V. Neborako polinkis analizuoti šalies politinius ir socialinius procesus matyti ir 2009 m. (Lietuvoje – 2021 m., išleido „Bazilisko ambasada“) pasirodžiusiame poezijos rinkinyje „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“, reflektuojančiame ir kertinius įvykius, ir paprasto ukrainiečio kasdienybę iki Maidano revoliucijos.

Vartant beveik 100 puslapių rinktinę galima iš arčiau susipažinti su Ukrainos kelione pokyčių link. Nepretenzinguose eilėraščiuose – visuomenės pastangos įveikti sovietinį palikimą (korupciją, alkoholizmą, vagystes), po nepriklausomybės atgavimo užklupusius iššūkius, keliamas esminis klausimas, į kurią pusę (Rytus ar Vakarus) atsisuks „Prezidento veidas“.

2009-aisiais viskas nebuvo idealu ir herojiška, kaip atrodo dabar, stebint ryžtingų Ukrainos karių kovą. V. Neborakas nekelia ukrainiečių ant pjedestalo, o rodo vilties ir pastangų kurti nepriklausomą valstybę stokojančią tautą: Ukraina – šalis, kuri „kaip nors bus“, o visuomenė – „viską pakenčia / viskuo tiki / visko tikisi / viską iškentės“. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusio karo kontekste V. Neborako refleksijos ne liūdina, o kelia dar didesnį susižavėjimą dabartine Ukraina.

Vartant beveik 100 puslapių rinktinę galima iš arčiau susipažinti su Ukrainos kelione pokyčių link. Nepretenzinguose eilėraščiuose – visuomenės pastangos įveikti sovietinį palikimą.

 

Ypač opi knygos tema – tolesnis Ukrainos kelias. „Nuo Prezidento veido / priklauso / „šios šalies“ ateitis / kur link ji dabar dreifuos?“ – rašo V. Neborakas, kreipdamas skaitytojo dėmesį į 2005 m. pabaigoje, praūžus Oranžinei revoliucijai, teisėtai išrinktą vakarietiškų pažiūrų prezidentą Viktorą Juščenką. Eilėraščiuose tvyro paniška baimė išrinkti veidmainį, prorusišką, korumpuotą šalies lyderį, ją įveikti padeda maldos: „taigi / melskimės už Prezidento veidą / visomis Ukrainos kalbomis / kiekvienas savam dievui“.

Su šiuo nerimu siejasi ir nuolat kylantis klausimas, ar atgavusi nepriklausomybę Ukraina yra tikrai laisva. Atsakymą, persmelktą mirties ir praradimo nuojauta, pateikia pats poetas – „laisvė – tai karys“.

V. Neborakas migruoja nuo politinių iki kasdienybę įprasminančių eilių. Juose – augančios dukros vaizdiniai, susitikimai su seniai matytais draugais ir mylimąja; visa tai byloja apie seno drabužio išaugimą ir būsimus pokyčius. Poetas žvelgia į Ukrainos visuomenę lyg iš paukščio skrydžio, tačiau nepamiršta savo artimųjų ir savęs, fiksuoja savo kismą. Skaitant eilėraščius kyla noras susitapatinti su tais žmonėmis, apima nostalgija, prieš akis iškyla praėjusių dešimtmečių Lietuva...

Skaitytojai dalijasi atsiliepimais: „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“ „geri, tikslūs, aštrūs ir labai gerai išversti“. Su jais sunku nesutikti – V. Neborako poezija lengvai suprantama skaitytojui, joje daug pykčio, nusivylimo, bet ir vilties. Antra vertus, galima pasiginčyti su knygos leidėjų nuomone apie „drąsų ir kritišką“ V. Neborako kalbėjimą apie Ukrainos situaciją. Šiuose eilėraščiuose atskleidžiamas emocingas tautos balsas, moralizavimas, o ne racionali kritika. Poetas tokią retoriką kartais keičia ramesniais pasvarstymais apie šalies ateitį. Galbūt tai ir traukia tuos, kurie nemėgsta poezijos, bet domisi Ukraina ir jos transformacijomis.

Pirmą kartą išleista ir pristatyta ukrainiečių skaitytojams 2015 m., netrukus po Vasario revoliucijos Ukrainoje, humoro ir tragikomedijos elementais papildyta knyga atspindi šalies gyventojų viltis, troškimus ir kliūtis. Ukrainoje knyga buvo puikiai įvertinta tiek skaitytojų, tiek kritikų, ji laimėjo du prestižinius literatūros apdovanojimus.

Pasakojimas, gausus absurdo, humoro ir sveikos ironijos, atskleidžia unikalius veikėjų charakterius ir savo istorijoje slepia kur kas gilesnes ir prasmingesnes mintis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taigi, kas yra Karbidas, kuo knyga tokia ypatinga ir kodėl ji tapo literatūros sensacija?

Pasakojimas, gausus absurdo, humoro ir sveikos ironijos, atskleidžia unikalius veikėjų charakterius ir savo istorijoje slepia kur kas gilesnes prasmingesnes mintis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

„Išauš diena, kai čia neliks nė vieno,“ – tokiais žodžiais pradedama romano istorija nukelia skaitytoją į pramanytą Užkarpatės miestą Vedmedivą, kuris ribojasi su trimis šalimis, tapusiomis ES dalimi. Miestelyje, kuris vaizduojamas kaip durys į Europą, gyvenantis inteligento statusą beprarandantis istorijos mokytojas sugalvoja būdą, kaip Ukrainą atvesti į ES.

„Nuo neatmenamų laikų Ukraina buvo Europos dalis. Mes – Europos tauta, bet kažin kodėl nuo Europos esame atskirti sienomis. Šit ir sumanymo esmė – sujungti Ukrainą su Europa. <…> Ukraina nė nemanė pasiduoti ar atsisakyti vilties – kaip negali širdis paliudyti, kad nėra kūno dalis.“

Mokytojas jaučia begalinę meilę Ukrainai, tačiau tuo pat metu neturi supratimo, kaip šią meilę pritaikyti praktiškai. Reikšmingą vaidmenį atlieka jo sąjungininkai, turėję tapti mokytojo idėjos įgyvendintojais. Deja, netrukus paaiškėja, kad jie turi savų užmačių. Mokytojas Tisas vaizduojamas kaip Don Kichotas, kurio „galva debesyse“, o tai puikiai pasitarnauja besidomintiems kontrabandos industrijos plėtote Ukrainoje.

Remdamiesi mokytojo patriotine idėja ir dengdamiesi „Europą vienijančio“ fontano vizija, sąjungininkai ją panaudoja savo nelegaliems tikslams. Griūnant asmeniniams santykiams, mokiniams nebepriimant mokytojo rimtai ir jaučiant praeities didžių istorinių figūrų pasiekimų naštą, mokytojui nebėra kitos išeities  – tik tęsti savo utopinę idėją mieste, kuris vadovaujasi apsimestiniu patriotizmu, valdžios ir galios siekiu.

Knyga šmaikščiai sulyginama su kontrabandos pradžiamokslio vadovėliu. Įvairių nusikaltėlių veikla ir aferų schemos knygoje išdėstomos taip išsamiai, kad gali nustebinti ir daug apie tai žinančius. Pateikiama ir faktų apie Ukrainą, jos istorinius įvykius, politologijos, istorijos, geopolitikos įdomybių. Geniali satyra atskleidžia, kad pokyčiams atsirasti neužtenka tik patriotinių nuotaikų ar užsidegimo, – tikrieji pokyčiai prasideda tik po revoliucijos.

„Asmeninė patirtis rodo, kad slapčiausi reikalai taip ir lieka neatskleisti, jei daromi visiems matant.“

Su prancūzų rašytoju Volteru lyginamas A. Liubka (g. 1987) – pripažintas ukrainiečių rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas, apkeliavęs bent tris dešimtis šalių. Dar būdamas studentas, jis jau aktyviai dalyvavo visuose svarbiausiuose XXI a. Ukrainos įvykiuose. Ukrainiečių idealistas, dėl ukrainietiškos revoliucijos organizavimo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu Baltarusijoje.

„Aš visada norėjau būti rašytojas. Pirmąją savo trumpą istoriją parašiau būdamas šešerių. Rašymas buvo mano būdas keliauti, nes mano šeima buvo neturtinga. Skaitydavau knygas ir jausdavau didelį norą pratęsti skaitytas istorijas“, – pasakoja autorius.

Vis dėlto knyga neišvengia ir kritikos dėl pernelyg stereotipinės, beveik karikatūriškai vaizduojamos moters personažo ir vienpusiškų veikėjų, sukurtų pagal neskoningą šaržą. Kartais knyga sulyginama su nieko prasmingo neturinčiu lengvu skaitalu keliaujant autobusu. Tačiau kaip yra iš tiesų?

Romane „Karbidas“ mokytojo idėja, paremta viską apimančia ir nuoširdžia meile savo šaliai, ima pildytis, tačiau kuo tai baigiasi. Rekomenduojame perskaityti šį ukrainiečių autoriaus kūrinį. Nepamirškite, kad humoras kartais slepia labai svarbias pamokas, ir pasidarykite išvadas patys.

Vertė Donata Rinkevičienė. 

Karbidas, Andrij Liubka. Sofoklis, 2021 m.