Kad infliacija šiandien lietuvių nebaugina, rodo ir operatyvieji vartojimo duomenys. Šių metų pirmąjį pusmetį mažmeninės prekybos apyvartos realia apimtimi, arba atmetus kainų pasikeitimo įtaką, išaugo net 6 proc., o maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos įmonių apyvarta per metus šoktelėjo net 9 proc. Šie duomenys iliustruoja, kad kainų augimas ne tik negadina vartojimo apetito, bet net lieka vis daugiau lėšų ne pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms.

Nepaisant šių tendencijų viešojoje erdvėje aktyviai balnojami populizmo arkliai į kovą prieš kainų baubą.

Tiesa, ateityje infliacijai išsikvėpti neleis keletas objektyvių tarptautinių žaliavų rinkų veiksnių: kaitroms nualinus pasaulinio javų derlių prognozuojamas maisto žaliavų brangimas, nerimo kelia ir naftos rinkos nestabilumas. Tačiau tai visoms šalims bendros tendencijos, kurias esame priversti importuoti ir mes. Iš kitų išsiskiriame nebent sparčiu paslaugų brangimu, kuris ir yra kertinė aukštesnės infliacijos priežastis. Tačiau šią tendenciją lemia objektyvios paslaugų sektoriaus darbuotojų darbo kaštų kilimo aplinkybės. Tai jokia naujiena, spartesnis už vidurkį paslaugų kainų kilimas tęsiasi nuo 2014 m. vidurio, jį programuoja rinkos dėsniai, nes paslaugų sektoriaus specialistų nuolat trūksta. Taigi, apčiuopiamą infliacijos baubą, į kurį galėtų būti gręžiamos valdžios atstovų ietys, objektyviai vis dar sunku identifikuoti.

Be to, kodėl infliacija taip stipriai parūpo dabar? Prieš daugiau nei pusmetį Lietuva pagal šį rodiklį rikiavosi ES valstybių rikiuotės viršūnėje. Tuomet stebėjome kone dvigubai spartesnį kainų augimą nei dabar, bet tuo metu tokio susidomėjimo šis reiškinys nesulaukė. Ar tik nebus į kilnių siekių skraistę vyniojami artėjančių rinkimų populistiniai žaidimai?

Ne mažiau stebina ir įvardintos kovos su kainomis priemonės. Pirmiausia, žinoma, didžiųjų prekybos centrų darbo laiko ribojimas, sudarant galimybę smulkiajam verslui savaitgaliais užsidirbti, kažkodėl tikintis žemesnių kainų. Tokios sąvokos kaip „masto ekonomija“, ar elementarus ekonomikos pradžiamokslis, kaip kainos priklausomybė nuo pasiūlos-paklausos santykio, diskusijose ruošiant tokius pasiūlymus, akivaizdu, nefigūravo.

Dar viena siūloma alternatyva – PVM lengvatų įvedimas tam tikriems maisto produktams, ar net bendro PVM tarifo sumažinimas – taipogi kritikuotinas. Pirma, užtikrinti, kad PVM sumažinimas pasieks vartotoją, o ne strigs tarpinėse grandyse, praktiškai labai sunku. Antra, net jei ir pajustų vartotojas PVM sumažinimo poveikį, ekonominio ciklo pakilimo fazėje taip elgtis fiskališkai nebrandu. Ekonomistai tokią valdžios elgseną pavadintų procikline. Paprastai kalbant, vietoj to, kad ūkio pakilimo metu kauptų finansinę pagalvę, valdžia žada mažinti vartojimo mokesčius ir, atitinkamai, pajamas į biudžetą. Kažkur girdėta, taip? Tiesa, 2009 m. parodė, kad ištikus krizei veržtis diržus mokame, tačiau, pripažinkime, tai nebuvo itin maloni procedūra. Taip nesielgia nei brandūs žmonės, nei protingos šalys. Taigi, kad ir kaip norėtųsi prieš rinkimų metus mestelti rinkėjams populistinių saldainių, vis tik derėtų remtis tvaraus augimo ir fiskalinės drausmės principais. Metas nėra tinkamas nei bendram PVM tarifo mažinimui, nei naujų PVM lengvatų įvedimui.

Kainų tendencijas lemia rinka, kuo ji efektyvesnė, tuo geriau visiems jos dalyviams. Kiekvienas papildomas reguliavimas ir įsikišimas į funkcionuojančios rinkos santykius juos iškraipo ir efektyvumas krenta. Vienintelė sritis, kur valdžia privalo reikštis, konkurencijos pažeidimų fiksavimas ir eliminavimas ir rinkos efektyvumo užtikrinimas, kitos pastangos nebus veiksmingos.

Stebint operatyviuosius duomenis, akivaizdu, kad Lietuva sėkmingo ekonominės plėtros formulės nekeičia. BVP augimą ir toliau lemia visos kertinės kolonos: tiek besitęsiantis namų ūkių vartojimo augimas, tiek įsibėgėjusios investicijos, tiek kylantis eksportas. Tiesa, išaugęs išorinės neapibrėžtumas kelia vis daugiau nerimo dėl pastarojo veiksnio tvarumo. JAV prezidento D. Trumpo protekcionistinė tarptautinės prekybos politika antrąjį ketvirtį įgavo kūną ir paliko rimtą pėdsaką pasaulio finansų rinkose bei eksportuojančio sektoriaus lūkesčiuose. JAV muitų salvės Kinijai ir kitoms kertinėms tarptautinės prekybos žaidėjoms iš esmės sujaukė pasaulio ekonominę konjunktūrą ir įvedė naujų sunkiai prognozuojamų kintamųjų. Be to, tai sudrebino didžiųjų centrinių bankų beprecedentėmis priemonėmis taip kruopščiai ręstą ekonomikos pasitikėjimo pamatą pasaulinio ūkio atsigavimui. Šias tendencijas atliepė vangesnis Europos Sąjungos – Lietuvos kertinės rinkos – ekonomikos pulsas.

BVP augimą ir toliau lemia visos kertinės kolonos: tiek besitęsiantis namų ūkių vartojimo augimas, tiek įsibėgėjusios investicijos, tiek kylantis eksportas.

Tačiau Lietuvos eksportuotojai bent jau kol kas išaugusio neapibrėžtumo virusui išlieka atsparūs. Europos Komisijos duomenimis, sezoniškai išlygintas Lietuvos pramonės – pagrindinio šalies eksportuotojo – pasitikėjimo rodiklis birželio mėnesį buvo aukščiausias per pastaruosius septynetą metų. Tai reiškia, kad sektoriaus žaidėjai optimistiškai vertina savo ir visos šalies trumpojo laikotarpio perspektyvas. Apdirbamosios gamybos produkcijos augimo tempai taipogi byloja, kad užsakymų mūsų gamintojams kol kas netrūksta. Belieka kliautis, kad pragmatizmas ir sveikas protas padės atgauti sveiką tarptautinės prekybos pusiausvyrą ir beįsiplieskiančių prekybos karų mastas nebus globalus. Tam teikia vilčių praėjusią savaitę įvykęs Europos Komisijos vadovo ir JAV prezidento susitikimas, po kurio D. Trumpas pareiškė, kad abi pusės nutarė siekti visiškai laisvos prekybos naikinant tarifus, netarifinius prekybos barjerus ir subsidijas.

Optimistiniai verslo ateities vertinimai leidžia manyti, kad antrąjį ketvirtį nesikeitė verslininkų ambicijos ir investicijų srityje. Bendras išlaidų pagrindinio kapitalo formavimui rodiklis pastaruosius porą ketvirčių augo daugiau nei 9 proc. per metus, nemenka paspirtimi šių metų pirmoje pusėje šiam augimui suteikė itin sparčiai kilusios statybų apimtys, ypač tapo infrastruktūros ir inžinerinių projektų srityse. Tad tiek privačias, tiek viešąsias materialines investicijas toliau augins įsibėgėjusi ES struktūrinė parama. Vertinant produktyviųjų investicijų į technologinį atsinaujinimą tendencijas, taipogi situacija šiemet neturėtų stipriai suprastėti. Kol ECB nepakeitė savo pinigų politikos kurso ir pinigų rinkos aplinkybės išlieka palankios, verslas neturėtų keisti savo investicinės elgsenos. Darbuotojų trūkumas ir sparčiausiai nuo prieškrizinių laikų kylantys atlyginimai vis dar kelia ne vienam vadovui nuolatinį galvos skausmą ir verčia efektyvinti gamybos procesus. Tad gamybinių pajėgumų atnaujinimas – kone vienintelis kelias mažinti priklausomybę nuo brangstančios darbo jėgos.

Vidaus vartojimo pulsas ir toliau išlieka itin aukštas. Operatyvieji duomenys rodo, kad antrąjį ketvirtį mažmeninės prekybos apyvartų, realia apimtimi, augimas dar paspartėjo – jos per metus kilo daugiau nei 7 proc. Apie gerą vartotojų apetitą byloja ir Europos Komisijos vartotojų lūkesčių rodikliai, gegužės mėnesį fiksavę aukščiausią lygį nuo 2016 m. lapkričio. Aplinkybės vartojimo kilimui išlieka palankios: atsitraukiantis infliacijos spaudimas, iš įtampos net dūzgianti darbo rinka ir didėjanti gyventojų perkamoji galia, palankios kredito rinkos aplinkybės leidžia gyventojams mėgautis ekonomikos pakilimo ciklo fazės subrandintais vaisiais. Ir šios aplinkybės ilgainiui neturėtų keistis. Įmonėms investuojant į plėtrą ir didinant pajėgumus, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas ryškus kaip niekad, tai vers darbdavius ir toliau žadėti patrauklius atlyginimus. Be to, rinkiminiai metai, minimalios mėnesinės algos numatomas padidinimas bei valdančiųjų ambicijos leidžia tikėtis darbo užmokesčio didėjimo ir viešajame sektoriuje. Tad daugelis vidaus rinka mintančių veiklų šiuo metu išgyvena pakilimą.

Antrojoje šių metų pusėje stebėsime šiek tiek vangesnį BVP augimą, pirmiausia, dėl prastesnių nei pernai žemės ūkio rezultatų trečiąjį ketvirtį (būtent šį ketvirtį žemės ūkio reikšmė BVP plėtrai yra labai didelė) bei numatomos šiek tiek vangesnės eksporto raidos, kuriai įtakos turės ženkli pernai metų palyginamoji bazė. Apibendrinant, Lietuvos ekonominė plėtra išlieka tvari, o šviežiai paskelbti duomenys atitinka mūsų komandos kertinį ekonominės raidos scenarijų šiems metams ir neverčia keisti šių metų BVP augimo prognozės (3,3 proc.).

Nors nominalaus darbo užmokesčio augimas išlieka spartus, vis tik nemažą dalį dar vis pasiglemžia kylančios kainos. Realus metinis darbo užmokesčio augimas (atmetus infliacijos įtaką) pernai siekė 4 proc.

Darbo užmokestis pernai didėjo visose Lietuvos ekonomikos sektoriuose. Sparčiausiai per metus atlyginimai išaugo kasybos ir karjerų eksploatavimo (20 proc.), informacijos ir ryšių (11,2 proc.), vidaus prekybos (8,8 proc.), nekilnojamojo turto operacijų (8,6 proc.) veiklose. Lėčiausiai atlyginimai kilo transporto ir saugojimo (3,4 proc.), energetikos ir šilumos ūkio (4,3 proc.), meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo (5,1 proc.) veiklose.

Po pernykščio šuolio, šiemet tikimės, kad darbo užmokesčio augimo tempas šiek tiek prislops. Tačiau, palyginti su kitomis Eurozonos valstybėmis, jis vis tiek išliks spartus ir, mūsų prognozėmis, turėtų siekti apie 6 proc.

Atlyginimų kilimą ir šiemet palaikys minimalios mėnesinės algos kilstelėjimas ir besitęsiančio ciklinio ekonomikos atsigavimo poveikis darbo rinkai. Sparti ekonominė plėtra lemia didesnį įmonių poreikį darbo jėgai – daugėjant užsakymų, įmonės yra priverstos samdyti daugiau darbo rankų. Tačiau tam tikruose Lietuvos ūkio sektoriuose jau kurį laiką trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Emigracija, neefektyvi perkvalifikavimo sistema, bei rinkos poreikių neatitinkantys universitetų ir kolegijų absolventai negali patenkinti darbdavių ir investuotojų poreikio, todėl jie priversti pervilioti specialistus vieni iš kitų žadėdami vis didesnį atlyginimą. Nors kylantys atlyginimai – vienas rimčiausių konkurencingumo iššūkių eksportuojančioms įmonėms, vis tik šis reiškinys palaiko gyventojų optimizmą ir teigiamus lūkesčius, skatina namų ūkių vidaus vartojimo plėtrą ir taip prisideda prie geresnio BVP augimo rezultato. Be to, tam tikrų profesijų atstovams darbo užmokesčio augimas ir jų lygis tampa vis rimtesniu argumentu grįžti į Lietuvą svarstantiems emigrantams. Pastaraisiais mėnesiais stebime istoriškai vienus didžiausių reemigracijos rodiklius.

Žaliavinės naftos rinka nėra efektyvi, todėl labai sunkiai prognozuojama. Joje veikia nenuspėjama Rusija ir įtakingasis naftą eksportuojančių šalių kartelis OPEC, anksčiau galėjęs šokdinti savo susitarimais visą pasaulį. Tačiau po JAV skalūnų naftos revoliucijos situacija pasikeitė. Šiandien naftos kaina šoka pagal OPEC naftą eksportuojančių valstybių bloko ir JAV skalūnų gavėjų tango ritmus, o ją bandantiems nuspėti rinkos analitikams tenka rimtas lošimų teorijos uždavinys.

Daugiau nei prieš metus OPEC kartelis ir kelios jam nepriklausančios naftą eksportuojančios šalys sutarė nutraukti pigios naftos epochą ir pradėti riboti naftos gavybą. Kartelio susitarimu rinkos patikėjo: 2016-iesiems baigiantis naftos kaina atsitiesė nuo dugno iki 57 dolerių už barelį. Tačiau fundamentalios aplinkybės naftos kainai tuomet nebuvo palankios. Vangi pasaulio ūkio raida ir didelis naftos atsargų bagažas vertė finansų rinkų dalyvius abejoti kartelio susitarimo tvirtumu. Be to, naftos kainai šoktelėjus virš 43 dolerių už barelį ribos, suaktyvėjo skalūnų naftos gavyba JAV, iš dalies nukenksminanti OPEC šalių bloko pasiūlos ribojimo strategiją. Dėl šių priežasčių pirmąjį pernai metų pusmetį naftos kaina ir vėl nusirito žemyn iki birželio antroje pusėje fiksuotų 44,8 dolerių už barelį.

Vis tik 60 proc. visos pasaulio naftos gavybos užtikrinantis OPEC ir kitos suinteresuotos naftą išgaunančios valstybės savo kartelinio susitarimo neišdavė. Gegužės 8 d. pasaulis antrą kartą išgirdo frazę „do whatever it takes“, tik šįkart ji nuskambėjo iš Saudo Arabijos naftos ministro Al-Falih lupų. Ministras pažadėjo padaryti viską, kad perteklinės naftos atsargos grįžtų į 5 metų vidutinį lygį. Antroje metų pusėje OPEC bloko gavybos ir eksporto ribojimo pastangos pradėjo duoti rezultatų: pasaulinės naftos atsargos pradėjo po truputį bliukšti. Didėjant pasaulio ekonomikos pulsui ir, atitinkamai, kylant energijos nešėjų paklausai toks naftos pasiūlos ribojimas iššaukė naftos kainų ralį, kurį paaštrino geopolitinės įtampos naftos rinkai jautriuose taškuose.

Kaip atsitiesusios naftos kainos veikia Lietuvos ekonominę aplinką? Pirmiausia, ir vėl kylančios naftos kainos ilgainiui turėtų įlieti energijos euro zonos infliacijos rodikliams. Tiesa, kadangi nafta tarptautinėse rinkose yra denominuota doleriais, euro zonos narėms naftos kainų šoktelėjimą amortizavo euro atžvilgiu gerokai atpigęs doleris. Tačiau jei naftos kainų lygis išliks ne žemesnis nei 60 dolerių už barelį, pavasario pabaigoje ir vasarą stebėsime ryškų palyginamosios bazės efektą.

Išaugę degalų ir energijos kaštai nuvilnys per prekių ir paslaugų gamybos grandines iki galutinio vartotojo ir spustels tiek bendros, tiek ir bazinės1 infliacijos kreives aukštyn. Toks scenarijus būtų labai pakeliui Europos centriniam bankui. Kaip matyti iš praėjusią savaitę paskelbto paskutinio ECB Valdančiosios tarybos susitikimo protokolo, euro zonos monetarinis strategas jau keičia toną į griežtesnį. Nenuostabu, euro zonos ekonomikos atsigavimas įgauna pagreitį, nedarbo lygis nusileidęs iki žemiausio lygio nuo 2009 m. sausio, o vartotojų ir visų ūkio dalyvių lūkesčių rodikliai vis šturmuoja istorines aukštumas. Prie tikslinio 2 proc. lygmens priartėjęs infliacijos rodiklis būtų puikus pretekstas nebeatidėlioti ir imtis ribojančių pinigų politikos priemonių jau šiemet: pinigų spausdinimo mašinos išjungimo, o gal net ir ankstesnio, nei rinkos dalyviai tikisi, palūkanų normų kėlimo.

Žvalgantis į Rytus, kylanti naftos kaina lyg bambagyslė maitina didžiausią Lietuvos eksporto rinką Rusiją: naftos pajamos taiso valdžios sektoriaus finansų sveikatą, o atsitiesęs rublis didina namų ūkių ir gyventojų perkamąją galią importuojamos prekėms ir paslaugoms. Nepaisant maisto produktų embargo bei apsišaudymo sankcijomis, koridoriaus tarp Rusijos ir Vakarų vaidmuo mums svarbus tuo, kad juo minta transporto, logistikos ir didmeninės prekybos sektoriai. Vertinant lietuviškos kilmės prekių eksportą ir re-eksportuojamą produkciją bendrai, Rusijai tenka 15 proc. visos iš Lietuvos išvežamos produkcijos. Tiesa, Lietuvos gamintojams ši rinka nėra reikšminga – į Rusiją eksportuojamų lietuviškos kilmės prekių dalis tesiekia 1,9 proc. Tačiau re-eksportas į Rusiją sudaro net beveik trečdalį visos Lietuvos reeksportuojamos produkcijos, be to, šios rinkos svarba neginčijama ir paslaugų – ypač transporto – eksporto struktūroje. Taigi, aukštesnė naftos kaina yra savotiškas Rusijos ekonominės sveikatos lakmuso popierėlis, leidžiantis vertinti šios rinkos talpą mūsų eksportui.

Kas mums, lietuviams, iš viso to? Pirma, žinoma, brangesni degalai. Tiesa, naftos kainos kilimo įtaką mums, kaip euro zonos nariams, silpnina euro atžvilgiu pingantis doleris. Tačiau tai atmetus, nafta nuo pernykščio dugno birželį vis tiek pabrango net 41 proc. Tuo tarpu, EK duomenimis, Euro-Super 95 degalų kaina Lietuvoje be mokesčių per pusmetį išaugo 15 proc., o su mokesčiais – tik nepilnai 8 proc. Matome, kad nemažai žaliavinės naftos svyravimų poveikio pasilieka tarpinėse stotelėse tarp žaliavinės naftos ir automobilio bako. Antra, Rusijos rinka Lietuvai vis dar išlieka reikšminga, tad atsitiesęs rublis ir godesnis šios šalies vidaus vartojimas Lietuvos verslui palankūs. Na ir trečia, dėl postūmio infliacijai vis labiau ryškėja neigiamų palūkanų normų eros pabaigos kontūrai.

Vis tik žvilgsnis giliau niekada nepamaišė, rašoma banko pranešime spaudai.

Bendras gyvenamojo nekilnojamo turto rinkos paveikslas nuo pavasario pasikeitė kardinaliai. Rinkos aktyvumas strigo 2006–2007 m. lygmenyje ir daugiau nebeauga, dalyvių optimizmas priblėso, keitėsi statistinio pirkėjo bruožai ir elgsena, be to, naujo būsto pirkėjai ima sulaukti pirmųjų žemesnių kainų ar nuolaidų pasiūlymų. Kas gi lėmė tokį gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkos posūkį?

Registrų centro duomenimis, būsto pirkimo-pardavimo sandorių skaičius pirmąjį ketvirtį vis dar augęs 6 proc., rudenį buvo 3,6 proc. mažesnis nei prieš metus. Akivaizdu, kad rinkos aktyvumas šiemet pasiekė zenitą ir toliau didėti erdvės nebėra. Tam įtakos turėjo tiek makroekonominių aplinkybių, tiek statistinio būsto pirkėjo charakteristikų pasikeitimai.

Pastaraisiais metais nekilnojamojo turto rinka buvo trokštamas taikinys investicinės grąžos medžiotojams. Nemažą dalį gyvenamojo nekilnojamo turto rinkos sandorių sudarė būsto įsigijimai ne savo reikmėms, bet nuomai. Lietuva, kurioje tuo metu nuomojamo ploto itin trūko, domėjosi ne tik vietiniai, bet ir emigrantai bei užsienio valstybių piliečiai. Tokios elgsenos priežastys objektyvios – Europos centrinio banko vykdoma ultra-skatinamoji politika ir to apspręsta nulinių palūkanų aplinka bei kritęs kitų investicinių alternatyvų pajamingumas.

Nenuostabu, kad nuoma seklioje Lietuvos rinkoje tokiame kontekste atrodė itin patraukliai. Vis tik 2 pav. pateikti nuomos kainų dinamikos rodikliai byloja, kad šis galimybių traukinys jau nuvažiavo – investuotojai apsipirko, nuomos rinka prisisotino ir nuomos kainos jau sminga žemyn.

Tačiau šiuo metu rinką palaiko įsibėgėję savo reikmėms perkamo gyvenamojo nekilnojamo turto sandoriai. Tą grindžia besistiebiantys bankų būsto paskolų rodikliai. Lietuvos banko duomenimis, būsto kreditų portfelis šių metų rugsėjį išaugo virš 8 proc. per metus, o naujai išduotų paskolų apimtys šiemet didžiausios nuo prieškrizinių laikų. Taigi, akivaizdu, kad dabar po būsto rinką dairosi reiklesnis pirkėjas, nekilnojamojo turto ieškantis sau gyventi ilgą laiką.

Ar šiuo metu stebima rinkos situacija tvari? Būsto paklausa vis dar spiriasi į patikimą makroekonominį pagrindą: susitraukęs nedarbas, sparčiai didėjančios gyventojų pajamos, patraukli kredito terpė dėl itin žemų palūkanų normų bei pasitaisiusi Lietuvos ekonomikos sveikata gerina tiek namų ūkių finansinės ateities vertinimus, tiek galimybes įsigyti ar atsinaujinti būstą. Vis tik šiemet atsiradęs naujas neigiamas reiškinys – įsibėgėjusi infliacija – spustelėjo gyventojų lūkesčius žemyn ir apkarpė jų perkamąją galią.

Brangstant būtinosioms vartojimo prekėms ir paslaugoms namų ūkiams lieka vis mažiau manevro laisvės: galimybių sutaupyti pradiniam įnašui, ar pakelti būsto kredito naštą. Be to, finansinę manevro laisvę riboja ir išaugusios paties būsto kainos. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šių metų antrąjį ketvirtį palyginti su atitinkamu 2016 m. laikotarpiu, vidutinės būsto kainos Lietuvoje šoktelėjo dešimtadaliu.

Labiausiai pabrango naujas būstas – tiek Vilniuje, tiek kitoje šalies teritorijoje jo kainos padidėjo virš 13 proc. Vis tik būsto kainų kilimas taip pat pradeda išsikvėpti. Jau stebime pirmąsias nuolaidų „kregždes“ naujo būsto segmente, o nebeaugant rinkos aktyvumui ši tendencija turėtų įgauti ir platesnį mastą.

Analizuojant pirminę būsto rinką, šiemet ypač į akis krenta besikeičianti vystytojų ir statybų kompanijų elgsena šiame segmente. Gyvenamųjų pastatų statybos darbų apimtys (palyginamosiomis kainomis) 2014–2015 m. augo po 40–50 proc. per metus, pernai stiebėsi 12 proc., tačiau per šių metų tris ketvirčius būsto pastatyta jau beveik 3 proc. mažiau nei per 2016 m. atitinkamą laikotarpį.

Analizuojant naujo būsto rinką Vilniuje, stebimas pasiūlos perteklius, o neparduoti nauji butai „sandėlyje“ užsilaiko ilgiau, nei vystytojai buvo pratę. Todėl visai nestebina ši laipsniška „išėjimo“ strategija. Tai tik parodo, kad nemaža dalis grietinėlės šiame segmente jau nugriebta.

Apibendrinant šiuo metu stebimas gyvenamojo nekilnojamo turto rinkos tendencijas, galima daryti išvadą, kad tokia rinkos stabilizacija, vertinant makroekonominiu požiūriu, labai sveika ir pačiu laiku. Šį kartą pavyko išvengti reikšmingų nekilnojamojo turto rinkos disbalansų bei jų pasekmių.

Žvelgiant į ateitį, žinome, kokia inertiška yra būsto rinka, tad trumpuoju laikotarpiu išliekame ištikimi savo pirmojo pusmečio įžvalgai – metų pabaigoje būsto kainų augimas turėtų sulėtėti iki 3–5 proc. Ateinančiais metais būsto kainos svyruos 0–3 proc. koridoriuje.

Pagal metinės infliacijos tempus Lietuva ir toliau karaliauja Europos Sąjungos (toliau - ES) šalių rikiuotės viršūnėje. Šio rodiklio atžvilgiu nežymiai lenkiame kaimynines šalis, o visos ES vidurkį viršijame net 2,7 karto. Priešingai nei kitose brandesnėse ES šalyse, Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse kainų spurtą lemia ne tik didėjančios vartojimo paklausos veiksnys. Labiausiai infliaciją kursto sparčiai kylantys atlyginimai. Antrą ketvirtį vidutinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje šoktelėjo beveik 9 proc. palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, kai tuo tarpu vidutiniškai euro zonoje atlyginimų augimas tesiekė 2 proc.

Baltijos šalyse toks kainų-atlyginimų augimas įgauna vadinamosios infliacijos spiralės požymių. Susidaro užburtas ratas, kuomet kainas aukštyn veja kylantys atlyginimai, o juos darbdavius kelti verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai. Šios karuselės pagreitį didina neefektyvumo pleištai darbo rinkoje, politinės minimalios mėnesinės algos korekcijos ir tam tikrų maisto produktų infliacija.

Neslopstanti emigracija ir dėl to susiformavęs ženklus kvalifikuotos darbo jėgos nepriteklius rinkoje verčia darbdavius didinti darbo užmokestį. Ši tendencija užprogramuota tęstis, nes darbo rinkos disproporcijos – ilgalaikė struktūrinė problema, kurią išspręsti labai sudėtinga. Darbo jėga senka dėl ženklaus emigrantų srauto kiekvieną mėnesį. Net ir kiek geresni atvykstančiųjų į šalį duomenys šių praradimų nekompensuoja. Be rinkos dėsnių, darbo užmokesčio kartelę aukštyn kilstels ir numatomas minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo Naujųjų. Tad galo darbo užmokesčio augimo distancijai nematyti.

Dėl šių priežasčių brangsta visas vartotojų krepšelis, bet ypatingai kyla paslaugų kainos – juk būtent paslaugų verslo kainodaroje darbo užmokestis yra viena stambiausių sąnaudų eilučių. Šviežiausiais duomenimis, paslaugos Lietuvoje rugsėjo mėnesį per metus pabrango 6 proc. Nors ir čia visos trys Baltijos šalys pirmauja ES, bet pagal šį rodiklį Lietuvos atotrūkis nuo ES vidurkio dar didesnis. Estijoje paslaugų kainos kyla šiek tiek lėčiau, o Latvijos paslaugų infliaciją viršijame dvigubai. Žinoma, tam įtakos turi faktas, kad paslaugų kainos tiek Latvijoje, tiek Estijoje dar vis aukštesnės nei Lietuvoje.

Lietuvoje įsisukusi atlyginimų-infliacijos pasiutpolkė jau turi makroekonominių pasekmių. Dėl spartaus kainų augimo pradėjo keistis namų ūkių lūkesčiai ir elgsena. Akivaizdu, kad brangstant prekėms ir paslaugoms gyventojų vartojimo apetitas bjūra. Tą iliustruoja operatyvūs mažmeninės prekybos duomenys. Vasaros mėnesiais mažmeninės prekybos apyvartų apimtys palyginamosiomis kainomis teaugo vidutiniškai 3 proc., kai pirmąjį pusmetį stebėjome dukart spartesnę plėtrą. Tai lėmė prekybos ne maisto prekėmis išsikvėpimas. Gyventojai, kylant kainoms, buvo priversti nedidinti tam tikrų ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų vartojimo apimčių, ar net vartojimą apribojo.

Vartojimas pastaraisiais metais buvo viena kertinių Lietuvos ūkio plėtros kolonų. Tačiau įsiliepsnojusi infliacija ją ima klibinti, tad teks kliautis kitais augimo lokomotyvais. Gera žinia ta, kad atsigavusi išorės paklausa būtent šiemet aukštyn timptelėjo Lietuvos eksporto rodiklius, o beįsibėgėjąs ES struktūrinių fondų įsisavinimas pastūmės investicijų garvežį. Taigi, apibendrinant, infliacijos proveržis mūsų šių metų BVP prognozei reikšmingos įtakos daryti neturėtų.

Vis tik infliacijos-atlyginimų augimo spiralė yra ypač žalinga ekonominė liga makro, tiek mikro lygmeniu. Dugne įšalus palūkanoms, infliacija degina gyventojų santaupas, o kylantys atlyginimai – įmonių konkurencingumą. Darbuotojo produktyvumas nedidėja, o jo kaina auga kaip ant mielių. Dėl šio reiškinio prarandame konkurencinius pranašumus ir tarptautinėje arenoje, nes brangsta mūsų eksportuojamos prekės ir paslaugos. Tai ilgainiui gali pradėti kaišioti pagalius į ratus ir Lietuvos eksporto lokomotyvui.

Patys pramonininkai akcentuoja, kad paklausa yra atsigavusi tiek vidaus rinkoje, tiek svetur. Europos Komisijos duomenimis, vietos ir eksporto užsakymų vertinimų rodikliai yra aukščiausi nuo 2011 m. Be to, pramonės atstovai ateityje tikisi ir geresnės produkcijos realizavimo kainos. Tiesa, analizuojant šio sektoriaus lūkesčių kreives, augimo potencialą ateityje ribos priežastys susijusios su gamybos veiksniais. Nerimą kelia pramoninkų vertinimai dėl didesnės planuojamos darbo jėgos paklausos. Darbo rinka Lietuvoje yra sekli, o paspartėjusi emigracija ją baigia visiškai nualinti. Tuo tarpu, darbuotojų „importo“ praktika dar vis neįprasta ir jos atvejai pavieniai. Tad būtent tinkamos darbo jėgos stygius gali tapti tuo lemiamu pagaliu į įsibėgėjusius Lietuvos pramonės ratus.

Europos komisijos tyrimas taip pat rodo, kad kol kas pramonės atstovai neskuba modernizuoti gamybos ir mažinti priklausomybės nuo sparčiai brangstančio darbo jėgos veiksnio, arba tai daro nepakankamai intensyviai. Europos Komisijos skelbiamas sezoniškai išlygintas kapitalo panaudojimo lygis Lietuvoje jau kurį laiką fiksuoja vis naujus istorinius rekordus. 2017 m. rugsėjo mėnesį jis siekė 77,6 proc. ir tai buvo aukščiausias rodiklis Baltijos šalyse.

Puikius metus fiksuoja ir kasybos bei karjerų eksploatavimo veikla. Šiemet šios pramonės šakos produkcijos apimtys šoktelėjo beveik ketvirtadaliu. Tokie rezultatai nestebina: aktyvus ir dinamiškas statybų sektorius teikia rimtus užsakymus šiai statybines medžiagas tiekiančiai pramonės šakai ir verčia sparčiai didinti apsukas.

Vertinant atskirų apdirbamosios pramonės šakų rezultatus, daugeliui metai išties šaunūs. Sparčią gamybos apimčių plėtrą demonstruoja metalų ir metalo gaminių, elektronikos, baldų, kitų transporto priemonių pramonės šakos. Pagreičio, palyginti su 2016 m., nepraranda medienos, kamštienos ir popieriaus gamyba. Šioms šakoms energijos įliejo atsitiesusi Europos Sąjungos ekonominė plėtra. Atsigaunantis namų ūkių vartojimas pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose – Vokietijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Baltijos šalyse reiškia didesnius užsakymus mūsų pramonininkams.

Prastesnius nei pernai rezultatus demonstruoja drabužių siuvimo bei odos ir jos dirbinių gamybos veiklos. Tai itin darbui imli pramonės šaka, tad nenuostabu, kad stipriai ją paveikė pastarųjų metų mėnesinės minimalios algos kėlimas ir bendros spartaus atlyginimų augimo tendencijos. Taipogi nestebina, ypač prasti gėrimų pramonės rodikliai. Gėrimų produkcijos nuosmukį lėmė ribojanti Vyriausybės alkoholio akcizų politika. Dar viena pramonės šaka susidurianti su sunkumais – chemikalų ir chemijos produktų gamyba. Šioje šakoje vyrauja stambios Lietuvos trąšų gamintojos, kurių rezultatus įtakoja nepalanki situacija pasaulinėse trąšų rinkose: trąšų kainoms nuo 2016 m. dugno reikšmingiau atsitiesti neleidžia didėjanti gamintojų konkurencija pasaulyje.

Įvertinus Lietuvos apdirbamosios gamybos tendencijas, šiemet galime drąsiai fiksuoti ilgai lauktą lūžį. Kertinis eksporto lokomotyvas persigrupavo, atgavo solidų pagreitį ir įneša rimtą stimulą subalansuotai Lietuvos ūkio plėtrai. Pagrindiniu iššūkiu išlieka išspręsti darbo jėgos stygiaus ir kylančių kaštų uždavinį aktyviau investuojant į pajėgumų atsinaujinimą, nes būtina išlaikyti konkurencingumą bei neprarasti pasiekto tempo.

Nenuostabu, ant kortos stovi daug: įsibėgėjanti infliacija dar labiau klibina ir taip aptrupėjusius gyventojų gerovės pamatus šalyje ir prisideda prie paskatų „balsuoti kojomis“. Nemažiau neramina verslo konkurencingumo tvarumas tarptautinėje arenoje ilgesnio laikotarpio perspektyvoje.

Teoriškai, santūri infliacija (2-3 proc. ribose, priklausomai nuo ūkio brandos) vertinama teigiamai. Tai ekonomikos plėtros variklis, verčiantis stengtis ir įdarbinti pinigus, o ne laukti rankas sudėjus, kol jų vertė išaugs savaime, kaip neseniai galėjome stebėti defliacijos sąlygomis. Vis tik šiandien Lietuvoje stebimas kainų augimas darosi nebe sveikas. Liepos mėnesį net 3,9 proc. pasiekusi Lietuvos metinė infliacija sparčiausia Europos Sąjungoje ir, priešingai nei bando įtikinti spekuliacijos viešojoje erdvėje, alkoholio akcizo padidinimas čia niekuo dėtas. Tą įrodo bazinės infliacijos indeksas, į kurį nėra įtraukiamos energijos, maisto ir alkoholinių gėrimų kainų komponentės, pagal kurį taip pat pirmaujame ES.  

Pagrindinis kainas Lietuvoje šokdinantis veiksnys – brangstančios paslaugos. Liepos mėnesį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, ši vartojimo kainų krepšelio grupė išaugo 5,5 proc. Toks neslopstantis paslaugų brangimas puikiai atspindi įtampą darbo rinkoje, nes paslaugos vertėje darbo kaštai sudaro itin reikšmingą dalį. 

Pagrindinis kainas Lietuvoje šokdinantis veiksnys – brangstančios paslaugos. Liepos mėnesį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, ši vartojimo kainų krepšelio grupė išaugo 5,5 proc.

Atlyginimų-infliacijos spiralė Lietuvai nėra nauja diagnozė. Toks užburtas ratas, kuomet kainas aukštyn veja kylantys atlyginimai, o juos darbdavius kelti verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai, stebėtas 2006-2008 m. Pastaruoju metu Lietuvoje kvalifikuotų darbuotojų medžioklė yra itin intensyvi, o darbo užmokestis stiebiasi kone sparčiausiai ES. Neslopstantis emigracijos srautas šią darbo rinkos įtampą dar labiau aštrina. Įsiopėjęs kvalifikuotų darbuotojų trūkumas sudaro sąlygas išsireikalauti didesnio atlyginimo. Savo ruožtu, darbdaviai, bijodami prarasti darbuotojus, tačiau stengdamiesi išsaugoti pelno maržas į atlyginimų kėlimą atsako didesnėmis produkcijos ir paslaugų kainomis.

Didžiausia problema ta, kad sustabdyti įsisukusią atlyginimų-infliacijos spiralę yra ypatingai sunku neturint savos pinigų politikos svertų bei vykdant politiniams, o ne ekonominiams ciklams paklūstančią fiskalinę politiką. Kuo gali visa tai baigtis, galime numanyti vadovaudamiesi nesena patirtimi – 2009 m. nuosmukį Lietuva pasitiko apsiginklavusi dviženkle infliacija ir prarastomis konkurencingumo pakopomis.

Be kaštų infliacijos Lietuvoje kainas aukštyn tempia ir didėjanti paklausa. Gyventojai skundžiasi „žvėriškomis“ kainomis, bet vartojimo apimtys (palyginamosiomis kainomis) ne tik kad nemažėja, bet sparčiai auga. Pirmąjį šių metų pusmetį mažmeninės prekybos apyvarta, atmetus kainų pokyčio įtaką, buvo maždaug 6 proc. didesnė nei prieš metus. Tokį augimą lėmė prekyba ne būtiniausiomis, o laisvalaikio, kultūros, informacinių technologijų, būsto įrangos, ar net prabangos prekėmis. Pirkėjų neatbaido net ir tai, kad pagal Eurostato duomenis avalynės ir drabužių kainos Lietuvoje jau viršija ES vidurkį – mažmeninės prekybos apyvartos šiomis prekėmis per metus išaugo net 6,5 proc. Tuo tarpu pirmojo būtinumo produkcijos, pavyzdžiui, maisto, apyvartos praktiškai neaugo.

Taigi, vienas iš efektyvesnių būdų pažaboti kainų augimą – pagaliau pamiršti toli gražu atsipalaiduoti neleidžiančią mantrą „dirbk, pirk, mirk“ ir mažiau vartoti, teikti pirmenybę kokybei, o ne kiekiui, ieškoti būdų prikelti kokybišką, bet jau patarnavusį daiktą ar drabužį naujam gyvenimui, vietoj naujos prastesnės kokybės masinės gamybos pamainos. Šis receptas po truputį plinta Vakarų šalyje, mes taip pat būsime priversti netrukus išaugti perteklinio vartojimo vystyklą.

Kad galima būtų palyginti šalis, pasitelksime santykinius rodiklius. Lietuvos TUI apimtis, tenkanti tūkstančiui gyventojų, sudaro 5,2. ES rikiuotėje pagal šį santykį esame treti nuo galo ir lenkiame tik Rumuniją (3,7) ir Graikiją (2,7). Tuo tarpu nuo Estijos (15,9) atsiliekame tris kartus, o nuo latvių (7,4) – 1,4 karto. Eurozonos vidurkis apskritai spingso tolimas ir nepasiekiamas tarytum laimės žiburys – 24,6. Lietuvos TUI įplaukų statistinės eilutės atrodo skurdžiai kaimynių kontekste, ką jau kalbėti apie platesnius horizontus.

Paklausite, kam tų investicijų? Gal mes ir be jų išsisuksime? Vargu. Lietuva jau išsėmė savo pigia darbo jėga ir „perku-parduodu“ verslo logika grįsto ekonominės plėtros modelio potencialą. Darbo jėga nebe tokia ir pigi, jos dėl emigracijos mažėja. Būtina imtis priemonių ir keistis iš esmės. Metas ieškoti naujo patrauklaus ūkio augimo modelio, nes priešingu atveju save pasmerksime stagnacijai ir atotrūkis nuo kaimynių išaugs dar stipriau.

Bet ruošiantis rimtam šuoliui, būtina pasirūpinti moderniais sportiniais bateliais. Deja, pagal Eurostat klasifikaciją, Lietuvoje vyrauja žemo ir vidutiniškai žemo technologinio lygio gamyba. Rikiuojamės ES valstybių sąrašo gale pagal aukštųjų technologijų eksporto dalį, o aukštųjų technologijų pramonė ir paslaugos tesukuria tik 2,5 proc. BVP. Palyginimui, Estijoje šis rodiklis sudaro 4,5 proc., o vidutiniškai ES – 4,7 proc. Tad tenka pripažinti, iki savos gamybos modernių sportbačių toloka, kol kas ir toliau tenkinsimės guminiais. Bet koks gi šuolis su guminiais?

Yra ir kita išeitis – modernius sportinius batelius importuoti. Tam puikiai tarnauja protingai pritrauktos TUI. Juk investuojančios tarptautinės kompanijos atsineša mokslinį ir technologinį bagažą, patentus, vakarietišką patirtį ir etikos standartus, į kitą lygį kilsteli verslo santykių kartelę, jau nekalbant apie reklamą šaliai, naujas darbo vietas ir solidų darbo užmokestį. TUI galią puikiai iliustruoja netipinis Airijos pavyzdys. Net ir nebūtina grįžti į šios valstybės sėkmės istorijos pradžią, užtenka žvilgterėti į 2015 metus. Kuomet Europos Sąjungos ekonomika vos šliaužė varganais 2 proc., Airija šoktelėjo neįtikėtinais 26 proc.! To priežastis – išskirtinai patrauklus Airijos investicinis klimatas. Dėl itin palankios mokestinės aplinkos, multinacionalinės kompanijos inversijos sandoriais ir kitais būdais pasirinko Airiją savo pagrindinės buveinės vieta, perkėlė didžiąją dalį kapitalo, gamybos priemonių ir intelektinės nuosavybės. Tai per metus gerokai pakeitė šalies ekonominį veidą. Nors šiame BVP šuolyje yra daugiau statistinės magijos dėl multinacionalinių kompanijų vidaus sandorių apskaitos, nei realios sukurtos vertės ekonomikai, bet užtat kokia reklama šaliai, ką jau kalbėti apie biudžeto pajamas iš šių banginių!

Akivaizdu, kad pasirinkta mokesčių „rojaus“ strategija vis dar veikia ir išskiria Airiją iš pilkos masės, nes ta šalis neturi jokių kitų žymių pranašumų. To grąža – ši šalis traukia tarptautinius verslo banginius ir šokiruoja pasaulį dviženkliais augimo tempais. Panašios strategijos – išsiskirti – jau daugelį metų nuosekliai laikosi Estija – akį traukianti lakoniška mokesčių sistema, tvarkingai valdomas viešasis sektorius, pasitikėjimą kelianti contraciklinė fiskalinė politika, 2009 m. krizės apogėjuje įvykdyta darbo santykių liberalizavimo reforma. Dėl šių priežasčių Estija pagal įvairius kriterijus – visa galva aukščiau tiek už mus, tiek už latvius. Beje, Latvija irgi teisingame kelyje. Jų ruošiama patraukli mokesčių reforma iškart reikšmingai stumteltų šią šalį į priekį investuotojų akyse. Nulinis pelno mokesčio tarifas reinvestuojamam pelnui – 2:1 kaimynių naudai, nes mūsų alternatyva tam – pelno mokesčio lengvata investicijoms į inovacijas ir mokslinius tyrimus – palyginti, tik lašas jūroje.

Kuo pasigirti galime mes? Esame pilka, susiniveliavusi, klampi dėmelė ES žemėlapyje ir dar vis nemažai žmonių net ir pačioje Europoje mano, kad mūsų sostinė – Ryga. Gyvename pagal politinį tvarkaraštį, siautėjant populizmo skersvėjams ieškom naujų būdų suraikyti mokestinių pajamų pyragą, bet neieškome mielių, kaip jį iškepti didesnį. Blaškomės, vis keičiam mokestinę kryptį ir įvairiais kitokiais sunkiai prognozuojamais sprendimais drebinam verslo aplinką. Manau, kad jokiam investuotojui gyvenimas ant aktyvaus ugnikalnio negali atrodyti patrauklus.

Lietuvos apdirbamoji pramonė – kertinis šalies eksportuotojas išorėje realizuojantis apie du trečdalius pagamintos produkcijos. Tad nenuostabu, jog šiam ūkio segmentui gyvybiškai svarbi pagrindinių eksporto rinkų ekonominė sveikata. Daugiausia lietuviškos kilmės eksporto tenka Vokietijai, Švedijai, Lenkijai, Jungtinei Karalystei ir Latvijai. Šių šalių plėtrą lemia atsigavęs namų ūkių vartojimo apetitas. O tai reiškia ir didesnę paklausą importui iš Lietuvos.

Pirmasis ketvirtis eksporto prasme Lietuvos pramonininkams buvo visai sėkmingas. Šios ekonominės veiklos produkcijos eksportas to meto kainomis ūgtelėjo 16,8 proc., o atmetus naftos produktus – 7,8 proc. Lietuva apie pusę savo eksportuojamos pramonės produkcijos išveža į kitas euro zonos šalis. Ir nors bendras šio regiono ekonomikos atsigavimas dar vis labai trapus, vis tik Lietuvos eksportuotojų taikinyje pačios atspariausios valstybės. Tad Lietuvos eksportas į kitas euro zonos šalis pirmąjį ketvirtį buvo 11 proc. didesnis nei prieš metus. Tiesa, vertėtų paminėti, kad nemažą dalį eksporto pajamų dalį sunešė ne fiziškai didesnės eksporto apimtys, o kylančios produkcijos kainos.

Be to, tęsiasi apšilimas ir JAV rinkoje. Jau antrus metus iš eilės stebime itin sparčią lietuviškos kilmės eksporto plėtrą į šią rinką. 2015 m. į JAV eksportavome trečdaliu daugiau nei 2014 m., o pernai šį regioną pasiekė net 24 proc. daugiau lietuviškų prekių. Akivaizdu, kad konkurencingumo išlošis dėl atpigusio euro, diplomatinės, politinės bei verslo pastangos duoda vaisių ir padeda įsitvirtinti šioje patrauklioje rinkoje. Po Rusijos embargo JAV svoris lietuviškos kilmės eksporto struktūroje šoktelėjo nuo 2 proc. iki 3,5 proc. ir ji tapo 11-ta pagal svarbą eksporto partnerė. Tiesa, neapibrėžtumą dėl ateities šioje rinkoje temdo D. Trumpo protekcionistiniai pažadai. Vis tik išvadas apie naujojo JAV prezidento retoriką daryti dar labai anksti. Ne vienas pavyzdys jau parodė, kad neretai jo kalbos su darbais nedaug turi bendro.

Pačių pramonininkų vertinimais, gamybos apimčių augimą ypač riboja priežastys, susijusios su gamybos veiksniais. Europos Komisijos skelbiamas sezoniškai išlygintas kapitalo panaudojimo lygis Lietuvoje jau kurį laiką fiksuoja vis naujus istorinius rekordus. 2017 m. kovą jis siekė 76,5 proc. Kad metas efektyvinti veiklą ir atnaujinti gamybos pajėgumus, byloja ir nesiliaujanti įtampa darbo rinkoje. Darbo kainos šuoliai – viena iš kertinių priežasčių, kodėl pastarąjį pusmetį bjuro pramonės įmonių vadovų lūkesčiai dėl darbuotojų skaičiaus didinimo. Besitęsiantis kvalifikuotų darbuotojų trūkumas kelia darbo kaštus sparčiausiais tempais nuo prieškrizinių laikų, tad pramonės atstovams būtina galvoti apie mažiau darbui imlią gamybą.

Vertinant Lietuvos apdirbamosios gamybos ateities perspektyvas, nekantriai laukiame lūžio. Pagrindiniai šių metų pramonės atstovų uždaviniai – dar uoliau tęsti pernai pradėtą gamybos efektyvumo didinimą investuojant, atnaujinant pajėgumus ir mažinant priklausomybę nuo žmogiškojo kapitalo. Tik kruopščiai atlikus šiuos namų darbus pavyks užkopti konkurencingumo laipteliu aukštyn ir atversti naują lapą aktyvesnei ir tvariai plėtrai.