Turbūt nedaug liko Kaune žmonių, kurie nebūtų girdėję apie Lietuvos pašto pastangas parduoti Laisvės alėjoje esantį Centrinio pašto pastatą. Procesas trunka keleri metai, tačiau pirkėjų šiam svarbiausiam Kauno tarpukario modernizmo architektūriniam šedevrui iki šiol taip ir neatsiranda. Kai prieš gerą pusmetį į pastato erdves įsiprašė Kauno bienalė, pastatą rado gerokai apleistą – sutrūkinėję vamzdžiai, aptrupėjusios sienos – visa, kas būdinga šeimininko neturintiems namams. Nepaisant to, pašte visą rudenį vykę bienalės renginiai tapo ne tik šalies, bet ir tarptautiniu įvykiu, o paštu kaip unikaliu pastatu žavėjosi ir jaunas, ir senas.

Pastatas apleistas

Šiandien pastatas ir vėl tuščias, o turint omeny už lango spaudžiantį speigą galime įsivaizduoti, kaip toliau sparčiai nyksta nešildomo pastato vidus. Tokia ūkinė realybė būdinga visiems apleistiems statiniams, ir, kaip sakoma, nieko čia nepadarysi.

Šis pastatas nėra paprastas statinys – ryškiausias tarpukario Kauno ir Lietuvos sparčios evoliucijos ir europėjimo pavyzdys, daugiausia tarptautinio architektų dėmesio sulaukiantis objektas. Tad pastato savininkai, regis, tik turėtų pasinaudoti jiems rodomu dėmesiu ir išnaudoti jį savo įvaizdžio kūrimo tikslams. Deja, Lietuvos paštas savo ryškiausio reprezentacinio pastato stengiasi atsikratyti, o simbolinis kapitalas, kuris trykšte trykšta iš šio pastato vidaus, valstybinei įmonei nerūpi.

Mato tik pinigus

Dar ankstyvą vasarą Kauno savivaldybės atstovai siūlė pašto valdžiai perduoti šį pastatą Kauno miesto muziejui – buvo net pabraižytas galimas erdvių pritaikymas Kauno modernizmo istorijos, architektūros ekspozicijoms, architektų ir IT specialistų biurams, kavinei, skaityklai ir kt. Lietuvos paštas, valstybinė įmonė, pasiūlė savivaldybei – valstybei atstovaujančiai kitai institucijai – už šį pastatą susimokėti.

Čia kyla svarbiausias klausimas – ar ne per daug savarankiškumo ir laisvių savo įsteigtoms institucijoms suteikia valstybė, leisdama naikinti ir pamažu iš Lietuvos gyventojų atminties trinti svarbiausius valstybingumo kūrimo momentus? Jeigu pašto vadovai patys negeba matyti toliau nei šiandien generuojamas milijardines pajamas, galbūt valstybė kaip pašto steigėja turėtų padėti jiems pažvelgti į tolesnę ateitį? Kokia Lietuvos valstybingumo atmintimi dalysis mūsų vaikai, anūkai, proanūkai? Prekybos centrų ar biurų?

Gal paskatins diskusiją?

Pasaulyje daugybė pavyzdžių, kai socialiai atsakingos didžiulius pinigų srautus generuojančios įmonės imasi iniciatyvos ir stato ar prikelia naujam gyvenimui objektus, skirtus visuomeninėms bendruomenių reikmėms, tuo praturtindamos savo bendrapiliečius ne tik materialiai, bet ir dvasiškai.

Taip jos iš tikrųjų elgiasi socialiai atsakingai ir prisideda prie valstybės gerovės kūrimo. Lietuvos paštas, savo tinklalapyje pabrėžiantis esąs viena iš seniausių institucijų, socialiai atsakinga, atsisakydamas Centrinio pašto, šią savo institucijos istorinę atmintį lengva ranka ištrina.

Tad ar tikrai pašto įvaizdžio kūrimo strategija atitinka realybę, o paštas kuria vertę vartotojui? Ir kokiais epitetais bus vadinama ši institucija, nesirūpinanti pagrindiniu ir gražiausiu Laisvės alėjos pastatu Kaune ateinančius dešimtmečius? O gal mes, kauniečiai, ko nors nežinome ir šis straipsnis paskatins paštą atvirai kalbėti šia tema?

Socialdemokratais save vadinantys komunistai priėmė klasikinį bolševikišką sprendimą – mirtis buržujams. O buržujų vietoje atsidurs ta mūsų šalies gyventojų dauguma, kuri sąžiningai uždirba pinigus, moka mokesčius ir išlaiko valstybę.

Progresiniai mokesčiai nustums mūsų šalį į socialinį, ekonominį ir politinį užribį ir gali sukelti neprognozuojamų ir nepataisomų padarinių.

Su jaunimu iškeliaus ir investicijos

Pirmiausia tai atsilieps išsilavinusių ir normaliai apmokamą darbą turinčių jaunų žmonių gyvenimui Lietuvoje. Jei tam tikrą stažą ir darbo patirties turintis jaunas žmogus uždirba šiek tiek daugiau nei tūkstantį eurų per mėnesį, pagal buržujų naikinimo programą jam mokesčiams papildomai teks pakloti dar per 100 eurų. Jei žmogus turi paėmęs būsto paskolą, tai jam to 100 eurų netekimas labai skaudžiai atsilieps.

Prognozė liūdna – tūkstančiai jaunų ir išsilavinusių (už mūsų pinigus) žmonių emigruos ten, kur jiems už tą patį darbą mokės daugiau, o mokesčiai nenumaus paskutinių kelnių. Mes neteksime puikaus jaunimo, klojančio pamatus Lietuvos gerovei. Žiauru, bet kartu su jais iš Lietuvos iškeliaus ir laukiamos investicijos.

Valdžia privers slėptis šešėlyje

Atrodo, kad jau artimiausiu metu paklausiausia preke taps balti vokai, kuriuose dalį savo algos pageidaus gauti vis daugiau žmonių, nenorėdami mokėti progresinių mokesčių. Ir kam nuo to bus geriau? Kad šešėlis pailgės ir patamsės, tai akivaizdu, nes vis daugiau žmonių, siekiančių išsilaikyti, bus priversti jame slėptis.

Finansinės kontrolės, bausmių ir jėgos struktūros irgi turės plėstis, juk teks statyti prie kiekvieno nors kiek daugiau uždirbančio Lietuvos piliečio seklį ar kontrolierių, kad mokesčiai būtų surinkti.

Visi žino, kad klesti tos valstybės, kurios leidžia formuotis ir palaiko vidurinį visuomenės sluoksnį. Pas mus ši žmonių grupė labai sunkiai forrmuojasi, o dabar, įvedus progresinius mokesčius, šis sluoksnis pasmerktas žlugti. O su juo ir mūsų visuomenė bei svajonės apie visavertį europietišką gyvenimą.

Tautos skurdinimo priemonė

Kuo didesni mokesčiai, tuo didesnė mokesčių mokėtojų pinigų suma nuteka perdalytojų (valdžios) darbo užmokesčiui, patalpoms išlaikyti, automobiliams, sekretorėms, padėjėjams. Tokioje sistemoje žmonių gaunama nauda VISADA bus mažesnė už sumokamus mokesčius, nes perdalijimas kainuoja.

Dar nė vienas žmogus nepraturtėjo iš valstybės išmokų ir lengvatų. Bet pusę savo atlyginimo atiduodami mokesčiams, o iš likusio mokėdami dar ir PVM, akcizus, muitus darbo žmonės realiai skurdinami.

Taip, dalis "socialiai teisingų" išmokų skiriama tiems, kuriems jų tikrai reikia, tačiau kitas didelis pyrago gabalas tenka asocialiems, alkoholikams, niekuomet nedirbusiems ir nežadantiems dirbti ar turtingiems gudručiams, žinantiems įstatymus ir mokantiems jais pasinaudoti. Eilinis dirbantis žmogus lieka labiausiai nuskriaustas, nes iš jo mokesčių pavidalu nulupami devyni kailiai ir jis paliekamas basas.

Reikia mokesčių revoliucijos

Mums būtina mokesčių revoliucija, kurios tikslas ne "atimti ir išdalyti", bet "uždrausti atiminėti ir savintis".

Socialinis solidarumas – būtina padorios valstybės sąlyga: išmokos (kompensacijos) neįgaliesiems, našlaičiams, nelaimės ištiktiesiems ir kitiems socialiai pažeidžiamiems mūsų šalies piliečiams. Reikia suskaičiuoti, kiek tai tiksliai kainuos valstybei.

Mokesčius reikia suprojektuoti taip, kad užtektų toms trims grupėms ir ne daugiau, ir be jokių lengvatų. Vadinasi, mokesčių našta dirbančiam žmogui sumažėtų bent perpus.

Nuoga tiesa – progresinių mokesčių įvedimo architektai galvoja ne apie jus, vargstantys ir dirbantys Lietuvos žmonės, o apie tai, kaip prieš artėjančius rinkimus už tą bolševikišką svieto lyginimą legaliai nusipirkti jūsų balsus.