spalvų.“

Šiuo metu Baltijos gitarų kvartetas pelnytai vadinamas Baltijos šalyse lyderiaujančiu klasikinių gitarų ansambliu. Tad logiška, kad ansamblis sulaukia ir kompozitorių dėmesio – jam kūrinių yra dedikavę Jurgis Juozapaitis, Giedrius Kuprevičius, Jonas Tamulionis, bendrų planų esama ir su kūrėjais iš užsienio.

Pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje.

Koncerto programa, anot atlikėjų, atspindinti pastarųjų penkerių metų kvarteto kūrybinės veiklos procesą. Joje skambės originali ansamblio nario Ch. Ruebenso kūryba, Z. Čepulėno ir S. Lipčiaus aranžuoti kūriniai: Jono Švedo, Fausto Latėno ir Eduardo Balsio kompozicijos, o dalis programos bus skirta Ukrainai ir ukrainiečių muzikai. „Būdami menininkai, labai jaudinamės dėl Ukrainos ir ten gyvenančių ir kuriančių kolegų likimo, tad kviečiame bent mintimis pabūti kartu su šia šalimi ir ją palaikyti. Greta kitų muzikinių numerių atliksime dvi dalis iš ukrainiečių gitaristo ir kompozitoriaus Olego Boyko specialiai mums dedikuoto kūrinio „Piligrimai“, – sako gitaristai.

Šį opusą kompozitorius pradėjo kurti prieš pat prasidedant invazijai į jo šalį, o užbaigė jau įsibėgėjus karo baisumams. Atlikėjai tiki, kad šis kūrinys tikrai taps ypatingu koncerto akcentu.

Atlikėjai groja keturių skirtingų meistrų pagamintomis unikaliomis gitaromis. „Kažkada grojome keturiomis itin kokybiškomis to paties meistro – ispano Manuelio Contreraso pagamintomis gitaromis. Tuomet išgaudavome itin homofonišką skambesį. Ieškodami naujų tembrinių apraiškų šiuo metu visi grojame skirtingų meistrų pagamintomis gitaromis, – pasakoja S. Lipčius. – Vieno rankose skamba vokiečių meistro instrumentas, kito – pagamintas kanadiečio, trečias reprezentuoja ispanišką gitarą, o aš groju lietuvių meistro pagamintu instrumentu. Tos skirtingos spalvos, skirtingi tembrai vienodų instrumentų ansamblį paverčia dar įdomesniu.“

Kas? Koncertas „GERAS POETAS GEDA“.

Kur? Birštono kurhauze.

Kada? Liepos 7 d. 19 val.

Kas? Koncertas „PILIGRIMAI“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Liepos 9 d. 8 val.