– Kaip surandate ir pritraukiate tuos, kurie moka taisyti daiktus? Šiandien tikriausiai tai gana sudėtinga.

– Pirmiausia ieškojome per draugus. Klausėme, ar jie pažįsta meistrų, mokančių taisyti daiktus. Taip pat bendradarbiaujame su nevyriausybine organizacija „Homo ecos“, kuri skatina aplinkai palankų gyvenimo būdą. Jie turi nemažai socialinių tinklų sekėjų ir naujienlaiškio prenumeratorių.

Bandėme užmegzti kontaktą su privačiais daiktų taisymo centrais. Pasiūlėme įsitraukti į iniciatyvą dviračių ar elektronikos prietaisų taisykloms. Bet bent jau iki šiol mums nepavyko jų prisikviesti. Dažnai jie turi svarbesnių dalykų, rūpinasi savo verslu. Taigi dauguma mūsų ekspertų yra savanoriai.

– Kaip suprantu, jų darbai nesusiję su daiktų taisymu?

– Siuvimo ekspertai dirba su taisymu susijusį darbą – jie taiso ar kuria drabužius. Elektronikos prietaisus dažniausiai taiso žmonės, kurie tiesiog turi geras rankas. Pavyzdžiui, mūsų ekspertas Fricis yra produkto dizaineris, todėl turi suprasti, kaip visi šie dalykai veikia. Panašiai su dviračiais – žmonės yra savamoksliai, pasiruošę savo žiniomis pasidalyti su kitais.

– Ar jūs pati ką nors taisote?

– Nė vienas iš organizatorių nėra „ekspertas“. Bet į kiekvieną susitikimą atsinešame daiktų ir mokomės taisyti kartu su kitais. Esu sutaisiusi ausines, tiesą pasakius, tai daiktas, kurį taisyti pas mus žmonės atneša dažniausiai. Taip pat susitaisiau savo dviratį – sutvarkėme priekinio rato stabdį. Per paskutinį susitikimą susisiuvau savo palto kišenę, nes daiktai joje pastaruoju metu tiesiog pranykdavo. Taigi taip, esu sutaisiusi daug daiktų.

– Tikriausiai jūsų renginiuose smagu. Bet ar žmonės pasitiki neprofesionalais?

– Vadovaujamės taisykle, kuri galioja ir kitose taisymo kavinėse. Kadangi mūsų taisymo ekspertai nėra apmokami meistrai, yra tikimybė, kad taisant daiktas gali ir dar labiau sugesti. Mūsų susitikimai orientuoti į mokymosi procesą, ir žmogus, nusprendęs čia dalyvauti, turi suprasti, kad rizika yra.

Šiandien įsigyti daiktai dažnai sukurti taip, kad negalėtum jų sutaisyti ir reikėtų pirkti naują.

Žinoma, tikrovėje mūsų ekspertai gerai suvokia, kuris žingsnis ar veiksmas gali sugadinti daiktą, taigi jie informuoja savininką. Tada šis gali atsakyti – viskas, nebelieskime, palikime kaip yra. Apie šią taisyklę informuojami visi dalyviai, jie žino, ko tikėtis ir ko nesitikėti dalyvaujant tokiame renginyje.

– O kaip su tais prietaisais, kurie yra nepataisomi ar sunkiai pataisomi? Ar taisymo kavinėje daug tokių daiktų?

– Taip, man tai buvo didelis atradimas. Vienas mūsų ekspertas papasakojo, kad prieš 50 metų prie televizoriaus būdavo pridėta instrukcija, kaip jį sutaisyti. Šiandien įsigyti daiktai dažnai sukurti taip, kad negalėtum jų sutaisyti ir reikėtų pirkti naują. Puikus pavyzdys – telefonų kroviklių laidai. Jie beveik nepataisomi. Taisymo kavinėje ekspertai bandė keletą kartų taisyti, bet tam laidą reikia visiškai nulupti, o paskui lieka tik apvynioti lipnia juosta. Tai atrodo nelabai estetiškai.

Nepataisomi daiktai yra didelė problema, ir manau, kad visuomenė turi prašyti kompanijų gaminti pataisomus daiktus. Tai vienintelis būdas. Nes jei to neprašysime, vargu ar kas nors keisis. Verslui nepelninga daryti pataisomus daiktus, nebent to prašo pirkėjai.

– Ar galite pateikti pavyzdžių, kaip daiktų taisymas sumažina atliekų?

– Savo taisymo susitikimuose mes sveriame pataisytus daiktus ir skaičiuojame, kiek „sutaupėme“ į sąvartyną išmetamų atliekų.

Šiandien labai lengva įsigyti naujų daiktų ir tas lengvumas traukia žmones. Tarkim, sugedo ausinės. Jeigu jos kainuoja iki 20 eurų, greičiausiai žmogus neis ieškoti taisyklos, nelauks, kol ausinės bus sutaisytos ir nemokės už tai 5 eurų. Dažnam mintis, kad daiktą galima taisyti, net neateina į galvą. Todėl savo renginiu siekiame sugrąžinti mąstymą, kad daiktus galima sutaisyti. Kad, kai kas nors sulūžta, nebeveikia, žmogus pagalvotų, ar pirkti naują, ar vis dėlto paieškoti meistro, kuris gali padėti.

Didžiausia problema šiandien – elektronikos atliekos, nes niekas dar nerado būdo, ką su jomis daryti. Internete pilna nuotraukų su kompiuterių krūvomis, jos guli įvairiose pasaulio šalyse. Nuo to apsisaugoti geriausias būdas, mūsų įsitikinimu, yra taisymas.

– Ar elektronikos atliekų problema ir paskatino Rygoje įkurti taisymo kavinę?

– Taip, norėjome prisidėti prie sprendimo. Bet, jei kalbame apie Rygą, apskritai daug iniciatyvų yra nukreiptos į moksleivius. Žinoma, tai svarbi žmonių grupė, juos būtina šviesti apie problemas. Tačiau su draugais supratę, kad nėra labai daug iniciatyvų, skirtų suaugusiems žmonėms, nutarėme, kad reikia veiklos, kuri būtų skirta mums ir mūsų kaimynams.

– Kaip pradėjote? Ar mokėtės iš užsienyje veikiančių daiktų taisymo kavinių?

– Ėjome bandymų ir klaidų keliu. Žinoma, internete perskaitėme viską apie tai, ką daro kitos taisymo kavinės. Ir iškart pradėjome. Mūsų partnerė, organizacija „Homo Ecos“, surengė pirmąją taisymo kavinę 2013 m. Tada buvo dvejų metų pertrauka. Vėl pradėjome rengti susitikimus 2015-aisiais.

Iš tiesų surengti tokius susitikimus nėra labai sudėtinga. Tereikia laiko surasti taisymo ekspertų, vietos, kurioje galėtų vykti susitikimas, ir nedidelės informacinės kampanijos. Tai nėra sudėtingas darbas, bet jis atneša gana gerų rezultatų. Kaskart į taisymo kavinę Rygoje susirenka apie 50 žmonių.

– Kas labiausiai kliudo daiktų taisymo kultūrai paplisti Rygoje?

– Kalbant apie Rygą, pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą yra tai, kad žmonės nežino, kur jie galėtų pataisyti sugedusį daiktą. Pati žinau labai mažai tokių vietų – tik tas, kur nešu taisyti drabužius. Bet jei reikėtų sutaisyti lempą, kompiuterio pelę ar kokį nors mažesnį už skalbimo mašiną prietaisą, tikrai nežinočiau, kur jį nešti, kad sutaisytų. Turėčiau praleisti daug laiko, kad išsiaiškinčiau, kur juos taiso, kiek tai kainuos ir ar apsimokės. Manau, kad privačios taisyklos nelabai gerai save reklamuoja, nes nedaug žmonių apie jas žino.

Ateityje mes norėtumėme sukurti interneto svetainę, kurioje būtų taisyklų sąrašas, suskirstytas pagal daiktų pobūdį. Manau, tai būtų pirmas žingsnis, galintis padėti labiau integruoti taisymo kultūrą mūsų visuomenėje.

Anot jo, „Eurovizija“ neša žinią apie pagarbą kiekvienam žmogui. Šių metų konkurso organizatorė Ukraina pasiruošusi priimti įvairovę, tačiau, žvelgiant į konfliktą su Rusija, „Eurovizija“ tampa savotišku pastarosios šalies erzinimo įrankiu.

– Praėjusią savaitę Kijeve 30 metrų sovietinis paminklas – arka – buvo nudažytas vaivorykštės spalvomis. Arka nudažyta ne visa, nes kai kurie gyventojai pradėjo protestuoti. Vėliau arką planuojama perdažyti pilkai arba nugriauti. Kokių minčių sukėlė šis įvykis?

– Šis įvykis, kai Kijevo centre vaivorykštės spalvomis perdažytas sovietinių laikų monumentas, buvo aptartas žiniasklaidoje. Tačiau šiam žingsniui, simboliniam gestui žalią šviesą suteikė ir Kijevo miesto valdžia, meras Vitalijus Kličko. Galima daryti prielaidą, kad Ukrainos ir Kijevo valdžia yra pasiruošusi priimti „Eurovizijos“ nešamą įvairovę. Tai susiję su geopolitine Ukrainos padėtimi ir konfliktu su Rusija. Galima pagalvoti, kad LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų) teisės tampa savotišku įrankiu paerzinti kaimynus Rytuose.

Ar galima svetainėje organizuoti šokius, kai virtuvėje vyksta gaisras?

– Ar LGBT bendruomenė Ukrainoje turi lūkesčių, susijusių su „Eurovizija“?

– Reikia pradėti nuo to, kad LGBT padėtis Ukrainoje lieka sudėtinga. Pirmosios eitynės už lygybę Kijeve organizuotos 2013 m., pats jose dalyvavau. Ir vaizdas, ir situacija buvo nemalonūs. Toms eitynėms buvo kilusi smurto protrūkio grėsmė. Nuo tada Ukraina pasistūmėjo į priekį.

2014 m. eitynės nebuvo organizuotos, 2015 m. jos buvo smurtinės, o 2016 m. pavyko surengti taikų renginį, kuriame dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių. Reikia pripažinti, kad ne tik LGBT bendruomenės, bet ir kitų socialiai pažeidžiamų žmonių teisių progresą veikia rytinėje šalies dalyje vykstantis konfliktas.

Aktyvistų bendruomenėje yra toks posakis – ar galima svetainėje organizuoti šokius, kai virtuvėje vyksta gaisras? Atsižvelgiant į tai, Ukrainai dar yra kur pasitempti. Tikiuosi, kad Ukrainos integracija į Vakarus ir Europos struktūras prisidės prie šio progreso.

– Ar yra kokie nors indeksai, kuriais matuojama LGBT padėtis šalyje? Kaip Ukraina atrodo tame kontekste?

– Kasmet tarptautinės dienos prieš homofobiją proga organizacija „ILGA Europe“ pristato vaivorykštės indeksą, kuris parodo LGBT asmenų teisinę apsaugą kiekvienoje iš Europos valstybių. Pagal šį indeksą Lietuva užima 39 vietą iš 49. Ukraina yra žemiau – 45 vietoje.

Tai reiškia, kad situacija Ukrainoje gana kritiška, net žvelgiant į platesnę, pop auditoriją – atlikėjus, menininkus. Ukrainoje ir kitose Rytų bloko šalyse nėra atvirai už LGBT teises pasisakančių atlikėjų ir viešų asmenų.

Kita vertus, reikia prisiminti, kad 2007 m. „Eurovizijoje“ Ukrainai atstovavo Verka Serdiučka. Ją galima apibūdinti kaip drag atlikėją – vyrą, kuris įkūnija moterį. V. Serdiučka konkurse užėmė antrąją vietą, nusileidusi tik Serbijai. Be to, dainos tekste jau tuomet skambėjo frazė „Russia, goodbye!“.

– Ar svarbu, kad viešumoje būtų matomi tokie žmonės?

– Manau, kad svarbu, nes populiarūs atlikėjai ar asmenybės turi galimybę keisti visuomenės nuomonę ir griauti stereotipus. Praėjusių metų „Eurovizijos“ laimėtoja Jamala pasisako lygybės ir įvairovės temomis, tačiau ji kalba apibendrintai ir neišskiria konkrečios socialinės grupės.

Kalbant apie pačios „Eurovizijos“ įtaką LBGT žmogaus teisių diskursui, reikia pastebėti, kad šalys, laikomos labiau homofobiškomis, susiduria su iššūkiais ir problemomis rengiant konkursą. Pirmą kartą tai įvyko Serbijoje, Belgrade. Ten veikiančios LGBT organizacijos net įspėjo turistus ir konkurso stebėti atvykstančius asmenis, kad būtų atsargūs.

Dėl LGBT žmogaus teisių apsaugos labiausiai kliūva Rusijai. Kaip žinia, ten LGBT asmenų padėtis kritiška. Kai 2015 m. Rusijai atstovavo Polina Gagarina, jos pasirodymas finale buvo nufilmuotas taip, kad viso pasirodymo metu būtų aiškiai matomos salėje plevėsuojančios vaivorykštės spalvų vėliavos.

Populiarūs atlikėjai ar asmenybės turi galimybę keisti visuomenės nuomonę ir griauti stereotipus.

– Lietuvoje „Eurovizija“ yra itin populiarus ir aptariamas renginys. Didelę dalį konkurso gerbėjų sudaro LGBT bendruomenės nariai. Kaip į šį faktą reaguoja Lietuvos visuomenė?

– Taip, „Eurovizija“ labai svarbi LGBT bendruomenės nariams, ypač homoseksualiems vyrams. Kartais juokaujama, kad heteroseksualūs vyrai turi krepšinį ir futbolą, o LGBT bendruomenės nariai – „Euroviziją“.

Kartais smagu pagalvoti, kodėl „Eurovizija“ tokia populiari tarp LGBT bendruomenės narių. Reikia pripažinti, kad LGBT nariai ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje susiduria su tam tikrais socialiniais iššūkiais. „Eurovizija“ – tarsi pažadėtosios žemės simbolis, kai bent vieną vakarą gali pamiršti visus rūpesčius ir pasimėgauti nepakartojamu reginiu.

Nereikia pamiršti ir „Eurovizijos tikslo“. Konkursas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo tam, kad šalys ne kariautų, o kartu dainuotų. Tam, kad vyrautų pagarba kiekvienam žmogui, kiekvienam europiečiui nepaisant to, koks jis yra. Tai yra žinia, kurią skelbia šis konkursas.

Vienu metu „Eurovizija“ buvo pašiepiama kaip gėjų šventė. Tai vyravo tada, kai Lietuvai ne itin sekėsi konkurse, nepavykdavo užimti gerų vietų. Tačiau Lietuva ir toliau dalyvauja. Manau, kad tai daro sėkmingai. Nereikėtų segreguoti „Eurovizijos“ auditorijos. Pripažinkime, kad tai gali būti ne tik gėjų, o visų šventė.

– Taigi „Eurovizija“ vienija?

– Esu įsitikinęs, kad Europos kontekste tai unikalus reiškinys. Tikiuosi, kad prasidėjusi 1956 m. „Eurovizija“ sėkmingai tęsis ir toliau parodydama, kokia įvairi ir graži yra Europa.

– Kalbant apie LGBT, kokie pasirodymai „Eurovizijoje“ šiai bendruomenei buvo reikšmingiausi?

– Keli pasirodymai buvo tikrai reikšmingi. Pavyzdžiui, 1998 m. konkursą laimėjusi Dana International. Tai buvo pirmasis ir vienintelis translytis asmuo, kuriam pavyko nuskinti šio konkurso laurus.

Šių dienų kontekste aktualus 2014 m. „Eurovizijos“ nugalėtojos Conchitos Wurst pasirodymas. Tai nėra translytis asmuo, o drag atlikėjas, bet svarbu, kad po konkurso Conchita labai aktyvai kalbėjo apie LGBT bendruomenės teises ir padėtį įvairiose šalyse. Laimėjusi ji atsiėmė apdovanojimą ir ištarė – mes esame nesustabdomi. Tai tapo įkvėpimo šaltiniu LGBT nariams.

– Kodėl kai kurie žmonės turi per daug knygų?

– Knygas kaupia mėgėjai, o jie kartais nebejaučia saiko, neįvertina. Mėgėjui atrodo, kad visko reikia. Tačiau taip nutinka su visais daiktais, ne tik knygomis. Knyga yra dualistinis dalykas, ji turi išorinį savo vaizdą ir vidų – turinį, dėl ko jas ir kaupiame. Knygų, kaip ir kitų daiktų, per daug prisikaupiame, nes nesugebame padaryti atrankos.

Tikrai nereikia visko kaupti, nebent esame bibliofilai, tuomet knygos kaupiamos dėl jų vertės. Asmeninė biblioteka, kurią sudaro iki 1000 vienetų, – lengvai valdoma. Kol mes ją turime tokią, tai dar ne problema.

– Ką reikia savo bibliotekoje palikti? Ar tik skaitomas knygas?

– Kiekvienas turi knygas atsirinkti pagal save, juk ne veltui tokia biblioteka vadinama asmenine, namų arba šeimos. Dalį literatūros tokiose bibliotekose sudaro praktinės, kasdien reikalingos knygos apie sodą, daržą, kulinariją, sveikatą ir pan. Kita dalis – grožinė literatūra, kuri žmogui miela.

Pavyzdžiui, yra žmonių, renkančių bestselerius. Yra tokių, kurie renka klasiką, turi savo mylimus autorius ir visą jų knygų kolekciją. Pati turiu įdomų rinkinuką. Kadangi mėgstu gyvūnus, turiu knygų apie juos. Kitas rinkinys – apie pačias knygas. Tai ir ekoknygos, ten yra ir Carloso Maria Dominguezo „Popierinis namas“, kurį reikėtų paskaityti auginantiems dideles bibliotekas, o vėliau jų nesutvarkantiems. Tai knyga apie tai, kaip biblioteka gali pražudyti savo šeimininką.

– Ar dažnai reikia atlikti asmeninės bibliotekos peržiūrą?

– Reikia ją atlikti, kai tam pribręstama. Ateina laikas, kai matyti, jog reikia kažką daryti, – biblioteka arba išaugo, arba nebeturima laiko, kada skaityti. Taip jau šiuo laikotarpiu yra – daug žmonių, tikrai mėgusių knygas, nebeturi kada jas skaityti. Internetas, televizija ir radijas teikia greičiau ir lengviau priimamą informaciją nei rimtas skaitymas.

– Kur dėti fiziškai ir morališkai pasenusias knygas?

– Yra keli būdai. Galima tiesiog užsimerkus išmesti jas į makulatūrą, ypač knygas, kurios neturi didelės istorinės ar meninės vertės. Daugybė bibliotekų turi mainų lentynas. Į jas galima atnešti savo knygas ir jas padėti. Galbūt kas nors paims, paskaitys ar panaudos praktiškesniems dalykams.

Knygomis galima papuošti interjerą, jos naudojamos kaip vazonai. Išpjovus storos knygos vidų, ten galima auginti augaliuką. Kai knyga išnaudos tą drėgmę, ji žus, bet augalas bus gražiai įsodintas. Klausimas, kiek mes tą knygą vertiname ir mylime. Kartais pjaustyti sunku.

Iš knygų daromi rankdarbiai, jos parduodamos internete arba nešamos į knygynus. Žinoma, didžioji dalis sovietiniu laiku leistų knygų neturi vertės. Yra knygynų, kurie paimtų tokias knygas už dyką ir vėliau panaudotų, o mokėti už nevertingą knygą – brangus malonumas.

– Sunku išsiskirti ne tik su senomis, bet ir naujesnėmis knygomis – profesine literatūra arba dovanotomis knygomis. Ką daryti su jomis?

– Su profesine literatūra reikia išsiskirti paliekant tai, kas svarbiausia. Svarbios knygos tos, kuriomis  kiekvieną mėnesį pasinaudojama, ištraukiama, jose kažko ieškoma. Tačiau profesinė literatūra sensta. Visuomet galima paskambinti į biblioteką ir pasikalbėti – jei tai naujesnės knygos, leistos nuo 2000 m., – yra šansas, kad jas paims.

Kita kategorija – dovanotos knygos. Čia jau yra didelė problema. Dovanojantiems rekomenduoju nieko nerašyti į knygas. Vėliau knygos gaila ne dėl to, kad ji dovanota, o dėl įrašo, kuriame kažko linkima. Biblioteka nenori knygų su tokiais įrašais, tai yra asmeniškumo permetimas kitam.

Žinoma, jei įrašas – knygos autoriaus autografas, tai jau vertinga. Taip pat vertinami ir dailininko, sudarytojo, kolegijos nario parašai. Tai vertės išaugimas ir tokias knygas bibliotekos priims mielu noru. Jos bus saugomos kaip šioks toks kultūrinis paveldas.

– Kaip prižiūrėti knygas? Kur jas laikyti?

– Knygoms kenkia trys dalykai. Pirmasis – tiesioginiai saulės spinduliai, nuo kurių gelsta popierius. Antras dalykas – drėgmė, visi žinome, kas nutinka, kai knygos sudrėksta. Jei knygos buvo sudrėkusios ir išdžiūvo, jos gali užsikrėsti pelėsiniais grybais, o tai pavojinga, gali sukelti alergijas. Trečias kenksmingas dalykas – šiluma. Jei tik įmanoma, knygas reikia laikyti kuo toliau ne tik nuo saulės spindulių, bet ir nuo šilumos šaltinių, pavyzdžiui, radiatoriaus.

Dauguma klausia, ar geriau knygas dėti į uždaras, ar į atviras lentynas. Atvirose lentynose knygos gauna daugiau oro, kvėpuoja. Uždarose – gauna mažiau dulkių. Knygas reikia prižiūrėti kaip ir namus, geriausia jas nusiurbti mažu siurbliuku.

Bent kartą per metus patariama išimti jas iš lentynų, lentynas išvalyti ir leisti išdžiūti. Knygas nuvalyti ir sudėti atgal. Reikėtų stengtis, kad knygos nebūtų sugrūstos, kad traukiant nesuplyštų. Nestandartinio formato knygas geriau guldyti, nes stovėdamos jos išsiklaipo.

– Esama įvairių literatūros tyrinėjimo metodų ir teorijų. Kodėl pasirinkote būtent naratologiją – galbūt ji yra pats geriausias įrankis tyrinėjimams?

– Nežinau, ar tai yra pats geriausias įrankis. Priklauso nuo to, kam jį naudoji. Visų pirma, niekas nepakeis geros knygos, įdomios istorijos, kurią žmogus mėgsta, supranta ir vertina. O naratologiją mėgstu lyginti su biologo mikroskopu. Per mikroskopą gyvybės formas galima matyti detaliau, jis suteikia daug tikslesnį šių formų suvokimą. Arba astronomas naudoja teleskopą ir su juo atranda dalykų, kurių kitaip negalėtų atrasti. Kaip ir daugumai naratologų, man naratologija yra įrankių komplektas, kuris padeda atrasti.

– Amerikiečių profesorius Geraldas Prince`as, kuris skaitė paskaitas Lietuvoje, sakė, kad pasakojimui užtenka dviejų nepriklausomų įvykių. Pavyzdžiui, toks sakinys kaip „ji įėjo ir atsisėdo“ jau yra pasakojimas. Sutinkate su šiuo apibrėžimu?

– G. Prince`as turi tokį požiūrį. Iš viso išskiriama 30–40 skirtingų naratologijos atšakų, tad šioje srityje kyla daug ginčų ir nesutarimų, kurie naratologiją daro tokia jaudinančia literatūros tyrinėjimų sritimi, o jos atstovams suteikia aktyvumo.

Yra tokia sąvoka – iki minimumo sumažintas pasakojimas. Pavyzdžiui, „Marselis tapo rašytoju“ – tai apibendrina visą Marcelio Prousto romaną.

Vis dėlto ne visi sutiktų su G. Prince`o apibrėžimu, kad užtenka dviejų įvykių, nes, jų požiūriu, toks pasakojimas turi nepakankamai vadinamosios pasakojimo įtampos. Pavyzdžiui, kai žmogus klausosi istorijos, jis galvoja, kas nutiks vėliau. Jis laukia, ar veikėjas bus nužudytas, ar išgelbėtas. Jei pasakojimas yra tiesiog „Marselis tapo rašytoju“, laukimo nelieka.

Skaitant toliau, atsiranda smalsumo jausmas: „Veikėjas padarė tai, bet kodėl?“ Taigi atsiranda žvilgsnis į praeitį, skaitytojas bando suprasti, kodėl veikėjas taip padarė. Galiausiai labai svarbu nuostaba. Pavyzdžiui, veikėjas padarė A, B, C, D, ir skaitytojas galvoja, kad veikėjas padarys ir E, bet jis padaro kai ką kita, netikėta.

Taigi, man atrodo, kad reikia žiūrėti į istoriją per tai, kiek joje yra to, ką naratologai vadina pasakojiškumu. Taip pat pagal tai, ar joje yra laukimo, smalsumo ir nuostabos. Šiuos elementus laikau svarbiausiais pasakojime. Labai gerbiu G. Prince`ą, kartu daug dirbome, bet šiuo klausimu mano požiūris yra toks.

– Kas tada nėra pasakojimas?

– Daug kalbos reiškinių, pavyzdžiui, įrodymai, neturi pasakojimo. Kiti reiškiniai, pavyzdžiui, aprašymai, turi pasakojimo potencialą. Gamtos ar išvaizdos aprašymai yra fiksuoti laike, bet iš aprašymo gali būti išplėtotas pasakojimas. Sakyčiau, kad pasakymas „paduok  druskos“ nėra pasakojimas. Kai kurie žmonės sakytų, kad yra, bet aš su tuo nesutinku.

Matau tendenciją – mano nuomone, ji nėra gera – kad pasakojimo visur vis daugiau. Politikai pamėgo kalbėti pasakojimais. Pavyzdžiui, politinėse kampanijose anksčiau jie kalbėjo argumentais, įrodymais, o dabar jie pasakoja istoriją.

– O kaip yra literatūroje? Ar yra literatūros kūrinių, kurie neturi pasakojimo struktūros?

– Dar prieš atsirandant naratologijai buvo priešinamasi tradicinio pasakojimo formoms. Avangardinė literatūra, rašytojas Samuelis Beckettas būtų geriausi pavyzdžiai. S. Beckettas pažeidė daugybę istorijos pasakojimo taisyklių. Įdomu tai, kad panašiu metu, kai Prancūzijoje kilo struktūralistinis judėjimas ir buvo plėtojama naratologijos teorija, literatūroje įsitvirtino „naujasis romanas“.

„Naująjį romaną“ kūrė Alainas Robbe-Grillet ir kiti autoriai. Jie kovojo su realistiniu arba natūralistiniu romanu, tokiais XIX a. amžiaus rašytojais kaip Honore de Balzacas ir Emil`is Zola. Jie maištavo prieš tradicinio pasakojimo formas. Tuo metu Roland`as Barthes`as ir Michelis Foucault kalbėjo apie autoriaus mirtį. R. Barthes`as apibūdino literatūros kūrinio veikėją kaip popierinę būtybę, o ne kaip gyvą žmogų. Buvo paralelių tarp struktūralistinio požiūrio, naratologijos ir literatūros produkcijos.

Dabar smarkiai išpopuliarėjo autofikcijos žanras. Autofikcija po autoriaus mirties – ar tai ne paradoksalu? Taip, šiuo metu labai daug rašytojų kuria romanus apie save. Tai visame pasaulyje paplitęs žanras, tikriausiai pamėgtas ir Lietuvos rašytojų.

– Atrodo, kad autofikcijos populiarumas sutampa su tokiais reiškiniais kaip asmenukės ir socialiniai tinklai.

– Taip, asmenukė galėtų būti tam tikras autofikcijos analogas.

– Kokį poveikį pasakojimui ir jo formoms turi visuomenėje vykstantys pokyčiai?

– Aš nesu nelabai įsitraukęs į tokius tyrinėjimus, bet poveikis tikrai yra. Visuomenės pokyčiai veikia ne tik literatūrą, bet ir jos teoriją. Šiuo metu naratologai daug kalba apie skirtumus tarp senųjų ir naujųjų medijų. Nauja medija, t. y. kompiuteriai ar skaitmeninės technologijos, suteikia interaktyvumo galimybę. Literatūroje atsirado hipertekstinis romanas. Toks romanas paprastai skaitomas kompiuteryje, o paspaudus pelę ant žodžio atsiduriama kitoje teksto vietoje. Todėl skaitytojas gali pats kurti pasakojimą.

Technologiniai pokyčiai veikia ir postmodernią literatūrą. Daug žaidžiama su intermedialumu. Tai reiškia, kad literatūros kūrinį sudaro ne tik rašytinis tekstas, bet ir eksperimentai su neįprastomis grafinėmis formomis. Nemažai autorių jau išbandė tokius eksperimentus. Dabar, kai yra kompiuteris, taip žaisti itin lengva, bet tokių eksperimentų būta jau seniai – juos pradėjo dar siurrealistai ir futuristai.

Pavyzdžiui, vienoje savo paskaitoje kalbėjau apie romaną „Nadža“. Jį parašė siurrealistas Andre Bretonas. Romanas išleistas 1927 m., t. y. gerokai iki skaitmeninės revoliucijos. „Nadžoje“ yra daug nuotraukų, tačiau tai tikrai ne iliustracijos. Atvirkščiai – vyksta aštrus konfliktas tarp to, ką sako tekstas, ir to, ką pasakoja vaizdas.

Naujesnis pavyzdys būtų postmodernaus amerikiečių rašytojo Williamo Gasso kūryba. Jo romane „Vieniša Vilio Masterso žmona“ yra netikėtų eksperimentų su grafinėmis formomis ir rašytiniu žodžiu. Vienas naujesnių eksperimentinio pobūdžio kūrinių yra Marko Danielewskio kultinis romanas „Lapų namai“. Tokie žaidimai su grafinėmis formomis yra vertingi, nes kuria labai daug literatūrinių ir estetinių reikšmių bei prasmių, kurių negalėtų sukurti vien kalba.

– Jūs mėgstate skaityti ir tyrinėti sudėtingus kūrinius, sudėtingus pasakojimus. Ar knyga jums yra iššūkis, kurį stengiatės įveikti?

– Manau, kad taip. Naratologinis darbas iš dalies man yra teoretinis, bet jį jungiu ir su konkrečiais literatūros kūriniais. Jaučiu smalsumą, o kartais ir nusivylimą, kai klausiu: „Ką gi autorius norėjo čia padaryti?“ Taip, yra noro suprasti, kaip veikia painūs pasakojimai. O jų tiek daug! Faktiškai visi pasakojimai, netgi paprasti, yra sudėtingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Man patinka tokie autoriai kaip jau minėtas W. Gassas, Vladimiras Nabokovas, Jamesas Joyce`as, Hermanas Melville`is, Laurence`as Sterne`as.

– Patarkite, kaip įveikti vieną iš sudėtingiausių literatūros kūrinių – J. Joyce`o „Ulisą“? Jis bene visada minimas internetiniuose sąrašuose, tokiuose kaip „Knygos, kurias turi perskaityti per savo gyvenimą“ arba „Geriausi literatūros kūriniai istorijoje“. Tačiau daugelis nesupranta, kaip „Ulisą“ skaityti.

– Visų pirma, nesitikėkite visko suprasti iš karto. Skaitykite, supraskite, ką galite. Jei įdomu, grįžkite atgal ir pradėkite tirti, ką perskaitėte. Geriausias įvadas prieš skaitant „Ulisą“ būtų J. Joyce`o apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“. Jame galima pajusti J. Joyce`o rašymo skonį ir suprasti, kuria kryptimi jis eina. „Ulisą“ jis rašė po „Dubliniečių“. Dar galima naudoti specialų gidą ar komentarų rinkinį, kur paaiškinamos kai kurios iliuzijos. Tai būtų antram skaitymui.

Ir, žinoma, nereikia skaityti visų 18 skyrių iš karto – užtenka perskaityti kelis ir, jei sudomino, grįžti. Manau, kad geros literatūros požymis yra knyga, kuri turi būti perskaityta daugiau nei kartą. Knyga, kurią skaitome vieną kartą, nėra iššūkis.

Žmogus yra pats pavojingiausias gyvūnas, išnaudojantis kitus gyvūnus, todėl niekada nepavyktų sukurti šlovingo ir romantiško filmo apie cirko pasirodymų grožį, LRT KLASIKAI sako Benediktas Erlingssonas, „Kino pavasario“ atidarymo filmo „Viskas dėl šou“ režisierius. „O ką reiškia žmonių poreikis sužmoginti gyvūnus: aprengti žmonių drabužiais, išmokyti valgyti mūsų maistą, groti muziką ir daryti žmogiškus dalykus? Dažnai tai darome dėl vaikų. Kankiname gyvūnus, kad būtume truputį žmogiškesni?“ – pastebi vienas žymiausių islandų teatro ir kino aktorių bei režisierių.

– Ar tai pirmas Jūsų apsilankymas Lietuvoje?

– Taip, tai pirmas apsilankymas, nors iš tiesų pakeliui buvau dar 1996-aisiais. Turėjau vaidinti Islandijos teatro, kurio turas buvo ir Lietuvoje, spektaklyje. Mano vaidmuo buvo labai mažas. Paskutinę minutę jį panaikino dėl riboto finansavimo. Taip praradau galimybę atvykti į Lietuvą 1996-aisiais, bet pagaliau aš čia ir esu labai laimingas.

– Jūsų filmą „Viskas dėl šou“ festivalio „Kino pavasaris“ organizatoriai pasirinko atidarymo filmu.

– Labai didžiavausi tuo ir jaučiausi pamalonintas. Manau, kad tai buvo drąsus pasirinkimas, savotiškas pareiškimas, nes „Viskas dėl šou“ nėra klasikinis atidarymo filmas. Jame nėra teksto, tik muzika ir filmuota medžiaga iš archyvų. Vis dėl to jis globalus, nes kalba visiems suprantama kalba.

Bet paskui pagalvojau – žinoma, kad šis filmas yra šio festivalio atidarymo filmas. Filmo esmė yra jausmai – jis jų nerodo, bet rodo tai, kas juos sukelia. Jis yra apie šou kultūrą, kuri kartais žavi, o kartais šokiruoja.

– Filmas yra ir apie šou kūrėjų ir žiūrovų santykį?

– Taip, tai labai svarbu. Archyviniuose kadruose, kuriuose užfiksuoti cirko žiūrovų veidai, matome įvairiausias išraiškas: liūdnas, išsigandusias, laimingas, besijuokiančias. Žinau, ką reiškia būti šou kūrėju, artistu. Tai mūsų atlygis – jausmas, kad palietei, sujaudinai, kad pralinksminai vaiką ar suaugusįjį. Ir taip gražu matyti žmones sujaudintus. Kai visas šias emocijas sudedi į krūvą, pasidaro labai keista. Imi suprasti, kad pasaulio žiaurume yra ir grožio. Tai paradoksas.

– Prieš filmą vyko trumpas jo pristatymas ir susitikimas su žiūrovais. Kai kurie žmonės į salę atėjo su spragėsiais. Man pasidarė įdomu – kokią reakciją tai Jums galėjo sukelti?

– Nieko tokio, manau, tai labai natūralu. Kodėl ne?

– Tai nežeidžia Jūsų?

– Ne, visiškai ne. Mano šalyje žmonės tai nuolat daro. Tai kino kultūros dalis. Į teatrą galbūt jie neis su spragėsiais. Bet reikia prisiminti, kad Williamo Shakespeare`o laikais į teatrą žmonės visada eidavo su riešutais, alumi. Jie galėjo ateiti ir išeiti per pasirodymus. Tai šou dalis – turi ką nors parduoti, kad žmonės susidomėtų. Dėl to visai nesijaučiau įžeistas. Be to, šis filmas yra apie cirką. O cirke žmonės valgo spragėsius, šokoladukus ar ką nors kita.

– Nežinau, kaip žmonės galėjo valgyti spragėsius, nes iš tiesų filmas buvo sukrečiantis.

– Žinoma, spragėsius valgyti galima, bet žiūrovams reikia prisiimti kylančią riziką, nes kąsnis gali užstrigti gerklėje. Mat, bent jau aš labai to tikiuosi, filme yra dalykų, kurie atima kvapą ir šokiruoja.

– Darbas šiame filme labai skyrėsi nuo darbo Jūsų pirmame pilnametražiame filme „Apie arklius ir žmones“. Kaip sumanėte kurti „Viskas dėl šou“?

– Į mane kreipėsi islandų prodiuserė Margret Jonasdottir iš „Saga Film“. Ji norėjo parodyti archyvinę medžiagą iš Šefildo universiteto. Šis archyvas vadinasi „Nacionalinis mugių aikščių archyvas“. Jį sudarė 16 valandų filmuotos medžiagos, kurią surinko universiteto profesorė Vanessa Toulmin. Prodiuserė paklausė, ar norėčiau kurti filmą. Peržiūrėjęs medžiagą supratau, kad galima.

„Viskas dėl šou“ nėra pilnametražis filmas – kūriau dokumentinį filmą BBC televizijai. Iš pradžių planavau su juo dirbti per pertraukas tarp kitų filmų. Tačiau kažkokiu būdu jis užaugo ir pradėjo keliauti po kitas šalis.

– Iš kur ta medžiaga?

– Iš viso pasaulio: Europos, JAV, daugiausia – iš Anglijos. Bet, pradėjęs dirbti, ėmiau rinkti medžiagą ir iš kitų archyvų.

– O filmo premjera taip pat vyko Šefilde, Jungtinėje Karalystėje?

– Taip, tai buvo atidarymo filmas tarptautiniame Šefildo dokumentinių filmų festivalyje. Paskui jis buvo parodytas San Sebastiane, Geteborge.

– Kaip jis buvo priimtas Islandijoje?

– Islandijoje dar neturėjome premjeros. Ji vyks balandžio 7 d. Tiesa, „Viskas dėl šou“ rodytas uždaruose seansuose Islandijos muzikos festivalyje „Airwaves“ ir kino festivalyje „Stockfish“. Publika pomidorų į mane nemėtė, todėl, manau, priimtas jis buvo gerai.

– Jau minėjote, kad filme nėra žodžių, tik muzika, kurią sukūrė žymios Islandijos grupės „Sigur Ros“ nariai. Kaip gimė ši idėja?

– Tiesiog tokia archyvinių filmų koncepcija. Filmuotos medžiagos ir muzikos montažas yra labai gražus ir gana senas istorijų pasakojimo būdas. Be galo jį mėgstu. Jis palieka daug erdvės žiūrovui. Kartais muzika gali visiškai pakeisti žiūrovo požiūrį į tai, ką jis mato. Ypač, kai rodai akivaizdžius dalykus ir groja netikėta, nelaukta muzika. Šių nelauktų derinių, manau, filmuose yra per mažai.

Didžiausias iššūkis šiame filme man buvo dirbti su muzikantais, o jiems – su manimi. Daug montavau, išbandžiau įvairias Sergejaus Eizenšteino metodikas, o tuomet dar reikėjo muzikos. Dirbdamas supratau, jog muzika nutiesia tiltą tarp filmo ir žiūrovo suvokimo. „Sigur Ros“ nariai mane nustebino ir sugebėjo pakeisti mano požiūrį į darbą, būta nuostabus bendradarbiavimo.

– Ar tiesa, kad vienas iš kompozitorių yra Islandijos pagonių bendruomenės šventikas?

– Taip. Islandijoje yra pagonių bendruomenė, sena vikingų religija, vadinama „Ausatru“. Kompozitorius Hilmaras Ornas Hilmarssonas, kuris kūrė filmą su „Sigur Ros“ muzikantais, yra jos vyriausiasis šventikas.

– Jūsų filmuose labai svarbus žmogaus ir gyvūno santykis. Kas Jus taip traukia, žavi šiame santykyje?

– Manau, kad žmogus yra pats pavojingiausias gyvūnas pasaulyje. Visi kiti gyvūnai, kuriems tenka dirbti su mumis, yra pavojuje. Tai paradoksas ir pats tamsiausias dalykas žmonijos istorijoje – gyvūnų išnaudojimas. Jis turi labai ilgą istoriją. Tai rodoma mano filme vis kartojant ir kartojant tą patį. Man tai atrodo svarbu. Aš niekada negalėčiau sukurti šlovingo romantiško filmo apie cirko šou grožį, nes tai būtų melas.

Kai pamatai, ką jie išdarinėja per tuos rodeo, kaip įkalinamas liūtas ar meška, supranti, kad viso to esmė yra užkariauti žvėrį – norime pamatyti prijaukintą žvėrį. Paprastai šou su gyvūnais atrodo taip: pirmas veiksmas – žiūrėkite, koks aš drąsus, aš kovosiu su žvėrimi. O dabar žiūrėkite – aš nugalėjau žvėrį, aš joju ant jaučio arba įkišu galvą į liūto nasrus. Taigi tai trijų dalių istorija apie tai, kaip pagrindinis herojus – žmogus – nugali žvėrį. Tokia yra šou dramaturgija. Ji mus patraukė ir tai kažką apie mus sako.

O ką reiškia žmonių poreikis sužmoginti gyvūnus: juos aprengti žmonių drabužiais, išmokyti juos valgyti mūsų maistą, groti muziką ir daryti žmogiškus dalykus? Dažnai tai darome dėl vaikų. Kankiname gyvūnus, kad būtume truputį žmogiškesni, ar ne? Negalime nuo to nusisukti.

Vilkimės, kad šiandien situacija geresnė negu anksčiau. Atrodo, kad mūsų vertybių sistema pasikeitė, nes dabar mus šie vaizdai baugina, o kažkada šie vaizdai buvo skirti vaikų pramogai. Šiandien Jungtinėje Karalystėje šį filmą uždrausta rodyti vaikams – jis per žiaurus. O gal dėl to, kad jame rodomos nuogos krūtys – į tai Jungtinėje Karalystėje žiūrima daug jautriau nei Islandijoje.

Galų gale pasikeitė ir cirkas. Liko mažai gyvūnų cirkų, dramblių cirke beveik neliko, apskritai mažiau išnaudojimo.

– Kai kurie žmonės Lietuvoje pasiima atostogas, kad galėtų lankytis festivalio filmuose. Tai tarsi šventė. Ką Jums, kaip filmų kūrėjui, reiškia kino festivaliai – galimybę, šventę ar varginantį darbą?

– Manau, kad tai fantastiška, kad tai aukščiausias filmų žiūrėjimo taškas – paimti laisvą savaitę ir eiti į kino teatrą žiūrėti įvairių filmų. Geri filmai yra tarsi langai į kitus pasaulius. Tai universitetas.

Svajoju, kad vieną dieną galėsiu daryti tą patį – eiti kelias dienas iš eilės į festivalį ir tiesiog skaityti katalogą, rinktis, žiūrėti filmus. Dabar stengiuosi pamatyti kuo daugiau, bet visada bėgu ir trūksta laiko. Paprastai festivalyje praleidžiu dvi dienas. Čia turiu keturias, todėl stengsiuosi pamatyti daugiau filmų. Atrinkti filmai, mano nuomone, labai geri.

– Kita Jūsų stotelė – Niujorkas, Tribecos kino festivalis.

– Taip. Filmas bus rodomas Niujorko meodreniojo meno muziejuje. Jie rodys jį be sustojimo šešias valandas. Žmonės galės ateiti ir išeiti, kada panorėję, su spragėsiais, jei norės. Kaip W. Shakespeare`o teatre. Manau tai labai tinkama šio filmo idėja.

– Tikrai? Juk šis filmas turi savo dramaturgiją.

– Taip, bet manau, kad žmonės neturėtų bijoti išeiti, jeigu jiems nuobodu. Man atrodo, kad mano šalyje žiūrovai per mandagūs. O mano filosofija tokia: durys atviros, jei neįdomu, išeik. Pavyzdžiui, įdomus dalykas atsitiko su teatru – nuobodus teatras užmuša žiūrovus, jie nebenori grįžti. Jei turėtų galimybę išeiti ir atgauti pinigus už bilietą, manau, mielai suteiktų antrą šansą.

Kita vertus, mano ambicijos sako, jog būtų labai gerai, kad jūs nenorėtumėte išeiti, kad būtumėte prilipę prie kėdės, užhipnotizuoti. Bet tai yra iššūkis – išlaikyti gyvūną, išlaikyti jo dėmesį dvi valandas ar devyniasdešimt minučių.

Skelbimai, nuotraukos, komentarai, renginiai, diskusijos, skundai, padėkos ir pokštai – sostinės mikrorajonų grupėse socialiniame tinkle „Facebook“ tūkstančiai jos narių ieško ir randa tai, ko jiems reikia. O galimybė pasisakyti suteikiama kiekvienam su sąlyga, jog tai daroma nesiekiant įžeisti ar pasipelnyti. Ar tokios virtualios kaimynų bendruomenės gali suburti tikras bendruomenes, ar bent priversti pasakyti „labas“ kaimynui, su kuriuo vakar iki išnaktų diskutavote apie skyles daugiabučių kiemuose?

Diskusijas sekė, bet nedalyvavo

Vilnietė Vilma Justiniškėse trejus metus gyveno studijų metais. Tada ir prisijungė prie Justiniškių grupės socialiniame tinkle „Facebook“. Iš skelbimų šioje grupėje sužinodavo apie bendruomenės renginius, šventes ir krepšinio turnyrus ir susidarė nuomonę, jog vietos bendruomenė labai aktyvi. Tačiau pati tokiuose renginiuose nedalyvaudavo – trūko laiko, galbūt ir drąsos.

„Realybėje aš nesijaučiau bendruomenės dalimi, virtualiai – taip“, – sako pašnekovė, kilusi iš mažo miestelio, atvykusi Vilnių studijuoti, o po studijų likusi čia gyventi. Iš pradžių ji nuomojo butą Žvėryne, paskui persikėlė į Justiniškes, o baigusi studijas vėl grįžo į Žvėryną, tačiau dar kartas nuo karto skaitinėja Justiniškių grupės puslapio įrašus.

„Žvėryno grupėje nieko nevyksta. Kas įmeta nuorodą į straipsnį, kas kokią seną nuotrauką, bet nėra „chat`o“ (internetinių pokalbių). Justiniškių grupėje žmonės nuolat dalinasi naujienomis, aptarinėja, diskutuoja. Gal tai ir traukia labiausiai. Informacija atsirasdavo labai operatyviai. Įvykus kokiam kriminalui, paprastai policija dar važiuoja, o grupėje jau mėto „memus“ (internetinius anekdotus, kuriuos paprastai sudaro nuotrauka ir trumpas juokingas tekstas – aut. past.)“, – juokiasi Vilma.

Savo bendruomenes „Facebook“ tinkle turi ir kiti Vilniaus mikrorajonai, tik kiekvienoje jų grupės narių aktyvumas skiriasi.

„Sekdavau įrašus, bet beveik nesireikšdavau, tik kartais paspausdavau „patinka“. Na, ir, jei reikėdavo kokios informacijos – kur gauti vieną ar kitą paslaugą, žinodavau, jog tiesiog suvedusi į paiešką, ją rasiu“, – pasakoja pašnekovė. Vilmai taip pat patikdavo grupės paskyroje dedamos mikrorajono nuotraukos su saulėlydžiais ar apsnigtomis gatvėmis, archyviniai kadrai, kuriuose užfiksuotos rajono statybos, daugiabučiai ir jų kiemai prieš 20–30 metų: „Žvelgiant į nuotraukas jausdavosi, kad kai kurie grupės nariai myli savo mikrorajoną“.

Ar meile mikrorajonui apsikrėtė ir Vilma? Nevisai, tačiau gražių nuotraukų daromas įspūdis priverčia į gyvenamą aplinką pažvelgti kitomis akimis.

Prasidėjo nerimtai

Justiniškių grupės įkūrėjas Lukas Juodikis pasakoja, jog grupę 2009 metais įkūrė be rimtų užmojų – tam, kad galėtų bendrauti su draugais. Draugai pakvietė kitų draugų, šie – dar draugų. Grupė vis plėtėsi, naujų narių kasdien prisijungia ir dabar. Šiandien jų yra apie 4300.

Nors grupės įkūrėjas persikėlė gyventi į kitą Vilniaus mikrorajoną, liko ją administruoti. Tuo pačiu pasikvietė į pagalbą du grupės aktyvistus. Šie trys administratoriai tikrina, ar į grupę nepapuola įžeidžiantys, komerciniai įrašai, keiksmažodžiai ir t.t. Tokie įrašai šalinami. „Tai užima apie dešimt minučių per dieną“, – paklaustas, kiek reikia laisvo laiko, atsako L. Juodikis. Jo teigimu, darbo kasdien mažėja, nes vis dažniau apie pažeidimus praneša patys grupės nariai.

L. Juodikio profesija – interneto puslapių dizaineris ir programuotojas. Tuo metu kitas Justiniškių grupės administratorius Aleksandras Kuznecovas dirba apsaugos firmoje. Administravimas jam – hobis ir galimybė dirbti bendruomenei, kuriai priklauso oficialiai kaip Justiniškių mikrorajono bendruomenės narys.

„Gyvenu Justiniškėse nuo 1983-ųjų, t.y. nuo šešerių metų, mačiau, kaip vyko blokų statybos, o būdamas paauglys stebėjau gatvės gaujų veiklą dešimto dešimtmečio pradžioje. Čia užaugau ir mėgstu šį rajoną. Prisijungęs prie grupės, dažnai į ją keldavau savo darytas Justiniškių nuotraukas ar internete rastus archyvinius kadrus, gal todėl Lukas ir pakvietė į administratorius. Realiame gyvenime nesame pažįstami“, – pasakoja A. Kuznecovas.

Nors grupė turi daugiau kaip 4300 narių, pasak A. Kuznecovo, aktyviai joje, neskaitant vienkartinių įrašų, dalyvauja tik 50–70 narių. Kodėl likę 4250 dažniausiai renkasi stebėtojo poziciją? „Dauguma šios grupės narių yra studentai. Justiniškėse jie nuomoja būstą ir gyvena laikinai. Todėl grupėje jie pasireiškia tik kartą, klausdami, kur rasti, pavyzdžiui, kirpyklą, laikrodžių ar batų taisyklą ir panašiai. Tokių įrašų pasitaiko dažnai. Senbuvius tokie komentarai erzina, be to, juk galima paslinkti diskusiją į apačią arba įvesti raktinį žodį į paieškos langelį – tikrai ši informacija bus“, – sako A. Kuznecovas.

Fiksuoja iš balkono

A. Kuznecovas prisimena paskutinius daugiausiai paspaudimų „patinka“ sulaukusius įrašus. Tai nuotraukos: iš balkono fotografuota „Rimi“ prekybos centro atidarymo akimirka, celofanu apsivyniojusio vaikino asmenukė „Maximoje“ – įvairūs pokštai ir pajuokavimai grupėje sulaukia daug dėmesio.

Karščiausios diskusijos verda Justiniškių grupėje prie įrašų apie nusikaltimus ir nelaimes. „Viskas paprastai atrodo taip: žmogus išeina į balkoną parūkyti ir pamato kieme du policijos automobilius. Nufotografuoja ir įdeda nuotrauką į grupę. Tada ir prasideda: kas, ką ir kaip padarė. Būna net nežino nieko, bet vis tiek rašo. Tai – kasdienės situacijos, panašios į televizijos laidoje „Farai“ rodomus siužetus“, – pasakoja A. Kuznecovas. Tarp populiariausių įrašų Justiniškių grupėje taip pat – pranešimai apie dingusius ar priklydusius naminius gyvūnėlius, užstatytus automobilius, apibraižytus jų šonus, išdaužtus langus ir kt.

Kita vertus, kartais po emocingų reakcijų prasideda pokalbiai, diskusijos moraliniais bei ekonominiais klausimais. Pavyzdžiui, pagrindine gatve pralėkus greitį viršijančiam automobiliui ir jį besivejančiam policijos ekipažui, kilo diskusija, ar reikia policijai pranešti apie kelių erelius. Grupėje taip pat lankosi ir rašo seniūnijų ar savivaldybės atstovai, kurie dalinasi informacija ar prašo grupės narių pagalbos, tačiau, pasak A. Kuznecovo, į tokius prašymus reaguojama vangiai, mat didžioji grupės dalis yra „jaunimėlis“.

Gali būti, kad geri darbai paprastai neviešinami, dėl to mažiau pastebimi. Mat paklaustas, ar pats padeda kitiems grupės nariams, A. Kuznecovas atsako: „Padedu tiek, kiek galiu per internetą. T.y., jei kas parašo kažkokiu klausimu, kurį išmanau, pavyzdžiui, apsaugos sistemų klausimais, tokiam žmogui dažniausiai parašau asmeninę žinutę su paaiškinimais, nusiunčiu nuorodą į straipsnį ir t.t.“

Kartais į rusakalbių grupės narių įrašus ar komentarus rusų kalba lietuviai atsako „kalbėk lietuviškai“ ar panašiai. Tokie komentarai netrinami. L. Juodikis sako, jog mikrorajono grupėje nenurodyta, kad bendravimo kalba yra lietuvių. Juolab kad Justiniškėse gyvena daug kitakalbių. Ar dėl to kyla ir konfliktų? Pasak A. Juodikio, jei įraše „imama įrodinėti, kas geresnis ir taip toliau“, jis trinamas.

Nesinaudojantiems „Facebook“ – skelbimų lentos

Kiek kitokia 2012 m. įkurtos „Šnipiškiečių“ grupės istorija. Ją įkūrė nevyriausybinė organizacija „Laimikis.lt“, atėjusi į Šnipiškes gaivinti naujais namais užstatomų medinių Šnipiškių kaimynijos.

Pasak „Laimikis.lt“ atstovės, miesto antropologės ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojos Jekaterinos Lavrinec, terminas „kaimynija“ dar tik įeina į vartoseną. Jis atkeliavo iš Vokietijos, kur buvo įgyvendinama „Kaimynijų vadybos“ programa, kurios metu įkurti informaciniai centrai, įdabinti specialistai darbui su vietos bendruomenėmis.

„Kaimynija – tai mažas teritorinis vienetas, kuriam būdingos tos pačios problemos ir galimybės, sudarančios sąlygas gyventojams palaikyti aktyvius bendruomeninius ryšius. Kitaip tariant, tai gali būti keli šalia stovintys daugiabučiai, taip pat ir kaimas, – paaiškina J. Lavrinec. – Mes daugiausiai koncentravomės į vadinamąją Skanseno teritoriją – Krokuvos, Giedraičių ir Fino gatves. Įkūrę grupę socialiniame tinkle, tikėjomės, kad jos administravimą perims gyventojai. Taip ir nutiko – po poros metų iniciatyvos ėmėsi patys šnipiškiečiai“.

J. Lavrinec sako, jog Lietuvoje bendruomeniškumas dar tik kuriasi. Siekiant, kad procesas įsibėgėtų, reikalingi komunikacijos įrankiai, kurie suteikia gyventojams galimybę keistis jų kaimynijai aktualia informacija, ieškoti, kaip išspręsti visiems rūpimas problemas, kaip, pavyzdžiui, apšvietimo trūkumas, plėtoti bendras iniciatyvas, pavyzdžiui, organizuoti kaimynų šventes.

Pasak J. Lavrinec, bet kokiai bendruomenei labai svarbu pasiekti skirtingas gyventojų grupes: „Mano kūrybinės grupės „Laimikis.lt“ patirtis gaivinant kaimynijas rodo, kad būtent „online“ ir „offline“ įrankių derinimas leidžia pasiekti teigiamą efektą: internete skelbiama informacija, jeigu ji yra aktuali daugeliui kaimynijos gyventojų, turi būti spausdinama ir viešinama lentose kaimynijose, o skelbimai iš lentų turi būti keliami į internetą.“

„Socialiniuose tinkluose veikiančių grupių privalumas yra jų daugiabalsiškumas: tai puiki aikštelė skirtingoms nuomonėms išreikšti ir bendroms problemoms ir galimybėms išdiskutuoti, – sako pašnekovė. – Bet svarbiausia, kad tuo būtų suinteresuoti patys gyventojai. Juk jie yra savo kaimynijos ekspertai: jie geriausiai žino kaimynijos istoriją, galimybes ir problemas. Tai esminis momentas, gaivinant kaimynijas: prigyja tik tos iniciatyvos, kurios organizuojamos kartu su vietos gyventojais, tuo metu „iš viršaus“ nuleidžiami projektai paprastai „nesuveikia“ ir telieka formalių atsiskaitymų prieš institucijas ir fondus objektu.“

Stiprėjant bendruomenei, ima dalintis

Kiekvienam rajonui – savos bėdos. Jei Justiniškių bendruomenės nariams aktualiausias yra nusikalstamumas ir automobilių statymo sunkumai, tai grupėje „Šnipiškiečiai“, kurioje yra apie 600 narių, diskusijų daugiausiai sukelia informacija apie nelegalias statybas, nekilnojamo turto (NT) vystytojų pozicija vietos bendruomenių atžvilgiu. Paskelbti įrašus, informaciją šia tema kviečiami ir savivaldybės darbuotojai bei patys NT bendrovių atstovai, tačiau jie paprastai to nedaro, todėl informacijos paieška ir viešinimu užsiima patys gyventojai.

„Vertėtų atsiminti, kad grupės tėra tik įrankis. Būtini gyvi susitikimai, nes per juos žmonės pažįsta vieni kitus, sudaromos sąlygos sukurti pasitikėjimą vieni kitais – o tai svarbi sąlyga imantis bendros veiklos“, – sako J. Lavrinec. Prieš trejus su puse metų pradėjusi gaivinti medinių Šnipiškių dalį, „Laimikis.lt“ kūrybinė grupė surengė atviras gatvės mozaikos dirbtuves Šnipiškių gatvėse, kaimynų iškylas, sukūrė instaliaciją iš raidžių „Šnipiškės“.

„Labai daug bendravome su kaimynijos gyventojais gatvėse (tai medinės rajono dalies specifika – žmonės mielai leidžiasi į pokalbius su praeiviais). Aktyviausi šnipiškiečiai palaikė iniciatyvas: prisidėjo patarimais ir pagalba, vieni su kitais susipažino ir ėmė organizuoti naujus renginius – pavyzdžiui, filmų peržiūrą po atviru dangumi arba šmaikščią automobilių greičio matavimo akciją, naudojant plaukų džiovintuvą. Jie taip pat ėmėsi spręsti chaotiško automobilių statymo ant šaligatvių problemą – įrengė apsauginius vazonus iš padangų, prižiūri želdinius“, – pasakoja J. Lavrinec.

Pasak pašnekovės, šnipiškiečiai ima dalintis turimais resursais: technika, medžiagomis, savo laiku, ieškant ir skelbiant informaciją, susijusią su nelegaliomis statybomis šiame rajone. „Tai yra stiprėjančios bendruomenės požymis“, – sako J. Lavrinec.

Geras skaitytojas yra tas, kuris sugeba polemizuoti su knygos autoriumi. Taip teigia Lietuvos edukologijos universiteto lektorė, literatūros didaktikos ir skaitymo strategijų kursų dėstytoja Nijolė Toleikytė. Anot jos, žmones, skaitančius tik lengvai jiems perprantamas knygas, mokslininkai laiko užstrigusiais paauglystėje.

„Mokslininkai skaitytojus, kurie įveikia iššūkius ir skaitymą suvokia kaip pastangą suprasti ir ieškoti būdų, kaip suprasti tekstą, kaip jį atrakinti, laiko suaugusiais skaitytojais. Jeigu žmogus skaito tik tuos tekstus, kurie jam labai lengvai pasiduoda, paprastai jis laikomas neišaugusiu iš paauglystės amžiaus. Skaitymo malonumas galėtų būti suprantamas dvejopai. Kiekvienas skaitytojas jį supranta savaip“, – LRT Radijui sako N. Toleikytė.

– Ar strateginis skaitymas yra žinomas būsimiems ar esamiems mokytojams, su kuriais susitinkate mokymų metu?

– Pati sąvoka „skaitymo strategijos“ mums gal yra nauja. Mokytojai dažnai klausia, ar „skaitymo metodai“ ir „skaitymo strategijos“ yra tas pats. Tikrai dažnai tai vartojama sinonimiškai, bet paprastai, kai apibrėžiama, kas yra skaitymo strategija, mokslininkai akcentuoja, kad tai – sąmoningai skaitytojo taikomi būdai, kad jis geriau suprastų tekstą.

Pirmiausia kalbama apie skaitytoją, kuris tuos būdus taiko savarankiškai. Jis pasirenka, kaip jam geriau suvokti tekstą. Paprastai, kai diskutuojame apie skaitymą mokykloje, dažniausiai kalbame apie tai, kaip turėtų dirbti mokytojas, kad padėtų mokiniams geriau suprasti tekstą. Mažai aptariame tai, kaip apie tekstą mąsto pats skaitytojas ir kaip jis atranda tuos skaitymo būdus, kaip juos taiko ir pasirenka.

Manyčiau, kad per mažai kalbėjome apie autonomišką, savarankišką skaitymą, apie kurį dabar pradedama kalbėti daugiau. Vis labiau suprantama gebėjimo skaityti svarba tolimesniam žmogaus gyvenimui, jo mokymosi pasiekimams. Visi tarptautiniai tyrimai rodo, kad skaitymo gebėjimai yra tiesiogiai susiję su mokymosi pasiekimais.

Dabar jau pradėjome daugiau apie tai diskutuoti, nes tarptautinių, nacionalinių tyrimų rezultatai siunčia mums signalus, kuria linkme turime dirbti. Mokytojai pradėjo daugiau domėtis skaitymu. Pradėta daugiau kalbėti ir apie tai, kad mokyti skaityti turėtų ne tik gimtųjų kalbų, bet ir kitų dalykų mokytojai. Tai Europos šalyse jau tampa įprasta praktika. Mes apie tai kol kas tik kalbame ir nedaug darome. Ta linkme tikrai būtų galima daug daugiau nuveikti.

– Skaitymas yra gana asmeniška patirtis. Ji formuojasi, veikiama įvairių įtakų, aplinkybių. Ką pasakytumėte tiems, kurie sako – skaitymas yra mano intymi, asmeniška patirtis ir aš nenoriu taikyti jokių strategijų?

– Visiškai teisingai sakote – skaitymas yra labai individuali patirtis, ir kiekvieno skaitymo būdas – savitas. Manau, kad mes ir neturime tų būdų primesti. Mokant skaitymo strategijų, keliamas tikslas padėti atrasti skaitytojui priimtiniausius būdus, kurie jam geriausiai padeda suprasti tekstą.

Pirmiausia (kas šiandien yra nauja) kalbama ne tik apie teksto pažinimo, bet ir apie metakognityvines arba metapažinimo strategijas. Tai – strategijos, kurios padeda skaitytojui galvoti, kaip jis mąsto apie skaitymą, kaip atranda būdus, kaip įsisąmoniną, koks skaitymas, kokie skaitymo būdai jam geriausi.

Ta linkme mokykloje dar labai mažai daroma. Daugiausia dirbama su pažinimo strategijomis. Metakognityvinės strategijos dar yra nelabai aiškus ir ne iki galo apmąstytas dalykas. Žmogus, kuris ieško, kaip jam geriausia skaityti, turėtų pradėti nuo metakognityvinių strategijų – nuo savęs, kaip skaitytojo, pažinimo ir įsisąmoninimo, kas jam sekasi, nesiseka, kokie būdai, jam padeda geriau skaityti, kaip jis juos atranda.

– Metakognityvinė strategija būtų, pavyzdžiui, įsivertinimas, ar gerai suprantu skaitymo tikslą?

– Tai – ir įsivertinimas, kaip man sekasi skaityti, ir įsisąmoninimas, kokie būdai padeda geriau skaityti ir suprasti tekstą. Kartais, kai studentų paklausiu, kokius taikote būdus, kad geriau suprastumėte tekstą, jie ne iš karto gali atsakyti. Mes dažnai neįsisąmoniname savo veiksmų. Tik truputį pagalvoję, jie pradeda vardyti, kiek daug įvairiausių strategijų jie turi, yra atradę ir jas tikrai taiko.

Metakognityvumas yra mąstymas apie tai, kaip aš mąstau. Tai – kalbėjimasis paties su savimi, vadinamasis vidinis monologas, susidvejinimas. Su mokiniais apie tai mažai kalbame. Paprastai metakognityvinių strategijų siūloma pradėti mokyti savo pavyzdžiu, t. y. mokytojas pats pademonstruoja, kaip jis garsiai mąsto apie tai, kaip jis atranda ir taiko skaitymo būdus. Jis pademonstruoja – gauna užduotį ir parodo, ką jis daro, kad susidorotų su užduotimi, kokiais būdais iš tikrųjų suvokia tą teksto prasmę.

– Kokios strategijos gali būti taikomos skaitymo metu?

– Paprastai strategijos skirstomos į tris grupes.

Pirmoji – pažinimo strategijos, kurios padeda suprasti patį tekstą. Jos gali būti labai įvairios, priklausyti nuo to, kokį tekstą skaitome (grožinį ar ne), kokius sau keliame skaitymo tikslus. Ar norime tik abstrakčiai suvokti teksto visumą, bendresnius dalykus, ar norime suvokti pačią teksto struktūrą ir gilesnius to teksto klodus? Priklausomai nuo tikslų pasirenkamos atitinkamos strategijos.

Antra grupė – vadinamosios metakognityvinės strategijos, kurios padeda kontroliuoti savo skaitymo veiklą. Trečioji, kuri šiandien irgi yra akcentuojama, – vadinamosios socioemocinės arba bendradarbiavimo strategijos. Tai yra toks skaitymo būdas, kai tekstas skaitomas bendradarbiaujant – su kitais kalbamasi apie tai, kaip suprantame kūrinį.

Socioemocines strategijas studentai ir mokiniai puikiai atranda, kai jiems reikia ruoštis egzaminams. Jie susikooperuoja grupelėmis ir vienas su kitu dalijasi savo supratimu ir informacija. Jie tiesiog intuityviai atranda būdus, kaip reikia įveikti tokias užduotis, kai labai daug informacijos reikia apdoroti, ją susisteminti, suprasti. Jie tai atranda intuityviai. Tyrimai rodo, kad praktikoje tai labai pasiteisina ir tikrai padeda geriau suprasti tekstą.

– Ar būtų efektyvu rašyti skaitymo dienoraštį?

– Taip, dienoraštis irgi yra viena iš skaitymo strategijų, kuri taip pat gali būti veiksminga, jei mes norime, kad skaitytojas apmąstytų teksto turinį, t. y. atsirastų santykis su tuo, ką jis skaito. Tuomet tokie dienoraščiai labai pasiteisina.

Taip pat yra įvairiausių būdų, kaip galima mokyti sisteminti, grupuoti informaciją. Yra daromos įvairios lentelės, taikomas kritinis teksto skaitymas, kai sutartinais ženklais tekste žymima informacija, ar aš ją suprantu, ar pritariu išsakytoms mintims, ar norėčiau diskutuoti. Toks kritiškas teksto skaitymas yra labai svarbus, nes tada mokinys skatinamas ieškoti santykio su informacija, ją apmąstyti, o ne tik perskaityti ir kažką atkartoti.

– Žinome, kad kritiškas skaitymas labai naudingas, kai skaitome žiniasklaidos informaciją. O kaip yra su grožine literatūra? Ar reikia kritiškai žiūrėti į grožinę literatūrą ir taikyti skaitymo strategijas?

– Kritinis skaitymas nebūtinai susijęs su kritika. Kai skaitome žiniasklaidos tekstus, be abejo, turime apmąstyti pateikiamą informaciją ir suvokti, ar tai, kas sakoma, yra tiesa, ar – manipuliacija. Kai kalbame apie grožinę literatūrą, mums irgi labai svarbu turėti santykį su tuo, apie ką tekste kalbama: kokios vertybės akcentuojamos, kokios išsakomos idėjos.

Apie tai jau labai seniai yra kalbėjęs Erichas Frommas savo knygoje „Turėti ar būti“. Jis jau tada kėlė klausimą, kad universitetuose per daug skiriama dėmesio kultūriniam žinojimui – skaitymui pagal turėjimo, o ne pagal buvimo principą, kai skaitytojas nepakankamai apmąsto savo santykį su tekstu, nepakankamai reflektuoja. Geras skaitytojas yra tas, kuris geba polemizuoti su teksto autoriumi, kvestionuoti jo idėjas, atrasti prieštaravimus. Tai – aktyvus skaitymas: aš kalbuosi su tekstu, jo autoriumi, vyksta dialogas.

– Gal tada ir kyla tas skaitymo malonumas, kai gali diskutuoti, polemizuoti? Ar skaitymo malonumas yra jaučiamas daugiau tada, kai skaitai nesąmoningai ir impulsus priimi pasąmoningai?

– Manau, kad skaitymo malonumą galime suprasti dvejopai. Vieni jį pajaučia tada, kai tekstą perskaito labai lengvai. Tai – atsipalaidavimo skaitymas. Kitiems skaitymo malonumas yra iššūkių įveikimas, kai skaitymas iš tikrųjų yra kliūtis, problema, kurią norint išspręsti, reikia rasti raktą, kodą.

Mokslininkai skaitytojus, kurie įveikia iššūkius ir skaitymą suvokia kaip pastangą suprasti ir ieškoti būdų, kaip suprasti tekstą, kaip jį atrakinti, laiko suaugusiais skaitytojais. Jeigu žmogus skaito tik tuos tekstus, kurie jam labai lengvai pasiduoda, paprastai jis laikomas neišaugusiu iš paauglystės amžiaus. O skaitymo malonumą [...] kiekvienas skaitytojas supranta savaip.

– Ar yra knygų, kuriose būtų galima paskaityti apie tai, kaip skaityti, kokius metodus galima taikyti?

– Deja, turiu pasakyti, kad tokių lietuvių kalba parašytų knygų dar neturime, nors atskirų straipsnių apie tai atsiranda. Turime keletą verstinių knygų, kurias tikrai norėčiau rekomenduoti ir studentams, ir mokytojams, ir tiems, kure norėtų išmokti jiems parankių skaitymo būdų.

Yra iš anglų kalbos versta Dougo Buehlo knyga „Interaktyviojo mokymosi strategijos“. Tai – labai metodiškai parašyta knyga. Nuosekliai aprašyti visi žingsniai, kaip taikyti strategijas ugdymo praktikoje. Jas taip pat galima pritaikyti kasdienėje skaitymo, mokymosi veikloje.

Jeigu kalbėtume apie tai, kokias galima būtų skaityti knygas, kaip motyvuoti mokinius, vaikus, kad jie taptų norinčiais skaityti, susidomėtų, kad skaitymas jiems tikrai būtų maloni veikla, tai yra trys labai geros knygos.

Viena – Emilio Teixidoro „Skaitymas ir gyvenimas“. Joje rašoma, kaip vaikus ir paauglius skatinti skaityti, duodamos gairės tėvams ir mokytojams. Tai – rekomendacijos, kaip įtraukti vaikus į skaitymą. Pateikti įvairūs labai geri praktiniai patarimai, kaip padaryti skaitymą jiems malonia veikla.

Kita knyga, Aidano Chamberso „Skaitymo aplinka“, yra apie tai, kaip suaugusieji gali padėti vaikams mėgautis knygomis. Tai – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleista knyga, kuri labai populiariai aiškina, kaip bendrauti su savo vaikais, įtraukti juos į skaitymą, kad jiems būtų smagu tai daryti.

Dar viena, mano supratimu, labai gera knyga – Danielo Pennaco „Kaip romanas“. Šioje knygoje paneigiami labai stereotipiniai požiūriai į tai, kaip įtraukti vaikus į skaitymą ar kaip priversti juos skaityti. Kadangi šios knygos autorius turėjo praktikos su nemotyvuotais vaikais (dirbo mokykloje su sunkiai auklėjamais paaugliais), jis dalijasi savo patirtimi, kaip pavyko juos įtraukti į skaitymą, sudominti.

Tokias tris knygas galėčiau rekomenduoti. Tikiuosi, kad greitu laiku pasirodys ir daugiau gerų knygų, skirtų skaitymo strategijoms.