Iš kur kilo mada namus apstatyti vazoninėmis gėlėmis? Kodėl taupumas buvo neatsiejamas nuo kauniečių gyvenimo būdo, o šeimos relikvijų turėjo net ir neturtingos miestiečių šeimos? Atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų galima rasti Istorinėje Prezidentūroje veikiančioje parodoje.

Architektūros ypatumai

Kaunui tapus laikinąja sostine, čia susitelkė pagrindinis lietuvių inteligentijos žiedas. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje šalis išgyveno pokario nepriteklius, labai stigo butų, todėl net ir aukšto rango tarnautojų šeimoms teko gyventi ankštuose nuomojamuose kambariuose.

Praėjus pirmajam Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui Kaunas pasikeitė neatpažįstamai, išdygo modernių pastatų ir gyvenamųjų namų kvartalai. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje daugelis inteligentų šeimų įsikūrė nuosavuose namuose Vytauto kalne, Žaliakalnyje ir centrinėje miesto dalyje. Modernų laikinosios sostinės veidą kūrė Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Edmundas Alfonsas Frykas, Karolis Reisonas, Vytautas Žemkalnis-Landsbergis ir kiti.

Architektai privačius namus projektavo laikydamiesi populiaraus modernizmo principų, sukurdami harmoningą pastato santykį su supančia aplinka ir pritaikydami prie šeimos poreikių. Jeigu bent vienas iš šeimos narių vertėsi privačia praktika (gydytojo, odontologo, advokato ir pan.), architektai siūlydavo pirmajame aukšte įrengti kabinetą su atskira įeiga.

Atsižvelgiant į vaikų lytį ir skaičių šeimoje, buvo siūlomi bendri (vienos lyties vaikams) arba atskiri skirtingų lyčių vaikų kambariai. Dauguma tarnautojų šeimų turėjo samdomas šeimininkes, kurios taip pat buvo laikomos šeimos nariais, tad ir joms reikėjo atskiro kambarėlio. Svarbiausia namų erdvė atitekdavo valgomajam, kur šeima susirinkdavo per pietus ir vakarienę, o šventadieniais pasikviesdavo svečių.

Namai pirmiausia turėjo tarnauti šeimos patogumui ir poilsiui. Siūlyti stilingi butų projektai su erdviais ir šviesiais kambariais. Gausybė sieninių spintų ir podėlių šeimininkams namuose praktiškai leido išnaudoti kiekvieną centimetrą. Virtuvė buvo projektuojama šiaurinėje namo dalyje, o šaldytuvą anuomet atstojo šiauriausiame taške įrengta sieninė spinta su grotelėmis sienoje.

Inteligentai ypač atsakingai žiūrėjo į kuriamą gyvenamąją erdvę, nes vyravo nuostata, kad tik "gražus, meniškai įrengtas butas yra aukščiausias kultūros požymis".

Tautiškasis modernizmas

Kurdama jauną valstybę lietuvių inteligentija siekė tapti modernaus pasaulio dalimi, tačiau kartu išryškinti ir tautinę kultūrą, lietuvišką dvasią. XX a. pradžioje buvo suvokta, kad tik tautine kultūra išreiškiamas tautos gyvybingumas ir individualumas.

Kokią svarbią reikšmę lietuviams turi liaudies menas dar 1908 m. rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: "Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyje, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas." (Amatininkas, 1937, Nr. 1, p. 3)

Inteligentų dėtos viltys į tautinės kultūros puoselėjimą greitai davė vaisių: tarptautinėse parodose lietuvių liaudies dirbiniai pelnė pripažinimą ir buvo prilyginti vadinamajam aukštajam menui. Tai paskatino tautinius elementus plačiai naudoti visuomeninių pastatų dekore ir namų interjeruose. Ilgainiui liaudies menas buityje tapo puikia priemone stiprinant visuomenės patriotizmą ir tautinę savimonę bei savigarbą. Lietuvos gamintojai vartotojams siūlė tautiškais raštais, valstybiniais simboliais, lietuviško peizažo vaizdais papuoštas įvairių prekių pakuotes.

Mikalina Glemžaitė, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Tamošaitis ir Paulius Galaunė vieni pirmųjų ėmė propaguoti tautišką modernizmą, kuris reiškė, kad namudininkų pagaminti nauji, tradicinius tautodailės dirbinius atkartojantys baldai, audiniai, drožiniai tapo būtinu susipratusio lietuvio buto elementu.

Spaudoje buvo džiaugiamasi, kad "mūsų ponios, prieš kelerius metus savo butus puošusios beverčiais importuotais kilimais ir keisčiausio piešinio pagalvėlėmis, šiandien randa vietinius kilimus ir kitus daiktus". (Lietuvos aidas, 1934 02 20)

Moterims skirti žurnalai mirgėjo patarimais: "Papuoškime langus savo audiniais ir išsiuvinėjimais, tegul mūsų staltieses, pagalvėles puošia mūsiškas ornamentas, te bufetą, stalelius dabina mūsiška keramika ir drožinių stovyklėlės. Tegul mūsų jaunimas ir vaikai pajunta mūsų dirbinių ornamentikos grožį." (Dulaitienė E., Mums ir mūsų namams, Moteris ir pasaulis, 1939, Nr. 3, p. 22)

Autentiškų tautinio interjero pavyzdžių šiandien galime pamatyti Kauno muziejuose. Dailininko A.Žmuidzinavičiaus ir odontologės, visuomenininkės Marijos Žmuidzinavičienės namuose tautinė stilistika tapo pagrindiniu akcentu. Visi baldai buvo išmušti lietuviškais raštais austu audiniu, sienas puošė austi kilimėliai, kanklės.

Rašytojos Sofijos Čiurlionienės namus taip pat puošė tautiniais raštais dekoruotos užuolaidos, lovatiesės, sienų kilimėliai, darbo kabinete stovėjo lietuviškas Rūpintojėlis. Visos šios detalės reiškė šeimininkei svarbiausią bruožą – lietuvybę. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė rašė: "Mano Mamos kabinetas visuomet buvo moteriškai jaukus. Prie sodžiaus audeklu apmuštų baldų gražiai derinosi jos pačios juostų ir tulpių raštais siuvinėtos užuolaidos, pagalvėlės bei staltiesėlės. Knygų lentynoje vis rymojo mediniai dievukai ir laiks nuo laiko atsirasdavo nauja puokštė Vilniaus verbų (...)." (Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė, Kaunas, 2007, p. 39).

Scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės namuose lietuvių liaudies meno kūriniai derėjo kartu su egiptietiškomis ir Rytų meno vertybėmis. Tautiniai ir valstybiniai simboliai tarpukario interjeruose atspindėjo ne to laiko madą, bet gilų dvasinį turinį.

Tautybės antspaudas

Lietuvių inteligentų propaguotu tautišku stiliumi įrengti namai nebuvo originali idėja. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Vakarų Europos valstybių menininkai ypač akcentavo tautinius bruožus, todėl tarptautinėse amatų parodose buvo pastebimas grįžimas į senovę, prie individualių liaudies meno formų, ir šiame kontekste Lietuvos eksponatai pelnydavo aukščiausius įvertinimus.

1937 m. Paryžiuje įvykusi tarptautinė amatų paroda "Menas ir technika moderniame gyvenime" parodė, kad prancūzai nusprendė grįžti prie liaudies meno ir jame ieškoti formų šių dienų daiktams. Be to, madingas tapęs tautinis stilius iš dalies buvo reakcija į trafaretinę, serijinę gamybą. Dalis Europos vartotojų buvo nusivylę masiniais daiktais, todėl pritarė, kad modernūs dirbiniai privalo būti ne tik dailūs, bet ir pasižymėti "tautybės antspaudu".

Gyvenimas lietuviškoje aplinkoje buvo toks svarbus, kad kai kurie tautinio modernizmo šalininkai kritikavo bet kokią svetimą detalę namuose. Meno istorikas Ignas Šlapelis buvo įsitikinęs, kad žmogų supantys daiktai veikia psichiką ir gali jam skiepyti tautinę arba svetimą dvasią.

"Mes šiandien esame apsistatę visokiausiais svetimais fabrikatais ir manome, kad tai nieko nereiškia mūsų tautybei. Labai klystame taip manydami. Jei nuolat kalbant svetima kalba yra pavojus nutausti, tai nedaug mažiau yra pavojaus nutausti, apsistačius savo kasdieninį gyvenimą svetimais dirbiniais", – teigė I.Šlapelis.

1930 m. pabaigoje Kaune, Laisvės al. įkurtai "Marginių" bendrovei buvo patikėta lietuvių namus aprūpinti tautodailės dirbiniais: įvairiais medžio dirbiniais, baldais, paveikslais, dėžutėmis, tekintomis ir dekoruotomis lėkštėmis, tautiškais drabužiais, medžiagomis butui dekoruoti ir baldams apmušti, gintaro dirbiniais ir įvairiais papuošalais.

"Marginių" parduotuvės apyvarta nuolat augo: didžiausią pasisekimą turėjo audėjų, siuvinėtojų, pynėjų, drožėjų, puodžių ir keramikų kūryba. Kadangi šie liaudies meno kūriniai formavo vartotojų meninį skonį, jiems imta kelti vis didesnius reikalavimus, nes  suprasta, kad plačiąja prasme jie reprezentuoja nacionalinę taikomąją dailę.

Namai skendo gėlėse

Tautinis modernizmas buvo populiarus, tačiau dalis inteligentijos manė, kad, kaimišką kūrybą mechaniškai perkėlus į miestiečio namus, interjeras taps maskaradiškas. Jie namų stilių kūrė vadovaudamiesi pirmiausia daiktų funkcionalumu, estetikos taisyklėmis, nesureikšmindami tautiškumo. Įvairia stilistika įrengtuose lietuvių namuose buvo vienas svarbus elementas – gausybė kambarinių augalų.

Meilė gamtai pasireiškė didžiuliais fikusais, filodendrais ir aukštomis palmėmis puošiamomis ne tik valstybinių įstaigų salėmis, bet ir privačių butų salonais. Šeimininkės labai mėgo fuksijas, primules, pelargonijas, mirtas, oleandrus, dracenas, kaktusus.

Gėlės buvo dovanojamos įvairiomis progomis, tačiau ne skintos, kaip įprasta dabar, bet dailiai aptaisytuose vazonėliuose.

Vakarietiška buitis

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje daugelis inteligentų šeimų naudojosi moderniais elektros prietaisais: elektriniu arbatinuku ar kavos virimo aparatu, lygintuvu, dulkių siurbliu, duonos skrudintuvu. Pakilusį buities lygį liudijo modernus radijo imtuvas, patefonas ir telefonas.

Lietuvos įmonės atidžiai sekė naujausius Vakarų Europos pramonės laimėjimus ir stengėsi patenkinti vis išrankesnius vartotojus. Naujų modernių prietaisų siūlyta įsigyti ir išsimokėtinai. Pirkėjai su naujausiais lietuviškais ir užsienietiškais gaminiais susipažindavo ir apsipirkdavo Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose.

Vis dėlto inteligentijos buitis netapo labai prabangi, nes plačiai buvo kalbama apie būtinybę taupyti, dalį lėšų pasidėti juodai dienai. Vaikai auklėti, kad "pirmasis žingsnis į praturtėjimą buvo ir bus taupumas". Galiojo taisyklė, kad nemokanti ekonomiškai tvarkytis šeima, nors ir turėtų daug kitų privalumų, niekada nebus pavyzdinga.

Periodikoje populiarius siūlymus tuščiai neišlaidauti papildė patarimai nesivaikyti pigių, bet nekokybiškų, neturinčių jokios išliekamosios vertės prekių. Teigta, kad besižavintieji "daug ir pigiai" taisykle, daro didelę žalą sau, savo tautai ir amatų kultūrai.

Buityje, kaip ir daugelyje kitų sričių, inteligentai siekė sukaupti ilgalaikių vertybių, kurios būtų tvirtu atspirties tašku augančiai kartai. Save gerbianti ponia rinkosi vieną sidabrinę delninukę su graviruota monograma arba egzotišką driežo odos rankinuką vietoj keleto pigesnių aksesuarų.

Tarpukariu galiojusią taisyklę išsiskirti kokybiškais ir vertingais daiktais patvirtino ekonomisto, "Lietūkio" sekretoriaus Jono Masiulio dukra Karolina Masiulytė-Paliulienė, kuri teigė, jog jos tėvai pagal išgales stengėsi šeimoje kaupti įvairias materialines vertybes, perimti tai, kas buvo geriausia ir pažangiausia Vakarų Europoje, kad užsieniečiai, apsilankę lietuvių namuose, išvyktų su puikiais įspūdžiais apie savitos kultūros, tačiau modernius žmones.

Svetingumo tradicijos

Inteligentų šeimose buvo skiriama daug dėmesio šeimos susibūrimui prie pietų stalo ir svečių priėmimui. Svarbia naujove tapo svečio pagerbimas ne dideliu maisto ir gėrimų kiekiu, bet jaukiu priėmimu prie gražiai padengto stalo.

"Kelios gėlelės, švari, skoninga staltiesė, pritaikyti prie vienas kito indai ir jų tinkamas sutvarkymas susirinkusiems bendram valgiui šeimos nariams sudaro puikią nuotaiką, gerina apetitą" – taip tarpukariu ponios buvo mokomos etiketo taisyklių.

Sekmadieniais ir švenčių progomis šeimos pietauti kviesdavosi draugus ir gimines. Populiarėjant užsienietiškiems patiekalams, skatinta neužmiršti ir lietuviškos virtuvės. Kritikuotas šeimininkių noras aklai sekti užsienį, pamirštant, kad tai, kas tinka turtingo italo, prancūzo ar anglo stalui, tas lietuviams per brangu ir netinka.

"Mums reikalinga sava, vietos sąlygas ir žmogaus organizmo sveikatingumą atitinkanti kulinarija tiek kasdieniam šeimos gyvenimui, tiek iškilmėms, svečiams", – mokė  lietuviškos virtuvės rėmėjos.

Šventadienių pietūs trukdavo 2–3 valandas. Jų metu dalytis girdėtais gandais ar asmeninėmis problemomis buvo nepadoru, dažniausiai gvildenti visuomeniniai klausimai, skaityti specialiai parengti referatai. Savišvieta, tarptautinės politikos naujienų aptarimas nenutrūkdavo net patiekus desertą.

Žinoma, namų šeimininkei tekdavo svarbiausias vaidmuo: ji turėjo pasirūpinti ne tik vaišėmis, bet ir tinkama draugija, įdomiomis pokalbių temomis.

Geras tonas reikalavo svečius pagerbti ne tik geru maistu, bet ir estetiškai dekoruotu stalu. Dažna šeimininkė tokiomis progomis ištraukdavo savo monograma papuoštų sidabrinių stalo įrankių komplektą, puikiausio porceliano servizą, stalą papuošdavo porcelianine skulptūrėle ar žvakide ir balta staltiese. Daugelis šių senelių namuose naudotų daiktų tapo šeimos relikvijomis, nes keliauja iš kartos į kartą apgaubti brangiais prisiminimais ir spinduliuojantys mylimų žmonių energija.

Iš ko valgė prezidentai?

Istorinėje prezidentūroje Kaune, parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje", pristatomas tarpukario buities kultūros paveldas. Daugiausia dėmesio sulaukia Smetonų šeimos relikvija: sidabro servizas, kurį dukrai Marijai vestuvių proga įteikė prezidentas Antanas Smetona su žmona. Servizą Sofija Smetonienė įsigijo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, todėl tikėtina, kad jis regėjo gausybę iškilių lietuvių politikos ir kultūros veikėjų, kurie telkėsi Smetonų namuose Vilniuje.

Sidabro servizas buvo labai reikalingas ir poniai M.Valušienei, kuriai būnant prezidento dukra buvo privalu gerinti šalies įvaizdį ir organizuoti priėmimus savo namuose.

Deja, didelė dalis tarpukario materialiosios kultūros jau sunaikinta, nes tūkstančiai inteligentų patyrė trėmimus į Sibirą, kita dalis pasitraukė į Vakarus 1940–1944 m., likimo valiai palikę visą turtą. Laimė, bent nedidelė dalis inteligentų šeimų palikuonių, suprasdami senelių buities reliktų istorinę vertę, išsaugojo juos, kai ką perdavė Lietuvos muziejams arba paskolino parodos rengėjams.

Apsilankę parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" lankytojai sužinos, kokia kavamale Ona Stulginskienė ruošė kavą prezidentui Aleksandrui Stulginskiui ar kokia modernia rašomąja mašinėle istorijos knygų rankraščius rašė Augustinas Janulaitis.

Ryškūs vaikystės prisiminimai

Nuotrupų, kaip atrodė inteligentų šeimų namai, randame jų vaikų prisiminimuose. Ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio dukrai Ritai įstrigo, kad "į mūsų butą vedė platūs laiptai, (...) , iš abiejų pusių buvo aukšti veidrodžiai. Įėjus į vidų buvo didelis prieškambaris, iš kurio galėjai patekti į Tėvelio kabinetą, salioną, valgomąjį ar sesers Birutės kambarį. Salionas buvo didelis (...) Čia buvo ir židinys. (...) Lubos visame bute buvo labai aukštos, su pagražinimais. Šildoma buvo krosnimis, kurios beveik siekė lubas. Grindys buvo parketinės, ant jų buvo galima čiuožti ne blogiau kaip ant ledo. (Vileišytė-Bagdonienė R.A, Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai, Vilnius, 2008, p. 15.)

Vytautas Šliūpas apie tėvų namus rašė: "Namuose didžiausias kambarys, (...) buvo valgomasis. Jame buvo baltų koklių krosnis, ištraukiama sofa, apskritas valgomasis stalas ir šešios kėdės, ant spintelės – patefonas ir senoviškas radijas "Marconi", didelis fortepijonas (...) ir juoda indauja (bufetas). Kambario centre, virš stalo, kabėjo moderni lempa su keturiais abažūrais, o ant sienos, virš fortepijono, didžiulis dailininko A.Žmuidzinavičiaus dovanotas paveikslas "Keistas rytas". (Šliūpas V., Tėvas, kokį aš prisimenu, Šiauliai, 2000, p. 74.)

Namų jaukumą kūrė ne tik mieli daiktai, bet ir maloni, pagarbi atmosfera. Paprašyti apibūdinti, ką geriausiai prisimena iš savo gimtųjų namų aplinkos, tarpukario inteligentų vaikai tvirtino, kad svarbiausi šeimos prisiminimai susiję su ten tvyrojusia šiluma, aukšta kultūra, mandagiu bendravimu.

Kas? Paroda "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje".

Kur? Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Kada? veikia iki 2015 m. birželio 20 d.

Vasarą miesto gatvės ištuštėja, galva kaista nuo beviltiškų pastangų susikaupti... Ne veltui jau tarpukariu poilsio svarba buvo ypač akcentuojama intelektinį darbą dirbantiems žmonėms: "Dvi, trys, keturios savaitės vasaros atostogų naudingai praleistos, gali sudaryti tvirtą sveikatos ir geros nuotaikos kapitalą." ("Lietuvos aidas", 1929). O koks gi "tas geros nuotaikos kapitalas" būdavo tarpukario inteligentų šeimoms?

Kur keliauti?

Jei karštą tarpukario vasarą būtume užsukę į kurios nors Lietuvos inteligentų šeimos namus, greičiausiai galėtume išgirsti diskutuojant, kur atostogauti šiemet. Pagrindiniai atostogų variantai buvo šie: Lietuvos kurortai, žinoma, pirmiausia Palanga, poilsis kaime arba kelionės į užsienio šalis. Pasirinkimas priklausė nuo finansinių galimybių, turimų pažįstamų ir bičiulių, kurie galėtų pasikviesti į svečius, šeimos narių pomėgių ar net atostogų madų.
XX a. 4 dešimtmetyje ypač suaktyvėjo valdžios skatinimas poilsiaujant dažniau rinktis savo šalį: "Mes neturėtumėm būti per daug išlepę ir dėl kelių ne taip patogių takelių paniekinti savą turtą ir išvežti pinigus į svetimus kurortus" ("Lietuvos aidas", 1930).

Nežinia, ar dėl tokio raginimo, ar dėl gražaus lietuviško gamtovaizdžio nemažai šeimų keliaudami automobiliu ilsėtis iš tiesų sustodavo įvairiose lankytinose vietose, savo atžalas supažindindavo su istorine praeitimi – piliakalniais, pilimis, gamtos ar architektūros paminklais. O kartais per atostogas surengdavo ir savitų ekspedicijų, turų, kuriuos  anuomet vadindavo "keliagomis".

Aušrininko, politiko, gydytojo Jono Šliūpo sūnus atsiminimuose rašo: "Tėvas labai mėgo važinėtis po Lietuvą automobiliu [...]. Tais metais mūsų namuose buvo labai daug kalbama apie generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus [...] vykdomus archeologinius tyrinėjimus Įpilties piliakalnyje, prie Latvijos sienos. Šiose vietose XIII a. vykusios žemaičių kovos su kalavijuočiais. 1934 m. rugpjūčio 9 d. [...] tėvas, mama ir aš, ir gal dar šeši pažįstami patraukėme to piliakalnio link." (V. Šliūpas "Tėvas, kokį prisimenu").

Pasitikdavo su maršais

Aukščiausias pareigas užimančių inteligentų atostogų grafikas buvo skelbiamas viešai, nurodant, kur jie atostogaus ir kas tuo metu juos pavaduos darbe, o išvykimo dieną kartais rengtos išlydėtuvės.

Ketvirtajame dešimtmetyje valstybės prezidento palydos vykdavo ypač pompastiškai –  su gėlėmis, maršais ir kalbomis: "Palangoje buvo taip pat pastatyti garbės vartai, prie kurių stovėjo šaulių garbės sargyba, stovyklaujančių moterų garbės sargyba, vietos savivaldybės atstovai su burmistru priešakyje. [...] Prie vartų Prezidento sutikti buvo susirinkę dideli Palangos vasarotojų ir vietos ir apylinkės gyventojų būriai. Sveikindamas atvykusį Prezidentą, Palangos burmistras, dr. Šliupas, pasakė kalbą, kurioje p. Prezidentą ir ponią sveikino Palangos gyventojų vardu ir linkėjo gerai pailsėti. Respublikos Prezidentas padėkojo už sveikinimus ir nuvyko į savo vasaros rezidenciją. Prie Respublikos Prezidento vasaros rezidencijos aukštųjų šeimininkų laukė kareivių garbės sargyba ir husarų pulko orkestras." ("Lietuvos aidas", 1934).

Greičiausiai kopijuodami ir ironizuodami tokias iškilmes, vieną vasarą operos solistui Kiprui Petrauskui atvykus į Palangą  "iškilmingas sutiktuves" surengė ir jo bičiuliai. Tuo metu K.Petrauskas jau buvo išrinktas Kauno miesto tarybos nariu, tad draugai simboliškai jam įteikė raktus, o vietoj duonos ir druskos pasitiko su jūros vandeniu ir pajūrio smėliu. Vienas Valstybės teatro aktorių  "padeklamavo tam momentui pritaikintus dzinguliukus", savitą sveikinimo kalbą.

Sveikatinimosi mada

Per atostogas inteligentų šeimos didelį dėmesį skyrė sveikatai. Populiaru buvo viskas, kas susiję su žodžiu "sveikata": nuo procedūrų kurortų gydyklose iki "saulės, oro ar vandens tynių priiminėjimo" pliaže ar natūralioje kaimo gamtoje. Traukos centru tapo kurortai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvę apytuščiai, vėliau kurortai tapo ne tik naudingi, bet ir  madingi.

Štai kokia Palanga regėta atsiminimuose: "Dar 1922 metų vasarą, kada viešėjau Palangoje, iš viso kurortininkų tebuvo kelios šeimynos, poris kunigų ir rabinai. Toje vandens ir smėlio dykumoje jautėmės tikrais viešpačiais ir tarėmės, kaip ją išpropagavus vasarotojams. Tik vėliau kauniečiai išmoko važinėti į vasarnamius ir dar vėliau laisvalaikį ir šventadienius praleisti už miesto". (M.Urbšienė-Mašiotaitė "Prie žibalinės lempos").

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo patvirtinta keliolika kurortinių vietovių ir jų skaičius vis didėjo. Laikraščiuose skelbti kurortuose viešinčių įžymių žmonių sąrašai tapo puikia reklama pačioms poilsiavietėms. Žurnalistai "susekdavo", kas tapdavo pirmuoju poilsiautoju, kokių įžymybių dar laukiama.

Vartant spaudos puslapius galima pamatyti, kad Palangą buvo pamėgusios Valstybės teatro aktorių, muzikų, dailininkų, ministrų, kariškių, politikų, valstybės prezidento šeimos. Kiti rinkosi Nidą, Girulius, Juodkrantę, taip pat Kačerginę, Birštoną, Panemunę.

Ne veltui sakoma, jog tarpukariu prasidėjo kurortų era. Plečiantis transporto galimybėms bei sparčiai vystantis poilsinių vilų nuomos verslui, vasarotojų kurortuose kasmet vis daugėjo.
Ano meto spauda poilsiautojus net suskirstė į keletą grupių: "Kurortininkus reikia skirti į dvi kategorijas. Vieni, patys turtingieji, važiuoja į kurortus tik dėl "vasaros fasono", dėl išsiblaškymo. Antroji kategorija atostogauja tam, kad tikrai atsigaivinus ir sustiprinus". ("Lietuvos aidas", 1929 ).

Lengvatos šeimoms

Lietuvos kurortų valdžia taikė įvairias nuolaidas poilsiauti atvykstančioms šeimoms. Pavyzdžiui, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Palangoje nuo kurorto mokesčio buvo atleidžiami vaikai iki dešimties metų, o šeimynai iš trijų ir daugiau asmenų taikyta nuolatinė keturiasdešimties litų už mėnesį rinkliava.
Kulautuvoje – kurorto mokestis keliais litais buvo sumažinamas antrajam, trečiajam ir t. t. šeimos nariui. O štai Birštonas taikė nuolaidas "vedusiems valstybės tarnautojams, turintiems atitinkamą pažymėjimą".

Kurortai taip pat siūlė tam tikrus šeimos "abonementus" ilgesnį laiką viešintiesiems vasarvietėse. Įdomu, jog vykstant į pajūrį nuo kurorto rinkliavos buvo atleidžiamas ir dar vienas "šeimos narys". Palangoje kurorto mokesčio mokėti nereikėjo "šeimynoje vienai tarnaitei".

Karalienė Palanga

Palangą atostogų karaliene vadino ne vienas ten pabuvojęs. Čia vasarodavo tarpukario meno, politikos atstovai: Petrauskų, Didžiokų, Dauguviečių, Žmuidzinavičių, Urbšių, visų Lietuvos Respublikos prezidentų (Smetonų, Stulginskių, Grinių) šeimos, Sofija Čiurlionienė su dukra ir daug kitų. O kur dar karininkų, valstybės tarnautojų šeimos!

Atostogauti buvo išsiruošiama kelioms savaitėms, o kartais ir daugiau nei mėnesiui. Daugelis turėjo savo nuolatines, kasmet nuomojamas vilas. Tad vasarą ne tik Palangos paplūdimys, bet ir Birutės parkas, centrinės gatvės, Palangos kurhauzas ir vilų kiemai tapdavo tikru skruzdėlynu.

Netrūkdavo kurorte ir pramogų: kasdien griežė orkestras, veikė teatras, kinas, kazino, tenisas, rengtos įvairios šventės. Vaikai Palangoje taip pat nenuobodžiaudavo: pajūryje jie galėdavo mėgautis karuselėmis, kroketu, lauko biliardu, sūpuoklėmis.

Tuo tarpu tėveliai galėjo pasiklausyti Husarų ar kito orkestro bei "gyvos" muzikos, dalyvauti literatūros vakaruose, sporto šventėse, labdaringuose renginiuose, kurių metu koncertai būdavo paįvairinami "rakietų ugnimi", o surinkti pinigai skiriami kokiam nors kilniam tikslui.

Kol tėčiai dalyvaudavo "Kurorto karaliaus rinkimuose", nuobodulio apimtoms mamoms buvo siūloma pabandyti laimę "Saulės karalienės rinkimuose", kur būdavo renkama labiausiai įdegusi moteris. Įdomu, jog tokios atostogų avantiūros neatsisakydavo niekas – ir "karaliais ir karalienėmis" tapdavo solidūs generolai, žymūs menininkai.
Tiems, kuriems pabosdavo miesto pramogos, kurios nors vilos kieme pastačius palapinę ar įsitaisius verandoje, buvo rengiami inteligentų šeimų susitikimai. Čia virdavo diskusijos meno, politikos, kultūros temomis, taip pat būdavo ilsimasi prie kortų ar šachmatų stalo. Tokius susibūrimus ypač mėgo Žmuidzinavičiai, Nemeikšos, Janulaičiai ir kt. Kai atsibosdavo Palanga, jie susiorganizuodavo keliones laivu po jūrą ar vykdavo į ekskursijas gretimose apylinkėse.

Pasaulio kraštas už 300 km

Kurortiniai malonumai patikdavo ne visiems. Kai kurios šeimos atsipūsti mieliau vykdavo į kaimą. Vieni turėdavo savo sodybas, dvarus (Binkiai, Vileišiai, Dauguviečiai ir kt.), kiti viešėdavo pas giminaičius, tėvus, draugus, treti nuolat gyveno ūkiško tipo sodybose, miesteliuose ar priemiesčiuose ir patys čia kviesdavosi svečius (Ivanauskai, Stulginskiai ir kt.).
Poilsiaudami kaime inteligentai lankydavo aplinkines vietoves, giminaičius, dirbdavo ūkio darbus, mėgavosi gamtos malonumais (maudynėmis, žvejyba, rinkdami gamtos gėrybes). Kaimas tapdavo naujų išbandymų ir eksperimentų, tokių kaip aludarystė, naujų augalų ir gyvulių veislių auginimas, vieta. Tiems, kurie keliaudavo automobiliais, jau pati kelionė tapdavo savotiška pramoga.

Rašytojo Balio Sruogos dukra štai kaip prisimena savo vasaros keliones: "Kasmetinė didžiausia išvyka buvo pasibaigus mokslo metams į Bugius – vasarai. Nepaprastai ilga, varginanti visos dienos kelionė. Kaunas–Viekšniai: kokia neparėpiama tolybė! Beveik 300 kilometrų, beveik skersai visą Lietuvą! Prisikraudavome maisto, apsisiausdavome šviesiais "balakonais" nuo dulkių, ant akių užsivoždavome motociklistų akinius, galvas užsimaukšlindavome brezentinėm motociklistų kepurėm ir susėsdavome: prie vairo – Balys, šalia jo – mama, o aš – varnalizdyje, kaip Balys vadindavo atverčiamą fiato užpakalinę sėdynę, į kurią reikėdavo įkopti specialiomis pakopomis". (Balys Sruoga mūsų atsiminimuose:, sud. V.Sruogienė).
Smetonų poilsis

Nuo 1937 metų, baigus statyti Užugirio rūmus, kaime vasaroti pradėjo ir prezidentas Antanas Smetona. Iki tol atostogas, su šeima dažniausiai leistas Palangoje, prezidentas išmainė į ramesnį poilsį netoli savo gimtinės.

Anot amžininkų, pirmasis šalies pilietis čia atsipūsdavo vaikščiodamas po savo ūkį, kvėpuodamas miško oru, skaitydamas knygas, tuo tarpu jo žmona Sofija Smetonienė tapdavo namų šeimininke ir rūpindavosi maisto ruoša bei namų tvarka.

"Nemaži šeimininkės rūpesčiai užguldavo p. S. Smetonienę, kai į Užugirį atvykdavo gausus vasarotojų būrys ar šiaip svečių. 1937 m. vasarą, kai buvo galutinai įrengtas gyvenamasis namas, [...] čia pirmą kartą vasarojo Prezidentas, sūnus Julius Smetona su žmona Birute, duktė Marija su savo vyru gen. štabo viršininku Aloyzu Valiušiu, gailestingoji sesuo Marija Ilgauskienė ir keturi Prezidentūros karininkai. Visi vasarojo 6 savaites tikrąja to žodžio prasme, bet p. Smetonienei teko be atvangos visais rūpinti, diena iš dienos triūsti. Atostogų ji neturėjo." (V.Šliogeris, Antanas Smetona žmogus ir valstybininkas "Atsiminimai").

Net ir per atostogas dalį dienos prezidentas skirdavo darbui, dokumentų skaitymui, pusiau oficialiems susitikimams su įvairiais asmenimis. Nors pasitaikydavo, jog didžiąją dienos dalį prezidentas praleisdavo atskirai nuo šeimos, vis dėlto tam tikros šeimos tradicijos buvo išlaikomas ir čia: kartu valgomi pusryčiai, pietūs ar vakarienė, kartu svetingai priimami svečiai, kartais šeimyniškai sulošiama kortų partija.

Ne visoms žmonoms patikdavo toks ūkiškas gyvenimas kaime. Aktorės ir režisieriaus dukra Galina Dauguvietytė prisiminė: "Mama Dauguviečiuose ilsėdavosi: skaitydavo, gulėdavo, repetuodavo vaidmenis. Jai nereikėjo kuistis po virtuvę, tik užsakydavo maistą, o šeimininkės triūsdavo. Kepdavo bandeles. Tėvas ūkininkaudavo – pjaudavo, kraudavo, veždavo šieną.

Labai mėgo sodinti vaismedžius. [...] Grybaudavo. Didžiausias ir maloniausias jo darbas – daryti alų". (G.Dauguvietytė "Post scriptum")
Ramesnį poilsį kaime mėgdavo ir Laikinojoje sostinėje triukšmingu gyvenimu pagarsėjęs poetas Kazys Binkis. XX a. 4 dešimtmetyje savo šeimos dvare Balsiuose jis žvejodavo, grybaudavo, vaikštinėdavo gamtoje. "Čia išsirengęs ligi pusiaujo, su atraitotomis virš kelių kelnėmis ir sena, nulėpusiomis atbrailomis skrybėle, jis per dienas mirkdavo vandenyje, užmetęs ilgą bambuko meškerę. Pietus ar pavakarius jam nešdavo žmona ar kuris iš vaikų". (H.Korsakienė "Sugrįžusi praeitis"). Vasarodamas kaime K. Binkis savo šeimą dažnai įtraukdavo į įvairias avantiūras: bandė auginti cukrinius runkelius ar perinti viščiukus, tačiau dažniausiai viskas baigdavosi nesėkmėmis.

Poilsiaudamos kaime inteligentų šeimos neištverdavo nepasikvietusios svečių arba patys neišvykę aplankyti draugų. Kai kurios sodybos tapdavo susitikimų centru: štai trečiajame dešimtmetyje Kauno literatai lankydavosi vertėjo Boriso Melngailio dvare, populiarios susitikimų vietos būdavo ir generolo Vlado Nagevičiaus-Nagio Žemaitkiemio dvaras, Tado ir

Honoratos Ivanauskų Obelynė, o nuvykę į pajūrį bičiuliai užsukdavo ir pas Jokūbavo dvare šeimininkaujančius Ona ir Aleksandrą Stulginskius.
Traukė užsienio kurortai

Dar vienas atostogų pasirinkimas tarpukariu – poilsis užsienyje. Nors oficialiai valdžia skatino atostogoms rinktis savo šalį, dar 1930 m. spaudoje pasigirdo kritikos lietuviškoms vasarvietėms: "O tose vasarojimo vietose ar yra kas nors. Išblaškytos trobelės primena labiau čigonų palapines, negu gyvenamuosius namus. Ne tik kad kanalizacijos, bet ir nešvarumams duobių ten nėra. Argi galima po tokių kurortų stebėtis, kad mūsų žmonės važiuoja į užsienį. Ten nors ir brangiau, bet užtat patogiau. Pirmas žingsnis sulaikyti išplaukiančius pinigus – tai sutvarkymas mūsų vasarojimo vietų. Jei bus patogu ir linksma – niekas kitur nevažiuos". ("Diena" 1930).
Iš tiesų, galintieji sau leisti aplankydavo tolimesnius didžiuosius Europos kurortus, kiti poilsiaudavo kaimyninėse šalyse. Neturėdami didelių finansinių galimybių, žvalgydavosi pigesnių pasiūlymų ar giminaičių, draugų, dirbančių ar studijuojančių užsienyje, kvietimo. Populiarios buvo grupinės kelių šeimų kelionės. Toks keliavimo būdas buvo ne tik ekonomiškesnis, bet ir linksmesnis.

"Prisidengę figos lapeliu"

Vienas smagiausių atsigaivinimo ir sveikatos stiprinimo būdų kurorte buvo maudynės. Tarpukariu maudymosi kultūroje atsirado daug naujovių. Jei trečiajame dešimtmetyje kai kuriose Lietuvos vietovėse bendri paplūdimiai buvo draudžiami, tai ketvirtajame jų jau buvo daugelyje kurortų.

Štai prezidentas Antanas Smetona su savo šeima eidavo į atskirus vyrų ir moterų paplūdimius, tuo tarpu prezidento Kazio Griniaus šeima rinkosi bendruosius. Tiesa, ne visiems tokia naujovė patiko: "Dėl tų bendrų paplūdimių netikusios tvarkos dabar vienoje vietoje turi maudytis vyrai, moterys, mergaitės ir abiejų lyčių moksleiviai ir jaunimas. Čia pat šlykštybėmis aplinkumą nuodija, vaikų sielą teršia iš padugnių susirinkę, kartais tik skudurą, kaip figos lapelį prisidengę asmenys". ("Lietuvos aidas", 1938).

Maudymosi kostiumėliai darėsi vis atviresni, madingas tapo saulės įdegis. Kad nepasimestų paplūdimio madų pasaulyje, naujausius kostiumėlių fasonus vyrams, moterims ir vaikams pristatydavo populiariausi ano meto žurnalai. Ypač populiarūs buvo triko tipo maudymosi kostiumai, taip pat paplūdimyje derėjo turėti bei, esant reikalui, prisidengti chalatu.
Atrodo, jog Lietuvos kurortuose nebuvo didelių suvaržymų ir reikalavimų maudymosi aprangai. Tiesa, nuolankiausi dorovės sergėtojai pastebėjo, jog "kituose kraštuose bendrose maudynėse aiškiai nustatoma, kas yra maudymosi kostiumas: vyrų vadinamieji "triusikai" ar figos lapo didumo siūlu parištas skuduras, kaip dašnai matome Kauno paplūdimiuose, nėra maudymosi kostiumas ir kituose kraštuose toksai pasirodymas policijos griežtai draudžiamas, sekamas ir baudžiamas" ("Lietuvos aidas", 1938).

Iš tiesų, kai kur užsienyje maudymosi apranga buvo griežtai reglamentuota. Pavyzdžiui, 1928 m. JAV įstatymais nustatė, kokio aukščio virš kelių turi būti maudymosi kostiumėlis, o paplūdimiuose budėdavo žmogus su liniuote, galėjęs pažeidėjus išvyti ar skirti baudą. 1932 m. Prūsijos vyriausybė išleido potvarkį, kuriuo nustatė maudymosi kostiumėlių dydžius, ilgius ir medžiagas, ypač akcentuodama "įdurą" – įsiuvą iš tankios medžiagos, dengiantį intymias kūno vietas.

Dorovingiesiems dar didesne nuodėme atrodė tuo metu pradėję rastis nudistų paplūdimiai. Tokie paplūdimiai buvo leidžiami tam tikrose atokesnėse pliažo vietose ir tik tam tikromis valandomis, kurioms pasibaigus, nuogaliai turėjo pasišalinti. Tad kad ir kaip būtų buvę prieštarauta, paplūdimio naujovės vis labiau brovėsi ir į Lietuvą.

Atostogų atributai

Skėstuvas nuo saulės – skėtis nuo saulės
Kogulmogul – gėrimas iš plakto kiaušinio trynio su cukrum, naudotas sveikatai stiprinti
Saulės, oro tynės – buvimas saulėje, gryname ore
Kumpelninkas – vasarotojas
Bambatrynis – modernieji šokiai –  fokstrotas, tango, džaivas, kvikstepas, čarlstonas ir kt.
Maudyklė – maudymosi vieta, paplūdimys

Saulės vonių ypatumai

"Žmonių tikras susigrūdimas! Tartum armija, 3–4 kilometrų pločio pasiruošusi pulti nematomą priešą. Visas pajūris nuo Naglių iki Birutės kalno ir dar už jo žmonių gulte nugultas: jų knibždėte knibžda kopose, plačioje smėlio pakrantėje ir jūros bangose. Jie raivosi be jokios energijos ir gyvumo, be rūpesčių, niekur neskuba, sėdi arba guli tingiai prieš saulę, vartydamiesi nuo vieno šono ant kito. Vieni nuogi, kiti maudymosi kostiumais ar chalatais prisidengę; vieni tamsūs lyg bronzos statulos arba Afrikos juodukai; kitų vienas šonas baltas, kitas raudonas lyg kepamas kotletas, oda susižejusi, vietomis lupasi: tad baltąją kūno pusę suka į saulę ir sėdi arba guli, kol ima skaudėti.
Šaltinis: "XX amžius", 1938 rugpjūčio 4 d.

Kopų deive, atsiliepk!

O kas jei tau vis dar nepavyko sukurti šeimos? Arba per vasaros atostogas jauteisi labai vienišas? Tuomet tau būtų reikėję paimti kurortinio laikraščio "Pliažas" numerį ir atidžiai perskaityti skiltį, "už kurios turinį redakcija neatsako". Galbūt ieško tavęs?

Štai keletas ano meto kurortinių pažinčių skelbimų pavyzdžių:

"To nepažįstamo pono, kuris man išeinant iš Palangos pašto įstaigos garsiai pasakė kitam ponui mano adresu: "ideališkas moters veidas", prašau per "Pliažą" man pranešti, ar tai buvo komplimentas ar iš širdies pasakyta? Man tai labai svarbu. Verutė."

"Amerikos lietuvis, nesu labai gražus, bet simpatiškas ir doras vyras, dabar Palangoj gyvenu ir noriu susipažinti su indomia panele (tik viena). Reikalas rimtas ir tuščių flirtauninkių prašau neatsiliepti. Mano obalsis "Laikas – pinigai". Rašykit "Pliažas" dėl amerikono."

"Meilutė, mano bendrakeleivė traukiniu į Palangą, kodėl neatėjai į paskirtą pasimatymą, Tiškevičiaus parkan. Laukiau tavęs pusę valandos ir baisiai supykau nesulaukęs. Atsakyk, atsakyk, atsakyk, kuo greičiausia! "Pliažas" dėdei Tomui."

"Palangos kopų deive, raudonai mėlynu maudymosi kostiumu, Tu pereitą sekmadienį ties maudyklėmis man žavėtinai nusišypsojai, atsiliepk. "Pliažas" – susižavėjusiam. Trokštu su tavim susipažinti, nes Palangos gamtos grožį patirsiu tik šalia Tavęs".

Šaltinis: "Pliažas" 1931