Galimybė praplėsti horizontą

Dviejų dalių koncerte „...nuo klasikos iki moderno...“ laukia daugybė išskirtinių pasirodymų ir netikėtumų. Pirmojoje dalyje žiūrovai išvys klasikinio baleto programą, o antrojoje – šiuolaikinį ir modernų baletą, atliekamą net ir pagal technomuziką.

Ant scenos pasirodys įvairių kartų šokėjai – KVMT baleto trupės veteranai, taip pat kelerius metus čia šokantys šokėjai iš Malaizijos, Suomijos, Ukrainos ir jauni, visai neseniai prie trupės prisijungę artistai. Žiūrovus nustebins svečiai iš kitų Lietuvos teatrų ir choreografijos mokyklų: artistai iš Lietuvos operos ir baleto, Anželikos Cholinos šokio teatrų, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriaus ir Kauno M. Petrausko scenos menų mokyklos Šokio skyriaus mokiniai.

Pasak koncerto idėjos sumanytojo choreografo, KVMT baleto trupės vadovo Aleksandro Jankausko, išskirtinė vakaro programa atskleis baleto įvairovę ir pakvies į šį scenos meną pažvelgti kitu žvilgsniu.

„Tikiu, kad šiame koncerte kiekvienas atras savo širdžiai mielą pasirodymą. Tad kviečiame apsilankyti ne tik baleto gerbėjus, bet ir galbūt visiškai nieko apie šį scenos meną nežinančius žiūrovus. Koncerto vedėjai – aktorius Ramūnas Šimukauskas ir šokėja Rima Panuškytė – apie kiekvieną numerį papasakos įdomybių, tad koncertas taps puikia proga praplėsti savo žinias apie baletą“, – žadėjo jis.

Visa trupė atsakingai ruošiasi būsimam koncertui, nes labai mėgsta savo darbą ir nori žiūrovams suteikti pačių geriausių emocijų. „Tikimės, kad koncerte žiūrovai mūsų trupę pamatys kiek kitokią nei yra įpratę. Dažnai baleto trupės solistai šoka operetėse ar miuzikluose, tačiau šįkart laukia vien baletui skirta profesionali programa, kurioje atliksime pasaulinio garso choreografų numerius“, – sakė A. Jankauskas.

Kūrėjai: vakaro metu bus atliktos A. Jankausko, T. Blocho pastatytos kompozicijos. Tarp atlikėjų – ir T. M. Jean. / D. Rimeikos nuotr.

Nuo klasikos iki technomuzikos

KVMT baleto trupės nariai džiaugiasi, kad jau dvejus metus su jais drauge dirba choreografas, repetitorius Thomas Blochas – buvęs daugelio nacionalinių baleto trupių solistas, bendradarbiavęs su garsiais choreografais. Koncerte šokėjai atliks keturis T. Blocho pastatytus numerius.

„Išvysite išties įvairiapusę programą, varijuojančią nuo visiškai klasikinio iki labai modernaus baleto. Tai bus tikras skirtingų stilių ir choreografijų mišinys, kuriame kiekvienas ras kuo pasigėrėti. Tad nuobodu tikrai nebus, – šypsosi choreografas. – Koncerte žiūrovai išvys mano kurtą klasikinį šokį „Gypsy“, kuriame solo partiją atliks trupės šokėja May Jean Teo. Taip pat lauks neoklasikinio baleto kūrinys „(De)Struktūra“, atliekamas pagal technomuziką. Nors komfortiškiau jaučiuosi statydamas klasikinius ir neoklasikinius numerius, koncerte išvysite ir šiuolaikinio baleto kūrinį „Bolero“ – tai labiausiai šiuolaikinė mano kada nors sukurta choreografija. Tikiu, kad ji nustebins daugelį žiūrovų, tad labai laukiu koncerto ir nekantrauju išgirsti publikos atsiliepimus.“

Mūsų trupės nariai yra labai įvairūs. Vieni stipresni klasikiniame balete, kiti – šiuolaikiniame ar moderniame. Tad šis koncertas kiekvienam taps proga atskleisti stipriąsias savo puses.

Koncertui atsakingai ruošiasi ir beveik šešerius metus teatro baleto trupėje šokanti solistė iš Malaizijos – May Jean Teo. Koncerte šokėja pasirodys dviejuose labai skirtinguose numeriuose. Pirmojoje, klasikiniam baletui skirtoje, koncerto dalyje ji atliks solo partiją T. Blocho numeryje „Gypsy“. Jį choreografas sukūrė būtent šiai šokėjai, tad solistė jaučiasi labai laiminga ir pagerbta. Nors šis numeris yra klasikinis, pašnekovė džiaugiasi, kad jo choreografija nelabai griežta.

„Atlikdama šį numerį neprivalau išlaikyti klasikinės kūno pozicijos, galiu laisviau judėti ir turiu erdvės pažaisti su ant scenos esančiais kitais šokėjais. Tai man labai patinka, – sako solistė. – Antroje koncerto dalyje šoku neoklasikiniame T. Blocho numeryje „(De)Struktūra“. Šiam šokiui reikia daug ištvermės, tačiau jį atlikti labai įdomu. Šio neoklasikinio šokio choreografija kelia nemažai iššūkių, nes šokėjų kūnai nepripratę prie tokio tipo judesių. Tad turime išmokti judėti kiek kitaip ir sklandžiai pereiti iš vieno judesio į kitą. Labai džiaugiamės, kad Thomas yra čia, kartu su mumis, nes jis mums suteikia daug motyvacijos ir skatina judėti pirmyn, tobulėti.“

Kaune nuo 2018 m. gyvenanti iš Malaizijos kilusi šokėja džiaugiasi, kad kauniečiai mielai lankosi KVMT spektakliuose ir vis labiau prisijaukina baletą.

„Matau, kad su metais Kauno publika vis labiau pamilsta baletą, dažniau lankosi šio scenos meno spektakliuose ir jais mėgaujasi. Tai mane be galo džiugina, – šypsosi ji. – KVMT baleto trupė yra išties stipri, tad šiame koncerte parodysime, kad galime profesionaliai atlikti pasaulinio garso choreografų kūrinius.“

V. Kazlauskaitės nuotr.

Netrūksta iššūkių

Koncerte pasirodys ir garsi šokėjų pora – Valerijus Osadčenko ir Auksė Mikalajūnaitė-Osadčenko. Solistai pripažįsta, kad pasiruošimas išskirtiniam koncertui kelia nemažai iššūkių. Kita vertus, repeticijos yra įdomios ir skatinančios tobulėti.

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko pirmoje koncerte dalyje kartu su partneriu Gintaru Visockiu atliks garsaus choreografo Christopherio Wheeldono duetinį numerį iš Joby Talboto baleto „Alisa Stebuklų šalyje“. Pasak pašnekovės, šis neoklasikinis numeris pasižymi gana sudėtingu techniniu atlikimu, tad repetuojama intensyviai.

„Pasiruošimas koncertui įdomus, nes aš mėgstu iššūkius, man patinka tobulėti. Be to, choreografas Ch. Wheeldonas yra pasaulinio garso kūrėjas, tad man bus didelė garbė ant scenos atlikti jo kūrinį. Taip pat koncerte šoksiu mūsų trupės choreografo T. Blocho choreografines kompozicijas. Labai gerbiu šį pedagogą, kurio choreografija taip pat yra gana sudėtinga, todėl nenuobodi, įdomi atlikti. Nors darbo turime daug, mylime teatrą ir besiruošdami koncertui jaučiamės labai laimingi. Tikimės, kad šios meilės baletui dalelę pavyks perduoti ir į koncertą atėjusiems žiūrovams", – viliasi A. Mikalajūnaitė-Osadčenko.

Bene didžiausiu iššūkiu ji vadina būtinybę palaikyti tinkamą fizinę formą, kartu nepervargti, nepersitempti. „Daugelis baleto šokėjų yra linkę į darboholizmą, mums atrodo, kad kuo daugiau repetuosi, tuo daug pasieksi. Vis dėlto, taip pat svarbu išlaikyti pusiausvyrą, nepamiršti pailsėti, kad kūnas nepervargtų ir nepadidėtų traumų rizika“, – sakė ji.

Šį pavasarį „Fortūnos” statulėle įvertintas trupės solistas V. Osadčenko koncerte atliks pagrindinę solo partiją T. Blocho numeryje „Bolero“. Šis numeris, kurio premjera įvyks koncerto metu, yra gana ilgas, tad jį atliekančių šokėjų laukia nemenkas fizinis iššūkis. Pasak V. Osadčenko, būsimas koncertas visai trupei yra labai svarbus, nes tai – puiki proga parodyti savo meistriškumą, atliekant profesionalių choreografų pastatytus baleto numerius. KVMT scenoje baleto pasirodymų nebūna daug, tad šokėjai nekantriai laukia tik šiam scenos menui skirto vakaro.

„Mūsų trupės nariai yra labai įvairūs. Vieni stipresni klasikiniame balete, kiti – šiuolaikiniame ar moderniame. Tad šis koncertas kiekvienam mūsų taps puikia proga atskleisti stipriąsias savo puses ir parodyti, ką geriausiai mokame. Programa bus labai įdomi ir spalvinga ne tik dėl skirtingų numerių, bet ir dėl to, kad visi šokėjai yra labai skirtingi ir turintys tik jiems būdingų stipriųjų pusių“, – sako solistas.

K. Kondratavičiūtės nuotr.

Didžiausias deficitas – laikas

Trupės solistė Lukrecija Vaitiekutė koncertui ruošia du dueto pasirodymus. Kartu su Aurimu Tiškevičiumi ji atliks choreografo Kennetho MacMillano numerį iš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“, o su Deividu Dulka šoks choreografo Mariaus Petipos numerį „Venecijos karnavalas“ iš Cezare’ės Pugni baleto „Satanella“.

Pasak šokėjos, KVMT baleto trupėje grynas klasikinis baletas yra retas svečias, nes dažniau atliekami neoklasikinio, šiuolaikinio ar modernaus baleto numeriai. Tad pirmoji, klasikinė, koncerto dalis šokėjams tapo šiokiu tokiu iššūkiu. Vis dėlto, ruošiant klasikinį „Romeo ir Džuljetos“ numerį, L. Vaitiekutei buvo įdomu prisiminti baleto mokyklos laikus ir sugrįžti prie klasikos.

2023 m. „Auksinių scenos kryžių" nominantės teigimu, besiruošiant koncertui, didžiausiu iššūkiu trupei tampa ne sudėtinga choreografija, o laiko trūkumas. Solistai intensyviai repetuoja ne tik koncertui, bet ir kitiems teatro spektakliams, šoka repertuaro miuzikluose, operetėse. Tad koncerto repeticijoms šokėjai neretai aukoja savo asmeninį laiką ir pasilieka repeticijų salėje iki vėlumos.

„Viską suderinti išties sudėtinga, juolab kad turime veiklos ir už teatro sienų, – aš studijuoju universitete, kai kurie šokėjai turi šeimas, kitų įsipareigojimų. Įtampa jaučiasi, būna dienų, kai nuo devintos ryto iki devintos vakaro praleidžiame teatre. Norime kuo geriau pasiruošti ir žiūrovams dovanoti nuostabų reginį scenoje, todėl neišvengiame fizinio ir emocinio nuovargio. Gelbėja kava, maisto papildai, raumenų nuovargiui mažinti skirti tepalai, – šypteli ji. – Mėgstame savo darbą, tad jam atiduodame visą save. Tikimės, žiūrovai tai įvertins.“

KVMT baleto trupės choreografas, repetitorius G. Visockis pritarė minčiai, kad teatre didžiausiu deficitu tampa laikas.

„Visko turime, tik laiko – ne, – juokiasi jis. – Teatras šiuo metu stato ne vieną spektaklį, kuriuose reikalingi trupės choreografai ir šokėjai. Pats taip pat šiuo metu ruošiuosi savo jubiliejiniam koncertui, skirtam 30-mečiui scenoje paminėti. Tad darbo turime daugiau nei paroje yra valandų. Vis dėlto mums labai patinka tai, ką darome. Šokis – tai medus mūsų sielai. Jei nejaustume meilės baletui ir savo darbui, scenoje tiesiog negalėtų gimti tokių nuostabių dalykų, kuriuos išvys koncerto žiūrovai. Laukia įspūdingas renginys, kuriuo Tarptautinę šokio dieną paminėsime iš širdies.“

Nors buvęs trupės solistas G. Visockis baleto aktyviai nebešoka ir šiuo metu eina choreografo ir repetitoriaus pareigas, koncerte jis atliks tris numerius. Pasak pašnekovo, laukia nemažas iššūkis, nes jis šoks techniškai gana sudėtinguose klasikiniuose numeriuose, reikalaujančiuose daug darbo ir pasiruošimo: „Romeo ir Džuljeta“, „Alisa Stebuklų šalyje“.

„Ruošiamės intensyviai ir esame patenkinti pasiektais rezultatais. Žiūrovai išvys nuostabų koncertą, kuris, tikiu, ilgam paliks pėdsaką jų atmintyje“, – pokalbį baigė pašnekovas.

Kas? Tarptautinei šokio dienai skirtas baleto koncertas „...nuo klasikos iki moderno...“

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? Balandžio 27 d. 18 val

Tyrinėti garsą

Unikalus spektaklis gimė pernai, vykstant garso meno ir muzikos edukacijos projektui „Regėjimo fonas“. Neregiai kartu su garso menininku, kompozitoriumi Vladu Dieniniu ir sinchroninių triukšmų (folių) meistre Dominyka Adomaityte sukūrė garso spektaklį aklinoje tamsoje pagal J. Meko poeziją. Praėjusią liepą jis buvo pristatytas Vilniuje, kur sulaukė didžiulio susidomėjimo. Šiemet kūrybinė komanda nusprendė aplankyti daugiau šalies miestų ir spektaklį pristatyti Jonavoje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, surengti pakartotinių pasirodymų Vilniuje.

Spektaklio idėjos autorius ir projekto „Regėjimo fonas“ iniciatorius V. Dieninis pasakoja pradėjęs šį projektą prieš ketverius metus. Tuo metu menininkas tyrinėjo įvairias klausymosi praktikas. Jis nusprendė susisiekti su neregiais, kuriems klausa yra pagrindinė orientavimosi aplinkoje priemonė, ir inicijuoti tiriamąjį meninį projektą. Užmezgęs kontaktus su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir iniciatyvoje panorusiais dalyvauti jos nariais, V. Dieninis pradėjo projektą, kuris tęsiasi jau ketverius metus. Iš pradžių projekto dalyviai kūrybinėse dirbtuvėse tiesiog tyrinėjo įvairius garsus ir klausymosi praktikas, o vėliau kilo garso spektaklio idėja.

„Trečiaisiais projekto metais į savo dirbtuves pasikvietėme sinchroninių triukšmų – folių – menininkę D. Adomaitytę (angl. foley artist). Ji mus supažindino su garso pasakojimu, kuris kuriamas naudojant įvairiausius objektus ir daiktus. D. Adomaitytė tuo užsiima įgarsindama kiną. Sinchroninių triukšmų atlikėjai įgarsina kine matomus gamtos reiškinius – lietų, vandenį, ugnį, taip pat visus veiksmus, kuriuos aktoriai atlieka filme. Tai daroma pasitelkiant įvairiausius objektus, juos liečiant, lankstant, spaudžiant, traiškant ir daugybe kitų būdų. Svarbiausia – rasti paveikų skambesį, – atskleidė V. Dieninis. – Dirbtuvėse su Dominyka pasiūlėme sukurti garso eskizų, pasitelkiant ne tik įvairių objektų skleidžiamus garsus, bet ir poeziją. Pasirinkome garsiškiausius J. Meko eilėraščius iš įvairių jo gyvenimo etapų. Pernai, tęsdami projektą, supratome, kad norėtume šiuos eskizus perkelti į didesnį formatą, ir taip gimė garso spektaklis.“

Netikėti atradimai

Pasak pašnekovo, projekto dalyviai išties daug laiko skyrė J. Meko poezijai analizuoti. Menininkai su neregiais kartu išsirinko dešimt išraiškingiausių ir įgarsinimui įvairiais objektais labiausiai tinkančių kūrėjo eilėraščių. Garso spektaklyje šie eilėraščiai įgarsinami, rodos, paprasčiausių buities daiktų – popieriaus, metalo, medžio – skleidžiamais garsais. J. Meko poezija publikai prabyla aktorės Rasos Samuolytės balso įrašais. Kartu su garso menininkais V. Dieniniu ir D. Adomaityte spektaklyje garsovaizdžius kuria trys neregiai – kauniečiai Laura Stadalninkaitė ir Martynas Vitkus, vilnietis Deividas Mankevičius.

V. Dieninis pripažino, kad, kuriant spektaklį, jam ir kitai idėjos autorei D. Adomaitytei didžiausią iššūkį kėlė tamsa. „Spektaklio veiksmas vyksta visiškoje tamsoje, tad tokiomis pačiomis sąlygomis ir repetuodavome. Sudėtinga groti objektais tamsoje, kai jų nematai, gali tik paliesti. Reikėjo atsiminti seką, kur ir kaip šie objektai yra išdėlioti, suprasti, kaip juos paliesti neskleidžiant pašalinio triukšmo. Nors neretai klausomės muzikos užsimerkę, vis dėlto užmerktos akys ir buvimas aklinoje tamsoje, kur nieko negali įžiūrėti, yra visiškai skirtingi potyriai ir patirtys. Visa tai praplėtė mano pažinimo ribas, padėjo dar geriau įsigilinti į patį garsą ir išmokti klausantis kitaip patirti objektus ir jų skleidžiamus garsus. Labai dėl to džiaugiuosi“,– sako jis.

Pasak pašnekovo, prieš ketverius metus pradėjęs tyrinėti neregių ir reginčių klausymosi praktikas, jis buvo įsitikinęs, kad atras didžiulių skirtumų. Juk neregiai aplinkoje daugiausia orientuojasi klausydami. Vis dėlto įsibėgėjęs projektas menininką nustebino.

„Ilgainiui supratau, kad iš esmės mes klausomės lygiai taip pat, o mūsų smegenys garsus fiksuoja tuo pačiu principu. Tiesa, neregiai turi išvystę geresnę echolokaciją, kuri padeda geriau orientuotis erdvėje pagal nuo kietesnių paviršių atsimušančius garsus. Regintys informaciją iš aplinkos gauna ne tik garso, bet ir vaizdo pavidalu, todėl klausą mes kiek nuvertiname. Vis dėlto kūrybinėse dirbtuvėse ne tik aš, bet ir neregiai padarė įdomių atradimų apie klausymąsi ir mus pasiekiančius garsus“, – atskleidė menininkas.

Tamsos iššūkis

Pernai vasarą garso spektaklis buvo pristatytas Vilniuje, sensorinėje patirčių erdvėje „Dialogas tamsoje“. Žiūrovams, tiksliau – spektaklio klausytojams, jis labai patiko. Tad šiais metais „eiti į pat vidurį“ aplankys Jonavą, Kauną, Šiaulius, Klaipėdą ir vėl sugrįš į Vilnių. Pasak V. Dieninio, spektaklis yra unikali proga regintiems susitikti su neregiais, matančiais kitaip – klausantis, vieniems su kitais pasidalyti savo įspūdžiais ir  patirtimi. Po kiekvieno spektaklio vyksta jo aptarimas, klausytojai su kūrybine grupe diskutuoja apie jiems kilusias mintis ir emocijas. Beje, aptarimas taip pat vyksta tamsoje.

„Mes kviečiame reginčius ir neregius pabūti toje pačioje aplinkoje – visiškoje tamsoje. Regintys kviečiami trumpam pamiršti įprastinį regėjimą ir labiau pasitelkti klausą, o neregiams tai puiki proga patirti aplinkos garsais paremtą garso meno kūrinį, kuris skiriasi nuo to, ką jie įprastai girdi ir patiria kasdieniame gyvenime. Vėliau visi skatinami pasidalyti savo įspūdžiais ir palyginti patirtis“, – paaiškino spektaklio idėjos autorius.

Spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, todėl žiūrovui-klausytojui kyla iššūkių patenkant į erdvę ir surandant savo vietą. Tai padaryti padeda neregiai. „Įdomu, kad lydimi neregių žiūrovai jautėsi labai saugūs. Regintiems tamsa nėra tokia įprasta, tad be neregių pagalbos gali būti išties sudėtinga patekti į erdvę, kurioje nieko nematyti, ir iš jos išeiti. Aptarime žiūrovai diskutavo apie tai, kad kasdieniame gyvenime regintys neretai padeda neregiams, taip atsidurdami tam tikroje galios pozicijoje. Tačiau šiuo atveju matantys neteko šios galios ir jiems patiems prireikė neregių pagalbos, – atskleidė menininkas. – Žiūrovai atkreipė dėmesį, kad neregiams pažįstamas visai kitoks pasaulis, kuris nepažinus regintiems. Dalį žiūrovų spektaklis paskatino įvertinti gebėjimą regėti klausantis ir iš naujo atrasti esminių juslių pranašumų ir ypatumų.“

Paliko neišdildomą įspūdį

V. Dieninio teigimu, po Vilniuje pristatyto spektaklio kūrybinė komanda iš žiūrovų sulaukė labai daug atsiliepimų ir įžvalgų. Žiūrovams ši patirtis buvo labai stipri, netikėta ir sukelianti įvairiausių minčių. Daugelį žmonių iš pradžių išgąsdino visiška tamsa, prie kurios regintys neįpratę. Vis dėlto, įdėmiai įsiklausius į spektaklį, besigėrint girdimu garsu ir patiriama patirtimi, visos baimės ir pašalinės mintys atsitraukė. Žiūrovams patiko klausytis garsų, nematant juos sukeliančių objektų, o įspūdį dar labiau sustiprino spektaklyje naudojama erdvinio garso sistema. Dėl šios sistemos susidaro įspūdis, kad garsai keliauja iš visų pusių, ir patirtis tampa dar įtaigesnė.

„Žiūrovai spektaklį įvardijo kaip tam tikrą meditaciją, panėrimą į kažką labai nekasdieniško ir neįprasto, bet malonaus. Daugelis sakė dabar geriau suprantantys neregius ir jų kasdienybę. Aptarimo metu, kuris taip pat vyko tamsoje, žmonėms patiko diskutuoti nematant aplinkinių ir nežinant, kada kuris šnekės. Atrodo, kad turėtų būti sunkiau susikalbėti, kai nematai pašnekovų ir nežinai, kas ruošiasi kalbėti. Vis dėlto žiūrovams puikiai pavyko susišnekėti, vienas kito nepertraukti, išklausyti iki galo. Diskusijoje dalyvavę žmonės sakė, kad jiems netgi buvo lengviau susišnekėti, kai jie vienas kito nematė“, – pasakojo pašnekovas.

Spektaklis žiūrovams paliko tokį įspūdį, kad po aptarimo kai kurie nenorėjo skirstytis, nes galvoje vis dar virė daugybė minčių. Tad po aptarimo tamsoje įvyko antrasis aptarimas, jau palikus spektaklio erdvę. Pasak V. Dieninio, žmonės dar gerą pusvalandį aptarinėjo spektaklį ir jo sukeltas emocijas, kūrybinei komandai uždavė papildomų klausimų.

„Kai kurie žiūrovai sakė, kad šis spektaklis turėtų būti privalomas urbanistikos ekspertams, kurie planuoja miestus, ir, deja, ne visada atsižvelgia į neregių poreikius. Neretai miestą bandoma pritaikyti neregiams su jais nesitariant ir viską atliekant iš reginčio perspektyvos. To neturėtų būti, – apgailestavo pašnekovas. – Vis dėlto situacija po truputį keičiasi, prie to prisideda vis aktyvesnis neregių bendruomenės įsijungimas į viešąjį gyvenimą ir savo interesų atstovavimas. Džiugu, kad mūsų projekte dalyvaujantys neregiai socialiai yra labai aktyvūs. Pavyzdžiui, M. Vitkus dirba įmonėje, kurioje testuoja neregiams pritaikomas skaitmenines technologijas.“

Į garsą pažvelgė kitaip

Viena spektaklio kūrėjų – kaunietė neregė Laura Stadalninkaitė. Ji džiaugiasi, kad dalyvavimas projekte „Regėjimo fonas“ padėjo praplėsti suvokimą apie garsą ir garso meną. „Šis spektaklis unikalus tuo, kad leidžia pasinerti į garsų pasaulį ir suvokti supančią aplinką kiek kitaip, be išankstinio nusistatymo, – sako ji. – Pirmaisiais projekto metais kūrybinėse dirbtuvėse mes mokėmės, kas yra garsas, koks jis gali būti ir ką gali mums pasakyti. Šis spektaklis išaugo iš mūsų įgytų žinių, o dabar kviečiame žiūrovus-klausytojus ateiti, pabūti garse patiems su savimi, įsiklausyti ir tiesiog leisti sau plaukti pagarsiui, kad ir kur tai nuneš.“

L. Stadalninkaitė projekte „Regėjimo fonas“ dalyvauja nuo pat pradžios. Prieš ketverius metus iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ji sulaukė laiško, kviečiančio dalyvauti projekte, kuriame bus tyrinėjami garsai, kuriamos garso kompozicijos. Susidomėjusi Laura iškart sutiko dalyvauti. Projekto dalyviai per kelerius metus turėjo ne vienas įdomias dirbtuves su garso menininkais, jose tyrinėjo garsą, rašė garso scenarijus, dėliojo garso kompozicijas. Dalyviai su gamtininku Andrejumi Gaidamavičium keliavo į Labanoro girią, kur klausėsi gamtos garsų orkestro.

„Neregiams garsai reiškia labai daug, nes mes per juos suvokiame pasaulį ir mus supančią aplinką. Vis dėlto dalyvavimas projekte mūsų supratimą apie garsą išplėtė dar labiau. Garsas mums tapo dar artimesnis, pasikeitė mūsų santykis su juo, išmokome garsui priskirti tam tikrą nuotaiką. Dabar esame kūrybingesni ir daugumą garsų ėmėme vertinti ne tik kaip informacijos šaltinį, bet ir kaip meninę priemonę garso menui sukurti, – patirtimi dalijosi L. Stadalninkaitė. – Prasidėjus projektui, iš pradžių minčių apie spektaklį nebuvo, mes tiesiog įvairiais rakursais tyrinėjome garsą, gilinomės į tai, kas yra klausymas, ką mums gali pasakyti garsai, kokių asociacijų ar emocijų jie sukelia. Spektaklio idėja palaipsniui kilo tik trečiaisiais projekto metais. Pernai spektaklį pristatėme Vilniuje ir pamatėme, kad klausytojams jis išties įdomus. Tad nusprendėme tęsti savo darbą ir spektaklį pristatyti platesnei auditorijai. Džiugu, kad visa spektaklio kūrybinė komanda užmezgė labai glaudų ir darnų ryšį, tad kartu dirbti yra išties jauku.“

Pasak pašnekovės, spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, todėl jis ne tik leidžia žiūrovams įsijausti į neregio kasdienybę, bet ir padeda praplėsti savo suvokimą apie tai, kad garsas turi daugybę spalvų.

„Buvo labai įdomu dalyvauti spektaklio Vilniuje aptarime. Žiūrovai-klausytojai nežinojo, kaip mes išgavome jų girdėtus garsus, tad mums pateikė įdomiausių interpretacijų. Kai kas girdėjo automobilius ar nuvažiuojantį traukinį, nors tokių garsų mes neimitavome, jų mūsų kompozicijoje nebuvo. Klausantis tamsoje, nevertinant garso šaltinio ir tiesiog girdint skambantį garsą, atsiranda daug vietos interpretacijoms, kurias kiekvienas klausytojas susikuria ne tik iš to, ką girdi, bet ir iš to, kokių asociacijų jam kelia išgirstas garsas. Įdomu, kad individualus klausytojo spektaklio suvokimas būna stipriai nulemtas jo turimų patirčių ir požiūrio, – atskleidė L. Stadalninkaitė. – Smagu, kad šis projektas ir man pačiai leido į garsą pažvelgti visai kitaip. Išmokusi suvokti garsą per kūrybinę prizmę, daug atradau. Garsas gali būti vertinamas kaip atskiras vienetas, turintis ne tik savo pradžią ir pabaigą, bet ir nuotaiką, energiją, daug kitų mūsų sąmonę ir pasąmonę veikiančių elementų.“

Kas? Garso spektaklis „eiti į pat vidurį”.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Balandžio 20 d. 18 val.

Šis pavasaris „Superkoloritui“ išties darbingas. Duetas neseniai grįžo iš tarptautinio muzikos festivalio „Tallinn Music Week“, taip pat išleido pavasarinį singlą „Giedra“. Pokalbis su grupės nariais G. Nalivaikaite (G. N.) ir A. Koreniuku (A. K.) – apie Lietuvai sukurtą projektą, kuris sulaukė nemažai dėmesio užsienyje, alternatyviosios muzikos kontrabandą popmuzikos pasauliui, lietuvių kalbos poetiškumą ir šviesą nešančią muziką.

– Abu ilgai grojote skirtingose grupėse, Giedrė – „shishi“, o Adomas – „Planeta Polar“. Vis dėlto per karantiną gimė bendras projektas „Superkoloritas“. Kaip kilo ši idėja – iš pandemijos laikotarpiu apėmusio nuobodulio?

G. N.: Išties, idėja kilo, kai per karantiną negalėjome groti gyvai, susitikti su savo grupių nariais, eiti į studiją. Šį laikotarpį leidome dviese, o kadangi esame muzikantai natūraliai ėmėme kalbėti apie muziką. Iš pradžių nebuvo minties kurti grupę, tiesiog dalijomės savo požiūriu, idėjomis. Juokaujame, kad pirmiausia gimė grupės pavadinimas. Vieną kartą, tvarkydamasi namuose, ėmiau dainuoti: superkoloritas! Išgirdęs Adomas nusprendė, kad tai gali būti puikus grupės pavadinimas. Taip pamažu viskas ir išsivystė.

A. K.: Mano ankstesnė grupė „Planeta Polar“ buvo labai stipriai orientuota į užsienį, savo dainas atlikdavome ispaniškai ir norėjome užkariauti pasaulį. Tačiau dėl karantino užsidarius sienoms, atrodė, kad plačiojo pasaulio nebeliko. Tai man buvo nemenkas šokas. Lietuviškai dainuojantis „Superkoloritas“ pasirodė kaip puiki išeitis, skirta Lietuvos publikai. Kadangi buvo karantinas, iš pradžių negalvojome apie pirmąjį koncertą, o mąstėme, kaip klausytojams prisistatyti virtualiai. Tad mūsų pirmieji trys kūriniai buvo iškart išleisti su vaizdo klipais. Sakiau: jei žmonės negali pas mus ateiti į koncertą, mes turime ateiti pas juos į kišenę, į mobiliųjų telefonų ar kompiuterių ekranus.

– Įkvėpimo semiatės iš Lietuvos estrados. Įdomu, kad sovietmečiu jaunimas priešinosi tėvų ir senelių klausomai estradai ir kūrė roko grupes, kurios turėjo kitokį, griežtesnį skambesį. O šiandien, įkvėpti estrados, jūs tarsi oponuojate šiuolaikinei popmuzikos kultūrai. Koks jūsų santykis su senąja estrada?

G. N.: Estrada jau ilgą laiką mane lydi. Anksčiau grojau grupėje „Elle G“, kuri atlikdavo Lietuvos ir pasaulio tarpukario laikų estrados kūrinius. Iš pradžių grojome perkūrinius, vėliau pradėjome rašyti ir savo dainas, įkvėptas tų laikų muzikos. Vis dėlto „Superkoloritas“ nėra koks nors lietuviškos estrados vėliavnešys. Mus tiesiog įkvepia poetiški senosios estrados kūrinių žodžiai, muzikos pakilumas, tačiau lygiai taip pat inspiruoja ir pasaulinė muzika. Kalbant apie roko ir estrados susipriešinimą, vienais metais per „M.A.M.A.“ apdovanojimus su „Superkoloritu“ gavau nominaciją tradicinės muzikos kategorijoje, o su grupe „shishi“ – alternatyviosios muzikos kategorijoje. Atrodo, šie muzikos stiliai tarsi turėtų vienas kitam oponuoti. Tačiau žmogus yra įvairiapusis ir jį įkvepia įvairūs žanrai ir laikotarpiai.

A. K.: Įdomu tai, kad anksčiau estradinei muzikai žodžius rašydavo pripažinti poetai, muziką kūrė profesionalūs kompozitoriai, o atlikėjai dainas atlikdavo kartu su orkestru. Dėl šios priežasties kūriniai turėjo turtingesnę muzikinę kalbą – šis aspektas mums atrodo žavus.

Žinia: pasak Giedrės ir Adomo, „Superkoloritas“ visada siekia būti šviesus ir nuoširdus, tad klausytojams spinduliuoja gėrį ir teigiamas emocijas. U. Bagdonavič̌iaus nuotr.

– Kokie estrados atlikėjai ir muzikos kūrėjai jus labiausiai įkvepia? Ar klausytojai atpažįsta, kad jūsų kūrinys yra įkvėptas vieno ar kito kompozitoriaus?

A. K.: Mus įkvepia įvairūs Lietuvos ir užsienio kūrėjai, mūsų muzika yra tikras įvairių šalių skambesio ir žanrų mišinys. Kalbant apie lietuviškos estrados kūrėjus, mums artimas Laimio Vilkončiaus muzikos melodingumas, tačiau jo tikrai nekopijuojame. Stiprus mūsų įkvėpimo šaltinis yra ir Afrikos muzika, kuri kupina džiaugsmo ir noro švęsti, tai labai būdinga ir „Superkoloritui“. Mūsų kūrybinis duetas siekia būti šviesus ir nuoširdus.

G. N.: Kartais, išgirdę kokį nors mūsų kūrinį, žmonės sako: čia panašu į Teisučio Makačino kūrybą. Vis dėlto nebūna taip, kad su Adomu sėdime, klausomės T. Makačino muzikos, ir nusprendžiame parašyti ką nors panašaus. Kita vertus, klausytojai taip pat yra savotiškai teisūs. Mums įkvėpimą teikia įvairūs kūrėjai, klausome įvairių žanrų muzikos. Tad natūralu, kad tam tikri klodai gali slypėti pasąmonėje ir vėliau atsiskleisti mūsų pačių muzikoje.

A. K.: Lietuvoje T. Makačino kūryba yra labai gerai žinoma, tad išgirdę panašaus skambesio kūrinį, daugelis iškart lygina jį su šio kompozitoriaus muzika. Pats T. Makačinas savo laiku klausėsi itališkos disko muzikos, kuri ir įkvėpė. Šios muzikos dabar klausomės ir mes, ji tampa mūsų įkvėpimo šaltiniu.

– Kaip gimsta jūsų kūryba – muzika, žodžiai? Minėjote, kad senosios estrados kūrinių žodžiai labai poetiški. Ar sunku kurti lyriškus lietuviškus tekstus?

G. N.: Klausomės daug lietuviškų dainų, labai padeda lietuviškos poezijos skaitymas. „Superkoloritas“ padėjo atrasti puikų poetą Joną Strielkūną. Apie šį poetą nieko nežinojau, kol močiutė neištraukė poezijos knygelės ir nepasiūlė paskaityti – galbūt pravers inspiracijai. Praėjo jau ketveri metai, o aš, kai tik reikia įkvėpimo, vis dar vartau šią poezijos knygelę ir negaliu atsistebėti gražiomis eilėmis.

Kūrybinis procesas būna visoks. Kartais išgirsti kokį kūrinį, kurio ritmas labai pagauna, ir nusprendi sukurti panašaus ritmo dainą. Pradėjus kurti, nuklysti į savus kūrybinius vandenis, ir kūrinys būna nebepanašus į pirminę inspiraciją. Kadangi esame labiau muzikantai nei poetai, dažniausiai pirmiau ieškome muzikinės išraiškos ir tik tada pritaikome jai žodžius. Susikūrus „Superkoloritui“, lietuvių kalbą tarsi pažinome iš naujo, per kūrybą. Būna – parašai išties gražią eilutę, bet kai pabandai ją sudainuoti, pamatai, kad reikia išbraukti priebalsius arba ieškoti visai kitokių žodžių. Būna išties įdomių atradimų. Vienas kitam parodome savo sukurtus muzikinius eskizus ir žiūrime, ar iš to gali išeiti visas kūrinys.

A. K.: Mane įkvėpimas dažnai aplanko, kai būnu crazy nuotaikos, atsipalaidavęs ir kupinas geros energijos. Kūrybiniai impulsai kyla labai netikėtai. Tai tikriausiai ir yra didžiausias kūrybos proceso stebuklas – kartais tarsi antenomis pagauni kūrybinius impulsus, kurie, rodos, atėjo iš kažkur kitur, ne pats juos sugalvojai.

Kartais įkvėpimo semiamės iš lietuviškos tradicijos, kartais nusprendžiame padaryti ką nors labiau prancūziško. Savo kūryboje mes flirtuojame, žaidžiame, juokiamės iš savęs, atrandame vis labiau vakarietiško, nuo sovietinių ligų besigydančio lietuvio identitetą. Mūsų kūryboje labai svarbus humoras. Tikime, kad humoro jausmas yra savybė, rodanti žmogaus išmintį. Ne veltui sakoma, kad diktatoriai neturi humoro jausmo. Jei žmogus sugeba pats iš savęs pasijuokti ir į kilusią problemą nežiūrėti labai rimtai, tai yra pats geriausias priešnuodis prieš egoizmą, pyktį, pernelyg didelį susireikšminimą.

– Smagu, kad „Superkoloritas“ ne tik kuria savo kūrinius, bet ir naujam gyvenimui prikėlė užmirštas estradines dainas.

A. K.: Koncertuose atliekame savo kūrybą, tačiau repertuare turime ir dvi lietuviškos estrados dainas, kurias išmokti mus įkvėpė LRT projektas „Dainuoju Lietuvą“. Jame dalyvavome prieš dvejus metus. Projektas kvietė atlikti ne savo dainas, bet naujai pažiūrėti į kitų Lietuvos muzikos kūrėjų kūrinius. Tad pasirinkome dainą „Amžinas šokis“, kurią atlikdavo Janina Miščiukaitė. Prodiuseriai iš pradžių mus bandė atkalbėti nuo šios dainos pasirinkimo, nes ji jiems pasirodė per daug nišinė. Tačiau mes užsispyrėme, o kai atlikome šią dainą, visiems labai patiko. Smagu matyti, kaip ji toliau gyvena savo gyvenimą, kituose projektuose ją pasirenka atlikti kiti muzikantai.

Galima sakyti, kad mes šiai dainai atvėrėme naujus kelius, bet ir ji mums atvėrė daug kelių. Būtent dėl jos užmezgėme daug draugysčių, mus atrado žmonės, vėliau išleidę mūsų vinilo plokštelę. Kartais sulaukiame klausimų, ar neketiname atlikti daugiau perkūrinių, tačiau mūsų kelias yra autorinė muzika. Kita vertus, viskas, ką mes darome, tam tikra prasme yra perkūrinys, nes mus įkvepia daug įvairių muzikantų ir kūrėjų.

– Kiek jums apskritai svarbios lietuviškos muzikos tradicijos ir jų išsaugojimas?

G. N.: Kaip žmogui, man labai svarbu, kad lietuviškos muzikos tradicijos būtų išsaugotos. Tačiau kaip „Superkolorito“ narė nejaučiu atsakomybės, kad privalome tęsti tam tikrą lietuviškos estrados tradiciją. Esame kūrėjai, tad tiesiog negalime kurti pagal tam tikrus reikalavimus. Mūsų muzika gimsta iš nuoširdaus noro klausytojams perduoti tam tikras emocijas.

Kalbant ne apie estradą, o apie lietuvių liaudies muziką, ji mane lydėjo nuo mažens. Šios muzikos tradicijas man perdavė senelis, kuris mane skatindavo drauge namuose dainuoti liaudies dainas. Iki šiol su jomis jaučiu artimą ryšį. Vėliau, studijų laikais, liaudies dainos tapo tam tikra medija, kurios pagalba reikšdavau emocijas. Pavyzdžiui, sėdi ant kokio nors gražaus skardžio Portugalijoje, ir natūraliai kyla noras uždainuoti liaudies dainą. Dainuodavau ir tada, kai mokantis ir dirbant užsienyje, apimdavo liūdesys ir vienatvės jausmas. Dainuojant liaudies dainas atsirasdavo tam tikras ryšys su pačia savimi.

A. K.: Nesame senųjų estrados tradicijų tęsėjai, tačiau savo kūryboje atsigręžiame į jas. Kartais jaučiuosi it koks alternatyviosios muzikos kontrabandininkas, gabenantis ją į poppasaulį. Vis mąstau, kaip padaryti, kad klausydamiesi lengvo „Superkolorito“ skambesio, klausytojai nė nepastebėtų, kad čia iš tikrųjų yra alternatyva. Siekiame edukuoti žmones ir nešti jiems šviesų skambesį.

– Adomai, jūsų grupė „Planeta Polar“ atlieka kūrinius ispaniškai. Kuria kalba jums smagiau atlikti muziką – ispanų ar lietuvių?

A. K.: „Superkoloritas“ susikūrė prieš kelerius metus, tad lietuviškai atlikti muziką man nebėra taip nauja ir neįprasta. Tačiau iš pradžių buvo keista žinoti, kad publika supranta, apie ką tu dainuoji. Atlikdamas kūrinius gyvai, stengiuosi žodžių nedainuoti automatiškai – siekiu perteikti jų reikšmę. Tačiau atlikdamas kūrinius ispanų kalba žodžius kartais naudoju tarsi muzikos instrumentą.

Savo kūryboje mes žaidžiame, juokiamės iš savęs, atradinėjame vis labiau vakarietiško, nuo sovietinių ligų besigydančio lietuvio identitetą.

Ispaniškai jau tiek dainuota, kad šiuo metu man labiau patinka kūrinius atlikti lietuviškai. Su „Superkoloritu“ esame koncertavę ir užsienyje, kur mus maloniai nustebino tai, kad klausytojai mus puikiai suprato – gal ne žodžius, bet patį jausmą ir šilumą, kuriuos perduoda mūsų kūriniai. Kažkada su mumis buvo susisiekusi ir radijo stotis iš Sasekso, Jungtinės Karalystės, kuri norėjo groti mūsų dainą „Šokim šokim“. Smagu, kad kalba nėra pagrindinis kriterijus muzikoje, nes ji peržengia visas sienas.

– Kuriate nostalgišką muziką, o patys ar esate nostalgiški, sentimentalūs žmonės?

A. K.: Atsimenu, paauglystėje daug laiko praleisdavau klausydamasis senos, Vudstoko laikų muzikos. Atrodė, kad tie laikai buvo geriausi, norėtųsi ten nusikelti. Visi iš paauglystės išaugame, tad šiandien gyvenu čia ir dabar. Kita vertus, būdami meniškos sielos, su Giedre mintimis dažnai nuskriejame į kitas vietas, net ir į planetas. Mūsų kasdienybė yra praskiesta sapnais ir svajomis.

G. N.: Aš nostalgijos atsikandau su savo pirmuoju muzikiniu projektu, kuris atlikdavo tarpukario laikų muziką. Labai idealizavau tą laikotarpį, atrodė, kad jis buvo pats geriausias, gražiausias, kone idealus. O šiandien, nors „Superkoloritas“ ir semiasi įkvėpimo iš praeities muzikos, inspiracijų lygiai taip pat ieškome tame, kas vyksta dabar. Sakyčiau, mes su Adomu tikrai esame romantikai ir nuotykių ieškotojai, tačiau labai nostalgiškais mūsų nepavadinčiau.

– Esate pora ir gyvenime, ir scenoje. Minėjote, kad abu grupėje esate motyvuoti, turite savų kūrybos idėjų. Ar tarp dviejų tvirtą savo nuomonę turinčių žmonių nekyla ginčų?

G. N.: Ginčų tikrai nekyla. Labai smagu, kad abu esame aktyvūs ir kuriantys. Tad galime pasiskirstyti užduotimis ir būti ramūs, kad kitas įvykdys savo dalį. Abu mėgaujamės būdami šios grupės nariais. Todėl džiugu, kad žengiame koja kojon ir kito nereikia tempti paskui save, kaip kartais būna grupėse. Abu kuriame ir atnešame savo idėjų, kalbant tiek apie muziką, tiek apie kitas sritis. Juk grupė nėra tik dainos, bet visas reiškinys, apimantis vaizdo klipus, vizualinį identitetą, koncertų įgyvendinimą. Abu dėl to sutariame ir drauge ieškome savo grupės identiteto: kas mes, ką savo kūriniais norime pasakyti? Visa tai yra smagus mudviejų žaidimas, kuriame mes patys kuriame taisykles, ir vis vienas kitą pakviečiame pažaisti. Kai kuris nors aptingsta namie, kitas sako: ei, einam, pažaisim.

Drąsus debiutas

Venecijos kino festivalyje debiutavę „Kaupikai“ yra pirmasis kylančios režisierės L. Carmoon ilgametražis filmas. Apie traumines patirtis ir unikalų mamos ir dukros ryšį pasakojanti juosta nepalieka abejingų.

Vieniems tai – nuostabus pasakojimas apie motinos meilę dukrai, mylimo žmogaus gedėjimą ir savo traumos įveikimą. Kitiems – nepatogus, netgi šlykštus filmas, kupinas keistų fetišų ir šiukšlių tvaiko. Vis dėlto, kritikai sutaria, kad šis drąsus, o kartais netgi įžūlus režisierės darbas yra išties išskirtinis ir sunkiai supainiojamas su kitų kino kūrėjų filmais. Tai galima pasakyti tikrai ne apie kiekvieną debiutuojantį režisierių.

Gyvenimas tarp šiukšlių

Filmas „Kaupikai“ yra iš dviejų dalių. Pirmojoje sutinkame dešimtmetę Mariją, gyvenančią su savo mama Sintija. Aktorės Hayley Squires įkūnijama Sintija labai myli savo dukrą ir su ja turi unikalų ryšį. Vis dėlto moteris kenčia nuo obsesinio kompulsinio kaupimo sutrikimo. Šį sutrikimą turintys žmonės kaupia krūvas nereikalingų daiktų, netgi šiukšlių, tikėdami, kad viso to prireiks. Jie labai emociškai prisiriša prie sukauptų daiktų, todėl negali jų išmesti, nes jaučiasi tarsi išmesdami dalelę savęs. Tad ir namai, kuriuose gyvena Marija su Sintija, apkrauti įvairiausiais rakandais, dėžėmis, šiukšlių maišais. Visko čia tiek daug, kad nėra kur padėti koją, o lauko durys beveik neatsidaro.

Vakarais Sintija mažąją Mariją vedasi į „lobių medžioklę“, kurios metu jos knaisiojasi šiukšlių konteineriuose, ieškodamos naujų daiktų, tinkamų į namuose kaupiamą kolekciją. Visus šiuos kaupiamus daiktus Sintija vadina jųdviejų meilės katalogu. Šios šiukšlelės tarsi turi parodyti Marijai, kaip mama ją stipriai myli ir kad yra pasirengusi dėl jos viską paaukoti. Drauge rinkdamos vis naujus elementus savo kolekcijai, mama ir dukra stiprina savo ryšį, kartu dainuoja daineles, juokauja.

Dėl keisto savo gyvenimo būdo Marija mokykloje nepritampa prie bendraamžių, kurie juokiasi iš jos keisto kvapo ir suglamžytų drabužių. Mergaitė neįtinka ir mokytojams, nes po naktinių medžioklių jaučiasi pavargusi, negali susikaupti pamokose. Be to, ji ir vėl neatsinešė sportinės aprangos, nes tarp šiukšlių namie jos tiesiog negalėjo rasti. Nors išoriniame pasaulyje draugų ji neturi, grįžusi namo Marija patenka į savo ir mamos susikurtą magišką pasaulį, kuriame jaučiasi saugi ir laiminga.

Kadras iš filmo „Kaupikai“.

Praeitis pasiveja

Žinoma, gyvenimas tarp pūvančių šiukšlių dešimtmetei yra netinkamas ir pavojingas. Pavojų kelia ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir į aukštas krūvas sukrautos daiktų pilnos dėžės, kurios bet kada gali nubildėti žemyn.

Įvykus nelaimingam atsitikimui, Marija patenka pas globėją Mišelę, globojančią vaikus, kurių tėvams „reikia pailsėti“. Antroje filmo dalyje matome mokyklą baigiančią Mariją, kuri vis dar gyvena pas atlapaširdę Mišelę ir vadina ją mama. Paskutinės dienos mokykloje kupinos jaudulio, tad Marija kartu su savo geriausia drauge Laraib išsmunka parūkyti suktinių ir paplepėti apie vaikinus.

Globėjos namuose kuriam laikui apsistoja Maiklas, kurį Mišelė trumpai globojo prieš pasirodant Marijai. Jau suaugęs vyras ruošiasi netoliese pirkti namą sau ir nėščiai sužadėtinei, tad kol jis bus sutvarkytas, apsigyvena šalia. Sudėtingą vaikystę išgyvenę Marija ir Maiklas greitai randa bendrą kalbą ir užmezga artimą ryšį. Be to, vaikinas dirba šiukšlių vežėju, tad jį neretai gaubia ne itin malonus kvapas, kuris Marijai sukelia vaikystės prisiminimus.

Netrukus po Maiklo atsikraustymo Marija sužino, kad jos seniai mirusi motina, pasirodo, iš tikrųjų mirė vos prieš dvi savaites. Galvoje ir širdyje kilusį chaosą apsunkina ir geriausios draugės išvykimas. Religingas tėvas, neapsikentęs nepaklusnaus Laraib elgesio, dukrą išsiunčia į kitą miestą.

Visa tai paskatina Mariją panirti į tam tikrą maniją, bandant atgaivinti užslopintus vaikystės prisiminimus. Mergina savo kambaryje, kaip kadaise jos motina, ima kaupti šiukšles, siekdama atkartoti vaikystės pojūtį ir kvapą. Į savo prisiminimų kelionę ji įtraukia ir Maiklą, su juo ėmusi žaisti keistus fetišistinius žaidimus. Realybė ima maišytis su fantazija ir prisiminimais, tampa vis sunkiau suprasti, kas yra tikra. Manijai tapus sunkiai valdoma, Marija randa būdą sugrįžti į vėžes ir sveikai išreikšti užslėptus jausmus mamai.

Šiukšlelės tarsi turi parodyti Marijai, kaip mama ją stipriai myli ir kad yra pasirengusi dėl jos viską paaukoti.

Nejaukūs vaizdiniai

Žiūrint filmą, daugelio žiūrovų neapleido nejaukumo jausmas ir šleikštulys. Matydamas šiukšlėmis nuklotus Marijos ir Sintijos namus, rodos, net gali užuosti pūvančio maisto, sudūlėjusių drabužių ir nešvaros kvapą. Filmo herojai šį kvapą apibūdina kaip druskos ir acto mišinį. Ne veltui namuose įsiveisusias peles mažoji Marija pavadino Druskiumi ir Acte.

Nejaukiai nuteikia ir fetišistiniai suaugusios Marijos žaidimai. Vaikystėje nusideginusi pilvą įkaitusiu lygintuvu, mergina paprašo Maiklo jai ir vėl nudeginti tą pačią vietą. Šviežią žaizdą vaikinas vėliau kutena liežuviu, kol Marija isteriškai juokiasi. Tokios scenos kai kuriems pasirodė pernelyg keistos ir nesuprantamos. Tačiau režisierė nesiekė bukai šokiruoti žiūrovų. Už tokių scenų slypi kur kas gilesni dalykai – Marijos skausmas praradus mamą, sielvartas, unikalus motinos ir dukros ryšys, vaikystės traumos ir siekis jas įveikti.

Grožis šlykštybėje

Svarbi filmo tema – nenugalima mamos meilė dukrai. Nors Sintija turi rimtų psichologinių problemų, ji Mariją labai myli ir stengiasi jai suteikti viską, kas, jos nuomone, geriausia. Ji kalba su dukra jųdviejų sugalvota kalba, ruošia jai vakarienę ir dovanoja dovanėles, pagamintas iš gatvėse rastų šiukšlių. Tokiuose apšnerkštuose namuose, kokie rodomi filme, dažniausiai esame įpratę matyti smurtą ir neviltį. Tačiau režisierė L. Carmoon filme atranda grožį netgi visiškoje šlykštybėje.

Įdomu tai, kad režisierė su šiuo filmu turi asmeninį sąlyčio tašką. Kaupikės mamos Sintijos personažas yra paremtas pačios L. Carmoon močiute, kuri matoma vaizdo įraše, rodomame pasibaigus filmui. Režisierė taip pat yra pasakojusi, kad kaip ir Marija, ji vaikystėje nepritapo mokykloje ir nepriklausė bendraamžių ratui. Šiame filme L. Carmoon norėjo atskleisti atminties ir sielvarto reiškinį bei jų sąryšį. Pasak režisierės, tai yra istorija apie netekties skausmą, gedulą, pyktį ir meilę – itin intensyvius ir nenuspėjamus jausmus, kuriuos visi jaučiame savo gyvenime.

Paskatino tėtis

Barzdotu saksofonininku prisistatantis R. Tarasevičius juokiasi, kad vaikystėje pirmą kartą ant scenos užlipo nešinas žaisliniu saksofonu. Vis dėlto tai nebuvo pirmas instrumentas, kuriuo jis išmoko groti. Šiaulėnų miestelyje Radviliškio rajone užaugusį Regimantą muzikuoti paskatino tėtis Stanislovas, atsivedęs jį į vietos kultūros namus.

„Tėtis nebuvo profesionalus muzikantas, tačiau aktyviai dalyvavo saviveikloje. Kultūros namuose su bendraminčiais jis rengdavo muzikines teatrines programas, o vėliau pasirodydavo miestelio šventėse. Suaugusiesiems repetuojant, tėtis ir kiti muzikantai man vis duodavo išbandyti kokį instrumentą. Iš pradžių pamėginau pūsti althorną, vėliau išbandžiau trimitą. Ūgtelėjusį tėtis nuvedė į muzikos mokyklą Radviliškyje, ten išmokau groti klarnetu, – prisimena jis. – Man baigus muzikos mokyklą, tėtis ėmė vadovauti liaudies muzikos kapelai „Šiaulėniškiai“. Joje grojau paskutinėse klasėse ir būdamas studentas. Kartu su kapela išmaišėme visą Lietuvą, grodavome miestų ir miestelių šventėse. Baigęs mokyklą ir išvykęs studijuoti į Kauno technologijos universitetą (KTU), čia taip pat įsiliejau į tautinio meno ansamblio „Nemunas“ veiklą, su juo nemažai keliavome po pasaulį.“

Vėliau R. Tarasevičius susidomėjo saksofonu ir nusprendė išmokti juo groti. Nusipirkęs instrumentą, pašnekovas po kelių mėnesių jį pardavė, nes groti saksofonu pasirodė sudėtinga. Vis dėlto po kurio laiko Regimantas nusprendė saksofonui suteikti dar vieną galimybę. Pašnekovas įsigijo senutėlį vintažinį saksofoną, kuris jam iškart patiko. Dabar grojimas saksofonu yra pagrindinė R. Tarasevičiaus veikla.

„Saksofonas – tinginių instrumentas. Groti juo yra kur kas paprasčiau nei klarnetu, o ir skambesys geresnis, – juokiasi R. Tarasevičius. – Man taip pat patinka, kad saksofonu galima atlikti daugiau populiariosios šiuolaikinės muzikos, kuri man arčiausiai širdies. Dabar saksofono jau už jokius pinigus nekeisčiau į klarnetą.“

Įdomu, kad R. Tarasevičiaus tėtis Stanislovas kitados taip pat bandė groti saksofonu. Anuomet buvo sunku gauti tinkamų liežuvėlių, reikalingų šiam instrumentui. Tad, sulūžus liežuvėliui, pašnekovo tėtis atsisakė minties groti saksofonu ir sugrįžo prie armonikos.

Instrumentas – iš tarpukario

Ištikimas R. Tarasevičiaus palydovas – vintažinis, beveik šimtametis saksofonas. Iš vieno meistro įsigijęs šį instrumentą, Regimantas nė nenumanė, kad jis turi tokią gilią istoriją. Prireikus instrumentą remontuoti paaiškėjo, kad jis pagamintas dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

„Visa tai sužinojus buvo labai keista, kad už tokį antikvarinį instrumentą sumokėjau palyginti nedaug, – stebisi pašnekovas. – Nors šis saksofonas jau senas ir kiek neprognozuojamas, man labai patinka jo skambesys. Jis kur kas sodresnis, nes instrumento metalas daug storesnis, visai kitoks nei šiuolaikinių.“

R. Tarasevičius saksofonu groja vestuvėse, asmeninėse šventėse ir renginiuose, tad dažnai tampa svarbių įvykių liudininku. Įvairias sritis išbandęs pašnekovas šiandien jaučiasi visiškai atradęs save muzikoje ir tiki, kad bent jau artimiausioje ateityje ji išliks pagrindine veikla.

„Vestuvės niekur nedings, nes žmonės tuokiasi net sunkiausiais laikais. Tad manau, kad su vestuvėmis susijusios specialybės visada bus paklausios, – šypsosi jis. – Man labai patinka groti asmeninėse šventėse, kurti smagią atmosferą ir susipažinti su naujais žmonėmis. Didžiojoje scenoje savęs nematau, nors kažkada buvau gavęs kvietimą dalyvauti viename televiziniame talentų šou. Vis dėlto tai ne man. Norisi tiesiog dovanoti savo atliekamą muziką tiems, kurie tądien švenčia sau ar artimiesiems svarbią šventę.“

Muzikantas pasakoja labiausiai mėgstantis atlikti šiuolaikinę populiariąją muziką, kadangi būtent jos daugiausia klausosi ir pats. Be to, saksofonas puikiai tinka šiuolaikinei muzikai atlikti, palyginti su klasikiniais pučiamaisiais instrumentais.

„Galbūt dėl to, kad daug metų muzikos mokykloje grojau klarnetu ir dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, nemėgstu groti klasikinės muzikos. Man arčiausiai širdies šių dienų melodijos, jos labiausiai patinka ir klausytojams“, – sako jis.

Sportas ir muzika

Be muzikos, R. Tarasevičius jaučia didelę aistrą sportui. Studijuodamas universitete netgi priklausė KTU lengvosios atletikos rinktinei. Vėliau  ėmė dalyvauti bėgimo varžybose ir tapo kasmečio Kauno maratono organizatoriumi. Dėl intensyvėjančios muzikinės veiklos pernai darbo organizuojant Kauno maratoną jis atsisakė.

Pastaruoju metu laisvalaikiu Regimantas kultivuoja triatlono sporto šaką. Pasak pašnekovo, palyginti su bėgimu, triatlone patiriama mažiau traumų. Be to, įvairovę mėgstančiam muzikantui ši sporto šaka įdomesnė dėl besikeičiančios veiklos – bėgimo, plaukimo, važiavimo dviračiu.

Paskendus rutinoje, tiek grojimas saksofonu, tiek treniravimasis padeda paįvairinti kasdienybę ir pasijusti geriau.

R. Tarasevičius treniruojasi tris keturis kartus per savaitę ir ruošiasi artėjančioms varžyboms. Tiesa, pernai triatlono varžybų sezoną pašnekovui teko praleisti, nes jos vis kirtosi su muzikine veikla. Tačiau šiais metais jis pasiryžęs vėl prisiminti varžybų jaudulį. „Sportas man padeda emociškai pailsėti ir išvalyti galvą nuo susikaupusių minčių – kaip ir muzika. Paskendus rutinoje, tiek grojimas saksofonu, tiek treniravimasis padeda paįvairinti kasdienybę ir pasijusti geriau. Pastaruoju metu man ypač patinka plaukimas, jis atpalaiduoja ir suteikia naujų jėgų. Be to, vandenyje rečiau galima patirti traumą“, – pastebi jis.

Pasak pašnekovo, treniruotės jam padeda ne tik pasiruošti varžyboms, bet ir išlaikyti raumenų tvirtumą, kuris praverčia grojant saksofonu. „Mano instrumentas sveria beveik 4 kg, o grojant jį tenka laikyti viena ranka. Tad, be pertraukos pagrojus porą valandų, ima skaudėti nugarą tarp menčių. Tačiau, kadangi reguliariai sportuoju, po muzikinių pasirodymų dideli skausmai neužklumpa. Norėdamas pailsėti, namuose tiesiog ramiai pažiūriu filmą, paguliu. Manau, kad mažiau sportuojant skausmas būtų intensyvesnis, po pasirodymų prireiktų daugiau poilsio“, – įsitikinęs pašnekovas.

Judesys: be muzikos, Regimantas jaučia didelę aistrą sportui. Šiuo metu jis tris keturis kartus per savaitę skiria triatlonui. R. Tarasevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Hobis tapo darbu

R. Tarasevičius save išbandė įvairiose veiklose. Kurį laiką pagrindinis saksofonininko darbas buvo Kauno maratono organizavimas. Jis taip pat fotografuoja renginius, anksčiau užsiėmė svetainių kūrimu ir programavimu. Vis dėlto dabar visiškai pasinėręs į muziką.

„Mano hobiai vis tampa darbu, – šypsosi jis. – Pomėgis sportuoti išaugo į darbą organizuojant Kauno maratoną. Dabar pagrindinė mano veikla yra nuo vaikystės mylėta muzika. Džiaugiuosi, kad mėgstamas pomėgis teikia pajamų ir nereikia dirbti monotoniško darbo biure. Niekada nesu dirbęs tradicinio darbo nuo aštuonių iki penkių, turbūt ir negalėčiau to daryti. Man patinka iššūkiai, norisi kiekvieną dieną išmokti ką nors naujo, todėl muzikinė veikla labai patinka. Kiekviena mano darbo diena skirtinga, vis susipažįstu su naujais žmonėmis.“

R. Tarasevičiaus muzikinė veikla reikalauja daug bendravimo ir tai pašnekovui labai patinka. Vis dėlto saksofonininkas pripažįsta iš tikrųjų esantis intravertas.

„Esu gana uždaras, tiesiog darbas išmokė atvirumo, gebėjimo susikalbėti su įvairiais žmonėmis. Tačiau, pasibaigus renginiui, man reikia pabūti vienam su savo mintimis, įsikrauti energijos. Tam puikiai padeda sportas, jis leidžia emociškai pailsėti. Bėgdamas, plaukdamas ar važiuodamas dviračiu atsipalaiduoju ir pasiruošiu naujai darbo dienai“, – atskleidžia jis.

Sportas man padeda emociškai pailsėti ir išvalyti galvą nuo susikaupusių minčių – kaip ir muzika.

Didžiausias džiaugsmas – dukra

Pašnekovo žmona Ingrida – taip pat sportiška. Studijų laikais pora kartu priklausė KTU lengvosios atletikos rinktinei, drauge dalyvaudavo varžybose. Po universiteto Ingrida baigė bazinius karinius mokymus ir pasiliko dirbti kariuomenėje. Dėl traumų ji varžybose dabar nedalyvauja, bet visa širdimi palaiko vyrą.

Su žmona R. Tarasevičius augina ketverių dukrytę Elzę. Dukra muzikali, turi klausą, mėgsta dainuoti.

„Jei ateityje Elzė norės savo gyvenimą sieti su muzika, jokių problemų dėl to tikrai nekils. Ko dukra norės, parodys tik ateitis. Stengiuosi ją sudominti muzika, tačiau tikrai neketinu prievarta versti muzikuoti. Manau, kad tėvai vaikams turėtų pasiūlyti įvairių veiklų, tačiau mažuosius dominančią sritį išsirinks jie patys, – įsitikinęs R. Tarasevičius. – Auginti mažą vaiką išties nuostabu, nes tėvystė leidžia visiškai kitaip pažvelgti į pasaulį. Mes, suaugę žmonės, dažnai slepiame savo tikruosius jausmus, visko iki galo neišsakome, o maži vaikai yra labai nuoširdūs ir atviri. Jie dar nemoka meluoti, tad dažniausiai sako tai, ką ir galvoja. Labai smagu, padedant dukrai, patirti tikrą, nesuvaidintą mažo žmogaus pasaulį.“

Lietuva žvalgybininko akimis

Tarpukariu tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo jokių diplomatinių santykių, tarp šalių tvyrojo įtampa. 1933 m. į Kauną Lenkijos valdžios pavedimu atvyko T. Katelbachas. Oficialiai jis čia dirbo žurnalistu, o neoficialiai buvo žvalgybininkas, stengęsis užmegzti ryšius su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais ir siuntęs slaptus raportus į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją.

Neseniai išleistoje dviejų tomų knygoje sudėti T. Katelbacho įspūdžiai iš 1933–1937 m. Kauno, jo publicistika ir slaptieji raportai, kurie į lietuvių kalbą išversti pirmą kartą. Knyga simboliškai pristatyta Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, kurioje ne kartą lankėsi ir pats T. Katelbachas.

Pristatyme dalyvavo knygos sudarytojai ir įžanginio straipsnio autoriai – Varšuvos universiteto prof. habil. dr. M. Jabłonowskis, Vilniaus universiteto prof. dr. Andrius Vaišnys, Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei plėtrai dr. Ingrida Veliutė ir knygos recenzentai – Varšuvos universiteto prof. habil. dr. Joanna Gierowska-Kałłaur, Kauno muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita. Leidinį išleido Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Pasak renginį moderavusio dr. S. Jazavitos, leidinys ne veltui išleistas dviem tomais. Į pirmąją knygą pateko T. Katelbacho tekstai, kuriuos jis siųsdavo dienraščiui „Gazeta Polska“, siekdamas Lenkijos skaitytojams sudaryti vaizdą apie Lietuvą. Antrajame tome atsidūrė žvalgybininko slapti raportai, siųsti į Lenkijos valdžios institucijas.

Skaitant knygą, galima susidaryti vaizdą, kaip Lietuvą regėjo pats T. Katelbachas, kuris itin domėjosi mūsų šalies politika ir stengėsi ją perprasti, o kartais net pakreipti Lenkijai naudinga linkme. 1933–1937 m. laikotarpis, kuriuo žvalgybininkas gyveno Lietuvoje, buvo itin ryškus ir dinamiškas, tad išties įdomu į jį pažvelgti iš šalies. Dr. I. Veliutė pastebėjo, kad knygą itin smagu skaityti bus kauniečiams, kurie puikiai atpažins T. Katelbacho aprašomas vietas.

Šaltinis: dvitomis leidžia pažvelgti į tarpukario Kauno politinės, diplomatinės bendruomenės užkulisius. / E. Cickevičiaus nuotr.

Lenkijos patriotas

Anot prof. habil. dr. M. Jabłonowskio, 1897 m. gimęs T. Katelbachas priklausė kartai, kuri 1918 m. Lenkijai iškovojo nepriklausomybę. Jis buvo tikras savo šalies patriotas, kovojęs Lenkijos nepriklausomybės kovose, dalyvavęs Lvovo gynyboje.

„Jeigu T. Katelbachą reikėtų apibrėžti enciklopediškai, jis pirmiausia buvo žurnalistas, siekęs politinių tikslų. Turėjo gebėjimą rašyti, stiprų charakterį ir didelių ambicijų. Pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės, dirbo žurnalistu Lenkijoje ir Vokietijoje, – pasakojo profesorius. – Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje T. Katelbachas iš aukščiausių Lenkijos pareigūnų gavo pasiūlymą vykti į Kauną ir čia atlikti svarbią misiją – surasti savotišką kompromisą susitarimui tarp Lietuvos ir Lenkijos.“

Pasak knygos sudarytojo, formaliai Kaune T. Katelbachas dirbo žurnalistu, neoficialiai jis atliko diplomatinę misiją, siekdamas užmegzti ryšius ir derėtis su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais. Beje, apie šią jo misiją Lietuvos pareigūnai puikiausiai žinojo.

„Į pirmąjį knygos tomą „Atvirai“ pateko T. Katelbacho straipsniai iš „Gazeta Polska“ dienraščio rinkinių. Į antrąjį tomą „Slaptai“ sudėjome slaptuosius raportus ir dokumentus, žvalgybininko siųstus iš Kauno į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją. Šie raportai yra surinkti iš kelių fondų, saugomų Varšuvos naujųjų laikų archyve, – atskleidė prof. habil. dr. M. Jabłonowskis. – T. Katelbachas ketverius metus Kaune vykdė diplomatinę veiklą, susitikdamas su Lietuvos elito atstovais – politikais, diplomatais, kultūros veikėjais, taip pat ir svarbiais asmenimis, kurie tuo metu rezidavo Kaune. Tad knyga puikiai atspindi Lietuvoje ketvirtajame dešimtmetyje virusį politinį gyvenimą.“

Galima rasti politinį Lietuvos paveikslą, kuriame mums puikiai pažįstami herojai nebūtinai vaizduojami patraukliai. Tačiau būtent dėl to šią knygą skaityti ir yra įdomu.

Profesoriaus teigimu, T. Katelbacho tikslas buvo labai aiškus – atrasti formulę, kuri padėtų užmegzti dvišalius ryšius tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tuo metu tarp abiejų valstybių nebuvo jokių diplomatinių santykių, įtampą kėlė Lenkijos užimto Vilniaus krašto klausimas. Tad knyga atskleidžia ne tik to meto Lietuvos politinį gyvenimą, bet ir padeda geriau pažinti abiejų šalių poziciją, suprasti jų interesus ir procesus, prasidėjusius anuomet ir trunkančius iki šių dienų.

Virė politinės intrigos

Prof. dr. A. Vaišnys pastebėjo, kad nemažai Lietuvos istorikų kritiškai vertina T. Katelbacho raportus. Juk jis buvo tikras Lenkijos patriotas ir Lietuvą juose vaizdavo iš savo požiūrio kampo. Vis dėlto, pasak profesoriaus, žvalgybininko raportuose aprašomi dalykai yra patvirtinti ir kitų, nesusijusių šaltinių. Tad, nors T. Katelbachas dirbo Lenkijai, abejoti jo raportais nėra pagrindo.

Prof. dr. A. Vaišnio teigimu, T. Katelbacho tekstuose galima rasti labai atvirą politinį Lietuvos paveikslą, kuriame mums puikiai pažįstami herojai nebūtinai vaizduojami patraukliai. Tačiau būtent dėl to šią knygą skaityti ir yra įdomu, nes galima į žinomas istorines asmenybes pažvelgti kitu rakursu.

Žinoma, knygoje daug dėmesio skiriama galimam Lietuvos ir Lenkijos ryšių užmezgimui ir susitarimui. Diplomatinių santykių su Lenkija labai siekė signataras Jurgis Šaulys ir užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, kuris vėliau dėl tokių savo veiksmų sulaukė nemažai kritikos. Bet kokią susitarimo galimybę stabdė Vilniaus klausimas. Buvo keliami pasiūlymai, kad Lenkija galbūt galėtų parodyti geranorišką gestą ir atiduoti Lietuvai keletą kvadratinių kilometrų Vilniaus krašto. Tačiau Lenkija atmetė šiuos pasiūlymus.

Pasak prof. dr. A. Vaišnio, T. Katelbacho raportai taip pat atspindi labai įdomias slaptas istorines linijas, vertas detektyvinio filmo.

„Šiandien yra žinoma, kad vienas iš Lenkijos užsienio reikalų ministerijos departamentų direktorių – Tadeuszas Kobylanskis, kuriam į rankas patekdavo ir T. Katelbacho raportai, buvo sovietų agentas. Tai paaiškintų jo rekomendaciją Vilniaus vaivadai L. Bocianskiui atlikti kratas lietuvių butuose Vilniuje. Žinoma, į kratas Kauno politikai sureagavo labai neigiamai, o ir pats T. Katelbachas kitą dieną parašė raportą Lenkijos užsienio reikalų ministerijai, kuriame teigė nesupratęs tokio sprendimo. Dėl atliktų kratų tarp Lenkijos ir Lietuvos politikų dar labiau padidėjo įtampa, o tokio sprendimo priežastis galima suprasti tik sužinojus apie slaptą sovietų agento T. Kobylanskio veiklą“, – atskleidė jis.

Anot profesoriaus, su sovietų agento T. Kobylanskio veikla susijusi ir kita, tragiška, istorija. Nors T. Katelbachas tikėjo, kad jo raportus Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje skaito tik patikimi asmenys, taip nebuvo.

„Vienoje Kauno kavinėje T. Katelbachas susitiko neoficialaus pokalbio su sovietų pasiuntiniu Kaune Michailu Karskiu. Šis kalbėjo labai atvirai ir kritiškai atsiliepė apie Kremliaus poziciją. Žinoma, viso jų pokalbio detales žvalgybininkas sudėjo į raportą ir nusiuntė į Varšuvą. Raportą, be abejonės, skaitė ir T. Kobylanskis. Po pusmečio M. Karskis buvo atšauktas iš Kauno, dar po pusmečio suimtas ir vėliau sušaudytas, apkaltinus jį buvus Lenkijos agentu. Išties įdomu stebėti tokias istorinių įvykių grandines, parodančias, kad T. Katelbachas dalyvaudavo politinėse intrigose kartais pats to nė nežinodamas“, – pastebi knygos sudarytojas.

Svetur: didesnę aktyvaus gyvenimo dalį užsienyje praleidęs T. Katelbachas į gimtinę nebegrįžo net ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. / Nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

Įdomios detalės

Prof. dr. A. Vaišnio teigimu, T. Katelbachas neabejotinai daug rašė ir apie Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Žvalgybininkas neslėpė savo asmeninio kritiško požiūrio į jo autoritarinį valdymą, cenzūrą, kritikavo prezidento delsimą laiku priimti sprendimus.

T. Katelbachas taip pat pastebėjo, koks įtakingas ir reikšmingas buvo Sofijos Smetonienės vaidmuo. Jo siųstuose raportuose galima rasti pasakojimą, kaip, S. Smetonienei susirgus, visas ministrų kabinetas ir užsienio diplomatai laukė, kol ji pasveiks, kad būtų galima priimti tam tikrą sprendimą.

„Skaitant knygą taip pat labai įdomu suvokti, kokioms užsienio šalims Lietuva tuo metu buvo įdomi, kokių interesų jos čia turėjo. Visa tai atsiskleidžia skaitant T. Katelbacho pokalbius ir aptariamus klausimus su Vokietijos, Prancūzijos ar kitų šalių pasiuntinybių pareigūnais. Žvelgdami į raportus apie anuometį Lietuvos politinį gyvenimą, galime geriau suprasti, kodėl per pastaruosius 30 metų Lietuvos politikoje buvo priimta vienokių ar kitokių sprendimų, kodėl jie turėjo vienokių ar kitokių padarinių“, – pastebi profesorius.

Pasak jo, knygoje galima rasti ir šypseną keliančių detalių. Profesoriaus manymu, britų nepaprastasis įgaliotasis pasiuntinys Thomas Hildebrandas Prestonas Kaune puoselėjo labai jau paviršutiniškus interesus.

T. H. Prestonas Kaune turėjo patogią poziciją, bendraudavo su Kauno politikais ir diplomatais, siųsdavo raportus britų valdžiai. Tačiau, būdamas kompozitorius, jis daugiausia rašė muzikinius kūrinius. Kauno valstybės teatras netgi anuomet pastatė du jo sukurtus baletus. Tad T. H. Prestonas čia labai smagiai leido laiką. Kaip pastebėjo T. Katelbachas, matyt, patiems britams jo kūriniai nebuvo tokie įdomūs kaip Kauno publikai.

Užkulisiniai žaidimai

Knygos recenzentas dr. S. Jazavita pastebi, kad T. Katelbachas stengėsi kiek galima geriau pažinti Lietuvą. Nors kartais mūsų šalį jis aprašydavo gana subjektyviai, knyga yra gana gili ir pateikia išties įdomų mums gerai žinomų istorinių asmenybių portretą, kurį nušviečia kiek kitokiomis spalvomis.

„Nors žinome, kad signataras J. Šaulys buvo palankus Lenkijai, knygoje atsiskleidžia dar stipresnis jo siekis užmegzti diplomatinius ryšius su lenkais. Jis buvo labai atsidavęs šiai idėjai ir nebijodavo su T. Katelbachu – atstovu šalies, su kuria Lietuva turėjo įtemptus santykius, pasidalyti pikantiškomis politinėmis detalėmis, – pasakojo jis. – Įdomu tai, kad T. Katelbachas savo tekstuose daug svarbos suteikia kai kurioms istorinėms asmenybėms, kurios mums šiandien neatrodo labai svarbios. Pvz., kaip žmogų, turintį didelę įtaką Lietuvoje, jis įvardija Klaipėdos krašto gubernatorių Joną Navaką. Šiandien žinome, kad jo politinė žvaigždė greitai nusileido, tačiau tuo metu T. Katelbachui jis atrodė turintis itin didelę įtaką. Žvalgybininkas daug mini ir Antaną Merkį, kurio įtaka tarpukario Lietuvoje išties vis augo. Tad su juo megzdamas santykius T. Katelbachas neapsiriko.“

Pasak dr. S. Jazavitos, be galo įdomu skaityti slaptus T. Katelbacho raportus, kuriuose atsiskleidžia užkulisinės politikos žavesys. Raportuose netgi svarstoma, kuriuos Lietuvos politikos veikėjus galima paveikti pinigais, o kurie yra nesukalbami idealistai. Minimos įdomios detalės, pavyzdžiui, rašoma apie asmeninį J. Pilsudskio laišką S. Smetonienės broliui Panevėžio burmistrui Tadui Chodakauskui, siekiant jį paveikti.

„Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo labai įtempti, o T. Katelbachas buvo vienas iš tų žmonių, kurie ieškojo galimybės susikalbėti. Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad jis, visų pirma, buvo Lenkijos patriotas, dirbęs Lenkijos valdžios jam pavestą darbą. Nors šį darbą jis atliko gerai, kartais ir klysdavo, neįvertindamas tikrosios Lietuvos politikų pozicijos ir suklaidindamas pats save ir Lenkijos valdžią. Bėgant metams, keitėsi ir paties T. Katelbacho požiūris. Veiklos pradžioje jis buvo pozityvus, o vėliau nevengė lietuviams išsakyti ir kartesnių pastabų, jautėsi nusivylęs. Kad ir kaip būtų, T. Katelbachas tikrai gerai pažinojo Lietuvą, tad jo straipsnių ir raportų knyga mums gali pateikti naudingų įžvalgų iš šono. Jau vien dėl to įdomu ją skaityti“, – neabejojo istorikas.

Nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

Kilo nepasitenkinimas

Prof. habil. dr. M. Jabłonowskis atskleidė, kad iš pradžių Lenkijoje labai pasitikėta T. Katelbacho veikla, nes jam pasitikėjimą išreiškė pats J. Pilsudskis. Tačiau vėliau kilo vis daugiau abejonių dėl žvalgybininko raportų aktualumo. Be to, mirė J. Pilsudskis, o po jo mirties visiškai pasikeitė Užsienio reikalų ministerijos sudėtis, buvo pertvarkytas ministerijos Rytų skyrius, kuriam dirbo T. Katelbachas. Aukščiausieji pareigūnai nusprendė, kad T. Katelbacho raportai neatitinka tikrovės, todėl jo misija buvo nutraukta.

Nepasitenkinimas T. Katelbachu kilo ir Lietuvoje. 1938 m. priimant Lenkijos ultimatumą, buvo iškelta sąlyga neskirti T. Katelbacho Lenkijos pasiuntiniu Kaune. Todėl pirmuoju Lenkijos pasiuntiniu Lietuvoje buvo paskirtas Franciszekas Charwatas, nors šios pareigybės tikėjosi T. Katelbachas.

Palikęs Lietuvą, buvęs žvalgybininkas 1938 m. tapo Lenkijos Respublikos Senato nariu. Per Antrąjį pasaulinį karą T. Katelbachas dirbo Lenkijos vyriausybės emigracijoje Informacijos ir dokumentacijos ministerijoje, aktyviai siekė suvienyti užsienyje gyvenančius lenkus. 1945–1950 m. jis vadovavo Pagalbos Lenkijos gyventojams Vokietijoje visuomeniniam komitetui, 1956–1965 m. gyveno Miunchene, dirbo Laisvosios Europos radijuje. 1966 m. išvyko į JAV, toliau aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, tęsė publicistinį darbą. Mirė Niujorke 1977 m., palaidotas Varšuvoje.

Prof. dr. A. Vaišnys atkreipė dėmesį, kad šių metų balandį bus minimas Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 30-metis. Nors, rengiant sutartį, Lietuva iš pradžių pageidavo, kad Lenkija joje pasmerktų Vilniaus okupaciją, vėliau sutarta, kad nė viena valstybė sutarties preambulėje nesiims vertinti istorinių procesų.

Ištraukos iš knygos

Sovietų ir Lietuvos santykiai

Po pastebimo Lietuvos ir Sovietų santykių atšalimo (ypač liepos-rugpjūčio mėnesiais) nutiko dalykų, kurie liudytų apie tendenciją užtušuoti itin stiprų antikomunistinį kursą. Rugsėjo viduryje man buvo pranešta, kad atlikta netikėta revizija pas polpriedo Karskio vairuotoją, Lietuvos pilietį, radus kompromituojančios medžiagos. Vis dėlto rugsėjo 22 dieną Lietuvos spauda gavo slaptą aplinkraštį, draudžiantį jai bet kokius straipsnius prieš Sovietus ir Sovietų valdančiuosius asmenis. Aplinkraštyje pridurta, kad leidžiama tik diskusija ideologijos klausimais. Po keleto dienų spauda gavo naują aplinkraštį, kuriame buvo nurodyta nevartoti šių terminų: "bolševizmas", "komunizmas" ir pakeisti juos žodžiais "marksizmas" ir pan. Visa tai vyko prieš 10-ąsias Lietuvos-Sovietų nepuolimo sutarties metines. Remiantis mano gauta slapta informacija, abu aplinkraščiai nulemti Karskio spaudimo poniai Tūbelienei. Mano informatorius teigia, kad per pastarąsias savo keliones ponia Tūbelienė sutvarkė kažkokią finansinę transakciją, papildžiusią jos asmeninę kišenę. Apie šią transakciją, žinoma, buvo informuotas Karskis, kuris, esą, savo rankose turi kompromituojančių įrodymų. Dėl šių įrodymų jis galėjęs turėti įtakos minėtų aplinkraščių išleidimui, pasinaudodamas Lozoraičio nebuvimu Kaune. Vokiečiai, klausiami apie šių aplinkraščių išleidimą, kalbėjo gana niekinamai, teigdami, kad tai įprastas lietuvių taktikos manevras.

1936, Iš T. Katelbacho raporto, atsiųsto į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų skyrių Varšuvoje, vidaus padėties Lietuvoje ir pokalbių, vykusių Kaune nuo rugsėjo 22 dienos iki spalio 7 dienos, tema.

Vidaus padėtis vokiečių vertinimu

Sausio 6 dieną kalbėjausi su vokiečių žurnalistu Hilderbrandtu. (...) Sujudimo nuotaikos visioje šalyje tęsiasi toliau. Sujudimo ir nepasitenkinimo centras pirmiausiai yra Suvalkija. Tai teritorija, kurioje yra daugiausiai mažažemių bedarbių gyventojų. Pagal Suvalkijoje gyvuojančius papročius ūkis paliekamas vyriausiam sūnui. Tad likusieji turi ieškotis darbo, tik jo neranda. Kol emigracija į Latvijos žemės ūkį apsimokėjo, bedarbiai išvažiuodavo ten dirbti žemės ūkio darbų. Dabar paaiškėjo, kad šis uždarbių šaltinis nuvylė, todėl stiprėja komunistinės ir anarchistinės tendencijos. Ne geriau reikalai atrodo ir kitose šalies dalyse. Tam tikru momentu Hilderbrandtas pasakė: "Jeigu Eurpos Rytuose būtų kam nors reikalinga antroji Ispanija, tai nenuginčijamai labiausiai ja tiktų būti dabartinė Lietuva".

1937, Iš T. Katelbacho raporto, atsiųsto į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų skyrių Varšuvoje, apie pokalbius Kaune nuo sausio 6 iki 20 dienos.

Šaltinis: knyga "Tadeusz Katelbach: atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką"

Intensyvi kelionė

Salono „Jaukūs namai“ vadovė A. Kavaliauskaitė neretai vadinama Japonijos ambasadore Lietuvoje, nes savo veikla tiesia tiltus tarp šių dviejų šalių. Pašnekovė mylima ir Japonijoje, kur turi daug draugų.

Kovą kaunietė išsiruošė jų aplankyti, o kartu buvo pakviesta dalyvauti Kobės mieste vykusiame seminare. Jame ji japonams papasakojo apie Lietuvą ir karo metais Kaune gyvybės vizas žydams suteikusį Chiune’ę  Sugiharą.

Vienas iš A. Kavaliauskaitės kelionės tikslų buvo aplankyti vietinius arbatos ūkius ir užmegzti su jų savininkais ryšius. Japoniškos arbatos naudingosiomis savybėmis besidominti kaunietė norėjo išvysti jos augimvietes ir susipažinti su ūkininkais.

Dvylika dienų po Japoniją keliavusi A. Kavaliauskaitė pasakoja, kad kelionė buvo išties intensyvi. Kaunietė susitiko beveik su 100 žmonių, aplankė ne vieną Japonijos miestą. Po salą ji keliavo greitaisiais traukiniais, kurie labai patogūs, nors ir brangūs.

„Skrydžiai Japonijoje gana pigūs, tad iš Osakos į Tokiją mielai būčiau skridusi. Vis dėlto kelionės lėktuvu nepasiteisina, jei reikia išlipti tarpinėse stotelėse, todėl keliavau traukiniu. Labai džiaugiuosi, kad man daug padėjo pažįstami japonai, nes vienam užsieniečiui Japonijoje keliauti didelį atstumą būtų sunki užduotis. Reikėtų išmanyti nemažai niuansų. Jau vien apie Tokijo metro sistemos sudėtingumą seniai sklinda legendos. Tad džiugu, kad mane lydėjo bičiuliai, išmanantys šias subtilybes“, – šypsosi ji.

Šventė: Šidzuokos prefektūroje įsikūrusiame ūkyje Asta apsilankė Kovo 11-ąją. Tądien savininko žmona Kazuei šventė gimtadienį, tad buvo paminėtos dvi progos. / A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia vertybė – privatumas

Savo kelionę Japonijoje A. Kavaliauskaitė pradėjo nuo Osakos, kur ją savo namuose priėmė sena bičiulė Norico Ichimura. Pasak pašnekovės, japonai – labai šilti, nuoširdūs ir ištikimi žmonės. Nors jie gana uždari, nori bendrauti. Ypač noriai japonai bendrauja su užsieniečiais, kadangi gyvendami saloje jaučiasi kiek atsiskyrę nuo likusio pasaulio. Svarbu, kad jie be galo vertina savo privatumą, todėl būti pakviestam pas vietinį į namus yra didelė garbė.

„Japonai namus ir privatumą suvokia kitaip nei mes. Su draugais, giminaičiais ar kolegomis jie dažniausiai susitinka kavinėse ar kitose viešosiose įstaigose, parkuose. Į namus dažniausiai nieko neįsileidžia, nes tai asmeninė erdvė. Visuomenėje japonai paklūsta griežtoms taisyklėms, o namuose jau gali būti tokie, kokie nori. Todėl čia pašaliniai nepageidaujami“, – atskleidžia A. Kavaliauskaitė.

Pirmą kartą sulaukusi japonės bičiulės pakvietimo apsistoti jos namuose, pašnekovė nežinojo, kaip elgtis. Ji netgi klausė patarimo kitų su japonais bendraujančių lietuvių. Jie atsakė, kad būti pakviestam pas japoną į svečius yra didžiulė garbė, todėl būtinai reikia pasinaudoti šia proga.

„Kadangi japonai į namus pašalinių žmonių nekviečia, peržengęs jų namų slenkstį visam gyvenimui tampi šeimos nariu, turinčiu tokias pačias privilegijas ir atsakomybes. Bičiulė man prasitarė, kad iki šiol jos namuosee, be gyventojų, lankėsi tik du žmonės, iš kurių viena esu aš“, – pasakoja Asta.

Besitęsianti draugystė

Tokijuje A. Kavaliauskaitė buvo pakviesta apsistoti buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Shiro Yamasaki ir jo žmonos Yuko namuose. S. Yamasaki atliekant diplomatines pareigas mūsų šalyje, A. Kavaliauskaitė su pora užmezgė šiltus ryšius, drauge su Y. Yamasaki vykdė bendrus projektus. Lietuvių kalbos besimokanti, kanklėmis grojanti Yuko iki šiol šiltai prisimena Lietuvą ir čia sutiktus žmones.

„Smagu, kad Lietuvoje užmegzta draugystė nenutrūko ir turėjau garbės apsistoti buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje S. Yamasaki namuose. Japonai – labai nuoširdūs ir ištikimi žmonės, tad buvau sutikta išties svetingai, – šypsosi pašnekovė. – Viešnagės Tokijuje metu su Japonijos ir Lietuvos draugystės asociacijos nariu Hisayuki Sakamizu aplankiau Lietuvos ambasadą Japonijoje, kur dalyvavau vakarienėje su kitais asociacijos nariais. Buvo išties įdomių susitikimų. Susipažinau su Tosh Togo, kuris yra admirolo Heihachiro Togo, 1905 m. laimėjusio Japonijos ir Rusijos karą, proanūkis. Šio karo baigtis buvo svarbi ir Lietuvai, nes, susilpnėjus Rusijos imperijai, vėliau atsirado galimybė paskelbti nepriklausomybę.“

A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos ambasadorė

A. Kavaliauskaitė apsilankė ir Kobėje, kur vykusiame seminare japonams papasakojo apie Kauną ir karo metais čia gyvybės vizas išdavusį Ch. Sugiharą. Gavę vizas, 6 tūkst. žydų pabėgėlių atvyko būtent į Kobę. A. Kavaliauskaitė juokiasi, kad visos kelionės metu jautėsi tarsi tikra Lietuvos ambasadorė, nes, kad ir kur nuvyktų, kalba visada pasisukdavo apie mūsų šalį.

„Kobė yra tarptautinis uostas, buvęs atviras jau tada, kai Japonija dar buvo visiškai uždara likusiam pasauliui. XIX a. antroje pusėje šaliai atsivėrus tarptautinei prekybai, Kobė kartu su Nagasakiu ir Jokohama tapo vienu svarbiausių uostų. Šis miestas man labai patinka, nes savo fachverkine architektūra kiek primena Palangą“, – šypsosi A. Kavaliauskaitė.

Pašnekovė pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš Sh. Sugiharos vizas gavę žydai į Japoniją išvyko per Sibirą. Vladivostoke jie sėdo į laivą, žiemą perplaukė labai audringą Japonijos jūrą ir pasiekė Curugos uostą, o tada traukiniu atvyko į Kobę. Čia jų jau laukė anksčiau įsikūrusios dvi žydų bendruomenės, kurios per bolševikų revoliuciją buvo išvytos iš Rusijos.

„Sulaukusios atvykusių naujokų, žydų bendruomenės labai juos globojo. Pagalbą teikė ir vietos japonai, kurių palikuonys iki šiol puoselėja šią istorinę atmintį. Būtent jie surengė seminarą, kuriame turėjau garbės dalyvauti ir papasakoti apie Kauno vaidmenį šioje istorijoje. Japonams buvo labai įdomu daugiau išgirsti apie Lietuvą“, – įspūdžiais dalijasi kaunietė.

Japoniškos arbatos subtilybės

Viešėdama Japonijoje A. Kavaliauskaitė aplankė du arbatos ūkius Kioto ir Šidzuokos prefektūrose. Susipažinusi su vietos ūkininkais, jų auginamų daug naudingų savybių turinčių arbatų kaunietė verslininkė pasiūlys ir Lietuvos auditorijai.

Visuomenėje japonai paklūsta griežtoms taisyklėms, o namuose jau gali būti tokie, kokie nori. Todėl čia pašaliniai nepageidaujami.

Pasak pašnekovės, vietos ūkininkai į arbatos ūkius sunkiai įsileidžia pašalinius, ypač prieš derlių, kuris nuimamas balandžio–gegužės mėnesiais. Kadangi arbata auginama švarioje dirvoje, nenaudojant pesticidų, baiminamasi, kad prašalaitis arbatos krūmų nežkrėstų ligomis. Todėl, lankydamasi ūkiuose, lietuvė buvo perspėta nieko neliesti. Pirmiausia pašnekovė aplankė arbatos ūkį Kioto prefektūroje, Udžio miesto apylinkėse. Šiam šeimai priklausančiam ir karta iš kartos paveldimam ūkiui – jau 150 metų, o jį įkūrė dabartinės savininkės proseneliai.

„Kiekvienas ūkis turi savo paslapčių ir tradicijų. Pavyzdžiui, Kioto prefektūroje aplankytas ūkis pasižymi išskirtinio skonio ulongo arbata. Ūkio savininkai pasakojo, kad šiai arbatai ypatingo skonio suteikia būtent tai, kad ji organiška. Kadangi nenaudojama pesticidų, ant arbatos krūmelių vis nutupia įvairių vabzdžių, kurie daro įtaką arbatos poskoniui, – atskleidžia pašnekovė. – Ūkyje praleidau visą dieną, apžiūrėjau laukus, paragavau keturių skirtingų rūšių mačių. Arbata Japonijoje auginama labai nuošaliose vietose, kurias supa kalnai ir čiurlenantys upeliai. Tad buvo labai smagu pabėgti iš miesto šurmulio ir atsipalaiduoti.“

Antrasis ūkis, kurį aplankė A. Kavaliauskaitė, įsikūręs Šidzuokos prefektūroje, Hamamatsu miesto apylinkėse. Šis 500 m aukštyje plytintis ūkis priklauso jaunai šeimai, su kuria pašnekovė susipažino per pažįstamus. Jame iki šiol nebuvo lankęsis nė vienas turistas. A. Kavaliauskaitė pasakoja ūkyje apsilankiusi lietuviams svarbią dieną – Kovo 11-ąją. Tądien ūkio savininko žmona Kazuei Atsumi šventė savo gimtadienį. Tad, susėdus prie vaišių stalo, buvo paminėtos net dvi progos – ūkio bendraturtės ir Lietuvos gimtadieniai.

Pasak A. Kavaliauskaitės, ūkio savininkas Ryota Atsumi visai neplanavo užsiimti arbatos auginimu, nors ūkis priklausė jo tėvams. Vis dėlto, baigęs mokslus Tokijuje ir kurį laiką padirbėjęs didelėje įmonėje (tai Japonijoje laikoma didžiuliu prestižu), vyras prieš ketverius metus sugrįžo į gimtinę ir perėmė ūkį. Kadangi aplinkiniai arbatos ūkininkai sensta ir neturi kam perduoti savo laukų, R. Atsumi nusprendė imtis svarbios misijos ir perėmė dalį senųjų ūkių. Savo arbatos laukuose jaunasis ūkininkas nenaudoja jokių pesticidų ar herbicidų, tad arbata – išties organiška ir švelni, puikiai tinka lietuvio skoniui.

Laukai: Japonijoje A. Kavaliauskaitė aplankė vietinius arbatos ūkius, į kuriuos turistai retai įleidžiami. / A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vienuolių išmintis

Pasak A. Kavaliauskaitės, arbata pagal japonų mentalitetą yra kone dievų gėrimas. Į Japoniją iš Kinijos kartu su budizmu arbata atkeliavo dar VII a. ir iš pradžių buvo auginama tuometėje sostinėje Kiote aplink šventyklas.

„Anuomet arbatžoles tiesiai nuo krūmelių skabydavo ir kramtydavo dvasininkai. Jie pastebėjo, kad arbata padeda susikaupti meditacijai, išlikti budriam, bet nebūti dirgliam. Vėliau arbatos auginimo geografija išsiplėtė – šiuo gėrimu ėmė mėgautis ir plačioji visuomenė. Šiandien didžiausia arbatų augintoja Japonijoje yra Šidzuokos prefektūra, kurioje derlingos dirvos“, – atskleidžia ji.

Pašnekovės teigimu, tamsiai žalia, cigariukų formos japoniška arbata skiriasi nuo rusvos kiniškos, nes kinai arbatžoles kepina. Japonai arbatą išlaiko gyvą, todėl joje gausu naudingų medžiagų. Dėl šios priežasties japonišką arbatą geriausia suvartoti per metus, kol joje esančios veikliosios medžiagos aktyviausios.

„Arbatos krūmus japonai dažnai netgi uždengia nuo saulės, kad arbatoje išliktų daug aminorūgšties L-teanino. Tai priešinga medžiaga kofeinui, ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą, gerina miegą, apsaugo nuo Parkinsono ligos. Kadangi arbata turi ir šiek tiek kofeino, susijungę šie du faktoriai tonizuoja, bet ne iškart, o tolygiai per visą dieną. Žalioji japoniška arbata gali padėti numesti svorio, nes mažina alkio jausmą, skrandžio sulčių išsiskyrimą, reguliuoja blogąjį cholesterolį ir cukraus kiekį kraujyje. Be to, šioje arbatoje net 30 proc. veikliųjų medžiagų sudaro polifenoliai, turintys antioksidacinių ir saugančių nuo uždegimų savybių, – vardija A. Kavaliauskaitė. – Žinoma, arbata tikrai nėra magiškas, visas ligas gydantis vaistas. Tačiau tyrimai rodo, kad Japonijos prefektūrose, kuriose auginama arbatžolių, – net keturis kartus mažiau vėžio atvejų. Tad būtų protinga pasisemti išminties iš japonų, gerti žaliąją arbatą ir aprūpinti savo organizmą naudingomis medžiagomis, apsaugančiomis nuo įvairių ligų.“

A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Arbata padėjo nepervargti

Pašnekovė pasakoja, kad Japonijoje žalioji arbata – populiariausias gėrimas. Nors kava taip pat paklausi, japonai jos namie neverda, o eina išgerti į kavinę. Vietiniams atrodo, kad, norint išsivirti kavos, būtina turėti kavos aparatą, kurio dauguma neturi. Iš anksto sumaltos kavos, kokia populiari Lietuvoje, Japonijoje niekas negeria.

Vasarą japonai mėgsta arbatžoles užpilti šaltu vandeniu ir pasigaminti arbatos gėrimo. Šį įprotį iš jų perėmė ir A. Kavaliauskaitė. Pasak pašnekovės, kadangi japoniška arbata yra šviežia, ją galima užpilti šaltu vandeniu net ir iš čiaupo, jei jis geros kokybės. Tada arbatą reikėtų palikti arbatinuke per naktį arba bent porai valandų.

„Ryte turėsite nuostabaus, gaivinančio gėrimo. Jo spalva bus tokia kaip įprastos arbatos, bet šiame gėrime bus mažiau kofeino, kadangi jam išsiskirti reikalinga aukštesnė temperatūra. Gėrimas puikiai gaivins, leis išlikti budriam, bet nestimuliuos taip stipriai kaip kava, nekels kraujospūdžio, nedidins širdies susitraukimų dažnio, neišvarys skysčių iš organizmo“, – tikina ji.

A. Kavaliauskaitė džiaugiasi, kad ši kelionė į Japoniją buvo kur kas lengvesnė nei praėjusios. Ankstesniais kartais pašnekovė į šią šalį vyko rugsėjį, kai vyrauja karšti orai. Kadangi Japonijoje netrūksta drėgmės, karštis ten kitoks nei Lietuvoje – jį kur kas sunkiau ištverti, o drabužiai tiesiog limpa prie kūno. Šįkart A. Kavaliauskaitė Japoniją aplankė kovo mėnesį, tad orai buvo dar gana žiemiški. Vis dėlto šaltuką buvo lengviau ištverti nei karščius.

Pasak pašnekovės, nors kelionė buvo intensyvi ir vargino laiko skirtumas, viskas vyko gana sklandžiai, pavyko pailsėti ir netgi numigti lėktuve.

„Manau, kad man padėjo japoniška arbata, kurią nuolat gėriau viešėdama Japonijoje, – šypsosi ji. – Arbatoje esanti aminorūgštis L-teaninas mažina stresą ir nerimą, gerina miegą. Tad galbūt dėl to pavyko užmigti lėktuve – to anksčiau niekada nebūdavo. Tikiu, kad būtent arbata man leido nepervargti kelionės metu ir su nauja energija grįžti į kasdienybę Lietuvoje.“

Pokalbis su menininke – apie turistų mylimame Rovinyje praleistą paauglystę, pirmuosius kūrybinius impulsus, kelionę į Lietuvą ir čia surastą meilę.

– Esate kilusi iš Kroatijos, ilgus metus gyvenote Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusiame Rovinio mieste, vėliau studijavote Rijekos dailės akademijoje. Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo gyvenimą gimtojoje saulėtoje Kroatijoje?

– Gimiau Puloje – didžiausiame Istrijos apskrities mieste, įsikūrusiame pietinėje Istrijos pusiasalio dalyje. Šis miestas geriausiai žinomas dėl Pulos arenos – puikiai išsilaikiusio romėnų laikų amfiteatro. Čia gyvenau vienuolika metų, o tada su šeima persikėlėme į Rovinį. Jis – kur kas mažesnis miestas, tačiau dėl nuostabaus grožio, Venecijos architektūros įkvėpto senamiesčio Rovinis yra viena populiariausių turistų lankomų vietų Kroatijoje. Jis žymus dėl unikalaus senamiesčio, gausaus akmeninių namų, vedančių iki pat jūros kranto, ir įspūdingos Šv. Eufemijos katedros.

Jūra, paplūdimiai, vietinis maistas, alyvuogių aliejus, vynas... Juntu nostalgiją vien pagalvojusi apie gyvenimą Rovinyje. Šis miestas yra išties gražus ir magiškas, tačiau būtent dėl to vasaromis jame gausu turistų – ne tiek, kiek populiariajame Dubrovnike, bet vis tiek daug. Tad dauguma vietinių, įskaitant ir mane, kol ten gyvenau, vasaromis dirba, kad galėtų išgyventi žiemą. Vaikystėje turistams pardavinėdavau rankų darbo atvirukus, o vėliau pradėjau siūlyti chna dažų tatuiruotes. Tuo metu jos buvo labai populiarios, tad turistams chna tatuiruotes siūlė daugybė vietinių. Šia veikla užsiėmiau nuo 15-os iki 28-erių. O tada nusprendžiau, kad Vilnius taps mano naujaisiais namais.

Eksperimentai: Bekki slapyvardžiu prisistatanti kūrėja mėgsta netikėtumą, tad eksperimentuoja pildama dažus ant paguldytos drobės. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kada supratote, kad norite būti menininke? Jūsų pasakojimas apie vaikystėje pieštus atvirukus ir chna tatuiruotes atskleidžia, kad visada buvote kūrybiška.

– Nemanau, kad buvo konkreti akimirka, kai nusprendžiau, jog noriu būti menininke. Sakyti, kad piešiau nuo mažens, būtų klišė, tačiau būtent taip ir buvo.

Mano visa giminė gausi menininkų, skaičiuojant nuo prosenelio Željko Hegedušic, kuris savo laiku buvo labai garsus tapytojas. Labiausiai jis buvo žinomas dėl abstrakčios tapybos, bet taip pat kūrė grafikos darbus, freskas ir taikomosios dailės kūrinius. Prosenelis mokėsi Paryžiuje, kur didelę įtaką jam padarė siurrealizmo judėjimas, tad į tuometę Kroatijos meno sceną jis įnešė naują požiūrį. Jis taip pat buvo Zagrebo meno akademijos profesorius, dalyvavo svarbių to meto menininkų grupių veikloje, organizavo parodas.

Prosenelis mirė 2004 m., sulaukęs 97-erių. Jo brolis Krsto buvo žinomas dėl naiviojo meno stiliaus piešinių. Į meną pasuko mano močiutė ir senelis, dėdės ir teta, tėvai ir broliai. Kai nuo mažų dienų esi apsuptas meno, natūralu, kad ir pats pasuki šiuo keliu.

Vasaromis mano tėvai piešdavo turistų portretus. Vaikystėje mes su broliais ir mama kiekvieną vakarą leisdavome Rovinio gatvėse. Būdavo nuobodu laukti, kol mama baigs darbą, tad su broliais pradėjome patys piešti atvirukus ir juos bandydavome parduoti turistams. Žiemą nusprendėme atvirukus nupiešti iš anksto ir jų pagaminome net tūkstantį, tad užteko visai vasarai. Tai buvo 1997-ieji – mūsų, kaip gatvės prekeivių, pirmasis sezonas. Man tuo metu buvo šešeri. Atsimenu, kad iš atvirukų verslo sugebėjome netgi susitaupyti pinigų pirmajam savo kompiuteriui.

Šiandien, žvelgdama į savo kūrinius, galiu pasakyti, kad tam tikra prasme jie yra tie patys atvirukai. Tik dabar didesni, labiau abstraktūs ir galbūt kiek įmantresni, bet idėja išliko ta pati.

Pažintis: savo vyrą lietuvį Darių menininkė sutiko pažinčių programėlėje, kuria pasinaudoti įkalbėjo kambario draugė. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų konceptualūs, abstraktūs meno darbai labai spalvingi ir kupini laisvės. Kas jus įkvepia kurti? Kodėl pasirinkote būtent abstrakciją?

– Mano kūrybinis procesas visada prasideda nuo spalvų taškymo. Pasirenku atspalvį, sumaišau jį iki tobulumo, o tada dažus pradedu pilti ant drobės, ištemptos ant grindų. Visus vėlesnius sprendimus padiktuoja būtent šis pirmasis žingsnis.

Tokį metodą taikau sąmoningai, nes, kurdamas vis daugiau, nejučia pradedi vis labiau apskaičiuoti kiekvieną proceso žingsnį ir kūriniai tampa per daug nuspėjami. Tačiau tokiu būdu eksperimentuodama, galiu kiekvieną naują kūrinį pradėti spontaniškai ir netikėtai. Tada užplūsta įkvėpimas ir vizijos, pradedu matyti sklandančias formas ir spalvas, įsivaizduoju erdvę, kupiną grožio ir paprastumo.

Siekiu ryškių spalvų impulso, kuris apima ir priverčia stebėtis. Ne visi darbai yra tokie, kokius iš pradžių ketinau sukurti, bet tokiu būdu pavyksta nupiešti kūrinius, prie kurių norisi vis sugrįžti, o tai viską kompensuoja.

Abstrakcija man suteikia platformą eksperimentuoti, keistis, žaisti, būti savo pačios sukurtos tylios simfonijos dirigente.

Abstrakcijos begalybė mane visada įkvėpė ir tuo pačiu kėlė iššūkių. Abstrakcija man suteikia platformą eksperimentuoti, keistis, žaisti, būti savo pačios sukurtos tylios simfonijos dirigente. Daug įkvėpimo semiuosi iš mane supančio gyvenimo, stengiuosi mintyse kaupti užrašus apie aplink vykstančius dalykus. Nesvarbu, tai būtų muzika, maistas, mada, žmonės, filmai, prisiminimai, plytelių rinkimasis virtuvei – pradėjus tapyti, visa tai susijungia.

Sunku įvardyti, kas tiksliai įkvėpė vieną ar kitą paveikslo detalę. Pavyzdžiui, paskutinė mano paveikslų serija buvo įkvėpta idėjos pavaizduoti skirtingą dienos metą, kai šviečia saulė – rytą, vidurdienį, vakarą, akimirką, kai geri vyną, ir pan. Tad kiekvieno paveikslo spalvų paletė neša tam tikrą nuotaiką. Norėjau, kad kiekvienas paveikslas primintų drobėje įspaustą Kroatijos saulę, kad kiekvieną kartą, grįžus namo ir pasikabinus naująjį paveikslą ant sienos, turėtum atviruką iš Rovinio.

– Nemėgstate žiūrovams aiškinti savo kūrinių, suteikiate jiems tik užuominas. Kodėl jums svarbu, kad jūsų paveikslus žiūrovai interpretuotų savaip?

– Nėra taip, kad nemėgčiau aiškinti savo kūrinių. Tačiau stengiuosi to vengti, nes baiminuosi, kad, paaiškinus kūrinio reikšmę, jis nebeperžengs šio paaiškinimo ribų. Tokiu atveju, užuot susidaręs asmeninį kūrinio įspūdį, žiūrovas matys tik tai, ką aš jam pasakiau. Tada paveikslas taps tik tam tikra informacija, sakiniu, o ne vizualiu kūriniu.

Procesas: iš Kroatijos kilusi menininkė jau šešerius metus kuria savo studijoje Vilniuje. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo 2017 m. gyvenate Vilniuje, esate ištekėjusi už lietuvio. Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir susipažinote su savo vyru? Galbūt jis taip pat menininkas?

– 2017 m. gegužę Rijekos taikomosios dailės akademijoje baigiau rašyti magistro darbą. Norėjau tęsti studijas ir studijuoti ką nors, kas būtų labiau susiję su multimedijomis. Jau turėjau patirties studijuojant užsienyje – Krokuvoje, tad apžvelgiau galimybes studijuoti kitose šalyse. Tuo metu tik Vilniaus dailės akademijoje vis dar vyko stojimai ir buvo galima užpildyti paraišką. Akademija turėjo puikią tarptautinę fotografijos ir medijų meno programą, kuri atitiko tai, ką aš norėjau studijuoti. Išsiunčiau paraišką ir po dviejų mėnesių sulaukiau laiško su patvirtinimu, kad esu priimta.

Sužinoję, kad esu kviečiama studijuoti Lietuvoje, aš ir mano šeima patyrėme šoką, nes apie šią šalį žinojau nedaug, o ir išvažiuoti tektų toli. Vis dėlto sprendimas išvykti buvo teisingas. Žinoma, iš pradžių buvo sunkoka prisitaikyti prie lietuviško gyvenimo būdo, tačiau galiausiai prie jo pripratau.

Mano vyras Darius taip pat yra menininkas, jis – filmų montažo režisierius. Prieš šešerius metus susipažinome „Tinderyje“ (šypsosi). Niekada iki tol nebuvau naudojusi šios pažinčių programėlės, bet lietuvė kambario draugė paskatino pabandyti. Parsisiunčiau programėlę, šiek tiek ją patyrinėjau, pamačiau savo vyrą, paslinkau į dešinę, o visa kita jau istorija.

R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Lietuva smarkiai kultūriškai skiriasi nuo Kroatijos? Kas mūsų šalyje jus labiausiai stebina? Ką reiškia būti menininku Kroatijoje ir Lietuvoje?

– Nepasakyčiau, kad Lietuva labai skiriasi nuo Kroatijos. Žinoma, yra tam tikrų skirtumų, bet, kalbant apskritai, šios dvi šalys turi panašumų, kurie palengvina prisitaikymo procesą. Turime net panašių žodžių, kas taip pat gelbsti. Pavyzdžiui, „kopūstas“ kroatiškai yra „kupus“, „česnakai“ – „češnjak“, o žodžiai „kada“ ir „ne“ sutampa. Visa tai padėjo mokantis lietuvių kalbos. Pastebėdavau, kad vokiečiams, prancūzams ar italams lietuvių kalbos pamokose būdavo sunkiau perprasti gramatiką, o aš matydavau tam tikrų panašumų su kroatų kalba, tad man būdavo kiek lengviau. Vis dėlto šios pagalbos neužteko norint kalbėti pilnais lietuviškais sakiniais (juokiasi).

Mūsų šalys panašios savo istorija ir tuo, kad yra ganėtinai mažos, turi palyginti nedaug gyventojų, tačiau vis tiek sugeba būti sėkmingos tam tikrose srityse. Kroatija, panašiai kaip ir Lietuva, savo nepriklausomybę paskelbė 1991-aisiais, o tada prasidėjo karas su Serbija. Lietuva buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Kroatijos nepriklausomybę. Tiesa, kadangi jūsų šalis tuo metu taip pat buvo neseniai tapusi nepriklausoma ir iki galo nepripažinta, oficialios įtakos tai neturėjo, tačiau mums tai buvo svarbu.

Atvykus į Lietuvą, mane maloniai nustebino, kad beveik kiekviename bare galima užsisakyti ko nors užkąsti ir kad negalima rūkyti barų ir kavinių viduje. Kroatijoje įprastai barai neturi virtuvių, todėl, prieš eidamas į barą, visada aplankai artimiausią kepyklėlę ir suvalgai bureką – kroatišką čebureko versiją, ar picos gabalėlį. Atvykusi į Lietuvą, greitai įpratau vietoje bureko užsisakyti keptos duonos.

Žinoma, akivaizdžiu siurprizu tapo ir oras. Prireikė poros metų išbandant įvairius paltus ir sluoksniuojant drabužius, kol supratau, kad, norint nesušalti žiemą, prireiks storos pūkinės striukės. Niekada nesusimąsčiau, kad lietuviškos vasaros metu man prireiks lengvo švarkelio.

Manau, nepriklausomi menininkai visose šalyse patiria iššūkių. Kroatiją palikau iškart po studijų, tad gimtinėje neteko daug susidurti su meno projektų finansavimu, tačiau viskas vyksta taip pat, kaip Lietuvoje – užpildai paraišką ir tikiesi geriausio. Nežinau, ar Lietuvoje galėčiau tikėtis valstybės finansavimo, nes nesu šalies pilietė ar nuolatinė gyventoja. Tačiau man labai patiktų būti vietinių meno bendruomenių ar galerijų dalimi. Vilniuje turiu galimybių eksponuoti savo darbus, už tai esu labai dėkinga. Pavyzdžiui, turėjau solo parodas Menų spaustuvėje ir tarptautinėje meno mugėje „Art Compensa“. Be abejonės, norint tapti atpažįstamu menininku, reikia laiko. Tačiau, net esant kalbos barjerui, svarbiausia toliau kurti, o tada, tikiuosi, atsiras ir galimybių.

– Ar dažnai grįžtate į Kroatiją? Ko labiausiai ilgitės, galvodama apie gimtąją šalį?

– Labiausiai ilgiuosi Kroatijoje likusios savo šeimos. Kiekvieną vasarą mėnesiui grįžtu į Rovinį. Per pastaruosius kelerius metus supratau, kad to neužtenka, tad nuo šiol stengiuosi šeimą aplankyti ir žiemą. Labai smagu padaryti pertrauką, sugrįžti į Rovinį ir ant jūros kranto gurkšnoti kapučino, kol vyras Lietuvoje kovoja su sniegu (šypsosi).

Praėjusį rudenį R. Jurkus išleido debiutinį gitaros albumą „Mėlyno smėlio piramidės“. Dar vienas muzikanto projektas – M. K. Čiurlionio muzikos aranžavimas gitarai. Skaitmeninį natų leidinį galima įsigyti ir užsienyje, tad nuo šiol žymiojo Lietuvos kompozitoriaus kūryba prieinama viso pasaulio gitaristams. Pokalbis su jaunuoju muzikantu – apie gitaros universalumą, studijas Prancūzijoje, miegamajame įrašytą albumą ir M. K. Čiurlionio kūrybos populiarinimą.

– Kaip gitara atsirado jūsų gyvenime? Kada supratote, kad su šiuo instrumentu norite sieti savo gyvenimo kelią?

– Nors mano tėvai nėra muzikantai, tėtis jaunystėje grodavo gitara, tad namuose turėjome šį instrumentą. Gitaristo kelią pradėjau atsitiktinai. Sužinoję, kad kaimynai dukrą veda į muzikos mokyklą, tėvai nusprendė ten leisti ir mane – bus veikla po pamokų, o ir gitara namuose jau yra.

Dešimt metų mokiausi klasikinės gitaros mokytojo Artūro Kelpšos klasėje. Jis, būdamas tikras profesionalas ir aukšto lygio pedagogas, mane labai įkvėpė ir padėjo atrasti meilę šiam instrumentui. Jau paauglystėje žinojau, kad norėčiau studijuoti klasikinę gitarą ir savo gyvenimą sieti su ja.

Vis dėlto aplankydavo ir dvejonių, vis svarstydavau, ar gitara tikrai yra mano kelias. Toks jau yra mokymosi procesas – susidūrus su iššūkiais, kartais nusvyra rankos, tačiau po kurio laiko ir vėl grįžti prie mėgstamos veiklos.

Kūryba: Jaunas solistas aktyviai koncertuoja, išleido debiutinį albumą „Mėlyno smėlio piramidės“, parengė gitarai aranžuotos M. K. Čiurlionio muzikos skaitmeninį natų leidinį. / Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Gitarą dažniausiai įsivaizduojame kaip roko ar dainuojamosios poezijos instrumentą, tačiau jūs atliekate klasikinius kūrinius. Kuo šis žanras jus žavi?

– Išties, dauguma gitarą mato kaip roko muzikantų arba bardų instrumentą. Apie tai, kad ja galima atlikti ir Mocarto ar Šuberto muziką, nesusimąstoma. Gitara iš tikrųjų yra labai universali, tad ja galima groti įvairiausius žanrus. Vis dėlto visuomenėje šiuo klausimu trūksta gilesnio supratimo.

Egzistuoja ir kita problema – muzikos mokyklos dažniausiai nėra linkusios išeiti iš klasikinės akademinės muzikos rėmų. Todėl, nors gitara yra viena populiariausių specialybių, ją meta daugiausiai mokinių. Nemažai jaunuolių pamokose tiesiog negauna to, ko tikisi iš gitaros. Mano nuomone, tai neteisinga. Muzikos mokyklos galėtų į gitarą pažvelgti plačiau ir siūlyti ne vien akademinės muzikos pamokas.

Nežinau, ar klasikinė muzika yra mano žanras, tačiau klasikinė gitara tikrai yra mano instrumentas. Man labai patinka ja tyrinėti skirtingus žanrus, groti vienam ir su kolektyvu, akompanuoti įvairių stilių vokalistams. Mėgstu klausytis įvairios muzikos, tad ir groju ne vien klasiką. Esu įvaldęs ir elektrinę gitarą, groju džiazo kolektyvuose, Muzikinio teatro miuzikluose. Miuziklas apskritai yra labai eklektiškas žanras, kuriame telpa tiek roko, tiek populiarioji muzika, fankas, baladės. Būtent grodamas miuzikluose daugiausia susipažįstu su skirtingų žanrų muzika.

– Esate Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestro narys. Galvojant apie orkestro instrumentus, dažniausiai gitara į galvą nešauna. Gal galite papasakoti apie savo darbą Muzikiniame teatre? Ką orkestre veikia gitara?

– Aš taip pat niekada negalvodavau apie gitarą kaip apie orkestro narį, nes man visada buvo diegiama, kad ji nėra orkestrinis instrumentas. Daug metų mokiausi J. Naujalio muzikos gimnazijoje, stovinčioje kitoje gatvės pusėje nuo Muzikinio teatro. Tačiau nepagalvojau, kad vieną dieną galėčiau pats jame groti. Bet štai, esu teatro orkestro narys.

Ką gitara veikia orkestre? Gitaristai dažniausiai groja miuzikluose, nes šis žanras yra laisvesnis nei opera ar operetė, jame skamba roko, fanko muzika. Gitara kartu su klavišiniais, bosine gitara ir mušamaisiais sudaro ritmo grupę, tačiau kartais groja ir melodinę liniją. Miuzikluose gitaristui prireikia didelio universalumo, nes grojama ne vienu instrumentu. Naudojame klasikinę, akustinę ir elektrinę gitaras bei gitalelę – mažą gitarą, panašią į ukulėlę, bet turinčią šešias stygas. Būna miuziklų, kai groji save apsistatęs keliais instrumentais ir juos keiti vieną po kito. Jautiesi, lyg įsitaisęs neįžengiamoje tvirtovėje – aplink instrumentai, natų stovas, garso stiprintuvas.

Darbas Muzikiniame teatre man labai patinka, nes šis teatras turi tam tikros magijos, čia vyksta daug gražių dalykų. Smagu, kad vyresni muzikantai jaunesniems karta iš kartos perduoda tam tikras tradicijas – kaip turi vykti repeticijos, kaip švenčiamos premjeros ir pan. Džiugu ir tai, kad orkestre groja daug įvairių žmonių – nuo teatro senbuvių iki studentų ar net dvyliktos klasės moksleivių, kurie kartais pakviečiami pagroti.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Baigėte Lilio muzikos ir šokio konservatoriją Prancūzijoje. Papasakokite apie studijas užsienyje. Kuo patirtis Prancūzijoje labiausiai įsiminė?

– Gitaros klasė Lilio konservatorijoje yra ypač tarptautinė, tad per tris studijų metus sutikau studentų iš įvairiausių pasaulio šalių – nuo Japonijos iki Meksikos ar Irano. Žinoma, buvo labai įdomu susipažinti su įvairių kultūrų žmonėmis, kurie praplėtė mano suvokimą apie pasaulį. Vis dėlto metai Lilyje buvo gana vieniši, nes didelė studijų dalis sutapo su pandemija ir karantinu. Be to, ilgą laiką šiame mieste neturėjau jokio lietuviško kontakto, išskyrus pusmetį, kai čia gyveno į „Erasmus“ studijas atvykusi studentė iš Lietuvos. Su ja iki šiol esame geri draugai.

Prancūzijoje karantino ribojimai buvo kiek laisvesni nei Lietuvoje, tačiau daug teorinių paskaitų vis tiek vyko nuotoliniu būdu. Svarbiausia studijų dalis – gitaros pamokos, beveik visą laiką buvo organizuojamos gyvai, kadangi jos vykdavo dviese su mokytoju. Nuotoliniu būdu vykdavo tik tokios gitaros pamokos, kurias vesdavo vizituojantys dėstytojai iš kitų šalių, dėl karantino ribojimų negalėję patekti į Prancūziją.

– Kodėl studijoms pasirinkote būtent Lilio konservatoriją – galbūt ji garsėja savo gitaros studijų tradicijomis?

– Akademinėje muzikoje tam tikros studijos dažniausiai pasirenkamos ne dėl konkrečios šalies ar konservatorijos, bet dėl pedagogo. Atsimenu, mokykloje man dėl to buvo labai neramu. Vis svarsčiau, kaip reikės surasti mokytoją, pas kurį toliau mokysiuosi.

Socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjau sekti įvairius gitaros festivalius ir tarptautines bendruomenes. Tokiu būdu pamačiau straipsnį, kad prestižinį JAV vykstantį gitaros konkursą GFA ir vėl laimėjo mokytojo Judicael Perroy mokinys. Man pasidarė įdomu, kas čia per mokytojas, jei jo mokiniai nuolat laimi prestižinius konkursus. Pradėjau domėtis šiuo mokytoju, kuris tuo metu dėstė San Franciske ir Lilyje, nes pats yra prancūzas. Taip ir nusprendžiau pas jį mokytis.

Klasikinė gitara yra mano instrumentas. Man labai patinka ja tyrinėti skirtingus žanrus, groti vienam ir su kolektyvu, akomponuoti įvairių stilių vokalistams.

Stodamas į Lilio konservatoriją, turėjau išlaikyti stojamuosius egzaminus. Iš pradžių reikėjo pagroti tam tikrą iš anksto paruoštą programą, o tada buvo duotos man nežinomo kūrinio natos ir turėjau jį sugroti.

Taip pat vyko pokalbis, kurio metu buvo tikrinama mano motyvacija studijuoti, užduodami įvairūs klausimai. Prancūzijoje studijos vyksta prancūziškai. Lilio konservatorijoje į vieninteles gitaros studijas galima įstoti nemokant prancūzų kalbos, tačiau prioritetas vis tiek teikiamas kalbantiems prancūziškai. Tad interviu metu buvau pasiruošęs pakalbėti prancūziškai, norėdamas parodyti, kad aš jau mokausi kalbos. Su gitaros mokytoju iš pradžių bendraudavome angliškai, tačiau nuo antro kurso jis mane jau ėmė spausti kalbėti prancūziškai. Prancūzų kalba vykdavo visos teorinės paskaitos.

– Po studijų nusprendėte sugrįžti į Lietuvą. Nenorėjote toliau tęsti mokslų Lilyje?

– Man labai patinka Jono Meko išsakyta mintis apie kino studijas. Jo nuomone, reikėtų savo kelią pradėti nuo kino kūrimo ir tik tada, kai jau turi patirties ir matai, kokių žinių tau trūksta, eiti studijuoti ar lankyti tam tikrus kursus. Nors po bakalauro atrodė, kad natūralus kitas žingsnis būtų magistras, aš norėjau sugrįžti į Lietuvą, atrasti savo muzikinę kalbą ir tik tada, jei matysiu, kad trūksta tam tikrų žinių, tęsti mokslus.

Šiuo metu esu paniręs į kūrybą. Susiduriu su daugybe iššūkių, daug ko nemoku, tad klausiu kolegų patarimo, lankau įvairius kursus. Pastebiu, kad man trūksta ne gitaros žinių, kurios būtų buvusios magistro studijų pagrindu, bet gilesnio supratimo apie marketingą, vadybą – tai, ko man reikia koncertų organizavimui ir muzikos leidybai. Tad šiuo metu atrodo, kad logiška būtų ateityje studijuoti ne gitarą, bet vadybą arba plėsti savo gebėjimus improvizacijoje, jei norėčiau groti daugiau džiazo muzikos.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Vienas paskutinių jūsų projektų – miegamajame įrašytas ir 2023 m. spalį išleistas debiutinis solinis albumas „Mėlyno smėlio piramidės“. Kokie kūriniai atsidūrė jūsų debiutiniame albume?

– Taip, šis albumas išties gimė mano miegamajame. Įrašų sesijų metu įranga užimdavo visą kambarį (šypsosi). Albumo kompozicijų programą dėliojau labai ilgai, ieškojau nuoseklumo, nes norėjau, kad kūriniai tarpusavyje derėtų, o albumas sukurtų vientisą muzikinę kelionę. Kūrybinio proceso metu atsispyriau nuo vaikystės pasakų ir kitų mane paveikusių istorijų – literatūros, kino. Tad albumas primena pasaką, jis labai vizualus, kuriantis fantastinio pasaulio istoriją.

Kūrybinio proceso metu taip pat pradėjau rašyti eiles, kurių veikėjai gyvena tame pačiame mėlyname pasaulyje, kaip ir muzikinių kūrinių personažai. Šios eilės netikėtai tapo albumo vinilinės plokštelės dalimi, jomis taip pat dalinausi albumo pristatymo koncertų metu. Kažkuriuo metu netgi pagalvojau, kad čia gal visai ne muzikos albumas, o tiesiog pasaka.

– Įdomus ir jūsų kitas projektas – fortepijoninės M. K. Čiurlionio muzikos natų leidinys, aranžuotas gitarai. Kaip kilo ši idėja? Ar esate didelis M. K. Čiurlionio kūrybos gerbėjas?

– Gyvenant Prancūzijoje man labai norėjosi groti lietuvišką muziką ir reprezentuoti Lietuvą. Vis dėlto, klasikinei gitarai parašytos lietuviškos muzikos yra nedaug. Tad kilo impulsas pačiam ją aranžuoti. Su aranžavimu susipažinau dar studijuodamas Lilyje, jau buvau aranžavęs žinomų užsienio kompozitorių muziką.

Galvoje ilgą laiką skambėjo vienas M. K. Čiurlionio preliudas. Jau net ėmiau girdėti, kaip jis skambėtų atliekamas gitara, tad nusprendžiau nuo jo ir pradėti. Procesas buvo ilgas ir sudėtingas, bet sumanymą įvykdžiau. Vėliau, jau baigęs studijas, vieną savo kurso draugą prancūzą pakviečiau į Lietuvą groti duetu. Ruošėme prancūzų kompozitorių programą, o bičiuliui kilo mintis – kodėl gi nepagrojus ir ko nors lietuviško? Pagalvojau, kad tikrai galime sugroti keletą M. K. Čiurlionio kūrinių, kurie puikiai derės su jo amžininko prancūzo Maurice Ravel muzika, ir sėdau aranžuoti kūrinių duetui.

Taip natūraliai kilo mintis išleisti visą M. K. Čiurlionio muzikos natų leidinį, skirtą gitarai. Beje, šio kompozitoriaus kūryba labai palanki groti gitara. Pradėjome bendradarbiauti su Lietuvos muzikos informacijos centru, ir tokiu būdu buvo išleistas nemažas aštuoniolikos kūrinių leidinys, kurį skaitmeniniu formatu galima įsigyti visame pasaulyje. Planuojamas ir fizinis leidinio formatas, kuris turėtų pasirodyti artimiausiais mėnesiais.

Su M. K. Čiurlioniu turiu gilų ryšį, man labai patinka jo dailės kūriniai, kurie yra tiesiog genialūs. Galbūt tai mažiau žinoma, bet jis užsiėmė ir grafika bei fotografija. Man įdomi ir M. K. Čiurlionio asmenybė – jis buvo Lietuvos patriotas, nors nuo gimimo kalbėjo lenkiškai. Lietuvių kalbos jį mokė mylimoji Sofija, o jų meilės istorija pasakoja ir apie meilę lietuvių kalbai. Mane žavi išlikę nuostabūs M. K. Čiurlionio laiškai mylimajai, kuriuose atsiskleidžia jo jautrumas, poetinis polinkis. Išties įdomu tyrinėti šią asmenybę ir jo kūrybą, tuo labiau kad Kaune turime Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų, kuriame yra didelė jo dailės kūrinių kolekcija.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Balandį skrisite į Portugaliją pasitikrinti savo jėgas tarptautiniame gitaros konkurse, į kurį susirinks talentingi planetos gitaristai. Konkurse ketinate tarptautinei bendruomenei pristatyti ir M. K. Čiurlionio muziką. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie šį konkursą?

– Džiaugiuosi, kad Lietuvos kultūros taryba man suteikė galimybę išvykti į Portugalijoje, Vizėjaus mieste, vyksiantį prestižinį gitaros konkursą, organizuojamą kas antrus metus. Tai bus didžiausias konkursas, kokiame esu dalyvavęs. Jį sudaro net keturi turai. Pirmąjį, vaizdo įrašo turą, jau praėjau, o pačioje Portugalijoje laukia dar trys, kuriuose varžysiuosi su gitaristais iš viso pasaulio, tad laukia nemenkas iššūkis.

Dviejuose turuose, tarp kitų kūrinių, atliksiu ir M. K. Čiurlionio muziką, kurią nekantrauju pristatyti tarptautinei auditorijai. Iki šiol žymiojo kompozitoriaus kūrinius esu atlikęs tik Lietuvoje ir studijų metais Prancūzijoje. Prancūzai M. K. Čiurlionio kūrybą įvertino labai teigiamai, tad įdomu, ką pasakys į Portugaliją susirinkusi gitaristų bendruomenė.

Rojus kitapus pragaro

Beveik dešimt metų britų režisieriaus J. Glazerio kurta Holokausto drama pasakoja apie Aušvico koncentracijos stovyklos komendantą Rudolfą Hoessą. Su žmona Hedwiga jis sau ir savo penkiems vaikams kuria svajonių namus. Didžiulį šeimos namą supa beprotiško grožio sodas ir didžiulis daržas, o kieme įrengtas baseinas, kuriame karštomis vasaros dienomis pramogauja atžalos. Tačiau už idiliškų namų tvoros stovi mirties stovykla, kurioje kasdien žudomos Holokausto aukos. Nuolat girdimus kalinių riksmus, prižiūrėtojų komandas ir šūvius Hoessų šeima ignoruoja, tarsi tai nė neegzistuotų.

Vokiečių moters idealą atitikti besistengiančios Hedwigos išpuoselėtame sode žydi rožės ir jurginai, šalia ramiai džiūsta skalbiniai. (Augalams tręšti naudojami nužudytų ir krematoriume sudegintų Aušvico kalinių pelenai!) Už namo kampo paauglys poros sūnus bučiuojasi su savo mergina, o šeimos galva grįžta iš žvejybos netoliese esančioje upėje. Vėliau atvyksta svečiai ir Hedwiga su draugėmis smagiai geria kavą. Bičiulės aptarinėja naujas sukneles, kurios joms atiteko konfiskavus į Aušvicą atvežtų žydžių moterų asmeninius daiktus. Viena iš vokiečių komendantų žmonų konfiskuotoje dantų pastoje netgi rado deimantą. „Na, tie žydai ir sumanūs“, – pakomentuoja ji. Iš savo vyro tokiu būdu Hedwiga sulaukia kailinių. Jų kišenėje radusi Holokausto aukai priklausiusį lūpdažį, ji dar labiau nudžiunga.

Stebint idilišką Hoessų šeimos gyvenimą, už tvoros vykstantis siaubas žiūrovą pasiekia tik garso pavidalu. Nuolat girdimi aukų riksmai ir prižiūrėtojų šūksniai, o naktimis, šeimynai ramiai miegant, už lango pasirodo ugnis ir dūmų kamuoliai, nes krematoriumuose pradedamos deginti nužudytos aukos.

Įtaigūs garso efektai

Įprastai „Kino pavasaris“ atidaromas su emociškai lengvesniais filmais. Vis dėlto šįkart festivalio organizatoriai tiesiog negalėjo atidarymui pasirinkti kito režisieriaus darbo, kadangi ši drama kalba mums šiandien itin aktualiais klausimais.

Nors filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, jis yra skirtas šiandienos žiūrovui, stebinčiam, kaip greitai nusikaltimai žmoniškumui gali tapti ignoruojama kasdienybe. Skaičiuojant trečius Rusijos sukelto karo Ukrainoje metus, labai aiškiai matome, kaip šalies agresorės piliečiai gali sėkmingai apsimesti, kad nieko nevyksta, ir ramiai pramogauti, kol visai šalia žudomos nekaltos aukos. Galų gale ir patys imame jausti karo nuovargį, tad mūsų taip smarkiai nebeveikia per televiziją ar socialinėse medijose matomi suniokotų miestų ir nužudytų aukų vaizdai.

Iš savo vyro tokiu būdu Hedwiga sulaukia kailinių. Jų kišenėje radusi Holokausto aukai priklausiusį lūpdažį, ji dar labiau nudžiunga.

Filmų apie Holokausto siaubą gausybėje J. Glazerio darbas išties išsiskiria. Panašias temas nagrinėjančiose dramose esame įpratę matyti koncentracijos stovyklų kasdienybę, vizualiai pateiktą prižiūrėtojų ir komendantų žiaurumą. Dažniausiai tokių filmų protagonistėmis tampa aukos, su kurių išgyvenimais galime susitapatinti.

Šiuo atveju jokių žiaurumų nematome, tačiau puikiai jaučiame jų buvimą. Itin įsimintina scena, kurioje tiesiog rodomas koncentracijos stovyklos komendanto R. Hoesso veidas. Nors daugiau nieko nematome, tačiau girdime į stovyklą atvežtų kalinių klyksmus, traukinio vagonų bildesį, prižiūrėtojų batų kaukšėjimą ir šūvius. Siaubingi garsai įaudrina vaizduotę, tad filmo įspūdis tampa dar įtaigesnis. Ne veltui kovo 11 d. vykusioje 96-ojoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje filmui buvo įteiktas apdovanojimas už geriausius garso efektus.

Blogio absurdas

Stebint vaikais ir gėlynais besirūpinančią Hedwigą, vis kyla klausimas – kaip galima ignoruoti siaubą, kai jis vyksta už tavo namų tvoros? Kaip galima ramiai miegoti, kai už lango žudomi žmonės, o šias siaubingas egzekucijas vykdo tavo vyras? Idiliškas Hoessų šeimos gyvenimas šalia mirties stovyklos atrodo taip absurdiškai, kad kartais net sukelia šypsnį.

Aplankyti dukros atvykusi Hedwigos mama giria sodą ir vadina jį rojumi žemėje, visiškai ignoruodama šalia plytinčią spygliuotą vielą ir žmonių klyksmus. Ironiška tai, kad iš šio „rojaus“ ji greitai, naktį išvydusi iš krematoriumo besiveržiančius dūmus ir liepsnas, pabėga. Komendantas R. Hoessas į masinį žmonių žudymą žiūri taip techniškai, kad jam pačiam skirto pobūvio metu jis ima mąstyti, kaip reikėtų dujomis išnuodyti čia susirinkusius, – juk pastato lubos labai aukštos.

„Interesų zona“ paremta anglų rašytojo Martino Amiso to paties pavadinimo romanu ir tikrais įvykiais. Filme matomas R. Hoessas iš tikrųjų buvo ilgiausiai Aušvico koncentracijos stovykloje dirbęs komendantas. Karo metu jis išbandė ir įgyvendino priemones, skirtas kuo efektyviau įvykdyti Hitlerio „Galutinį sprendimą“ – planą sunaikinti visus Europos žydus. Pavyzdžiui, vieno iš savo pavaldinių, Karlo Fritzscho, iniciatyva R. Hoessas pristatė pesticidą Zyklon B, skirtą naudoti dujų kamerose, kur žuvo daugiau nei 1 mln. žmonių. 1947 m. jis buvo nubaustas mirties bausme už nusikaltimus žmoniškumui.

Kurdamas filmą, režisierius J. Glazeris dvejus metus intensyviai domėjosi Hoessų šeimos gyvenimu Antrojo pasaulinio karo metais. Jis taip pat kelis kartus lankėsi Aušvice ir jo apylinkėse, kur iš tikrųjų stovi buvęs Hoessų namas. Dėl prastos būklės originalus namas netiko filmuoti, kadangi filme jis turėjo atrodyti visiškai naujas. Todėl buvo nuspręsta pasirinkti kitą netoliese esantį panašios architektūros namą.

Filmas apie dabartį

Žiūrint „Interesų zoną“, vis kildavo mintis, kad šioje dramoje svarbiausia ne vaizdas ekrane, bet tai, ko filmas mums neparodo, tik leidžia pajausti. „Interesų zona“ prasideda beveik penkias minutes trunkančiu juodu kadru, kurį lydi šaiži muzika. O tada – idiliška Hoessų šeimos pikniko gamtoje scena. Nors, žvelgiant į smagiai laiką leidžiančią šeimyną, viskas atrodo gražu ir tobula, prieš tai matytas tamsus kadras leidžia suprasti, kad realybė – visai kitokia.

J. Glazerio filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau tai nėra pasakojimas apie praeitį. „Interesų zona“ mums aiškiai kalba apie dabartį, perspėdama, kas nutinka, kai blogis tampa ignoruojama banalia kasdienybe.