Vaizdas lyg iš pasakos. Jis pakeri dažną, bet 25 tūkst. žmonių iš viso pasaulio nusprendė, kad pasigrožėti negana, ir pilį įsigijo. Tematę pilies nuotrauką internete, dalyvavo sutelktinio finansavimo projekte ir, paaukoję po pusšimtį eurų, visi drauge tapo savininkais.

Sutelktinio finansavimo organizatoriai nė nesitikėjo tokio populiarumo, dalyvių skaičius daugiau kaip dvigubai viršijo lūkesčius ir surinkta rekordinė Europoje suma – per 1,5 mln. eurų.

„Savaime suprantama, ši pilis, apsupta griovio, romantiški griuvėsiai, žavėjo daugelį žmonių. Dauguma susižavėjusiųjų anksčiau niekada nesidomėjo paveldu. Nusipirkdami dalelę šios pilies, dalelę Prancūzijos istorijos, žmonės gali sakyti prisidėję prie istorijos, Prancūzijos paveldo išsaugojimo“, – sakė sutelktinio finansavimo fondo „Dartagnans“ įkūrėjas Romainas Delaume.

Baimintasi, kad kokie nekilnojamojo turto vystytojai apleistą pilį gali nugriauti.  Šioje vietoje pilis stovėjo jau XIII a., po Prancūzijos revoliucijos nusiaubta ir XIX a. atstatyta. Prieš kone šimtmetį pilį suniokojo gaisras ir nuo tada stovi apleista. Mat senolis šeimininkas visiškai jos neprižiūrėjo. O dabar šeimininkais tapo žmonės iš 115 šalių, daugiausia – Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų.

​Visų savininkų vardu veikianti asociacija pilies raktus gavo sausį ir nereikėjo daug laiko suprasti, koks milžiniškas darbas čia laukia. Kokių restauravimo darbų prireiks, dabar planuoja architektai.

„Galite pilimi grožėtis, bet ir nerimauti dėl jos. Skliautai ir grindys kritinės būklės. Tiesą sakant, pilyje ir aplink ją išaugę medžiai padėjo ją išsaugoti, neleido sugriūti“, – kalbėjo architektas Carstenas Hanssenas.

Pilies konservavimo darbai, planuojama, gali trukti dešimtmetį ir kainuoti 3-4 mln. eurų. Neatmetama, kad ateityje prireiks vėl rinkti lėšų sutelktinio finansavimo būdu.

„Iš tiesų, kas padarė šią pilį įdomią – tai faktas, kad ji atrodo kaip griuvėsiai. Neturime teisės restauruodami tai pakeisti. Be to, ekonomiškai būtų beprotiškas projektas mėginti tai padaryti. Norime išsaugoti pilies dvasią ir užtikrinti, kad nepapulsime į masinio turizmo spąstus“, – pasakojo asociacijos „Globok pilį“ įkūrėjas Julienas Marquisas.

Grėsmė, kad gali užplūsti turistai, tikrai yra. Maršrutas po garsiąsias Luaros slėnio pilis – visai greta, vos už poros dešimčių kilometrų. Nors dar nėra vizijos, kas bus pilyje, būta idėjų įkurti kūrybinę laboratoriją menininkams ar viešbutį, o kol kas ketinama rengti koncertus ir laikinas parodas.

Tad savininkų laukia rimti sprendimai, birželį planuojamas jų susitikimas. Sunku vien įsivaizduoti, kad susirinktų visi 25 tūkst., o sutarti dėl ateities planų – dar didesnis iššūkis.

Uolėtos plynės ir siaučiantis rausvas smėlis. Vienas kitas augalas sufleruoja, kad esate žemėje, antraip būtų galima manyti, jog atsidūrėte Marse. Bent jau ekspedicijai į raudonąją planetą besirengiantys mokslininkai tikina, kad ši dykuma Omane – labai panaši į Marso paviršių. Komanda iš Austrijos džiaugiasi radusi vietą, kur kitų metų pradžioje keturias savaites simuliuos misiją žmogaus dar nepaliestoje planetoje.

„Kai skrisime į Marsą, turėsime būti atsakę į kaip įmanomą daugiau klausimų, kad būtume išties gerai pasirengę. Per tokią simuliaciją žemėje mėginame atsakyti į tuos klausimus, išbandome medžiagas, įrangą, testuojame procedūras“, – sakė AMADEE-18 misijos skrydžio vadas Alexanderis Soucekas.

Po įsivaizduojamos šešis mėnesius trukusios kelionės erdvėje savanorių komanda išsilaipins čia įrengtoje stovykloje ir ims vykdyti daugybę eksperimentų – nuo bandymo užsiauginti daržovių be žemės iki savaeigio, vėju varomo roboto, braižančio vietovės žemėlapį, testavimo. Bus tiriami iš žmogiškieji faktoriai, kaip astronautai susidoros su psichiniu nuovargiu, depresija. 15 eksperimento dalyvių bus izoliuoti, o su iškilusiomis problemomis turės dorotis pasitardami su centru Austrijoje, tariamoje žemėje.

Tai, ką čia išvysime po maždaug šimto dienų, bus žvilgtelėjimas į ateitį.

„Išvysime čia dirbančius du erdvėlaivius, kuriems padės visokių rūšių robotai ir oro transporto priemonės. Manau, tai, ką čia išvysime po maždaug šimto dienų, bus žvilgtelėjimas į ateitį“, – pasakojo AMADEE-18 misijos stovyklos vadas Gernotas Groemeris.

Projektas, skaičiuojama, kainuos apie pusę milijono eurų, dauguma lėšų – privačios aukos. O Austrijos kosminį forumą pasikvietusi Omano astronomijos bendruomenė tikisi įkvėpti šalies jaunimą.

„Sumanymas – įžiebti Omano jaunimo vaizduotę, moterų ir vyrų. Tikiuosi, kad ši atradimų kelionė padės jiems visada ieškoti to, kas nepažinta“, – kalbėjo Omano valstybės tarybos vicepirmininkas Al-Khattabas Ghalibas al-Hinai.

Misijų, patikimai simuliuojančių ekspediciją į Marsą, jau yra vykdyta, tačiau tuo užsiimančių komandų nėra daug, tikina AMADEE-18 atstovai. Jie prognozuoja, kad pirmą tikrą kelionę į Marsą drauge galėtų įgyvendinti Jungtinės Valstijos, Rusija, Europa, galbūt Kinija ir tai gali įvykti jau gana greitai, galbūt ir žmogus, žengsiantis pirmąjį žingsnį Marse, jau yra gimęs.

Du vaikus rudenį į mokyklą išleisianti Marija Jankauskienė jau rugpjūčio pradžioje pradeda ruošti mokyklinių prekių krepšelį.

Moteris skaičiuoja, kad būtiniausiems reikmenims šiemet išleisti mažiau nepavyks.

„Kadangi dviem vaikam, tai yra, kaip pasakyti, devinta – dešimta klasė, tai jau krepšelis bus didesnis. Plius pratybos, plius dar ten visokiausi popieriniai dalykai, nu ten atšvietimui popierius, kur kiekviena mokytoja, aplankai specialūs moderniausi, segtuvai, rašikliai specialūs, pieštukai, kokius galima, kokius negalima“, – vardijo M. Jankauskienė.

Įvairių kanceliarinių priemonių Marijos vaikai turi sukaupę iš anksčiau, tačiau jų neužteks. Norint visiškai paruošti vaikus į mokyklą, reikės nemažos sumos.

Realiai patartume ruoštis mokyklai anksčiau nei rugpjūtis. Tikrai turim tokių pirkėjų, kurie jau net ir ateina gegužės mėnesį, yra kurie ir balandį, iš karto po Velykų ateina. Tai žinant, kada jūsų vaikas pradės lankyti mokyklą, tikrai galima pradėti tą anksčiau.

„Apie du šimtus tai tikrai teks, dar kuprinės...“ – sakė M. Jankauskienė.

Paklausta, ar tikisi kokių nors permainų kitais metais, moteris kalbėjo: „Nesitikiu. Žadėjo permainas, žadėjo vaikams pratybas lygtai praeitas metais, buvo tokia, kad pirks mokyklos. Bet šiais metais pasikeitė valdžia, pasikeitė viskas, ir viskas aptilo“.

Prekybininkai sako, kad bazinis mokyklinių prekių krepšelis šiemet kainuoti turėtų panašiai kaip pernai.

„Tai yra apie dvidešimt aštuonis eurus, dvidešimt aštuonis ir, berods, trisdešimt penki centai, jeigu būsiu visai tikslus. Pernai buvo maždaug trisdešimt centų brangiau. Tai šiemet tikrai, jeigu tėveliai leidžia kelis vaikus, tai tikrai tą turėtų pajausti“, – teigė UAB „Maxima“ Korporacinių reikalų departamento direktorius Jaunius Špakauskas.

„Pigiausi sąsiuviniai kainuoja nuo 11 centų, rašikliai – nuo 35 centų, piešimo sąsiuviniai nuo 38 centų, liniuotės – 37 centai“, – sakė „Norfos“ atstovas spaudai Darius Ryliškis.

Pasak prekybininkų, dėl popieriaus bei kartono kainų kilimo, šiemet pabrango sąsiuviniai.

Vis dėlto norintiems sutaupyti paskutinių rugpjūčio savaičių laukti nereikėtų.

„Realiai patartume ruoštis mokyklai anksčiau nei rugpjūtis. Tikrai turim tokių pirkėjų, kurie jau net ir ateina gegužės mėnesį, yra kurie ir balandį, iš karto po Velykų ateina. Tai žinant, kada jūsų vaikas pradės lankyti mokyklą, tikrai galima pradėti tą anksčiau. Labai protingai susižiūrėti, ko reikia, pirkti tam tikras priemones kiekvieną mėnesį“, – patarė UAB „Officeday“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims Viktorija Masaitytė.

Prekybininkai pastebi, kad aktyviausiai mokyklai apsiperkama likus kelioms dienoms iki naujų mokslo metų pradžios.

Tokiomis atokiomis sąlygomis urve pietvakarių Kinijoje gyvena 18 šeimų. Patys užsiaugina maisto, pasirūpina pramogomis – urve yra krepšinio aikštelė, veikė net mokykla, ją lankė ne tik urvo, bet ir apylinkių vaikai. Tačiau valdžia ją uždarė ir dabar mokiniai į pamokas žygiuoja dvi valandas.

Nors jau ne vienerius metus urvo gyventojai turi tokius patogumus kaip elektra, bet vienintelis būdas pasiekti pasaulį tebėra vingiuotas kalnų takelis. Tiesa, nebeilgai: gegužės pirmąją turėtų pradėti veikti funikulierius, kurį pastatė vietos turizmo plėtros kompanija.

„Galėsime važiuoti funikulieriumi, važiuos ir vaikai. Tai daug nekainuos. Dabar norint nukeliauti į miestą, reikia eiti siaurais takeliais, tada važiuoti platesniais keliais. Tai vargina“, – prisipažįsta urvo gyventoja Vei Siaohong.    

Funikulierius turėtų palengvinti urvo gyventojų kasdienybę, juk dabar tenka į kalną užsivilkti visus produktus, kurių negali užsiauginti, ir kitus reikiamus daiktus, net baldus. Neabejojama, kad funikulieriumi atvyks ir daug didesnis turistų srautas, tad bus galima verslauti.

Tačiau ne visi tiki, kad naujoji transporto priemonė palengvins jų gyvenimą viename skurdžiausių Kinijos regionų. Manoma, kad iš turistus viliojančių jų namų tiesiog siekiama pasipelnyti. Gyventojai prisimena, kad valdžia jau prieš 15 metų žadėjo nutiesti kelią, bet persigalvojo supratę, kad atoki vietovė gali būti pelningas turistinis objektas. Nors kai kuriuos keliautojus funikulierius ir nubaidys, urvas tiesiog taps per daug turistine vieta.

„Tikrai nesinaudosiu funikulieriumi. Tai gadina vietą, jos išskirtinumą. Mes keliautojai, kai kur nors einame, renkamės nepramintus takus“, – tikina keliautojas Dai.

Urvas išties išskirtinė vieta. Nesutariama, kada jame apsigyveno žmonės. Pirmuosius svečių namus urve atidaręs Vangas pasakoja, kad jo šeima čia atsikraustė XX a. viduryje, netrukus po Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo, kai buvo išvyti urve įsitaisę plėšikai.              

„Šiame urve buvo plėšikų. Negalėjome čia gyventi, kas, jei plėšikai grįš? Negalėtume pabėgti. Kai plėšikai išvyko visam laikui, galėjome įsikraustyti“, – pasakoja svečių namų savininkas Vangas Hongčingas.

Vyras tikisi, kad kai funikulieriumi atvyks daugiau žmonių, bus lengviau užsidirbti, gal net grįžtų į miestus darbo ieškoti išsivažinėjęs jaunimas. Tačiau jis mato ir grėsmių – nežinia, kuo pavirs jų namai, kai funikulieriumi ims plūsti turistai. Jau dabar kai kurie sako, kad jaučiasi lyg gyventų zoologijos sode.

Be to, jau dešimtmetį valdžia spaudžia urvo gyventojus išsikraustyti. Šie baiminasi, kad tuomet urvas būtų įtrauktas į mokamo parko teritoriją ir grįžti jau nebegalėtų, o gal neišgalėtų net nusipirkti bilieto ir apsilankyti buvusiuose namuose.

Tai itin gerai išsaugotas, tačiau lankyti nepritaikytas pastatas pagrindinėje Pompėjos gatvėje.

Nors turistai traukia miniomis, laikas čia sustojo prieš du tūkstančius metų. Pompėjos gyvenimą staiga sustabdė išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis.

Dabar čia antra po Romos koliziejaus lankomiausia vieta Italijoje. O Valentino dienos proga lankytojų suplūdo dar daugiau, mat tik kelioms dienoms atidarytas skaisčiųjų įsimylėjėlių namas.

Irakietė Noora dabar gardžiai juokiasi, nors prieš metus jaunos moters gyvenime džiaugsmo trūko. Viskas ėmė keistis tada, kai susipažino su Bobiu. Irakietė būsimą vyrą sutiko tada, kai su migrantų banga praėjusį pavasarį mėgino pasiekti išsvajotąją Vokietiją. Noorai su šeima atsidūrus Makedonijoje, ji smarkiai karščiavo, todėl buvo nukreipta pas pasienietį Bobį, kalbantį angliškai.                

„Po visko, kas nutiko mano gyvenime, gero ir blogo, kai pirmą kartą pamačiau Noorą, išvydau jos akyse kažką gero“, – prisimena Makedonijos pasienietis Bobis Dodevskis.

Kol Noora su šeima laukė sprendimo, ar galės keliauti toliau, aplinkiniai netruko pastebėti, kad pabėgėlė iš Irako ir pasienietis neatitraukia vienas nuo kito akių. Šis nuolat asistuoja, lydi apsipirkti. Šešias kalbas mokanti Noora ėmė savanoriauti vietos „Raudonajame Kryžiuje“. Tačiau poros meilės nepalaimino Nooros tėvai. Jiems nepriimtina, kad žentas – ne musulmonas, o krikščionis ortodoksas.

„Pasakiau tėvams – išsirinkau gerą vyrą ir susituoksiu su juo, nenoriu tuoktis su kitu. Mano tėvai labai susinervino ir pyko“, – pasakoja pabėgėlė iš Irako Noora Arkavazi.

Dabar Noora apie šeimą kalba nenoriai, tik džiaugiasi, kad jie saugiai gyvena Vokietijoje. O moteris savąją laimę kuria Makedonijoje. Praėjus keliems mėnesiams nuo pažinties, susituokė su Bobiu, gyvena su vyro vaikais iš dviejų ankstesnių santuokų ir jau laukiasi jųdviejų kūdikio. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra džiaugiasi istorijomis, kai pabėgėliai randa laimę pakeliui ir nebūtinai veržiasi į Vakarų Europą.

(Nuotraukoje – Noora, Bobi ir jo dukra iš ankstesnės santuokos)

„Tai graži istorija ir norėtume, kad tokių būtų daugiau. Deja, tai nėra įprasta. Noora buvo viena iš nedaugelio, nusprendusių čia įsikurti, rasti kitų interesų ir motyvacijos likti. Bet dauguma žmonių nori keliauti toliau“, – sako JT pabėgėlių agentūros atstovas Dejanas Kladarinas.

Noora sako, kad Makedonijoje jaučiasi it namuose ir niekas į ją čia nežiūri kaip į pabėgėlę. Pora įsitikinusi, kad net skirtingi tikėjimai nėra kliūtis meilei, mat jiems būti kartu lėmęs likimas – juk vyras tądien, kai pasienyje sutiko būsimą žmoną, net neturėjo dirbti, tik pavadavo kolegą.