Tai reiškia, kad gruodžio pabaigoje Lietuvoje gyveno 236-iais žmonėmis daugiau nei gruodžio pradžioje. Taip atsitiko pirmą kartą nuo nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau sausį migracija vėl tapo neigiama – mėnesio pabaigoje Lietuvoje gyveno 1 tūkst. 151 žmogumi mažiau.

Pirmąjį šių metų mėnesį į šalį atvyko 3 tūkst. 307, o išvyko 4 tūkst. 458 žmonės. Mažiau lietuvių išvyko ir spalį, ir lapkritį, ir, žinoma, gruodį.

O imigracija į Lietuvą auga kiekvieną mėnesį nuo 2017-ųjų spalio. Apie du trečdalius imigravusių žmonių sudaro grįžtantys lietuviai, likusį trečdalį daugiausiai sudaro ukrainiečiai ir baltarusiai. Statistika apie išvykimą arba atvykimą sudaroma pagal tai, kiek žmonių Lietuvoje tą mėnesį deklaravo savo gyvenamąją vietą ir analogiškai – kiek iš gyvenamosios vietos išsiregistravo.

Įsiregistravimo ir išsiregistravimo duomenys nebūtinai tiksliai atskleidžia tikrąją migraciją, nes dažnai emigravę tautiečiai trumpam grįžę į Lietuvą deklaruoja atvykimą taip gaudami įvairių išmokų, pigesnių paslaugų. Pavyzdžiui, deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje, žmonės turi mokėti PSD įmokas, bet bent vieną tokią sumokėję jie gali pretenduoti į valstybės finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas. Taip pat Lietuvos gyventojai gali gauti išmokas už užsienyje gimusius vaikus, įstoję Darbo biržą – nemokamai pasikeisti vairuotojo pažymėjimą ir t. t.

Analizuodami gruodžio mėnesio rezultatus, Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. dr. Boguslavas Gruževskis ir banko „Luminor“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas anksčiau LRT.lt prognozavo, kad migracijos balansas porą pirmųjų 2018-ųjų mėnesių dar gali išlikti teigiamas, bet vertinant visus būsimuosius metus visgi greičiausiai liks neigiamas. Tačiau, pasak jų, bendras gyventojų praradimas po 2018-ųjų turėtų būti gerokai mažesnis nei 2017-aisais.

Šių metų sausio migracijos statistika, palyginti su 2017 m. tuo pačiu mėnesiu, nuteikia teigiamai, nes jei prieš metus šalis dėl migracijos prarado 5 tūkst. 256, tai šiemet – tik šiek tiek daugiau nei tūkstantį. Tiesa, 2017-ųjų pradžioje emigrantų skaičių dirbtinai išpūtė „Sodros“ įvesta naujovė, kad deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje asmenys turi susimokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmoką, antraip ji bus išieškota.

O atvesti ją „į normą“, kaip pabrėžia A. Katkevičius, galėtų tik visų politinių jėgų susitarimas, panašus į tą, koks buvo prieš stojant į Europos Sąjungą ir NATO.

– Kiekviename jūsų redaguojamo žurnalo „Verslo klasė“ numeryje būna bent vienas tekstas apie švietimą. Taip pat kiekvieną savo pratarmę žurnale ir viešą kalbą baigiate fraze apie mokytojų atlyginimus. Iš kur tiek rūpesčio dėl švietimo?

– Iš gyvenimo. Mūsų nesusikalbėjimas, mūsų agresijos, mūsų nesusivokimas, mūsų nesugebėjimas atskirti, kur yra melas, kur nėra melas, – kai pradedi galvoti, kur viso to šaknys, vis tiek pareini į mokyklą. Į švietimo sistemą, pas mokytoją. Suvoki, kad, jeigu čia ką ir gali pakeisti, tai gali pakeisti per daug metų, tobulindamas, keisdamas švietimo sistemą. Čia kaip su tomis britiškomis pievelėmis: kai britų klausia, kodėl tokia graži veja, jų atsakymas yra paprastas – reikia ją pjauti kokius 200 metų ir tada viskas susitvarko.

Aurelijus Katkevičius, VU nuotr.

Ko man labiausiai trūksta šioje sferoje, tai konkretumo. Konkretumo valstybiniu mastu. Pinigai pigūs – eikit, skolinkitės ir kelkit algas arba parduokite nekilojamąjį Edukologijos universiteto turtą ir kelkit mokytojams algas. Turėtų būti kažkokie labai aiškūs, lengvai apčiuopiami ginčai.

Privačiai diskutavome su dr. Austėja Landsbergiene prieš pusmetį. Jos koncepcija yra pirma padaryti kažkokią atestaciją, o tada kelti algas. Mano koncepcija buvo padaryti dideles algas – tada atsiras konkursas, bus iš ko rinktis, ir tik tada darome atestaciją.

– Bet ar tikrai atsiras didesnis konkursas? Mokytojai dirba mokykloje po 40 metų, jiems pakels atlyginimus ir jie dirbs toliau – tol, kol galės.

– Esu girdėjęs, kad Vilniaus universitete, kur buvo įvesti edukologinės pakraipos mokslai, buvo konkursas – po 10 žmonių į vieną vietą. Būtent į edukologinę pakraipą. Dabar tai [mokytojo atlyginimas – red.] geru atveju yra 700 eurų per mėnesį. Jeigu būtų dvigubai, manau, būtų dar didesnis konkursas.

Pinigai pigūs – eikit, skolinkitės ir kelkit algas arba parduokite nekilojamąjį Edukologijos universiteto turtą ir kelkit mokytojams algas.

Puikiai suprantu, kad tai yra didžiulė, kompleksinė problema. Švietimo sistema yra begalinė, kiekvienas žmogus prie tos sistemos prisiliečia nuo pat darželio iki sidabrinio plauko. Reikia pradėti bent nuo kažko ir dėl to „idėja Lietuvai“ apie mokytojų prestižą iki 2025-ųjų yra OK. Bet tai yra tiek generalizuotas tikslas, kad gali būti visaip. Gali baigtis ir naujo prezidento lozungu 2025 metais, kad va, dabar jau mokytojas bus prestižinė profesija.

Pats realiausias žingsnis į tą prestižą, man atrodo, būtų piniginė kompensacija mokytojams, tuo pat metu susijusi su investicijomis į juos, kaip į žmones.

Nežinau, kaip tai padaryti ir kurioje vietoje, bet kaip mes turėjome visų partijų sutarimą dėl Europos Sąjungos ir NATO, taip ir dabar turėtų būti aptartas blokas veiksmų, kurie nesikeistų pasikeitus partijoms.

– Bet ar tai įmanoma Lietuvos politinėje sistemoje?

– Nežinau, ar įmanoma. Bet kitaip nebus. Nes švietimo sistema yra tokia, kad kokius nors rimtesnius permainų rezultatus galima pamatyti po 10–15 metų. Per 4 metus tu nieko nepamatysi.

– Tai į 10 metų „tilptų“ pora prezidento kadencijų. Gal prezidentas galėtų kažkiek užtikrinti reformos tęstinumą?

– Sutikčiau net ir su karaliumi, jeigu tik jis tuo užsiimtų. Manęs klausia, o kaip tada gydytojai, policininkai, gaisrininkai ir visi kiti? Mano supratimu, švietimas yra tai, nuo ko turėtų keistis gyvenimas ir kitose sferose. Jeigu sutvarkysime švietimą, galbūt koks nors greitosios pagalbos gydytojas turės mažiau metilo spiritu apsinuodijusių pacientų, galbūt gydytojas kosmetologas, plastinės chirurgijos chirurgas neturės tiek rūpesčių su pašėlusiomis supermamytėmis, galbūt mes gebėsime sumažinti savo agresiją kitose srityse ir tai, pavyzdžiui, padės palengvinti policijos darbą – galbūt bus mažiau smurto artimoje aplinkoje. Viskas telpa į švietimą.

Reikia visų politinių jėgų nacionalinio sutarimo dėl kompleksinių veiksmų švietimo sistemai atvesti „į normą“. Net nepagerinti, bet atvesti „į normą“, nes tai dabar yra nenormalu.

Kitas dalykas – labai gerai [„Idėjos Lietuvai“] konferencijoje sakė suomis [dr. Pasi Sahlbergas, Suomijos švietimo ekspertas] – ne bėkit, o eikit. Mūsų tautinis charakteris jau 100 metų yra toks, kad lietuviai yra labai užsispyrę ir jų „nepatampysi“. Kai kurie judesiai gali būti per staigūs, pavyzdžiui, kai aš dirbau Vytauto Landsbergio patarėju, vyko kolūkių reforma, 3 hektarų reforma – iš tikrųjų dabar pradedame suvokti, kad galbūt tai buvo per staigus judesys. Aiškiai politiškai apibrėžtas, bet galbūt per staigus ir tautos mentalitetui nesuvokiamas.

Dabartinė valdžia jau pradeda erzinti dėl to, kad veikia per greitai. Mes nesame tokie, mes negalime [pakęsti] prievartos. Reikia ilgai, kruopščiai dirbti su šitais užsispyrusiais individualistais.

– Viena vertus – švietimo sistemai pertvarkyti reikia laiko, kita vertus – rezultatų norisi kuo greičiau.

– Mes negalime jos greitai sutvarkyti. Suomiams tai užtruko 10–15 metų nuo suvokimo, kad tai darys, iki tol, kol jie staiga patys netyčia pastebėjo, kad yra pirmi pasaulyje. Mes visų pirma turime sutarti dėl to, kad tai bus ilgalaikis procesas, ir turime visi į tai eiti, o ne taip, kad vėl atbėgs kita ministrė su nupaišytais antakiais ir vėl padarys ką nors atvirkščiai, negu susitarėme.

– Bet gal suomiai savo reformą padarė tinkamesniu laiku, nes pasaulis tada keitėsi truputį lėčiau?

– Taip. Dabar yra dar didesnė problema, nes keičiasi visa paradigma. Iš principo yra tiek daug įtakų ir poveikių, kad tai tampa labai sudėtinga. Viskas užsidaro į kvailą, ydingą ratą. Vakaruose mokykla, ypač – aukštoji mokykla, keičiasi taip, kad viskas yra verčiama nuo programinio mokymo į žmogų, kuris pats tampa centru, aplink kurį vienaip ar kitaip koncentruojasi mokslo moduliai.

– Ar nebus taip, kad per 10–15 metų įgyvendinsime reformą ir tuo metu, kai ji jau turėtų pradėti duoti rezultatų, viskas bus pasikeitę?

– Šioje paradigmoje, kurioje dabar atsidūrėme, yra visas pasaulis. Visi taip gyvena. Tu nuolat gyveni esant neapibrėžtumui ir dėl to baisoka. Yra tas saugumo noras, dėl to ateina visokie populistai, kurie žada žmonėms saugumą, uždarumą ir apsaugą. Bet kitaip nebus – mes turėsime gyventi tame baisumų pilname ir nepatikimame pasaulyje. Ir turime išmokti valdyti procesus būtent tokioje neaiškioje, chaotiškoje aplinkoje. Yra sugalvota, kaip tai daryti, kaip keistis besikeičiančiame pasaulyje.

– Žinių monopolis šiandien nebepriklauso mokytojui. Kaip turėtų keistis jo vaidmuo?

– Greičiau į mentorių, į mokytoją, kuris moko mokytis ir pirmiausiai pažadina norą mokytis, nes mes ateiname į tą epochą, kur mokytis bus pamatinis viso gyvenimo procesas. Žmogus bus ir mokytojas, ir mokinys. Jis, pavyzdžiui, turės 10 žmonių, kuriems dėstys, kaip dirbti su lygtimis, ir pats vaikščios ir mokysis, kaip rašyti straipsnius. Tai dabar vyksta su mumis – aš dabar lankau vienų pamokų kursus ir dėstau kitas pamokas. Tai bus natūralus gyvenimo būdas per artimiausius 5–10 metų. Mes visi būsime vienas kitam mokytojai.

Plius mes dar nelabai suvokiame, ką iš tikrųjų reiškia lėtas, bet nuoseklus gyvenimo trukmės ilgėjimas ir ką reiškia tai, kad dabartiniai 60-mečiai iš principo yra 40-mečiai prieš 20 metų. Būsena, socialinis aktyvumas, socialinis veiklumas – taip, kaip nepriklausomybės pradžioje atrodė 45-erių metų žmogus, dabar jaučiasi 65-erių metų žmogus. Galbūt šis sidabrinis potencialas su visa savo patirtimi turi atsidurti švietimo sistemoje?

Jeigu mes pasuksime mąstymą ir vadybą taip, kad kišime milijonus nebe į sienas, o į žmones, tada galbūt mums kas nors ir išeis.

– Bet kol kas to sidabrinio potencialo mokyklose yra nemažai. Lietuvoje apie pusė mokytojų yra vyresni nei 50-ies metų.

– Bet jų kvalifikacija dažnai yra XX amžiaus, o ne XXI.

– Ar įmanoma išjudinti tą žmogų, kuris regiono mokykloje dirba 40 metų, nekeisdamas savo darbo metodų?

– Greičiau bus taip, kad jaunesnės kartos žmonės važinės į sustambintas mokyklas. Žmonės, kuriems dabar jau link 70-ies, retas moka įsijungti kompiuterį ir nemoka kalbų, kas yra blogiausia.

Iš tikrųjų aš šitą reformą pradėčiau nuo kalbų. [...] Pakelti mokytojams algas yra viena, o antra – pabandyčiau įvesti kalbų mokymąsi vos ne privalomą ir pakankamai geru lygiu.

– Ką manote apie mokytojo pašaukimą – ar tai įgimtas dalykas, ar būti mokytoju išmokstama? Profesorius Vytautas Landsbergis kaip pirmą dalyką keliant mokytojų prestižą įvardijo tai, kad mokytojauti turi ateiti žmonės, kurie, kaip ir kunigai, turėtų tam pašaukimą.

– Bet kaip mes juos atrinksime? Kas bus tas detektorius, kuris nustato, ar turi tu pašaukimą, ar ne? Taip, aišku, intravertas gali sunkiau bendrauti su žmonėmis negu ekstravertas. Kažkokie minimalūs psichologiniai sietai, matyt, turėtų būti tame pačiame konkurse į mokytojo vietą. Visgi, įsivaizduoju, tai nėra šventa dvasia – yra ir tam tikri amato dalykai, kurie išmokomi ir išmokstami.

– Mokytojo specialybės prestižo sugrąžinimas iki 2025-ųjų – misija įmanoma?

– Viskas šiame pasaulyje įmanoma. Vienintelis dalykas, dėl kurio aš abejočiau, – ar iš tikrųjų įmanoma pramušti tą buką savimylą ir tą buką mūsų politikų narcisizmą, kad jie bent dėl kažkokio vieno aspekto, kur kalbama apie mūsų ateitį (kaip kad buvo su ES ir NATO), susitartų ir nebesidraskytų.

– Kiek laiko dar planuojate savo viešąsias kalbas baigti fraze apie mokytojus?

– Kol jiems dvigubai nepakels atlyginimo. Jau nuo rugsėjo 1-osios turėtų kažkiek didėti. Atsiranda įdomūs procesai su šia Švietimo ministerija, kuri visgi sugebėjo atsisakyti savo perteklinio nekilnojamojo turto. Iki šiol buvo milijonai kišami į sienas, o ne į žmonių smegenis. Jeigu mes pasuksime mąstymą ir vadybą taip, kad kišime milijonus nebe į sienas, o į žmones, tada galbūt mums kas nors ir išeis. Matau požymių, kad atsiranda bent jau noro tai daryti. Ar tai pavyks, ar mes sutarsime dėl to, – čia jau visai kitas klausimas.

Tiesa, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga į tokį pasiūlymą žiūri skeptiškai.

„Tokie dalykai pasitarnautų ne tik bendravimo kokybei bet ir dar vienai sričiai. Spėkite, kokiai? Teisingai – korupcijos prevencijai. Vienu šūviu nušautume 2 zuikius“, – konferencijoje „Kaip pagerinti komunikaciją tarp gydytojo ir paciento“ kalbėjo G. Žižys.

Pasak jo, įrašant pokalbio garsą ar garsą ir vaizdą, savaime pakinta ir bendravimo kultūra, ir supratimas, tad dažniausiai tiesiog užtektų žinojimo, kad įrašas egzistuoja ir su juo nereikėtų nieko daugiau daryti.

Pakeistų toną ir padėtų prisiminti

Kitas tokių įrašų naudojimo būdas, kaip siūlo Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos narys, gydytojas anestiozologas-reanimatologas Aurimas Pečkauskas, galėtų būti siekiant, kad itin svarbi informacija, kuri buvo pasakyta pacientui, jo atmintyje išliktų kuo ilgiau. Jis esą galėtų perklausyti ar peržiūrėti informaciją dar kelis kartus namuose ir lengviau ją įsisavinti.

„Apie tai negaliu kalbėti visos asociacijos vardu, bet aš asmeniškai būčiau visai už. Mes, lietuviai, esame linkę visada žiūrėti iš tos blogosios pusės, bet žiūrėkime iš gerosios. Tarkime, onkologinis pacientas ateina pas gydytoją, ir jam pasako, kad jis serga vėžiu, gal dar pasako kokių nors procentų, koks yra išgyvenamumas.

Tada jam „užsideda visiškas blokas“. Tada jis tikrai nieko nebegirdi, kas būna kalbama apie gydymo opcijas ir pan. Toks įrankis pacientui perklausyti po dienos ar dviejų būtų tikrai nepamainomas“, – sako A. Pečkauskas.

Blogiausia – kai nesupranta, kad nesupranta

Kaip konferencijoje kalbėjo gydymo įstaigų valdymo konsultantė Kerry Halferty Hardy, blogiausia yra ne tada, kai pacientas ir gydytojas nesupranta vienas kito. Blogiausia yra tada, kai jie nesupranta vienas kito ir patys to nesupranta. Pasak jos, dažniausias to pavyzdys iš gydytojo pozicijos galėtų būti toks: „Pasikalbėjau su pacientu, pasakiau jam diagnozę, paaiškinau gydymo planą, paklausiau, ar jis neturi klausimų. Jis neturėjo. Taip, mes komunikavome“.

Po pokalbio, nesvarbu, kokias dideles pastangas dėjo ir gydytojas, ir pacientas, pastarasis teisingai prisimena vos 10 procentų jam pasakytų dalykų.

Kaip aiškina specialistė, pacientai pamiršta net 80 procentų medicininės informacijos, kuri jam suteikta vizito metu. Ir tai įvyksta vos išėjus iš gydytojo kabineto. O netgi pusė informacijos, kurią jie visgi prisimena, būna suprasta klaidingai. Tai reiškia, kad po pokalbio, nesvarbu, kokias dideles pastangas dėjo ir gydytojas, ir pacientas, pastarasis teisingai prisimena vos 10 procentų jam pasakytų dalykų.

(Hush Naidoo/Unsplash nuotr.)

„Efektyvi komunikacija tokiu būdu tikrai nevyksta. Bet gydytojui atrodo, kad viskas gerai“, – pabrėžia gydymo įstaigų valdymo konsultantė.  

Pasak Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos nario, pacientų ir gydytojų pokalbių įrašai pasitarnautų ir tada, kai kiltų ginčai, ar buvo suteikta visa reikalinga informacija. A. Pečkauskas taip pat sutinka, kad jau pats įrašymo faktas vizitą padarytų kitokį – skatintų pasitempti ir gydytoją, ir pacientą.

A. Veryga: pacientas pasislėptų

Tačiau sveikatos apsaugos ministras A. Veryga nesutinka, kad tokiu atveju pacientas ir gydytojas pasitemptų: „gydytoją gal ir paskatintų [pasitempti], bet pacientą gali paskatinti slėptis: slėpti informaciją, kažko nepasakyti, nes, pavyzdžiui, telekomunikacijų bendrovės tą įrašinėjimą naudoja tam, kad vėliau galėtų perklausyti, kaip konsultantas kalbėjo, ką darė.“

Tai, kad vizito įrašas būtų perduodamas pacientui, kad jis perklausytų jį namuose, pasak ministro, yra sunkiai įsivaizduojama. Tačiau, pasak jo, jeigu pacientas nori pats įsirašyti pokalbį, nėra jokios problemos.

„Pasakius gydytojui, kad pokalbis įrašomas, gal niekas labai ir neprieštarautų, gal ir dabar kažkas tokiu dalykus daro. Bet jeigu mes tai bandytume daryti dėl kokybės gerinimo kaip rutininę procedūrą, nemanau, kad čia būtų gera mintis, nes kokybės užtikrinimui turėtų kažkas perklausyti, peržiūrėti, ar viskas daroma tinkamai. Kažkas klausytų duomenų, kurie yra paciento ir gydytojo tarpusavio pokalbių turinys“, – kalba ministras.

Jis pasakoja, kad yra paprastesnių būdų, kad žmogus geriau prisimintų informaciją, pavyzdžiui, brošiūros, atspausdinta ar ranka ant popieriaus surašyta pagrindinė informacija.

„Kol pats dirbau gydytoju, ant lapelio surašydavau, ką jis turi vartoti, kokiu paros metu, kokį kiekį, kad žmogui po to nereikėtų galvoti, daryti klaidų. Tai labai paprastos, nebrangios, nesudėtingos priemonės – užtenka popieriaus lapo ir gali ten viską surašyti“, – aiškina A. Veryga.

Jis sutiko, kad galbūt galima būtų įrašinėti registratūros darbuotojų ir pacientų konsultacijas, kai tai yra ne asmeniniai, o labiau techniniai dalykai. Tokiais atvejais galima būtų atsekti technines klaidas, spręsti ginčus. Tačiau kai kalbama apie paciento ir gydytojo pokalbio turinį, A. Veryga laikosi griežtos pozicijos.

„Labai atsargiai žiūrėčiau į tokius dalykus. Pirmiausiai, tai yra labai intymus, etinis klausimas. Nežinau, ar jūs, ar aš, kaip pacientas, ryžčiausi kalbėti su gydytoju, jeigu žinočiau, kad mano pokalbis yra įrašinėjimas“, – LRT.lt sako ministras.

Arba kitas scenarijus – susimokate 17 Eur ir dar tą pačią ar kitą dieną sėdite šio specialisto kėdėje. Tiesa, yra ir trečias variantas, apie kurį šeimos gydytojai dažnai nutyli. Pasinaudoję juo, specialisto kėdėje sėdėsite gal ne rytoj, bet ir ne po dviejų mėnesių, o svarbiausia – papildomai mokėti nereikės.

Nustato, kiek pacientų priims per dieną

Visi žmonės, registruoti Lietuvoje, privalo būti drausti privalomuoju sveikatos draudimu (PSD). Iš šio draudimo surinktos lėšos kartu su valstybės biudžeto lėšomis ir kitomis, ne tokiomis reikšmingomis, įplaukomis sudaro PSD fondą. Teritoriniai Valstybinės ligonių kasos (VLK) skyriai su konkrečiomis gydymo įstaigomis sudaro sutartis – už kiek PSDF lėšų konkreti gydymo įstaiga suteiks „nemokamų“ paslaugų draustiems pacientams.

Kaip aiškina, pavyzdžiui, Vilniaus Antakalnio poliklinikos atstovai, „įvertinus sutartinę sumą, skirtą specialistų konsultacijoms, poliklinikos direktoriaus įsakymu yra patvirtinta, kiek per dieną (mėnesį, metus) suteikiama gydytojų specialistų konsultacijų, apmokamų iš PSDF. Pacientai pas gydytojus specialistus registruojasi eilės tvarka poliklinikos informacinėje sistemoje.“

Tai reiškia, kad poliklinika nustato, kad, pavyzdžiui, pas echoskopuotoją, kurio konsultacijos jums kaip tik reikia, per dieną patekti gali, tarkim, 15 PSD draustų pacientų. Įvertinus tai, kad į po kelių mėnesių suplanuotą vizitą, kaip skelbiama, ateina visu trečdaliu mažiau žmonių, nei užsiregistravo, gydytojams turėtų likti laisvo laiko. Tad kodėl tada nepriėmus pacientų, kurie už tokį vizitą susimokės patys?

„Mokamoms konsultacijoms informacinėje sistemoje numatytas konkretus laikas; tai reiškia, kad konsultacijas, teikiamas PSDF lėšomis, numatytą dieną nustatytu laiku gauna visi pacientai, iš anksto užregistruoti į tos dienos šių paslaugų laukimo eilę. Mokamos paslaugos teikiamos papildomu laiku ir tik paciento pageidavimu“, – aiškina Antakalnio poliklinikos atstovė Renata Maldūnienė.

Kaip atsiųstame atsakyme rašo Vilniaus Centro poliklinikos administracija, pacientams jie siūlo tokį eilių trumpinimo būdą – už paslaugas susimokėti.

„Natūralu, kad gyventojai mieliau renkasi nemokamas paslaugas, todėl norint jas gauti, tenka ilgiau laukti eilėje. Pacientams, pageidaujantiems paslaugas gauti anksčiau, nesutikus laukti jiems paskirto vizito pas gydytoją laiko, siūloma mokama paslauga“, – rašoma Centro poliklinikos administracijos laiške.

Eilę išsirinkti galima pačiam

Tačiau, kaip įtvirtinta teisės aktuose, pirmasis variantas, kurį gydytojas, siunčiantis savo pacientą pas specialistą, privalėtų pasiūlyti – pasirinkti antrinio ar tretinio lygio gydytoją kitoje įstaigoje, kur vizito nereikėtų laukti taip ilgai.

Irena Džiužaitė, VLK Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pavaduotoja, teigia, kad „jei gydytojas nusprendžia siųsti pacientą planinei gydytojo specialisto konsultacijai, išduodamas siuntimą jis privalo nurodyti bent 3 gydymo įstaigas, kuriose dirba siuntime nurodytos profesinės kvalifikacijos gydytojas specialistas. Pacientas gali pats pasirinkti gydymo įstaigą, kurioje yra mažiausia eilė paskirtoms sveikatos priežiūros paslaugoms gauti.“

Tačiau jei su gydytoju susikalbėti nepavyksta ir jis sako nežinąs, kur eilės trumpesnės ir pan., visada jo galima paprašyti siuntimą išduoti „į rankas“ ir pačiam užsiregistruoti, atsižvelgus į tai, kur eilės yra trumpiausios. Iš kur tai žinoti? Visos Teritorinės ligonių kasos (TLK) tokius duomenis skelbia savo interneto svetainėse. Tiesa, šią informaciją kartą per mėnesį pateikia pačios gydymo įstaigos, o kaip ji atitinka realybę, niekas netikrina.

Gavus siuntimą pas gydytoją specialistą, jį pasirinkti galima bet kurioje Lietuvos gydymo įstaigoje, kuri yra sudariusi sutartį su kuria nors TLK. Pavyzdžiui, kai šeimos gydytojas Centro poliklinikoje siunčia išsamiau tirtis pas echoskopuotoją, jį galite pasirinkti kad ir Klaipėdos sveikatos priežiūros centre. Čia, naujausiais TLK skelbiamais duomenimis, teks laukti iki 7 dienų, tuo metu Centro poliklinikoje – nuo 8 iki 25 dienų. Žinoma, galima rinktis ir geografiškai artimesnes įstaigas, pavyzdžiui, Antakalnio poliklinikoje to paties specialisto konsultacijos reikėtų laukti ilgiau – nuo 15 iki 59 kalendorinių dienų, Lazdynų ar Naujininkų poliklinikoje – iki savaitės.

Turėdami gydytojo siuntimą, pas specialistą galite patekti ir kai kuriose privačiose klinikose, su kuriomis TLK yra sudariusios sutartis. Pavyzdžiui, echoskopuotojo paslaugos, turint siuntimą, UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“, UAB „Conas“, UAB „AND Klinika“ ir pan., kaip skelbiama TLK sąrašuose, turi būti nemokamai suteiktos per savaitę.

Kaltas gali būti nežinojimas

Tačiau kartais pacientai tiesiog nori patekti pas konkretų specialistą, apie kurį yra girdėję, o galbūt – jau gydęsi. Taip pat kai kurie linkę rinktis tik konkrečią gydymo įstaigą, pavyzdžiui, Santaros klinikų konsultacinę polikliniką, kuri šiaip jau turėtų teikti tik tretinio lygio paslaugas (t.y. sunkiais ligų atvejais), – esą tik čia bus suteikta tinkama pagalba.

Tačiau kol kas su siuntimu į Santaros klinikų konsultacinę polikliniką kreiptis niekas neuždraus. Galima čia registruotis ir anksčiau ar vėliau (dažniausiai – vėliau) vizitas įvyks. Pas echoskopuotoją čia patekti galima per 26–59 dienas.

„VLK turimi (gydymo įstaigų pateikti) duomenys rodo, kad paprastai yra galimybė rasti specialistą, pas kurį tektų laukti trumpiau, jei pacientai rinktųsi pagal laukimo trukmę. Tačiau pacientams svarbūs ir kiti (subjektyvūs) kriterijai, todėl pasirinkus specialistą, pas kurį susidaro didesnė eilė, tenka laukti“, – teigia VLK.

Žinoma, ir Santaros klinikose patekti pas konkretų specialistą nepalyginamai greičiau galite susimokėję. Tiesa, šių klinikų Konsultacijų poliklinikoje teikiamos tik PSDF lėšomis apmokamos konsultacijos, mokamos paslaugos teikiamos atskirame padalinyje – Santaros medicinos centre.

Kalbant apie ne visada racionalų pasirinkimą ilgą laiką laukti eilėje, kaltas gali būti paciento nežinojimas, kad jis turi teisę rinktis. Gydymo įstaigoms tiesiog labiau apsimoka, kad jų pacientai kitur nemigruotų: visgi reikia įvykdyti paslaugų iš PSDF lėšų teikimo planą, be to, gal pacientas, neapsikentęs ilgo laukimo, ims ir pasinaudos mokama paslauga. Tad siunčiantis gydytojas gali tiesiog užregistruoti pas vieną iš tos pačios įstaigos specialistų, net neužsiminęs apie alternatyvas.

Sutartyse numatytų sumų poliklinikoms neužtenka

Kaip LRT.lt patikino Antakalnio poliklinikos ir VUL Santaros klinikų atstovai, iš PSDF fondo finansuojamų, arba kitaip, paciento akimis žiūrint, jam „nemokamų“ paslaugų, poreikis yra didesnis nei gaunamas finansavimas, tad ilgos eilės tokiu atveju yra tarsi užprogramuotos.

„Kadangi nemokamų paslaugų poreikis viršija TLK garantuojamas galimybes, Antakalnio poliklinika prisiima finansinę riziką ir suteikia nemokamų paslaugų daugiau, nei numato sutartis su TLK. Deja, galiojantys teisės aktai numato, kad suteikus gydytojų specialistų konsultacijų už didesnę sumą, nei nurodyta sutartyje, jos gali būti visai neapmokėtos arba apmokėtos tik iš dalies“, – teigia Antakalnio poliklinikos atstovė.

Kaip skelbia VLK, kiekvienų metų pabaigoje, atsižvelgiant į PSDF likusias lėšas, apmokama ir dalis viršsutartinių išlaidų.  Tai yra tokios išlaidos, kurias gydymo įstaigos kaip nemokamas suteikė papildomai, t.y. viršijo sutartyje numatytus skaičius, pavyzdžiui, echoskopuotojas, kaip numatyta, nemokamai priimti turėjo 100 PSD draustų pacientų, bet priėmė 105. Tai už tuos papildomus 5 pacientus metų pabaigoje TLK gali atlyginti, bet tik nuo 15 iki 70 proc. paslaugos kainos.

Kitaip tariant, įstaigoms neapsimoka verstis per galvą ir priimti daugiau pacientų, nei nustatyta – likusią paslaugos kainą, kuri gali siekti ir 85 proc., jos turi padengti iš savo lėšų.

„2016 metais buvo suteikta viršsutartinių sveikatos priežiūros paslaugų už apytikriai 16 mln. eurų. Pažymime, kad 2016 m. visos viršsutartinės sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos PSDF biudžeto lėšomis teisės aktų nustatyta tvarka“, – atsakyme rašo I. Džiužaitė.

(Daan Stevens/Unsplash nuotr.)

Tačiau nors poliklinikoms ir buvo dalinai atlyginta už visas papildomai suteiktas paslaugas, kaip teigia VUL Santaros klinikų vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Gitana Letukienė, to nepakanka ir pačiai įstaigai reikia reikšmingai prisidėti savo lėšomis.

„Viršijus skirtą sumą, už suteiktas paslaugas sumokama tik 25 proc. paslaugos kainos. 2016 m. už jau suteiktas ambulatorines paslaugas, viršijančias nustatytą kvotą,  buvo negauta reikšminga suma pajamų. Todėl PSDF lėšomis finansuojamų konsultacijų skaičiaus nėra galimybės padidinti.“

Eilių ilgis bus įtvirtintas įstatyme

Nuo kitų metų įsigalios prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciuotos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pataisos, pagal kurias pirmą kartą nustatyta, kiek maksimaliai laiko gali tekti laukti konkrečiu atveju.

Pagal naujos redakcijos įstatymą, skubi pagalba turi būti suteikta ne vėliau kaip per parą, pas šeimos gydytoją pacientas patekti turi ne vėliau kaip per savaitę. Antrinis, tretinis lygmuo, taigi, echoskopuotojas ir kiti specialistai, turės būti pasiekiami ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų, o planinės operacijos įvykdomos per 2 mėnesius.

„Atsiranda aiškūs dalykai, kurių pacientai gali tikėtis“, – pabrėžia Paramos onkologiniams ligoniams organizacijos (POLA) prezidentas Šarūnas Narbutas. Pasak jo, dabar onkologiniams ligoniams, kuriems pirmą kartą diagnozuotas vėžys, jau galioja panaši maksimalių eilių nustatymo tvarka.

„Nuo diagnozės įtarimo iki apsilankymo pas onkologą praeina ne daugiau nei 14 kalendorinių dienų, nuo diagnozės patvirtinimo iki gydymo pradėjimo vėl turi praeiti ne daugiau nei 14 kalendorinių dienų. Kitaip sakant, tai yra skirta tam, kad žmonės, kuriems įtariama onkologinė liga, būtų priimti ne po pusės metų, o apžiūrėti kuo greičiau“, – pasakoja Š. Narbutas.

Pasak jo, su tokiu onkologinių pacientų priėmimo greičiu „atrodome geriau, lyginant su daugeliu kitų Europos valstybių.“

Tiesa, atsakingos institucijos sistemos spraga to nevadina – pasak jų, tai – solidarumas ir visuotinumas.

Deklaravę išvykimą į kitą šalį, emigrantai atleidžiami nuo prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas. Taip jie tampa nebedrausti ir Lietuvoje valstybės finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų gauti nebegali. Asmuo Lietuvoje vėl tampa draustas ir čia gali nemokamai gydytis, kai grįžęs deklaruoja Lietuvoje gyvenamąją vietą ir sumoka vieno mėnesio PSD įmoką.

Nemokamai gydosi jau tą patį mėnesį

O tokia tvarka reiškia puikias sąlygas emigrantų gydymosi atostogoms. Dažnai ne pačius lengviausius darbus ilgas valandas dirbdami lietuviai atostogas gimtinėje praleidžia varstydami gydytojų kabinetų duris. Kelių specialistų durys bus atvertos, anksčiau priklausė tik nuo to, kiek pinigų žmogus per tas sunkias darbo valandas užsidirbo, nes į PSDF finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas galima buvo pretenduoti tik po trijų mėnesių PSD įmokų mokėjimo, tad gudrauti čia buvo sudėtinga.

Tačiau nuo 2016-ųjų apsilankymų pas specialistus skaičius priklauso tik nuo to, koks didelis yra paciento poreikis bei kiek jis turi laiko ir kantrybės laukti bendrose eilėse prie gydytojų kabinetų. Gydymo paslaugas galima gauti dar tą patį mėnesį, kai sumokėta pirma PSD įmoka.

Taigi, emigrantas grįžta atostogų į Lietuvą, deklaruoja savo gyvenamąją vietą pas mamą, draugą, giminaitį ar pan., sumoka 34,2 Eur PSD įmoką ir dar tą patį mėnesį, kreipdamasis į gydytojus, už vizitą nemoka nieko.

„Daugybė lietuvių, sumokėję dešimtis eurų į „Sodros“ biudžetą, gauna visą pagalbą, kuri kainuoja ne dešimtis eurų, o šimtus, tūkstančius eurų. Čia –„pražiūrėtas“ dalykas. [...] Sumokėjęs gali gauti viską, įskaitant ir biologinę terapiją, ir visa kita“, – konferencijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos metai: kas pavyko, o kas – ne?“ kalbėjo prof. Irena Butrimienė, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Reumatologijos centro vadovė.

Visas ligas gydo paracetamolio tablete

Jai pritarė ir tokią tvarką absurdu pavadino „Vaisingumo centro“ direktorė Gražina Bogdanskienė. Ji sakė, kad emigrantų norą gydytis Lietuvoje visiškai galima suprasti, nes šalyse, kuriose jie gyvena ir dirba, skundžiamasi sudėtingai gaunama kvalifikuota pagalba.

Daugybė lietuvių, sumokėję dešimtis eurų į „Sodros“ biudžetą, gauna visą pagalbą, kuri kainuoja ne dešimtis eurų, o šimtus, tūkstančius eurų. Čia –„pražiūrėtas“ dalykas.

„Per daugybę emigracijos metų labai daug žmonių grįžta gydytis į Lietuvą. Ginekologijoje aš tai tikrai patiriu. Nebūtinai sprendžiant problemas, susijusias su nevaisingumu, bet ir kalbant apie bendras ginekologines problemas, su nėštumu susijusias problemas. Sako, kad negauna atsakymų, negauna kvalifikuotos pagalbos. Tai jau yra anekdotas, kai pacientė kreipiasi dėl ginekologinių problemų pas gydytoją, ir vienintelis gydymas – arba paracetamolis, arba aspirinas“, – pasakojo G. Bogdanskienė.

Pasak direktorės, jai ir kolegoms vasara tampa darbymečiu būtent dėl grįžtančių čia gydytis tautiečių: „Ir iš Jungtinės Karalystės, ir iš Airijos, ir iš Švedijos, ir iš Norvegijos grįžta gydytis pas mus.“

Už 34 eurus – procedūros ir už dešimtis tūkstančių

Tiesa, lietuviui, per mėnesį sumokėjusiam 34,2 Eur PSD įmoką, priklauso ne tik tos pačios valstybės finansuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, bet ir tos pačios eilės. Tad jei nugara emigracijoje lenkta ilgai ir aktyviai ir problemų prisikaupė ne viena, vieno mėnesio atostogų sveikatai pasitaisyti gali ir neužtekti. Tačiau jei sveikata rimtai sušlubavo, finansiškai apsimoka ne tik kad kartas nuo karto atskristi į Lietuvą pas gydytojus, bet ir pasiimti mėnesį kitą papildomų atostogų.

Pavyzdžiui, kaip skelbia Valstybinė ligonių kasa (VLK), dažna stuburo operacija – stuburo spondilodezė – neapsidraudusiems PSD atsieis 5,6 tūkst., panašiai kainuos ir klubo sąnario keitimas, vaistų nuo krūties vėžio kaina gali siekti 35 tūkst. eurų, o štai prireikus transplantacijos, ji atsieiti gali net iki 82 tūkst. Eur. Tačiau jeigu sumokėjote bent vieną PSD įmoką, visa tai, žinoma, sulaukus savo eilės, jums bus suteikta iš PSDF arba, kitaip tariant, nemokamai.

Draustis galima tik vienoje šalyje, bet kas patikrins?

Pagal Europos Sąjungos (ES) teisę, kaip informavo VLK, gyventojai gali būti drausti tik vienos iš ES šalių sveikatos draudimu. Tad toks emigrantų gudravimas kaip ir neturėtų būti įmanomas. Tačiau bėda ta, kad, kaip patvirtino „Sodra“, nėra vienos ES informacinės sistemos, kurioje galima būtų patikrinti, ar konkretus žmogus nėra draustas kitos šalies sveikatos draudimu. VLK tik pažymi, kad jei atvejis ypatingas, galima kreiptis į konkrečios šalies ligonių kasas ir informaciją gauti.

Komentuodamas situaciją, kai emigrantai Lietuvoje už 34 eurus gali gauti tiek medicininių paslaugų, kiek jiems prireiks, VLK Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Rimantas Zagrebajev atsakyme el. paštu rašė, kad „tai nėra sistemos „apėjimas“ – tai yra sistema, grindžiama solidarumu ir visuotinimu.“

„Norime pažymėti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas sveikatos draudimo modelis grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais. Visuotinumas suprantamas taip: visi Lietuvos Respublikos piliečiai privalo mokėti PSD įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui – turi teisę gauti iš PSDF biudžeto apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Solidarumas reiškia tai, kad visų dirbančių arba kitais būdais vykdančių aktyvią ekonominę veiklą ir bet kokios rūšies pajamų gaunančių asmenų PSD įmokos, taip pat valstybės biudžeto lėšos prisideda prie PSD lėšų kaupimo. Tas pats solidarumo principas reiškia ir tai, kad asmuo prisideda prie sveikatos sektoriaus finansavimo pagal savo galimybes (vienu atveju didesnėmis PSD įmokomis, kitu – mažesnėmis), tačiau turi teisę į vienodas sveikatos priežiūros paslaugas“, – rašoma VLK atsakyme.

Sveikatos apsaugos ministerija ir „Sodra“ komentarų apie tokią tvarką nepateikė nurodydamos, kad tai – VLK atsakomybė.

Kelias populistams

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, „Baltijos tyrimų“ duomenimis, nuo 2016-ųjų gruodžio prarado net 23 proc. rinkėjų, bet pastarieji nepasirinko palaikyti tradicinių didžiųjų partijų – šių populiarumas arba vos ūgtelėjo, arba nesikeitė. Pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų populiarumas nuo gruodžio iki liepos mėnesio ūgtelėjo trimis procentais, „Tvarkos ir teisingumo“ – dviem. Socialdemokratų partijos ir Liberalų sąjūdžio populiarumas liko toks pat – juos palaikytų atitinkamai 10 ir 7 proc. apklaustųjų.

Daugiausiai „nubyrėjusių“ valstiečių rinkėjų šiuo metu apskritai nebalsuotų nė už vieną iš šių partijų – tokių tarp apklaustųjų nuo gruodžio padaugėjo net 8 proc. Sakančių, kad dar neapsisprendė, padaugėjo nuo 9 iki 14 proc., o balsuosiančių už kitas partijas procentas šiemet augo 5 procentiniais punktais.

Sociologė R. Ališauskienė pabrėžia, kad toks buvusių „valstiečių“ rinkėjų nepalankumas nė vienai parlamentinių partijų atveria platų kelią naujoms politinėms jėgoms. „Niša kitoms partijoms atsiveria prieš kiekvienus rinkimus, o šįkart tai įvyko labai greitai. Anksčiau pasitikėjimo kreditą tiems, ką išsirenka, duodavo ilgesniam laikui. Šiemet jie [buvę valstiečių rinkėjai] metėsi „į niekur“ greičiau“, – komentuoja „Baltijos tyrimų“ generalinė direktorė R. Ališauskienė.

Jai pritaria ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas politologas V. Vobolevičius. Pasak jo, nors pagal nepateisintus lūkesčius rinkėjai vietoje „valstiečių“ greičiausiai turėtų pasirinkti socialdemokratus, apklausose tai neatsispindi, tad buvę „valstiečių“ rinkėjai „atkrenta į abejojančių ar nebalsuosiančių arba dar nepasirinkusių stovyklą, sukurdami nišą Viktorui Uspaskichui, Antanui Guogai ar dar kam nors“.

Skambūs pažadai prieš rinkimus, nepateisinti rinkėjų lūkesčiai po rinkimų ir naujų „mesijų“ laukimas – tokia situacija Lietuvos politikoje yra jau įprasta. Pasak Mykolo Romerio universiteto politologės Rimos Urbonaitės, Lietuvos rinkėjas yra itin nelojalus partijoms ir lengvai keičia savo preferencijas, nes ne tik pats rinkėjas savęs dažnai neidentifikuoja kairės–dešinės skalėje, bet ir partijos sunkiai čia atranda vietą.

„Tiesą sakant, netgi tos tradicinės mūsų partijos ideologijas nustūmė į paraštes. Ir dabar jos turi prisiimti to pasekmes. Kadangi faktiškai visos partijos ėjo deideologizacijos keliu, nes norėjo visiems įtikti, išeina taip, kad kiekviena partija kalba tai, ką nori girdėti rinkėjas, nėra jokių ideologijų, ir gauname tokį vaizdą, kad rinkėjas nėra lojalus“, – sako politologė.

Kas neįtiko „valstiečių“ rinkėjams

„Valstiečiai“ pataikė tiesiai į dešimtuką, prieš rinkimus orientuodamiesi į vadinamąją socioekonominę kairę, kai žadėjo mažinti pajamų nelygybę, sukurti darbo vietų regionuose, remti jaunas šeimas, taisyti naująjį Darbo kodeksą darbuotojų naudai ir kitaip siekti didesnio socialinio teisingumo. Tačiau kai skambūs pažadai netapo greitais veiksmais, rinkėjai pradėjo žvalgytis naujų alternatyvų.

Kai lūkesčiai neišpildomi ir nepatenkinami taip greitai, kaip buvo žadėta, akivaizdu, kad tas nusivylimas atsiranda.

„Rinkėjai turėjo labai aiškius lūkesčius, kurie dažniausiai buvo susiję su socioekonomine gerove ir jos augimu. Kai lūkesčiai neišpildomi ir nepatenkinami taip greitai, kaip buvo žadėta, akivaizdu, kad tas nusivylimas atsiranda“, – aiškina R. Urbonaitė.

Pasak V. Vobolevičiaus, „valstiečiai“ netgi ėmėsi tokios ekonominės politikos, kokios greičiausiai būtų ėmęsi liberalai. „Nors tą neigtų ir liberalai, ir „valstiečiai“, bendras nušvietimas spaudoje yra tai, kad Saulius Skvernelis, grubiai tariant, išdavė vertybes, išdavė tai, ką žadėjo“, – kalba politologas.

Tai, kad nuo rinkimų nugalėtojų aktyviai nusigręžia pokyčių socialinėse ir ekonominėse srityje tikėjęsi rinkėjai, patvirtina ir apklausos. Remiantis „Baltijos tyrimų“ duomenimis, „valstiečių“ rinkėjų, save priskiriančių kairiajai ideologijai, sumažėjo daugiau nei per pusę. Nepriskiriančių savęs nė vienai ideologijai (R. Urbonaitės žodžiais tariant, greičiausiai keičiančių savo preferencijas) sumažėjo daugiau kaip triskart.

Tiesa, nors „valstiečių“ politiką ir R. Urbonaitė, ir V. Vobolevičius pavadino liberalia, save priskiriantiems centro „ideologijai” ji taip pat neįtinka – šiemet jau perpus mažiau šių rinkėjų palaiko valdančiąją partiją.

„Kritimas buvo visose grupėse, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, bet labiausiai, žiūrint procentinėmis dalimis, – tarp kairiųjų ir centro. [...] Mažiau [atkrito] dešiniųjų“, – tyrimo duomenis aiškina sociologė R. Ališauskienė.

Dabar daugiausiai apklaustųjų, save priskiriančių centro ideologijai, balsuotų už kitas partijas (20 proc.), o antras populiariausias jų pasirinkimas (18 proc.) – vis dar „valstiečiai“. Įdomu tai, kad už liberalus apklaustieji centro ideologijos rinkėjai linkę balsuoti mažiausiai – tai darytų tik 9 proc.

Už parlamente šiuo metu neatstovaujamas partijas dažniausiai balsuotų savęs nesiejantys su jokia ideologija (46 proc.) rinkėjai, o 23 proc. jų dar neapsisprendė. Tuo metu kairieji rinkėjai dabar mieliausiai balsuotų už socialdemokratus (37 proc.) ir neparlamentines partijas (16 proc.). 37 proc. dešiniųjų linkę balsuoti už konservatorius, taip pat – už „valstiečius“ (13 proc.).

Dešiniųjų interesų čempionė – A. Širinskienė

Kaip rodo apklausa, mažiausiai „valstiečiais“ nusivylė už juos balsavę dešiniaisiais save laikantys apklaustieji. Jie, pasak politologų, partiją pasirinko dėl deklaruotų krikščioniškų, tautinių vertybių, kurios ryškiai atsiskleidė svarstant embrionų šaldymo, alkoholio kontrolės, tautinio kostiumo klausimus.

„Už šių rinkėjų lojalumą reikia dėkoti A. Širinskienei. Visi ją maišo su žemėmis, bet tam tikram rinkėjų kiekiui ji yra jų interesų čempionė“, – sako V. Vobolevičius, pabrėždamas, kad ši dešinioji partijos politika – paskutinis forpostas. Čia esą nenukrypstama nuo to, kas žadėta, ir rinkėjai – patenkinti.

Tiesa, šių rinkėjų, pasak politologo, nėra daug, daugiausia tai – praktikuojantys katalikai, tačiau jie partijai turėtų būti pakankamai lojalūs, nes Lietuvos politinėje padangėje jiems alternatyvų nedaug. Kaip sako V. Vobolevičius, pavyzdžiui, dešinioji partija TS-LKD nepateisintų šių rinkėjų lūkesčių.

„Konservatorių pozicija „karšto mygtuko“ klausimais apie pagalbinį apvaisinimą, partnerystę ir panašiai nėra tokia stereotipiškai dešinioji. [...] Jei žiūrėsime į tą rinkėjų dalį, kuri labiau vertina ortodoksiją, manau, kad alternatyvos konservatoriuose jie nemato. O „valstiečių“ politikoje jie kažkokius poslinkius mato“, – kalba jis.

Pasak R. Urbonaitės, „valstiečių“ vertybinės nuostatos priimtinos nedaugeliui, ir tai jiems turėjo paaiškėti jau po klausimų, susijusių su embrionų šaldymu, svarstymo. Kita vertus, kaip pažymi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas,  tada kilęs visuomenės ir žiniasklaidos „puolimas“, partijai buvo parankus, nes dalis „valstiečių“ rinkėjų vadovaujasi nuostata, kad „jeigu „muša“, vadinasi, kažką gero daro“.

Moralė svarbi, bet ne svarbiausia?

Tačiau problema, kalbant apie dešinių simpatijas „valstiečiams“, yra ta, kad moralinis autoritetas yra trapus. Politologai nebuvo vieningos nuomonės, ar Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės skandalas smarkiai pakenkė moraliniam partijos įvaizdžiui, tačiau, pavyzdžiui, korupcijos skandalai šiai partijai, tikėtina, sukeltų ypač daug nuostolių.

Visgi rinkėjų palankumą susigrąžinti reikėtų ne demonstruojant krikščioniškas vertybes, o imantis sričių, kuriose, pasak MRU politologės, eilinis partijos rinkėjas tikėjosi daugiausiai – mokesčių, švietimo, sveikatos apsaugos ir pan.

Daryti visišką revoliuciją Lietuvoje yra sudėtinga, nes ekonomika yra maža, atvira, gali būti didelis kapitalo judėjimas, atsiradus kapitalui „nedraugiškiems“ įstatymams.

V. Vobolevičius taip pat akcentuoja, kad „moralės politika“ yra svarbi ne visiems: „Didesnei „valstiečių“ elektorato daliai [...] daug svarbiau yra socialinio teisingumo klausimai – kaip pragyventi, kodėl tokia nelygybė, kodėl nėra galimybių įsidarbinti mano kaimelyje ir pan. Jie jaučiasi išduoti ekonominės politikos.“

Tačiau, nepaisant aižėjančių reitingų, politologai nežada „valstiečiams“ saulėlydžio. Pasak V. Vobolevičiaus, kad ir smarkiai „nukraujavusi“, partija yra dar aukštai reitinge, o toks staigus palankumo jai mažėjimas esąs kaina, kurią moka per daug prisižadėję politikai.

„Daryti visišką revoliuciją Lietuvoje yra sudėtinga, nes ekonomika yra maža, atvira, gali būti didelis kapitalo judėjimas, atsiradus kapitalui „nedraugiškiems“ įstatymams. Galų gale – įtakingos interesų grupės. Tai labai sunku pakeisti. Bet čia jau yra kaina, kurią moka politikai, labai stipriai prieš rinkimus žadėję, bet aplinkybių priversti veikti gerokai kukliau, nei sudaro žmonėms įspūdį“, – aiškina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas.

R. Urbonaitė pažymi, kad vieneri metai yra per trumpas laikas „nurašyti“ partiją sakant, kad jos socialinė politika jau patyrė fiasko, o V. Vobolevičius teigia, kad „valstiečiai“ dar gali nuveikti ką nors populistiškai „kairiojo”, kad rinkėjai jais vėl patikėtų.