Kaip teigia jis, daug žmonių, mylinčių laisvę, neturėtų būti liberalais: „Nereikia prie savęs prisirašyti -izmo, nes bet kuris -izmas verčia sunerimti.“

– Kas paskatino parašyti naujausią knygą „Liberalizmas kaip pilietinė religija“?

– Pagrindinė paskata buvo noras suprasti, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje. Blogiausias dalykas, kurį esu girdėjęs apie liberalizmą, yra sakymas, kad liberalai nori mus sugrąžinti į tą prigimtinę būklę, apie kurią kalbama moderniojoje filosofijoje. Iki valstybės atsiradimo vyravo prigimtinė būklė – buvome laisvi, lygūs, bet kaip gyvūnai.

Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami.

Skaičiau tokius dalykus apie liberalizmą, kurie yra žiaurūs, nebūčiau su tuo sutikęs. Pats esu kritiškas, tačiau tokio požiūrio – jau per daug. Pradėjau matyti, kad Lietuvoje gyvename kaip vilkai. Į vienas kitą pradėjome žiūrėti kaip į funkciją. Žmogus reikalingas tik tam, kad atliktų funkciją. Ėmėme veidmainiauti, nekreipti dėmesio.

– Bet ar taip nebuvo visada?

– Geras klausimas. Greičiausiai taip buvo visada. Kai perėjome nuo sovietmečio prie naujos tvarkos, šiandien vadinamos liberaliąja demokratija, per daug vilčių buvo susieta su tvarka. Greičiausiai tik užmiršome žmogaus prigimtį, juk tam tikri dalykai nesikeičia. Tas optimizmas, kad lengvai sukursime naują santvarką ir ši santvarka pakeis žmogų, labai panašus į komunistų norą sukurti naują žmogų ir visuomenę.

Bet viskas daug sudėtingiau. Tiek liberalizmas, tiek konservatizmas ir pan. – primityvios ideologijos, visiškai netinkamos mąstyti apie žmogų. Dar labiau netinkamos situacijai, su kuria dabar susiduriame.

Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami. Mes nebematome vienas kitame asmenybės. Dėl to knygą parašiau labai greitai. Manau, kad daug žmonių, mylinčių laisvę, neturi būti liberalais. Neturi prie savęs prisirašyti -izmo, nes bet kuris -izmas verčia sunerimti.

– Pakalbėkime apie liberalų moralės kodeksą.

– Žmogus, kitaip nei gyvūnas, turi moralinių sugebėjimų. Jis laisvas ir gali įsipareigoti tam tikrai normai. Žmogus gali būti drąsus, išmintingas. Visus šiuos dalykus filosofai žinojo nuo seno. O kas dabar yra liberalizmas? Liberalizmui nebesvarbus gėris. Politinio liberalizmo prielaida sako – visuomenė tokia, kad mes dėl nieko nesutariame. Kaip tuomet kartu gyventi? Kartu gyventi – į gėrio vietą pastatyti teisingumą. Svarbiausias dalykas yra tai, kad vieni kitų nežudytume.

– Ar liberalai iš tiesų teigia laisvę?

– Tai didysis paradoksas. Liberalai sako, kad kiekvienas turi teisę ir gali gyventi pagal savo įsitikinimus, tačiau kartu jie mano, kad geriausia gyventi pagal liberalius įsitikinimus. Šio paradokso suprasti neįmanoma. Kodėl žmogui turi būti svarbus liberalizmas? Tam, kad visuomenėje, kuri save vadina liberalia, jo niekas nemokytų ir nesakytų, pagal kokius įsitikinimus gyventi.

Tam reikalinga laisvų žmonių visuomenė, o dabar atsirado hegemonai. Kalbėdamas apie liberalus, nekalbu apie siaurą Lietuvos partiją. Visos mūsų politinės jėgos gali būti apibūdinamos liberalizmo terminu. Socialdemokratai ir konservatoriai irgi yra liberalai.

– Kuria prasme jie liberalai?

– Ta, kad liberalai negali pasiūlyti demokratijai alternatyvos. Kai Lenkijoje ar JAV į valdžią ateina kitaip mąstantys žmonės, turintys piliečių palaikymą, liberalai jiems ištraukia populistų etiketę. Aš nesuprantu, ką tai reiškia.

Populizmas demokratijoje yra normalu, nes tai žmonių palaikymas, ir tai natūralus dalykas. Bet, kai liberalai laimi rinkimus, jie nesako, kad yra populistai. Veidmainiavimas toks įprastas, kad mes jo nepastebime.

– Ar liberalai turi užsiimti amžinomis diskusijomis apie diskusijas?

– Tokios amžinos diskusijos primena bičių skleidžiamą garsą. Ir viskas. Jei pasakysi, kad nėra tiesos ir kiekvienas gali turėti savo tiesą, kam tada diskutuoti? Diskusijos gali būti be pabaigos. Tai galima matyti ir Vilniuje, iš visai paprastų dalykų. Juk nesugebame pastatyti paminklo. Šiuo momentu esame nepajėgūs sutarti dėl visiems bendrų, reikšmingų simbolių.

Ankstesniais laikais paminklus pastatydavo grupė inteligentų, meno žmonių. Taip paminklai ir atsirasdavo. Yra sričių, kur demokratijos nereikėtų, arba reikėtų kitokio jos suvokimo.

– Kam liberalams reikalinga valdžia, jei jie nori valdžią laikyti pažabotą? Tai atrodo dviprasmiška.

– Visiškai taip. Kai kas sako, kad liberalai visiškai neturi politikos supratimo, tik jos kritiką. Liberalai pasakytų – reikia, kad valdžia būtų kuo mažesnė. Geriausia būtų anarchija, kai visai nėra valdžios.

– Tačiau rašote, kad liberalai anarchistais netampa.

– Ne, jie to nedaro. Jie sustoja ties anarchijos riba. Valstybė reikalinga, kad apgintų individo laisvę ir užtikrintų dalykus, kurių patys individai negali užsitikrinti. Yra bendro gėrio dalykų, kurie negali būti užtikrinami individo. Jie nori valdžios tam, kad jos nenorėtų.

Advokatas Nikas Borneika priduria, jei iš anksto įsigytos kelionės žmogus atsisako dėl asmeninių priežasčių, kelionės organizatorius atlyginti nuostolius privalo tik tada, jei pagrindžia savo išlaidas.

– Kalbant apie iš anksto perkamas atostogų keliones, galima daryti prielaidą, kad atostogos ir rizika – glaudžiai susiję dalykai. Tad į ką atkreipti dėmesį, kad nenukentėtume?

N. Borneika: Kiekvienas vartotojas turi iš anksto perskaityti ir išanalizuoti visas sutarties sąlygas, pasidomėti kelionių organizatoriumi – ar jis patikimas, kokie atsiliepimai. Kelionių organizatoriai, kuriems išduoti pažymėjimai, leidžiantys verstis tokia veikla, skelbiami Turizmo departamento puslapyje. Be to, jei yra specialių pageidavimų, prieš sudarant sutartį, paprašyti, kad jie būtų įtraukti. Kitaip sakant, rūpintis savo teisėmis reikia nuo pat pradžių, dar iki pasirašant sutartį.

– Kokios yra turisto teisės ir pareigos?

Turisto pareiga – perskaityti sutartį. Kita pareiga – jei atsitinka kas nors, nepamiršti rašyti pretenzijų kelionės organizatoriui ir susirinkti įrodymų (filmuoti, fotografuoti).

S. Kuzienė: Kaip minėta, pareiga – perskaityti sutartį. Kita pareiga – jei atsitinka kas nors, nepamiršti rašyti pretenzijų kelionės organizatoriui ir susirinkti įrodymų (filmuoti, fotografuoti). Labai dažnai vartotojai mums rašo elektroniniu paštu arba paskambina iš kitos šalies ir teiraujasi, ką daryti, kaip spręsti problemą. Tada mes operatyviai galime patarti, ką daryti, pasakyti, į ką atkreipti dėmesį. Jei atostogaudami nerandate kelionių organizatoriaus atstovo, rašykite el. paštu, SMS, skambinkite. Privalumas tas, kad, kai perkate kelionės paketą, visos pretenzijos (ir dėl skrydžio, ir dėl viešbučio, ir dėl transportavimo) adresuojamos vienam asmeniui.

Jei problemų kyla keliaujant savarankiškai, reikia kreiptis tiesiai į viešbučio administraciją arba tiesiai į vežėją. Bet šiuo atveju mes turime Europos vartotojų centrą. Jei keliaujate po Europą, visada galima kreiptis į jį. O jei esate ne ES šalyje, tada rizika didesnė ir vertėtų iš anksto pagalvoti apie draudimą.

– Ką reikia žinoti apie draudimą?

S. Kuzienė: Yra buvę atvejų, kai vartotojai skambina ir sako, kad negali išvykti dėl ligos, bet organizatorius atsisako atlyginti nuostolius. Bet pagal teisės aktus taip ir yra – liga ar kiti nesklandumai yra aplinkybė, susijusi su pačiu vartotoju, todėl organizatorius turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Tokiu atveju taip pat reikia pagalvoti apie draudimą. Bet, prieš pasirašant draudimo sutartį, reikia perskaityti, nuo ko draudžia ta sutartis, nes yra labai daug nedraudiminių atvejų.

– Kartais žmogus priverstas atsisakyti kelionės pats. Kaip elgtis tokiu atveju?

N. Borneika: Turistas turi žinoti, kad, atsisakęs kelionės pats, jis turėtų padengti kelionės organizatoriaus nuostolius. Bet tokie nuostoliai negali viršyti vienos kelionės kainos, o organizatorius privalo nuostolius pagrįsti. Neužtenka pasakyti „mes patyrėme nuostolių ir pinigų negrąžinsime“. Kelionių organizatorius turi dokumentais pagrįsti, kokių išlaidų turėjo (pvz., viešbučio rezervacija, vizų pagaminimas) ir pagal tas išlaidas galima apskaičiuoti nuostolius. Jei nuostoliai nepagrindžiami, organizatorius turėtų grąžinti visą turisto sumokėtą sumą.

– Bet čia tik teismo sprendimu?

S. Kuzienė: Ne, galima kreiptis ir mūsų tarnybą. Mes taip pat iš kelionių organizatoriaus reikalaujame dokumentų, pagrindžiančių nuostolius.

– O jei kelionių organizatorius pats atšaukia kelionę?

N. Borneika: Kelionių agentūra atšaukti kelionę gali tik dėl svarbių priežasčių. Tarkim, įstatyme nurodyta, kad tai galima padaryti, jei nesusirenka iš anksto numatytas keleivių skaičius. Bet yra sąlyga – vartotojas iš anksto turi būti informuotas, kad taip gali būti. Tada organizatorius turi grąžinti pinigus arba pasiūlyti alternatyvą (vartotojas gali jos atsisakyti) ir neprivalo atlyginti turisto patirtų nuostolių. Kitais atvejais kelionių organizatorius privalo atlyginti ir turisto nuotolius.

Jei traukinys, autobusas, keltas ar lėktuvas vėluoja, visada rekomenduojame kreiptis į vežėją ir reikalauti kompensacijos.

– Kokios vartotojo teisės kalbant apie transportą (autobusus, keltus, lėktuvus, traukinius)?

S. Kuzienė: ES yra kiekvienos srities reglamentai, numatantys tam tikras keleivių teises. Taigi nesvarbu, kokiu transportu keliaujama, visų keleivių teisės tokios pačios, tik šiek tiek kitokios kompensacijos. Jei traukinys, autobusas, keltas ar lėktuvas vėluoja, visada rekomenduojame kreiptis į vežėją ir reikalauti kompensacijos.

– Kaip žinoti, kur kreiptis?

S. Kuzienė: Pagal teisės aktus reikia kreiptis į paslaugos teikėją – oro arba el. paštu. Rašant svarbu nurodyti tikslius faktus: laiką, kryptį, vėlavimo laiką ir prašyti kompensacijos. Ir tik vėliau galima kreiptis į atitinkamą instituciją. Šiuo atveju ginčus nagrinėja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Jei vežėjas registruotas ne Lietuvoje, nagrinėja Europos vartotojų centras.

– Kokias teises turi negalią turintys žmonės?

S. Kuzienė: Tokias, kaip ir bet kuris kitas keleivis. Yra patvirtinti atskiri teisės aktai dėl neįgaliųjų ar riboto judėjimo žmonių teisių. Jei lėktuvu ruošiasi skristi riboto judrumo asmuo, apie tai reikia įspėti vežėją prieš 48 val., aviakompanija turi viskuo pasirūpinti.

Tai reikia pranešti ir kelionių organizatoriams, nes, jei kelionė pažintinė, autobusas gali būti nepritaikytas. Apie autobusą turi informuoti organizatorius. Pagal poreikius ieškoma ir atitinkamo kambario.

Jei negalią turintis žmogus ruošiasi vykti autobusu, apie tai pranešti galima per trumpesnį laiką – 36 val. Vežėjai privalo keleiviui padėti įlipti, išlipti. Kiek žinau, Lietuvos vežėjai jau įsigiję ne vieną autobusą, pritaikytą neįgaliesiems.

– Ką daryti, jei kelionių agentūra parodo vienokius vaizdus kataloguose, o nuvykus randama visiškai kitokia situacija?

S. Kuzienė: Reikia fiksuoti – fotografuoti, filmuoti. Nors žmonės važiuoja ilsėtis, bet, patekus į tokią situaciją, nereikia nuleisti rankų. Jei vartotojas nepateiks jokių įrodymų, nė viena institucija negalės konstatuoti fakto, kad taip buvo.

Jei viešbutis yra Turkijoje, nieks nevažiuos ir nežiūrės, kaip ten yra. Tuo turi būti suinteresuotas pats vartotojas. Jei norima, kad būtų atlyginta žala, reikia pasistengti, o nufotografuoti nėra sudėtinga.

– Kaip nufotografuoti, jei neatitinka kambario dydis?

S. Kuzienė: Esame turėję skundą dėl kambario dydžio. Tuomet kreipėmės į kelionių organizatorių ir prašėme pateikti viešbučio planą, kuriame matytųsi, kokio dydžio yra kambariai, ar tas nusiskundimas pagrįstas.

Bėda ta, kad žmonės neatsižvelgia į kataloguose pateiktą informaciją. Kambario plotą viešbučiai skaičiuoja pridėdami ir balkono, sanitarinio mazgo plotą. Tai sudėjus, plotas būna didesnis nei tik kambario. Kiek esu mačiusi, kataloguose visada parašyta, kas įeina į kambario plotą.

– Jei nustatomas pažeidimas, kas žmogui kompensuoja nuostolius?

S. Kuzienė: Tai turėtų kompensuoti kelionių organizatorius. Jei pažeidimas nustatytas, tai privaloma. Dėl klaidinančios reklamos mes visada kreipiamės į Konkurencijos tarybą, kuri teisės aktais įgaliota pasisakyti ir įvertinti, ar reklama klaidinanti, ar ne.

Ne kartą yra buvę, kad taryba nustatė, jog reklama klaidinanti. Tokiu atveju taryba priima sprendimą tenkindama vartotojo reikalavimą, o kelionių organizatorius privalo atlyginti nustatytą kompensaciją.

Kai kada siūlau pretenzijas pateikti vietoje, yra tikimybė, kad tai bus išspręsta. Pavyzdžiui, jei viešbučio kambarys neišvalytas, prirūkytas ir pan., reikėtų informuoti tiek viešbučio administraciją, tiek organizatoriaus atstovą. Kartais kaip kompensacija pasiūloma ekskursija. Taigi nereikia laukti kelionės pabaigos, bet pateikti pretenzijas jos metu.

– Rekomenduojate viską užfiksuoti. O kaip užfiksuoti, kad kambarys prirūkytas?

S. Kuzienė: Šiuo atveju reikia rašytinės pretenzijos, kuria organizatoriui būtų pranešta, kad kambarys prirūkytas, šalia yra triukšmo šaltinis, sugedęs kondicionierius ir t. t. Garso įrašai taip pat negali visko užfiksuoti, todėl būtina rašyti pretenziją, kviestis atstovą ir tokiu būdu spręsti problemą.

– Kalbant apie maitinimą kelionės metu, kas nurodo, kad tai įskaičiuota? Ką reikia apie tai žinoti?

S. Kuzienė: Viešbučiai dažniausiai užsisakomi savarankiškai internetu. Paprastai vartotojui atsiunčiama užsakymo informacija, kurioje yra aprašymas, ar įeina maitinimas, koks jis. Tokia informacija pateikiama ir perkant organizuotą turistinę kelionę.

Turizmo paslaugų teikimo sutartyje turi būti aprašytas pasirinktas maitinimo tipas. Dažniausiai naudojamas raidžių trumpinys, o paaiškinimai pateikiami kataloge, kuris duodamas kartu su sutartimi. Prieš pasirašant sutartį reikia atkreipti dėmesį, kokie priedai pateikiami, o jei jų nėra, reikėtų pareikalauti.

Kataloguose ir atmintinėse yra daug informacijos, kuri paaiškina, koks bus kambario, maitinimo tipas. Visi trumpiniai yra paaiškinti ir lengva suprasti, ką tu įsigyji.

Tai LRT klasikai pasakoja knygos „Stasys Petrauskas (1950–2010): Panevėžio Bitlas“ sudarytoja dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Anot jos, nors kiti dailininkai nepripažino šio menininko, tačiau jis žavėjo daugelį aplinkinių – visi spektakliai Panevėžio dramos teatre baigdavosi apsilankymu S. Petrausko namuose.

– Jus, kaip dailėtyrininkę, pirmiausia patraukė S. Petrausko asmenybė ar jo kūryba?

– Panevėžys tikrai negali pasigirti spalvingomis dailės pasaulio asmenybėmis. Šiame mieste S. Petrauskas buvo išskirtinis dailininkas – vienintelis, kuriam Panevėžio centre pastatytas paminklas. Tai rodo šio žmogaus svarbą Panevėžio miestui.

– Šiame mieste S. Petrauskas tikrai garsus, netgi pramintas Panevėžio Bitlu. Bet kitur Lietuvoje šis dailininkas nėra labai žinomas, nors jo palikimas išties nemažas.

– Palikimas nemažas, bet kaip reta išsklaidytas ir gana prieštaringas. Jo tapyba, kaip ir galima tikėtis iš savamokslio, buvo neorenesansinė, neoklasikinė. Tarp profesionalų irgi būna anachronistų, bet, kalbant apie S. Petrauską, reikia atsižvelgti į tai, kad jis buvo tikras marginalas.

Menininkas buvo nereikalingas tautodailės draugijai, nes jis paneigė tautodailininko, kaip menininko, principus. S. Petrauskas nenorėjo būti toks, kaip profesionalūs dailininkai. Jis nebuvo modernus, neatliepė  meno procesų, o stengėsi daryti taip, kaip žymieji klasikos meistrai.

Kaip jau minėta, S. Petrausko kūryba neorenesansinė, neoklasikinė. Kai kurie portretai nutapyti renesanso stiliumi, žmonės juose vaizduojami apsirengę senoviniais drabužiais. Rašytojas Kazys Saja netgi klausė, kodėl S. Petrauskas jį vaizduoja lyg didiką, taip prabangiai apsirengusį. Bet toks buvo S. Petrausko kūrybos tikslas – vytis, lygiuotis į pasaulinę dailės klasiką.

Mane patraukė savotiška S. Petrausko kūrybos mozaika. Joje buvo smagių piešinių su aiškiomis politinėmis aliuzijomis. Be to, didelę dalį S. Petrausko kūrybos sudaro erotiniai piešiniai. Erotinio pobūdžio tapyba – labai sudėtingas žanras, nes galima nesunkiai nuslysti į pornografiją ar karikatūrą, kaip kartais nutikdavo S. Petrauskui. Tai, kad jam pastatytame paminkle vaizduojamos į mazgelį surištos genitalijos, atskleidžia, jog erotika šiam žmogui buvo svarbi.

– Knygoje rašote, kad, nors S. Petrauskas buvo menininkas-chuliganas, jis buvo giliai tikintis, religingas žmogus.

– Kiekviena asmenybė turi įvairių savybių. Dažnai matome tik reprezentacinę žmogaus pusę, bet nežinome jo paslapčių, svajonių. S. Petrauskas neslėpė savo gyvenimo. Jis buvo talentingas erotinių piešinių autorius. Lietuvos dailėje erotinės kūrybos nėra daug, bet S. Petrauskui ši tema buvo labai svarbi.

– Galima paminėti, kad S. Petrauską globojo Tėvas Stanislovas.

– Tėvas Stanislovas globojo du „baisius“ vaikus, kuriuos reikėjo patraukti į Dievo pusę – S. Petrauską bei talentingą savamokslį skulptorių Rimą Idzelį. Jie buvo išskirtiniai dideliame tautodailininkų būryje –nepaklusnūs, pasišiaušę, nedorėliai. Būtent tokius nedorėlius Tėvas Stanislovas norėjo patraukti į savo pusę, nes, kaip žinome, Šventajame Rašte pasakyta, kad už vieną pasiklydusią avį duoda šimtą sveikų.

Tėvas Stanislovas globojo šiuos menininkus, parūpindavo užsakymų, kuriuos jie nuoširdžiai vykdydavo. S. Petrauskas piešė labai daug kopijų, o R. Idzelis sukūrė nuostabias stacijas Anykščių bažnyčiai. 2011 m. Panevėžyje pastatytą S. Petrausko paminklą taip pat sukūrė R. Idzelis.

– S. Petrauskas sovietinėje santvarkoje nugyveno 50 metų ir sugebėjo niekur nedirbti nė dienos.

– Veltėdžiavimas buvo laikomas dideliu nusikaltimu, todėl S. Petrauskas šliejosi prie Bažnyčios, kad gautų jos užsakymų. Bet, kaip jau minėjau, jis iš tiesų buvo giliai tikintis žmogus. Teko skaityti S. Petrausko gyvenimo apmąstymus, literatūrinius bandymus.

– Kokio žanro jo kūriniai?

– Įvairūs: sentencijos, pamokymai, pamokslai. Draugai prisimena, kad S. Petrauskas rašydavo pamokslus netgi kunigams. Jis tikrai turėjo Dievo dovaną pasakyti įtaigų žodį, kuris žmogaus širdyje sukeltų atgarsį. Neaišku, kiek klasių mokykloje baigė S. Petrauskas. Galbūt septynias. Vieni sako, kad S. Petrauskas gyvenime dorai neperskaitė nė vienos knygos, kiti – kad vienintelė jo knyga buvo Šventasis Raštas. Manau, jog šios knygos užtenka, kad žmogus įgytų išsilavinimą ir subręstų kaip asmenybė.

– Kodėl S. Petrauskas vadinamas Bitlu?

– Bitlai buvo Liverpulio, S. Petrauskas – Panevėžio proletaras. Yra išlikę nuotraukų, kuriose jis groja gitara, dainuoja. Anot dailėtyrininkės Pillės Veljetagos, S. Petrauskas buvo žmogus, kuris muzikavo intuityviai. Jis  nemokėjo anglų kalbos, bet, mėgdžiodamas fonetinį skambesį, tarsi dainuodavo bitlų dainas. Jis visko išmoko pats.

S. Petrauskas darydavo įspūdį savo kalbomis, išvedžiojimais, filosofavimais. Visi spektakliai ir gastrolės Panevėžio dramos teatre baigdavosi apsilankymu S. Petrausko namuose. Vilniečiams režisieriams, aktoriams, dailininkams atrodė neįmanoma išvažiuoti iš Panevėžio neapsilankius pas šį menininką. S. Petrauską visi vertino kaip dainininką. Įdomu, kad kalbėdamas jis mikčiodavo, bet dainuodamas – ne. S. Petrauskas pelnė kitų žmonių palankumą bei pripažinimą.

– Knygoje yra labai iškalbinga Algimanto Aleksandravičiaus daryta nuotrauka, kurioje S. Petrauskas užfiksuotas kartu su aktoriumi Laimonu Noreika.

– S. Petrauską ypač vertino aktorius L. Noreika, rašytojas K. Saja ir fotomenininkas A. Aleksandravičius. S. Petrauskas vaikščiojo ilgais plaukais, su ilgu odiniu lietpalčiu ir džinsais. Nuvykęs į sąjunginę liaudies meno parodą, menininkas nuėjo pasižiūrėti, kaip atrodo Raudonoji aikštė, bet milicininkai jo neįleido dėl išvaizdos.

Tarp bitlo ir hipio galima dėti lygybės ženklą. Ir vienas, ir kitas simbolizuoja laisvę. Toks buvo S. Petrauskas, nebijojęs nevaržomai kalbėti, elgtis, nepaisyti nustatytų taisyklių. Todėl daugelis žmonių, lankydamiesi jo dirbtuvėje ar namuose, nusimesdavo kaukes, pasijusdavo laisvi, suprasdavo, ko jie nori ir siekia. Tai buvo tarsi laisvės sala, kurioje žmonės galėjo užmiršti valdžią, santvarką ir t. t.

Lankytis pas S. Petrauską mėgo ne tik menininkai, bet ir gydytojai, teisininkai. Tarp apsilankiusių yra ir buvusių bei dabartinių Seimo narių. Daugeliui aplinkinių S. Petrauskas padėjo išreikšti save, suvokti, ko žmogui reikia. Jis buvo žmogus, netilpęs į jokius rėmus ir negalėjęs paklusti jokioms taisyklėms.

– Kokią įtaką S. Petrausko kūrybai turėjo santvarkų pasikeitimas?

– Politiniai įvykiai nedarė įtakos jo asmenybei. Nors S. Petrauskas džiaugėsi pokyčiais, bet jį stebino, kad aplinkiniai ėmė laisviau elgtis, kalbėti, viešai išpažinti savo tikėjimą. S. Petrauskas tai darė visąlaik.

„Vieną kryžių iš kolekcininko išmaldavau, ne jis pats man atnešė. Aš beveik klūpėjau ant kelių. Procesas užtruko ketverius metus, kol pagaliau jo širdis suminkštėjo“, – juokauja advokatas, pristatydamas  Bažnytinio paveldo muziejuje surengtą Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ parodą „Ne vien Dangus“.

Paveikslas – ne tik interjero detalė

„Pavadinimas „Ne vien Dangus“ nurodo meninės kūrybos įvairovę ir išreiškia mintį, kad religinė tema dailėje yra plati sąvoka, aprėpianti ne tik bažnyčioms ar maldai skirtus, šventuosius ar biblines istorijas vaizduojančius kūrinius, bet ir modernų krikščioniškosios kultūros išteklių interpretavimą“, – aiškina advokatas Rolandas Valiūnas, pirmą kartą visuomenei atveriantis savo kolekcijos religinės dailės rinkinį.

Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje iki rugsėjo 24 d. galima apžiūrėti parodą „Ne vien Dangus“, kurioje rodomi religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos. Parodoje rodomi 145 Lietuvos kultūros ir meno istorijai vertingi XVI–XX a. kūriniai.

Ši kolekcija yra viena reikšmingiausių meno kolekcijų Lietuvoje. Joje sukaupta apie 1 000 tapybos darbų, daugiau kaip 260 skulptūrų, senosios grafikos, žemėlapių ir knygų, liaudies meno pavyzdžių, kuriuos jau buvo galima išvysti įvairiose parodose, albumuose, internete. Tačiau religinės dailės kūriniai parodoje „Ne vien Dangus“ visuomenei rodomi pirmą kartą.

R. Valiūnas sako, kad kolekcionuoti pradėjo maždaug 2000 m. Kaip ir daugeliui kolekcininkų, poreikis tai daryti atsirado matant tuščias sienas ir norint ant jų pakabinti meno kūrinius, o ne tuos paveikslus, kurie tėra interjero detalės. „Kai sienos jau buvo pilnos, mes vis labiau pradėjome suvokti misiją ir poreikį grąžinti lituanistinį paveldą į Lietuvą“, – kalba kolekcininkas.

Anot jo, sąvoką „lituanistinis paveldas“ reikia suvokti plačiąja prasme – tai ne vien lietuvių, bet ir kitų tautybių (pvz., baltarusių, lenkų, žydų) menininkų, kūrusių, gyvenusių Lietuvoje, darbai. „Šis  poreikis atsirado ir matant, kiek užsienio aukcionuose įvairių paveikslų, susijusių su Lietuva. Tarkim, Pranciškus Smuglevičius įsigytas Vokietijos aukcionuose. Dievas žino, kaip jis ten atsirado. Ir Prano Domšaičio, ir daugybės kitų autorių kūrinių yra įsigyti užsienyje ir atvežti į Lietuvą. Tikiuosi, jie daugiau niekada į užsienį neišvažiuos“, – kalba R. Valiūnas.

Europoje rasti analogų sunku

Kita svarbi misija, pabrėžia kolekcininkas, – meno kūrinius išsaugoti. Nors muziejai tvarkosi vis geriau ir geriau, deja, tiek palėpėse, tiek įvairiose kitose vietose dar yra užsilikę nemažai meno kūrinių, kurie pelija ar kuriuos ištinka kitoks liūdnas likimas. „Tai dažnai galima pasakyti apie liaudies skulptūras, kurių šioje kolekcijoje yra nemaža dalis. Svarbu, kad tie dalykai būtų iš palėpių surinkti ir atsidurtų ten, kur būtų prižiūrimi, – įsitikinęs R. Valiūnas. – Be abejo, šie darbai bus eksponuojami ir prieinami visuomenei.“

Pasak R. Valiūno, kolekcijoje galima rasti tik vieną XVI a. kūrinį, bet XVII a. jau bus daugiau, o XVIII a. – net labai nemažai. Beje, religinis menas turi ir savo klystkelių, nes didelė dalis šių kūrinių kažkada priklausė bažnyčioms ar buvo kitose vietose, todėl kolekcininkas turi būti be galo atsargus įsigydamas meno kūrinius religine tematika, kad nenusipirktų vogto darbo.

Kitas sudėtingas aspektas, susijęs su religiniu menu, tas, kad dažnai darbų autoriai nežinomi, kalba kolekcininkas. Tad ir menotyrininkai dažnai labai dvejoja, ar tai lituanistinis kūrinys, ar nupieštas Italijoje ir kabėjo dvare ar kokio nors aristokratuose namuose. „Mes stengiamės neįsigyti kūrinių, neturinčių nieko bendra su Lietuva, tad pirmiausia ieškome sąsajų, konsultuojamės su menotyrininkais“, – teigia pašnekovas.

Pasak R. Valiūno, liaudies skulptūrų kolekcijoje yra apie 120, bet Bažnytinio paveldo muziejuje rodoma gal tik pusė jų. Vis dėlto, pabrėžia jis, tai unikalus dalykas, kuriam Europos kultūriniame kontekste labai sunku rasti analogų ir kuriuo mes turėtume labai didžiuotis.

Ypatinga kūrinių istorija

Ypatingą istoriją, pasakoja R Valiūnas, turi Rapolo Jakimavičiaus kūrinys – iš bronzos išlietas bareljefas: „R. Jakimavičius, beje, tas pats autorius, dėl kurio skulptūros projekto Jonui Basanavičiui labai aktyviai diskutuojama visuomenėje. Būtent jis 1943 m. gavo užsakymą paruošti projektą sidabriniam metro pločio ir dviejų metrų aukščio votui, kuris turėjo būti pakabintas Aušros vartuose. Voto pavadinimas buvo „Aušros vartų Motina, gelbėk mūsų Lietuvą“. R. Jakimavičius parengė projektą, bet sumanymui buvo nepritarta.“

Tada, R. Valiūno žodžiais, R. Jakimavičius padarė mažesnį kūrinį ir padovanojo vienam kunigui. „Kur toliau šis kūrinys keliavo, aprašyta įvairiose knygose, bet svarbiausia, kad išliko iki mūsų dienų. Tai tikrai puikus kūrinys, kuriame pavaizduota Aušos vartų Motina, aplink – Lietuvos miesteliai, jų bažnyčios, o apačioje – Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių 1939 m. Galime ginčytis, ar jo meninė vertė pati didžiausia, bet istorinė vertė tikrai didelė ir šios dienos ginčų dėl J. Basanavičiaus skulptūros kontekste ji dar įdomesnė“, – pastebi kolekcininkas.

Tarsi paslaptis parodoje – sieninėje nišoje eksponuojama Mefistofelio galva – Marko Antokolsio darbas. „Tas darbas irgi užima vietą mano kabinete. M. Antokolskis buvo vienas pirmųjų, jei ne pirmasis, žydų autorių, kuris pradėjo vaizduoti žmones, nes iki tol religija nelabai tai toleravo. Kai kurie iš mūsų darbuotojų turbūt sako „einu į kabinetą, kur du velniai sėdi“. Taigi tas darbas man  artimas ir labai man patinka“, – kalba R. Valiūnas.

Beje, neslepia jis, kartais norimus kūrinius gauti labai sudėtinga. „Iš tikrųjų vieną kryžių išmaldavau iš kolekcininko, ne jis pats man atnešė. Aš beveik klūpėjau ant kelių. Procesas užtruko ketverius metus, kol pagaliau jo širdis suminkštėjo“, – juokauja pašnekovas.

Parodą „Ne vien Dangus“ sudaro keturios dalys: „Atvaizdas liturgijoje“, kurioje pristatomi bažnyčioms ir liturgijai skirti kūriniai, „Atvaizdas tyloje“ – skirta privataus pamaldumo temai, „Kaimo aplinkoje“ rodomas religinės lietuvių liaudies dailės palikimas, o „Tradicija ir interpretacija“ pristato žinomų XIX–XX a. Lietuvos menininkų kūrinius, kuriuose panaudoti krikščioniški siužetai arba tik prisiliesta prie jų simbolių bei vaizdinių.

Anot jos, įvykus nelaimei, nelegaliai įdarbintas darbuotojas negaus socialinių garantijų, o darbdaviui grės didelės baudos. Jos kolegė Irina Janukevičienė teigia, kad, norint įsidarbinti sezoniniam darbui, privalu pasirašyti sezoninio darbo sutartį, numatančią tokias pačias garantijas, kokios nurodomos įprastoje darbo sutartyje.

Sezoninių darbų specifika

Pasak VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojos I. Janukevičienės, sezoniniais laikomi tokie darbai, kuriuos dėl klimato ar gamtinių sąlygų galima atlikti tik tam tikru metų laikotarpiu.

„Yra visas sąrašas darbų, kuriuos dirbant galima sudaryti sezoninio darbo sutartį. Jis patvirtintas vyriausybės nutarimu. Šiuo metu yra 31 sezoninio darbo rūšis, – sako specialistė. – Šį sąrašą galima rasti internete. Kalbant apie vasaros sezoną, labai populiarūs žemės ūkio, statybos (mūrijimo, betonavimo, išorės apdailos, kelių tiesimo) darbai.“

I. Janukevičienė pabrėžia, kad, prieš priimant žmogų į sezoninį darbą, privaloma sudaryti sezoninio darbo sutartį. Tokia sutartis savo požymiais ir turiniu mažai skiriasi nuo kitokiems darbo santykiams skirtų sutarčių.

„Tiesa, yra keletas ypatumų, kuriuos reikia žinoti sudarant sezoninio darbo sutartį. Pavyzdžiui, sezonas gali būti ne ilgesnis nei aštuoni mėnesiai. Tačiau galima priimti darbuotoją ne vienam, o keliems sezonams iš eilės“, – aiškina I. Janukevičienė.

Pasak jos kolegės, taip pat VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojos R. Petrauskaitės-Banienės, darbo užmokestis už sezoninį darbą negali būti mažesnis nei šalyje nustatytas minimumas ir jis turi būti mokamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Be to, dirbantiems sezoninį darbą nustatytos 11 nepertraukiamo poilsio valandų per parą ir 35 valandos per savaitę, tačiau jos nebūtinai turi būti savaitgaliais. R. Petrauskaitė-Banienė sako, kad dėl užmokesčio bei viršyto darbo valandų skaičiaus kartais būna nusiskundimų.

„Būna, kad darbdavys moka mažiau, negu nustatyta, arba neatsiskaito už viršvalandžius“, – teigia specialistė.

Anot jos, sezoniniam darbui gali būti įdarbinami verslo liudijimus turintys asmenys.

„Tačiau reikėtų atskirti civilinius santykius, kurie gali atsirasti turint verslo liudijimą tarp subjektų, ir darbo santykius. Jei tarp darbdavio ir darbuotojo yra darbo teisinių santykių požymių (susitarimas dėl konkretaus darbo užmokesčio, darbo vietos, funkcijų atlikimo, paklusnumo darbdavio nustatytai tvarkai), tokius santykius būtina įforminti ne civiliniu susitarimu, bet darbo sutartimi“, – teigia R. Petrauskaitė-Banienė.

I. Janukevičienės teigimu, už sezoninių darbuotojų draudimą moka darbdavys, t. y. kaip ir dirbant pagal įprastą darbo sutartį. Be to, jis taip pat turi apmokyti darbuotoją saugos reikalavimų. Anot jos, kalbant apie darbo santykių reguliavimą, sezoninis darbas pasižymi tuo, kad tiek darbuotojui, tiek darbdaviui paprasčiau nutraukti darbo sutartį.

„Pavyzdžiui, darbuotojas, norėdamas nutraukti sezoninio darbo sutartį, turi raštu įspėti darbdavį tik prieš 5 kalendorines dienas, nors įprastinis įspėjimo terminas 14 darbo dienų. Tada darbdavys jį atleidžia savo noru, – teigia I. Janukevičienė. – O darbdavys savo ruožtu gali nutraukti darbo sutartį su sezoninį darbą dirbančiu darbuotoju, jei, pavyzdžiui, sezoniniai darbai sustabdyti ilgiau kaip 2 savaitėms dėl gamybinių priežasčių arba kai sumažinamas darbų mastas.“

R. Petrauskaitė-Banienė priduria, kad, sezoniniam darbuotojui dėl ligos neatvykus į darbą ilgiau nei mėnesį, darbdavys neįspėjęs gali jį atleisti be įspėjimo. Bet tokiu atveju darbdavys įpareigotas sumokėti vieno mėnesio išeitinę išmoką.

Įdarbinant nepilnamečius būtinas sutikimas

Anot I. Janukevičienės, Lietuvoje sezoniniam darbui gali būti įdarbinami ne jaunesni nei 14 metų asmenys. Priimdamas į darbą 14 ar 15 metų asmenį, darbdavys privalo gauti bent vieno iš jo tėvų bei paauglio sveikatą prižiūrinčios medicinos įstaigos leidimą. Be to, jei moksleivis dirba mokslo metų metu, reikalingas ir mokyklos leidimas.

R. Petrauskaitės-Banienės teigimu, darbdaviams nėra ypatingų kliūčių norint įdarbinti nepilnamečius, bet tam tikri apribojimai visgi yra taikomi. Pasak jos, Lietuvoje laikomasi Europos Sąjungos nustatytų reikalavimų.

„Pavyzdžiui, nepilnamečiams draudžiama skirti dirbti viršvalandžius naktį ar leisti juos į komandiruotes. Be to, paskirti nepilnamečius dirbti švenčių dienomis darbdavys gali tik su jų sutikimu. Pilnametystės neturintys darbuotojai patys gali pasirinkti atostogų laiką“, – sako VDI atstovė.

I. Janukevičienės teigimu, skirtingai nei už sezoninį darbą, studentai negauna atlygio už studijų metais atliekamą praktiką: „Atliekant praktiką, pasirašoma trišalė sutartis tarp studento, įmonės ir mokymo įstaigos. Tai nėra darbo santykiai, ir užmokestis nėra mokamas.“

Tačiau bandomasis laikotarpis, kai žmogus, dažnai dar studijuodamas arba neseniai baigęs studijas, pradeda dirbti kokioje nors įmonėje, turi būti įformintas darbo sutartimi.

„Sudarydamos darbo sutartį, šalys gali susitarti dėl bandomojo laikotarpio, kuris gali trukti ne ilgiau nei tris mėnesius. Išbandymas gali būti tiek darbdavio, tiek darbuotojo iniciatyva. Būna, kai darbuotojas nori pasižiūrėti, ar jam tiks šis darbas, o ir darbdavys – patikrinti darbuotoją. Arba abiejų šalių iniciatyva“, – sako I. Janukevičienė.

Pasak jos, bandomuoju laikotarpiu darbuotojui suteikiamos tokios pačios garantijos kaip įprastai, tačiau paprastesnė darbuotojo atleidimo iš darbo tvarka. I. Janukevičienė sako, kad bandomuoju laikotarpiu darbdavys gali atleisti darbuotoją ne tik dėl konkrečių nusižengimų, bet ir dėl to, kad šis atrodo netinkamas tokiam darbui.

„Jei darbuotojas nesugeba atlikti darbo, įspėjęs prieš 3 darbo dienas, darbdavys gali jį atleisti iš darbo dėl nepatenkinamų rezultatų. Taip pat ir darbuotojas gali savo noru palikti darbą. Jei darbas nepatiko ir darbuotojas nenori daugiau dirbti, jis gali įspėti darbdavį apie darbo sutarties nutraukimą prieš tris, o ne prieš 14 darbo dienų“, – teigia I. Janukevičienė.

Nepasirašius sutarties kyla rizika

Pasak pašnekovių, sezoninio darbo sutartį būtina pasirašyti net tada, jei sezoninio darbo laikotarpis trunka vos kelias savaites. Jų teigimu, nepasirašius darbo sutarties, kyla rizika ne tik darbuotojui, bet ir darbdaviui, nes už nelegaliai priimtą darbuotoją gresia didelės baudos.

„Darbdavys rizikuoja priimdamas dirbti be darbo sutarties. Galbūt jis neapdraus darbuotojo, nemokės mokesčių ir jam bus pigiau, bet reikia turėti omenyje, kad už tai numatyta administracinė atsakomybė. Ar darbas legalus, ar ne, sprendimą priima teismas“, – teigia R. Petrauskaitė-Banienė.

Ji priduria, kad jei darbuotojas įtaria, jog darbas gali būti nelegalus, reikia kreiptis į VDI, nes, dirbdamas nelegaliai, darbuotojas gali nukentėti finansiškai.

„Pirmiausia, darbuotojas gali nukentėti dėl nesąžiningo darbdavio, kuris gali nesumokėti darbo užmokesčio. Jei darbuotojas nebus oficialiai įdarbintas ir, neduok Dieve, įvyks nelaimingas atsitikimas ar žmogus susirgs, jis negaus jokių socialinių garantijų“, – sako R. Petrauskaitė-Banienė.

Tokiu atveju, pataria specialistė, galima kreiptis su skundu į VDI, kuri atliks tyrimą. Jeigu ji nustatys nelegalaus darbo požymių, imsis priemonių – darbdaviui grės administracinė atsakomybė, baudos. Antra, priduria R. Petrauskaitė-Banienė, asmuo gali kreiptis į VDI teritorinių skyrių darbo ginčų komisijas. Jei bus įrodyta, kad darbas buvo atliekamas ir atitinkamas darbo užmokestis buvo iš anksto suderėtas, komisija gali priimti sprendimą ir išieškoti neišmokėtą darbo užmokestį.

Pasak VDI atstovės, prieš įsidarbindamas sezoniniam darbui, darbuotojas gali pradėti dirbti tik pasirašęs darbo sutartį.

Taip pat, pabrėžia R. Petrauskaitė-Banienė, apie įtariamus nelegalaus darbo atvejus būtina informuoti VDI: „Galima rašyti elektroniniu paštu info@vdi.lt arba skambinti pasitikėjimo telefonu 2139750 bei konsultaciniu telefono numeriu 2139772.“

„Anksčiau spuogus siedavome tik su paauglyste ir galvodavome, kad jie praeis, o dabar supratimas labai pasikeitė. [...] Ta liga labai išplito ir tikrai nėra nė vieno žmogaus, kuris per gyvenimą nebūtų turėjęs bent kelių spuogų. Vis dėlto, gydant aknę, gydytojai dermatologai tikrai nerekomenduos soliariumo arba saulės“, – pabrėžia profesorė.

– Saulės reikia, kad organizmas pasigamintų vitamino D, tačiau piktnaudžiavimas ja gali turėti neigiamų pasekmių. Taigi kiek laiko užtenka pabūti saulėje?

– Saulė mums suteikia ir energijos, ir džiaugsmo, ir darbingumo, ir geros nuotaikos, bet labai svarbu žinoti, kad spindulių perteklius yra žalingas: gali atsirasti įvairių odos pakitimų ir pažeidimų, sumažėti imunitetas (pasireiškia herpesinfekcija), taip pat galima susirgti odos vėžiu ar kitomis ikivėžinėmis ligomis. Vitaminas D, be abejo, labai svarbus – visi gydytojai galėtų patvirtinti, kad kone 90 proc. lietuvaičių šio vitamino tikrai turi per mažai. Vis dėlto oda vitamino D gali pagaminti tik tam tikrą kiekį, tad, net jei saulėje būsite ilgai, vitamino D nedaugės. Kad jo pasigamintų, saulėje užtenka pabūti 10–15 min., o jei vis tiek trūksta, reikia gerti papildus.

– Kas lemia žmogaus odos jautrumą saulės spinduliams? Juk saulė ne visus veikia vienodai.

– Mes skiriamės akių ir plaukų spalva, odos atspalviu. Yra trys odos fototipai, o lietuvaičiams būdingiausias antras ir trečias, kai akys mėlynos, plaukai šviesūs ar peleniniai, oda šviesi ir labai greitai rausta. Tai požymis, kad odoje mažai pigmento melanino, kuris ląstelių branduoliuose esančią genetinę medžiagą apsaugo nuo žalingų ultravioletinių spindulių.

– O kuo rizikuoja mėgstantys degintis soliariumuose?

– Dermatologai visai nerekomenduoja lankytis soliariumuose, tai praktiškai draudžiama. Jau 2009 m. Pasaulio sveikatos organizacijos svetainėje buvo didelėmis raidėmis parašyta, kad ultravioletiniai spinduliai pripažinti kancerogenais. Atlikus studijas paaiškėjo, kad sirgti melanoma pradėjo ir jauni žmonės – jei jaunas žmogus (iki 35 metų) reguliariai (apie 20 ir daugiau kartų per metus) lankosi soliariume, rizika susirgti ne tik odos, bet ir akių dugno melanoma padidėja iki 75 proc.

– Tai leidžia spėti, kad žmonės neskaito įspėjimų, iškabintų soliariumuose?

– Arba neskaito, arba turi savo filosofiją: man labai norisi, manęs tai neliečia, aplinkoje tokių pasekmių nėra. Be to, dažnai painiojama šviesos terapija su soliariumo terapija – nors dauguma psichologiškai geriau jaučiasi pagulėję šviesoje, bet jie neįvertina rizikos. Beje, soliariumų paslaugomis negalima naudotis asmenims, neturintiems 18 metų, jie ten turėtų būti neįleidžiami net su tėvų sutikimu. Bet prieš keletą metų, kol nebuvo griežtesnės tvarkos, būta daugybė atvejų, kai 11–13 metų paaugliai vieni kitiems arba tėvai savo vaikams dovanodavo soliariumų kuponus. Tai nesuvokiama ir rodo, kad mes nelabai sąmoningi, turime mažai žinių ir negalvojame, kas bus po 5–10 ar 20 metų.

– Kaip vertinate tai, kad paslauga teikiama, o kontrolės, priežiūros nėra?

– Reikėtų apeliuoti į paties žmogaus pasirinkimą ir supratimą – jeigu jam labai norisi, niekas neužkirs to kelio. Merginos, kurios jau daug metų reguliariai lankosi soliariumuose, pačios pastebi, kad jų oda ne pagal amžių pradeda senti: praranda drėgmę, yra sausesnė, ne tokia švytinti, spindinti. Kitas dalykas – kad blauzdų, dilbių srityje atsiranda įvairių balkšvų dėmelių, šerpetojimų. Nors taip paprastai nutinka sulaukus 50–60 metų, dabar su tokiomis problemomis susiduria ir jaunos merginos. Taigi buvimas saulėje, soliariumai labai stipriai skatina fotosenėjimo procesą.

– O ar teisingas teiginys, kad saulė arba soliariumas gali padėti naikinti spuogus?

– Tiesa yra ta, kad saulės spinduliai spuogus padžiovina, o jei atostogaujama prie sūrios jūros, oda ir dezinfekuojama, taigi vasarą iki 90 proc. žmonių aknė palengvėja. Tačiau rudenį viskas grįžta su kaupu. Anksčiau spuogus siedavome tik su paauglyste ir galvodavome, kad jie praeis, o dabar supratimas labai pasikeitė – mes turime labai daug pacientų (tiek moterų, tiek vyrų), kurie pirmą kartą suserga 25–35 metų.

Manau, kad tai labai susiję gyvenimo tempu, mityba, nuolatiniu stresu (dabar, beje, stresuoja ir darželinukai), žinome, kad moterims tai labai susiję su cikliškumu ir visada paūmėja prieš menstruacijas. Taigi ta liga labai išplito ir tikrai nėra nė vieno žmogaus, kuris per gyvenimą nebūtų turėjęs bent kelių spuogų. Vis dėlto, gydant aknę, gydytojai dermatologai tikrai nerekomenduos soliariumo arba saulės.

– Kaip reikėtų naudoti kremus nuo saulės?

– Jei saulėje būnate, kai ji aktyviausia, apsauga būtina, nes visada šešėlyje nebūsite. Pasitepti apsauginiu kremu reikia 20 min. prieš einant pasivaikščioti, degintis ar dirbti. Kūnui skirtas kremas turėtų būti SPF 30, o veidui, plaštakoms, dekoltė, viršugalviui (vyrams) – SPF 50, nes saulė per paskutinius penkerius metus tikrai tapo piktesnė. Be to, tepantis reikia kremo nepagailėti, tolygiai patepti visas kūno vieteles, net pažastis, moterys turi nepamiršti pasitepti po krūtimis. Taip pat neužtenka pasitepti kartą per dieną – kremas tepamas kas dvi valandas, nes jis nusitrina į drabužius, prakaituojant, maudantis.

Reikia žinoti, kad kremas, kad ir kaip sąžiningai jį teptume, vis tiek 100 proc. mūsų neapsaugos. Jis apsaugos nuo nudegimo, bet tam tikra dalis spindulių vis tiek sugebės prasiskverbti į gilesnius odos sluoksnius. Taigi saulės piko metu nuo 11 val. iki 16 val. geriau būti šešėlyje ir nepamiršti, kad apskritai kepintis saulėje nerekomenduojama.

– O kaip saugoti nuo saulės vaikus?

– Vaikams iki 3 metų išvis nerekomenduojama degintis – nereikėtų jų išrengti ir paleisti nuogučių bėgioti paplūdimyje. Prieš einant pasivaikščioti, reikia patepti vaikui rankas, veidą ir sprandą kremu, kurio SPF 30, uždėti kepurę ar užrišti skarytę, taip pat būtini akiniai, apsaugantys nuo ultravioletinių spindulių (jokiu būdu ne paprasti plastmasiniai). Taigi vaikams galioja tos pačios taisyklės, tik tiek, kad vaikų oda daug greičiau nudega – jeigu jos nesaugome, saulės poveikis dar stipresnis.

– Ar tikrai apsauginius kremus nuo saulės reikia pirkti vaistinėje?

– Mes, gydytojai, labiau pasitikime produktais, kurie parduodami vaistinėje, nes jie atitinka nustatytas normas. Tačiau žmonės kremus perka ne tik prekybos centruose, bet ir Gariūnuose, kioskeliuose – ten jie dažnai stovi vitrinoje, saulėje, todėl sugenda ir visiškai neapsaugo ar gali alergizuoti.

– O ar kremas reikalingas soliariume?

– Soliariumuose naudojami įdegį skatinantys kremai. Mediciniškai tai – fotosensibilizuojančios medžiagos. Dėl jų oda tampa dar imlesnė saulei, kas yra ne taip jau pageidautina.

– Į kokius odos pakitimus reikia atkreipti dėmesį ir kreiptis į gydytojus?

– Savigydos pasekmės dažnai būna skaudžios, tad geriau kreiptis į gydytoją, kai daugiau nei du mėnesius negyja žaizdelės, šlapiuoja (ypač atvirose kūno vietose), jei esate vyresni nei 55 metų, daug būnate saulėje, turite daug pigmentinių darinių, šlakų, šeimoje kažkas sirgo odos vėžiu arba melanoma. Rizika didesnė daug dirbant saulėje – jūrininkams, sportininkams, lauko darbuotojams, kelininkams, žolės pjovėjams. Be abejo, dabar, pakitus žmonių įpročiams, suserga vis jaunesni. Taigi odą reikėtų apžiūrėti kartą per mėnesį ir, pamačius kažką įtartino (jei keičiasi apgamo kontūras, spalva, dydis, pradeda kraujuoti), reikia skubiai kreiptis į gydytoją.

Jų teigimu, šiuo metu yra gyvūno sveikatos ir gyvybės draudimas, civilinės atsakomybės draudimas (pvz., jei šuo apkandžioja žmogų ar kitą šunį, jei išbėga į gatvę ir sukelia avariją), taip pat draudimas, jei šuo pavagiamas ar dingsta.

Atsiranda poreikis drausti augintinius

Lietuviai, palyginti su skandinavais, šunis draudžia retai, netgi Estijoje šių gyvūnų apdrausta daugiau, sako draudimo bendrovės „If“ Rinkodaros departamento vadovas Džiugas Šaulys. Tačiau, pastebi jis, faktas, kad dabar jau kelios bendrovės kalba apie augintinių draudimą, rodo, jog poreikis randasi ir tokia paslauga netrukus išpopuliarės.

„Mes Lietuvoje tokią paslaugą pradėjome teikti praėjusių metų birželio mėnesį, o Skandinavijos šalyse ji jau labai sena. Ten nusistovėjusios tokios tradicijos, kad žmonėms net nekyla klausimas, ar reikia drausti augintinius“, – pastebi pašnekovas.

Draudimo bendrovės BTA turto draudimo specialistas Ramūnas Jusas patvirtina, kad norinčių apdrausti gyvūnus žmonių padaugėjo – pernai augintiniai būdavo apdraudžiami kartą ar du per mėnesį, o šiuo metu jau kartą ar du per savaitę. „Dažniausiai noras apdrausti kyla tada, kai kalbiname klientus dėl būsto draudimo. Bet mūsų įmonė gyvūnus draudžia tik nuo mirties“, – kalba R. Jusas.

D. Šaulio teigimu, jų bendrovės paslauga yra dvejopa. Viena – civilinės atsakomybės draudimas, jei šuo padarytų žalą trečiosioms šalims (pvz., apkandžiotų žmogų, kitą šunį arba tiesiog išbėgtų į gatvę ir sukeltų avariją), antra – sveikatos draudimas. „Apibendrindamas noriu pasakyti, kad galimas draudimas nuo keturių rizikų: gyvūno sveikatos draudimas, civilinės atsakomybės draudimas, gyvybės draudimas ir draudimas šunį pavogus ar jam dingus“, – vardija draudimo bendrovės atstovas.

Draudžiamo augintinio amžiaus apribojimas

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė teigia, kad drausti augintinius ypač verta dėl nemenkų gydymo išlaidų – metinė draudimo įmoka nėra didelė, o, atsitikus nelaimei, žmogus gauna išlaidų kompensaciją.

„Kol kas žmonės nelabai supranta, kuo geras civilinės atsakomybės draudimas, bet aš manau, kad jis būtinas. Anksčiau nebuvo privalomas ir automobilio civilinės atsakomybės draudimas, o dabar visi puikiai supranta, kad jis būtinas. Manau, kad ateityje gyvūnų civilinės atsakomybės draudimas tikrai bus įprastas“, – tikina R. Kazlauskaitė.

Anot D. Šaulio, šunų gyvybės draudimo specifika gana sudėtinga, nes sunku nustatyti gyvūno vertę, ypač jeigu jis yra veislinis, kilmingas. R. Kazlauskaitė papildo, kad šuns vertė priklauso nuo rinkos vertės, tačiau ir atskirų individų kaina gali būti daug didesnė – jei augintinis yra vertingas reproduktorius, jo vertė kartais kyla net dešimtis karų. „Jei gyvūnas turi dokumentus, draudimo kaina gali siekti 300 eurų, jei neturi – apie 30 eurų“, – kalba R. Jusas.

Pasak pašnekovų, paprastai draudžiami augintiniai nuo 6 mėnesių iki 7 metų, tačiau šiuos apribojimus taiko ne visos bendrovės. D. Šaulio teigimu, augintinio draudimo sutartis atnaujinama kasmet, todėl, kai augintiniui sueina septyneri ar daugiau metų, bendrovė atnaujinti draudimo sutarties nebesiūlo. „BTA bendrovė šuns amžiaus sutarties sudarymo dieną nefiksuoja. Jei augintinio amžius tam tikro įvykio dieną viršija septynerius metus, draudimo išmoka nėra mokama“, – sako R. Jusas.

Augintinis turi būti paženklintas

Pašnekovai primena, kad anksčiau augintiniai būdavo ženklinami tatuiruotėmis, o šiuo metu jie turi būti pažymėti mikroschemomis, kitaip apdrausti nebus.

Draudimo kompanijų atstovai sako, kad po tam tikro incidento pateikiama pretenzija tam asmeniui, kuriam priklauso šuo, o vėliau kreipiamasi į gydytoją ir nukentėjusiam asmeniui arba nukentėjusio šuns šeimininkui kompensuojamos gydymo išlaidos. „Tačiau, jei bus noras prisiteisti kokių nors papildomų išlaidų, teks kreiptis į teismą“, – pastebi R. Kazlauskaitė.

Draudimo įmokos, kalba D. Šaulys, priklauso nuo augintinio amžiaus, kilmingumo ir veislės, o  sutartyje nurodoma, kad apdraudžiamas augintinis turi būti sveikas. „Jei būtų koks nors nutikimas, po kurio reikėtų kompensuoti šuns gydymo išlaidas, o mums dėl kokių nors priežasčių kiltų įtarimas, kad apdraudžiant šuo nebuvo sveikas, galėtume nemokėti išmokos arba ją mažinti. Tačiau tai retai pasitaikantys atvejai“, – pastebi D. Šaulys.

Be to, primena jis, agresyvių veislių šunys turi būti vedžiojami su antsnukiu ir pavadėliu. „Jei agresyvios veislės šuo buvo vedžiojamas be pavadėlio arba antsnukio ir padarė žalą, tai jau nedraudiminis įvykis“, – pabrėžia D. Šaulys.

Leidimas dokumentuose naudoti „w" neišspręstų jokių problemų, nes vis tiek būtų neįmanoma parašyti daugybės lenkiškų pavardžių. Taip LRT RADIJUI tvirtina archeologas humanitarinių mokslų daktaras Eugenijus Jovaiša. Jo nuomone, tai nėra tinkamas kelias spręsti susidariusias problemas, tačiau priduria, kad leidimas dokumentuose pateikti ir pavardę, užrašytą taip, kaip nori pats žmogus, rodytų valstybės pagarbą jos piliečiams.

– Pone Eugenijau, Jūs esate iniciatyvinės grupės „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“ pirmininkas. Nuo ko, praėjus daugiau kaip 25 metams nuo nepriklausomybės atgavimo, mes vis dar turime ginti mūsų kalbą?

– 25 metai praėjo ir mes pajutome, kad mums reikia ginti kalbą. Atrodytų, kad ši valstybinė kalba juk yra ne tik lietuvių kalba. Mes gyvename Lietuvos valstybėje. Mūsų kalba, lietuvių valstybinė kalba, jungia mus, visus Lietuvos piliečius. Ji vienodai svarbi lenkams, žydams, rusams, karaimams – visiems, kurie čia gyvena, nes mes ja bendraujame. Kitos bendros kalbos, kuria galėtume susišnekėti, neturime.

Tai turi rūpėti visiems Lietuvos piliečiams. Su tuo susidūrėme spręsdami asmenvardžių rašymo klausimus. Aš ir kiti Lietuvos šviesūs žmonės galvoja, kad tai neturi paliesti lietuvių kalbos, jos valstybinės kalbos statuso, kuris įtvirtintas mūsų Konstitucijoje. Tai, kas šiuo metu vyksta, siekiant rašyti asmenvardžius ne valstybine kalba, be abejo, yra įsiveržimas į lietuvių kalbą ir jos vartojimo siaurinimas. Pagaliau, jei mes leisime originaliai rašyti asmenvardžius, keisime lietuvių kalbą jau vien dėl to, kad asmenvardžiai yra dalis mūsų kalbos. Jie yra tikriniai daiktavardžiai.

– Po asmenvardžių gali sekti ir vietovardžiai?

– Taip, vien tai, kad jie yra tikriniai daiktavardžiai, diktuoja tam tikrą kalbos logiką: gramatiką, tarimus, kėlimus, įvairiausius dalykus, susijusius su kalbos mokslais.

– Bet čia mes kalbame tik apie, kaip kažkada esate minėjęs, tris raideles būtent iš lenkų gramatikos.

– Ne. Kodėl? W yra iš lotynų paimta, jos kiti net nevartoja. [...] Tos trys raidelės nepadarys nieko blogo.

– Kodėl tiek daug bangų keliama dėl tų kelių raidelių?

– Nes yra absoliutus nesupratimas. Mėginama išspręsti asmenvardžio rašymo problemą, kurią kelia Lenkų rinkimų akcija, kad mūsų lenkakalbiai piliečiai jaustųsi komfortiškai, matydami savo pavardę, užrašytą gimtąja kalba. Jie nori tai matyti pirmame, pagrindiniame, paso puslapyje. Jie susiduria su problema, kad w neišsprendžia jokių problemų. Jūs neužrašysite daugybės lenkiškų pavardžių. Ką reikės daryti su pavarde „Česlav Okinčic“? Kaip ją užrašysite? N juk yra su ženklu viršuje. Kaip užrašysite istorinę lenkų ž, kuri rašoma su taškeliu? [...] Vadinasi, šitas kelias nėra kelias.

Sakyti, kad tos trys raidelės nepakenks lietuvių kalbai, vėlgi neteisinga, nes tada į lietuvių kalbą ateis visai naujų dalykų. Kas? Dvigubos raidės, pavyzdžiui, cz, rz. O kaip yra lietuvių kalboje? Ji gal ne unikali, bet labai savita. Juk mes turime vieną raidę ir vieną garsą – ž. Kitose kalbose yra visiškai kitaip. Pavyzdžiui, vokiečių kalboje yra č užrašymo variantų, kai naudojamos net keturios raidės –tscj. [...] Jei nevalstybinę kalbą įsileisime į asmenvardžių rašybą, įsileisime ir įvairiausius darinius, junginius. Kas galės pasakyti, kaip vienu ar kitu atveju užrašyti, jeigu jis nebus išmokytas, kaip tai daryti? Aš ir sakau – tada reikia visą tautą iš naujo išmokyti valstybinės lietuvių kalbos, kurioje jau vyrautų kitokia logika.

– Pavyzdžiui, šiandien žiniasklaida, dienraščiai užsienio pavardes (nesvarbu, iš Rusijos, Japonijos, Ukrainos) bando rašyti originalo kalba, bet mes ne visada mokame jas perskaityti, iškraipome.

– Tai labai geras pavyzdys. Čia prasilenkiama su valstybinės kalbos logika, su visomis taisyklėmis. Tiesa, visokių išimčių padaroma, bet yra aišku, kad tokioje žiniasklaidoje pats elegantiškiausias, normaliausias ir pagarbiausias būdas užrašyti pavardes tų tautų, kurių atstovų pavardes rašome, yra rašyti valstybine kalba, o skliaustuose rašyti originalo kalba. Ne tik transkribuoti, pavyzdžiui, rusišką pavardę lotyniškomis raidėmis, bet ir slaviškais rašmenimis užrašyti tikrąją pavardę.

– Bet slaviškais rašmenimis, hieroglifais nerašome. Mes nemokame jų skaityti.

– Nerašome, nemokame jų skaityti. Jau dabar Lietuvoje slaviškais rašmenimis jaunimas apskritai mažai temoka skaityti. Ar tai gerai, ar blogai – atskira tema. Visada nemokėti kalbų yra blogai.

– Dar noriu paliesti ir imigrantų problemą. Spaudoje buvo pasirodžiusi net tokia Valstybinės kalbos komisijos pirmininkės mintis, kad, gausėjant imigrantų skaičiui Lietuvoje, ko gero, valstybės tarnautojai turės mokytis tų kalbų, kad galėtų susikalbėti su imigrantais. Ką apie tai manote?

– Reikalas tas, kad jokioje pasaulio šalyje niekas nesiderina prie imigrantų poreikių. Nesiderina. Jūs neužrašysite vokiškame pase „Jovaiša“. Tiesiog su š raide problema. Jūs neužrašysite, ir net į galvą nešauna tokių dalykų, nes nuo seniausių laikų atėjęs vienas iš svetingumo principų – jei esi svečias, tai tu šiuose namuose turi mėginti prisitaikyti, būk svečias ir įsigyvenk, įsiliek į šią šeimą, bet įsiliek taip, kaip ši kultūra tave priima, pažink ją, jos kultūrą, pažink jos kalbą. Tada tu būsi tikras imigrantas – mylimas ir gerbiamas.

Imigrantas ateina ir sako – šnekėk taip, kaip man reikia, ką čia savo kažkokia kalba šneki. Visai neseniai, sovietmečiu, tokius dalykus girdėjome troleibusuose – būdavo pasakoma „savo kiauliška kalba nekalbėk“. Tai sovietmečiu aš girdėjau savo ausimis. Visur reikalinga tolerancija. Reikia toleruoti žmones, nes jie yra žmonės. Yra įvairių motyvų, kodėl jie važiuoja į kitus kraštus, bet tai negali būti daroma daugumos sąskaita, nes tai nėra natūralu, tai nėra teisinga.

Daugumos negerbimas didina socialinę įtampą, kurios mums tikrai nereikia. Yra viena žmogaus patogumui turėti ir anglišką užrašą. Mes esame Europos dalis nuo seniausių laikų. Aš esu archeologas ir tyrinėju seniausią krašto istoriją. Mes 11 tūkst. metų, kai po paskutinio ledynmečio čia atėjo žmonės, esame europidai. Mums niekada nereikėjo veržtis į Europą ir būti Europa, nes mes genetiškai esame jos dalis. Nežinau, ar noras primygtinai bėgti prieš vežimą tikrai reikalingas. Reikia pasverti tokius dalykus, užsidėti mažiau naujų rūpesčių.

– Kokia yra Latvijos patirtis dėl asmenvardžių rašymo? Žinome, kad latviai  šį klausimą išsprendė gana nesudėtingai.

– Taip, iš tikrųjų. Juk žinome, kad pilietiškumo ir pilietybės klausimai Latvijoje riedėjo kitokia vaga nei Lietuvoje. Mes automatiškai visus padarėme piliečiais. Latvija to nedarė. Buvo aklimatizacijos laikas. Manau, kad latvių sprendimas leisti rašyti ne valstybine kalba kitų įrašų skyriuje, o ne pagrindiniame skyriuje, yra protingas, nes tai – pagarba žmonėms, kurie ten gyvena.

Iš tikrųjų turime lenkų, kitų tautybių gyventojų. Jie yra mūsų piliečiai. Jeigu jiems tai svarbu (o jiems tai svarbu), turime ieškoti galimybių, kaip padaryti, kad jiems būtų gera, kad jie jaustųsi saugiai. Kitas dalykas – tai rašome ne pagrindiniame skyriuje. Kyla keistas klausimas. Šiuo metu Lietuvos Respublikos pasas ar kitos valstybės dokumentas skirstomas į tam tikras dalis – pagrindinė dalis, kitų įrašų skyrius, dar kažkokia dalis. Taip nėra. Tai yra valstybinis dokumentas, kurio tikslumą ir teisingumą liudija visa Lietuvos Respublika.

Jei pagrindiniame lape yra įrašyta „Eugenijus Jovaiša“, o kitų įrašų skyriuje įrašyta taip, kaip aš transkribuosiu lotyniškai, kad neturėčiau problemų skraidydamas avialinijomis, nėra jokios diskriminacijos. Tai yra tas pats oficialus Lietuvos dokumentas. Čia teisine prasme negali būti kokių nors problemų. Tai yra moralinio pobūdžio problemos – ai, matote, vis dėlto ne pagrindinis lapas, bet jis veikia. Su tuo reikia sutikti. Pagaliau, galime svarstyti – galbūt ir tame pagrindiniame lape įrašyti „Eugenijus Jovaiša“ ir transkripciją, jei aš to noriu.

Vis dėlto veikia žmogaus noras ir jo apsisprendimas, bet tai negali pereiti į valstybinę duomenų bazę, negali pakeisti mūsų valstybėje naudojamų įrašų sistemos. Tai valstybės iš vienos pusės juridiškai patvirtinama žmogaus tapatybė ir tuo žmonės tikrai gali pasitenkinti. Mano giliausiu įsitikinimu, tai išspręstų dabar esamas problemas.

–  Ir mes tą problemą visą laiką keliame.

– Pasakysiu Nepriklausomybės akto signataro Česlavo Okinčico žodžius – visa ši problema negali liesti lietuvių kalbos (jos vartosenos, struktūros ir kitų dalykų), nes lietuvių kalba yra mūsų bendra Lietuvos piliečių kalba. Jo manymu, turėtų būti priimtas politinis sprendimas, kuris negalėtų ir neturėtų daryti įtakos lietuvių kalbos likimui ir (tai jau mano žodžiai) griauti jos pamatų.