A. Eradzės darbai jau spėjo susilaukti tarptautinio pripažinimo, jie buvo rodyti The New Museum Niujorke ir 59-ojoje Venecijos bienalėje. Visai netrukus A. Eradzės darbai pirmąkart bus pristatyti ir Lietuvoje – rugpjūčio 25–spalio 29 d. vyksiančioje Kauno bienalėje.

– Jūsų kūrybos ašis – žmogaus pėdsakai gamtoje ir tarprūšiniai santykiai. Kaip tuo susidomėjote?

– Negaliu pasakyti, kaip šios temos atsirado mano darbuose, bet atsimenu, kad dar pačioje kūrybos pradžioje man patiko stebėti apleistas, neveikiančias erdves. Stengiausi jas suaktyvinti, suteikti joms tam tikrų reikšmių, jas personifikuoti.

Man patinka, kai kūrinys turi sąlygiškumo, net kai medžiaga dokumentinė ar paremta faktais. Manau, kad tai suteikia kūriniui imunitetą, leidžia jam būti perskaitomam įvairiais būdais, išlaiko jį atvirą. Animistinį metodą pasitelkiu siekdamas įkvėpti gyvybės prieš mane esančiai ramybei. Pasikliauju įsivaizduojamais ir virtualiaisiais dalykų matmenims, mėgindamas suteikti jiems erdvės kvėpuoti.

Mane domina socialinio konstrukto idėja ir skirtingi gyvenimo būdai, kaip mes susiduriame ir sugyvename su kitomis rūšimis ir gyventojais miestovaizdžio kontekste ir už jo ribų. Savo darbuose stengiuosi gyvūnijos ir augmenijos ikonografijai suteikti pasakos formą. Ji klaidina vaizdą, tačiau tampa pagrindiniu jo elementu. Kitoniškumo ir bendrumo tarp įvairių subjektų idėja, tyrinėjama per dalijimosi ir rūpesčio sąvokas, taip pat atlieka svarbų vaidmenį mano kūryboje.

Antropomorfiniu požiūriu mane dar domina ribinė erdvė tarp gyvuliškumo ir visuomenės. Man įdomu, kaip šie du dalykai susikerta.

Andro Eradzė. Raised in the Dust (2022, The Milk of Dreams, 59-oji Venecijos bienalė (Arsenalas). / R. Marossi nuotr.

– Jūsų kūryboje nematyti žmonių, tačiau visada galima jausti bauginantį jų artumą. Ar tai sąmoningas sprendimas?

– Tiesa, mano darbuose retai matomi žmonės, bet, net jei jų ir nėra, galima juos rasti. Vienas iš mano kūrybos bruožų – palikti žiūrovui galimybę susikurti kūrinio interpretaciją pačiam. Mano darbuose individas ir bendruomenė fragmentiškai pasirodo per paprastus gestus ar akivaizdžiai nematomas, koduotas detales. Tokiu būdų tai, kas nerodoma, paslėpta už ekrano ar pačiame vaizde, yra lemiama kūrinio dalis. Siužeto tarpai tampa pasakojimo įrankiais, visai kaip Robert’o Bressono filmuose. Savo praktikoje aš taip pat tvirtai laikausi šio principo.

– Dažnai jūsų darbai pristatomi kaip ekologiški ir posthumanistiniai. Ar sutinkate?

– Manau, kad išmanyti ekologiją labai svarbu mūsų augimui ir mąstymui apie ateitį. Tačiau nesu tikras, kaip mano kūrinių meninė išraiška rezonuoja su auditorija ir ar jie gali veiksmingai perduoti numatytą žinutę. Mano darbai dažnai pristatomi kaip ekologinis komentaras apie vykstančią krizę, ir nors čia gali būti šiek tiek tiesos, tai nėra sąmoningas sprendimas. Jei ekologinės temos ir yra juntamos mano darbuose, tai atsitiktinai. Jei žiūrovai įžvelgia šią temą mano darbuose, džiaugiuosi, tačiau suprantu, kad ekologijos sąvokia šiandien yra kur kas sudėtingesnė, kaip ir būdai apie ją kalbėti.

Vienas mano kūrybos bruožų – palikti žiūrovui galimybę susikurti kūrinio interpretaciją pačiam.

Posthumanizmą suprantu kaip priemonę menininkams kurti pasakojimo formą, pranokstančią įprastus naratyvus ir padedančią atrasti matymo iš nežmogiškosios perspektyvos būdus. Posthumanizmas man įdomus daugeliu aspektų. Man patinka, kaip plačiai jis nagrinėja suvokimą, vaizduotę, misticizmą, taip pat realias erdves ir architektūrą. Jis pasižymi nepaprastomis ir didingomis šio pasaulio ypatybėmis, papildydamas jas naujais, nerealių, tačiau galimų scenarijų, kuriuose mes visi dalyvaujame, sluoksniais. Posthumanizmą matau kaip poetinį būdą išreikšti ne tik besitęsiančią krizę, bet ir mūsų vidinių pasaulių trapumą ir įvairovę.

– Koks asmeninis jūsų santykis su gamta?

– Tai sudėtingas klausimas, į kurį galiu atsakyti dvejopai. Man patinka būti gamtoje, su visu jai būdingu žvėriškumu ir mįslingumu. Mane įkvepia bevaikštant mišku aplankantis grįžimo į praeitį jausmas. Jaučiuosi, lyg būčiau susijęs su kažkuo, kas buvo prieš mane, tarsi laikas būtų sustojęs. Sieju šį jausmą su sapnais. Sapnai, regis, irgi turi šią laikui nepavaldžią savybę, jungiančią mus su anksčiau buvusiais. Sapnuodami, kaip ir leisdami laiką gamtoje, galime su jais susijungti. Savo darbuose dažnai naudoju sapnų logiką, ypač kai kalbu apie augmeniją ar gyvūniją.

Taip pat esu socialus, mėgstu bendrauti su žmonėmis. Esu miesto žmogus, mėgstu stebėti miestovaizdį ir suvokti, kad esu jo dalis.

Vienu metu save matau abiejose vietose ir manau, kad tai gali būti pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis.

– Koks jūsų modus operandi? Ar pradedate nuo tyrimo, stebėjimų, vaizduotės, literatūros, kt.? Kas jus įkvepia?

– Man tai kažkas neapibrėžto. Tai gali būti viskas, ką vardijate, galbūt tiesiog kibirkštis pamačius gatvės sceną ar gyvas prisiminimas. Visada sunku nurodyti įkvėpimo šaltinį.

Esu kino žmogus. Pamatytas filmas ar perskaityta knyga, eilėraštis gali mane paveikti. Tyrimais ir stebėjimais užsiimu, kai jau turiu mintį. Visada ilgai gilinuosi į temą, nagrinėju įvairius požiūrius į ją. Negaliu sakyti, kad mano praktika grįsta tyrimais, bet joje yra įvairių etapų – nuo idėjos sužadinimo iki jos tyrimo. Vis dėlto vertingiausia dalis yra darbas studijoje, jo rutina ir intymumas.

Andro Eradzė. Mouth of Darkness ( 2020, Sakartvelas).

– Parodose jūsų darbai labai įdomiai eksponuojami. Kaip žvelgiate į parodų praktiką?

– Manau, kad darbas gali įvykti arba būti užbaigtas tik parodoje. Jis turi būti aktyvuotas erdvėje. Man patinka, kai paroda atrodo kaip inscenizuota, sukontroliuota erdvė, sąmoningai sukurta žiūrovams. Viskas priklauso nuo to, ką tuo metu turiu ir ko siekiu. Pavyzdžiui, parodoje „Raised in the Dust“ pristatytas filmas nereikalavo daug sąveikos ir pagalbos, todėl intervencija į erdvę buvo minimali. O štai filmas „Nightvision, Limited Access“, priešingai, jaučiau, turi būti papildytas instaliacijos, kuri sustiprintų kūrinio temą. Darbą pristačiau patalpoje, kurią perpus dalijo metalinė viela. Viena pusė žiūrovams buvo neprieinama. Darbas įdomiai sąveikavo su instaliacija. Tačiau, kad ir kokios būtų aplinkybės, mąstymas apie galutinę instaliaciją yra neatsiejamas nuo mano darbo.

– Jūsų filmai paprastai turi savitą garso takelį. Ar pats tuo užsiimate?

– Muzika – vienas esminių elementų, padedančių išgauti tikslią judančio vaizdo nuotaiką ir taip užbaigti kūrinį. Kartais bendradarbiauju su garso inžinieriumi. Kai jau turiu idėją, mėginame ją išplėtoti ir papildyti studijoje. Be to, nuolat klausau muzikos ir ieškau garsų interneto garsų bibliotekose. Jei pajuntu, kad garsas siejasi su tuo, ką tuo metu kuriu, įsirašau pavyzdį, trumpą ištrauką ir mėginu sukurti iš to ką nors nauja.

– Ką ruošiate 14-ajai Kauno bienalei?

– Kauno bienalės užsakymu kuriu naują penkių minučių trukmės filmą „At the Same Time“, kuris bus rodomas istoriniuose Kauno centrinio pašto rūmuose. Kūrinyje tyrinėjamos draugystės ir nuosavybės idėjos, kvestionuojamos įvairios galios dinamikos, vaizduojami mieste gyvenantys benamiai šunys. Mėginu apie šiuos šunis mąstyti nepriklausomai ir atsižvelgiant į visuomenę, apmąstant sudegusius draugystės tiltus. Darbas nufilmuotas su kamera iš automobilio, važinėjančio šunų teritorijoje ir provokuojančio juos sekti, įnirtingai aplojant įsibrovėlį – kamerą ir / arba žiūrovą. Tai dominavimo, pažeidžiamumo ir trapumo, pasiryžimo ginti tai, ką jie laiko savu, įrašas. Filme keliami priklausymo ir instinktyvaus troškimo reikalauti, susigrąžinti ir apginti teritoriją klausimai. Šioje kitoniškumo karalystėje kamera tampa pašaliečiu, svetimkūniu, nepažįstamu daiktu, kuris suvirpina trapų nestabilumą ir provokuoja šunis veikti. Taip filme išryškėja įtampa tarp dviejų subjektų, besidalijančių tuo pačiu miestovaizdžiu. Filme pabrėžiama, kad svarbu gerbti ir suprasti miesto gyventojų paženklintas teritorijas, kartu nukrypstant nuo realių teritorijų fiziškumo į abstraktesnes sąvokas.

Tarp Lietuvos, Prancūzijos ir Belgijos gyvenanti Vilma ir kaunietis Mantas gerai žinomi ne tik vietiniame Lietuvos, bet ir tarptautiniame meno laukuose. Kadaise abu šokę Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau ėmęsi individualių iniciatyvų, sukūrę ne vieną įsimintiną vaidmenį žinomų Lietuvos bei užsienio choreografų ir trupių spektakliuose, ilgainiui kiekvienas atrado savitą kūrybinį braižą, ėmė patys statyti spektaklius. Vilma kartu su dramaturgu Thomas Pondevie įkūrė nepriklausomą šokio trupę „We compagnie“, yra pastačiusi ir režisavusi ne vieną autorinį šokio spektaklį, savo kūryboje domisi maišto, tapatybės temomis. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Mantas pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiria teatro spektakliams, darbui su bendruomenėmis, veda šokio pamokas kūdikiams, užsiima kūrybine veikla su negalią turinčiais žmonėmis.

Tai tik dalis to, kuo gyvena šokėjai. Todėl keista, bet susitikome pokalbiui apie spektaklį, kuriame nei vienas iš jų nešoks. Tačiau, kuriame jų buvimas, perskaičiusiems šį interviu, bus gerai juntamas. Kalbėjomės apie naujausią šokio trupės „Nuepiko“ darbą „Niekur, bet ne čia“, kurio premjera Kauno Žalgirio arenos amfiteatre įvyks kovo 20 d. Kaip pasakoja patys Vilma ir Mantas, jie buvo „pirmieji spektaklio žiūrovai“. Kartu su „Nuepiko“ šokėjais Mariumi Pinigiu, Adrian Carlo Bibiano, Andriumi Stakele ir Arūnu Mozūraičiu, jie ne tik kūrė spektaklio choreografiją, padėdami šokėjams atrasti tinkamiausius režisūrinius ir meninius sprendimus, bet ir skatino trupės narius permąstyti savo veiklą, siekius ir galimybes iš pagrindų.

– Papasakokite, kaip tapote spektaklio „Niekur bet ne čia“ kūrybinės komandos dalimi?

Vilma: Bendradarbiauti su „Nuepiko“ kuriant naują trupės spektaklį man pasiūlė Marius Pinigis. Pamenu, kad jis labai gerai išsireiškė. Klausė, ar nesutikčiau jo ir kitų trupės šokėjų šiek tiek „pakankinti“. Su Mariumi jau esu bendradarbiavusi anksčiau, kuriant spektaklį „ID: D&G“. Kitų šokėjų nepažinojau, bet iš karto sutikau juos „pakankinti“.

Vilma Pitrinaitė. / D. Matvejevo nuotr.

Mantas: Mane prisijungti taip pat pakvietė Marius. Mes su Mariumi seniai dirbame kartu. Choreografiją spektakliui „ID: D&G“ sukūrėme kone prieš aštuonerius metus. O ir po to ne kartą bendradarbiavome. Pirmą kartą susitikome dar šokdami „Auroje“, vėliau drauge šokom ir kituose spektakliuose, o dabar ir „Dansemos“ šokio spektakliuose kūdikiams. Tačiau, nors ilgai bendradarbiaujame šokdami scenoje, jau kurį laiką nieko kartu nestatėme, tad sutikau. Jis mane pakvietė būti „akimis iš šono“. Iš pradžių nežinojau, kad Vilma taip pat prisijungs. O sužinojęs labai apsidžiaugiau. Su Vilma taip pat jau esame dirbę kartu kuriant spektaklį ir šokio filmą „Somaholidays“. Taip pat praeityje esu šokęs su Andriumi Stakele. O kitų šokėjų, kaip ir Vilma, nepažinojau, tik buvau matęs, girdėjęs.

– Papasakokite apie pasiruošimo spektakliui procesus? Kokių kūrybinių nuotykių patyrėte? Kiek pasiruošime buvo svarbus edukacinis elementas?

Mantas: Įdomu tai, kad nei aš, nei Vilma spektaklyje nešokame, tik padėjome jį statyti. Anksčiau, jei ką statydavome, tai ir šokdavome. O šįkart į viską žvelgėme iš šono. Tačiau nevadovavome procesams. Neturėjome griežtai apibrėžtų atsakomybių. Turėjome bendrą minčių katilą į kurį kiekvienas, ir mes ir šokėjai, mesdavome idėjas. Turėjome visišką laisvę. Kiekvienas galėjome sakyti, ką galvojame. Žinoma, mums su Vilma į viską žvelgiant iš šono gal buvo truputį lengviau. Pradžioje, kad inicijuotume idėjas, duodavome trupės šokėjams visokias užduotis. Man patiko, kad jie mumis pasitikėjo ir niekad nekilo klausimų, kodėl mes visą tai darom.

Heteroseksualaus baltojo vyro pozicija šiandien yra labai kvestionuojama, kaip ir viskas ką sukūrė heteroseksualus baltasis vyras.

Vilma: Pradžioje, sakau, pradžioje, nes vėliau reikėjo priimti sprendimus, darant užduotis gal ir kilo vienas kitas klausimas. Bet jie jas darė. Čia kaip teatro improvizacijoje. Vienintelė taisyklė – viskam sakyti „taip“. Kad ir ką sugalvodavome, turėjome vieni kitiems sakyti „taip“ ir priimti viską kaip galimybę. Žinoma, vaikinams teko ir neįprastų užduočių. Net nežinau kaip tas užduotis nupasakoti. Bet prašėme jų žaisti su teatrališkomis situacijomis, su tekstu, įstumdavome juos į nepatogias situacijas, bet jie viską drąsiai bandė.

Mantas: Taip, kvietėm juos „išeiti iš savęs“, iš patogios sau pozicijos. Kai liepi šokėjams šokti, ypač jei jie yra techniški ir viską gali, jie jaučiasi kaip žuvys vandeny. Mes bandėme sukuri kitokias situacijas.

Vilma: Gerai sakai „iš savęs“. Reikia sukurti ne kažkokį personažą, o figūrą. Reikia ne tik šokti, bet ir...

Mantas: ...naudoti balsą, vaizduotę. Mes bandėme kitas jų puses.

– Ar dalis tų improvizacijų galiausiai nugulė į spektaklį?

Vilma: Nugulė, nugulė. Dalykai, kuriuos atradome improvizuodami padėjo atskleisti labai svarbią jų kaip šokėjų pusę. Rengdami spektaklį daug kalbėjomės apie tai, kas yra „Nuepiko“. Keturi vaikinai, tokia vyriška trupė. Natūraliai ieškojome trapiosios jų pusės.

Mantas: Jie viską daro per fiziškumą. Mes norėjom jiems duoti kitokių užduočių ir pažiūrėti ar tai jiems yra įmanoma. Daug visko bandėme. Viskas gal ir nenugulė į spektaklį, bet tam tikri trupiniai tikrai liko.

Vilma: Tai tam tikra laikmečio dvasia – l’air du temps. Momentu, kuriame gyvename, labai svarbu ant scenos matyti kitokius vyrus, ne tik labai vyriškus. Pasaulis sukasi apie mažumas, nedvynarę lytį. Kartais man net gaila vyrų dėl per ilgą laiką susiformavusio heteroseksualaus baltojo vyro prototipo. Ką daryti su tokiu įvaizdžiu scenoje? „Nuepiko“ šoka net keturi heteroseksualūs baltieji vyrai. Šiandieniniame pasaulyje negalime to tiesiog taip ir palikti. Reikia kažką su tuo daryti.

Mantas: Vilma savo patirtis atsineša iš Belgijos. Buvo įdomu stebėti, kaip į šokį žvelgia ji, ir kaip jį matome mes, šokantys Lietuvoje. Kartais duodami „Nuepiko“ šokėjams kokią nors užduotį abu tikėjomės pasiekti skirtingus rezultatus. Ir siūlydavome šokėjams skirtingus dalykus. Taip atsirado labai daug matymų. „Nuepiko“ vyrams tekdavo viską išklausyti ir viską bandyti. Dalį dėlionės pasiūlėme mes su Vilma. Dalį jie kūrė patys, dirbdami savarankiškai. Tuomet vėl pasirodydavome mes su Vilma ir pasiūlydavome ką nors permąstyti. Taip nuolat ir žaidėme su atskiromis detalėmis kol pabaigėme dėlionę.

Vilma: Sakoma, kad choreografas yra pirmas savo spektaklio žiūrovas. Mes su Mantu buvome „Niekur bet ne čia“ pirmieji žiūrovai, padėjome jiems atrasti ką jie nori matyti spektaklyje. O matyti dažnai visi norime tą patį. Norime įdomių judesių, naujo požiūrio į kažką, pavyzdžiui, vyriškumą, buvimą „čia ir dabar“, mūsų pasaulio suvokimą, ribas, sienas, artumą, geriausias savo versijas. Gerai, kad nuo pat pradžių buvome apsibrėžę savo temų lauką.

– Bendraujant su „Nuepiko“ trupės nariais supratau, kad kiekvienas trupės narys spektaklio idėjas interpretuoja labai savitai ir individualiai. Apie ką „Niekur, bet ne čia“ yra kiekvienam iš jūsų, kaip pirmiesiems spektaklio žiūrovams?

Mantas: Išties kiekvienas „Nuepiko“ narys spektaklį matė skirtingai. Bet aš ir norėjau, kad jie spektaklį kiekvienas užpildytų savo spalvomis. Nenorėjau jiems piršti savo idėjų. Kai pats esu scenoje man patinka, kai galiu paišyti pats, be instrukcijų.

Vilma: Aš ir neatnešiau nei mažiausios idėjos. Spektaklyje šnekėjome apie tai, kas rūpėjo „Nuepiko“. Galbūt tik tai, ką sakiau apie keturis heteroseksualius baltuosius vyrus nebuvo jų galvose. Tačiau man tai buvo šokanti į akis realybė. Norėjau tai nors truputį spektaklyje paliesti. Heteroseksualaus baltojo vyro pozicija šiandien yra labai kvestionuojama, kaip ir viskas ką sukūrė heteroseksualus baltasis vyras. Spektaklio scenografijoje yra siena. Šokėjai bando suprasti kas yra už tos sienos, ieško kitokio pasaulio suvokimo. O už sienos gali būti bet kas. Visiška mokslinė fantastika! Man, beje, labai patinka mokslinė fantastika, utopijos ir distopijos. Todėl aš įsivaizduoju, kad už tos sienos yra kažkokia kitokia realybė, multivisata. Galų gale kas yra scenoje matomi keturi vyrai? Gal tai keturios vieno žmogaus versijos? Multivisatos sąvoka tuo ir paremta. Galbūt paralelioje visatoje yra kita tavo versija? Kuria savo versija norėtumei būti? Čia labai įdomi tema. Siena, žinoma, turi daug prasmių. Ji gali simbolizuoti atsiskyrimą, per ją galima lipti, ji gali asocijuotis su pabėgėliais, o gal kaimynas...

– Tai bene pirmas kartais, kai „Nuepiko“ savo spektaklyje naudoja scenografiją. Ar lengva buvo su ja dirbti?

Mantas: Kad siena atsiras spektaklyje, žinojome visada, bet iš pradžių dirbome be jos. Vėliau, kai siena spektaklyje atsirado, kartu su ja atsirado ir naujų spalvų. Su Vilma šiek tiek baiminomės, kad kai scenografijoje atsiras siena, viską, ką sukūrėme prieš tai nebeteks prasmės, „nelips“, reikės ką nors „pritempinėti“. Tačiau taip nenutiko. Šokėjai daug dirbo su siena vieni, be mūsų pagalbos. Galiausia labai natūraliai viską, ką jie padarė individualiai ir ką sukūrėme drauge, supynėme į vieną visumą.

Mantas Stabačinskas. / D. Matvejevo nuotr.

Vilma: Scenografija toks magiškas dalykas teatre. Su ja viskas gerai atrodo. Bet mes ir prieš ją buvome sukūrę labai gerų fragmentų, kurie gerai atrodė savaime. Galiausiai turėjome atsirinkti kas svarbu, „švarinti“ turimą vaizdą, kad jis įgautų prasmę, o ne tik teiktų estetinį pasigėrėjimą. Iš tiesų net kiek nustebau, kaip gerai ta siena „skaitosi“.

– Marius minėjo, kad Spektaklyje įkvėpimo sėmėsi iš Francis Bacono tapybos darbų. Kokių dar kultūrinių nuorodų galima aptikti spektaklyje? Ar žiūrovui reikia išankstinio pasiruošimo, norint spektaklį suprasti?

Vilma: Prieš ateinant į spektaklį reikia ilgai žiūrėti į sieną. Ilgai.

Mantas: Dabar „Nuepiko“ tą sieną dažo. Atsiras kitų spalvų ne tik sienoje, bet ir spektaklyje. Jų kostiumai irgi kuria savą spalvą. Bet, manau, kad žmonės ateis ir susikurs savo pasakojimus. Tuo šokis man ir patinka. O ir dabartinės pasaulio nuotaikos turės įtakos tam, kaip spektaklį interpretuos žiūrovai.

Vilma: Tai ką paminėjai, labai įdomu. Žmonių matymas visada yra veikiamas aktualijų. Jokių kitų kultūrinių dalykų žinoti iš anksto neprivaloma. Šitas spektaklis labai prieinamas, nereikia nė aprašo skaityti. Dažnai šiuolaikiniame konceptualiajame mene aprašai būtini. Bet aš manau, kad tai kvestionuotinas dalykas. Man patinka kūrinius pažinti ir su aprašais ir be jų. Spektaklyje kultūrinių nuorodų daug. Aš žvelgdama į „Nuepiko“ kostiumus iškart galvoju apie visokius ponus Smitus. Matau tarsi reprodukuotus žmones, klonus. Tačiau kitas gali matyti kažką kito. Kiekvienas susikuria savo asociacijas. Pamenu, dalyvavau viename choreografų susitikime Šveicarijoje. Ten susitiko daug choreografų iš skirtingų šalių ir žiūrėjo bei analizavo spektaklius. Interpretacijos buvo labai skirtingos. Pavyzdžiui, vienoje Afrikos šalyje asilo galva yra turto ir laimės simbolis. O pas mus Lietuvoje asilas yra asilas. Būna juokingų dalykų. O dabar viskam įtakos turės ir dabartinės aktualijos.

– Kuo kiekvienas gyvenate šiuo metu be pasiruošimo spektakliui „Niekur, bet ne čia“?

Mantas: Mano metų pradžia rami. Praeitais metais, atlėgus pandemijai, buvo daug lakstymo. Savęs klausiau, ar nors ko nors pasimokėme pandemijos metu, ar išmokom sustoti. Man atrodo, kad nieko neišmokom, vos galėjome nėrėme stačia galva į darbus. Tačiau dabar gyvenu ramiai. Tai labai tinkamas metas gilintis į vieną darbą, nes neturiu blaškytis tarp penkių skirtingų. Galiu skirti pakankamai dėmesio „Nuepiko“. Planų, žinoma, yra ir kitų. Kai kurie dar tik dėliojasi. Bet štai po „Niekur, bet ne čia“ premjeros kartu su Mariumi ir Šeiko šokio teatru išvyksime į Daniją. Ryt šoksiu pirmame spektaklyje po įvykių Ukrainoje pradžios. Noro nėra daug. Visi menininkai, su kuriais bendrauju, taip jaučiasi. Mus apėmusi apatija ir beprasmybės jausmas. Bet visi bandome iš to vaduotis. Turime dirbti, kurti ir tokiu būdu kelti savo balsą.

Vilma: Mane irgi apėmęs tas bejėgiškumo jausmelis... Visai neseniai mes su Mantu kaip tik kartu dirbome prie solinio mano spektaklio „Tai ne tavo sapnas“. Jis yra apie maištininkės figūrą – figure of the rebel. Įkvėpimo sėmiausi Baltarusijos žmonių protestuose prieš rėžimą. Spektaklio garsovaizdyje kartoju baltarusių maištautojų lozungą „уходи“ (liet. išeik). O dabar jau Baltarusija prisideda prie Rusijos išpuolio prieš Ukrainą. Ir ką aš galiu padaryti? Net neturiu suplanuotų spektaklių Rusijoje, kuriuos galėčiau atšaukti. Sėdžiu Belgijoje. Einame į miestą šaukdami „Slava Ukraini!“ (liet. šlovė Ukrainai), bet mažai kas čia tai supranta taip kaip mes. Labai keistas metas. Tad ir kyla klausimas, kiek menas gali pakeisti pasaulį? Ir tas klausimas darosi vis labiau skausmingas. Yra ir kitų klausimų, kuriais gyvename. Ar turi ką pasakyti scenoje? Kas yra tavo auditorija? Ar mes tik tarp savęs sutariame būti polikorektiškais, jautriems ekologijai ir t.t., o auditorijai to neiškomunikuojame? Kiek gali kažką paveikti menu?

Mantas: Aš, visgi, palinkėčiau žmonėms, net ir šiuo metu nenustoti lankyti spektaklių, parodų ir kitų kultūrinių renginių. Svarbu, gauti ir kitų jausmų, nei tuos, kurie aplanko išgirdus kasdienes naujienas. Šviežia galva visada yra protingesnė. Kažką pamatai spektaklyje ar kur kitur, aplanko įvairesnės mintys ir į tą pačią situaciją galima pažiūrėti kitu kampu, menas padeda ieškoti sprendimų.

Neseniai šokio trupės „Nuepiko“ gretas papildęs menininkas kasdienėje savo veikloje daug dėmesio skiria ieškodamas, kas yra bendro tarp gatvės ir šiuolaikinio šokių. Pokalbio metu A.Mozūraitis pasakoja apie įvairias šokio patirtis Jurbarke, Kaune, Londone ir Švedijos miškuose, dalijasi mintimis apie judesio edukaciją ir pirmuosius savo žingsnius šiuolaikinio šokio lauke.

– Kokie buvo pirmieji tavo žingsniai šokio pasaulyje?

– Esu iš Jurbarko. Ten gimiau, užaugau ir pradėjau šokti, kai man buvo aštuoneri. Tuo metu šokiai dar vadinosi ritminiais. Pradėjau nuo šiuolaikinio šokio, o būdamas šešiolikos pasinėriau į hiphopą, apie kurį Jurbarke mažai kas žinojo.

– Kaip apie hiphopą sužinojai tu? Kas buvo toliau?

– Internete ir šokio konkursuose, kuriuose dalyvaudavau su šiuolaikinio šokio kolektyvu. Kiek galėjau šokdamas nuveikti Jurbarke, tiek nuveikiau. Paskui išvykau studijuoti tarptautinio turizmo verslo Vilniuje. Būtent tada ir sužinojau, kas yra tikras hiphopas, o vėliau ir hausas. Prisijungiau prie „G-House“ šokių studijos, kuriai vadovauja Gaudrė Kazlauskaitė. Norėjau šokti hiphopą, tačiau Gaudrė buvo griežta, jos studijoje reikėjo šokti ir hausą. Seniai norėjau pas ją mokytis, tad sutikau.

Prisijaukinti hausą nebuvo lengva. Nors hauso muzika man patiko, judesio nesuvokiau. Hiphopas – gatvės šokis, o hauso ištakos klubų kultūroje. Būdamas aštuoniolikos mažai teišmaniau apie klubus. Bet, laikui bėgant, supratau, kad hausas mano gyvenime užima pirmą vietą, kad noriu gilintis būtent į jį. Pradėjau lankytis šokio stovyklose ir seminaruose užsienyje, nes Lietuvoje jie nevyko. Domėjausi hauso pradininkais, didžėjų ir klubų kultūra, pamačiau daugiau pasaulio.

Po studijų Vilniuje išvažiavau semtis žinių į Londoną, nes tikėjau galintis jų ten įgyti. Ir neklydau. Londono „Trinity Laban“ konservatorijoje studijavau šiuolaikinį šokį. Tai buvo pirmas oficialus mano susidūrimas su šiuolaikiniu šokiu. Gilinau dar vaikystėje sukauptas žinias. Norėjau daugiau suprasti apie kūną, linijas, raumenų veiklą ir judesį. Po pusmečio studijas teko palikti. Londone labai sunku išsilaikyti finansiškai.

Iš vieno draugo sužinojau, kad Švedijoje yra įdomi gatvės šokių mokykla. Ji įsikūrusi ne kur nors Stokholme, o miškuose, toli nuo miesto. Nuvykau į atranką ir, sėkmingai ją įveikęs, patekau į dvejus metus trunkantį hauso kursą. Ten visai kitaip supratau judesį. Be hauso, mokykloje buvo dėstomi dar keturi šokio stiliai: hiphopas, lokingas, popingas ir breikas. Nors studijavau hausą, galėjau lankyti ir kitas pamokas. Be to, mokykloje vykdavo laisvo stiliaus šokių vakarai, kuriuose daug improvizuodavome. Pamažu supratau, kad hiphopas ar hausas nėra tik tam tikrų judesių deriniai. Tai viso kūno šokiai, į kuriuos galima įterpti skirtingų šokio stilių elementų. Hausas paremtas pėdų darbu. Daugelis šokdami hausą tik pėdomis ir užsiima. Ir aš toks buvau. Šokdamas negalvojau apie viršutinę kūno dalį, jos nekontroliavau, nes koncentravausi į pėdas ir judesių atlikimo techniką. Tuomet ir mokytojai, ir aš pastebėjome, kad viršutinė kūno dalis (ypač rankos) daro beleką. Sulaukiau kritikos iš mokytojų. Pradėjau daugiau treniruoti viršutinę kūno dalį. Šiuolaikinis šokis man padėjo pajausti savo kūno linijas, rankas, pečius, krūtinę. Supratau, kad turiu priimti savo kūną tokį, koks jis yra. Dabar labai daug judu rankomis.

Kelias: pradėjęs nuo vaikystėje šoktų ritminių šokių, per hipohopą, hausą A.Mozūraitis atėjo iki profesionalios šiuolaikinio šokio scenos. / K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.

– Kaip atsidūrei Kaune?

– Per pirmąjį karantiną. Tuo metu vėl gyvenau ir dirbau Londone, tačiau, prasidėjus karantinui, netekau darbo ir teko išvykti. Pirma nukeliavau į Švediją, kur nuo studijų miškuose laikų turėjau draugų. Ten tuo metu dar nebuvo labai griežto karantino, radau darbą kavinėje. Taip praleidau kelis mėnesius. Skrydžiai nevyko, keliauti buvo sudėtinga ir brangu. Galiausiai atsirado vienas laivas, parplukdęs mane į Lietuvą.

Grįžti buvo gana sudėtinga. Dvi saviizoliacijos savaites mėginau suprasti, kas vyksta Lietuvoje, kokių čia yra galimybių. Planavau Lietuvoje praleisti vasarą ir grįžti į Londoną. Tačiau nusiunčiau kelis laiškus į šokio teatrus Lietuvoje, klausdamas, ar juose neatsirastų galimybių dalyvauti šokio seminaruose ar mokymuose. Taip apie mane sužinojo „Aura“ ir pakvietė į šokėjų atranką Kaune. Perėjau. Supratau, kad Lietuvoje liksiu dar bent metus.

– Kaip sekėsi prisijaukinti šiuolaikinio šokio sceną „Auroje“? Juk ligi tol šiuolaikinio šokio mokeisi gana apgraibomis.

– Pradžia tikrai nebuvo paprasta. Ypač sunku buvo įgyti klasikinio baleto pagrindus. Daugelyje šiuolaikinio šokio trupių nuo klasikinio baleto nepabėgsi. Jo buvo ir „Auroje“. Didžioji dalis trupės šokėjų gerai jį išmanė. Tačiau man ir dar vienam šokėjui teko mokytis visko iš esmės. Smagu, kad buvau ne vienas. Kiti trupės nariai labai padėjo. Kasdien vyko skirtingos šiuolaikinio šokio ir baleto pamokos. Pamažu su Birutės Letukaitės ir kitų choreografų pagalba visko pramokau. Scena mane visada traukė. Mėgstu teatrą, seniai norėjau pajausti, ką reiškia būti šokio trupės dalimi. Gatvės šokio trupių nedaug.

– Jau kurį laiką užsiimi intensyvia gatvės šokio sklaida.

– Viskas prasidėjo nuo šokio edukacijos, kuria pradėjau užsiimti dar gyvendamas Londone, pavaduodamas mokytojus šokio studijose ir nuolatos mokydamas koledže. Dabar Kaune vedu privačias šokio pamokas, dėstau universitete, Judesio laboratorijoje. Šokio edukacija tampa vis svarbesne mano gyvenimo dalimi. Džiaugiuosi dėl to. Jaučiu, kad atėjo metas, kai galiu savo žiniomis dalytis su kitais.

Vis dėlto daugiausia gatvės šokio sklaida vyksta vadinamosiose šokio kovose (angl. battles). Šokio kovų koncepcija paremta dalijimusi, o ne noru įrodyti, kas geresnis. Nors, žinoma, visko būna. Tačiau ypač hause labai svarbus dalijimosi momentas, kovų metu vyksta dialogai. Ir tai labai gražu. Ilgą laiką lankiausi ir dalyvavau profesionaliose gatvės šokio kovose – konkursuose, kol supratau, kad pats noriu inicijuoti kažką panašaus. Taip gimė „Pure House“ idėja. Tai kelių dienų trukmės hauso renginys, kurio metu vyksta šokio seminarai, mokymai ir galiausiai šokio kovos – konkursai. Pirmąjį „Pure House“ surengiau 2019 m. vasarą Vilniuje. Tuomet dar gyvenau Londone, bet labai norėjau atvežti dalį to, ką išmokau svetur, į Lietuvą. Renginys sulaukė sėkmės. Vėliau surengiau dar vieną. Trečiąjį teko atšaukti dėl pandemijos. Praeitą vasarą taip pat organizavau „Pure Camp“ – gatvės šokio stovyklą. Bandau į Lietuvą atvežti tai, ko čia nėra. Tačiau nenoriu apsiriboti tik Lietuva. Iniciatyvos tikslas – sutelkti žmones iš įvairių pasaulio kampelių, Lietuvoje ir svetur.

Komanda: „Mėgstu teatrą, seniai norėjau pajausti, ką reiškia būti šokio trupės dalimi“, – sako prie „Nuepiko“ prisijungęs A.Mozūraitis. / R. Mittendorferio nuotr.

– Pastaruoju metu tave buvo galima išvysti šokantį ir televizijos ekranuose. Kartu su „Aquarium de Clara“ dalyvavote muzikiniame projekte „X faktorius“ ir patekote į finalą. Ką tau reiškė dalyvauti projekte? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Kokių įspūdžių pasisėmei?

– Projektas mano gyvenime atsirado gana netikėtai. Mano mergina Clara į atrankas nuėjo kaip solistė, bet po jų buvo nuspręsta, kad Clara projektą tęs dainuodama ir šokdama. Abu nutarėme, kad vienas iš prie jos prisijungsiančių šokėjų būsiu aš, kita – mano buvusi mokytoja, o dabar nuostabi draugė Gaudrė. Vien dėl to, kad „Aquarium de Clara“ komandoje buvo šie žmonės, nuo pirmos projekto minutės man tai reiškė labai daug. Dalyvauti projekte buvo svarbu ne tik man, Clarai ar Gaudrei. Tai buvo svarbu mums kaip komandai. Sunkiausia buvo tai, kad be „X faktoriaus“, mes turime dar milijoną kitų darbų. Susiderinti, rasti laiko repeticijoms buvo be galo sunku, todėl repetuodavome ir kurdavome naktimis. Automobilis tapo antraisiais namais, kelionės autostrada Kaunas–Vilnius–Kaunas tapo ramiausiu laiku, Kaunas tapo miestu, kuriame dirbu, o Vilnius... atrodė, kad ten gyvenau. Bet išgyvenome ir esame labai laimingi dėl pasiekto rezultato. Manau, mūsų grupė išsiskyrė tuo, kad mums muzika ir dainavimas tuo nesibaigia, mums svarbu prie muzikos prijungti judesį, sukurti vizualias pasirodymo dalis. Didžiuojuosi tuo, kad aš, Clara ir Gaudrė parodėme labai daug skirtingų savo pusių, nė vienas pasirodymas neatrodė taip pat, to mes labiausiai ir norėjome. Šiuo metu kartu kuriame naujus projektus.

– Neseniai papildei šokio trupės „Nuepiko“ gretas. Viskas prasidėjo nuo pažinties su šokėju Mariumi Pinigiu?

– Taip. Su Mariumi susipažinome Lietuvos vaikų ir jaunimo organizuojamoje šokio stovykloje. Jis ten buvo pakviestas kaip šiuolaikinio šokio mokytojas, aš – kaip hauso. Stovykloje Marius buvo mano kambariokas. Vėliau Mariaus dėka ir Kaunas, kurio tuo metu gerai nepažinojau, tapo mielesnis. Jis padėjo integruotis į vietinį šokio pasaulį. Esu jam labai dėkingas. Susibendravę stovykloje, žinojome, kad kartu dirbsime, tik tada dar nežinojome, kaip ir kada.

– Prie trupės prisijungei dar labai neseniai. Tačiau drauge su trupės šokėju Adrianu Carlo Bibiano jau spėjote pastatyti spektaklį „Pakankamas atstumas“? Apie ką jis?

– Spektaklyje kalbame apie atstumą, tačiau nenorėjome parodyti to tiesmukai. Norėjome sukurti spektaklį, kuris lengvai pasiduotų tiek mūsų, tiek žiūrovų interpretacijoms. Todėl turbūt aš ir Carlo atsakytume į šį klausimą skirtingai. Spektaklyje naudojame virves, kurios padeda mums išreikšti bendrumą ir atsiskyrimą, susijungimą ir tarpą. Virvė turi labai daug metaforų apie artumą ir nuotolį, kurie gali būti ir malonūs, ir ne. Bandome aprėpti visus šiuos dalykus. Kol kas judame gera linkme.

– Drauge su „Nuepiko“ šiuo metu kuriate naują spektaklį „Niekur, bet ne čia“. Kokios tai patirtys? Ką ruošiate žiūrovams?

– Šis spektaklis yra pirmasis, kurį ruošiame su nauja komanda, todėl procesas yra labai įdomus. Tarsi pažįstame vienas kitą iš naujo, iš kitos – kūrybinės – pusės. Man labai smagu, kad visi esame vienodai svarbūs komandos dalyviai. Kiekvieno nuomonė yra išgirsta, bandome viską, ką kiekvienas iš mūsų pasiūlo, ir tuomet pildome, sprendžiame, ar tai veikia, ar reikia kažką keisti. Būna dienų, kai tiesiog reikia kalbėtis ir suprasti vienam kitą, o kitą kartą norisi tik judėti ir bandyti viską atlikti fiziškai. Manau, procese visko daug – ir kas suprantama, ir kas ne. Tai pamatys ir žiūrovai. Rengiame spektaklį, kuris man pačiam kelia daug klausimų ir minčių. Tam tikruose dalykuose ir situacijose jaučiamės labai patogiai, savame kailyje, o kartais reikia priimti kitokią realybę ir prie jos prisitaikyti, nekelti klausimų, ar kažkas yra ne taip. Viskas yra normalu, nors taip ir neatrodo. Esame skirtingi, todėl kiekvieno būsena turi būti priimta ir gerbiama. Įdomu, ar tai pajaus žiūrovai ir kokių jausmų ir išgyvenimų jie patirs.

– „Nuepiko“ veikloje svarbūs ne tik sceniniai pasirodymai, bet ir edukacinis dėmuo. Kokią edukaciją planuoji toliau vykdyti trupėje?

– Mokydamas noriu sujungti šiuolaikinį šokį ir hausą, parodyti žmonėms, kaip aš juos suprantu. Ieškoti sąsajų ir skirtumų. Hause svarbi ritmika ir muzikalumas, o šiuolaikiniame šokyje – linijos, jame daug rankų ir kojų judesių. Noriu įkvėpti žmones susipažinti su įvairiais šokio stiliais ir pritaikyti juos sau. Nebūtinai vien šokio prasme, bet tiesiog judant erdvėje. Su „Nuepiko“ siekiame, kad žmonės judėtų, pajustų savo kūnus, suprastų, kad galima ne tik vaikščioti ar bėgioti, bet kad jie turi kur kas daugiau galimybių, kurias mes turime išnaudoti ir parodyti sau ir kitiems.

– Dažnai bijome judėti kitoniškai dėl tam tikro mums įskiepyto estetikos suvokimo, nors šiuolaikiniame šokyje grožio sąvoka pamažu kinta...

– Šiuo metu privačiai mokau vaikus. Pastebiu, kaip dažnai jie šokdami žiūri į veidrodį, stebi, kaip atrodo. Bandau tai pakeisti. Noriu mokiniams parodyti, kad mūsų kūnų judesiai gražūs, net jei kartais susikūpriname ar sukeliame pečius. Darome tai, nes klausome savo kūno. Ir tai yra gražu. Noriu, kad jie tai suprastų. Žinoma, grakščios linijos irgi gražu. Tačiau yra ir kita grožio pusė.

– Kokiais dar principais vadovaujiesi mokydamas?

– Man labai svarbi muzika. Mėgstu judėti ir tyloje. Bet grojant muzikai jaučiuosi kitaip. Nesvarbu, ar būčiau geros ar blogos nuotaikos, išgirdęs muziką prisitaikau prie to, ką girdžiu. Šiuolaikiniame šokyje labai daug šokama prieš muziką. Jei muzika greita – šokama lėtai. Ir atvirkščiai. Tai įdomu. Tačiau dažnai užduodu sau klausimą: kodėl? Aš noriu šokti pagal muziką, ne prieš ją. Todėl nesvarbu, ar pats šokčiau, ar mokyčiau šiuolaikinio šokio ir hauso, visada tai darau su muzika. Man labai svarbu, kad kiekviena kūno dalis judėtų tuo pačiu metu. Visą laiką pradedu pamoką nuo absoliučios improvizacijos, nesvarbu, ar mokyčiau vaikus, ar suaugusiuosius, profesionalus ar pradedančiuosius. Mes skenuojame kūną – nuo galvos iki pėdų, nuo pėdų iki galvos. Tik išjudinę visą kūną pradedame kalbėti apie šokio specifiką. Šis metodas padeda atrasti naujų kūno galimybių, judėti, kaip nesame judėję anksčiau. Tai ir yra tobulėjimas.

Kas? „Nuepiko“ ir Kauno kamerinio teatro šokio spektaklis „Pakankamas atstumas“.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? Kovo 10 d. 18 val.

Kas? „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“.

Kur? Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Kada? Kovo 20 d. 19 val.

Prieš keletą metų su bendraminčiais Mariumi Paplausku ir Andriumi Stakele jis įkūrė "Nuepiko" (Marius Pinigis, Andrius Stakelė, Adrianas Carlo Bibiano, Arūnas Mozūraitis) šokio trupę, jau spėjusią pagarsėti kaip drąsią ir eksperimentų nesibodinčią dabar jau keturių vyrų šokėjų kompaniją. Būtent šioje trupėje pastaruoju metu skleidžiasi kūrybinė M.Pinigio mąstysena.

Apie ją, trupės filosofiją, pastarųjų metų pokyčius ir iššūkius, keliones po Lietuvos regionus ir ateities planus – pokalbis su M.Pinigiu.

– Šiuo metu "Nuepiko" vardas skamba kone visur. Kuo gyvenate ir kvėpuojate šį rudenį?

– Dabar kvėpuojame ne vienu, o keliais kontekstais. Bene svarbiausia šiuo metu yra šokio spektaklio "Perdegimas" sklaida Lietuvoje. Ją finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Pamažu rengiame naują spektaklį –  "Niekur, bet ne čia", kuriame per judesį kalbame apie savotišką limbo būseną. Šio spektaklio kūrybinė komanda bus kiek didesnė, nei mums įprasta. Spektaklyje šokame drauge su "Nuepiko" senbuviais A.Stakele ir A.C.Bibiano bei nauju trupės nariu A.Mozūraičiu. Bet to, spektaklio idėjas plėtoti mums padeda gerai žinomi šokėjai Mantas Stabačinskas ir Vilma Pitrinaitė. O scenografas Aistis Lansbergas kuria scenografiją. Spektaklio premjera turėtų įvykti gruodį.

Nebūtina kurti lengvos pramogos norint, kad susirinktų daugiau žiūrovų. Tuomet neįvyksta tikroji meno sklaida.

Greta viso to dirbame ir prie kiek mažesnių projektų. Aš su Andriumi dirbu prie būsimo solinio spektaklio "Per kūną". Tai darbinis pavadinimas, kuris dar gali keistis. Nuolat kinta ir pati spektaklio tema. Spektaklyje kalbu apie norą įsikūnyti į save, kuris kartais tampa sizifišku darbu. Spektaklio fragmentą neseniai pristatėme Naujojo Baltijos šokio festivalyje. Tačiau dar labai daug eksperimentuojame. Spektaklis tikrai kis. O Carlo su Arūnu neseniai dalyvavo Kauno miesto kamerinio teatro rengiamame konkurse sukurti spektaklį jaunimui. Savo darbo vaisius pristatė festivalyje "Išeities taškas". Galbūt atsirasiančio spektaklio pavadinimas – "Pakankamas atstumas". Aš su Arūnu neseniai grįžome iš Klaipėdos, kur dalyvavome vieno kur kas didesnio projekto kūrybiniuose procesuose. Kalbu apie spektaklį "Mikado". Jį rengia "Kaunas 2022", Šeiko šokio teatras, "Nuepiko" ir choreografai iš Italijos Vittoria de Ferrari Sapetto bei Andrea Valfrè. Projekte iš viso dalyvauja šešiolika šokėjų. Dalis jų – užsieniečiai. Šis projektas kitąmet bus pristatytas kaip "Kaunas 2022" programos dalis. Scenoje kažkuriuo momentu pasirodys ir bendruomenių atstovai.

Misija: Lvove kurtu šokio projektu M.Pinigis sako norėjęs padėti ukrainiečiams prisijaukinti modernizmo architektūrą, patirti jos estetinį grožį. / N. Parkhomyk nuotr.

Be to, turime keletą idėjų naujiems, nebūtinai scenos, spektakliams. Norėtume sukurti spektaklį berniukams. Ne paslaptis, kad šokis dažnai suprantamas kaip mergaitiška, nevyriška profesija, arba kaip profesija, iš kurios negalima užsidirbti pragyvenimui. Mūsų trupė išskirtinai vyriška. Kai prie trupės prisijungė ketvirtas narys – Arūnas, neišvengiamai sulaukėme klausimų, ar specialiai buriame vyrišką trupę. Tiesa tokia, kad taip tiesiog susiklostė. Tačiau mums tai pasirodė įdomu. Norėtume parodyti berniukams pavyzdį ir šokį pristatyti kaip profesijos galimybę. Be to, šiuolaikinio jaunimo fizinis aktyvumas drastiškai sumažėjęs ir labai primityvus, dažnai apsiriboja kūno kultūros pamokomis, kurios ne visada atliepia šiuolaikinio žmogaus poreikius. Mąstome pastatyti šokio spektaklį mokiniams, šokti jį mokyklų sporto salėse. Nė neabejoju, kad tai būtų įdomu daugeliui.

– Pastarieji pora metų trupei buvo kupini pokyčių. Trupę paliko M.Paplauskas, su kuriuo vėliau sukūrėte šokio filmą "Perdegimas", prisijungė šokėjas A.C.Bibiano, o dabar ir A.Mozūraitis. Ką jūsų vyriškai komandai suteikia visi šie pokyčiai?

– Šie pokyčiai nutiko palankiu metu – per pandemiją. Galėjome reflektuoti, kur kiekvienas esame kaip žmogus ir kaip kūrėjas. Marių, nusprendusį palikti trupę ir toliau keliauti pasirinktu kūrybiniu keliu, pasveikinome. Pastaruosius porą metų buvo akivaizdu, kad videomenas yra jo sritis, kad ir kaip jam svarbus šokis. Nors Marių išlydėjome, mūsų bendradarbiavimas nenutrūko: į ekranus perkėlėme šokio spektaklį "Perdegimas", kurį prieš porą metų statėme kartu su  Mariumi. Turim ir daugiau idėjų kūrybiškai bendradarbiauti. O ir kaip šokėjui, "Nuepiko" durys jam visada atviros.

Išėjus Mariui, kaita buvo natūrali. Carlo jau seniai norėjome pakviesti prisijungti prie trupės. Jautėme poreikį į komandą įnešti šiek tiek ugnies, nes prieš pandemiją buvome kiek įsispeitę į kampą. Marius daug laiko skirdavo filmavimams, Andrius – muzikai. Vien šokiu gyvenau tik aš. Buvo sunku įgyvendinti idėjas. Kadangi Carlo, kaip ir aš, dirba tik su šokiu, kaip trupė, dabar galime daugiau dėmesio skirti šokio dirbtuvėms, judesio edukacijoms. Carlo puikiai įsiliejo ir į "Perdegimą", įnešė į spektaklį naujų spalvų.

O Arūnas pastarąjį sezoną šoko Kauno šokio teatre "Aura", tačiau iki tol geriau buvo žinomas kaip gatvės šokio kovų šokėjas, daug dirbo gatvės šokio bendruomenės labui, siekdamas kelti jos lygį ir tarptautiškumą. "Auroje" jis tapo scenos žmogumi, veda šokio dirbtuves, daug dirba su bendruomenėmis. Atsitiktinai susipažinome su juo vienoje šokio stovykloje. Labai natūraliai pasiūlėme prisijungti prie mūsų trupės. Pamažu tai jis ir daro.

– Jūsų trupėje labai gražus horizantalumas. Nėra visa apimančio hierarchinio balso, kuris nuspręstų, kokias idėjas tyrinėsite ar koks bus judesys. Kaip atsirenkate idėjas, kurias įgyvendinate kaip trupė?

– Horizontalumas – pagrindinė mūsų vertybė. Tačiau ją puoselėti nepaprasta, nes tenka tolygiai pasidalyti atsakomybę. Mes visi nemažai veikiame ne tik trupės ribose, todėl kartais reikia to vieno viską suvienijančio balso. Vis tai sau primename. Esame ir šokėjai, ir vadybininkai. Tai nelengva, bet mums visiems vienodai rūpi, kokia yra mūsų trupė.

Temos, kurias plėtojame, kūryboje atsiranda natūraliai, būnant kartu: diskutuojant ar juokaujant. Apskritai buvimą kartu pradėjome nuo spektaklio "(g)round zero". Tuomet dar nė nebuvo trupės. Idėja kilo mums su Mariumi (Paplausku – aut.past.). Kasdien kėlėme vienas kitam iššūkius, kuriuos vėliau perkeldavome į sceną. "(g)round zero" labai natūraliai įkvėpė "Perdegimą". Jautėme, kad norime kalbėti apie nuolatinį bėgimą, nuovargį, nors pradžioje nė nežinojome, kaip tai pavadinti. 2018 m., kai pradėjome dirbti prie šios temos, pats terminas "perdegimas" dar nebuvo plačiai paplitęs. Ir staiga, 2019 m., apie perdegimą pradėta kalbėti labai plačiai: leidžiamos knygos, tinklalaidės, rašomi straipsniai.

Mažesniuose miestuose labai svarbus pasitikėjimas. Pažinus spektaklyje šokančius šokėjus, žiūrovams paprasčiau susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje.

Net ir mano jau minėta idėja kurti spektaklį berniukams išsirutuliojo labai natūraliai, prie trupės prisijungus naujam nariui. O gal ir neseniai praūžusios olimpinės žaidynės tam turėjo įtakos. Galų gale fizinio aktyvumo tema tampa vis aktualesnė, todėl savaime vis dažniau visi apie ją šnekame. Kartais naujos idėjos atsiranda reaguojant į vieną ar kitą atvirą kvietimą. Svarbu būti atviriems, būti šiuo momentu ir nedaryti nieko priverstinai. Taip atsiranda išlauktos idėjos.

– Akivaizdu, kad "Nuepiko" veikloje svarbus edukacijos dėmuo. Ilgainiui šokio ir judesio edukaciją papildėte diskusijomis apie šokį prieš spektaklius. Be to, jau antrą rudenį su šokio spektakliu "Perdegimas" lankotės įvairiuose, ne tik didžiuosiuose, Lietuvos miestuose. Kodėl jums svarbi šokio edukacija? Ir ką atrandate užsiimdami ja Lietuvos regionuose?

– Vien didmiesčiuose spektaklio sklaida neapsimoka nei finansiškai, nei dėl pačios sklaidos. Kiekviename didžiajame Lietuvos mieste spektaklį galima parodyti po vieną du kartus, ir gastrolės  baigtos. Be to didmiesčiuose viskas kiek nuspėjama. Žiūrovų čia susirenka visuomet, belieka ateiti, parodyti spektaklį, nusilenkti ir išeiti. Auditorija čia daugiau ar mažiau pažįstama su šiuolaikiniu šokiu. Net jei dar nematę, tikrai yra bent girdėję, kas tai yra.

Mes galime prisidėti ugdant pilietinę, kritiškai mąstančią visuomenę, kuri geba įvairius reiškinius interpretuoti pati, ne tik priimti informaciją, gaunamą iš žinių laidų, kurios dažnai yra labai negatyvios. Kultūros, meno misija ir yra reflektuoti tam tikrus gyvenimo reiškinius, kartais juos gal kiek sutirštinant, tačiau estetiškai. Todėl žmonės, stebėdami meną, gali ir atsipalaiduoti, ir atsitraukti nuo savo žinojimo. Man tai atrodo svarbu, nepriklausomai, ar kalbėtume apie didmiesčius, ar apie mažesnius miestus. Pastaruoju metu vis dažniau nešu žinutę, kad mažesniuose miestuose nereikia rodyti tik tai, kas smagu, kaip dažnai manoma. Nebūtina kurti lengvos pramogos norint, kad susirinktų daugiau žiūrovų. Tuomet neįvyksta tikroji meno sklaida.

Prieš kelerius metus Lietuvos šokio informacijos centras ir Šiuolaikinio šokio asociacija inicijavo projektą, kurio metu aplankė kone visus Lietuvos kultūros centrus. Juose pasakojo apie save ir apie šiuolaikinio šokio bendruomenę, ieškojo partnerių, tyrinėjo erdves ir taip kūrė kūrybinį tinką, kad būtų galima į regionus atvežti kokybiško meninio turinio. Projekto metu aplankyta per 60 kultūros centrų. Vienur žmonės kraipė galvomis, kitur labai džiaugėsi naujomis galimybėmis. Taip gimė projektas "PROmetėjas", kurio ribose mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta šiuolaikinio šokio spektakliai, rezidencijos ir edukacijos. Menininkai pasakoja, ką veikia, kaip kuria. Mažesniuose miestuose labai svarbus pasitikėjimas. Štai kad ir "Perdegimas". Iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingai. Tačiau, pažinus spektaklyje šokančius šokėjus, žiūrovams paprasčiau susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje. Dėl to ir svarbios diskusijos prieš spektaklius. Diskutuodami galime pasigilinti į tam tikras problemas.

Norėjosi sukurti duetą su sienomis ir laiptais. Šokį padaryti vertėju, ne okupantu.

Mažesniuose miestuose reikia kur kas daugiau įdirbio. Ir logistiškai tai nepaprasta, juolab kad esame nepriklausoma trupė. Kaskart sėdame į porą automobilių ir leidžiamės į kelią. Patys rūpinamės įvairiomis techninėmis smulkmenomis. Tačiau tai grąžina prie tikrųjų, moljeriško teatro, ištakų.

– Minėjai, kad soliniame spektaklyje, kurį dabar statai, kalbi apie sizifišką žmogaus prigimtį. Prancūzų egzistencialistas Albert'as Camus kvietė Sizifą įsivaizduoti laimingą. Kaip Sizifą matai tu?

– Panašiai, kaip ir kuriant "Perdegimą", klaidžioju kažkur aplink tai, ką šiame spektaklyje noriu pasakyti. Lyg ir žinau, apie ką kuriu, bet dar negebu to įvardyti. Dirbu lėtai. Nusprendžiau spektaklį kurti dalimis. Vis atsitraukdamas ir iš naujo permąstydamas tai, kas jau sukurta. Kartais, praėjus šiek tiek laiko, aiškiai matyti, ko reikia atsisakyti.

Pandemijos pradžioje turėjau daugiau laiko atsigręžti į save, pamėginti suprasti, kas esu, kokie jausmai gyvena mano viduje, kodėl kartais jaučiu kažkokį erzelį arba kad kažko trūksta. Žmogus vis kažko ieško. Man, pavyzdžiui, visada labai svarbios buvo vidinio herojaus paieškos. Todėl pradėjau gilintis į daugelį dalykų: vaikystę, santykius su tėvais ir kitais žmonėmis. Aš esu kinestetinis žmogus, todėl atsakymų į man rūpimus klausimus ieškau per judesį. Ilgainiui man pradėjo atrodyti, kad aš pats kaip Sizifas. Vis ridenu, ridenu tą savo akmenį. Ir vis grįžtu į pradžios tašką. Man tai pasirodė įdomi tema. Pamaniau, kad mes visi savyje turime tam tikro sizifiškumo.

Įdomu, kad beveik visą karantino laikotarpį automobilyje su savimi vežiojausi vieną šokio dangos ritinį, nes galėdavau jį pasitiesti bet kur, bet kada ir šokti. Ta danga man pasirodė it koks akmuo. Taigi galvoje nusėdo metafora. Šokis man vienu metu yra ir saviraiškos forma, ir akmuo, kurį nepaliaujamai ridenu į kalną.

Prigimtis: žinomas šokėjas save vadina kinestetiniu žmogumi, atsakymų į gyvenimo klausimus ieškančiu per judesį. / N. Parkhomyk nuotr.

Dar nežinau, ar tai, ką ruošiu, tikrai taps sceniniu spektakliu. Mokausi būti šiuo momentu, matau tai kaip asmeninę praktiką. Bet tikiuosi, kad ir spektaklis iš to išeis. Niekada nesu šokęs solinio spektaklio. Tai tam tikra akistata su savimi. Tame daug sizifiškumo. Reikia nuolat rasti vidinės motyvacijos ir stiprybės su savimi dirbti.

– Trupėje vis randate būdų kalbėti kiekvienam jūsų asmeniškai rūpimais klausimais, tačiau kartu nesiliaujate gvildenę ir labai universalių temų. Vasarą dalyvavote rezidencijoje Lvove, Ukrainoje, kur su vietiniais šokėjais per judesį tyrinėjote modernistinės architektūros paveldą. Papasakok apie tenykštes patirtis.

– Mums, kaip trupei, tai buvo žingsnis į priekį. Lietuvoje apie modernistinę architektūrą meninėmis priemonėmis kalbama daug. Tačiau dažniausiai iš tiesų kalbama apie save ir savo santykį su aplinka, o ne apie architektūrą. Todėl aplinka dažnai tampa tik fonu. Rezidencijos Lvove metu stengėmės elgtis priešingai – labiau susitelkti į pačią architektūrą, jos laikmetį ir principus, mažiau galvoti apie save. Dirbome Lvovo profsąjungos rūmuose. Svarstėme, kaip galime padėti pastato architektūrai atsiskleisti vietinių žmonių akyse.

Modernizmo laikotarpiu dizaino srityje įvyko daug lūžių, už kurių glūdi ištisa pasaulėžiūra. Kadaise Kaune priimta kaip pernelyg šiuolaikiškas svetimkūnis, dabar modernistinė architektūra yra svarbi mūsų tapatybės dalis. Jai skiriame daug dėmesio, puoselėjame ją. Lvoviečių santykis su modernizmu kitoks. Modernistinę architektūrą į Ukrainą atnešė lenkai. Lvovas Ukrainos ir Lenkijos kontekste yra kaip Vilnius Lietuvos ir Lenkijos kontekste. Todėl lvoviečiai natūraliai jaučia šiokią tokią atmetimo reakciją. Norėjome parodyti jiems modernizmą iš architektūrinės pusės.

Dirbome labai ribotoje erdvėje, aštuonių devynių aukštų laiptinėje. Tuos laiptus reikėjo kažkaip įdarbinti. Tam turėjome savaitę. Dažnai susitikdavome su vietos kultūros žmonėmis ir modernizmo specialistais, tačiau bandėme atsiriboti nuo žinių ir, kaip menininkai, pajausti erdvės fiziškumą. Norėjosi sukurti duetą su sienomis ir laiptais. Šokį padaryti vertėju, ne okupantu. Atkreipti dėmesį į planavimo sprendimus, pakelti akis į viršų. Kadangi modernizmo laikotarpiu liftai buvo rengiami laiptinių viduryje (iš jų perkelti kitur tik sovietmečiu), norėjome išgauti nuolat tarp laiptų kylančio ir besileidžiančio lifto jausmą. Andrius sukūrė tobulai prie erdvių derančią muzikinę atmosferą.

Scenoje jautiesi saugus, nes yra elementų už kurių gali pasislėpti, pavyzdžiui, už šviesų ir dekoracijų. O kai viso to neturi, tenka mąstyti, ką gali padaryti iš savęs.

Šokome su trimis vietiniais šokėjais iš Ukrainos. Suteikėme jiems įkvėpimo šokti ne tik ant scenos. Lvovo šokio bendruomenė kol kas dar nėra taip labai linkusi eksperimentuoti, kaip mes Lietuvoje. Pas mus visko vyksta daugiau, esame ragavę visokių tarpdisciplininių dalykų. Lvove viskas kiek kitaip. Mes iš scenos persikeliame į alternatyvias erdves, žinoma, ne vien eksperimentuodami, bet kartais tiesiog dėl to, kad neturime galimybės šokti scenoje, ypač kai kalbame apie nevyriausybinį sektorių. Tačiau, peržengus savo nežinojimą, scena pasidaro tik viena iš galimybių. Šiuolaikinis menas apskritai pasidarė chameleonu. Yra konvencinė pusė, bet kuo toliau, tuo labiau veiksmas vyksta visur. Vakarų Europoje tai nenaujas reiškinys. Šių galimybių nereikėtų praleisti.

– Galimybių, atsirandančių iš negalimybių ir vis didėjančios drąsos?

– Taip. Scenoje jautiesi saugus, nes yra elementų, už kurių gali pasislėpti, pavyzdžiui, šviesų ir dekoracijų. O kai viso to neturi, tenka mąstyti, ką gali padaryti iš savęs. Be to, rodant spektaklį atviroje erdvėje, atsiranda daugybė faktorių, kuriuos sunku kontroliuoti. Todėl natūralu, kad žiūrovų dėmesys bus mažiau koncentruotas, spektaklį lydės kitokia estetika, bus sunku pasislėpti nuo gamtos stichijų. Tačiau taip gali atsirasti labai gražių dalykų. Kai kurie menininkai ilgainiui pradeda kurti tik atvirose erdvėse, susikuria tam tikrą algoritmą. Kartais tai pasitvirtina, kartais – ne. Tačiau bet kuriuo atveju, turi būti pasiruošęs sudegti.

D.Pelegrimė pasidalijo mintimis apie svarbius tarpusavio susitarimus atostogaujant su mažaisiais, dažnai atostogų metu tėvų daromas klaidas ir retą galimybę – su šeima drauge praleisti kiekvieną minutę.

– Šią vasarą su šeima namelyje ant ratų keliavote po Europą. Papasakokite daugiau apie šią kelionę. Kas labiausiai įsiminė?

– Namelį ant ratų paskolino bičiuliai, kurie ir padėjo susiplanuoti kelionę. Jos metu aplankėme Austriją, Šveicariją, Prancūziją ir Italiją. Kelionės tikslas buvo pažinti nematytas vietas, pravėdinti galvas, pabūti kartu ir patirti naujų įspūdžių. Keliaudami lankėmės įvairiuose senamiesčiuose, mėgstamų menininkų muziejuose, bibliotekose, knygynuose, leidome laiką prie jūros ir kalnų ežerų bei tyrinėjome įvairius Alpių takus. Prancūzijoje daug dėmesio skyrėme mėgstamiems menininkams, aplankėme Marco Chagallo, Pablo Picasso parodas. Visose šalyse ieškojome krautuvėlių, kurios parduotų vietinių gėrybių. Vaikai ieškojo jiems pažadėtų unikalių žaislų, su kuriais žaisdami lyg šiol gerai leidžia laiką.

D.Pelegrimė pastebėjo, kad kelionė dar labiau sustiprino vaikų tarpusavio ryšį. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Visos kelionės metu kartu leidome laiką nedideliame namelyje ant ratų, tačiau tikrai atsigavome ir labai daug pamatėme. Kelionė dar labiau sustiprino vaikų tarpusavio ryšį. Jie atrado naujų žaidimų, atskleidė įvairiausias kūrybines galias.

Turbūt labiausiai įsiminė kiekvienos šalies kultūra. Nors Italijoje ir Prancūzijoje lankėmės ne pirmą kartą, atradome naujų dalykų. Kiekvienoje šalyje bandėme bendrauti su vietiniais gyventojais, suprasti jų mąstymą ir bendravimo ypatumus. Sūnus Faustas, pamatęs žvejus, išsiaiškindavo, kokia kalba jie kalba, ir prašydavo eiti pabendrauti apie tai, kaip ir kas šioje šalyje kimba.

– Kokias klaidas, jūsų manymu, dažnai daro tėvai atostogaudami ar keliaudami su vaikais?

– Man labai nepatinka, kai suaugę žmonės duoda elektroninius prietaisus vaikams, kad juos užimtų, manydami, kad kitaip jie neras, ką veikti. Mes šios klaidos vengiame. Mūsų kelionė truko 22 dienas, tačiau nė karto nedavėme vaikams jokio elektroninio prietaiso – nei telefono, nei kompiuterio. Jų net nereikėjo. Visgi, dažnai suaugusieji yra įsitikinę, kad, jei vaikai nuobodžiauja, geriausia jiems duoti pažiūrėti animacinį filmuką ar pažaisti telefoninį žaidimą. Tėvelių nepasitikėjimas vaikų fantazija ir kūrybiškumu – didžiausia klaida. Žinoma, mums, suaugusiesiems, visada daug lengviau, kai vaikai įbedę akis į elektroninių prietaisų ekranus, tačiau tai yra laikina. Visada sunkiau elektroninių prietaisų vaikams neduoti, tačiau tai dešimteriopai atsiperka, nes vaikai tada nepraranda noro pažinti, kurti, bendrauti su kitais žmonėmis, sesėmis, broliais ar suaugusiaisiais. Be abejo, grįžus į rutiną namuose elektronika kažkiek sugrįžo.

Važiavome lydimi netikėtumo jausmo, nežinodami, ko tikėtis, nors buvome suplanavę lankytinas vietas ir kitus kelionės elementus.

– Ar turite taisyklių, kurių kartu su savo vaikais visada laikotės atostogaudami drauge?

– Taip. Buvome sutarę iš anksto susiplanuoti, ką kiekvienąkart sustoję veiksime ir ką pirksime. Žinoma, kartais kas nors įvykdavo ne pagal planą, tačiau tai – gera siekiamybė. Taip pat buvome sutarę, kad stengsimės nenaudoti telefonų ir kompiuterių. Juos į rankas paimdavome tik nuotraukoms daryti ar patikrinti maršrutą žemėlapyje.

– Kokias veiklas, kūrybines užduotis, maršrutus turėjote keliaudami su vaikais?

– Sudaryti maršrutą padėjo bičiuliai, kurie ne kartą yra leidęsi į panašias keliones. Turiningas maršrutas leido pamatyti daugiau kultūrinių vietų. Nesame dideli populiariosios, turistams pritaikytos kultūros mėgėjai. Todėl, pavyzdžiui, Veronoje, Italijoje, nesilankėme garsiajame Džiuljetos name, o vaikštinėjome po gatveles, kuriose gyvena vietiniai gyventojai. Taip pat nuo pat pradžių žinojome, kad norime apsilankyti Marco Chagallo ir Pablo Picasso muziejuose. Tačiau kelionės tikslas buvo ne tik aplankyti kultūrines vietas, bet ir praskaidrinti mintis gamtoje. Didelį įspūdį paliko Šveicarijos Alpės. Vaikams ten labiausiai patiko su varpeliais po kaklais pievose besiganančios karvės. Kiekviena sutikta karve jie džiaugėsi lyg Afrikos liūtu.

– Kas jums buvo nauja ir įdomu?

– Pirmą kartą keliavome nameliu ant ratų. Tai buvo tikrai įdomi patirtis. Sustojus naujoje vietoje, tekdavo iš naujo išsikrauti visus daiktus, išsiskleisti lovas, ieškoti vietų skalbiniams išskalbti ir padžiauti. Toks gyvenimo būdas buvo savotiškai įdomus ir naujas. Per kelias savaites aplankėme gausybę skirtingų vietų. Nuolat važiavome lydimi netikėtumo jausmo, nežinodami, ko tikėtis, nors buvome suplanavę vietas ir kitus kelionės elementus.

Per kelias savaites šeima aplankė gausybę skirtingų vietų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kaip vaikus sudominti ne tik pramogomis, bet ir vietos istorija ir kultūra, architektūra?

– Kultūrines vietas lankydavome dažniausiai pirmoje dienos pusėje, kada visi dar būdavome kupini jėgų. Rytais lankydavome muziejus, bibliotekas ir kitus numatytus objektus, vaikštinėdavome po senamiesčius. Nors mūsų vaikams patinka tokie dalykai, jie gali šiek tiek išvarginti. Todėl popiet visada veikdavome ką nors ramesnio, pavyzdžiui, vykdavome į kokį nors paplūdimį. Svarbiausia, pusiausvyra. Skirdavome vienodai laiko tiek kultūrai pažinti, tiek atsipalaiduoti. Vakarais vaikai galėdavo leisti laiką prie jūros ar ežero, žaisti su žaislais. Taip pat visos kelionės metu negailėjome sau ledų. Buvome sutarę, kad valgysime jų tiek, kiek norėsime. Todėl kartais, kai apleisdavo jėgos, eidavome ieškoti ledų krautuvėlės ir pasistiprinę keliaudavome toliau. Visos kelionės metu vadovavomės „give to get“ (liet. duok, kad gautum) principu. Visi drauge pamatydavome tai, ką buvome suplanavę, o tada vaikai gaudavo savo „desertus“ – maudynes, žaidimus ir ledus.

Negana to, kompozitoriaus ir šokėjo talentus menininkas sėkmingai jungia šokio trupėje "Nuepiko", kurią įkūrė drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu, Adrianu Carlu Bibianu ir Mariumi Paplausku. Interviu metu menininkas dalijosi mintimis apie susidomėjimą elektronine muzika, iššūkius lydinčius kuriant muziką šokio spektakliams ir kintantį individualų muzikinį braižą.

– Kaip iš šokėjo tapote kompozitoriumi?

– Viskas vyko labai paprastai. Tikriausiai visiems šokėjams būna akimirkų, kai norisi padaryti pertrauką, atrasti save iš naujo. Prieš kelerius metus, visai netikėtai pradėjau studijuoti elektroninę muziką ir šokį Danijoje. Kadangi daug mano bendraminčių ir draugų yra šokėjai, vos grįžęs į Lietuvą sulaukiau siūlymų kurti muziką jų projektams. Jiems labai patiko tuometė mano muzikinė raiška. Tad nusprendžiau gilinti žinias šioje srityje – lankyti garso režisūros kursus Lietuvoje. Taip pamažu viskas ir prasidėjo...

– Ar šokėjo patirtis praverčia kuriant muziką šokio spektakliams?

– Taip. Jaučiu, kokie garsai veikia kūną ir kaip muziką pritaikyti prie judesio. Tačiau man labai sunku kurti muziką sau pačiam. Pavyzdžiui, kuriant muziką šokio trupės "Nuepiko" spektakliui "Perdegimas", susidūriau su sunkumais. Labai greitai sukūriau muziką toms spektaklio dalims, kuriose šoka Marius Pinigis ir Adrianas Carlas Bibianas, ilgiausiai dirbau prie savo solinio pasirodymo muzikinės dalies. Panašiai nutiko ir kai kūriau muziką pirmajam "Nuepiko" spektakliui "(g)round zero". Delsiau iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai sukūriau muziką savo pasirodymui vos per kelias valandas. Viskas išsisprendžia aplankius įkvėpimui.

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su elektronikos žanru?

– Mane labai įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas James'as Holden'as. Jis nuostabus muzikantas, pats kuria muzikos instrumentus garsams skleisti. Nuo susidomėjimo jo kuriama muzika viskas ir prasidėjo.

Aktualu: kartu su šokio trupe "Nuepiko" A.Stakelės sukurtame spektaklyje "Perdegimas" kalbama apie šiandien dažno žmogaus patiriamą "perdegimo" reiškinį. / D. Matvejevo nuotr.

– Kur galima išgirsti jūsų muzikos ne spektakliams?

– Turiu "SoundCloud" ir "Spotify" puslapius, kuriuose dalijuosi sukurta muzika. Juose mane galima rasti kaip "Stakele". Nors jau senokai ten pristačiau ką nors naujo. Šiuo metu noriu atsiskleisti ir kaip atlikėjas, neretai pasitelkiu balsą. Keičiasi mano muzikinis braižas, tobulėju. Štai, kad ir spektaklio "Perdegimas" skambesys yra visai kitoks, nei buvo tas, kurį žiūrovai girdėjo spektaklyje "(g)round zero". Mąstau ir apie vinilinės plokštelės išleidimą.

– Esate minėjęs, kad muziką spektakliams pradedate kurti nuo raktinių žodžių, apie kuriuos sukasi spektaklio ašis, stengiatės įsivaizduoti spektaklio temą ir joje užkoduotas emocijas, ieškote tinkamų garsų, iš kurių vėliau gimsta muzika...

– Taip. Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo vandeniu jauseną. Tada pradedu galvoti, su kokias žodžiais tai siejasi. Ūkas, burbuliavimas, lengvumas, vakuumas. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius. Tai tampa atspirties tašku. Paskui prasideda žaidimas garsais, jų moduliavimas, kol atrandu būtent tai, ko reikia kuriamai scenai.

– O kaip nepriklausoma kūryba? Ar yra temos, nuo kurių atsispiriate, kurias plėtojate pasitelkdamas muziką? Ar vis dėlto pradedate nuo žaidimų garsais?

Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo vandeniu jauseną. Tada pradedu galvoti, su kokias žodžiais tai siejasi. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius.

– Šiuo atveju, kaip ir daugelis kūrėjų, dirbu labai įvairiai. Kartais prisėdu ir tiesiog bespaudinėdamas pianino klavišus atrandu nuostabią melodiją, kuri stipriai paveikia. Taip atsiranda atspirties taškas, prie kurio jungiu kitas melodijas. Pavyzdžiui, dabar, prisimindamas savo ankstesnę kūrybą, stebiuosi, kaip galėjau tai sugalvoti ar padaryti. Kartais mane įkvepia tam tikri įvykiai, kartais – emocijos. Viskas telpa į muziką.

– Esate minėjęs, kad su kone didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdamas muziką šokio teatro "Dansema" spektakliui "Šviesiukai", skirtam mažyliams iki dvejų metų. Gal galite apie šį muzikinį projektą ir jį lydėjusius iššūkius papasakoti daugiau?

– Nebeprisimenu, ką reiškia būti kūdikiu, todėl prieš pradedant kurti muziką spektakliui teko labai daug skaityti, aiškintis, į kokius garsus reaguoja kūdikiai, kokie garso dažniai jiems tinkami, o kurie juos gąsdina. Tik gerai perpratus teoriją, buvo galima sukurti muzikinius skambesius spektakliui. Tai buvo labai įdomus procesas. Nebuvo lengva, tačiau drauge su spektaklio choreografe Birute Banevičiūte kalbėjomės apie įvairius raktinius dalykus. Aš į viską žvelgiau savaip. Iki tol "Dansemos" spektaklių melodijos dažnai buvo labai vaikiškos. O štai mano sukurtas skambesys – labiau elektroninis. Jis patiko ir kūdikių tėveliams. Jei ką nors panašaus kurčiau dabar, viskas būtų kiek kitaip, nes mano požiūris į muziką jau kur kas platesnis. Kaip kompozitorius dirbu vos kelerius metus. Dar tik ieškau savęs, natūralu, kad daug kas keičiasi.

Andrius Stakelė. / V. Virbickaitės nuotr.

– Netrukus su šokio trupe "Nuepiko" ir vėl keliausite po Lietuvą su didelio populiarumo sulaukusiu spektakliu "Perdegimas". Ką jums reiškia "Nuepiko" eksperimentai? Kokių iššūkių ir kokių laisvių tai atneša kaip šokėjui ir muzikantui?

– Manau, kad kiekvieną projektą lydi tam tikri iššūkiai ir galimybės tobulėti. Tobulėti galima ir dirbant vienumoje, namuose, jei tik to norisi. Tačiau kiekvienas projektas sukelia tam tikrų naujų minčių. Pavyzdžiui, kuriant muziką spektakliui "Perdegimas" reikėjo permąstyti "perdegimo" reiškinį, atrasti su juo besisiejančius raktinius žodžius, kuriuos vėliau galėčiau perteikti muzika.

– Jūsų veikla labai įvairiapusiška. Ar dėl to kartais netenka perdegti?

– Perdegimas – labai įdomus dalykas. Pamenu vieną nutikimą. Kartą dirbau viename projekte, kuris turėjo būti pristatytas Olandijoje, nors pasiruošimo darbai prasidėjo dar Lietuvoje. Čia sukūriau spektaklio muzikos griaučius, bet nieko apčiuopiamo dar neturėjau. Tada nuvykau į Olandiją. Šokėjai repetavo, tačiau manęs vis prašė muzikos dar nekurti, sakydami, kad laiko tikrai yra pakankamai, tad viską, be abejo, suspėsime. Galiausiai to ėmiausi likus keturioms dienoms iki spektaklio premjeros. Tokio streso dar nebuvau patyręs. Kūriau muziką stebėdamas repetuojančius šokėjus, čia ir dabar. Pavyko sukurti tikrai gerų kūrinių, po premjeros susilaukiau nemažai pagyrų, bet patyriau didžiausią perdegimą savo gyvenime. Nesinorėtų to kartoti, tačiau kartais būtent perdegant pavyksta sukurti tikrai gražių dalykų. Nors šiaip, svarbiausia – atrasti pusiausvyrą. Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenos.

Kas? Šokio spektaklis "Perdegimas".

Kur? Lietuvos aviacijos muziejuje.

Kada? Rugpjūčio 12 d. 20 val. (įėjimas nemokamas, būtina išankstinė registracija)

12-osios Kauno bienalės "Po išvykimo| Prieš atvykstant" metu Kauno geležinkelio stotyje menininkės įgyvendino jau trečią bendrą performansą. Rugsėjo pabaigoje išvysime dar vieną bendrą meninį vyksmą. Prieš planuojamą susitikimą I.Galinytė (I.G.) ir A.Papathanasiou (A.P.) dalijosi mintimis apie traumines jų bendradarbiavimą lydinčias patirtis, nepaliaujamas empatijos paieškas ir pasirodymą Kaune.

– Kaip judvi susipažinote ir kaip pradėjote ilgalaikį bendravimu grįstą projektą "FTIJ.s" (FIRST TIME IN JACUZZI. Sorry.) (PIRMAS KARTAS SŪKURINĖJE VONIOJE. Atsiprašau)? Iš kur kilo šmaikštus projekto pavadinimas ir kokius santykius plėtojate projekto eigoje?

I.G.: Susipažinome "Watermill" centre Niujorke (JAV) Roberto Wilsono vadovaujamos Tarptautinės vasaros programos metu 2018 m. Penkias savaites praleidome gyvendamos, dirbdamos ir kurdamos drauge su tarptautinių menininkų bendruomene. "Watermill" centras – labai unikali vieta, kurioje nuolat pabrėžiami du teiginiai – "Taip, tu(aš) gali(u)" ir "Tai tau į naudą" – gali pakeisti suvokimą apie save ir išlaisvinti nuo asmeninių apribojimų.

A.P.: Mes abi buvome išrinktos atlikti savo pasirodymus 25-ajame kasmetiniame "Time Bomb" ("Laiko bomba") GALA renginyje. Buvome laimingos, supratusios, kad meninius mūsų žodynus vienija bendras pamatas – dvilypė savastis. Daugiau nei penkias savaites egzistuodamos toje pačioje terpėje pradėjome dialogą apie "kolektyvinį ego", bei ėmėme gvildenti nematerialios erdvės koncepciją, gebančią suteikti stabilumo jausmą nuolat kintančioje aplinkoje.

Kiekviena nauja paviljono, festivalio ar bienalės koncepcija mums yra tarsi nauja medžiaga "Empatiškam kūnui" kūrimui.

I.G.: Pasibaigus vasaros programai nenorėjome nutraukti ryšio ir pasižadėjome kiekvieną dieną jį palaikyti bendraudamos virtualiai. Palaipsniui toks mūsų bendravimas įgavo audiovizualaus kolektyvinio dienoraščio, talpinančio tekstus, vaizdus, garsus ir judesius, formą. Kasdienis mėginimas likti ištikimoms idėjai arba reikšmingam gyvenimo žmogui, padėjo mums atrasti traumos fenomeną ir fundamentalų atsiskyrimo reiškinį, kurį kiekvienas išgyvename bent kartą gyvenime, atsiskirdami nuo motinos įsčių.

A.P.: Išvykdamos iš JAV nusprendėme sukurti bendrą, kone šventą vietą, kurią apibrėžtų ne geografinės koordinatės, o nematoma minčių ir emocijų gija. Tai tarsi nenuoseklus referencinio taško kūrimas. Palaipsniui jį kuriame, dalyvaudamos viena kitos kasdienybėje, puoselėdamos išankstinį pasižadėjimą ir ryšį. Tai tarsi etiudas privalomai ištikimybei.

I.G.: Na, o projekto pavadinimas atsirado dar "Watermill" centre. Jame menininkai dažnai susitikdavo vakarinėms diskusijoms sūkurinėje vonioje. Aš tuose susitikimuose nedalyvaudavau, kol kartą po sunkios dienos nusprendžiau prisijungti prie draugų. Mėgindama išlipti iš sūkurinės vonios gana skaudžiai parkritau ir iš mano lūpų išsprūdo frazė: "First time in jacuzzi. Sorry" (Pirmas kartas sūkurinėje vonioje. Atsiprašau). Visi smagiai pasijuokėme, o aš dar ir didžiulę mėlynę įsitaisiau. Ši linksma istorija iliustravo klaidą kažką darant pirmą kartą, kartu tapdama ir traumos simboliu. Be to, mums patiko kaip sąmojingai ši frazė skamba, nes tai kiek sumažino projekto dramatiškumą.

– Pirmasis jūsų drauge sukurtas performansas "Empatiškas kūnas" buvo įgyvendintas Gedimino ir Nomedos Urbonų inicijuotame Pelkių Paviljone 16-toje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje. Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie šį jūsų pasirodymą?

I.G.: Pelkių paviljone įvyko pirmasis mūsų fizinis susitikimas po vasaros programos Niujorke. Iki tol projektą tris mėnesius plėtojome per atstumą. Tuo metu dar nežinojome, kuria linkme judame, tačiau iškart susitapatinome su pelkės sąvoka, mat panašėjo į "gamtos mėlynę". Nebūdama nei ežeru, nei upe, ji visada buvo kažkuo nepažįstamu, bauginančiu ir nepaklūstančiu "grožio" standartams. Ilgą laiką žmonės džiovindavo pelkes be jokio pasigailėjimo, naikindami natūralią ekosistemą. Būtent taip mes dažnai elgiamės ir su asmeninėmis trauminėmis patirtimis: apsimetame, kad jų nematome arba siekiame jas sunaikinti. Taip pelkių paviljone pradėjome kurti "Empatišką kūną".

A.P.: Grindis nuklojome iki tol surinktais tekstais, emocijomis ir rastais objektais, siekdamos apjungti visa tai į vientisą kūnišką ir vokalinį vaizdinį. Tai nebuvo lengva, turėjome labai nedaug laiko. Mūsų "įkvėpimo baseinas" labiau priminė vaizdų ir tekstų duobę ar išsibarsčiusią kasdienybės dėlionę. Tačiau net menkiausiose detalėse ieškojome nuoširdumo ir pažeidžiamumo. Viskas stojo į vietas naktį prieš pasirodymą, susikoncentravome į kritimo reiškinį. Kritimą suvokėme kaip empatiją viena kitos, ir kitų, kovojančių savo asmenines kovas, atžvilgiu. Kalbėdamos viena su kita savomis, graikų ir lietuvių, kalbomis, atsisakydamos stereotipinės socialinės kalbos formos, mėginome bendrauti emocijomis ir kūnais, taip kurdamos judesio sūkurį, kuriame fragmentiški žodžiai pynėsi su ant Paviljono grindų nerimstančiais mūsų kūnais, šviesai paviljono centre apšviečiant stiklinę, pripildytą Venecijos kanalų vandens. Tai buvo pirmasis bendras mūsų performansas. Kiek vėliau Graikijoje, turkiškose voniose, įgyvendinome dar vieną performansą "Baths of future paradise" ("Ateities rojaus vonios"). Performanso vieta leido atsirasti naujoms prasmėms. Be to, bendradarbiavome su dar dviem menininkais Jayumi Glassu Dubsu ir Cristianu Petru.

– Visai neseniai naują performanso "Empatiškas kūnas" versiją buvo galima pamatyti ir 12-ojoje Kauno bienalėje... O rugsėjo pabaigoje bienalės lankytojų lauks dar viena. Ar visas performanso versijas vienija bendra istorija? Kaip jie susiję?

A.P.: Empatiškas kūnas – tai visa vienijanti idėja, tarsi stuburas jungianti fizinius performansus, kurie viso projekto metu mums tampa susitikimų pretekstu. "Empatiškas kūnas" nuolat kinta ir prisitaiko prie aplinkos, lygiai taip, kaip plazma prisitaiko prie žaizdos. Net nenumanau, kaip projektas atrodys pabaigoje. Mes kontroliuojame rezultatą lygiai taip pat, kaip jis kontroliuoja mus. Pats performansas taip pat yra kontrolės, dinamikos ir jautrumo net menkiausiems pokyčiams klausimas. Graikijoje turėjome galimybę papildyti performansą naujomis sudedamosiomis dalimis, tokiomis kaip – muzikinis Dimitris Papadatos sukurtas takelis, kuris performanso metu kito kartu su mūsų judesiais ir kalba. Ši, antroji "Empatiško kūno" dalis vyko centrinėje "Bei Hammam" vonių patalpoje. Performanso vieta papildė įprastinį mūsų pasakojimą tam tikra istorija. Visgi, pagrindinė mūsų performansų serijos pasakojimo gija, kalbant trumpai, pasakoja apie "sizifišką šiuolaikinio žmogaus būseną". Performansas yra tarsi eksperimentinio ilgalaikio bendravimo tarp panašiais bruožais pasižyminčių objektų prailginimas, atsirandantis susitikimų momentais, visai kaip dviem aplink saulę keliaujančioms planetoms priartėjus vienai šalia kitos.

I.G.: Venecijoje mes sukūrėme "Empatiško kūno" skeletą. Salonikuose skeletą apvilkome raumenų sluoksniu, o Kauno bienalėje padengsime jį oda. Kiekviena nauja paviljono, festivalio ar bienalės koncepcija mums yra tarsi nauja medžiaga "Empatiško kūno" kūrimui, ir vieta, kurioje jis gali būti aktyvuotas pagal skirtingus poreikius.

– Kaip vieta, kurioje susitinkate performansui, veikia patį performansą? Ar jūsų performansai – įvietinto meno pavyzdžiai? Ar, visgi, pats susitikimo aktas yra esminis?

A.P.: Vieta nemenkai apibrėžia performansus. Kiekviena erdvė – tai nauja teritorija, kuri mus sutinka ir leidžia dužti ant jos paviršiaus. Mes dalijamės patirtimi su duota vieta. Kiekviena erdvė suteikia vienokią ar kitokią atmosferą, o mainais mes atiduodame savo jausmus ir energiją. Visai kaip miestas talpina jame gyvenančius žmones, arba kaip motina apkabina savo krentančius vaikus. Kiekvienos erdvės gravitacijos laukas papildo mūsų pasirodymo procesą. Kiekvieno performanso išeities taškas – nuolatinis grįžimas prie žemės, pajautimas to, kas visada buvo pažįstamu paviršiumi, kurį mes dažnai laikome savaime suprantamu.

Net ir stipriausias smūgis yra sulaikomas erdvėje, bet daro poveikį auditorijai, kuri tapatinasi su skausmu ir trauma.

I.G.: Mūsų performansai nėra įvietinti, bet mes susitapatiname su erdve ir naudojame jos siūlomus elementus, kurie nuolat magiškai kartojasi. Jei pastebime tam tikro pasikartojimo tendenciją, tęsiame ją ir kitame performanse. Kartais tai pasireiškia judesiu, o kartais, kaip architektūrinė scenografijos detalė. Projektas "FTIJ.s" – tai gyvas, kasdien gyvenantis, organizmas. Dažniausiai jis auga mums bendraujant per atstumą, todėl susitikimai yra būtini. Jie tarsi vanduo, neleidžiantis projektui "išdžiūti".

– Performanso "Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu", kuris vyko 12-osios Kauno bienalės atidarymo metu, kvietėte žmones drauge stebėti žvaigždes, o vėliau ir miegoti po atviru dangumi. Kas jį įkvėpė? Ir kodėl į šį performansą norėjote įtraukti žmones?

A.P.: Šio performanso pavadinimas kilo iš poreikio pabrėžti įvairovę. Mes visi esame sudėtingi mechanizmai, sudaryti iš tų pačių elementų, tačiau vadovaujantis skirtingomis proporcijomis ir analogijomis. Empatija mūsų mene – tai gebėjimas sukurti erdvę kiekvieno individo ritmui, tam kad galėtume permąstyti kuo nesame. Su žiūrovu dalijamės savo traumine patirtimi, pristatydamos gryną, niekaip neapdirbtą judesio struktūrą ir vokalinį kodą. Viso to epicentre demonstruojant kone vaikišką pažeidžiamumą, žiūrovas susitapatina su vidiniu savimi, gali pajusti bendrą skausmą.

I.G.: Viena esminių "FITJ.s" projekto sudedamųjų dalių – mūsų audiovizualus tarpusavio dienoraštis, kuriame mažomis dozėmis dalijamės kasdienėmis patirtimis. Dažnai tai darome dienos pabaigoje prieš eidamos miegoti. Lyg sakytume "pažiūrėk, ką šiandien sužinojau", arba "aš su tavimi". Dažniausiai tai būna paskutinė dienos metu gauta informacija, su kuria ir užmiegame. Mūsų vakariniai informacijos mainai siejasi su romantizuotu ir jau kone ikonišku žvaigždžių stebėjimo veiksmu, kurį lydi nostalgija dėl ko nors ar kažko, kas fiziškai nėra šalia. Norėjome tai paversti dalimi performanso, nes tai kažkas labai intymaus, naivaus ir pasąmoningai empatiško. Pirmoje ir trumpesnėje performanso dalyje naudojome asmenines ir bendras (Kauno miesto) traumines patirtis, todėl miegojimas po to prilygo gijimo arba paleidimo aktui.

– Inga, tai nebe pirmas kartas, kai kvietėte žmones miegoti viešoje erdvėje. Kartą tą jau darėte performansų festivalyje "CREATurE Live Art". Anąkart kritikavote nuolatinį nūdienos skubėjimą. Ar performansas Kaune kaip nors susijęs su tuo?

I.G.: Miego fenomenas jau amžių amžius įkvepia daugelį menininkų. Aš – ne išimtis. Kaip fizinis judėjimas, jis yra universalus ir kontekstualiai atviras skirtingoms reikšmėms bei meniniams komentarams. "CREATurE Live Art" festivalyje atlikau savo patį pirmąjį performansą. Ir taip, jis buvo apie nuolatinį nūdienos skubėjimą, tačiau šįkart mes nieko nekritikuojame. Atvirkščiai, norėjome sukurti bendrą būvį, kuriame nėra vietos smerkimui.

– Inga, pastaruosius kelis mėnesius vis grįžtate į savo ir Anos performanso Kauno geležinkelio stotyje vietą tam, kad pati viena tęstumėte performansą. Ar piešiniai ir tekstai šios Jūsų performanso dalies metu išraižyti ant veidrodinės platformos turės kokios nors įtakos judviejų su Ana pasirodymui, vyksiančiam rugsėjo pabaigoje?

– Per pastaruosius kelis antrosios performanso dalies mėnesius, asmeninė istorija virto traumine Kauno, mano gimtojo miesto, istorija. Mano ryšys su šiuo miestu visada buvo sudėtingas. Gyvendama čia jaučiau didelį norą kuo greičiau iš čia išvykti, pabėgti, tačiau dėl pačių įvairiausių priežasčių man vis tekdavo čia sugrįžti. Stengiausi pamatyti ir šviesiąją miesto pusę, tačiau visuomet atsitrenkdavau galva į pilką asfaltą. Tai buvo mėlynė, kuri negalėjo likti nepastebėta. Kauno bienalės ir "FITJ’s" projekto dėka aš pagaliau įminiau mįslę, pripažinau sudėtingą, trauminę miesto istoriją. Skaitydama tikrus ir išgalvotus gimtojo miesto pasakojimus, pradėjau jį suvokti kaip vienumoje žaidžiantį vaiką, ieškantį sąsajų. Taigi, pradėjau empatišką dialogą. Kiekviena veidrodyje išraižyta tekstinė žinutė ar piešinys, dabar kuria bendromis patirtimis praturtintą žemėlapį. Pažvelgus į veidrodinę platformą galima pamatyti savo atspindį, lydimą žinutės, kurią čia užrašė kažkas kitas. Atvaizdas pasidaro mažiau tobulas, žmogiškesnis. Kalbant apie būsimą mūsų su Ana pasirodymą, tai jį dar gali veikti ši mano performanso dalis, nes procesas dar nėra pasibaigęs, tačiau kiekviena ant platformos esanti istorija veiks mūsų judesius ir intensijas.

– Kokias temas kiekviena iš jūsų plėtoja kurdama atskirai?

A.P.: Laikas – viena pagrindinių mane dominančių temų. Nuolat kovoju su neišvengiama laiko sukeliama trintimi, deformuojančia gravitacijos jėga, kasdieną traukiančia mus vis arčiau žemės. Sukūrus naują žodyną ir kodus, laikas tiesiog atrodo lengviau pakenčiamas. Didelė mano darbų dalis koncentruojasi į žmogaus veidą, kaip emocijų ir atpažinimo šaltinį. Daugeliu atveju manipuliuoju savimi, transformuojuosi, sukurdama mirtiną pasirodymą apie savo, gamtos apibrėžtus, limitus. Tai tarsi intervencija į asmeninius mano namus. Nuolat išrandu save iš naujo, paversdama save vizualiai neatpažįstama. Elgiuosi nenatūraliai, imituoju ne gamtos modelius, o pastebėtus šablonus. Mėgstu sukurti tam tikrą natūralų atstumą tarp savęs ir žiūrovų, kad šie galėtų į mane žvelgti kaip į tam tikrą vaidybos įrankį ar į gyvūną zoologijos sode.

I.G.: Prieš kelerius metus, susidomėjau tėkmės fenomenu, kuris vėliau tapo pagrindine mano kūrybos tema, apimančia ir kitas laikinas temas, kurios tai ateina, tai išeina. Šią temą lydi nepaliaujamai kintantis, kūrybiškai beribis, energijos pilnas, metamorfozinis procesas. Tėkmė – savo prigimtimi skaidri ir atvira struktūra – mano darbuose atsiranda kaip simbolis ir yra atpažįstama kaip apsivalymo, mirties ir atgimimo ritualas. Tėkmė, žvelgiant cikliškai, įkūnija pasikartojimo, kaip svarbiausios ritualo savybės, idėją, kurią aš vienaip arba kitaip stengiuosi įprasminti savo darbuose.

– Inga, Jūsų darbai labai meditatyvūs. O Jūs, Ana, atrodo esate labiau linkusi gan griežtai kritikuoti visuomenę. Kaip sugebėjote atrasti bendrą meninę kalbą?

I.G.: Kuriant performansą "Empatiškas kūnas: ateities rojaus vonios" mūsų komanda susidėjo iš keturių elementų: oro, ugnies, vandens ir žemės. Juokavome, kad tai tobulas būdas organizuoti komandas – pagal jos narių elementus. Vienam visada trūksta kito. Tai buvo pokštas, tačiau jame yra tiesios. Ana yra ugnis, o aš – oras. Mes keičiamės energijomis, empatizuodamos viena kitai kūrybinio proceso ir performansų metu. Sujungiant du skirtingus polius, visuomet yra tikimybė sukurti naują formą – naują kalbą.

A.P.: Jei yra noras sukurti ryšį tarp a ir b, tada yra tikimybė sujungti taškus. Viskas jungiasi, tai tik požiūrio klausimas, o skirtingų prizmių sujungimas, man yra vienas įdomiausių ir produktyviausių darbo metodų. "Empatiškame kūne", kurį kuriame jau kiek daugiau nei metus, galima matyti kaip du susijungia į vieną. Mes abi kartu esame ir mokytojomis, ir mokinėmis, keičiame viena kitos mąstyseną tam, kad kiekviena prie projekto galėtų prisidėti skirtinguose lygmenyse. Meninis bendradarbiavimas – tai politinis demokratijos aktas, empirinis būdas plėtoti temą. Net ir stipriausias smūgis yra sulaikomas erdvėje, bet daro poveikį auditorijai, kuri tapatinasi su skausmu ir trauma, kaip žmogiška būsena su visais jai būdingais atspalviais.

– Savianalizė – svarbus elementas abiejų jūsų praktikoje. Ar to netrūksta ir judviejų bendradarbiavime?

I.G.: Taip. Savianalizė man labai svarbi, netgi būtina. Tačiau, aš išgyvenu skirtingus savianalizės etapus. Anksčiau rašydavau daug savirefleksijų, skaičiau psichologijos, psichoterapijos knygas ir ezoterinę literatūrą apie žmogaus prigimtį. Dabar esu kitame savianalizės etape. Dažniau vadovaujuosi jausmais nei logika. Štai čia ir susiduriu su empatija, kurios reikšmė kyla iš graikiško žodžio "empatheia-em" reiškiančio informaciją ir žodžio "pathos" reiškiančio jausmą. Tai besąlygiškas įsigilinimas į save ir kitą.

A.P.: Menas bendrąja prasme kyla iš stebėjimų ir savianalizės. Mano praktika grįsta naršymu po giliausias savo egzistencijos kerteles. Kažkokiu būdu sukuriu scenarijų, pasakojantį apie tai, kaip funkcionuoju, apie mano praeities klaidas ir "savikanibalizmą", apie tai, kaip suprantu savo aplinką ir kaip mane keičia įvairūs žmonės bei situacijos. Tai, kas žiūrovui gali pasirodyti, kaip gražiai sudėliotas vaizdinys, man dažniausiai yra sutirštintas praeities žaizdų atvaizdas, kurį eksponuoju terapiniais tikslais.

Mūsų bendradarbiavime savianalizė organiškai keičia mus abi, nes abi bendros praktikos elementus vėliau panaudojame individualioje kūryboje, kartais pasąmoningai. Tai galimybė išeiti iš komforto zonos ir savo asmeninėje praktikoje imtis skirtingų metodų siekiant to paties rezultato. Tai mąstyseną keičianti būsena. Man tai linksmas eksperimentavimas, į kurį įeina saviugda, nuolatinis mano asmeninės metodologijos kismas ir dialogas tarp skirtingų kultūrų ir įprastinių bruožų. Tai viena svarbiausių meninio bendradarbiavimo dalių – sutalpinti savo ego su kitu po vienu stogu.

– Šiųmetė Kauno bienalė tyrinėja kelionės sąvoką, kaip besikeičiančio kultūrinio miesto identiteto metaforą. Kokios kelionės prasmingiausios jums?

A.P.: Man svarbiausia kelionė yra ta, kuriose dalijamės bendra patirtimi, tame pačiame istoriniame periode. Aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, esu pozicijoje, leidžiančioje man pažinti tiek mikro, tiek makro skalę. Jų dviejų susidūrimas tarsi švytuoklė virš galvos, tvirtai primena mums apie mūsų mirtingumą, tačiau tuo pat metu palengvina mūsų išrišimo naštą ir gelbsti mus nuo į save koncentruoto pasaulio suvokimo. Charakteris formuojasi judant iš vienos vietos į kitą. Populiacijų perkėlimas, planuotos ir neplanuotos kelionės, kaip dabartinė globali politinė būsena, keičia vietos sąvoką. Kolektyvinė tapatybė nuolat transformuojasi ir kasdieną yra apibrėžiama iš naujo. Tai nežinomybės kelionė. Joje tiek pat dualumo, kiek ir kiekvienąkart man lipant į lėktuvą, nenorint nei išvykti, nei likti. Nežinomybė yra labiausiai jaudinanti ir neišvengiamiausia kelionė iš visų.

I.G.: Asmeninė saviugdos kelionė kiekviename gyvenimo aspekte. Nuolat kintantis ir pastoviai aktyvus būvis. Tai kelionė veikianti visą aplinką, pradedant kiekvieno iš mūsų namais, miestu, žemynu, ir baigiant visa planeta ar net kosmosu.

Londone gyvenanti ir dirbanti kuratorė pasidalijo mintimis apie skirtingų kontekstų keliamus iššūkius, pažintį su Kauno ir Lietuvos istorija bei architektūra, meno viešose erdvėse keliamus klausimus.

– Kaip apibrėžtumėte nūdienos šiuolaikinio meno kuratoriaus vaidmenį?

– Šiuolaikinio meno kuratoriai naudojasi meno kontekstu tam, kad užmegztų ryšius tarp skirtingų disciplinų ir tolimų viena kitai idėjų.

– O kaip apibūdintumėte savo pačios, kaip kuratorės, praktiką? Kokios temos ir kuratorinės strategijos įdomiausios jums?

– Man patinka atrasti metodus, leidžiančius dirbti esant susiklosčiusioms situacijoms, kuruoti kontekstus ir jų turinį, kiekvienam projektui suteikiant aktualumo, dalyvavimo ir refleksijos aspektus. Paprastai tariant, stengiuosi dirbti prie to, ką siūlo turimas kontekstas, ir taikydama dalyvavimo strategijas paversti jį prieinamu visiems.

– Esate mokymų kuratorė organizacijoje "UP projects", vienijančioje kuratorius, edukatorius bei menininkus ir skatinančioje kūrybą su bendruomenėmis. Gal galite daugiau papasakoti apie organizaciją ir jos vykdomą mokymų programą?

– Rengdama organizacijos mokymus, aš daugiausia domiuosi alternatyvaus ir dalyvaujamojo mokymosi metodais, nehierarchinėmis žinių kūrimo formomis. Pastaruosius metus Londone praleidau dirbdama prie tyrimų ir vystymosi programos menininkams pavadinimu "Constellations" ("Žvaigždynai"). Kiekviena programos sesija trunka vienus metus ir suburia aštuonis pradedančiuosius menininkus, besidominčius sociopolitininėmis problemomis ir viešaisiais kontekstais. Programoje dalyvaujantys menininkai lankosi įvairiuose mokymuose, kuriuos veda patyrę savo sričių atstovai.

Šių metų programoje aš patyriau malonumą dirbdama su kriminalistinės architektūros, kulinarijos, viešųjų darbų ir kitų sričių specialistais. Negana to, atsispirdama nuo meno organizacijos "Artist Placement Group" palikimo ir Josepho Beuyso socialinės skulptūros idėjos, baigiu mokymosi strategijos koncepciją, kuria siekiu kvestionuoti pačią mokymosi sąvoką, keldama klausimą kam skirtas mokymasis.

– Savo esė "Step inside your comfort zone" ("Žingsnis į savo komforto zoną"), publikuotoje Šiuolaikinio meno instituto Londone išleistoje knygoje "Collective body" ("Kolektyvinis kūnas"), gilinotės į menininkų, kuratorių ir plačiosios visuomenės narių bendradarbiavimą. Kokius iššūkius kelia toks bendradarbiavimas?

– Manau, kad tokio bendradarbiavimo atveju egzistuoja du pagrindiniai iššūkiai. Pirmas – išsiaiškinti, kaip sukurti veiklą ir terpę, kurioje nepažįstami mums ir vieni kitiems žmonės, jaustųsi gerai bendradarbiaudami, išsakydami savo mintis ir šnekučiuodamiesi viešumoje. Antras – tai gebėjimas kuratoriams ir menininkams atsisakyti noro kontroliuoti. Kas nutiks, jei visuomenės nariai išsakys kritiką ar dalysis neigiamais atsiliepimais vykstant renginiui? Manau, kad, paskatinus auditoriją atsisakyti pasyvaus klausytojo vaidmens ir suteikus galimybę jiems dalyvauti procese, kritika tampa ne tik neišvengiamu, bet ir gana sveiku dalyku.

Manau, kad, paskatinus auditoriją atsisakyti pasyvaus klausytojo vaidmens ir suteikus galimybę jiems dalyvauti procese, kritika tampa ne tik neišvengiamu, bet ir gana sveiku dalyku.

– "UP projects" užsako ir kuruoja šiuolaikinio meno darbus viešose erdvėse. Dalis 12-osios Kauno bienalės taip pat vyksta viešose erdvėse. Kaip manote, kokiais būdais menas viešose erdvėse gali keisti viešąją sferą? Kaip tai veikia šiųmetėje Kauno bienalėje?

– Viešoji sfera menininkus supažindina su sudėtingomis aplinkybėmis, apie kurias jie dažnai nesužino meno mokyklose, ir kurios reikalauja daug apmąstymų ir derybų. Aš asmeniškai nemanau, kad menas viešose erdvėse vienas pats gali keisti viešąją sferą. Tačiau tikiu, kad menininkams tai labai gera galimybė permąstyti viešumo sąvoką, suvokti savo vaidmenį vietinėse bendruomenėse, išsakyti savo požiūrį į vietą, kurioje jie dirba, ir daryti įtaką viešajai nuomonei ir elgesiui joje. Nemažai 12-osios Kauno bienalės menininkų skirtingais būdais kelia klausimus apie viešumą. Jų darbai yra strategiškai išdėstyti mieste taip, kad sujungtų Kauno paveikslų galeriją ir Kauno geležinkelio stotį, taip sukurdami vizualų ryšį tarp skirtingų bienalės erdvių.

Kaip viešai eksponuojamas darbas gali kelti intymių minčių ir prisiminimų? Tokį klausimą kelia Alberto Garuti darbas "Every step I have taken in my life has led me here, now" ("Visi nueiti gyvenimo žingsniai mane atvedė čia, dabar"), kurį galima pamatyti penkiose skirtingose vietose mieste. Darbas labai subtilus ir kone nesiskiria nuo grindinio, kuriame yra įmontuotas. Jį nelengva pastebėti, tačiau sunku pamiršti.

Specialiai šiųmetei Kauno bienalei sukurtas Andrejaus Polukordo darbas Autobusų stotyje kelia klausimą, ar viešumo sąvoka siejama su prieinamumu, ar su savinimusi, o gal su abiem? Instaliacija "To buy or not to buy" ("Pirkti ar nepirkti") – tai "pėsčiųjų perėja", nusidriekianti per Kauno autobusų stotyje įsikūrusią parduotuvę. Žaisdamas su dviguba žodžio "viešas" prasme, menininkas sukūrė įsivaizduojamą viešą perėjimą privačioje komercinėje erdvėje. Manau, kad šis darbas itin įtaigus, nes paprasčiausia intervencija keičia mūsų erdvės suvokimą, taigi, ir mūsų elgesį joje. Kaip skiriasi mūsų elgsena privačioje kam nors priklausančioje erdvėje ir toje, kuri priklauso visiems? Kas nustato šias nematomas taisykles?

O štai instaliacijos "Dépendance" ("Priklausomybė") Senosiose Kauno kapinėse (Ramybės parke) autorius menininkas Robertas Narkus atsiriboja nuo minties, kad menas viešose erdvėse veikia kaip konsensuso (religinio, kultūrinio, nacionalinio ar ideologinio) katalizatorius. Iš nebenaudojamų oro uosto kilimo ir tūpimo tako lempų menininkas sukūrė skulptūrinį paviljoną vietoje, kur kadaise buvo katalikų, ortodoksų, evangelikų ir musulmonų bendruomenių kapinės. Instaliacijoje panaudotos oro uosto kilimo ir tūpimo kelio lempos savyje talpina orientacijos ir kryptingumo idėjas, todėl darbas negali būti atskirtas nuo konteksto, kuriame yra. Kauno senosiose kapinėse "Dépendance" ("Priklausomybė") veikia kaip susitikimo taškas vietiniams gyventojams ir bendruomenėms, tačiau nediktuoja specifinės reikšmės ar pačios struktūros veikimo modelio.

Galiausiai menininko Christiano Jankowskio darbas "My new proposal" ("Mano naujas pasiūlymas"), kurį galima išvysti ant dviejų reklaminių stendų autostradoje tarp Vilniaus ir Kauno ir ant vieno reklaminio stendo prie pat Geležinkelio stoties, kviečia auditoriją pasinerti į transformatyvią kelionę ir išpildyti Kauno bienalės kuratorių menininkui pateiktą prašymą: "Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją."

Bienalės modelis iš esmės yra tarptautinis, todėl pagrindiniai iššūkiai išryškėja labai greitai. Kaip prasmingai ir aktualiai kalbėti vietinei auditorijai?

– Šiųmetę Kauno bienalę kuravote drauge su dar keliais kuratoriais. Kokie iššūkiai ir atradimai jus lydėjo šio proceso metu? Juk visi esate labai skirtingi.

– Dirbti su dar keturiais kuratoriais buvo išties nelengva, tačiau labai vertinga. Visi turime skirtingas patirtis, domimės skirtingais dalykais, tačiau dar pačioje kuratorinio proceso pradžioje pastebėjome stipriąsias kiekvieno iš mūsų savybes ir sugebėjome tinkamai jas išnaudoti, užuot susitelkę į kartais susikertančius mūsų interesus. Manau, kad tai buvo mūsų stiprybė, vėliau tapusi kuratorinio pareiškimo dalimi. Kadangi mūsų komandą sudarė penki kuratoriai, dirbantys skirtingose Europos šalyse, bendradarbiaudami su 28 tarptautiniais menininkais, mes išvengėme vienašališko kuratorinio požiūrio ir pristatėme daugialypę Kauno miesto viziją.

Mes sukūrėme metaforišką paralelę tarp mūsų kolektyvinio kuratorinio mąstymo ir vėlyvojo modernizmo architektūros pavyzdžio – Kauno paveikslų galerijos pastato. Kauno paveikslų galerija yra labai įvairialypis pastatas, išsilaisvinęs nuo vienodų ideologinių tarpukario ir sovietų architektūros reprezentatyvių fasadų principų. Suprojektuotas XX a. 8-ajame dešimtmetyje, jis turi net kelis skirtingus įėjimus, o jį apžiūrėti verta iš visų pusių, net ir nuo stogo. Mūsų kuratoriniai metodai siekė to paties.

– Šiųmetė Kauno bienalė remiasi kelionės sąvoka, kaip nuolat kintančio kultūrinio miesto su sudėtinga istorija identiteto metafora. Kokius Kauno istorijos aspektus siekėte išryškinti paroda?

– Bienalė remiasi Kauno ir visos Lietuvos istorija tam, kad išsakytų perėjimo ir pokyčio idėją. Nepaisant XX a. Lietuvą formavusių sovietinio ir nacistinio režimų, Lietuva išsaugojo stiprų tautinio identiteto jausmą. Besigilindami į architektūrinius miesto pokyčius per šimtmetį, koncentravomės į tautos kūrimą ir į tai, kaip architektūra ir menas gali iliustruoti, paremti arba prieštarauti skirtingoms politinėms nuostatoms.

– Su kokias didžiausiais iššūkiais susidūrėte dirbdama kontekste, kurį menkai pažįstate?

– Kaip kuruoti parodą, kuri būtų artima tiek tarptautinei, tiek vietinei auditorijai? Bienalės modelis iš esmės yra tarptautinis, todėl pagrindiniai iššūkiai išryškėja labai greitai. Kaip prasmingai ir aktualiai kalbėti vietinei auditorijai? Kaip geriausia kuruoti vietinį turinį ir kontekstą?

Nusprendėme miesto istoriją panaudoti kaip pasakojimą apie besikeičiantį politinį kraštovaizdį. Mūsų požiūrį stipriai paveikė Pauliaus Tautvydo Laurinaičio vestos ekskursijos po miestą ir bendradarbiavimas su ekspozicijos architektu Linu Lapinsku. Abu jie suteikė mums naudingų žinių, kurios pravertė dirbant prie vietinio konteksto. Negana to, viena iš kuratorių Neringa Stoškutė dalijosi svarbiomis įžvalgomis, neleidusiomis mums daryti paviršutiniškų prielaidų apie vietinę kultūrą.

– Kas Kaune, ar Lietuvoje jums buvo įdomiausia?

– Pasiruošimo bienalei laikotarpiu aš pažinau šalies istoriją ir sužinojau apie jos vietą dabartiniame geopolitiniame, ypač  Europos, kontekste.

– Kodėl rekomenduotumėte apsilankyti 12-ojoje Kauno bienalėje?

– Bienalėje, kuri apima net 30 menininkų intervencijas, lankytojai susipažins su buvusios šalies sostinės istorija per monumentalią modernizmo architektūrą.

– 12-oji Kauno bienalė „Po išvykimo / prieš atvykstant“ gvildena miesto kelionės tematiką. Kaip ir kodėl pasirinkote šią temą? Kaip ji evoliucionavo kuratorinio proceso eigoje?

K.Ž.: Temos pasirinkimą įkvėpė pastaraisiais metais paaštrėjusi pabėgėlių krizė ir vis didėjanti netolerancija Europoje. Kauno bienalės valdyba, formuodama bienalės temą, norėjo gilintis į kelionę, žvelgti į ją, permąstant mūsų santykį su kitu bei aiškinantis Europos kismus. Vėliau, pradėjus dirbti su atsirinktais kuratoriais, pirminė koncepcija nemenkai kito, konkretizavosi. Kuratorinio proceso eigoje pastebėjome, kad viskas politiškėja gerąja šio žodžio prasme. Be to, kuratorius inspiravo Lietuvos ir Kauno miesto evoliucija, vėliau tapusi pagrindiniu jų koncepcijos atspirties tašku. Kuratoriai pakvietė menininkus ir atsirinko tuos meno kūrinius, kurie galėtų atspindėti vietiniam kontekstui artimas problemas globalia prasme, kartais tyrinėjant ne Lietuvos ar Kauno, o panašias užsienio patirtis ir įvykius, kurie nors ir vyko už tūkstančio kilometrų, bet yra kuo puikiausiai suprantami ir čia.

Aš labai linkiu žmonėms nebijoti šiuolaikinio meno ir apsilankyti Kauno bienalėje kaip pažintiniame renginyje, kuris, viliuosi, turi galios reabilituoti šiuolaikinį meną tų, kurie yra juo nusivylę, akyse.

N.S.: Kelionės tema taip pat labai artima ir Kauno bienalės inicijuotai „Stebuklingų kilimų“ („Magic Carperts“) platformai. Siekis didinti šios platformos matomumą padiktavo tokį temos pasirinkimą.

– Kauno bienalė jau antrąsyk vyks viešose miesto erdvėse. Kokias galimybes atveria ir kokių iššūkių kelia parodos organizavimas ne meno erdvėse? Kodėl tai svarbu šiųmetės bienalės kontekste?

K.Ž.: 11-oji Kauno bienalė vyko viešose miesto erdvėse, nes jai buvo pasirinkta paminklinimo tema. Šiais metais kone pagrindinis mūsų tikslas – prieinamumas ir plačiosios auditorijos sudominimas šiuolaikiniu menu. Lietuvoje, ypač socialinėje erdvėje, itin jaučiama, kad net ir jauni, išsilavinę žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių bijo šiuolaikinio meno. Vyrauja mitas, kad tai yra sofistikuota ir elitinė sritis. Mums norisi šį mitą paneigti. Yra gero ir blogo šiuolaikinio meno. Kartais, jei žiūrovas jo nesupranta, tai dar nereiškia, kad pats yra dėl to kaltas. Viešąsias erdves pasirinkome, nes norime sugriauti psichologinius barjerus tarp plačiosios auditorijos, muziejų ir meno.

N.S.: Atsispiriant nuo kelionės temos, į bienalę gana natūraliai buvo įtrauktos tokios erdvės kaip Kauno geležinkelio ir autobusų stotys bei Vytauto prospektas, neretai atvykėliams iš kitų miestų tampantis kelionės į Kauno centrą pradžia.

– Šiais metais bienalę kuruoja net keli pradedantys kuratoriai. Gal galite daugiau papasakoti apie bendrakuratorystės procesą? Kokie iššūkiai ir patirtys jį lydi?

N.S.: Tai, kad bienalę kuruoja jauni, kylantys profesionalai, yra didelis privalumas. Mes dar nesame galutinai susiformavę, neturime ryškios darbo krypties ar specifikos, todėl esame atviri diskusijoms, mokomės vieni iš kitų. Patyrę kuratoriai nebūtų tokie atviri komandinio darbo procesui. Žinoma, mes visi esame iš skirtingų šalių ir kontekstų, tačiau sugebame sujungti savo patirtis ir kartu kuruoti parodą.

K.Ž.: Pradžioje buvome atsirinkę aštuonis kuratorius, iš kurių galiausiai liko penki. Intensyvus jų darbo procesas prasidėjo praeitų metų spalio mėnesį. Man, kaip bienalės vadovei, buvo labai įdomu stebėti savotišką dviejų Europų sankirtą: Vakarų ir buvusią SSRS. Akivaizdu, kad jų atstovus skiria tam tikri jutiminiai dalykai. Tai buvo matyti ir tarp bienalės kuratorių. Tačiau, man atrodo, kad tokia sandūra buvo naudinga abiem pusėms. Rytų blokas dažnai atrodo sutrikęs, ieškodamas savo identiteto, geisdamas būti kažkuo kitu, o Vakarų Europa kartais pasižymi beprotišku naivumu ir nesaikingu politiniu korektiškumu. Tokia sankirta tapo diskusijų atspirtimi, skatino apsikeisti žiniomis, darbo metodikomis ir suvokimu, kad Europoje egzistuoja daugiau nei vienas pasaulis.

– Dalis šiųmetės bienalės kūrinių tyrinėja Kauno miesto istoriją. Kaip prie šios temos dirbantys menininkai pasirinko jas dominančias problemas? Juk ne visi jie kauniečiai...

K.Ž.: Naujus kūrinius bienalėje pristatantiems menininkams davėme visišką laisvę. Savaime suprantama, kad kiekvienas menininkas domisi tam tikromis sritimis: trauminėmis patirtimis, ekologija, architektūra ar pan. Todėl tiriamųjų kelionių metu mums beliko surasti juos dominančių temų atspindžius vietos kontekste.

N.S.: Svarbu paminėti, kad menininkai, atvykę iš Rytų bloko, net ir neišmanydami mūsų istorijos, gali puikiai susitapatinti, nes jų patirtys labai panašios. Atvykimas į Lietuvą, žinoma, tą suvokimą praplečia.

Man, kaip bienalės vadovei, buvo labai įdomu stebėti savotišką dviejų Europų sankirtą: Vakarų ir buvusią SSRS. Akivaizdu, kad jų atstovus skiria tam tikri jutiminiai dalykai.

– Bienalės laikotarpiu galima susipažinti net su dviem tarptautinių meninių mainų projekto „Stebuklingi kilimai“ dalyvėmis: serbų menininke Sonja Jo ir kroatų menininke Ana Kovačić. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie šią Kauno bienalės inicijuotą platformą?

N.S.: „Kūrybiškos Europos“ platforma „Stebuklingi kilimai“ jungia 13 partnerių iš skirtingų ES ir šalių kandidačių. Pati platforma yra skirta jauniems kylantiems menininkams, kurie vyksta į rezidencijas partnerių šalyse. Ant „stebuklingo kilimo“ atskridę į jiems mažai arba visiškai nepažįstamą šalį ar miestą, jie dirba su vietos menininkais ir kuratoriais, stengiasi į bendrus kūrybos procesus įtraukti vietines bendruomenes. Šiais metais su Lietuvoje reziduojančiomis projekto menininkėmis stengiamės per bendruomenių aspektą reaguoti į kelionių temą. A.Kovačić dirbo su Akademijos bendruomene, o S.Jo –  su Šančių. Akademijoje atspirties tašku tapo Obelynės parkas, kuris, nors ir viešas, yra labai menkai naudojamas. Ana, susipažinusi su prof. Tado Ivanausko asmenybe, jo pomėgiu medžioti paukščius ir iš tėvo perimtais taksidermisto įgūdžiais, pasirinko migruojančių paukščių temą. O štai Sonja, susipažinusi su Šančiais, labai susižavėjo senais Šančių fabrikais ir architektūriniais rajono ypatumais. Čia, šalia medinių XIX a. namų, kuriuos pamažu jau pradeda keisti šiuolaikiniai prekybos centrai ir įstiklinti daugiaaukščiai, stovi sovietiniai fabrikai. Menininkė nusprendė tyrinėti kintantį architektūrinį Šančių veidą, tačiau daro tai besigilindama į asmenines žmonių istorijas, o ne didžiuosius istorijos naratyvus. Ją domina ideologijų kaita nuo komunizmo į kapitalizmą ir tai, kaip ji paveikė paprastą fabriko darbininką.

– Kauno bienalė jau nebeįsivaizduojama be edukacinės programos. Kokių staigmenų pateiks šiųmetė programa?

K.Ž.: Pagrindinis šiųmetės edukacinės programos akcentas – ekskursijos po bienalės parodą. Jas rengsime net trimis skirtingomis temomis. Organizuosime kūrybines dirbtuves vaikams ir jų tėvams. Tai bus tarsi nedideli festivaliai, skirti visai šeimai. Praeityje pastebėjome, kad  neskyrėme pakankamai dėmesio vaikų tėvams. Šiais metais sieksime ir jiems padovanoti įdomių patirčių. Tęsime ir socialiai jautrių visuomenės grupių įtraukos programą. Be to, pirmąkart siūlysime menininkės Paulinos Čiumbarienės parengtus edukacinius užsiėmimus darželinukams, skatinsime su menu susipažinti nuo mažų dienų.

N.S.: Norėčiau paraginti visus bienalės lankytojus registruotis į ekskursijas, nes kiekvienoje iš jų gvildensime skirtingas Kauno miestui aktualias temas. Šias ekskursijas ves profesionalūs gidai, kurie pristatys ne tik parodoje eksponuojamų menininkų kūrinius, bet ir įpins juos į platesnį, istorinį miesto kontekstą. Be to, organizuosime „Stebuklingų kilimų“ dviračių turus, kurių metu iš Šančių važiuosime aplankyti bienalės taškų, kuriuose bus įsikūrę A.Kovačić ir S.Jo kūriniai, keliausime į Obelynės parką. Galiausiai šiųmetės bienalės partnerės „Galerie Uberall“ direktorius kiekvieną mėnesį ves ekskursijas, kurios bus skirtos tikriems meno gurmanams.

– Ko palinkėtumėte šių metų bienalės svečiams?

K.Ž.: Aš labai linkiu žmonėms nebijoti šiuolaikinio meno ir apsilankyti Kauno bienalėje kaip pažintiniame renginyje, kuris, viliuosi, turi galios reabilituoti šiuolaikinį meną tų, kurie yra juo nusivylę, akyse. Kadangi šiųmetėje bienalėje gvildenamų temų amplitudė labai plati, net neabejoju, kad tiek tie, kuriems įdomi Kauno istorija, tiek ir tie, kurie mėgsta gilintis į filosofinius, globalius ar politinius klausimus, atras kažką įdomaus.

N.S.: Kiekvienas bienalės kūrinys turės ištisą istoriją. Tačiau nevalia išsigąsti, jei jos nepavyks perprasti pačiam. Tai galima padaryti ekskursijų metu arba bienalės darbuotojų ar savanorių tiesiog paklausus atitinkamuose bienalės taškuose. Jie tikrai atsakys į visus lankytojų klausimus, paaiškins, kas, kaip, kur ir kada.

BIENALĖS LANKYTOJO ŽODYNĖLIS

Ruošdamasi Kauno bienalei, organizatorių komanda pabandė sau atsakyti į klausimą – kokie žodžiai, frazės, mintys juos lydėjo dažniausiai? Kurie jų sukosi galvose, atsikartojo e.pašto žinutėse, oficialiuose tekstuose ir asmeniniuose pokalbiuose – nuo audringų diskusijų apie meno paskirtį ir vertę iki pašnekesių su močiute pietų metu sekmadienį, bandant paprastai jai paaiškinti, kaip reklaminiai stendai ties autostrada Vilnius–Kaunas, perėjos parduotuvėse, tapytojai muziejuose, šokėjai stotyse, lėktuvo pakilimo tako šviesos nebeveikiančiose kapinėse ar dulkės ant raudonojo kilimo susipina į vieną prasmingą bekraštę kelionę per laiką, erdvę, Kauną, jo istoriją ir dar daugybę kitų krypčių. Prieš jums pradedant šią nepakartojamą kelionę 12-osios Kauno bienalės maršrutu, kviečiame stabtelėti ir dar kartą perskaityti mūsų sudarytą žodynėlį. Jis sudarytas iš žodžių, kuriuos pieštuku žymėjomės užrašinių paraštėse, dėliodami parodos programą, siuntinėjome vieni kitiems laiškais ir žinutėmis, pasakojome per radiją, kartojome kaip mantras ar net per miegus. Tikimės, kad jie padės geriau perprasti šį renginį ir mūsų pačių patirtą, nuotykių pilną kelionę nuo bienalės temos užgimimo iki Kaune apgyvendintų meno kūrinių, kuriuos jau galite pamatyti!

BIENALĖ – ko gero, sunkiausios rašybos meno terminas, reiškiantis kas dvejus metus vykstantį meno festivalį (tarp įdomiausių matytų šio žodžio variantų – bianalė, benamė, bananai, dienelė).

EGZOTIZAVIMAS – įdomus, bet pavojingas reiškinys, kai iš užsienio šalies (ar kito konteksto) atvykęs meno kūrėjas ar kuratorius dėl laiko, informacijos ar kitų išteklių stokos pakankamai neišnagrinėja vietos konteksto, leidžiasi įveikiamas stereotipų ar iš anksto susidarytos nuomonės ir savo darbe gana paviršutiniškai pažvelgia į vietos realijas.

INSTALIACIJA – kūrinio įrengimas erdvėje ir jos transformavimas meniniais tikslais. Instaliacijos leidžia mums naujai pažvelgti į pažįstamas vietas, jos gali įsikurti tiek ir galerijoje (Sonja Jo „Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio“, Nomeda ir Gediminas Urbonai „Družba“), tiek ir viešose miesto erdvėse: pasidairykite Alberto Garutti darbo Kauno geležinkelio stotyje, ten pat paieškokite ir Mykolos Ridnyi „Dingusio bagažo“, pasiruoškite toli nunešančioms kelionėms Roberto Narkaus „Priklausomybės“ paviljone Ramybės parke ar pasiklausykite, ką paukščiai papasakojo Anai Kovačić Obelynėje.

ĮVIETINIMAS – labai pavyzdingai sulietuvintas angliškas terminas „site-specific“, kuris reiškia, kad viešoje vietoje atsiradęs meno kūrinys yra specialiai sukurtas atsižvelgiant į tos konkrečios vietovės kontekstą, istoriją ir kitas svarbias aplinkybes, o jo perteikiama žinutė, skleidžiamas garsas, kvapas ar išvaizda pasiūlo netikėtą ar naują tos vietos interpretaciją (Jasmina Cibic „Klimato kaita“, Andrejus Polukordas „Pirkti ar nepirkti“, Christianas Jankowskis „Mano naujas pasiūlymas“).

KONCEPCIJA – tai esminė idėja, aplink kurią sukasi meno kūrinio ar parodos įgyvendinimas. Koncepcijos žavesys slypi tame, kad jai įgyvendinti galima pasitelkti pačias įvairiausias ir netikėčiausias priemones ir kūrinius – nuo spiritizmo seansų su išnykusiais paukščiais (Naufuso Ramírezo-Figueroa kūrinys), telefono skambučių, bandant išradingai išsisukti nuo darbo (Adrianas Melis), ateities būrimo Taro kortomis (Karolis Pichleris) ar iki dar vieno Donato Banionio apsilankymo Soliaryje (Deimantas Narkevičius). 

Menininkės iš Rusijos (Dagestano Respublikos) Taus Machačevos projektas koncepciją perkelia į kitą lygį – jos kūrinys pristatomas kaip atsakas į dažnai nerealius menininkams keliamus reikalavimus. Savo darbe tokį pat sunkiai įgyvendinamą uždavinį ji iškelia būtent publikai (pasiūlymas nutiesti uždarą kelią aplink kalną Dagestano Respublikoje ir gauti dovanų to kalno maketą vis dar galioja!)

KURATORIUS – tai žmogus, organizuojantis meno kūrinio ir žiūrovo susitikimą. 12-osios Kauno bienalės atveju – tai net penkių jaunų, iš įvairių šalių sukviestų kuratorių komanda, kurianti vieną parodos viziją.

METAFORA – perkeltinė žodžio prasmė, leidžianti atrasti panašumų ir bendrų bruožų tarp iš pirmo žvilgsnio nesusijusių temų ir reiškinių. Šios bienalės kontekste visus eksponuojamus meno kūrinius suvienija mus pakeičiančios kelionės idėja – tai ir XX a. istorinių ir politinių virsmų nulemta miesto transformacija, kapines verčianti parkais, o Geležinkelio stotį – svarbių miestui istorinių įvykių liudytoja ir dalyve. Kelionės taip pat pasakoja apie visuomenės raidą: per nykstančių profesijų istorijas (Artūras Morozovas „Neatpažinti stovintys objektai“), besikeičiančius architektūros simbolius (Jasmina Cibic „Klimato kaita“), apie žmones didelių istorinių virsmų fone (Johanna Diehl „Pasiekimų kultai“), pasižvalgymą po praeitį, dabartį ir ateitį (K.Pichlerio „Time-Squares“, Laura Grisi „Laiko matavimas“), ne visuomet sėkmingų kelionių trajektorijas (Bas Jan Ader vaizdo kūrinių serija, Ghenadie Popescu „Vidury“) ir svarbiausia – istorijas, kurios užgimsta auditorijai susitikus su kūriniu.

PERFORMANSAS – kitaip pasirodymas, šiuolaikinio meno forma, kuriai reikia trijų dalykų: laiko, erdvės ir (ne)tiesioginio menininko dalyvavimo. Visa kita – tai kova be taisyklių. Performansas mums gali priminti apie esminius mus vienijančius dalykus (Francesca Grilli „Pamiršti orą“) ar atrasti ryšį tarp aibių teorijos ir bendrystės jausmo (Amalia Pica „A ∩ B ∩ C (Line)“).

POSOVIETINIS – šios bienalės ir Kauno kontekste labai svarbi XX a. Europos istorija ir jos gyventojų tapatybės raida – nemažai darbų kalba būtent apie tapatybės konfliktą, kylantį bandant susivokti tarp sovietinės praeities ir globalios dabarties realijų (Ieva Epnere „Vėliau“, Aslanas Gaisumovas „Volga“).

TAPATYBĖ – tai, kas esame, ir vienas tų dalykų, kuriuos jautriausiai pastebime, kai jaučiamės atsidūrę ne vietoje ir ne laiku ar keičiasi mums priskirti vaidmenys. Su šia problema susiduria ir miestai, ir žmonės: tarpukariu Kaunui užklijuota „laikinosios sostinės“ etiketė primena apie miesto suklestėjimo laikus, tačiau lyg ir patvirtina, kad geriausi jo laikai –  jau praeityje, taip atimdama motyvaciją stengtis dėl ateities (su šiuo reiškiniu Kaunas šiuo metu intensyviai ir, drįstume pridurti, sėkmingai kovoja). Kaip jau minėjome, šioje bienalėje daug kalbama apie kolektyvinių (šalių, bendruomenių krizę, susijusią su besikeičiančiais režimais: Latvijoje (I.Epnere), Čečėnijoje (A.Gaisumovas), buv. Jugoslavijoje (Bálintas Szombathy), Ukrainoje (M.Ridnyi), Moldovoje (G.Popescu), tačiau pasakojama ir apie asmeninius tapatybės konfliktus (Tamu Nkiwane „Žalioji upė“, S.Jo projektas).

VIEŠOJI ERDVĖ – atvira, visiems prieinama erdvė, kurioje įkurdinus meną, jis irgi tampa prieinamas visiems. Menas viešosiose erdvėse nėra naujas reiškinys: greta asmeninių iniciatyvų čia pilna ir oficialių, ideologiškai svarbių meno kūrinių (apie paminklus daug šnekėta praėjusioje bienalėje), tačiau vis dažniau šiuolaikinių meno iniciatyvų rengėjai siekia, kad greta įprastinių formatų ir įprastų erdvių (koncertų salių, galerijų ir kitų tam skirtų ir dažniausiai miesto centre įsikūrusių erdvių) menas nebūtų užsidaręs, o matomas visiems. Tad ši Kauno bienalė jus pasitiks jau atvykstančius autostradoje Vilnius–Kaunas, įsikurs traukinio vagone, Kauno geležinkelio stotyje, Ramybės parke ir kitose vietose, kurias kviečiame jus atrasti.

Su Birkbecko menų mokykloje, Londone, ir ten pat įsikūrusio Architektūros ir visuomenės centro vadovu – vienu iš būsimų pirmosios Europos kultūros sostinės modernizmo architektūrai dedikuotos tarptautinės konferencijos Kaune pranešėjų – kalbamės apie sudėtingą ir įvairiapusę modernizmo architektūros prigimtį,  architektūrinės aplinkos įtaką mūsų gyvenime.

– Esate kelių knygų apie modernizmo architektūros sąveiką su besikeičiančiais socialiniais ir kultūriniais kontekstais autorius. Kaip, jūsų nuomone, modernizmo architektūra vertinama šiandien? Ar ji plačiai pripažinta?

– Daug kas priklauso nuo to, apie kokią modernizmo architektūros srovę kalbame, nuo konkrečių pastatų ir nuo vietos, kurioje esame. Modernizmų yra labai daug. Esti 2-ojo dešimtmečio avangardistų kurtas modernizmas, laikomas žemyninės Europos fenomenu. Egzistuoja ir 3-iajame dešimtmetyje pradėta vystyti, nuo finansinės vyriausybių paramos priklausomo modernizmo srovė. 5-ajame dešimtmetyje radosi alternatyvusis modernizmas, kritikavęs sėkmės sulaukusį oficialųjį modernizmą. Vis dėlto toks skirtingų modernizmo bangų naratyvas teisingas tik tam tikrose Vakarų Europos dalyse ir negalioja, kai kalbame apie Rytų Europą, Lotynų Ameriką ar Indiją.

Tam tikrą modernizmo dalį šiandien išties galima laikyti itin pripažinta, pvz., vidurinės klasės gyvenamuosius namus, statytus 2– 5-ajame dešimtmečiais, mat jie įkūnija naujoviškos prabangos, anuomet sietos su šviesa, oru, naujomis išplanavimo formomis ir technologijomis, paženklintą gyvenimo būdą. Tai puikiai juntama pažvelgus į dabartines rinkos kainas. Yra išlikę gerai žinomų architektų projektuotų pastatų, jau tapusių architektūriniu kanonu. Kita vertus, netrūksta ir menkai vertinamų bei vargiai saugomų modernizmo architektūros pavyzdžių, daugiausia socialinių būstų. Nepaisant kultūrinio jų išskirtinumo, jie dažnai suprantami kaip tam tikrų, jau atgyvenusiomis laikomų, ideologijų atspindžiai. Kaip matote, jūsų klausimui nėra lengvo atsakymo...

Jei atsuksime nugarą praeičiai, rizikuosime pamiršti jos klaidų ir sėkmių įkvėptas pamokas.

– Ne tik pats rašote knygas apie modernizmo architektūrą, bet ir vadovaujate Architektūros ir visuomenės centrui Birkbecko Menų mokykloje, kuriame vykdomi tyrimai architektūros, dizaino ir kraštovaizdžio srityse. Kaip manote, kodėl vis dar svarbu kalbėti apie modernizmo architektūrą ir iš kokios perspektyvos reikėtų tai daryti šiandien?

– Paprasčiausia būtų pasakyti, kad modernizmo architektūra yra modernios istorijos dalis, kai buvo mėginta sukurti niekur lyg tol neregėtą architektūrą, išreiškiančią naujas tų laikų patirtis ir atliepiančią modernumo sąlygas. Tai toli gražu nėra tik istorijos dalis. Modernizmo architektūra – nuolatinių mūsų bandymų neatsilikti nuo besikeičiančio pasaulio liudininkė. Beveik kiekviena su modernizmu besisiejanti istorija man atrodo probleminė. Būtent todėl ir negalime liautis tyrinėti modernizmo architektūros. Tikiuosi, kad mano centras tai daro sėkmingai, nors tai nėra vienintelis jo užmojis. Labai svarbu, kad mes suprastume savo miestus. Būtina, kad istorija ir kritika reaguotų į tuos, kurie kuria mūsų aplinką. Žvelgdami iš bet kokios perspektyvos, privalome būti savikritiški ir nevengti svetimų perspektyvų, tam kad suteiktume pagrindą savosioms. Skubu pridurti, kad tai svarbu ne todėl, jog esame pliuralistai ir viskas, kas paremta subjektyvumu, mums yra natūrali vertybė (tokia dažnai būna vakariečių akademikų nuostata), bet verčiau todėl, kad į savo metodus diegtume dialogą.

Jums gali pasirodyti, kad išsisukau nuo jūsų klausimo, todėl leiskite pateikti vieną pavyzdį. Pernai mano vadovaujamas centras surengė renginių seriją – pranešimus, simpoziumą, diskusijas – skirtą socialiniam architektūros aspektui tyrinėti, kartu aptariant ir architektūros indėlį į visuomenės bei visuomeniškumo sąvokas. Renginyje buvo gvildenamos labai įvairios temos, skaitomi pranešimai apie architektūrologų vaidmenį Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Mozambike, žaidimų aikšteles, "Mietkaserne" gyvenamąjį kvartalą Berlyne, Amerikos priemiesčių architektūrą, nekilnojamojo turto ir migracijos krizes, gatvių permąstymą gyvenamuosiuose kvartaluose prieš nuvilnijant neoliberalizmo bangai ir pasivaikščiojimus po Bertholdo Lubetkino projektuotus gyvenamuosius kvartalus. Visa tai man padėjo permąstyti vieną istorinę, tačiau itin aktualią, problemą: Robino Hudo gyvenamojo kvartalo (angl. Robin Hood Housing estate), architektų Alison ir Peterio Smithsonų suprojektuoto Rytų Londone, sunaikinimą.

Renginio metu diskutavome, kodėl paveldo saugotojai negalėjo apsaugoti kvartalo, apie labai keistą Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone sprendimą išsaugoti vieną kvartalo fragmentą – dvi nuo vieno kvartalo pastato nuimtas vėliavas. Problemiška, esant šiai situacijai, tai, kad mes dar tik mėginame suprasti Smirthsonų darbo sėkmę ir  arba nepasisekimą, nors tuo pat metu politiniai režimai Didžiojoje Britanijoje nuolat griauna panašius gyvenamuosius kvartalus, taip siekdami visuomeninės valstybės gerovės.

– Modernizmo architektūra, ilgą laiką asocijuota su progresu ir modernumu, dabar dažniau prilyginama istoriniam paveldui. Ko, jūsų nuomone, reikėtų imtis siekiant permąstyti architektūrinį modernizmo paveldą šiuolaikiniame pasaulyje ir kas turėtų tai daryti?

– Kaip galite numatyti iš mano ankstesnio atsakymo, nemanau, kad modernizmas tėra istorinio paveldo dalis. Tai niekad nesiliaujančios mūsų modernumo patirties ir mėginimų perprasti miesto politiką dalis. Nesu šališkas modernizmo mėgėjas. Esu 6–7-ojo dešimtmečių vaikis. Man augant Didžiojoje Britanijoje buvo galima justi didelį pasipriešinimą su modernizmu asocijuotų pastatų atžvilgiu. Negaliu nuneigti, kad dėl modernizmo buvo sukurta tikrai katastrofiškų aplinkų. Aklai asocijuodami modernizmą su progresu, neišspręsime jo aktualizavimo problemos. Kas vis dėlto turėtų permąstyti modernizmo paveldą? Manau, kad atsakymas labai paprastas: mes visi.

– Kokią įtaką, jūsų nuomone, architektūrinė aplinka daro kasdieniam mūsų gyvenimui?

– Aš šią įtaką suprantu labai tiesiogiai. Kiekvienąkart man žygiuojant gatve, žengiant į pastatą, kenčiant alinantį karštį tvankiame kambaryje, ramiai miegant, ar paprasčiausiai pažvelgus pro langą ir pamačius, kažką, kas man labai patinka, aš patiriu architektūrinės aplinkos įtaką. Todėl net jei mes nuolat sąmoningai to nesuvokiame, architektūra mūsų gyvenime atlieka labai svarbų vaidmenį.

– Savo knygose dažnai gilinatės į modernizmo architektūrai būdingą internacionalizmą. Gal galite paaiškinti, kaip skirtingos kultūros įkūnijamos architektūroje? Kokia mąstysena įkvėpė internacionalizmo radimąsi architektūroje ir kokį vaidmenį šis atlieka globaliame šiuolaikiniame pasaulyje?

– Kultūrinės išraiškos architektūroje klausimas labai sudėtingas. Modernizmas visada garsėjo kaip architektų valdomas architektūrinis stilius. Tačiau negalime pamiršti, kad periodiškai nuolat buvo juntamas noras pabėgti nuo architektams būdingos mąstysenos, dažnai vadinamos architektūrine kultūra, ir iš naujo pripažinti tai, kad kultūra išties yra ją kuriančiųjų ir ja gyvenančiųjų produktas. Kitaip tariant, kultūra priklauso mums visiems. Būtent šie modernizmo laikotarpiai mane labiausiai ir domina. Su tuo ir susiję mano architektūrinio internacionalizmo tyrimai, kurie apima labai daug dalykų: architektūros ir globalių žinių jungtis, architektūros panaudojimą vyriausybiniams tikslams ir geresnį pasaulio, kuris nebeapsiriboja tautiniu identitetu, suvokimą. Visa tai siejasi su dabartinėmis globalizacijos formomis.

– Pirmoji modernizmo architektūrai skirta konferencija Kaune kvies ne tik papildyti istorines žinias, bet ir dalytis architektūrinio modernizmo paveldo ateities vizijomis. Kokia, jūsų manymu, modernizmo architektūros ateitis?

– Jei atsuksime nugarą praeičiai, rizikuosime pamiršti jos klaidų ir sėkmių įkvėptas pamokas. Labai abejoju aplinkos "ateities vizijų" sąvoka. Man tai primena nekilnojamojo turto investuotojų ir vystytojų, savimylų politikų ir pardavimo ekspertų kalbas. Man pernelyg nerūpi, ar modernizmas turi ateitį. Pastatai ir toliau bus statomi. Svarbiausia, kad visuomenė nesiliautų kūrusi gražią, atsakingą ir įtraukią aplinką.