Eilėje – dvi valandos
Prisimenu, kaip vos išlipus iš lėktuvo, atskraidinusio mane ir draugę į Kiniją, pasitiko tropinis karštis, kuris tęsėsi apie keturis mėnesius. Per dieną maudytis tris keturis kartus buvo normalu.
Pirmieji įspūdžiai – nusileidus Guangdžou oro uoste, apie dvi valandas teko laukti eilėse, norint pereiti pro pasų patikros postus. Kinų pareigūnai gan draugiški, su užsieniečiais elgiasi mandagiai. Pasų patikrą perėjome nesunkiai, mus iškart pasitiko įgalioti asmenys ir nuvežė į iš anksto užsakytą viešbutį vakarieniauti, ragauti tradicinių patiekalų.
Kitą dieną mus vežė į kompanijos biurą, kur supažindino su anglų kalbos mokymo sistema Kinijoje. Biuras – 23 aukšte. Kinams tai – kasdienybė, o mums toks aukštis padarė šiokį tokį įspūdį.
Iš karto į akis krito labai didelis kontrastas tarp spindesio, turto ir skurdo. Žėrintys nauji 70 aukštų dangoraižiai ir supeliję, seni, kartais ir dvokiantys pastatai. Tokią kaimynystę matėme visame mieste.
Toliau – Meidžou. Bet vykome ne į patį miestą, bet į jo provinciją Uhua.
Užsieniečiai – provincijos retenybė
Iš trečio didžiausio Kinijos miesto Guangdžou, turinčio apie 15 mln. gyventojų, penkias valandas autobusu keliavome į savo miestelį. Išlipome jau sutemus.
Kaip vėliau sužinojome, tarp maždaug 500 tūkst. Uhua gyventojų buvome du iš keturių ten apsistojusių užsieniečių (kiti du futbolininkai), dauguma vietinių užsieniečių išvis nėra matę.
Mus iškart apspito taksi paslaugas siūlantys vietiniai – tempė už rankų, badė pirštais ir sekė iš paskos. Tiek dėmesio nebuvau gyvenime gavęs. Pasijutome tarsi baltieji Jay-z ir Beyonce. Netrukus mus pasitiko mokymo įstaigos direktorė ir tapo šiek tiek saugiau.
Kaip vėliau sužinojome, tarp maždaug 500 tūkst. Uhua gyventojų buvome du iš keturių ten apsistojusių užsieniečių (kiti du futbolininkai), dauguma vietinių užsieniečių išvis nėra matę. Tad nenuostabu, kad neišvydome nė vieno užrašo anglų kalba.
Įsikūrėme mums paruoštame bute, kuris buvo tikrai geras ir modernus, palyginti su tuo, ką jau matėme miestelyje.
Padarėme reklamą centrui
Prasidėjo mūsų kaip anglų kalbos mokytojų stažuotė. Pirmieji mūsų mokiniai Jackas ir Jessica (kiniškų vardų nepamenu).
Jacko tėvai dvylikametį vertė mokytis penkias valandas per dieną. Pamaniau, kad tai šiek tiek žiauroka, bet kinai labai vertina anglų kalbos žinias kaip vienas svarbiausių siekiant karjeros.
Klasėje turėjau padėjėją kinę, kurios anglų kalbos žinios, sakyčiau, penki balai iš dešimties.
Tikslaus tvarkaraščio ar plano neturėjau, tad mokiau savo nuožiūra. Jacko, kuris anglų kalbos mokėsi apie ketverius metus, žinios neviršijo devynmečio lietuvių vaiko. Nieko nuostabaus – visiškai kitokia abėcėlė, ženklai ir simboliai.
Mums sekėsi gerai, Jackas ir jo tėvai buvo labai patenkinti. Žinia, kad mokymo centras turi netgi du užsieniečius mokytojus, pasklido greitai. Dažnai tekdavo vaikščioti po miestą ir tiesiog nieko nedaryti, kai mokymo centro atstovai kviesdavo žmones pažiūrėti į mus ir apsilankyti mokymo centre.
Keista rinkodara, bet ji veikė. Po poros savaičių žmonės į centrą jau plūdo. Mokyti teko visokio amžiaus grupes – nuo trejų metų vaikų iki 40-mečio duonos skrudintuvų dizainerio. Vėliau jis padovanojo savo sukrutą skrudintuvą.
Virtuvės ypatumai
Pirmas mėnuo Kinijoje buvo labai įspūdingas. Vasaros karštis – nepakeliamas, kur nors keliauti be automobilio su kondicionieriumi buvo tiesiog neįmanoma.
Kinai pasirodė draugiški ir mumis labai domėjosi, nuvežėme jiems knygą apie Lietuvą – mūsų papročius, didžiausius miestus, maistą, gamtą, istoriją. Vieno mokinio mama, anglų kalbos mokytoja, tarsi bandė pašiepti sakydama, kad mūsų šalis turi tik 3 mln. gyventojų, bet atsakiau, kad svarbu kokybė, o ne kiekybė.
Smagūs žmonės tie kinai – sugeba pasigerti nuo dviejų stikliukų, sakoma, kad jie labai jau netoleruoja alkoholio. Didelį įspūdį paliko kinų maistas. Kainos juokingos, o skoniai – nenusakomi, jų patiekalų ilgiuosi iki dabar.
Kinijoje priimta, kad žmogus, kuris kviečia pietų į restoraną, visada vaišina, nesvarbu, ar kviečia porą, ar dešimt žmonių.
Patiekalų patiekimas turi savito grožio, viskas paremta dalijimosi principu, pvz., atneša patiekalus ir visi bendrai juos skanauja.
Mums pasirodė keista, bet Kinijoje vištiena su kaulais vertinama daug labiau nei krūtinėlė, net ir kaina labai skirtinga, pvz., kilogramas krūtinėlės gali kainuoti 3–4 eurus, o vištiena su oda, kaulais ir nagais kainuoja 6–7eurus.
Vištos galva, nors ir nevalgoma, atnešama kartu lėkštėje. Priklausomai nuo to, kaip lėkštė pasukta, kartais vištos galva spokso tiesiai į tave. Nelabai malonu.
Viename restorane valgėme keptą anties odą, o anties krūtinėlę buvo tiesiog pasakyta išmesti.
Kaimelyje – Lietuvos vėliava
Praėjus maždaug pusantro mėnesio, mus pradėjo labai stipriai reklamuoti ir aplinkiniams kaimeliams bei miesteliams, teko važiuoti mokyti anglų kalbos į atokesnes vietas.
Buvo tikrai įdomu pamatyti provincijos gyvenimą, kuris priminė didelį chaosą ir skurdą. Gilioje Kinijos provincijoje Kelių eismo taisyklės arba neegzistuoja, arba visiems į jas nusispjauti, jei kas nepatinka, konfliktą išsprendžia automobilio signalas: kurio garsesnis ir ilgesnis, tas pirmesnis ir teisesnis.
Nuolatos vykome į dar du mokymo centrus, viename jų nutiko smagus įvykis. Kaimelyje, kuriame keliai neasfaltuoti, šaligatvių nėra, bėgioja žiurkės, o pastatai – lyg po karo, mes išvydome Lietuvos vėliavą! Na, tik po gražia Lietuvos vėliava – trumpinys TLU, o LTU parašyta prie Italijos vėliavos.
Kai paklausėme, kodėl, centro direktorė sutriko ir pažadėjo ištaisyti klaidą.
Įžymybių gyvenimas
Dėmesio sulaukdavome, kad ir kur eidavome. Kavinėse gaudavome žaislų, raštelių, nemokamų patiekalų ir gal bent po tris prašymus nusifotografuoti.
Rengėme "pasižiūrėkite, mes esame užsieniečiai" užsiėmimus parkuose, vaikščiodavome gatvėmis, kad vietiniai galėtų nusifotografuoti, sakėme gal dešimt kalbų įvairiose renginiuose. Baldų įmonės atidarymo ceremonijoje mūsų kalba buvo trumpa: "Labai džiaugiamės čia būdami ir linkime sėkmės." Po šios įspūdingos kalbos gal 200 kostiumuotų vyrų plojo, lyg būtume olimpinėse žaidynėse auksą laimėję, nors tai, ką sakėme, suprato gal penki iš jų.
Galiausiai mūsų, kaip užsieniečių, parodymas buvo vainikuotas mieste skirtu statyti stendu su mūsų fotografijomis. Supratome, kad dabar tikrai esame žvaigždės!
Iš kirpyklos – su kepure
Po maždaug mėnesio pribrendo laikas eiti į kirpyklą, nors ir labai atidėliojau šį įvykį, nes visų kinų plaukai vienodi iš prigimties – juodi, stori ir jų šukuosenos panašios viena į kitą.
Atėjau į kirpyklą, turėdamas savo seną nuotrauką, ir parodžiau kirpėjui, kaip noriu atrodyti. Kad kas nors dar, be mano draugės, būtų matęs jo reakciją… Atrodė, kad pamatė ateivį: laiko rankose kirpimo mašinėlę ir rankos dreba.
Ženklais susirodėme, kur man sėsti. Buvo panašu, kad jis suprato, kaip noriu atrodyti. Tuo metu visa kirpykla nustojo dirbusi ir gal penkiolika žmonių žiūrėjo į mane. Kalbino mano draugę, telefonais išsivertę klausimus, buvo tikrai smagi ir unikali akimirka. Bet ji tęsėsi neilgai, vargšui kirpėjui mano plaukai buvo neišsprendžiamas galvosūkis, vadžias perėmė pats kirpyklos savininkas, palikęs kitą klientą.
Po 30 minučių kirpimosi pasakiau ačiū, sumokėjau ir mes išėjome, norėjosi verkti, bet kelias dienas panešiojau kepurę ir viskas susitvarkė.
Blizgesys draugauja su skurdu
Kitas etapas buvo, kai mane išsiuntė dviem savaitėms į kitą mokymo centrą Huidžou mieste (apie 5 mln. gyventojų).
Žmonės, gyvenantys žvejų laivuose, skalbiantys drabužius upėje, kurios užterštumo lygis daug kartų viršija normą, aplink bėgiojančios žiurkės, milžiniški tarakonai, kurių buvo visur, net mokymo centre, ir panašūs dalykai, vaizdas tikrai kraupus.
Šio mokymo centro direktorius buvo baigęs mokslus Anglijoje, tad puikiai šnekėjo angliškai ir buvo labai atviras diskusijoms apie pasaulį ir įvairiausius dalykus.
Kaip ir prieš tai matytuose miestuose ir miesteliuose, kontrastas tarp skurdo ir turto Huidžou didžiulis ir verčiantis susimąstyti, kad mes Lietuvoje vis dėlto turėtume džiaugtis.
Žmonės, gyvenantys žvejų laivuose, skalbiantys drabužius upėje, kurios užterštumo lygis daug kartų viršija normą, aplink bėgiojančios žiurkės, milžiniški tarakonai, kurių buvo visur, net mokymo centre, ir panašūs dalykai, vaizdas tikrai kraupus.
Per šias dvi savaites susiradau vieną draugą, jis buvo mano mokinys, su kuriuo iki dabar bendraujame, labai šaunus vaikinas. Dažnai, užuot mokęsi iš vadovėlių ar vaizdo įrašų, eidavome žaisti krepšinio, važinėjome motoroleriu po miestą. Buvau ir jo namuose.
Kiekvieni namai, kuriuose apsilankėme, turėjo arbatos gėrimo stalus. Arbatos gėrimas yra vienas svarbiausių kinų kultūros papročių.
Kaip ten patekome
* Stažuotę radome per AIESEC.org tinklalapį.
* Į ambasadą Vilniuje dėl vizos važiavome septynis kartus.
* Gaudavome stipendiją iš mokymo centro, iš anksto sutartą per AIESEC.org interneto puslapį.
* Abu su drauge turime anglų filologijos bakalauro laipsnį, tad kinams tai buvo papildomas paskata rinktis mus.
Apibendrinant įspūdžius apie Kiniją
* Noriu paneigti stereotipą, kurį man diegė prieš išvykstant į KIniją, kad reikia žiūrėti ką valgai, nes visur tik katiena ir šuniena. Taip, kinai valgo šunieną, bet tik šaltuoju sezonu, nes tiki, kad jiems ši mėsa padeda sušilti. Šuns, katės ir ypač gyvatės mėsa yra labai brangi, todėl jums tikrai niekas nebruks šių gyvūnų mėsos vietoj vištienos ar jautienos. Mes neragavome nė vienos rūšies minėtų delikatesų.
* Kinai dažnai slėpė nuo mūsų visas detales, nepasakydavo savo planų iki galo.
* Oras ir gamta Kinijoje yra užteršti. Matėme pilną šiukšlių ir dvokiančią išmatomis upę, kartą patekome į labai tirštą toksišką smogą.
* Gatvėse tvyro chaosas, neišvengiamai susidarantis dėl didžiulio žmonių kiekio. Visur gausu policijos.
* Jaučiama didžiulė pagarba lyderiams, valdžiai.
* Vasarą pietinėje Kinijos dalyje yra nepakeliamai karšta ir tvanku.
* Maisto pasirinkimas ir kaina tiesiog fantastiški.
* Šiek tiek nustebino mažesnių miestų gyventojų izoliacija nuo pasaulio žinių. Mano 23 metų padejėja neturėjo supratimo, kur yra Šiaurės Korėja ir kas ten vyksta. Dauguma suaugusių kinų galėjo atpažinti ne daugiau kaip penkias pasaulio šalių vėliavas. Kinų žinios apei Europą labai ribotos, daugumai jų Anglija – svajonių šalis.
