Nors pradėjus vystyti kūrybinę idėją šokėjos neįtarė, kad su juo teks keliauti po Lietuvą, repeticijoms įgavus pagreitį choreografo solo eskizas „Katinėlių tylėjimas“ perstatytas į trio ir patraukė savo fiziškumu ne tik žiūrovus, bet ir pačias šokėjas.

Spektaklio „Tylėjimai“ turo metu kūrybinei komandai netrūko smalsumo, o choreografas P. Prievelis sako buvęs sužavėtas auditorijos nuoširdumo ir atvirumo. Po spektaklių vykę pokalbiai su žiūrovais suteikė pasitikėjimo ir progą dar geriau pajusti žiūrovą ir pačią auditoriją, giliau suvokti temos svarbą ir poveikį. Jau kovą kūrėjas žada naują šokio kūrinį – spektaklį „Signalas“, statomą drauge su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniais. Čia atsiskleis žmogiškumo egzistavimas sistemoje ir savo vietos visuomenėje paieškos, o numatomo spektaklio turas jau planuojamas įvairiuose Lietuvos miestuose.

Apie spektaklio „Tylėjimai“ kūrėjų ir žiūrovų patirtis – pokalbis su šokėjomis Elmyra Ragimova (E. R.), Sigita Juraškaite (S. J.), Viktorija Praninskaite (V. P.).

Įspūdžiai: turo po Lietuvą metu spektaklio kūrėjai praplėtė ne tik žiūrovų, bet ir asmeninių patirčių lauką. / G. Žaltauskaitės nuotr.

– Tylėjimai ir bėgančios mintys kiekvienam reiškia skirtingą metaforą, judesį ir išgyvenimą. Kaip pavyko atrasti dermę?

E. R.: Man atrodo, kad ta dermė kūrėsi savaime. Nors ir metaforos gali skirtis, bėgančių minčių išgyvenimas yra ganėtinai bendražmogiškas. Aišku, svarbiausias vaidmuo čia choreografo Pauliaus – jis prižiūrėjo, kad mūsų bėgančių minčių interpretacijos, išreikštos judesiu, derėtų tarpusavyje ir kurtų tokį sceninį vaizdą, kokį jam norėtųsi matyti.

V. P.: Spektaklio kūrimo proceso metu daug dėmesio skyrėme pokalbiams. Kiekvienas aptardavome, ką mums reiškia vienas ar kitas dalykas, o diskutuojant dažnai mintys vienaip ar kitaip susitapatindavo. Kartais gaudavome ir namų darbų, pavyzdžiui, aprašyti savo išgyvenimus ir mintis apie tam tikras spektaklio dalis. Nors mintys ir skirdavosi, ieškojome, kas yra bendra, ką su šokėjomis galėtume panaudoti kurdami santykį spektaklyje. Be abejo, spektaklyje yra ir solo dalių, jų metu siekėme atskleisti skirtingas idėjas. Taigi, mūsų mintys, išgyvenimai vietomis sutapdavo, o kai kur išsiskirdavo.

G. Žaltauskaitės nuotr.

– Kaip dažnai jūs pačios patiriate bėgančias mintis? Gal įstrigo įsimintiniausia?

E. R.: Oi, dažnai! Tai man nutinka, kai esu tarpinės būsenos tarp užmigimo ir būdravimo. Mintys būna itin padrikos ir labai greit pasimiršta, tad dabar negalėčiau išskirti vienos. Paprastai tai būna tokia kasdienių išgyvenimų mėsmalė.

V. P.: Mane bėgančios mintys aplanko tuomet, kai dėl kažko nerimauju ar (ne)laukiu artėjančių įvykių. Dažniausiai jos atsiranda „kas būtų, jeigu būtų“ pavidalu ir tuomet kuriasi artimos ateities scenarijai. Jie nebūtinai logiški ir dažniausiai net neįvyksta, todėl dažnai tokias mintis sąmoningai stengiuosi sustabdyti. Antraip, leidžiant joms įsiplėtoti, kyla nereikalingas stresas. Kartais, bandant mintis nutildyti, iškyla dar kita mintis, jos pradeda pintis tarpusavyje, kol pasidaro sunku suprasti, kas apskritai vyksta galvoje.

Vietomis buvo gan sunku judesiu perteikti konkrečią idėją ar jausmą taip, kad stebintis žmogus ją suprastų ar pajustų.

Įvairiose situacijose man norisi viską atlikti tobulai, iki smulkiausių detalių. Jei nepavyksta, taip pat pradeda persekioti mintys apie tai, ką galėjau padaryti kitaip, kas tuomet būtų pasikeitę. Tokiu atveju viena įkyri mintis užstringa ir sukasi galvoje kaip sugedusi plokštelė.

Bėgančių minčių kyla ir tuomet, kai esu labai pavargusi ir noriu užmigti – jos būna apie tos dienos, praeities įvykius ir lekia nuotrupomis, fragmentais, susipina ir pereina į nelogiškus scenarijus ir neįmanomas situacijas.

S. J.: Bėgančias mintis tenka išgyventi nuolat, nes, esant dabartiniam gyvenimo tempui, srovę paversti ramiu telkiniu pavyksta rečiau. Kadangi ir dabar (per interviu – aut. past.) vis įbėga kokia mintis apie keltų kalbos vingrybes (ar jie valgė salierus, nes kepiau pyragą su salierais; įdomu, ar ateis draugė, ji kepa skanius sausainius; pamiršau išgerti vitaminus, reikia nepamiršti parašyti draugei apie jos planus eiti ar ne; kiek daug šiandien nuėjau ir nepavargau, reikia sugalvoti, kaip einant mišku prisitvirtinti pašikniuką ant nugaros, nes rankos nori būti laisvos, sparnai, sparniukai, padaryti pratimų šitiems rankų sparniukams aktyvuoti; kaip ten su mano uodegikauliu, haha vaikas vakar savo vilkui uodegą priklijavo, kokie ten klijai naudojami suplyšusiems knygų puslapiams klijuoti...). Tai toks lengvas įvadas į tą srovę (šypsosi).

Atpažįstama: spektaklis kalba daugumai šiuolaikinių žmonių aktualia tema – apie bėgančias mintis, kylančias iš įtempto gyvenimo ritmo. / G. Žaltauskaitės nuotr.

– Per šiuos spektaklio gyvavimo metus keitėsi dalis kūrybinės komandos. Koks jums buvo didžiausias iššūkis kūrybos procese, spektaklio ture?

E. R.: Man tai buvo solo partijos išgyvenimas. Nepasiduoti padėdavo studijų metu sugeneruotos žinios apie tai, kad, perlipus per nuovargį, atsiveria antras, trečias ir dar kitas kvėpavimas. Būdavo dienų (tiek pasirodymo, tiek repeticijų), kai nelabai tikėjau, kad tas antras kvėpavimas atsiras, bet jis atsirasdavo (antro kvėpavimo taisyklė tikrai veikia). Taip pat buvo labai malonu atrasti mažesnių publiką ir užmegzti ryšį su ja.

V. P.: Nemažas iššūkis buvo atrasti skirtingą improvizacijos kokybę, nes jų buvo daug ir įvairių, atskleidžiančių vis kitokių minčių, idėjų ar vaizdinių. Vietomis buvo gan sunku judesiu perteikti kažkokią konkrečią idėją ar jausmą taip, kad stebintis žmogus ją suprastų ar pajustų.

Dar vienas iššūkis ir atradimas buvo neleisti žvilgsniui iškeliauti į žiūrovus, atsitverti nuo žiūrovų ir visą spektaklio veiksmą vystyti viduje tarp keturių sienų, santykį vystyti tik su šokėjomis. Pradžioje tai buvo gana sunku, nes buvau įpratusi šokio metu žvilgsnį, judesius skirti labiau auditorijai nei viena kitai.

Dar įdomus iššūkis buvo tuomet, kai spektaklis transformavosi ir turėjome jį atlikti 360° kampu. Koncentruotis ne į scenos priekį, o visą sceną.

S. J.: Teko prisiminti, kaip dirbti su tikrai fizišku spektakliu, kaip padalyti energiją ir kartu stebėti kūną, kad jis būtų optimalus ilgam periodui. Pirmą kartą spektaklyje teko mokytis kito žmogaus partiją. Tad čia gal ir buvo didžiausias iššūkis – išlaikyti esamą kūrinį ir kartu jame surasti save.

G. Žaltauskaitės nuotr.

– Vos sukurtas spektaklis neapsiribojo pristatymu sostinėje. Turo metu aplankė ir mažesnius miestus.

E. R.: Pastebėjau, kad regiono publika buvo kiek smalsesnė ir atviresnė – drąsiau dalijosi mintimis po spektaklio vykusiame pokalbyje, daugiau klausimų užduodavo, galbūt spektaklio metu patyrė daugiau nuostabos nei didmiesčių žmonės. Regione publikos gretose mačiau daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie taip pat aktyviai įsitraukdavo į diskusiją, – buvo labai malonu.

V. P.: Turo metu truputį jaučiau nerimą dėl to, kaip pavyks visoms sušokti spektaklį, nes keitėsi spektaklio sudėtis ir neturėjome tiek daug laiko repeticijoms, kiek turėjome su ankstesnėmis šokėjomis. Buvo įdomu sužinoti, kokie žiūrovai ateis ir kaip jie reaguos.

Regionuose auditorija buvo daugiau vyresnio amžiaus žmonės, o didmiesčiuose daugiau jaunų žmonių. Spektaklio metu atrodė, kad regiono gyventojai jį stebi su nuostaba, įsitraukę. Miestuose buvo sunkiau suprasti, kokia yra žiūrovų emocija. Po spektaklio vykusių pokalbių metu atrodė, kad regionuose žmonės bendravo atviriau, neslėpė emocijų ir spektaklio metu patirtų jausmų, pasidalijo ir savo išgyvenimais. Miestuose žmonės bendravo uždariau, diskusijose uždavė daugiau klausimų mums ar Pauliui nei dalijosi asmeniniais jausmais ir emocijomis.

Žiūrovai regione daugiau įsitraukia, daugiau tyrinėja. Didmiesčiuose tikrai didesnė skeptiškumo dozė, gal dėl informacijos ir potyrių pertekliaus.

S. J.: Turas buvo itin smagus, puikiai sutariame komandoje, turėjome ne vieną linksmą epizodą. Lyginant auditorijas, skirtumai man jaučiasi iš atvirumo pusės: žiūrovai regione daugiau įsitraukia, daugiau tyrinėja, net jei nepatinka, tarsi kelia klausimus kas tai? Didmiesčiuose tikrai didesnė skeptiškumo dozė, gal dėl informacijos ir potyrių pertekliaus.

– Kaip manote, ką „Tylėjimai“ atnešė į Jūsų gyvenimą?

E.R.: Labai malonios ir profesionalios komandos patyrimą, artimesnę pažintį su nevilnietiška publika, taip pat savo, kaip atlikėjos, naujų spalvų atradimą.

V.P.: Spektaklio kūrimo procese galėjau tobulėti kaip šokėja, tobulinti technikos įgūdžius. Manau, geriausias dalykas buvo tas, kad stipriai pagilinau savo žinias apie improvizaciją ir, mano nuomone, patobulinau improvizacijos kokybę, nes nemažai užduočių buvo būtent improvizacinių. Daugiau patirties turėjau šokdama jau sustatytas choreografijas, o prieš tai daug improvizacijos pamokų nesu turėjusi. Tad improvizuoti neplanuojant trajektorijų ir judesių buvo nauja patirtis ir tam reikėjo skirti nemažai laiko, kol pavyko bent kiek atsiriboti nuo noro viską susistatyti į vietas ir susiplanuoti ir leisti kūnui keliauti. Taip pat pagilinau savo kūrybinius įgūdžius, nes kai kurias dalis kūrėme pačios. Bendrąja prasme daugiau pasigilinau į savo vidinį pasaulį, analizavau savo bėgančias mintis ir kodėl dažnai nuo jų stengiuosi pabėgti.

S. J.: Suteikė džiaugsmo ir vilties, kad dar krutu ir scenoje galiu būti visavertė. Tie momentai, kai ant scenos gali bent trumpam paleisti energiją, kuri nenori būti kontroliuojama, yra dovana.

Kompozitoriaus muzika skamba įvairių kūrėjų dramaturgijos fone, televizijoje ir kituose kūrybiniuose projektuose: pernai pastatyto Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Kūnai“ (choreografai – Marius Pinigis, Adriano Carlo Bibiano), Šeiko šokio teatro spektaklyje „Kill, Baby, Kill“ (choreografija – Inga Kuznecova ir šokėjai), „Dansemos“ teatro, Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliuose, LRT televizijoje ir kt.

A. Stakelė mėgaujasi tyrinėdamas, kaip geriau gyvūnų gyvenimą atspindėti muzikine išraiška ir dirbo su dokumentika, kuri buvo transliuojama per ARTE televiziją, Prancūzijoje ir Amerikoje. Bendradarbiaudamas su Juliumi Kmitu, sukūrė muzikinę kompoziciją amerikiečių kompanijai Montanoje „VisionHawk“ ir įgarsino tris dokumentinius epizodus apie Hambolto srovę ir jos įtaką gyvūnams „The Humboldt Current“.

2023-iaisiais drauge su komanda už pasirodymą „Pakankamas atstumas“ (choreografai Arūnas Mozūraitis ir A. C. Bibiano) jis pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą, o pasirodymas „(g)round zero“ (choreografai ir atlikėjai – Marius Paplauskas, Marius Pinigis, A. Stakelė) 2017 m. nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ (už vaidmens atlikimą spektaklyje). Šių metų tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje drauge su trupe „Nuepiko“ menininkas pristatė naujausią šokio spektaklį „4 Viktorai“.

Pasak A. Stakelės, sėkmei, suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas. Kūrybos resursams papildyti laisvalaikiu jis pasineria į kulinariją ir dar didesnę aistrą jaučia nepažintoms pasaulio šalims atrasdamas jų kultūras ir receptus.

– Įkvėpimo kūrybai semiatės kelionėse. Kas traukia labiausiai?

– Visuomet bandau atrasti naują, dar nematytą šalį. Keliavimas Europoje man – trumpas poilsis ar pasibuvimas. Tačiau, trokšdamas stipresnių potyrių, keičiu kontinentą. Viena įsimintiniausių valstybių – Marokas: jame – ir sniegas, ir kalnai, dykumos, čia telpa ir Europos vaizdai, ir Azijos egzotika. Mano svajonė dabar – pasiekti Japoniją. Brandinu mintį, nes labai domiuosi šia šalimi. Žiūriu filmus, kaip gyvena šio krašto žmonės. Azijoje dar daug kur nesu buvęs, tačiau japonai – tarsi kultūringiausi azijiečiai, pasižymintys geraširdiškumu. Šiame krašte – ateitis, tai, kas negirdėta ir nauja, netikėta. Kiekvienas pojūtis, kur tik pasisuki, atrodo vertas fotografavimo ir garsų įrašinėjimo, viskas atrodo kitaip nei įprasta. Dar norėčiau sugrįžti į Vietnamą. Apkeliavau jo tik pusę, tad liko daug nepamatytų dalykų. Vietname labiausiai žavi maistas. Kadangi esu „foodie“, daug maisto gaminu ir pats namuose, o kai keliauju, vienas prioritetų man – vietinė virtuvė.

Sėkmei, suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas.

– Kokių netikėtumų esate patyręs keliaudamas?

– Abu įvykiai nutiko Šri Lankoje. Vietiniai gyventojai čia dažnai prašo pinigų ar pavėžėti, tad kartais turi slėptis. Keliaudami su sužadėtine, radome labai gerai vertinamą gatvės maisto užkandinę, tad, nusipirkę vakarienę, įlindome į krūmus pasislėpti. Tik pradėjome valgyti ir matome, kad vis tiek ateina vienas žmogus. Jau manėme, kad kažko prašys, tačiau paaiškėjo, kad jis – vietinis gaisrininkas. Mus nuvedė į gaisrinę, parodė, kur sportuoja, kaip dirba ir kiek kitų jo bendražygių užsiima šia veikla. Paskui pakvietė į savo namus, pas šeimą – parodyti vaikams ir supažindinti su kitais tautiečiais.

Kartais būna, kaip užburta, – vykdami suplanuojame kelionę panašiai kaip turistiniuose žemėlapiuose. Tačiau paskutinę minutę nusprendžiame visą maršrutą pakeisti. Sėdime nakvynės vietoje, viskas gerai, saulė šviečia ir sulaukiame mamos skambučio. Ji teiraujasi, ar mums viskas gerai. Pasirodo, už 50 km nuo mūsų, kur turėjome būti pagal pirminį kelionės planą, siaučia stichija, žūsta šimtai žmonių. Būtume buvę ten, kur prasidėjo labai didelės liūtys, nuošliaužos ir katastrofa, o mes čia saulėje deginamės...

– Ką jums reiškia kūryba?

– Kūryba man – istorijų pasakojimas ir šių dienų išgyvenimai. Dažnai garsūs muzikantai ar atlikėjai turi gilių nuoskaudų ir jas perteikia, pavyzdžiui, dainuodami, o ir išgyvena panašiai. Tačiau man viskas priešingai – esu pozityvus žmogus, gyvenime man itin gerai sekasi, o kurdamas muziką atspindžiu tą niūrią dvasią.

Kartais, kai imuosi įgyvendinti kažkokią kūrybinę mintį, pajuntu, kad jau išaugau ir yra nauja istorija. Atrodo, nespėji su savo kūrybiniu laikmečiu, vis augi, keitiesi, daug dalykų pradeda nebepatikti ir vietoj penkių dainų išeina viena.

Mano užmojai visąlaik labai dideli, sakau sau: „Va, dabar sukursiu albumą, jis tuoj bus čia!“, bet tuomet atsiranda įvairių kūrybinių projektų, į kuriuos panyru. Suprantu, kad, kaip kiekvieną užsibrėžtą darbą, taip ir kurti albumą reikia čia ir dabar. Čia yra tavo dabar išgyventa istorija ir, jeigu į tą laiko tarpą nepatenki, ant jo vėl gula nauji tavo išgyvenimai, kitos istorijos ir kartais jos nesimaišo į vieną.

– Kokios muzikos klausotės?

– Esu elektroninės muzikos gerbėjas, bet jei atvirai, pradėjau nuo dramenbeiso. Aišku, paauglystėje buvo labai baisi popmuzika, bet prasidėjęs dramenbeiso etapas perėjo į elektroninę muziką, tada jau bręstant klausoma muzika keitėsi. Dabar klausau ir roko, ir džiazo, ir disko muzikos. Manau, yra dienų, kai jauti tam tikrą nuotaiką ir nori išgirsti ją papildančių muzikos garsų.

Šiuo metu labai žaviuosi britų kūrėju Jamesu Holdenu, net jo nuotrauką esu pasikabinęs. Besidomėdamas juo užaugau, žymus jis tapo jau šešiolikos, o dabar pats konstruoja savo muzikos aparatus ir kuria jais muziką. Neseniai išėjo naujausias jo albumas „Imagine This Is A High Dimensional Space Of All Possibilities“, o kiekviena daina aprašyta, kokiais instrumentais sukurta. Išskirčiau grupę „Moderat“, Vokietijos elektroninės muzikos žvaigždes „Apparat“. Ir „Modeselektor“.

Šaltinis: spektaklį „Niekur, bet ne čia“ įkvėpė airių tapybos Francio Bacono drobės. L. Vansevičienės nuotr.

– Buvote judrus vaikas?

– Taip, didžiausia mano bėda vaikystėje – nuolatinis nenustygimas vietoje, buvau nekantrus vaikas, tiesiog spirgas. Vestuvėse trypiau jau nuo trejų. Pats šokis mano gyvenime veikiausiai atsirado vyresnio brolio, Dariaus Stakelės, dėka. Jis buvo profesionalus breiko šokėjas, drauge eidavome į daugybę pasirodymų. Pamatęs juos pradėjau šokti visur: važiuoju dviračiu – šoku, einu gatve – šoku, renkuosi prekes parduotuvėje – šoku. Visur šoku ir šoku. Manęs žmonės kitaip ir neįsivaizdavo kaip tik šokantį.

Dabar kiekvieną rytą bent pusvalandį praleidžiu pratampydamas raumenis ir lankstydamasis, o toliau – tam tikros pamokos, skirtos profesionaliems šokėjams. Kartais net pats nepajauti, bet, kai esi toks judantis, judi visą dieną ir kūnu jauti, ko tau reikia, ko ne.

– Kodėl pasirinkai šiuolaikinį šokį?

– Šiuolaikinis šokis man įdomus todėl, kad čia rezultatui pasiekti neužtenka metų ar dvejų – visąlaik evoliucionuoji, didėja patirtis, mąstymas, sugebėjimai. Kai daraisi brandesnis, supranti, kad negali daryti tam tikrų dalykų, turi kūrybiškai išspręsti situacijas. Manau, šokdamas šiuolaikinį šokį turi būti daug išradingesnis nei, pavyzdžiui, nueiti ir pašokti mokėdamas keletą žingsnelių. Čia supranti, kad kūnas kai ko atlikti gali ir nebeleisti, tačiau turi palaikyti formą ir dirbti.

– Kokių įsimintinų akimirkų patyrėte su trupe „Nuepiko“?

– Po pasirodymo „Perdegimas“ Kėdainiuose prie manęs priėjo maždaug 85-erių močiutė, susižavėjusi pasirodymu, šokėjų lankstumu, atletiškumu. Padovanojo saldainių ir kartojo, kad dabar jau gali drąsiai numirti. Man tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau vyresnės kartos žiūrovų, nuolat lankančių šiuolaikinio šokio spektaklius ir kūrybines šokio dirbtuves.

– Profesionaliai šokate daugiau kaip dešimt metų. Tapote ne tik šiuolaikinio šokio šokėju, tačiau ir kompozitoriumi. Kaip suprantate šokio ir muzikos ryšį?

– Gali sukurti muzikos kūrinį šokiui, tačiau, jei statai spektaklį, turi sukurti ir tam tikrų išgyvenimų. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo garso takelis spektakliui „Niekur, bet ne čia“ – tema itin abstrakti, o procese dalyvavau visu tempu ir kaip šokėjas, ir spektaklio kompozitorius. Labai svarbu atrasti sintezę tarp laiko ir jėgų paskirstymo, nes kai pervargsti – sunku išreikšti mintis muzika, bet kartais gimsta ir neįtikėtinų dalykų.

– Šią vasarą festivalyje „ConTempo“ su trupe „Nuepiko“ pristatėte premjerą „4 Viktorai”. Spektaklis sutraukė minias žiūrovų. Kas pačiam yra pergalė?

– Tikriausiai didžiausia pergalė man yra tai, kad išdrįsau ne tik šokti, bet ir kurti muziką. Mūsų spektaklis „4 Viktorai” koncentruojasi į jaunimą, kuris yra pamiršęs ar nenori judėti. Norisi jį inspiruoti. Parodyti, kad judant yra smagiau ir linksmiau gyventi. Kiekvieno mūsų viduje – tam tikras Viktoras. Daugelyje situacijų norime laimėti, bet pralaimėjimas išmoko begalę kitų gerų dalykų.

Kas? Šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“.

Kur? Kauno kino centre „Romuva“.

Kada? Lapkričio 7 d. 18.30 val.

Daugeliui J. Tertelis atpažįstamas kaip „Keistuolių teatro“ ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorius, kūrėjas, ne kartą koncertavęs festivaliuose „Purpurinis vakaras“, „Akacijų alėja“, „Senamiesčio žiogas“ ir kituose renginiuose, radijo ir televizijos laidose. Šįkart jis kviečia į akustinius autorinių dainų koncertus, vyksiančius net keliuose Lietuvos miestuose. Jų metu skambės debiutinio albumo „PraBudiMan“ dainos ir kita J. Tertelio kūryba.

Menininkas atvirauja, kad jo muzikos ir dainų kūrybos šaknys – jaunystėje, pasakoja apie pirmą gitarą (ją brazdinti pradėjo klausydamas roko ir turėdamas ilgesnius garbanotus plaukus) ir laiką, kai grodavo daugumai jaunimo žinomoje grupėje „Solo ansamblis“. Jo muzikai didelę įtaką darė ne tik teatras, bet ir a. a. maestro Vytautas Kernagis, kurio asmenybe ir kūryba jis žavisi iki šiol.

– Debiutinis albumas „PraBudiMan“ skamba tarsi kvietimas prabusti. Jį išleidote ankstesnį pavasarį, kai po žiemos šalčių budo ne tik gamta, bet ir visuomenė laukė pabudimo po Europą ir visą pasaulį sukausčiusios pandemijos. Ką tau reiškia prabudimas ir kodėl albumą pavadinai būtent taip?

– Man patiko žodžio skambesys. Pradėdamas įrašus tikrai nežinojau, kaip vadinsis būsimas albumas. Reikėjo su kažkuo pasitarti ir intuityviai nusprendžiau paskambinti vienam geram bičiuliui dailininkui Audriui Karečkai. Vėliau daviau jam paklausyti jau įrašytų dainų ir kartu pagal vienos dainos tekstus atradome šį žodį – „PraBudiMan“. Pats žodis man – tarsi burtažodis, o kartu jame yra kažkas labai artimo. Tai augimas, kažkoks vidinio pavasario momentas. Kiekvieną dieną prabundi vis iš naujo ir vis kita savo versija – kitoks, nei prabudai vakar.

Debiutinis albumas man – tam tikra prasme yra pirmas kartas ir prabudimas kitokiam. Gyvenime darau daug dalykų: vieną dieną prabundu kaip aktorius, kitą – kaip režisierius, dramaturgas, dar kitą – kaip edukatorius, procesų fasilitatorius. Prabundu ir kaip tėtis, vyras, rašytojas, tinklalaidės vedėjas... Tų vaidmenų ir prabudimų yra visokių ir kiekvienas iš jų man yra apie dar vieną atradimą to, kas svarbu ir įdomu ne tik man, bet ir kitiems. Taigi, albumo pavadinimas „PraBudiMan“ tiek tiesiogine prasme, tiek intuityviai man labai tiko ir tikiu, kad suskambės ir kitiems.

– Gal galėtum plačiau pasidalyti apie prabudimą dainų autoriaus vaidmenyje?

Kiekvieną dieną prabundi vis iš naujo ir vis kita savo versija – kitoks, nei prabudai vakar. Debiutinis albumas man – tam tikra prasme pirmas kartas ir prabudimas kitokiam.

– (Šypsosi.) Pažiūrėjus į visą prabudimo procesą – kaip aš tapau dainų autorius – jis buvo labai ilgas. Reikėtų grįžti į laiką, kai paauglystėje lankiau muzikos mokyklą, mokiausi groti pučiamuoju instrumentu ir vieną dieną nusprendžiau, kad labai noriu išmokti groti gitara. Po kiek laiko iš savo dėdės gavau gitarą. Pirmą mėnesį mokiausi akordų, buvo nelengva, nes atrodė, kad neišeina. Vėliau nuėjau pas savo gerą draugą, kuris mokėjo groti gitara, parodžiau, ką išmokau. Jis paklausė ir... pasisiūlė: „Duok, iš pradžių suderinsiu tavo gitarą.“ Tuomet išmokau derinti gitarą ir tikrai ji pradėjo geriau skambėti (šypsosi). Vėliau grodamas pradėjau rašyti ir savo pirmąsias dainas.

Atėjus į teatrą, ta muzika ir dainų kūrimas buvo bendra kūrybos dalis: kažkurios dainos yra ir iš spektaklių (niekam ne paslaptis, kad teatro laboratorijai „Atviras ratas“ ir „Keistuolių teatrui“ muzika nesvetima, vienokia ar kitokia forma ji skamba ir spektakliuose), tačiau dažniausiai dainas kuriu sau, jos reflektuoja jausenas, būsenas, džiaugsmą ar liūdesį. Ilgainiui įvairios dainos vis kaupėsi, galvodavau, kad reikia jas įrašyti, bet tam vis pritrūkdavo laiko. Prisimenu, kažkada net pagalvojau: „Esu daug dainų sukūręs, bet jos visos mano galvoje arba užrašuose, telefone. Ir jei, neduok Dieve, man kas nors nutiktų, tuomet jos niekada ir neišvystų pasaulio.“ Nusprendžiau, kad tai nesąžininga dainų atžvilgiu, ir kai tik prasidėjo pandemija, užsidarė teatrai, supratau, kad dabar puikus laikas tai padaryti.

Džiaugiuosi, kad tuomet gavau LATGA finansavimą dainų įrašams, o man talkinti sutiko puikus kompozitorius ir garso režisierius Ignas Juzokas. Apie jį galiu pasakyti pačius nuostabiausius žodžius ir kaip apie žmogų, ir kaip apie profesionalą. Ignas padėjo man savo dainas pamatyti dar šiek tiek kitaip. Išleidome albumą „PraBudiMan“, pandemija baigėsi ir teatrai vėl sugrįžo į nuolatinę veiklą. Visi grįžo į darbinį, kūrybinį ritmą, intensyvius projektus ir nors albumas išėjo, bet koncertų, kuriuose galėčiau pasidalyti ir daugiau papasakoti apie dainas ir muziką, nebuvo. Tad dabar, kai laukia koncertai, labai džiaugiuosi ir jaudinuosi, kad bus galima pratęsti šį kūrybos procesą ir dalytis dainomis susitinkant su žiūrovais.

– Kodėl prisijungti pakvietei būtent kompozitorių I. Juzoką?

– Jis daug dirba su teatru, kuria muziką spektakliams. Paskambinau jam, pasakiau savo idėjas, mintis ir jis iškart pasikvietė: „Ateik į studiją, įrašome.“ Ignas – profesionalus kompozitorius, mes nemažai kalbėjomės apie dainas, jų skambesį. Iš tiesų kai kurias dainas jo padedamas atradau visai naujai. Vienaip jas girdžiu grodamas akustiškai – pritardamas gitara ar pianinu, visai kitaip – kai Ignas studijoje pridėjo styginius ar bosą, grupę, ritmą ir pan.

Dirbti su kompozitoriumi man labai patiko, jis stengėsi pagauti kiekvienos dainos kampą: apie ką ji, koks jos ritmas, santykis, ar ten žiūrima su ironija, ar kalbame rimtai, ar tiesiog norisi pakvailioti. Ignas labai jautrus, pastabus žmogus, tikrai beprotiškai dėmesingas garsui ir muzikai. Padirbėti su juo man buvo vienas nuostabiausių dalykų šioje kelionėje, o tai, kas gimė mums su Ignu, galite išgirsti būtent albume „PraBudiMan“. Kiekviena daina turi savo istoriją, žanrą, kai kurios dainos turi ir dialogų, bet kokiu atveju kiekvienoje dainoje yra kažkoks gyvenimiškas etapas.

– Ką norėtum perduoti klausytojams kurdamas ir dainuodamas?

– Dainos gana skirtingos, tad vieną žinutę surasti sunku. Kiekviena daina yra savotiškas pakvietimas permąstyti vieną ar kitą temą. Tačiau apibendrinant – man norėtųsi, kad po tų vakarų, koncertų, kai susitiksime, tiesiog atsirastų šiek tiek daugiau džiaugsmo (šypsosi).

Nesusireikšminti ir nebūti per daug rimtiems, kaip kartais nutinka teatre. Sustoti, pasidžiaugti ir būti dėkingam už tai, ką turi čia ir dabar. Kartais, kai prireikia, būnu labai rimtas, mąstantis režisierius ir dirbu kryptingai, tačiau čia norėtųsi, kad būtų paprasta, linksma, šviesu ir džiugu.

Aš einu su džiugesiu, kad tai išvis gali vykti, kad galime susitikti. Tikiu, kad tie, kurie ateis į koncertus, tikrai turės progų ir nusišypsoti, ir paklausyti, ir padainuoti kartu. Norėčiau, kad tie koncertai, tiek man tiek žiūrovams, taptų savotišku stabtelėjimu šiame bėgančiame pasaulyje. Stabtelėjimas ir pabuvimas čia ir dabar – nors frazė skamba gal ir kiek nuvalkiotai, bet tai svarbu. Neskubėjimas kažkur į priekį ar atgal. Pabuvimas su žmonėmis, kurie ateis. Iš tikrųjų kartais reikia tiek nedaug, tik sustoti ir pamatyti, kaip nuostabiai mes gyvename, palyginti su viso pasaulio kontekstu. Taip, yra daug nerimo dėl ateities, galbūt ir nuoskaudų, tačiau visuomet norisi sustoti ir sušukti: „Ei, palaukit!, šioje valstybėje mes gyvename geriausius savo laikus per visą istoriją, geresnių nebuvo. Tad norisi ir pasidžiaugti.“

– Tavo muzika gimė iš teatro. Gal galime labiau patyrinėti šį muzikos ir teatro ryšį?

– Man atrodo, kad skirtingi kūrėjai turi tikrai skirtingą santykį su muzika. Man – autorinės dainos, artimiausia trumpa forma, padedanti išreikšti kažkokią poziciją ar istoriją. Dažnai būna, kad pradedu groti ir atsiranda pirmi tekstai, melodijos ir dar nežinau, kur istorija nukeliaus. Tuomet keliauju su muzika ir melodija, smalsu žiūrėti, kas gi čia išeis.

Praktiškai, kiekviena daina man – kaip mažas etiudas, kaip mažas spektaklis, kuriose labai aiški istorija ir priešistorė. Ar netgi instrukcijos klausytojams, ką reikia daryti. Kartais, tų instrukcijų nėra, bet kviečiu išgirsti istoriją ar jauseną. Kartais yra dialogų, veikėjų, visur yra tam tikra atmosfera. Kaip teatras gali būti visoks, taip visokios gali būti ir mano dainos.

Dažnai grupė ar muzikantas turi vieną savo stilių. Tačiau man, kaip aktoriui, kaip teatro žmogui, nepatinka apsiriboti tik vienu žanru ar stiliumi. Matyt, priežastis yra profesija, nes atpažįstu tai ir kitų aktorių-muzikantų kūryboje. Įdomu žaisti su keliais žanrais. Kaip ir aktoriaus profesija – kai vaidini skirtingus personažus, vieną dieną gali vaidinti herojų ir šventąjį, o kitą – niekšą ir labai piktą žmogų, trečią – gali būti vaiku, o ketvirtą – gali išvis būti tik labai mažu varžteliu visame spektaklio ir teatro mechanizme. Tie pabuvimai skirtinguose vaidmenyse savotiškai atsispindi ir dainose.

– Gebi groti ne tik gitara. Kokiais dar instrumentais muzikuoji?

– Muzikos mokyklą baigiau grodamas lietuvių liaudies instrumentu – birbyne (šypsosi). Tada išmokau groti gitara, o namuose visuomet buvo pianinas, šiek tiek skambinau ir juo. Dabar, kadangi mano sūnus mokosi muzikos mokykloje, nusipirkome naują elektroninį klavišinį instrumentą. Džiaugiuosi galimybe vėl grįžti prie klavišų – vakarais, kai visi užmiega, galiu užsidėjęs ausines ir niekam netrukdydamas groti.

Kadangi esu baigęs pučiamuosius, esu kurį laiką grojęs ir saksofonu. Drauge su kolega Jonu Šarkumi grodavome pučiamaisiais grupėje „Solo Ansamblis“. Tai buvo ankstyvieji dabar labai sėkmingai koncertuojančios grupės „Solo Ansamblis“ laikai. Mes iki šiol su Jonu, Giedriumi, Vytautu ir Sergejumi (grupės „Solo Ansamblis“ nariai – aut. past.) esame labai geri bičiuliai ir kolegos.

– Kokios muzikos mėgsti klausytis?

– Labai priklauso nuo progos. Didelę įtaką man nuo paauglystės darė a.a. V. Kernagis, „Keistuolių teatro“ muzika. Sceniškai man labai artimi Timas Minchinas, Bo Burnhamas. Kai reikia nurimti, įsijungiu lyriškų Patricko Watsono dainų. Esu užkietėjęs „Radiohead“ gerbėjas. Mano „Spotify“ grojaraščiuose galima rasti daug visko: Rodriguez „Sugarman“, Janis Choplin, „The Human Experience“, „The Beatles“, „Lola Marsh“ ir kitų. Tačiau dažnai kaip teatro kūrėjas klausausi ir mintyse turiu muziką, susijusią su spektakliais. Mėgstu pasižiūrėti tai, ką naujo pagal klausomą muziką siūlo programėlė „Spotify“. Pastaruoju metu tai nebeveikia, nes tuo pačiu prisijungimu naudojasi ir mano vaikai, tad algoritmą šiek tiek pakeičia atsirandantys visai kiti žanrai, kurių klausosi aštuonerių metų berniukai. Pastaruoju metu važiuodami automobiliu su sūnumis klausomės naujausių Lady Gaga dainų.

– Ką pasakytum muzikos mėgėjams, kurie dar neatrado tavo dainų muzikos?

– Pakviesčiau paklausyti. Čia skamba visokiausių žanrų muzika – ir repas, ir fankas ir svingas, lyrika. Žanrų ir stilių užkabiname tikrai skirtingų. Žinoma, neprivalo visiems viskas patikti, juk visi turime labai daug skirtingų skonių. Teatrinės dainos yra labai skirtingos, tad kiekvienas gali išsirinkti tai, kas jam patinka. Galbūt kažkam labai patiks viena daina, o kita pasirodys banali ar paprasta. Man patinka daug skirtingų veidų – gal čia kažkas apie mane. Prisimenant a. a. maestro V. Kernagį, kurio kūryba padarė įtaką ir man, galvoju, kaip jis pakviestų, tarkim, repo mėgėjus į savo koncertą? Turbūt sakytų: „Ateikite, pabandykite, bus įdomu ir beprotiškai fantastiška!“. Taigi, jei tik turėsite laisvą vakarą, kviečiu susitikti ir kartu pasižiūrėti – kas gi nutiks tuose koncertuose?

Kas? J. Tertelio autorinių dainų koncertas „PraBudiMan“.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? kovo 25 d. 18 val.

Periferijoje populiarus sportas, o vietos bendruomenės kartais turi mėgėjų teatro kolektyvus ar rengia šventes. Kodėl to nepakanka ir svarbu rodyti profesionalų teatrą? Teatras, anot R. Klezio, dovanoja tokių patirčių, kokių nesuteiks sporto ar pramogų klubas.

„Mėgėjų teatras – gerai, tačiau būtina matyti ir profesionalią kūrybą, – sako menininkas. – Pradėjus rodytis spektaklius mokyklose, vis dažniau iš mokinių sulaukiu asmeniškų žinučių instagrame: „Sveikas, gal gali atvažiuoti su spektakliu?“ ir nurodo mokytojų kontaktus. Tai nuostabu, rodo mokinių susidomėjimą, alternatyvaus laisvalaikio praleidimo poreikį. Aš ir pats paauglystėje turėjau galimybę lankyti tik sporto užsiėmimus, o būčiau norėjęs tikrai daugiau. Tai, ką suteikia menas, negali suteikti jokia kita veikla. Esu tuo įsitikinęs pats dabar ir kurdamas, ir dirbdamas pedagoginį darbą.“

Pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui, sunešioti kėdes. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis.

– Dažnai meninės edukacijos veikia per programą „Kultūros pasas“. Mokyklos neturi didelių išteklių pasikviesti įvairių kūrėjų ar skirtas programas. Ką patartumėte renkantis menines veiklas, skirtas moksleiviams?

– Puiku, kad yra „Kultūros paso“ programa. Tačiau, mano nuomone, 12 eurų mokiniui visiems metams yra per mažai. Juolab kad daugelis veiklų nesusijusios su menais. Visa atsakomybė, ką jie pasirinks, tenka mokytojui. Mokytojai irgi nebūtinai gali žinoti apie visas „Kultūros paso“ siūlomas programas.

Manau, būtų puiku, jei atsirastų tam tikra bendruomenė ar grupė, kurioje „Kultūros paso“ edukacijų dalyviai dalytųsi savo patirtimi. Taip išsirinkti iš didelės sistemos pasiūlos taptų lengviau. Renkantis turėtų būti orientuojamasi į mokinius ir tai, ko norėtų būtent jie.

D. Putino nuotr.

– 2022 m. su teatru „No Shoes‘‘ aplankėte 37 savivaldybes ir parodėte 52 spektaklius, kuriuos pamatė apie 4 500 vaikų ir jaunuolių. Vien monospektaklį paaugliams „Dulkėti veidrodžiai“ parodėte 42 kartus. Kritikė Laura Šimkutė pasirodymą įvardijo kaip nemeilės padarinių manifestaciją. Kodėl būtent šį spektaklį pasirinkote rodyti jaunimui periferijoje?

– Kai kūriau, pirmiausia numačiau, kad jis bus rodomas įkalinimo įstaigose. Paskui supratau, kad būtent mokiniai yra tikslinė šio pasirodymo auditorija. Tai istorija apie jauną žmogų, gyvenantį mažame miestelyje, bandantį išplaukti iš nemeilės liūno: personažą supa žalinga aplinka, priklausomybės, patyčios, nusikalstamos veiklos, iš kurių jis stengiasi ištrūkti. Ši tema ypač aktuali regionuose gyvenančiam jaunimui. Tai jų istorijos. Žinau tai iš asmeninės patirties.

– Po kiekvieno spektaklio vyksta pokalbis su mokiniais, aptarimas, diskusija. Kodėl tai svarbu?

– „No Shoes‘‘ teatro moto – dalytis gera. Mums svarbus kiekvienas dalyvis, svarbu užmegzti gyvą ryšį, svarbus dialogas, tikras kontaktas su kiekvienu atėjusiu ir galimybė tiek man, tiek žiūrovams pasidalyti patirtimi. Kai rodome režisierės I. Jackevičiūtės kurtus spektaklius kūdikiams, ji visuomet mini, kad turime užmegzti akių kontaktą su kiekvienu vaiku ir tėvu. Tai svarbu ir vaidinant paaugliams.

Mezgu kontaktą dar prieš spektaklį: pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui sunešioti kėdes ar sutvarkyti apšvietimą. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis, o pasirodymas būtų pagrindinė priemonė gilesniam pokalbiui ir ryšiui. Tad ryšio užmezgimas ir diskusija po spektaklio labai svarbu.

– Kokias temas, problematikas ar interesus apčiuopiate dirbdamas su paaugliais ir jaunimu?

– Nepasigilinus gali pamanyti, kad šiuolaikinis jaunimas gyvena visai kitaip, nei gyvenome mes. Tačiau yra amžinų temų. Visiems rūpi meilė ir įvairios temos, besisukančios aplink tai. Kita tema – savo tapatybės paieškos. Labai aktualūs ir aštrūs klausimai: kas aš esu, kuo noriu būti? Po kiekvienos diskusijos kviečiu pakelti rankas tuos, kurie žino, kuo nori būti. Dažniausiai rankas pakelia vos keli mokiniai iš 120. Tai – bėda. Pats, kai buvau abiturientas, patyriau tai: nežinojau kur stoti, o priėmimo į aukštąsias dokumentus už mane užpildė sesuo. Kai vienas ar kitas jaunuolis po spektaklio pasidomi aktoryste, raginu juos siekti savo svajonės.

D. Putino nuotr.

– Kokių reakcijų rodydamas spektaklius mokyklose paaugliams dažniausiai sulaukiate?

– Daugelis jaunuolių užmiestyje teatrą mato pirmą kartą savo gyvenime. Spektaklių stebėjimas reikalauja tam tikros etikos. To savaime neišmokstama, reikalingi įgūdžiai. Jų neturint nutinka ir juokingų, ir ne visai juokingų situacijų. Būna, vaidindamas klausiu kokio retorinio klausimo, o į jį ima ir atsako. Arba daug plepa, komentuoja, atsistoja, pasivaikšto, persėda į kitą vietą ir pan.

Spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“ yra viena scena, kur mano vaidinamas personažas konfliktuoja ir mėto obuolius į sieną. Vieno spektaklio metu, kaip įprastai, mečiau tris obuolius ir staiga vienas mokinys sako: „Dar!“. Tada mečiau dar. Jis neatstojo ir ėmė garsiai reikalauti dar ir dar. Galiausiai išmėčiau visus, gal 20 obuolių, į sieną. Susikūrė ypatinga atmosfera. Vėliau, jau diskusijos metu, kalbėjomės apie tai ir mokinys pasakė, kad jam tiesiog norėjosi matyti vėl ir vėl į sieną atsitrenkiant dūžtančius obuolius. Taip jis tapo ne tik žiūrovu, bet ir spektaklio bendrakūrėju. Interaktyvumas – kita svarbi „No Shoes‘‘ teatro meninė idėja.

– Kokios dar istorijos lydi pasirodymus mokyklose?

– Kartą vaidinant mokiniai pirmąsyk apsilankė ugdymo įstaigoje esančioje aktų salėje, kurią mums atrakino. Erdvė buvo labai skurdi, šildoma šildytuvais, niekas nežinojo, kur yra kištukiniai lizdai, kaip reguliuojama šviesa. Tuo tarpu sporto salė buvo renovuota.

Kito apsilankymo pas jaunuolius metu, kai į sceną kartu su manimi skaityti už kelis personažus kviečiau du mokinius, pats to nežinodamas pasikviečiau vaikiną, kuris labai mikčioja. Tas momentas, kai turi pakviesti sau partnerius iš žiūrovų salės, labai trumpas. Išgirdęs jį prisistatant akimirką sudvejojau, ar nereikėtų pasikviesti kito mokinio. Tačiau tiesiog jo paklausiau: „Sugebėsi paskaityti?“, o jis atsakė: „Aš sugebėsiu.“ Tvirtu žingsniu nuėjo ir paskaitė. Visi sukluso. Tačiau buvo puiku. Jis susiėmė ir tai padarė labai gerai, taip pelnė visos auditorijos pagarbą. Diskusijos metu labai daug kalbėjome apie tai, kaip kartais reikia tiesiog išdrįsti.

– Kaip pasirenkate vietoves, į kurias keliaujate rodyti spektaklių ir dirbti su jaunimu?

– Rengdamas projektus visąlaik bedu pirštu į tam tikrą regioną ir jei ten pasirodymas nebuvo rodytas, pasirenku jį. Tad vietoves pasirenku visai atsitiktinai. Į lankytas vietoves grįžtu tuomet, kai sukuriu naują spektaklį. Taip dažnai aplankau ir Jonavos rajoną, iš kurio esu kilęs. Su „Kultūros paso“ programa patvirtinu visas edukacijas, kurių pageidauja mokyklos, nesvarbu, ar tai Kretinga, ar Vilniaus rajonas, randame datą, susėdame ir važiuojame. Pavyzdžiui, gruodį į Kretingą vykau tris kartus ir čia vėl lankysiuosi šiais metais. Kelionė pirmyn ir atgal užima septynias valandas, tačiau visuomet verta. Tolimos vietos labai nustebina.

– Kas jums pačiam yra teatras?

– Dialogas. Labai mėgstu interaktyvius spektaklius, kur dažniausiai gali pabendrauti su žiūrovu, gali jį įtraukti, jausti jo pulsą ir taip kuri ryšį, o ne tik padedi jam iš toli matomą gyvą paveiksliuką.

L. Vancevičienės nuotr.

– Kaip apibendrintumėte praėjusius metus?

– Tai buvo sunkūs, bet labai turtingi veiklos metai. Jie atvėrė akis ir darsyk įrodė, kad būtent tai, ką darome, turi augti, plėstis ir suteikti galimybę tiek kūrėjams, tiek jauniesiems žiūrovams susitikti ir patirti meną.

– Baigiantis 2022-iesiems „No Shoes“ teatras tapo Menų spaustuvės rezidentu. Kokius tikslus keliate šiais metais?

– Daug važinėjame po Lietuvą, tad žiūrovai dažnai teiraujasi, kada mūsų spektaklius pamatys Vilniuje. Labai džiaugiamės, kad, tapę ilgalaikiais Menų spaustuvės rezidentais, su žiūrovais galėsime susitikti ir pačioje sostinės širdyje, Gedimino kalno papėdėje. Planuojame rodyti jau sukurtus spektaklius kūdikiams, vaikams ir jaunimui. Taip pat sostinės publikai pristatysime mūsų bendrą kūrybą su J. Miltinio dramos teatru, Kauno kameriniu ir „Auros“ teatrais. Numatytos dvi premjeros paaugliams ir dvi – mažiems vaikams. Taip pat – edukaciniai projektai jaunimui, mokymai mokytojams, ankstyvojo teatro užsiėmimai patiems mažiausiems. Nekantraujame imtis darbų ir susitikti su žiūrovais, nes dalytis kūryba – gera.

Kas: Teatro „No shoes“ ir Kauno kamerinio teatro spektaklis „7 ratai“. Vaikams nuo 3 metų.

Kur: Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada: Sausio 15 d. 18 val., vasario 19 d. 12 ir 14 val.

Leidinyje „Literatūra ir menas“ meno redaktore tapusi kūrėja pasakoja, jog šiuo metu pasaulyje vyksta labai daug dalykų, į kuriuos norisi atsigręžti, apie juos kalbėti bei suteikti balsą įvairiems žmonėms. Nors surinktų istorijų kiekis kartais tampa ir iššūkiu, kai norint jas surūšiuoti, apdirbti, dalies tenka atsisakyti. Istorijas ir žmones ji įgarsina savo tekstuose, o štai Kaune rodomoje šokio ekskursijoje-spektaklyje „Pakopa po pakopos“ rajono herojais prabyla ratų bildesio pripildytas ir karo atgarsius menantis Žaliakalnio kalnas, juo vaikščioję (ir vaikštantys) žmonės, dvasios bei mitologinės būtybės.

– Tyrinėji gyvąją atmintį ir konkurencijos lydimus didžiausius Lietuvos miestus: Kauną ir Vilnių. Ką įžvelgi?

– Kaune tyrinėjau vieną miesto ląstelę – Žaliakalnį, o Vilniaus knyga – apie visą miestą, jo mikrorajonus, taigi skiriasi tyrimo masteliai ir perspektyvos. Tačiau pagrindinis skirtumas, kuris man labai krito į akį – tai, kad Žaliakalnyje žmonės jaučiasi šio rajono savininkais: tarsi jiems priklauso gatvės ir jie gali daryti ką nori, gali kurti. Čia yra gana stipri bendruomenė. Tuo tarpu ieškant bendruomenės užuomazgų Vilniuje pastebėjau susvetimėjimą, o šio miesto istorijoje ir gyvojoje atmintyje yra įvykę įtrūkiai (dvidešimtame amžiuje labai stipriai keitėsi vilniečių bendruomenė ir daug žmonių buvo išvežti ar patys išvažiavo, čia atsikėlė ir iki šiol keliasi gyventojai iš kitų miestų). Kartą paklausiau filosofo Viktoro Bachmetjevo – „tai Vilnius ar Kaunas?“, o jis atsakė: „Marakešas“ ir ši mintis mane įtikino. Taigi, šiuos du miestu lyginti yra labai neprotinga: tiek Vilnius, tiek Kaunas turi stiprius užtaisus.

Organizatorių nuotr.

– Žaliakalnį tyrinėjai kurdama dramaturgiją šokio ekskursijai-spektakliui „Pakopa po pakopos“. Kuo išskirtinė šio mikrorajono istorija?

– Žaliakalnis susitelkė tarpukariu ir tai labai jaučiasi vos įžengus į jo teritoriją. Čia gyvena daug intelektualų, menininkų. Šis rajonas yra žmonių, kurie turi labai plačia ir turtingą giminės istoriją, „bomba“. Čia buvo planuojami vyriausybės rūmai, gyveno ir karininkai, vidurinioji klasė bei istoriniai momentai padiktavo, jog čia radosi daug įspūdingų asmenybių. O dabar šis rajonas išgyvena naują etapą. Įdomu stebėti susidariusius istorijos ir jos šešėlių sluoksnius, kurie labai atsispindi ir gyvojoje žmonių atmintyje.

Žmonės čia su tavimi sveikinasi gatvėje ir tai siečiau ne su provincialumu, tačiau su atvirumu pasauliui. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje praeiviai sveikinasi ir tai yra įprasta bei sukuria saugumo burbulą, rodo norą bendrauti ir dalintis.

– Kokios istorijos kalbinant žmones ir rašant tau patinka?

– Esu magiškojo realizmo gerbėja (šis žanras labai paplitęs Lotynų Amerikoje). Klausantis gyventojų istorijų mane jaudina maži dalykėliai, smulkmenos, kurios priduoda istorijai magijos ar pakylėja tą istoriją į pasakos lygmenį. Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kad tuomet, kai dar buvo keliaujama arkliais ir vežimais, tam tikroje gatvėje tie arkliai palikdavo dovanėlių ir iš jų užaugdavo pievagrybiai. Žvelgiant iš šiandienos tai atrodo toks neįprastas, kažkuo siurealus vaizdas. Kitoje istorijoje pasakojama, kad buvo toks lėlių daktaras, kuris vaikščiojo nešinas lėlių kūno dalimis ir gydydavo tas lėles. Paprasčiau tariant – jis jas taisydavo, bet žmonių tarpe susikurė personažas. Man gražiausia, kai patys žmonės, nebūdami rašytojais, kuria tuos personažus ir pravardes jiems. Ta proza ar poezija, kuri susikuria realybėje yra kaip grietinėlė, kurią galima nugriebti. Dirbant prie šokio ekskursijos-spektaklio „Pakopa po pakopos“ mano darbas ir buvo nugriebti tą gyventojų sukurtą grietinėlę. Ekskursijos metu veriasi durelės į naują Žaliakalnio mitologiją.

– Esi dramaturgė, kuri įvairias pjeses, rašai knygas. Kas kuriant tau svarbiausia?

– Man svarbiausias – žmogus ir jo istorija, per kurią skleidžiasi jo požiūris į gyvenimą. Galbūt esu egzistencialistė. Nemažai dirbu su dokumentika, tenka pamatyti daugybę pjūvių, žmonių gyvenimus... Rašytoja Svetlana Aleksijevič, kuri yra pelniusi Nobelio premiją už polifoninę prozą bei yra dokumentikos žanro meistrė, kartą buvo pasakiusi, kad kiekvieno žmogaus veidas yra istorija. Žaviuosi tuo ir sutinku su ja: man gražu ir prasilenkdama gatvėje stebiu žmones, matau kaip kiekviename jų veriasi visata.

Organizatorių nuotr.

– Kas tau yra atvirumas pasauliui?

– Tai kai niekada nepasidarai išvadų ir nieko nebandai sudėlioti į stalčiukus, o tiesiog gyveni. Neturi ribų bei neapsistatai sienomis – tiesiog stebi tai, kas vyksta. Žmogų sutinki nesivadovaudamas stereotipais. Manau, tai labai sudėtinga, o psichika yra surėdyta taip, kad mums lengviau viską sudėlioti į stalčiukus, sukategorizuoti ir tuomet tas atvirumas pasauliui vargina, reikalauja daug pastangų. Tai nėra lengva, dėl to labai žaviuosi Žaliakalnio bendruomene, kaip to tradicija ir puoselėtoja.

Teatras „skardinėje“

Jau liepą Steigiamojo Seimo aikštėje, greta Birštono ir Šv. Gertrūdos gatvių sankryžos Kaune, pradės kilti 12 m metalinė konstrukcija „Silo“, kurioje įrengtos specialios vietos žiūrovams. Šį bokštą prancūzų šiuolaikinio cirko žvaigždė Boris Gibé sukūrė drauge su inžinierių komanda visame pasaulyje išgarsėjusiam spektakliui „L'absolu“. Unikaliame teatre nedidelėms lankytojų grupėms bus rodoma net penkiolika pasirodymų, jų fizines ir emocines patirtis pakylėjant į aukštesnį lygmenį. Judėdamas siloso formos bokšte, akrobatas panyra į transcendenciją, o žiūrovams kuriama unikali galimybė stebėti veikėjo likimą iš viršaus. Tyrinėdamas pasaulio suvokimą ir į absurdiškus rėmus įsprausto žmogaus būseną prancūzų šiuolaikinio cirko žvaigždė pažadina pojūčius ir siūlo naują žiūros kampą. Intensyviame ir svaiginančio pavojaus kupiname pasirodyme „L'absolu“ žmogaus išgyvenimai, troškimai ir būties klausimai susilieja su netikėtais akrobatikos, nostalgiškos muzikos ir optinių iliuzijų elementais.

Į Lietuvą sugrįžtantis B.Gibé atveža ir dar du kūrinius. Santakos parke, upėje, vyks dešimties minučių pasirodymai „Vėtrungė“. Subtiliai ir netikėtai vandenyje iškilsianti konstrukcija įkurdins akrobatinius triukus. Pasirodymas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme gali būti vadinamas nežemišku šou, įkvepiančiu žiūrovus vandens ir vėjo genamoms vizijoms. Akrobatinis pasirodymas stebina savo unikaliu ir fiziškai sudėtingu atlikimu: čia gamtos šurmulį užpildo valtyje plaukiojančio saksofono melodijos, orą – sudėtinga akrobatinė kompozicija, o scenografiją papildo nesibaigiantis horizontas ir vandens paviršių virpinančios bangos. Pagrindinis pasirodymo akcentas – vandenyje įtaisyta trikojė instaliacija, kurioje akrobatė M.Monnicchi, tarsi laikoma nematomos jėgos, ieško pusiausvyros, žaidžia su nesvarumu ir pakimba tarp dangaus ir žemės.

Dar vienas virtuozo darbas, pristatomas šių metų festivalyje „ConTempo“,  – pasaulinė premjera „Geismo anatomija“, žadanti aštriausių pojūčių pirmiesiems. Pagrindiniu metafizinio cirko akcentu tampantis ir dideliame panoptikume pristatomas neatpažįstamas objektas kviečia pajusti nematomas jėgas, kurios per juslinę kelionę, prasidedančią kulinarine patirtimi tamsoje, sužadins mūsų troškimus.

Organizatorių nuotr.

Miestas, pripildytas veiksmo

Didysis festivalio atidarymas Kauno miestui ir svečiams dovanos jaudulio kupiną pasirodymą: virš Vienybės aikštės dangų raižys penkios akrobatės. Judesius atlikdamos 7 m aukštyje, ant monumentalios 25 m ilgio spiralės, atlikėjos erdvę pavers atskiru pasauliu. Pasikliaudamos tik gravitacijos jėga, savo judesiais ir kūnu, jos pasakos galios ir išlikimo istoriją. Kūrinio kūrėja Chloé Moglia praėjusiais metais Kauną sužavėjo skirtingomis spalvomis ir emocijomis suskambėjusiu, net keliose vietose rodytu pasirodymu. Šiemet grįžta dar įspūdingesnis veiksmas: pasinerti į išgyvenimą sulaikius orą ir užvertus galvas, stebint kiekvieną penkių akrobačių judesį kvies „Spiralė“.

„Žalgirio“ arenos prieigose, viešąjį tualetą ar vaistinę primenančioje nedidelėje erdvėje, dešimčiai dienų įsikurs humanoidė. Lankytojams ji pasakos apie (ne)legaliai gaunamų psichotropinių medžiagų, skausmo malšinamųjų ir antidepresantų poveikį, perkeičiantį emocinę realybę ir dirbtinai kuriantį laimės pojūtį. Į fundamentalų klausimą: „Kas yra laimė?“, atsakoma lakoniškai: „Laimė yra tobula emocinio pakilimo ir ramybės kombinacija.“ Teatro ir vizualiojo  meno kūrėjas Driesas Verhoevenas instaliacijoje „Happiness“ tyrinėja laimės formulę ir kelia klausimų apie opiausias šiuolaikinės bendruomenės problemas.

Festivalio metu teatras vyks gatvėse, kiemuose ir netikėtose prieigose ar net žmonių būstuose. Vienas pasirodymų – pirmajame scenos menų festivalyje „ConTempo“ žiūrovus  pavergusi ispanų trupė „Kamchatka“. Progą pažinti Kauno miestą netikėtais rakursais, užklysti į dar nepažinotas gatveles ar slaptus, ne kiekvienam čia gyvenančiam žinomus užkaborius suteiks gatvės spektaklis „Fugit“. Atlikėjai čia nekalba, tačiau spektaklio žiūrovus įtraukia tapti aktyviais dalyviais. Kupinas nuolatinio veiksmo spektaklis belsis į netikėčiausias miesto erdves, dalyviams suteikdamas migracijos ir išgyvenimo potyrį. O praeiviams – progą įsitraukti ar palikdamas neatsakytų klausimų apie tai, kas čia vyksta. Šis spektaklis – duoklė tiems, kurie trokšta išgyventi, kurti geresnę ateitį, būti laisvi ir dėl to pasiryžta paaukoti viską, ką turi, pažįsta ir žino.

Peizažas – unikali scena

Iš miesto į gamtos apsuptį keltis kvies garso menininkai iš Nyderlandų (Jeroenas Strijbosas ir Robas van Rijswijkas) ir specialiai vietovei pritaikytas kūrinys „Signal prie Kauno marių“. Čia, neatrastoje marių pusėje, Palemone, suskambės keturių sopranų balsai. Gyvos muzikos peizažas besileidžiant saulei akimirką atitrauks nuo skubėjimo ir privers sustoti ir įsiklausyti. Pagrindiniais instrumentais taps aplinkoje įtaisyti 24 garsiakalbiai ir per juos sklindantys erdvėje išsibarstę balsai. Netikėtas, dinamiškas ir kiekviename žingsnyje skirtingai skambantis kūrinys ves žiūrovus per muzikos apsuptą Palemono pievų ir Vieškūnų piliakalnio kraštovaizdį, kvies išgyventi aplinką savaip: su daugiau gyvo bendruomeniškumo jausmo ir į vientisą kūną susijungiančiomis melodijomis. Kiekvienas žiūrovas čia taps integralia performanso dalimi ir galės leistis garsų ir aplinkos įkvėptos vaizduotės pavėjui.

Netikėtos konstrukcijos ir statiniai kvies panirti į vasaros įspūdžius ir veiksmą atrasti tarptautiniuose scenos menuose. Ketvirtą kartą vyksiantis festivalis „ConTempo“ šiais metais atveža didžiausią programą, o renginius pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Pritaikymas erdvėje

Komponuojant interjerą pasitelkiami skirtingi stikliniai, veidrodiniai paviršiai, kurie ne tik atlieka atvaizdo atspindėjimo funkciją, bet ir gali sukurti optines apgaules, prabangos ar erdvumo, šviesesnės erdvės pojūtį.

Namų interjere įprasti standartiniai veidrodžiai. Dažniausiai jie kabinami prieškambaryje, drabužinėje ar vonios kambaryje. Kiti veidrodžiai stebina savo forma, juose kartais net sunku įžvelgti savo atvaizdą, tačiau jie tampa efektinga puošybos detale. Tokiais veidrodžiais puošiami ne tik namai, bet ir viešos erdvės, restoranai. Tačiau tiek namų, tiek viešų erdvių interjere itin populiarūs veidrodžiai su integruotu LED apšvietimu, kurie sujungia puošnumą ir funkcionalumą.

Interjerą puošti galima pavieniais veidrodžiais arba veidrodžių kompozicijomis. Tačiau ekspertai pataria atkreipti dėmesį į tai, kas juose atsispindės. Ar šis įrėmintas atvaizdas jums patinka? O galbūt norite atspindėti į kambarį sklindančią šviesą, taip sukurdami šviesesnės ir erdvesnės aplinkos pojūtį? Gudrybė slypi ir pasirinktame veidrodžio formate – horizontalūs veidrodžiai vizualiai praplečia erdvę, o vertikalūs – paaukština.

"Veidrodis – daugiafunkcinė interjero detalė, neretai naudojama kaip puošmena. Dažnai jis kabinamas ir virš židinio, ir valgomajame, tarsi paveikslas su gražiu rėmu. Aukšti veidrodžiai suteikia erdvei didingumo. Vakarais, esant dirbtiniam apšvietimui, atspindžiai juose sukuria iškilmingą nuotaiką", – pasakoja interjero dizainerė ir architektė Ieva Veilandienė.

Veidrodis – daugiafunkcinė interjero detalė, neretai naudojama ne pagal savo tiesioginę funkciją, o kaip puošmena.

Šviesos aureolė

Pašnekovė atkreipia dėmesį į veidrodžius su LED apšvietimu, turinčius aureolę. "Jie – tarsi šviestuvai, tik apšviečia ne tiek aplinką, kiek patį žiūrintįjį. O jei šviesa paslėpta už veidrodžio – išryškina jo siluetą", – aiškina I.Veilandienė.

Šviestuvai su integruotu LED apšvietimu gali būti stačiakampiai ir apvalūs, šviesa sklinda tiesiai į atvaizdą arba į šonus. Į šonus sklindanti šviesa – puošni, suteikianti namams jaukumo, o tiesiai sklindanti šviesa – tinkamas sprendimas grožio ritualams namuose. Galima pasirinkti ne tik šių viedrodžių formą, bet ir šviesos spalvą, apšvietimo modelį (šviesa gali sklisti perimetru, juosta, keliomis juostomis ar pasirinktu raštu). Tai – ne tik efektyvus, ekonomiškas, bet ir modernus, prabangos jausmą suteikiantis sprendimas.

"Šie veidrodžiai ne tik praktiška (nebereikia papildomo sieninio šviestuvo), bet ir estetinį vaizdą kurianti detalė. Ypač dabar, kai daugelis linksta prie minimalistinių, neperkrautų interjero sprendimų. Juos verta rinktis vonios patalpoms, tačiau galima įkomponuoti ir prieškambaryje arba prie grožio stalelių", – pataria I.Veilandienė.

Tiesa ar mitas?

Kiekvienas žinome, kad pasakų veidrodis turi nepaprastų galių. Šis žiūrintįjį atspindintis stiklas dažnai mistifikuojamas, esą gali atspindėti kokį tik norį atvaizdą – realų, gražiausią ar kaip tik nepatrauklų... Pasakose šis magiškas objektas net geba sujungti skirtingus pasaulius.

Itin svarbią reikšmę veidrodžiams suteikia fengšui – kinų harmoningos gyvensenos ir harmoningo būsto doktrina. Remiantis ja, veidrodis gali netgi nulemti gyvenimo sėkmę ar nesėkmes, todėl svarbu jam surasti vietą, kurioje veidrodžio skleidžiama energija būtų nukreipta teisinga linkme: nekabinti prieš lauko duris (geriau – šonu), vienas prieš kitą ir jokiu būdu – ne miegamajame. Tikima, kad veidrodžiai ne tik atsimena buvusius savininkus, tačiau ir atveria duris į dvasių pasaulį, todėl nevalia ilgai žiūrėti į senus veidrodžius, o savo namams patartina įsigyti naujus. Fengšui pabrėžia ne tik energiją, kuri esą kaupiasi veidrodžiuose, tačiau ir pataria naudoti veidrodžius, kurie atspindi žmogaus atvaizdą visu ūgiu.

Galingas įrankis

Į veidrodžius, kaip į objektus, padedančius suartinti dvi skirtingas tikroves, pažvelgė stiklo menininkas Mantas Mikutavičius. Autorius kvietė keliauti laiku, aplankant veidrodinę instaliaciją meno renginiuose Kaune, ir priminė, kad kasdienė kelionė laiku įmanoma ir namuose, į interjerą įkomponavus veidrodį.

Dizainerė I.Veilandienė apibendrina, kad veidrodžiai – galingas įrankis, kuriant erdvės, laisvės ir iliuzijos pojūčius interjere. I.Veilandienės nuomone, stulbinantį įspūdį padeda sukurti ne tiek veidrodžio dydis, kiek jo proporcija ir pasirinkta vieta.

"Veidrodžiai dažnai pasitelkiami erdvei išplėsti arba ištirpdyti tam tikrus tūrius. Dažnai to siekiama ir architektūroje (veidrodiniai stiklai), kai norima, kad pastatas tarsi ištirptų aplinkoje. Bet, mano nuomone, tai nėra vienintelis būdas vidaus erdvei padidinti ir ne visada tinkamas. Kartais geriau, kai veidrodis interjere atlieka tik savo tiesioginę funkciją", – pastebi interjerų kūrėja.

Interjero dizainerė drąsina eksperimentuoti, komponuojant veidrodžius interjere, ir taip pat primena apie jų priežiūrą – veidrodiniai paviršiai turi tiesiog spindėti.

– Smalsu pasiteirauti apie pradžią – kaip gimė jūsų susidomėjimas menu? Gal atminty įstrigusi istorija apie pirmą apsilankymą parodoje, ar muziejuje?

– Ypatingos istorijos, kaip gimė susidomėjimas menu neturiu. Ko gero, to šaknys glūdi mano aršioje paauglystėje. Visąlaik turėjau problemų dėl dėmesio koncentracijos. Jei žmogus, pasakojantis dalykus, nebūdavo užsidegęs tuo, ką pasakoja, aš tiesiog negalėdavau jo klausyti. Tuomet ir atradau, kad menas man yra įrankis susipažinti su pasauliu įdomesne forma. O menotyros studijos universitete kilo iš pomėgio menui ir istorijai. Man istorija visuomet atrodė kaip mokslų motina, asocijavosi su išmintimi ir gebėjimu pasimokyti iš praeityje išgyventų klaidų. Tačiau niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie nuo ankstyvos vaikystės žino, ką nori veikti gyvenime. Tikrai ne. Tiesiog, menotyra tuo metu skambėjo kaip skanus mano dviejų labai mylimų dalykų – meno ir istorijos, kokteilis. Studijų metu, įgavau daug naudingų žinių, supratau, kad tikiu menu nagrinėjančiu socialines problemas, manau, jog jis privalo atspindėti šiandienes aktualijas. Menotyros studijos padėjo išsigryninti, kad man nepatinka "menas dėl meno", vertinu socialiai aktyvų ir jautrų meną, nesvarbu, kokia tai sritis: vizualieji ar performatyvūs menai, dailė, teatras, ar kinas. Svarbu, kad tai reflektuotų dabartinį žmogų, jo problemas, bei būtų tinkamai komunikuojama kiek galima platesnei auditorijai.

– Labai gražiai apibūdinote istoriją – kaip mokslų motiną ir išminties šaltinį. O kaip apibūdintumėte meną trumpai?

– Menas, mano nuomone, – tai vienas iš būdų susivokti pasaulyje, sužinoti dalykus, kuriais galbūt nesidomėtum. Jei plačiau – man menas yra kažkokios istorijos pasakojimas, atveriantis galimybę įsikūnyti į kitą laiką, vietą, personaže, kad suprastum tą kitą.

– Esate kaunietė, kokį ryšį su miestu jaučiate?

– Taip, aš esu tikra kaunietė, mano tėvai, seneliai ir proseneliai – taip pat kauniečiai. Keista, bet savo ryšį su miestu atradau tik ilgiau nuo jo pabėgusi. Supratau, kokia unikali ir įdomi mūsų miesto, ir visos šalies istorija. Kiek daug mes galime papasakoti  kitiems, kiek daug kiti gali pasimokyti iš mūsų. Man atrodo, kad gyvename labai ypatingu momentu, kai Kaunas yra vis dar neatskleistas lobis, kuriame knibžda galybė įdomių, linksmų, kartais ir skaudžių istorijų. Gaila, kad ne visoms dar esame pasiruošę.

– Kokios patirtys atvedė į Kauno bienalę?

– Mano kelias į bienalę buvo toks, koks įsivaizdavau, kad turėtų būti. Po bakalauro studijų, skendėdama egzistencinėje krizėje ir nežinomybėje, kaip mano gyvenimas susiklostys toliau, tiesiog viską mečiau ir pradėjau savanoriauti X Kauno bienalėje. Kauno centriniame pašte rengėme pagrindinę parodą, pastatas jau tada buvo apleistas apie ketverius metus. Patalpos buvo nešvarios, nesutvarkytos, pilnos parodoms nereikalingų daiktų. Pirma, prisijungiau prie organizacijos padėdama fiziškai: plaudama langus, grindis, sienas. Paskui, žinoma, prasidėjo instaliacijos darbai, vėliau atsidarė parodos. Su kitomis kolegėmis pardavinėjome bilietus, tapome gidėmis. Pasibaigus X Kauno bienalei, dirbau projektų vadove Kauno miesto kameriniame teatre. Kol vieną vėlyvą pavasario vakarą gavau žinutę iš tuometės Kauno bienalės vadovės Virginijos Vitkienės su kvietimu sugrįžti. Nors man labai patiko (ir patinka) teatras, tokiam žavingam pasiūlymui negalėjau atsispirti. O paskui viskas vyko labai greitai.

– Kaip atrodo Kauno bienalės vadovės, Kotrynos, diena? Esate minėjusi, kad šitas darbas kitoks nei daugelio žmonių, čia nėra jokios rutinos. Labai įdomu, kaip tai atrodo?

– Būti biure bienalės komandai yra prabanga (juokiasi). Vien praeitais metais, lėktuvu skridau, ko gero, daugiau kartų nei per visą savo gyvenimą. Šiuo metu mūsų darbas yra keliauti, bendrauti su žmonėmis, generuoti ir jungti idėjas, įkvėpti kitus, diskutuoti, siekti kompromisų, ir paskui dar sugalvoti, kaip viską įgyvendinti. Darbo diena – tai nuolatiniai susitikimai su labai skirtingais ir įdomiais žmonėmis. Tiesą pasakius, paskutiniu metu mes be galo mėgaujamės turėdamos progą nuo ryto iki vakaro praleisti biure ir tiesiog atsakinėti į laiškus.

– Darbas labai dinamiškas, laikas biure – prabanga. O kaip atrodo laisvalaikis? Ar namuose visiška ramybė, ar vyrauja kūrybiškas chaosas, skleidžiantis energiją ir produktyvumą?

– Mane gyvenime nuolatos persekioja du žodžiai – laisvė ir ramybė. Atrodo, kad tai ir turiu, ramybę – namuose, ir laisvę – savo darbe.

– Kas Kauno bienalėje – didžiausias iššūkis?

– Renginį, festivalį ar bet kokią kitą iniciatyvą, įgyvendina ne vienas žmogus, bet visa grupė. O kur yra grupė žmonių, ten yra galybė skirtingų nuomonių, ginčų, daugybė kompromisų. Tad tai turbūt ir yra didžiausias iššūkis – suvokimas, kad žmonės ir jų tarpusavio santykiai yra itin trapus dalykas. Reikia nuolat siekti įgyvendinti tam tikrą tikslą kartu, stengiantis nenustoti tikėjimo bendražygiais. Vėliau, kai atrodo, šį santykį išlaviruoji, atsiranda naujas dalyvis diskusijoje – auditorija.

Viena, yra ruošti festivalį, žavėtis idėjomis ir kūriniais, bet kita – pristatyti kūrinius savo auditorijai. Labai laukiu lankytojų ir jų reakcijos!

– Skamba kaip didelis darbas su savimi ir nuolatinis augimas. Kas padeda tai vystyti, augti pačiam ir nestokoti kantrybės?

– Gal ir banaliai nuskambės, bet nėra nieko maloniau, kaip pamatyti įkvėptus žiūrovus, atradusius kažką naujo, besimokančius kritinio mąstymo ir tolerancijos. Naujus žmones, prisidėjusius Kauno bienalės veiklų, atradusius save naujosiose situacijose. Man atrodo, jog menas turi galią pasaulį paversti geresnį, ir, nors statistika rodo, kad juo domisi vos viena dešimtis populiacijos – malonu žinoti, kad savo rankose turi galimybę padaryti pasaulį kokybiškesniu, bent jiems.

– Ko labiausiai laukiate artėjančioje Kauno bienalėje?

– Labai laukiu pažinties su būsimais Kauno bienalės savanoriais, kurie kiekvienais metais atneša naujų vėjų į mūsų komandą, taip pat sąveikos su auditorija. Viena, yra ruošti festivalį, žavėtis idėjomis ir kūriniais, bet kita – pristatyti kūrinius savo auditorijai. Labai laukiu lankytojų ir jų reakcijos!

– Ką išskirtumėte? Ką pabrėžtumėte auditorijai?

– Ką aš norėčiau pasakyti visiems žmonėms? Kad menas nėra tik realistiškas tapybos darbas, graži skulptūra, ar dramatiškas aktoriaus vaidinimas. Menas – tai idėjos, istorijos, jausmų, išgyvenimų pasakojimai. Ir jei nepavyksta tos istorijos suprasti iš karto, manau, verta paprašyti šalia esančių kūrėjų papasakoti plačiau. Klausimai – tai raktas į žinias. Man atrodo, kad mūsų visuomenėje mes per mažai ir per kukliai keliame klausimus.

Na, ir dar – niekada nesijausti kvailesniais. Čia blogiausia, kas gali atsitikti meno, ir turbūt bet kokiai kitai institucijai – bendrauti su savo žiūrovu taip, lyg būtum laipteliu aukščiau.

Režisierė Olga Černovaitė piešia rusakalbio Visagino portretą ekonominių neramumų ir politinės įtampos metu. Siužetas glaudžiai susipina su kiekvieno mūsų tapatybe ir jos paieškomis. "Drugelio miestas" buvo rodytas Europos šalių kino forume "Scanorama" kaip viena iš keturių lietuviškų kino premjerų, o dabar keliauja per Lietuvos miestų ekranus.

Kalbamės su filmo kūrėjais – režisiere Olga Černovaite (O.Č.) ir filmo prodiuseriu Jeremiah Cullinane'u (J.C.) po premjeros ir diskusijos Vilniuje.

– Kas išlieka po filmo? Ką jūs labiausiai norėtumėte pabrėžti žiūrovui?

O.Č.: Režisūrinis sprendimas filme rodyti rusakalbius gyventojus buvo pasirinktas siekiant atskleisti pokytį Visagine, kuris čia ryškesnis nei kituose Lietuvos miestuose. Mieste itin pasijuto istoriniai įvykiai ir kaita – įvyko Černobylio avarija, po kurios sustojo IAE statyba, Lietuvai išstojus iš Sovietų Sąjungos   sustojo Sniečkaus (Visagino) miesto statyba, vėliau Lietuva įstojo į ES – uždaroma IAE. Tai padarė įtaką miesto mentalitetui ir psichologijai, kadangi žmonės čia atvyko su dideliais lūkesčiais iš įvairių vietovių, niekas nesitikėjo, kad viskas taip greitai pasikeis. Miestas turėjo paskirtį ir staiga ta paskirtis dingo. Įdomu nagrinėti, kaip žmogus priima šiuos pasikeitimus,  istorinius įvykius.

J.C.: Matau, kaip reaguoja žmonės, matau, kad jie susimąsto ir stengiasi išreikšti savo mintis. Tai puikus atlygis, nes skatinti mąstyti – vienas iš filmo tikslų. Tai nėra filmas, kuris žiūrovui pasako tai, ką jis jau žino. Dažnai kažkuri tauta yra vaizduojama kaip didvyriai, herojai. Rodyti kitokį filmą – keliantį klausimus ir diskusijas, neužimantį kažkurios pozicijos – nėra paprasta. Jei filmas provokuoja, skatina mąstyti, jis gali pakeisti dalykus. Filmai, lyginant juos su radija ar televizija, – perspektyva dalykus pamatyti kitaip, nei kartais jie rodomi. Čia galima sutalpinti daugiau įvairių perspektyvų ir nuomonių. (…)

Patriotai yra tie, kurie kelia klausimus savo aplinkai: kur link mes einame, kokią visuomenę kuriame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus.

– Į Visaginą jus atvedė tapatybės ieškojimai. Tačiau, kuriant filmą, neišvengiama dėl filmavimo laikotarpio (tuo metu vyko politiniai įvykiai tarp Rusijos ir Ukrainos – aut. past.) tapo politinė potemė. Kaip dėl to jaučiatės? Kaip tai paveikė filmą?

O.Č.: Per tokį trumpą laiką tikrai nesitikėjau tokio greito herojų reakcijų į dalykus, santykius pokyčio.

J.C.: Mes šios potemės neplanavome. Aš galbūt būčiau nėręs giliau, į politinę potemę, tačiau režisierės sumanymas buvo kitoks – ją domino žmonės ir identitetas. Todėl ir ėjome šia linkme, patinka ar ne – politiniai aspektai tiesiog atkeliavo.

– Filme pastebima daug simbolių. Kurie buvo svarbūs jums kuriant filmą?

O.Č.: Bendravimą jungia arbatos gėrimas. Net epizode su puodeliu kavos – jame vis tiek buvo arbata (režisierė juokiasi). Tai išėjo natūraliai, herojų aplinkoje su jais bendraujant, režisūriškai nesikišant, o paklūstant vyksmui, stebint savą kasdienybės eigą. Kitas aspektas – muzika. Manau, kad muzika atskleidžia, kas esi, – identitetą.

J.C.: Neišsipildžiusios svajonės, utopija. Net ir miesto forma, kuri sukurta iš keturių sparnų… Taip pat žaluma ir urbanistika – kai iškirsta tik tiek medžių, kiek buvo būtina. Ir nesupranti, ar tai miestas miške, ar medžiai mieste

– O kaip maudymosi eketėje scena? Ir vanduo – jis išryškėja net keliuose epizoduose.

O.Č.: Šią sceną filmavome dviese – visi operatoriai buvo užimti. Ceremonija prasidėjo vėluojant ir sutemus, buvo daugiau kaip 14 oC šalčio… Ši maudymosi eketėje scena filmo kontekste tarsi parodo, kokia aukšta yra įtampa. Tai metas apsiplauti ir ieškoti vidinės ramybės.

J.C.: Ši scena neįprasta, pilna veiksmo. Tai ir identiteto išraiška bei ekstremali tradicija kaip religijos metafora.

O.Č.: Maudymasis eketėje atskleidžia rusiškos sielos platumą. Kartu – ir polinkį į kraštutinumą. Tačiau neapsiribočiau vandens simboliu, išreiškiančiu nusiraminimą ir susitaikymą. Daugiau kalbėčiau ne apie simbolius o apie polius ir kontrastus. Gamta, elektrinė, miestas ir žmonės. Skirtingi poliai. Visagine kontrastuoja triukšmas ir tyla, ramybė ir įtampa… Tokių miestų kaip Visaginas, kur gamta kontrastuotų su atomine elektrine, reta.

– Kokį identiteto, tapatybės atsakymą radote sau?

O.Č.: Neradau, tebeieškau. Netgi šiuo metu penkerius metus gyvendama Airijoje aš tapau kažkiek aire. Tai vyksta dėl aplinkos, televizijos, kultūros. Tai kaip gyvenimo kelias – eini ir keitiesi, priklausomai nuo aplinkos ir žmonių, su kuriais bendrauji. Tu nuolat keitiesi. Tačiau filmo kelionė leido suprasti – identiteto, kalbos ir savęs priskirties klausimas nėra labai lengvas.

J.C.: Asmeninis identitetas taip pat netapo aiškesnis. Gimiau Londone, vėliau užaugau ir gyvenau Kanadoje, kur buvo daug kitataučių, ir tik vėliau grįžau gyventi į Airiją. Aš neturiu airiško akcento. Visur pasaulyje žmonės bando identifikuoti, iš kur esi, vos tik praveri burną. Filme man patiko herojaus Vladimiro išvada – gimtinę statyti ir kurti norisi aplink save.

– Kas jums yra tautybė?

J.O.: Man tai labiau susiję su pilietybe. Ne dėl paso, o dėl vertės kūrimo vietai, kurioje gyveni. Ar stengiesi padaryti kažką gero savo miestui, šaliai.

O.Č.: Man svarbu jausti ir žinoti, kur mano gimtinė. Nors mano protėviai – rusai, mano gimtinė yra Lietuva ir gera čia grįžti. Manau, reikia prisiminti savo žemę ar kur jauti, kad yra tavo gimtinė.

– Kas jums yra patriotas?

J.C.: Man artimas požiūris – ne dėvėti nacionalinius drabužius ar mojuoti vėliavomis, tačiau dirbti. Meskite ginklus, atributiką, bet dirbkite žmonių labui. Manau, patriotai yra tie, kurie kelia klausimus savo aplinkai: kur link mes einame, kokią visuomenę kuriame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus.

O.Č.: Visiškai sutikčiau. Pirmiausia – mylėti šalį, kurioje gyveni. Gali būti patriotas savo šalies, gali būti patriotas ir kitos šalies,  kurioje gyveni. Kai myli tą šalį ir jos žmones, myli kalbą, kultūrą. Patriotiškumas yra tai, ką iš tos meilės padarai tai šaliai. Būna, žmonės skundžiasi tuo, kas šalyje blogai. Tuomet kyla klausimas: o ką tu padarei dėl savo šalies?

Kas? Filmo "Drugelio miestas" seansas.

Kur? Kauno kino centre "Romuva".

Kada? Kovo 9, 11 ir 15 d. 18.30 val. ir 13 d. 20.15 val.

Čia užsukę kino kūrėjai ir lektoriai suteikia galimybę pažvelgti į filmų užkulisius. Klubas atviras visiems. Artimiausias susitikimas – birželio 13-ąją, svečiuose – jauna kūrėja, operatorė ir režisierė Elvina Nevardauskaitė. Ji pakeis ką tik Gero kino klube apsilankiusias režisierę Mariją Kavtaradzę (M.K.) ir aktorę Juliją Steponaitytę (J.S.), daugumai gerai pažįstamą iš filmo "Sangailės vasara". Pokalbis su šiomis jaunomis, tačiau jau spėjusiomis išsiskirti kino pasaulyje kūrėjomis – apie kino edukaciją ir žiūrovus.

– Kas atvedė į kino pasaulį? Kaip žiūrite į jaunimą, besidomintį kinu, pradedantį jį kurti?

J.S.: Pati pradėjau būdama aštuonerių. Man atrodo, tai tokia priklausomybė – nesvarbu, ar aikštelėje, ar prie pačios gamybos dirbi, užsikabini ir negali išeiti, įtraukia. Tad iki šiol ir esu čia, smagu pasilikti kino srityje.

M.K.: Dar vaikystėje pradėjau domėtis kinu, lankiau "Skalvijos" kino akademiją, po to įstojau studijuoti kino Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Dabar aš pati dirbu su jaunimu. Labai smagu, kad žmonės nori kažką daryti. Galima pastebėti, kai žmonės daro rimtai ir tikrai nori daryti. Kai matai, kad toli eis, nes nori. Mano nuomone, kine negali būti per daug kaprizingas, negali būti tinginys, turi būti visiškai atsidavęs ir eiti tiesiai. Gali būti ir taip, kad ateini kaip į būrelį, bet visada sergu asmeniškai už tuos, kurie labai atsidavę.

– Ar jaunimas įkvepia, gal net padeda jums, kaip jaunai režisierei?

M.K.: Įkvepia šnekant su jais, kai paskaitą vedi, kartais išsigrynini kokią mintį. Kartais gali ir iš jų kažką išmokti. Man labai patinka, kai drąsiai daro, jaunimas dažnai dar neturi štampų, jie gali daryti labai laisvai, tai ir žavi. Turiu mintyje gerą drąsą, ne įžūlumą, o kai drąsiai kuria.

J.S.: Niekas kitas, tik tu vienas gali pasakyti, kaip reikia daryti, – tai ir yra drąsa, kai neabejoji ir nieko kito neklausai. Galų gale tu vienas pats žinai visus atsakymus.

– Kodėl, jūsų nuomone, kinas reikalingas jaunimui? Ar galėtumėte išskirti jaunimo ir kino tendenciją?

M.K.: Jiems kinas taip pat stipriai reikalingas kaip ir literatūra – jie turi mokėti skaityti ir tuos vaizdus suvokti. Jie vaizdų kultūros karta, kuri dabar daugiausia mato. Norint suprasti vaizdus, reikia analizės. Suprasti, kokius tu dėlioji kadrus ir kokias prasmes jiems suteiki. Vien kadrus sumontuojant galima kurti personažo charakterį – protingą ar visai idiotą. Kinas jaunimui reikalingas, kad suprastų, kad tai yra menas, ne tik pramoga, ir egzistuoja ne tik bestseleriai.

J.S.: Kai esi paauglys, tie kūriniai, kurie ateina, tie visi pojūčiai yra labai stiprūs. Vėliau su išsilavinimu visai kitaip juos priimi. Pas mane, atsimenu, iš pradžių viskas labai šviežiai ir labai stipriai ateidavo – ir labai giliai. O tai labai stipriai ugdo. Per dvi valandas tu iš esmės pasikeiti.

M.K.: Taip, visi mano mėgstamiausi kūriniai ir yra tie, kuriuos paauglystėje žiūrėjau, nes išties stipriausiai palietė, paskui jau kitaip juos žiūri.

– Ar jaunimas dabar vertina kiną? Kokios naudos jis duoda?

M.K.: Nėra taip, kad jaunimas nenorėtų žiūrėti gerų filmų ar kad negalėtų. Iš tikrųjų jie žiūri tai, kas papuola, kas lengvai prieinama. Jie supranta, kad yra prastas ir geras filmas, bet jie eina, sėdi ir žiūri. Jie nėra kvaili, ir mes nebuvome kvaili. Tiesa, man atrodo, kad jie – tokie pat, kaip mes buvome, taip pat tingėdavome ir raukydavomės, Z ar Y karta – vis tiek. Kuo daugiau žiūri, tuo labiau supranti, kokie skirtingi gali būti filmai. Ir taip tu įgauni drąsos. Supranti, kad kinas gali būti visoks, ir tai išlaisvina. Dėl to verta žiūrėti ir gilintis į kiną.

– Kas buvo sunkiausia jums pačioms ateinant į kiną?

M.K.: Viskas taip lengva (juokiasi – aut. past.). Papasakoti savo idėją, parašyti – galiu, bet pasakyti būdavo sunkiau: baisu, nedrąsu. Užima laiko, kol susirenki savo žmones, savo komandą. Sunku tai, kad nuolatos išgyveni, kad negerai darai. Kai kuri – tai normalu.

J.S.: Su vaidyba yra kitaip, nemanau, kad yra sunku, nes tu prisijungi prie jau pradėto projekto, ir kai sužinai taisykles, tai yra daug paprasčiau, nei pradėti pačiam. Kai prabyli, supranti, kad tūkstančiai, milijonai žmonių nori tą patį pasakyti, ką ir tu galvoji, bet kuo tu esi išskirtinis, kodėl tu gali kalbėti, o kiti ne? Tas pradinis taškas, manau, ir yra sunkiausias.

– Koks filmas vertingas žiūrovui šiandien?

J.S.: Visoks, viskas yra labai svarbu. Gal yra problema, gal ne visi iškelia, bet ji egzistuoja: filmai pradėjo panašėti, manau, dabar yra aktualu vėl atrasti filmų įvairovę.

– Ko reikia, kad žiūrovas suprastų filmą?

M.K.: Manau, svarbiausia, kad jis nueitų ir pažiūrėtų, o tada gali suprasti, gali nesuprasti. Neprivalo visi suprasti.

J.S.: Visi supranta skirtingai.

M.K.: Jei žiūrovas ateina ir pažiūri tą gerą filmą, jis nebus piktas, o jei bus piktas, – na, jam nebus nieko blogo nuo to, kad pažiūrės gerą filmą.

– Kaip reikia skatinti kritinį požiūrį į filmą?

M.K.: Svarbiausia, kad geri filmai būtų prieinami, kad jie būtų rodomi. Po to – tekstai ir rašymas, kad daugiau būtų rašoma žmonėms.

– Ko palinkėtumėte jaunimui ir kinomanams?

J.K.: Skaitykite, žiūrėkite filmus, eikite į galerijas.

M.S.: Jei norite kurti filmus, tai juos žiūrėkite, o ne atvirkščiai.

Iš kūrybinės biografijos

Režisierės M.Kavtaradzės darbai yra įvertinti aukščiausiais Lietuvos kino apdovanojimais: už filmus "Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau" ir "Man dvim keli" ji apdovanota "Sidabrinės gervės kiaušiniais" geriausių studentiškų filmų kategorijoje. Šiemet ji kartu su režisieriumi Vytautu Katkumi buvo nominuota už trumpametražį filmą "Iglu".

Aktorės J.Steponaitytės pavardė puikuojasi ne tik garsiuosiuose filmuose "Sangailės vasara" bei "Man dvim keli", už kuriuos ji 2015 m. apdovanota "Sidabrine gerve", bet ir "Aš tave žinau", "Nieko nepraranda vaikai", "Pasakyk, kad neskaudės".