„Į senus dokumentus reikia žiūrėti su meile ir ilgai... – į Portlandą iš Los Andželo atvykęs ne tik aplankyti savo senokai matyto giminaičio Dariaus Kuzmicko vietos lietuviams kalbėjo VDU profesorius Liudas Mažylis – „tada jie kai ką gal ir papasakos. Tuo momentu, kuomet atradau šį istorinį dokumentą Vokietijoje, pirma mintis galvoje buvo, kaip reikės gyventi toliau?“

Turbūt daugelis mūsų įgyvendinę tokią svajonę, nubrėžtų šioje istorijoje tašką, tačiau ne L. Mažylis. Ką tik gavau „Pegaso“ knygyne užsisakytą jo futuristinę novelę „99 metai po įvykio“ ir kažkodėl dabar nebetikiu, kad tai paskutinė autoriaus knyga istorine tematika.

Itin šilta Vakarų pakrantėje šiemet žiema pasitarnavo tuo, kad Portlando apylinkėse savo Tėvynės šimtmetį pradėjome švęsti jau ir sausio mėnesį su kitu žymiu istoriku – dr. Norbertu Černiausku ir „LT Identity“ projekto autorėmis Jolanta Rimkute bei Ieva Ševiakovaite. Abu įžymūs istorikai – N. Černiauskas ir L. Mažylis – iki šiol tebuvo trumpai susitikę Vilniuje, o šįkart galėjo netrukdomai pabendrauti gerokai ilgiau.

Tuo tarpu padedant Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybai, „LT Identity“ įkūrėjos su dr. Norbertu apsilankė abejose Niūdžersio valstijos lituanistinėse mokyklose, po to kirto Ameriką skersai ir išilgai link Sietlo ir Portlando bei užbaigė savo patriotinę kelionę  Čikagoje. Grįžus į Lietuvą vasario 16-osios išvakarėse Jolanta Rimkutė pasidalino kelionės įspūdžiais:

- Ką labiausiai norėjosi papasakoti namiškiams sugrįžus iš kelionės apie pačią Ameriką?

- Kokia didelė ir įvairi šalis!

-  O ką apie Amerikos lietuvius?

- Sutikome daug puikių žmonių, kurie myli savo kalbą savo kultūrą, gimtinę Lietuvą. Jiems rūpi, kas vyksta Lietuvoje. Ir dar…lietuviško svetingumo bruožas išvykus iš savo šalies niekur nedingsta!

- Trumpai apie save ir ką gyvenime veikiate?

- Mes su Ieva - kūrybinis duetas, jau dirbame 20 metų kartu. Studijavome Vilniaus dailės akademijoje,  buvome kursiokės. Studijų metu sudalyvavę tarptautiniuose konkursuose ir užėmę prizines vietas, gavome galimybę stažuotis Paryžiuje, kur plėtėme savo kūrybinį akiratį. Vėliau grižusios į Lietuvą, aktyviai dirbome Lietuvos televizijoje - reklaminiuose projektuose, teatre, kine ir vystėme savo kūrybinį braižą. 2003 m. sukūrėme prekinį ženklą ‘’LT Identity’’, 2007 m. įsteigėme dizaino studiją, 2009 m. sukūrėme prekinį ženklą “BALTAI’’, toliau kryptingai ir kūrybingai dirbame lietuviška tautine linkme.

-  Jums  ką reiškia Lietuva ir mūsų šalies Laisvės 100-metis?

- Man reiškia, kad mes vėl turime laisvą, demokratišką savo valstybės istoriją, kurioje dabar ir dalyvaujame.

- Ką galėtumėte atsakyti tiems, kurie šiuo metu Lietuvoje mato viską tiktai blogai ir gąsdina, kad lietuvių tauta pasmerkta išnykimui, ypač dėl tokios didelės emigracijos?

- Valstybė jauna, todėl ir vyksta tokie dideli pokyčiai. Ir nuo mūsų kiekvieno priklauso jos ateitis. Man patinka ir aš noriu gyventi ir kurti čia. Norėčiau, kad ir kiti taip jaustųsi.

- Ar pritariate kitai alternatyviai nuomonei, kad patriotizmo net daugiau emigracijoje?

- Partiotizmas yra ten, kur žmonės keliauja, pažįsta pasaulį, ten, kur mato, kas gražu ir gera, o ir kitose šalyse ne viskas tobula. O dažnai tik išvažiavus tai ir gali sulyginti.

- O ar jaučiasi didesnis patiotiškumo pagyvėjimas šalyje šiemet dėl Lietuvos jubiliejaus?

- Kiek žinau, iki švenčių buvo gan didelė problema nusipirkti trispalvę vėliavą, tai geras ženklas, reiškia, kad Lietuvos valstybės piliečiai išsikėlė daug valstybinių vėliavų! Šventė truks visus šiuos metus, manau kiekvienas prisiderins sau atitinkamą programą. Jaučiasi šventinis suaktyvėjimas tiek virtualioje aplinkoje, tiek žinasklaidoje. Svarbiausia, bent jau aš manau, valstybines šventes reikia švęsti jaukiai ir nuoširdžiai, kaip savo pačių gimtadienį!

-  Jeigu dabar tebebūtų pokario laikai ir tektų rinktis...bėgimas i Vakarus arba galimai Sibiras, geriausiu atveju SSRS - ką darytumėte?

- Na, jau istorijoje žinome, ką reiškia vienas ar kitas pasirinkimas, bet tuo metu žmonės nežinojo, kas jų laukia padarius vieną ar kitą pasirinkimą. Jei klausimas šiai dienai būtų, ar skristi i mėnulį, leistis į vandens gelmę, kur galbūt sukurtas miestas po vandeniu, arba išeiti gyventi į dykumą, ką pasirinktumėte jūs?

-  Kurioje šalyje iš aplankytų labiausiai patiko, ir kuri iš JAV valstijų ar miestų po šios išvykos?

- Man patiko daug kur – ir Tailandas, Mongolija, Jordanija, Islandijoje gerai jaučiausi, praktiškai visose Europos Sajungos šalyse. Atvykus į Ameriką netikėčiausia buvo Sietle ir Portlande, abiejuose miestuose lankiausi pirmą kartą. Labai graži gamta ir tuo pačiu sparčiausiai besivystantys miestai su legendinėmis roko muzikos grupėmis.

- Kokie artimiausi ir į kur toliau planai/kelionės dar šiemet?

Gyventi ir džiaugtis gyvenimu, kurti ir dirbti kryptingai toliau, atsinaujinome savo Internetinį puslapį www.studijalt.eu ir tai mums didelė šventė.

Tuo tarpu Lietuvos šimtmečio šventimas už Atlanto tęsiasi pilnu tempu, praėjusį penktadienį  keliavome į Los Andželą, aplankėme signataro Mykolo Biržiškos kriptą Kalvarijų kapinėse ir pabendravome su jo anūke Danute Barauskaite-Mažeikiene. Po to sudalyvavome grandioziniame renginyje Los Andželo centre esančiame istoriniame “Biltmore Millennium” viešbutyje, kurį puikiai suorganizavo LR konsulatas padedant vietinei Lietuvių Bendruomenės apylinkei, tuo tarpu netoliese esančioje “Staples” arenoje vyko NBA “Visų žvaigždžių” savaitgalis, kurio metu įsimintiną pasirodymą surengė Indiana “Pacers” atstovaujantis Domantas Sabonis.

Puikų pasirodymą Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui paskyręs D. Sabonis gavo progą prisiminti savo Tėvynę ir dar sykį, jau išskrisdamas iš “Angelų miesto” – visą parą Los Andželo oro uosto stulpai Nemuno krašto garbei žibėjo lietuviškos trispalvės spalvomis. Tuo tarpu mūsų keliai kitą dieną – šeštadienį atvedė jau į Sietlą, kur Lietuvos Laisvės 100-metį paminėjome su šiose apylinkėse gyvenančiais mūsų tautiečiais. Šimtmečio šventės dar nesibaigia – šį savaitgalį visi lietuviški Šiaurės Vakarų keliai ves į Portlandą.  Šeštadienį laukiame puikaus vakarėlio su liaudiškos muzikos kapela “Biru Bar” iš Indianos, kurios Oregono ir Vašingtono valstijose dar nėra buvę.   

Kovo 11-osios proga šio liberaliu gyvenimo būdu garsėjančio miesto apylinkių lietuviai prisiminė abudu – Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo proga akcentu tapo mūsų tautos kultūrinis paveldas ir jo išlaikymo iššūkiai išeivijoje.

Portlando lietuvių bendruomenės pirmininkė Ingrida Misevičienė itin taikliai apibūdino šiandieninės išeivijos problemas: „prieš 100 metų kovoje dėl Lietuvos laisvės tauta buvo vieninga, nes turėjome aiškų priešą, siekėme kilnaus tikslo – absoliutaus savo Tėvynės suvereniteto, toks pats siekis visus vienijo ir prieš ketvirtį amžiaus, kuomet kartu kovojome dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau šiandien darbas dar nėra padarytas. Bene trečdalis mūsų gyvena už Lietuvos ribų. Mes vis labiau integruojamės į kitas šalis, asimiliuojamės su kitomis kultūromis, kalbame kitomis kalbomis, ir vis mažiau šnekame lietuviškai bei iš esmės domimės savo šalimi bei tautiniu paveldu, o mūsų vaikai tolsta nuo Lietuvos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Lietuvos šviesuolis Vydūnas yra pasakęs: „Su kiekvienu žmogumi tauta arba šviesėja, arba tamsėja.“ Tad tegul šie metai būna šviesos metais mūsų valstybei, mūsų mokykloms, mūsų išeivijos centrams. Vasario 16-osios 100-tį pasitinkant, susimąstykime, ką kiekvienas čia esančių turėtume ir galėtume padaryti, kad ir dar už šimto metų mūsų vaikų vaikai didžiuotųsi savo lietuviška kilme ir kalbėtų viena seniausių pasaulio kalbų”.

Vos prieš porą metų atvėrusio duris Lietuvos konsulato saulėtame Los Andžele vadovas Darius Gaidys pritarė Portlando LB pirmininkės žodžiams, pabrėždamas, kad mūsų šalis seniai nebeapsiriboja tautiečiais, gyvenančiais Lietuvoje, dabartiniu metu vis didesnė dalis mūsų tautos migruoja, todėl itin svarbu neužmiršti savo tautinio paveldo užjūryje, kur tebėra didžiausia lietuvių kilmės diaspora už Lietuvos ribų. Šių eilučių autoriaus, Lietuvių fondo atstovo Vakarų pakrantėje pristatytas Lietuvių fondo tarybos pirmininkas Marius Kasniūnas puikiai apibūdino savo atstovaujamos organizacijos daugiau kaip 50 metų atliekamą filantropinę misiją: “mums niekada neužteks narių, niekuomet nepakaks gaunamų aukų, nes darbas, kurį darome, yra neįkainojamas – lietuvybės išsaugojimo vertės neįmanoma apskaičiuoti”.

Tarp garbingiausių Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo Portlande dalyvių išsiskyrė 90-tį neseniai atšventęs praktiškai visą savo gyvenimą nuo DP stovyklos laikų čia pragyvenęs Algis Garolis - iš Žemaitijos kilęs lietuvių tautos Ąžuolas savo rankomis statė ir Grotto parke prieš daugiau nei 50 metų mūsų tautiečių pastangomis suręstą lietuvišką kryžių, ir aukojo Lietuvių fondui, o taip pat puikiai prisimena “auksinius” Arvydo Sabonio laikus “Rožių” mieste, kuomet ir pats su žmona Konstancija rūpinosi Sabu - jiedu su dr. Kęstučiu Vitkumi viešėjo pas Algį namuose, tada geriausiu visų laikų Lietuvos krepšininku tituluojamam Saboniui įdomiausia buvo… apžiūrėti prisiekusio medžiotojo A. Garolio šautuvą.

Ingridos ir JAV LB Krašto valdybos pirmininkės Sigitos Šimkuvienės-Rosen iniciatyva Algis ir a/a Konstancija Garoliai buvo apdovanoti proginiais garbės raštais už ilgametę visuomeninę lietuvišką veiklą, tokio pat įvertinimo susilaukė ir Benė su a/a vyru Algimantu Tekoriai bei aktyvūs „trečiabangiai“, beveik prieš 20 metų į Portlando kaimynystę Camas (WA valst.), atvykusieji Giedrė ir Vilmantas Babarskai.

Oficialią šventės programą vainikavo Sietlo lietuvių choro „Vakarai“ (vadovai Asta ir Dainius Vaičekoniai) ir garsios operos solistės Juditos Leitaitės dainos, daugumai kurių susirinkusieji džiaugsmingai pritarė.

Po ilgos ir atšiaurios žiemužės „Rožių” miestas pavasarėja, todėl ir lietuviai pasiruošę rinktis draugėn – jau kovo 21 d. Portlande laukiame kun. Artūro Kazlausko iš Kauno, taigi ta proga Grotto parke bus aukojamos specialios pamaldos lietuviams, o kovo 23-iąją „Moda“ arenoje laukia neeilinė šventė krepšinio gerbėjams, nes į mūsų miestą NBA sezoninėms rungtynėms atvyksta Niujorko “Knicks” komanda, kurios gretose žaidžia ir vilnietis Mindaugas Kuzminskas, kurį, beje, su Portlando lietuviais Luana ir Viliumi Žalpiais taip pat sieja bendra istorija.

 Apie unikalią Europos šaknų raidą rašiusi Jūratė Statkutė de Rosales daugelį mūsų įtikino neeiliniu Baltų vaidmeniu Senojo pasaulio istorijoje – o gal ir Balti-Morės miestas savo pavadinimą įgavo ne iš anglų-airių kilmės Lordo pavardės, o Baltijos jūros?!

Kaip ten bebūtų, lietuviškų akcentų stambiausiame nepriklausomame Jungtinių Valstijų didmiestyje (Baltimorė nėra jokios Marylando valstijos grafystės sudėtyje) netrūksta, ir dabar viename didžiausių Šiaurės Amerikos uostamiesčių tebegyvena apie 10 tūkstančių mūsų tautiečių, nemažai jų susibūrę į oficialią JAV Lietuvių Bendruomenės apylinkę, tebeturintys jau kelis dešimtmečius gyvuojančią tautinių šokių grupę „Malūnas“ (vadovas Rytis Grybauskas).

Vos prieš keletą metų Vilniaus miestas Baltimorei padovanojo šiame mieste gyvenusio žymaus roko muzikos atlikėjo Franko Zappos skulptūrą, tuo tarpu senamiestyje tebestūkso kelių aukštų Lietuvių Namai, beje neseniai atšventę savo šimtmetį, o juose kasmet organizuojamos iškilmingos tautinės šventės. Tačiau XV-osios išeivijos tautinių šokių šventės dalyviai kažin ar būtų sutilpę ir į visus 3 Lietuvių Namų aukštus – jie netilpo net į abu šešiolika-aukščio Hiltono viešbučio pastatus, trispalvės išdidžiai plazdėjo vėjyje ir virš šalimais stūksančių Marriott bei Hyatt daugiaaukščių. Visgi ne kasdien užjūryje draugėn suvažiuoja 1800 šokėjų, atstovaujančių 46 kolektyvus bei 6 šalis! Visi keliai pirmąjį liepos mėnesio savaitgalį vedė į Baltimorę, o dar ir dabar daugeliui mūsiškių ausyse skamba Tautiška giesmė, kurią Amerikos gimtadienio rytmetį giedojome „Žaviojo miesto“ įlankoje, viename ratelyje sukomės kartu su LR Seimo pirmininke Loreta Graužiniene.

Vakar iniciatyvą iš Marylando valstijos uostamiesčio perėmė viso pasaulio lietuvių bendruomenės, Tautišką giesmę sugiedojome ir vos suspėję sugrįžti į Portlandą. Kaip žinia, prieš šešis dešimtmečius surengta pirmoji išeivijos Dainų šventė, o jau sekančiais 1957-aisiais Čikagoje įvyko Šiaurės Amerikos lietuvių Šokių šventė. Liepos 3 d. Baltimorėje jau penkioliktąjį kartą rinkosi šokėjai – šįsyk iš 19 JAV bei 4 Kanados miestų, taip pat svečiai iš Kauno bei Panevėžio, o dar ir Stokholmo, Londono bei Tel Avivo - pirmą kartą išeivijos tautinių šokių šventėje dalyvavo Izraelio lietuvių „Vija“ grupė. Specialiai šiam renginiui Baltimorėje buvo sukurta ir pristatyta Lituanistikos Tyrimo ir Studijų Centro Čikagoje paroda apie visų Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių švenčių istoriją. „Šok, dainuok, nepasensi“ – rašė dar I-osios tokios šventės prieš 60 metų Čikagoje organizatorius Bruno Shotas, o jo išmintimi vadovavosi ir šių metų dalyviai Baltimorėje – jau ko ko, bet šokių ir dainų ištisą praėjusį savaitgalį nė viename iš pagrindinių Vidinės įlankos viešbučių netrūko.

Kaip taikliai pastebėjo vienas 15-osios Šokių šventės svečių iš „Klevo lapos“ šalies Linas, liepos 3-ąją Hilton-Baltimorė nejučia tapo vos ne tikru „Vingio parku“. Visgi, skirtingai negu „įprasta“ daugiatūkstantinėje mūsų tautiečių minioje Tėvynėje, tarp išeivijos lietuvių nekilo jokių konfliktų ar susistumdymų, nors šalia esančiose kavinėse ir paties viešbučio baruose visą savaitgalį laisvai „liejosi“ mūsų šalies aludarių pasididžiavimas „Švyturys“. Neturėjo ką veikti ir viešbučio apsauga bei miesto policija, nebent laisvą laiką galėjo skirti vienos seniausių pasaulyje kalbų pasimokymui, nes lietuviškai prašneko praktiškai visas Inner Harbor. “Šaukia ten tave kelionė“ – žymaus išeivijos poeto Bernardo Brazdžionio posmu į „Žavųjį miestą“ kvietė XV-osios Šokių šventės pirmininkas, Vašingtone gyvenantis Amerikos lietuvis Linas L. Orentas bei jauniausias istorijoje jos meno vadovas Tomas Mikuckis iš Bostono.

Ir prikvietė tūkstančius žiūrovų – pirmąkart Baltimorėje vykusiame tokiame renginyje stebėtinai gausiai „Royal Farms“ arenoje susirinkę žiūrovai išvydo trijų dalių programą, kurią atliko besikeičiančios įvairaus amžiaus šokėjų grupės iš 17 valstijų, 3 Kanados apygardų, Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Švedijos bei Izraelio. Ilgas ir vingiuotas kelias lietuvių, palikusių savo Tėvynę... įvairiomis bangomis, kartomis ir laikotarpiais leidžiamės į margąjį pasaulį, tačiau mūsų tautos šventės bei tradicijos, meilė gimtinei neapleidžia nei vieno, kur begyventume. Dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Atlanto vandenyno nugalėtojų Dariaus ir Girėno atminimui liepos 17-oji paskelbta Amerikos lietuvių vienybės diena.

Suvienyti lietuvius stengtasi nuo Karaliaus Mindaugo laikų... ilgainiui ši data pervadinta į Pasaulio lietuvių vienybės dieną, o prieš keletą metų LR Seimas šią dieną paskelbė atmintina, taigi šiemet jubiliejinė išeivijos tautinių Šokių šventė tapo puikia uvertiūra Pasaulio lietuvių vienybės dienos pažymėjimui. Tuo tarpu mes jau laukiame Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui skirtos Dainų šventės, nes už poros metų visi keliai ves į Pasakų miestą ant Neries kranto, iki susitikimo Vilniuje! 

Kai 1996 metais Portlando mieste pasaulį išvydo Arvydo Sabonio jauniausias sūnus Domantas, nė vienas iš judviejų negalėjo įsivaizduoti, kad po 20 metų į „Rožių miestą“ jaunėlis sugrįš kaip kaimyninės Vašingtono valstijos Gonzagos universiteto „Bulldogs“ vaikinų krepšinio komandos lyderis.

Ketvirtadienio naktį jaunasis D. Sabonis ir kiti Gonzagos studentai savo rankose tvirtai laikė žaidimo vadžias ir gana lengvai iškovojo dvidešimtą pergalę šiame NCAA sezone. Pats Domantas įmetė 17 taškų, sugriebė 11 atšokusių kamuolių ir pasiekė jau 15-ąjį šio sezono dvigubą dublį.

Jam puikiai talkino Amerikos lietuvis Kyle'as Dranginis, surinkęs 16 taškų bei pataikęs 4 tritaškius. Verta pažymėti, kad „buldogų“ komanda jų įskraidino net 15, o tai leido švęsti lengvą pergalę rezultatu 92:66.

Jeigu kartą per metus atvykdamas į Portlandą su savo komandos draugais Domantas gali pelnytai tikėtis pergalės, visgi kažin ar jis ir visa Gonzagos ekipa tikėjosi didelės sirgalių, kilusių iš kito pasaulio krašto, palaikymo. Net ir septynis sezonus NBA komandoje „Trail Blazers“ rungtyniavęs vyresnysis Sabonis kažin ar kada susilaukė tokio organizuoto lietuvių kontingento „Rožių kvartale“, kaip praėjusį ketvirtadienį „Chiles“ arenoje jo jauniausias sūnus.

Vieną iš lietuvių, atėjusių palaikyti Domanto ir „buldogų“, puikiai pažinojo ir jo tėvas Arvydas. 1991-ais metais jaunas kino operatorius Edis Jurčys persikraustė iš Los Andželo į Portlandą bei užsiregistravo tarptautinėje vertėjų mokykloje, kurios dėka Edį ir susirado „Trail Blazers“, ieškoję Lietuvos krepšinio legendai vertėjo iš anglų į lietuvių kalbą.

Edis bendravo su Sabonių šeimyna penkerius metus. Šalia Portlando zoologijos sodo gyvenusiems lietuviams E. Jurčys ne tik talkino kasdieniuose reikaluose, bet ir įamžino mažųjų Saboniukų vaikystę. Fotografijos pagrindų iš menininko pramoko ir pats Arvydas.

Į Gonzagos ir Portlando universitetų varžybas Edis atvyko nešinas Sabonio vaikų nuotrauka, daryta Arvydo namuose Canyon Road, tačiau pats nebeprisiminė, kuri iš atžalų yra Domantas – tuo tarpu Sabo jaunėlis iškart atpažino save ankstyvoje vaikystėje ir suraitė autografą Edžio atminčiai.

Po rungtynių su spaudos atstovais trumpai bendravęs ilgametis Gonzagos komandos treneris Mark Few taip pat išskyrė lietuvių bendruomenės indėlį palaikant kaimynus iš Vašingtono valstijos, džiaugėsi puikiu savo žaidėjų pataikymu iš toliau (15 iš 26), kas ir nulėmė greitą jo auklėtinių atitrūkimą antrajame kėlinyje.

Mačo pradžioje į tvirtus Portlando „Pilotų“ gynybos gniaužtus papuolęs lietuvių numylėtinis sunkiai rinko taškus, neretai prieš D. Sabonį išdygdavo net trys varžovai, bet po pertraukos Oregono valstijos atstovai greitai pavargo.

„Būtų labai įdomu Domantą kada nors išvysti ir JAV olimpinėje komandoje, – su vos jaučiama sarkazmo gaidele, išvydęs lietuvių žurnalistus, prasitarė M. Few. – Bet aš žinau vieną didelį žmogų (iš Lietuvos), kuris to niekuomet (savo vaikams) neleistų.“

Aš taip pat įsitikinęs, kad to net sapnuose neišdrįstų padaryti ir pats Domantas, kuris prisipažino, jog netgi oficialiame savo universiteto pristatymo buklete bei Gonzagos „Bulldogs“ tinklapyje išsireikalavo, kad jo kilmės miestu būtų įrašytas Kaunas, o toli gražu ne Portlandas, nors jame D. Sabonis praleido šešerius pirmuosius savo gyvenimo metus.

Tik Spokanės miestelyje, kerinčiame Vakarų pakrantės gamtos prieglobstyje, Domantui kartais nuobodoka – jis dar neturi draugės, tačiau žino, kad būtinai ieškos lietuvės. Monotonišką kasdienybę prasklaido dažnai savo jaunėlio atskrendantys aplankyti broliai: štai ir per Šv. Kalėdas Žygimantas su Tautvydu buvo užjūryje pas Domą.

Kitą mėnesį jis pamatys ir abu tėvus – Arvydas su Ingrida atskris su savo „pagranduku“ susitikti Las Vegase. Į Amerikos lošimų sostinę „buldogai “ kviečiami savaitgaliniam krepšinio turnyrui.

Jei pernai vietinio lietuvių bėgimo klubo „Lituanica“ vadovė Inga Sadaunikaitė-Kozhevnikov beveik paskutiniu momentu gavo kvietimą iš Vilniaus su bendraminčiais prisijungti prie „Gyvybės ir mirties kelio”, šiemet jau senokai prieš Naujuosius buvo parinktas naujasis Oregono ir Vašingtono valstijose gyvenančių mūsų tautiečių bėgikų maršrutas šiam sekmadieniui. 9 kilometrų Willamette upės pakrante ties „Oaks Park“ (Ąžuolų parku) bėgimo išvakarėse vėl, kaip ir prieš metus, klausėmės Rice universitete Houston (Texas) jau antrus metus studijuojančios Amerikoje gimusios lietuvaitės Rūtos Kuzmickaitės koncerto Portlande, nejučia mintimis sugrįžome į gimtinę ir daugelis prisiminėme savo pačių išgyventus ketvirčio amžiaus senumo Sausio 13-osios įvykius… simboliška, nes ir iš talentingos pianistės sudėtinga Bacho muzika tą vakarą pareikalavo tarsi kovose už laisvę užgrūdintos ištvermės.

Tarp virš keturių su puse tūkstančių Vilniuje Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos suburtųjų „Gyvybės ir mirties kelyje” išsiskyrė už Atlanto pereitų poros metų bėgyje išgarsėjęs ugniagesys Aidas Ardzijauskas, 2013 m. vasarą nubėgęs 5 tūkst. km. atstumą nuo Los Anželo iki pat Niujorko, o vėliau šiame didmiestyje 2014 m. pavasarį nugalėjęs dešimties dienų ultramaratone. XXV Sausio 13-osios metinėms skirtame bėgime 2073 numerį praėjusį šeštadienį Lietuvos sostinėje dėvėjęs vilnietis atstovavo Portlando lietuvių klubą „Lituanica“, mat dar šių metų rugpjūtį „geležinis“ bėgikas tikisi prisijungti prie savo tautiečių už Atlanto ir dalyvauti legendiniame „Hood to Coast“ maratone Šiaurės Vakarų pakrantėje.

Kaip ir Lietuvoje, daugelyje kitų Europos šalių, taip ir „Rožių” mieste šį savaitgalį buvo daug simbolikos – susirinko būtent dvidešimt penkių entuziastų grupė prisijungti prie dvidešimt penktojo „Gyvybės ir mirties kelio” ankstyvą sekmadienį, tik vietoj lietuviškų snaigių mums šypsojosi Vakarinės pakrantės žiemos rytmečio saulutė. Užtat pirmąsyk šalia bėgančiųjų glaudėsi ir dauguma jų atžalų, įskaitant jauniausią dalyvį vežimėlyje: vos 9 mėnesių amžiaus sulaukusį Sabonį Roką Misevičių. Nors jis 9 kilometrų distancijos dar savo kojom neprabėgo, tačiau pirmajame „Gyvybės ir mirties kelyje” sudalyvavo, apie ką jam vėliau primins įamžinta visų bendra nuotrauka. Tuo tarpu antrus metus paeiliui istorinį bėgimą Portlande organizavusios Ingos nuotaikos nesugadino ir distancijoje įplyšusi už tvoros virbų užsikabinusi jos nešama trispalvė - „mūsų vaikai dar yra per maži, kad šiandien suprastų šio bėgimo esmę. Bet tik kasmet matydami lietuviškais marškinėliais pasipuošusius tėvus, bėgančius su gimtosios valstybės vėliava rankoje, jie pramoks šios nesenos istorijos pamokų“,- savo mintimis po „Gyvybės ir mirties kelio“ dalinosi Inga,- „labai malonu matyti visus, nepabūgusius lengvo rytinio Portlando šaltuko, neabejingus savo tautos istorijai ir neužmiršusius, kad mes visada turėtume būti dėkingi tiems, kurie paaukojo savo gyvybes už mūsų ir mūsų vaikų laisvę! „Sugaišti" 2-3 valandas kartą per metus nėra tiek daug, kad nesugebėtume pagerbti tų, kurie be ginklų stojo prieš tankus. Lietus ar šaltis juk ne šarvuočiai. Tokie renginiai vienija bendruomenę, čia nėra laimėjusių ar pralaimėjusių, yra tik lietuviai ir mums prijaučiantieji, prisimename savo brolius ir seseris, pagerbiame šalies didvyrius, mokome istorijos ir savo mažuosius. Visgi panaši iniciatyva nedidelėse bendruomenėse turėtų žmones vienyti dar labiau, norėtųsi, kad kitąmet mūsiškių sudalyvautų ne 25, o bent dukart daugiau. "

Praeitais metais Portlando apylinkėse gyvenantys mūsų tautiečiai buvo bene vieninteliai, neskaitant Amerikos lietuvių sostine laikomos Čikagos, prisijungę prie šios istorinės sportinės iniciatyvos, pradėtos prieš ketvirtį amžiaus mūsų Tėvynėje. Džiugu, kad šiemet prie minėtų abiejų bendruomenių organizuotai prisijungė ir Niujorkas, Sietlas, San Franciskas, JAV sostinė Vašingtonas, taigi visame pasaulyje dalyvavusių skaičius beveik siekia 5 tūkstančius. Tikėkimės, kad ilgainiui kasmetinis sausio 13-osios „Gyvybės ir mirties kelias“ savo populiarumu pasivys Liepos 6-ąją - Valstybės dieną organizuotai Tautinę giesmę giedančius tūkstančius mūsų tautiečių aplink visą planetą.