Minėdama prezidento Antano Smetonos 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, Istorinė prezidentūra Kaune lankytojus pakvietė į naują parodą "Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje", kurioje pristatomi paskutinieji Lietuvos prezidento A.Smetonos veiklos metai (1940–1944) pasitraukus iš Lietuvos.

Paliko mitų šleifą

1940-ųjų birželio viduryje į Kauną žengiant sovietų kariuomenės daliniams prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į Vokietiją. Palikdamas prezidentūrą jis pasakė: "Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą." A.Smetona tikėjosi kur kas daugiau šalies labui nuveikti vadovaudamas egzilyje sudarytai vyriausybei nei tapdamas marionete sovietų rankose. Tuo metu daugelis žmonių šį žingsnį įvertino kaip valstybės išdavystę. Ypač pasistengė sovietinės propagandos meistrai: kelnes pasiraitojusio ir per Lieponos upelį brendančio prezidento karikatūriškas vaizdinys gana stipriai įsišaknijęs mūsų istorinėje atmintyje.

Tačiau, pasak Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Balučio, pirmiausia prezidentą A.Smetoną reikėjo pasveikinti, kad jam pasisekė laimingai išsprukti paskutiniuoju momentu iš raudonųjų budelių nagų. Diplomatas B.Balutis 1941 m. gegužę rašytame laiške prezidentui teigė: "Tuo laiku kai kas buvo linkęs manyti, kad Tamstai nereikėjo to daryti, bet reikėjo pasilikti savo krašte. Mat nenusimanyta, su kuo reikalo turima. Estijos ir Latvijos prezidentų likimas parodė, kad Tamstos nujautimas buvo teisingesnis ir laimingesnis taip asmeniniu, taip ir valstybiniu požiūriu."

Šiandien menkai žinoma, kokiomis dramatiškomis aplinkybėmis prezidentas ir jo šeimos nariai išvyko iš Lietuvos, kiek laiko truko jų klajonės po Europos šalis, kol galiausiai A.Smetona buvo sutiktas Niujorko uoste. Būtent ši devynerius mėnesius trukusi Smetonų kelionė yra labiausiai apgaubta mitų ir stereotipų.

Daugeliui lietuvių atrodo, kad kirtęs Lietuvos sieną prezidentas A.Smetona lyg koks turistas tuoj pat išvyko į Ameriką. Realybė buvo daug sudėtingesnė, kupina įtampos ir įvairių sunkumų. Žinoma, negalime lyginti Smetonų šeimos likimo su tų, kurie gyvuliniais vagonais buvo ištremti į Sibirą, tačiau ir prezidento A.Smetonos šeima, ir 1944 m. nuo sovietų teroro į Vakarus bėgantys lietuviai taip pat jautėsi esą tremtiniais, aplinkybių priverstais palikti Lietuvą.

"Jei važiuoti – tai iki galo"

1940 m. birželio 15 d., šeštadienį, per keletą valandų išvykti pasiruošė visa Smetonų šeima: prezidentas A.Smetona su žmona Sofija Smetoniene, duktė Marija Valušienė su vyru plk. Aloyzu Valušiu, sūnus Julius Rimgaudas Smetona su žmona Birute Smetoniene ir metukų sūnumi Antanu Algirdu Smetona.

Apie 16 val. prezidentas atsisveikino su visu prezidentūros personalu. Iš prezidentūros kiemo skirtingomis kryptimis išvyko du lengvieji automobiliai ir vienas sunkvežimis su Smetonų daiktais.

Prezidentas A.Smetona stengėsi kuo greičiau kirsti valstybės sieną, nes žinojo, kad sovietai taip pat skuba. Prisimindamas šiuos įvykius jis rašė: "Jei Dekanozovas atskrenda į Kauną, tai "nesprosta" (ne šiaip sau), kaip rusai pasakytų. Sulaužę sutartį, mus apgavę, Maskvos valdovai čiupo savo nužiūrėtąją auką greičiau nei kas mūsųjų, tingiai nusiteikusių, manė ir ramino. Kartą pasiryžę, jie staiga ardys visą Lietuvos tvarką. Pirmučiausia gal užims radiją, telefonus, telegrafus ir geležinkelius, kad sparčiau galėtų paralyžuoti mūsų valstybės aparatą. Vadinasi, ne tik kelių dienų, ne tik vienos dienos, bet nė kelių valandų nereikia likti Marijampolėje. Jei jau važiuoti, tai jau važiuoti ligi pat pasienio ir ten, jei bus galima, stebėti Lietuvos įvykius" (Smetona A., Pro Memoria, Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai: Vilnius, 1990, p. 18).

Pirmasis trumpas sustojimas įvyko 18.30 val. Virbalio stotyje, kur prezidentas su palyda užsuko išgerti arbatos. Po keliolikos minučių jie vėl sėdo į mašinas ir 20 val. pasiekė Lietuvos pasienio postą Kybartuose. Stotyje juos pasitiko burmistras, gimnazijos direktorius ir keletas vietinių inteligentų.

Apie 22 val. į Kybartus aplinkiniais keliais iš Užugirio atvyko prezidento žmona S.Smetonienė ir prezidento palydą pasivijo sunkvežimis su šeimos daiktais.

Iki tol visus norinčiuosius pasitraukti iš Lietuvos laisvai praleidę pasieniečiai apie 22 val. gavo nurodymą iš Kauno uždaryti sieną. Generolas K.Musteikis, bandęs telefonu išsiaiškinti situaciją, po pokalbio su Lietuvos ministrų tarybos raštinės vedėju Mykolu Žilinsku sužinojo, kad į pasienį jau išvyko delegacija, kurios tikslas – sugrąžinti A.Smetoną į Kauną.

M.Žilinskas pareiškė, kad jeigu prezidentas nenorės pats parvykti, tai gal "kaip prekė sugrįš". K.Musteikis suprato šią užuominą, kad jeigu A.Smetona nesuskubs tuojau pat kirsti sienos, jis gali būti nužudytas. Bijodamas rizikuoti, kad prezidentas gali būti sulaikytas pasienyje, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis greitai peršoko Vokietijos sienos užkardą.

Vokiečių pusėje esančiame Eitkūnų pasienio poste jis pasieniečiams paaiškino situaciją ir pareiškė, kad Lietuvos prezidentas nori internuotis Vokietijoje. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, apie vidurnaktį A.Smetona su vienu apsaugos karininku buvo nelegaliai pervestas per Lieponos upelio brastą ir aplinkiniais takais pasiekė Vokietijos pasienio postą Eitkūnuose. Čia Lietuvos prezidentas paprašė leidimo likti Vokietijoje.

Likimą sprendė A.Hitleris

Kitiems Smetonų šeimos nariams kirsti sieną buvo leista tik paryčiais. Aktyviausiai šioje situacijoje veikė prezidento duktė M.Valušienė, kuri telefonu skambino A.Merkiui ir kitiems vyriausybės nariams Kaune reikalaudama leidimo visai Smetonų šeimai legaliai išvykti iš Lietuvos. Apie 6 val. ryto į Eitkūnų pasienio postą susirinkusiems Smetonų šeimos nariams buvo pasakyta, kad tolesnį jų likimą spręs Adolfas Hitleris.

Po kelias valandas trukusio nerimastingo laukimo birželio 16 d. 12 val. pasieniečiai sulaukė atsakymo iš Berlyno ir pranešė Smetonoms, kad jiems leista pasilikti Vokietijoje.

Prezidentas A.Smetona ir jo šeima buvo nuvežti į Karaliaučių, kur užsakytame viešbutyje praleido dvi dienas. Vokiečių valdžios atstovas pranešė A.Smetonai, kad jo ir jo šeimos narių laisvė apribota, todėl į miestą išeiti galėjo tik lydimi paskirto ryšių karininko. Vokiečiai Smetonų šeimai leido pasirinkti, kur jie norėtų gyventi – mieste ar kaime. Šeima, taupydama kiekvieną centą, nutarė, kad kaime bus pigiau. Birželio 18 d. Smetonos automobiliais buvo nuvežti prie Mozūrų ežerų, netoli Augsburgo, kur vaizdingoje Šventaičio vietovėje praleido du vasaros mėnesius.

Laisva Europa nepriėmė

Lietuvos prezidentas puikiai suprato, kad yra nepageidaujamas svečias Vokietijoje, todėl ieškojo kitos neutralios valstybės, kurioje galėtų su šeima apsistoti ilgesniam laikui. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Smetonų šeima atvyko į Berlyną, kur, padedami Lietuvos pasiuntinybės darbuotojų tikėjosi gauti užsienio vizas. Pats prezidentas A.Smetona norėjo likti Europoje ir būti kuo arčiau Lietuvos, tačiau neatsirado nė vieno krašto, kuris sutiktų jį priimti. Teko galvoti apie užjūrio valstybes ir pirmiausia apie JAV.

A.Smetonos apsisprendimą vykti į JAV lėmė keletas svarių priežasčių: pirmiausia ten gyveno daug lietuvių ir buvo galima darbuotis Lietuvos labui. Be to, A.Smetona buvo tvirtai įsitikinęs, kad Antrojo pasaulinio karo finale JAV žodis daugiausia lems atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Svarbios buvo ir asmeninio pobūdžio priežastys – A.Smetona tikėjosi darbuotis išeivijos spaudoje, nes JAV ėjo daug lietuviškų laikraščių. Visi prezidento šeimos nariai taip pat pasisakė už išvykimą į JAV.

1940 m. rugsėjo 4 d. A.Smetona kreipėsi į JAV ambasadą Berlyne prašydamas vizų sau ir savo šeimai. Savaitę vyko intensyvus susirašinėjimas tarp JAV ambasados Berlyne ir JAV Valstybės departamento. Amerikiečiai dėl politinių priežasčių prisibijojo A.Smetonos siekio aktyviai veikti tarp JAV lietuvių, bet jiems buvo žinoma ir neigiama A.Hitlerio pozicija A.Smetonos ilgesnio pasilikimo Vokietijoje atveju.

Galiausiai JAV Valstybės departamentas pranešė savo ambasadai Berlyne, kad leidžiama išduoti vizas prezidentui A.Smetonai ir jo artimiesiems, bet su sąlyga, kad "kol bus Jungtinėse Valstijose, jis nebus laikomas jokios vyriausybės vadovu ar nariu". A.Smetona sutiko su šia sąlyga.

Kelionė užtruko mėnesius

Atlikę visus būtinus formalumus Berlyne, Smetonos išvyko į Šveicariją ir 1940 m. rugsėjo 19 d. pasiekė Berną. Šveicarijoje, laukdamas Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos vizų, A.Smetona parašė atsiminimus "Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos".

Šveicarijoje įvyko ir svarbūs A.Smetonos pasitarimai su Lietuvos diplomatais Petru Klimu, Jurgiu Šauliu, Kaziu Škirpa ir Edvardu Turausku. 1940 m. lapkritį Berne A.Smetona pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais neva jis, išvykdamas iš Lietuvos, birželio 15 d. atleido iš ministro pirmininko pareigų Antaną Merkį ir juo skyrė Stasį Lozoraitį.

Pasirašęs šiuos dokumentus 1940 m. lapkričio 26 d. prezidentas A.Smetona su žmona išvyko į Portugaliją. Atvykę į Lisaboną Antanas ir Sofija Smetonos čia praleido keletą savaičių. Įsigiję bilietus, jie laivu "Serpa Pinto" išplaukė į Pietų Ameriką.

1941 m. vasario 14 d. A.Smetona su žmona pasiekė Rio de Žaneirą. Uoste Lietuvos prezidentą pasveikino aukštas Brazilijos valdžios pareigūnas ir Brazilijos lietuviai. Lietuvos prezidentą priėmė Brazilijos prezidentas Getulio Vargas ir užsienio reikalų ministras Osvaldas Aranja.

"Gelbėjau Lietuvos garbę"

Kadangi A.Smetona turėjo pasirūpinti ir dviejų savo vaikų šeimų išvykimu į JAV, jam labai trūko pinigų. 1940 m. gruodį pirmieji Niujorką pasiekė duktė M.Valušienė su vyru. A.Smetona su žmona kelionę galėjo tęsti tik po to, kai Brazilijoje iš Lietuvos pasiuntinio Pietų Amerikai Kazimiero Graužinio pasiskolino pinigų.

Už juos įsigijo kelionės laivu bilietus į Niujorką ir dalį pinigų nusiuntė Šveicarijoje likusiai sūnaus Juliaus šeimai, kuri dėl 1940 m. rugpjūčio 23 d. Berlyne gimusio antrojo sūnelio Juozo Mindaugo turėjo šiek tiek atidėti kelionę.

1941 vasario 26 d. Smetonos išplaukė į Niujorką. Kovo 10 d. Niujorko uoste A.Smetoną su žmona pasitiko Lietuvos atstovai JAV Povilas Žadeikis ir Jonas Budrys, o uoste jų laukė apie 30 JAV spaudos atstovų, fotografų ir keletas kino kronikininkų bei gausus lietuvių būrys.

Kovo 13 d. viešbutyje "Hotel Pierre" įvyko prezidento A.Smetonos iškilmingas sutikimo vakaras, kuriame dalyvavo daugiau kaip 400 svečių, tarp jų ir Latvijos bei Estijos atstovai. Estijos atstovas J.Kaivas sveikino A.Smetoną – vienintelį laisvą ir gyvą Baltijos valstybių prezidentą. A.Smetona savo kalboje pabrėžė: "Gelbėdamas save ir savuosius, gelbėjau Lietuvos garbę ir vardą."

Neįstengė būti pasyvus

Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone išplatino pranešimą, kuriame nurodė, kad A.Smetona JAV valdžios atžvilgiu yra privatus asmuo, tačiau Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu jis formaliai "tebesiskaito Lietuvos Prezidentu", todėl "Lietuvos piliečiams, kaip ten Lietuvoje, taip užsieniuose gyvenantiems, p. A.Smetona tebėra Lietuvos Prezidentas užsienio atostogose sveikatai pataisyti".

Nors prieš gaudamas vizą į JAV A.Smetona pasižadėjo, kad šioje šalyje gyvens kaip privatus asmuo, tačiau iki pat mirties Amerikoje jis buvo tituluojamas Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos prezidentu arba Lietuvos Respublikos prezidentu egzilyje.

A.Smetonos visuomeninė ir politinė veikla Amerikoje buvo aktyvi ir labai įvairi. Jis lankė lietuvių bendruomenes, skaitė paskaitas, susitiko su aukščiausio rango JAV valstybės atstovais, viešose kalbose primindavo sovietų įvykdytą Lietuvos aneksiją.

1943 m. gegužę A.Smetona laiške majorui generolui Deividui Preskotui Berouzui rašė: "Tačiau, ko tolyn to daugyn ilgiuosi savo tėvynės, pirma Sovietų, o dabar Vokiečių pavergtos ir kamuojamos. Daugiausia vargina mane ir mano kompatriotus klausimas, ar bus mūsų tėvynė išvaduota, ar mes galėsim jon grįžti laisvon ir nepriklausomon" (Antano Smetonos korespondencija 1940–1944 m., sudarė D.Dapkutė, Kaunas, 1999, p. 170).

Autentiški liudijimai

1943 m. aktyvią A.Smetonos veiklą pristabdė ir JAV Vyriausybė, kuriai įstojus į Antrąjį pasaulinį karą ir tapus SSRS sąjungininke egzilyje veikiantis Lietuvos prezidentas tapo kliuviniu. A.Smetonos veikla Amerikoje buvo suvaržyta, tačiau jis ir toliau degė noru suvienyti lietuvių išeivijos pajėgas, svarstyti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimus. Nepaisant nesėkmių politinėje veikloje, A.Smetona džiaugėsi, kad jam pavyko išsaugoti šeimą, kad jo vaikai įsikūrė Amerikoje. Prezidento veiklą nutraukė 1944 m. sausio 9 d. namuose kilęs gaisras, per kurį jis žuvo.

Ką Lietuvos išlaisvinimo labui dirbo prezidentas A.Smetona Amerikoje? Kaip ir kada jis pasiekė Niujorką? Kur gyveno jo šeima JAV? Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų lankytojai ras apsilankę Istorinėje prezidentūroje Kaune.

Bendradarbiaujant su VDU Lietuvių išeivijos institutu, Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos "Lituanikos" skaitykla lankytojams pristatoma unikali medžiaga: nuotraukos, dokumentai ir dokumentinis filmas.

Džiugina užmegzti ryšiai su Smetonų šeimos giminėmis ir palikuonimis, Sigute Smetonaite-Petrauskiene ir Klivlande gyvenančiu prezidento A.Smetonos vaikaičiu Vytautu Juliumi Smetona ir jo dukra Ann Marie Smetona, kurie maloniai pasidalijo asmeninių archyvų nuotraukomis.

Kas? Paroda "Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje".
Kur? Istorinėje prezidentūroje Kaune.
Kada? Veikia iki 2015 m. vasario 22 d.

Šiemet minimos dvi prezidento Antano Smetonos sukaktys – 140-osios gimimo ir 70-osios mirties metinės. Jau seniai netyla diskusijos dėl prezidento palaikų perlaidojimo Lietuvoje, tačiau atrodo, kad tik proginėse kalbose išsakomas noras parvežti JAV, Klivlande, palaidoto prezidento palaikus gali taip ir likti tik diskusijų objektu, nes prasidėję svarstymai atskleidė daugelį kitų problemų.

Pėdsakai – visoje šalyje

Akivaizdu, kad vien politinių pareiškimų ir kelių žmonių iniciatyvos čia nepakanka. Svarstant, kodėl prezidento palikuonys JAV delsia pradėti derybas dėl palaikų perlaidojimo, pirmiausia turėtume pagalvoti, kokį visuomenės nusiteikimą prezidento A.Smetonos atžvilgiu jie gali skaityti komentaruose po publikacijomis, kokį valstybės indėlį į jo atminimo vietas ir istorinių tyrimų sklaidą jie mato.

Vos tik Kauno miesto politikai pranešė apie šią iniciatyvą, visuomenė skilo į tris grupes – "už", "prieš" ir "neturinčius nuomonės". Kilusias diskusijas norėtųsi pakreipti pozityvesne linkme ir pasvarstyti, kas yra svarbiau – laukti, kada prezidento A.Smetonos palaikai bus parskraidinti į Lietuvą, ar pasirūpinti tinkamu jo atminimo įamžinimu jau dabar veikiančiose memorialinėse vietose, kurių esama visoje Lietuvoje.

Apie prezidentą A.Smetoną kaip Nepriklausomybės Akto signatarą pasakoja Signatarų namai Vilniuje. Ukmergės rajone pamažu atgimsta prezidento vasaros rezidencija. Kauno ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos taip pat aktyviai populiarina prezidento vardą. Bene svarbiausia memorialinė vieta, kurioje prezidentas A.Smetona dirbo ir gyveno daugiau kaip penkiolika metų, yra prezidento rūmai Kaune, dabar vadinami Istorine prezidentūra.

Daugiau nei biuras

Pastarieji rūmai matė prezidentą dirbantį, švenčiantį, liūdintį ir besiilsintį, matė jo šlovės viršūnę, nutolimą nuo demokratinių principų ir galiausiai – priverstinį pasitraukimą.
Šiandien čia, prie Istorinės prezidentūros sodelyje stovinčios skulptoriaus Alfonso Vauros sukurtos A.Smetonos skulptūros valstybinių švenčių proga, pažymint prezidento gimimo ir mirties metines, iškilmingai dedamos gėlės, pagarbą atiduoda kariai ir civiliai.

Istorinėje prezidentūroje lankytojai gali pamatyti ne tik prezidento darbo kambarį, oficialius priėmimus menančią Audiencijų salę, kurioje jis susitikdavo su užsienio šalių pasiuntiniais ir apdovanodavo valstybės apdovanojimais šaliai nusipelniusius žmones.

Kadangi tuomečiuose prezidento rūmuose buvo ne tik kanceliarija, bet ir asmeninis prezidento butas, pastato istorija susipina su Smetonų šeimos gyvenimu, laisvalaikiu ir pomėgiais.

Bandyta ištrinti iš istorijos

Istorinės prezidentūros – kaip reikšmingiausio Pirmosios Lietuvos Respublikos valstybingumo simbolio – atgaivinimo idėja buvo iškelta dar Sąjūdžio metais. Po daugiau nei dešimtmetį trukusių restauravimo darbų, kuriems vadovavo architektė Nijolė Švėgždienė, Istorinė prezidentūra atvėrė duris lankytojams.

Kodėl pastato rekonstrukcija truko taip ilgai? 1940 m. birželio 16 d. pastatas, likęs be šeimininkų, tapo pirmąja sovietizacijos auka: dingo didžioji dalis jame buvusio kultūros paveldo, neliko ir gausybės likimo valiai paliktų Smetonų šeimos asmeninių daiktų.

Antrojo pasaulinio karo metais pastate dirbo vokiečių karinė krašto vadovybė. Daug didesnės žalos pastatui atnešė sovietų šeimininkavimas. Prezidentūros interjeras buvo nuniokotas, pirmajame aukšte buvo drastiškai išgriautos pertvarinės sienos, išplėštos grindys ir įrengtas kino teatras.

Po karo pastate buvo įkurti Pionierių namai, o nuo 1955 m. čia veikė Mokytojų namai. Visą sovietmetį buvo stengiamasi iš visuomenės atminties ištrinti nepriklausomos Lietuvos istoriją, todėl iš Šv.Gertrūdos g. pusės prezidento rūmai buvo paslėpti už naujų pastatų mūrų. Daugelis kauniečių dar ir šiandien pastatą tebevadina Mokytojų namais, todėl atrodo, kad sovietinė amnezija vis dar gaji tarp lietuvių.

Dar didesnę nuostabą kelia tai, kad net ir šiandien atsiranda istorijos mokytojų, kurie prisipažįsta nebuvę šiame tarpukariu svarbiausiame modernios valstybės politinio vadovavimo centre.

Pilietiškumo ugdymo centras

Daugiau nei prieš dešimtmetį, 2003 m. Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, visuomenė galėjo pirmą kartą išvysti atkurtą tarpukario laikotarpio prezidentūros interjerą, įvairiapusiškai susipažinti su Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) prezidentų politine veikla ir asmenybės bruožais Karo muziejaus parengtoje ekspozicijoje.

Po dviejų metų Prezidento rūmai perduoti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus žinion. 2005 m. liepos 3 d. atidarydamas rūmuose įrengtą ekspoziciją "Sugrįžtančios relikvijos" Prezidentas Valdas Adamkus išreiškė viltį, kad šis pastatas taps visos tautos memorialiniu-pilietiniu centru, kuriame žmonės pažins, supras ir didžiuosis savo istorija.

Nuo to laiko kiekvienas Istorinės prezidentūros bendruomenės narys jaučia asmeninę atsakomybę ir pareigą saugoti, puoselėti ir populiarinti Pirmosios Lietuvos Respublikos, prezidento institucijos ir prezidentų istoriją.

Pačioje naujausioje, 2013 m. atidarytoje parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" taip pat daug dėmesio skirta visų trijų Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentų šeimų istorijoms. Lankytojus labiausiai domina ilgiausiai prezidento rūmuose gyvenusi Antano ir Sofijos Smetonų šeima.

Šiandien modernus muziejus yra ne tik memorialinė, bet ir edukacinė vieta, todėl siekiama, kad gana lakoniškus vadovėlių faktus moksleiviai ir visi besidomintieji istorija lankytojai pakeistų gyvesniu, šiltesniu asmeniniu santykiu, kuris atsiranda tik tuomet, kai šalies istorijos fragmentai matomi ne tik oficialiose nuotraukose, valstybės simboliuose, portretuose, bet ir asmenybėse, jų gyvenime, kuris taip pat buvo pilnas rūpesčių ir džiaugsmų.

Ženklai sostinėje

Muziejininkai pastebi, kad visuomenėje išplitęs negatyvizmas ir paviršutiniškos istorijos žinios lietuviams trukdo užmegzti žmogišką ryšį su praeitimi. Okupantų skleistas melas, Lietuvos istorijos klastojimas nepraėjo be padarinių, todėl į buvusius šalies veikėjus vis dar žiūrime kaip į svetimus, "buržuazinius nacionalistus", "liaudies priešus" ir panašiai.

Būtent dėl to prezidento A.Smetonos palaikų grąžinimo planai iš karto virto pretekstu visuomenei supriešinti.

Kita vertus, ar perlaidojimas išspręstų istorinės atminties problemas? Šiandien turime pakankamai memorialinių vietų, kur galime pareikšti pagarbą prezidentui net ir neturėdami jo tikrosios kapavietės.

Vilniečiai A.Smetonos atminimą pagerbia Signatarų namuose, kur 1918 m. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, taip pat prie paminklinės lentos ant namo Tilto g. A.Smetona Vilniuje praleido 17 metų: nuo 1902-ųjų, kai atvyko baigęs Peterburgo universitetą ir įsidarbino advokato padėjėju, iki 1918 m. pabaigos, kai, būdamas Lietuvos tarybos pirmininku ir rūpindamasis valstybės nepriklausomybės įtvirtinimu, išvyko į užsienį ir į šį miestą sugrįžo tik jį atgavus 1939 m.

Vilniuje A.Smetona subrendo kaip politikas, kartu su žmona Sofija Smetoniene aktyviai įsijungė į visuomeninę-tautinę veiklą. 1919 m. pradžioje, Vilnių okupavus bolševikams, Smetonų šeima prarado namus. S.Smetonienė, gavusi patikimų žinių, kad rengiamasi ją su vaikais paimti įkaitais, skubiai pasitraukė į Kauną.

Šeimos turtas Vilniuje buvo paliktas likimo valiai, o A.Smetona ne kartą savo artimiesiems skundėsi, kad labiausiai jam gaila Vilniuje paliktos asmeninės bibliotekos. Galime sakyti, kad Smetonų šeimai buvo lemta patirti klajoklio dalią, nes, vos tik įsikurdavo naujame būste, aplinkybės priversdavo bėgti palikus viską.

Paskutinė stotelė Lietuvoje

Prezidento A.Smetonos atminimą labai stengiasi įamžinti ir ukmergiškiai. Didžiuodamiesi savo kraštiečiu, jie 2012 m. atkūrė prezidentui priklausiusį dvarą Užulėnyje, kurį 1934 m. buvo gavęs dovanų 60-mečio proga nuo Tautininkų partijos narių.

Ši dovana pareikalavo nemenkų Smetonų šeimos investicijų. Tik po kelerius metus trukusių statybų, 1937 m., Smetonos pagaliau atšventė įkurtuves "Užugirio kieme" – būtent taip Prezidentas vadino namus gimtinėje.

Užugiryje daugiausia laiko praleisdavo S.Smetonienė, kuriai teko vadovauti ūkiui. Tik vasarą į Užugirį atvykdavo Smetonų vaikai su šeimomis. Deja, 1940 m. birželio 15 d. S.Smetonienė į Užugirį nuvykusi ruošti vyrui Antaninių, iš vyro telefonu gavo skubų nurodymą susirinkti vertingiausius daiktus ir atsiųstu automobiliu skubiai vykti į Lietuvos pasienį, Kybartus.
Užugiris sovietmečiu buvo nacionalizuotas, čia įsikūrė kolūkio įstaigos, vėliau vaikų sanatorija. Vienus šeimininkus keitė kiti, todėl netenka stebėtis, kad ir šioje vietoje neliko jokių su Prezidentu susijusių vertybių.

Nepaisant autentikos trūkumo, rugpjūtį minėdami prezidento gimtadienį, Užugiryje Ukmergės krašto muziejus rengia smetonines. Tai tampa gražia tradicija smagiai, tarpukario laiko dvasia prisiminti ilgiausiai prezidentavusį Antaną Smetoną. Ukmergės rajono savivaldybė ir toliau ieško būdų, kaip plėtoti muziejų ir pritaikyti dvarą turizmo reikmėms.

Pažinti, suprasti, didžiuotis

Daugelis Lietuvos muziejų šiemet rengiasi pristatyti įvairių parodų, atspindinčių prezidento A.Smetonos politinę ir visuomeninę veiklą.

Artėjant Lietuvos Respublikos šimtmečiui, verta pagalvoti ne tik apie su prezidentais susijusias memorialinių vietų sutvarkymą ir atnaujinimą, bet ir apie istorinės atminties atgaivinimą.
Didelė dalis šalies piliečių apie Lietuvos istoriją mąsto sovietinių vadovėlių frazėmis. Sąjūdžio laiku buvęs didžiulis susidomėjimas savo valstybės istorija šiuo metu gerokai priblėsęs. Pragmatiškas supratimas apie švietimą ir išsilavinimą humanitarinius dalykus nustumia į užribį, nes jie, ekonomistų požiūriu, šalies ūkiui nesukuria didesnės pridėtinės vertės.

Šioje situacijoje nereikia išradinėti dviračio, galime pasirinkti tarpukario praktiką – vietinio turizmo, krašto pažinimo skatinimas buvo viena efektyviausių patriotizmo ugdymo formų. Ar šiandien negalime pasinaudoti formule "pažinti, suprasti, didžiuotis"?

Tapti ekspozicijos kūrėjais

2014 m. rugpjūtį Istorinėje prezidentūroje bus atidaryta nauja paroda, pasakojanti apie paskutinius ketverius prezidento A.Smetonos gyvenimo metus emigracijoje, jo šeimą, vaikus ir anūkus.

Sulaukę nemenkos kauniečių pagalbos rengiant parodą "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje", Istorinės prezidentūros specialistai kviečia visuomenę bendradarbiauti kuriant ir šią ekspoziciją.

Nors daugelis šeimų, siekdamos išvengti sovietinio teroro, masiškai naikino nuotraukas, kuriose buvo įamžinti valstybės vadovai, šauliai ar kariškiai, muziejaus darbuotojai tikisi, kad drąsiausi savo nedideliuose slaptuose archyvuose išsaugojo vertingų atvaizdų, vardinių prezidento įteiktų dovanų, suvenyrų su A.Smetonos, taip pat ir kitų prezidentų – Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus – atvaizdais.

Iš kur kilo mada namus apstatyti vazoninėmis gėlėmis? Kodėl taupumas buvo neatsiejamas nuo kauniečių gyvenimo būdo, o šeimos relikvijų turėjo net ir neturtingos miestiečių šeimos? Atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų galima rasti Istorinėje Prezidentūroje veikiančioje parodoje.

Architektūros ypatumai

Kaunui tapus laikinąja sostine, čia susitelkė pagrindinis lietuvių inteligentijos žiedas. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje šalis išgyveno pokario nepriteklius, labai stigo butų, todėl net ir aukšto rango tarnautojų šeimoms teko gyventi ankštuose nuomojamuose kambariuose.

Praėjus pirmajam Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui Kaunas pasikeitė neatpažįstamai, išdygo modernių pastatų ir gyvenamųjų namų kvartalai. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje daugelis inteligentų šeimų įsikūrė nuosavuose namuose Vytauto kalne, Žaliakalnyje ir centrinėje miesto dalyje. Modernų laikinosios sostinės veidą kūrė Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Edmundas Alfonsas Frykas, Karolis Reisonas, Vytautas Žemkalnis-Landsbergis ir kiti.

Architektai privačius namus projektavo laikydamiesi populiaraus modernizmo principų, sukurdami harmoningą pastato santykį su supančia aplinka ir pritaikydami prie šeimos poreikių. Jeigu bent vienas iš šeimos narių vertėsi privačia praktika (gydytojo, odontologo, advokato ir pan.), architektai siūlydavo pirmajame aukšte įrengti kabinetą su atskira įeiga.

Atsižvelgiant į vaikų lytį ir skaičių šeimoje, buvo siūlomi bendri (vienos lyties vaikams) arba atskiri skirtingų lyčių vaikų kambariai. Dauguma tarnautojų šeimų turėjo samdomas šeimininkes, kurios taip pat buvo laikomos šeimos nariais, tad ir joms reikėjo atskiro kambarėlio. Svarbiausia namų erdvė atitekdavo valgomajam, kur šeima susirinkdavo per pietus ir vakarienę, o šventadieniais pasikviesdavo svečių.

Namai pirmiausia turėjo tarnauti šeimos patogumui ir poilsiui. Siūlyti stilingi butų projektai su erdviais ir šviesiais kambariais. Gausybė sieninių spintų ir podėlių šeimininkams namuose praktiškai leido išnaudoti kiekvieną centimetrą. Virtuvė buvo projektuojama šiaurinėje namo dalyje, o šaldytuvą anuomet atstojo šiauriausiame taške įrengta sieninė spinta su grotelėmis sienoje.

Inteligentai ypač atsakingai žiūrėjo į kuriamą gyvenamąją erdvę, nes vyravo nuostata, kad tik "gražus, meniškai įrengtas butas yra aukščiausias kultūros požymis".

Tautiškasis modernizmas

Kurdama jauną valstybę lietuvių inteligentija siekė tapti modernaus pasaulio dalimi, tačiau kartu išryškinti ir tautinę kultūrą, lietuvišką dvasią. XX a. pradžioje buvo suvokta, kad tik tautine kultūra išreiškiamas tautos gyvybingumas ir individualumas.

Kokią svarbią reikšmę lietuviams turi liaudies menas dar 1908 m. rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: "Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyje, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas." (Amatininkas, 1937, Nr. 1, p. 3)

Inteligentų dėtos viltys į tautinės kultūros puoselėjimą greitai davė vaisių: tarptautinėse parodose lietuvių liaudies dirbiniai pelnė pripažinimą ir buvo prilyginti vadinamajam aukštajam menui. Tai paskatino tautinius elementus plačiai naudoti visuomeninių pastatų dekore ir namų interjeruose. Ilgainiui liaudies menas buityje tapo puikia priemone stiprinant visuomenės patriotizmą ir tautinę savimonę bei savigarbą. Lietuvos gamintojai vartotojams siūlė tautiškais raštais, valstybiniais simboliais, lietuviško peizažo vaizdais papuoštas įvairių prekių pakuotes.

Mikalina Glemžaitė, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Tamošaitis ir Paulius Galaunė vieni pirmųjų ėmė propaguoti tautišką modernizmą, kuris reiškė, kad namudininkų pagaminti nauji, tradicinius tautodailės dirbinius atkartojantys baldai, audiniai, drožiniai tapo būtinu susipratusio lietuvio buto elementu.

Spaudoje buvo džiaugiamasi, kad "mūsų ponios, prieš kelerius metus savo butus puošusios beverčiais importuotais kilimais ir keisčiausio piešinio pagalvėlėmis, šiandien randa vietinius kilimus ir kitus daiktus". (Lietuvos aidas, 1934 02 20)

Moterims skirti žurnalai mirgėjo patarimais: "Papuoškime langus savo audiniais ir išsiuvinėjimais, tegul mūsų staltieses, pagalvėles puošia mūsiškas ornamentas, te bufetą, stalelius dabina mūsiška keramika ir drožinių stovyklėlės. Tegul mūsų jaunimas ir vaikai pajunta mūsų dirbinių ornamentikos grožį." (Dulaitienė E., Mums ir mūsų namams, Moteris ir pasaulis, 1939, Nr. 3, p. 22)

Autentiškų tautinio interjero pavyzdžių šiandien galime pamatyti Kauno muziejuose. Dailininko A.Žmuidzinavičiaus ir odontologės, visuomenininkės Marijos Žmuidzinavičienės namuose tautinė stilistika tapo pagrindiniu akcentu. Visi baldai buvo išmušti lietuviškais raštais austu audiniu, sienas puošė austi kilimėliai, kanklės.

Rašytojos Sofijos Čiurlionienės namus taip pat puošė tautiniais raštais dekoruotos užuolaidos, lovatiesės, sienų kilimėliai, darbo kabinete stovėjo lietuviškas Rūpintojėlis. Visos šios detalės reiškė šeimininkei svarbiausią bruožą – lietuvybę. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė rašė: "Mano Mamos kabinetas visuomet buvo moteriškai jaukus. Prie sodžiaus audeklu apmuštų baldų gražiai derinosi jos pačios juostų ir tulpių raštais siuvinėtos užuolaidos, pagalvėlės bei staltiesėlės. Knygų lentynoje vis rymojo mediniai dievukai ir laiks nuo laiko atsirasdavo nauja puokštė Vilniaus verbų (...)." (Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė, Kaunas, 2007, p. 39).

Scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės namuose lietuvių liaudies meno kūriniai derėjo kartu su egiptietiškomis ir Rytų meno vertybėmis. Tautiniai ir valstybiniai simboliai tarpukario interjeruose atspindėjo ne to laiko madą, bet gilų dvasinį turinį.

Tautybės antspaudas

Lietuvių inteligentų propaguotu tautišku stiliumi įrengti namai nebuvo originali idėja. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Vakarų Europos valstybių menininkai ypač akcentavo tautinius bruožus, todėl tarptautinėse amatų parodose buvo pastebimas grįžimas į senovę, prie individualių liaudies meno formų, ir šiame kontekste Lietuvos eksponatai pelnydavo aukščiausius įvertinimus.

1937 m. Paryžiuje įvykusi tarptautinė amatų paroda "Menas ir technika moderniame gyvenime" parodė, kad prancūzai nusprendė grįžti prie liaudies meno ir jame ieškoti formų šių dienų daiktams. Be to, madingas tapęs tautinis stilius iš dalies buvo reakcija į trafaretinę, serijinę gamybą. Dalis Europos vartotojų buvo nusivylę masiniais daiktais, todėl pritarė, kad modernūs dirbiniai privalo būti ne tik dailūs, bet ir pasižymėti "tautybės antspaudu".

Gyvenimas lietuviškoje aplinkoje buvo toks svarbus, kad kai kurie tautinio modernizmo šalininkai kritikavo bet kokią svetimą detalę namuose. Meno istorikas Ignas Šlapelis buvo įsitikinęs, kad žmogų supantys daiktai veikia psichiką ir gali jam skiepyti tautinę arba svetimą dvasią.

"Mes šiandien esame apsistatę visokiausiais svetimais fabrikatais ir manome, kad tai nieko nereiškia mūsų tautybei. Labai klystame taip manydami. Jei nuolat kalbant svetima kalba yra pavojus nutausti, tai nedaug mažiau yra pavojaus nutausti, apsistačius savo kasdieninį gyvenimą svetimais dirbiniais", – teigė I.Šlapelis.

1930 m. pabaigoje Kaune, Laisvės al. įkurtai "Marginių" bendrovei buvo patikėta lietuvių namus aprūpinti tautodailės dirbiniais: įvairiais medžio dirbiniais, baldais, paveikslais, dėžutėmis, tekintomis ir dekoruotomis lėkštėmis, tautiškais drabužiais, medžiagomis butui dekoruoti ir baldams apmušti, gintaro dirbiniais ir įvairiais papuošalais.

"Marginių" parduotuvės apyvarta nuolat augo: didžiausią pasisekimą turėjo audėjų, siuvinėtojų, pynėjų, drožėjų, puodžių ir keramikų kūryba. Kadangi šie liaudies meno kūriniai formavo vartotojų meninį skonį, jiems imta kelti vis didesnius reikalavimus, nes  suprasta, kad plačiąja prasme jie reprezentuoja nacionalinę taikomąją dailę.

Namai skendo gėlėse

Tautinis modernizmas buvo populiarus, tačiau dalis inteligentijos manė, kad, kaimišką kūrybą mechaniškai perkėlus į miestiečio namus, interjeras taps maskaradiškas. Jie namų stilių kūrė vadovaudamiesi pirmiausia daiktų funkcionalumu, estetikos taisyklėmis, nesureikšmindami tautiškumo. Įvairia stilistika įrengtuose lietuvių namuose buvo vienas svarbus elementas – gausybė kambarinių augalų.

Meilė gamtai pasireiškė didžiuliais fikusais, filodendrais ir aukštomis palmėmis puošiamomis ne tik valstybinių įstaigų salėmis, bet ir privačių butų salonais. Šeimininkės labai mėgo fuksijas, primules, pelargonijas, mirtas, oleandrus, dracenas, kaktusus.

Gėlės buvo dovanojamos įvairiomis progomis, tačiau ne skintos, kaip įprasta dabar, bet dailiai aptaisytuose vazonėliuose.

Vakarietiška buitis

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje daugelis inteligentų šeimų naudojosi moderniais elektros prietaisais: elektriniu arbatinuku ar kavos virimo aparatu, lygintuvu, dulkių siurbliu, duonos skrudintuvu. Pakilusį buities lygį liudijo modernus radijo imtuvas, patefonas ir telefonas.

Lietuvos įmonės atidžiai sekė naujausius Vakarų Europos pramonės laimėjimus ir stengėsi patenkinti vis išrankesnius vartotojus. Naujų modernių prietaisų siūlyta įsigyti ir išsimokėtinai. Pirkėjai su naujausiais lietuviškais ir užsienietiškais gaminiais susipažindavo ir apsipirkdavo Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose.

Vis dėlto inteligentijos buitis netapo labai prabangi, nes plačiai buvo kalbama apie būtinybę taupyti, dalį lėšų pasidėti juodai dienai. Vaikai auklėti, kad "pirmasis žingsnis į praturtėjimą buvo ir bus taupumas". Galiojo taisyklė, kad nemokanti ekonomiškai tvarkytis šeima, nors ir turėtų daug kitų privalumų, niekada nebus pavyzdinga.

Periodikoje populiarius siūlymus tuščiai neišlaidauti papildė patarimai nesivaikyti pigių, bet nekokybiškų, neturinčių jokios išliekamosios vertės prekių. Teigta, kad besižavintieji "daug ir pigiai" taisykle, daro didelę žalą sau, savo tautai ir amatų kultūrai.

Buityje, kaip ir daugelyje kitų sričių, inteligentai siekė sukaupti ilgalaikių vertybių, kurios būtų tvirtu atspirties tašku augančiai kartai. Save gerbianti ponia rinkosi vieną sidabrinę delninukę su graviruota monograma arba egzotišką driežo odos rankinuką vietoj keleto pigesnių aksesuarų.

Tarpukariu galiojusią taisyklę išsiskirti kokybiškais ir vertingais daiktais patvirtino ekonomisto, "Lietūkio" sekretoriaus Jono Masiulio dukra Karolina Masiulytė-Paliulienė, kuri teigė, jog jos tėvai pagal išgales stengėsi šeimoje kaupti įvairias materialines vertybes, perimti tai, kas buvo geriausia ir pažangiausia Vakarų Europoje, kad užsieniečiai, apsilankę lietuvių namuose, išvyktų su puikiais įspūdžiais apie savitos kultūros, tačiau modernius žmones.

Svetingumo tradicijos

Inteligentų šeimose buvo skiriama daug dėmesio šeimos susibūrimui prie pietų stalo ir svečių priėmimui. Svarbia naujove tapo svečio pagerbimas ne dideliu maisto ir gėrimų kiekiu, bet jaukiu priėmimu prie gražiai padengto stalo.

"Kelios gėlelės, švari, skoninga staltiesė, pritaikyti prie vienas kito indai ir jų tinkamas sutvarkymas susirinkusiems bendram valgiui šeimos nariams sudaro puikią nuotaiką, gerina apetitą" – taip tarpukariu ponios buvo mokomos etiketo taisyklių.

Sekmadieniais ir švenčių progomis šeimos pietauti kviesdavosi draugus ir gimines. Populiarėjant užsienietiškiems patiekalams, skatinta neužmiršti ir lietuviškos virtuvės. Kritikuotas šeimininkių noras aklai sekti užsienį, pamirštant, kad tai, kas tinka turtingo italo, prancūzo ar anglo stalui, tas lietuviams per brangu ir netinka.

"Mums reikalinga sava, vietos sąlygas ir žmogaus organizmo sveikatingumą atitinkanti kulinarija tiek kasdieniam šeimos gyvenimui, tiek iškilmėms, svečiams", – mokė  lietuviškos virtuvės rėmėjos.

Šventadienių pietūs trukdavo 2–3 valandas. Jų metu dalytis girdėtais gandais ar asmeninėmis problemomis buvo nepadoru, dažniausiai gvildenti visuomeniniai klausimai, skaityti specialiai parengti referatai. Savišvieta, tarptautinės politikos naujienų aptarimas nenutrūkdavo net patiekus desertą.

Žinoma, namų šeimininkei tekdavo svarbiausias vaidmuo: ji turėjo pasirūpinti ne tik vaišėmis, bet ir tinkama draugija, įdomiomis pokalbių temomis.

Geras tonas reikalavo svečius pagerbti ne tik geru maistu, bet ir estetiškai dekoruotu stalu. Dažna šeimininkė tokiomis progomis ištraukdavo savo monograma papuoštų sidabrinių stalo įrankių komplektą, puikiausio porceliano servizą, stalą papuošdavo porcelianine skulptūrėle ar žvakide ir balta staltiese. Daugelis šių senelių namuose naudotų daiktų tapo šeimos relikvijomis, nes keliauja iš kartos į kartą apgaubti brangiais prisiminimais ir spinduliuojantys mylimų žmonių energija.

Iš ko valgė prezidentai?

Istorinėje prezidentūroje Kaune, parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje", pristatomas tarpukario buities kultūros paveldas. Daugiausia dėmesio sulaukia Smetonų šeimos relikvija: sidabro servizas, kurį dukrai Marijai vestuvių proga įteikė prezidentas Antanas Smetona su žmona. Servizą Sofija Smetonienė įsigijo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, todėl tikėtina, kad jis regėjo gausybę iškilių lietuvių politikos ir kultūros veikėjų, kurie telkėsi Smetonų namuose Vilniuje.

Sidabro servizas buvo labai reikalingas ir poniai M.Valušienei, kuriai būnant prezidento dukra buvo privalu gerinti šalies įvaizdį ir organizuoti priėmimus savo namuose.

Deja, didelė dalis tarpukario materialiosios kultūros jau sunaikinta, nes tūkstančiai inteligentų patyrė trėmimus į Sibirą, kita dalis pasitraukė į Vakarus 1940–1944 m., likimo valiai palikę visą turtą. Laimė, bent nedidelė dalis inteligentų šeimų palikuonių, suprasdami senelių buities reliktų istorinę vertę, išsaugojo juos, kai ką perdavė Lietuvos muziejams arba paskolino parodos rengėjams.

Apsilankę parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" lankytojai sužinos, kokia kavamale Ona Stulginskienė ruošė kavą prezidentui Aleksandrui Stulginskiui ar kokia modernia rašomąja mašinėle istorijos knygų rankraščius rašė Augustinas Janulaitis.

Ryškūs vaikystės prisiminimai

Nuotrupų, kaip atrodė inteligentų šeimų namai, randame jų vaikų prisiminimuose. Ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio dukrai Ritai įstrigo, kad "į mūsų butą vedė platūs laiptai, (...) , iš abiejų pusių buvo aukšti veidrodžiai. Įėjus į vidų buvo didelis prieškambaris, iš kurio galėjai patekti į Tėvelio kabinetą, salioną, valgomąjį ar sesers Birutės kambarį. Salionas buvo didelis (...) Čia buvo ir židinys. (...) Lubos visame bute buvo labai aukštos, su pagražinimais. Šildoma buvo krosnimis, kurios beveik siekė lubas. Grindys buvo parketinės, ant jų buvo galima čiuožti ne blogiau kaip ant ledo. (Vileišytė-Bagdonienė R.A, Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai, Vilnius, 2008, p. 15.)

Vytautas Šliūpas apie tėvų namus rašė: "Namuose didžiausias kambarys, (...) buvo valgomasis. Jame buvo baltų koklių krosnis, ištraukiama sofa, apskritas valgomasis stalas ir šešios kėdės, ant spintelės – patefonas ir senoviškas radijas "Marconi", didelis fortepijonas (...) ir juoda indauja (bufetas). Kambario centre, virš stalo, kabėjo moderni lempa su keturiais abažūrais, o ant sienos, virš fortepijono, didžiulis dailininko A.Žmuidzinavičiaus dovanotas paveikslas "Keistas rytas". (Šliūpas V., Tėvas, kokį aš prisimenu, Šiauliai, 2000, p. 74.)

Namų jaukumą kūrė ne tik mieli daiktai, bet ir maloni, pagarbi atmosfera. Paprašyti apibūdinti, ką geriausiai prisimena iš savo gimtųjų namų aplinkos, tarpukario inteligentų vaikai tvirtino, kad svarbiausi šeimos prisiminimai susiję su ten tvyrojusia šiluma, aukšta kultūra, mandagiu bendravimu.

Kas? Paroda "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje".

Kur? Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Kada? veikia iki 2015 m. birželio 20 d.