Sunkiai prognozuojama

Teisėkūra – labai rimtas, daug patirties ir kompetencijų reikalaujantis procesas. Jame kiekybė tikrai nereiškia kokybės, tad ar tikrai tai tinkamas parlamentarų darbo matas?

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje turime išties rimtą problemą dėl teisės aktų keitimų ir naujų projektų gausos. Jau beveik tris dešimtmečius esame nepriklausomi, o teisėkūros procesas mūsų valstybėje vis dar labai aktyvus. Pavyzdžiui, vien praėjusiais metais Seimas priėmė 863 įvairaus pobūdžio teisės aktus. Į pavasario sesiją susirinkusiems parlamentarams Vyriausybė siūlys svarstyti ir patvirtinti 396 įstatymų projektus. Šį teisėkūros planą dar papildys Prezidentės, pačių Seimo narių iniciatyvos, tad, galima tikėtis, galutiniai skaičiai bus neįtikėtinai dideli.

Kodėl tai problema? Pirmiausia, tai reiškia, kad mūsų teisinė bazė yra labai nestabili ir sunkiai prognozuojama. Tai tikrai nėra geras signalas piliečiams ir investuotojams. Pastebiu tendenciją, kad, teikiant pasiūlymą dėl konkretaus pakeitimo, retai gilinamasi į visą sistemą, plačiau analizuojamas būsimo pakeitimo poveikis, parengiamos alternatyvos, atliekama išsami išlaidų ir naudos analizė.

Kita problema – labai detalūs pagrindiniai teisės aktai. Norime apibrėžti ir aprašyti kiekvieną žingsnį. Vis dėlto daug dalykų galima nustatyti antriniais, įstatymus lydinčiais teisės aktais: Vyriausybės nutarimais, ministrų įsakymais ir pan. Pasaulis keičiasi taip greitai, kad labai sunku numatyti, ar šiandien aktualūs dalykai bus tokie pat svarbūs po kelerių metų, todėl nereikėtų pagrindinių įstatymų apraizgyti detalėmis, procedūrų aprašymais. Vėliau norint jas net ir minimaliai pakeisti, reikia įveikti visą teisėkūros procesą. Tai užtrunka labai ilgai, Seimas apkraunamas darbu, lieka mažai laiko ir resursų rimtiems pokyčiams įvertinti.

Trūksta pasitikėjimo

Teisės aktų detalumas ir gausa parodo, kad esame "legalistinė" valstybė. Norėtume būti šiauriečiai, bet savo administracine praktika esame tikrų tikriausi kontinentinės Europos atstovai su, deja, vis dar ryškiu posovietinės kultūros prieskoniu.

Iš esmės nepasitikime savo piliečiais. Manome, kad jeigu paliksime bent mažiausią landą, tai pro ją visi ir bandys pralįsti. Kartais taip ir nutinka. Vis dėlto mūsų visuomenėje labai trūksta pasitikėjimo vieni kitais ir tą pasitikėjimą turime kurti bei deklaruoti visais lygiais. Tai tikrai atsipirks.

Norėtume būti šiauriečiai, bet savo administracine praktika esame tikrų tikriausi kontinentinės Europos atstovai su, deja, vis dar ryškiu posovietinės kultūros prieskoniu.

Šiaurės šalyse, anglosaksiškose valstybėse per metus priimtų teisės aktų skaičiai yra pastebimai mažesni. Pavyzdžiui, Airija per metus patvirtina apie 200 teisės aktų, Norvegija – apie 150, Danija – 200–300. Šios valstybės žymiai daugiau dėmesio skiria analizei, poveikio vertinimui, diskusijoms su visuomene, plataus partijų konsensuso paieškai. Tai duoda savo vaisių. Taip parengtus teisės aktus reikia rečiau koreguoti, keisti.

Kitas svarbus aspektas – išlaidų ir naudos analizė. Ne vienas ekonomistas mini, kad tokia analizė Lietuvoje praktiškai neatliekama, nors turėtų būti privaloma. Noriu priminti, kad ji yra įteisinta dar 2003 m., Vyriausybei patvirtinus numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodiką. Ji numato, kad, rengiant teisės aktų projektus, būtina analizuoti jų poveikį ne tik atitinkamai reguliavimo sričiai, bet ir valstybės finansams, piliečių ir institucijų administracinei naštai, ekonomikai, viešojo valdymo ir teisinei sistemai, socialiniai aplinkai.

Kodėl tokia analizė neatliekama? Tai lemia kelios priežastys. Visų pirma, nėra politinės paklausos – to retai prašo Vyriausybė, Seimas. Be to, ministerijose trūksta kompetencijų ir resursų tokį vertinimą atlikti, taip pat trūksta gebėjimų išnagrinėti ir įvertinti pateiktas alternatyvas bei jų kokybę.

Ne kiekybiniai rodikliai

Teisėkūra neturėtų užgožti ne mažiau svarios funkcijos – parlamentinės kontrolės. Ir čia Seimo nariai galėtų būti kur kas veiklesni. Kalbu ne apie paviršutinišką įstatymų įgyvendinimo stebėseną, ataskaitų analizę ir formalų rankų pakėlimą už ar prieš. Kalbu apie aktyvų Seimo komitetų dalyvavimą formuluojant rekomendacijas ir pasiūlymus dėl jam atskaitingų valstybės institucijų veiklos, jų metinių ataskaitų vertinimą.

Tikrai galėjome išvengti situacijos dėl LRT, jeigu parlamentinė kontrolė būtų vykdoma nuosekliai. Panagrinėjus teikiamas veiklos ataskaitas tampa aišku, kad Seimo nariams sunku kontroliuoti įstaigų veiklos kokybę – ataskaitos didelės apimties, veiklos prioritetai labai abstraktūs, rezultatai sunkiai pamatuojami, daugeliu atveju veiklos vertinimo rodikliai visai nesuformuluoti.

Fokusuojamasi į rutinines veiklas ir tampa nebeaišku, ko mes tikimės iš atskaitingų valstybės institucijų, kaip matuosime jų sėkmę, už ką skatinsime ar bausime. Tai sritis, kuri reikalauja neatidėliotino dėmesio.

Seimo veiklos vertinimo kokybė nusipelno gilesnės diskusijos, siekiant teisėkūrą vertinti ne kiekybiniais, o kokybiniais rodikliais.

LSMU ir LSU integracija išties galėtų duoti nemažą pridėtinę vertę, nes sportas ir medicina, kaip ir sportas ir technologijos – ateities dalykai. Tuo metu VDU, ASU ir LEU susijungimas reforma siekto rezultato greičiausiai neatneš, maža to, pareikalaus nemažų mokesčių mokėtojų pinigų. VDU, nežiūrint planuojamo susijungimo, man visuomet išliks humanitarinių–socialinių mokslų centru. Tikiuosi, kolegos sugebės išsaugoti šį savo išskirtinumą ir savitą kultūrą ir po integracijos. Kitaip Kauno aukštojo mokslo žemėlapis atrodys neišbaigtas.

Kita vertus, gerai, kad šis pernelyg užsitęsęs ir visus išvarginęs bei dėmesį nuo esminių universitetų pertvarkos tikslų (mokslo ir studijų kokybės, tarptautinio konkurencingumo stiprinimo) nukreipęs etapas baigėsi. Reikia judėti toliau. Labai tikiuosi, kad kitus po Seimo sprendimų seksiančius pertvarkos žingsnius lydės skaidrumas, aiški logika, bendrojo intereso matymas, kad nebus pamirštas įsipareigojimas stiprinti lyderiaujančius universitetus.

Seimo valioje ir kolegų apsisprendime – trys universitetai Kaune. Jį gerbdamas, Kauno technologijos universitetas (KTU) prisiima atsakomybę bei lyderystę telkti fizinius ir technologijos mokslus, stiprinti verslo mokyklą. Tai – mūsų stiprybė, kurią patvirtina mokslo ir studijų rezultatai. Fizinių ir technologijos mokslų srityse KTU mokslo publikacijos su citavimo rodikliu (WoS) 2000–2018 m. sudaro 73 proc. visų Kauno universitetų publikacijų skaičiaus. Šiose srityse Lietuvos mokslo tarybos finansuojamų mokslo projektų ir aukšto lygio mokslinių tyrimų projektų apimtys yra daugiau nei 4 kartus didesnės už kitų regiono universitetų kartu sudėjus. Kauno regione fizinių mokslų srityje užimame 87 proc. studentų rinkos, technologijos mokslų srityje – 76 proc..Vykdome 12 Horizontas 2020 projektų ir koordinuojame du Europos Sąjungos H2020 ekscelencijos centrų projektus.

Fizinių ir technologijos mokslų sinergija su socialiniais ir humanitariniais mokslais mums yra labai svarbi, nes tikime, kad esminės inovacijos gimsta skirtingų mokslų sandūroje. Visos studijų programos, kurias vykdome socialinių, humanitarinių mokslų ir menų srityse turi ir turės technologinių mokslų „įskiepį“.

Nelaukdami, kuo pasibaigs aukštojo mokslo pertvarkos procesas, galvokime apie ilgalaikę perspektyvą – apie ateitį, o ne apie momentinius sprendimus. Juk būtent tikėdami Lietuvos ateitimi, čia investuoja tarptautiniai pramonės ir verslo gigantai, kuriasi stiprios Lietuviško kapitalo įmonės. Beje, tarptautinių bendrovių tikėjimas mūsų šalimi išmatuojamas skaičiais: planuojamos investicijos į Kauno regioną siekia beveik 300 mln. eurų, bus sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų.

Mūsų pareiga, drauge su kitomis aukštosiomis mokyklomis, ne tik deramai pristatyti Kauno regiono ir Lietuvos privalumus didiesiems užsienio ir Lietuvos investuotojams, bet ir pasiūlyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Specialistus, kurie ne tik puikiai išmano savo sritį, bet ir kalba užsienio kalbomis, mąsto sistemiškai, geba spręsti kompleksines problemas, yra kūrybiški. Specialistų spektras, kurio reikia didžiosioms įmonėms – tikrai platus, todėl neišvengiamai mums visiems teks dirbti glaudžiai surėmus pečius.

Kauną investuotojai renkasi tiek dėl puikios infrastruktūros, tiek dėl aukštos kvalifikacijos specialistų, aukšto lygio mokslo ir tyrimų bazės. Reaguojame į rinkos poreikius – istoriškai esame tas universitetas, kuris Lietuvoje su verslu ir pramone dirba labai glaudžiai tiek rengdami aukštos kvalifikacijos inžinierius, tiek vykdydami užsakomuosius mokslinius tyrimus. Nuosekliai stipriname bendradarbiavimo su verslu ir pramone kompetencijas, aktyviai dalyvaujame susitikimuose su investuotojais dar konfidencialumo stadijoje. Beveik visais atvejais esame pagrindinis Kauno universitetas, pristatomas globalių bendrovių atstovams. Savo jėgomis pasitikime – esame reikalingi ne tik Kauno regionui, bet ir visos valstybės aukštos pridėtinės ekonomikos vystymui.

Todėl nenoriu kalbėti apie besidubliuojančias studijų programas, išbarstytą mokslinį potencialą ir skirtingą akademinę kultūrą. Aukštųjų mokyklų bendras darbas, pagrįstas šalies interesais, žvelgiant į ateitį, yra tai, ko turime siekti.

Aukštos kokybės mokslo tyrimai ir studijos, profesionalai ir specialistai, dėl kurių konkuruoja tarptautinės įmonės, jų veikla Lietuvoje, patraukli tiek, kad gali stabdyti protų nutekėjimą, ir yra tai, kuo turime rūpintis.

Neturėtume priimti sprendimų tik galvojant apie išlikimą, visos pertvarkos turi būti orientuotos į iškilimą. Ne vienos kurios nors aukštosios mokyklos, o Lietuvos, kuri egzistuoja pasaulio įtakingųjų žemėlapiuose.