JAMA

JAMA

Self-released

Lietuviškas repas... Daug žodžių apie jį prikalbėta, bet iš jų tiek pat naudos, kiek ir iš lietuviško repo, kuris taip dažnai primena statinę deguto su šaukštu medaus, nors ir tai, kad būta šaukšto, jau atrodo kaip nemažas pasiekimas. Romas Grajauskas-Jama ir yra tas šaukštas medaus, nes jei ne jis (ir dar keli jo bendražygiai), lietuviškas repas jau seniai būtų paskendęs bukume, analfabetizme ir banalybėje. Netikite? Paklausykite Roko debiutinio solo darbo ir supraskite, kad dauguma žodžių dėliotojų mūsų krašte turėtų rūkyti kamputyje ir iš jo niekada neišlįsti. „Jamoje“ aš radau viską, ko man taip trūko, – protesto, kritikos, kovingumo ir, svarbiausia, intelekto sudėlioti žodžius taip, kad ne tik Tupacas, bet ir Vytautas Mačernis spaustų ranką. Tai protingas, raiškus ir ryškus darbas, kuriame rimavimas yra rimavimas, o ne paprastas bendračių dėliojimas. Darbas, kuriame playbackas tik papildo, o ne gelbėja parašytą tekstą. Tai autorius, kurio dainų kiekvienąsyk įdėmiai klausaisi vien tam, kad nepraleistum kokio verbalinio-akrobatinio triuko. Nuoširdžiai pripažinsiu, kad lietuvišką repą jau buvau pakavojęs šešios pėdos po žeme, vis nieko neatsirasdavo, vis kažkas kartodavosi, o dar blogiau nutikdavo, kai didžiausio dėmesio sulaukdavo mažiausiai to verti. Šis albumas įrodė, kad bent jau kažkas išties yra šioje scenoje gyvas, kad vis dėlto kažkam neužtenka tik vaibuko, moodo ar dar kokio nors briedo savo ribotumui pateisinti, ir kol ant scenos stovės tokie intelektualūs žmonės kaip Jama, repo scenos dar nereikėtų nurašyti. Ačiū, žmogui, už gyvybės ir tikėjimo palaikymą.

85/100 (Spotify, Deezer)

DJ NEVYKĖLĖ

NEVYKĖLĖS DIENORAŠTIs

Self-released

DJ Nevykėlė yra vienas smagiausių šių metų lietuviškos muzikos fenomenų, kuriam paaiškinti ateityje bus rašomos knygos, filosofiniai traktatai ir mokykliniai vadovėliai, kuriuos pati DJ Nevykėlė vis dar varto. Gen Z ikona per 15 minučių tapusi atlikėja yra tiek tiesioginis, tiek kreivas, tiek visi kiti veidrodžiai sudėti kartu. Jos klausydamas supranti, kokia plona riba yra tarp šūdo ir grūdo, ir kaip smagu, kai pati kūrėja tai kuo puikiausiai supranta. Dešimtokės ironija ir noras pasišaipyti iš hyper pop stiliaus staiga virto milijonais peržiūrų jutube ir įdomiomis diskusijomis su bičiuliais apie tai, kad jos muzikoje gali girdėti tiek dešimtojo dešimtmečio trešą, tiek konsumerinį patogumą, tiek nu vistiek z...s. O jai tik -iolika. „Nevykėlės dienoraštis“ iš esmės yra to, kas visus kabino vasarą, tąsa: veikiausiai iš kažkur pasisavinti saldžiai euforiški ritmai, per kelias minutes sumesti tekstai ir gera dozė ironijos, kuri suderina cheesy, relevant ir „tai štai, ką tas jaunimas klauso“. Kokia išvada? Nežinau, tačiau klausimas, ar iš viso turi būti kokia nors išvada, nes momentinis DJ Nevykėlės efektas ir yra jos žavesio dalis, lyg netyčinis pokštas, kurio potekstė padarė didesnį įspūdį, negu pokšto autorius tikėjosi, nes jokios potekstės ir neturėjo omeny. Labai smagu, kad, atrodytų, iš nieko sproginėja tokie reiškiniai, kad kūrybiniu varikliu gali būti bet kas.  Kad „blogai“ ir „gerai“ gali taip susiniveliuoti, jog net guilty pleasure sąvoka neturi jokios prasmės. Banaliai tariant, faina, kad DJ Nevykėlei taip puikiai pavyko.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“)

SHKEMA

PINIGŲ VAIKIS

Fucanglong Files

Pats Karolis Drėma, dar žinomas kaip Shkema, bent jau feisbuke vadina save keistu prodiuseriu ir keistu didžėjumi. Kas aš toks, kad ginčyčiausi, ypač kai mini albumas „Pinigų vaikis“ patvirtina paties Karolio žodžius. Nesakyčiau, kad jis vienintelis toks (tokių pas juos – visa sekta), tačiau keistas tikrai: su lėtesniais ritmais, neįprastesniais skimbčiojimais, trakštelėjimais ir skimbtelėjimais ir nemaža doze ironijos, kuri leidžia nežiūrėti į jo kūrybą pernelyg rimtai, o vertinti ją kaip daugiau išsilavinusio ir prisiklausiusio žmogaus pakvailiojimą. „Pinigų vaikis“ skirtas šiek tiek impozantiškai kilstelėti antakį, sarkastiškai šyptelėti ir pabūti gudriai stilingam, tą pat akimirką juokiantis iš savęs. Juk net ir EP viršelis provokuoja, vaizduodamas grynuosius begimdančią damą ir ją visaip kaip veiksme palaikantį kipšą. Visas ši puokštė intriguoja ir trigerrina, tačiau, reikia pripažinti, tokioje muzikoje, rodos, kartais povyza aplenkia turinį, todėl kartkartėmis lyg ir šaunama tuščiu šoviniu. Suprasdamas taisykles, vis dėlto ilgose kompozicijose norėjau daugiau progreso, daugiau vedimo, daugiau net ir banalios satisfakcijos, kuri leistų ne tik suprasti, bet ir užsimiršti. Vis dėlto tai muzika, paremta pasikartojimu, ir jos sukelta hipnozė gali suteikti galimybę pasišypsoti. „Pinigų vaikis“ yra smagus įrašas, tačiau neaišku, ar jis liks ilgam. Jis skamba labiau kaip tarpinė stotelė, tokia work in progress fazė, lyg keli kūriniai, kurie ieškojo savo leidinio ir rado savo vietą šiame trumpame rinkinyje. Vaikis pasidžiaugė, laikas rankas atraitoti dėdei.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

G&G SINDIKATAS

DUONA KASDIENINĖ/ SKELETAI SPINTOJ

Muzikos Herojai / Self-released

Lietuviškas repas... Kažkur girdėta, ar ne? Tačiau tamsus lapkritis bent jau rimuoto žodžio atžvilgiu suteikė šiek tiek šviesos, nes ne tik Jama, bet ir „G&G Sindikatas“ ištraukė savo ginklus. Gal kiek nesuteptus, gal kiek parūdijusius, tačiau vos keli brūkštelėjimai ir smogikai vėl pasirengę žygiuoti, jei ne su gaivališka jėga, tai su patirtimi, melancholija ir net šiokia tokia ramybe. „G&G“ chebra – kaip vynas (nors ir norėtų tikinti, kad jie – duona): yra savo lygio, pernelyg nesistumdo dėl vietos pasaulyje ir yra dėl savęs ramūs, nes vis tiek dažniausiai grįžtama prie jo. Toks yra ir šis albumas, kuriame nesivaikoma madų, nesistengiama pataikyti į laikmetį ar nustebinti trendų gausa. Tai Sindikato albumas su visais pranašumais, jei mėgstate, ir visomis klišėmis, jei nemėgstate. Virtusi savo asmeninio žanro vėliavnešiais grupė kurį laiką neskambėjo labai išraiškingai, tačiau šiame darbe ilgu pavadinimu, rodos, jie atrado poziciją. Neneigdami, kad yra veteranai, jie leidosi į ironišką, nuoširdžią, sentimentalumo nebijančią kelionę, kurioje šįsyk pirmu smuiku groja Kastetas su savo gal kiek kandžia, bet atlaidžia šypsena. Pastatytas ant jaukiai pažįstamų Mamanios ir Donciavo muzikinių struktūrų darbas primena susitikimą su bičiuliais, kurie reflektuoja prabėgusį laiką, šiek tiek pakandžioja dabartinį, bet vis tiek džiaugiasi tuo, kas buvo, ir tuo, kas vyksta. Jie nėra beviltiški niurzgliai, idealizuojantys nebuvusius praėjusius laikus, ar burbekliai, reikalaujantys pagarbos. Jie žino, kas jie yra, ir, svarbiausia, kas nėra, todėl ir albumas skamba lyg būtų su niekuo nesusijęs, tik su jais. Keista sakyti, bet man Lietuvos scenoje „G&G Sindikatas“ virto stabilumo garantu. Jei jie bus, viskas bus gerai.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

MONIKAZE

LAWS OF DISTRACTION

Moshi Moshi Records

Žmogus planuoja, o tas, kuriuo jūs tikite, nuo dėdės su balta barzda debesyje iki dėdės su balta barzda  rogėse su elniais, juokiasi. Ši amžių išmintis man dar kartą parodė savo baltą barzdą, nes maniau, kad Monikazės naujo albumo vien dėl įrašų gausos nesugebėsiu išsyk apžvelgti. Galvojau, kol nepaklausiau, nes naujas, jau trečias, jos albumas taip distractino, kad teko kai kuriuos darbus nukelti. „Laws of Distraction“ yra išskirtinai įdomus albumas, paaiškinantis, kuo gali skirtis popmuzika nuo popsūchos, pastanga nuo pramogos, pasitikėjimas nuo „publikai sueis“. Sukurtas kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, šis ilgagrojis yra lyg gurmaniška vakarienė, kurioje suvožtinis virsta Kobės jautienos delikatesu, o bandelės... Nėra jokios bandelės, nes kam ja ką nors gadinti. Išradinga ir ekspresyvi Monikazės muzika, kuri vieną akimirką šnibžda tau į ausį, o kitą akimirką siekia registro aukštumų, rodos, jau virto kūrėjos vizitine kortele, tačiau net ir tai neleidžia jai nė sekundės virsti nuobodžia. Monikaze turi savo veidą, o tai yra reta vertybė, kuria norėtų pasididžiuoti daugelis, bet gali retas. Tai nėra šiaip art pop, keistumas dėl keistumo, povyza dėl povyzos, tai meno kūrinys, kurio klausydamas jautiesi protingas, išsilavinęs ir turintis skonį. Kūrinys „Www“ yra apskritai hitas, kurio klausyčiau ir klausyčiau, jei nebijočiau, kad nuklausysiu ir paskui jau tik jis iš ausų ir varvės. Sveikinimai Monikazei, ir... einu paklausyti albumo dar kartą.

94/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

DARIUS ŽIČKUS

SIMPLER, PT. I, SIMPLER PT. II

Self-released

Kartais visko būna per daug, ir muzika – jokia išimtis. Lašas po lašo, nata po natos, ir galiausiai pasijunti vientisame baltame triukšme, kuriame kartais kas nors pabumbsi, paklykia, papjauna, pagieda, o tu pradedi suprasti, kad niekas tau nepatinka, ypač tai, kas patenka pro tavo ausis. Tuo atveju yra reikalinga, jei galima taip sakyti, suaugusiųjų muzika arba kažkas, kas nėra trendy, hip ir net šalia bangos. Darius Žičkus, nusimetęs Nazcaman pseudonimą, yra būtent toji reikalingoji panacėja. Du ambientiškai intelektualūs EP „Simpler Pt. 1“ ir „Simpler Pt. 2“ absoliučiai neatspindi dabartinės muzikinės kasdienos, o kaip tik nuo šios bukinančios banalybės leidžia pabėgti. Rinkiniai, persmelkti skandinaviškai švarios, japoniškai tvarkingos atmosferos, leidžia patirti eskeipizmą, tačiau ne glušinantį, kai visas tavo jusles atakuoja tušti garsai ir vaizdai, o sustabdantį, lyg puodelis žaliosios arbatos sekmadienio rytą ar kelionė traukiniu tarp stiklo monolitų. Tai nėra kasdienė muzika, o muzika, skirta atsikvėpti nuo kasdienos. Nejudrus, tačiau vis pulsuojantis ritmas ir sentimentalumo nesibaiminantys fortepijono garsai pirmojoje dalyje sukuria keistą burbulą, savotišką gaubtą, pro kurį gali stebėti bėgančius žmones, lekiančius automobilius ar dangų raižančius lėktuvus. Grubiai tariant, esi ir čia, ir kažkur atsijungęs (labai padeda išvengti nemalonių pašnekesių su praeinančiais senais pažįstamais, nes gali apsimesti jų nepastebintis). Antroji, sakykime, liūdnesnioji, dalis atspindi tokio atsiribojimo efektą, tačiau negramzdina į depresiją, o tiesiog liudija vienatvę. Ir nors negaliu garantuoti, kad „Simpler“ padės pasibūti paprasčiau (ypač dabar, kai niekas, kartoju, niekas nėra paprasta), galiu patikinti, kad vienam kitam lengvesniam įkvėpimui ir iškvėpimui tikrai nepakenks.

83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)

NE1 NE1

ORE

Self-released

Kiek daug beviltiškų grupių ir atlikėjų Lietuvoje sulaukia dėmesio. Tokia mintis man atėjo į galvą perklausius atlikėjo „Ne1 Ne1“ albumą, kurio, esu tikras, yra negirdėjusi, na, dauguma bent kiek aktyviau šalies scena besidominčių atlikėjų. Apmaudu? Taip, todėl tikiuosi, kad bent ši rekomendacija privers išjungti didžiąją dalį šlamšto ir paklausyti Pauliaus Usavičiaus kūrybos, kuri gal nėra iki galo ore, tačiau tikrai drąsiai nuo žemės atplėšia. Albume „Ore“ yra surinktos minimalistinės ir gal net tyčia primityvios kompozicijos, paveiktos tiek postpanko, tiek ir šiuolaikinių šio stiliaus gaivintojų, kuriose lygiai taip pat primityviai pats kūrėjas sukalba žodžius, kurie labiau primena miesto mantras, negu per se  tekstus, ir kurias jungia stilinga, nors ir gruboka elektronika. Sakykime, tai tokia liūdna miesto muzika, kuri galėtų apšildyti, tarkime, kokį… „Solo Ansamblį“ (dabar reikės imti procentą už PR'ą). Įdomiausia, kad nepaisant, atrodo, patrauklios nišos, tokių atlikėjų kaip „Ne1 Ne1“ nėra labai daug, todėl džiugu matyti, kad vis kas nors randa būdų Lietuvoje kurti jei ne postpanką, tai bent būti jo įkvėptas. Pasikartojantys motyvai ir purvinoki akordai turi hipnotizuojančios galios ir, nepaisant, kad pabaigoje šiek tiek išradingumo pritrūksta, iš esmės EP skamba išties gerai. Pirmiausia, jis nupučia didžiąją dalį jaunų balsų, antra, jis jau turi savo vietą ir yra sunkokai sulyginamas su kitais atlikėjais, trečia, nuoširdžiai tikiu, kad „Ne1 Ne1“ yra tikrai smagu klausytis gyvai. Tai muzika, kuri leidžia pamiršti laiką, kuri liūliuoja ir nesibaimina kartotis. Kaip sakiau, dar šiek tiek – ir viskas bus ore.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)

MONKEY TANK

FIELD NOTES

Self-released

Naujasis vilniečių grupės „Monkey Tank“ albumas yra vienas ilgas deja vu, glitchas „Matricoje“ ir blast from the past kartu. Toks komplektukas praeities, kuri parodo, kad aš pasenau, jaunimas linkęs atrasti kažką, kas seniai atrasta, o nostalgija yra... tiesiog yra. Ar tai blogai? Ne, tačiau velnioniškai keista, nes „Field Notes“ nuo pirmos sekundės šiek tiek pašokdina akis. Pop punk? Nu metal? Briano Molko vokalas su šiek tiek Billie Joe Armstrongo? Mes jau pamiršome devintojo dešimtmečio atgimimą? Tačiau kur naujos grunge revival grupės? Atrodo, istorijos spiralė ne tik pasijuto, kaip sakė filosofai Lukas ir Virgilijus, bet ir prasisuko, ir štai ką turime. Jei be humoro, tai „Field Notes“ yra tikrai smagus albumas su stipriomis melodijomis ir lengvai suvirškinamomis konstrukcijomis. Kiekvienas kūrinys turi savo raktą, yra išbaigtas ir suderintas. Nėra nieko per daug ar per mažai. Iš esmės – tikslus šūvis; įsivaizduoju, kaip jis taškytų visų ausis prieš 20 metų. Ir ši mintis, lyg koks kojos kryptelėjimas, išduoda darbo Achilo kulną. Jis, kad ir kaip keistai skambėtų, nėra laike, jis nėra dabar, nėra šiandien. Gal toks yra grupės tikslas, gal jie nenori nieko paisyti, gal man nereikėtų aiškinti, kas ir kaip, tačiau mane jis paliko truputį sutrikusį, nes lyg ir viskas gerai, lyg ir viskas vietoje, lyg ir muzika – tikrai maloni, tačiau priėjimas prie jos yra toks keistas, lyg „Monkey Tank“ būtų ne dešimt, o 30 metų, lyg jie vis dar kurtų kokybišką, tačiau, na, tada juos į aukštumas iškėlusią muziką, ir spjautų į bet kokius pokyčius. Iš principo, kaip tie patys „Placebo“ ar „Green Day“. Paradoksalu, tačiau pasauliniai pavyzdžiui („Greta Van Fleet“) rodo, kad galima ir taip. Kodėl gi ne.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

VARIOUS ARTISTS

SEKTA

Good Skills

Pagaliau mano mėgstamiausia grupė, „Various Artists“, išleido albumą... Jei rimtai, tai sveikinu save su eiliniu žioplumu, išgirdus patį vasariškiausią darbą vasarai jau pasibaigus. Ašaros bėga, ypač žinant, kad kita vasara – tik kitų metų viduryje. Vis dėlto summer vibes'ų elektroninė kompiliacija „Sekta“ dar gali paskleisti ir neskubriai mums padėti įvairuoti į amžinos tamsos ir slegiančios depresijos mėnesius. Nesijaudinkite, labai greitai bus geriau, laukti liko tik metus. „Good Skills“ leiblo rinkinys, nors savaime nesektantiškas, turi draugiškos magijos, vientisos kūrybos ir šamaniškos energijos. Neperspausdami kūrėjai ėmėsi savotiškai tingios elektronikos, kuri negresia širdies permušimais ar migrenos priepuoliais, su kuria norisi ne šokti, o sėdėti kur nors po medžiu, skėčiu ar pastoge, nes tiek laipsniai lauke, tiek laipsniai stiklinėje lengvai drebina kojas. Vilioja? Be abejo. Ypač dabar, kai vasaros nebėra. Džiugu, kad visi atlikėjai (Shkema, Zakmina ir kiti) nenusprendė išsišokti, nepasiūlė kažko itin prieš srovę, todėl visa kompiliacija pereina per ausis lyg ta upė, kurioje jūs vėl maudysitės tik 2023 m., na, nebent nuspręsite lįsti į ją po pirties arba, kad pasidarytumėte story ir persišaldytumėte šlapimo pūslę (vienas su kitu yra tiesiogiai susiję). Taigi, išvada paprasta – malonus, neįpareigojantis rinkinukas, labiau skirtas tiems, kurie žino tiek „Good Skills“ leiblo, tiek kiekvieno kūrėjo muziką. Nežinau, ar jis padės pritraukti naujų gerbėjų, bet žinant, kokie darbštūs yra jie patys, nemanau, kad jiems egzistuoja grėsmė žlugti. Čia – ne tokia sekta.

76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

VARIOUS ARTISTS

DUBARTIS

Dubartis

Įdomus žanras yra dub muzika, jos šaknys ir tai, kuo ji galiausiai virto. Savotiškai konservatyvi, be problemų atpažįstama, su niekuo nesupainiojama – jos klausydamas tu esi arba in, arba out ir kitaip kartais, man atrodo, yra neįmanoma. Ji niekada nebuvo populiarumo viršūnėje, bet visada turėjo savo ištikimų kareivių būrį, kurie buvo su dub, dėl dub ir visada dub. Manau, kad būtent šie kariai ir yra pagrindiniai „Dubartis“ kompiliacijos klausytojai, kuriems bus smagu perklausyti ryškiausių šio žanro atstovų štrichus. Dėmesį į ką atkreipti tikrai yra: pirmoji rinkinio dalis yra skirta grupės „Ministry Of Echology“ kūrinių remiksavimui, kurių, pasikliaudami dub dvasia, ėmėsi žymiausi aplink šį žanrą besisukantys vardai, pvz., IJO, Grad_U, Girių Dvasios ir kt. Ir jei tai nėra jūsų puodelis kanapių arbatos, iš šių septynių kūrinių bent jau susidėsite žemėlapį ir atsirinksite favoritus naujoms paieškoms. Antroji rinkinio dalis, bent jau man, buvo šiek tiek įdomesnė, nes jame šokama į hiphopo upę, kurioje pagaliau išgirsti kažką tautiškai įdomaus. Kasetos sudėlioti ritmai ar dėl smagumo, ar dėl išsilavinimo stokos vis priminė ne taip seniai pasirodžiusius Madlib rinkinius ir įrodė, kad taip, galima Lietuvoje įdomiai kurti hiphopo muziką. Ne ką kolegai nusileidžia ir Genn Bo, nusprendęs drąsiai eksperimentuoti su tempais ir pasikviesti andergraundo legendą Direktorių, kuris savo žodinėmis konstrukcijomis nepabijojo mesti iššūkio Mesijui. Vienintelis trūkumas, ir net ne trūkumas, o erzelis ima dėl sempluotų rusiškų kūrinių ištraukų, kurios skamba, pripažinkime, ne laiku. Tačiau net ir su šiuo trūkumu „Dubartis“ skamba giliai, plačiai ir yra verta pažinti. Su tokia dubartimi ir dabartis šviesesnė rodos.

75/100 („Bandcamp“)

AWAKENING SUN

HEAVEN IS WHATEVER

Self-released

Net ir nebūdamas gerbėjas, tu privalai gerbti „Awakening Sun“ – bene vienišiausią grupę Lietuvoje, ant kurios pečių užkrauta nešti metalcore žanrą (nors taip, ten yra ir melodijų, ir deatho, ir t.t.) ir kuri lyg Sizifas dirba šį darbą nesiskųsdama ir neverkdama. Nesame mes šio požanrio kraštas, kolegas suskaičiuoti galima ant pirštų (arba jie tuos pirštus labai slepia), tačiau džiugu, kad flagmanai nėra vien patenkinti savo hegemonija. „Heaven Is Whatever“ yra labai solidus ir, jei galima taip sakyti, tvarkingas albumas, kurį su malonumu pasiūlyčiau tam, kuris nesimėgauja tokia muzika. Ir nors po 2000-ųjų suvešėjęs metalcore'as nėra koks nors itin aristokratiškas žanras, jis turi savo highlightų, kuriuo įvardyčiau ir šį albumą. Nebandydami taikyti į laikmečio madas, prabudę saulinai viską daro aukštu tiek kūrybiniu, tiek techniniu lygiu. Ar tai jums padės atsiverti tokiai muzikai? Gal ir ne, vis dėlto „Heaven is Whatever“ yra by the numbers darbas, toks, kokį jūs galėtumėte įsivaizduoti, be nukrypimų ar išsišokimų. Tačiau tose ribose, kurias grupė sau užsibrėžia, jį klausyti malonu, jis neišmuša iš vėžių ir nedaro salto mortale.  Iš kitos pusės, galbūt salto mortale ir norėtųsi, nes tai, ką siūlo „Awakening Sun“, gali pasiūlyti ir kiti užsienio kandidatai, o jų – nors rieškučiomis semk. Bijau, kad jei ne lietuviška sekli scena, užsienyje grupei tektų dar timptelėti save už kalnieriaus ir pasiūlyti vieną kitą muzikinį ekscesą. Kol kas grupei sekasi labai gerai glostyti klausytoją palei plauką, jį gerbti ir mylėti. Tikiuosi, ateis laikas ir jis bus paprovokuotas.

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

UMIKO KOTORI

SAKE

Self-released

Va čia tai kūrybinis uraganas, chaosas ir bespridielas. Toks grynas for heaven's sake su visais intendintais punais ir kitokiomis lingvistinėmis blevyzgomis. Jau nuo pat pradžių Elenos Neniškytės projektas „Umiko Kotori“ atrodė ir skambėjo lyg koks nešukuotas ir nedresiruotas gyvūniukas, kuris pilnas entuziazmo, bet stokoja kantrybės. Muzikiniai sprendimai blaškantis tarp gitarų ir elektronikos, tarp minimalizmo ir garsų bangos – viskas buvo labai sujaukta, bet visada įdomu. „Sake“ yra iš esmės toks pat garsų taifūnas, kaip ir anksčiau. Elena nemažina apsukų ir kai kam, pripažinkime, jų gali būti per daug. Na, vis dėlto žmogus yra toks jau padaras, kad kažkokios tvarkos jam reikia. Tačiau, nepaisant visokio taškymosi į kairę ir į dešinę, šis albumas tiesiog trykšta kūrybiškumu, pvz., „Cooler“ meta beveik porą dešimtmečių atgal į hauso erą, „You Own Nothing“ virsta sludge opusu, o „Clumsy“ apskritai tinka eksperimentiniam teatrui. Košė makalošė?  Visiška, ir jeigu jums viso to bus per daug, galite pasidžiaugti, kad albumas neilgas. Jei rimtai, šiuo darbu E.Neniškytė įrodė, kad ji vis dar yra viena labiausią underratintų kūrėjų Lietuvoje, kuri gali pasiūlyti tikrai labai daug, kuri turi idėjų vos ne kiekviename šiuolaikinės muzikos žanre ir kuriai būtų gerai turėti žmogų, kuris visas jos mintis sustruktūrintų. O kol kas ir šis nedidelis chaosėlis gali džiuginti ausį, tik nesitikėkite nieko iš anksto, nes vis tiek to negausite. Tačiau tikiu, kad gausite daugiau, nei tikėjotės.

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

TIESE

ERRANT THROB

Apport

Būna tokių albumų, kurie, toks įspūdis, patys slepiasi nuo dėmesio. Niekas apie juos nežino, niekas apie juos negirdi ir, kol pats neištempi jų į dienos šviesą, jie jaukiai tykos kamputyje, mėgaudamiesi intravertiška pilnatve. Taip man visad nutinka su „Apport“ kūryba, todėl, atsitiktinai pamatęs, kad pražiopsojau jau gana senokai jų išleistą darbą „Tiese“, net šiek tiek pyktelėjau. Vis dėlto nėra geresnio laiko negu dabar, atėjo laikas „Errant Throb“, ir throbina šis darbas gana stipriai, net jei nesi noise muzikos gerbėjas. O kaip skamba noise negerbėjui? Teisingai, kaip triukšmas. Vis dėlto Antano Dombrovskio ir Viliaus Šiaulio duetui pavyksta po tradicine trikdžių kakofonijos siena pakišti keletą įdomių idėjų, suteikiančių šiam darbui turinio, plaukimo, progresijos, kurie išvaduoja iš stereotipų, kurių tikėjaisi. Aišku, kad dozės industrinio šaršalo, lyg švitrinis popierius beeinančio per ausis, tikrai neatsisakyta, tačiau tai ne vienintelis būdas „Tiese“ bendrauti su publika. Nepaisant to, kad darbas pristatomas kaip vientisas 30 minučių opusas, vis besikeičiančios temos ir nuotaikos darbui suteikia daugiau vertės ir jis neskamba vien kaip drąsus eksperimentas ar vienkartinė improvizacija. Kai kurie muzikiniai skambesiai, atrodytų, galėtų pradžiuginti vėlyvą televiziją, kiti – Davido Lyncho filmą, o kai kurie garsai, rodos, yra ištraukti iš gerokai pakrypusio japonų siaubo filmo. Bet svarbiausia yra tai, kad „Errant Throb“ siūlo daugiau nei tik noise'ą, ir tai vertinu kaip į tam tikrą dėmesį klausytojui, bandymą plėsti ne tik jo, bet ir savo akiratį. Pagarba už tokią pagarbą.

80/100 (Bandcamp)

THE YOUNG IMMIGRANTS

HEAD BORDERS

CRRNT Records

Nenoriu prisišnekėti iš anksto, bet šis „The Young Immigrants“ darbas gali būti vienas svarbiausių mano šiemet išgirstų įrašų ir tikiu, kad jis būtinai turės savo vietą metų gale, kai norėsis dėti taškus ant „i“ ir apgalvoti per metus klausytą muziką (ir tai tikrai neskambės taip impozantiškai, kaip dabar atrodo). Jau praėjusių metų kontrabosininko Aurelijaus Užameckio solinis albumas „Signals“, rodos, metė stiprų kozirį, tačiau „Head Borders“ yra sumautas full house'as (aš neišmanau kortų). Krūva muzikantų iš visokiausių šalių siūlo tokį sultingą, tokį daugiasluoksnį, tokį pilnatvišką džiazo albumą, kad išklausius norisi atsikvėpti kaip perskaičius gerą knygą. Derindami įvairiausias sroves, eksperimentuodami, bet nepasiduodami tiesiog kūrybiniam chaosui ir rasdami save tiek neįprastuose sąskambiuose, tiek ir plačiuose garsovaizdžiuose, jaunieji imigrantai iš esmės elgiasi kaip dievai – jie kuria naują garsų pasaulį, paimdami iš dabartinio visa, kas geriausia. Iš to gimė albumas, kurį netgi būtų sunku priskirti kokiam nors laikmečiui, jau nekalbu apie mąstymą siaurinančius 2022-uosius. Susidaro įspūdis, kad grupė tikrai stengėsi sudėti viską, ką tik savyje turi, išspausti iš savęs maksimalų kūrybiškumą, ieškoti įkvėpimo kur tik galima: psichodelikoje, avangarde, ambiente ir t.t., ir pan. Nenuostabu, kad albumas pavadintas „Head Borders“, nes paklausius jo ateina viena mintis – kažkokios sumautos sienos yra tik tavo galvoje. O mano galvoje kol kas – chaosas, po tokios perklausos jai reikia pailsėti ir pasisukioti, kad suprastų, kas ir kaip čia įvyko.

95/100 („Bandcamp“)

SISYPHEAN

COLOURS OF FAITH

Transcending Obscurity Records

Galvakračiams, ta prasme, headbangeriams, šie metai nebuvo labai dosnūs. Taip, neabejoju, kad giliai rūsiuose, miškų glūdumose ar akliniausiuose akivaruose su raganų, valstybės ar užsienio leidybos kompanijų pagalba yra virinami nauji albumai, tačiau iš esmės metai ne itin vaisingi, todėl šis „Sisyphean“ darbas tikrai guodžia, glosto galvą, na, ir, reikia pripažinti, kartais per ją padaužo. „Colours Of Faith“ – itin šiuolaikiškas darbas, kuriame suvedamos paskutinės juodmetalio srovės, pasrovės ir sruvenos, kurios leidžia albumui išlikti tvirtam ir tiksliam. Toks savotiškas paskutinių taisyklių rinkinys muzikoje, kurioje praeitis vaidina itin svarbų vaidmenį, kuriai purizmas vis dar yra žodis, o senų gerų laikų atsiminimas būdingas net -iolikmečiams gerbėjams. Vis dėlto iškyla klausimas, ar „Sisyphean“ LP yra daugiau nei paskutinių naujienų puikaus išmanymo vaisius, nes kartais kūriniuose pritrūksta kabliuko, kažkokios vizitinės kortelės, lyg jie į darbą būtų sudėję viską, kas geriausia, tačiau to, kas sava, įdėti pasikuklino. Todėl kartkartėmis albumas skamba kaip pačių geriausių sentencijų ir akordų rinkinys, toks savotiškas šiuolaikinio juodmetalio pavyzdinis įrašas, kurį galima būtų pasiūlyti su tokia muzika nesusipažinusiam klausytojui. Tačiau net ir tai nemažina „Colours Of Faith“ vertės; tai stiprus, energingas ir galingas smūgis, liepsnos jame dega karštai, žaibai akina kas keletą akimirkų, o pavojus, kad nekalta siela atsisuks į šėtono pusę, yra nemažas. Visa tai susumavus, džiugu konstatuoti, kad „Sisyphean“ iš esmės... nudirbo Sizifo darbą, t.y. pasiekė ausis. Gal teks vyrams keisti pavadinimą?..

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

AFRODELIC

DUSUNKUN HAKILI

Self-released

Reikia pripažinti, kad į Viktoro Diawaros muzikinius projektus visada žiūrėdavau su tam tikru  atsargumu; nesu visų jų gerbėjas ir ši manoji savybė tikrai pakenkė mano ausims, nes vos nepraleidau „Afrodelic“ debiutinio albumo. Debiutinio? Taip, irgi buvau nustebęs, nes atrodė, kad projektui jau vos ne dešimt metų. Vis dėlto Viktoro tėvui skirtas „Dusunkun Hakili“ yra pirmasis pilnas LP, ir, žinote, geram vynui irgi reikia subręsti. Afrikietiškų garsų neišlepintai mano ausiai šis darbas pasirodė kaip labai subtilus, prasmingas ir romantiškai mielas Malio kultūros atspindys, kuriam, jei nori, galima prikišti kažkokį trafaretiškumą, tačiau per trafaretus galiausiai pereinama į smulkmenas, o „Afrodelic“ tam ir yra skirtas – pramušti pirmąsias sienas. Kol mes (ir kartu aš) kalbėsime apie Afriką kaip apie regioną, o ne apie milžinišką žemyną, ir nepagausime muzikinių skirtumų tarp Angolos, Malio, Kenijos ar PAR, tol V.Diawara turės darbo. „Dusunkun Hakili“, kaip minėjau, galima rasti priekaištų, bet jame ataidinti Viktoro savastis leidžia laisvai teigti, kad šis darbas yra arčiausias kūrėjo sielai, labiausiai atskleidžiantis jo asmenybę ir pagaliau pasakantis mums visiems itin banalią tiesą, kad mes visi – tokie patys. Šis nedidelis tarptautiškumo triumfas ir yra pagrindinė priežastis šią vasarą paklausyti „Dusunkun Hakili“. Žinant, kiek tarptautinių konfliktų dabar vyksta ir kad Afrikos žemynas, kaip niekas kitas, plėšomas įvairiausių negandų, albume skleidžiama gera žinia yra labai reikalinga. O jei taip giliai nemąstysite, tai bent jau kelioms akimirkoms pabėgsite į amžiną vasarą.

84/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“)

SUPERKOLORITAS

DEBIUTAS

Self-released

Tikiu, kad nuskambės kontroversiškai, tačiau man „Superkoloritas“ yra labai kontroversiška grupė (visi punai yra intendinti). Gal čia Ukrainos kontekstas, gal didžiulė nemeilė estradai, gal dar kas, tačiau viskas, kas bent kiek siejasi su sovietine patirtimi, mane tiesiog žudo, purto ir varo į kapus. Tas pats ir su to laiko muzika, todėl su ja reikalingas santykis. Monikai Liu pagarba, kad su savo saldžia ironija ji sugeba tą santykį išlaikyti; dabar – eilė šiam tikrai vėtytam ir mėtytam duetui. Įkvepiam... ir atsikvepiam, nes viskas tikrai gerai; melodijos žavios, rimas – ne lietuviškas arimas, o malonus nėrimas į Baltijos bangas, nors jau ir iki gyvo kaulo atsibodusias, o subtili saviironija, neva žinome, kad dainuojame apie nieką, užtat kaip žavingai, užkrečia. Viskam dar padeda ir tikslus įvaizdis, lyg kūrėjai būtų tarsi kokie ateiviai, pirma nusileidę septintajame dešimtmetyje, o paskui kažkaip staiga – ir šiais laikais. Iš esmės žengdamas dar gana vienišoku Monikos Liu takeliu „Superkoloritas“ sugeba balansuoti ant labai plonos ribos tarp retro skambesio ir nereikalingai sentimentalios ir iš esmės nuodingos nostalgijos, kuri reikštų grupės pabaigą. Dabar atstumas jaučiamas, nors ir tenka slėpti mintis apie tokios estrados ofioziškumą ir užsidėti rožinius akinius. Kas bus toliau, nežinau, nes „Superkoloritas“, kaip minėjau, vaikšto skustuvo ašmenimis. Jeigu jie nieku gyvu neprisileis net ir užuominų apie senus gerus laikus, tuomet talento ir muzikinių žinių duetui užteks projektą tęsti ir rasti naujų kampų. Ypač sugebant sukurti tokius kūrinius kaip „Pušų pavėsy“, kuris tikrai yra vienas didelis hitas.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Soundcloud“, „Youtube“)  

SHISHI

NEARLY HAPPILY EVER AFTER

The State51 Conspiracy Ltd.

Su „shishi“ mano santykiai tokie truputėlį komplikuoti: tai mūsų muzikiniai žvilgsniai puikiai sutampa, tai skiriasi tiek, kad, atrodo, vieni žiūri kairėn, o kiti – nespalvotai. Su „Nearly Happily Ever After“ pagaliau žvilgsniai vėlei susitinka ir niekas neapanka. O jei rimtai, albumo pavadinimas puikiai atspindi mano požiūrį į šį darbą: gal ne mano arbatos puodelis, tačiau viskas taip tvirtai ir profesionaliai suveržta, kad net pagalvoji, kurgi tos pankiškos šaknys. Juokauju, pankiškos šaknys lenda visur: nuo jau vizitine kortele tapusio disonanso iki socialiai angažuotų tekstų, kurie taip tinka prie merginų įvaizdžio. Perklausius darbą susidaro įspūdis, kad spalvotas ir skirtingaratis kūrėjų traukinys galiausiai pataikė, o gal tiesiog rado sau tinkamus bėgius, kuriais dabar gali puškuoti be nereikalingų skaičiuočių ar marmaluočių. Pabandyta, gana, let's get back on track. O šiaip, viskas, atrodo, savo vietoje. Trijulė šauna konkrečiai, nefilosofuodama ir negrimzdama į lyrizmą, nors vis norisi, kad būtų dar aštriau, dar agresyviau, dar pikčiau ir dar labiau visiems prieš plauką. Girdėti, kad „shishi“ protestas vis dar smagus, bet norėtųsi, kad šiuolaikinės blogybės užknistų galutinai, kad ne paauklėjimais ir gera valia, o tvirta pozicija būtų grįstas jų kelias. Kol kas faina, kad grupė grįžo į formą ir tikrai tikiuosi, kad toliau bus tik skalsiau. Gaila, kad ant scenos „shishi“ vis dar vienišokos, nes atrodė, kad su jomis gims ir daugiau merginų grupių. Dar laukiame, labai laukiame.

77/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“)

ALINA ORLOVA

LAUMŽIRGIAI

Creative Industries

Pirmas įspūdis, perklausius naują Alinos Orlovos darbą, – koks nemažas kelias nueitas: nuo nedrąsių ir naivių skambinimų pianinu iki dabartinio skambesio, kuris išlaiko intelektualios popmuzikos egzaminą. Ryškūs akcentai per visą karjerą ir po truputį brendusi muzika leidžia daryti labai keistai skambantį, tačiau gana tikslų apibendrinimą – „Laumžirgiai“ skamba adekvačiai, t.y. taip, kaip A.Orlova turi skambėti. Su Pauliaus Vaško ir Ado Gecevičiaus pagalba Alinos dainos nebėra žavios, žaismingos ar jaunatviškos. Tokios buvo „Laukiniam Šuny Dingo“, tokios buvo seniai, tokios kūrėjos nebeliko. Dabar yra tvirtos kompozicijos, stiprios aranžuotės, vis gausėjantis žinių aruodas ir jūsų teismas, kuris nuspręs, kurie kūriniai yra verti dėmesio, o kurie tiesiog praplauks pro ausis. Bent jau man ausis glosto valsiuko ritmu krypuojantis ir nostalgija neegzistuojančiam laikui dvelkiantis „Ruduo Tau Tinka“, tačiau ir kiti kūriniai turėtų rasti savo klausytoją. Labiausiai patraukia tai, kad „Laumžirgiai“ pasiduoda vienai atmosferai: po truputį vėstančiam ankstyvo rudens dvelksmui, kai ateina laikas skaityti prancūzų simbolistų eiles. Ši ašis jungia visą darbą, todėl „Laumžirgiai“ skamba, kaip reta, vientisai, be didelių išsišokimų ar bangavimų. Ar norėtųsi, kad jis būtų šiek tiek skalsesnis? Taip, galbūt, nes kartais jam pritrūksta detalių, paverčiančių albumą įsimintinesniu, tačiau net ir be to šis LP yra tikrai rimtas ir stiprus pareiškimas, galutinai nubraukiantis taip ilgai Aliną sekusį pixie'iškumą. Neabejoju, kad jai tai padės atsiverti dar plačiau.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“)

BARANAUSKAS

NAKTIS SUDRASKYTA

Self-released

Apie daugiaplanio kūrėjo Martyno Baranausko kūrybą iki šio albumo žinojau nedaug. Taip, buvo patekusi į akiratį jo kūryba albume „Arha“, tačiau paskui kažkaip kažkas buvo žioplas, todėl prisėsti ir įdėmiau paklausyti, kodėl vis dėlto ta naktis yra sudraskyta, buvo labai įdomu. Kartu ir naudinga, nes Baranausko kūryba neturėtų praslysti pro kiekvieno, kas mėgsta nebanalią elektroniką, ausis. Sukauptas, minimalistinis skambesys, kuriame vyrauja neskubūs ir sodrūs ritmai, papuošti lietuviška poezija, tikrai turi rasti savo klausytoją, kuriam klausą glosto dubiniai sprendimai ar neintensyvus techno-. Baranausko muzika yra kantri, nesiplėšanti, madų nesivaikanti, tačiau, kaip jaunam kūrėjui, neįprastai konkreti. Susidaro įspūdis, kad jis jau nebenori sudėti visko, ką klauso, žino ar domisi, ir ačiū Dievui, nes tokie opusai dažnai iš didelio rašto išeina iš krašto. Dabar rašto yra tiek, kiek reikia, kad būtų aišku. Banalu sakyti, bet tai tiesiog yra labai tvarkingas įrašas. Kiekvienas kūrinys – tai šuoliais nelekianti kelionė (dauguma kūrinių viršija keturias minutes), kuri nors ir nedvelkia nei šiluma ar jaukumu, nėra lietuviškai agresyvi ir šalta. Taip, akivaizdu, kad kūrėjas į savo kūrybą žiūri labai rimtai, gal net šiek tiek per rimtai, tačiau šis rimtumas nevirsta parodija, o tik parodo, kad kaip ir nieko linksminti jis nenori. Na, nenori, kaip nori, pono valia, kieno balius – tas ir muziką užsako. O jei rimtai, nepraleiskite progos tarp visų vasaros linksmybių ir Nidutės gėrybių paklausyti šio darbo. Jūsų smegenims irgi reikia maisto.

83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Youtube“)

„Erdve“

„Savigaila“

„Seasons Of Mist“

Oi, oi, nežinau, kaip, nežinau, kodėl (nors žinau – nes žioplas), bet net ir sekdamas „Erdve“ (vis noriu rašyti Erdvės, labai jau graži man ta ė) singlus, sugebėjau pražiopsoti albumą. Kas kaltas? Senatvė ir tingumas. Ačiū Dievui, kad albumas, lyg koks pirmas snygis lapkričio pabaigoje, mane užtiko nepasiruošusį ir trinktelėjo per kelienius taip, kad teko ir paklūpėti. „Savigaila“ yra vienas svarbiausių ne tik sunkiosios muzikos, bet ir apskritai šių metų darbų, įrodančių, kad metalas dar nesurūdijo, kad šimtas milijonų jo atmainų dar neišdžiovino kūrybingumo upės, o „Erdve“, jei su „Vaitojimu“ iš tos upės sėkmingai sėmusis įkvėpimo, su „Savigaila“ vandenį pavertė tąsia derva, į kurią įsimurkdęs daugiau niekad nebūsi toks, koks buvai. Šis darbas yra lyg koks tamsus monolitas, obeliskas ar pajuodęs koplytstulpis, spaudžiantis savo megalitiškumu prie žemės, traiškantis savo mase ir besimėgaujantis savo galybe. Banalu sakyti, kad grupė paaugo, bet „Savigaila“ – tai užtikrintas žingsnis, akivaizdus kūrybinio progreso pavyzdys. Be to, kad muzikoje sutaria, rodos, nelabai derantys juodmetalio, sludge ir grindcore stiliai, „Erdve“ kūryboje galima išgirsti ir post metal ar nu metal akordų. Pripažinkime – monstras įspūdingas. Tačiau „Savigaila“, nepaisant iš pirmo žvilgsnio sunkiasvorės kakofonijos, išlaiko dermę, kuri leidžia lovecraftiškai kalbėti apie melodingumą ir muzikos graciją. Iš esmės smagu, kad vieną gyviausių ir vieną išraiškingiausių sunkiosios muzikos albumų šiemet įrašė lietuviai. Kartu su „Crypts of Despair“ „Erdve“ šiemet flagmanauja, o kolektyvui linkiu ne savęs gailėtis, o savimi didžiuotis. Tikrai yra dėl ko.

93/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Phrenetix“

„Exuviae“

„MuzLab Studios“, Self Released

O, kaip vaikai auga. Dar prieš keletą metų nedrąsiai lipo ant scenos su pirmaisiais savo įrašais, o štai dabar jau išleidžia albumą, kuris gali atidaryti duris į daugiau nei kelis klubus ir porą festivalių Lietuvoje. „Phrenetix“ užaugo ir, kas anksčiau atrodė žaviai miela, dabar skamba rimtai ir subtiliai. „Phrenetix“ išleido geriausią savo darbą, kuris drąsiai atskleidė, kad grupei tai yra tik pradžia. Seniau jie buvo žinomi kaip jauni thrash metal revivalistai, kurie groja gal ir ne aktualią, bet visgi kiekvienam metalistui bent truputį širdį glostančią muziką. Dabar šis stilius liko tik kaip pagrindas, ant kurio, lyg ant picos, frenetiksai deda visas vaivorykštės spalvas, aišku, tamsaus atspalvio. „Exuviae“ yra labai brandus ir turtingas opusas, kuris sėkmingai balansuoja tarp ekstremumo ir populiariosios muzikos skambesio, tarp iššūkio ir melodingumo. Išsilaisvinusi iš puristinio požiūrio į metalo žanrus, grupė, rodos, įkvėpė naujo oro, savęs nebevaržė ir sustygavo viską taip, kad kiekvienas kūrinys turi ko pasiūlyti, turi kažką naujo, nėra ribojamas žanro taisyklių. Ir štai tokioje laisvėje ir atsiveria „Exuviae“ grožis, brutalumas ir įvairiapusiškumas. Įvairūs dainavimo stiliai, gitarų skambesiai ir būgnų partijos bei net kartą labai maloniai nustebinantis bosinės gitaros solo – visa tai sukuria išties gyvą muzikinį paveikslą, kiekvienąkart įdomų ir energingą. Nors, tiesą sakant, susidaro įspūdis, kad iš „Phrenetix“ kažko mažiau niekas ir nesitikėjo. Smagu, kai jaunatviškas entuziazmas virsta puikiais darbo vaisiais.

90/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

„Synaesthesis“

„Flaneur“

Self Released

Šį albumą reikėjo jaukintis ilgai. Kai jo įrašas pasirodė vasarą, niekaip nesupratau, kame čia kriukis, kuo jis ypatingas, kodėl man neskamba ir kodėl nepalieka. Vaikščiodamas vasariškai šiltomis gatvėmis, niekaip nenorėjau priimti melancholiško šešėlio, kurį jis meta, ir leistis į elegišką kelionę. Tačiau, atėjus lapkričio lietums ir vitrinoms ėmus puošis Kalėdų atributika, „Flaneur“ staiga suskambo visiškai kitaip. Staiga ir oras, ir gatvės, ir ankstyvi šešėliai albumo patirčiai puikiai pradėjo tikti ir aš išgirdau tuos subtilius potėpius, kuriuos siūlė Dominykas Digimas ir Julius Aglinskas, tuos eksperimentinius žybčiojimus, sukurtus Ramūno Motekaičio. Visa tai įprasmino itin talentingas „Synaesthesis“ ansamblis ir viskas susijungė į vientisą patirtį, kuriai pavyko atliepti Vilniaus gatves ir skersgatvius. Aišku, tai nėra lengvas paklausymas, vis dėlto tai šiuolaikinė klasikinė muzika, reikalaujanti tiek susikaupimo, tiek pasirengimo, tačiau trys kompozitoriai nusprendė neglostyti klausytojo prieš plauką. Visi trys kūriniai paklūsta žanro taisyklėms, todėl net ir žmogus, kuriam tokia stilistika yra tolima, galės lengvai prisijaukinti iš pirmo klausymo gal ir kiek nepatogius skambesius. O jie ir nėra tokie nepatogūs. Džiugu, kad „Flaneur“ man galų gale subrendo (arba aš – jam) ir radau tinkamą laiką bei vietą atskleisti jo turtus. Jeigu jūs ieškote garso takelio tamsiems ir darganotiems vakarams, tuomet ir jums siūlau pabandyti paklausyti šio darbo. Patikinu, paprastas pasivaikščiojimas taps daug gilesnis ir prasmingesnis.

82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Fused Trio“

„Cotton Curd Candy“

Self Released

Džiugu, kad tie, kurie dar neseniai atrodė jauni, pradedantys ir daug žadantys, dabar tampa kelrodžiu dar jaunesniems, lyg tie vyresnieji broliai, kurie baigia mokyklą ir išvažiuoja į miestą mokytis. Daugmaž tokios mintys apima klausant debiutinio „Fused Trio“ albumo, ir ne paslaptis, kad jų skambesys, susidaro įspūdis, yra išties paveiktas „Sheep Got Waxed“ vyrukų. Tiek pat narių, panašūs sprendimai ir paradui vadovaujantis saksofonas. Aišku, yra ir skirtumų, nes fusedai yra griežtesni, grubesni ir gal dar ne tiek subtilūs, kiek jų vyresni kolegos. Tačiau tokie „Fused Trio“ tikrai taps, nepaisant, kad dabar kolektyvas dar ieško savojo veido, savojo skambesio, savos formos. Duomenis vyrukai turi fantastiškus, nes melodijos – išraiškingos, technika – puiki, o ir tarpusavyje jie net labai susigroję. Vienintelis trūkumas – tas aido nuo sheepsų efektas, kur gali tikrai supainioti, kur kurie groja. Šis šalutinis dirgiklis ir kiša koją bei šaukštus deguto į iš esmės labai nuotaikingą ir išradingą albumą. Bent keletas kitokių sprendimų, ir esu tikras, kad „Cotton Curd Candy“ būtų nuskambėjęs daug šviežiau. Bet ne bėda – esu įsitikinęs, kad su laiku galų gale savastis prasisijos, įtakos nueis į šešėlį ir „Fused Trio“ nebeskambės kaip jaunėliai, nejučiomis šiek tiek pakopijuojantys savo vyresnius brolius. Šioms pamokoms pirmasis albumas ir skirtas. O dabar galima atsikvėpti ir atsidėti tam, kuo „Fused Trio“ kvėpuos toliau. Kaip minėjau, instrumentus tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme vyručiai turi visus.

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

Oorchach

„Instinkt“

„Apport“

Pradėkime nuo to, kad tai tikrai nėra labiausiai Kalėdoms tinkantis albumas, nebent jūs esate Grinčas ar Krampusas ir norite tokiu garso takeliu suteikti aplinkinių Kalėdoms šiek tiek šarmo. Šarmo, kuris skamba lyg traukinys, vežantis į gulagą. Smagu? Važiuojam toliau. O jei rimtai, Oorchach, žinomas kaip Povilas Vaitkevičius, pasiūlo tai, kas jo muzikinių projektų gerbėjams bus anokia staigmena, – iš pirmo klausymo nepatogų, ausis spaudžiantį, bet smegenis valantį darbą, kurio taip greitai nepamirši. Į vieną nenusakomą objektą traiškydamas industrinės muzikos, drone ir ambiento garsus, jis sukuria labai šaltą, svetimą ir grėsmingą atmosferą, toks įspūdis, persmelktą dūmų, purvo, ledo ir drėgmės. Aišku, gal ir ne pats maloniausias jausmas, bet patirtis vis dėlto išskirtinė. „Instinkt“, kaip ir daugelio Povilo darbų, negalima tiesiog klausyti kaip elementaraus kūrinių rinkinio. Iš esmės laužydamas įsisenėjusias struktūras, siūlydamas vietoj harmonijos ir melodingumo triukšmą ir grėsmę, jis įrodo, kad katarsiui reikia ne tik elementaraus eskapizmo ir jautimosi geriau. Aišku, reikia suprasti, kad tokiu atveju Oorchach daug ką atiduoda paties klausytojo ausims, apeliuoja į jo išsilavinimą, galų gale jo tikėjimą ir supratimą. Tai yra tikrai nemažai, nes mums dažniausiai reikia užsimiršimo tralialiuškų, o ne iššūkio, ir todėl, kad ir kaip būtų gaila, „Instinkt“ niekada netaps superhitu. Bet tai nedidelei grupei atvirų žmonių „Instinkt“ suteiks keisto, nejaukaus ir net skausmingo malonumo, kurio niekas iš šiandienos popstarų nei suteikti, nei žadėti, kad suteiks, negali.

84/100 („Bandcamp“)

MONIKAZE

WASTE OF SPACE

(Moshi Moshi Records)

Pradėsiu nuo padėkos sau, nes manau, kad bent jau kruopelyte esu prisidėjęs prie to, kad Monikos Zenkevičiūtės muzika būtų plačiau žinoma tarp tautiečių. Ir išsyk dėkoju Monikai už tai, kad ji niekada neklausė, nesigerino ir nepataikavo tokiems kaip aš, norintiems pasidžiaugti jos šlovės spinduliais, o dirbo savo darbą, kurio rezultatu tapo šis LP (ne EP). „Waste Of Space“ – ne vietinei rinkai skirtas darbas ir tikiuosi, kad vietinės rinkos žvejai Monikaze’s niekada nesužvejos. Intelektualiai nepatogios, žaismingai išmanios elektronikos albumas, savyje derinantis Arca lyrizmą, Jlinn lūžtančius kulnus, triphopinę Bristolio praeitį ir savitai unikalią šilumą, bent jau man yra savotiškas lakmuso popierėlis: kiek suprantame, kiek reikia, kiek vertiname. Nes iš pradžių šis darbas gali skambėti nepatogiai, nemelodingai, neįprastai, tačiau jeigu tik prie to liksite, patys save nubausite. „Waste Of Space“ yra privalu klausytis ne vieną kartą; tik tuomet ir įmanoma pajusti visą erdvę, kurią slepia šios kuklios kūrėjos muzikinis bagažas. Derindama nemažus užmojus su labai koncentruota idėja Monikaze sugeba įtraukti klausytoją į aštuonių dainų dramą, kuri nerėkia apie visą pasaulį, o kalba apie tai, kas jautru pačiai muzikantei. Toks tą pat akimirką ir asmeniškai nuogas, ir universaliai prieinamas ryšys su muzika ir klausytoju leidžia ne tik kalbėti apie tiesiog fainą klausyti darbą, bet ir apie tai, kas slypi už: įvairiapusiškumą, domėjimąsi, tobulėjimą ir koncentraciją. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad būtent ją matau atidarančią duris į platųjį pasaulį ir pasiekiančią daugiau nei mūsų vietinės pseudožvaigždutės. Tai tiek – daugiau ką sakyti būtų paprasčiausias žodžių švaistymas, o Monikaze’i to tikrai nereikia.

93/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Albumo viršelio nuotr.

MIGLOKO

ATGIMIMAS

Self-released

Gerbiamieji, gal jau gana apsimetinėti ar ignoruoti, tylėti ar kaltai šypsotis. Pripažinkime visi, kad mes nevertiname to, ką turime, nes nežinau, ką dar privalo padaryti Migloko, kad galų gale ją vadintume vienu svarbiausių balsų Lietuvos scenoje. Albumai, singlai, EP – ir vis naivi, žavi, smagi, ir visos kitos nesąmonės. „Atgimimas“ turėtų tapti paskutine vinimi, kuri užkala tokių kalbų karstą, nes mes šnekame apie 100 proc. susiformavusią, net keletą kartų persiformavusią ir vis ką nors naujo sugebančią pasiūlyti kūrėją. Dabar, kaip sako pati atlikėja, ji šoka į 9-ąjį dešimtmetį, ir ne, tai ne „Stranger Things“ estetikos įkvėptos banalybės. „Atgimimas“ pasiūlo vieną gražiausių ir svajingiausių darbų šiemet, kuriame 9-asis dešimtmetis, rodos, tik pretekstas, – kūrėja sugeba nepaklysti ne tik neoninėse gatvėse, bet ir tolimose prerijose, bangų mūšoje ar ambientiniuose bandymuose. Eilinė transformacija, eilinės paieškos ir, kaip visada, eiliniai įdomūs rezultatai; galiu pripažinti, kad be galo malonu tiesiog sekti Migloko balsą, jos sprendimus ir nuolatinį norą ko nors išmokti. Todėl net susidaro įspūdis, kad „Atgimimą“ ji sukūrė tik dėl savęs, numojusi ranka į kažkokius lūkesčius ar gerbėjų norus. Soulai ir džiazai pranyko horizonte, griežtos konstrukcijos ištirpo, į pirmą vietą išstumdamos balso moduliacijas ir garsovaizdžius, – tai tikrai ne tokia muzika, kuria Migloko dalydavosi anksčiau. Ir patikėkite, jums jos reikia, nes šaltais vakarais, neramiomis dienomis, kai, rodos, viskas laikosi ant siūlo, bent lašelis „Atgimimo“ padės lengviau kvėpuoti.

94/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“ )

EMENT

METATONE

PZ Records

Šalies technomuzikos scena šiuo metu išgyvena neprastą renesansą. Netikite? Kauniečio Justo Džemento-Ement naujasis darbas, kurio jis nevadina albumu (nors tai yra albumas, ir nieko čia nepadarysi), yra geras to pavyzdys: kokybiškas, tikslus, aiškus ir, kaip reta, brandus. Mėgstate visas technomuzikos scenos klišes? Puiku, nes jas rasite šiame nealbume-albume, ir tai nėra jokia kritika. Ement’o LP yra iš esmės viskas, ko gali geisti sunkesnės technomuzikos gerbėjas: matematiškai tiksliai susluoksniuotas ritmų pyragas, atšiauri atmosfera, šiek tiek varginanti energija ir hipnotizuojantis industriškumas, grąžinantis į 10-ojo dešimtmečio pradžią. „Metatone“ nesigaili, nesismulkina ir nedaugžodžiauja, tačiau ir neliūliuoja, nemigdo ir neverčia nuobodžiauti. J. Džementas randa būdą, kaip gana monotonišką ir daug manevruoti neleidžiančią technomuziką paversti kvapą gniaužiančiu muzikiniu trileriu, kuriame ne siužeto posūkiai verčia krūptelėti, bet vis intensyvėjantis lėkimas į kvapą gniaužiančią atomazgą. O ši kelionė tikrai verta dėmesio, nes Ement’o muzikiniai sprendimai niekaip nenusileidžia žanro lyderių kompozicijoms, ir vienintelė kliūtis, kuri gali užkirsti atlikėjui kelią, yra jo paties perdėtas kuklumas. Todėl kviečiu Ement’ui jį mesti lauk, įkvėpti drąsiai pilnus plaučius technomuzikos garų ir leistis į kelionę, kuri atlikėją gali nuvesti tikrai toli. O mums liepiu laikyti už jį kumščius ir visaip kitaip palaikyti, kad ir priglaudžiant „Metatone“ leidinį savo namuose. Arba užsisakyti remiksų rinkinį. Galų gale galėsite būti tas, kuris pasakė, kad buvo su juo nuo pat pradžių.

87/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“, „Soundcloud“)

Albumo viršelio nuotr.

INGAJA

SPACE

Self-released

Roma irgi nebuvo pastatyta per dieną. Tokia pirma frazė šauna į galvą klausant naujo Ingajos EP, įrodančio, kad rezultatas ir sėkmė yra du labai skirtingi fenomenai ir kad net ir ne toks didelis pirmasis yra daug geriau už atsitiktinę antrąją. „Space“ dar nėra tai, ką pavadinčiau finaline sėkme Ingajos kūryboje, bet tikrai EP galima įvardyti kaip ilgo, brandaus ir auginančio kūrėjo darbo rezultatą. Pirmiausia, Ingaja tolsta nuo popestetikos; jau anksčiau jos kūryba ėjo link ambientinės estetikos, akvarelinių garsų ir laisvesnės struktūros. Dabar šis sprendimas jau priimamas beveik visa koja, nusprendus geriau kreiviau ir eksperimentiškiau, negu, atrodytų, paprasčiau, bet nuobodžiau. Antra, bent man atrodo, kad muzikantė vis labiau atranda savo muzikinę kalbą, kuriai nedaro įtakos aplinka ar kažkieno suvokimas, kaip kažkas turėtų būti. Yra taip, kaip yra, o svarbiausia, kad būtų ingajiška. Kopijuotojų yra begalė, originalų – vienetai, kodėl nesurizikavus ir nepabandžius. Tai, kad atlikėjos kūrinys iš šio EP skambėjo „BBC Music Introducing“ platformoje, įrodo, kad rizika pasiteisino. Ar tai sėkmė? Ne, rezultatas. Ir šiam rezultatui nebereikia anksčiau girdėto sekimo formatu, bandymų tapti viena iš ar pasiūlyti produktą, kurį suvartotų kuo daugiau klausytojų. Gal „Space“ dar neįtikino manęs iki galo, gal dar trūksta kažkokios vienokios ar kitokios detalės, gal dar nesu užkabintas Ingajos kūrybos tiek, kad sakyčiau „va, padaryta, ramu“, viskas rodo, kad atlikėja dirba gerai, tinkamai ir kryptingai. O taip dirbant bus ir rezultatas – užtarnauta sėkmė.

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „YouTube“, „Soundcloud“)

Albumo viršelio nuotr.

VĖJOPATIS

RITUALAI

Dangus

Jau palyginti seniai etnoelektronikoje nardantis Nikolajus Polujanovas, žinomas šiaip labai gerai skambančiu Vėjopačio pseudonimu, visados, atrodė turintis savo nišą dub techno užutėkyje, kuriame vyravo lašnojantys ritmai ir ramus tekėjimas. „Ritualai“ tai užbaigė. Vėjopatis pasileido plaukus ir atlikėjas suskambo naujais garsais, naujais sprendimais, kurie, mano nuomone, leis jam kvėpuoti laisviau. Aišku, tai nereiškia, kad viskas pasikeitė kardinaliai ir Nikolajaus muzika dabar tinka baliavoti. Ne, jis vis dar toks pat mąslus, tykus ir susikaupęs, tačiau leidžiantis sau laisviau žaisti muzikiniais žanrais, į savo dainas įpinantis ir dramenbeiso, ir paprastesnės technomuzikos, ir galiausiai atsisakantis labai konservatyvaus dubinio tempo. Todėl albumas skamba plačiau, gyviau ir atviriau nei prieš tai, toks įspūdis, žanro klasikos taisyklėms labiau paklusdavę įrašai. Galbūt dubo gerbėjai ir puristai supyks? Tebūnie, nes, mano manymu, Vėjopačio muzika dabar yra spalvingesnė, įmantresnė ir netgi vien dėl įvairumo priimtinesnė didesniam klausytojų ratui. Atsiradęs savotiškas mash-upas, rodos, išlaisvino kūrėjo galias, nuorodas ir net priėjimo taškus. Kas toliau? Manau, kad taip pasikeitęs ir išsilaisvinęs projektas dabar gali daug plačiau kelti sparnus, daug drąsiau žvelgti į visas tris puses ir netgi kartais už savęs bei nebesieti savęs su kuria nors konkrečia scena, kuri, man rodos, net ir netyčia šiek tiek Vėjopatį ribojo. Ritualas tarsi ir užbaigtas, pagarba parodyta, dabar reikia žiūrėti, ką atneš ateitis.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)

Albumo viršelio nuotr.

ANDRIUS MAMONTOVAS

PALEISK

Mono Stereo Įrašai

A. Mamontovas išleido naują albumą ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad sprendimas jo klausyti ar neklausyti priklauso nuo to, kiek jus sujaudino ši naujiena. Jei taip, tai, be abejo, „Paleisk“ jums patiks, nes jame išgirsite visa, ko tikitės iš A. Mamontovo kūrybos. Jei ne, tai tikrai nepatiks, nes… jame išgirsite visa, ko tikitės iš A. Mamontovo kūrybos. Nei daugiau, nei mažiau, ir iš esmės mano misija čia galėtų būti baigta, nes „Perlų ir sakurų“ tęsinys (tik su gitaromis) yra viskas, dėl ko Andrių myli ir dėl ko Andriaus nekenčia. Paprastos melodijos, rimavimai –a su –e, dviejų trijų žodžių eilutės, bendri pafilosofavimai ir tą pat akimirką melancholija, atpažįstami išgyvenimai, subtilūs potėpiai – apie kurį A. Mamontovo darbą to negalima pasakyti? „Paleisk“ yra lygiai toks pats – nei pridėsi, nei atimsi ir, deja, bent aš užimu poziciją tų, kurie nesirenka jo vėlyvosios kūrybos. Nesu tas nostalgiškas klausytojas, kuris sakys, kad, oi, seniau buvo geriau, nes pats tuomet buvau jaunas ir to gerumo matui kaip ir užtenka, o tiesiog dėl to, kad „Paleisk“ yra albumas be prieskonių, be staigmenų, be draivo, kurį, kad ir kaip būtų keista, dabar galima rasti instrumentinėje-elektroninėje Andriaus kūryboje. Todėl ir įdomiausia „Paleisk“ dalimi tampa kūrybinė virtuvė – filmukas feisbuke apie tai, kaip Andriui sekėsi rašyti vieną dainų, dėlioti instrumentus, juos programuoti ir pan. Rezultatas šiuo atveju tampa neesminiu faktoriumi ir galbūt čia ir yra A. Mamontovo dabartinio etapo raktas. Nekart minėjau, kad statusas leidžia Andriui daryti, ką nori, ir todėl „Paleisk“ iš esmės nieko nepakeis. Pakeisti gali jo žinios, kaip daryti tai, ką jis daro, ir dalijimasis tomis žiniomis. Ar aš ką tik pasiūliau A. Mamontovui dėstyti? Galbūt, bet jei ši mintis nepatinka, ją galima lengvai paleisti.

60/100 („Spotify“, „iTunes“)

Albumo viršelio nuotr.

FREE FINGA

DĖMESIO

Autostrada

Pasakysiu taip: pagaliau susibrandino. Ne subrendo, nes Tomas Narkevičius turi tiek patirties, kiek retas iš mūsų turi, bet susibrandino. Albumas „Dėmesio“ yra pats sultingiausias, pats brandžiausias, pats, net sakyčiau, rimčiausias „Free Finga“ LP, ir jį, net jei nesate ritmenbliuzo gerbėjas (ir aš jus suprantu), jums nuoširdžiai rekomenduoju išklausyti. Pirmiausia, dėl rimavimo gimnastikos. Jau seniai kas taip nuotaikingai ir išraiškingai išnaudojo lietuvių kalbos galimybes, nepatogų jos žodyną ir skiemenų nepaslankumą. Tekstai šiame albume – ne tik žodiniai, bet ir muzikiniai elementai, kurių dainingumą Tomas išnaudoja maksimaliai, todėl nebepraleidi jų pro ausis, o klausai, dėlioji kartu ir kaifuoji, nes ir turinys, ir ritmas pataiko į dešimtuką. Šis šuolis aukštyn stebina, džiugina ir įrodo, kad kurti gerus lietuviškus tekstus yra daugiau, nei įmanoma. Kalbant apie muzikinę pusę, visgi labai priklauso nuo to, kokioje barikadų pusėje stovite, t. y. ar patinka jums šiuo metu madingos hiphopo atmainos, ar ne. Aš nesu jų gerbėjas, tačiau tokie kūriniai, kaip „Atlanta“ ar „Testosteronas“, savyje turintys užtektinai energijos ir įvairumo, kad patrauktų ir abejojančiojo dėmesį, puikiai reprezentuoja „Free Fingos“ ėjimą į priekį, jo sugebėjimą mokytis ir tobulėti. Nors žanro taisyklės verčia kai kurias dainas skambėti monotoniškai, ne per daug išraiškingai, o ir trukmė vis sukasi apie tris minutes, Tomo ambicijos jas nugali ir leidžia kalbėti nebe apie žanrą, jo pristatymą ar diegimą mūsų klausytojams, o bandymą iš viso to išsiveržti ir pasiūlyti kažką unikalaus ir savito. Taip, „Dėmesio“ yra vertas jūsų dėmesio, todėl tikrai įsimeskite bent jau kelioms dainoms šį darbą. O jei jau esate „Free Fingos“ gerbėjas, jis jūsų visą dėmesį jau seniai turi.

82/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

ADAS IR VILTĖ

DĖL ŽALIO ŽOLYNO

Self-released

Man lietuviška liaudies muzika – gana klampi ir sekli pelkė. Rodos, kad daug kas ja naudojasi, bando ją įprasminti ir joje įprasminti save, bet neretai pakliūva į visiems vienodus spąstus, kai visa interpretacija apsiriboja sutartinėmis ir neskubiu ritmu (arba užstalės tralialiuškomis, bet šias Pikuolio pinkles palikime nuošalyje). Ir taip yra ne tik mūsų, pagonių, žemėje, šis receptas lydi visą pasaulio etninę muziką: moteriškas gilus balsas ir padeepintas beatas. Ar Adui Gecevičiui ir Viltei Ambrazaitytei pavyko išvengti šio prakeiksmo? Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, itin išsiskiria Ado elektronika: šiek tiek chaotiška, kartais beveik aiškios struktūros neturinti, minimalistiškai nuoga muzikinė faktūra įdomiai kryžiuojasi su pilnutiniu Viltės vokalu. Kartais jie puikiai jungiasi, kartais skamba gana atskirai, tačiau sėkmingomis akimirkomis kūriniai išvengia mano jau minėtų spąstų ir įgauna naują kokybę. Tuomet nebesvarbu, kas per liaudies daina ar koks fintas panaudotas, – atsiranda kažkas naujo. Tačiau ten, kur šio rezultato nepavyksta pasiekti, ausis ima kibti prie šiokių tokių klišių. Pirmiausia, akivaizdu, kad tai dešimties metų savotiškas bestų rinkinys, nes, be retų kūrinių, išgirsti ir liaudies šlagerių, kurie yra tiek pat hitai, kiek ir stereotipai. Deja, čia dėmesys dingsta, nes girdėta daugybę kartų, o ir perdaryta ne mažiau. Suprantu, kad galbūt norėta suderinti dainų žinomumą su savomis interpretacijomis, tačiau abejoju, ar tai buvo reikalinga su visokiomis „Dėl Žalio Žolyno“ ar „Eisva Mudu Abudu“. Jas žino visi ir gal joms jau laikas pailsėti. Bet net čia kokybinio mato duetui pavyksta neprarasti. Ar projektas turi tęstinumą, nežinau, nes bent man jis skamba kaip tam tikras kūrėjų darbo finalas. Pažiūrėsime, kas bus toliau, nes šis žolynas jau davė užtektinai žiedų.

73/100 (‚Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)

Albumo viršelio nuotr.

GODO YORKE

IN SILENCE, IN SIRENS

Self-released

Prisipažinsiu, kad tikrai nesitikėjau, bet, rodos, kad Goda Sasnauskaitė tykiai tykiai, bet ne kukliai, nes į pagalbą pasitelktas visas Aurimo Vilkišiaus muzikinis, intelektinis ir instrumentinis bagažas, įrašė vieną turiningiausių metų albumų, kuris tikrai bus paminėtas tarp geriausių metų įrašų. Ir nors Goda dažniausiai atrodo bei skamba kukliai ir tyliai, būtent Aurimas, mano nuomone, tampa tuo ruporu, kuris lemia, kad kuklumas ir tylumas lekia lauk, o vietoj jo iš garsų jūros išplaukia įspūdingus plaučius demonstruojanti sirena. Pirmiausia, kas krinta į ausis, – kad „In Silence, In Sirens“ yra žiauriai turtingas, lyg kokia puslapių nešykštinti knyga, o kiekviena daina – lyg nauja novelė su savo herojais ir siužetiniais vingiais. Ir, svarbiausia, gerą gabalą keičia geras gabalas, šį keičia geras gabalas, vėl keičia geras gabalas ir t. t., ir pan., kol nepastebimai albumas baigiasi, o tu stebiesi, kaip pirmines Godos idėjas Aurimas sugebėjo įvilkti į vis skirtingo žanro rūbus: nuo triphopo iki kokybiškos a la Whitney Houston popmuzikos. Ir tai tik ypatybės paminėjimas, nes beveik 50 minučių ilgagrojis siūlo vis naujų aranžuočių variacijų, vis naujų melodijų, vis naujų garsų palečių. Jis niekada nesustoja ir neatsibosta, ir, svarbiausia, jame nerasi nė lašo chaltūros, jokių fillerių, kūriniai yra vienodos vertės ir jų praba yra tikrai aukšta. Žinote, jeigu tokia popmuzika vyrautų Lietuvos scenoje ir pasiekiamiausiuose kanaluose, viskas su ta lietuviška popsūcha būtų net labai gerai. Todėl labai norėtųsi, kad šis albumas nuvarytų nuo scenos visas visokiuose TV šou išpopuliarėjusias pseudodainininkes, kad šios užsidarytų namie ir pagalvotų apie savo kūrybos kokybę. O mes darkart pasidžiaugtume šiuo superkokybišku darbu.

92/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Youtube“)

ORKAITĖ

HIGH TEMPERATURE

Self-released

Ši muzika – toli gražu ne kiekvieno skoniui, bet jeigu šaltas metališkas prieskonis ant liežuvio galo jūsų netrikdo, o daužantis ritmas nekelia galvos skausmo, techno tinklalaidės „Orkaitė“ gimtadieninis rinkinys gali gerai pataškyti smegenis. Ir tai ne šiaip koks melodingas techno: tai kapojantis ir taškantis hard arba industrial techno, skirtas šalta veido išraiška žiūrėti į didžėjų, dėvėti tik juodus drabužius ir šiaip būti absoliučiai atsiribojusiam nuo pasaulio akimirkomis, kai viską aplink valdo tik „dešros“. Gal nelabai poetiška, bet tiesa. „High Temperature“ rinkinį sudaro vienuolika viena už kitą aštresnių kompozicijų, kurių nemažos dalies autorių vardus, tiesą sakant, išgirdau pirmąsyk. Aišku, Alexo Krello ar Jogailos pagrojimai girdėti, tačiau džiugu, kad, be kaukolės atidaužymo, rinkinio kūrėjai nusprendė paedukuoti ir plačiau paskleisti mažiau žinomus vardus. Ir, aišku, prieš nerdamas į šį rinkinį, vis dėlto turi žinoti, kur veliesi, nes negerbėjui garsų paletė gali priminti distopinės gamyklos kakofoniją, kurioje vyrauja vien hidrauliniai kūjai, plaktukai ir visa kita, kas muša, daužo, tranko. Tačiau net ir tokiu atveju, manau, svarbu žvelgti į detales: kokią lyg ir garsinę smulkmeną pasiūlo kiekvienas kūrėjas, kokia spalva nudažo iš esmės labai griežtas taisykles turintį žanrą, kuo galiausiai skiriasi vienas kūrinys nuo kito. Štai tuomet išgirsti techno harmoniją, monotonijos simfoniją ar dar kokią -oniją. „High Temperature“ yra įdomus žinioms gilinti rinkinys, o jei jau kabina (o tikrai labai daug ką kabina), gali nerti giliau.

74/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)

Albumo viršelio nuotr.

„Judu“

„Drungnas“

Self-released

Kuo toliau, tuo maloniau darosi klausyti Lietuvos aktorių darbų, kuo toliau, tuo lengviau jie nusimeta dainuojamosios poezijos pančius, kuo toliau, tuo geriau... Aktorių Šarūno Zenkevičiaus ir Domanto Storuko duetas puikiai iliustruoja šiuos teiginius: jų nuoširdus ir drąsus debiutinis EP atverčia dar vienus aktorių muzikos neliestus žanrus: shoegaze, dreampop ir visa kita, kas atėjo iš kompanijos 4AD. Turiu pripažinti, kad duetui pasisekė tikrai gerai: šiek tiek namudiškai naivus darbas leidžia sakyti, kad chebrai tik reikia daugiau techninės ir finansinės pagalbos. Idėjos – įdomios, muzikinės kompozicijos – turiningos, vokalas – kaip į taikinį. Toks įspūdis, kad visiškai pasileisti plaukus ir atsiduoti kūrybiniam polėkiui sutrukdė tik galimybės, ir, nors kaip debiutiniam pareiškimui šis EP tinka puikiai, išsyk norisi daugiau. Tiesiog girdi, kad „judu“ neišnaudoja nė pusės galimo potencialo, ypač muzikinėje sferoje, kurioje tikrai daug stiprių konkurentų jiems atrasti sunku. Juk muzikinis išsilavinimas, įtakos ir norai tiesiog po pirmo klausymo girdėti. Nuoširdžiai tikiu, kad kol mus dar namuose kausto pandemija, „judu“ vaikinai galės kurti, kurti, kurti ir jie dar nustebins ne vieną bei atvers be reikalo pamirštus alternatyvius žanrus jaunajai kartai. Vienintelis trūkumas bent man yra grupės pavadinimas: kai visi hipsteriai eina iš proto dėl „abudu“ ir „jauti“, „judu“ sukelia nereikalingų sąsajų, bendrų kontekstų ir šiaip, man jie geresni už abi minėtąsias grupes. Nors jei jau toks pavadinimas prilipo, tai prilipo. O klausytojams – nuoširdi rekomendacija paklausyti. Kokia jau kokia „judu“ muzika, bet tikrai ne drungna.

76/100 („Spotify“, „Youtube“)

Daujotas

„Majow Plastmassis“

Self-released

Antrą albumą praėjusių metų pabaigoje pristatęs Marius Daujotas skamba lyg nuo grandinės nutrūkęs šuo, kuris staiga pajuto laisvę, tačiau į tą laisvę žiūri atsipalaidavęs, nestresuodamas, chillindamas. Jeigu visi taip žiūrėtų į laisvę, būtų neblogai. O jei rimtai, „Majow Plastmassis“ yra visų Daujoto muzikinių patirčių popuri, kur vietos randa ir hipsteriškas indie, ir elektronika, ir ambientas, ir dar velniai žino kas, tačiau stojiška kūrėjo pozicija leidžia išlaikyti pusiausvyrą. Ačiū Dievui, albumas netampa „one man band“ gatvės kakofonija, o gana minimalizuotu, nors ir primityvoku opusu, kuriam gal ir trūksta koherencijos, bet tikrai netrūksta ambicijos. Už tai Daujotą labiausiai ir norisi girti: jis sugeba išlaikyti (nors kartais ir sunkiai) pusiausvyrą tarp visų šių stilių ir pateikti tai, ką, spėju, jis ir norėjo pateikti. Niekas nerėžia ausies, niekas neiškrenta iš bendro konteksto ir sudaro beveik suvaldytos meniškos netvarkos įspūdį, pvz., paskutinė kompozicija „Tides“ puikiai tiktų kokiam garso takeliui, su Umiko Kotori įrašytas „Hole In The Bag“ sklando tarp alternatyvaus pop ir soulo, o romantiško pavadinimo „Vamzdynas“ – tarp desert ir post rokų. Bardakas? Taip, tikriausiai, bet net ir po vieną šie kūriniai leidžiasi klausomi. Galbūt norėtųsi, kad ateityje Daujoto kūryba nebūtų tiek defragmentuota, tačiau, jeigu kūrėjo laisvei to reikia, tebūnie. Dabar svarbiausia, kad Daujotas nebebūtų tik daugelio grupių narys, kad jį pastebėtų kaip solo kūrėją. O tada jau bus galima ir taip beprotiškai nesiblaškyti.

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Bandcamp“, „Pakartot“)

„Paliekant Žemę“

„Perdegimas“

Self-released

Tykiai, tykiai, mažais žingsneliais, bet pagaliau į Lietuvą atcreapina tamsi muzika (išties tamsi, o ne paremtoji profaniškai surimuotais, bet labai populiariais pabliūvavimais). „Solo Ansamblis“ pramušė kamštį, o tada parėjo: „Akli“, „Palmės Žiedas“ (ironija irgi gali būti tamsi) ir t.t. „Paliekant Žemę“ aš priskirčiau tam pačiam floodui, kuris ypač gerbtinas, nes kiekviena iš šio šaltinio besiveržianti grupė vis dar turi savo braižą. Praėjusių metų gale pasirodęs vos keturių dainų „Perdegimas“ šį braižą įbrėžia giliai į odą. Akivaizdu, kad tai tikrai stiprus grupės pareiškimas būti. Debiutinis, dar kovą išleistas trio darbas lyg ir liko nepastebėtas, tačiau šį EP praleisti būtų didelė klaida. Visi keturi kūriniai prikausto dėmesį: folko ir gotikos šaknis turintis dark wave‘as prikausto dėmesį ne tik įdomia ir turininga muzikine puse, tačiau ir tekstais, kurie ne tik kad netrukdo (o dažnai ir to užtenka), bet papildo bendrą atmosferą, iš esmės klausytojo vaizduotėje nutapydami piešinį-istoriją. Jie nėra vien abstraktūs, neva būsenas, o dažnai tiesiog grafomaniškas pretenzijas reprezentuojantys žodžių rinkiniai – tai maži pasakojimai, kurie paliečia ne tik klausą, bet ir regą. „Puota“ yra šiuolaikiškas dance macabre tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme, žemiečiams skamba lyg nukankintųjų manifestas ir t.t. O visa tai papuošia įtaigus raganiškas vokalas, kuris, rodos, skamba tai iš žemės gelmių, tai iš miško glūdumų, tai iš tavo paties pasąmonės. Labai stebinantis darbas, kuris kelia tiek vilčių, kad baisoka, jog tai nebūtų grupės maksimumas. Jei jūs jį praleisite, bus tikrai blogai. Neįvertinome pernai, nepalikime ir vertinkime šiemet. Talentingi žmonės turi ne perdegti, o degti, mes privalome juos ne nusodinti, o išgirsti.

81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Bandcamp“, „Pakartot“, „iTunes“)

„Gardens Of God“

„Soundtrack For The End“

„Sodai“

Lietuvių tamsaus hauso ir technomuzikos kūrėjo Mindaugo Lapinskio debiutinis ilgametražis darbas yra, lengvai tariant, įdomus, ir įdomus jis dvejopai: iš vienos pusės, sunku rasti tiesioginį tęstinumą su ankstesniais, daugiau ritmo pagrindu kurtais muzikanto darbais, iš kitos pusės, tiek kūrėjo pseudonimas, tiek albumo pavadinimas puikiai atspindi LP turinį. „Gardens Of God„ žengė drąsų žingsnį: seniau jo kūrybą būčiau galėjęs priskirti prie lietuviams gerai eksportuoti besisekančio stilingo ir taupaus tamsių atspalvių techno, o naujas jo darbas įbrido į garso takelių daržą, kuris, kaip žinome, nėra jokia naujiena pačiam Mindaugui, tačiau bent seniau atrodė, kad su soline Mindaugo kūryba neturi daug bendro. Dabar jos susijungė ir „Soundtrack For The End“ virto keistu mash-up, kuris gal kartais skamba per daug padrikai ir defragmentuotai, bet iš esmės sėkmingai kuria liūdno pasibuvimo po medžiais pasauliui baigiantis atmosferą. Žinau, skamba keistai ir „gardensų“ gerbėjams neįprastai, bet toks apima jausmas. Folkas, ambientas, popsas ir IDM jungiasi, kartais įterpiant ir sakytinį žodį, į vieną švelnų, beveik aksominį audinį, kuris tai apglėbia tave ir ramina, tai verčia kelti antakį ir klausti, kas gi vyksta. Drąsu tai drąsu, bet ar tik tai nesuveiks kaip per šaltas dušas ar šuolis į eketę nepasirengusiam pseudoruoniui?.. Šito aš nuspėti negaliu, nors antakiai perklausų metu kilnojosi ne kartą ir ne du. Vis dėlto reikėtų tikėtis, kad gerbėjai nuo jo nenusisuks (užsienio gerbėjai, nes „Gardens Of God“ kūryba atspindi posakį, kad savo šaly pranašu nebūsi) ir priims daug sukauptesnį, labiau gyvenimo patyrimo prikaupusį ir savaip retrospektyvinį skambesį. Jis gali iš pradžių skambėti keistai, bet duokite jam laiko. Vis tiek gyvendami dabartinėje apokalipsėje neturite daugiau ką veikti.

75/100

„Telecom 2.0“

エントロピー (entropija)

Self-released

Rokas Taraškevičius yra pagarbos vertas bičas. Jau vien tai, kad juokingai skurdžioje šalies hiphopo scenoje jis, pasislėpęs po Micro One slapyvardžiu, palaiko kokybę ir stengiasi į žanrą žvelgti išties rimčiau, nusipelno plojimų, tačiau tai nėra vienintelis jo pasiekimas. Roko šalutinis projektas „Telecom 2.0“ yra dar keistesnis produktas. Nuo ko pradėti? Gal nuo to, kad šiuo projektu kūrėjas vis dar palaiko letarge esančio mikrožanro vaporwave pulsą. Kai kas šį stilių jau senokai palaidojo, bet štai sausio pabaigoje „Telecom 2.0“ pristatė savo LP, pilną aidų iš 10-ojo dešimtmečio beskonybės, kupiną pamėkliškai lynchiškos romantikos, lėto ritmo ir (net keista, kaip natūraliai šis žodis nuskamba) mirties. „Entropija“ (vadinsiu albumą tiesiog taip) nėra darbas, skirtas tiesiog klausyti. Tai meninė keistenybė, kuriai linkėčiau dar atrasti vaizdą ir pristatyti kokioje nors galerijoje. Taip, tai vaporwave’as su visomis savo ironijomis ir klišėmis, tačiau, ypač žinant šio žanro drugelišką gyvenimo ilgumą, saldžiai makabriškas LP skambesys prideda muzikai dugno. Juk toks likimas ištinka ar ištiks visus mikrožanrus: nightcore, witch house, cloud rap ar hyperpop (R.I.P. Sophie), kurie tampa savo pačių didžiausiais priešais, nes, ironizuodami masinę kultūrą, tampa jos dalimis. Todėl ir šiais postulatais paremta „Entropija“ skamba įdomiai, lyg ženklas, kad vis dėlto populiarumas pas mus nėra svarbiausias. Tikiuosi, kad tokia žinutė ir toliau Micro One’ui bus svarbi, o pasiekęs tam tikrą populiarumą, jis bus drąsus vieną ar kitą projektą tiesiog užbaigti. Juk nieko nėra amžino.

78/100 („Youtube“, „Soundcloud“)

ŠARUKAS

BODY WAS FOUND

Self-released

Ant debiutinio vieno iš „garbanotų“ Šarūno Joneikio-Šaruko mini albumo viršelio – išplaukusi kūrėjo nuotrauka su katinuku, iš esmės puikiai nusakanti, kokių kompozicijų galima tikėtis iš šio muzikanto. Jeigu jūs, pamatę šią nuotrauką, iškart tariate: „Awww...“, tuomet jus užkabins ir tradiciškai geranoriškos, ir saldokai svaigios dainos. Kitiems šiame EP skambantys muzikiniai pasirinkimai didelės nuostabos nesukels, nes tai dar viena „garbanotos“ kūrybos reinkarnacija. „Body Was Found“ aš įvardyčiau kaip karantininį rinkinį, kai, atsiradus daugiau laiko ir ypač daugiau izoliacijos, vienas grupės narių nusprendžia pasoluoti, paindividualizuoti ir paeksperimentuoti, t.y. neleisti netikėtai atsiradusio laisvo laiko veltui. Deja, tie eksperimentai, išskyrus „Let‘s Change“, nelabai skiriasi nuo tradicinės Šaruko ir kompanijos kūrybos ir kartais skamba kaip savotiški b-side ar unreleased track, kuriais populiaru pamaloninti gerbėjus, perkančius deluxe edition albumus. Viskas kameriškiau, minimaliau, gal net ramiau, bet viskas – iš „Garbanoto“ aruodo, todėl „Body Was Found“ kūriniai skamba labiau kaip fonas, kurį net maloniau būtų klausyti gyvai, kur nors ant pievos su smilga dantyse ir puodyne pieno šalia. Tradicinis only good vibes. Ir taip būtų likę, jeigu šioje svajingoje fantazijoje nebūtų nuskambėjęs mano minėtasis „Let‘s Change“ – elektroninis svetimkūnis, kuriame netikėtai išgirsti net „Nine Inch Nails“ maršų ir kurį, be abejonės, pavadinčiau geriausiu EP kūriniu. Visiškai iškrentanti iš bendro konteksto daina atskleidžia naujas Šaruko spalvas ir gebėjimą išeiti iš saugios užuovėjos, kai atrandama kažkas naujo. Jeigu jis pabandys pasunkinti ar elektronizuoti savo muzikos skambesį, esu tikras, kad iš to laimės visi. O kol kas – va jums katinukas.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“)

FC BASEBALL

LÙNA („17 Earth Years“)

Izoliavęs kuriam laikui savo „Junior A“ pseudonimą (koks aktualus papokštavimas), Tautvydas Gaudiešius praplėtė savo muzikinę biografiją dar keistesniu anglišku pavadinimu, kuris tikriausiai nėra skirtas a.a. Kauno futbolo beisbolo klubui „FBK Kaunas“ pagerbti, ir įrašė neelektroninį lietuviškų dainų albumą, kurio pavadinimas yra... slovėniškas? Tai va, tokia multilingvistinė karantininė metamorfozė, bandant virsti kažkuo nauju. Deja, tas naujumas netyčia sukelia „jaunėlio“ ilgesį, o priežastis – paprasta: praradęs šokių muzikos formatą, kūrėjas suskambo beveik taip pat, kaip ir kiti jaunieji svajingi ir neįnoringi kolegos. Taip, esu kritikavęs, kad „Junior A“ yra per daug produktyvus ir tai nepadeda dainų atrankai, tačiau šis naujasis projektas, deja, man skamba kaip žingsnis atgal – bandydamas virsti atlikėju ir dainų autoriumi, Tautvydas prarado savo išskirtinumą. Būdamas vienas su gitara (na, yra ir kitų instrumentų, bet jie nėra svarbiausi), man rodos, jis staiga susiliejo su ta pačia šimtąkart minėta „Garbanoto (dar) bosisto“ pakelta banga. Už viso to dar bailiai kyšo „Junior A“ ausys, tik be eksperimentinių sąskambių (na, tai ir yra tik kūrėjas su gitara, kuris pristato lygiai tą patį, ką kiti kūrėjai su gitara). Aišku, dainų konstrukcijos tinka popstilistikai, ypač kabinančiai nuskamba „Dalija“, tačiau kartais atrodo, kad jei šias dainas staiga imtų savo vardu atlikti koks „Baltasis kiras“, tau net ūsas nekrustelėtų. Džiugina tai, kad Tautvydas viską kuria nuoširdžiai, už viso to nematai jokios povyzos ar išskaičiavimo, todėl ir tas kritikavimas, pripažinsiu, daug džiaugsmo neteikia. Guodžia tai, kad jam, jei neklystu, dar tik 29-eri ir, esu įsitikinęs, po dešimties metų (nes jo karjera bus ilga) Tautvydas nekurs tokių dainų kaip vienas jo kolega.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

JUSTĖ KRAUJELYTĖ

THERAPY

Self-released

Kiekvienam vaisiui reikia subręsti. Gausybėje projektų ir grupių muzikavusi Justė Kraujelytė pagaliau priaugo iki debiuto, kurį įvardyčiau kaip vieną svarbesnių šių metų atradimų. Populiariosios muzikos  pasaulyje ji turėtų sulaukti savo žvaigždės valandos, nebent publika būtų per buka, nes lengvomis  „unca unca“ tralialiuškomis kūrėja neužsiima. Tai intelektuali popmuzika su skoningomis melodijomis ir įvairiapusėmis instrumentuotėmis, kurios kiekvieną dainą leidžia atrasti iš naujo. Ir tos dainos gali būti hitai, nepaisant to, kad stilistiškai Justės muzika gal kam gali nuskambėti ir senamadiškai. Nereikia jaudintis, priaugsite. Tiesą sakant, net ir išskirti ką sunku; jau pati pirmoji  „Stormy Waters“ patraukia savo lopšiniška atmosfera, kuri šiek tiek atliepia Kate Bush kūrybą, o ir kiti kūriniai primena tai Sade, tai dešimtojo dešimtmečio ritmenbliuzą, tai ankstyvąją Madonną. Be to, labai tinkamai yra parinkta albumo trukmė: trumpas darbas tokioms skirtingoms dainoms padeda sužibėti, o ir pats albumas netampa nereikalingai sunkus. Visą ši lengvą turinį jungianti old schoolinė nuotaika puikiai atskleidžia dainininkės muzikinį išsilavinimą bei bagažą ir, tiesą sakant, net tinka į seses kokybiškai vienišai Lietuvos scenoje Monikai Liu. Dabar jos jau dvi ir telieka ploti rankomis, kad sensacingų popklišių gaudymas ar paskutinių madų vaikymasis kūrėjos nesuviliojo. Dabar telieka tikėtis, kad šis stiprus ir kokybiškas solinis debiutas nebus nustumtas į paraštes daug nuobodesnių, bet labiau besisklaidančių kolegių, ir J.Kraujelytės vardą girdėsime dažniau. Beje, kaip gali kam nors neimponuoti žmogus, kuris mokėsi teisę ir, net supratęs, kad tai ne jam, vis tiek pasiryžo ją baigti?

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

INGAJA

REVERIE

Self-released

Klaipėdietė Ingaja nors ir nedideliais žingsniais, bet vis drąsiau kovoja už savo žemės lopinėlį muzikos pasaulyje ir debiutinis jos albumas „Reverie“ rodo, kad jos žingsniai yra vis labiau užtikrinti. Prieš porą metų išleistas mini albumas „Darkness“ klupo ant mergelės su gitarėle stereotipo, tačiau su „Reverie“ kūrėja pajudėjo į priekį, atsisakė tiesiog brazdinamos gitaros akordų ir nėrė į ambientinės muzikos  bangas. Sveikintina, tačiau tos bangos šią klaipėdietę, atvirai tariant, ir truputį skandina, nes, klausantis šio ilgagrojo, galima netyčia ir užsnūsti. Gana ilgos, tačiau vis dėlto popmuzikai priskirtinos kompozicijos nėra itin išraiškingos, o paslaugos nedaro ir lėtai plaukiantis tempas ar minkštas vokalas. Po truputį visa tai ima supti tave savo glėbyje, viena daina ima jungtis su kita, imi jų neskirti ir galiausiai albumas baigiasi, o tu jau nebežinai, kiek jame buvo dainų ir kuo jos skyrėsi. Įvairumas ir yra didžiausias šio darbo kliuvinys, nes po kelių perklausų imi suvokti, kad, paklausęs trijų dainų, klausytojas iš esmės bus girdėjęs visą albumą. O juk čia ne vien eksperimentinė ambientinė muzika, čia juk, kaip minėjau, popmuzika, kurioje daina yra svarbiausia. Iš kitos pusės, jeigu klausytojas trokšta ramybės ir jam tinka bei patinka Ingajos kūryba, „Reverie“ tik sustiprins jo simpatijas: tai ne eilinis pramoginis rinkinukas, o aiškus kokybės ženklas ir, kaip minėjau, žingsnis į priekį, kūrėjai dar labiau išgryninant savo identitetą. Juk svarbu, kad Ingaja nesirenka lengviausio kelio, nenaudoja nugrotų melodijų, kuriomis kiti dažnai stengiasi įtikti masėms, ir ieško savęs. Esu tikras, kad kitas įrašas bus turiningesnis ir pilnesnis įvairesnių idėjų, kurios leis dainininkei jau nebekovoti dėl to žemės lopinėlio, o pasistatyti jame namuką ir vakarais su ausinėmis stebėti besileidžiančią saulę.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“)

PAULIUS KILBAUSKAS

VANDUO

The State51 Conspiracy

Pradėsiu nuo elementarios tiesos, kurią, tikiuosi, žino kiekvienas muzikos klausytojas: kai savo muziką pasauliui siūlo Paulius Kilbauskas, mes tiesiog sėdime ir klausome. Pastaruoju metu kaip niekad produktyvus kūrėjas, vos prieš porą mėnesių išleidęs savo „Elements“ albumo live, adaptuotą Šv. Kotrynos bažnyčios patyrimui, dabar pristato kitą ambientinį opusą „Vanduo“, kurio esmę, sielą ir pagrindinį motyvą labai tiksliai atskleidžia albumo pavadinimas. Albumo pagrindu tapo Vilnelės tekėjimas, jį siejant su įvairiais eksperimentais „Garso kupole“ ir Julijos Goyd fotografijos kūriniais. Tokia meninių ir kūrybinių elementų sąjunga virto labai turtingu ir prasmingu ambientiniu darbu, kuris, nors ir nekelia jokių audrų, tačiau yra sėkmingai išbaigtas. Šį albumą būtų geriau traktuoti kaip patyrimą, kurio efektą galima sustiprinti nuėjus į kūrėjo jutubo kanalą (ten ir making off, ir Julijos Goyd darbai). Prasmingas savo atsiribojimu nuo kasdienybės atakų ir gilus žinojimu, kas svarbu ir kas ne, „Vanduo“ kuria „pasaulio vandens laše“ viziją, kurioje užtenka labai nedaug, kad pasakytum, pagrotum, realizuotum daug. Šio darbo natūralistinis minimalizmas žavi kviesdamas atsiriboti, pabėgti ir pasitikėti muzikantu, nepiktnaudžiaujančiu įvairiomis priemonėmis ar instrumentais, kuriuos yra įvaldęs, o kaip tik priešingai, atsargiai įpinančiu jų nedidelius elementus, subtiliai papuošdamas iš esmės pačią gražiausią gamtos muziką – vandens tekėjimą. Ir patikėkite, klausantis vėl ir vėl, nieko daugiau nesinori, nei mėgautis šia visagale stichija. Pasidarykite sau paslaugą ir pasiklausykite šio albumo – jis jums padės, ypač dabar.

88/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „Youtube“)

„Despotin Fam“

„Toli Gražu“

„Flow Music“ / „Despotin Fam“

Lietuvoje hiphopo flagmanais visada laikiau dvi grupes – „G&G Sindikatą“ ir despotinus, kurie aktyviai neršdami pogrindyje vis atnešdavo šviežio maisto ant dažnai jau pravėsusio, palyginti su pasaulinėmis tendencijomis, tautinio hiphopo stalo. Ir dabar galiu sakyti, kad „Despotin Fam“ yra Lietuvos lyderių pozicijoje, nes „Toli Gražu“ yra bene brandžiausias ir kartu neįtikėtinai lengvas bei vaiskus albumas. Atrodytų, užgimę iš lietuviško hiphopo tradicijos filosofuoti „Despotin Fam“ pasiekė aukštumas, išfiltruodami metaforiškumą iki paprastumo ir galiausiai pasakydami nepaprastai paprastus dalykus. Ar tai būtų marihuana, ar visuomenės kritika, ar tiesiog šiuolaikinio miesto atributai – dar niekad visa tai neskambėjo taip aiškiai rimuotų išvedžiojimų fone. Paprastai tariant, nėra rimo vien dėl rimo. O muzikinis apipavidalinimas su kiekviena perklausa skamba vis stipriau ir užtikrinčiau, be jokių pretenzijų, turi aiškią minimalistinę struktūrą, kurioje yra nemažai trepo priemaišų, tačiau jos nėra tiesiog šio stiliaus kopijos, veikiau, priemonės rasti savą muzikinę kalbą. Todėl net ir pokyčiai, skambantys „Toli Gražu“, yra lyg despotinų muzikinės evoliucijos dalis. Net ir grupės trūkumai, tokie kaip, tarkime, netobulas Liezhuvio dainavimas, virsta tyčinės nepretenzingos formos atributais, padedančiais sukurti lengvą, neįpareigojančią atmosferą, dvelkiančią Vilniaus „Peronu“ ar „Kabliu“ ir Berlyno „Panke“. Prisipažinsiu, kad su kiekviena perklausa „Toli Gražu“ tampa vis malonesnis ir malonesnis; tai darbas žmonių, kurie naršo dabartinėje urban kultūroje, kuriems tai įdomu ir aktualu, ir kurie labai tiki savo klausytoju ir duoda jam ne tai, ko jis nori, o tai, ko jam reikia. Todėl vietoj ironiško „toli gražu“ norisi sakyti „toli, gražu“.

89/100

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Monique

„Virš vandens“

„Vilnius Arts“

Viena iš retų pavyzdžių, kai televizinio šou nugalėtojai susikuria ateitį (arba jiems ji sukuriama), Monique toliau sėkmingai virsta lietuviškąja Katy Perry, Ariana Grande ar panašia masine atlikėja, kuriai daug kas suteikiama dėl greito populiarumo ir matomumo. Iš aprangos stiliaus akivaizdu, kad ji labiau norėtų būti kokia Lady Gaga (perkūrinys su Justinu Jaručiu tai patvirtina), tačiau, skirtingai nei minėtai dainininkei, Monique trūksta originalumo. Atrodo, kad jos yra visur, tačiau po šiuo visą reklamą pasiimančiu fasadu lieka tik paprasta ir labai naivi muzika su dar naivesniais tekstais (jau pirmas rimas yra „kartu / tu“). Iš vienos pusės, nesinori kabinėtis, nes atlikėjai vos 21-i, tačiau su ja dirba didelė komanda, maitinanti neįnoringą publiką šlageriais, kurie iš esmės neturi nieko vertingo. Seksualiai šiltas balsas albumo „Virš vandens“ nepakelia, o banalokas turinys visą ilgagrojį tik skandina. Tačiau ir tikėtis kažko ypatingesnio būtų naivu: Monique yra TV produktas, projektas, kurio pagrindinė taisyklė – „svarbiausia daug triukšmo“. O kažkas jau vertinama vien pinigais, skaičiais, statistikomis. Iš esmės liūdna, nes „Virš vandens“ yra muzika tiems, kuriems ji yra tiesiog fonas, taisyklingai sustyguota, kad būtų greitai įsimenanti ir jokių dugnų nesiekianti. Toks ėjimas paviršiumi (ironiška, kad pavadinimas staiga įgauna kitą prasmę), kai meilė yra tik šūkis, stereotipiškai kabinamas prie kiekvienos temos, pamirštant jos turinį, komplikuotumą, virtęs tiesiog patogia antrašte. Kalbant aštriau, tai paprasčiausia popsūcha, kurią su gerais prodiuseriais galėtų kurti bet kokia atlikėja ar atlikėjas, dabar populiariai publikai prisistatyti naudojantis savo vardą (durkit vardą, rasit atlikėją). Nenoriu būti blogu pranašu, be šiam projektui išsilaikyti ant vandens bus kuo toliau, tuo sunkiau. Bet nieko, bus kitas TV projektas, bus kiti vardai. Svarbiausia, kad mašina veikia.

38/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

Ieva Narkutė

„Kai muzika baigias“

„Promostar“

„Raudoni vakarai“ talentingai atlikėjai Ievai Narkutei tapo ir vizitine kortele, ir prakeiksmu: įsirėžusi atmintin daina persekioja, vos tik prisiminus dainininkės vardą, tačiau Ieva yra toli gražu ne one hit wonder. Viena svarbiausių iki tol santykinai dainuojamosios poezijos atlikėjų albumu „Kai muzika baigias“ pristato optimistiškesnę nei įprasta kūrybą, kurios patrauklumas slypi paprastume. Rodos, daugeliui nepavyktų parduoti to, ką pristato Ieva, – skambėtų banaliai ir saldžiai, tačiau būtent jos lūpose ir tekstuose kartais sentimentalios temos virsta jausmingomis ir itin tinkamomis laukti Kalėdų. Šalia savęs turėdama Marijoną Mikutavičių (geriausia albumo daina „Siaubas, kaip gražu“ turi bendrą aidą su viena populiaria šventine daina) ir Vytautą Bikų, kuriam siūlyčiau daugiau Ievų ir mažiau Monikų, atlikėja sugeba rasti tam tikrą vidurį tarp prieinamumo ir nuoširdumo. Ir nors kartais norėtųsi, kad albumas būtų arba dar nuogesnis, arba sudėtingesnis, plačiajai publikai tokios I.Narkutės turėtų pakakti. Aišku, jeigu žodžiai būtų buki, albumas būtų daug mažiau vertas, tačiau, akivaizdu, kad krislas poezijos juose yra. Tai ne šiaip sudėliotas rimavimas, iškart įsimenantis, bet taip nieko ir nepasakantis. Viskas, kaip visada, yra apie santykius, tačiau jei jau ir pradedama balansuoti ant klišių ribos, I.Narkutės talentas įmesti tinkamą žodį tinkamu metu šį karavaną išvairuoja. Iš esmės, keistas jausmas apima klausantis „Kai muzika baigias“ – lyg ir nieko naujo, lyg ir viskas girdėta, tačiau talentingų žmonių komanda sugeba aiškiai pažįstamą trafaretą paversti individualiu darbu, puikiai atspindinčiu dabartinę I.Narkutės kūrybos ir asmeninio gyvenimo fazę. Dviratis neišrastas, bet ir senasis, prižiūrėtas ir nublizgintas, puikiai važiuoja.

78/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

„Sheep Effect“

„Saxual Harassment“

„Tilto namai“

Vieno inovatyviausių Lietuvos kolektyvų „Sheep Got Waxed“ nariai lyg barbės devyndarbės veda Lietuvos muziką į priekį ne tik komandoje, bet ir po vieną. Kol Adas Gecevičius šėlsta teatro salėse ar kartu su Mesijumi, saksofonininkas Simonas Šipavičius parodo, kad yra vertas lietuviškojo Colino Stetsono vardo. „Saxual Harassment“ – tai energingas, „sheepsų“ tradicijas tęsiantis albumas, kuriame Simonas pasileidžia plaukus ir linksma beprotyste užkrečia taip, kad su didžiausiu malonumu išsyk perklausai šį trumpą, bet labai gyvastingą darbą. Jau nuo pirmojo (išskyrus prologą), balkaniškų prieskonių turinčio kūrinio „Bazaar“ atlikėjas įsileidžia pakankamai prieinamą, nors ir eksperimentišką avangardą, kuris užkrečia ir išsyk verčia šokti. Taip, tai džiazas, bet tai yra džiazas klubams, tūsams ir vakarėliams. Man, kaip itin nemėgstančiam saksofono skambesio (ačiū, Kenny G), būtent savotiškai neteisingas grojimas šiuo instrumentu, kai pirmą vietą užima, rodos, padriki, nors išties apgalvoti klyksmai, ir sukelia žavesį šiuo suvaldytu chaosu. Kankinamą saksofoną Simas įvelka į elektroniką, kurioje yra ir drum'n'basso, ir techno, ir minimal, ir netgi IDM apraiškų. Todėl netikėtai šis nedidelis darbas nejučia virsta vienu įdomiausių šių metų albumų, kuriame neperspaudžiama su eksperimentais, tačiau ir nesupaprastinama iki tiek, kad būtų įtikta kuo gausesniam klausytojų ratui. Susidaro įspūdis, kad muzikantas tiksliai žinojo, ko nori, ko siekia ir ką ketina pasiūlyti – apgalvota, kartais labai paprasta, bet velnioniškai kabina. Telieka paploti katučių, kad ir po vieną sheepsai yra neįtikėtini, ir laukti, į kokias beprotybes nuneš kiti jų darbai. Ir, žinoma, tikėtis, kad avių efektas paveiktų kuo daugiau žmonių. Jie to verti.

90/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

„Garbanotas“

„Paskutinės saulė“

„Tilto namai“

Naują albumą išleidęs „Garbanotas“ liko be „bosisto“, tačiau savo skambesio niekaip nepakeitė: jei jums jie patiko, patiks ir toliau, tačiau, jeigu jų saldus optimizmas erzino, „Paskutinė saulė“ nuomonės tikrai nepakeis. Šį darbą galima būtų įvardyti kaip tam tikro stabilumo ženklą: jie vis dar tokie pat psichodeliškai svajingi, hipių maniera dainuojantys apie saulę ir bangas, ir nieko negatyvaus aplinkui nematantys. Vis dėlto šiuo metu, kai, rodos, hipių atgimimas, taip staigiai sprogęs, vėl nueina šešėlin, kyla noras, kad grupė ne tik keistų pavadinimą, bet ir savo skambesį. Kaip patys teigia, EP buvo sudėtos dainos, kurias grupė yra sukūrusi kelerių metų laikotarpiu, todėl jeigu ieškote staigmenų, beldžiate ne į tas duris. Vis dar tokie pat pakilę virš žemės, tačiau daug turinio netransliuojantys tekstai, išplaukusios gitaros ir vasariška gėlių vaikų nuotaika. Tačiau, nors visa jau daug kartų girdėta, profesionalumo neatimsi – „Garbanotas“ ką moka, tai moka. Melodijos nėra banalios, kai kurios netgi ypač kabina („Nukrito saulė“, „Bijau“), deja, išskyrus aplinkybę, kad visos dainos yra lietuviškos, visa kita yra tiesiog tradicinis repertuaras. O iš lietuviškos alternatyvos frontrunnerių nori nenori, bet vis tiek reikalauji daug. Todėl visos spalvos ima blukti, visi akordai ir temos kartotis, kol susidaro įspūdis, kad „Garbanotas“ tiesiog mažina savo sukauptą bagažą, nenorėdami nežinomybei palikti to, ką kažkada sukūrė. Ir nors „Paskutinės saulės“ dainos puikiai tiks jų koncertuose pasiūbuoti ar festivaliuose pagulinėti, linkėčiau, kad grupei pavadinimas būtų šiek tiek pranašiškas, o kitas darbas jau vestų į naujas teritorijas. Juk ne be reikalo visą psichodelinę košę užvirę „Tame Impala“ nutolo nuo to, nuo ko pradėjo. O kas yra geriau, nei sekti geriausius?

72/100