Nuo 2015 m. Á. Schillingo Lietuvoje pastatyti spektakliai sulaukė kritikų ir publikos susidomėjimo („Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre, „Autonomija“ ir „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre). Šį rudenį pripažintas menininkas pradės darbą su teatro ir renginių režisūros kurso studentais Klaipėdoje, jam talkins Klaipėdos jaunimo teatro komanda. Studentų kursą jis taip pat rinks uostamiestyje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete.

A. Schillingas. M. Frolovos nuotr.

– Renkate teatro ir renginių režisierių kursą. Kokia bus jūsų dėstymo programa?

– Ji šiuolaikiška ir studentams suteiks itin platų įgūdžių spektrą. XXI a. jau nebegalime galvoti, kad teatras tėra institucija, pastatas, kuriame dirba režisieriai ir aktoriai. Keičiantis aplinkybėms, žmonės turi būti pasirengę dirbti pačius įvairiausius darbus. Ne tik kurti spektaklius tradicinėje teatro scenoje, bet ir organizuoti renginius, kurti performansus, dalyvauti pedagoginėje veikloje. Teatras – ypač sociali erdvė, žmonės čia privalo nuolat bendradarbiauti, susikalbėti, o to irgi reikia mokytis – ši specialybė neatsiejama nuo psichologijos, tai puiki vieta pažinti save ir suprasti savo santykį su kitais.

Dėl to teatras tampa politiškas, čia veikia skirtingi bendravimo ir socialinio jautrumo dėmenys. Svarbu išmokti klasikinių teatro formų, bet labiausiai noriu suteikti erdvės studentams laisvai mąstyti. Nenoriu pasiūlyti konkretaus režisūros stiliaus, jie patys turi atrasti savo balsą.

– Įsivaizduokime, kad ketveri dėstymo metai jau praėjo – koks darbo rezultatas jus džiugintų?

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus.

 

– Tiesą sakant, man ne taip svarbu, ar studentai taps garsiais kurio nors reikšmingo teatro režisieriais, ar jų darbai sulauks pasisekimo tarptautiniuose festivaliuose. Man daug labiau rūpi, kad jie pasitikėtų savimi ir būtų atviri pasauliui. Svarbu nepamiršti lietuvybės ir savo šaknų, bet noriu, kad jauni žmonės jaustųsi ir didesnės Europos scenos dalimi. Be abejo, būsiu patenkintas, jei kuris nors iš studentų sulauks sėkmės tradicinio teatro scenoje. Ši programa labai moderni, ji atveria duris į teatro pasaulį ir neuždaro siauroje aplinkoje, kur teatralai kartu sėdi juodame kambaryje apsupti dirbtinių šviesų ir vizualiųjų instaliacijų. Privalome būti atviri ir kitoms meno formoms.

– Suprantu, kad jūsų, kaip debiutuojančio dėstytojo, raktas bus universalumas.

– Neabejoju, kad ateityje bus vis sunkiau vystyti profesinę karjerą tradicine prasme, tarkime, būti pagrindiniu režisieriumi klasikiniame teatre. Iš to, ką kultūros lauke matau dabar, galiu prognozuoti, kad valstybinis palaikymas kultūrai mažės. Kaskart, kai nutinka krizė, pirmiausia apribojama kultūra. Tačiau juk Europoje pilna jaunų, kūrybingų žmonių, jiems reikia rasti savo vietą kultūros erdvėje, nors kuo toliau, tuo mažiau bus galimybių tai daryti iki šiol įprastais metodais.

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus. Tam, kad išvengtume depresijos ir nusivylimo, privalome ruoštis dirbti labai skirtingus darbus. Tikras prakeiksmas yra mokytis ir svajoti apie konkrečią darbovietę, konkrečią specialybę, o baigus studijas suprasti, kad diplomas tų svajonių neišpildys. Ar vien dėl to, kad negali dirbti savo svajonių teatre, jau esi niekam tikęs? Juk yra tiek daug vietų, kur galėtum pritaikyti savo įgūdžius!

Šiuo atveju amerikietiška svajonė, kad pakanka tiesiog daug dirbti ir pasieksi tai, ko nori, tėra iliuzija. Aplinkybės nuolat keičiasi ir mes turime tam ruoštis. Labai svarbu, kad jauni žmonės būtų lankstūs, o susidūrę su kliūtimi išsyk sugalvotų, kur dar galėtų būti naudingi.

– Jūsų sukaupta patirtis ir daugybė pažinčių visame pasaulyje leidžia toliau sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, plėtoti asmeninius kūrybinius siekius. Tačiau štai nusprendėte tapti dėstytoju ir rinkti pirmąjį studentų kursą savo karjeroje. Kodėl?

– Nedaug trūko, kad būčiau tapęs dėstytoju Vengrijoje, bet negalėjau priimti to pasiūlymo, nes negavau tiek laisvės, kiek norėjau. Visa laimė, Lietuvoje turiu labai gerų draugų: rinkti teatro ir renginių režisūros studentų kursą Klaipėdoje buvo aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio idėja, kuriai negalėjau atsispirti. Galimybė ir toliau dirbti su Valentinu mane žavi, vertinu jį ne tik kaip teatro scenos profesionalą, bet ir kaip pedagogą. Pasitikiu jo talentu ir priimamais sprendimais. Apskritai man patinka dirbti su lietuvių aktoriais, esu užmezgęs gražių draugysčių su jūsų teatrais. Jaučiu, kad čia dirbdamas sulauksiu daug palaikymo, o tai įkvepia.

Pastaraisiais metais tarptautiniuose festivaliuose man tikrai sekėsi, bet festivalių gyvenimas kuo toliau, tuo mažiau domina. Nemačiau prasmės toliau plėsti kontaktų ratą tarptautinėje arenoje. Man pradėjo kur kas labiau rūpėti socialinis teatro aspektas, gylio paieškos, teatro išteklių panaudojimas visuomenės labui. Bandžiau į šias paieškas leistis Vengrijoje, bet dėl politinės atmosferos buvau priverstas pasiduoti. Palikau gimtąją šalį ir ten nebekuriu daugiau nei šešerius metus.

Tikiu, kad galimybė dėstyti duos man pakankamai laiko panagrinėti socialinius teatro aspektus, tai bus tikra laboratorija. Dėstyti noriu tiek pat, kiek noriu mokytis pats. Tai puiki galimybė praturtinti dvasią ir protą – kaip galėjau to atsisakyti? Tiesa, nebus taip paprasta, nes persikraustyti į Lietuvą iš Prancūzijos neplanuoju, reikės keliauti. Prisiimu visišką atsakomybę už šį studentų kursą, o man padės Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai Rugilė Latvėnaitė ir Paulius Pinigis. Apskritai visas šio teatro kolektyvas ir Valentinas yra man itin svarbi parama.

Spektaklio „Didis blogis“ akimirka. D. Matvejevo nuotr. 

– Kiek laiko per mokslo metus planuojate praleisti Klaipėdoje, gyvai dirbdamas su studentais?

– Pagal šiandienos planą, kiekvienais mokslo metais Lietuvoje praleisiu maždaug po dvylika savaičių, taigi tai bus trys mėnesiai intensyvaus darbo. Atvyksiu dviem savaitėms ir intensyviai dirbsime su studentais – tuo metu jie neturės jokių kitų paskaitų. Po mėnesio pertraukos vėl bus dvi savaitės darbo kartu, ir taip visus ketverius mokslo metus. Tuo metu, kai nebūsiu Klaipėdoje, su studentais dirbs Paulius ir Rugilė, planuoju su jais palaikyti nuolatinį kontaktą ir stebėti studentų pažangą.

Mano patirtis rodo, kad tokios įtemptos komandinio darbo savaitės reikalauja tikrai daug jėgų, tačiau dovanoja ypatingų patirčių. Tai visai kas kita, nei pamatyti dėstytoją porą valandų per dieną. Mūsų darbas kaskart atrodys tarsi kūrybinė dviejų savaičių trukmės stovykla.

– Anksčiau esate sakęs, kad lietuviai yra labai kantrūs teatro žiūrovai, nes niekas kitas neištveria tokios ilgos trukmės spektaklių. Kokį įspūdį paliko darbas su aktoriais, ką galvojate apie režisierių darbą?

– Nesu Lietuvos teatro ekspertas, bet dirbdamas trijuose teatruose sutikau įvairių kartų aktorių. Patirtys vien teigiamos, aktoriai nepaprastai aktyviai įsitraukia į darbą, yra geranoriški ir kūrybingi. Kai pastarąjį kartą dirbau Valstybiniame jaunimo teatre, negalėjau atsistebėti, kad visi 23 aktoriai buvo entuziastingi, išlaikė dėmesį, laikėsi instrukcijų, bet ir drąsiai pasakydavo, jeigu su kuo nors nesutikdavo, turėjome nemažai progų pasikalbėti. Turiu labai įvairios patirties skirtinguose teatruose ir galiu patikinti, kad tokia darbo filosofija Lietuvoje yra unikali. Čia sutikau ne tik kritiškų, bet ir gerą humoro jausmą turinčių aktorių. Mūsų humoro jausmas ir ironijos suvokimas yra labai panašus, tikriausiai tai lemia bendra Lietuvos ir Vengrijos sovietinė praeitis. Jaučiu, kad suprantu lietuvius.

Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso.

 

Galbūt dalis Lietuvos teatro pernelyg laikosi tradicijų. Žmonės ateina į salę, susėda tamsoje ir stebi, ką jiems nori pasakyti žymus ir svarbus menininkas. Kyla nemažai grėsmių, kai tokio režisieriaus guru klausomasi beatodairiškai. Dėl to man taip patinka Klaipėdos jaunimo teatras – čia jaunoji karta gali ieškoti, kas jiems yra teatras. Tai bendruomenės projektas, o ne vieta su režisieriumi, kurio visi turi klausyti. Šiuo laiku jau nebegalime pasitikėti didžiojo lyderio idėja. Turime mokytis teatre kurti mažiau hierarchines struktūras, ieškoti pusiausvyros tarp režisieriaus, aktorių, scenografų ir kitų kūrėjų.

– Diktatoriško režisieriaus problemą teatre supratau. Tačiau jaunam žmogui, kol jis suras savo autentiškumą scenoje, reikia pavyzdžio, iš kurio galėtų mokytis, autoriteto, kuriuo galėtų bent trumpą laiką sekti. Ar ruošiatės juo būti?

– Blogiausias scenarijus pedagogikoje išsipildo tada, kai tavo žodis tampa įsakymu. Jeigu esi dėstytojas, privalai sugebėti dekonstruoti savo galios poziciją. Privalai būti atviras ir rasti būdą įkvėpti jaunus žmones būti tokius pat atvirus. Mano darbas – suteikti rėmą, o jo ribose žmogus pats turi ieškoti savo laisvės.

Požiūris: „Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis“, – sako režisierius. D. Matvejevo nuotr.

Be to, sunku būti autoritetu, nes negaliu pasakyti, kas bus po dešimties metų. Negaliu studentams aiškinti – darykite taip ir ateityje pasieksite karjeros aukštumų. Iš kur man žinoti, koks tada bus pasaulis? Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso. Aš esu lyderis, bet esu čia dėl studentų, o ne jie susirinko į akademiją dėl manęs.

Mano pirmas režisūros studentų kursas bus grupė asmenybių, kiekvienas ateis su savo pasaulio matymu. Neplanuoju formuoti komandos, nebent jie patys to norėtų. Nenoriu nė viename iš jų matyti savo atspindžio, juk daug įdomiau stebėti, kaip skleidžiasi kitos asmenybės.

Žmogaus vaizduotė tokia begalinė, o gyvenimas kartais atrodo toks trumpas ir mažytis. Studentams noriu parodyti, kaip nutiesti tiltą tarp šių skirtingų dalykų, kaip tapti laimingiems kūryboje. Tiesa, turiu omenyje ne amerikietišką laimę, kai viskas nuostabu, bet kitokią, kai jauti, kad rezultatas yra patenkinamas. Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. Jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis ir kurti visuomenei reikalingas bendruomenes.

– Atrodo, jūsų kursas gaus ir laisvę, ir laimę, ir kūrybinio skrydžio džiaugsmą...

– Girdžiu, ką sakai, suprantu abejonę – kokia šiuolaikiška programa, kaip viskas modernu, kaip gražiai skamba, kaip madinga – pamirškime pasenusias tradicijas, įgalinkime jaunąją kartą, jaunimas toks šaunus, jums nereikia nieko mokytis, tiesiog išreikškite savo jausmus! Ne, ne. Yra tam tikri rėmai, kuriuos turi priimti, to išmokau pats būdamas studentu.

– Kokie buvo tie metai, praleisti Budapešto teatro ir kino universitete? Studijas baigėte 2000-aisiais. Ar susidūrėte bent su dalele tos filosofijos, kuria vadovaujatės pats ruošdamasis dėstyti?

– Buvo kiti laikai, studijų suvokimas Vengrijoje tuo metu buvo labai tradicinis. Dėstytojai aklai sekė vieni kitus, citavo senosios kartos kūrėjus. Kaip studentai, patyrėme spaudimą, kad turime paklusti kiekvienam dėstytojo žodžiui, viskas buvo paremta hierarchija ir akla pagarba. Problema, kad, prasidedant naujam, XXI a., tie dėstytojai nematė realybės. Mums dėstė vien vyrai, jie turėjo labai aiškų suvokimą apie tai, kas yra teatras, bet nežinojo nieko, kas vyksta kitur Europoje ar kitose meno sferose. Tokia dėstymo filosofija puikiai tiko aštuntajame dešimtmetyje, kai, po studijų pradėjęs dirbti viename teatre, galėjai ten likti ir dirbti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau, artėjant 2000-iesiems, laikai visiškai pasikeitė, o mano dėstytojai nebuvo nieko girdėję apie kūrybos mobilumą, minčių lankstumą.

Nors studijų metu neišgirdau daugybės dalykų, nieko nesužinojau apie įvairiausias teatro formas, tačiau išmokau suvokti tekstą, sužinojau, kaip skaityti klasikinę dramaturgiją: kaip analizuoti scenas, dialogus, veikėjų charakterius, kaip perskaityti tai, kas liko tarp eilučių. Ir dar – mano kurso vadovas buvo labai nuoseklus. Nors daugeliu klausimu – gana siauro mąstymo, bet nuoseklumo iš jo buvo galima pasimokyti, to iš šios pasenusios teatro mokyklos studentai galėtų pasiimti ir dabar.

Visa kita pasikeitė kardinaliai. Režisūros studentai šiandien turi išmokti, kaip įtraukti auditoriją, kaip savo kūrybai rasti pinigų, kaip išlikti lankstiems, kaip keliauti ir įgyti naujų patirčių: pasaulis šiandien žymiai platesnis, nei buvo prieš 20 metų. Reikia perprasti naujausias technologijas, net jeigu tau jos nepatinka, net jei nenori su jomis dirbti – suprasti jas reikia. Kitu atveju tiesiog nebegali dalyvauti socialiniame gyvenime, nes lieki žmogumi iš tamsaus teatro kambarėlio.

Šio pokalbio metu labiau sureikšminame dėstytojo vaidmenį, tačiau tai tik viena medalio pusė. Nepamirškime, kad visus ketverius metus studentai bus kartu. Tai ypatinga patirtis: kiek daug atsivers galimybių jiems įkvėpti, mokytis, palaikyti vieniems kitus. Dažniausiai patys svarbiausi dalykai nutinka dėl to, kad sutikai kitą tokį patį kaip tu, studentą, kartu kūrei planus, mąstei apie ateitį ir dirbai išvien.

Anot jo, lietuvybė tapo maloni ilgo proceso metu, labiausiai prie jos pritraukė Santaros suvažiavimų diskusijos ir paskaitos.

– Neseniai pasirodė penktoji jūsų knyga. Tai atsiminimų knyga įdomiu pavadinimu – ,,Basakojis bingo pranešėjas“. Kanadoje ir Amerikoje žaidimas bingo populiarus, Lietuvoje nelabai. Ar nebijojote tokio pavadinimo?

– Labai bijojau, bet redaktorius privertė naudoti būtent šį. Aš sakiau – bet juk Toronte mane pristato kaip rimtą akademiką, tad šis pavadinimas skambės gan įdomiai. Bet man atsakė, kad nieko tokio, dėl tokio pavadinimo reikia šypsotis. Be to, juk galima sakyti, kad bingo yra tarsi ypatingas pasaulis, varguolių Las Vegasas. Žaisti to žaidimo prisipildydavo visos salės, susirinkdavo įdomi publika.

– Kas jus paskatino parašyti atsiminimų knygą?

– Nelabai norėjau rašyti šią knygą, bet turiu paminėti tokią savo ypatybę – kai išgeriu du puodelius kavos arba du koktelius, imu daug kalbėti ir pasakoti pusiau anekdotus iš gyvenimo. Taip nutiko ir knygų festivalyje Kanadoje. Sėdėjau su žmona ir leidyklos redaktoriumi, staiga – du kokteliai ir ėmiau kalbėti. Redaktorius man ir sako – baik kalbėti, imk rašyti. Žmona irgi ragino. O per 40 metų patyriau, kad žmonos reikia klausyti.

– Knygos nugarėlėje išspausdinti keli atsiliepimai, viename parašyta, kad jūsų knyga – atsiminimai, kur nėra pilkų epizodų. Ar tikrai jūsų gyvenimas toks įdomus?

– Vis negaliu atsistebėti šiuo klausimu. Bet taip, gyvenime yra tiek pasakojimų, tiek įvykių, reikia tik pasižiūrėti. Mano gyvenime buvo daug įvykių, čia bandžiau atrinkti įdomesnius. Nesu toks įžymus žmogus, kad kiekviena detalė būtų svarbi. Taigi bandžiau atrinkti, kas ironiška, kas liūdna ir pan.

Reikėjo ilgai sėdėti ir žiūrėti pro langą. Sėdi sau, išgeri puodelį kavos, vėliau antrą puodelį, tada arbatos, staiga kažkoks gabaliukas iš gyvenimo ima suktis galvoje, taip imi rašyti. Tokių gabaliukų parašiau gal 20, knygai atrinkome 12.

– Visgi atsiminimai laikui bėgant kinta. Ką apie jūsų knygą sakė broliai ar žmona?

– Esu jauniausias brolis, vyriausias iš mūsų už mane dešimt metų vyresnis. Jis visą gyvenimą mane mokino ir vis dar mokina, nors esu 65 metų. Brolis perskaitęs sakė – aš irgi parašysiu knygą ir ji vadinsis „Teisybė“.

– Įdomu, kaip aprašote vaikystę, pirmuosius paauglystės metus, tai, kad lankydavote lietuvių šeštadieninę mokyklą, šokdavote tautinius šokius. Rašote, kad tautiniai šokiai jums buvo vargas. O mes, Lietuvoje gyvenantys, taip romantizuojame šokančius išeivijos lietuvius. Ar nebuvo smagu?

– Tai priklauso nuo to, koks buvo laikas. Pavyzdžiui, 1967 metai buvo San Francisko meilės vasara, tai hipių laikotarpis – moterys ilgomis suknelėmis, spalvotais akiniais... O štai žiūrėk – ateina kažkoks jaunuolis su naginėmis.

Aš irgi norėjau būti hipiu. Bėda, kad visi to meto imigrantai tėvai nieko neturėjo, sunkiai dirbo ir norėjo, kad jų vaikai darytų tą patį, kad tik nenueitų su hipiais. Taigi kol buvau jaunas, man lietuvybė buvo kančia.

– Kada įvyko lūžis ir lietuvybė tapo maloni?

– Tai buvo visas procesas. Jau universitete buvau Lietuvių studentų sąjungos pirmininkas. Man visada buvo įdomi Lietuva ir jos istorija, filosofija. Būdavo rengiami Santaros suvažiavimai, kurie dabar vyksta Lietuvoje. O ten diskusijos, paskaitos. Tas pasaulis man pats įdomiausias, jis mane ir pritraukė prie lietuvybės.

Mano tėvai buvo labai protingi ir išauklėjo mus tokiais robotais gerąja prasme. Mes buvome nuteikti laukti, laukti, laukti, kol ateis momentas. Ir staiga – Lietuvos bandymas išsilaisvinti. Tai kaip paspaustas mygtukas – visi robotai sukyla, eina į kovą, bando daryti, ką gali ir kur bebūtų.

– Tačiau knygoje yra ir kelios išimtys, kai sakote, kad dauguma tėvų, emigravusių iš Rytų Europos, norėjo savo vaikus įkalinti senamadiškų pažiūrų pasaulyje. Netgi vadinate juos tironiškais.

– Taip, visi tėvai yra tironai. Visi jie turi idėją, kad vaikai turi būti tokie arba tokie. Vėl paminėsiu, kad tai buvo migracijos laikai, žmonės viską praradę. Jie norėjo, kad vaikai, ypač berniukai, taptų inžinieriais, chemikais, medikais. O aš sukau į literatūrą – mano tėvams tai nelabai patiko. Net kai man buvo 40 metų, mama vis sakė – galėjai būti advokatu, gal dar spėtum. Visi tėvai bando kažką padaryti su vaiku, bet dažniausiai nepavyksta.

Anot jos, su priklausomu žmogumi reikia kalbėtis iš mylinčio, bet griežto žmogaus pozicijos, o jei atsakymo nesulaukiama, nereikia nuleisti rankų.

– Kuo priklausomybė skiriasi nuo paprasto pomėgio kažką daryti?

– Priklausomybė yra liga, įtraukta į tarptautinę ligų klasifikaciją, tarp kitų psichikos ir elgesio sutrikimų. Taigi pirmiausia ši liga keičia žmogaus elgesį ir ketinimus. Pirmas požymis yra tai, kad žmogus nori suvartoti mažiau kurios nors medžiagos, alkoholio, tabako ar narkotikų, bet jo ketinimai ir lieka neišsipildę. Tokiose situacijose matosi žmogaus savikontrolės trūkumas.

– Ar priklausomybę rodo ir tai, kad žmogus neigia turintis stiprų polinkį kažkam?

– Kartais neigimas gali būti vienas iš požymių. Tačiau galvokime racionaliai – neigimas taip pat gali reikšti, kad nieko nevyksta ir mes klystame.

– Kokių yra priklausomybių? Dažniausiai kalbame apie alkoholį, narkotines medžiagas, bet gali būti priklausomybė ir nuo kompiuterinių žaidimų, ar ne?

– Taip, iš karto galvojama apie narkotines medžiagas ir alkoholį. Tai geriausiai žinomos ir labiausiai ištirtos priklausomybės, apie jas dažniausiai kalbama. Potraukis azartiniams žaidimams priskirtas priklausomybėms ne taip ir seniai.

Taigi šios kryptys oficialios, bet taip, gali būti ir priklausomybė nuo interneto ar kompiuterinių žaidimų. Šiuo metu vyksta diskusijos, ar galima tai įtraukti į oficialų sąrašą. Taip pat galima paminėti darboholizmą, priklausomybę nuo pirkimo, besaikį valgymą ir pan.

Nuoširdus domėjimasis žmogumi padeda laiku pastebėti, kad kažkas vyksta.

– Kada žmonės kreipiasi į specialistus? Kada maždaug užčiuopia problemą?

– Būna įvairiai. Negalėčiau apibendrinti ir pasirinkti vieno atsakymo. Būna sunkių atvejų, bet ir labai sėkmingų, kai žmogus ateina laiku ir mes kartu pasiekiame gerų rezultatų.

– Kaip žmogus priklausomas?

– Šis klausimas įdomus ir mokslininkams, ir šios srities specialistams. Priežasčių, kodėl vieni žmonės tampa priklausomai, o kiti ne, labai daug. Yra daug ir įvairių rizikos veiksnių, kurie nulemia priklausomybės išsivystymą. Todėl tai tokia sudėtinga liga, sunku ją suprasti.

Žmogus natūraliai vengia diskomforto. Kai mums kažkas negerai, esame liūdni, alkani ir pan., stengiamės padaryti viską, kad to išvengtume. Tuomet viskas priklauso nuo būdų, kaip tai darome. Vieni turi platesnį įrankių kompleksą, padedantį savimi pasirūpinti, o kiti renkasi nelabai sveikus, net žalingus būdus.

Vis kartojant tuo žalingus būdus ir dėl jų jaučiant palengvėjimą, vyksta tam tikras išmokimas. Smegenys mokosi – arba vartoti alkoholį, arba nusipirkti naują rūbą ar daiktą.... Užsifiksuoja, kad tai padeda nesijausti blogai. Malonumas, kurį jaučiame, pagilina tą išmokimą. Ilgainiui mūsų pasirinkimų rinkinukas siaurėja iki vieno pasirinkimo, o visa kita nublanksta.

– Kalbant apie priklausomybes, svarbus artimųjų vaidmuo. Ką patartumėte tiems, kurie mato, kad šalia esantis žmogus – priklausomas?

– Pirmiausia, atpažinti priklausomybę galima turint ryšį, kontaktą. Tai galima pastebėti tik su žmogumi bendraujant, domintis juo. Pavyzdžiui, kalbant apie tėvų ir vaikų santykį, svarbu, kad tėvai palaikytų santykius su mokykla, domėtųsi, ką vaikas didžiąją dalį laiko veikia ir pan. Nuoširdus domėjimasis žmogumi padeda laiku pastebėti, kad kažkas vyksta.

Vėliau galima pastebėti, kad žmogus vengia bendrų veiklų, nesilaiko susitarimų, atsisako savo pomėgių. Galima pastebėti tokį emocinį nestabilumą, nes priklausomybė dažnai susijusi su gėda dėl kontrolės praradimo. Žmogus nesijaučia gerai, nes nesuvaldo savo elgesio, todėl atsiranda nerimastingumas, baimė, grubumas.

– Bet pastebėti neužtenka, reikia ir sureaguoti. Kaip tai daryti teisingai?

– Galiu pasakyti du dalykus, kurių nereikia daryti sužinojus apie kito žmogaus priklausomybę. Nereikia kaltinti ir gėdinti. Tai žmogaus tikrai neatveria, nepadeda jam kalbėti, pripažinti tam tikrų dalykų. Todėl reikia kalbėti iš mylinčio, bet griežto žmogaus pozicijos, atspindėti savo jausmus, pasakyti, dėl ko nerimaujate, ką pastebite. Gali būti, kad atsakymo nebus iš karto, bet nereikia nuleisti rankų.

– Jūs, kaip treneris, žmogus, kuris nuolat padeda žmonėms, kurie nusprendžia keisti savo gyvenimą, ar pastebite, kad naujų metų pradžioje yra kažkoks suaktyvėjimas?

– Tai turbūt labiausiai parodo visų trenerių užimtumas, visų sporto salių abonementų pardavimai sausio mėnesį ir kiti dalykai – kaip žmonės domisi sportu, mitybos planais. Iš tikrųjų sveikintina, kad žmonės tai daro bent sausio mėnesį, bet norėtųsi, kad žmonės tuo taip pat domėtųsi ir gegužės mėnesį, ir rugsėjo mėnesį, ir ištisus metus. Sausio mėnuo, žinoma, yra pats aktyviausias tuo atžvilgiu.

– Ar pastebite, kaip tie žmonės sportuoja? Ar jie ateina ir viską atlieka puikiai, nedaro jokių klaidų, ar vis dėlto matote, kad kažkaip per daug karštligiškai ir radikaliai imamasi tų pokyčių?

– Iš tikrųjų didelė klaida, kai žmonės, atėję į sporto salę, galvoja, kad jie viską gali patys. Ne veltui yra treneriai, ne veltui šie žmonės mokėsi to amato. Iš tiesų rekomenduočiau visiems, kurie pirmą kartą ateina į sporto salę, nusisamdyti trenerį ir su juo praleisti bent 6–10 treniruočių, išmokti pačius pagrindinius pratimus, kaip juos taisyklingai atlikti, kaip sportuoti.

Žinoma, teisingai pasakėte, kad nereikia pradžioje forsuoti. Reikia pradėti palaipsniui. Didelė klaida, kai iš viso nieko nedarę žmonės atėję į sporto salę sportuoja penkis šešis kartus per savaitę, atlieka nežmonišką kiekį kardio treniruočių ir dar sugeba nueiti į treniruoklių salę, grupinius užsiėmimus. Be to, dar prasideda visokie badavimai. Iš tiesų tai sukelia didžiulį stresą organizmui.

Tai priveda prie kitų problemų, prie sveikatos problemų. Dažniausiai tokie žmonės iš tikrųjų nutrūksta nuo grandinės, po mėnesio nustoja sportuoti, nes pervargsta. Jiems trūksta maisto, kurį buvo pripratę valgyti, nes jie ne palaipsniui nustojo tą maistą valgyti, o iš karto. Tada viskas grįžta „jo-jo“ žaisliuko efektu.

– Ar galime apibrėžti, kokie yra tie pagrindiniai simptomai, kurie signalizuoja, kad mes gerokai persistengiame sporto salėje?

– Jei sunku užmigti, jei atėję į salę jaučiate, kad jau neturite jėgų, jeigu sunkiai keliatės, jeigu vakare nuolat norite saldumynų, tai yra vieni iš požymių.

Mano rekomendacija – pradėjus sportuoti taikytis į tris keturis treniruotes per savaitę, sportuojant su svoriais, treniruokliais, nebijant to daryti tiek ir moterims, nes tai būtinybė. Žinoma, tai reikia daryti taisyklingai, techniškai.

Mitybą taip pat reikia sutvarkyti. Pradžioje – išsivalyti nuo nesveiko maisto, nuo perdirbto maisto, nuo saldumynų, cukraus. Nereikėtų skaičiuoti kalorijų. Žmonės dažniausiai tas kalorijas skaičiuoja patys ir nusiskaičiuoja į mažąją pusę. To nereikėtų daryti. Reikia tiesiog susitvarkyti mitybą ir palaipsniui įvažiuoti į tą režimą, pažiūrėti, ar iš tikrųjų tinka.

– Vardijate, kad reikia susitvarkyti mitybą, atsisakyti cukraus ir kt. Jeigu iki šiol tokios patirties nebuvo, atrodo, kad labai daug reikia padaryti. Ar galėtumėte apibrėžti, kokie gali būti nedideli, bet efektyvūs pokyčiai, nuo kurių galėtume pradėti?

– Pats pagrindinis – tiesiog pradėti ruošti maistą namuose, atsisakyti padažų, kuriuos esame įpratę pirkti – kečupas, majonezas... Tai mūsų organizmui visiškai nenaudingi produktai. Tiesiog reikėtų pradėti gaminti maistą namuose. Internetas pilnas receptų, tik reikėtų nepatingėti užeiti į „Google“.

– Net ir jūs savo platformoje dalinatės receptais.

– Taip, ruošiame, filmuojame, rodome. Tikrai galima ir ten pasisemti idėjų. Aš dažniausiai rodau greitus receptus, kaip pats mėgstu gaminti. Ypač vyrai nemėgsta suktis virtuvėje, nes jie niekada neturi laiko. Iš tiesų pilnas internetas sveikų receptų. Reikia tiesiog tuo užsiimti.

Kaip aš ir sakau – jeigu norėtum išmokti kinų kalbą, negi atėjęs vieną kartą per savaitę į paskaitą po mėnesio tikėtumeisi, kad išmokai kalbą ir galėsi susišnekėti? Greičiausiai ne. Tai taip pat ir ta sveika gyvensena. Turi iš tikrųjų įdėti darbo. Su laiku tai taps natūralu ir viską mokėsi. Tiesiog reikia šiek tiek pasistengti. 

– Grįžkime prie tų žmonių, kurie nuo sausio mėnesio pradeda eiti į sporto klubus, keisti savo mitybą. Ko gero, tai yra pozityvūs pokyčiai, bet ar nereikėtų dar prieš einant į sporto salę atlikti kažkokių testų, išsiaiškinti, kokie yra žmogaus rodikliai, duomenys? Gal tai padėtų apsispręsti, kokios sporto ar mitybos programos mums reikia?

– Iš tikrųjų, nuėjus į sporto salę treneris turėtų atlikti tam tikrus testus pagal kuriuos nustatytų, kokią jam sporto programą sudaryti. Kalbant apie mityba, atvejai, kai kažkas gali netikti, išskirtiniai. Tai dažniausiai pasitaiko, kai žmogus turi kažkokių ligų, pavyzdžiui, kepenų ligų ar serga diabetu. Tada žmogus privalo laikytis specifinio mitybos plano. Dažniausiai žmonės vis dėlto yra nutukę, nes valgo netaisyklingai ir per daug arba blogą maistą. Tiesiog užtenka susitvarkyti mitybą ir to pakanka.

Sakydamas susitvarkyti, turiu omenyje, kad reikia nepersivalgyti, kartais jaustis šiek tiek alkanam ir nepiktnaudžiauti saldžiais gėrimais, šokoladais, saldumynais, valgyti daugiau įvairiaspalvių daržovių, baltyminį maistą – mėsą, paukštieną, žuvį ir, aišku, grūdinės kultūros produktus: ryžius, avižas, grikius ir panašius grūdinės kultūros produktus. Tuomet viskas bus tvarkoje. Kalbant apie testus, žmogus turėtų tai gauti sporto salėje.

– Kalbame apie tai, kaip elgtis sporto salėje ir ką valgyti, bet dar yra trečias komponentas, kuris irgi labai svarbus – motyvacija. Apie ją jūs nuolat šnekate savo platformoje. [...] Kokios būtų jūsų auksinės taisyklės, kaip tos motyvacijos neprarasti?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų į jį net negalėčiau atsakyti, nes kiekvienas žmogus randa savo ugnelę. Galėčiau pasidalinti savo patirtimi, kaip man atsitiko ir kaip aš atradau tą ugnelę. Mano būdas buvo labai nestandartinis.

Dabar pasižiūrėjus į abonementų kainas, jeigu pasakysiu, kad reikia nusipirkti metinį abonementą, tai žmonėms bus juokinga, nes jį galima nusipirkti turbūt ir už 100 eurų. Prieš septynerius metus, kai pradėjau sportuoti, „Impuls“ klube toks metinis abonementas kainavo 1400 litų. Jį nusipirkau iš sutaupytų pinigų. Tai buvo priežastis, kodėl ėjau kiekvieną dieną. Man tiesiog buvo gaila nenueiti.

Po keturių mėnesių įvyko tas lūžis, kai pamačiau, kad vyksta kažkas įdomaus su mano kūnu, atradau daugiau jėgų salėje, pradėjau geriau jaustis, atradau daugiau pasitikėjimo savimi. Tada galvojau – kodėl ne? Pradėjau vaikščioti dažniau. Žinoma, trejus metus vaikščiojau taip, kaip daugelis – valgiau bet ką, bet sportavau. Apsimečiau, kad darau kažką teisingai.

Po trejų metų įvyko pagrindinis lūžis, kai pats į save pasižiūrėjau ir pasakiau – klausyk, tu vaikštai, o kur rezultatas? Tuomet padariau kelis kertinius veiksmus: visiškai mečiau gerti alkoholį, susitvarkiau mitybą, (apie ką ir sakiau – išmečiau saldumynus, pradėjau valgyti tik savo gamintą maistą) ir pradėjau sportuoti pagal treniruočių programą, nepraleisdamas nė vienos treniruotės. Per kitus šešis mėnesius pasiekiau daugiau nei per trejus metus.

– Kalbant apie treniruočių programas, kaip dažnai reikėtų keisti sporto programą?

– Programos galima nekeisti ir metus, jeigu tai gera programa. Pavyzdžiui, trikovininkai pagal tam tikras programas sportuoja net kelis metus. Tai priklauso nuo sporto šakos, siekių.

Trys keturi mėnesiai su viena programa yra normalu. Dažniau keisti jos nereikėtų, nes, pirmas dalykas, reikia išmokti tuos pratimus. Kai jau pasieki lubas, kartais nereikia keisti visos treniruočių programos. Užtenka sukeisti kai kuriuos pratimus vietomis arba pakeisti kelis pratimus iš tos programos ir rezultatas vėl matyti. 

– Ar yra trenerių, specialiai dirbančių su vyresniais žmonėmis, pavyzdžiui, su 70-mečiais, kurie norėtų pastiprinti raumenis, sąnarius ir kt.? Atrodo, kad dabar šnekame vien apie jaunus, aktyvius žmones.

– Nebūtinai. Turiu puikų pavyzdį – savo tėvuką, kuriam 67 metai. Jis sėkmingai sportuoja. Žinoma, kartais neišvengia traumų, bet traumų neišvengiame ir mes jaunystėje. Sakyčiau, geras funkcinių treniruočių treneris sugebėtų sudaryti programą, bet reikia pasidomėti jo patirtimi.

Daugelis žmonių vertina trenerį pagal sertifikatą. Su tuo susidūriau savo veiklos pradžioje – visi žiūrėjo, ar turiu sertifikatą, kas iš tikrųjų mažiausiai reikšminga, ieškant trenerio. Tiesiog reikia pasidomėti, ar jis turi patirties su funkcinėmis, kineziterapeutinėmis treniruotėmis, ko daugiau reikia pagyvenusiems žmonėms. Jiems nereikia svorių. Jiems reikia vidinio raumenų balanso treniruočių.

– Noriu grįžti prie motyvacijos. Jeigu yra motyvacija, tai tikriausiai ir mitybą lengviau susireguliuoti, ir sportuoti. Minėjote, kad jums prireikė keturių mėnesių, paskui – trejų metų. Tie laikotarpiai atrodo labai ilgi. Ar yra kažkokių mažų dalykų, kuriais galėtume save kasdien motyvuoti? Ar tai galėtų būti muzika? O gal reikėtų stengtis sportuoti su draugais?

– Iš tikrųjų yra keli dalykai, kurie padeda. Pavyzdžiui, kompanionas. Tai gali būti antra pusė. Įkalbinkite vienas kitą eiti sportuoti. Kodėl ne? Arba, jeigu vienas jau sportuoja, tiesiog kažkaip nusiveskite savo antrą pusę ir pradėkite kartu sportuoti. Aš pats sportuoju su žmona. Tai iš tikrųjų padeda, nes dviese kur kas smagiau – gali salėje pasišnekėti, vienas kitam padėti.

Reikia išsikelti sau tikslą. Realų tikslą. Nereikia susikurti kažkokių iliuzijų, kurias matome ant žurnalų viršelių, nereikia nuspręsti, kad „aš taip noriu atrodyti po mėnesio“. Taip nebus. Taip nebus gal ir po metų. Taip gali būti gal ir po trejų ar penkerių metų. Tiesiog reikėtų susikurti mažus žingsnius iki savo tikslo.

Galbūt šiais metais aš noriu numesti svorio. Galbūt noriu susitvarkyti mitybą, nes turiu pakilusį rūgštingumą. Galbūt turiu širdies ligą ar kraujo rodikliai blogi. Tiesiog reikėtų išsikelti tikslus, kad juos pasiektum. Kai juos pasieki, atsiranda didesnė motyvacija, nes tikrai įrodei, kad gali. Dažniausiai žmonės per anksti nutraukia savo tikslo siekimą. Jie, atrodo, yra vos per vieną žingsnį nuo tikslo, bet sustoja. Dažniausiai pasitaiko tas valios neturėjimas.

Kitas variantas yra muzika. Taip, sportuojant muzika labai svarbi, ji padeda. Kitas dalykas – yra įvairios programėlės, kuriose gali nurodyti savo svorį, ką tu darei. Yra išmanūs laikrodžiai, kurie rodo, kiek žingsnių nuėjai. Tai irgi gali būti papildoma motyvacija, pasižiūrėjus, kad dar nenuėjai 2 tūkst. žingsnių, išeiti į lauką pasivaikščioti.

Galima prisigalvoti visko, kad kažką darytum. Prisimenu, kabindavau ant šaldytuvo nuotraukas, kaip norėčiau atrodyti. Turėjau kalendorių, ant kurio braukiau, ar tą dieną treniravausi, ar ne. Man tas kalendorius buvo kaip priminimas, kad privalau pasitreniruoti. Bent jau kažką padaryti – ar atsilenkimus, ar kardio treniruotę, ar bet ką kita. Man tai iš tikrųjų padėjo. Jei matydavau, kad dar kryžiuko neuždėjau, žinodavau, kad turiu kažką padaryti.

– LRT RADIJO klausytoja tvirtina lankanti jogos užsiėmimus, tačiau po bet kokio fizinio krūvio, net ir pasivaikščiojimo, ji jaučiasi pavargusi. Paprastai teigiama, kad lengvai pasportavus energijos įgaunama. Kodėl gali būti atvirkščiai?

– Greičiausiai viską lemia mityba. Turbūt šaldytuve yra tie produktai, kurie vargina, o ne suteikia energijos. Taip pat kaltas gali būti prastas miegas. Miegas gali būti prastas dėl prastos mitybos. Iš tikrųjų tai yra grandinė, kurią reikia susitvarkyti. Kai turi tą balansą tarp sporto, mitybos ir poilsio, tada viskas nuostabu.

Jeigu kažkurią grandį palieki šone... Atrodo, valgysiu picas ir makdonaldą, bet sportuosiu ir pamiegosiu dešimt valandų (kas turbūt jau yra net per daug). Tada ta mityba ir bus tas, galima sakyti, faktorius, dėl ko taip yra.

Reikia susitvarkyti mitybą. Joga ir pasivaikščiojimas nėra toks intensyvus sportas, kad žmogus pavargtų. Greičiausiai kažko trūksta mityboje – vitaminų, mineralų, tų pačių angliavandenių.

– Kokią klimato kaitos įtaka žmonių sveikatai?

– Reiktų kalbėti apie tai, kiek žmonių gali justi orų poveikį. Skaičiuojama, kad orų poveikį sveikatai patiria 50–70 proc. žmonių. Per pastaruosius 40–50 metų pastebėta, kad žmogaus organizmo jautrumas didėja – būtent atmosferos slėgio, oro temperatūros pokyčiams. Šis jautrumo padidėjimas labai reikšmingas, prie jo prisideda ir aplinkos tarša, ir klimato kaita.

– Ar galima išskirti valstybes, kuriose žmonės nuo klimato kaitos kenčia smarkiau?

– Taip, jautrumas priklauso nuo geografinės vietovės padėties. Jautresni orų pokyčiams tie žmonės, kurie gyvena arčiau pusiaujo ir gilyn į žemyną. Mažiausiai jautrūs – šiaurinių platumų ir pajūrio gyventojai. Pastarieji mažiausiai jautrūs turbūt dėl to, kad ten nuolatos ekstremalūs orai, greita jų kaita.

Žemųjų platumų juostos gyventojai rečiau susiduria su klimato kaita ir orų permainomis. Ten vyrauja pastovesnės oro masės. Vidurio Europa, ypač Baltijos regionas, yra kontrastingų oro masių kryžkelėje.

– Ar galima įžvelgti su žmonių migracija susijusių naujų tendencijų? Kai kas gal persikelia gyventi kitur ne tik dėl ekonominių ar politinių, bet ir klimato priežasčių? Gyvenant ties pusiauju vasarą karščiai tampa nepakeliami.

– Be abejo, karščių bangos ko gero yra pats didžiausias stresas, kokį gali patirti subtropinių ir vidutinių platumų gyventojai. Noriu paminėti vieną amerikiečių atliktą tyrimą, kuriame nagrinėta, kaip imigrantai, atvykę į JAV, pasklinda po visą šalį, adaptuojasi prie kontrastingų sąlygų ir su kokiais sunkumais susiduria.

Šis jautrumo padidėjimas labai reikšmingas, prie jo prisideda ir aplinkos tarša, ir klimato kaita.

Paaiškėjo, kad žmonės iš Indijos ar kitų arti pusiaujo esančių šalių patiria didelius sukrėtimus ir sveikatos išbandymus. Kai kuriose JAV vietovėse dalį metų būna sniego danga, žema temperatūra. Imigrantams iš pietų šalių pasireiškia ryškūs sveikatos sutrikimai, kartais depresijos pavidalu. Taip pat susilpnėja imuninė sistema, pasunkėja kvėpavimo takų, širdies ir kraujagyslių ligos.

– Tai klimato kaita turi įtakos ne tik fizinei, bet ir emocinei sveikatai?

– Žmogaus organizmas gali įvairiai reaguoti į staigius orų pasikeitimus. Ne tik orų, bet ir sezoninius klimato svyravimus. Dažniausiai padidėja jaudulys, nervingumas, ima strigti širdies ir kraujagyslių sistema. Noriu pabrėžti, kad išvardytos ligos nėra naujos. Orų permainos negali sukelti ligų, bet gali pasunkinti jau esančias.

Išskiriamos dvi žmonių grupės – senyvo amžiaus ir vaikai. Senyvo amžiaus žmonės jautrūs orų pokyčiams dėl lėtinių ligų. Orų kaita gali lemti, kad senyvi žmonės tampa labiau užmaršūs, tingūs, nervingi, blogos nuotaikos. Jiems gali sutrikti miegas, pasireikšti nuovargio požymiai, galvos svaigimas, net sutrikęs kvėpavimas. Vaikų imuninė sistema ir atsparumas ligoms dar tik formuojasi, todėl jie tokie jautrūs. Taip pat pastebėta, kad moterys orų svyravimams jautresnės nei vyrai.

– Minėjote karščio bangas, bet yra ir kitų reiškinių. Pavyzdžiui, liūtys ar uraganai. Ar galima sakyti, kad tai – klimato kaitos padariniai, veikiantys žmonių sveikatą, kai kada net tampantys išgyvenimo klausimu?

– Taip, tokie stichiniai reiškiniai, kaip tropiniai ciklonai gali sukelti didelio masto žalą – suardomi keliai, išvartomi miškai, sugriaunami pastatai, galimi užtvindymai. Pastebima, kad pačių ciklonų nedaugėja, bet ilgėja jų trukmė. Anksčiau vidutiniai ciklonai trukdavo 4–5 paras, dabar – 7–8 paras.

Per šį laiką ciklonai nukeliauja iš tropinių platumų į vidutines ir ten pridaro daug žalos. Klimato kaitos padariniai susiję su vandenyno temperatūros kilimu. Vandenyno paviršius jau yra šiltesnis, todėl tropiniai ciklonai gali susidaryti ir nukeliauti gana toli, kartais jie pasiekia net Šiaurės Amerikos, Kanados krantus.

– Kaip apsaugoti sveikatą tiems, kurių organizmas jautriai reaguoja į orų permainas?

– Kiekvienas žmogus gali pats įsivertinti, ar jis patenka į jautrių orams žmonių grupę. Tai galima padaryti paprasčiausiai užsirašant kritulių, debesuotumo kiekį kiekvieną dieną. Iš karto reikia užfiksuoti, kaip tai paveikia savijautą. Tai pirmas žingsnis. Nustačius jautrumą galima pasirūpinti kasdienės veiklos pobūdžio organizavimu – gal vyraujant tam tikriems orams sumažinti fizinį aktyvumą ir pan.

– Kaip vertinate išmaniųjų technologijų ir sporto įpročių santykį?

– Turimos technologijos negarantuoja, kad žmogus bus fiziškai aktyvus ar jam pavyks pasiekti kažkokių rezultatų sporte. Bet dažnai jos papildomai motyvuoja užsiimti fizine veikla, pamatyti esamą situaciją, stebėti pokyčius. Pačios naujausios technologijos, kurios Lietuvoje dar nėra labai populiarios, net gali nustatyti širdies ritmo sutrikimus krūvio metu. Jų reikšmė, kalbant apie sveikatą, labai svarbi.

Žmogus, sportuojantis nuolatos, gali tinkamai reguliuoti savo krūvį. Tačiau žmonėms, kurie tik pradeda sportuoti ar daro tai po pertraukos, širdies ritmo monitorius gali padėti geriau suvokti fizinio krūvio intensyvumą. Subjektyviai, žmogus gali jaustis labai gerai, bet objektyviais duomenimis, jei jo pulsas siekia 180 tvinksnių per minutę, nėra gerai.

Kartais reikia pasportuoti ir be išmaniųjų įrenginių – taip pabūti su savimi, įsiklausyti į savo kūną.

– Dalis žmonių neina į sporto klubą, treniruojasi be profesionalų pagalbos. Tačiau, net įsigiję išmanų prietaisą, jie ne visada žino, ką reiškia visi tie skaičiukai.

– Dabar technologijos kuriamos taip, kad būtų kuo paprastesnės, aiškesnės. Visi įrenginiai turi aprašus, daug informacijos galima rasti internete. Kartais matau, kad žmonės atsineša tokių prietaisų, kurie dar tik būna pasirodę pasaulinėse parodose. Siekiant skatinti pardavimus, kai kurie prietaisai pasižymi ne visai būtinomis ir tiksliomis funkcijomis.

– Ar naudojimasis technologijomis sportuojant nedaro žalos? Juk tai dažnai verčia vaikytis itin aukštų rezultatų.

– Jokia programėlė niekada neatstos trenerio ar gydytojo, jei prireiks patarimo. Tačiau žmonės gali jomis naudotis, nes tai skatina sportuoti. Kai kurios programėlės išties gražiai koreguoja treniruočių krūvius. Jei į programėlę įvestas miego sekimas, ji mato, kai žmogus pervargęs, kai jo miego kokybė prastesnė. Tuomet kitą dieną rekomenduojama rinktis lengvesnę treniruotę.

– Ką manote apie žmones, kurie neturi noro eiti į treniruotę, jei jų išmanusis telefonas ar laikrodis išsikrovę ir nebegalima sekti eigos?

– Tai jau priklausomybės forma. Mūsų neturi valdyti kraštutinumai. Man laikrodis reikalingas tik tam, kad matyčiau treniruotės trukmę. Kartais reikia pasportuoti ir be išmaniųjų įrenginių – taip pabūti su savimi, įsiklausyti į savo kūną, pagal jį pareguliuoti intensyvumą. Technologijos turi pliusų, bet kartais patarčiau pasportuoti be jų, be ausinių.

Beveik visi telefonai dabar turi aktyvumo seklį. Tačiau kartais aš visą dieną judu, o telefonas guli ant stalo. Tuomet jis ir rodo, kad aš buvau fiziškai pasyvus. Tokiu atveju geriau naudoti apyrankę ar išmanųjį laikrodį. Dabar yra galimybė sujungti telefono programėlę ir laikrodį.

– Sakote, kad įrenginiai gali nefiksuoti judėjimo, jeigu jie tiesiog guli ant stalo. Kalbant apie kasdienį fizinį krūvį, kokį žingsnių skaičių reikia pasieki per dieną?

– Pagal pasaulines rekomendacijas – 10 tūkst. Tačiau iš praktikos sakau, kad jei žmogus per dieną nueina 7–8 tūkst. žingsnių, tai jau labai gerai. 10 tūkst. žingsnių yra 7–8 km arba 2 val. vaikščiojimo. Bet pirmiausia, visada, prieš pradedant užsiimti bet kokia fizine veikla, rekomenduoju įvertinti savo sveikatos būklę.

– Lietuvoje kraujo vėžio diagnozę kasdien sužino keturi žmonės.

– Sergamumo rodikliai panašūs į kitų išsivysčiusių šalių, kuriose yra gera diagnostika. Ši diagnozė – ne gripas ir ne uždegimas. Kiekvienas atvejis labai individualus. Mums, gydytojams, diagnozė yra atvejis, kai reikia sudėlioti gydymo planą, nes jis labai ilgas.

– Kiekvienas atvejis individualus, bet kaulų čiulpų transplantacija tikriausiai aktuali kone visiems pacientams?

– Tai gydymo dalis, taikoma ne visiems, susirgusiems piktybine kraujo liga, o tik esant tam tikroms diagnozėms, kai ligos negalima išgydyti kitaip. Kalbant apie donorus ir apie negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, galiu papasakoti apie alogenines transplantacijas, kai naudojamos kamieninės donoro ląstelės.

Tokia transplantacija aktuali sergant pačiomis agresyviausiomis leukemijomis, tam tikromis ligomis, kai sutrinka kraujodara. Šių ligų kitais gydymo metodais išgydyti visiškai neįmanoma, todėl ir taikoma kaulų čiulpų transplantacija.

Tačiau neišskirčiau to kaip vienintelio gydymo būdo, jis labiau užtvirtinantis remisiją. Pirminis gydymas vis tiek yra chemoterapija. Reikia pasiekti remisiją ir transplantacija tik užtvirtinti remisiją, kad liga nebegrįžtų.

Alogeninė transplantacija aktuali jaunesniems žmonėms, nors jaunumo ribos labai prasiplėtė. Anksčiau transplantuodavome gerokai jaunesnius, dabar mums ir kai kurie 70-mečiai atrodo pakankamai jauni, stiprūs ir dėl visų naujų technologijų galime taikyti transplantaciją.

– Kalbant apie negiminingų donorų kaulų čiulpų transplantaciją, donoru tampa ne artimieji, o visiškai nepažįstami žmonės?

– Taip, visuomet, kai numatome, kad pacientui reikės transplantacijos, jau gydymo ar net diagnozės pradžioje pradedame ieškoti donoro, nes šis procesas užtrunka. Pirmiausia patikrinami paciento broliai, seserys. Tačiau pusė antigenų, pagal kuriuos recipientui parenkame donorą, paveldimi iš mamos, pusė – iš tėčio.

Kadangi tam tikromis kombinacijomis pusę leukocitinių antigenų paveldime iš mamos, pusę iš tėčio, galime turėti visiškai tapatų brolį ar seserį, pusiau tapatų arba visiškai netapatų. Kartais, turint nedidelį būrį brolių ir seserų, nerandame tinkamo donoro. Kai matome, kad broliai ir seserys netinka, ieškome negiminingų donorų kaulų čiulpų donorų registre.

– Lietuviams dažnai donuoja ir užsienio šalių donorai. Ar tai reiškia, kad mūsų registras nėra toks didelis?

– Taip. Registras nedidelis, nes reikia atsižvelgti ir į gyventojų skaičių. Registre yra daugiau nei 11 tūkst. donorų. Vokietijoje, kurios populiacija, jei neklystu, yra apie 70 mln. gyventojų, yra daugiau nei 5 mln. negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Taigi jie vieni iš dažniausiai mums padedančių.

Ieškodami donorų tik savo nacionaliniame registre, turbūt rastume negiminingą donorą tik maždaug 10–15 proc. pacientų. Todėl paiešką iš karto pradedame ir mūsų, ir pasauliniame registre. Taip daro visos šalys, nes labai padidėja tikimybė rasti donorą.

Akcentuojama, kad kiekvienas donoras yra be galo svarbus, unikalus. Leukocitinių antigenų sistema labai individuali ir niekada nežinai, kuris donoras kam tiks. Donoras, įsirašydamas į registrą, tuo metu dar neaukoja nieko. Jis tik duoda kraujo mėginėlį, pagal kurį nustatome leukocitinius antigenus, ta informacija būna duomenų bazėje. Iš tikrųjų, donoras gali tikti bet kokiam žmogui bet kur pasaulyje. Tuomet kviečiame donorą ir prašome jo sutikimo iš tiesų donuoti ląsteles.

– Kaip atrodo donorystės procedūra? Kas gali būtų donorais, o kas vis dėlto negali?

– Lietuvoje žmonės donuoti gali iki 56 metų. Į registrą įrašome žmones nuo 18 iki 35 metų, kad visuomet turėtume kuo daugiau jaunų žmonių. Donoro, esančio registre, prireikia labai retai – vieno iš 500 ar vieno iš 1000.

Norisi tą žmogų turėti kuo ilgiau, kad jis tikrai galėtų kažkam pagelbėti, būti naudingas. Kai randame tinkamą žmogų, atliekame įvairius sveikatos tyrimus, įsitikiname, kad žmogus sveikas, nesirgęs vėžiniais susirgimais, neturi trombozių, krauju plintančių ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai.

Jei žmogus sveikas, yra iki 56 metų ir sutinka donuoti, jis gali būti donoru. Tuomet ląsteles galima donuoti dviem būdais, abu juos paaiškiname. Kartais mums tinkamesnis vienas, kartais kitas būdas, bet galiausiai pasirenka donoras.

Vienas iš būdų yra ląsteles surinkti aferezės būdu, iš kraujo. Šiuo būdu donuojama ir nemažai kraujo produktų. Prieš donaciją turime ląsteles išprašyti iš kaulų čiulpų į kraują – keturias dienas iš eilės į pilvo paodį suleisti tokį preparatą, kuris tas ląsteles paskatina išeiti į kraują. To reikia, kad turėtume kraujyje pakankamą jų koncentraciją, kad galėtume surinkti.

Penktą dieną donoras prijungiamas prie aparato aferezės – viena adatėlė įbedama į vienos rankos veną, kita adatėlė į kitą, kraujas iš donoro keliauja į aparatą, aparatas atrenka kamienines ląsteles ir kitu kanalu į kitą veną grąžina visa kita, ko reikia donorui.

Bendras kraujo kūnelių netekimas tikrai labai nedidelis, apie 200 ml. Kur kas mažesnis nei donuojant kraują. Donoras paprastai susileidžia tą vaistą namuose, yra darbingas, gali užsiimti įprasta veikla. Dėl donacijos procedūros donoras atvyksta į ligoninę, tai trunka apie 4 val. Tą pačią dieną galima grįžti namo ir užsiimti kasdiene veikla.

– Kaulų čiulpų donorystė neturi jokios įtakos donoro sveikatai? Jis nebūna nei apsvaigęs, nei nusilpęs?

– Jokiais tyrimais nėra nustatyta ar įrodyta, kad būtų koks ilgalaikis pavojus sveikatai. Žinoma, gali būti šiek tiek trumpalaikių nemalonumų. Leidžiantis preparatą gali paskaudėti kaulus, raumenis, galva gali būti truputį sunki, simptomai – panašūs į gripą. Tai labai individualu. Pati aferezė paprastai labai gerai toleruojama – alpimų ar nusilpimų nesame stebėję. Vienintelis dalykas, kuriuo donorai skundžiasi, yra tai, kad sunku išgulėti tas 4 val.

Antrasis donacijos būdas labiau apipintas mitais. Tai kaulų ląstelių surinkimas iš ten, kur jos ir gaminasi – pačių kaulų čiulpų. Jas imame su punkcine adata. Tai ne kažkoks instrumentas, o tiesiog speciali adatėlė. Ląstelės imamos iš dubens kaulo, kadangi jis didžiausias, iš jo geriausia paimti.

Taikant šį būdą, prieš tai nereikia vartoti preparato, nereikia ląstelių išprašyti į kraują. Nepaisant šiek tiek baimingai skambančios procedūros, kad kaulų čiulpai bus traukiami iš kaulo, donorai po to jaučiasi tikrai gerai, paprastai išleidžiame juos namo tą pačią dieną. Kelias dienas jiems gali paskaudėti dubenkaulį, juk vis tiek padaromi keli dūriai. Pačios procedūros metu atliekama bendroji nejautra, ji trunka 30–40 min.

– Nuo ko priklauso, koks būdas taikomas?

– Kartais vienaip ar kitaip donuoti geriau pagal paciento ligą. Pediatrai hematologai labiau mėgsta kaulų čiulpus, nes būna šiek tiek kitokia ląstelių sudėtis. Mes visada viską apskaičiuojame pagal svorius, pagal nuspėjamą ląstelių sudėtį ir pasirenkame.

Donorai dažniausiai renkasi, kad ląstelės būtų paimtos iš venų, panašiai kaip duodant kraujo. Paskutinis žodis yra donoro, jis gali pasakyti, kaip labiau pageidauja. Dažniausiai išleidžiame donorus pakylėtus ir laimingus. Nors jie patiria šiokių tokių medicininių nemalonumų, tokių kaip adata ir dūris, moralinis pasitenkinimas būna labai didelis.