Ne visi žino, kad serga

„Europoje gyvena apie 15 mln., Lietuvoje – per 120 tūkst. žmonių, kuriems diagnozuotas širdies funkcijos nepakankamumas. Tačiau nežinoma, kiek realiai yra žmonių, sergančių šia liga, tik jiems širdies nepakankamumas nenustatytas ir jie nesulaukia reikiamo gydymo“, – teigia Lietuvos kardiologų draugijos Širdies nepakankamumo darbo grupės pirmininkė prof. dr. Diana Žaliaduonytė.

Perspėjimas: „Širdies nepakankamumo atvejais prarastas laikas, delsimas pradėti tinkamą gydymą gali būti pražūtingi“, – teigia prof. D. Žaliaduonytė. (LSMU Kauno ligoninės archyvo nuotr.)

„Tie žmonės anksčiau ar vėliau pateks pas kardiologus, bet bus prarastas laikas. Pažengusio, vėlai diagnozuoto širdies nepakankamumo prognozė prasta“, – kalba profesorė. Diagnozavus šią ligą, per penkerius metus miršta pusė pacientų.

Europos širdies nepakankamumo asociacijos (EŠNA) paskelbtas šūkis „Aptikti nepastebėtus“ kviečia žmones įvertinti savo rizikos faktorius, atkreipti dėmesį į galimus širdies nepakankamumo simptomus ir aktyviau kreiptis, kad būtų ištirti ir paskirtas gydymas. Tai ir raginimas gydytojams, sveikatos politikos formuotojams skirti deramą dėmesį šiai sunkiai lėtinei ligai.

EŠNA paskelbė apie iniciatyvą „25 per 25“, kuria užsibrėžta per būsimus 25 metus mirtingumą nuo širdies nepakankamumo pirmaisiais metais po diagnozės nustatymo sumažinti 25 proc.

Silpstanti širdis

Dažniausiai širdies nepakankamumas būna kitų ligų – miokardo infarkto, nereguliuojamo aukšto arterinio kraujospūdžio, negydytos širdies vožtuvų ligos ar ritmo sutrikimų, virusinių širdies raumens uždegimų padarinys. Tarp galimų priežasčių minimas piktnaudžiavimas svaigalais ir kvaišalais, tam tikri chemoterapijos vaistai. Tik nedaugeliu atvejų širdies nepakankamumo priežastys nulemtos genetiškai arba tiesiog nežinomos.

Gydytojos kardiologės prof. D. Žaliaduonytės pacientas 71 metų Gediminas Daujotas sako, kad jam širdies nepakankamumas išsivystė dėl ritmo sutrikimų, prasidėjusių prieš daugiau kaip tris dešimtmečius. Vargino ir aukštas kraujospūdis.

„Dirbau elektriku, vėliau – energetiku. Grįžęs namo kibdavau į ūkio darbus, poilsiui laiko beveik nelikdavo. Rūkiau, valgiau, kas papuola. Netausojau sveikatos, kol esi gana jaunas, nesuki dėl to galvos“, – apie savo gyvenimo būdą pasakojo G. Daujotas.

Netausojau sveikatos, kol esi gana jaunas, nesuki dėl to galvos.

Kai pirmą kartą, sulaukus 34-erių, jam sutriko širdies ritmas, Gediminas pernelyg neišsigando. Jis atsidūrė ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje, kur širdies ritmas buvo atkurtas ir pacientas išleistas namo.

Po kurio laiko širdies ritmas vėl sutriko. Tai ėmė kartotis. Vyras kaskart atsidurdavo Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje, kur širdies ritmas būdavo sureguliuojamas. „Kartais išsikviesdavau greitukę, kartais į ligoninę nuvykdavau pats. Žinojau, kad reikia suspėti per 48 valandas. Atkurdavo man tą ritmą, važiuodavau namo ir gyvenau įprastai, kartais net porą metų, kol ritmas vėl nesutrikdavo“, – pasakoja G. Daujotas. Jis sulaukdavo skubios pagalbos, tačiau nuolat gydomas nebuvo. Tuo metu vyro širdis palaipsniui silpo.

Gyvenimo kokybė pradėjo prastėti, kai širdies ritmo sutrikimai ėmė kartotis dažniau. „Ėmė kankinti dusulys. Patino kojos. Tada supratau, kad prasti popieriai. Visai nebeturėjau jėgų, pailsėdamas neįstengiau nueiti 300 m“, – prisimena G. Daujotas.

Pažanga: G. Daujotas jaučiasi žymiai geriau, todėl supranta, kad jo liga gydoma tinkamai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Po kurio laiko jis pradėjo dusti net gulėdamas lovoje. „Galiausiai, prieš metus, atsidūriau Kauno klinikų priėmimo skyriuje, iš jo buvau pervežtas į Kauno ligoninės, Hipodromo g. 13, Kardiologijos skyrių ir tapau profesorės D. Žaliaduonytės pacientu, ji mane pradėjo gydyti dėl širdies nepakankamumo“, – pasakoja Gediminas.

Sunkios ligos valdymas

Pasibaigus stacionariam gydymui Kardiologijos skyriuje, G. Daujotas tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės Konsultacijų poliklinikoje veikiančio Širdies nepakankamumo kabineto pacientu.

„Ten gavau žinių apie gyvenimą sergant šia liga. Lankiausi kas mėnesį, susitikdavau su profesore ir slaugytoja, mane apžiūrėdavo, atlikdavo tyrimus, išrašydavo vaistų. Jų dabar geriu daug ir turiu tai daryti tvarkingai, pagal grafiką. Išmokau laikytis tokio režimo“, – kalba G. Daujotas apie naują gyvenimo etapą.

Vyras neberūko, stengiasi neviršyti rekomenduojamos per parą skysčių normos, laikytis poilsio režimo, tik dėl mitybos, prisipažįsta, reikėtų susiimti. „Gyvenu normaliai, esu pensininkas, vaikštau po sodą, apžiūriu, visiems darbo duodu“, – juokauja Gediminas.

Jo būklė į gerąją pusę smarkiai pasikeitė po neseniai atliktos operacijos. „Man įstatė širdies stimuliatorių ir dabar jaučiuosi žymiai stipriau. Gegužės viduryje laukia dar viena operacija. Manau, bus dar geriau“, – juokiasi linksmo būdo vyras.

Lietuvoje atliekamų intervencinių procedūrų skaičius yra per mažas. Tikslingai atrinkdami pacientus mes galėtume padėti didesniam skaičiui žmonių.

„Šiam pacientui pritaikytas vienas intervencinių širdies nepakankamumo gydymo metodų – resinchronizuojamasis gydymas, kai implantuojamas specialus bikamerinis širdies stimuliatorius, o netrukus bus atlikta dar viena intervencija – Hiso pluošto destrukcija, kuri užtikrins nuolatinį ir efektyvesnį stimuliatoriaus veikimą“, – paaiškina D. Žaliaduonytė. Sinchroniškas širdies skilvelių darbas lengvina širdies nepakankamumo simptomus ir gerina paciento prognozę. Šias operacijas atlieka gydytojai elektrofiziologai LSMU Kauno klinikose.

„Širdies nepakankamumui reikalingas nuoseklus, ilgas, pastovus gydymas, – kalba profesorė. – Įvertinus medikamentinio gydymo efektyvumą, jei per 3–6 mėnesius nėra norimo efekto, daliai pacientų priimamas sprendimas dėl intervencinio gydymo galimybių. Remiantis Europos Širdies atlaso duomenimis, kalbant apie širdies nepakankamumą, Lietuvoje atliekamų intervencinių procedūrų skaičius yra per mažas. Tikslingai atrinkdami pacientus mes galėtume padėti didesniam skaičiui žmonių.“

Galimi širdies nepakankamumo simptomai

Bendras nuovargis, silpnumas

Skausmas krūtinėje, kartais galvos skausmas

Dusulys

Kosulys

Patinimai (kojų, juosmens srities)

Dažnas širdies plakimas

Odos pamėlynavimas

Atminties pablogėjimas

Ačiū už tai, kad esu gyvas

„Galiu sakyti, kad mane prikėlė iš numirusiųjų, – apie RKL Terapijos klinikos gydytojus ir slaugytojas kalba Garliavoje gyvenantis 71-ų K. Jankus. – Jau buvau aname pasaulyje, galiu papasakoti, kaip ten viskas. Ne, ten nereikia skubėti, geriau dar pabūti čia. Ačiū ligoninės personalui, kad šiandien aš gyvas, kad vaikštau, kalbu, galiu pasėdėti prieš saulę kieme ant suolelio, paimti žmoną už rankos.“

„Nuostabi gydytoja Rūta Nutautienė. Ir ta puiki rezidentė, kuri visada mane pasitinka, juokiasi, klausinėja, kai atvažiuoju pasitikrinti... Kas čia su ta mano atmintimi, neprisimenu vardo (vidaus ligų rezidentė Veslava Baviršaitė – red. past.). Ir slaugytojos! Man labai pasisekė, kad pakliuvau pas šiuos medikus, į šią ligoninę“, – sako ponas Kazimieras.

Vidaus ligų rezidentė Veslava Baviršaitė

„Trūksta žodžių išreikšti mūsų dėkingumą gydytojai R. Nutautienei ir visam personalui už sugrąžintą į gyvenimą vyrą, – susijaudina Audronė Jankuvienė. – Respublikinė Kauno ligoninė mums visada bus stebuklo vieta.“

Buvo geležinės sveikatos

Kazimieras ir Audronė sėdi savo namų kieme, stebėdami, kaip laksto kalaitė Mirta, pasakoja apie sunkią, ilgai nediagnozuotą ligą, ir daugybę kartų taria „ačiū“ RKL medikams.

Jei prieš keliolika metų K. Jankui būtų kas nors pasakęs, kad ligoninę jis vadins vos ne šventa vieta, vyras tikriausiai būtų tik numojęs ranka. Kazimieras buvo tikras stipruolis. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ūkvedys, anot jo, per savo darbo metus apavęs ir aprengęs daugybę Kauno ir Kauno rajono policininkų, dalyvaudavo darbovietės spartakiadose, boksavosi, kilnojo svarsčius („Ne profesionalas, bet pirma vieta Lietuvoje vis dėlto!“).

Žiemą jis maudydavosi eketėje. „Aš sėdėdavau mašinoje ir žiūrėdavau, kaip jis pūkšteli į ledinį vandenį. Siaubas!“ – prisiminusi juokiasi A. Jankuvienė.

Tačiau artėjant 70-ajam jubiliejui, K. Jankaus sveikata sušlubavo. Ir labai stipriai.

Kas dieną – vis blogiau

Kartą, grįžusi namo, A. Jankuvienė rado savo vyrą parkritusį ant grindų. „Kazimieras nesikėlė, – prisimena ji. – Puoliau klausinėti, kas atsitiko, o jis tik atsakė, kad labai skauda klubą.“

Vienos Kauno ligoninių traumatologams diagnozavus lūžį, K. Jankaus klubas buvo operuotas. Iškart po operacijos, dar ligoninėje, prasidėjo epilepsijos priepuoliai. „Vyras naktimis pradėjo sapnuoti pabaisas, besitaikančias jį pasmaugti, – pasakoja ponia Audronė. – Dieną vaikščiodavo apdujęs, sakė, kad jam sunku mąstyti, pinasi žodžiai, vaizdai, kad visai nieko neatsimena. Ėmė trikti sąmonė, vieną jį jau bijodavau palikti.“

Kazimieras pabuvojo dviejose gydymo įstaigose. Jam protezavo klubo sąnarį, paskyrė reabilitaciją, atliko tyrimų: kardiologinių, neurologinių, galvos smegenų. Buvo padaryta ir plaučių rentgenograma, bet gydytojai negalėjo paaiškinti, dėl ko kasdien prastėja K. Jankaus sveikatos būklė.

„Jis, be epilepsijos priepuolių, pradėjo smarkiai dusti“, – vyrą užklupusias negandas vardija A. Jankuvienė.

RKL diagnozuota liga

Į Respublikinę Kauno ligoninę K. Jankų atvežė greitoji – su deguonies kauke, komos būsenos. RKL logistika buvo tokia: Priėmimo-skubios pagalbos skyrius–Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius–Vidaus ligų skyrius.

Dvi savaites, praleistas RKL Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, Kazimieras vadina kelione po aną pasaulį, šaltą ir tamsų. Tuo metu šiame, realiame, ligoninės pasaulyje, ištisas paras budėjo, verkė, meldė stebuklo žmona, o RKL gydytojai dirbtiniu būdu ventiliavo paciento plaučius, atliko tracheotomiją.

„Kad matytumėte, kaip apie jį šokinėjo daktarai, sesutės, jų padėjėjos. Sauskelnes keitė, apiprausdavo, manęs net neprileisdavo. Kaip šioje ligoninėje viskas puikiai organizuota!“ – kalba A. Jankuvienė.

K. Jankui RKL buvo diagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga. „Gydytoja R. Nutautienė mane pasisodino ir kaip studentei viską paaiškino, – prisimena moteris. – Papasakojo, kas vyksta, kai žmogus suserga šia liga, kaip reikės su ja gyventi. Tai dėl to, kad smegenims trūko deguonies, jį kamavo košmarai, haliucinacijos, streikavo širdis. Ir epilepsija dėl to galėjo prasidėti, aš manau.“

Pasiilgo savo daktarės

„Pamažu jį atjungė nuo dirbtinio plaučių ventiliavimo, ištraukė tracheostomos vamzdelį. Iš Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus perkėlė į Vidaus ligų skyriaus pulmonologijos poskyrį. Mano vyras šioje ligoninėje, į kurią pateko beveik be gyvybės ženklų, sugrįžo į gyvenimą“, – sako A. Jankuvienė.

„Žinot, maniau, kad nebegalėsiu kalbėti, – prisimena K. Jankus. – Kai iš gerklės ištraukė tą vamzdelį, savaitę bandžiau ką nors ištarti, ir – nieko. Labai nusiminiau, galvojau, viskas, jau aš nebylys. Ir vieną dieną staiga kad surikau! Pats išsigandau. Nuo tada atgavau balsą.“

Šiandien Kazimieras gali papasakoti savo istoriją. Pasakyti: „Esu labai dėkingas Respublikinės Kauno ligoninės medikams.“ Jis ir žmona šiuos žodžius tarė daugybę kartų.

„Greičiau pasibaigtų tas karantinas, jau pasiilgome savo daktarės. Kai išrašė iš ligoninės, pas gydytoją R. Nutautienę lankomės ambulatoriškai. Jau seniai buvom. Vos tik leis, važiuosime“, – patikino A. Jankuvienė.

Doc. dr. Diana Žaliaduonytė, Respublikinės Kauno ligoninės generalinė direktorė

Sergančiam žmogui didelė sėkmė yra sutikti savo gydytoją, užmegzti tą ypatingą pasitikėjimu, empatija ir pagarba grįstą ryšį. „Mano gydytojas, mano slaugytojos, mano ligoninė“ – tai be galo svarbūs, motyvuojantys žodžiai ir medicinos personalui, ir gydymo įstaigai. Labai džiugu, kad ponas K. Jankus savo gydytojus ir slaugytojas surado Respublikinėje Kauno ligoninėje, kad apie mūsų įstaigą jis gali pasakyti: „Mano ligoninė.“ Didžiuojuosi medikais, padariusiais viską, kad išsaugotų jo gyvybę. Kiekviena mūsų medikų pergalė ir nuoširdi paciento, jo artimųjų padėka yra neįkainojama dovana.

Rūta Nutautienė, Respublikinės Kauno ligoninės Terapijos klinikos vadovė

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) – viena pagrindinių Lietuvos sveikatos problemų, dėl kurios daugėja neįgalumo ir mirties atvejų, didėja gydymo išlaidos. LOPL vis dažniau suserga jaunesni žmonės. Manoma, kad po dvejų metų LOPL taps trečia pagal dažnumą mirties priežastimi pasaulyje. Labai svarbu atkreipti dėmesį į pirmuosius LOPL simptomus – kosulį, skrepliavimą, dusulį dar ankstyvoje stadijoje, kad gydytojas pulmonologas laiku pradėtų gydymą ir galėtų nuolat sekti paciento ligos raidą. Mūsų ligoninėje gydyto paciento problema buvo ta, kad jis atvyko su ryškiu kvėpavimo nepakankamumu, kurio priežastis buvo laiku nediagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga, apsunkinta gretutinių paciento ligų (širdies nepakankamumas, metabolinis sindromas ir kt).

Ši istorija laimingai susiklostė todėl, kad gydymo ėmėsi daugiadisciplinė komanda, pradedant RKL Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriumi, kuriame pacientui taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija, paskui komandinis darbas buvo tęsiamas RKL Vidaus ligų skyriaus pulmonologijos poskyryje. Mes visi džiaugiamės, kad ši istorija su laiminga pabaiga, ir linkime kuo geresnės sveikatos pacientui ateityje. O žmones, ypač rūkančius ir dirbančius kenksmingomis sąlygomis, vos pajutus pirmuosius ligos simptomus, raginu nedelsiant kreiptis į gydytoją pulmonologą.

Liucija Jodžiūnienė, Respublikinės Kauno ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja

Paskutinį dešimtmetį ne tik ūmių, bet ir lėtinių plaučių ligų gydymui plačiai naudojama dirbtinė plaučių ventiliacija (DPV). Dažnai DPV trukmės numatyti negalime, ji tęsiama pagal paciento būklę – nuo kelių parų iki mėnesių. Jeigu numatoma paciento plaučius ventiliuoti ilgiau, jam suformuojama tracheostoma (per chirurgiškai atvertą angą kakle įvedamas vamzdelis) ir ventiliacija tęsiama per ją. Pacientai ventiliaciją per tracheostomą toleruoja geriau, paprastai nereikia daug sąmonę slopinančių medikamentų, dažnai jie visai gali būti nutraukti. Jei sveikata yra gana gera, pacientai gali patys valgyti, bendrauti su personalu (gestais arba raštu) ir padėti vykdant gydymo procesą. Sudėtingas procesas yra atjunkinimas (atpratinimas) nuo DPV aparato, ypač jei pacientas serga lėtinėmis ligomis.

Mūsų pacientui DPV buvo taikyta penkiolika parų per suformuotą tracheostomą, kol buvo išgydytas prasidėjęs plaučių uždegimas. Jis buvo gydytas tiksliniais antibiotikais (t. y. nustatyta uždegimą sukėlusi bakterija, laboratorijoje išauginta iš sekreto, paimto bronchoskopijos metu). Gydydami šį ir kitus pacientus pasitelkiame daugiadisciplinę komandą. Gydymo procese aktyviai dalyvauja ne tik gydytojai anesteziologai-reanimatologai, anestezijos  intensyvios terapijos slaugytojos, bet ir pulmonologai, kardiologai, kineziterapeutai, masažuotojai bei fizinės reabilitacijos gydytojai. Tik dėl visų šių specialistų sunkaus darbo pavyko pasiekti gerų rezultatų ir perkelti pacientą į Vidaus ligų skyriaus pulmonologijos poskyrį, o vėliau sėkmingai išleisti į namus.

Kad gydytojas galėtų gydyti

„Gydytojo darbas yra gydyti. Jam neturi rūpėti, kaip žmogų perkelti į slaugos ligoninę ar aprūpinti neįgaliojo vežimėliu. Tai yra socialinių darbuotojų rūpestis. Mes tam ir esame – kad gydytojai negaištų savo laiko nemedicininėms problemoms“, – aiškina S.Davainis, netrukus penktąjį gimtadienį švęsiančio RKL Socialinės veiklos skyriaus vadovas.

„Socialinių darbuotojų yra daugumoje ligoninių, kaip ir reglamentuoja teisės aktai. Bet suformuotas Socialinės veiklos skyrius – tai visai kitas lygis. Tai koordinuojamas komandinis darbas, galimybė vienam kitą pavaduoti, aptarti situacijas, ieškoti bendrų sprendimų. Bendradarbiaujame ir su nevyriausybinėmis organizacijomis, ir su savivaldybėmis, rengiame tarpinstitucinius susitikimus“, – vardija S.Davainis RKL Socialinės veiklos skyriaus privalumus.

„Mūsų siekiamybė turėtų būti Skandinavijos šalių patirtis, – sako Saulius. – Ten ligoninėse yra socialinio darbo skyriai, kurių darbuotojai vadovaujasi biopsichosocialiniu modeliu – t.y. žiūri į žmogaus problemą kompleksiškai, vertina emocinius, fizinius, socialinius gyvenimo komponentus ir žmogaus galimybes jo kasdienėje aplinkoje. Tai leidžia labiau individualizuoti paslaugas.“

Darbas – ir meilė, ir kūryba

Kaip suorganizuoti socialinės priežiūros arba slaugos paslaugas namuose? Kokiais atvejais kreiptis į krizių, socialinių paslaugų ar dienos užimtumo centrą? Kas yra slauga, kas yra globa, o kas yra priežiūra? Kaip nustatomas darbingumo lygis, neįgalumas, specialieji poreikiai? Ką daryti, jei į ligoninę patekęs žmogus neturi privalomojo sveikatos draudimo? O jei jis neturi net asmens dokumento? Kokia savęs neapsitarnaujančių pacientų pervežimo tvarka?

Tai tik dalis rūpesčių, gulančių ant ligoninės socialinių darbuotojų pečių. Kartais S.Davainis namo grįžta toks pavargęs, kad jam nesinori bendrauti su namiškiais. Jis pasiima šunį – nenustygstančią augintinę Keirą ir eina pasivaikščioti. Tik tada, kai po pusvalandžio ar valandos žingsniavimo pareina atsipalaidavęs, jau gali kalbėtis. „Žmona Evelina žinojo, už ko teka“, – nusijuokia Saulius.

„Jei nemėgčiau savo darbo, būtų labai sunku“, – prisipažįsta jis. Trylika metų RKL dirbantis S.Davainis yra ir Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Dar – Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos savanoris ugniagesys. Ir didelis akordeonisto Martyno Levickio talento gerbėjas.

„Kai buvau studentas, – prisimena S.Davainis, – girdėdavau, kad socialinis darbas – tai kūrybiškas žinių ir įgūdžių derinimas. Galvodavau, kokia dar kūryba? Juk aš ne menininkas. Vėliau supratau, kad kūryba prasideda, kai susiduri su konkrečia paciento gyvenimo problema, bet ne visuomet turi užtektinai priemonių jai išspręsti. Tada imi labai kūrybiškai žiūrėti, ką įmanoma pasitelkti, siekiant padėti žmogui.“

Kai pasiseka žmogui padėti, kai jis šypsosi, dėkoja, jaučiu didelį pasitenkinimą savo darbu, jaučiu prasmę.

Benamio sėkmės istorija

„Kai pasiseka žmogui padėti, kai jis šypsosi, dėkoja, jaučiu didelį pasitenkinimą savo darbu, jaučiu prasmę“, – kalba S.Davainis.

RKL Reabilitacijos klinikoje gydomas insultą patyręs vyras, kurį atvežė tiesiog iš gatvės. Iš pradžių situacija atrodė prastai. Pacientui patekus į RKL Neurologijos skyrių paaiškėjo, kad vyras benamis, neturintis nei nuolatinės gyvenamosios vietos, nei sveikatos draudimo, todėl gydyti tiek, kiek reikia, ligoninė negali.

Spręsti problemą ėmėsi RKL Socialinės veiklos skyriaus darbuotojai. „Sodra“, dokumentų tvarkymas, išrūpinta šalpos pensija. O tuomet – ilgas ir rezultatyvus gydymas.

Šiuo metu vyras, kuris po insulto buvo iš dalies paralyžiuotas ir neįsivaizdavo, kur jam, neįgaliam benamiui, reikės dėtis, vaikšto, po truputį atsikuria kalba. Jis jau turi privalomąjį sveikatos draudimą ir iš ligoninės keliaus ne atgal į gatvę, o į Nakvynės namus.

„Jų socialiniai darbuotojai galės pradėti procedūrą dėl specialiųjų poreikių nustatymo ir bandyti jį perkelti į socialinės globos namus“, – paaiškina S.Davainis.

Be nedarbingumo pažymėjimo

Būna istorijų ir ne su tokia gera pabaiga. „Kai žmogų, suniokotą priklausomybės, medikų ir socialinių darbuotojų pastangomis pavyksta grąžinti į gyvenimą, tikiesi, kad jis, pakilęs iš dugno, atgal nebenugrims. Bet po kurio laiko tą patį žmogų Greitosios pagalbos automobilis atveža vėl. Ir vėl – tokios pačios būklės. Tada supranti, kad tu gali padėti, bet svarbiausius gyvenimo pasirinkimus žmogus vis tiek daro pats“, – kalba Saulius.

Savo gyvenimo pasirinkimu jis džiaugiasi. „Man smagu kasdien vykdyti ir RKL Socialinės veiklos skyriaus vadovo pareigas, ir dirbti mėgstamą socialinį darbą“, – sako S.Davainis. Jis nuolat dalyvauja kvalifikacijos kėlimo renginiuose, su Pažangiosios medicinos draugija vyksta į gydymo įstaigas skaityti pranešimų apie socialinį darbą.

„Neįsivaizduoju savęs kitokiame darbe“, – papurto galvą Saulius.

Per trylika darbo RKL metų jis nė karto neturėjo nedarbingumo pažymėjimo. „Reikia pabelsti tris kartus į stalą, – juokiasi, – arba kokį kartą leisti sau susirgti. Neabejoju, kad kvalifikuoti RKL gydytojai, slaugytojai, kiti asmens sveikatos priežiūros specialistai, kurių darbą matau kasdien, mane kaipmat pastatytų ant kojų.“

Žvilgsnis į ateitį

„Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, sergančių žmonių nemažėja. Akivaizdu, kad socialiniams darbuotojams ateityje darbo tikrai netrūks ir jis privalės tapti dar kvalifikuotesnis, įvairiapusiškesnis. Jau kelerius metus Socialinės veiklos skyriaus darbuotojai aptarnauja vis daugiau pacientų ir suteikia daugiau paslaugų, parengia vis daugiau dokumentų“, – apibūdina tendenciją skyriaus vadovas.

„RKL socialinių darbuotojų komandos laukia nemaži iššūkiai, – prognozuoja S.Davainis. – Reikia stiprinti ir toliau plėsti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, nes, pacientui baigus gydymą, socialinės paslaugos dažnu atveju būna reikalingos ir toliau, o jas teikia vis daugiau įvairių įstaigų. Reikia nuolat skatinti darbuotojų profesinį ir akademinį tobulėjimą, plėsti praktikos galimybes šią profesiją pasirinkusiems studentams.“

„Esame pasiruošę iššūkiams, – sako jis. – Manau, kad RKL Socialinės veiklos skyrius gali tapti pavyzdžiu ir kitoms gydymo įstaigoms turėti tokius skyrius. Nes komandoje dirbti lengviau, o pacientams ir jų artimiesiems paprasčiau kreiptis į viename padalinyje sutelktus pagalbos ranką tiesiančius socialinius darbuotojus.“

Diana Žaliaduonytė

Komentaras

Doc. dr. Diana Žaliaduonytė

Respublikinės Kauno ligoninės generalinė direktorė

Nė vienas žmogus turbūt nepasirinktų sirgti, jei tik galėtų rinktis. Prasidėjusi liga, ypač lėtinė – tai naujos gyvenimo aplinkybės, prie kurių teks prisitaikyti. Reikės kitaip planuoti laiką, nemažą dalį jo skirti vizitams pas gydytojus, nuolatiniam gydymuisi ir ambulatoriškai, ir stacionariai. Neretai liga ima riboti socialinį žmogaus gyvenimą, ji gali lemti neįgalumą, užgriūva finansiniai rūpesčiai. Žmogui prireiks pagalbos. Pažangiausių ES ir pasaulio gydymo įstaigų patirtis rodo, kad būtent komandinis darbas ligoninėje leidžia siekti maksimalaus rezultato – šalia labai svarbios aktyvaus gydymo dalies būtina ir kita, sprendžianti nebe medicinines, bet socialines paciento problemas, susijusias su jo ir jo artimųjų emociniais pokyčiais, baime, nerimu, gedėjimu, gyvenimo kokybe, aplinka, galimybėmis prisitaikyti prie aplinkos ir socialinės erdvės susirgus. Lietuvos ligoninėse ši sritis, deja, nėra plačiai išvystyta. Ligoninės Socialinės veiklos skyriaus darbas turėtų būti suprantamas ne tik kaip parūpinti slaugos namus ar dokumentus, bet ir aprėpiantis paciento ir jo artimųjų emocines, socialines, aplinkos pokyčių, psichologines konsultacijas pagal nustatytą individualų paciento poreikį. Socialinio darbuotojo vaidmuo – atkurti pusiausvyrą paciento gyvenime, jo šeimoje ir aplinkoje jam susirgus, padėti jam adaptuotis ir reintegruotis į visuomenę.

Ne tik gimdymo namai

Kaune, Miško gatvėje, veikiantys KGN po daugiau nei 23 metus trukusio griovimo, statymo, įrengimo maratono, pasibaiguso tik šių metų sausį, pagaliau yra tokie, kokia ir turi būti šiuolaikinė akušerijos ir ginekologijos klinika. Su pažangia įranga, aparatūra, technologijomis, o svarbiausia – su kvalifikuotų profesionalų komanda.

KGN sudaro du padaliniai – akušerijos ir ginekologijos skyriai. Pastarajame tiriama, diagnozuojama ir atliekamos ginekologinės operacijos: gimdos, gimdos kaklelio, kiaušidžių, šlapimo nelaikymui gydyti ir kt. KGN gydytojai ginekologai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo modernias gimdos ertmės operacijas, kai augliai pašalinami išsaugant pačią gimdą.

Kai KGN pasaulį išvysta pirmagimis, čia, tėvų pasirinkimu, dažniausiai gimsta ir kiti šeimos vaikai.

Bet pagrindinė KGN funkcija – būti namais, kuriuose pasitinkama į pasaulį ateinanti nauja gyvybė. Čia nemažai būsimųjų mamų pradeda lankytis jau pačioje nėštumo pradžioje – konsultuotis, tikrintis, jei reikia, gydytis, jos klausosi paskaitų, mankštinasi 18 kv. m baseine.

Nėštumo metu klinikoje besilankančios moterys gauna Mamos kortelę, leidžiančią su nuolaida dalyvauti pasirengimo motinystei seminaruose, įsigyti sveikatinimo paslaugų, prekių naujagimiui ir kt.

Tendencija tokia, kad kai KGN pasaulį išvysta pirmagimis, čia, tėvų pasirinkimu, dažniausiai gimsta ir kiti šeimos vaikai.

Dviejų epochų dvasia

Naujoje KGN pastato dalyje viskas tviska šiuolaikiškumu. O greta gyvuoja restauruota ir adaptuota istorinė pastato dalis, išsaugojusi 1926-aisiais įsteigtos vienos pirmųjų Kauno moterų ligoninių fragmentus. Po KGN stogu susitinkančios dvi epochos sukuria ypatingą dvasią.

"Daug kas sako, kad turime išskirtinumų, lyginant su kitomis ligoninėmis. Man net nesinori to žodžio "ligoninė", – kalba KGN vadovas Virgilijus Rudzinskas.

Klinikos vadovas Virgilijus Rudzinskas ir vyriausioji akušerė Auksuolė Naujalienė.

Nors KGN turi gimdyklų, operacinių, atsibudimo ir intensyvios stebėsenos palatų su visa reikiama įranga, V.Rudzinskas vartoja žodį "namai": "Kūdikio gimimas nėra liga, tai natūralus procesas, ir mes darome viską, kad jis vyktų aplinkoje, panašioje į namus."

"Siekėme skandinaviško modelio, – pasakoja KGN vadovas. – Ten mama su kūdikiu praleidžia parą intensyvioje medikų priežiūroje, o po to su šeima persikelia į viešbutį, kurio kambariai dažnai būna įrengti pačioje klinikoje. Mes irgi turime keturiolika šeimos kambarių, nemokamų ir mokamų – pagal klientų poreikį."

Aplinka, palanki šeimai

Mokamas KGN šeimos kambarys (tai kainuoja 40 eurų per parą) išties primena viešbučio numerį: čia gali įsitaisyti ir džiaugtis naujagimiu mama, tėtis, net ir vyresnieji šeimos vaikai. Jie gali atsinešti namų daiktų, užsisakyti pusryčius, pietus, vakarienę (KGN virtuvė maitina puikiai), naudotis savo vonios patalpa, internetu ir t.t. Jaukūs ir nemokami kambariai, skirti tik mamai ir naujagimiui.

"Žinoma, šeimos kambarius lanko medikai. Jie pasidomi, kaip sekasi naujagimiui ir mamai, kuriai po gimdymo svarbu žinoti, kad medicininė pagalba visai čia pat, – pabrėžia V.Rudzinskas. – Mamoms reikia konsultacijų dėl žindymo, nuolat kyla klausimų dėl kūdikio priežiūros. Pagalbą pasirengę suteikti ir mūsų neonatologai, ir akušeriai, ir kineziterapeutė, ir psichologė. Medikų komanda budi visą parą."

Mitai ir tikrovė

– Kas svarbu šiuolaikiniams tėvams, planuojantiems šeimos pagausėjimą?

– O, daug dalykų, – nusišypso KGN vadovas V.Rudzinskas. – Į kūdikio atėjimą nemaža dalis jaunų šeimų žiūri labai atsakingai. Domisi naujovėmis, nebijo jas išbandyti. Anksčiau visi žinojo tik tradicinį gimdymo būdą, o dabar gimdyvės drąsiai renkasi sąrėmius lengvinančią mobilią "Multitrac" įrangą ar gimdymo lovą "Ave 1", leidžiančią pasirinkti vieną iš keliolikos gimdymo padėčių. Šeimos, kurios ateina gimdyti, turi savo idėjų, medikai stengiasi prisitaikyti prie šeimų norų. Šiandien poroms svarbu palanki aplinka, net galimybė kelioms dienoms nemokamai pasistatyti automobilį Kauno centre, KGN aikštelėje.

– Ar teko girdėti kalbų, kad "ai, jie ten natūralaus gimdymo šalininkai, tai nedaro nei cezario pjūvių, nei taiko nejautrą"?

– Girdėjome. Viena vertus, gerai, kad esame vadinami natūralaus gimdymo šalininkais, nes mes tikrai pasisakome už natūralų gimdymą. Labai džiaugiamės, kai jis vyksta be medikamentinės, chirurginės invazijos. Bet kartais reikia ir nejautros, ir operacijos. Nors niekada nedarome jų be reikalo, nebuvo nė vieno atvejo, kad nebūtume atlikę cezario pjūvio, kai reikėjo: 16 proc. visų gimdymų, įvykstančių pas mus, – cezario pjūvio operacijos, trečdaliui gimdyvių taikomos epidūrinės nejautros. Saugus natūralumas – taip pavadinčiau gimdymų priežiūrą mūsų gimdymo namuose.

Nerasite bendrų palatų

– O alternatyvusis metodas – gimdymas vandenyje? Ar daug gimdyvių renkasi specialiai tokiam gimdymui skirtą vonią?

– Nepasakyčiau, kad masiškai, bet kai kurios moterys, dažniausiai turinčios žinių apie šį metodą, nori gimdyti būtent mūsų specialioje vonioje su termostatu, palaikančiu stabilią vandens temperatūrą. Tai išties labai natūraliai vykstantis kūdikio atėjimas į pasaulį, netraumuojant, neskubinant. Tačiau tai reikalauja didelio personalo profesionalumo (KGN mokymus rengė dvi akušerės iš Didžiosios Britanijos) ir šeimos pasiryžimo.

– Kaip reaguojate, jei būsimoji mama nori atsivesti gimdyvės padėjėją – dulą?

– Palydovą, kuris dalyvaus gimdyme, renkasi pačios gimdyvės. Dažniausiai tai būna vyras. Jei dalyvauja dula, t.y. gimdžiusi moteris, besirūpinanti gimdyvės emociniu ir fiziniu komfortu, medikai atviri bendradarbiavimui. Juk visų pagrindinis tikslas – kad naujagimis sėkmingai ateitų į saugią ir harmoningą aplinką.

– Ko nerasi šiuose gimdymo namuose?

– KGN nėra nėščiosioms ar gimdyvėms skirtų bendrų palatų, pas mus – tik šeimų arba inividualūs kambariai. Pabrėžiu – ne palatos, o kambariai. Kūdikiai visą laiką būna su mamomis, naujagimių kambarys – tik procedūroms atlikti. Dažnai, kai kūdikiui reikalingas gydymas, įrangą atvežame į jo ir mamos kambarį. Pas mus nerasite dirbtinio kūdikių maitinimo reklamų, nes mokome mamas maitinti natūraliai.

KGN šeimų kambaryje ir mažylis, ir tėvai jaučiasi beveik kaip namie.

Visų rasių naujagimiai

– Ką reiškia dienos stacionaras?

– Kartais nėštumas komplikuojasi. Jei tos problemos nėra sudėtingos, tokios, kurias reikia gydyti skyriuje, siūlome nėščiosioms Akušerijos dienos stacionarą. Ryte – tyrimai ir procedūros, po to – pietūs, popiet – mokymai KGN Motinystės centre. Dienos stacionaras labai gerai mamoms, kurių vaikelis jau pagal numatytą terminą turėjo gimti, bet dar neskuba. Tada moteris jaučiasi ramesnė, nes medikai kasdien stebi jos ir vaisiaus būklę, atlieka reikalingus tyrimus.

– Bet tai turbūt tinka tik kaunietėms ir Kauno rajono gyventojoms, o į KGN, ko gero, atvyksta moterų ir iš kitų miestų?

– Taip, ir ne tik iš Kauno regiono. Sulaukiame šeimų iš visos Lietuvos, ypač mus pamėgę vilniečiai.

– O kitataučių būna?

– Pas mus pasaulį yra išvydę ir ukrainiečių, ir šrilankiečių, kinų, afrikiečių, libaniečių, sirų vaikų. Kai filipiniečiai tėvai išgirdo, kad jų 2 875 g naujagimį pavadinome mažu, ėmė protestuoti – jų tėvynėje tai didelis kūdikis!

– Ar Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose gali gimdyti musulmonės?

– Žinoma, ir tokia gimdyvė buvo – viskas įprastai, tik buvo vienas reikalavimas: kad nei apžiūrint, nei gimdyme šiukštu nedalyvautų joks medikas vyras. Pavadinimas "krikščioniškieji" visų pirma kalba apie etiką, apie gyvybės vertę ir moralinę pareigą jai. Tai suprantama visų religijų žmonėms.

Mitas: pakentėk, praeis

„Šokau nuo liepto į vandenį, išnirau su užgulta ausimi, dabar jaučiuosi kaip kontūzytas, trečia diena ta ausimi nieko negirdžiu.“ Vasarą, per maudynių sezoną, panašių istorijų RKL Chirurgijos klinikos Ausų, nosies, gerklės skyriaus vedėjas K.M.Šaulys ir jo kolegos, dar šeši skyriaus chirurgai, išklauso daugybę.

Paviršinio ir gilaus nardymo mėgėjai, baseiną skrodžiantys plaukikai, mėgstantieji šokinėti į vandens telkinius nuo lieptų – visi jie rizikuoja patirti tą nemalonų jausmą „išnirau su užgulta ausimi“. Ir tai ne tik nemalonu. „Jei ausies užgulimas, klausos suprastėjimas ar visiškas dingimas nepraeina nei per keletą valandų, nei per parą, tai gali būti pavojinga“, – perspėja RKL ausų, nosies, gerklės chirurgas K.M.Šaulys.

„Delsti nepatariu. Reikia gauti šeimos gydytojo siuntimą ir – laukiame paciento RKL Konsultacijų poliklinikos LOR kabinete. Gali būti, kad pakaks medikamentinio gydymo, bet gali nutikti ir taip, kad prireiks mūsų, chirurgų, paslaugų“, – sako K.M.Šaulys.

Maudynių pavojai

Suprastėjusi arba visai dingusi klausa, ausies užgulimo jausmas, skausmas, spengimas gali byloti ir apie plyšusį ausies būgnelį, ir apie vandenyje išbrinkusį sieros kamštį, kurį, jei jis nukeliavęs giliau, pašalinti bus sudėtingiau, ir apie otitą – išorinės ausies uždegimą (jį leidžia įtarti stiprus skausmas, kartais – pakilusi temperatūra, iš ausies imančios tekėti išskyros).

„Susiduriame su daugybe atvejų, kai šokant nuo liepto pakreipus galvą šonu vandens smūgis praplėšia ausies būgnelį arba traumuoja sraigės plaukuotąsias ląsteles ir įvyksta ūmus klausos nervo pažeidimas. Nešvariame vandens telkinyje į ausies landą patekus bakterijoms galima susirgti išorinės ausies uždegimu. Juo, beje, gana dažnai suserga ir baseinų lankytojai“, – vardija maudynių pavojus ausims RKL medikas.

Pasak K.M.Šaulio, daug lemia anatominiai ypatumai. Vienų žmonių ausies landa tiesi, atvira, kitų – problemiška. Nardytojams ausies angoje atsiranda kaulinių ataugų, dėl kurių ausies landa susiaurėja, joje labiau kaupiasi siera, vanduo, landa sunkiau išsivalo. Neretai nardytojams prireikia ausies operacijos.

Reikia suskubti per parą. Po dviejų parų tikimybė pasveikti sumažėja 50 proc.

Kai skubėti būtina

Ką galima įtarti blogiausio, jei staiga užgulė ausį? „Kad prasidėjo klausos nervo pažeidimas. Tada į mus būtina kreiptis kuo greičiau, rekomendacija griežta: reikia suskubti per parą. Po dviejų parų tikimybė pasveikti sumažėja 50 proc. Kuo ilgiau delsi, tuo prastesnė bus prognozė“, – aiškina RKL Chirurgijos klinikos Ausų, nosies, gerklės skyriaus vedėjas K.M.Šaulys.

RKL gydytojas perspėja: esant klausos nervo pažeidimui prarastas laikas gali negrįžtamai pakenkti klausai. Dramatiškų padarinių gali turėti net pralaukta savaitė. „Uždelsus gydymą dvi savaites ar ilgiau, tikimybė pasveikti, sakyčiau, – miglota“, – teigia chirurgas.

Triukšmingo pasaulio grėsmės

Be maudynių, pavojų ausims mūsų kasdienybėje – daugybė. „Aštuoniolikos metų mergina ėjo su vaikinu, šis juokaudamas jai prie ausies susprogdino balioną. Tos ausies klausa dingo negrįžtamai“, – prisimena atvejį K.M.Šaulys.

„Per šaudymo pratybas kareiviukas išsitraukė kaiščius iš ausų ir smūginė garso banga padarė savo darbą – ta ausimi, kuri buvo nukreipta šūvio pusėn, vaikinas negirdi“, – pasakoja RKL medikas, remdamasis konkrečiais pavyzdžiais iš savo praktikos.

„Apibendrinus, visais atvejais, jei atsirado vienoks ar kitoks klausos sutrikimas, reikia ne laukti, kol praeis savaime, ne kliautis liaudiškais patarimais ir prietarais, bet pasirodyti medikams, išsiaiškinti priežastį ir nedelsiant pradėti kvalifikuotą gydymą“, – pataria Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikos LOR skyriaus vedėjas K.M.Šaulys.

Per metus – daugiau kaip 1 tūkst. operacijų

RKL Chirurgijos klinikos LOR skyriuje atliekamos šios operacijos:

tonzilių ir adenoidų šalinimas,

iškrypusios nosies pertvaros korekcija,

hipertrofuotų nosies kriauklių mažinimas,

nosikaulių atkūrimo operacija po traumų,

lėtinio rinosinusito, polipozės chirurginis gydymas,

obstrukcinės miego apnėjos (knarkimo) chirurginis gydymas,

gerklų polipų ir kitų darinių šalinimas ir histologinis ištyrimas,

ventiliacinių vamzdelių į ausies būgnelius įvedimas,

ausies būgnelio perforacijų šalinimas, plastikuojant vietiniais audiniais,

ausies landų kaulinių išaugų šalinimas,

ausies kaušelio funkcinė plastika,

darinių šalinimas nuo odos ir paodžio ausų, nosies, gerklės organų srityje.

Kvalifikuota pagalba, pažangios technologijos

Respublikinės Kauno ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje dirba aukštos kvalifikacijos gydytojai, atliekantys mikrochirurgines otologines, endoskopines sinusų, rinologines, faringologines ir endolaringologines mikrochirurgines operacijas.

Tobulėjant technologijoms, išsiplėtė skyriaus diagnostikos ir gydymo galimybės. Otorinolaringologijos gydytojų tikslas – profesionali pagalba ir nuoširdus bendravimas su pacientais.

Skyriuje sėkmingai gydomi ir prižiūrimi ligoniai, kuriems staiga pasireiškia ūmus klausos nervo pažeidimas, paratonziliniai pūliniai, fururnkulai nosies srityje. Jiems skiriamas šiuolaikinis medikamentinis gydymas, fizioterapijos procedūros ir hiperbarinės oksigenacijos procedūros.

Operacijos atliekamos tradiciniu ir mažai invazyviais būdais. Skyriaus gydytojai specializuojasi Šveicarijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Prisikrovė šiltų drabužių

Nedidelį butą Pramonės prospekte, išnuomotą trims savanorėms (Carlai, Georgianai ir ukrainietei Katiai, kuri darbuojasi kitur), C.Teixeira pavadino sovietiniu. Visų pirma dėl virtuvės – Carlą apstulbino ankštas kambarėlis, kuriame vos užtenka vietos apsisukti.

Portugalijoje virtuvė yra namų centras, šios patalpos C.Teixeiros šalyje būna erdvios, šviesios, jaukios, suburiančios visą šeimą. Carlos manymu, tik sovietiniame bute virtuvė gali būti tokia maža ir nepatogi. Bet 21 metų mergina, į Kauną atvykusi rugsėjį, sako jau apsipratusi su buitiniais niuansais.

Lietuviškam rudeniui ir žiemai Carla ruošėsi. Ji iš anksto susirinko informaciją, kokie orai pasitiks antrajame pagal dydį Lietuvos mieste, atsisveikinus su saulėtu ir šiltu rugsėju Portugalijoje, kur paplūdimiai ankstyvą rudenį dar pilni žmonių.

Mergina iššlavė savo spintą ir susipakavo vežtis į Lietuvą pirštines, šalikus, megztinius – visus šiltus drabužius, kokius tik rado. "Pas mus Portugalijoje žiemomis irgi būna šalta, tai šiltų drabužių turėjau, dabar nieko nereikia Kaune pirkti, nebent tik dėl įdomumo", – paaiškino ji.

Ne šaltis labiausiai prislėgė merginą iš Portugalijos, bet tamsa ir, regis, amžinas lietus, kurio lietuviškas dangus negaili nei užsieniečiams, nei saviems.

"Bet man čia daug kas patinka", – nusišypsojo Carla.

C. Teixeira/Akvilės Snarskienės nuotr.

Toli nuo gaisrų

Portugalijoje baigusi biochemijos bakalauro studijas, C.Teixeira vis neapsisprendė, kokią sritį rinktis magistrantūrai. Tad kuriam laikui nutarė pasavanoriauti. Projektas, žadantis darbą su vaikais, jai pasirodė įdomus. Taip Carla atsidūrė Kaune, darželyje "Kolpingo mokyklėlė".

Ji ir Georgiana, savanorė iš Rumunijos, yra auklėtojos padėjėjos – žaidžia su vaikais, veda juos į lauką, ten užsiima aktyvia veikla, moko anglų kalbos.

Vaikai Lietuvoje atrodo laimingi, bet jie nėra vienodi: vieni hiperaktyvūs, kiti gali visą dieną pratylėti.

Savanorės jau baigia dekoruoti darželio miegamojo sienas Mažojo Princo motyvais, liko visai nedaug, tik užklijuoti žvaigždes ant vienos sienos.

Carla augo su trimis seserimis, todėl kolektyvinė veikla ir klegesys jai savaime suprantami dalykai. Tiesa, vaikų darželyje mergina niekada nėra dirbusi. Užtai ji yra baigusi ugniagesių kursus. Kai rudenį Lietuvą merkė lietus, Portugalijoje siautė dar neregėti gaisrai. Carla su nerimu sekė įvykius tėvynėje, bet prisidėti, būdama svetimoje šalyje, prie liepsnų gesinimo negalėjo – jos laukė darželis ir mažieji kauniečiai.

Kada nors, kai Carla augins savo vaikus (planuoja turėti vieną ar du), patirtis, įgyta savanoriaujant, jai neabejotinai pravers.

Lanko jogą ir bėgioja

Ar mergina pasiilgo namų? "Taip, žinoma", – nusišypsojo Carla. Kompiuteris padeda bendrauti su Portugalijoje likusiais draugais ir namiškiais ("Mama tai skambintų kiekvieną dieną, jei leisčiau, bet aš truputį atvėsinu", – juokėsi ji), tačiau savanorė ir Kaune randa veiklos.

Po darbo darželyje C.Teixeira mokosi lietuvių kalbos, kurį laiką lankė šokių užsiėmimus, dabar susirado jogos studiją, be to, kai tik gali, bėgioja.

Į miesto barus ji užsuka, bet retai, ir tuomet ieško mažiau triukšmingos vietos. Naktinių klubų sūkurys jos neįsuko.

Iš Kauno Carla jau spėjo nuvykti į kelis Europos miestus – buvo Rygoje, Berlyne, Varšuvoje, Krokuvoje, Lietuvos pajūryje. Keliavo ir per Kalėdas.

G. Valu/Akvilės Snarskienės nuotr.

Devyni užsienietės pastebėjimai

Ką portugalė, Kaune praleidusi keturis mėnesius, gali pasakyti apie mūsų miestą ir mus? Carlos įspūdžiai:

1. Kauno Senamiestis yra labai gražus.

2. Kauną galima priskirti prie didmiesčio stilistikos miestų, bet gyvenimas čia nepalyginamai ramesnis, mažai streso ir didmiesčiams būdingos įtampos.

3. Šilti ir mieli žmonės, bet gerokai santūresni negu Portugalijoje. Sveikindamiesi lietuviai paspaudžia vienas kitam ranką, o portugalas portugalui bučiuoja į abu skruostus, dažnai net tris kartus.

4. Kaune mažai mokančiųjų anglų kalbą. Neretai, sutikus iš pažiūros mielą žmogų, su juo svetimtaučiui neįmanoma susišnekėti.

5. Kalėdų miestelis Kauno rotušės aikštėje labai šaunus, puiku, kad čia vyksta prekyba (Portugalijoje to nėra), bet Vilniaus eglė vis dėlto gražesnė nei Kauno.

6. Kauniečiai yra tipiški europiečiai – apsidairęs gatvėje nei pagal žmonių apsirengimą, nei pagal elgseną neatskirsi, kuriame ES mieste atsidūrei.

7. Lietuviai vaikinai skiriasi nuo portugalų, tos šviesios akys, oda, plaukai – reikia priprasti.

8. Vaikai Lietuvoje atrodo laimingi, bet jie nėra vienodi: vieni hiperaktyvūs, kiti gali visą dieną pratylėti.

9. Lietuviškas maistas iš pradžių gali sukelti šoką. Atvykus iš krašto, kuriame vyrauja Viduržemio jūros šalių virtuvė, grietinės tvenkiniai ir kauburiai visur, kur tik įmanoma – net sriuboje! – atima žadą. Ir, žinoma, tie lietuviški šaltibarščiai.

Apakino žaluma

Carlos kolegė rumunė Georgiana į Lietuvą atvyko dviem savaitėmis anksčiau, dar rugpjūtį, ir ją iškart pribloškė Lietuvos gamta. "Čia taip fantastiškai žalia!" – pirmąjį savo įspūdį prisimena G.Valu.

Paklausta, ar tuomet lijo, mergina pradėjo juoktis: "Taip, be abejo. Bet po lietaus taip viskas kvepėjo!" Lietuvos be lietaus ji taip ir nespėjo išvysti.

Sveikindamiesi lietuviai paspaudžia vienas kitam ranką, o portugalas portugalui bučiuoja į abu skruostus, dažnai net tris kartus.

"Pavasarį pas mus būna gražu... Ir išsigiedrija, ir viskas sužydi", – bandėme įpūsti vilties, kad Georgiana dar pamatys ir saulėtą mūsų šalį. Rumunė savanorė tuo nė kiek neabejoja – prieš atvažiuodama ji per "Google" apie Lietuvą surinko daugybę informacijos, taip pat ir meteorologinės.

Lietuvos gamta yra vienas geriausių dalykų, su kuriais ji susipažino mūsų šalyje. Norėtų dar daugiau pamatyti: draustinių, pelkių, rezervatų. Nesvarbu, kokiu oru.

Drovūs Lietuvos vaikinai

Septynerius metus sostinėje Bukarešte gyvenanti Geogiana kilusi iš mažo Rumunijos kaimelio, yra vyriausia dukra keturių vaikų šeimoje, trys broliai už ją jaunesni, todėl savanorės darbas su vaikais merginai pasirodė patrauklus ir pažįstamas. Tiesa, su jos specialybe jis neturi nieko bendro: G.Valu baigusi chemijos bakalauro studijas, o magistro darbą apsigynė iš aplinkosaugos srities.

Mažieji kauniečiai, su kuriais Georgiana praleidžia daugiausia laiko, jai atrodo švelnūs, jausmingi, kai kurie – itin sumanūs. Savanorė spėja, kad "Kolpingo mokyklėlę" lanko tėvų, kurie savo atžaloms skiria daug dėmesio, vaikai.

"Jie laisvai reiškia jausmus ir yra kūrybiški", – darželio auklėtinius, su kuriais leidžia dienas, apibūdino rumunė.

Tačiau kauniečių vaikinų Georgiana nepavadintų laisvai reiškiančiais jausmus. "Jei palyginčiau su vienmečiais rumunais, sakyčiau, lietuviai vaikinai labai santūrūs... Net drovūs", – pastebėjo ji.

Ar lietuviai prasigėrę?

Georgiana neslėpė: prieš vykstant į Lietuvą savanoriams buvo surengti įvadiniai mokymai, per kuriuos aiškinta, kad jie važiuoja į šalį, turinčią problemų dėl priklausomybių, nesaikingo alkoholio vartojimo.

Bet rumunė savanorė nieko panašaus neišvydo. Georgianai teko lankytis ne viename Europos mieste, kuriame vakare buvo baisu vienai eiti gatve. "Ten išties pavojinga", – pasakojo G.Valu. O Kaune apsvaigusių, tamsoje šlitinėjančių agresyvių piliečių ji sakė nesutikusi.

"Čia tokių tikrai mažiau nei daugelyje didmiesčių, – tikino Georgiana. – Arba palyginti su Rumunijos provincija – ten daugybė žmonių neturi išsilavinimo, darbo, pajamų, jie masiškai geria, svaiginasi narkotikais. Nežinau, kodėl mus perspėjo dėl Lietuvos. Aš nemanau, kad jūsų šalis turėtų būti akcentuojama kaip turinti išskirtinai rimtų problemų dėl priklausomybių. Kitose šalyse tos problemos, mano manymu, gerokai aštresnės."

Neįmanomai sunki kalba

Labiausiai išgąsdinęs Georgianą dalykas buvo lietuvių kalba. "Ji tokia sudėtinga! – purtė galvą rumunė savanorė. – Kai tik  išgirdau jūsų kalbą, pagalvojau, kad niekada neišmoksiu. Pirmas dvi savaites, kai Kaune buvau viena, maniau, viskas, bėda. Aš nė žodžio nesuprantu lietuviškai, o lietuviai nemoka angliškai." Dabar, juokėsi mergina, padėtis jau nebeatrodo tokia beviltiška.

O lietuviška virtuvė nuo pat pirmųjų kąsnių jai pasirodė tiesiog puiki, nors valgių skoniai gerokai skiriasi nuo Rumunijos patiekalų.

Kaune gyvendama Georgiana jau perprato lietuvišką charakterį. "Iš pradžių žmonės čia atrodo šaltoki, uždari, laiko atstumą, – kalbėjo ji. – Bet po truputį su jais suartėji ir tada jau atsiveria visos tos iš pirmo žvilgsnio paslėptos gerosios savybės – draugiškumas, šiluma, prireikus visada ištiesta padėti ranka."

Šie metai Indrei ir Erikui Tamašauskams padovanojo ypatingą dovaną. Jie tapo tėvais. Netrukus septynių mėnesių sulauksianti Austėja yra teta ("Tetukė", – juokiasi E.Tamašauskas, buvęs Seimo vicepirmininkas, dabar kartu su I.Tamašauskiene kuriantis LRT Kultūros laidą "Maistas ir aistros"), turinti du sūnėnus ir tris dukterėčias. Visi jie, E.Tamašausko dukros Erikos ir sūnaus Dano vaikai, kurių amžius nuo trejų iki šešiolikos metų, yra vyresni už savo 6,5 mėnesio tetą Austėją.  "Kai sužinojo, kad turėsime kūdikį, spontaniška mūsų vaikų iš pirmųjų santuokų reakcija buvo nuostaba, bet paskui ją pakeitė: o, faina", – pasakoja Indrė.

– Ar Austėja buvo planuota, ar – likimo staigmena? – paklausėme I.Tamašauskienės.

– Ji nebuvo specialiai planuota, bet atėjo pas mus, nes turėjo ateiti. Visada žinojau, kad turėsiu ne tik sūnų, bet ir dukrą. Jau būdama aštuoniolikos tai kažkaip žinojau – bus berniukas ir mergaitė.  Austėja nebuvo planuota, bet labai laukta. Aš jos laukiau taip ilgai... Mano sūnui Donatui jau 24 metai, o dukros vis nebuvo.  Bet štai ir sulaukiau (juokiasi). Kai sužinojau, labai apsidžiaugiau. Pagaliau atėjo! ("Austėja, – kreipiasi į dukrelę, – sakyk: sėdėjau ant debesėlio ir laukiau, kol galėsiu ateiti.")

– Kokių pokyčių į gyvenimą įneša mažas žmogutis, kai, atrodo, viskas jau nusistovėję, kai galima skirti laiko sau, mėgstamai veiklai, karjerai, kelionėms?

– Na, gyvenimą jis, be abejo, pakeičia. Visas dėmesys – jam, tas žmogeliukas tampa ašimi, apie kurią ima suktis absoliučiai viskas. Visi planai, užsiėmimai, dienos režimas. Bet kartu tas naujas narys įsilieja į šeimos gyvenimo stilių. Kol neturėjome Austėjos, mūsų dienos lėkdavo filmavimuose, kelionėse, renginiuose. Kai gimė Austėja (beje, ji pradėjo belstis į pasaulį renginyje, kitame mieste), pasikeitė daug dalykų, bet esminiai mūsų gyvenimo momentai liko tie patys: tebesitęsia kelionės, mes toliau filmuojame laidą "Maistas ir aistros", susitikinėjame, dalyvaujame. O namuose atsirado daug juoko, emocijų pliūpsnių.

Ji mūsų šypsenėlė. Iš ryto, vos pabudusi, ji dieną pasitinka šypsodamasi ir juokdamasi.

– Austėja yra linksmas kūdikis?

– Labai. Ji mūsų šypsenėlė. Iš ryto, vos pabudusi, ji dieną pasitinka šypsodamasi ir juokdamasi. Ir leidžia mums išsimiegoti. Tvarkingai užmiega 21 valandą, o keliasi aštuntą. Žino, kad mums reikia pailsėti. Ji yra labai gera. Mėgsta pavalgyti...

– Mamos pieno?

– Taip, dar maitinu ją natūraliai. Kas gamtos duota, tą reikia išnaudoti. Bet jai jau 6,5 mėnesio, po truputį racioną papildome ir kitokiu maistu. Šiandien, pavyzdžiui, gaus maltos žvėrienos, sutrintos su bulvyte, morkyte. Kai pati valgau, stengiuosi ją supažindinti su skoniais. Nelabai patinka, bet reikia – jau pusė metų, jau didelė mergina. Jau po truputį sėdasi, labai nori remtis kojomis, atsirado daug visokių "ba-ba, "aouu", mamama". Juokiasi balsu.

– Kokios jūsų vyro Eriko savybės atsiskleidė, tapus judviejų dukros tėčiu?

– Nuo pat mūsų pažinties pradžios jis mane žavėjo savo rūpestingumu, aš neįsivaizdavau rūpestingesnio vyro, bet dabar tas rūpestingumas padvigubėjo. Jis kaskart pajunta, kad man reikia pagalbos, ir labai taktiškai atsiduria šalia. Jis ir sauskelnes Austėjai pakeičia, ir pasūpuoja ant rankų, ir roko operos ar operetės ariją padainuoja.

– Turbūt nereikia nė klausti, kuris iš judviejų – jūs, Indre, ar Erikas dažniau sukiojatės virtuvėje?

Ryte, kol su Austėja dar gulime lovoje ir ją maitinu, Erikas jau bilda į virtuvę ir mes pusryčiams gauname, pavyzdžiui, jo kepto torto ar pyrago.

– Tai žinoma, kad Erikas! Jis visai jau mus baigia išlepinti. Ryte, kol su Austėja dar gulime lovoje ir ją maitinu, Erikas jau bilda į virtuvę ir mes pusryčiams gauname, pavyzdžiui, jo kepto torto ar pyrago. Aš dabar visiškai neriboju savęs, klausausi savo organizmo ir valgau tai, ką jis sufleruoja, ko intuityviai norisi. Pastaruoju metu mūsų namuose labai populiarūs pyragai. Daugumą kepinių, kuriuos Erikas testuoja laidai, mes su Austėja išbandome pirmosios. Dabar mūsų favoritas yra pagal seną, laiko patikrintą receptą iškeptas obuolių pyragas. Jis tobulas. Valgysim iki pavasario, tada ateis serbentų, slyvų, kriaušių, rabarbarų metas, bus pyragų ir su jais. O Kalėdoms kepsime brandintą senovinį džiovintų vaisių pyragą.

– Ar vasarą, kai laukėte Austėjos, neapleidote savo pomėgio rinkti vaistinius, aromatinius augalus?

– Be abejo, neapleidome šio itin smagaus ir naudingo hobio, užtai dabar turime džiovintų žolių, žiedynų, uogienių. Iš įvairiausių lietuviškų pievų ir miškų gėrybių. Turime ir marinuotų eglių ūglių, ir kėnių kankorėžių ar kadagių spyglių sirupo. Kol kepa  pyragas, mėgstame užsiplikyti serbentų lapų, vingiorykščių, gauromečių arbatos. Nei aš, nei Austėja nesergame jokiomis peršalimo ligomis. Manau, mus stiprina ir gina nuo virusų natūralus maistas. Jei tik įmanoma, stengiamės aplenkti prekybos centrus.

– Regis, Austėja nebus iš tų vaikų, kurių viena pramogų – vykti su tėvais porai valandų apsipirkti didelėje parduotuvėje.

– Ne, su mumis ji tikrai nevyks pramogauti į prekybos centrą (juokiasi). Ji nuo pirmųjų savo metų turi kitokių pramogų. Austėja labai mėgsta keliauti – mes ją vežamės į visus filmavimus. Vykstame į kokį dvarą, ji – kartu. Vos atsiduria automobilyje, ima susidomėjusi dairytis, o paskui ramiai sau užmiega. Mes kalbamės, groja muzika. Labai gera taip keliauti. Kai filmuojame siužetą savo laidai, mūsų dukrą prižiūri mano dukterėčia arba draugės, aš jas taip įdarbinau (juokiasi), o jos visai ir nesipriešino, nes myli Austėją.

– Ar esate disciplinuoti tėvai, kurie nuo pat pradžių brėžia savo atžalai aiškias ribas: ne, ant rankų negalima, ne, dar neatėjo laikas valgyti?

– Mes tikrai ne tokie. Nesilaikėme ir nė nemanome laikytis stereotipų ir panašių rekomendacijų. Viską darome, ypač aš, intuityviai. Austėją miela nešioti ant rankų, o kai sako – ne, negerai, vaikas pripras... Nieko jis nepripras. Aš sakyčiau – vaiką būtina nešioti, glausti prie širdies. Mylėti. Jis turi jaustis saugus. Ir maitinti reikia ne tada, kai kažką rodo laikrodis, o tada, kai vaikas nori. Kai Austėja išalksta, tai ir valgo, neturime jokių grafikų.

– Ar nebijojimas pasikliauti intuicija, nepaisymas taisyklių, rekomendacijų, nuorodų vadinasi brandžios motinystės privalumais?

– Manau, taip. Kai pirmą kartą tapau mama, buvau kitokia. Visko bijojau, visų klausiau. Dabar nieko nebebijau, daug kartų labiau pasitikiu savimi. Mažiau klausau aplinkinių, daugiau – savo vidinio balso. Patirtis yra kapitalas. Kai esi jaunas, labai daug ko nežinai, o ko nežinai, negali duoti.

– Kokias vertybes stengsitės perduoti savo dukrai? Ar turite viziją, kokią norėtumėte ją išauginti?

– Mes norėtume ją apsaugoti nuo daugybės dalykų... Gyvename pasaulyje, kuris nėra nei ramus, nei saugus. Bet žinome, kad nuo visko, kas bloga, kas skauda, neapsaugosime. Mes galime tik patarti, mokyti atsirinkti, lavinti – muzikai, knygoms, maistui, geram skoniui. Kad ji pasitikėtų savimi. Būtų drąsi. Protinga. Sąžininga. Mylinti.

Apžiūra per tvorą

Respektabilioje Kauno vietoje, Vičiūnuose, mero Visvaldo Matijošaičio, Jūratės ir Česlovo Norvaišų kaimynystėje stovi verslininko Leono Klimavičiaus ir jo žmonos Janinos namas.

400 kv. m modernus pastatas pušų apsuptyje, oranžerija, pirtis, pavėsinė. Tačiau idilė – tik išorinė. Namo savininkas L.Klimavičius kreipėsi į "Kauno dieną", problemą apibūdinęs taip: "Mano namą okupavo nuomininkai."

"Amerikoje tokia situacija būtų išspręsta labai greitai", – neabejoja L.Klimavičius. Jis su žmona šiuo metu – Floridoje. Yra planų grįžti į Lietuvą. Bet kol kas Klimavičiai – už Atlanto, o jų name šeimininkauja nuomininkų Ilonos ir Ronaldo Navickų šeima.

"Ko reikia, kad Lietuvoje galėtum priversti nuomininkus mokėti sutartą mokestį ar atgauti iš jų savo namus? – klausė L.Klimavičius. – Jie gali nemokėti nuomos, būti skolingi komunalininkams, bet savininkas neturi jokių teisių. Mes su žmona specialiai iš JAV atskridome į Lietuvą. Sumokėjome už lėktuvo bilietus. O nuomininkai neleido mums patekti į mūsų nuosavą namą. Neįsileido net į kiemą."

"Pro tvorą žiūrėjome į savo sklypą, kuriame buvome pasodinę 200 rožių krūmų, išpuoselėję veją. Augalai nunykę, vejoje įsiveisę smilgos, samanos, – kalbėjo L.Klimavičius. – Įleisdamas nuomininkus siūliau želdinių priežiūrai kviestis bendrovę, kurios paslaugomis naudojomės mes, bet jie sakė: kam tie svetimi žmonės? Dėl to, kad prižiūrės želdinius, į kuriuos daug investuota, sumažinau Navickams nuomos kainą. O rezultatas toks, kad mano žmona nesulaikė ašarų."

L.Klimavičius pasakojo, kad į savo namus bandė patekti net su antstoliu. "Važiavome su antstoliu Sauliumi Užkuraičiu porą kartų, jis nufilmavo. Kviečiausi policiją, bet man paaiškino, kad tam, jog patekčiau į savo namus, kur mano asmeniniai daiktai, reikia teismo leidimo", – jaudinosi namo savininkas.

Nuomos pinigų nesulaukia

Namą Kiškių g. 28 L. ir J.Klimavičiai išnuomojo prieš trejus metus. Buvo sutarta, kad, be komunalinių mokesčių, nuomininkai mokės apie 5 000 litų per mėnesį, pasikeitus valiutai, suma tapo apytikriai 1 500 eurų.

L.Klimavičiaus teigimu, jis nuomos pinigų neregėjo jau seniai, o nuomininkų skola su delspinigiais, jo skaičiavimu, jau perkopė 10 tūkst. eurų ir toliau auga.  "Man netelpa galvon, kaip galima ciniškai naudotis svetimu būstu, nemokant nuomos, auginti skolas už komunalinius mokesčius ir jaustis padėties šeimininkais", – kalbėjo L.Klimavičius.

Apie žmones, kuriems vykdamas į JAV išnuomojo savo namą,  L.Klimavičius sakosi dabar jau surinkęs daug informacijos. Regis, kai kurie faktai jį privertė jaustis ne itin ramiai. Prieš trejus metus, bendraudamas su I. ir R.Navickais, jis buvo kur kas geriau nusiteikęs.

                                                                                Ilona ir Ronaldas Navickai

Dvasinga šeima

I. ir R.Navickų šeima viešoje erdvėje atrodo puikiai.  R.Navicką ir I.Navickienę "Kauno diena" prieš metus citavo gražiame kalėdiniame rašinyje. Jie dvasingai kalbėjo ir per Marijos radiją.

Su dvasingumu ir dvasininkais kontaktų, matyt, išties nemažai, nes I.Navickienė vadovauja šeimos klubui "Klotonė", kuris veikia Kauno arkivyskupijos patalpose. "Įvairių rūšių aerobika, treniruokliai, pilvo šokis, šokių pamokos, jogos ir pilateso užsiėmimai, seminarai ir paskaitos", – taip pristatoma klubo (jo skola "Sodrai" viršija 700 eurų, bet čia tik smulki detalė) veikla.

"Vaizdelis buvo gražus, – apie pažintį su Navickais pasakojo L.Klimavičius. – Jei kas būtų pasakęs, kuo tai virs, būčiau nepatikėjęs."

"Spėju, kad jiems nuošalaus erdvaus namo su pirtimi, į kurią galima kviestis rinktinius svečius, reikėjo dėl įvaizdžio, – svarstė L.Klimavičius. – Kaip ir 7 klasės BMW, "Jaguar" automobilių, kuriais jie dabar jau nevažinėja, nes prabangias mašinas už skolas paėmė antstoliai."

Vaizdelis buvo gražus, – apie pažintį su Navickais pasakojo L.Klimavičius. – Jei kas būtų pasakęs, kuo tai virs, būčiau nepatikėjęs.

Sutartį papildė priedas

Rengdamasis išvykti į JAV, L.Klimavičius namą Vičiūnuose ketino parduoti. Ieškodamas pirkėjų jis ir susipažino su I. ir R.Navickais. Juos kaip pasiturinčius verslininkus pristatė nekilnojamojo turto brokeris.

Pasak L.Klimavičiaus, iš pradžių R.Navickas išties kalbėjo apie ketinimus pirkti namą, net klausė, ar galėtų įsirengti baseiną – juk vis tiek čia bus jo nuosavybė. Bet nutarta, kad Navickai iš pradžių kurį laiką nuomosis, o jau po to sudarys ir  pirkimo-pardavimo sutartį.

2014-aisiais buvo sudaryta nuomos sutartis. Ją L.Klimavičius sudarė su I.Navickienės bendrove "R-Oil Company". 2016 m. balandį sutartis papildyta priedu, kad savininkas leidžia UAB  "R-Oil Company" namą Kiškių g. 28 pernuomoti, nuomininkui prisiimant visus įsipareigojimus.

Nuomos suma mėnesiui – 1 550 eurų. Už vėlavimą sumokėti nuomą ir komunalinius mokesčius nuomininkas įpareigotas mokėti delspinigius. Nuomos terminas – nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. Jei nė viena šalis nepareikš pretenzijų, nuoma pratęsiama dar metams.

Naująja L. ir J.Klimavičių namo nuomininke tapo I.Navickienė.

Intensyvi šienapjūtė

I. ir R.Navickams įsikūrus Kiškių gatvės name, pirmuosius dvejus metus tarsi viskas buvo gerai, bet 2017-aisiais prasidėjo nesklandumai, ėmė augti įtampa tarp savininkų ir nuomininkų. Dienraščiui pavyko gauti šiemetį L.Klimavičiaus ir R.Navicko susirašinėjimą, ir tai neabejotinai įdomūs tekstai.

Pavyzdžiui, apie žoliapjovę. R.Navickas praneša, kad gegužės 10 d. L.Klimavičiui už nuomą pervedė ne 1550, o tik 815 eurų, mat patyrė nuostolių: esą namo savininkas jo neaprūpino gera žoliapjove, jis buvo priverstas nuomotis kitą, žolę tenka pjauti kas dešimt dienų, per sezoną išeina 20-21 kartą, žoliapjovės nuomos kaina – 25 eurai per dieną, pristatymas – 10 eurų, taigi sudauginus gaunasi 735 eurai. Atėmus šią sumą iš nuomos mokesčio, lieka 815 eurų.

L.Klimavičius atrašo, kad nelabai supranta tokią matematiką. Jam  nuostabą kelia tai, kad susirašinėjimas vyksta gegužės viduryje, taigi jis nesuvokia, kiek kartų per balandį (šiemet Lietuvoje jis buvo su sniegu) ir dešimt gegužės dienų, kurios taip pat buvo neįprastai šaltos, R.Navickui teko nuomotis žoliapjovę ir pjauti žolę. Iš kur ta 735 eurų suma?

JAV gyvenantis namo savininkas dienraščiui sakė, kad ne kartą prašė R.Navicko pateikti kvitą, sąskaitą, bet kokį įrodymą apie žoliapjovės nuomą, bet  nesulaukė. "Jau nekalbant apie tai, kad nuomos sutartyje nėra mano įsipareigojimo aprūpinti nuomininką žoliapjovėmis ar kitais įrankiais, tą žoliapjovę buvau palikęs tik kaip bonusą", – paaiškino L.Klimavičius.

Liūtis ant kompiuterio

Kitas dalykas, kuriuo ėmė skųstis R.Navickas, buvo tas, kad toje vietoje, kur pagrindinis pastatas sujungtas su oranžerija, leidžia vandenį namo stogas. Pasak jo, stogas, už kurį namo savininkas galbūt apgaulės būdu gavo lėšų iš draudimo bendrovės, bet vis tiek neremontavo, varvėjo nuo pat jų šeimos įsikraustymo, suliedamas Navickų daiktus.

Galiausiai esą tai virto tikra avarija: per liūtį pliaupiantis vanduo užpylė ne tik baldus, bet ir R.Navicko kompiuterį "MacBook Air".

R.Navickas plūstantį ant kompiuterio vandenį filmavo žmonos telefonu. Ir perspėjo, kad jei kompiuterio nepavyks suremontuoti, teks kalbėti "apie kompiuterio vertės dydžio kompensaciją, kuri atitinka maždaug mėnesinės namo nuomos įmokos dydį, t.y. apie 1 500 eurų".

L.Klimavičius kreipėsi į draudimo bendrovę, ši – į meteorologus. Paaiškėjo keistas faktas: tomis dienomis Kaune ir jo apylinkėse nebuvo jokios liūties.

"Amerikoje susiradau "Apple" specialistą, jis sakė, kad kompiuterio remonto suma yra gerokai mažesnė. Daug kartų prašiau R.Navicko kompiuterio pirkimo dokumentų, kvito, kiek jam kainavo jo remontas, bet, kaip visada, negavau", – teigė R.Klimavičius.

"Dėl to stogo galiu pasakyti tiek, kad Navickai nevalė latakų ir kartą, prieš kelerius metus, per vieną tikrai realią liūtį įvyko nedidelis pratekejimas – tai užfiksuota BTA draudimo kompanijos archyvuose. Bet tai įvyko tik vieną kartą ir po to niekada nepasikartojo, nes aš pasamdžiau žmones (tai gali paliudyti jie patys), kad išvalytų latakus, nuvalytų voratinklius, nuplautų namą ir langus iš išorės. Jeigu aš to nedaryčiau, tai situacija su mano turtu iš tikrųjų būtų labai nekokia", – kalbėjo L.Klimavičius.

Primename: jūs neatsiskaitėte

Iš susirašinėjimo matyti, kad L.Klimavičiaus ir R.Navicko tonas darosi vis aštresnis. Nuomininkas randa vis daugiau namo trūkumų, ir tai stebėtinai sutampa su nevykdomais jo finansiniais įsipareigojimais.

L.Klimavičius persiunčia R.Navickui kvitus, kuriuos jis, kaip namo savininkas, gauna iš elektros, dujų, kitų komunalinių paslaugų teikėjų. Jie liudija apie namo Kiškių g. 28 skolas. Savininkas primygtinai klausinėja, kada nuomininkai atsiskaitys su paslaugų teikėjais ir su juo.

"Informuoju, kad jau trys mėnesiai kaip jūs nesumokėję nuomos mokesčio ir ignoruojate visus raginimus tai atlikti", – rašo L.Klimavičius R.Navickui.

L.Klimavičiaus teigimu, balandį už namo nuomą jis gavo mažesnę sumą, gegužę – dar mažesnę: tik 815 eurų ir nuo to laiko nebegavo nieko, o 1 500 eurų skola nesumokėta ir už 2015-ųjų liepą.

"Primename, kad jūs neatsiskaitėte", – jau per advokatę siunčia oficialų raštą nuomininkui savininkas.

Kadangi jo sąskaitos pinigai taip ir nepasiekia, šių metų birželį L.Klimavičius siunčia advokatės parengtą dokumentą, kad nutraukia nuomos sutartį. Tačiau gavę šį pranešimą I. ir R.Navickai nė nemano kraustytis iš L.Klimavičiaus namo.

Gelbėtojas iš toli

Vienas įspūdingiausių šios istorijos epizodų įvyko rugpjūčio pabaigoje, kai netekęs kantrybės L.Klimavičius paprašė UAB ESO išjungti jo name elektrą. Jis, nesulaukęs nuomos pinigų, neseniai buvo gavęs pranešimus, kad nuomininkai už dujas skolingi 1 265,52 euro, už elektrą – 42,86 euro.

Išjungta elektra Navickams buvo smūgis. "Išnuomotame gyvenamajame name, kuriame gyvename su dviem nepilnamečiais vaikais, nebuvo nei elektros, nei karšto vandens, nei kitų būtinųjų poreikių tenkinimui priemonių", – Kauno apylinkės teismui rašė I.Navickienė. Ji teigė, kad teko ieškoti būdų, kaip apsirūpinti elektra, dujomis, karštu vandeniu.

Alternatyvusis tiekėjas buvo iš toli. Tai Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) gyvenantis Mustafa Ibrahimas Mohammedas Al-Muhamade, atstovaujantis bendrovei "GATE Inyestment Limited". Su šia bendrove I.Navickienė sudarė sutartį (dviem egzemplioriais, abu – lietuvių kalba), kuri skelbia, kad JAE įmonė namui Kaune dvi savaites įsipareigojo atlikti "autonomines elektros tiekimo, karšto vandens ruošimo ir dujų tiekimo paslaugas". Visa tai – už 2 500 eurų.

Teismo keliu I. ir R.Navickai pasiekė, kad elektros tiekimą ESO  atnaujintų, o 2 500 eurų sumą jie nutarė traktuoti kaip išlaidas, dėl kurių galima porą mėnesių nemokėti nuomos.

Skolos vis auga

L.Klimavičius bandė ieškoti paslaptingojo elektros tiekėjo. "Norėjau pasidomėti, kaip jis iš Jungtinių Arabų Emyratų tiekė į Kauną elektrą ir dujas", – sakė L.Klimavičius. Tačiau pono Mustafos Ibrahimo Mohammedo atstovaujamos bendrovės  nurodytu adresu "Sharjah Islamic Bank Building" rasti nepavyko.

"Teismas patenkino Navickų pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ESO. Iš trečio karto, bet patenkino, – kalbėjo L.Klimavičius. – Dabar jiems niekas negali atjungti nei dujų, nei elektros, nei vandens, praktiškai jie gali gyventi už nieką nemokėdami."

Neseniai jis gavo pranešimus, kad nuomininkų skola už elektrą – 176,25 euro, už dujas – 1 277,49 euro, už vandenį – 121,16 euro. "Iš elektros ir dujų tiekėjų kažkodėl gavau tik trijų mėnesių senumo duomenis, naujausių jie neturi. Šiandien tie skaičiai gal jau tris kartus didesni. Turbūt tas skolas, didinant mokesčius, dengs pensininkai, tarp jų ir mano tėvai", – ironizavo namo savininkas.

Turbūt tas skolas, didinant mokesčius, dengs pensininkai, tarp jų ir mano tėvai.

Teismas, prokuratūra, policija

L.Klimavičius, nusprendęs, kad intriguojamų istorijų jam jau pakaks, kreipėsi į Kauno apylinkės teismą. Jame pradėta nagrinėti byla dėl I. ir R.Navickų priverstinio iškeldinimo iš namo Kiškių g. 28.

L.Klimavičius kreipėsi ir į prokurorus, ir į Kauno policiją. "Manau, kad mano namą užgrobusių ir vengiančių atsiskaityti nuomininkų elgesys yra nusikalstamas", – sakė JAV gyvenantis verslininkas.

"Ir dar viena detalė, – kalbėjo L.Klimavičius. – Gavau dokumentą iš bankroto administratoriaus Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro atstovės, kad Kauno apygardos teismas UAB "R-Oil Company" iškėlė bankroto bylą ir kad gyvenamojo namo nuomos sutartis su visais priedais nebuvo pratęsta, ji pasibaigusi nuo bankroto bylos įsiteisėjimo dienos – 2017-ųjų balandžio 19-osios. Taigi tada, kai aš nutraukiau nuomos sutartį, ji jau buvo nutrūkusi ne mano iniciatyva."

Laukia teisinė kova

Dienraštis ketino sužinoti, kaip šią situaciją vertina I. ir R.Navickai. Tačiau antrosios konflikto pusės atsakymų į klausimus ir argumentų nesulaukėme.

Paskambinus "Kauno dienos" žurnalistei, I.Navickienė pasiteiravo, kokiu klausimu. Išgirdusi, kad pokalbis bus apie namo nuomą, ji patarė kreiptis į advokatus ir skubiai pasakė: "Viso geriausio." Po kelių minučių paskambinęs jos vyras R.Navickas paaiškino, kad šiais klausimais geriau kalbėtis su juo.

Mūsų pokalbis nebuvo malonus. R.Navickas iš karto perspėjo: jei žurnalistė rašys šia tema, jos laukia problemos. Pasak pono Ronaldo, žurnalistei reikia ne klausinėti, o ateiti į teismo posėdį, kuriame jai galbūt (jei sutiks jie, Navickai, advokatai ir t.t.) bus leista dalyvauti.

"Mes nė cento neskolingi", "Pateiksime kitokius faktus", "Jei rašysite iki teismo posėdžio, bus kita byla" – tai daugmaž ir viskas, ką išgirdome iš R.Navicko.

Sprendžiant iš dokumentų, kuriuos gavo dienraštis, I. ir R.Navickai teigia, kad namo savininkai jiems turi sumokėti 2 751,39 euro baudą, nes esą vienašališkai nutraukė sutartį, o nuostolius, kuriuos patyrė dėl nesutvarkyto stogo, žoliapjovės, alternatyvios elektros iš JAE, reikia skaičiuoti kaip nuomos mokestį.

"Šiuos žmones, kurie okupavo mano namą ir, naudodamiesi mano turtu, kūrėsi respektabilų įvaizdį, nors jų deklaruojama gyvenamoji vieta yra Kauno rajone, bute Girionių kaime, traktuoju kaip mano nuosavybės užgrobėjus, kurie nori išvengti sumokėti susidariusias skolas. Tai ir bandysiu įrodyti teisme", – pareiškė L.Klimavičius.

Slogūs įspūdžiai

"Mano močiutė gulėjo ligoninėje, ji yra po insulto, negali vaikščioti, kairė kūno pusė yra paralyžiuota, – pasakojo kaunietė. – Kai ją norėjo išleisti namo, pradėjau galvoti, kaip ją parsivežti, nes į lengvąjį automobilį gulinti netilps, be to, reikia užnešti į trečią aukštą."

Moteris aptiko informacijos apie Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyrių: "Radau, jog Kauno samariečiai užsiima ligonių pervežimu prižiūrint medikui, kad jų veikla yra ir transportavimas specializuotu greitosios pagalbos reanimobiliu. Pasiskambinau, susitarėme dėl dienos, valandos. Labai apsidžiaugiau, kad ne tik parveš namo ir užneš, bet ir bus medikas, kuris prižiūrės, kad močiutei nieko blogo neatsitiktų."

Moteris sakosi pasiteiravusi, kiek kainuos paslauga. "Jie patikino, kad 20 eurų", – teigia kaunietė.

"Jiems atvykus, aš labai nustebau, – prisiminė įspūdžius Kauno samariečių skelbimu patikėjusi moteris. – Žmonės, kurie atvyko paimti mano močiutės, buvo visiškai nepanašūs į medikus, iš vieno darbuotojo sklido panašus į alkoholio kvapas."

"Jiems keliant močiutę ant neštuvų, nedaug trūko, kad būtų ją sužaloję. Paklausus jų, ar jie tikrai žino, ką daro, jie paprašė nusiraminti, – pasakojo kaunietė. – Šiaip ne taip užkėlė ant neštuvų ir išvežė į kiemą."

Šokas po šoko

"Tada laukė antras šokas, – prisiminė močiutės pervežimą organizavusi anūkė. – Jų automobilis nebuvo panašus į reanimobilį, kaip teigė savo internetiniame puslapyje. Keliant į automobilį jie buvo pamiršę pririšti močiutę diržais, nedaug trūko, kad iškristų. Aš buvau netekusi žado. Labai prašiau, kad jie pririštų ją ir elgtųsi atsargiau. Jie numojo ranka. Prieš važiuojant paklausiau, ar tikrai jie gali vairuoti, nes kvapas buvo kaip po gero baliaus. Jie nieko neatsakė, paleido automobilio variklį ir pradėjom važiuoti."

Jų automobilis nebuvo panašus į reanimobilį, kaip teigė savo internetiniame puslapyje.

"Atvažiavus prie namų, – tęsė pasakojimą kaunietė, – jie ištraukė neštuvus ir pradėjo nešti močiutę, ją užnešę paguldė į funkcinę lovą. Dar kartelį paklausiau, kiek kainuoja, šįkart jie jau pasakė, kad 27 eurus. Kai priminiau, kad telefonu sakė 20, pradėjo aiškinti, kad reikia mokėti už kiekvieną aukštą bei svorį, nors moteris, su kuria tariausi dėl pervežimo, nieko panašaus neminėjo. Aš sumokėjau, jie paėmė pinigus ir norėjo išeiti, paprašiau, kad išrašytų čekį ar sąskaitą, nes renku visus dokumentus, jie pasakė, kad jokių čekių nerašo. Mane tai nustebino, nes Kauno greitoji išrašo čekį, kur matoma kam, kiek ir kodėl sumokėta."

"Ar jie teisėtai vykdo veiklą? Ar gali teikti greitosios medicininės pagalbos paslaugas, kaip skelbia savo internetiniame puslapyje? Ar žmonės, kurie atvažiuoja, yra licencijuoti? Ar gali imti pinigus ir nerašyti jokios sąskaitos, jei namiškiai to prašo?" – tai klausimai, kurie kilo moteriai, susidūrusiai su ligonio pervežimo paslaugą teikusiais Kauno samariečiais.

Kam ta licencija?

Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus internetinė svetainė informuoja, kad čia teikiamos transporto paslaugos neįgaliesiems ir pacientams. Žadamas transportavimas iš dializės centrų ir atgal, gulinčių ligonių parvežimas iš ligoninės ar į ligoninę, slaugos namus.

Neįgaliųjų ir ligoninių pacientų, kuriuos reikia pervežti, esą laukia specializuotas transportas, o samariečiai savanoriai pacientą prireikus užneš laiptais.

Tiesa yra ta, kad Kauno samariečiai išties gali pervežti neįgalų žmogų iš vienos vietos į kitą, nuvežti aplankyti artimųjų kapų ar pan., kaip skelbiasi, bet jie neturi Greitosios medicinos pagalbos (GMP) reikmėms pritaikyto automobilio  ir licencijos veiklai, kuri priskiriama GMP funkcijoms.

To neneigia ir Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus pirmininkas Mindaugas Vėlyvis. "Ne, neturime licencijos, mūsų darbe tos licencijos visai nereikia, – aiškino jis "Kauno dienai". – Mes teikiame fizinę paslaugą – pervežti žmogų."

– Skelbiatės, kad pervežate ir sunkios būklės pacientus, pavyzdžiui, kuriems reikia hemodializės. Ar turite tam pritaikytą transportą, parengtų profesionalų?

– Taip, viską... Na, automobilis mūsų tai paprastas, ne greitosios pagalbos. Bet mūsų personalas geras, tinkamai paruoštas.

– O kas jį ruošia?

– Mes patys, vietoje. Klausykit, tą veiklą mes jau vykdome dešimt metų, tai mokame paruošti ir personalą.

– Ar tiesa, kad pas jus dirba ir Darbo biržos atsiųsti žmonės, asmenys, kuriems skirta viešųjų darbų?

– Na taip, retkarčiais dirba jie pas mus. Kai reikia įnešt, išnešt sunkų svorį ar panašiai. Bet kam čia užkliuvo mūsų veikla? Kokia sakėte jūsų pavardė?

Tik septynios įstaigos

"Ligonių pervežimas, dializuojamų, gulinčių logonių pervežimas Kauno mieste, rajone ir tarp kitų miestų." Taip savo paslaugas reklamuoja VšĮ "Alavesta". Ji, kaip ir Kaune veikiantis samariečių bendrijos skyrius, neturi nei licencijos, nei GMP reikalavimus atitinkančio transporto ir personalo.

Įstatymiškai Lietuvoje pacientų pervežimo GMP brigadose turi dirbti, pasak Kauno samariečių vado M.Vėlyvio, ne savarankiškai paruoštas personalas, bet profesionalai. O GMP transporto priemonėse privalo būti sveikatos apsaugos ministro įsakymu nustatyto sąrašo vaistai, medicinos pagalbos priemonės, medicinos įranga, asmeninės apsaugos ir ryšio priemonės.

Ligonių ir neįgaliųjų pervežimo paslauga nėra įtraukta į licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus. Tai reiškia, kad pervežti autobusiuku ar kitokiu automobiliu savarankiškai judėti negalintį žmogų iš vienos vietos į kitą licencijos nereikia.

Tačiau jei tas žmogus yra ligonis, kuriam reikalinga medikų priežiūra, jei yra tikimybė, kad jo būklė kelionės metu gali pablogėti ir jam gali prireikti pagalbos, – transportuoti tokį asmenį gali tik tie, kurie turi specialų transportą ir licenciją teikti paslaugas, įeinančias į GPM paslaugų apimtį.

Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba (VASPVT) prie Sveikatos apsaugos ministerijos "Kauno dieną" informavo, kad Kaune ir Kauno rajone yra tik septynios įstaigos, turinčios tinkamą transportą, specialistų ir licenciją teikti GPM paslaugas.

Tai Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis, Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis, bendrovė "Sidabrilis", Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centras, Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, Jonavos greitosios medicinos pagalbos stotis ir Kaišiadorių greitosios medicinos pagalbos stotis.

Ne kompiuteriu, o ranka

R.Adomaitienei nepatinka, kai ją kas nors pavadina rašytoja. Nors jau išleisti jos romanai "Devintasis Dievo įsakymas", "Eilėje prie skausmo" ir dabar pats naujausias – "Velnio globotinė", žodis "rašytoja", kurį kartais išgirsta, jai skamba kaip sarkazmas.

"Kai mane vadina rašytoja, atrodo, kad nori pasišaipyti, – prisipažįsta R.Adomaitienė. – Aš išvis nežinau, ką reiškia būti rašytoja. Kartą, kai rašiau antrą savo knygą "Eilėje prie skausmo", nutariau pabūti rašytoja. Atsisėdau prie žvakės, prisipyliau taurę vyno, pasidėjau cigaretę, nors nerūkau, ir galvojau, jau dabar kad rašysiu..."

"Ir kaip manote, kuo viskas baigėsi? Užsimaniau miego! – prunkšteli moteris. – Ne, man rašosi kažkaip paprasčiau. Nereikia man kažkokio ypatingo nusiteikimo, įkvėpimo. Pagalvoju apie konkrečią situaciją, sėdu ir rašau, kol viską papasakoju. Galiu ir dešimt lapų vienu prisėdimu prirašyti. Bet galiu ir suplėšyti tuos prirašytus lapus, visaip būna."

R.Adomaitienė rašo tik ranka, kompiuterio sakosi apskritai nekenčianti. ("Ir socialinių tinklų. Man jau geriau pabendrauti gyvai", – paaiškina.) Paskui rankraštį ji įteikia tekstų rinkėjai.

Ranka primarginusi šūsnį lapų moteris pasijunta pavargusi taip, lyg būtų dirbusi sunkų fizinį darbą. "Būnu negyva", – būseną po rašymo maratono apibūdina tris knygas išleidusi kaunietė.

Sudėtingų knygų nemėgsta

R.Adomaitienė rašyti pradėjo tada, kai per atostogas parsinešė iš bibliotekos knygą ir neprisivertė jos perskaityti. "Gal ji buvo man per sunki?" – svarsto moteris. Tada ji parsinešė kitą knygą. Ir vėl suprato – ne, nelimpa. "Pagalvojau, aš juk pati galiu parašyti. O ką? Kodėl negalėčiau – juk atostogos, laiko yra, – prisimena moteris. – Sėdau ir pradėjau rašyti."

Jai nesvarbu, kokioje namų vietoje imti rašiklį ir pradėti kloti popieriaus lape mintis ir fantaziją. Magiškos erdvės, kurioje vystytųsi kuriamas romano siužetas, Rita neturi. Jai svarbiausia, kad niekas netrukdytų: negrotų muzika, nebūtų įjungtas televizorius, šalia nesimaišytų niekas, kas kalbina. Tyloje moteris susikaupia ir panyra į savo romano veiksmą.

"Aš nemėgstu sudėtingų knygų, – neslepia R.Adomaitienė. – Nei rašyti, nei skaityti. Man patinka "Erškėčių paukščiai", "Aš prieš tave", Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas", Edmundo Malūko romanai. Ne, tikrai, negaliu pakęsti, kai sakinį reikia perskaityti keturis kartus, kad suprastum, kas juo norėta pasakyti. Man turi būti paprastai, kad būtų aišku, suprantama."

Savo knygas, rašomas po darbo darželyje, po parduotuvės reikalų, R.Adomaitienė apibūdina žodžiais "iš gyvenimo". Ir ne iš paprasto, blankaus, rutiniško, bet iš žadinančio jaudulį, išgyvenimus. Tik iš tokio gyvenimo gimsta jos siužetai.

"Visos mano knygos prasidėjo nuo išgirstos istorijos ar realaus fakto. Išgirstu istoriją ir galvoju – va čia būtų įdomi knyga. Per valandą mintyse sukalu knygos rėmus. Jei per valandą nepavyksta, vadinasi, knygos nebus", – sako R.Adomaitienė.

Nepanaši į savo heroję

Naujoji Ritos knyga "Velnio globotinė" irgi gimė iš konkrečios istorijos. "Aš, aišku, nepasakosiu, iš kokios, bet tą įvykį žino visa šalis", – kalba ji.

"Velnio globotinė" – knyga apie jauną moterį, kuri per anksti pradeda susaugusiosios gyvenimą, eina klystkeliais, daro klaidas... "Negaliu išduoti knygos siužeto. Pasakysiu tik tiek, kad mano herojė sutinka vyrą, kurį labai įsimyli ir dėl jo padaro tai, kas nuskambėjo per visą Lietuvą. Tikrai, visi mes žinome tą sukrečiančią istoriją, bet daugiau iš manęs – nė žodžio!" – purto galvą R.Adomaitienė.

Mokykla, aktų salė. Abiturentų išleistuvės. Direktorius sako kalbą ("... geras dešimt ar penkiolika minučių mokyklos vadovas dėstė gyvenimo tiesas ir graudino mokinių tėvus. Greičiausiai jis buvo iš tų, apie kuriuos sakoma: "Neduok pavalgyti, bet duok pašnekėti."). Pagaliau – akimirka, kai pradedami įteikti atestatai. Ir štai nuskamba: "Burytė!"

Atsisėdau prie žvakės, prisipyliau taurę vyno, pasidėjau cigaretę, nors nerūkau, ir galvojau, jau dabar kad rašysiu...

"Ištarus šios merginos pavardę, salė nuščiuvo ir visų susirinkusiųjų akys nukrypo į sunkiai iš vietos pakilusią ir lėtai laipteliais ant scenos užlipusią merginą. Jau net iš eisenos galima buvo suprasti, kad ji nėščia. O jai pasisukus šonu, neliko jokių abejonių – iki gimdymo liko visai nedaug."

Taip R.Adomaitienė pristato pagrindinę savo naujojo 1 000 egzempliorių tiražu išleisto romano, plėtojamo 240-yje puslapių, heroję Eivilę. Ji labai dramatiško likimo jauna moteris, romano vingiuose patirianti daug skaudžių išgyvenimų.

"Net neįsivaduoju, kodėl mano knygose tiek dramų, – sako R.Adomaitienė. – Daug kas klausia: "Ar knyga – iš tavo gyvenimo?" Ne, mano gyvenimas tikrai nėra toks baisus! Man patinka keliauti, sportuoti, grybauti, linksmintis, flirtuoti, eiti į kiną, susitikti su draugėmis, apkalbėti... Aš nemoku būti viena, man reikia minios, šurmulio, esu plepi, linksma. O mano knygos gerojų gyvenimai persmelkti liūdesio, skausmo. Ir nežinau, kodėl."

Rašytojos genai

"Rašau romanus ne dėl pinigų. Aišku, noriu, kad į leidybą įdėti pinigai sugrįžtų, bet kokio nors ypatingo uždarbio nesitikiu, – prisipažįsta R.Adomaitienė. – Rašymas man yra tik pomėgis."

"Kai išleidau antrą knygą, liko gal 2 000 litų, – prisimena moteris. –  Kiek uždirbs trečioji, neįsivaizduoju. Po to, kai atsiskaitysiu su platintojais, knygynais, norėčiau, kad liktų kokiai kelionei, aišku, ne pačiai prabangiausiai. Arba batams. Na, kažkiek."

Knygą R.Adomaitienė rašo pusantrų ar dvejus metus. "Paskui dar pusę metų taisau. Po to, be abejo, tekstą redaguoja profesionalai, – apie leidybos virtuvę pasakoja ji. – Dabar platintojams atidaviau 700 "Velnio globotinės" egzempliorių, pati pasilikau platinti 300. Žiūrėsim, kaip čia bus."

Reikia manyti, kad bus neblogai, nes ką jau ką, o prekiauti R.Adomaitienė moka. "Rimtai, tai dalykas, kuris man geriausiai sekasi", – juokiasi ji.

Iš kur jos pomėgis rašyti? "Gal iš mamos? – svarsto Rita. – Mano mama – paprasta kaimo moteris, bet jei pasakoja istoriją, tai niekada nepapasakos nepragražinusi, ko nors neprikūrusi. Ji turėtų būti rašytoja!"

Mama neperskaitė Ritos knygų. "Užtai mano eilėraščiai jai labai patiko, – sako R.Adomaitienė. – Taip, aš dar rašau ir eilėraščius. Apie ką? Tai aišku, kad apie meilę."

"Nubust ryte, užuosti tavo kūno kvapą ir nesijaust dėl to kalta", – išmaniojo telefono ekrane atsivertusi savo eilėraščio tekstą skaito Rita.

"Beje, mano dukra Monika Budinaitė-Žadeikienė – rašytoja, – nusišypso R.Adomaitienė. Ji jau keturias knygas išleido, aplenkė mamą. Ji rašo geriau ir greičiau už mane."

Sau – kaip gynybinė siena

– Kas yra jūsų skaitytojai?

– Turbūt ne vyrai, – nusijuokia R.Adomaitienė. – Mano romanus perskaitė gal kokie keturi vyrai. Daugiausia skaito moterys. Įvairaus amžiaus, išsilavinimo, pavyzdžiui, tarp jų yra ir darželio vedėja, ir gydytoja, ir vaistininkė, bet, nepriklausomai nuo statuso ir pareigų, tai yra gal paprastesnės moterys, tokios, kurioms patinka knygos iš gyvenimo. Na, jos tokios kaip aš (juokiasi).

– Naujausias jūsų romanas reklamuojamas panašiai kaip dvi pirmosios knygos: pabrėžiama, kad kūrinys – "su erotikos elementais".

– Tai nėra romano pagrindas, bet aišku, kad erotikos yra. Kaip ir pirmosiose knygose. Erotikos jose turėjo būti! Kur nuo jos pabėgsi? Toks yra gyvenimas. Kai kurios skaitytojos klausia tiesiai: "Ar šiame romane bus erotinių scenų kaip pirmose dviejose knygose?" Atsakau, kad taip, bus. Ir tikrai yra. Mano knygos yra apie gyvenimą, apie žmones, kurie vargsta, klysta, bet ir myli, ir mylisi.

– Ar galėtumėte atvirai papasakoti apie savo asmeninį gyvenimą?

– Na, neminint ankstesnių santuokinių ryšių... Gyvenu su draugu. Jau kokius šešerius metus. Mano buvęs vyras, dukros tėtis, yra miręs.

Net neįsivaduoju, kodėl mano knygose tiek dramų. Daug kas klausia: "Ar knyga – iš tavo gyvenimo?" Ne, mano gyvenimas tikrai nėra toks baisus!

– Ilgai našlavote?

– Nenašlavau. Aš jau buvau su juo išsiskyrusi. Dėl ko? Dėl to paties, dėl ko skiriasi turbūt daugelis šeimų. Rutina, kasdienybė. O gal vienas kitam netikome jau nuo pat pradžių. Mes buvome labai skirtingi, aš – smarki, greita, jis – lėtas, ramus.

– Kokie vyrai jums patinka?

– Stiprūs, tokie, kurie moteriai suteikia ramybės, saugumo. Tai vyrai, už kurių jautiesi kaip už sienos. Kaip mano knygoje parašyta – vyras turi eiti priekyje ir pirmas atlaikyti visus gyvenimo smūgius. Bet aš pati esu tokia stipri, kad man labai sunku rasti už save stipresnį. Aš linkusi eiti ne už stipraus vyro nugaros, o šalia.

– O norėtumėte – už nugaros?

– O kuri moteris nenorėtų? Bet aš taip išmokau gyventi, kad jei ką, ne slėpčiausi už sienos, bet pati sau ja būčiau. Vyrui mane reikia valdyti, nes jei manęs nevaldys, valdyti pradėsiu aš. Apskritai man atrodo, kad aš su vaikais ir moterimis geresnė nei su vyrais. Turiu daugybę draugių. Mes taip išsiplepame apie viską... Kartais tuos pasakojimus panaudoju rašydama savo knygą. Pavydžiui, mano draugė pasakojo, kaip parsiveda ją vedęs vyras į savo namus, į savo santuokinę lovą. Jo žmona čia pat dirba, vaikai bet kada gali pareiti iš mokyklos, jam vienodai rodo. Prie lovos ant spintelės – jo šeiminė nuotrauka. Ji turėjo užsimerkti, kad nesusidurtų žvilgsniu su jo žmona... Na, aš čia truputį pagražinau, bet pasakojimas tikras – jis yra mano knygoje.