Dailės kūrinių eksponavimo Europos Taryboje tradicija siekia 1971 m., kai buvo įkurtas Europos Tarybos menų klubas „Amicale“. Jis pristatė visame pasaulyje žinomus menininkus Philippe’ą Icherį, Michaelą Ferwagnerį, Jeaną-Paulį Herment’ą, Michelle’ę Fleck, Tassie Russel, Ivaną Good’ą, Magalie Ors ir kt. Lietuvių menininkų pora – tik tretieji lietuvių kūrėjai, pristatomi Europos valstybių tarptautinės organizacijos būstinės erdvėse organizuojamoje parodoje.
Į pasaulyje žinomų kūrėjų ratą Rancevai įsilieja aiškiu ir savitu kūrybos identitetu – ne veltui parodai pavadinti pasirinktas magiškas žodis YΓΙΘΑ atkartoja J. Rancevienės vardą, o visas regimąsias formas jungiančią struktūrą perteikia A. Rancevo juvelyrikos darbai. Parodos koordinatorė – „Amicale“ menų klubo narė, Europos Tarybos darbuotoja Jurgita Urbonaitė.
Parodos pavadinimui pasitelkdami graikišką frazę YΓΙΘΑ menininkai iš Lietuvos norėjo priminti Europai iš priešistorinių laikų kilusias žemyno pasaulėžiūros ir filosofijos tradicijas, kaip sidabro gija supynusias svarbiausius Europos kūrybinius momentus.
Žodis YΓΙΘΑ yra susijęs su pitagoriečių pastangomis išrasti tikrąjį alchemikų akmenį – esminį principą, pagal kurį sudaryta visa gamta. Šiuo regimosios realybės architektūros principu dažnai įvardijamas aukso pjūvis, lemiantis tai, kad joje randasi sveikiausi, gražiausi, tobuliausi pavidalai. Šie pavidalai priklausė Higėjos – sveikatos, energijos, gyvybinio impulso graikų deivės – sferai. Atitinkamai higiena senovės graikų pasaulyje reiškė ne tik sistemą švarai palaikyti, bet visokeriopą atsigavimą, jėgų sugrąžinimą, sugrįžimą į savo ištakas. Tačiau į kokias ištakas sugrįžti savo parodoje Europą kviečia dailininkai?
Visi žinome, kad mitiniame pasaulėvaizdyje Europa iškilo iš Viduržemio jūros bangų, ant jaučio nugaros atplaukusi į vėliau savo dukros vardu pavadintą Kretos salą, kurioje ji su dievų tėvu pradėjo visą žinomą mūsų mirtingųjų europiečių civilizaciją. Iš Azijos pasigrobtą mergelę pirmiausia pasitiko neaiškus ir neapibrėžtas naujosios žemės dievų pavidalas. Dzeusas ją pagrobė virtęs jaučiu, šio dievo žmona buvo numylėtoji jautakė Eratė, pažinota ir dangaus valdovės Heros vardu, Kretą valdė ir Poseidonas, dovanojęs pirmiesiems valdovams antgamtinės galios jautį.
A. Rancevas. Papuošalas. / L. Rusilo nuotr.
Europos pirmavaizdis, atrodytų, yra susijęs su kone siurrealistiniu vaizdiniu, kai tie patys veikiantys personažai stojosi tai žmogaus, tai gyvio pavidalu; tie patys kadrai kartojasi tiek tikėjimuose, tiek realybėje, tiek heraldikoje. Ant Kauno, miesto, kuriame dirba menininkai Rancevai, herbo nupieštas stumbras, beje, turi tokią pačią paslėptai sakralią prasmę, kaip ir Minojo tauro atvaizdai Knoso rūmuose.
Panašiais išsklaidytais, bet daugiaprasmiais vaizdiniais pasižymi ir J. Rancevienės tapyba ir virtuoziški piešiniai. Moteriškumo temą gvildenančią kūrėją didžiąja dalimi įkvepia pramočių deivių pirmavaizdžiai ir Marijos Gimbutienės ir Pranės Dundulienės lyginamosios mitologijos raštai. J. Rancevienės paveiksluose ir piešiniuose tarsi keistuose mituose matome pamėklių puotą. Laumes atliepiančios moterys vištų, laukinių paukščių, karvių, kumelių, kalių, žuvų galūnėmis ir galvomis atrodo kaip nepaaiškinamai bauginamų tautosakos pasakų vaizdiniai. Tik mitologinių įvaizdžių tyrinėtojos gebėjo išgvildenti, kad keisti sakmių personažai liudija senuosius kultus, kuriuose šie vaizdiniai buvo visai įprasti ir turėjo aiškią ir konkrečią prasmę.
Kiekviena moteriškos psichologijos briauna įgauna vis kitokio gyvio pavidalą. Tai greita, arši, šalta, erotiška, pasyvi, karinga – visapusė – deivė pramotė.
Dangaus deivė, sugulusi su perkūno dievu, pradėjo pasaulį, kurio skliaute pakibęs saulės aukso trynys – kodėl gi tuomet deivės pramotės pačios nevaizduoti kaip gulbės? Panašiai kaip priešistoriniai deivių stabai ir skulptūrėlės, J. Rancevienės vaizduojamos moteriškos figūros visada turi aiškų iliustratyvų charakterį, perteiktą per fantasmagoriškas metaforas. Pirmapradis moteriškumas nėra glotnus ar malonus, vaizduojami laumių personažai – ir aikštingi, ir grėsmingi ar provokuojantys. Į vyksmą įsitraukusios figūros dažnai yra pateikiamos tarsi scenoje ar spektaklyje – taip siekiama sukurti tautosakoje sutinkamą įtampos momentą, kai gerai pažįstamą procesą ar erdvę staiga ima ardyti įsiveržusios beveik atpažįstamos, bet ir bauginamai nesąmoningos, nekontekstualios šmėklos.
Šios šmėklos tapytojos darbuose yra išraitytos Francio Picabbios darbų ar Pablo Picasso „Gernikos“ verta maišatimi su susiliejusiais siluetais, dėmėmis ir linijomis. Šmėklomis šiuos atvaizdus vadinti verta vien todėl, kad tai yra primirštas neapibrėžto, kintamo, chroniško moteriškumo vaizdinys. Tik vėlesniuose klasikos darbuose pramotės įgavo vienodą, uniformuotą sutaikintų, saldžių nimfų atvaizdą – atvaizdą moterų, iš kurių tikimasi tik švelnumo.
Kaip ir priešistoriniuose meno kūriniuose, J. Rancevienės drobėse ir piešiniuose kiekviena moteriškos psichologijos briauna įgauna vis kitokio gyvio pavidalą. Tai greita, arši, šalta, erotiška, pasyvi, karinga – visapusė – deivė pramotė. Skirtingi deivės veidai yra persilieję į prieštaromis išreikštų personalijų ir kūno dalių lydinį, atkartodami P. Picasso, Salvadoro Dalí ar Candido Portinari įvestą XX a. dailės tradiciją sulyginti žmogaus ir gyvūno išgyvenimus ir emocijas per sinkretinį abiejų būtybių atvaizdą.
J. Rancevienė. Teatrališkai smaugianti jaučio meilė. 2017 m. / L. Rusilo nuotr.
Dailininkės darbuose taip pat itin didelį krūvį turi grafinis piešinys, nors didesni tapybos darbai yra ir kruopščiai konstruojami ornamentiškais pasluoksniais.
Galiausiai J. Rancevienės darbuose yra akcentuojama ir pati gamtos idėja. Gamta yra visa tai, kas gimė, tačiau kas kitas galėtų pagimdyti visą mūsų regimos gyvybės įvairovę nei paslaptinga motina chimera? Visos chtoniškosios graikų deivės – Echidna, Sfingė, Charibdė, Medūza – ir lietuviškosios laumės ar laimos išsiskyrė ne tik žvėries, galvijo, paukščio, roplio ir žmogaus formomis, bet ir varinėmis galūnėmis ar akmens speniais. Taip perteikta idėja, kad visa regimoji gamtos įvairovė – nuo mineralų iki gyvųjų formų – yra grįsta ta pačia sandara, tuo pačiu vieniu, tik skirtingai persidėliojusiomis dalelėmis. Gebėjimas įsijausti į emocinį, atmosferišką vienį persmelkia visus J. Rancevienės darbus.
Mineraluose, brangakmeniuose glūdinčios gyvybės grožį atskleidžia antroji parodos dalis, kurioje pristatomi magiški A. Rancevo sukurti juvelyrikos kūriniai. Kaip buvo minėta, senieji Europos tikėjimai iki pat XIX a. mene buvo subanalinti iki pusnuogių dievukų ir nimfų atvaizdų tiek, kad beveik spėjome užmiršti senosios religijos abstraktumą. Seniausiais laikais didelę senovės graikų tikėjimo dalį sudarė abstraktūs vaizdiniai – dievas Apolonas buvo garbinamas kaip obeliskas, Hera – kaip kolona ar paprasta lenta, o grožio ir žavesio deivės charitės – kaip akmenys.
Išlikę senojo kulto aprašymai liudija, kad praeities europiečiai gebėjo matyti dieviškumą tokiose savybėse kaip obelisko stiebimasis iki saulės, kolonos stiprybė ir gebėjimas saugoti namus, medžio gebėjimas ataugti ir atsinaujinti, akmenų gebėjimas stebinti savo nugludintu grožiu. Būtent brangiųjų akmenų grožis, jų vienetinė tekstūra ir piešinys akcentuojamas juvelyro darbuose.
Kituose darbuose masyvūs aptaisai turi aiškų europietišką identitetą, primenantį tiek senąsias baltų seges, tiek keltiškus ornamentus. Įmantrių pynių piešinys atkartoja senąją talismanų tradiciją. A. Rancevo papuošalai dažnai neturi vadinamosios blogosios pusės ir gali būti nešiojami ta puse, kurią moteris pasirenka atsukti į pasaulį tarsi amuletą. Atliepta senosios ornamentikos tradicija teigia, kad įmantrus piešinys simbolizuoja tiek gamtos įvairovę, tiek tvarką ir pasikartojančius ritmiškus gamtos sandaros principus, jos struktūrinę gardelę.
